Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

2023 m. „Versmės“ leidykla išleido penkių tomų leidinį „Vilniaus Golgota“, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui ir 2024-aisiais minimoms Vilniaus atgavimo 85-osioms metinėms.

Pirmame tome pakartota Mykolo Biržiškos parengtos ir 1930 m. išleistos knygos „Vilniaus Golgota“ faksimilinė laida. Autorius šią knygą sudarė Sąjungos Vilniui vaduoti vykdomojo komiteto užsakymu ir pavadino „Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 m. dienoraščiu“. Pasirašęs B. Šėmio slapyvardžiu, knygai medžiagą rinko iš Vilniaus lietuvių laikraščių, papildydamas Kauno spaudos pranešimais. Leidinio pirmame tome chronologiškai aprašomi Vilniaus krašto istoriniai įvykiai nuo 1919 m. sausio iki 1928 m. gruodžio mėnesio.

Istorikas, kraštotyrininkas Kazys Misius ta pačia stilistika surinko straipsnius apie įvykius nuo 1929 m. iki 1939 m. spalio 29 d., kai į atgautą Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė, parengdamas didelės apimties antrą–penktą tomus. Medžiaga buvo renkama iš periodinės spaudos, Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero draugijos archyvų, knygų ir kitų dokumentų. Penktame tome yra sudarytos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kuriomis remiantis galima rasti duomenų apie įvykius ir tikrus faktus ne tik Vilniuje, bet ir visame Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ir jo kaimuose. Į vietovardžių rodyklę yra įrašyti ir mūsų krašto – Tiltų, Lieponių, Juodųjų Kalvių, Klepočių, Vaikštenių kaimai, priklausę Vilniaus–Trakų apskričiai (Valkininkų valsč.).

Pasidomėjus, kokie duomenys skelbiami apie Tiltų krašto kaimus, galima konstatuoti, kad pagrindą sudaro trumpa informacija apie Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklas ir mokytojus. „Ryto“ draugija lenkų okupuotame krašte rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, lietuvių vaikų švietimu ir lietuvybės išsaugojimu. Remiantis enciklopediniais duomenimis, Tiltuose pradinė mokykla veikė nuo 1922 m.¹. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla veikė nuo 1923–1924 mokslo metų. Tais metais mokė Eidukonis, o 1924–1927 m. Ona Viskantaitė². Mokykla veikė Motiejaus Dobrovolsko namuose.

Laikraščių „Vilniaus rytojus“, „Lietuvos aidas“, žurnalo „Mūsų Vilnius“ trumpuose korespondentų pranešimuose galima daugiau sužinoti apie lenkų valdžios lietuviškų mokyklų varžymus, policijos kišimąsi, mokytojų persekiojimus, baudų skyrimus, nušalinimus nuo pareigų, lietuviškų mokyklų ir skaityklų uždarymus bei prievartinį gyventojų lenkinimą.

Nuo 1923 m. lenkų valdžia, vykdydama Vilniaus krašto gyventojų lenkinimo politiką, ėmė reikalauti mokyklų veiklai leidimų (koncesijų). Juos vieniems mokslo metams išduodavo Vilniaus švietimo kuratorija. Lenkų valdžia patvirtindavo mokytojus, jeigu jie turėjo reikiamą išsilavinimą, Lenkijos pilietybę ir moralės pažymėjimą³.

Pirmame „Vilniaus Golgota“ tome apie mokyklą Tiltuose žinių galima rasti nuo 1926 m.

Nors Tiltų mokykla su mokytoja O. Viskantaite 1926 m. ir 1927 m. leidimus veikti turėjo, tačiau 1927 m. prasidėjus masiniam lietuviškų mokyklų uždarymui, ją savavališkai galėjo uždaryti ir lenkų policija: „1927 m. spalio 5 d. lenkų policija savavališkai be kuratoriaus pavedimo uždarė lietuvių mokyklą Tiltuose“⁴.

Bet didelėmis „Ryto“ draugijos vadovų pastangomis mokyklą pavyko išsaugoti, nes 1928 m. spalio mėn. Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Matuizaitė.⁵ Ji vaikus mokė 1928–1929 mokslo metais.

„Ryto“ draugijos mokyklą lankė daug mokinių, jie mokėsi dviem pamainomis ir buvo reikalingas dar vienas mokytojas. Bet, neatsižvelgdama į tai, Švietimo apygardos apskrities inspekcija 1929 m. kovo mėnesį Tiltuose nepatvirtino antrojo mokytojo Stasio Grigonio⁶.

Mokytojai taip pat rūpindavosi kaimų gyventojų dvasiniu švietimu, kultūriniu gyvenimu, meninių programų organizavimu. 1929 m. birželio 16 d., padedant Tiltų mokyklos mokytojai Jadvygai Matuizaitei, tautiniais simboliais išpuoštame Vilniaus–Trakų apskrities Mištūnų (dab. Šalčininkų r.) sodžiaus kluone įvyko vakaras. Vaidinta Kosto Stikliaus vieno veiksmo komedija „Užkerėtas Jackus“. Į šventę organizuotai, dainuodami, pasipuošę tautiniais kaspinėliais atžygiavo Naniškių jaunimas. Juos pasitiko orkestras. Mokytojos Jadvygos Matuizaitės rūpesčiu Mištūnų kaime buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius⁷.

Šventes vaikams mokytojos organizuodavo ir Tiltų kaime: „1931 m. vasario 15 d. Tiltuose „Ryto“ draugijos mokytoja Elžbieta Rimšaitė suruošė vaikams eglutę. Vaikučiai padainavo, padeklamavo eilėraštukų. Šv. Mikalojus atnešė vaikams dovanėlių“⁸.

1931 m. balandžio 3 d. Vilniaus „Ryto“ draugijos mokyklų ir mokytojų sąraše, kurį pasirašė Vilniaus „Ryto“ draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis nurodyta, kad Tiltuose mokosi 38 mokiniai, juos moko mokytoja Elena ? Rimšaitė⁹. (Tame pačiame sąraše Kabeliuose II, Gardino apskrityje, Berštų valsčiuje mokosi 79 mokiniai, juos moko Elzė Rimšaitė ir Juozas Vidžiūnas. Kažin, ar ši mokytoja ruošė vaikams eglutę Tiltuose?)

Nors tame sąraše Elenos vardas pateiktas su klaustuku, reikia manyti, kad Tiltuose mokė Elena Rimšaitė, o Kabeliuose II – mokytoja Elzė (Elžbieta) Rimšaitė. Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ nurodyta, kad Tiltuose buvo patvirtinta mokytoja Elena Rimšaitė¹⁰. Buvę mokiniai prisiminė, kad ji priklausė skautų organizacijai ir vilkėjo pilką skautų uniformą. Elenai Rimšaitei ištekėjus už tame pačiame valsčiuje vaikus mokiusio Krūminių mokytojo Stasio Kazėno, ji tapo Elena Kazėniene. Iš kitų korespondentų pranešimų aiškėja, kokių kaltinimų sulaukė šie du lietuviai mokytojai.

1932 m. kovo 5 d. nurodoma, kad Trakų valdinę mokytojų seminariją baigusią Tiltų mokyklos mokytoją Eleną Kazėnienę valdžia nušalino nuo pareigų dėl to, kad „…ji buvo nuvykusi pas vyrą Stasį Kazėną į gretimą Krūminių kaimą. Prieš kelias dienas to kaimo vienoje sodyboje buvo susirinkę pasikalbėti žmonės. Policija įtarė, kad tai buvo nelegalus susirinkimas. Apskrities viršininkas E. ir S. Kazėnams skyrė po 300 zlotų baudos kiekvienam arba 14 parų arešto, o Vincui Černiauskui – 500 zlotų arba 30 dienų arešto¹¹. Krūminių kaime sausio mėnesį buvo atidaryta lenkiška mokykla. Buvo paskelbta, kad vaikus mokys ir lietuviškai, bet mokytojas lietuvių kalbos beveik nemokėjo. Nepatenkinti gyventojai nenorėjo vaikų leisti į lenkišką mokyklą ir reikalavo lietuviškos mokyklos. Vasario 13 d. mokytojai S. Kazėnas ir E. Kazėnienė bei kiti kaimo gyventojai gavo šaukimus į Valkininkų policijos nuovadą, ten tardomi, klausinėjami, kas sukvietė nelegalų susirinkimą. Buvo surašytas protokolas, kad Krūminių kaimo gyventojas V. Černiauskas, mokytojas S. Kazėnas ir Tiltų mokytoja E. Kazėnienė sausio ir vasario mėnesiais rengė nelegalius susirinkimus, kuriuose buvo kalbama prieš lenkų valdžią, siūloma neleisti vaikų į lenkišką mokyklą. Visi nubaustieji kaltės nepripažino ir prašė bylą perduoti teismui. Vilniaus apygardos teismas V. Černiausko, mokytojų S. Kazėno ir E. Kazėnienės bylą nagrinėjo 1932 m. spalio mėnesį ir visus kaltinamuosius išteisino¹².

Nuo 1932 m. pagal Lenkijos švietimo ministerijos nurodymus lietuviškos mokyklos privalėjo turėti specialias liaudies mokykloms tinkamas patalpas, veiklą vykdyti atskirame pastate, reikalaujama atitinkamų sanitarinių, higieninių sąlygų. Taip lenkų valdžia siekė dar labiau suvaržyti „Ryto“ draugijos mokyklų veiklą. Jau 1933 m. kovo 15 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba pranešė, kad 1932/1933 m. vaivadijų komisijos pripažino netinkamomis, be kitų, ir Tiltų mokyklos patalpas¹³.

Kitame pranešime nurodoma, kad 1933 m. viename lietuviškiausių Vilniaus–Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje 1933 m. pavasarį lietuviškos mokyklos veikė tik Naniškėse ir Tiltuose. Visur kitur buvo tik valdinės mokyklos ir ne visur mokydavo lietuviškai¹⁴.

Vis tik „Ryto“ mokykla Tiltuose dar veikė ir 1935 m. Tų metų kovo 11 d. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ gavo Vilniaus švietimo apygardos pranešimą, kad nuo 1935/1936 mokslo metų pradžios dalis mokyklų uždaroma, o kitose, t. t. ir Tiltuose, pareikalauta per du mėnesius parūpinti patalpas, tenkinančias 1932 m. švietimo valdžios parengtus reikalavimus. Tų reikalavimų įvykdyti nebuvo galima. Uždarytų mokyklų patalpos buvo reikalingos įkurti lenkų valdžios mokyklas. Gegužės 11 d. „Ryto“ draugijos valdyba gavo pranešimą, kad pasibaigus 1934/1935 mokslo metams mokykla Tiltuose bus uždaryta¹⁵.

Kitame pranešime nurodoma, kad „Ryto“ draugijos mokykla Tiltuose, kurioje mokėsi daugiau nei 40 vaikų su mokytoja Anastazija Eidukoniene, uždaryta 1935 m. rugpjūčio 31 d.¹⁶.

Uždarius mokyklą, „Ryto“ draugija 1935 m. Martyno Matkevičiaus namuose atidarė skaityklą, kurioje vaikus mokė ta pati mokytoja A. Eidukonienė.

1936 m. sausio 14 d. pranešime rašoma: „Čia dar tebeveikė 1923 m. įsteigta „Ryto“ draugijos mokykla. Atvykėlių trijų eigulių pastangomis atidaryta ir valdinė mokykla. „Ryto“ mokykloje mokėsi 44, o valdinėje 12 mokinių^.“¹⁷. Lenkų valdžios mokykla įsikūrė M. Dobrovolsko namuose, kuriuose iki tol veikė „Ryto“ draugijos mokykla, ir patalpos buvo tinkamos.

Deja, bet skaityklos patalpose mokykla veikė neilgai. 1936 m. kovo 24 d. Apskrities viršininko įsakymu skaitykla Tiltuose uždaryta. Balandžio 25 d. Vilniaus švietimo apygardos įstaiga pranešė „Ryto“ draugijai, kad pasibaigus 1935/1936 mokslo metams bus uždaryta ir „Ryto“ mokykla. Nors dėl skaityklų uždarymo „Ryto“ draugija pateikė skundą Vilniaus vaivadai, bet buvo gautas atsakymas, kad Tiltų skaityklos uždarymas patvirtintas¹⁸.

Neilgai trukus imta drausti ir Šv. Kazimiero draugijos skyrių veikla. 1937 m. vasario 6 d. Vidaus ministerija patvirtino Vilniaus vaivados sprendimą dėl Šv. Kazimiero draugijos skyrių veiklos sustabdymo. Nuo tada Vilniaus–Trakų apskrityje, be anksčiau uždarytų 16 skyrių, negalėjo veikti skyriai dar 54 vietovėse, t. t ir Tiltuose¹⁹.

Dar dvi „Vilniaus Golgotoje“ rastos žinutės siekia 1939 metus.

1939 m. pradžioje okupuotame krašte buvo duota teisė pageidauti pradinių valdinių mokyklų su dėstomąja lietuvių kalba. Sausio 10 d. Valkininkuose mokinių tėvai pasirašinėjo deklaracijas ir 500 išsiuntė Vilniaus švietimo inspekcijai. Deklaracijas pasirašė ir Tiltų mokinių tėvai, prašydami įvesti dėstomąją lietuvių kalbą Tiltų mokykloje. Bet birželio mėnesį švietimo valdžios atsakymai dėl dėstomosios lietuvių kalbos buvo beveik visi vienodi: „Vilniaus kuratorija mokyklose įvedanti dėstomąją valstybinę kalbą, o lietuvių kalbą paliekanti kaipo atskirą ir neprivalomą mokymo dalyką. Esą, beveik niekur neatsirado 40 vaikų, be to, gyventojai deklaracijas įteikę ne individualiai. Žmonės jas siuntė per įgaliotinius ir viename voke. Žmonėms palikta teisė skųstis aukštesnei valdžiai“²⁰.

Kitame pranešime kalbama apie jaunimo vakarą, kurį padėjo organizuoti mokytoja Malinauskaitė: „1939 m. birželio 13 d. Tiltai. Šio kaimo jaunimas, padedant valdinės mokyklos mokytojai Elenai Malinauskaitei surengė pirmą viešą vakarą Tiltuose. Norint gauti leidimą, o mokytojai iš valdžios neturėti nemalonumų, reikėjo vaidinti ir lenkišką pjesę. Buvo pasirinkta Aleksandro Fromo-Gužučio 5 veiksmų drama „Ponas ir mužikai“. Lenkiškas vaidinimas buvo trumpesnis. Visi vaidintojai scenoje pasirodė pirmą kartą. Vakaras pavyko“²¹.

Kaimo gyventojų prisiminimuose šios mokytojos vardas buvo Malvina, ji į Tiltus atvyko iš Švenčionių, buvo baigusi mokslus Lenkijoje. Mokytoja buvo veikli, gabi, gera organizatorė, artimai bendravo su jaunimu. Mokykloje – gana griežta. Mokė lenkų kalbos, istorijos, geografijos, giedoti Lenkijos himną, melstis lenkiškai ir lietuviškai. Vyko pamokos ir lietuvių kalba, bet jų buvo daug mažiau. Mokytoja turėjo radijo imtuvą, paklausyti mišių transliacijos prisirinkdavo pilna pirkia žmonių. Buvę mokiniai prisiminė, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, jie per radiją klausėsi Vasario 16-osios minėjimo. Mokytoja vaikus tebemokė ir išvyko tik pasibaigus mokslo metams.

The post „Vilniaus Golgota“ apie „Ryto“ draugijos mokyklą Tiltuose appeared first on Voruta.

Visos Lietuvos mokyklos turi mobiliųjų telefonų naudojimo tvarkas, rodo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atlikta analizė. Absoliuti dauguma mokyklų iš viso draudžia naudotis mobiliaisiais telefonais mokykloje, kitos taiko kitus ribojimus.

„Matome, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir mokyklos pasižiūrėjo labai atsakingai, rengdamos taisykles įvertino savo bendruomenių poreikius. Tai išties geras žingsnis rūpinantis mokinių emocine sveikata ir mokymuisi palankesniu klimatu klasėse. Vertinsime, kokius rezultatus tai duoda“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius.

91 proc. mokyklų visiškai draudžia mokykloje mokiniams naudotis mobiliaisiais telefonais arba yra nustačiusios, kaip išimtinais atvejais juos naudoti ugdymo tikslais. Telefonas turi būti išjungtas, su įjungtu skrydžio arba begarsiu režimu. Taip pat mokyklos yra nustačiusios, kur turi būti laikomas telefonas: kuprinėje, spintelėje, specialioje dėžutėje klasėje, specialiame individualiame užrakinamame dėkle.

81 proc. mokyklų draudžia mobiliųjų telefonų naudojimą renginių ar išvykų metu, 6,3 proc. leidžia juo naudotis tik su mokytojo leidimu. Likusios mokyklos savo tvarkose to nereglamentuoja, bet daroma prielaida, kad jos visiškai draudžia mobiliųjų telefonų naudojimą.

Dauguma mokyklų įsivedusios draudimą fotografuoti ir filmuoti mobiliuoju telefonu.

Mokyklos taip pat yra reglamentavusios išimtis dėl mobiliųjų telefonų naudojimo, kai jo reikia dėl sveikatos, specialiųjų ugdymosi poreikių ar skubios komunikacijos, tokiu atveju dažniausiai susisiekiama per mokyklos darbuotoją – klasės vadovą ar raštinės darbuotoją.

Taip pat mokyklos nustačiusios, kaip elgiamasi, jei mokinys pažeidžia mobiliųjų telefonų naudojimo tvarką.

Mokinių asmeninių mobiliųjų telefonų ir kitų įrenginių naudojimo ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo mokykloje rekomendacijas parengė pernai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos suburta darbo grupė, jos buvo patvirtintos bendru švietimo, mokslo ir sporto ministro ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu. 2026 metais balandį Švietimo įstatyme atsirado nuostata, įpareigojanti mokyklas pasirengti savo mobiliųjų telefonų tvarkas. Mokyklos rengė taisykles, atsižvelgdamos į parengtas rekomendacijas ir mokyklų tarybų siūlymus.

Visos mokyklos mobiliųjų telefono naudojimo tvarkas turi būti paskelbusios viešai savo interneto svetainėse.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inform.

The post Absoliuti dauguma mokyklų draudžia naudotis mobiliaisiais telefonais appeared first on Voruta.

Iniciatyvą, skirtą 9–12 klasių moksleiviams, organizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija kartu su analitiniu centru „Debunk.org“. Virtualaus renginio metu moksleiviai atliko praktines užduotis, reikalaujančias atskirti faktus nuo manipuliacijų, atpažinti dirbtinio intelekto (DI) generuotą turinį, suprasti socialinių tinklų algoritmų veikimą bei pastebėti reiškinį „slopaganda“ – masinį pigios DI propagandos platinimą.

„Šis egzaminas parodė, kad moksleiviai ne tik nori, bet ir geba kritiškai vertinti informacijos srautus, atpažinti sukčiavimo schemas ar dirbtinio intelekto klastotes. Ypač dėkojame mokytojams, kurie ugdo informacijai atsparią visuomenę“, – pažymėjo Vyriausybės kancleris Tomas Daukantas.

Prieš egzaminą moksleiviams skaitomoje paskaitoje ypatingas dėmesys skirtas šiuolaikiniams informaciniams iššūkiams. Paaiškinta, kad DI pokalbių robotai spėja labiausiai tikėtiną žodį, o ne tikrina faktus, todėl apie 15–38 proc. jų atsakymų gali būti netikslūs ar net melagingi. Paskaitoje taip pat akcentuota, kad priešiškos valstybės ir jų tarnybos vis dažniau taikosi į paauglius socialiniuose tinkluose ar žaidimuose, siūlydamos „lengvus pinigus“ už nedideles užduotis. Moksleiviams pateikti konkretaus elgesio žingsniai susidūrus su įtartinais pasiūlymais: kaip išsaugoti įrodymus ir laiku kreiptis pagalbos į suaugusiuosius ar atitinkamas valstybės institucijas.

Egzamino užduotys parengtos remiantis realiais pastarųjų metų pavyzdžiais ir šiuolaikinėmis informacinio saugumo grėsmėmis. Moksleiviai analizavo dirbtinio intelekto generuotą turinį bei giliąsias klastotes (deepfake), vertino naujienų šaltinių patikimumą. Daug dėmesio skirta ir socialinių tinklų („TikTok“, „X“, „Facebook“) algoritmų veikimui, „informacinių burbulų“ susidarymui bei masinės dirbtinio intelekto sukurtos propagandos atpažinimui.

LRV.lt inform.

The post Dezinformacijos raštingumo egzaminas: moksleiviai pasitikrino gebėjimą atpažinti dezinformaciją internete appeared first on Voruta.

Nuo šio rudens Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje gyvenančioms šeimoms dovanojama ir antroji nacionalinio ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Iki šiol diasporos lietuviams buvo dalijami lauknešėliai su pirmąja knyga, skirta vaikams iki trejų metų, o dabar iniciatyva pasieks ir šeimas, auginančias vaikus iki penkerių.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, įgyvendindama šį projektą, siekia nuosekliai ugdyti užsienyje augančių vaikų ryšį su lietuviška knyga ir šiuolaikine Lietuvos kultūra nuo pirmųjų gyvenimo metų

„Lietuvos nacionalinės bibliotekos specialistai nuosekliai dirba tam, kad užtikrintų skaitymo kultūros puoselėjimą – būtų ugdomi atsparūs, savo kultūrą vertinantys, kritiškai mąstantys tautiečiai, nesvarbu, kurioje šalyje jie gyventų. Nepriklausomai šaliai reikalingos ne tik saugios sienos, bet ir stiprų tautinį identitetą turintys piliečiai“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė. 

Kas gali gauti knygą? 

Iki šiol Lietuvos diplomatinėse atstovybėse diasporos šeimoms dalijamas ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ pirmojo etapo lauknešėlis su knyga naujagimiams „Kapt kapt kapt“, skirta skaityti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. 

Nuo šio rudens užsienyje gyvenančias šeimas, auginančias vaikus iki penkerių metų, pasiekė prieš metus Lietuvoje prasidėjęs antrasis „Knygų starto“ etapas.  Mažiesiems dovanojama Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Taip projektas nuosekliai auga kartu su skaitytojais – juo siekiama nuo pat kūdikystės ugdyti skaitymo įpročius ir puoselėti nepertraukiamą ryšį su knyga.

Knygos dovanojamos diasporos šeimoms, kurios Lietuvos diplomatinėse atstovybėse kreipsis dėl asmens dokumentų išdavimo, keitimo ar „Knygų starto“ lauknešėlio. Pasaulyje veikia 63 Lietuvos diplomatinės atstovybės. Svarbų vaidmenį, bendraujant su jomis dėl knygų poreikio, atlieka Užsienio reikalų ministerija. Jos pagalba lauknešėliai pristatyti daugiau nei 20-yje šalių. 

Apie dovanojamą knygą 

„Drambliai ėjo į svečius“ – žaisminga Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės istorija apie dešimties dramblių šeimyną, išsiruošusią į svečius. Jų kelionė neapsieina be netikėtų nuotykių, o smagi istorija ne tik įtraukia, bet ir padeda vaikams išmokti skaičiuoti nuo vieno iki dešimties ir atgal.  

Knygelė įvertinta reikšmingais apdovanojimais: Kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse pelnė diplomą vaikų knygų kategorijoje, IBBY Lietuvos skyriaus buvo išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams bei įtraukta į mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą (sudarė literatūrologas Kęstutis Urba). 

Siekiant užtikrinti visapusišką skaitymo patirtį, papildomai parengta specialiai šiai knygelei pritaikyta mokomoji medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis. „Knygų starto“ projektui bendradarbiaujant su LRT VAIKAI sukurta dainelė, kviečianti mažuosius knygos istoriją patirti ne tik skaitant, bet ir klausantis, žaidžiant bei tyrinėjant.   

Knyga – ryšys su Lietuva  

„Knygų startas“ – ne tik knygelė vaiko rankose. Tai gali tapti pirmuoju tiltu vaiko pažintyje su tėvyne, jos kultūra ir šiuolaikine literatūra. 

„Ryšys su Lietuva kuriamas ne tik per tradicijas ar prisiminimus – jis auga ir per šiuolaikinę kultūrą. Lietuviška knyga leidžia vaikui Lietuvą patirti asmeniškai: per kalbą, istoriją, vaizdus ir kartu su šeima praleistą laiką. Todėl dovanodami knygą suteikiame ne tik skaitymo patirtį, bet ir galimybę vaikui atrasti asmeninį santykį su Lietuva nuo pirmųjų dienų“, – teigia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro vadovas Justinas Vancevičius. 

Apie „Knygų startą“    

Tarptautine patirtimi paremtas nacionalinis  ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ padeda jauniems tėvams atrasti ankstyvojo skaitymo naudą, suteikia žinių ir priemonių, o svarbiausia – skatina kartu su vaiku auginti artimą ryšį su knyga. 

Lietuvoje kiekvienam naujagimiui kartu su lauknešėliu dovanojama Indrės Pliuškytės-Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, o nuo 2025 m. šeimos, auginančios vaikus iki penkerių metų ir pirmą kartą užsiregistravusios viešojoje bibliotekoje, gali gauti ir antrąją projekto knygelę „Drambliai ėjo į svečius“.  

Ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“ globoja pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Projektas vykdomas įgyvendinant Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų planą. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, informacinis partneris LRT. 

The post Nacionalinė skaitymo skatinimo iniciatyva plečiasi: diasporos vaikams – lietuviška knyga dovanų  appeared first on Voruta.

Kai mokinys trukdo pamokai, nesilaiko taisyklių ar elgiasi agresyviai, pirmoji suaugusiųjų reakcija dažnai būna sudrausminti arba nubausti. Tačiau daugiau nei keturis dešimtmečius su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sunkumų, dirbantis JAV Misūrio universiteto profesorius dr. Timas Lewisas pabrėžia, kad vien bausmėmis ilgalaikių pokyčių pasiekti nepavyks.

Spalio 14–15 d. Vilniuje vyko 8-asis tarptautinis pozityvaus elgesio palaikymo tyrimų simpoziumas, surengtas kartu su 3-iąja tarptautine Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistemos (PEPIS, angl. PBIS) konferencija. Simpoziume pranešimą skaitęs ekspertas pabrėžia, kad tinkamo elgesio vaikus reikia mokyti taip pat nuosekliai, kaip skaitymo ar matematikos.

Lietuvoje PEPIS principai taip pat yra taikomi kai kuriose mokyklose. Lietuvos įtraukties švietime centras, kartu su partneriais organizavęs tarptautinę konferenciją, siekia skatinti platesnį šios moksliškai pagrįstos sistemos taikymą šalies ugdymo įstaigose. Konferencijoje Lietuvos ir užsienio ekspertai dalijosi patirtimi, kaip kurti mokyklos aplinką, kurioje daugiau dėmesio skiriama elgesio sunkumų prevencijai, aiškiems susitarimams ir nuosekliam socialinių bei emocinių įgūdžių ugdymui.

Interviu profesorius pasakoja, kodėl konteksto neatitinkančio vaikų elgesio nereikėtų priimti asmeniškai, kuo pozityvus elgesio palaikymas skiriasi nuo nuolaidžiavimo ir kodėl įtraukusis ugdymas prasideda ne nuo mokinio priėmimo į klasę, o nuo jam reikalingos pagalbos sukūrimo.

– Daug metų dirbate su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sunkumų, bei mokyklų bendruomenėmis. Ko suaugusieji dažniausiai nesupranta apie sudėtingą vaikų elgesį?

– Vienas dažniausių nesusipratimų – nesuvokimas, kad elgesys yra išmokstamas. Vaikai negimsta jau turėdami socialinių įgūdžių rinkinį. Jie sąveikauja su aplinka ir išmoksta tam tikru elgesiu patenkinti savo poreikius.

Mokytojai kartais netinkamą mokinio elgesį priima asmeniškai – tarsi vaikas tyčia mestų iššūkį jiems, jų nustatytai tvarkai ar visai klasei. Tačiau daugeliu atvejų, ypač kalbant apie vaikus, turinčius emocijų ir elgesio sutrikimų, tai nėra asmeniška.

Vaikas gali elgtis netinkamai todėl, kad jau žino, kaip į tai reaguos suaugusieji, ir tikisi tam tikro rezultato. Svarbu suprasti, kad elgesys neatsiranda savaime, jis nėra atsietas nuo aplinkos. Suaugusiųjų reakcijos taip pat yra šios sąveikos dalis.

– Kai mokinys nuolat pažeidžia taisykles, trukdo pamokai ar elgiasi agresyviai, dažnai imamasi drausminimo priemonių. Kodėl vien bausmės gali nepakakti?

– Tradicinės drausminimo priemonės remiasi keliomis prielaidomis: kad vaikas žino, kaip turėtų elgtis, kad jis buvo to mokomas, turėjo galimybę pasipraktikuoti ir kad aplink jį yra žmonių, padedančių tinkamai elgtis.

Vaikui, kuris paprastai nepatiria didelių sunkumų ir sulaukia stipraus šeimos palaikymo, kartais gali pakakti vienos pasekmės. Jis supyksta, pasako netinkamą žodį, sulaukia reakcijos, o vėliau namuose su juo dar pasikalbama apie pagarbą kitiems ar pykčio valdymą.

Tačiau jei nėra šio papildomo mokymo ir palaikymo, vien bausmė elgesio nepakeis. Ji neatsako į svarbiausią klausimą – ką vaikas turėtų daryti kitaip kitą kartą?

– Vienas pozityvaus elgesio palaikymo principų – tinkamo elgesio mokyti taip pat, kaip akademinių dalykų. Kaip tai atrodo įprastą dieną mokykloje?

– Mokyklos, taikančios pozityvaus elgesio palaikymo sistemą, pirmiausia įvardija, su kokiais elgesio sunkumais susiduria. Tačiau užuot vien kalbėjusios apie nepagarbų elgesį ar taisyklių nesilaikymą, jos klausia: ką norime, kad mokiniai darytų vietoj to?

Nepakanka pasakyti vaikui, kad jis nesielgtų nepagarbiai. Reikia paaiškinti, kaip pagarbus elgesys atrodo darželyje, pradinėje mokykloje ar vyresnėse klasėse.

Daugelyje mokyklų pasirenkamas tam tikras savaitės įgūdis. Vieną savaitę mokomasi pagarbos, kitą – emocijų valdymo ar konfliktų sprendimo. Mokytojai trumpai pristato šiuos įgūdžius, aptaria juos su vaikais, atsako į klausimus.

Tačiau svarbiausia vyksta kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, jei klasėje kyla triukšmas ir mokiniai nebesilaiko susitarimų, mokytojas gali sustabdyti veiklą ir paklausti: ką reiškia pagarbiai elgtis per pamoką? Kas galėtų parodyti pavyzdį?

Arba įsivaizduokime koridoriumi bėgantį vaiką. Galime jį sustabdyti ir liepti grįžti bei eiti lėtai. Bet galime ir priminti, kokio elgesio tikimės koridoriuje, paprašyti parodyti, kaip reikia eiti.

Tai nuolatinis mokymas – aiškūs lūkesčiai, praktika, grįžtamasis ryšys ir galimybės vaikams parodyti, ką išmoko. Užuot vien baudę už klaidą, pasinaudojame ja kaip proga mokytis.

– Ar pozityvus elgesio palaikymas nereiškia pernelyg didelio nuolaidžiavimo? Ar mokykla gali išlaikyti aiškias ribas ir taikyti pasekmes?

– Pozityvus elgesio palaikymas tikrai nereiškia, kad vaikams leidžiama daryti viską, ką jie nori. Priešingai – labai aiškiai apibrėžiame, kokio elgesio tikimės.

Skirtumas tas, kad neapsiribojame taisykle ir grasinimu nubausti ją pažeidus. Mes paaiškiname, kaip elgtis, to mokome, suteikiame galimybių praktikuotis ir padedame vaikui suprasti, ar jam sekasi.

Kartais žmonės mano, kad pozityvus elgesio palaikymas reiškia, jog visada turime reaguoti tik teigiamai. Taip nėra. Jei vaikai susimuša, juos būtina sustabdyti. Jei už tam tikrą elgesį numatytos pasekmės, jos gali būti taikomos.

Tačiau svarbiausia, kas vyksta po to. Tarkime, mokinys įžeidžia mokytoją ir už tai turi pasilikti po pamokų. Vien ši pasekmė greičiausiai nepakeis jo elgesio. Turime galvoti, kas nutiks jam sugrįžus į klasę: ko jį mokysime, kokią pagalbą suteiksime ir kaip padidinsime tikimybę, kad kitą kartą jis pasirinks tinkamesnį elgesį.

– Esate dirbęs su mokyklomis įvairiose pasaulio šalyse. Kuo skiriasi mokyklos, kurioms pavyksta sukurti pozityvią elgesio kultūrą?

– Įsivaizduokite mokyklą, kurioje visur skelbiama, ko mokiniams negalima daryti, o pagrindinis dėmesys skiriamas taisyklių sąrašams ir bausmėms. Tai nėra aplinka, kurioje vaikams ar suaugusiesiems labai norisi būti.

Kai mokykla pradeda daugiau dėmesio skirti tam, kokio elgesio tikisi, ir kuria pagarbius santykius tarp mokinių bei darbuotojų, keičiasi visa jos atmosfera.

Mokyklos dažnai sako norinčios gerinti mikroklimatą. Tačiau mikroklimatas yra rezultatas. Jį kuriame per kasdienius veiksmus ir pozityvaus elgesio palaikymo principus.

Turime daug mokslinių duomenų, rodančių, kad tokiose mokyklose vaikai jaučiasi saugesni, labiau susiję su suaugusiaisiais, o mokytojai labiau pasitiki savo gebėjimu padėti vaikams, ypač tiems, kurių elgesys kelia sunkumų.

Keičiasi pats požiūris: užuot ieškoję, kada mokinys suklys, pradedame pastebėti ir įvertinti tai, ką jis daro gerai. Nebeieškome nesėkmės – ieškome galimybių vaikui patirti sėkmę.

– Mokytojai ir taip susiduria su dideliu darbo krūviu bei įvairiais mokinių poreikiais. Ar tokia sistema netampa dar viena papildoma atsakomybe?

– Pradėjęs dirbti su mokytojais dažnai klausiu, kiek laiko per pamoką jie praleidžia spręsdami elgesio problemas. Kartais jie sako, kad vien pamokos pradžioje prireikia 10–15 minučių visiems nuraminti, o vėliau situacija vėl ima blogėti.

Tuomet klausiu: jeigu jau skiriate apie 20 minučių elgesio problemoms spręsti, kodėl nepanaudojus šio laiko kitaip? Galima iš anksto priminti lūkesčius, trumpai pasipraktikuoti, aptarti tinkamo elgesio pavyzdžius ir suteikti mokiniams daugiau grįžtamojo ryšio.

Tyrimai rodo, kad taikydami šiuos principus mokytojai jaučiasi labiau pasitikintys savo gebėjimu valdyti klasę ir sulaukia daugiau palaikymo. Tai visos mokyklos požiūris – kiekvienas mokytojas nelieka vienas su savo klasės sunkumais.

Iš pradžių gali atrodyti, kad atsiranda papildomo darbo, tačiau ilgainiui mažiau laiko tenka skirti konfliktams ir netinkamo elgesio valdymui. Be to, matome ne tik socialinių bei emocinių įgūdžių, bet ir akademinių rezultatų gerėjimą.

Juk vaikui sunku mokytis, kai jis nuolat pašalinamas iš pamokos arba nušalinamas nuo mokyklos lankymo. Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas mokytojams daugiau laiko skirti tam, dėl ko jie pasirinko šią profesiją: mokyti ir padėti vaikams augti.

– Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui. Ko reikia, kad jis veiktų ne tik dokumentuose, bet ir kasdienėje mokyklos veikloje?

– Vien priimti vaiką, turintį negalią ar patiriantį sunkumų, į bendrojo ugdymo mokyklą nepakanka. Įtrauktį laikau rezultatu, kurį reikia sukurti.

Sėkmingos mokyklos kuria pagalbos sistemas visiems vaikams, kuriems sunku mokytis – nesvarbu, ar kalbame apie akademinius, socialinius, emocinius ar elgesio įgūdžius.

Visiems mokiniams keliame aiškius lūkesčius, tačiau pagalbą, kurios reikia tiems lūkesčiams pasiekti, pritaikome pagal individualius poreikius.

Neužtenka pasakyti: esame įtrauki mokykla, nes priimame vaikus su negalia. Turime sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas – ir tikrai kiekvienas – turėtų galimybę patirti sėkmę.

Kitas svarbus dalykas – atsisakyti požiūrio, kad už tokių vaikų ugdymą atsakingi tik specialieji pedagogai, psichologai ar kiti specialistai. Reikia stiprinti visos mokyklos darbuotojų kompetencijas.

Specialiojo ugdymo srityje dirbu daugiau nei 40 metų ir dažnai sakau: neturiu jokių stebuklingų galių. Turiu įgūdžių, kurių galiu išmokyti kitus. Todėl svarbu ne tik kurti tinkamą aplinką, bet ir suteikti visiems mokytojams žinių bei gebėjimų padėti skirtingų poreikių vaikams.

– Jei galėtumėte pakeisti tik vieną dalyką mokyklų požiūryje į sudėtingą mokinių elgesį, kas tai būtų?

– Norėčiau, kad mokyklos daugiau dėmesio skirtų tam, ką mokiniai turėtų daryti, o ne vien tam, ko jiems negalima.

Žinoma, tam tikros aiškios ribos būtinos. Turime pasakyti, kad į mokyklą negalima neštis ginklų ar narkotikų. Tačiau vien draudimai nesukuria aplinkos, kurioje vaikams sektųsi.

Svarbiausias pokytis būtų pradėti nuosekliai ugdyti socialinius, emocinius ir elgesio įgūdžius, užuot vien bandžius pašalinti netinkamą elgesį.

Lietuvos įtraukties švietimo centro pranešimas

The post Prof. dr. Timas Lewisas: „Vaikai negimsta mokėdami tinkamai elgtis“ appeared first on Voruta.

Svarbiausias projekto rezultatas – ne įgytos patirtys užsienyje, o naujos galimybės kiekvienam mokiniui mokytis pagal savo poreikius, atrasti savo stiprybes ir drąsiau veikti.

Kaip sukurti pamoką, kurioje kiekvienas mokinys jaustųsi pastebėtas, galėtų mokytis jam tinkamu tempu ir patirtų mokymosi sėkmę? Kaip technologijas pasitelkti prasmingai, o mokytojų profesinį augimą paversti visos mokyklos pažanga? Šie klausimai tapo viena svarbiausių Juodšilių „Šilo“ gimnazijos įgyvendinto Erasmus+ projekto (Nr. 2025-1-LT01-KA121-SCH-000316924) krypčių.

Projektas suteikė galimybę mokytojams ir mokiniams pažinti kitų šalių švietimo patirtis, tačiau tikroji jo vertė atsiskleidžia ne išvykų metu. Ji matoma grįžus į gimnaziją – mokytojams iš naujo apmąstant savo darbą, išbandant naujus metodus, dalijantis idėjomis su kolegomis ir ieškant būdų, kaip pagerinti kiekvieno mokinio mokymosi patirtį.

Nuo vienodos pamokos – prie kiekvieno mokinio poreikių

Viena ryškiausių projekto temų – personalizuotas ir įtraukusis ugdymas. Susipažinimas su kitų mokyklų praktika paskatino ieškoti lankstesnių ugdymo sprendimų: pateikti skirtingo sudėtingumo veiklas, taikyti patyriminį mokymąsi ir suteikti mokiniams daugiau galimybių pasirinkti, kaip jie atskleis savo žinias bei gebėjimus.

Tai svarbus žingsnis kuriant aplinką, kurioje pagalbos poreikis netampa kliūtimi dalyvauti bendroje veikloje, o mokinio stiprybės tampa atspirties tašku tolesniam augimui.

Mokinys – aktyvus savo mokymosi dalyvis

Tarptautinėse veiklose mokiniai mokėsi ne vien klausydamiesi ar stebėdami. Jie pristatė savo mokyklą ir šalį, bendradarbiavo su bendraamžiais, dalyvavo bendrose pamokose, kūrė, diskutavo ir argumentavo savo nuomonę.

Tokios patirtys leidžia ugdyti gebėjimus, kurių neįmanoma visapusiškai išlavinti vien mokantis iš vadovėlio. Bendraujant užsienio kalba reikia įveikti nedrąsumą, ieškoti tinkamų žodžių ir nebijoti suklysti. Dirbant tarptautinėje grupėje tenka išklausyti kitą, susitarti, prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie bendro rezultato.

Šios patirtys svarbios ir mokinių pasitikėjimui savimi. Naujoje aplinkoje jie gali atrasti gebėjimų, kurie įprastoje pamokoje ne visuomet atsiskleidžia: vienas drąsiai pristato idėjas, kitas kūrybiškai sprendžia užduotis, trečias geba sutelkti komandą. Tai primena, kad mokinio sėkmė gali pasireikšti įvairiais būdais.

Pažindami kitų šalių kultūrą, mokiniai kartu stiprino europinį sąmoningumą, pagarbą įvairovei ir supratimą, kad priklausome platesnei bendruomenei, kurioje svarbu ne tik pažinti skirtumus, bet ir rasti tai, kas vienija.

Mokosi ne tik mokiniai – auga ir mokytojų bendruomenė

Vienas svarbiausių Erasmus+ projekto poveikio aspektų – profesinio tobulėjimo sklaida gimnazijoje. Tarptautiniai kursai ir darbo stebėjimo vizitai suteikė mokytojams galimybę ne tik papildyti žinias, bet ir palyginti savo praktiką su kitų šalių pedagogų patirtimi.

Užsienio kalbos gebėjimai, tarpkultūrinė komunikacija ir užmegzti profesiniai ryšiai sudaro prielaidas drąsiau bendradarbiauti su užsienio kolegomis, naudotis tarptautiniais švietimo ištekliais ir ieškoti naujų partnerystės galimybių.

Projektas baigiasi, o pokyčiai tęsiasi

Erasmus+ projektą galima laikyti sėkmingu ne vien tada, kai įgyvendinamos suplanuotos veiklos. Jo ilgalaikė vertė atsiskleidžia tada, kai įgytos žinios tampa kasdienio darbo dalimi, o užmegzti ryšiai ir naujos idėjos įkvepia tolesnei veiklai.

„Šilo“ gimnazijai ši patirtis suteikia pagrindą nuosekliai stiprinti personalizuotą ir įtraukųjį ugdymą, atsakingai taikyti skaitmenines technologijas, skatinti mokinių savarankiškumą ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą. Kartu ji stiprina supratimą, kad mokytis turi ne tik mokiniai – nuolat tobulėti, dalytis ir keistis turi ir pati mokykla.

Tikrieji projekto rezultatai ilgainiui atsiskleis per mokinių įsitraukimą, mokytojų taikomus ugdymo metodus, kolegialų bendradarbiavimą ir gebėjimą atliepti skirtingus mokinių poreikius. Tam reikės nuoseklaus darbo, refleksijos ir įgytų patirčių tęstinumo.

Erasmus+ Juodšilių „Šilo“ gimnazijai – tai daugiau nei tarptautinis mobilumas. Tai galimybė pažvelgti į savo mokyklą naujomis akimis, išdrįsti keisti įprastus sprendimus ir kurti ugdymo aplinką, kurioje kiekvienas mokinys turėtų daugiau galimybių atsiskleisti.

*Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Šis kūrinys atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame pateiktą informaciją.

The post Erasmus+: kai tarptautinė patirtis tampa pokyčiu kasdienėje pamokoje appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Praėjusią savaitę Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime, vyko Visuomeninės tarybos prie Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, kuriam pirmininkavo LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Posėdžio dalyvius sveikino ir aktualijomis dalinosi LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Darius Jakavičius.

Pagrindinis posėdžio klausimas buvo: Ar pakankamai dėmesio  mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui?

LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas posėdyje kalbėjo apie LR švietimo įstatymo svarbą ir šio teisinio akto galiojimą visiems, kas mokosi ir dirba Lietuvos mokyklose.  Dr. R. Kaminskas pristatė mini-analizes apie tam tikrus vadovėlius ir pasiūlė inicijuoti atlikti dabartinių Lietuvos istorijos vadovėlių turinio kiekybinę ir tiek kokybinę analizę. Jis  kalbėjo apie  tai, kaip  partizaninis karas ir kokios istorinės asmenybės yra pristatomos Lietuvos vadovėlių turiniuose.

Posėdyje kalbėjęs istorijos mokytojas  dr. Algis Bitautas atkreipė dėmesį, kad su partizaninio karo istorija mokiniai sistemingiau susiduria vos tris kartus: 5 klasėje nagrinėjamos dvi temos – „Miško broliai” ir „Miško sesės”, 10 klasėje tam iš esmės skiriama viena istorijos pamoka, o 12 klasėje Lietuvos partizaninis karas integruotai nagrinėjamas kartu su Lietuvos nepriklausomybės kovomis. Pasak  dr. A. Bitauto, bendras vaizdas lieka fragmentiškas, o ugdymo turinys – nepakankamai suderintas. Jis pateikė savo siūlymus, dėl to kad Istorija turėtų tapti privalomu dalyku 11–12 klasėse. 7–8 klasėse  dr. A. Bitautas siūlo dėstyti pilietinį pasipriešinimą. Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir paauglių amžiaus ypatumus, jis siūlo peržiūrėti Gyvenimo įgūdžių programą ir jos vietoje įvesti praktinį pilietinio pasipriešinimo kursą. 

Pastebėtina, kad partizaninis karas Lietuvoje nėra tik dar viena istorijos vadovėlio tema. Tai pasakojimas apie laisvės kainą, žmonių pasirinkimus, atsakomybę ir pasipriešinimą sovietų okupacijai. Jeigu mes norime ugdyti pilietišką, kritiškai mąstančią ir Lietuvos valstybę ginti pasirengusią jaunąją kartą, turime pasirūpinti, kad šios temos mokykloje būtų nagrinėjamos ne fragmentiškai, o nuosekliai, prasmingai ir šiuolaikiškai.

The post Ar pakankamai dėmesio mokyklose skiriame Lietuvos partizaniniam karui? appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 13 d.  Kaune, LPKTS salėje vyko šventinis Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos paminėjimas.

Renginio dalyvius sveikino ir savo mintimis dalijosi visuomenininkai: Dalia Poškienė, doc. dr. Martynas Purvinas ir Aurelijus Noruševičius.

LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas perdavė sveikinimus  nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio bei pasidalijo mintimis apie Mažosios Lietuvos gyventojų genocido istorinius faktus ir apie asmeninį kario dienoraštį, kuris buvo parašytas prieš 40 metų Karaliaučiaus krašte.

Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su JAV gyvenančio   fotomenininko Leonardo Surgailos paroda „Niekieno žemė” ir senų atvirukų  iš Raimundo Kaminsko rinkinių paroda  „Karaliaučiaus krašto vaizdai mūsų kultūrinėje atmintyje”.

The post Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas appeared first on Voruta.

Kalba gyvena įvairiose srityse – privačiame gyvenime, tautinėse bendrijose, aukštosiose mokyklose, švietimo, paslaugų, mokslo srityse… Ji gyvena įstatymų tekstuose, jus aptarnaujančių asmenų lūpose, vietovardžiuose, varduose ir pavardėse. O ten, kur bendrauja ir savo interesus derina daug žmonių ir jų grupių, prasideda politika. Kalba, jos gramatika visada buvo ir bus bendrosios politikos dalis.

Jau kelis šimtus metų kartojamas garsiojo kardinolo Armano de Rišeljė posakis „Kas valdo kalbą, tas valdo valstybę“. Kalba – ir politikos objektas, ir svarbiausia žmonių komunikacijos priemonė, ir itin svari žmogaus, šeimos ir valstybės tapatybės dalis. Ji nėra tik įrankis kaip šluota ar dulkių siurblys. Lygiai kaip valstybės vėliava nėra vien medžiagos atraiža, „Tautiška giesmė“ – paprastas eilėraštukas, o Vilnius – viso labo tik taškas žemėlapyje. Todėl Trispalvė, „Tautiška giesmė” ir Vilnius paminėti pirmajame Konstitucijos skirsnyje.

        Nacionalinio saugumo strategijos projekte skaitome: „Lietuvos Respublika brangina ir saugo <…>  lietuvių tautos kultūrinę tapatybę ir kalbą.“ Tad turime kalbėti apie tai, ar noras darkyti mūsų kalbą nėra grėsmė nacionaliniam saugumui. Tuo labiau kad agresijos mastai net neslepiami: birželio mėnesį Seime surengtoje diskusijoje dėl planuojamo diakritikų antplūdžio teisingumo viceministrė nevyniodama į vatą pasakė, kad graikų abėcėlės įtraukimas į valstybės institucijų kalbas yra ateities klausimas. Ar nesuprato klausėjo ironijos, ar tikrai esama tokių planų? Tai jau nebestebintų.

Veikimas prieš lietuvių kalbą per pastarąjį dešimtmetį labai sustiprėjo: Seime kartas nuo karto mėginama įteisinti moterų pavardes slaviškomis galūnėmis, o nepalankaus balsavimo Žmogaus teisių komitete sulaukęs šio komiteto pirmininkas tiesiai šviesiai sako, kad tai vis tiek „reikės sutvarkyti“. Sutvarkyti mūsų kalbą!

          Kažkodėl niekas, turintis bent lašelį sveiko proto, nesiūlo prie lietuviškos Trispalvės prikergti kitų spalvų juostų ar nupiešti kokį simbolį, o norinčiųjų kištis į valstybinės kalbos funkcionavimą vis dar atsiranda. Kol kas niekas, turintis bent lašelį sveiko proto, lyg ir nesiūlė papildyti „Tautiškos giesmės“ kitų šalių himnų fragmentais, o darkyti mūsų valstybinę kalbą kai kurių ideologijų atstovams jau tapę garbės reikalu. Prie to prisideda ir teismai, įskaitant Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kurio pastarojo laikotarpio sprendimai Lietuvoje kuria faktinę dvikalbystę, nesuderinamą su mūsų valstybės Konstitucija, ir sistemingai plečia šios dvikalbystės ribas.

         Esame kultūriškai silpna tauta. Esame linkę skubiai ir nekritiškai perimti iš svetur atėjusius papročius, simbolius, elgimosi būdą ir kalbą. Vis dar gajų baudžiauninko mentalitetą skatina ir papildo paternalistinės politikų nuotaikos ir liberalizmo šūkiai, skatinantys pirmenybę teikti ne Lietuvos piliečiui, bet užsieniečiui; mažumai, o ne demokratinei daugumai; svetimoms kalboms, o ne valstybinei kalbai; užsieniečių pageidavimams, o ne mūsų papročiams ir tradicijoms. Todėl priešpaskutinės Vyriausybės sprendimu Valstybinės kalbos įstatymo taikymas prieglobsčio teisę turintiems asmenims nukeltas jau penktiems metams – taip nepasielgė nė viena Europos tauta.

      Seime gulintis Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas yra mūsų atsparumo išmėginimas. Ar esame save gerbianti brandi tauta, ar tik paslaugos imigrantams teikimo vieta, dėl kažkokių istorinių aplinkybių vadinama Lietuva?

Juk, anot Konstitucinio Teismo, pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, todėl asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Oficialus asmens dokumentas patvirtina asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį. Palaikant šį ryšį valstybei atstovauja institucijos, o jos yra tvirčiausias valstybinės kalbos bastionas. Tokia yra pasaulinė kalbos politikos praktika. Negalime teigti turintys savą valstybę, kol nėra trijų būtinų jos dalių – teritorijos, pilietinės tautos ir nacionalinių institucijų. Taip pat negalime didžiuotis valstybinės kalbos statusu, jeigu ji nėra saugi valstybės institucijose. Lietuviai jaučia nerimą dėl svetimraidžių vartojimo valstybės dokumentuose, nes tokį įsiveržimą suvokia kaip tapatybės okupaciją, lygiai kaip neribojamą migraciją. Taikymasis prie svetimšalių poreikių socialiniame sektoriuje suvokiamas kaip pavojus; taikstymasis prie svetimų tradicijų paneigiant savas tradicijas ir poreikius – taip pat.

Dabar pakalbėkime apie praktiškus dalykus. Pažvelkime į šio projekto kuriamą ateities vaizdelį. Dirbate „Sodroje“ ar poliklinikoje, apsaugos firmoje ar policijoje. Jums paskambina klientai ar pacientai. Klausiate:

• Jūsų pavardė?

Jie prisistato:

• Diorfi
• Sulevan
• Torstainsin
• Nvien
• Čan
• Stlatliem

Barškinate klaviatūra ieškodami reikiamų raidžių. Nerandate. Mėginate iš naujo. Nerandate.

Nerandate, nes šios pavardės rašomos taip:

Diorfi – Győrffy;

Sulevan – Súilleabháin;

Nvien – Nguyễn;

Čan – Trần;

Stlatliem – Sƛ̓áƛ̓am̓.

Torstainsino visai neaptiksite, nes pirmoji Þorsteinsson pavardės raidė thorn apskritai neįtraukta į lotyniško pagrindo abėcėles.

Ką daryti darbuotojui, kuris nemoka rasti visų tų raidžių? Kodėl visos tos įvairovės turi mokytis medikas, policininkas, Migracijos departamento darbuotojas, pasienietis?

Jei valstybės registruose (pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų registre) būtų leista asmenvardžius rašyti su visais įmanomais pasaulio diakritikais (unikodas jų turi apie 1500), IT sistemos patirtų kolapsą, o valstybė taptų priklausoma nuo šimtų unikalių unikodo ženklų koduočių. ICAO (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos) standartas Doc 9303 buvo sukurtas būtent tam, kad išspręstų šį pasaulinį chaosą: jis reikalauja visų šalių mašininio nuskaitymo zonose (MRZ) asmenvardžius transkribuoti į 26 pagrindines lotyniškos abėcėlės raides be jokių diakritikų.

Su šiomis problemomis, be viso kito, susiduriama Lenkijoje: pasak Seimo Tyrimų skyriaus, „sistemose ir kai kuriuose tarpžinybiniuose registruose vis dar pasitaiko klaidų, kai užsienio kalbų diakritiniai ženklai yra ignoruojami, sistemose atvaizduojami kaip klaustukai arba asmenvardžiai netinkamai rūšiuojami abėcėliniuose sąrašuose“.

Prancūzijoje civilinės būklės aktų dokumentai turi būti surašomi tik lotyniškojo rašto rašmenimis, taip pat leidžiama vartoti tik prancūzų kalboje pripažįstamus diakritinius ženklus ir ligatūras. Kitų kalbų asmenvardžiai, turintys ženklų (pavyzdžiui, lietuviškas raides č, š, ž), kurių nėra sąraše, ar užrašyti nelotyniškais rašmenimis, oficialiuose civilinės būklės aktų dokumentuose gali būti atvaizduoti netiksliai. Pavyzdžiui, vardą su ñ, ã, ø, ł, š, č, ğ ar kitu Prancūzijos sistemoje nepriimamu ženklu užrašius pakeista forma, gali būti iškreipta autentiška vardų ir pavardžių rašyba.

Vokietija: „Diegiant naująsias elektronines asmens tapatybės korteles, oficialiai fiksuoti atvejai, kai savivaldybių registravimo terminalai strigdavo apdorodami vardus su diakritiniais ženklais (pavyzdžiui, André, François, de Maizière), todėl skaitmeninė registracija tapdavo neįmanoma, tekdavo papildomai apsilankyti institucijoje.“

Saugumo klausimai irgi nepamirštini. Pavyzdžiui, turkiškos pavardės, tokios kaip Kılıçdaroğlu, kuriose raidė I su tašku (İ) ir raidė be taško (ı) yra du visiškai skirtingi garsai ir simboliai. Jei asmens pavardė registre bus įrašyta su turkiška raide ı (be taško), kelių policijos pareigūnas, mokesčių inspektorius ar pasienietis, standartinėje klaviatūroje surinkęs įprastą I, šio asmens duomenų bazėje niekada neras. Tai sukuria teisinį vakuumą ir idealias sąlygas tapatybei klastoti bei finansiniams nusikaltimams slėpti.

Jei asmens pavardė registre bus įrašyta su specifiniu diakritiku (pvz., đ arba ł), o policijos pareigūnui jį reikės patikrinti kelyje ar ieškomų asmenų bazėje, tai, surinkęs standartinėje klaviatūroje paprastas raides d arba l, jis tokio žmogaus neras. Tai atveria spragas nusikaltėliams keisti tapatybę, tiesiog manipuliuojant diakritikais.

Valstybinė kalbos inspekcija

The post Audriaus Valotkos kalbos, pasakytos konferencijoje „Asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose: ar formuosime lietuvių kalbą gerbiančią politiką?“, ištraukos appeared first on Voruta.

Spalio 9 d. pradėjo veikti Mokytojų linija – psichologinės ir teisinės pagalbos priemonė pedagogams. Mokytojų linija dirbs darbo dienomis nuo 15 iki 19 val., pagalba bus teikiama nemokamai.

„Mokytojo darbe daug prasmės ir džiaugsmo. Bet yra ir įtampos, sudėtingų pokalbių, konfliktų, nuovargio, situacijų, kuriose sunku žinoti, kaip pasielgti teisingai. Rengdami pedagogų pritraukimo ir išlaikymo planą, iš mokytojų girdėjome labai aiškią žinutę: žmogus, kuris kasdien rūpinasi kitais, turi žinoti, kad prireikus bus pasirūpinta ir juo. Būtent iš šio supratimo ir gimė Mokytojų linija. Todėl šiandien noriu pasakyti: mokytojai, jūs nesate vieni“, – teigia švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė.

„Stipri mokykla prasideda nuo žmogaus, kuris joje dirba. Rūpindamiesi mokytojo savijauta ir suteikdami jam profesionalią pagalbą, stipriname visą mokyklos bendruomenę. Todėl sieksime užtikrinti, kad pedagogas, susidūręs su sudėtinga situacija, žinotų, kur kreiptis ir galėtų gauti profesionalią pagalbą“, – sako Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) vadovas Simonas Šabanovas.

Mokytojų linijos idėją įgyvendina ir veiklą koordinuos NŠA.

„Rūpestis savo gerove yra ir rūpestis mokinių pasiekimais. Tikiu, kad mokytojų linija bus reali pagalba mokytojams tada, kada jos reikia, kviečiu ja naudotis dėl savęs ir dėl savo mokinių“, – priduria Antanas Jonušas.

Psichologinę pagalbą telefonu anonimiškai teiks profesionalūs psichologai. 4 valandas per darbo dieną jie konsultuos streso, nerimo, profesinio perdegimo, smurto ir patyčių, tarpasmeninių santykių klausimais.

Teisinė konsultacinė pagalba bus teikiama nuotoliniu būdu arba raštu atsakant į mokytojo klausimą, pagal paties mokytojo pasirinkimą. Teisinę konsultacinę pagalbą teiks profesionalūs teisininkai.

Norint gauti teisinę konsultacinę pagalbą, reikės registruotis internetu, t. y. Mokytojų linijos tinklalapyje pildyti registracijos anketą. Mokytojams bus užtikrintas visapusis konfidencialumas.

Kaip rodo tarptautiniai tyrimai, mokytojai jaučia didėjančią įtampą dėl atsakomybės už mokinių pasiekimus, švietimo sistemos pokyčių, santykių su mokinių tėvais ir vadovais. Dėl šių veiksnių patiriamas padidėjęs nerimas, o ilgainiui susiduriama ir su profesinio perdegimo rizika.

Be to, pedagogai dažnai laiku negauna nemokamos kvalifikuotos teisinės pagalbos arba neturi laiko jos ieškoti. Mokytojams kyla įvairių teisinių klausimų, susijusių su darbo krūviu, darbo apmokėjimu, bendravimu su tėvais ar vadovybe, mokytojų teisėmis, vaiko teisių ir asmens duomenų apsauga.

Daugiau informacijos – interneto svetainėje mokytojulinija.lt.

NŠA informacija

The post Mokytojų linija: pedagogai galės nemokamai gauti psichologinę ir teisinę pagalbą appeared first on Voruta.

Dr. Benediktas Šetkus, www.voruta.lt

Tarpukariu veikusi Tauragės žydų progimnazija gyvavo penkiolika metų. Per tuos metus mokyklos bendruomenė išgyveno džiaugsmo akimirkų ir patyrė sunkumų bei nusivylimo.

Lietuvoje žydų gimnazijos ir progimnazijos buvo trijų ideologinių srovių. Didžiausią dalį sudarė sionizmo ideologijos šalininkai, kurių švietimo siekius atstovavo draugija „Tarbut“. Mokymas tos krypties mokyklose vyko hebrajų kalba. Kelis kartus mažiau buvo ortodoksų (itin religingų žydų) mokyklų, kurioms atstovavo draugija „Javne“. Tose mokyklose (Telšiuose, Panevėžyje, Kaune ir kt.) mokomoji kalba taip pat buvo hebrajų. Trečią grupę mokyklų sudarė mokyklos jidiš kalba, kurių būta Ukmergėje, Šiauliuose, Kaune.

Tauragės žydų bendruomenė pareiškė norą įsteigti „Tarbut“ krypties mokyklą 1925 m. Apskritai apėmus, to meto Lietuvos vyriausybė (nežiūrint kiek jų buvo) laikėsi požiūrio, kad žydų vaikams derėtų mokytis valstybinėse mokyklose lietuvių kalba. Tačiau leido steigti ir privačias mokyklas mokomąja hebrajų ar jidiš kalba, jeigu bendruomenės to reikalaudavo. Tokiu atveju pirmiausia turėjo būti įsteigta draugija (galėjo to imtis ir bendruomenės taryba), kuriai tekdavo visa finansinė ir organizacinė našta. Švietimo ministerija žydų mokykloms teikdavo pašalpą, tačiau dažniausiai skirdavo ją toms mokykloms, kur kiekvienoje klasėje būdavo ne mažiau kaip 25 vaikai, o mokymo lygis (šiuolaikiškai tariant, ugdymo kokybė) buvo pakankamas. Nors pasitaikydavo ir išimčių.

Taigi 1925 m. Tauragės žydų bendruomenės taryba pateikė prašymą Švietimo ministerijai leisti steigti progimnaziją (1924–1936 m. tos mokyklos buvo vadinamos vidurinėmis mokyklomis). Švietimo ministerija leidimą davė – mokykla laikoma įsteigta 1925 m. rugsėjo 8 d., jos direktoriumi paskirtas Naumiesčio (dab. Žemaičių Naumiestis) vidurinės mokyklos mokytojas, gydytojas Joffe Gdalis. Įsikūrė ji žydų bendruomenės namuose, esančiuose Vytauto gatvėje. Namas nepritaikytas mokyklai – patalpos nedidelės, siauri kambariai, laiptai statūs. Kadangi iš pradžių leista priimti vaikus tik į pirmą ir antrą klasę, mokinių nebuvo daug (39 vaikai), tad vietos kuriam laikui beveik užteko. Po metų, kuomet pradėjo veikti 1–4 klasės, mokinių padaugėjo – 1926 m. pabaigoje lankė 70 vaikų. Sąlygos mokytis ankštose patalpose dar labiau pablogėjo.

Nemažai mokyklą lankančių vaikų buvo iš nepasiturinčių šeimų. Kai 1926 m. už mokslą buvo nustatytas 17 litų mokestis, paaiškėjo, kad daliai tėvų toks mokestis per didelis – teko atleisti nuo mokesčio 20 mokinių (iš 70). Mokyklai tai buvo didelis praradimas, didėjo deficitas.

Mokyklos išlaikymą 1926 m. perėmė draugija „Ezro“. Tai – žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros draugija, kuri rėmė finansiškai keletą kitų Lietuvos žydų progimnazijų. Tačiau savaime dėl to sprendimo finansinė padėtis nepasikeitė. Tėvų komitetas surašė raštą Švietimo ministerijai prašydamas skirti pašalpą, tačiau sulaukė tokio atsakymo: „apie pašalpą Tauragės žydų vidurinei mokyklai tik tada bus galima kalbėti, kai kalbamoji mokykla pagyvens savo lėšomis ne mažiau, kaip ketverius metus“. Kodėl šiai mokyklai buvo iškelta tokia sąlyga – sunku pasakyti. Kitoms mokykloms archyvo dokumentuose neteko užtikti tokios iškeltos sąlygos. Kai kurias rėmė nuo pat įsteigimo.

Mokykla 1926 m. įsikūrė žydų pradžios mokyklos pastate: iš ryto čia mokėsi pradžios mokyklos mokiniai, o nuo 15 val. rinkdavosi besimokantys progimnazijoje. Tuo pat metu ieškota naujų patalpų. Kadangi tuomet Švietimo ministerija perėmė Tauragės psichiatrinės ligoninės „didžiuosius rūmus“, todėl buvo pateiktas prašymas leisti įsikurti tame pastate. Tačiau juos reikėjo remontuoti, o tam reikėjo surinkti apie 200 tūkst. litų! Už tokias lėšas buvo galima pastatyti naują mokyklą.

Nežiūrint į lėšų ir tinkamų patalpų trūkumą, mokyklos vadovai ir Tauragės žydų bendruomenės atstovai nuolatos siekė gimnazijos. Tačiau leidimo jai steigti iš Švietimo ministerijos negavo. Kaip galima įtarti, negavo dėl to, kad progimnazija gyvavo vargingai: 1927 m. rudenį nesurinko vaikų į pirmą klasę, tuomet 1–5 klases (leista atidaryti ir 5 klasę) lankė tik 63 vaikai, fizikos kabineto neturėjo, todėl naudojosi žydų pradžios mokykloje esančiu fizikos kabinetu, progimnazija nesurado mokytojo „gimnastikai ir rankdarbiui“, tad šių dalykų ir nemokė.

Daugiau optimizmo atsirado 1928 m., kuomet sulaukta paramos iš JAV. Progimnazijos tėvų komitetas tuomet kreipėsi į Jungtinėse Valstijose gyvenančius žydus, kilusius iš Tauragės. Iš dokumentų aiškėja, kad 1928 m. žydų progimnazijos tėvų komitetas prašė leisti įsteigti 6-tą klasę, taigi siekė gimnazijos. Prašyme švietimo ministrui yra paaiškinta, kokias sąlygas iškėlė buvę kraštiečiai išeiviai iš Tauragės: „Turime dar pridurti: 1) kad nuo VI klasės atidarymo priklauso ir visas mūsų mokyklos tolimesnis egzistavimas, nes iš mūsų miesto kilę amerikiečiai, kurie dabar stato mokyklai namus, visą savo pašalpą teikia su sąlyga, kad mūsų mokykla plėtotųsi ir tobulėtų ir 2) kad naujais mokslo metais mes norime atidaryti prie mūsų mokyklos lygiagrečias amatų klases“. Reikia pasakyti, kad amato mokymas to meto žydų progimnazijose ir gimnazijose buvo įprastas dalykas, nes dauguma žydų vertėsi amatais ir prekyba.

Švietimo ministras Konstantinas Šakenis davė sutikimą 6-ai klasei veikti su sąlyga, kad Švietimo ministerija tai klasei neskirs finansinės paramos.

Taip jau nutiko, kad 1929 m. progimnazija susidūrė su dideliais finansiniais sunkumais ir kartu patyrė džiaugsmingų akimirkų. Kas dėl finansinės padėties, 1929 m. gegužės mėn. progimnazijos pedagogai surašė raštą Švietimo ministerijai, kad ji priverstų mokyklos laikytojus sumokėti jiems už darbą. Pedagogai savo skunde nurodo, kad jiems yra nesumokėta už tris mėnesius ir kad buvo kreiptasi dėl to net tris kartus. Tiesa sakant, neteko archyve užtikti panašaus skundo iš kitų žydų mokyklų. Kad atlyginimai dažniausiai buvo žemesni nei valstybės išlaikomose mokyklose, tai nebuvo jokia paslaptis. Bet mokytojų kreipimasis į ministeriją su prašymu priversti draugiją sumokėti darbo užmokestį, sakyčiau, išskirtinis atvejis…

Švietimo ministerija tą klausimą išsprendė labai paprastai – ėmė ir paskelbė: „dėl nemokėjimo mokytojams algų, mokykla nuo VIII. 1 d. uždaryta“. Tačiau netrukus Švietimo ministerija sulaukė Tauragės žydų progimnazijos tėvų komiteto ir kitų draugijų prašymo mokyklai leisti dirbti. Ištrauka iš minėto rašto:

„Mokykla negali būti uždaryta dėl šių motyvų.

1. Mokyklai statomi 2-jų aukštų mūriniai namai, kurie jau kaštavo 80 000 lt.

2. Tauragės apsk. nėra nei vienos žydų aukštesniosios mokyklos.

3. Tauragės žydų pradžios mokyklas lanko apie 200 vaikų. 75% jų vėliau lanko vidurinę mokyklą. Uždarant vidurinę mokyklą, atimama teisė iš 250 mokinių galimybė įgyti vidurinį mokslą.

4. Amerikos žydai, kilę iš Tauragės, gausiai padeda namams statyti mokyklai. Mokyklos uždarymas juos įtikintų, kad jų šelpimo darbas Lietuvoj neturi pasisekimo“.

Švietimo ministerija vėl leido mokyklai veikti, tačiau pareikalavo „garantijos ½ algoms mokėti“. Gal draugija turėjo įrodyti, kad turi lėšų tokiai sumai? Sunku pasakyti.

Išsprendus kilusį konfliktą, progimnazija sulaukė (1929 m. rugpjūčio mėn.) iš Filadelfijos atvykusio milijonieriaus Mozės Milerio, kilusio iš Tauragės. Jis buvo pagrindinis mokyklos rūmų statybos rėmėjas. Bendraudamas su progimnazijos vadovais ir bendruomenės atstovais, jis pažadėjo surasti lėšų mokyklos pastatui baigti statyti, tačiau iškėlė sąlygą – naujame pastate turi veikti gimnazija ir amatų mokykla.

Progimnazijos tėvų komitetas iš karto pateikė prašymą leisti steigti 7 klasę, tačiau ministras K. Šakenis prašymo ir vėl netenkino. Rezoliucijoje jo ranka taip parašyta: „Negalima leisti, kadangi dar nėra cenzuotų mokytojų. 5/IX. 29 m.“. Paprastai tariant, mokytojai neatitiko gimnazijos mokytojams keliamų reikalavimų.

Nežiūrint iškilusių sunkumų, mokyklos mokytojai ir mokiniai įžengė į naujai pastatytą mokyklą. Į Šilalės gatvėje esantį pastatą progimnazija įsikėlė 1930 m. vasario 16 d. Savaime suprantama, kad ta diena buvo pasirinkta ne atsitiktinai – juk tai Nepriklausomybės diena, šventinė diena. Ir dar Vytauto Didžiojo metais!

Kaip atrodė pastatyta mokykla, yra užsiminta viename 1931 m. dokumente. Čia taip rašoma: „Mūsų mokykla jau veikia savo naujuose rūmuose, kurie pastatyti sulig naujosios technikos reikalavimais ir yra higieniškai įrengti: centrinis šildymas, vandentiekis, erdvios klasės, didelė salė ir aikštė kūno kultūrai ir t. t. Tuo būdu drąsiai galima tvirtinti, kad visoj Žemaitijoj tai yra vienintelė mokykla, kuri taip gerai įrengta. […] Mokyklos rėmėjas milijonierius M. Mileris iš Filadelfijos aprūpino mokyklą mokinių knygynu, fizikos ir chemijos kabinetu ir kitais reikalingais mokslo įrankiais“.

Nors progimnazija galėjo didžiuotis šiuolaikišku pastatu (150 tūkst. litų vertės) ir įranga, tačiau nepavyko išspręsti kitų problemų – ją lankė mažai mokinių (1931 m. pavasarį – tik 55), mokytojų kvalifikacija nepakankama. Gal todėl ir mokinių žinios buvo nepakankamos. Pasitaikydavo, kuomet mokykloje nebuvo rengiami dėl to egzaminai baigusiems 4-tą klasę. Kadangi mokykla neįgijo pasitikėjimo, todėl pasiturintys Tauragės žydai leido savo vaikus į žydų gimnazijas Šiauliuose, Kaune ar kt. Beje, artimiausia gimnazija buvo Jurbarke, tačiau ten padėtis mokslo požiūriu irgi „neblizgėjo“, todėl gimnaziją Švietimo ministerija uždarė 1934 m. Ne ką geresnė padėtis buvo ir Raseinių žydų gimnazijoje.

Per laikotarpį iki 1940 m. įvykdytos sovietinės okupacijos, Tauragės žydų progimnazijos atstovai keletą kartų prašė leisti įsteigti gimnaziją, tačiau leidimo nebuvo gauta.

Kiekvienais metais baigusieji 4-tą klasę laikydavo egzaminus. Į juos Švietimo ministerija deleguodavo savo atstovus, dažniausiai įpareigodavo patyrusį pedagogą iš to miesto švietimo įstaigos atvykti ir stebėti egzaminų eigą bei įvertinti mokinių žinias. Keletą kartų žydų progimnaziją vizitavo Tauragės mokytojų seminarijos direktorius Mečislovas Mačernis. Jo 1935 m. parengtame rašte Švietimo ministerijai atsispindi žydų progimnazijos sunki finansinė padėtis. Pateikiu ištrauką iš to dokumento:

„Vidurinę mokyklą išlaiko tam tikra steigėjų ir išlaikytojų draugija, kuri gautomis iš Amerikos lėšomis pastatė mokyklai namus.

[…] Dabar finansinė mokyklos būklė pasidariusi sunki, nes draugija nebegaunanti jokių lėšų iš Amerikos. Mokykla verčiasi tomis lėšomis, kurios surenkamos iš mokinių už mokslą. Pav., 1934 m. mokyklos pajamos siekusios tik 14 000 litų. Iš tų pinigų apmokamas kuras, šviesa, ir mokytojams algos. Mokytojai gauna maždaug po 225 lt./mėn., o atostogų metu algų visai negauną, nes nesą lėšų. Mokykla turinti deficitą, kurio esą sunku padengti.

1934/35 m. m. turėjo II, III, IV ir V klasę – 55 mokinius. Direktorius paaiškino, kad mokykloje būtų mokinių kur kas daugiau, jeigu būtų mažesnis mokesnis už mokslą. Dabar imama iš mokinių nuo 15 iki 30 lt. per mėn.“.

M. Mačernis 1931 ir 1934 m. ataskaitose daugiau atkreipia dėmesį į mokymo rezultatus, kuriuos jis aiškiai vertina kaip nepakankamus. Apibūdinęs mokinių žinias iš kai kurių dalykų, jis padarė išvadą, kad „mažai kreipiama dėmesio į mokinių ugdymą valstybinėje dvasioje. Susidariau įspūdį, kad toje mokykloje ruošiami piliečiai ne Lietuvos Respublikai, bet Palestinai“. Tiesą sakant, nereiktų tuo stebėtis, nes „Tarbut“ krypties mokyklose apie Palestiną buvo daug kalbama, kadangi tuo metu sklandė idėja sukurti Palestinoje žydų valstybę. Tarpukario Lietuvoje kai kurie žydai emigravo į Palestiną, kai kurie nuvykdavo ir vėl grįždavo į Lietuvą. Visokių atvejų pasitaikė.

Ar Tauragės žydų progimnazija buvo išskirtinė lyginant su kitomis to meto Lietuvos žydų progimnazijomis? Mano supratimu, ji išsiskyrė tuo, kad nuo 1930 m. turėjo modernų pastatą. Dažniausiai gimnazijos ir progimnazijos nuomodavo pastatus ir jie nebuvo tinkami mokyklai. Tik kelios gimnazijos galėjo džiaugtis moderniais ir specialiai mokyklai pastatytais ar rekonstruotais rūmais. Kas dėl finansinės padėties ir mokslo lygio, daugelyje progimnazijų (ir netgi gimnazijų) buvo panašiai: Kretingoje, Skuode, Mažeikiuose. Plungėje, Kėdainiuose, Naumiestyje (Kudirkos Naumiestyje) ar kt. Išlaikyti privačią mokyklą buvo sudėtingas uždavinys. Ypatingai kilus ekonominei krizei, kuomet mokinių tėvai nebegalėjo sumokėti už mokslą. Dėl to 4-o dešimtmečio viduryje užsidarė kelios progimnazijos ir gimnazijos. Tuo tarpu Tauragės žydų progimnazija išliko iki sovietų įvykdytos okupacijos.

The post Tauragės žydų progimnazija: tarp optimizmo ir nusivylimo appeared first on Voruta.

Snieguolė Imbrasienė, Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė, www.voruta.lt

Kaip išsaugoti vidinę ramybę nuolat besikeičiančioje mokykloje? Kaip padėti mokiniams atpažinti emocijas, susikaupti ir kurti pagarbius santykius? Šių atsakymų ieškojome rugsėjo 21–25 dienomis Splite vykusiuose Erasmus+ projekto „Palankios aplinkos pedagogų psichologinei gerovei kūrimas“ mokymuose.

Mokytojo darbas dažniausiai siejamas su pamokų planavimu, žinių perteikimu ir mokinių pasiekimų vertinimu. Tačiau už visų šių užduočių yra žmogus, kuriam taip pat reikia sustoti ir pasirūpinti savo emocine savijauta. Būtent tai tapo viena svarbiausių mokymų minčių: sąmoningas ir stresą valdyti gebantis pedagogas gali kurti saugesnę mokymosi aplinką ir savo mokiniams.

Nuo pažinties su miestu iki pažinties su savimi

Pirmąją dieną susipažinome su mokymų programa, lektoriumi Dario Čaljkušić ir kitais dalyviais. Susitikime, skirtame pedagogų emocinei gerovei, kalbėjome apie streso poveikį profesinei veiklai ir būtinybę laiku pastebėti didėjančią įtampą.

Vakare mokymasis persikėlė į Splito senamiestį. Patirtinio pasivaikščiojimo metu susipažinome su miesto istoriniu paveldu ir Dalmatijos kultūra. Ši veikla priminė, kad prasmingai mokytis galima ne tik klasėje, bet ir stebint, klausantis bei patiriant.

Kvėpavimas, kūryba ir ramybė

Kitomis dienomis mokėmės mažinti stresą, pasitelkdami sąmoningą kvėpavimą, kūrybinę veiklą, meditaciją ir atsipalaidavimo pratimus. Iš pirmo žvilgsnio paprastos veiklos padėjo sulėtinti minčių srautą, pastebėti kūne susikaupusią įtampą ir sutelkti dėmesį į dabarties akimirką.

Supratome, kad meditacijos tikslas nėra visiškai nustoti galvoti. Svarbiau pastebėti kylančias mintis ir ramiai sugrąžinti dėmesį į kvėpavimą. Pedagogo kasdienybėje tokia sąmoninga pauzė gali padėti išvengti impulsyvių reakcijų, išlaikyti kantrybę ir ramiau spręsti sudėtingas situacijas.

Kai kuriuos metodus nesunku pritaikyti ir klasėje. Trumpas kvėpavimo pratimas prieš kontrolinį darbą ar viešą kalbėjimą gali padėti mokiniams sumažinti įtampą, susikaupti ir drąsiau priimti iššūkius.

Sąmoningesnės klasės link

Ketvirtąją dieną daugiausia dėmesio skyrėme sąmoningumo ir emocinio intelekto taikymui ugdymo procese. Kalbėjome apie emocijų atpažinimą, empatiją, atsakingą reagavimą ir saugios klasės aplinkos kūrimą.

Sąmoninga klasė nėra vieta, kurioje nekyla konfliktų. Tai klasė, kurioje mokomasi išklausyti, įvardyti savo jausmus, pripažinti klaidas ir kartu ieškoti sprendimų. Joje svarbūs ne tik akademiniai rezultatai, bet ir mokinių savimonė, bendravimo kultūra bei tarpusavio pagarba.

Patirtis, kuri keliauja į mokyklą

Paskutinę dieną atlikome komandines užduotis, bendradarbiavome ir reflektavome visos savaitės patirtį. Mokymų pabaigoje įteikti pažymėjimai, tačiau svarbiausias rezultatas buvo supratimas, kad rūpinimasis savimi nėra nuo profesinės veiklos atskirtas dalykas. Tai būtina atsakingo ir ilgalaikio darbo su mokiniais sąlyga.

„Erasmus+“ projektai suteikia galimybę ne tik įgyti profesinių žinių, bet ir pažvelgti į savo darbą iš naujos perspektyvos. Iš Splito parsivežėme paprastą, tačiau svarbią žinią: norėdamas kurti ramią ir saugią klasę, mokytojas pirmiausia turi išmokti atpažinti savo paties būseną.

Pokyčiai mokykloje nebūtinai prasideda nuo didelių reformų. Kartais jų pradžia yra keli sąmoningi įkvėpimai prieš pamoką, ramesnė mokytojo reakcija ar kelios minutės, skirtos nuoširdžiai pasidomėti mokinių savijauta.

The post Kai sustojame skubėdami: „Erasmus+“ geros savijautos pamokos Splite appeared first on Voruta.

Į Lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą įtraukiamas naujas autorius – ukrainiečių poetas, rašytojas, dailininkas Tarasas Ševčenka. Šiais mokslo metais jo kūriniai galės būti rekomenduojami, o kitais mokslo metais šis autorius bus privalomas išplėstiniu kursu lietuvių kalbos ir literatūros besimokantiems vienuoliktokams.

„Tarasas Ševčenka svarbus ne tik ukrainiečiams, jis yra europinio lygio Romantizmo epochos autorius, jo kūriniai ir šiuo laikmečiu leidžia diskutuoti apie universalias laisvės, tapatybės, žmogaus orumo ir kultūrinės atminties temas. Be to, su Vilniumi sieja ir istorinis ryšys, nes poetas keletą metų čia yra gyvenęs, mokęsis dailės, pamilęs šį miestą. Čia turime ir keletą jo atminimo įamžinimo ženklų“, – sako ministrė Raminta Popovienė.

Dar šiais mokslo metais T. Ševčenkos kūriniai galės būti rekomenduojami aštuntokams ir bendruoju kursu  lietuvių kalbą ir literatūrą besimokantiems III klasės gimnazistams. Į rekomenduojamų kūrinių sąrašą, šalia Lietuvos istorinių tautų tapatybę išreiškiančių T. Buinickio, A. Mickevičiaus, O. Milašiaus kūrinių, atsiranda T. Ševčenkos „Testamentas“, „Ir mirusiems, ir gyviems, ir dar negimusiems tėvynainiams mano, Ukrainoje ir ne Ukrainoje esantiems, mano draugiškas laiškas“. Mokytojai savo nuožiūra galės parinkti ir kitus šio autoriaus kūrinius.

Nuo 2027 m. rugsėjo 1 d. III klasės gimnazistams, kurie mokysis išplėstiniu kursu, tai bus privalomas programos autorius. Dėstant Romantizmo temą į programą įtraukiami T. Ševčenkos eilėraščiai, kuriuos savo nuožiūra pasirinks mokytojas lituanistas.

Šio autoriaus kūrybą į Lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą buvo svarbu įtraukti ir dėl Lietuvos ir Ukrainos kultūrinių ryšių stiprinimo, atsižvelgiant į Lietuvoje besimokančių ukrainiečių vaikų integraciją, bendros europinės tapatybės kūrimą.

ŠMSM inform.

The post Lietuvių kalbos ir literatūros bendroji programa papildoma ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos kūriniais appeared first on Voruta.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pristato naują lituanistikos ir baltistikos centrų užsienyje finansavimo modelį, kuriuo siekiama užtikrinti nuoseklų šių centrų veiklos tęstinumą, stiprinti tarptautines akademines partnerystes ir didinti Lietuvos mokslo, kultūros bei kalbos matomumą pasaulyje. Nuo šiol šiai sričiai planuojama kasmet skirti apie 1,3 mln. Eur per metus, t. y. 53 proc. daugiau nei dabar, o finansavimas bus planuojamas trejų metų laikotarpiui.Tai pirmas kartas, kai lituanistikos ir baltistikos veikloms numatytas vieningas finansavimo modelis.

„Lituanistikos ir baltistikos centrai šiandien atlieka platesnį vaidmenį nei vien studijų ar mokslinių tyrimų organizavimas. Jie telkia tarptautines akademines bendruomenes, stiprina kultūrinius ryšius su Lietuva ir prisideda prie lietuviškos bei baltiškos tapatybės puoselėjimo.

Tikimės, kad naujasis finansavimo modelis padės užtikrinti lituanistikos ir baltistikos centrų veiklos tvarumą, stiprins ryšius su Lietuvos mokslo ir studijų institucijomis, skatins bendradarbiavimą su lietuvių diaspora ir sudarys sąlygas ilgalaikėms iniciatyvoms, kurios didina Lietuvos matomumą pasaulyje“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė.

Pasaulio universitetuose, mokslo institutuose veikia daugiau kaip 30 lituanistikos (baltistikos) centrų, kuriuose mokoma lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, supažindinama su Lietuvos kultūra, dabartine Lietuvos politika, ekonomika ir kitomis Lietuvos aktualijomis. Taip pat centrai vykdo lituanistikos (baltistikos) mokslinius tyrimus, yra atviri lituanistikos židiniai, skatinantys akademinės bendruomenės ir visuomenės dialogą bei prisidedantys prie kultūrinės diplomatijos tikslų įgyvendinimo.

Stiprinamos tarptautinės akademinės partnerystės

Naujasis modelis padės stiprinti ilgalaikes lituanistikos centrų partnerystes su Lietuvos mokslo ir studijų institucijomis, užtikrinti užsienyje dirbančių dėstytojų veiklos tęstinumą, planuoti ilgalaikį bendradarbiavimą.

Dėstytojai užsienio lituanistikos ir baltistikos centruose ne tik moko lietuvių kalbos, skaito paskaitas apie literatūrą ir kultūrą, bet ir telkia akademines bendruomenes, inicijuoja mokslinį bendradarbiavimą, prisideda prie Lietuvos žinomumo didinimo pasaulyje. Lituanistikos (baltistikos) centrų užsienyje finansavimo tvarkos apraše įtvirtintas ilgalaikio dėstymo, kaip kuriančio didelę vertę, prioritetas.

Kartu finansuojamos kitos svarbios veiklos: trumpalaikiai dėstytojų vizitai į užsienio centrus, centrų dėstytojų stažuotės Lietuvoje, Lietuvos studentų praktikos užsienio centruose, centrų studentų dalinės studijos ir praktikos Lietuvoje, dėstytojų kvalifikacijos tobulinimas, mokymo priemonių įsigijimas ir lituanistinės veiklos sklaida.

Bendradarbiaujantiems lituanistikos (baltistikos) centrų stiprinimo projektuose naujasis finansavimo modelis sudaro sąlygas platesniam partnerių tinklui, kuris leis įgyvendinti didesnio masto bei didesnį poveikį kuriančias iniciatyvas. Taip bus stiprinamos ne tik lietuvių kalbos ir literatūros studijos užsienyje, bet ir Lietuvos istorijos, kultūros, paveldo, meno, filosofijos bei kitų lituanistikos sričių pažinimas.

Vienam Lietuvos aukštosios mokyklos projektui, įgyvendinamam kartu su užsienio lituanistikos (baltistikos) centrais, trejų metų laikotarpiui gali būti skiriama iki 1,5 mln. eurų.

Naujovė – Kazimiero Būgos profesūra

Naujajame modelyje numatyta atskira Kazimiero Būgos vardo profesūra. Numatoma skirti finansavimą užsienio universitete pareigas einančiam mokslininkui, kuris ne tik dėstys, bet ir vykdys lituanistikos bei baltistikos tyrimus, rengs bendrus projektus su Lietuvos mokslininkais, į mokslinę veiklą įtrauks jaunuosius tyrėjus bei prisidės prie lietuvių kalbos, Lietuvos kultūros ir visuomenės pažinimo sklaidos užsienyje.

Tikimasi, kad Kazimiero Būgos vardo profesūra padės stiprinti lituanistikos centrų akademinį potencialą, plėtoti tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą ir ugdyti bei telkti naują lituanistų bei baltistų kartą.

Pirmą kartą užsienio lituanistikos (baltistikos) centrai galės patys inicijuoti projektus

Viena svarbiausių naujovių – galimybė patiems lituanistikos (baltistikos) centrams tapti finansuojamų projektų iniciatoriais. Tai suteikia daugiau savarankiškumo kartu su pasirinktomis Lietuvos mokslo ir studijų institucijomis ir kitais lituanistikos (baltistikos) centrais planuoti veiklas ir valdyti jų įgyvendinimui skirtą finansavimą.

Šia galimybe galėtų naudotis centrai, kurie vykdo lietuvių kalbos ir literatūros studijas, atlieka mokslinius tyrimus, skelbia jų rezultatus, įgyvendina lituanistikos sklaidos iniciatyvas ir turi veiklai reikalingą akademinę komandą.

Vienam lituanistikos (baltistikos) centro inicijuojamam projektui per trejus metus galėtų būti skiriama iki 360 tūkst. eurų.

Numatoma kurti naujus lituanistikos centrus

Siekiama, kad lituanistikos ir baltistikos studijos pasiektų naujus universitetus ir naujus regionus. Todėl naujajame modelyje numatytos priemonės, padedančios kurti naujus lituanistikos ir baltistikos centrus bei užtikrinti tvirtą jų veiklos pagrindą nuo pirmųjų metų.

Naujų centrų veiklą būtų galima inicijuoti valstybėse ar regionuose, kuriuose valstybės nustatytas lituanistikos arba baltistikos studijų plėtros poreikis ir yra bendradarbiauti pasirengusi užsienio mokslo ir studijų institucija, turinti reikiamus akademinius bei administracinius pajėgumus. Finansavimas galės būti skiriamas partnerystei užmegzti, dėstytojų vizitams ir naujiems lituanistikos studijų dalykams parengti.

Sėkmingai pradėta veikla galės būti plėtojama pasitelkiant naujame modelyje įtvirtintas ilgalaikio lituanistikos (baltistikos) centrų finansavimo galimybes.

Lietuvių kalba, bendrystė ir tinklaveika Lietuvoje

Užsienio lituanistikos (baltistikos) centrų studentams ir užsienio lietuviams išliks galimybė vasaros laikotarpiu atvykti į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos. Pagal naują modelį šios veiklos bus organizuojamos kaip bendra nacionalinė trumpalaikė mokymosi programa.

Programą įgyvendins kelių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų konsorciumas, sutelksiantis skirtingų institucijų patirtį, ekspertines žinias ir infrastruktūrą. Tai leis dalyviams ne tik mokytis lietuvių kalbos ir pažinti Lietuvos kultūrą, bet ir užmegzti ryšius su kitų šalių lituanistikos (baltistikos) centrų studentais, dėstytojais bei užsienio lietuviais, stiprinant tarptautinę lituanistikos bendruomenę.

Pasaulio lituanistikos (baltistikos) bendruomenę telks „Lituanistica Global“

Kartu atveriama nauja skaitmeninė platforma „Lituanistica Global“, kuri vienys visame pasaulyje veikiančius lituanistikos (baltistikos) centrus bei Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų institucijas, prisidedančias prie šių centrų stiprinimo. Svetainėje Platformoje bus pristatoma studijų, mokslinių tyrimų, kultūrinės ir šviečiamosios veiklos įvairovė šiuose centruose. Interaktyvus žemėlapis leis pamatyti centrų geografinę aprėptį, o katalogas – lengviau rasti dominančią instituciją ar galimą partnerį naujame lituanistikos (baltistikos) centrus stiprinsiančiame finansavimo modelyje.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inform.