Dr. Aliaksandras Adamkavičius, Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 24 d. Balstogėje įvyko atstovaujamasis Baltarusijos krikščionių demokratų suvažiavimas, subūręs daugiau nei 150 dalyvių iš visos Europos ir Baltarusijos.

Baltarusijos krikščionių demokratija (BKD) – iki XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio vadinta Krikščionių demokratų sąjunga, o nuo 1936 m. sausio – Baltarusijos liaudies susivienijimu (BLS) – buvo nacionalinio-demokratinio pobūdžio ir socialistinės orientacijos baltarusių politinė partija.

Ji buvo įkurta 1917 m. gegužę Petrograde. Tarp jos įkūrėjų ir ideologų buvo F. Abrantovičius, V. Hadleuskis, A. Stankevičius, L. Chveckas, F. Budzka, A. Ziazulia (A. Astramovičius), K. Svajakas (K. Stapovičius) ir kiti. Oficialus partijos leidinys buvo laikraštis „Belaruskaya Krynitsa“ („Baltarusių šaltinis“).

Europos liaudies partijos (ELP) vardu BKD suvažiavimo dalyvius pasveikino ELP viceprezidentas Andrzejus Halickis. Kalbas sakė Konrado Adenauerio fondo biuro vadovė Gabriele Baumann, Čekijos parlamento narys ir grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ vadovas Hayato Okamura, Norvegijos krikščionių demokratų atstovas Jonas Steineris Kjølesdalas bei Europos Parlamento narės Małgorzatos Gosiewskos padėjėjas Rafałas Dzięciołowskis. Be to, vaizdo ryšiu į delegatus ir svečius kreipėsi Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Laurynas Kasčiūnas bei Čekijos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas Václavas Pláteníkas.

Iš baltarusių pusės BKD suvažiavimo dalyvius pasveikino kunigas Georgijus Rojus ir kunigas Viačeslavas Barokas; Baltarusijos liaudies fronto (BLF) bei socialdemokratų (susijusių su Mikalajumi Statkevičiumi) atstovai; Baltarusijos Liaudies Respublikos (BLR) Rados narys Jauhenas Vapa; politinis kalinys Zmiceras Daškevičius; ir kiti.

Slaptu balsavimu Pavelas Seviarynecas buvo išrinktas BKD pirmininku – už jį balsavo 97 proc. dalyvių.

Jo pavaduotojais išrinkti Siaržukas Verameenka, Valeras Mackevičius, Anatolas Michnavecas, Georgijus Dzmitrukas ir Taisija Kabančiuk.

Delegatai taip pat išrinko 30 narių Nacionalinę tarybą bei priėmė keletą sprendimų ir rezoliucijų. Pirmajame BKD Nacionalinės tarybos posėdyje po suvažiavimo – įvykusiame spalio 29 d. – buvo suformuotas vykdomasis Baltarusijos krikščionių demokratijos (BKD) organas, vadinamas Valdyba.

Valdybai vadovauja Jauhenas Aniščanka, buvęs BKD Oršos skyriaus vadovas. Jauhenui Aniščankai 54 metai, jis gyvena Prancūzijoje ir yra menininkas.

Valdybą sudaro 17 narių. Be išrinktos BKD vadovybės, į ją įeina Aliaksandras Adamkavičius – Gudų kultūros draugijos pirmininkas, mokslininkas ir redaktorius (atsakingas už kultūrą), taip pat Vitalis Mezincavas (teisiniai klausimai), IT specialistė Aliaksandra Ciarencijeva (komunikacija), Volha Veramejenka (iždininkė) ir kiti.

„BKD susivienijimas yra svarbus žingsnis vienybės link visame demokratiniame judėjime, – po rinkimų pareiškė Pavelas Seviarynecas. – Dabar mūsų pagrindinė užduotis – pasirengti pergalingam sugrįžimui į Baltarusiją“.

The post Balstogėje atkurta Baltarusijos krikščionių demokratija appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Įdomus sutapimas: kai Jungtinėse Valstijose lapkričio 4 d. ryte pasirodė pirmieji visus šokiravę Kongreso rinkimų rezultatai, Rusijoje prasidėjo pompastiška vadinamosios Liaudies vienybės dienos šventė. Ji beveik sutampa su 1917 m. bolševikinės revoliucijos 109-osiomis metinėmis, tačiau Maskva tvirtina, kad taip pažymima 1612 m. rusų pergalė prieš lenkų interventus ir Maskvos Kremliaus užėmimas. Beje, tuomet į Kremlių, tiesa, neilgam, su lenkais buvo įžengę ir lietuvių būriai…

Bet visas mūsų dėmesys – JAV Kongreso rinkimams. D. Trumpo respublikonai ir pats prezidentas, paprasta žmonių kalba kalbant, gerokai gavo per nosį. Dar paskaičiavus tik dalį balsų (galbūt galutiniai pirminių (kadencijos vidurio) rezultatai paaiškės tik šią savaitę), jau aišku, kad demokratai tiesiog nušlavė respublikonus tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate. Jie perėmė VISIŠKĄ JAV Kongreso kontrolę. O tai reiškia, kad Baltiesiems rūmams bus kur kas sunkiau komunikuoti su įstatymų leidimo valdžia, gi D. Trumpas turės ieškoti išeičių kiekvienu įstatymo priėmimo, patvirtinimo ar atmetimo atveju.

Naktį į trečiadienį D. Trumpas savo retoriką sušvelnino. Iš pradžių sakęs, kad vetuos kiekvieną iš Kongreso išeinantį įstatymo projektą, dabar tvirtina: „Esu visiškai pasirengęs pripažinti šiuos rezultatus“ ir pažadėjo „bendradarbiauti su demokratais“. Bet nenusiima savo naujos raudonos beisbolo kepuraitės, ant kurios yra užrašas „VETO“.

Ką tai reiškia? Kad santykiai su demokratais Kongrese paaštrės, o projekto gražinimo į abejus rūmus atveju senatoriams ir deputatams patvirtinimui reikės jau 2/3 balsų, ir tiek demokratai neturės. Kitaip sakant, nepaisant jų pergalės, tarp Baltųjų rūmų ir Kongreso užvirs arši kova, kurios įkaitais tebeliks – kas? – ogi amerikiečiai.

Kaip elgsis D. Trumpas? Mus domina jo užsienio politika, kurioje jis turi pranašumą. Apžvalgininkai spėja, kad prezidento konvulsiniai nenusakomi sprendimai taps dar ryžtingesni ir pavojingesni, kas sukels neramumus šalyje, ypač dėl kuro kainų. Labai svarbu, kaip pasirengusi D. Trumpo komanda atvyks į derybas Abu Dabyje lapkričio 10–11 d, o ypač kokią atmosferą sukurs G20 susitikime Majamyje gruodžio 14–15 d. Kitaip sakant, mums rūpimas taikos Ukrainoje klausimas vėlgi apgaubtas rūke, tarsi tas bejėgiškas ežiukas iš rusiško multiplikacinio filmuko…

Skubėti ir džiūgauti dėl demokratų pergalės Amerikoje neverta. Ši partija kol kas neturi naujo lyderio, o dalyvavę prezidento rinkimų kampanijoje politikai vos praveria burnas. Susiskaldę demokratai nekelia visiško pasitikėjimo. Korupcinė respublikonų partija kur kas galingesnė, nes turtingesnė ir labiau patyrusi.

Atskiras klausimas: ar Lietuvai dabar reikia tyliai laukti suglaudusiai ausis?

Daugiau Česlovo Iškausko apžvalgų – asmeninėje socialinio tinklo FB paskyroje:  https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Česlovas Iškauskas. Sprigtas į nosį appeared first on Voruta.

Lapkričio 3 dieną Lietuva mini J. E. LR Prezidento Valdo Adamkaus šimtmetį. Apie jo prasmingai nueitą gyvenimo kelią daug parašyta ir pasakyta. Atliepdama į “Trakų žemės” redaktoriaus p. Juozo Vercinkevičiaus prašymą, sutikau paskelbti 2009 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje vykusiame visų tuo metu dirbusių LR ambasadorių susitikime su J. E. Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene pasakytą žodį. Aš tuo metu dirbau Lietuvos Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Suomijos Respublikoje ir kalbėjau ne tik savo, bet visų susirinkusiųjų vardu. Prieš tai man buvo tekę bendrauti su J. E. Valdu Adamkumi dirbant Estijoje, Turkijoje ir Vilniuje. Kiekvienas susitikimas palikdavo neišdildomą įspūdį, kurį savo pasisakyme ir perteikiau.

Šiandien, sveikindama gerbiamą Prezidentą su garbingu jubiliejumi, linkiu sveikatos ir ilgų ilgų metų.

Amb. Halina Kobeckaitė

***

„Ambasadorės Halinos Kobeckaitės žodis Lietuvos ambasadorių susitikime su J. E. Prezidentu Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene.

2009 08 28, Vilnius

J. E. p. Prezidente, didžiai gerbiama p. Alma,

Man tenka didelė garbė pasveikinti Jus visų čia susirinkusių Lietuvos ambasadorių vardu ir padėkoti, kad sutikote šį vakarą praleisti drauge su mumis.

Mes, beveik visi čia esantys Lietuvos Respublikos ambasadoriai, pradėjome darbą įvairiose valstybėse Jūsų palaiminti, t.y. Jūsų paskirti. Jūs ne tik pasirašėte mūsų skiriamuosius ir įgaliojamuosius raštus, bet, kiekvienam iš mūsų juos įteikdamas, linkėjote sėkmės ir nubrėžėte pagrindines darbo gaires.

Man ypač pasisekė, nes, dirbdama trejus metus Jūsų kanceliarijoje, girdėjau Jūsų linkėjimus daugeliui kolegų ir galiu paliudyti, kad kiekvieną kartą jie būdavo labai individualūs. Jūs sugebėdavote ne tik pasakyti, kas Lietuvai svarbu vienoje ar kitoje šalyje, ne tik pažymėti Lietuvos valstybės interesus vienur ar kitur, bet ir pabrėžti savo asmeninį rūpestį, savo asmeninį santykį su kiekvienos valstybės vadovu. Tas žmogiškas, ne tarnybinis santykių pobūdis ženklino Jūsų darbo stilių, teikė bendravimui su Jumis šilumos, kėlė simpatiją ir ypatingą pagarbą. Pagarbos žmogui jausmas – nesvarbu, ambasadorius jis ar raštvedys – suteikė Jums ypatingos asmenybės savybių ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų šito nepastebėjęs.

Apie Jūsų nuopelnus Lietuvos užsienio politikai daug kalbėta. Jie įvertinti ne kartą suteikiant Jums garsiausio Lietuvos žmogaus titulą. Jie įvertinti ir tarptautiniu mastu, kai 2007 buvote įvardintas Europos žmogumi. Tie nuopelnai dar ne kartą bus minimi rašant Lietuvos istoriją. Jūs pelnėte didumos Lietuvos žmonių simpatijas ir buvote nuolat renkamas didžiausią pasitikėjimą turinčiu Lietuvos vadovu.

Bet oficialūs raštai ir skaičiai paprastai nieko nesako arba sako labai mažai apie žmogiškąsias asmenybės savybes.

Visi čia esantys ambasadoriai ir jų sutuoktinės bei sutuoktiniai turėjo garbės bendrauti su Jumis ir p. Alma savo reziduojamose valstybėse, kur oficialus diplomatinis protokolas paprastai turi ir vietinio kolorito. Tačiau šalia to, visos protokolo procedūros įgaudavo ir ypatingą p. Almos ir Valdo Adamkaus spalvą. Ta spalva – žmogiškumas ir pagarba kitam, bendravimo paprastumas ir betarpiškumas, elegantiškumas ir subtilumas.

Noriu išreikšti nuoširdžią padėką Jums ir p. Almai už tuos padorumo ir dvasinio aristokratizmo pavyzdžius, kuriuos mums rodėte ir kurių nevalia pamiršti.

Linkime Jums stiprybės, sveikatos ir ilgų kūrybingų metų Lietuvos labui“.

The post Minime Lietuvos Respublikos Prezidento J. E. VALDO ADAMKAUS šimtąjį gimtadienį appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas,  www.voruta.lt

Prieš 20 metų, kai Valdas Adamkus pažymėjo 80-metį, parašiau tokį publicistinį, gal kiek emocingą rašinį, pavadindamas jį pagal ano meto nerimą kėlusias aktualijas: „Čia – Lietuva: sūnus prieš Tėvą…“. Jame paryškinau nuoskaudą, kad įvairūs visuomenės nepraustaburniai puola Jo Ekscelenciją, pamiršę jo nuopelnus Lietuvai, taikų, nekonfliktišką, „tėvišką“ charakterį.

Šias 2006 m. balandžio 11 d. publikuotas, šiek tiek paredaguotas pastabas siūlau mūsų skaitytojui būtent šiandien, kai Lietuvos Tėvui sukanka visas ŠIMTAS.

***

Turbūt esu blogas sūnus. Kažkada, beveik prieš pusšimtį metų, nesugebėjau išsaugoti palūžusio Tėvo. Mirė vos 64-rių… Atgailos graudulys dažnai suspaudžia širdį. Turėjau uošvį – auksinių rankų meistrą iš Aukštaitijos miestelio. Neišsaugojom, tiesa, jam buvo jau 82-ji…

Nepatogu pirštis į giminystę, bet į dabartinį irgi garbaus amžiaus Žmogų dažnai žvelgiu kaip į Tėvą. Žinoma, pirmiausiai jis – Jo Ekscelencija, Prezidentas. Daugumos mūsų išrinktas ramybės, patikimumo, stabilumo garantas. Sunku vertinti ankstesnę istoriją, tačiau Valdas Adamkus visoje nepriklausomos Lietuvos vadovų plejadoje užima garbingą vietą, jei ne garbingiausią. Manęs netrikdo, kad jis nuo sovietinių ordų buvo pasitraukęs į Vakarus, kad, sako, vertėjavo vokiečiams, kad kiek sugebėjo, kūrė amerikietišką gerovę, todėl negalėjo dalyvauti okupuotos Lietuvos gyvenime. Ir vis dėl to, kai aš jį, galbūt pirmą kartą atvykusį iš Amerikos, sutikau tuometiniame gamtos apsaugos komitete ir paprašiau interviu savo laidai per TELE-3, būsimas šalies vadovas maloniai sutiko, pats pokalbiui paruošęs kavos ir sausainių…

Smulkmena.

Dar smulkmena, kai Prezidentas, kur nors sutikęs priėmime ar žurnalistų susibūrime, siekia paspausti ranką ir taria: o, taip seniai tave mačiau, kur dingęs?.. Anąkart, lankydamasis Prienuose, eidamas su svita nuo Nemuno, pamatė mane gatvėje, priėjo ir paspaudė ranką, tarsi senas pažįstamas… Prisipažinsiu, „nuperka“ toks dėmesys. Arba užsimaukšlina kaimiečio kepuraitę ir pozuojam kartu fotografui kažkur prie suvalkiečio kukurūzų lauko surengtame žurnalistų surengtame cepelinų piknike…

Bet ne vien dėl to pirmasis Lietuvos asmuo man palieka apibendrintą Tėvo įspūdį. Ir tai lemia ne žilas plaukas, ne amžius ar kiek negrabi eisena, ar netaisyklingai tariami žodžiai, iš kurių nepaliauja šaipytis kandžioji žiniasklaida. Tėvas – tai bendroji asmenybės kultūra, mentalitetas, inteligencija, tvirtumas, o kartu ir žmogiška šiluma. Tai patriotiškumas, sprendimų aiškumas, tautinio siekio supratimas, galų gale, griežtumas.

Ir nesakau, kad visas šias savybes Valdas Adamkus atitinka. Toli gražu. Gerai, kad žmogui būdinga evoliucija, nes stovintis vietoje, nesikeičiantis – tai pelkės žmogus. Tokių Lietuvos istorijoje irgi buvo ir dar yra. Kaip apstu ir prisitaikančių, laviruojančių, besiblaškančių. Evoliucionavimas būdingas ir V. Adamkui. Per pirmąją savo kadenciją jis buvo labiau dvejojantis, ne toks ryžtingas, ir žurnalistai aštriais momentais jam priekaištaudavo: va, prezidentas vėl išreiškė tik susirūpinimą, tik apgailestavimą… Net ir jo rinkiminė dvikova labiau panašėjo į priešininko badymą atbukusiu mietu, negu smaigstymą iki kraujo aštria ietimi. O be reikalo!

Bet kodėl gi dabar ant Prezidento „kariami visi šunys“? Antai, kai kas jam priekaištavo, kad ir vėl išvykęs į Meksiką ilsėtis. Grįžęs gavo pipirų už nežinojimą, kad gyvena bankui įkeistoje rezidencijoje Turniškėse. Ne mažiau į nugarą strėlių smigo dėl jo patarėjų galimų aferų. Šiedu pasitraukė. Blaškėsi Prezidento patarėjas teisės klausimais. Gal per jaunas, gal pateko į įtakingų ir patyrusių teisėjų akivarą… Panoro atsistatydinti. Už visa tai karšiamas kailis Prezidentui. Vadovą spiria prie sienos ir chamiškumo raugo įsigėrę politikai, politiniai oponentai, ir įžūlioji žiniasklaida. Kuo įžūlesnis žurnalistas, tuo jo laida bus labiau žiūrima, tuo TV kompanija talpins daugiau reklamos ir gaus didesnį pelną.

Tėvo sąskaita?

Su politikais gal kiek kitaip. Beveik dvigubai jaunesnis partijos lyderis ragina burti specialią komisiją Prezidento veiklai ištirti. Gal jis ir žino, kad tokia komisija kuriama tik apkaltos atveju, bet, va, paleido idėją, o jūs visi skalambykite, pliaukškite visais ruporais… Tikslas – sukompromituoti šalies vadovą ir Prezidento instituciją.

Priremti prie sienos Tėvą?

Uolus ankstesnio šalies vadovo, apkaltos būdu nužengusio nuo pjedestalo, šalininkas patyręs apžvalgininkas neatsilieka – smogia iš kitos pusės: Prezidentas bejėgiškas, sutrikęs, ar tokio mums reikia? Gal išrinkime „kietą ranką“?

Kam smogia – Tėvui?

Viešųjų ryšių analitikas, bemaž su V. Adamkum Amerikoje kartu arbatą gėręs, primygtinai patarinėja, kas jam turėtų rūpėti ir kas ne, kodėl jis įsižeidė, kodėl emocionaliai sureagavo… „Tauta turi žinoti“, galų gale pareiškia analitikas. Suprask: jei nepadarysi taip, tai… Šitas moralinis reketas man primena A. Lukašenkos žodinę ekvilibristiką, kai Baltarusijos lyderis kas antras sakinys save tapatina su „liaudimi“…

Ar tokio Tėvo norime?

Galbūt esu neteisus ar per drąsus, šalies vadovo įvaizdį siedamas su Tėvu. Tokios emocinės paralelės, žinoma, neatlaikys sunkaus žvangančio politikos šarvuočio, kuris rieda nesustodamas, traiškydamas visa kas kelyje, ir jo vikšrai jau glamžo Daukanto aikštės grindinį.

Kas jį vairuoja? Ar jau įžiūrime vairininką? Kokios jis spalvos?

Kieno jis sūnus, kad Tėvą už gerklės laiko?

The post Česlovas Iškauskas. Kodėl Prezidentas man primena Tėvą? appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis, Lietuvos kultūros taryba prie Kultūros ministerijos, „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos vadovas, www.voruta.lt

Kaip daiktinės aplinkos dizaino estetikos tyrinėtojui, man itin įdomu pažvelgti į Tito Milašiaus (1940–2024) kūrybą, analizuojant funkcinių, medžiaginių, technologinio konstravimo, istorinės atminties ir estetinių prasmių vienio dermę. Iš tiesų konceptualus, tarpukario laikotarpio tradicijas menantis T. Milašiaus menas, paremtas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios romantizuoto modernizmo raiškos principais ir gilia ikonologine interpretacija, tremties išgyvenimų kontekste atsiskleidžia kaip išskirtinis kūrybinis fenomenas.

T. Milašiaus kūryba buvo pristatyta 2026 m. spalio 29 d. Tuskulėnų memoriale surengtoje parodoje. Vėlinių išvakarėse ypač prasminga įsigilinti į menininko kūrybinę mąstyseną, kurioje paprastos, tačiau neprimityvios meninės priemonės, subtilus medžiagos pajautimas ir konstrukcinė išmonė daiktinės aplinkos objektams suteikia ypatingą estetinę bei istorinės atminties prasminę vertę.

Tito Milašiaus kryždirbystė, kaip savita lietuvių tautodailės kryptis, atskleidžia tradicinės kryžiaus simbolikos prasmes ir kartu demonstruoja sudėtingą medžio konstravimo meistrystę. Jo kūryba svarbi ne tik kaip medžio apdirbimo ir jungimo technikos pavyzdys, bet ir kaip meninėmis formomis įprasminta istorinė atmintis. Vienu iš kūrybos prototipų tapo 1863 m. sukilimo kalinio, laukusio teismo dienos, sukurtas darbas [2]. Ši istorinė nuoroda leidžia įžvelgti menininko kūrybos sąsajas su pasipriešinimo, kančios ir žmogaus orumo temomis.

Šiame kontekste prasmingai skamba vėlyvojo Lietuvos klasicizmo atstovo, architekto Karolio Podčiašinskio mintis: „Jeigu daiktas nėra naudingas, tai ir nėra gražus“.  Milašiaus kūryboje funkcija, konstrukcija ir estetika nėra atskiros kategorijos – jos susilieja į vieningą meninę visumą, kurioje ikonografija įgyja materialią formą, o konstrukcinis sprendimas tampa prasminės raiškos dalimi.

Konstrukcinė medžio plastika ir jungimo technologija

Milašiaus kryžių konstrukcinė plastika kuriama iš smulkių pušies juostelių ir medinių detalių, parvežtų iš Austrijos [3], kur buvo ruošiami jų gamybai reikalingi ruošiniai. Taikant savitą sunėrimo technologiją, atskiros detalės sujungiamos į vientisą, erdviškai sudėtingą kūrinį. Šie objektai pasižymi ažūrine struktūra, trimačiu erdviškumu ir ritmiškai pasikartojančiais konstrukciniais elementais.

Technologiniu požiūriu ši kūryba įdomi tuo, kad konstrukcijos vientisumui užtikrinti nereikia klijų, vinių ar kitų papildomų tvirtinimo priemonių [4]. Tai inžinerinės išmonės ir natūralių medžiagos savybių pažinimu pagrįstas sprendimas, kai detalių tarpusavio sąveika užtikrina savaiminį jų užsifiksavimą. Šį principą galima sieti su mechaninių savaiminio užsifiksavimo jungčių (angl. snap-fit joint) technologija, kai detalės sujungiamos jas įspaudžiant, pasitelkiant medžiagos tampriąją deformaciją ir vėlesnį mechaninį užsifiksavimą. Tačiau Milašiaus kūryboje svarbus ir kitas aspektas – geometrinės formos tarpusavio suderinamumas, kai detalių stabilumą užtikrina jų forma ir konstrukcinis sąveikavimas (angl. form-fit connection).

Tokiam jungimui reikalingas itin kruopštus detalių geometrinis projektavimas, tikslus jų matmenų suderinimas ir medžiagos savybių išmanymas. Taigi konstrukcinė jungtis čia tampa ne vien technologine priemone, bet ir kūrinio formą, erdvinę struktūrą bei estetinį vientisumą lemiančiu veiksniu.

Kalbant apie tokių technologijų ištakas, galima teigti, kad tai viena seniausių žmogaus konstrukcinės kūrybos formų. Jos esmė – atskirų elementų sujungimas pasitelkiant jų geometrinę formą, tarpusavio sąveiką ir mechaninį užsifiksavimą, nenaudojant klijų, vinių, varžtų ar kitų papildomų tvirtinimo medžiagų. Tokie jungimo principai buvo žinomi jau Senovės Egipte [5], o vėliau plačiai taikyti antikinėje architektūroje, laivų statyboje ir medinių konstrukcijų gamyboje.

Ypač svarbus šios technologijos pavyzdys – vadinamoji mortise and tenon jungtis, lietuviškai įvardijama kaip įlaido ir išdrožos jungtis. Ji leidžia perduoti mechanines apkrovas tarp konstrukcinių elementų, užtikrinant jų tarpusavio stabilumą ir visos konstrukcijos vientisumą [6].

Japonijos tradicinės medinės architektūros jungimo technologijos (kigumi) pavyzdys. Ši konstrukcinė tradicija ypač vertinga šiuolaikiniam dizainui, nes jungtis suvokiama ne tik kaip techninis mazgas, bet ir kaip savarankiškas konstrukcinės estetikos elementas [7].

Išskirtinę vietą šios technologijos istorijoje užima Japonijos tradicinė medinė architektūra ir baldų gamyba. Japonų meistrystėje konstrukcinė jungtis tampa ne tik inžineriniu mazgu, bet ir savarankišku architektūrinės bei dizaino raiškos elementu. Tokiu atveju konstrukcinė logika, vizualinė forma ir kultūrinė simbolika susilieja į vientisą ikonografinę ir ikonologinę visumą.

Simbolika, ornamentas ir istorinė atmintis

Grįžtant prie T. Milašiaus kūrybos, galima išskirti kelis ryškiausius jos bruožus: dekoratyvinius spyglius, savitą detalių sunėrimo techniką ir išplėtotą simbolinę raišką. Spyglių motyvai asociatyviai primena Kristaus erškėčių vainiką, kartu simbolizuodami skausmą, likimo išbandymus ir tremtinių patirtas kančias. Taigi ornamentas įgyja ne vien dekoratyvinę funkciją – jis tampa moralinės laikysenos ir tremtiniams atpažįstamos istorinės patirties ženklu.

Menininko kuriami savarankiški erdviniai kryžiai ir kryžių paveikslai, kuriuose kryžiaus motyvas iškyla iš sudėtingo medinių jungčių tinklo, pasižymi išskirtiniu originalumu. Antai kūrinį „Sibiro tremties Golgota“ sudaro net 1450 konstrukcinių mazgų. Smulkių elementų gausa leidžia įžvelgti prasminę sąsają tarp rankų darbo, kantrybės ir istorinės atminties. Kiekviena detalė, būdama nedidele visumos dalimi, prisideda prie bendros meninės struktūros kūrimo. Šia prasme kryždirbystė Milašiui tapo ne tik kūrybinės saviraiškos forma, bet ir galimybe sugrįžti prie vaikystės patirčių, atkurti simbolinį ryšį su prarasta tremties aplinka bei įprasminti išgyventą istoriją.

Vertinant Milašiaus kūrybą ikonografijos ir ikonologijos požiūriu, galima išskirti tris tarpusavyje susijusius analizės lygmenis:

 1. Formalistinis lygmuo. Jį sudaro medžio struktūra, smulkios detalės, sunėrimo mazgai, ažūriškumas, pasikartojantis ritmas ir erdvinė kryžiaus forma. Šių elementų sąveika sukuria vizualiai sudėtingą, tačiau konstrukciškai vientisą meninį objektą.

 2. Ikonografinis lygmuo. Jį atskleidžia krikščioniškoji simbolika: kryžiaus ženklas, erškėčių vainiką primenantys spygliai ir Golgotos motyvai. Jie nurodo į Kristaus kančią, auką, tikėjimą ir viltį.

 3. Ikonologinis lygmuo. Šiame lygmenyje kūrinio simboliai įgyja konkrečią istorinę ir kultūrinę prasmę. Kryžius ir spyglių motyvai tampa kolektyvinės istorinės atminties ženklais, liudijančiais tremtį, šeimų išbandymus, netektis, kančią ir žmogaus orumo išsaugojimą.

Vietoje išvadų

Apibendrinant galima teigti, kad Titas Milašius konstrukcines jungtis suvokė ne kaip papildomą gaminio technologinį elementą, bet kaip integralią paties meninio objekto struktūros ir estetinės raiškos pobūdį. Geometrinės detalių savybės, jų tarpusavio sąveika ir konstrukcinis užsifiksavimas tampa vienos meninės visumos formavimo priemone. Čia konstrukcinė funkcija, gamybos technologija, medžiagos savybės, estetinė raiška ir emocinė patirtis dera tarpusavyje, sukurdamos išskirtinius daiktinės aplinkos meno objektus.

Tačiau svarbiausia tai, kad individuali menininko patirtis jo kūryboje peržengia asmeninės biografijos ribas. Ji tampa kolektyvinės tremtinių bendruomenės atminties ženklu. Medžio detalės, jų sunėrimo mazgai ir kryžiaus simbolika sujungia ne tik fizinę objekto struktūrą, bet ir skirtingus istorijos, kultūros bei žmogaus išgyvenimų sluoksnius.

Todėl T. Milašiaus kryždirbystę galima suvokti kaip savitą kultūrinės atminties architektūrą, kurioje konstrukcinis tikslumas, meninė išmonė ir istorinė patirtis tampa neatsiejami. Vėlinių metą šie kūriniai įgyja dar gilesnę prasmę – jie primena, kad atmintis nėra vien praeities įvykių saugojimas. Tai gyvas kultūrinis ryšys, kurį perduodame ateities kartoms per ženklus, simbolius, medžiagas ir kūrybą.

Literatūra ir šaltiniai

[1] 1948 m. su šeima į Krasnojarsko kraštą ištremtas Titas Milašius į Lietuvą grįžo 1957 m. Tremtyje įgyta medžio konstravimo patirtis vėliau tapo svarbia jo kūrybos dalimi. Šiuo požiūriu jo darbai yra reikšmingas tremties kultūrinės ir meninės veiklos rezultatas, kurį svarbu integruoti į šiuolaikinį kultūros politikos ir istorinės atminties lauką.

[2] LRT. 2024 m. sausio 6 d. laida „Labas rytas, Lietuva“. Kryždirbys Titas Milašius – apie kryžių gamybą, parodas ir obuolių sūrių kambarį. Žiūrėti LRT įrašą.

[3] Ten pat.

[4] Hoadley, R. B. (2000). Understanding Wood: A Craftsman’s Guide to Wood Technology.

[5] The Origin of Using Dovetail Joints in Ancient Egyptian Boats and Ships (2024). Journal of the General Union of Arab Archaeologists, 9(2), 91–103.

[6] Jakaitis, J. (2026). Trends in the Development of the Iconographic and Iconological Unity of the Work of Art in Modern Culture. Landscape Architecture and Art, 29(29), 61. https://doi.org/10.22616/j.landarchart.2026.29.07 (https://www.researchgate.net/publication/415033056_TRENDS_IN_THE_DEVELOPMENT_OF_THE_ICONOGRAPHIC_AND_ICONOLOGICAL_UNITY_OF_THE_WORK_OF_ART_IN_MODERN_CULTURE)

[7] Marx, E. (2015). Ancient Egyptian Woodworking. Cambridge University Press.

The post Pasitinkant Vėlinių metą – Tito Milašiaus tremties kryžiai appeared first on Voruta.

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas www.voruta.lt

Nuo XIX a. pr. šimtą metų Alantos dvaro ir miestelio ­istorija buvo glaudžiai susijusi su Pac-Pomarnackių gimine. Ši LDK giminė nuo XVII a. turėjo bajorų giminių herbą Gozdava¹. Šio herbo pagrindą sudarė raudoname skydo lauke pavaizduotos dvi žiedu sujungtos sidabrinės (baltos) lelijos, viena nukreipta į apačią, kita į viršų, o kleinote virš šalmo ir karūnos – penkios povo plunksnos ir tokia pati lelija. Lelija simbolizuoja riterių nenugalimumą, o povo plunksnos – išmintį. Manoma, kad herbo pavadinimas kilo nuo Mazovijoje gyvenusios Gozdavų giminės, kuriai šį herbą 1402 m. suteikė Mazovijos kunigaikštis.

Pomarnackiai su Pacų gimine sietini per Gozdava herbą, suteikusį jiems teisę prisidurti prievardį Pac-Pomarnackiai herbą Gozdava iš Pacų galėjo nusipirkti arba gauti už kažkokius nuopelnus. Žinomi atvejai, kai už kokias nors paslaugas didikai į savo heraldinę giminę priimdavo ir smulkesnius bajorus, t. y. jiems suteikdavo savo herbus. Pomarnackiai herbą iš Pacų gavo būtent taip, nes giminystės ryšys tarp jų nenustatytas. Kaip teigia lenkų istorikas Severinas Uruskis, nuo XVIII a. pabaigos prievardis Pac- pradėtas rašyti prie pavardės, kuri tapo sudurtinė², bet ne visi Pomarnackių giminės atstovai prievardį naudojo.

Tadeušas Pac-Pomarnackis

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo pirmasis iš giminės, valdęs Alantos dvarą. Jis gimė 1763 m. Ukmergės pavieto medžioklio³ Antonijaus Pomarnackio šeimoje, kurioje dar augo vyresnis brolis Stanislovas ir sesuo Liudvika. Įgijęs teisininko išsilavinimą, Tadeušas dirbo Anykščių žemės teisėju, 1801 m. rinktas į Vilniaus bajorų susirinkimo deputatus. Brolis Stanislovas 1786 m. tapo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatu, o sesuo Liudvika 1793 m. ištekėjo už buvusio LDK artilerijos papulkininkio. 1800 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis su broliu Stanislovu iš giminaičių Antano Antaševskio ir Eleonoros Pomarmackos Antaševskos nusipirko Avižienių valdą (dab. Utenos r.), vėliau – Vėdarų ir Kazliškių dvarus prie Želvos (dab. Ukmergės r.), dar vėliau Savičiūnų dvarą (dab. Anykščių r.)⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona našle Kotryna Žabaite-Strutinskiene, kuriai pirmasis vyras buvo užrašęs Uteną, Noliškį, Dičiūnus ir Kiburius, Tadeušas susituokė 1822 m. balandžio 25 d. Utenos bažnyčioje. Antroji Tadeušo žmona buvo dvarininko bei Ukmergės maršalkos Lapo našlė Konstancija Čižaitė-Lapo, kuriai velionis vyras prieš mirtį užrašė Sirutėnų žemes ir Utenos dvarą. Su ja tuo metu jau 64 metų Anykščių žemės teisėjas Tadeušas Pac-Pomarnackis susituokė 1833 m. vasario 14 d. taip pat Utenos bažnyčioje⁵.

Tadeušas Pac-Pomarnackis siekė plėsti savo valdas. 1828 m. liepos 27 d. iš Tadeušo Miedzikovskio ir Timotiejaus Silos Novickio įsigijo Alantos dvarą su didelėmis skolomis. Todėl su buvusiais valdytojais teismuose bylinėtasi dar dešimt metų. Teko padengti buvusių savininkų skolas, ir tik tada Alantos valda tapo Pac-Pomarnackių nuosavybe⁶.

Ukmergės paviete T. Pac-Pomarnackis turėjo 840 baudžiauninkų (Avižieniuose – 116, Savičiūnuose – 423 ir Alantos valdoje – 301). Valdose buvo priskaičiuota 150 kiemų, 1500 dešimtinių ariamos, 15 dešimtinių sodybinės žemės ir 1350 dešimtinių šienaujamų pievų. Testamente jis įvardijo ir kitą jam priklausantį turtą: grynuosius pinigus, banko bilietus, skolinamuosius raštus (vekselius), brangakmenius, auksą, sidabrą, krištolo ir porceliano indus, ūkinius pastatus, gyvulius ir kt. Visas turtas viršijo 50 tūkstančių sidabrinių rublių. Testamente įrašytas ir nekilnojamasis turtas Solec-Zdroj vietovėje (dab. Lenkijos pietuose)⁷.

Dvarininkas palikuonių nesusilaukė, todėl 1848 m. spalio 10 d. surašė testamentą pusbrolio Mikalojaus Pac-Pomarnackio sūnaus Vladislovo⁸ naudai, kuriam po Tadeušo žmonos Konstancijos mirties turėjo atitekti Alantos dvaras bei Avižienių ir Savičiūnų valdos.

Prieš mirtį Tadeušas Pac-Pomarnackis pradėjo statyti naujus Alantos dvaro rūmus ir įrenginėti peizažinį parką. Visi organizaciniai rūpesčiai gulė ant dvaro įgaliotinio, išsilavinusio ir protingo jaunuolio Kazimiero Maigio pečių. Maigys beveik tris dešimtmečius 1822–1849 m. buvo Alantos ir Savičiūnų dvarų įgaliotinis bei Avižienių dvaro valdytojas. Dvarininkas juo visiškai pasitikėjo ir pavedė tvarkyti visus ūkinius ir finansinius dvaro reikalus. 1828 m. Utenos bažnyčioje krikštijant Kazimiero Maigio sūnų dalyvavo ir Tadeušas, kuris sutiko tapti naujagimio krikšto tėvu ir vaikui parinko Tado vardą. T. Pac- Pomarnackui mirus, Kazimieras Maigys ir toliau padėjo jo našlei tvarkyti visus dvaro reikalus. Už ištikimą 27-erių metų tarnystę jis tikėjosi gauti nors nedidelę dvaro turto dalį, tačiau Konstancijai mirus, naujasis dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam nieko nepaliko.

K. Maigys Alantos, Avižienių, Savičiūnų ir gimtojo Zaviesiškio apylinkių kaimuose užrašinėjo lietuviškas dainas, patarles ir surinktą medžiagą siuntė istorikui Simonui Daukantui⁹, tuo metu dirbusiam Sankt Peterburge. Jis užrašė ne tik tautosakos tekstus, bet ir aprašė jų pateikėjus, nurodė autorinių dainų ir eilėraščių autorius, dainavimo būdą. Išlikę aštuonių Maigio laiškų, rašytų S. Daukantui, nuorašai. Laiškai buvo išspausdinti 1898 m. leidinyje „Medega S. Daukanto biografijai“ kartu su daugiau kaip trisdešimt dainų, poezijos tekstų, keliomis patarlėmis. S. Daukantas su užrašu „Iš Ovantos atsiųsta“ dvi dainas įdėjo į rinkinį „Dainos žemaičių“. Išliko S. Daukantui rašyti laiškai, kuriuose apie naująjį dvaro šeimininką Vladislovą Pac-Pomarnackį Maigys atsiliepia gana sarkastiškai, pavadindamas jį „giliuku“, t. y. velniu ar blogio įsikūnijimu. Kazimieras Rapolas Maigys mirė 1858 m. balandžio 5 d. Zaviesiškyje. Palaidotas Kavarsko kapinėse.

Tadeušas Pac-Pomarnackis mirė Alantoje 1849 m. gruodžio 13 d., eidamas 87 metus ir buvo palaidotas Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁰.

Vladislovas Pac-Pomarnackis

Po Tadeušo Pac-Pomarnackio mirties Alantos dvaras priklausė jo našlei Konstancijai, tačiau dvarą tvarkė pusbrolio sūnus Vladislovas Pac-Pomarnackis. Dar Tadeušui gyvam esant, paveldėtojas Vladislovas 1848 m. kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą, prašydamas leisti miestelyje rengti turgus ir prekymečius. Prašyme buvo nurodoma, kad Alanta yra atokiau nuo kitų prekybos centrų, todėl norėdami parduoti savo produkciją valstiečiai priversti ją vežti dideliais atstumais¹¹. Caro valdžia dvarininko prašymą patenkino ir leido Alantoje rengti turgus pirmadieniais, taip pat tris prekymečius¹². 1859 m. po Konstancijos mirties dvaras teisiškai perėjo į Vladislovo Pac-Pomarnackio rankas. Pretenzijas į paveldėtą turtą atkakliai reiškė buvusio dvaro savininko Tadeušo sesuo Liudvika, o po jos mirties ilgai ir nesėkmingai teismuose bylinėjosi ir jos dukra¹³.

Naujasis Alantos valdytojas Vladislovas Pac-Pomarnackis gimė 1806 m. Galinės dvare netoli Vilniaus. Jo tėvo Mikalojaus Benedikto Pac-Pomarnackio pavardė minima 1795 m. reviziniame surašyme, kuriame įrašyta, kad 31-erių metų Piatigorsko kavalerijos brigados poručikas buvo vedęs Joaną Liaudanskaitę, Raseinių miesto raštininko Jurgio Liaudansko dukrą. Be Vladislovo, jie turėjo dar tris sūnus – Leopoldą, Antaną, Ignotą – ir dvi dukteris – Karoliną ir Julijoną. Šeima valdė Merkinės dvarą Turgelių parapijoje, o pats Mikalojus Pac-Pomarnackis gyvendavo ir Merkinėje, ir Vilniuje. Jo sūnus Vladislovas įsigijo Galinės dvarą Sudervės parapijoje prie Vilniaus. Sudervės kapinėse 1840 m. buvo palaidota jo motina, o 1846 m. – ir 96-erių sulaukęs tėvas.

Vladislovas Pac-Pomarnackis su pirmąja žmona Olimpija Michalskyte susilaukė dukrų Matildos ir Malvinos bei sūnaus Mikalojaus. Malvina ir Mikalojus mirė mažamečiai. Tesulaukusi 30-ies mirė ir žmona Olimpija, kuri 1849 m. gegužės 9 d. buvo palaidota Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁴ šalia buvusio dvaro savininko Tadeušo Pac-Pomarnackio. Motinai mirus, mažametę Matildą Alantos dvare augino vyriausioji Vladislovo sesuo Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Ji su sūnumi Vladislovu Javtoku gyveno ir Alantoje, ir giminaičio Ričardo Roberto Pac-Pomarnackio dvare Girsteitiškyje¹⁵. Gretimame Valentinavos dvarelyje gyveno tolesni giminės: Petras Pac-Pomarnackis su šeima. 1866 m. Vladislovo Pac-Pomarnackio dukra Matilda ištekėjo už Burbiškių dvaro (netoli Anykščių) savininko Anupro Venslovavičiaus sūnaus Otono.

Vladislovas Pac-Pomarnackis tęsė Tadeušo Pac-Pomarnackio pradėtą naujųjų Alantos dvaro rūmų statybą ir 1853 m. darbus užbaigė. Netoli senųjų rūmų išaugo grakštus italų vasaros rezidencijos stiliaus su ryškiais neoromantizmo bruožais pastatas ir akmeniniai ūkiniai statiniai¹⁶. Rūmai stovėjo ant aukštų stačiakampio formos pamatų, buvo vieno aukšto, tik centrinė dalis dviaukštė, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis pseudogotikiniais bokšteliais. Kairėje rūmų pusėje dvaro savininkas pastatė keturių aukštų bokštą su apžvalgos aikštele.

Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Rūmų vidų puošė dekoratyvinio tinko lubos ir ištaigingi baldai. Visuose kambariuose buvo sudėtos ornamentuotos skirtingų piešinių parketo grindys. Kambarių centre ir kiekvieno grindų stačiakampio susikirtimuose buvo ąžuolo arba juodmedžio augalinių motyvų inkrustacijos. Grindis dengė kilimai, sienos dekoruotos tapetais ar smulkaus rašto apmušalų audiniu. Namus apšildydavo lygios, baltos spalvos aukštos krosnys. Pirmame aukšte buvo pokylių salė, kurioje kabėjo didžiulis krištolo sietynas, o kitoje porceliano sietynas¹⁷. Sienas puošė paveikslai. Šeimos kambaryje kabėjo Pac-Pomarnackių giminės portretai. Vienoje iš menių kinų stiliumi buvo įrengtas arbatos kambarys su gausia keramikos ir žibintų kolekcija. Vienas kambarys apstatytas Liudviko XV stiliaus baldais, menėse kabėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų ir dvaro savininkų giminės portretai¹⁸. Interjero dalį užėmė spintos, skirtos bibliotekai, kurioje laikyta nemažai vertingų knygų. Dvare buvo sukaupta gausi porceliano indų kolekcija, kurią savininkai nuolat papildydavo pirkiniais iš užsienio.

1870 m. užbaigtas Alantos dvaro mišraus stiliaus peizažinis šešių hektarų parkas, kuriame augo įvairūs vietiniai ir egzotiniai augalai, atsivežti iš kitur: vakarinės tujos, totoriniai, ginaliniai ir sidabriniai klevai, baltosios tuopos, paprastieji kaštonai, juodavaisės aronijos, baltosios sedulos, vengrinės ir paprastosios alyvos, lenktašakės forsitijos ir daug kitų.

Pasistatęs naujus rūmus, Vladislovas Pac-Pomarnackis vėl vedė. 1854 m. vasario 14 d.¹⁹ jis susituokė su Burbiškių dvaro savininko Anupro Venslavavičius aštuoniolikmete dukra Liudvika Marija Kotryna Venclavavičiūte.

XIX a. vid. Pac-Pomarnackių Alantos ir Savičiūnų dvaruose kilo valstiečių neramumų. Dar prieš prasidedant baudžiavos panaikinimo reformai, kuri numatė derlingas žemes išdalinti valstiečiams, dvarininkai stengėsi jas išsaugoti. Nujausdami permainas, valstiečiai savo ruožtu priešinosi sunkioms baudžiavinėms prievolėms, atsisakinėjo vykdyti inventorinius įpareigojimus arba reikalavo juos sumažinti²⁰. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius gavo valstiečių skundą dėl prievolės atlikti rūmų statybos darbus net sekmadieniais, dėl ko jie neturį laiko lankyti bažnyčios. Vyskupas pasiuntė Utenos dekaną išsiaiškinti vietoje. Apsilankęs dvare, dekanas vyskupą informavo, kad V. Pac-Pomarnackis jį sutiko blogai ir kaltinimus atmetė.²¹

Tuo pat metu parašytas dar vienas skundas dėl Alantos dvaro savininko elgesio. Jis kaltinamas griežtai draudžiantis vietinėms merginoms rinktis jaunikius iš kaimyninių dvarų, ar atvirkščiai – vietos valstiečiams atsivesti merginas iš kitų kaimų. Tai sužinojęs, vyskupas M. Valančius įpareigojo Utenos dekaną paveikti dvarininką, kad šis netrukdytų moterystės sakramento administravimo ir užbaigtų draudimus. Deja, dekanas ir šį kartą nieko nelaimėjo.

Prieš pat baudžiavos panaikinimą bruzdėjimai Pomarnackio dvaruose dar labiau sustiprėjo. Už tai valstiečius baudė ne tik dvaro administracija, policija, bet ir kariuomenės dalinys, egzekucijoms atlikti apgyvendintas Alantos apylinkėse: Ulonai, gyvendami valstiečių trobose, maitinasi valstiečių maistu, arklius šeria jų pašaru, barbariškai elgiasi su moterimis.

1857 m. Ukmergės ispravnikas savo pranešime rašo, kad Alantos dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam pranešė, jog dvaro valstiečiai į lažą eina ne nustatytu laiku, o pagal savo nuožiūrą, ir kad tai gali būti dėl melagingų gandų apie laisvę. Kad panašūs nepaklusnumai neišplistų į kitus dvarus reikia užkirsti kelią netvarkai – pasiųsti pakankamą karinę komandą.²²

Išskirtinį skundą vyskupui 1858 m. parašė Alantos ir Savičiūnų dvaro valstiečiai²³, kurie Pac-Pomarnackį ir dvarų prižiūrėtojus kaltino žiauriu elgesiu: Jau devinti metai, kai Pomarnackis paėmė mus į savo nagus ir nuo pat savo viešpatavimo pradžios <…> be pasigailėjimo muša ir dar pasamdė tokius pat kaip jis pats, ekonomus ir raštininkus, kurie mus muša rykštėmis, pagaliais, pančiais. Dėl to mušimo yra kurčių, bedančių, su sužalotomis rankomis, o kai kurios nėščios moterys nuo mušimo mirė. <…> Kareiviai prievartauja mūsų dukteris, žmonas, seseris, o besipriešinančioms pila smėlį į burną, kad nerėktų. Visos mūsų moterys bijodamos nakčiai su mažais vaikais eina miegoti į laukus. Nuo šalčio vaikai susirgo. <…> Mes Jūsų šviesybei neaprašėme nei dešimtosios dalies mums daromų skriaudų, nes bijome. Rašome į Jūsų ganytojišką šviesybę nuo viso valsčiaus ir aš, kaip raštingas, savo ranka pasirašau – Andrius Gavėnas. Skundą nagrinėjo Vilniaus karinio gubernatoriaus tarnyba, vėliau jį persiuntė Kauno gubernijos valdybai, kuri pažeidimų nenustatė²⁴. V. Pac-Pomarnackis visus kaltinimus neigė, o pačius skundą surašiusius apkaltino šmeižtu ir kitų valstiečių kurstymu nepaklusti dvarininkui. Jis žiauriai atkeršijo ir skundus rašiusiam Andriui Gavėnui – jį atidavė į caro rekrutus²⁵.

Įdomu tai, kad dvarininko Pomarnackio pavardė paminėta ir literatūriniame kūrinyje – Juozo Tumo-Vaižganto apy­sakoje „Dėdės ir dėdienės“, kurioje pasakojama apie nelengvą baudžiauninkų kasdienybę²⁶.

1864 m. kovo 14 d. Vladislovui gimė sūnus, būsimasis Alantos dvaro savininkas Tadeušas. Jo tėvas Vladislovas testamentu savo turtą padalijo artimiesiems²⁷. Didžiausia dalis skirta sūnui Tadeušui, kuriam atiteko Alantos, Avižienių ir Želtiškių dvarai Ukmergės apskrityje su 3204 dešimtinėmis žemės. Jam taip pat palikti 45 tūkstančiai rublių, kuriuos Prūsijos pilietis Gustavas fon Šachta buvo sumokėjęs už įkeistą Svobiškio dvarą. Dukters vaikams atiteko: sūnui Vladislovui Aleksandrui Venslavavičiui – Galinių dvaras ir Liesnikų kaimas prie Vilniaus su 182 dešimtinėmis žemės, dukrai Marijai Olimpijai Venslavavičiūtei – trijų aukštų namas Vilniaus centre, Georgijaus prospekte, su 382 sieksniais žemės šalia²⁸, kitai dukrai Elenai Kazimierai Venslavavičiūtei – Alantos dvaro valdoje buvęs Daubarų užusienis su 18 dešimtinių žemės. Testamente buvo nurodyta, kad visas Vladislovo Pac-Pomarnackio skolas bankui ir išlaidas už testamentą – iš viso 9588 rublius – privalės sumokėti sūnus Tadeušas.

Vladislovo Pac-Pomarnackio žmona Liudvika mirė 1880 m., o jis pats – po ketverių metų, 1884 m. lapkričio 27 d., ir buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Šalia buvo palaidota jų dukra Matilda, mirusi vos po kelių mėnesių po tėvo mirties, o 1910 m. šeimos kape atgulė ir Matildos vyras Otonas.

Tadeušas Pac-Pomarnackis (jaunesnysis)

Mirus tėvams, Tadeušą Pac-Pomarnackį Alantoje augino teta Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Tadeušas jaunesnysis mokėsi Vilniuje, 1884 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją.

Tikriausiai siekdamas išsaugoti giminės turtą, Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs artimą giminaitę – savo tėvo anūkę iš pirmos santuokos Mariją Olimpiją Venslavavičiūtę, bet po kelerių metų, 1891 m., pora išsiskyrė vaikų nesusilaukusi.

XIX a. pab. Alantos dvaro ūkis gana sėkmingai vystėsi, buvo diegiami pažangūs ūkininkavimo metodai. 1890 m. Kauno gubernijos atmintinėje aprašant Ukmergės pavietą, pažymėta, kad ten yra tik vienas Alantos dvaras, kuriame vystomas pažangus ūkininkavimas ir naudojami Tichotskio plūgai, Ekerto žolės vartytuvai ir Fuktelio firmos arklių traukiamos sėjamosios, o šlapi laukai ir pelkės nusausinamos iškasus kanalus²⁹.

XIX a. pab. Tadeušo Pac-Pomarnackio valdose padažnėjo socialinių konfliktų tarp dvaro ir valstiečių. 1888 m birželio 20 d. Alantos valsčiaus Klabinių dvaro ūkvedys valsčiaus valdybai skundėsi, kad padaugėjo savavališkų nuganymų. Jis rašė, kad valstiečiai dvaro žemėse gano arklius ne tik naktį, bet ir dieną, o dvaro sargams priešinasi ir juos muša³⁰. 1894 m. Alantos dvaro Ąžuolijos vienkiemyje iš ūkio buvo iškraustomas Pranas Steiblys, neatnaujinęs nuomos sutarties. Antstoliui ir policijos pareigūnui atvykus, jiems pasipriešino penkios vietinės moterys (Kotryna Babelienė, Antanina Audenienė ir kt.). Už tai jos buvo nuteistos kalėti po du mėnesius kiekviena, bet caro vedybų proga, pagal 1894 m. spalio 14 d. manifestą, nuo bausmės buvo atleistos³¹.

Po 1905 m. spalio mėn. caro manifesto, kuris deklaravo kai kurias teises Rusijos imperijos pavergtoms tautoms, Lietuvoje suaktyvėjo socialiniai ir anticariniai judėjimai, kurie neaplenkė ir Alantos. Dar iki manifesto paskelbimo plačiai nuskambėjo 1905 m. vasaros įvykiai, kai liepos 25 d. per atlaidus Alantos miestelyje buvo išklijuoti anticariniai atsišaukimai, sudaužytas valstybinis degtinės monopolis. Pasklidus gandams, kad valstiečiai rengiasi užpulti Pomarnackių dvarą ir užmušti uriadninką, pristavas iškvietė iš Ukmergės dragūnus³². Miniai išsiskirsčius, pristavas su dragūnais išjojo į Alantos dvarą. Po šių įvykių Kauno generalgubernatoriaus užklausus, ar nereikėtų suimti kurstytojų, jis užrašė: Sutinku, sodinkite tuoj pat. 1906 m. vasario mėn. buvo areštuotas ir į Ukmergės kalėjimą uždarytas Alantos viršaitis (starosta) Kraujelis, nes jis iš valsčiaus kasos skyrė pinigų Alantos atstovų kelionei į Didįjį Vilniaus Seimą, kuris įvyko 1905 m. gruodžio 4–5 d. 1906 m. gegužės 14 d. Alantoje buvo sumuštas uriadnikas su sargybiniu, išdaužyti uriadniko buto langai. Dėl šio įvykio atvyko pristavas su aštuoniais sargybiniais, areštavo P. Petrauską iš Padeksnio kaimo, du brolius Gerdvilius iš Runionių bei alantiškius Antaną Umbrasą, Motiejų Tūbą ir Danielių Drazdauską ir visus nuvežė į Ukmergės kalėjimą. Neramumai tęsėsi ir toliau. 1907 m. vasarą turgaus metu alantiškiai smurtavo prieš uriadniką Kovaliovą. Dėl to žandarai areštavo valsčiaus gyventojus: J. Stripeikį, Petrą Jakučionį, Feliksą Mikelevičių, Vladislovą Petkevičių, Antaną Lasį ir Motiejų Puodžių. Pastarieji du buvo nuteisti dviem mėnesiams kalėti Ukmergės kalėjime, kiti išteisinti³³.

XX a. pr. buvo užbaigtas Alantos dvaro ansamblio formavimas, kurį sudarė dvaro rūmai, virtuvė, ledainė, rūkykla, arklidė, du kumetynai, svirnas, sandėlis, klojimas, tvartai, akmeninė tvora ir parkas. Naujasis dvaro savininkas, kaip ir jo tėvas, miestelyje pastatė keletą namų nuomai, o 1892 m. iš Kauno gubernijos valdybos gavo leidimą miestelyje prekiauti alkoholiu³⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis miestelio visuomeniniame gyvenime nedalyvavo, tačiau garbės nariui buvo renkamas į Alantos kooperatyvo valdybą ir gaisrininkų draugiją. 1907 m. balandžio 11 d. dvarininkas Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyriui padovanojo nedidelį tūkstančio rublių vertės namą su sąlyga, kad skyrių likvidavus, patalpa atiteks parapijiečių švietimo reikmėms. Skyriaus valdyba už tokią dovaną dovanotoją priėmė į garbės narius. Dvarininkas teikė pagalbą ir statant bažnyčią, netgi leido naudotis dvaro plytine. Jis miestelyje pastatė namą, kuriame buvo teikiamos medicininės paslaugos ir gyveno gydytojo šeima.

XX a. pr. Tadeušas Pac-Pomarnackis dalį žemių, priklausiusių Alantos dvarui, pradėjo pardavinėti vietiniams turtingiems valstiečiams. 1905 m. valstiečiams Jonui ir Antanui Steponėnams pardavė 40 dešimtinių Juotiškio kaimo žemių, Adomui Kuktai – 10 dešimtinių Bučiškių valdos. Tais pačiais metais Mediniškiuose 40 dešimtinių žemės iš jo nupirko Mataušas ir Povilas Dragūnai, o 1907 m. Petrui ir Kazimierui Šulskams parduota 27 dešimtinės Želtiškių žemės.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Pac-Pomarnackiai pasitraukdami iš Alantos dvaro išsivežė didžiąją dalį sukauptos meno vertybių kolekcijos ir kitų daiktų. Rūmuose likusios meno vertybės buvo išvežtos į kaizerinę Vokietiją, o likusį turtą išplėšė bolševikai³⁵. Nuomojamus miestelio namus iš Pac-Pomarnackio išsipirko žydai, ten ir gyveno, įsteigė parduotuves, restoranus, vaistinę, kurioje farmacininkai Pilnikas, vėliau Zilikas Rapoportas ne tik prekiavo vaistais, bet juos ir gamino.

Apie Tadeušo Pac-Pomarnackio šeimyninį gyvenimą ir jo antrąją žmoną žinių nėra, tik tiek, kad jis iki 1917 m. revoliucijos ilgą laiką praleisdavo Rusijoje³⁶, vėliau Prancūzijoje, o Alantoje apsilankydavo tik šiltuoju metų laiku. Alantos dvarą tvarkė jo pusbrolis Javtokas.

Po revoliucijos Rusijoje dvarininkas gyveno Prancūzijoje, Nicoje. Jis mirė 1942 m. Varšuvoje ir buvo palaidotas Varšuvos Aleksandrovskos kapinėse³⁷. Apie palikuonis žinoma tik tiek, kad jis turėjo dvi dukras: Aną ir Mariką. Ana Pac-Pomarnacka jau prieš revoliuciją gyveno Rusijoje ir buvo ištekėjusi už Aleksejaus Trubeckojaus, kuris žuvo kare su bolševikais, vėliau ištekėjo už markizo de Martemprey, vaikų neturėjo. Kita dukra Marika ištekėjo už grafo Hatvanos ir išvyko į gyventi į Kanadą, vėliau gyveno Nicoje, kur ir mirė 1956 m. vasario 7 d.³⁸

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdant žemės reformą, 1923 m. Alantos dvaras su jam priklausiusiais 526 ha žemės buvo išparceliuotas. Dvarininkui pagal žemės ūkio reformos reikalavimus liko dvaro sodyba ir 85 ha žemės. Šį turtą 1925 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis pardavė inžinieriui B. Sližiui, kuris tais pačiais metais Alantos dvarą oficialiai įregistravo savo žmonos Salomėjos Podėnaitės-Sližienės vardu.

1940 m. Liepos 22 d. sovietiniam Lietuvos Seimui priėmus deklaraciją dėl visos žemės valstybinės nuosavybės, dvaro valdytoja S. Podėnaitė-Sližienė dvarą su žeme ir pastatais perdavė sovietų įkurtai Alantos Žemės ūkio komisijai.

1941-1945 dvaro rūmuose veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Ruošė agronomus ir zootechnikus. 1959 metais rūmuose įkurtas žemės ūkio technikumas. Technikumo įkūrimas buvo senųjų rūmų išgelbėjimas nuo visiško sugriuvimo.

Aštuntajame dešimtmetyje pastačius naują žemės ūkio technikumo pastatą, senasis dvaro pastatas virto kultūros ir meno centru. Šiuo metu čia veikia Vaidoto Žuko meno galerija, kurioje yra nuolatinė šio menininko darbų ekspozicija, taip pat rengiamos kitų kūrėjų meno parodos ir kultūriniai renginiai. Pastate įkurtas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio muziejus.

Literatūra

The post Gintautas Šeikis. Alantos dvaras ir jo savininkai Pac-Pomarnackiai appeared first on Voruta.

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

XX a. 6 dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo priverstinai SSRS įtakos zonoje atsidūrusioje Vidurio Rytų Europoje buvo išties neramu. 1953 m. tariamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje protestavo daugybė darbininkų, 1956 m. Poznanėje – šimtai tūkstančių. Dar ryškesni buvo tų pačių metų vadinamojo Budapešto rudens įvykiai arba Vengrijos revoliucija, prie kurios prisijungė apie 300 tūkst. žmonių, reikalaujančių spaudos laisvės, laisvų rinkimų ir sovietų kariuomenės išvedimo. Simboliška, kad protestuotojai nuvertė milžinišką Josifo Stalino paminklą, o iš socialistinės Vengrijos vėliavų iškirpo komunistinius simbolius.

Žinoma, sukilimas sulaukė brutalaus Maskvos karinio ir represinio atsako – lapkričio 4 d. sovietų kariuomenė pradėjo plataus masto intervenciją ir jėga atkūrė Maskvai pavaldžią Janoso Kadaro administraciją. Iš viso žuvo iki 3 tūkst. ir buvo sužeisti apie 13 tūkst. vengrų. Po sukilimo prasidėjo kelerius metus trukę masiniai areštai, slapti teismai, deportacijos ir egzekucijos, o 1958 m. mirties bausmė buvo įvykdyta ir sukilimo simboliu tapusiam premjerui Imrei Nadžiui (Imre Nagy). Budapešto rudens represijų atgarsiai palietė įvairias vengrų visuomenės sritis. Tai pasireiškė ne tik politine bei kultūrine cenzūra, griežtesne intelektualų ir studentų kontrole, bet ir didžiuliais demografiniais sukrėtimais – šalį priverstinai turėjo palikti keli šimtai tūkstančių žmonių. Galiausiai šie įvykiai paliko gilius randus vengrų kolektyvinėje atmintyje, paveikė net ir sociokultūrinį šalies gyvenimą, pvz., net tokį fenomenalų šios tautos identiteto reiškinį kaip sportą. Šalies futbolo rinktinė iki sukilimo buvo viena stipriausių pasaulyje, 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių bendroje medalių lentelėje Vengrija užėmė net trečią vietą (po JAV ir SSRS), o po sukilimo rezultatai smarkiai smuko žemyn.

Minimo laikotarpio politiniai pokyčiai sukrėtė ir pačią Sovietų Sąjungą. Po J. Stalino mirties, į valdžią atėjus N. Chruščiovui (nors ir jis pats buvo susitepęs iki tol vykusių masinių represijų ir kitų sovietinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų krauju) 1956 m. vasarį vykusiame SSKP 20-ajame suvažiavime buvo paskelbta destalinizacijos politika, padvelkė atšilimo vėjas.

Lenkų ir vengrų pavyzdys, politinės atmosferos pokyčiai SSRS (todėl ir dažniau į tėvynę grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai) darė įtaką sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų nuotaikoms. Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1956 m., visų pirma, Vengrijos įvykiai paskatino intensyvesnį pasipriešinimą – 1956–1957 m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. Dėl to 1957 m. buvo suimtas rekordinis per atšilimo laikotarpį pogrindžio dalyvių skaičius – 43 asmenys.

Istoriškai Vėlinės buvo tradicinė lietuvių šventė, primenanti iškeliavusius artimuosius. Sovietinės okupacijos metais ši diena įgavo ir dar kitą atspalvį – patriotiškai nusiteikę lietuviai prisimindavo žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Todėl itin reikšmingi buvo 1956-ieji, kai spalio pabaigoje prasidėjus Vengrijos sukilimui pasipriešinimo nuotaikos ir laisvės viltys sustiprėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Šiemet bus minimas šių įvykių 70-metis.

Visgi svarbu pabrėžti, kad Vėlinių minėjimas okupuotoje Lietuvoje buvo ypatingas dar iki 1956 m. Anot etnologo Juozo Kudirkos, jau 1944 m. Kaune per Vėlines uždegtomis žvakutėmis buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų savanoriai, apleistas Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kitos lietuvių atminties vietos. Tuo tarpu remiantis istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko surinkta informacija, nuo 1945 m. Lietuvoje buvo pastebima aktyvi jaunimo – moksleivių ir studentijos – veikla. Pavyzdžiui, Saldutiškio progimnazijoje Utenos rajone 1945 m. lapkričio 1–2 d. net kelios klasės neatėjo į pamokas, o Alytaus gimnazijos moksleivės papuošė žuvusių karių kapus gėlėmis, Lietuvos valstybiniais simboliais, šaulių ženkleliais, deginamomis žvakutėmis.

Remiantis pogrindinės jaunimo organizacijos nario Zigmo Tamakausko liudijimu, galime tiksliau rekonstruoti ir tai, kas įvyko 1955 m. Kauno senosiose kapinėse (dabartiniame Ramybės parke): „Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. <…> Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. <…> Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. <…> jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus <…> Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas…“ Taip 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune tapo bene pirmąja atvira didesnio neginkluoto protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija Lietuvoje, pasibaigusia susidūrimais su milicija ir aktyviausiųjų areštais.

1956 m. situaciją iš esmės pakeitė ir dar labiau radikalizavo minėti įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvoje apie juos, visų pirma, sužinojo iš sovietinės spaudos, bet klausantis Vakarų radijo stočių. Tai patvirtino ir buvusio Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizano, Gulago politinio kalinio ir aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio veikėjo Edmundo Simanaičio atsiminimai, kurie perteikė tuometines, ypač jaunimo nuotaikas: visų pirma, žinios iš Budapešto kurstė viltį, kad politiniai sukrėtimai gali apimti ir kitas Maskvos kontroliuojamas šalis.

Kita vertus, net ir atmetus situaciją paaštrinusius Poznanės ir Budapešto įvykius, o prisiminus vien prieš metus vykusius neramumus, okupacinė valdžia tokios reakcijos tikėjosi ir ruošėsi. Dar prieš Vėlines buvo renkama informacija apie visuomenės nuotaikas, sekami atsiliepimai apie Lenkijos ir Vengrijos įvykius, stiprinamos milicijos, vidaus kariuomenės ir KGB pajėgos. Kapinės buvo apsuptos, ribojamas žmonių priėjimas prie paminklo žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vis dėlto lapkričio 2-osios vakarą žmonių sustabdyti nepavyko. Senosiose kapinėse susibūrė daugiatūkstantinė minia – kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš viso šiuose įvykiuose Kaune dalyvavo net iki 10 tūkst. žmonių. Gausiai rinkosi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) institutų studentai, taip pat moksleiviai ir jauni darbininkai.

Susirinkę žmonės prisiminė už Lietuvos laisvę žuvusiuosius: Nepriklausomybės kovų dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos šalikų spontaniškai buvo susegta Trispalvė. Skambėjo nepriklausomos Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, taip pat aiškią politinę žinutę siunčiantys šūkiai: „Laisvės Lietuvai!“, „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvos budelius!“, „Šalin rusų valdžią!“, „Šalin komunistus!“. Taigi, susirinkusieji ne tik išreiškė Lietuvos laisvės siekį, bet ir įžvalgiai reagavo į politines aktualijas, savo protesto žinute pabrėžė solidarumą ir su kitomis pavergtomis, laisvės siekiančiomis tautomis.

Netrukus dalis minios persikėlė už kapinių ribų. Eitynės nusidriekė tuometiniu Lenino (dabar – Vytauto) prospektu. Sovietų pajėgos mėgino užkirsti kelią eisenai, prie sankryžų rikiavosi kareivių grandinės. Prasidėjo susirėmimai su milicininkais ir kariškiais. Milicija ėmė žmones stumti iš kapinių ir gaudyti aktyvesnius dalyvius, o protestuotojai priešinosi, kai kurie svaidė akmenis. Dalį sulaikytųjų žmonės mėgino išvaduoti. Protesto banga pasiekė ir miesto centrą bei okupacinės valdžios institucijų prieigas. Represinės struktūros tą vakarą sulaikė bent 85 žmones, o aktyvesni dalyviai (tarp jų išsiskyrė Juozas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas ir Algimantas Virbalas) vėliau buvo tardomi, teisiami ar administracine tvarka baudžiami.

1956 m. Vėlinių įvykiai buvo neeiliniai ir Rasų kapinėse, Vilniuje. Čia svarbiausiu susibūrimo centru tapo lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėlgi, kaip ir Kaune, sovietų saugumo pareigūnai stebėjo, kas deda gėles, uždega žvakes ar ilgiau sustoja. Tuo pat metu Rasose buvo lankomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos, Povilo Višinskio ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų kapai. Aktyviai veikė iš įvairių Lietuvos vietovių atvykęs jaunimas, ypač studentai – patriotiškai nusiteikę tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakulteto lituanistai, pedagoginio instituto, dailės instituto ar valstybinės konservatorijos jaunimas.

Lapkričio 2-ąją prie J. Basanavičiaus kapo susirinko keli šimtai žmonių, buvo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, iš viso Rasų kapinėse susirinko keli tūkstančiai. Buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, kitos patriotinės ir religinės giesmės, deklamuojami eilėraščiai, jaunuoliai iškėlė Trispalvę. Kaip ir Kaune, dalis susirinkusiųjų mėgino iš kapinių patraukti į miestą. Prie Aušros vartų jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai, tačiau dalis demonstrantų mėgino prasiveržti.

Po Vėlinių prasidėjo studentų svarstymai universitetuose, komjaunimo organizacijose ir partinėse struktūrose. Lietuvos komunistų partijos vadovybė reikalavo pašalinti net po 120–130 studentų iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto bei 35 studentus iš Dailės instituto ir Konservatorijos. Kai kurie dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar komjaunimo, kiti pateko į KGB akiratį. Atskirų aktyvistų likimas buvo dar sunkesnis: pavyzdžiui, Algirdas Endriukaitis vėliau už antisovietinę veiklą buvo nuteistas šešeriems, Albinas Masaitis – penkeriems, Juozas Alekna – ketveriems metams laisvės atėmimo.

Įvykiai Rasų kapinėse taip pat išryškino sudėtingą santykį tarp studentijos ir aukštųjų mokyklų vadovybės. Režimas reikalavo iš universitetų ne tik kontroliuoti jaunuolius, bet ir politiškai juos „auklėti“. Po Vėlinių kritikos sulaukė ir Vilniaus universiteto vadovybė – ypač rektorius Juozas Bulavas, jam buvo priekaištaujama dėl tariamai pernelyg nuolaidaus požiūrio į studentus. Neužilgo jis buvo atleistas iš pareigų.

Represijos Vėlinių tradicijos nesunaikino. 1957 m. okupacinės valdžios institucijos ir vėl laukė galimo naujo protesto. Kaune buvo sudarytos specialios operatyvinės KGB, partinio ir sovietinio aktyvo grupės, o prie Nepriklausomybės kovų paminklo bei Dariaus ir Girėno memorialo paskirti stebėtojai, sustiprintos milicijos pajėgos.

Nepaisant to, 1957 m. lapkričio 2 d. Kaune žmonės vis tiek masiškai rinkosi Senosiose kapinėse. Vakare jų buvo apie 2,5 tūkst. Jie degino žvakes, giedojo „Tautišką giesmę“ ir kitas tautines bei religines giesmes, skandavo patriotinius šūkius ir mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams. Milicijai ir saugumui ėmus minią stumti iš kapinių, kilo nauji susidūrimai, į pareigūnus buvo svaidomi akmenys. Apie 70 žmonių sulaikyta dar kapinėse. Dalis minios išėjo į gatves, kur prie jos jungėsi praeiviai – susidarė maždaug dviejų tūkstančių žmonių demonstracija. Ją išsklaidant sulaikyta dar keliolika ar keliasdešimt asmenų. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis jų gavo penkiolikos parų administracinio arešto nuobaudą.

Tačiau kai kuriais atvejais administracinėmis bausmėmis neapsiribota. Pavyzdžiui, Albertas Žilinskas už dalyvavimą Vėlinių minėjime ir po jo vykusioje demonstracijoje buvo suimtas, o 1958 m. sausio 29 d. nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tai gerai atskleidžia dvilypę režimo taktiką: masė dalyvių buvo baudžiama trumpais areštais, viešu pasmerkimu, pašalinimu iš studijų ar darbo sankcijomis, o pasirinkti aktyvistai – demonstratyviai (siekiant įbauginti ir platesnes mases) kriminalizuojami ir baudžiami ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.

1958 m. atvirų masinių demonstracijų mastą jau pavyko sumažinti, tačiau nuslopinti pačios tradicijos – ne. Vėlinės vėl buvo minimos tiek Kauno senosiose, Karmelitų, tiek Vilniaus Rasų kapinėse. Žmonės degino žvakes ant Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusiųjų kapų, rinkosi simbolinėse tautinės atminties vietose. Milicijos ir saugumo darbuotojai susibūrimus sklaidė, dalį dalyvių sulaikydavo.

Žinoma, šie 1955–1958 m. Vėlinių įvykiai Kaune ir Vilniuje sulaukė ir tam tikro griežtesnio sovietinio režimo atoveiksmio, reakcijos. Neramumų dalyviai buvo suimami, tardomi, administracine ir baudžiamąja tvarka teisiami, šalinami iš universitetų ir komjaunimo, svarstomi darbo kolektyvuose. KGB darė kratas, ieškojo patriotinių eilėraščių, istorinių knygų, nelegaliai laikomų trispalvių, užrašų ir kitų „nacionalistinės veiklos“ įrodymų. Atskirais atvejais už dalyvavimą protestuose ar su jais susijusia veikla netgi būdavo skiriamos daugiametės bausmės lageriuose. Režimas siekė ne tik nubausti konkrečius žmones, bet ir įbauginti likusį jaunimą bei studentus. Remiantis 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuro priimtu specialiu nutarimu dėl antisovietinių akcijų Kaune ir Vilniuje, okupacinės valdžios buvo konstatuotas „buržuazinių nacionalistų“ ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“ suaktyvėjimas, reikalaujama stiprinti „politinį budrumą“, komunistinį jaunimo auklėjimą, rengti susirinkimus aukštosiose mokyklose ir darbo kolektyvuose, ypatingą dėmesį skiriant studentijai. Vis dėlto, ką parodys tiek ir toliau minimos Vėlinės, tapusios tam tikru neginkluoto pasipriešinimo ritualu, tiek ir vėlesni Kalantinių ir kiti įvykiai, ilgalaikė pasekmė buvo iš esmės priešinga tam, ko siekė sovietinė valdžia.

Galiausiai, po šių įvykių buvo kryptingai keičiama pačių Vėlinių ir kapinių lankymo kultūrinė aplinka. Režimas suprato, kad vien draudimų neužteks, todėl pamėgino sukurti tam tikrą alternatyvų sekuliarizuotą, ideologiškai kontroliuojamą mirusiųjų pagerbimo ritualą. Buvo siūloma įvesti naujas „mirusiųjų pagerbimo“ ceremonijas, palaipsniui mažinti religinių apeigų vaidmenį, kapinėse organizuoti valdžios kontroliuojamus renginius, per garsiakalbius transliuoti sovietinei ideologijai priimtiną muziką ir poeziją. Kitaip tariant, sovietinė valdžia mėgino ne tik uždrausti konkuruojančią tradiciją, bet ir ją perimti, pakeisti jos turinį ir nukreipti politine, ideologine prasme palankesne kryptimi.

Griežčiau sekamos ir atmintinos vietos, tarp jų – Vėlinių įvykių epicentre atsidūrusi Kauno senųjų kapinių erdvė. Jos likimas bene geriausiai atspindėjo, kiek nepatogumų tokios sakralios ir potencialios pilietiško, patriotiško susitelkimo vietos kėlė status quo padėtį siekiančiai išsaugoti okupacinei valdžiai. 1958 m. pradėtas žymesnių asmenų palaikų perkėlimas, o 1959 m. kovo 25 d. miesto vykdomasis komitetas oficialiai nutarė kapines per dvejus metus iškelti ir jų teritoriją paversti poilsio sodu. Didelė dalis palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų, Panemunės, Seniavos, Eigulių ir kitas kapines, tačiau nemažai kapų buvo sulyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, užpiltas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, sunaikinta ar apgadinta daugybė antkapių. Vėliau kapinių vietoje įrengtas poilsio parkas su takais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, tad kapinių sunaikinimas tapo ne tik urbanistiniu pertvarkymu, bet ir sovietinės valdžios mėginimu pašalinti politiškai nepatogią Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos atminties erdvę.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių valdžios ir represinių struktūrų siekių užgniaužti Lietuvos laisvės kovų atminimą, šioje Vėlinių istorijoje galime įžvelgti bent keletą svarbių tarpusavyje persipynusių jungčių.

Visų pirma, geriau suvokdami giliąsias patriotizmo ištakas, aiškiau matome Vėlinių įvykių ir Vasario 16-osios Lietuvos ryšį. Čia susipina senieji papročiai su gyvąja valstybingumo tradicija. Juk atiduoti pagarbos žuvusiems kariams prie Kauno senųjų kapinių paminklo žmonės rinkosi dar nuo 1927 m., tad iki sovietų okupacijos ši vieta jau buvo itin svarbi. Tuo tarpu Vilniaus Rasų kapinėse sąsaja su Jonu Basanavičiumi, kaip prieškario Lietuvos valstybės vienu idėjinių simbolių, taip pat gana akivaizdi.

Šis ryšys su Vasario 16-osios Lietuva turi daug platesnį kontekstą. Jame įžvelgtinos tautos pastangos išsaugoti laisvės atminimą, gyvavusį per religines, bendruomenines ir šeimoje išugdytas vertybes. Vieni mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kitus patriotiškai ugdė šeima. Ne tik susirinkusieji Kauno Karmelitų kapinėse, bet ir aktyviausi Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai Rasose patyrė gana akivaizdžią dar neseniai gyvavusios Lietuvos valstybės įtaką. Beje, dalis Vilniaus universiteto lituanistų taip pat dalyvavo ir įvykiuose Kauno senosiose kapinėse. Konkretus, iliustratyvus pavyzdys – jau minėtas 1955 m. Vėlinių įvykių Kaune ir 1956 m. Vilniuje liudininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Jo tėvas buvo šaulys, mama – pavasarininkė. Zigmas gimė Kudirkos Naumiestyje, mokėsi legendinėje Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje, čia suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“, o Vėlinių įvykių metu buvo VU lietuvių kalbos ir literatūros studentas. 1961 m. kovo 25 d. universiteto rektoriaus įsakymu išbrauktas iš studentų sąrašų „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“. Galiausiai, būdamas jau brandesnio amžiaus ir atsiradus istorinei galimybei, aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą bei budėjo lemtingomis 1991 metų sausio naktimis.

Antra, palaipsniui slopstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui miškuose, Lietuvos laisvės kovos tęsėsi, pamažu pereidamos į neginkluoto pasipriešinimo etapą. XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių vakarais vykusios patriotinės akcijos buvo bene pirmos platesnio masto ir didesnio atgarsio susilaukusios tokio pobūdžio protesto formos išraiškos.

Fundamentalus žvilgsnis į masinius laisvės pasireiškimus atveria įdomią dinamiką. Po audringų 1955–1958 m. Vėlinių akcijų sovietų okupuotoje Lietuvoje tarsi įsivyravo tam tikras štilis. Ši ramybė tęsėsi net keliolika metų, kol ją iš esmės nutraukė 1972 m. įvykiai Kaune, sulaukę atgarsių ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir įvairiuose Vakarų pasaulio kampeliuose, esančiuose kitoje Geležinės uždangos pusėje. Netoliese nuo tų pačių senųjų miesto kapinių, Laisvės alėjoje, prasiveržęs daugiatūkstantinis aidas – „Laisvę Lietuvai!“ – iš naujo sužadino šalies nepriklausomybės viltis.

Kita vertus, žvelgiant giliau, net ir XX a. 7 dešimtmečio tam tikrais patriotiniais saulės spindulėliais tapo įvairūs, dažniausiai spontaniški antisovietiniai išsišokimai. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios nelegalūs minėjimai ir šią dieną keliama Trispalvė ar per sporto varžybas šūksnių „Rusai lauk!“ fone apverčiami sovietinės milicijos automobiliai, kaip 1960-ųjų liepą Kaune per vadinamąsias „bokso riaušes“. Be to, šiuo laikotarpiu veikė ir organizuotesni, tautos atmintį siekę išsaugoti ir puoselėti būreliai, kaip etnografiniai ar žygeivių sambūriai. Jų veiklos ypatumus, neformalius slaptus tinklus ir netgi tam tikras jungtis jau su Sąjūdžio laikotarpiu padeda geriau suprasti Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir kitų mokslininkų tyrimai.

Galiausiai, Vėlinių įvykiams Kaune ir Vilniuje akivaizdi buvo ir išorinė įtaka. Juk tokio masto, ypač 1956-iasiais, šie neramumai greičiausiai nebūtų įgavę, jei ne įkvepiantys Poznanės ir Budapešto pavyzdžiai. Beje, panašiai, kaip ir vėlesniais atvejais – Kalantinėms didelį postūmį davė Prahos pavasario fenomenas, o ir Sąjūdis daug ko mokėsi iš lenkiškojo „Solidarumo“ judėjimo.

Taigi, nors Vėlinių neramumai XX a. 6 deš. iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tik kaip menki trumpo laisvės rudens spindulėliai prieš vėliau prasidėjusią ilgą ir niūrią sovietmečio žiemą, šių įvykių atsiminimai išliko gyvi žmonių sąmonėje. Tai geriausiai įrodė naujas laisvės pavasario proveržis – Kalantinių įvykiai. Tuo tarpu Vėlinės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo minimos ir vėliau, prie to prisidėjo ir iškiliausi Lietuvos dvasininkai. Alfonsas Svarinskas per 1976 m. Vėlines suorganizavo eitynes. Tūkstančiai žmonių Viduklės miestelio (dab. Raseinių r.) gatve ėjo giedodami giesmes. XX a. 9 deš. pradžioje išsiskyrė ir vienas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos centrų – Kybartai. Čia per Vėlines aktyviai veikę Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kąstytis Matulionis sulaukė sovietinės valdžios reakcijų – pirmasis apsiribojo įspėjimu ir administracine nuobauda, o antrasis buvo nuteistas kalėti net trejus metus bendro režimo lageryje.

1987 m. lapkričio 1 d. vakare prie Kauno katedros, Maironio kapo, jo 125-ojo gimtadienio proga, rinkosi žmonės, degė žvakes, giedojo poeto kūrybos giesmes, o šiuos įvykius stebėjo motorizuotieji milicijos patruliai. Tais pačiais metais tikinčiųjų susidūrimai su milicija įvyko Rokiškio kapinėse.

Simboliška, kad 1988 m. spalį, artėjant Vėlinėms, Veiverių (Prienų r.) Skausmo kalnelyje – sovietų represinių struktūrų slapta užkastų pokario partizanų vietoje – iškilo didelis ąžuolinis kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“. Beje, dar 1987 m. rugpjūtį buvęs partizanas Antanas Lukša-Arūnas čia buvo pastatęs metalinį kryžių, kur sovietinės okupacijos metais buvo slapta užkasami žuvę Tauro apygardos partizanai.

1988 metais Visų šventųjų šventė buvo paskelbta nedarbo diena, liautasi persekioti ir kapų lankytojus. Tai, perfrazuojant Timočio Snaiderio (Tymothy Snyder) knygos pavadinimo žodžius, simbolizavo ir kai ką daugiau: kruvinosiose Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos žemėse pagaliau baigėsi rezistencinis, kruvinasis (nors nuo XX a. 6 deš. antros pusės dažniausiai ir neginkluotojo pasipriešinimo) laikotarpis.

Tiesa, nepriklausomybės siekis Lietuvoje per artimiausius metus pareikalaus dar ne vienos kruvinos aukos, ypač 1991 m. Vilniuje ir Medininkuose. Šie laisvės gynėjai taip pat nusipelno būti prisimenami. Prisimenami ne tik per Vėlinės ar iškilmingai minimas oficialias įvykių metines.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Bagušauskas, Juozapas Romualdas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, 1999.

Gaškaitė Nijolė, „Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 19, 1996.

Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011.

Kudirka Juozas, Vėlinės, 1991.

Valiokaitė Justė, Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m.: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu. Magistro baigiamasis darbas, 2014.

Tamoliūnienė Rimantė, Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto, 2007.

Virtuali paroda „Vėlinių minėjimai 1955–1958 m. Vilniuje ir Kaune“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune-lya/exh-58/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune/case 219?fbclid=IwAR3mfGroxvuNr3Pdv9RrUgQw1ok579qI3Rvh6z6vxz8ruxdW62S0PKjQR6o#slide34.

The post Leonardas Augustis. Kruvinosios Vėlinės appeared first on Voruta.

1946 m. balandžio 7 d. tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė įsteigė Kaliningrado sritį ir priskyrė ją Rusijos Federacijai. Tas administracinis vienetas buvo sukurtas vietoje Ypatingosios Karaliaučiaus karinės apygardos, ten veikusios nuo 1945 m. rugsėjo mėn.

Dar anksčiau sovietų vadai sumanė buvusią Vokietijos Rytprūsių provinciją pasiimti sau kaip itin reikšmingą karinį placdarmą Baltijos jūros pakrantėje, iš kurios buvo galima kontroliuoti ištisą regioną. Tos užmačios buvo “prastumtos” sąjungininkų vadovų susitikimuose aptariant daugybę kebliausių problemų. Tais žūtbūtinio karo laikais svarbiausia buvo įveikti hitlerinę Vokietiją, tad Vakarų lyderiams teko nuolaidžiauti J. Stalinui, turėjusiam savų kėslų.

Tomis lemtingomis dienomis vargu ar kas iš demokratinio pasaulio vadų pagalvojo apie Mažąją Lietuvą ir senąją Prūsą, Rytprūsių provincijoje tebegyvenusius gal daugiau kaip pusę milijono lietuvininkų ir senprūsių palikuonių, apie ten per šimtmečius sukauptas kultūros ir kitas vertybes. Tais laikais bandyta nepastebėti įžūliausių etninių valymų, tyčinių civilių gyventojų žudynių ir daug ko kito. Rimtai nekovota ir dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo – pergalė prieš A. Hitlerio imperiją buvo svarbesnė už visokius “karo nuostolius”. Tik vėliau pradėta svarstyti apie žmonių, tautų ir etninių grupių teises, klibinti žiauriosios sovietinės imperijos pamatai.

Sovietinės propagandos reikiamai nuteikti Raudonosios Armijos kariškiai ir jų talkininkai nuo 1944 m. rudens Rytprūsiuose elgėsi kaip “fašistinio žvėrio irštvoje” – prasidėjo masinės civilių žudynės, moterų prievartavimai, turto grobimai, visa ko niokojimas. Nespėjusieji pasitraukti senieji gyventojai pateko į neapsakomas sąlygas, jau pirmaisiais okupacijos metais tūkstančiai jų mirė nuo bado ir ligų, kančių sovietų sukurtuose konclageriuose. 1948 m. okupantai užsiėmė dar likusių senbuvių deportacija – užimtoje teritorijoje niekas neturėjo trukdyti “naujosios Rusijos” kūrimui. Jau 1945 m. vasarą į plotą buvo atvežti pirmieji tūkstančiai rusiškų kolonistų, vėliau jų pagausėjo iki beveik milijono.

Visuotinis krašto “valymas” tęsėsi dešimtmečius – naikinant nepageidaujamus praeities pėdsakus buvo visai nugriauti Karaliaučiaus, Įsruties ir kiti senamiesčiai, likviduota dauguma šventovių ir memorialinių objektų, nušluotos senosios kapinės, ne tik pagrobiant antkapinius paminklus, bet ir iškasant palaikus, tikintis kažkokio grobio. Darbavosi sovietinė propaganda – kai kurios mokytojos įsigudrindavo savo auklėtiniams aiškinti, kad rusai prie Baltijos gyvena nuo seniausių laikų, kad būtent jie kovoję su kryžiuočiais ir t.t. Jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais beveik visi senieji krašto vietovardžiai buvo pakeisti rusiškais – kuriant naująjį pasaulį niekas nebeturėjo priminti praeities.

Daugumą naujųjų krašto gyventojų pavyko tinkamai išauklėti. Antai, prieš kelis dešimtmečius vieno tenykščio paklausus apie K. Donelaitį, tas žvaliai atšovė “Žinom, žinom, jis buvo fašistas”. Teko rašyti apie tenykštį etnocidą – tyčinį baltiškojo ir kitokio paveldo naikinimą, ištisų etnokultūrinių klodų piktybišką likvidavimą.

Daug dešimtmečių man teko stebėti vargingą okupuotojo krašto gyvavimą – apleistus buvusios derlingos žemės plotus, menkas naująsias statybas tarp didingų griuvėsių, nuskurdusius kolonistus piktžolių ir šiukšlių supamuose būstuose, nugyventus miestus (daugiabučiuose namuose sugadinus kanalizaciją ir kt., kiemuose statytos medinės išvietės, kitur gamtiniai reikalai atlikinėti tiesiog “už kampo”). Tiesa, pasitaikydavo tvarkingų atvykėlių iš Lietuvos ar Ukrainos, išmintingesnių kolonistų, bet tokių tebuvo menka mažuma.

Sovietinei valdžiai ne per daug rūpėjo to krašto ūkiniai laimėjimai – svarbesnė buvo to placdarmo karinė reikšmė. Ten vis labiau įsitvirtinta, sukuriant bazes kariniam laivynui, branduolinių raketų paleidimo aikštelėms ir t.t. Pastaraisiais metais mėgta pasigirti, kad vien ši sritis savais ginklais galėtų sunaikinti didelę nepaklusniosios Europos dalį – nuo Danijos ir Britanijos vakaruose iki Norvegijos šiaurėje.

Gorbačiovinės pertvarkos laikais ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį būta daug gražių vilčių. nelyg pabudusiame Karaliaučiaus krašte vis drąsiau reiškėsi būrelis uolių kraštotyrininkų ir vietos šviesuolių, ten skelbti rašiniai apie tikrąją krašto praeitį, būta visokių kultūrinių renginių ir kt.

Mums entuziastingai rengiant “Mažosios Lietuvos enciklopediją”, įprantant lankytis Karaliaučiaus krašte, ne iš karto suvokėme nuo 2000 m. ten prasidėjusius pokyčius. Sparčiai nyko tenykštė laisvoji spauda, vėl pradėta įtariau žiūrėti į atvykėlius iš Lietuvos, plėsti “juodieji sąrašai” – aštriau pasisakę apie užsitęsusią Rusijos okupaciją nebebuvo įleidžiami į kraštą. Gal tik įžvalgiausieji tada galėjo nujausti, kad imperinės jėgos atkuria ir stiprina agresyvų enkavėdistinį režimą, kad sulauksime vis pavojingesnių laikų.

Sparčiai besikeitusią padėtį netruko pajusti ir “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” rengėjai – kasmet vis daugiau kištasi į to leidinio rengimą; matyt, reikiamus nurodymus gaudavęs leidyklos direktorius man priekaištaudavo dėl “netinkamų išsišokimų”. Kaskart stiprėjo Rusijos “penktoji kolona”. Antai, Klaipėdos universitete telktas prorusiškų veikėjų būrys, gaudavęs ir tiesioginį finansavimą iš Rusijos institucijų. Galop 2007 m. tokiems veikėjams pavyko perimti “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” IV tomo rengimą, reikiamiems autoriaus rašant, kad Rusijos okupacijos laikais Prūsijos žmonės gyvenę daug geriau nei prie savo valdžios. Uoliai finansuotuose dr. Vasilijaus Safronovo opusuose suabejota net ir pačios Mažosios Lietuvos egzistavimu – esą visa tai prasimanę patys lietuviai. Beveik viešai skelbta, kad nevalia kaip nors užgauti rusus, ką nors pasakyti apie ryškėjančius naujojo Rusijos režimo bruožus.

Galop – V. Putino kariuomenei įsiveržus į Ukrainą ir taip faktiškai pradėjus Trečiąjį pasaulinį karą – ilgai propagandos pūsti apgaulės burbulai susprogo. Gausybė internetinių komentatorių jau nesibodi aptarinėti būsimosios ateities galimus variantus.

Gal prorusiškieji pranašai įžvelgia, kad Baltijos valstybių dienos jau suskaičiuotos, kad Kaliningrado sritis neišvengiamai bus sujungta su Baltarusija, niekam net neprisimenant apie kažkokias lietuviškas žemes. Propagandinėse svajonėse perbraižant pasaulio žemėlapį, viliamasi “nuo Vladivostoko iki Lisabonos” įsivyraujant “rusišką pasaulį”.

Prisimenantieji Antrojo pasaulinio karo ištakas ir jo tolesnę eigą dėlioja galimų ateities įvykių diapazoną. V. Putinui pradėjus karą su NATO, šiai pirmiausiai teks sunaikinti Kaliningrado sritį, kaip pavojingiausią agresoriaus forpostą, galintį sukaustyti dideles Vakarų pajėgas. Branduolinio karo atveju sritis susilauktų gal daugelio atominių smūgių, po kurių mažai kas teliktų ir iš šiandieninių Mažosios Lietuvos pėdsakų, ten gal šimtmečius plytėtų radioaktyvi dykra.

Rusijai pralaimėjus konvencinį karą su NATO, šioji (kaip ir visos civilizuotojo pasaulio valstybės) privalėtų keisti V. Putino sugriautą globalinę saugumo ir taikos sistemą, apsisaugant nuo eilinio agresyviosios Maskvos imperijos atgimimo, vėl ir vėl atgyjančios grėsmės milijardams Žemės gyventojų. Spėliojama, kad bus privalu apkarpyti žlugusios imperijos valdas, likviduojant ir Kaliningrado sritį, kaip agresyviosios valstybės forpostą, grasinantį pačiam Europos viduriui vis naujais pavojais.

Svarstoma, kad būsimieji nugalėtojai privalės nuspręsti ir Rusijos kolonistų likimą. Ištobulintoji V. Putino režimo propaganda visas dabartines agresijas teisina būtinybe “ginti tautiečius” – esą teks “išlaisvinti” ir Portugaliją, nes ten glaudžiasi būrelis rusų. Prieš ketvirtį amžiaus viltasi, kad Kaliningrado srities žmonės taikiai įsilies į laisvąją Europą, įsisavinę demokratijos ir civilizuoto gyvenimo pamokas. Deja, nemaža dalis Vakarų gėrybėmis pasinaudojusių srities kolonistų mieliau pasijuto agresyviosios imperijos atstovais, šiurpinančiais anuos “kapitalistus” savo nežabota galia ir mielai grasinančiais “supuvusiam kapitalizmui”.

Beliktų viltis, jog kada nors pertvarkant pasaulį dar atsiras įtakingų jėgų, kurios prisimintų Baltijos pietrytinėje pakrantėje praeityje gyvavusias senąsias gentis ir Mažosios Lietuvos fenomeną. Galima pasvajoti, kad tada naikinant agresyviųjų okupantų primestus rusiškus vietovardžius kas nors atkurs bent jau baltiškus senoviškus vardus, kad vietoje šiandieninės Matrosovkos vėl grįš skambusis Gilijos vardas ir pan. Gal kada nors sugrįžtų Tilžė, Ragainė, Įsrutis ir kiti mieli senieji vardai.

Deja, tokios viltys tėra labai menkos. Agresyvųjį ir galingąjį Rusijos režimą, remiamą dešimčių milijonų šalininkų, tegalėtų pašalinti kokie globaliniai kataklizmai. Vargu ar visam pasauliui griūvant išliktų tokia trapi salelė kaip Mažoji Lietuva. Ateities kartoms teliks laukti būsimųjų pasaulio pokyčių viltingesnės pabaigos.

The post Dr. Martynas Purvinas. Miglota Karaliaučiaus krašto ateitis appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. spalio 6 d. „Dienos” Nr. 61, p. 7-8. atspausdinta paskutinė kelionės po Vakarų Europą Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Žemaituku iš Vakarų Europos”). Tad susipažinkime su paskutiniu kelionės etapu (kalba netaisyta):

„1. Sudiev Austrija, Čekoslovakija ir tu vokiečių žemė.

Vienoje žemaitukas gavo kiek tik geidė avižų ir, kas svarbiausia, su duona, nes čia arklių ėdalą sudaro avižų, akselio ir pikliavotos duonos, o pats svarbiausias punktas tai, kad nieko nereikėjo mokėti – dykai.

Taigi gražiai prisivaišinęs ištikimas motoras suteikė mums gražiausių vilčių perkakti į toli likusią tėvynę, kai karštą popietį švelniai drykstelėjom botagu ir palikom užpakaly mėlynuosius Dunojaus vandenis bei raudonai plevėsuojančias vėliavas; mūsų vežimo priekyje radosi vėl trispalvė naujitėlė, vos neseniai susiūta iš likusios medžiagos.

2. Vynuogės, seilės varvėjimas ir kas iš to išėjo.

Išsistūmus iš Vienos prasidėjo tiestis pakelėmis melsvaviršūnių kalnų virtinės, o jų pašlaitėse kepinančios saulės atokaitoje žaliai bangavo vynuogių Dunojus. Vynuogės panašios iš tolo į apynius, tik lapai smulkesni, vyniojasi apie įsmaigytus kuolelius.

Mus ne tiek įdomavo tie kuoleliai ir bendrai vynuogių pedagogika, kiek pačios uogos, kurios besišypsodamos gamino seilių liaukose syvus ir vedė į pagundą stabtelėti ir patenkinti teisėtus liaukų reikalavimus. Piktasis genijus paėmė viršų. Tokios dar žalios, blizga kaip stiklas uogelės susimetusios į kekes, atsidūrė mūsų „bėdoje”: viena kekė, kita trečia, o kai į ketvirtą ištiesėm ranką atsirado, velniai žino, iš kur ranka, o toje rankoje gumbuota lazda. Ogi jos valdytojas pasirodė juodas ūsotas austrijokas, su plačia skrybėle, trumputėmis kelnėmis, gi liemenį jojo dengė atlapa kamizelka.

Susitiko akys: jų dvi poros išsiplėtusios, suakmenėjusios, o viena pora blizgėjo iš po gilių surauktų antakių.

Likvidavom nesusipratimą šitaip: vynuogės liko vežime, o austrijokas su lazda, jam pačiam pasiūlius, keletą lietuviškų atviručių ir pašto ženklelių. Išsiskyrėm labai draugiškoje nuotaikoje su plantacijos gaspadorium.

3. Sugedusio automobilio švelnūs pasažieriai.

Vieną skaistų rytą, valandą vienuoliktą užsitempėm į aukštą kalną, pakelėmis ošė pušų miškai, o visas plentas buvo pilnas žmogysčių, kurios tupinėjo aplink pratrūkusios padangos gruzaviką.

Prisiartinus tos žmogystoa virto pulku švelnių austraičių, o dar po vieno kito įžanginio klausimo pasidarė mums aišku, kad čia važiuoja Stockernau miestelio šeimininkių mokykla. Pareiškėm užuojautą ir prisijungėm prie pulko, manau, kad kiekvienas keliautojas, kuris jaučia silpnybę prie dailiosios lyties, būtų pasekę mūsų pavyzdžiu.

4. Improvizuota paskaita apie Lietuvos kulinariją.

Pasipylė klausimų eilė liečiančių lietuvišką gaspadinystę. Zelmanavičius griežtai atsisakė duoti bet kurių paaiškinimų prisipažinęs, kad Lietuvoje galima sočiai ir gardžiai pavalgyti, ne taip kaip pas jus arba vokiečiuose, bet iš kur ir kaip daromi valgiai nesuprantąs.

Užgulė ant mano pečių visas klausimo sunkumas. Bendrais bruožais imant mano paaiškinimai buvo tokios rūšies: pripažinau Zelmanavičiaus parodymų teisingumą, pasakiau kaip verda grikinę košę, kaip dirba šustinius iš avižų, kaip gavėnioje gamina kisielių ir pupas verda, apibrėžiau kas yra kaplūnas, iš ko susidaro šiupinys, bulvinė košė, kam sunaudoja rasalą, kaip spaudžia iš miežio naminį alų, apie raugalą aiškinau, matydamas, kaip išsiplėtė jaunų šeininkių juodos akys, baigiau „paskaitą” gira iš duonos plutų. Pasisekimas nematytas, nes ne vieno iš minėtų valgių jos nežinojo ir klausinėjo apie gamybos smulkmenas, bet gruzavikas tuo metu buvo atstatytas ir abiejų pusių didžiausiam nenorui, išsiakyrėme. Nosinių plevėsavimas ir oro bučkiai.

5. Baigiasi Austrija ir kunigas ant dviračio.

Važiuojant į Neu-Nagelbergo muitinę eina pakelėmis didžiulis miškas. Miškas ne labai įdomus, mat sodintas! Ir Lietuvoje bus tol įdomu, pakol neužaugs Miškų Departamento surikiuoti pušų daigeliai. Per tą patį mišką betraukdami susitikom trumpais rūbais apsirėdžiusį katalikų kunigą kurs užsimąstęs važiavo dviračiu. Neiškenčiau ir pasakiau pagarbintą – grįžtelėjo ir sustojęs paklausė: ko? Mes sakome nieko, taip sau norėjau su Tamsta pasikalbėti, o pagarbinto jis nesupratęs (neteisingai pasakiau). Pasisakiau, kad katalikas į ką atsakydamas džiaugėsi, nes, anot jo, dabar tiek daug keliauninkų priviso, bet iš jų daugiausia tai liuterai, tai anglikonai, o vienminčių reta. Papolitikavom: skundėsi austrų vyriausybe ir kartu raminosi sulaukti geresnių laikų. Kaip žmonės pasakėm sudiev, o jis pagarbintą visai kitaip negu aš anksčiau pasakiau.

6. Gedulinga procesija.

Muitinės valdininkai jau mūsų pažįstami iš tolo dar mums mojavo su rankomis. Nei austrai, nei čechai nekratė mūsų, galėjom vežti per rubežių ką tik norėjom.

Dar ir Čechijoje eina tas pats miškas, o po jo išvažiuoji į didelę lygumą – čia apmūryti aukšta siena čechų kapai kryželių miškas. O tuo keliu sujuodavo keista procesija: juodas katafalkas traukiamas dviejų baltų eržilų, iš šonų jojo po tris džentelmenus su juodais frakais, o ant galvų jie dėvėjo Napoleono kepures apvedžiotas sidabriniais kaspinėliais.

Kunigas, dar 10 tokių Napoleonų ir viskas. Pašalinės publikos nėra. O visa procesija lėtai judėjo ir tylėjo kaip grabas: nei giesmės, nei verksmo.

7. Tabor.

Įvažiavom į miestą Tabor: Taborai du: naujas ir senasis nors nereikėjo, bet užsukom į senamiestį. O Jurgutėliau! Kokios kreivai laužutos gatvelės – važiuoji, o praeiviui pėsčiam jau nebėr kur praeiti. Įvargom į miesto aikštę, jos vidury viduramžiškas šulinys, prie jo stovi riteris Jonas Žiška*. Aikštę supa gotiški bokšteliai, aštriosios arkos ir rotušė su milžinišku laikrodžiu, kuriam gi mušant dvylika išeina visi dvylika apaštalų pakelia rankas dangun ir vėl pranyksta.

Po velniais, įsitraukėm į tokį siaurą skersgatvį, kad didžiausia atsarga laviruodami vadelėmis vis tik kelius kartus užkliūdavom tai už kolonos, tai už bokštelio, dar blogiau, kad ta gatvelė besirangydama leidosi didelėn pakalnėn.

Gražiausios čechaitės kiek mes matėm tai Tabore. Tokios švelniai moteriškos, tokie apvalūs madoniški veidai – žandai ben kiek pasidavę priekin, smakras mažutis. O kokie jų plaukai: juodi, blizgantys, akys vėl juodos, gilios.

8. Nesusipratimas ties žydų kapinėmis.

Važiavome tą dieną ilgai padarydami 80 klm. Karšta buvo diena, o dar pikčiau miške, nei vėjelio, nei nieko: uodai, gyliai ir bizdėlės negaislestingai puolė žemaituką, neaplenkė ir mūsų nes gi buvome pusiau nuogi. Įsinorėjom valgyti, o arklys atsigerti ir pakrimsti avižėlių. Važiuoja mir privažiuojam namely baltą mūrinį, kurio stogas kyšo iš krūmų.

Nežinau – o gal žydas žydą suuodžia, nes mano baisiam nenorui Zelmenavičius sustojo. Nuėjau pažiūrėti vandens į tą namely. Skynime didelė mūro tvora ir vartai: įėjau. Senas su ilgiausia barzda ir peisais žydas goglinėjo po kiemą, kurs pasirodo esąs žydų kapinynas.Pašoko iš vietos mąstymo žydas ir čechiškai klausia: ko nori? Vandens! – į ką jis nurodė šulinį iš kurio imamas vanduo lavonams mazgoti. Gražiai padėkojęs už tokį „vandenį” dyku kibiru nešinas grįžau prie vežimo. Lūkuriuojantis Zelmanavičius, kuris supyko dėlei to, ir pats ėmęs kibirą ėjo lavoninio vandens. Griežtai protestavau ir reikalavau mesti tą kapinių mazgojamą vandenį, o geriau važiuokim toliau rasime upelį ir galėsim atsigerti ir prigirdyti. Bet jam nuėjus vartai buvo užrakinti ir senis žydas išnykęs kažin kur.

9. Čechai – patrijotai.

Vieną naktį eidami iš Luna Parko Prahos gatvėmis klydome ir priėjom prie jaunučio seržanto, kuris vedėsi po ranka gražią mergelę. Paklausėm savo gatvės vokiškai. Jis irgi kalba vokiškai. Taip ramiai besiaiškinant prieina vienas civiliokas, kuris ėmė rimtai prikaišioti seržantui, kam jis Prahoje ir dar čechų seržantas kalbasi vokiškai: gėda, gėda, ponas seržante!

Kai paaiškėjo mūsų tautybė ir nedateklius čechų kalbos žodyne jis irgi vokiškai ėmė šnekėti.

10. Pankraco karčema.

Tą pačią naktį eidami 12 val. namo užgirdom linksmiausią muziką ir polkaujantieji proletarai apstojo duris. Įslinkom ir mes. Karčiamoje pasieniais staliukų dvi eilės – o viduryje erdvė kur senos prostitutes išgesusiomis akimis šoka pagal triukšmingo orkestro garsus. Čia susirinko visokio plauko amatininkai, susiraukšlėję seniai, prie kiekvieno sėdi pasišiaušusi dama ir vienas paskui kitą rūko cigaretus.

Norėjom čia išvysti „tipų”, bet jų čia nėra visi vienodi, vienodai šūkauja ir išdarinėja visiškai nejuokingas štukas. O prostitutes kokios šlykštynės – suėmę nosis nešdinomės lauk.

11. Komunistai pakelėje.

Su didesniais, mažesniais vargeliais pakliūvam vėl į vokiečių žemę ir jos širdį Berlyną. Vieną sekmadienį besiartindami į sostinę užsinorėjom valgyti ir ėmėm virti pietus, pro šalį ėjo pulkelis driskių, kurie pamatę mus sustojo, atsigulė ir pradėjo štukavoti ir bliuznyti plentu važiuojančias motociklu mergeles. Jie einą Berlynan statyti barikadų. Ant kepurių jie turėjo kokardas kur išgraviruotas bolševikiškas išsižiojęs rėkia: „Karas imperijalistiniam karui! Ruoškitės 1 rugijūčio 1929 m.” Vienas tų driskių parodė pasekmes 1 gegužio. Blauzdakeliuose vietose jam buvo mėlyna. Visi giria Rusiją ir laukia kol galės prisijungti prie Sovjet Union. Pasikalbėję traukė dainuodami Berlyno link, kur jų laukė 1-ji rugpiūčio.

12. Garz´e girtuoklis.

Namo skubinome kiek išgalėdami ir dienomis, ir naktimis. Ir taip vieną šaltą ir šviesią naktį važiavome ligi 2 val. tarp kitko įvažiavom į miestelį, kur jau buvo tamsu ir tylu. Tik vidury stovėjo nušvitęs viešbutis, ties juo gi stovėjo trys žmogystos – iš jų išsiskyrė pilvočius ir sustabdė mūsų žemaituką. Klausiame ko nori? Jis gi sako, kad mes privalome sustoti ir tiek.

• O kas gi būsi pats? – klausiame.

Oi aš čia viskas ir policija, ir kariuomenė. O tuo tarpu laikė nutvėręs vadeles ir neleido mums važiuoti. Jis gi stovėjo prieky rato, todėl kai šmirktelėjom botagu žemaituką, jis pastry šoko iš vietos ir vokietį pavertė po ratais. Nuvažiavom girdėdami kaip užpakaly skambėjo grasinimai.

13. Pasaga – laimė.

Į Štetyną skubinom kaip pasiutę ir spaudėm motorą iki pajėgumo kulminacijos. Dzilin-dzilin – suskambėjo po ratais pasaga. Manėm, kad nuo žemaituko atskilo. O ne, tai būta vokiškos pasagos. Allo! Laimę vežiman įdėjom.

Ir netikėk tu, žmogau, burtais! Nuvažiavom Štetynan radome laivą, kuris išplaukia Pilavon kaip tik po kelių valandų – o tas laivas išeina iš Štetyno tik kas dešimtą dieną.

Prisistatydinom „Pijonieriaus” kapitonui kaip buvę Venecijoje ir pasakojom Italijos stebuklus. Visi atydžiai klausėsi.

Sirena…

Ir po kelių smarkių nuotykių, dainavome „Sveiki” broliai lietuvninkai…

Čia baigiasi pasaka.”

Turi būti Jan Žižka (1360–1424) – Čekijos husitų veikėjas, karvedys. Čekų nacionalinis didvyris. Žalgirio mūšio dalyvis.

(Pabaiga)

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku iš Vakarų Europos. VI dalis appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Mūsų savaitės komentaruose nėra svarbesnės temos, kaip taikos galimybės Rusijos kare prieš Ukrainą. Tai suprantama: pasiekus bent paliaubas šiame brolžudiškame kare lengviau atsikvėptume visi – žalojama Ukraina, krūpčiojanti Europa, na ir pati vargstanti Rusija. Bet ar šito vildamiesi mes nesitikime matyti ryškios šviesos tunelio gale, kai ten mirksi vos pastebima švieselė?

Pasirinkimas sunkus – tiek Kyjivui, tiek Maskvai. Tik Donaldas Trumpas žaidžia savo rinkiminius ir įvaizdžio žaidimus, tarsi iliuzionistas į pasaulinį laužą vis berdamas po žiupsnį Bertoleto druskos. Jam nuo žiežirbų smagu, jis tuo gyvena. Prezidentui įsiteikianti komanda kas rytą ant stalo deda tik tuos pranešimus, kurie pagrindžia jo vertelgišką užmojų: Ukraina vėl bombarduoja Rusijos naftos objektus, o tai kelia dyzelino kainas Amerikos ūkininkams. Jis skambina Elonui Muskui ir prašo jo apriboti „Starlink“ bei „Starshield“ teikiamą žvalgybinę informaciją.

Neturintis supratimo apie amžinąsias demokratines vertybes (laisvė, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas) verslo ryklys D. Trumpas lengvai pasimauna ant Putino kabliuko. Manoma, kad būtent apie abipusius prekybinius mainus buvo kalbama neviešame susitikime Sankt Peterburge, kai D. Trumpo pasiuntinys atvyko iš Oslo perduoti Putinui, kas Norvegijos sostinėje buvo kalbama Volodymyro Zelenskio, Steve‘o Witkoffo bei Europos lyderių derybose.

Taigi, koks pasirinkimas? Putinas jo neturi. Pagal pirmą scenarijų tęsti karo jis negali, nes Rusijos ekonomika smunka, išlaidos karo mašinai auga, o pažanga fronte menkutė. Nors ir atplėšę Donbaso regioną, rusai toliau nenužengs, o juo labiau konflikto su kitomis šalimis nebus pajėgūs įžiebti. Be to pačiam rusiškajam „dučei“ jau 74 – ri… Visa viltis – palaužti Ukrainą šią žiemą, todėl taikos planai Maskvai nerūpi.

Apskritai taika Putinui ypač pavojinga. Pajutę jo silpnumą Kremliaus „vanagai“ tik ir laukia, kai agresorius neištesės savo žodžio ir turės nueiti į užmarštį arba būti atiduotas Hagos tarptautiniam teismui. Maskva silpnadvasiams negailestinga, ji tiesiog „netiki ašaromis“… Putiniškos partijos „Vieningoji Rusija“ pergalė Dūmos rinkimuose nieko nereikš.

Tačiau dar sunkesnis V. Zelenskio pasirinkimas: atiduoti priešui visą Donbasą ar kovoti iki galo? Daugelis nuo karo pavargusių ukrainiečių, o ir jų rėmėjų Vakaruose, sutiktų palikti visą keturių savo sričių teritoriją, kaip reikalauja Putinas.

Generolo Davido H. Petraeuso įkurtas tarptautinis Karo studijų institutas (Institute for the Study of War, ISW) skelbia, kad Ukraina dar išlaiko 20,4 proc. arba 5530 ha vadinamosios Donecko liaudies respublikos teritorijos. V. Zelenskis televizijai „Fox News“ sakė, kad sutiktų su teritorinėmis nuolaidomis, nes, esą, liktų dar apie 75 proc. visos šalies teritorijos, tačiau su sąlyga, kad būtų įšaldyta dabartinė fronto linija.

Jeigu jis nesieks Ukrainai skaudžių kompromisų, Rusija taip pat sukandus dantis tęs jos naikinimą. Kapituliacijai Kyjivą spaudžia kai kurie Vakarų lyderiai, ypač D. Trumpo administracija. Leidinys „The Atlantic“ pastebi, kad V. Zelenskis gali neatlaikyti šio spaudimo, kuris dar sustiprės, jei JAV vidurio kadencijos (tarpinius) Kongreso rinkimus laimės respublikonai, ir jis turės pasitraukti iš savo posto. Likus savaitei iki jų, prognozuota, kad vis tik Demokratų partija perims Atstovų Rūmų kontrolę, bet Senato rezultatai bus nulemti „metant monetą“, t.y. abiejų partijų šansai yra apylygiai.

Kad D. Trumpas turi planą, nėra blogai. Be rinkimų dedamosios jis siūlo Putino ir Xi Jinpingo susitikimą nedalyvaujant Ukrainos atstovams. Kita vertus, jis nori, kad per G20 viršūnių susitikimą D. Trumpo golfo kurorte Majamyje Rusija ir Ukraina jau pasirašytų taikos susitarimą. Kaip jis tai pasieks, lieka paslaptis, bet niekas į šias priemones vilčių daug nededa. Be to juk Europa lieka nuošalyje.

Šiaip ar taip nenuspėjami D. Trumpo veiksmai sudaro sąlygas jei ne realiems pokyčiams, tai bent spėlionėms, kas iš to gali išeiti. Apmaudžiausia, kad mes nežinome, kokiais išskaičiavimais grįsti tolesni Maskvos ir Vašingtono santykiai, prie kurių tarsi balastas „prikabinta“ Ukraina. Bet ženklų, kad tiek Putinas, tiek V. Zelenskis linksta į miglotus kompromisus, jau yra.

Tarsi razina į viešąją erdvę įkrito žinia, kad į diplomatijos lauką staiga triukšmingai įsiveržė moteris: D. Trumpo sutuoktinė Melania iškiliems vyrams nušluostė nosis, pasiūliusi spręsti humanitarinę problemą Oleškuose (rusiškai – Alioškuose). Miestas yra Rusijos okupuotoje pelkėtoje teritorijoje kitapus Dniepro priešais Charkivą. Ten viskas užminuota, žmonės badauja. Nuo spalio 27 d. čia turi įsigalioti paliaubos ir per humanitarinį koridorių kolonomis žmonės bus išvesti į saugias vietas…

The post Česlovas Iškauskas. Sunkūs pasirinkimai appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 18 d. Kaune, Ąžuolyno bibliotekos Žvaigždžių salėje, įvyko dokumentinio filmo „Bialiackis | Nepalaužiamas“ (rež. Eimantas Belickas) premjera. „Nepatogaus kino“ programos filmas (Lietuva, 2026, 70 min.) pasakoja apie vieną ryškiausių Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų – Nobelio taikos premijos laureatą Alesį Bialiackį.

Filmas apie žmogų, kurio ryžtas įkvėpė tautą

Dokumentika žvelgia į 2020-uosius, kai Baltarusijos pilietinė visuomenė pakilo į masines protesto akcijas. Filmo kūrėjai klausia: iš kur atsirado ši drąsa, ši jėga? Atsakymas slypi dešimtmečius trukusiame žmogaus teisių gynėjų darbe, kurio vienas svarbiausių veidų – Alesis Bialiackis. Jo nuoseklus pasipriešinimas autoritarinei valdžiai, ryžtas ir atkaklumas įkvėpė tūkstančius žmonių nenuleisti rankų.

Tai nėra politinių įvykių kronika. Tai asmeninis disidento portretas, kuriamas per žmones, lydėjusius jį gyvenime ir pilietinėje veikloje. Filmas atskleidžia, kaip įsipareigojimas žmogaus teisėms išlieka tvirtas net tada, kai už tai tenka mokėti laisve.

Susitikimas su Alesiu Bialiackiu

Po peržiūros įvyko pokalbis su pačiu Alesiu Bialiackiu. Jam paspaudžiau dešinę ir perdaviau nuoširdžiausius sveikinimus bei linkėjimus nuo Kauno sąjūdiečių. Bialiackis padėkojo ir prisiminė 1988 m. Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus Sporto rūmuose, kuriame jis dalyvavo – simbolišką Baltarusijos ir Lietuvos laisvės kelių susikirtimo momentą.

Alesio Bialiackio kelias: nuo literatūros iki Nobelio premijos

Alesis (Aliaksandras Viktaravičius) Bialiatskis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. Karelijoje, Viartsilio miestelyje. 1964 m. šeima sugrįžo į Baltarusiją.

Studijos ir kultūrinė veikla

• 1979 m. įstojo į Gomelio valstybinį universitetą, kur pradėjo literatūrinę ir visuomeninę veiklą.
• 1984 m. baigė filologijos studijas, dirbo mokytoju, vėliau ruošėsi aspirantūrai.
• 1986 m. tapo vienu iš literatūrinės draugijos „Tutejšyja“ įkūrėjų ir jos pirmininku.
• 1988 m. prisidėjo prie „Baltarusijos martyrologų“ draugijos kūrimo ir aktyviai dalyvavo Baltarusijos liaudies fronto „Atgimimas“ veikloje.

Mokslo ir muziejinė veikla

• 1989 m. apsigynė daktaro disertaciją, išleido monografiją „Literatūra ir tauta“.
• 1989–1998 m. vadovavo Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejui, atidarė jo ekspoziciją ir tris filialus.

Pilietinė ir politinė veikla

• 1991–1995 m. buvo Minsko miesto tarybos deputatas.
• Nuo 2000 m. aktyviai dirba Baltarusijos demokratinių NVO asamblėjoje.

Žmogaus teisių gynimas

• Nuo 1996 m. vadovauja žmogaus teisių centrui „Viasna“.
• 2007 m. išrinktas FIDH viceprezidentu.

Apdovanojimai

Bialiackio veikla įvertinta tarptautiniu mastu:

• Švedijos Per Anger premija (2006),
• Andrejaus Sacharovo laisvės premija,
• Homo Homini apdovanojimas,
• Genujos ir Paryžiaus garbės piliečio vardai,
• JAV Atlanto tarybos Laisvės apdovanojimas,
• 2014 m. – Metų pilietinių teisių gynėjas.

Nobelio taikos premija ir įkalinimai

2022 m. spalio 7 d. Alesis Bialiackis tapo Nobelio taikos premijos laureatu – antruoju baltarusiu, gavusiu Nobelio apdovanojimą.

Jis du kartus buvo įkalintas:

• 2011–2014 m. – nuteistas dėl fiktyvių kaltinimų, paleistas pagal amnestiją.
• 2021–2025 m. – suimtas po protestų prieš Lukašenkos režimą, 2023 m. nuteistas 10 metų.

2025 m. gruodžio 13 d. jam suteikta malonė. Po 4 metų ir 5 mėnesių kalinimo Bialiackis buvo paleistas ir ištremtas į Lietuvą vykdant masinį politinių kalinių apsikeitimą.

The post Filmo apie Alesį Bialiackį premjera Kaune: susitikimas su žmogaus teisių legenda appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. rugsėjo 22 d. „Dienos” Nr. 59, p. 5-6. atspausdinta nauja Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Austrija ir raudonoji Viena” (Žemaituku po Vakarų Europą). Tad tęsiame savo kelionę tolyn (kalba netaisyta):

„1. Bundesstaat Österreich.

Taip žymima ant vyčnavai – balto stulpelio ties Neu-Negelberg. Niekieno netrukdomi, antspaudas gave persiritom rubežių ir dardėjom austrų mišku. Ką čia pasakyti apie Austriją? Važiuoti po kairei. Pinigai: šilingas ir grašis, kurių jau visai apstigom.

2. Daktaras gydo kišeninę ligą.

Turėjom čekį Vienos bankui, o kol privažiuosim maitinsimės oru ar šaknelėmis? Liūdnai šnekučiavomės įvažiuojant į Valenicos miestą. Jau čia kalbama austriškai, t. y. negrynai vokiškai.

Pradeda temti. Sustojom ties viena krautuve žibalo pirkti už likusius dar čechų halerus. Tuo tarpu mūsų bėdą ir mus sutiko pagyvenęs juodas džentelmenas su dviem panomis ir pradeda įprastą dainelę: iš kur, kaip… ir t. t. Jis rekomemduoja mums viešbutį ir kiša į rankas 15 šilingų. Viduje džiaugdamiese atsisakinėjom ir nenorėjom priimti aukos. Prisimygęs siūlė. Priėmėm.

Smarkiai pakilom dvasioj žinodami, kad oras nors ir geras bei sveikas daiktas, bet penybai geriau duona, dešra, karšta arbata pamiškėj.

Leidome sau net tokį liuksusą kaip cigaretai, jie čia visai pigūs – už 10 ct. 10 štukų.

3. Džinguliukai austrų cirke.

Parubežiais bastosi labai daug cirkų, t. y. didelių čigoniškų vežimų, muzikantų, klounų. Ties vienu sodžium pamatėm ištiestą didelę cirko užtvarą ir artistus, kurie išvydę mus apgulė ir besisveikindami kvietė mus dalyvauti jų seanse.

Jų cirkas turėjo vieną asilą, vieną bezdžionę, vieną kraliką ir daug lanksčių mergelių, kurios besilankstydamos nusišypsojimais galutinai įtikino mus, kad seanse dalyvauti reiki air mūsų „cirkui” dar labiau už meilius nusišypsojimus įtikino pažadas 30 kronų ir arkliui avižų.

Cirkai prieš pradėdami sceną važiuoja per sodžių su muzika ir šaukia žmones į aikštę. Šį kartą ir mūsų „bėda” buvo panaudota. Vienas muzikantas su trimitu įsėdo į mūsų vežimą, o kiti susirikiavo šalimais, tų pačių mergelių išpuošto žemaituko, visi traukėme per sodžių, sukeldami dėmesį ir juoką. Prasidėjo seansas, į jį susirinko visas sodžius. Mums prašant, mūsų numeris buvo pirmas ir susidėjo iš štai ko: iškilmingai nusiteikę risčia įbėgom į aikštę ir kilnodami skrybeles tris kartus apvažiavom aplink.

Vidury sustoję sakėme ir vienas, ir kitas prakalbas, maždaug taip: ar jūs žinot, kur Besarabija – žinom! Ar žinot kur Berberija – žinom. Mes, gerbiamieji, mes ne iš Beserabijos ir ne iš Berberijos, o iš Lietuvos. Ar žinote kur ji yra? Tyli išsižioję kaimiečiai. Tik vienas liaudies mokyklos mokinys atsakė žinąs. Prakalbą iliustravome rodydami vėliavą, virtuvę, demonstruodami virimą. Savo seansą baigėme džinguliukais. Iš cirko gavome žadėtą atpildą, o iš publikos didžiausius plojimus, iškilmingai apleidom cirką ir išnykome austrų miške.

Miškas Austrijoj šįmet baisiai subėdavotas: ištisi plotai medžių suguldyti.

4. Ponia su portugalų kalbos gramatika.

Vieną gražų ir šiltą vakarą apsistojom ties kurortu netoli miesto Horn. Buvo graži pievelė paupy, miškas ir pro medžius šypsojos išblyškęs menulis. Virš upelio kilo rūkas. Ramiai gurkšnojom arbatą. Keliu ėjo jauna moteriškė, po pažastimi turėjo knygą ir linksmai pažiūrėjo mūsų pusėn, į ką mes gražiai pasveikinę pakvietėm savo kompanijon. Ji sutiko prisijungti prie mūsų, bet arbatos gerti ne! Mat ji jau gėrusi, o gal pabūgo mūsų įtartino švarumo puodukų.

Pasipasakojo, kad mokosi portugališkai, esanti ponia, turinti vyrą. Tai visa girdėdamas užkalbinau portugališkai, ji nė sakinio dar nemokanti. Simpatiška poniutė, akys gilios, juodos, plaukai, kaip varno sparnas – o čia taip šilta naktis ir pro medžius mėnulis šypsosi.

Lydėjau iki namų, įlydėjau ir į namus. Vyras esąs išvažiavęs į Vieną. Jai nuobodu esą… O naktis buvo šilta…

Ant rytojaus gavau pipirų nuo Zelmanavičiaus, kai auštant rasą krėsdamas grįžau prie nakvojimo vietos.

Austrijoje plentai mūsų reikalui nepatogūs, siauresni už vokiečių, o be to gilūs, siauri ravai, o už jų tuojau prasideda javų laukai, taip kad norint padoriai pasiganyti žemaituką būdavome padoriai perspėjami. Plentas vadinasi Prano Juozapo* vardu ir tiesiai kaip vilyčia šauna į sostinę. Čia nėra ir lygumų; kalnai dideli, ir prakaito upeliai tekėjo, muses su bimbalais atakavo.

Austrų laukai ne taip derlingi kaip Čechijoje, už tai austrai labai dievobaimingi: prie kiekvieno upeliūkščio dežūruoja šventas Jonas Krikštytojas**; kryžkelėse koplytėlės, bet ne medinės kaip žemaičiuose, o akmeninės. Austrai visi su skrybėlėmis vaikščioja ir burnoje pypkę nešioja, ūsus rūpestingai kultivuoja.

5. Kunigo ir žydo pašnekesys.

30 ar 40 kilometrų atstumu nuo Vienos užklupo naktis. Užsukom į viešbutį, iš kurio skambėjo užkimę garsai: „Trink, trink, Brüderein trink…” dainelės. Čia gavom pirkti avižų ir šeimininkas pasiūlė pas jį pernakvoti. Sutikom. Vėlai po vakarienės po kiemą vaikštinėjo katalikų kunigas su knyga rankose (jis buvo viešbučio šeimininko sūnus). Grįžęs iš tvarto radau Zelmanavčių draugiškai besikalbantį su kunigėliu, vos tik ką baigusiu Vienos universitetą.

– Tai tamsta negali vesti? – klausia žydelis.

– Žinoma – atsako šypsodamasis licencijatas.

– Ale geras dalykas žmona – gundo žydas.

– O pats rodosi kiaulienos nevalgai – o dalykas irgi labai geras.

Paskui pašnekesys pasidarė neįdomus; tapo pametęs ginčo formą.

6. Vienas.

Šiandien važiuoti nesisekė, tai pasaga krito, tai balnelis gedo, tai čiurkšliais didelis lietus vanojo. Diena savaitės buvo šešta ir pavakary privažiavom lentelę:Stadt Wien. Paskutinis mūsų kelionės Stadt. Pristigome mat laiko, na ir, tarp mūs kalbant, pinigų. Motociklų ir automobilių chaose išvydome policininką, kuris labai švelniai paklausė kas mes tokie, nerasdamas reikalo dokumentų paklausti nurodė mums viešbutį priemiestyje. Įsivarėm į didelį autobusų garažą, drūtos šeimininkės užtikrinti, kad už nakvynę nereikės nieko mokėti ir perspėti, kad visa kas yra garaže liktų neliesta. Zelmanavičius išvažiavo miestan, o aš likau garaže.

7. Tarp etikos ir pagundos.

Sutemo, o kompanjonas negrįžta. Šeimininkė siūlo atsigulti autobuse, ten būsią minkščiau: tai pir padariau. Ant autobuso sofų blizga 5 šilingų sidabrinė moneta. Kišeniui buvo tuščia ir nejauku, o norėjosi taip užsirūkyti ir išgerti gardaus austrų alaus. Didelė kova virė tarp piktų kūno palinkimų ir etikos žiaurių reikalavimų. Paimsiu monetą – o gal ją tyčia šeimininkė padėjo, kad išmėgintų keliauninkų etiką. Kad ją kur velniai tą etiką, geriau, kad jos nebūtų išgalvoję.

Teko pasiduoti dantis griežiant etikos negailestingumui.

8. Vagys mūsų vežime.

Po sunkių ir košmaro sapnų pabudau: Zelmanavičiaus vis nėra. Prieinu prie vežimo: trispalvės lietuviškos nėra.

Pas šeimininkę gaunu neaiškų atsakymą, neveltui.

9. Viena – socijalistų miestas.

Ryto metą, sekmadienio skaistų rytą atsirado ir Zelmanavičius su kažin kokiu vieniečiu. Užkinkę žemaituką ir pravažiavę kelias gatves nustebom: visas miestas raudonavo vėliavomis. Buvo Internazionales Jugendtreffen (Tarptautinė jaunimo šventė). Šventės informacijos biuras pasiūlė mums viešbutį mieste ir kitus patogumus. Priėmėm pasiūlymą, juoba kad buvo įdomu pasižiūrėti ir pasikalbėti su įvairių tautų atstovais: ispanais, italais, japonais ir kitomis tolimomis rasėmis. Aš buvau apsivilkęs juodais marškiniais ir visi ne labai „draugiškai” žiūrėjo į mane. Bet veltui pragyvenimas prie menkų resursų vertė suktis tarp raudonmarškinių socialistų.

10. Mėlynieji Dunojaus vandenys.

Neveltui šią Lietuvos dainų upę taip pravardžiuoja. Kai dangus giedras vanduo skaisčiai mėlynas. Teka pro aukštus kalnus, vynuogėmis apsodintas ir pilių kuorais aptupdytas.

Ramu Vienoje. Čia panelės gražios, apsivilkusios paskutiniais madų nusišypsojimais. Kavinių ir restoranų triukšmingumas, Praterio didžiulis sodas, karaliaus Juozapo rūmai su pseudoklasiškais salonais ir rūmais. Uliojame Vienoje tris dienas ir tris naktis, matėme operetę, džiaugėmės muziejais…

Triukšminga ir ramu Vienoje…

Palikome ją 16 liepos.”

*Pranciškus Juozapas I (1830 – 1916) – Austrijos imperatorius.

**Turi būti Šv. Jonas Nepomukas.

(Bus daugiau)

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku per Čekoslovakiją. Austrija ir raudonoji Viena. V dalis appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Donaldas Trumpas vis labiau suka agresorės Rusijos farvateriu, ir Europoje dėl auga nerimas. Juo labiau, kad ir kiti Ukrainos partneriais laikomi žemyno lyderiai vengia kritikuoti D. Trumpo politiką, taip pat pataria elgtis ir Ukrainai. Jie kaip ir Kyjivas tampa JAV įkaitais, nuolat skelbiančiais, kad be Vašingtono pastangų Europos saugumas pakimba ant plauko.

Prabėgusią savaitę apžvalgininkai Ukrainai vadina „juoda“. Sandėris su Rusija dėl dyzelino, nedraugiška D. Trumpo retorika Volodymyro Zelenskio atžvilgiu, palydovinės žvalgybos sistemos „Starlink“ dirbtiniai trikdžiai, pagaliau JAV prezidento atsisakymas įvesti Rusijai „pragariškas“ sankcijas gerokai pakerta pasitikėjimą kažkada „pasaulio žandaru“ vadinta Amerika.

Įvairūs analitikai spėlioja, kas pasidarė su Jungtinėmis Valstijomis, kaip ir su rusais užzombintais amerikiečiais, jų Kongresu, kuris bus perrinktas po dviejų savaičių, bei 80-mečiu jų lyderiu, aklai besiveržiančiu į Nobelio taikos premijos laureatus. Kai dėl D. Trumpo, tai psichoanalitikai mano, jog tai narcizinis stambaus oligarcho pavyzdys, kai savo derybinius sugebėjimus jis automatiškai perkelia į didžiąją politiką, atmetant visuotinai priimtas demokratines vertybes.

Tik dar kartą priminsiu vieną sąmokslo teoriją, apie kurią kalbama jau nuo 2017 metų. Ji iš dalies tarsi paaiškina, kodėl D. Trumpas išsaugojo tokį prieraišumą Maskvai. Daug kas šia teorija netiki, bet, kaip sakoma, kiekviename gande ar anekdote yra dalis teisybės…

Šįkart nesiimsiu analizuoti jo santykių su Rusija ir Ukraina, tik dar kartą priminsiu vieną sąmokslo teoriją, apie kurią kalbama jau nuo 2017 metų. Ji iš dalies tarsi paaiškina, kodėl D. Trumpas išsaugojo tokį prieraišumą Maskvai. Daug kas šia teorija netiki, bet, kaip sakoma, kiekviename gande ar anekdote yra dalis teisybės…

Turiu galvoje 1987 metus, kai 40-metis Niujorko nekilnojamojo turto rinkos magnato sūnus, perėmęs iš tėvo viešbučių, kazino ir statybos kompanijos vairą, kartu su žmona čekų slidininke ir modeliu Ivana Marie Zelníčková liepą atvyko į Maskvą agentūros „Inturist“ kvietimu. Šią agentūrą, kaip ir visą visuomeninį gyvenimą, kontroliavo KGB. Tuo metu, kai M. Gorbačiovas jau buvo paskelbęs „glastostj“ kursą, sovietinis saugumas, neva pritraukdamas investicijas, verbavo užsienio verslininkus atlikti žvalgybines funkcijas. D. Trumpui buvo siūloma statyti elitinį viešbutį Maskvos centre. Būtent tuo metu, kaip prieš dešimtmetį paliudijo buvęs KGB 6-osios valdybos karininkas ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas Alnuras Musajevas, verslininkas ir užkibo ant saugumo kabliuko. Jam, esą, buvo suteiktas „Krasnovo“ slapyvardis. D. Trumpo buvo prašoma teikti informaciją apie JAV galimybes vystyti statybų verslą Sovietų Sąjungoje ir daryti įtaką Amerikos ekonomikai rinktis reformų keliu sukančią šalį.

Putinas saugo kompromatą apie D. Trumpą, kai Amerikos politikas 2013 m. siautėjo Maskvoje su prostitutėmis. Tada jo nuotykiai su Mis Visata buvo slapčia filmuojami, ir taip būsimas prezidentas vėl pateko į KGB akiratį…

Užsieniečių verslininkų verbavimo praktiką patvirtino kiti liudininkai, pavyzdžiui, buvęs KGB bendradarbis Jurijus Švecas, dirbęs saugumo rezidentūroje Vašingtone, tapęs svarbiausiu Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo liudininku. Minimas ir JAV specialaus prokuroro Roberto Muellerio tyrimas, kaip rusų operatyvininkai kišosi į D. Trumpo rinkimų kampaniją 2017–2019 m. Dar daugiau žibalo į ugnį įpylė leidinio BuzzFeed 2017 m. paskelbtas vadinamas „Stylo dosjė“ – britų žvalgybininko Christopherio Davido Steele‘o dokumentų rinkinys apie tai, kad Putinas saugo kompromatą apie D. Trumpą, kai Amerikos politikas 2013 m. siautėjo Maskvoje su prostitutėmis. Tada jo nuotykiai su Mis Visata buvo slapčia filmuojami, ir taip būsimas prezidentas vėl pateko į KGB akiratį…

Nei seno saugumiečio A. Musajevo liudijimas (jo „Facebook“ paskyroje yra ir nuotrauka iš D. Trumpo susitikimo su M. Gorbačiovu), nei keli tyrimai dar neįrodo ano meto JAV statybų magnato pažinties su SSRS užsienio žvalgybos agentu Drezdene. Juk sunaikinęs saugumo dokumentus, Putinas į Leningradą grįžo tik 1990-ųjų sausį. Bet dirbdamas kontržvalgyboje jis turėjo priėjimą prie KGB archyvų. Tad šiandien nebe reikalo internautai juokauja, kad „Krasnovo“ agentūrinę veiklą išduoda jo mėgstamas dėvėti raudonas kaklaraištis…

Gali būti, kad jau keli dešimtmečiai, kaip D. Trumpas Putino „pakabintas ant kabliuko“. Net nebūtina nešti KGB agento naudą. Psichologai sako, kad žmogaus pasąmonėje ilgam išlieka prieraišumas praeičiai, svarbiems įvykiams ir žmonėms. Jis nevalingai tampa jo įkaitu. Todėl patekęs į atsakingą postą politikas priima sprendimus, kurie jam primena malonius jo gyvenimo posūkius. Jis jaučia turįs gražinti skolą. Taip agentūrinės veiklos asas Putinas gali valdyti 47-ąjį Amerikos prezidentą.

Šiandien išaušo 1700-oji Rusijos karo Ukrainoje diena. Du skirtingo pasaulio diktatoriai vienijasi ir dirba ranka rankon, kad Europą užtrauktų juodais debesimis.

The post Kodėl „Krasnovas“ dėvi raudoną kaklaraištį? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Spalio 15-ąją, pažymint Tado Kosciuškos mirties 209-ąsias metines, mūsų kaimynystėje kilo įdomus ginčas dėl jo tautinės priklausomybės. Jį įžiebė ne kas kitas, o į Lenkiją iš Vilniaus persikrausčiusi baltarusių opozicijos aktyvistė Sviatlana Cichanouskaja (Sviatlana Tsikhanouskaya).

Viešojoje erdvėje ji paskelbė publikaciją, skirtą žinomo sukilimų vado generolo Tado Kosciuškos atminimui, kuri sukėlė tam tikrų aistrų ir vertinimų. Antai Europos Parlamento narys nuo Teisės ir teisingumo partijos (PiS), 2022–2023 m. buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, kuris daug dėmesio skiria Lukašenkos toleruojamam nekontroliuojamam migrantų srautui Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pasienyje, taip pat įsijungė į ginčą.

Taigi, anglų kalbos specialistė platformoje X rašė: „Gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, T. Kosciuška padėjo Amerikai iškovoti nepriklausomybę, o po to pasisakė prieš rusų ir prūsų viešpatavimą mūsų regione. 1817 m. mirties metinių proga mus įkvepia jo vyriškumas ir drąsa…“

Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio, nekaltas priminimas sukėlė lenkų teisininko ir politiko pasipiktinimą, kad tekste nepaminėta Lenkijos nacionalinio didvyrio ir Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos, ATR) generolo kilmė. „Trūksta labai svarbaus fakto, – rašė jis X platformoje. – T. Kosciuška gimė ATR žemėse, šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje, kovojo už Amerikos nepriklausomybę ir vadovavo 1794 m. sukilimui prieš Rusiją ir Prūsiją. Mes neturime išbraukti Lenkijos iš jo istorijos“.

Tiesa, S. Cichanouskaja mandagiai atsakė, kad nejučiom praleidusi šį faktą, ir ištaisė klaidelę. EP deputatas irgi padėkojo baltarusių politikei. Atrodo, nėra ko čia fiksuoti šį įsiliepsnojusį ginčą. Bet tik tuomet, jeigu į jį negalėtume įterpti ir lietuviškojo dėmens. Kitaip sakant, žinomai gudų demokratinių jėgų lyderei galima būtų prikišti tą patį: ji nepaminėjo, kad pirmiausiai T. Kosciuška laikytinas lietuviu. Kodėl? Ogi todėl, kad jis pats save laikė lietuviu ir 1790 m. rašytuose laiškuose pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Viename jų adresuotame Lietuvos kariuomenės generolui 1790 m. vasario 7 d. T. Kosciuška rašė: „Leiskite man grįžti į Lietuvą, nebent manęs atsisakote ar manote, kad aš jums tarnauti netinkamas. Kuo gi aš esu? Argi ne lietuvis, jūsų tautietis?.. Pyktis mane ima — aš iš Lietuvos, o Karūnoje turiu tarnauti!“.

Lietuviškas jo vardas – Andrius Tadas Bonaventūra Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko). Wikipedia jį pristato kaip „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierių ir generolą, tarnavusį Lenkijos karalystės kariuomenėje“. Jis buvo LDK karo inžinierius ir generolas, pasižymėjęs kaip įtvirtinimų meistras, talentingas karininkas ir principingas politinis veikėjas. Iš tiesų Kosciuškos vardas tapo bendru paveldu Lietuvai, Lenkijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Baltarusijai. T. Kosciuškos gyvenimas ir veikla liudija, kad laisvė nėra duotybė – ji iškovojama. Jo skelbtas principas „Už jūsų ir mūsų laisvę“ iki šiol išlieka aktualus ir įpareigojantis, rašoma Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSi) svetainėje.

Tad kodėl laužomos ietys? Kodėl nutylima viena ar kita tautinė priklausomybė? Ar tai ne ta pati manipuliacija kaip su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar kunigaikščio Algirdo kilme? O juk šiame ginče mažiau žinomų pavardžių yra kur kas daugiau… Tam tikra prasme tai įsipaišo į kaimynystėje populiarias litvinizmo spekuliacijas. Garbių politikų tai nepuošia.

The post Česlovas Iškauskas. Argi T. Kosciuška ne lietuvis? appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Praėjusią savaitę Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime, vyko Visuomeninės tarybos prie Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, kuriam pirmininkavo LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Posėdžio dalyvius sveikino ir aktualijomis dalinosi LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Darius Jakavičius.

Pagrindinis posėdžio klausimas buvo: Ar pakankamai dėmesio  mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui?

LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas posėdyje kalbėjo apie LR švietimo įstatymo svarbą ir šio teisinio akto galiojimą visiems, kas mokosi ir dirba Lietuvos mokyklose.  Dr. R. Kaminskas pristatė mini-analizes apie tam tikrus vadovėlius ir pasiūlė inicijuoti atlikti dabartinių Lietuvos istorijos vadovėlių turinio kiekybinę ir tiek kokybinę analizę. Jis  kalbėjo apie  tai, kaip  partizaninis karas ir kokios istorinės asmenybės yra pristatomos Lietuvos vadovėlių turiniuose.

Posėdyje kalbėjęs istorijos mokytojas  dr. Algis Bitautas atkreipė dėmesį, kad su partizaninio karo istorija mokiniai sistemingiau susiduria vos tris kartus: 5 klasėje nagrinėjamos dvi temos – „Miško broliai” ir „Miško sesės”, 10 klasėje tam iš esmės skiriama viena istorijos pamoka, o 12 klasėje Lietuvos partizaninis karas integruotai nagrinėjamas kartu su Lietuvos nepriklausomybės kovomis. Pasak  dr. A. Bitauto, bendras vaizdas lieka fragmentiškas, o ugdymo turinys – nepakankamai suderintas. Jis pateikė savo siūlymus, dėl to kad Istorija turėtų tapti privalomu dalyku 11–12 klasėse. 7–8 klasėse  dr. A. Bitautas siūlo dėstyti pilietinį pasipriešinimą. Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir paauglių amžiaus ypatumus, jis siūlo peržiūrėti Gyvenimo įgūdžių programą ir jos vietoje įvesti praktinį pilietinio pasipriešinimo kursą. 

Pastebėtina, kad partizaninis karas Lietuvoje nėra tik dar viena istorijos vadovėlio tema. Tai pasakojimas apie laisvės kainą, žmonių pasirinkimus, atsakomybę ir pasipriešinimą sovietų okupacijai. Jeigu mes norime ugdyti pilietišką, kritiškai mąstančią ir Lietuvos valstybę ginti pasirengusią jaunąją kartą, turime pasirūpinti, kad šios temos mokykloje būtų nagrinėjamos ne fragmentiškai, o nuosekliai, prasmingai ir šiuolaikiškai.

The post Ar pakankamai dėmesio mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui? appeared first on Voruta.