Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrityje, Betygaloje (kitais duomenimis – Kudonių kaime), ūkininkų šeimoje. Baigęs Betygalos pradinę mokyklą, mokėsi Raseinių keturmetėje mokykloje. 1910 m. eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917 m. birželio 22 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos Panevėžio apskrityje vikaru, vėliau tarnavo Krekenavoje ir Raseiniuose.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, ragino parapijiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, prisidėti prie nepriklausomos valstybės kūrimo. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įsitraukė į Ateitininkų federacijos bei Lietuvos katalikų jaunimo organizacijos „Pavasaris“ veiklą. 1924 m. baigęs universitetą ir įgijęs teologo specialisto kvalifikaciją, paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru. Tarnaudamas Telšiuose,  taip pat dirbo Telšių mokytojų seminarijos bei Telšių lenkų progimnazijos kapelionu, vadovavo Katalikų veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, pranciškonų tretininkų veikloje. Kartu su kitais kunigais leido katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, prisidėjo prie naujos Telšių vyskupijos kūrimo, 1926–1927 m. ėjo vyskupijos kurijos vicekanclerio bei Tribunolo notaro pareigas. Rengiant dėstytojus kuriamai Telšių kunigų seminarijai, 1927 m. išsiųstas studijuoti į Popiežišką Grigaliaus universitetą Romoje, kur įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, inspektoriumi, 1932 m. liepos 31 d. – seminarijos vicerektoriumi, 1932 m. P. Ramanauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. Telšių kunigų seminarijoje užsimezgė jo ir rektoriaus Vincento Borisevičiaus draugystė. Jie kartu vadovavo seminarijos darbui, rūpinosi teologiniu ir dvasiniu klierikų auklėjimu, parengimu kunigystei, buvo gerbiami dėstytojų ir auklėtinių.

Kanauninkas P. Ramanauskas viena svarbiausių savo pareigų laikė skleisti krikščionišką mokymą, ugdyti katalikišką savimonę ir siekti įtvirtinti visuomenėje krikščioniškas vertybes bei principus. Jis palaikė Katalikų akciją – pasauliečių katalikų judėjimą Bažnyčios evangelizacijai, krikščioniškam visuomenės ugdymui padėti, 1932–1937 m. buvo Katalikų veikimo centro Telšių skyriaus valdybos nariu. 1932–1934 m. leido ir redagavo katalikams skirtą laikraštį „Spauda ir gyvenimas“, 1936 m. redagavo Telšių vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Pasirašydamas slapyvardžiais Padubisietis, P, P. I-as, P-tis, K.P.R., X ir kitais, skelbė straipsnius etikos, socialinio mokymo, istorijos, tautinio ir katalikiško ugdymo klausimais, parašė tikybos mokytojams ir tėvams skirtą religinės edukologijos knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

V. Borisevičių konsekravus Telšių vyskupijos vyskupu sufragatu, 1940 m. birželio 21 d. kanauninkas P. Ramanauskas paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir bolševikų valdžiai uždarius Telšių kunigų seminariją, jos dėstytojai ir klierikai perkelti į Kauno kunigų seminariją. Prelatas P. Ramanauskas tapo Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dėstė fundamentinę teologiją bei pedagogiką.

1941 m. birželio mėn. Telšių kunigų seminarijai atnaujinus darbą, prelatas P. Ramanauskas paskirtas seminarijos rektoriumi. Nors seminarija išgyveno sunkius karo nepriteklius, rektorius P. Ramanauskas rūpinosi seminarijos reikalais, stengėsi pagerinti jos dėstytojų ir klierikų gyvenimo sąlygas, ragino padėti karo negandas išgyvenusiems žmonėms. Buvo vienas 1941 birželio 25 d. Rainių miškelyje prie Telšių nukankintų politinių kalinių palaikų perlaidojimo iškilmių organizatorių, pasmerkusių sovietų režimo nusikaltimus. Prasidėjus Holokaustui, smerkė žydų žudynes.

Popiežiaus Pijus XII 1944 m. sausio 24 d. dekretu, P. Ramanauskas nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupijos vyskupo ordinaro V. Borisevičiaus sufragatu. Balandžio 16 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje jis buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo eiti Telšių vyskupijos kurijos generalvikaro pareigas. 1944 m. balandžio mėn. dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje, kurioje aptartas Eucharistinio kongreso organizavimas, nutarta paspartinti sovietų okupacinio režimo nusikaltimus liudijančių dokumentų rinkimą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vyskupas P. Ramanauskas dėstė Telšių kunigų seminarijoje iki jos uždarymo, rėmė sovietų persekiotus kunigus, rūpinosi jų perkėlimu į atokesnes parapijas. 1944 m. vasarą pas vyskupą V. Borisevičių susitikęs su Lietuvos laisvės armijos nariu Stasiu Kaupu, aptarė religinių apeigų partizanams atlikimo reikalus. 1946 m. sovietų saugumui suėmus ir sušaudžius vyskupą V. Borisevičių, perėmė Telšių vyskupijos valdymą. Kartu su kitais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupais priešinosi okupacinio režimo pastangoms priversti Bažnyčią paklusti sovietų valdžios nurodymams, atsisakė raginti partizanus legalizuotis, protestavo prieš Kauno kunigų seminarijos auklėtinių skaičiaus mažinimą. 1946 m. vasario 21 d. dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijoje Kaune, kur buvo atmestas valdžios reikalavimas pasmerkti partizanus ir priimtas ganytojiškas laiškas, aukštinantis krikščionių tikėjimą.

1945 m. sovietų saugumas pradėjo vyskupą P. Ramanauską sekti. 1946 m. gruodžio 4 d. jis buvo iškviestas pokalbiui, per kurį atmetė reikalavimus Bažnyčiai atsisakyti priešiškumo sovietams ir neremti partizanų, pabrėždamas, kad dvasininkai negarbins Bažnyčią engiančios sovietų valdžios. 1946 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas ir už antisovietinę agitaciją bei paramą antisovietinio pogrindžio dalyviams nubaustas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Kalintas kalėjime Oršoje (Baltarusijos SSR), Karlage (Kazachijos SSR, Karagandoje), Minlage (Ypatingojame lageryje Nr. 1, Komijos ASSR, Abezėje). Dėl tvirtos laikysenos ir nepalaužiamos dvasios lageriuose įgijo autoritetą tarp kalinių, nepaisydamas draudimų tęsė tarnystę Bažnyčiai. 1954 m. spalio mėn. Abezės pataisos darbų lageryje įšventino į kunigus kartu kalėjusi Alfonsą Svarinską.

SSRS prasidėjus politiniam atlydžiui ir pradėjus išlaisvinti politinius kalinius, Lietuvos SSR valdžia stengėsi, kad vyskupui P. Ramanauskui nebūtų leista iš įkalinimo grįžti į Lietuvą. Atsižvelgus į sunkią sveikatos būklę, 1956 m. rugpjūčio mėn. jis iš lagerio paleistas.

Grįžus į Lietuvą, vyskupui P. Ramanauskui neleista eiti Telšių vyskupo pareigų. Jis prievarta perkeltas į Švėkšną, užregistruotas Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altarista. Į kompromisus su sovietų valdžia nėjęs vyskupas tęsė pastoracinį drabą, vienijo dvasininkus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams, pabrėždamas, kad „Bažnyčia yra tiek galinga ir savarankiška, kad jai nėra būtinybės padlaižiauti ar kitaip taikytis prie valstybės interesų, kada šie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“. Smerkė kunigus, pataikavusius sovietų režimui, skatino dvasininkus ištikimai tarnauti Bažnyčiai ir jai aukotis, savo pavyzdžiu liudydamas, kad „dėl Bažnyčios reikalų kartais reikia kentėti“. Buvo sekamas sovietų saugumo, svarstyta net jam iškelti naują baudžiamąją bylą.

Pablogėjus vyskupo P. Ramanausko sveikatai, 1957 m. jam atlikta onkologinė operacija, 1959 m. rugsėjo 28 d. jis paguldytas į Telšių ligoninę ir vėl operuotas, spalio 15 d. mirė. Palaidotas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

2000 m. vyskupas P. Ramanauskas įrašytas į Bažnyčios martirologą, 2006 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties).

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/2kuv7e9a

Panaudota literatūra:

BORUTA Jonas SJ. Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. Prieiga internetu: https://www.sventumogarsas.lt/xx-amziaus-tikejimo-liudytojai/vyskupas-katechetas-katechetu-ugdytojas-pranciskus-ramanauskas/.

BUCEVIČIENĖ Janina. Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko gyvenimas ir kankinystė. Prieiga internetu: https://www.muziejusalka.lt/naujienos/telsiu-vyskupo-pranciskaus-ramanausko-gyvenimas-ir-kankinyste/.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Kompromisų nepripažinęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas appeared first on Voruta.

Lietuviai kunigai 1933 m. spalio mėn. grįžę į Lietuvą iš SSRS lagerių. Pirmojoje nuotraukoje, pirmoje eilėje iš kairės sėdi: 1. Vytautas Paškevičius, 2. vyskupas Teofilius Matulionis, 3. Vincentas Ilginas. Antroje eilėje stovi iš kairės: 1. Vincentas Deinis, 2. Kazimieras Juršanas, 3. Jonas Ladyga, 4. Augustinas Pronskietis, 5. Mykolas Būgenis, 6. Jonas Paulavičius, 7. Ladislovas Čegis.

Parodos kuratoriai – Nijolė Maslauskienė, Povilas Girdenis, Lietuvos ypatingasis archyvas

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. liepos 4 d. Ukmergės aps. Kudoriškio viensėdyje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Daugpilio (Latvija) realinę gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1900 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas Varaklianų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos (Latvija) vikaru. Netrukus buvo paskirtas kaimyninės Bikavos Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu, kuriuo tarnavo iki 1909 m. Nepaklusęs carinėje Rusijoje galiojusiam draudimui katalikų kunigams krikštyti kūdikius, kurių vienas tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, slapta pakrikštijo kūdikį, kurio mama buvo stačiatikė. Už draudimo nepaisymą T. Matulionis buvo teisiamas, jam skirta 50 rublių bauda, jis nušalintas nuo klebono pareigų ir išsiųstas į vienuolyną Sankt Peterburge.

Atlikęs bausmę, paskirtas Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos parapijos vikaru, jam pavesta organizuoti naujos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. Dėl lėšų stygiaus bažnyčios statyba vyko sunkiai ir buvo baigta tik 1917 m. 1918 m. kunigas T. Matulionis paskirtas naujosios Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Taip pat jis tarnavo vikaru Šv. Kotrynos parapijoje bei buvo pakeltas Mogiliovo arkivyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

Po 1917 m. Spalio perversmo į valdžią atėję bolševikai pradėjo uždarinėti bažnyčias, nacionalizuoti jų turtą, varžyti tikinčiųjų teises, persekioti, terorizuoti ir represuoti dvasininkus. Kunigas T. Matulionis kritikavo tokią valdžios politiką. 1922 m. uždarius jo administruojamą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, laikė Šv. Mišias savo bute ar pas parapijiečius, toliau mokė vaikus tikėjimo tiesų, atsisakė bolševikų valdžiai atiduoti brangius liturginius reikmenis. 1923 m. buvo suimtas ir nubaustas 3 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Butyrkų kalėjime ir Sokolnikų lageryje Maskvoje.

1925 m. vasario mėn. paleistas iš įkalinimo, grįžo į Švč. Jėzaus Širdies parapiją Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), papildomai rūpinosi kitomis septyniomis miesto bažnyčiomis, aptarnavo tolimas provincijas: Pskovą, Naugardą, vokiečių ir latvių kolonijas. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI suteikė kunigui T. Matulioniui Matregos vyskupo titulą ir paskyrė Leningrado apaštalinio vikariato administratoriaus pagalbininku su paveldėjimo teise. 1929 m. vasario 9 d. slapta konsekruotas vyskupu, pasirinko šūkį „Per crucem ad astra“ („Per kryžių į žvaigždes“).

1929 m. lapkričio mėn. vyskupas T. Matulionis sovietų saugumo buvo suimtas antrą kartą ir įkalintas kalėjime Leningrade. Nepavykus įkalbėti bendradarbiauti su sovietų režimu, 1930 m. rugsėjo 13 d. nubaustas 10 m. laisvės atėmimo bausme. Išsiųstas į Solovkų priverstinių darbų lagerį Baltosios jūros Anzero saloje, kur tapo saloje kalėjusių katalikų kunigų lyderiu. 1932 m. vyskupas T. Matulionis ir kiti aktyviausi kunigai sovietų saugumo buvo apkaltinti sudarę „antisovietinę grupuotę, kuri skleidė antisovietinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisvėje gyvenusiais asmenimis tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis apie katalikų padėti SSRS“. Vyskupui T. Matulioniui skirta papildoma 1 m. laisvės atėmimo bausmė baudžiamajame izoliatoriuje, kurią atlikti išvežtas miško darbams prie Ladogos ežero.

Lietuvos Respublikai ir Sovietų Sąjungai 1933 m. spalio 5 d. pasirašius protokolą dėl apsikeitimo kaliniais, vyskupas T. Matulionis grąžintas į Lietuvą kartu su 18 SSRS  kalintų asmenų, tarp jų – 15 kunigų, mainais į 24 Lietuvos kalėjimuose kalintus komunistus. Grįžęs iš įkalinimo, vyskupas J. Matulionis 1934 m. kovo mėn. lankėsi pas popiežių Pijų XI Romoje, vėliau nuvyko į JAV susitikti su lietuvių bendruomenėmis, aplankė Egiptą ir Šventąją žemę. 1936 m. sugrįžęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Kaune. 1936–1943 m. buvo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, ėjo Kauno arkivyskupijos oficiolo, nuo 1940 m. balandžio 19 d. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, vyskupas T. Matulionis vėl pateko į sovietų saugumo akiratį.

1943 m. balandžio mėn. T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu ordinaru. Rūpinosi katalikų sielovada, į Sibirą ištremtųjų šeimų rėmimu, teikė pagalbą iš getų pabėgusiems žydams, prisidėjo prie iš Kauno geto išneštos 3 m. būsimos pianistės Esteros Elinaitės, išgelbėjimo. 1943 m. rugsėjo mėn. per atlaidus Žiežmariuose Vokietijos kareiviams įsiveržus į bažnyčią ir suėmus jaunuolius mobilizacijai, parašė griežtą protesto laišką Lietuvos generalinės srities generaliniam tarėjui. Nepaisydamas grėsusių nacių represijų, pasirūpino, kad būtų paleistas įkalintas Žiežmarių parapijos klebonas prelatas Bernardas Sužiedėlis.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje vyskupas T. Matulionis atsisakė vykdyti sovietų valdžios nurodymus, reikalavo nesikišti į Bažnyčios vidaus reikalus. 1946 m. vasario 21 d. įvykusioje Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje atmetė valdžios reikalavimą viešai pasmerkti partizanų kovą. 1946 m. gruodžio 18 d. suimtas, apkaltinus , kad neleido kunigams bažnyčiose skelbti sovietų valdžios nutarimų, priešinosi prievartinei ateizacijai, ragino tikinčiuosius teikti materialinę pagalbą sovietų valdžios represuotų kunigų, iš Lietuvos ištremtų asmenų šeimoms, palaikė kunigus, dalyvavusius partizanų kovoje. 1947 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 7 m. laisvės atėmimu ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Pasibaigus bausmės atlikimo laikui, vyskupui T. Matulioniui nebuvo leista grįžti į Lietuvą. 1954 m. gegužės 28 d. jis buvo pervežtas į Zubovo-Polianos invalidų namus Mordovijos ASSR, Potmoje, Į Lietuvos SSR jam leista grįžti tik  po atkaklių artimųjų prašymų 1956 m. gegužės 4 d.

Į Lietuvą grįžusiam vyskupui neleista eiti Kaišiadorių vyskupo pareigų, jis perkeltas į nuošalesnę Birštono parapiją, užregistruotas Birštono bažnyčios altarista ir gavo leidimą apsigyventi pas bičiulį kleboną Joną Jonį. Nepaisydamas garbaus amžiaus, prastos sveikatos ir valdžios trukdymų, perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą, savarankiškai skyrė kunigus į vyskupijos parapijas, lankydavo bažnyčias bei kunigus, ragino juos kovoti už tikinčiųjų teises. 1957 m. rugsėjo mėn. pirmininkavo vyskupijų valdytojų konferencijai, pareiškė protestą prieš valdžios ir saugumo pareigūnų kišimąsi į Kauno dvasinės seminarijos darbą, ragino kunigus nepasiduoti režimo pastangoms kontroliuoti Katalikų Bažnyčios veiklą. 1957 m. gruodžio 25 d. slaptai, suderinęs su Šv. Sostu, įšventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių, turėjusį tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje.

Sovietų valdžios buvo nuolat terorizuojamas kratomis, apklausomis, grasinimais iškraustyti iš buto. Svarstyta net ištremti jį už Lietuvos ribų. Galiausiai vyskupas T. Matulionis buvo nušalintas nuo pareigų ir paskirtas Šeduvos parapijos altarista. Į Šeduvą vykti atsisakė, pareiškęs, kad vadovaujantis Bažnyčios kanonais, dvasininkus eiti pareigas gali skirti tik bažnytinė valdžia. 1958 m. spalio viduryje į Šeduvą išvežtas prievarta. Jo bute įrengta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama pašto korespondencija, sutelkti jį nuolat stebintys saugumo agentai. Nepaisydamas persekiojimo, tęsė ganytojišką veiklą, buvo laikomas aukščiausiu dvasininku Lietuvoje. 1960 m. gegužės 31 d. T. Matulioniui suteiktas Apaštalų Sosto Vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė asmeninį arkivyskupo titulą.

Prižiūrimas ir stebimas sovietų saugumo arkivyskupas T. Matulionis Šeduvoje gyveno iki savo mirties 1962 m. rugpjūčio 20 d. Mirė praėjus keletui dienų po paskutinės saugumiečių kratos jo bute. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje.

Siekiant arkivyskupą T. Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju, prelato Stanislovo Kiškio iniciatyva 1989 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo Tarno titulas, 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę. Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietų valdžios represijų, arkivyskupas Teofilius Matulionis įrašytas į Katalikų Bažnyčios martirologą, 2003 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties). 2017 m. gegužės 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė Dievo Tarną arkivyskupą T. Matulionį palaimintuoju, savo Apaštališkajame beatifikacijos laiške jį pavadindamas „ganytoju pagal Kristaus širdį, didvyrišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“. 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje iškilmingai švęstos arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės.

Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis liturginiame kalendoriuje minimas birželio 14 d.

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/29defcws

Panaudota literatūra:

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografija. Prieiga internetu: https://teofilius.lt/asmenybe/biografija/.

Ištvermingas tikėjimo liudytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Parengė Arūnas Streikus ir mons. Algirdas Jurevičius. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2017. Prieiga internetu: https://lkma.lt/site/archive/kiti/teofilius-matulionis/Teofilius-Matulionis_lkma2017_knygos-tekstas.pdf.

Palaimintas Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Prieiga internetu: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/vyskupija/izymus-zmones/teofilius-matulionis/.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kauno regioninis valstybės archyvas
Kaišiadorių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Kauno IX forto muziejus
Lietuvos švietimo muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Birštono muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis appeared first on Voruta.

2026 m. lapkričio 18 d. minėsime Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus nužudymo 80-ąsias metines. Tai buvo pirmasis sovietinių okupantų suimtas, mirties bausme nubaustas ir 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje sušaudytas Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas. Vėliau sovietų saugumas suėmė ir įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis nubaudė vyskupus Pranciškų Ramanauską, Teofilių Matulionį, Mečislovą Reinį. Iki 1949 m. buvo represuota ir į GULAG’o lagerius išsiųsta didžioji dalis Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyresnybės.

Siekiant paminėti sovietų okupantų represuotus Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupus, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė jų atminimui pagerbti skirtų virtualių parodų ciklą. Parodose pirmą kartą bus eksponuojamos įvairiose atminties institucijose, Lietuvos vyskupijų kurijų archyvuose saugomos nuotraukos ir dokumentai.

Įžanginėje ciklo parodoje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimas sovietų valdžiai” pristatome pasakojimą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimąsi ateistinei sovietinių okupantų politikai, atsisakymą bendradarbiauti su okupaciniu režimu, sovietų saugumo vykdytą dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimą.

***

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo valstybės sovietizacija, kurios neatsiejama dalis buvo prievartinis visuomenės ateizavimas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai bei daugelis dvasininkų buvo nusistatę prieš bolševikinę ideologiją ir priešinosi ateistinei okupacinės valdžios politikai. Siekdami palaužti pasipriešinimą, okupantai, pradėjo griauti Katalikų Bažnyčios organizaciją, varžyti ir kontroliuoti jos veiklą. Buvo nutrauktas Konkordatas su Šventuoju Sostu, bažnyčia atskirta nuo valstybės, pradėtas bažnyčios turto nacionalizavimas.

Dar spartesnė ateizacija buvo vykdoma prasidėjus antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai. Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimą pradėjo kontroliuoti sovietų valdžios ir valstybės saugumo organai. Antireliginei bolševikų politikai įgyvendinti 1944 m. pabaigoje įsteigta Religinių kultų reikalų tarybos prie SSRS Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinio Lietuvos SSR įstaiga. Įgaliotiniu paskirtas saugumietis Alfonsas Gailevičius, o nuo 1948 m. – aršus bolševikas Bronius Pušinis. 1945 m. pradėta religinių bendruomenių ir kulto tarnautojų registracija. Dvasininkai dirbti galėjo tik gavę registracijos tam tikroje parapijoje pažymėjimą, religinės bendruomenės veikti galėjo tik vietos sovietų valdžios organams įregistravus parapijos komitetą, per kurį valdžia kišosi į parapijų vidaus reikalus. 1948 m. prasidėjo radikalus Katalikų Bažnyčios puolimas: uždaryti visi vienuolynai ir 136 bažnyčios, apie 130 parapijų paliktos be kunigų, apribota vienintelės Lietuvoje neuždarytos Kauno kunigų seminarijos veikla, sumažintas kunigų skaičius, nesuteikiant jiems registracijos pažymėjimų. Uždrausta katechizuoti vaikus, spausdinti religinę literatūrą ir kt. Bažnyčios hierarchai buvo verčiami viešai deklaruoti lojalumą režimui, raginti žmones paklusti sovietų valdžiai, prasidėjus ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, spaudžiami pasmerkti partizanus, kviesti juos nusiginkluoti.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai visais būdais priešinosi tokiai valdžios politikai. Lietuvos vyskupų konferencijoje, 1941 m. gegužės 25 d. vykusioje Kaune, buvo parengtas memorandumas, kuriame protestuota prieš Bažnyčios veiklos ir tikinčiųjų teisių varžymą. 1945 m. Lietuvos vyskupai atsisakė remti sovietų režimą ir jo kovą su partizanais, motyvuodami Bažnyčios nesikišimo į politiką principu. 1946 m. vasario 5 d. Lietuvos vyskupai buvo sukviesti į „pasitarimą“, per kurį sovietų valdžios atstovai reikalavo viešai paremti režimą. Siekiant daryti spaudimą vyskupams, tą pačią dieną sovietų saugumas suėmė Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių.

1946 m. vasario 21 d. vyskupų konferencijoje Kaune priimtas laiškas tikintiesiems, parengtas Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus arkivyskupo Mečislovo Reinio, kuriame žmonės raginti laikytis Dievo įsakymų. Sovietų valdžia šį laišką įvertino kaip antisovietinį ir uždraudė jį skelbti. 1946 m. gruodžio mėn. saugumiečiai bandė priversti Bažnyčios hierarchus pakeisti nusistatymą, pareiškę, kad kol dvasininkai neatsisakys sovietams priešiškos pozicijos, tol valdžia Katalikų Bažnyčią laikys „savo aiškiu ir slaptu priešu“. Vyskupai Pranciškus Ramanauskas ir M. Reinys reikalavimą atmetė, nurodę, kad Bažnyčia negali palaikyti ją persekiojančios valdžios.

Lietuvos vyskupams atsisakius duoti nurodymus kunigams dėl religinių bendruomenių ir kulto tarnautojų registracijos, valdžia pradėjo Bažnyčios hierarchus šantažuoti, grasinti, kad kunigams nesutikus registruotis, bus naikinamos parapijos. Dvasininkų pasipriešinimas buvo palaužtas 1948 m., kuomet imta uždarinėti bažnyčias, kuriose tarnaujantys kunigai vengė registruotis.

Vyskupijų valdytojai protestavo prieš sovietų valdžios kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus, kunigų seminarijų ir bažnyčių uždarymą, jų turto paėmimą,  draudimą katechizuoti vaikus, skatino tikinčiuosius rašyti skundus dėl jų teisių varžymo. Pasipriešinimo sulaukė ir valdžios bandymai Lietuvos Katalikų Bažnyčią izoliuoti nuo Vatikano. Bažnyčios hierarchai deklaravo savo ištikimybę Šventajam Sostu, stengėsi neprarasti ryšių su juo.

Sovietų saugumo dar 1940 m. pradėtas dvasininkų persekiojimas ir slaptas stebėjimas itin suintensyvėjo pokario metais, saugumiečiai bei slapti bendradarbiai stengėsi dvasininkus kiršinti tarpusavyje. Vyskupijų valdytojai buvo nuolat kviečiami į pokalbius su valdžios atstovais, kurių metu buvo bandoma pakeisti vyskupų nusistatymą prieš valdžios politiką, priversti juos bendradarbiauti su režimu. Nepavykus to pasiekti, griebtasi represijų.

1946 m. buvo suimtas, nubaustas mirties bausme ir sušaudytas Telšių vyskupas ordinaras V. Borisevičis. 1947 m. suimtas jo sufragantas, vyskupas P. Ramanauskas, jam skirta 10 metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageryje. Tais pačiais metais suimti Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis, kuriam skirti 7 metai lagerio, arkivyskupas M. Reinys, jis nubaustas 8 metams kalėjimo. 1949 m. suimti Telšių vyskupijos valdytojas, kanauninkas Justinas Juodaitis, Vilkaviškio vyskupijos valdytojas, kanauninkas Vincas Vizgirda ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojas, prelatas Bernardas Sužiedėlis. Negavęs registracijos pažymėjimo Vilniaus arkivyskupijos valdytojo pareigų negalėjo eiti kanauninkas Edmundas Basys.

1940–1941 m. sovietų okupantų buvo įkalinti ar ištremti 82 dvasininkai ir vienuoliai, 1944–1953 m. suimti 362 kunigai. Po represijų bangos į GULAG‘o lagerius išsiuntus didžiąją dalį Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyresnybės, sovietų valdžiai pavyko sudaryti režimui labiau priimtiną bažnytinę vadovybę ir pradėti kontroliuoti vyskupijų valdymą. Vilniaus arkivyskupiją ir Panevėžio vyskupiją valdė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kauno arkivyskupiją, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas valdė kanauninkas Juozapas Stankevičius. Tik Telšių vyskupijos statusas liko nepakitęs, ją valdė kanauninkas Petras Maželis, 1955 m. konsekruotas vyskupu.

Po J. Stalino mirties Sovietų Sąjungoje prasidėjus politiniam atšilimui Lietuvos SSR valdžia stengėsi neleisti į gimtinę grįžti iš įkalinimo paleistiems vyskupams T. Matulioniui ir P. Ramanauskui, o jiems sugrįžus, neleido eiti pareigų ir toliau persekiojo. T. Matulioniui 1957 m. konsekravus Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupo augziliaru, jam neleista eiti pareigų. Po vyskupo K. Paltaroko mirties 1958 m., Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas perėmęs titulinis Antaravos vyskupas Julijonas Steponavičius, 1961 m. buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas į Žagarę, Joniškio rajone.

Pirmąjį antrosios sovietinės okupacijos dešimtmetį Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo komunistiniam režimui iniciatyva priklausė Bažnyčios hierarchams. Po radikalaus Bažnyčios puolimo ir dvasininkų represijų bangos, vyskupijų valdytojai, siekdami  apsaugoti Bažnyčios organizacinę struktūrą nuo visiško sunaikinimo, pradėjo laikytis kompromisų. Priešintis ateistinei sovietų valdžios politikai aktyviau pradėjo žemesnio rango dvasininkai ir tikintieji.

Įžanginę ciklo parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/yvwjx3ab

Panaudota literatūra:

KATILIUS, Algimantas. Lietuvių studentų katalikų draugijos Leveno universitete XX a. pradžioje. In Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 34, 2011, p. 141–168. Prieiga per internetą: https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367162236436/J.04~2004~1367162236436.pdf.

LAUKAITYTĖ Regina. Represijas išgyvenusių dvasininkų padėtis sovietinėje Lietuvoje. In Istorija. Mokslo darbai. 2014, t. 94 tomas. Prieiga internetu: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/4ac8ae09-937b-4866-89db-69ac09019cec/content.

Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2000.

Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė. Prieiga internetu: https://www.lkma.lt/lddb/.

Palaimintas Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Prieiga internetu: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/vyskupija/izymus-zmones/teofilius-matulionis/.

RAIŠUPIS Matas. Dabarties kankiniai. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje. Prieiga internetu: https://www.partizanai.org/failai/html/dabarties-kankiniai.htm.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

URBANAVIČIŪTĖ-JONAITIENĖ Danguolė. Apie vyskupo kankinio gyvenimą ir likimą. Prisimenant Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių. Prieiga interneu: https://archyvas.xxiamzius.lt/numeriai/2012/05/11/atmi_05.html.

Parodų kuratoriai Nijolė Maslauskienė ir Povilas Girdenis.

Dizainas Karolis Netikša

Parodų organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodų partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kauno regioninis valstybės archyvas
Vilniaus arkivyskupijos kurija
Kaišiadorių vyskupijos kurija
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Bažnytinio paveldo muziejus
Kauno IX forto muziejus
Lietuvos švietimo muziejus
Kauno miesto muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Kretingos muziejus
Utenos kraštotyros muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus
Birštono muziejus

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai appeared first on Voruta.

Alma Būdvytienė, Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė, www.voruta.lt

Sunku būtų nepaneigti faktą, kad didžioji dalis muziejininkų darbo yra nematoma. Muziejų darbuotojai kaupia daiktus ir stengiasi juos prakalbinti. Kiekvienas daiktas mena savo istoriją, kaip kad nuotraukos įamžina gyvenimo akimirkas. 1999 m. rudenį tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pritarimu nuolatiniam saugojimui į Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose iš Skaudvilės šv. Kryžiaus parapijos altarijos buvo pargabentas gausus kunigo Vlado Šlevo (1910-†1999) archyvas ir suformuotas jo vardo fondas.

Eksponatai įvairūs: albumai, rankraščiai, fotografijos. Rimtam tyrinėtojui tai tikras lobis. Ir apšiuręs, nučiupinėtas albumas dažnai pateikia netikėtumų, bet ne visada iš karto įvertiname jo turinį. Sudomino albumas, patekęs į pagalbinį fondą, vėliau perkeltas į pagrindinį. Pirminiame eksponato apraše pažymėta, kad albumo viršelis rudos odos, albume 37 lapai, specialiai iškarpyti fotografijų tvirtinimui, žalios spalvos, marginti stilizuotų lapų ornamentu; eksponatas nešvarus, pakraščiai pageltę, apspurę, viršelio vidinėje pusėje ir priešlapyje prirašinėta. Tačiau aptręšusi išvaizda slepia didelį muziejininko akimis žiūrint turtą. Jame be reikšmingesnių 20 a. 4-10 dešimtmečių nuotraukų, daug retų atvirlaiškių. Albumas įtrauktas į kun. V. Šlevo registrus, kiekvienas jame esantis daiktas anstpauduotas asmeniniu spaudu ir užrašytas eilės numeris. Vis tik pirmasis albumo sudarytojas ne kunigas V. Šlevas, bet nuo 1933 m. Pievėnų Šv. Kryžiaus bažnyčioje dirbęs kunigas Pranciškus Stulginskis. Albumas – jo kurso draugų dovana, apie tai byloja įrašas su parašais albume: „Vardo dienoje Mielą Draugą Praną sveikina… Kaunas, 4.X. 1911.“

Tai ir pastūmėjo pasidomėti kunigu P. Stulginskiu. Apie kunigą 1935 m. žinyne Elenchus be vardo pavardės ir įrašo, kad šis kunigas yra Pievėnų bažnyčios administratorius daugiau nieko nebuvo. Sekantiems metams skirtame žinyne jau randasi gimimo metai – 1887-11-10 ir įšventinimo į kunigus data – 1912-05-27. Portale www.epaveldas.lt tarp įvairių Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos dokumentų radau stojusių į seminariją rusų kalbos, geografijos ir istorijos egzaminų įvertinimus. 1906 m. balandžio 17 d. protokole šalia Pranciškaus Stulginskio pavardės tik brūkšniukai, greičiausiai stojantysis į egzaminus neatvyko ir jų nelaikė. O tų pačių metų liepos 12 d. stojamuosius egzaminus P. Stulginskis išlaikė trejetais.

Vienas seniausių atvirlaiškių albume išsiųstas iš Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvija) į Kauno kunigų seminariją IV kurso klierikui P. Stulginskiui (1910-11-12). Jame draugas keletu eilučių nupasakoja savo gyvenimą Mintaujos gimnazijoje. Sekant atvirlaiškiais galima spėti, kad įšventintas į kunigus P. Stulginskis buvo paskirtas į Alūkstą (latv. Ilūkste), nes laiške, kuris 1912 m. liepos mėn. buvo siųstas P. Stulginskiui į Mintaują, kalbama apie kunigui paruoštus namų apyvokos daiktus ir prašymas pasakyti lietuviškai pamokslą sekmadienį per šv. Jokūbo (šventė liepos 25 d.) atlaidus. Laišką pasirašė Alūkstos parapijos klebonas (?) Liudvikas Keravičius (Ludovicus Kerovič, gimęs 1887-11-14, į Seminariją įstojęs 1905 m.). Yra dar keletas šio kunigo atvirlaiškių iš kitų vietų, matyt domėjosi bendramokslio gyvenimu. Greičiausiai po šventimų jaunas kunigėlis Mintaujoje lankė artimuosius ir draugus prieš kimbant į sunkų kunigo darbą nuošalioje Žemaičių vyskupystės pakraščio parapijoje. Prisiminkime: 1842 m. caro įsakymu buvo pertvarkyta okupuotos Lietuvos administracija ir įsteigta Kauno gubernija, o 1849 m. pertvarkytos ir vyskupijų ribos. Žemaičių vyskupija buvo padidinta beveik dvigubai, priskiriant jai iš Vilniaus vyskupijos 8 dekanatus ir pridedant Kuršo guberniją, kuriai priklausė visa Latvijos teritorija į vakarus nuo Dauguvos upės. Tad Kauno kunigų seminarijos alumnai buvo skiriami ir į Latvijos teritorijoje esančias katalikiškas parapijas.

Alūkstoje, kur tuo metu vikaravo ir žinomas rašytojas Julijonas Lindė-Dovilas, kunigas Pranciškus ilgai neužsibuvo. 1915 m. jam skirti atvirlaiškiai buvo siunčiami jau į Livberzes šv. Juozapo katalikų parapiją. Korespondencijos dėka sužinome, kad kunigas Pranciškus 1921-1926 m. dirbo Balvu (Rėzeknės-Agluonos vyskupija) Šv. Trejybės ir Augustovo šv. Elzbietos parapijose. Portalas https://lv.wikipedia.org nurodo, kad 1926 m. kunigas P. Stulginskis buvo pastarosios katalikų bažnyčios dekanu. Panašu, kad iš Augustovo parapijos kun. P. Stulginskis iškeliamas į Tilžas šv. Juozapo, vėliau į Rubenu šv. Petro ir Pauliaus parapiją; 1932-1933 m. atvirlaiškiai adersuojami į Subatės šv. Mykolo parapiją. Sunku pasakyti, kodėl lietuvis kunigas po Latvijos Nepriklausomybės atgavimo liko ir toliau dirbo toje šalyje, bet lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje buvo labai reikšminga ir svarbi iki 1918 m., o tarpukaryje taipogi vaidino esminį vaidmenį užtikrinant ir plėtojant lietuvių kultūros, švietimo ir visuomeninių organizacijų veiklą. Tikėtina, kad apie 1933 m. pats kunigas Pranciškus paprašė leidimo grįžti į Lietuvą. Taip jis atsiduria Pievėnuose Mažeikių r. Kunigas P. Stulginskis šioje parapijoje dirbo iki mirties. Daug žinių apie jo kunigavimą Žemaitijoje nėra. 1937 m. „Misijų metraštyje“ nurodoma, kad kun. P. Stulginskis buvo Lietuvos pasaulinių tretininkų kongregacijos Pievėnuose direktorius. Šiemet sukanka 75 metai, kai Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapija neteko klebono Pranciškaus Stulginskio. Jis mirė staiga 1943-01-31, tai byloja įrašas albume, kuris saugomas parapijos archyve. Palaidotas Pievėnų bažnyčios šventoriuje prie vartelių. Albume po kunigo nuotrauka, kurią maloniai paskolino parapijos klebonas, parašyta „buvo geras kunigas“. Deja, senųjų pievėniškių, kurie dar atmintų kun. Stulginskį, jau nebėra…

Po kun. P. Stulginskio mirties į Pievėnus trumpam, vos pusei metų atkeliamas kun. Antanas Matulionis, kuris parapijoje „nespėjo nė kojų apšilti“, o 1943 m. birželio 2 d. vyskupas į Pievėnus pasiunčia kunigą Vladą Šlevą, kuris Pakutuvėnuose buvo bebaigiąs statyti bažnyčią. Mirusio klebono P. Stulginskio archyvas, matyt, liko klebonijoje, kitaip, kaip gi albumas su asmenine korespondencija ir pora asmeninių fotografijų būtų patekęs į naujo parapijos klebono rankas.

Kun. Vladas Šlevas visą gyvenimą triūsė kaip jo bitelės. Kaupė praktiškai viską ir tvarkingai viską fiksavo. Visi jo albumai sunumeruoti, pažymėtos albumo pildymo pradžios ir užbaigos ar tikrinimo datos. Tarp eksponatų yra ir 48 lapų  rankraštis „Albumų turinio alfabetinis registras“, surašytas 1992 m. Vartant albumus stebina tai, kad kunigas į juos kruopščiai klijuodavo ne tik fotografijas, atvirlaiškius, dokumentus, bet ir senus loterijos bilietus, nuplėštus sieninio kalendoriaus lapelius, iškirptas vokų iliustracijas ir daug kitų smulkmenų. Be to kiekvienas lapelis buvo sunumeruotas ir antspauduotas apvaliu antspaudu, kurio legendoje užrašas „KUN. VL. ŠLEVAS. KLEBONIJA“. Itin svarbūs dokumentai taip pat suklijuoti į albumus ir dar „paslėpti“ po keletu įvairaus turinio lapelių. Viena blogybė kunigo stropume: priklijuodavo viską „mirtinai“. Fotografijos, atvirlaiškiai ar lapeliai turi ir reversines puses, kuriose taip pat gausu įvairios informacijos. Deja, norint tai pamatyti, tektų albumus atiduoti restauratoriams, kurie turi savų gudrybių, kaip „susigrąžinti“ eksponatus.

Bet dėkinga tai, kad minėtas albumas, kuriame per du šimtus įvairiausių atvirukų, adresuotų kun. P. Stulginskiui, buvo tvarkingai sukaišioti į specialias albumo iškarpas fotografijų saugojimui ir tik vienas kitas atvirlaiškis ir fotografijos yra priklijuoti. O štai naujajam albumo savininkui kun. V. Šlevui priklausę fotografijos ir atvirlaiškiai priklijuoti labai rūpestingai, gausiai patepant klijų.

Kun. P. Stulginskiui adresuoti atvirlaiškiai labai įvairūs. Juos galima skirstyti į kelias grupes: sveikinimai šv. Kalėdų, Naujų metų ir Velykų progomis, vardadienio sveikinimai ir atvirlaiškiai su trumpa žinia. Albume yra atvirlaiškis kun. Pranciškui į Alūkstą iš Peterburgo dvasinės akademijos, kuriame jos studentas Stasys trumpai pasakoja kaip sekasi šios mokslo įstaigos mūruose. Įdomus kai kurių atvirlaiškių turinys: pvz. kunigas Liudvikas teiraujasi, ar jo draugas nebuvo „išbėgęs, kai vokiečiai pasirodė“ (1914 m.). Yra atvirlaiškis antspauduotas karo cenzoriaus anstpaudu (1914 m.). Įdomus velykinis sveikinimo atvirlaiškis siųstas iš Žagarės 1914 m. – atvirlaiškio averse, dešiniajame kampe atspausdintas Maironio eilėraščio „Jaunos dienos“ posmelis. Albume yra du tokie pat atvirlaiškiai su Antrojoje lietuvių dailės parodoje eksponuota Petro Rimšos skulptūra „Artojas“, išsiųsti iš Pašvitinio ir pasirašyti kun. Stepono, taip pat tos pačios Lietuvos dailininkų draugijos išleistas atvirukas – M. K. Čiurlionio „Finale“ reprodukcija. Vienas atvirlaiškis su „Artoju“ turi žymą, kad išleido M. Šlapelienės knygynas (1911 m.), kitas be šios žymos. Šiame knygyne apie 1913 m. buvo išleistas atvirukas „Kun. Antanas Juškevičius Kauno kalėjime 1864 m.“. Šiltas kalėdinis atvirlaiškis – K. Šimonio reprodukcija išleistas „Dirvos“ bendrovės, datuotas 1937 m. Albume taip pat yra keletas Onos Vitkauskytės knygyno išleistų atvirlaiškių: apie 1912 m. išleistas atvirukas „Surviliškis. Kauno pav.“ iš serijos „Lietuvos miestai ir apylinkės“ su posmu iš poeto Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“, dailininko Tado Daugirdo reprodukcija „Birutė Vėliaus Kunigaikščio Keistučio žmona“, išleistas iki 1913 m., apie 1919 m. išleistas fotografinis atvirukas „Jei neleisi tos dukreles, Aš numirsiu šią dienelę…“; „Tevynen“, „Jausmo prakilnumas“ išleistas 1924 m.

Albume esantys atvirukai spausdinti ne tik Latvijoje ir Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Italijoje, Vokietijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Naudota įvairi spausdinimo technika, tekstai rašyti lietuvių, latvių, lenkų, anglų, rusų k. Dauguma atvirlaiškių su paštų skyrių antspaudais ir datomis. Taip savotiškai galima atsekti albumo savininkų gyvenimą. Atvirukas buvo ir tebėra paprastas, patogus ir patrauklus sveikinimas ar susižinojimo raštas. Atvirukų iliustracijose atsispindi vertinga informacija apie įvairias gyvenimo sritis – meną, politiką, bet šios nedidelės pašto kortelės yra kol kas mažai tyrinėta spaudinių rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, nors muziejai ir bibliotekos yra parengę ne vieną virtualią parodą, leidžiančią susipažinti minėtose institucijose sukaupta smulkiąja spauda. Ji [smulkioji spauda] vis dar laukia įdėmaus mokslininkų dėmesio. Jei skaitytojui įdomu, senieji latviški atvirlaiškiai pristatomi virtualioje Latvijos Nacionalinės bibliotekos portale http://data.lnb.lv/digitala_biblioteka/atklatnes/Index.htm.

Beje, albume yra atvirlaiškiai adresuoti kunigo Pranciškaus artimiesiems: Andriui Stulginskiui, Stasei ir Sofijai (Zofijai) Stulginskytėms. Spėju, kad kun. Pranciškus turėjo dar seserį Petronelę, kurios atviras laiškas yra albume. Klebonijoje, panašu, šeimininkavo panelė Zofija Rimkaitė (Rimkevičaitė), nes yra keletas jai adresuotų laiškų ir tur būt sesuo Sofija (Zofija), kuriai adresuoti atvirlaiškiai skriejo net iš Čikagos. Keistas dar vienas dalykas: p. Stasės Jelgavoje adresas per porą metų keitėsi net kelis kartus: Katalikų g. 12, Dvaro g. 11, Dvaro g. 22, Dvaro g. 41. Albume yra pora atvirlaiškių nuo kun. Pranciškaus tėvo ir stebina, kad tėvas į sūnų kunigą kreipiasi ne paprastai tėviškai, o oficialiai „Gerbiamas kunige“. Šelmiškas Prancūzijoje leisto atviruko turinys, rašytas pieštuku: „Gerbiamieji! Prašom ateiti ant pusričiu mes ka tik atsikelem. Megales.“ Neaišku kaip albume atsidūrė 1937 m. velykinis sveikinimas tuometiniam Viešvėnų klebonui Jonui Umbrui.

Minėtinas 1939 m. į Varnius, kur tuo metu dirbo kun. V. Šlevas, siųstas atvirlaiškis: tekstas spausdintas mašinėle, pasirašytas juodu parkeriu, priklijuotas įdomus pašto ženklas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 20-čiui atminti. Kiti įdomesni kun. Vladui adresuoti atvirukai – Valstybinės leidyklos Kaune išleistas atvirukas „Vilnius. Aušros vartai“, turintis spausdintus užrašus lietuvių ir vokiečių kalbomis, siųstas iš Laukuvos į Pakutuvėnus 1943 m.; iš Beržoro (Plungės r.) 1946 m. siųstas fotovaizdinis sveikinimo atvirukas su legenda reverse: „Meno Fotografija I. Stropaus“, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ išleistas atvirukas „Tautiški šokiai“. 1930-1939 m. spaustuvėje „Žiedas“ spausdintas atvirukas „Lenkija ir Pabaltė“, į kurį pažvelgus nupurto šiurpulys. Atviruko averse – vidurio Europos teritorijos žemėlapis nuo SSSR ir Estijos (kairėje) iki Čekoslovakijos (dešinėje) su tamsiai paspalvinta įvairių kraštų Lenkijos okupuota dalimi. Kairėje, apačioje, atviruko pavadinimas lietuvių, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, vaizdo dešiniame kampe inicialai „R.A”. Gaila, kad dalis kun. V. Šlevui priklausiusių atvirukų yra priklijuoti ir pamatyti įrašus reversinėje pusėje kol kas neįmanoma. Lygiai taip pat gaila fotografijų ir devocinių paveikslėlių, nes jų reversuose tai pat gali būti naudingos informacijos.

Iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis senas albumas savy talpina kelis gyvenimus. Labai įdomu buvo į jį gilintis, ieškoti vietų, susijusių su adresatais, tik tai padaryti nėra lengva. Ir patirti didžiulį atradimo džiaugsmą: atvirukas su natomis „Tevynen“ – pašto antspaudo data neleidžia abejoti: atvirukas išleistas apie 1914 m. A. Zimnachaitės knygoje „Sugrįžimai“, kurioje yra sudarytas O. Vitkauskytės išleistų atvirukų katalogas šis atvirukas nurodomas kaip išleistas po 1918 m. („Atmintis“, Kaunas, 2001. psl. 150). Spėju, kad šis ankstesnis leidinys tiesiog niekur nebuvo aptiktas. Šios rūšies atvirukai buvo ypač originalūs, savitai populiarino autorines ar liaudies dainas. Ir dar – jau minėtas atvirukas su dešiniajame averso kampe atspausdintu Maironio eilėraščio „Jaunos dienos“ posmeliu buvo naujiena net ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojams. Gal būt šis atvirlaiškis buvo išleistas labai mažu tiražu, todėl neišliko; bent jau nepavyko aptikti jokių pėdsakų interneto platybėse. Manau, skaitytojai pasidžiaugs su manimi kad ir nedideliais, bet vis tik atradimais.

The post Alma Būdvytienė. Vieno albumo lobiai appeared first on Voruta.

Daiva Červokienė, www.voruta.lt

2022-ieji LR Seimo buvo paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais, taip atkreipiant dėmesį į išskirtinį leidinį, kuris pogrindžio sąlygomis, persekiojamas sovietinio saugumo buvo leidžiamas net 17 metų ir tapo kovos už  tikėjimo laisvę, ištvermės ir išradingumo simboliu.

Ta proga prisimenami ir žmonės, prisidėję prie „Kronikos“ leidybos ir platinimo. Vienas tokių  yra šviesaus atminimo felčeris, politinis kalinys, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros leidėjas ir platintojas Povilas (Paulius) Petronis (1916–2003). Šios asmenybės biografija neblogai žinoma, apie jį plačiai rašo ir Vikipedija, tačiau joje ir daugelyje spaudoje publikuotų straipsnių pateikiama klaidingų P. Petronio gyvenimo faktų. Daug kur teigiama, esą praėjusio šimtmečio šeštąjį dešimtmetį jis apie ketvertą metų dirbo Vievyje, Sanitarinės epidemiologijos stotyje. Iš tiesų P. Petronis  1954-1961 metais dirbo Semeliškių miestelyje felčeriu tada ten veikusioje ligoninėje. Beje, tada Semeliškės priklausė buvusiam Vievio rajonui.

Spalvinga biografija

Povilas (Paulius) Petronis, Antano gimė Vabalninko parapijos Gumbelių kaime Biržų rajone. Tėvai teturėjo 2 hektarus žemės, gyveno skurdžiai, šeimoje augo keturi vaikai. Mama mirė anksti, namuose šeimininkavo pamotė, vaikystėje ir paauglystėje Petronis ui teko piemenauti. Jis labai svajojo mokytis, bet šis malonumas šeimai buvo ne pagal kišenę. Piemenaudamas pas šviesuolius ūkininkus Povilas gaudavo pasiskaityti įdomių knygų, taip sužinojo apie kunigą Joną Boską (Giovanni Melchior Bosco) ir jo įsteigtas saleziečių mokyklas, kad jose neturtingieji priimami mokytis nemokamai. Ši žinia jam tapo kelrode nuvykti į Italiją. Nusipirko Europos žemėlapį, kompasą ir patraukė pėsčias į Italiją. Per vargus pasiekė Turiną, mokėsi su panašaus amžiaus jaunuoliais iš įvairių šalių ir svajojo baigęs mokslus darbuosis kur nors misijose. Tačiau susirgęs po metų grįžo į Lietuvą, rado vietelę Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuoliams buvo įsakyta per 24 valandas išvykti iš Vytėnų.

P. Petronis Kauno karmelitų bažnyčioje dirbo zakristijonu, baigė gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinkę Vytėnuose įsteigė progimnaziją, P. Petronis joje dėstė tikybą. Grįžę sovietai kurį laiką leido seleziečiams gyvuoti ir net veikti jų gimnazijai, tačiau 1948 vasarą jiems buvo liepta per 6 valandas išvykti iš Vytėnų. P. Petronis grįžo pas artimuosius į Kupiškį ir įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi, netrukus baigė ir medicinos felčerių mokyklą.

1954 m. P. Petronis buvo priimtas dirbti į tuometinio Vievio r.  Semeliškių ligoninę  sanitarijos felčeriu, kurioje dirbo iki 1961  rugpjūčio 14 d. Taip rašoma jo biografijoje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve.

Vėliau P. Petronis patraukė arčiau didžiųjų miestų, dirbo Kauno r. Viršužiglio  felčerio-akušerio punkto vedėju, Kosciukiškių felčerinio-akušerinio punkto vedėju. Tuo metu jis periodikoje paskelbė straipsnių apie alkoholizmo poveikį žmogaus organizmui ir jo daromą žalą asmenybei bei visuomenei.

Pėdsakai Semeliškėse

Maždaug apie 1960 m., dar dirbdamas Semeliškėse, įsitraukti į švietėjišką veiklą, katalikiškos literatūros platinimą, pradėjo organizuoti jos spausdinimą. Iš pradžių perrašinėjo auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir veikalus rašomąja mašinėle, o netrukus suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvoje ir ėmėsi jo vadovo“ pareigų. Pirmąją linotipinę spaustuvę jie įrengė drauge su Antanu Rimkumi-Šlinskiu  bei jų giminaičiu Steponu Girčiu. Pagamintus antspaudus siųsdavo į „liejimo cechą“ Kaišiadorių rajone, Antakalnyje. Tokios spaustuvėlės veikė Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Viršužiglyje ir kitur, jų buvo daugiau kaip dešimt. Jose tūkstantiniais tiražais spausdintos knygelės “Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdys“, „Katechetinis vadovėlis“, T. Thoto knygeles, tikybos vadovėlį „Jaunos sielos religinis auklėjimas“ (šios knygelės autorius – pats P. Petronis) ir kita. Vienoje vietoje spaustuvėlės veikdavo keletą metų. Per devynerius metus buvo išspausdinta ir išplatinta daugiau kaip 300 000 religinio turinio knygelių. Jas platinti padėdavo kunigai, ypač būsimasis kardinolas Sigitas Tamkevičius ir vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises kunigas Juozas Zdebskis.

Semeliškėse  P. Petronis nuomojosi kambarį Semeliškių bažnyčioje zakristijonu dirbusio Juozo ir jo žmonos Marijonos Kopūstų namuose miestelio pakraštyje. Dabar čia tebegyvenanti šviesios atminties J. ir M. Kopūstų dukra Aldona pasakojo, kad P. Petronis klausė Vatikano radijo ausį priglaudęs prie pat radijo aparato nepaisydamas trukdymų, nuspėdamas dalį teksto. Nors toks žmogus galėjo padaryti nemalonumų, nekilo mintis paprašyti to labai gero ir religingo žmogaus išsikraustyti. Čia jis atsiveždavo pilnus portfelius religinės literatūros ir maldaknygių, nešdavo kunigams ir platindavo. Buvo labai įdomus pašnekovas: pasakodavo apie kunigus, savo studijas Italijoje, kartais prabildavo tarmiškai, uždainuodavo kupiškėnų dainų. Lengvai susikalbėdavo ir su vaikais, ir su senukais, pas jį lankydavosi daug žmonių.

Vyriausieji Semeliškių miestelio gyventojai puikiai tebeprisimena, kad P. Petronis giedojo Semeliškių bažnyčios chore ir buvo labai religingas, kone šventas žmogus.

Ilgamečio Semeliškių valsčiaus sekretoriaus Alfonso Radžiūno sūnus Rimantas Algimantas Radžiūnas teigė, kad J. Petronis labai pagerino miestelio sanitarinę būklę. Netoli bažnyčios, prie malūno ir prie pat Strėvos, buvo arklių stovėjimo aikštelė, ją felčerio iniciatyva iškėlė, kad srutos netekėtų į vandenį. Netoliese vairuotojai plaudavo ir sunkvežimius – tai daryti  uždraudė, kad neterštų upės. Semeliškėse P. Petronis stengėsi padėti represuotųjų šeimoms, sunkiau besiverčiantiems, tame tarpe ir jiems.

R.A. Radžiūnas ir Semeliškių ligoninės sanitarė Vanda Gliaudelienė prisiminė, kad į P. Petronio, kaip felčerio pareigas, įėjo ir pareiga padaryti abortus, bet, pasak jų, šios nuodėmės jis nedarė – sugebėdavo įtikinti naujos gyvybės atsisakyti norėjusias moteris pakeisti savo nuostatas, po to jomis ilgai ir nuoširdžiai rūpinosi. Taip padėjo ne vienai nėščiai moteriai apsispręsti gimdyti. Iš felčerio žmonės parsinešdavo ir katekizmą, religinės literatūros. V. Gliaudelienė pastebėjo, kad P. Petronis ir bendradarbiams dažnai dovanodavo šventųjų paveikslėlių ar religinių knygelių. Moteris tebesaugo kelis iš jo gautus šventųjų paveikslėlius.

A. Kopūstaitės sūnus Juozas Saladžius sakė, kad jam atrodė, jog P. Petroniui vasaromis atvykus į Semeliškes, jo buvo pilnas miestelis. Nors P. Petronis buvo aktyvus kovotojas prieš girtavimą, miestelyje jis noriai pasikalbėdavo ir su visais girtuoklėliais.

Byla Nr. 395 ir krata pas Kopūstus

Dar šviesaus atminimo  Aldona Kopūstaitė (1949-2013) šio straipsnio autorei pasakojo, kad apie 1972-1973 m. buvo galvota pogrindinę spaustuvę įkurti ir Semeliškėse, Kopūstų namuose. Apžiūrėti šios vietovės ir ją įvertinti buvo atvažiavęs ir P. Petronio bendražygis Jonas Stašaitis, kurio namuose studijuodama Vilniaus medicinos mokykloje gyveno Aldona. Tačiau šio sumanymo buvo atsisakyta – vieta pasirodė esanti pernelyg atvira, greitai galinti patraukti nereikalingo dėmesio. Šviesaus atminimo Aldona Kopūstaitė buvo atsivežusi namo ir poligrafinių dažų bei tekstui spausdinti reikalingų detalių. Šias laikė po senoviška spinta  su kojelėmis.

Kai suėmė P. Petronį, kratą darė ir pas Kopūstus Semeliškėse. Versdami spintą neprašyti svečiai stalčiuje aptiko namo šeimininkų pinigus, pradėjo juos skaičiuoti ir kitkuo nesidomėjo. Nusileidę į namo rūsį dariusieji kratą pamatė poligrafinius dažus, tačiau kažkuris ištarė, kad tai dažai namui dažyti (tuo metu namas kaip tik buvo dažomas), ir kiti nesidomėjo. Semeliškių bažnyčios klebonas Jonas Vaišnoras tai vadino vienu iš miestelyje įvykusių stebuklų.

P. Petronis dėl religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ spausdinimo ir platinimo buvo suimtas 1973 m. Kaune. Vilniuje Saugumo rūsiuose buvo išlaikytas daugiau kaip metus.

Maldaknygių, religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ gaminimo ir platinimo byla Nr. 395  1974 m. rugsėjo 3 d. buvo perduota LTSR Aukščiausiajam Teismui. Kaltinamieji: Povilas (Paulius) Petronis, Jonas Stašaitis, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė. P. Petronis teistas 1974 m. gruodžio 24, Kūčių dieną, drauge su Petru Plumpa, J. Stašaičiu, Virgilijumi Jaugeliu ir Antanu Patriubavičiumi. Šis teismo procesas aprašytas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“.

P. Petronis, atsakydamas į kaltinimą, kodėl nedirbęs visuomenei naudingo darbo, sakė, kad nuo aštuonerių metų tarnavo pas ūkininkus, paskui mokėsi įvairiose mokyklose ir tuo pačiu metu dirbo. Baigęs felčerių mokyklą, dirbo pagal specialybę. Iki 1968 m. išdirbo 41-rius metus. Sveikatai sušlubavus, metė darbą ir nutarė likusias jėgas skirti tikinčiųjų reikalams.

Su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ teigė susipažinęs atsitiktinai 1972 m. vasarą, jos numeriuose  nieko antitarybiško nepastebėjęs. Iš viso „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ išplatinęs apie 40 egz. Maldaknygių P. Petronis pagaminęs virš 20-ties tūkstančių, o išspausdinęs apie 16 000. Už maldaknyges gaunamas pajamas skirdavęs atsilyginti žmonėms už darbą, popieriui įsigyti ir pan.

Byloje liudijo ir semeliškietė Nadiežda Gliaudelytė-Černiauskienė, su Petroniu Semeliškių ligoninėje dirbusi 1956-1961 metais. Moteris apie teisiamąjį kalbėjo tik teigiamai, teigė, kad P. Petronis buvo išsilavinęs ir geras darbuotojas, nuoširdžiai rūpinosi padėti vargo prispaustiems žmonėms.

The post „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojas Paulius Petronis ir mažai žinomi jo pėdsakai appeared first on Voruta.

Dalia Savickaitė, www.voruta.lt

Ruduo vėl išsiveda šviesą. Apie buvusias dienas pasakoja tik vienur kitur išlikęs gėlės žiedas. Regis, kad ir jos užsimerkia artėjant vakarui, nes vis daugiau jėgos įgauna paslaptingi tamsos reiškiniai. Tamsos dalykus įžvelgiame prasčiau, o bijome visko, kas nepažįstama… Prisižoliavusios iš laukų sugrįžo moterys ir nuo visokių peršalimo ligų verda įvairiausius nuovirus. Nuovirai tinka ir bandančioms apsiginti nuo per Jonines pradėto vaikelio… karvėms mažėja pieno… Visokie blogumai. Visa ko kaltininkė – moteris, mama, dažnai negražumu gamtos apdovanota ir nuošalėn nuo visuomenės pasitraukusi moteris… Vis dažniau iškyla klausimas – kodėl moteris dėl visko kalta? Ar nebus čia etnoarcheologės Marijos Gimbutienės tiesa, kad ankstyvosios vakarų Europos kultūrose vyravo matriarchatas, kurį siekiant išnaikinti, pirmiausia reikėjo diskredituoti pagrindinę jo kaltininkę – moterį? 

Iš amžių glūdumos ataidi jos stiprybė. Keičiantis laikams ir tvarkoms į Lietuvą atėjo katalikybė, atnešdama vyriškąją tvarką, kuomet karyba tapo pagrindiniu visuomenės verslu, o moterys pradėtos „pardavinėti“ už kraitį ir politinę įtaką. Siekiant pažangos ir švietimo visuomenėje ją labai greit keitė reformacija. Pajutę silpimą katalikiškieji ordinai suaktyvino veiklą, o pagrindinę senųjų tradicijų ir paslapčių nešėją – moterį – pasmerkė kankinimams ir laužui apkaltinus ją raganavimu…

Šis inkvizicijos apkaltos procesas paplitęs visoje Europoje… Daugybė kankinimų joje vyko XVI – XVII a. pabaigoje. Didžioji dalis apkaltintųjų – moterys, nors pereinamajame laikotarpyje iš feodalizmo į kapitalizmą jos padėtis ir taip buvo itin sunki. Šią beprotybę organizavo bažnyčia, sukūrusi „mokslą“ apie kenkėjišką raganavimo veiklą. Popiežius Inocentas VIII 1484 m. gruodžio 5 d. išleido raganų bulę Sumnis desiderantes. Tai buvo pirmasis bažnyčios dokumentas, patvirtinęs raganų egzistavimą.

Be įvairiausių kenkėjiškų veiklų išvardijimo ir patikinimo santykiaujant su velniu, jis pavedė inkvizitoriams persekioti ir teisti asmenis, padariusius bulėje išvardintus nusikaltimus. Vokiečių tyrinėtojas J. Hanzen‘as apskaičiavo, kad vien iki 1540 m. popiežiai net 47 kartus oficialiai pasisakė dėl velnio machinacijų su žmonėmis tikrumo. Henrieta Hepe rašė, kad Vokietijoje buvo sudeginta apie devyni milijonai žmonių, daugiausia – moterų.

Domininkonai Institutor‘is ir Šprenger‘is 1489 m. išleido knygą „Raganų kūjis“. Tai neįtikėtino analfabetiškumo knyga. Knygos pabaigoje nurodyta, kaip reikia vesti raganų bylas, kaip jas kankinti ir deginti. Net du šimtmečius pleškėjo raganų laužai. Apie šį periodą bažnyčia retai ir mažai pasakoja ne vien dėl kraupaus elgesio su inkvizicijos paliestaisiais, bet ir čia, kaip dažnai nutinka iki šių dienų, skundikams buvo žadama dangaus karalystė ir užmokestis pinigais. Už skundimą gautas gėris buvo vadinamas naująja „alchemija“. Į lenkų kalbą jų „kūrinys“ buvo išverstas ir Vilniuje atspausdintas 1614 m. Jame rašoma, kad raganos skraidančios ant šluotų, kad sulekiančios ir su velniais susitinkančios savo susirinkimuose plikų kalnų viršūnėse.

Lietuvoje. Lietuvoje inkvizicija veikti pradėjo apie XV a. Aktyviausi veiksmai vyko Kryžiuočių ordino valdomose teritorijose XVI a.. Ji veikti pradėjo su krikščionybės atėjimu. Tikėjimus raganomis ir jų burtus aktyviausiai skleidė lenkų dvasininkai. Aktyviausi buvo domininkonai, bet jiems nesisekė. Didesnius gebėjimus demonstravo jėzuitai. Jie fanatizavo žmones ir parengė dirvą aktyviam jų persekiojimui bei tapo šio gėdingo reiškinio vadovais. Supratimas buvo suprimityvintas, nes vakaruose raganas teisė tik inkvizitoriai dvasininkai, o Lietuvoje ir Lenkijoje šio darbo ėmėsi dvarininkai. Taip savotiškai buvo naikinami ir nepaklusnūs baudžiauninkai.

Žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, nes atliekamos tortūros (kankinimai) buvo atliekami deginant įkaitinta geležimi, žvake, pilant į gerklę verdantį aliejų, tepant kūną karšta siera, degančia derva ar lašiniais, dedant ant bambos pelę ar kitus roplius ir juos pridengiant puodu, tardomąjį pririšus prie suolo kojas tepdavo sūriu vandeniu ir leisdavo ožkai laižyti (ožka grauždama kojas sukeldavo didelį skausmą), tempdavo ant kopėčių. Kankinimus kartodavo tris kartus, bet daugelis vos du atlaikydavo… ir sutikdavo su viskuo, kalbėjo išgalvotus dalykus. Lietuvoje buvo nuolatinės raganų sunaikinimo vietos, pvz. miestelių turgavietėse,  Biržų raj. Mykolinės kaimo Tatulos upelyje buvo gili vieta. Ją vadino Raganine.  Sudegindavo tas, kurios neskęsdavo.

Moterį surišus ypatingu būdu: kairės rankos nykštį prie kairės kojos nykščio ir atvirkščiai. Ji išsiriesdavo, tapdavo lyg laivelis ir neskęsdavo. Daugelį pragaišino ir namie austi stori net keli sijonai: jie lėtai permirkdavo ir moteris taip pat neskęsdavo. Šio „proceso“ žiūrėti susirinkdavo daug žmonių: vietinių gyventojų, kunigas, dvarininkas ir net apylinkių dvarininkai. Neskendusią vadindavo ragana ir sudegindavo tuoj šalia vandens telkinio. Raganavimą „tyrinėdavo“ ir kitaip: badydavo adatomis, o jei rasdavo nejautrią vietą, kaltindavo. Taip atsitikdavo ir jei žmogus kankinamas neverkdavo.

Moteris iki paklaikimo laikydavo tamsiuose bokštuose, statinėse užpakalyje surištomis rankomis su užrašu ant statinės „Jėzus, Marija, Juozapas“, kad jos nepasiektų velnias, kad ji nepasiektų žemės. Jose galėdavo tik klūpoti. Surišdavo kaladėse: Lietuvoje raganų kaladė buvo daroma iš dviejų medžio gabalų, pritaikytų vienas prie kito. Tarp jų buvo skylės kojoms ir rankoms įkišti. Įkalindami žmogų kaladėje viršutinę jos dalį pakeldavo, į skyles įkišdavo rankas ir kojas, vėl uždėdavo ir abi dalis surišdavo virvėmis ar geležimis.  Iki teismo ji negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų. Apatinė medžio dalis buvo stora, tad ji kabėjo ore neliesdama žemės – negaudavo iš žemės jėgų. Tardyme ji tiesiog būdavo neveiksni. Kad velnias nepasislėptų plaukuose jas nuskusdavo ir prieš teismą statydavo pusplikes, be plaukų.

Teismo salėje buvo suolas ir kėdės. Ant stalo – kryžius ir teisynas. Už stalo – teisėjai, vaitas su dviem suolininkais, šone – raštininkas. Priešais stalą – dvarininkas (žmogaus savininkas) ir keli ponai su kepurėmis. Teisme esantieji aukštieji pareigūnai išgerdavo degtinės ir pradėdavo „darbą“. Teismas su kankinimais (tortūrais, raganavimo tyrimais) trukdavo apie tris dienas. Jeigu būdavo nutariama, kad moteris išniekino sakramentus, jai nudegindavo ir rankas, o paskui lėtai degindavo ant laužo.

Jeigu skirdavo malonę, tai būdavo nukirsdinimas. Deginimo laužas būdavo kelių metrų, ją prispausdavo ąžuoliniais gabalais. Demonologijos „mokslo“ kūrėjai slopindavo kiekvieną sveiko proto pasireiškimą: net 1884 m. vysk. Leonas XIII ganytojiškame laiške rašė apie „žmones, priklausiusius velnio karalystei bei pragaro valdžiai ir velnių apsėstus“… Daugiausia raganų sudeginta XVII a.  Daug aprašymų rasta Žemaitijos pusėje – gal todėl ir krikščionybė ten atėjo vėliausiai. Aprašymai liudija, kad net noras išgelbėti savo mažus vaikus, „prisiimti jų kaltę“ – nepadėjo.

 Iš visų žinomų bylų Lietuvoje tik vieną kartą į laužą pateko arčiau valdančiųjų kastos buvusi moteris – Varnių kanauninko motina, gyvenusi Luokės  parapijoje Po kanauninko skundo karaliui Augustui II, pastarasis raštu įsakė, kad raganas teistų tik kunigai. Už savivaliavimą dvarininkai buvo baudžiami pinige bauda, o mužikai – pakorimu. 1752 m. vysk. A.Tiškevičius paskelbė, kad apkaltinus moterį turi būti sudaryta trijų kunigų komisija, o jų sprendimą praneštų valsčiaus teisėjams. Pasauliečiams į tokius reikalus buvo uždrausta kištis. Nuo XVIII a. suaktyvėjo švietimas, Prancūzijoje brendo buržuazinė revoliucija, o pasekmėje Žečpospolitoje Stanislovo Augusto pasiūlymu buvo uždraustas raganų persekiojimas. Jį patvirtino Seimas.

Tautoje prietarai gajūs. Ypač kai daug ko negali suprasti ar turimomis žiniomis paaiškinti. Prietarų valdžios įsakymais nepanaikinsi. Aktyvusis žmonių naikinimo procesas baigėsi, bet net iki XXI a. vienur ir kitur vis buvo girdima, kad kažkas „nužiūrėjo“, iš karvių atėmė pieną, pakenkė derliui… Tokios moterys kėlė baimę, buvo ujamos ir net mušamos, jų saugojosi. Net garsusis mūsų kraštietis, kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas pasakojo apie Juzę Tumaičią, kurią Užpalių parapijonis buvo nusiteikę užmušti kaip „čėrauninkę“. Mergina dėl to labai pergyveno, per dvejus metus sunyko ir jaunutė numirė. Toks likimas ištiko ir jaunamartę Dagyčią, kuri apkaltinta šalinosi žmonių, gavo „melancholiją“ ir numirė.

Istorijos mokslų daktaras Juozas Jurginis senose kronikose surado paminėtą dabartinėje Visagino savivaldybėje Magūnų kaime XVI a. įvykusią tragediją, kuomet viena moteris ir du vaikinai buvo gyvi sudeginti už raganavimą – atiminėjo iš karvių pieną. Kraštotyros darbe L. Abarius rašė, kad net patys seniausi to krašto gyventojai nė žodžiu neužsiminė apie šį šiurpų įvykį. Viena vertus labai tikintys bažnyčios galia šiame krašte nenorėjo kalbėti apie jų žemėse vykdytus „juodulius“, kita vertus pragyvenimas šalies paribyje buvo sudėtingas ir visas jų dėmesys, matyt, buvo sutelktas į išgyvenimo dalykus. Įdomu, kad 2008 m. Visagine vykusiuose grojimo dūdmaišiu mokymo kursuose šį meną dėstė Baltarusijos etnografas, dūdmaišių gamybos meistras, knygų apie LDK leidėjas Kaškurevič, kuris manęs klausinėjo ar aš žinanti šį faktą, nes jis yra vienas iš nedaugelio aprašytas šiame LDK pakraštyje. Tai leidžia spręsti, kad šis faktas yra paplitęs gana plačiai.

Tamsu, daug paslaptingo pasaulyje. Keisti pavidalai pasirodo su moliūgais ir išnyra geliančioje tamsoje. Moteris pagrįstai ar ne iki šiol pavadinama ragana. Psichologai sako, kad jas suprasti sudėtinga. Žemėje vėl jubiliejus – gruodžio 5 d. sueina 537 m. kai pradėtos deginti moterys… Po tiek metų ji vis dažniau susilygina su vyru pranašaudama, vadovaudama, uždirbdama, net gindama…

The post Dalia Savickaitė. Su rudeniu ateina vakaro siaubai appeared first on Voruta.

Zita Aniulienė, Onuškio seniūnijos seniūnė, www.voruta.lt

Vasara, nespėjusi dorai įsibėgėti, baigiasi. Onuškyje vasaros pabaigą ženklina Šv. Roko atlaidai, nešdami gerą orą, gausų derlių, kviesdami gimines dar kartą susiburti, padėkoti už šiuos metus: už sveikatą, skalsų šeimos stalą, žmones, įvykius, patirtis ir pamokas.

Onuškis jau spėjo pagarsėti Mažosios kultūros sostinės metais įkurta meno galerija. Žolinių ir Šv. Roko atlaidų išvakarėse joje atidaryta sakralinio meno paroda ,,ELEISON“. Atvykusi į svečius pas studijų draugę menininkę, žurnalistę Liliją Valatkienę, parodos autorė Giedrimė Didžiapetrienė aplankė Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Vėliau – Žilinų ir Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčias. Klebono Algimanto Gaidukevičiaus pasakojimai, kelionės metu patirti įspūdžiai paliko gilų pėdsaką sieloje ir įgavo meninę išraišką akvarele lietuose paveiksluose. Įamžintos pačios bažnyčios, Onuškio bažnyčios vartų, rūsio laiptų, kolonų, frontono fragmentai, tarsi leidžia pažvelgti nauju žvilgsniu ir gėrėtis tuo paveldu, kurį turime. Iš paveikslų dvelkianti ramybė, rimtis, įamžinta istorija ir dabartis sukuria ypatingą atmosferą. Paroda veiks iki rugsėjo 18 d. Dar turime laiko lankyti, gėrėtis, įsigyti labiausiai patikusį paveikslą ir džiaugtis juo namuose.

Paroda tapo gražia įžanga į Šv. Roko atlaidus. Sekmadienį Onuškio bažnyčia buvo pilna vietos bei kaimyninių parapijų tikinčiųjų, iš miestų sugrįžusių vaikų ir anūkų, garbių svečių, šviesos, grožio ir gėrio dvasios. Šv. Mišias aukojo svečias iš Vilniaus, Šv. Jono Pauliaus II-ojo parapijos klebonas Žydrius Kuzinas. Nelengva kalbėti po bažnyčią ir visuomenę sukrėtusio skandalo, nelengva skelbti tikėjimo tiesas. Tačiau būtent tokiu kalbėjimu apie skaudžius įvykius, atsiprašymu ir raginimu drąsiai sakyti bei ieškoti tiesos ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, klebonas Žydrius pradėjo Šv. Mišias. Homilijos pabaigoje mokė pasilenkti prie sergančio ir kenčiančio, kaip tai darė Šv. Rokas, ir melstis dėl trijų esminių dalykų: kad nukentėjusieji turėtų drąsos prabilti; kad Bažnyčia turėtų nuolankumo ieškoti tiesos ir apsivalyti; kad kiekvienas iš mūsų įgytų Šv. Roko drąsos nepasitraukti nuo skausmo, išgirsti tuos, kurių skausmas neišgirstas. Bažnyčioje kiekvienas žmogus turi būti saugus, laukiamas ir mylimas.

2026-ieji metai itin svarbūs Kaišiadorių vyskupijai ir Onuškio bažnyčiai. Vyskupija švenčia įkūrimo 100-mečio sukaktį. Šiai ypatingai progai paminėti vyskupija išleido knygą ,,Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose ir dokumentuose 1942-1989“ ir jubiliejinį medalį ,,Kaišiadorių vyskupijai 100 metų“. Klebonas Algimantas Gaidukevičius dėkojo Trakų rajono savivaldybės merui Andriui Šatevičiui už dalyvavimą atlaiduose, skiriamą dėmesį, suteiktą paramą ir įteikė knygą apie Kaišiadorių vyskupiją. Jubiliejiniu Kaišiadorių vyskupijos medaliu apdovanojo mero pavaduotoją Joną Kietavičių, knyga – Seimo narį Kęstutį Vilkauską. Kaišiadorių vyskupijos vyskupo ordinaro Jono Ivanausko padėkas ir Jubiliejinius medalius įteikė bažnyčios gyvenime aktyviai dalyvaujantiems, talkinantiems, ją remiantiems geradariams.

Šventinę nuotaiką kūrė Onuškio liaudiškos muzikos kapela ,,Samė“. Ištroškusius gaivino Rimo Balkaus pilstoma gira ir gaivus limonadas. Praalkusius gardžia koše vaišino Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos darbuotojos Nijolė ir Jurgita.

Buvo gražu, jauku ir sava. Šv. Roko atlaidai prieš 500 šimtus metų rašytiniuose šaltiniuose paminėtoje Onuškio bažnyčioje – trumpas, malonus atokvėpis šiame nerimo, skubos ir drastiškų pokyčių pasaulyje.

Zitos Aniulienės ir Aleksandr Polijančuk nuotr.

The post Šv. Roko atlaidai – tikėjimo ir kultūros šventė Onuškyje appeared first on Voruta.

LVIA nuotr.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas pristato naują rodyklę, skirtą patogiai ir greitai prieigai prie bažnytinių metrikų knygų, publikuotų FamilySearch interneto svetainėje. FamilySearch – nemokama tarptautinė genealogijos platforma, kuri kaupia ir skaitmenina įvairių šalių archyvuose saugomus istorinius įrašus. Ji suteikia galimybę internetu tyrinėti savo šeimos istoriją ir bendradarbiauja su daugiau nei 10 000 organizacijų visame pasaulyje.

Rodyklėje pateikiama informacija iš fondo 604 (Vilniaus Romos katalikų vyskupijos dvasinė konsistorija) apyrašų Nr. 10, 11, 13, 20, 22 ir 34. 210 bažnyčių (apie 24000 įrašų) apimančių laikotarpį nuo 1798 m. iki 1818 m. Visi dokumentai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve. Ši rodyklė padės greičiau rasti ieškomų bažnyčių metrikines knygas ir galėsite peržiūrėti jų skaitmenines kopijas FamilySearch platformoje, kur reikalinga registracija.

Rodyklę sudarė ir ja pasidalino Arūnas Cijunaitis. Nuoširdžiai dėkojame jam už vertingą iniciatyvą ir indėlį į istorinių šaltinių prieinamumo gerinimą. Tikimės, kad šis įrankis bus naudingas Jūsų tyrimams ir padės lengviau atrasti svarbius praeities duomenis.

Rodyklę rasite ČIA.

The post Rodyklė į Lietuvos bažnytines metrikų knygas FamilySearch svetainėje appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsimasis rezistentas Vladas Lapienis gimė prieš 120 metų, 1906 m. birželio 6 d. Latvijoje, Daugpilyje. Po I pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą, gyveno Zarasų apskrityje. 1937 m. atvyko gyventi į Kauną. Dirbo įvairius darbus, vakarais lankė suaugusiųjų gimnaziją, ją baigė jau brandaus amžiaus. 1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Neakivaizdžiai 1954 m. baigė Vilniaus universiteto Pramonės ir ekonomikos fakultetą. Dirbo įvairiose Mokslo akademijos institutuose ekonomistu (Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje iki pensijos 1967 m.).

1973 m. nepaisant garbaus amžiaus įsijungė į pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybą, dauginimą ir platinimą. V. Lapienis mini,

[…] kad po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialiosios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. LKB Kronika ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.

Talkino spausdinant maldyną „Visada su Dievu“, vyskupo K. Paltaroko „Tikybos pradžiamokslį“. Daugino, platino pogrindžio Aušrą, platino rusų pogrindinį leidinį „Einamųjų laikų kroniką”, kitą pogrindžio spaudą ir tokią literatūrą kaip A. Solženycino „Gulago archipelagas”. Rinko ir perduodavo informaciją pogrindžio leidiniams. 1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta daug religinės literatūros, prieškarinių leidinių, rašomųjų mašinėlių, popieriaus. Prasidėjo areštai ir tardymai.

Dėl LKB Kronikos platinimo V. Lapienio namuose taip pat buvo daromos kratos, kurių metu buvo konfiskuota ne tik Kronikos leidiniai, bet ir daugiau įvairios valdžios uždraustos religinės literatūros, rašomoji mašinėlė. 1973 m. lapkričio 20 d. kratai vadovavo KGB vyr. ltn. Robertas Pranciškus Gudas (g. 1939 m.). Po kelių dienų V. Lapienis buvo iškviestas tardymui Vilniuje, į KGB rūmus. V. Lapienis taip aprašo šį tardymą:

Mane vyr. ltn. Gudas, nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis. Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris. Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja. Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą…. Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio „tardymo“ nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš poliklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitroglicerino, validolio ir dar kažkokių vaistų. Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis (panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo)? Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo jie neturi. Tik jų padariniai jaučiami.

Tai, ką aprašo V. Lapienis, labai panašiai apie savo tardymus liudijo ir rezistentė ses. Nijolė Sadūnaitė, kuri spėjo, kad prieš ją buvo panaudota radiacija, nes taip pat labai blogai jautėsi ir po to buvo labai blogi kraujo tyrimai. Kelių asmenų panašūs liudijimai duoda pagrindą manyti, kad KGB prieš rezistentus naudojo nuodijančias medžiagas, tai yra ypač nusikalstama veikla.

Nepaisant to, kad KGB jam pateikė oficialų įspėjimą nutraukti „antivalstybinę veiklą”, jis pasirašė keletą protestų ir peticijų LSSR ir SSRS valstybinėms ir partinėms institucijoms dėl tikinčiųjų diskriminavimo bei persekiojimo (visų jų tekstai buvo paskelbti LKB Kronikoje). V. Lapienis mini, kad ir toliau kagėbistai nepaliko jo ramybėje, kaip tardė kagėbistas Juozas Marcinkevičius (g. 1935 m.):

1974 m. pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė KGB vyr. tardytojas kpt. Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs…) Atrodo, jis gerai valdė psichologinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.

1976 m. vėl buvo krata V. Lapienio bute, po kurios spalio 20 d. buvo suimtas (būdamas 70-ies metų) ir po 9 mėnesių tardymo 1977 m. liepos 25 d. pagal LSSR BK 68-1 str. nuteistas 3 metams kalėti griežto režimo lageryje ir 2 metams tremties. Kartu buvo teisiami ir dar du pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai – Jonas Kastytis Matulionis ir Ona Pranskūnaitė. Teisme prasmingai nuskambėjo paskutinis V. Lapienio žodis:

Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, o taip pat prievartavimų. Todėl, kai matau šias blogybes, negaliu ramia sąžine pro jas tylomis praeiti. Tačiau kai kurie valdžios pareigūnai tą kovą su blogybėmis, tą kritiką vadina antitarybine agitacija ir propaganda, siekimu pakirsti tarybų valdžią ir panašiai. Nejaugi neteisybės, melas, klasta, apgaulė ir kitos blogybės yra tarybų valdžios pagrindas, jos stiprybė, kad kovą su šiomis blogybėmis vadina siekimu pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, o tuos, kurie kovoja su šiomis blogybėmis kaltina padarius nusikaltimą, numatytą LTSR 68 ar 199 str.

LKB Kronika pateikė, ką apie šį teismą 1977 m. rugpjūčio 21 d. rašė komunistų partijos propagandinis dienraštis „Tiesa“ :

[…] Jėzuitų vadovaujamas Vatikano radijas itin stengiasi bent smulkmena įgelti mūsų šalį, mūsų respubliką, šiam tikslui Vatikano jėzuitai pasiryžę pasitelkti bet kokį lietuvių tautos atskalūną, kad tik jis juodintų Tarybų Lietuvą, purvais drabstytų mūsų liaudies laimėjimus. Tokių atskalūnų, kurie nenori žengti kartu su visa liaudimi, labai reta, tačiau dar pasitaiko. Neseniai Vilniuje pasibaigė trijų šmeižikų—vilniečio pensininko Vlado Lapienio, Vilniaus Jungtinės drabužių parduotuvės dailininko Kastyčio Jono Matulionio ir buvusios Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas” įrankininkės Onos Pranskūnaitės—atviras teismas. Jie visi trys gamino ir platino tendencingai surinktą bei aiškiai šmeižikišką literatūrą (LKB Kroniką—red. pastaba), kurioje buvo iškreiptai pateikiama valstybės vidaus politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, melagingai šnekama apie tariamą, sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą.

Tam tikra prasme svarbu prisiminti, kokiu stiliumi rašė sovietinė spauda apie rezistentus, kokią propagandinę leksiką naudojo, kai dabar ugdomas visuomenės atsparumas propagandai.

V. Lapienis kalėjo Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvo tremtyje Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje. 1981 m. grįžęs į Lietuvą tęsė pogrindžio veiklą: toliau bendradarbiavo leidžiant pogrindinius leidinius: „LKB Kronika“, „Lietuvos ateitis“, platino „Einamųjų įvykių kroniką“, pasirašė ir platino įvairius žmogaus teisių gynėjų dokumentus, straipsnius. 1981–1985 m. parašė ir išplatino autobiografinę apybraižą „Sovietinio kalinio memuarai”. Ji publikuota pogrindžio Aušroje (1985 m. Nr. 48(88) ir Nr. 49 (89).

Dėl minėtosios apybraižos, LKB Kronikos ir Einamųjų įvykių kronikos dauginimo, laikymo ir platinimo 1984 m. buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Vladas pradėjo slapstytis, tačiau 1985 m. pradžioje Kaune buvo suimtas. 1985 m. kovo 28 d. antrą kartą nuteistas 4 metams įkalinimui griežtojo režimo lageryje ir 2 metams tremties. Žmonos ir bendraminčių pastangomis dėl Vlado amžiaus ir sveikatos būklės bausmė buvo pakeista nuteisimu dvejais metais lygtinai ir po 2 metų kalinimo 1987 m. V. Lapienis grįžo namo. Nepaisydamas nuolatinio seklių dėmesio ir sveikatos problemų, jis toliau tęsė rezistencinę veiklą. Tarp kitų pasirašė kreipimąsi į SSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą, reikalaujant išlaisvinti ir grąžinti į Lietuvą politinius kalinius.

1998 m. rugsėjo 21 d. dekretu Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. dekretu – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Paskutiniaisiais metais gyveno Marijampolės globos namuose. Vladas Lapienis mirė 2012 m. kovo 6 d. Palaidotas Vilniaus Naujosiose Rasų kapinėse.

The post Vlado Lapienio rezistencinė veikla ir KGB represinės priemonės appeared first on Voruta.

Žygimantas Jacevičius, Trakų bazilikos zakristijonas, Vilniaus universiteto studentas

Nenumaldomai artėja Šv. Velykos – diena, apie kurią Bažnyčia rikiuoja kitas šventes – Šeštines, Sekmines, Devintines, Pelenų dieną. Ne veltui Velykos tokios svarbios. Šią šventą ir džiaugsmingą dieną minime Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kuris yra mūsų tikėjimo šerdis ir pamatas.

Bažnyčia Velykoms intensyviausiai pradeda ruoštis Gavėnios metu, o jos pabaigoje esanti Didžioji savaitė – šio ypatingo pasiruošimo kulminacija. Bažnyčiose vykstanti liturgija šiomis dienomis mums leidžia įtraukiai dalyvauti Kristaus kančioje ir prisikėlime. Liturgija sudabartina tuos įvykius taip, kad dviejų tūkstančių metų Jeruzalėje žmonių ištarti žodžiai, pakelti žvilgsniai ir kiti veiksmai stoja prieš mūsų akis. Mes tampame vienais iš jų, tik mūsų teisė pasirinkti, kas šioje istorijoje būsime: ar tie, kurie svies į Jėzų akmenį, norėdami kraujo, ar tie, kurie su ašaromis gailėsimės dėl savo nuodėmių.

Trumpai pažvelkime į kiekvieną Tridienio dieną

Didįjį Ketvirtadienį pradedamas Velykų Tridienis – trys svarbiausios liturginių metų dienos. Šiandien Jėzus Paskutinės Vakarienės metu įsteigė Mišių auką ir kunigystę – Jis pats, kaip Didysis ir Amžinasis Kunigas, atlaikė pirmąsias pasaulyje Mišias. Ši diena – pakili, nes Didįjį Ketvirtadienį Bažnyčia džiaugiasi brangiausiu savo turtu – šventąja Mišių auka ir kunigais, kurie patarnauja tikintiesiems ir kasdien Kristaus parodytu pavyzdžiu aukoja Mišias. Šiandien trumpam pamirštame pasninką ir rimtį – Mišių įsteigimo proga leidžiama pavalgyti sočiau, o liturgijoje džiaugsmo ir dėkingumo ženklan naudojama balta spalva.

Po pamaldų altorius – vieta, kur laikomos Mišios – bus nudengtas: neliks žvakidžių, nei lino drobulių. Švč. Sakramentas iš tabernakulio bus išneštas į Garbinimo altorių. Šie liturginiai ženklai skirti pažymėti Kristaus praleistą naktį kalėjime iki rytoj Jo laukiančio nukryžiavimo.

Didžiojo Penktadienio dieną Bažnyčia nelaiko Šv. Mišių – tai vienintelė tokia diena metuose. Pamaldų metu sudabartiname Kristaus Nukryžiavimą ir Mirtį atidengdami Kryžių, jį bučiuodami ir adoruodami – prisimindami savo išganymo kainą. Pamaldų pabaigoje Švč. Sakramentas pernešamas į Kristaus Kapą – vietą, kurioje susikaus mirtis ir gyvybė. Kol Kristaus Kūnas gulės drobulėse, jo Siela keliaus į pragarus teisiųjų sielų išlaisvinti ir atverti Dangaus visiems, kas buvo jo verti, bet dėl Adomo ir Ievos nuodėmės negalėjo ten patekti. Teisieji – Mozė, Abraomas, Jokūbas ir kiti laukė Jėzaus limbe – tarpinėje dimensijoje tarp Dangaus, Pragaro ir Skaistyklos. Kristui mirus ant kryžiaus, jo Siela nukeliavo į tą tarpinę erdvę ir išsivedė teisiųjų sielas paskui save į Dangų.

Todėl Jėzų ir vadiname Išganytoju – nes jis mums atkėlė Dangaus vartus

Didįjį Šeštadienį ir toliau Bažnyčia aprauda kape gulintį Kristų, bet verksmai truks neilgai – jau vakare Kristaus šviesa Velykinės žvakės liepsnelėje apšvies pasaulio nuodėmių tamsą ir kvies viltingai laukti Jo Prisikėlimo. Gyvybės pumpurai jau sukrauti ir greitai išgirsime ,,Garbė Dievui aukštybėse“, kurio metu bažnyčia nušvis žvakių ir visų kitų žiburių šviesa. Ilgai lauktasis ,,Aleliuja“ paskelbs Kristų esant prisikėlusį ir garbingai nugalėjusį mirtį.

Džiaugsmo ir Prisikėlimo triumfo procesijoje Velykų rytą Kristus žengia kaip valdovas po laimingo mūšio – jį lydi baldakimas, žibintai, nešama Velykų žvakė. Kryžių puošia raudona stula – Amžinosios Kristaus kunigystės Kančioje ženklas.

The post Šią šventą ir džiaugsmingą dieną minime Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kuris yra mūsų tikėjimo šerdis ir pamatas appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, www.voruta.lt

Artėjančią Didžiąją savaitę žymi Verbų sekmadienis prieš reikšmingiausią krikščionišką šventę – Velykas. Verbos pirmą kartą lietuvių kalba paminėtos 1573 metais evangelikų liuteronų kunigo Mykolo Sapūno postilėje – evangelijų, Šv. Rašto ištraukų skelbimo ir aiškinimo rinkinyje. Verbų arba dar vadinamas palmių sekmadienis simbolizuoja Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, kada tenykščiai žmonės laikydami rankose palmių šakeles sveikino Jėzų, kaip Izraelio karalių, ateinantį Viešpaties vardu. Tačiau tik po kelių dienų tie patys žmonės jau pritarė Jėzaus nukryžiavimui…

Jėzus buvo nukryžiuotas, bet kaip teigia Švantasis Raštas, trečią dieną išaušo Velykos – Kristaus iš mirties tamsos Prisikėlimo triumfas.

Kartą šv. Velykų išvakarėse, likus vieneriems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto paskelbimo dienos, su mokytojų grupe lankydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Širvintų miestelį, kurio ruože vyko dėl Lietuvos išlikimo sprendžiama kova su lenkų kariuomene. Miestelio kapinėse, aplankę mūsų žuvusių karių kapus, norėjome susitikti su jau mums kiek žinomu buvusiu sovietinių lagerių kaliniu, Norilsko kalinių sukilimo dalyviu – filosofu, poetu, rašytoju bei Šventojo Rašto vertėju kunigu Česlovu Kavaliausku. Nei esančioje mieste Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje , nei klebonijoje jo neradome. Vietos klebonas nurodė privataus žmogaus gyvenamąjį namą, kuriame ir gyvena parapijos altarista – atleistas nuo nuolatinių tarnystės pareigų, mūsų ieškomas kunigas. Nuėjau nurodytu adresu vienas, kaip išvykos vadovas, kiti pasiliko laukti šventoriuje. Kunigo gyvenamasis kambarys priminė tikro mokslininko būsto tvarką. Kambario šeimininkas, visai ne kunigiškos išvaizdos, apsirengęs civiliais drabužiais, parimęs sėdėjo lovoje ir kažką atidžiai susikaupęs rašė rašomąja mašinėle, pastatyta ant kėdės, šalia lovos. Jis mane sutiko labai šiltu žvilgsniu ir su nuoširdžiu paprastumu, būdingu tik labai kilnius darbus atliekančiam kukliam, bet didelę dvasinę jėgą turinčiam žmogui. Truputį pasikalbėję ir aptarę tolimesnę pasikalbėjimo su atvykusiais mokytojais temą, kartu nuėjome į bažnyčios šventorių prie laukiančių būrio mokytojų. Artėjančių Velykų proga kalbėjomės apie Jėzaus prisikėlimo mokslinį pagrindimą, Jėzaus Kristaus skleidžiamą Meilę, jo nebuhalteriškumą , o esamą žmogaus širdies nuoširdumą. Garbusis kunigas pabrėžęs, kad Kristaus prisikėlimas yra tiesa, visų krikščionių tikėjimo pamatas, pacitavo Šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 15-tojo skyriaus liudijančius žodžius – jei sakytumėte, kad Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, bet Kristus tikrai yra prikeltas.

Kiek vėliau dar keletą kartų teko susitikti su šiuo garbingu kunigu. Vieno susitikimo metu jis man padovanojo su savo įrašu jo paties išverstą Naująjį Testamentą.

Praėjus jau nemažai metų, šie susitikimai su Dievo siųstuoju kunigu – Vyčio kryžiaus ordino kavalieriumi Česlovu Kavaliausku, dabar jau besiilsiančiu Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, yra visada gyvi mano atmintyje. Daugeliui žmonių turėtų būti gyvi ir ne kartą skelbti jo žodžiai, nusakantys Velykų dienos turinį bei prasmę – tai didžioji Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų fakto šventė, susijusi ir su mūsų gyvenimo tąsos viltimi.

Mūsų krašte Velykas švenčia beveik visi. Tik vieni jas vadina „Pavasario švente“, „Atbundančios gamtos švente“ ar tiesiog „Velykomis“, nesuteikdami jai tikrosios šios šventės prasmės. Tačiau šis žodis sovietinės okupacijos metais viešai nebuvo minimas, buvo persekiojami mokiniai, dalyvavę velykinėje šv. Mišių aukoje arba išdrįsę antrąją Velykų dieną nenueiti į mokyklą. Už tokią padarytą “nuodėmę“ teko aiškintis pas mokyklos direktorių pakviestiems ir mano tėvams, buvo sumažinti mano elgesio ir drausmės pažymiai, grasinta net pašalinti iš mokyklos… Nežiūrint okupacinės valdžios pastangų ištrinti iš žmonių širdžių šią šventę ir jos prasmę, Velykos buvo vis tiek švenčiamos. Pavyzdžiui, Kauno katedra, kaip ir kitos dar neuždarytos bažnyčios, negalėjo sutalpinti vykusiose rytmetinėse Kristaus Prisikėlimo šv. Mišiose atėjusių žmonių. Būdavo pilni ir šventoriai.

Išlikę gražūs prisiminimai ir iš mano studijų laikotarpio. Švenčiant 1956 metų Velykas buvau Vilniaus universiteto antrojo kurso lituanistinių studijų studentas. Šiame mokslo židinyje turėjome visą būrį patriotiškai nusiteikusių bendraminčių studentų. Su vienu būreliu atvykome į Kauno katedrą švęsti Kristaus Prisikėlimo rytmečio šventę. Su savo studijų draugu Adolfu Gurskiu ir kai kuriais kitais nuėję į zakristiją apsivilkome vadinamas „kamžas“ – baltą liturginį drabužį ir aktyviai dalyvavome Prisikėlimo šv. Mišių apeigose. Varpams gaudžiant, ėjome kartu aplink šventovę triskartinę procesiją. Gera buvo matyti ir atvykusius iš Vilniaus į šias Mišias kai kuriuos mūsų dėstytojus, kurie bijodami prarasti darbą, gyvenamajame mieste nedrįsdavo nueiti į bažnyčią. Atsirado su tais dėstytojais tyli abipusė pagarba.

Prisimenu mano surengtas jau lyg viešas Velykas, neraiškiai pavadintas „Gražiausio margučio“ švente „Kauno gelžbetonio“ susivienijime. Brėško 1988-tieji, vis ryškiau kūrėsi Lietuvos atgimimo Sąjūdis. Dirbau tada minėto susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Vykstant sąjūdiniam vadinamam „persitvarkymui“- įmonėje buvau jau legaliai įkūręs Lietuvių kalbos mylėtojų kuopą ir išgarsėjusią tuomet Respublikoje blaivybės draugiją, rengėme daug pažintinių ekskursijų po Lietuvą, domėjomės savo krašto istorija, stengėmės išsaugoti savo tautos dvasinės kultūros apraiškas. Paskelbiau dirbantiesiems, kad antrąją šv. Velykų dieną parengsime konkursinę „Gražiausio margučio“ popietę. Paprašiau, kad darbuotojai, norintys dalyvauti šiame konkurse, atsineštų savo numargintus velykinius margučius. Šį skelbimą daugelis darbuotojų sutiko su džiaugsmu. Visi suprato, kad tai simbolinė šv. Velykų šventės išraiška. Joje gausiai dalyvavo visų cechų darbininkų ir tarnautojų atstovai. Išrinkome konkurso vertinimo komisiją. „Gražiausio margučio“ vardą ir didįjį prizą laimėjo susivienijimo vyriausiojo technologo Benedikto Kemzūros, šiandien žinomo krepšinio trenerio Kęstučio tėvo, margutis. Pažymėti prizais buvo ir kitų dviejų vietų laimėtojai.

Džiaugėmės suneštų margučių, simbolizavusių Prisikėlimo šviesą, išraižytų raštų spalvomis. Apie tai parašiau straipsnelį į Susivienijimą valdančio tresto leidžiamą savaitinį „Statybų pastoliuose“ laikraštį. Tačiau dar tada turėjusi galios kontroliuoti į laikraštį atneštus rašinius, tresto partorgė ant mano straipsnio užrašė: „Nuo kada Tamakauskas pradėjo viešai organizuoti Velykų šventimą?… Nespausdinti!“. Į tai jau kitais metais laikraščio redaktorius Abelkis įdėjo nupieštą vaizdelį su užrašu: „Raganos mostas…“

Velykos – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Ji turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas, susijusias su pavergtos tautos išvedimu iš nelaisvės. Pagal šį Raštą Dievo pasiųstas Mozė turėjo prašyti Egipto faraono, kad šis išleistų visus žydus į laisvę. Faraonas nesutiko. Tuomet prasidėjo Egiptą žlugdantys antgamtiniai Dievo darbai. Tačiau mirties angelas nepalietė tų namų, kurių duris, Dievo nurodymu, žydai pažymėjo avinėlio krauju. Šis nelaimės praėjimas – perėjimas buvo pavadintas Pascha. Pascha buvo laisvės pradžia jos siekusiems izraelitams, suteikusiems galimybę išsivaduoti iš Egipto nelaisvės. Keliaudami per dykumą žydai ant lauže įkaitinto akmens kepė neraugintos duonos paplotėlius, daug kam žinomus „macus“. Pascha ir dabar žydams yra viena svarbiausių Judaizmo religinių metinių švenčių.

Avinėlio kraujas savo galia sustabdė besiartinančią mirtį. Rašydamas apie Senojo Testamento šventes, jau mūsų minėtas šventasis Paulius pažymi, kad visa tai tėra būsimų dalykų šešėlis, o realybė yra Kristus – Dievo sūnus, Velykų avinėlis, paaukotas žmonėms atpirkti iš prigimtinės nuodėmės, iš jų nuopuolio. Tai galimybė žmogui išeiti iš savo dvasinės vergovės, pereiti iš tamsos į šviesą. Todėl aukojant šv. Mišias prieš Komuniją cituojami Šventojo Rašto žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.

Velykos yra kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji nustatyta atsižvelgiant į Šventojo Rašto nuorodą 325 metais imperatoriaus Konstantino I iniciatyva sušauktame pirmajame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjuje. Savaitė iki Velykų, kaip minėta, vadinama Didžiąją savaite.

Svarbiausios Didžiosios savaitės dienos yra ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, primenančios Kristaus kančią ir mirtį.

Ketvirtadienio vakarą minima vakarienė, kada Kristus paskutinį kartą vakarieniavo su savo mokiniais. Paskui Kristus Judo buvo išduotas ir suimtas. Mūsų buityje šią dieną sutvarkomi namai, prausiamasi, išplaunami skalbiniai, pakeičiama patalynė. Manoma, kad tuomet ir visi metai bus švarūs bei jaukūs.

Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena. Tai tylos, susikaupimo ir apmąstymo diena. Bažnyčiose skaitoma Viešpaties Kristaus kančios istorija, neaukojamos šv. Mišios, neskambinama varpais, negrojama jokiais instrumentais. Tai tylos, susikaupimo, apmąstymo ir griežto pasninko diena – atsisakoma mėsiškų bei pieniškų valgių, stengiamasi daryti labdarą.

Didysis šeštadienis žymi laukimo dieną. Kristus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Tai Kristaus prisikėlimo laukimo diena. Namuose dažomi margučiai – pavasario ir naujos gyvybės simbolis. Ant margučių saulės ženklai reiškia saulę. Norima, kad jos netrūktų derliui. Derlius išreiškiamas augmenijos motyvais. Žalčio motyvai reiškia bundančią gyvybę. Simbolinės reikšmės turi ir spalvos. Juoda spalva vaizduojama žemė, žalia primena žaliuojančią augmeniją, gelsva – javų derlių, raudona spalva simbolizuoja gyvybę, mėlyna – dangų. Kai kas į margučių raštą įpina ir Dievą šlovinantį žodį „Aleliuja“ , Lietuvos trispalvę ar Gediminaičių stulpus. Kai kurie savo sukurtą margutį apkaišo sudžiovintų augalų šakelėmis, gintaro krisleliais ir mūsų Valstybės simboliniais ženklais.

Naktis iš šeštadienio į sekmadienį vadinama Velyknakčiu. Tai žvilgsnis į Prisikėlimo šviesą. Velyknaktį sudaro Šviesos, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos liturgijos. Per Šviesos liturgiją bažnyčios prieangyje uždegama ir šventinama ugnis. Nuo pašventinos ugnies uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti prisikėlusį Kristų – pasaulio Šviesą. Žodžio liturgijoje skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai, pasakojantys apie Dievo gerumą, pasaulio sutvėrimą. Per Krikšto liturgiją krikštijami vadinamieji katechumenai – suaugę žmonės, norintys ir pasiruošę priimti Krikšto sakramentą. Visa bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Per Eucharistijos liturgiją dalinama Komunija – prisikėlusio Kristaus gyvasis ženklas.

Šventų Velykų rytmetiniu bažnyčių varpų skambesiu, tris kartus apie bažnyčią einama procesija, traukiama giesme „Linksma diena mums nušvito“. Aukojamomis Mišiomis išreiškiamas Dievo sūnaus – Kristaus pergalės prieš mirtį džiaugsmas. Grįžus iš bažnyčios šeimos nariai vienas kitą su gražiais linkėjimais sveikina sulaukus šventų Velykų. Prie šventinio, visą šeimą vienijančio stalo, papuošto į želmenų kraitelę sudėtais margučiais ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimstantį pavasarį ir stiprybę, sukalbama Kristaus prisikėlimą šlovinanti malda, dėkojama Dievui už suteiktas malonias, prisimenami mirusieji artimieji, žuvusieji kovose dėl Lietuvos laisvės.

Šventiniai valgiai prasidėdavo nuo margučio. Kai kuriuose regionuose pirmasis margutis nebuvo daužomas. Jis būdavo pagarbiai supjaustomas ir linkint sveikatos, padalijamas. Tradiciniame margučių daužyme, kada žmogus laiko vieną kiaušinį, o kitas su kitu kiaušiniu daužia per jį, išaiškinamas stipriausio margučio savininkas, kuris gali tikėtis gausaus metų derliaus.

Vienas iš svarbiausių šventinių valgių buvo su didele meile ir atidumu šeimininkės iškeptas didžiulis pyragas, pagardintas aguonomis, riešutais ir džiovintais vaisiais. Tradiciniais patiekalais būdavo ir riebi raugintų kopūstų sriuba, kiauliena, virtos dešros, šaltiena, bandelės su aguonomis, džiovintais vaisiais ar įkeptais lašinukais, namuose pasigamintas varškės sūris, gira ir midus.

Prie tokio šventinio sotaus stalo žmonės sėsdavo po septynias savaites trukusio gavėnios pasninko. Žymus etnologas Libertas Klimka pateikia šiam laikotarpiui būdingą mįslę: “Septynios mylios sauso tilto, o gale jo – rožė pražydo“.

Velykinės tradicijos turėjo ir savo personažus. Tai „Velykų bobutė“ ir pavasario gyvybės pranašai -„Velykų kiškiai“. Prabudę Velykų rytą vaikai prie savo lovos rasdavo margučių. Kas juos atnešė? Tėvai jiems sakydavo, kad tai „Velykų bobutės“ ir jos pagalbininkų „Velykų kiškių“ dovanos…

Pirmąją Velykų dieną, grįžus iš bažnyčios, visi būdavo savo namuose. Antrąją šventės dieną būdavo pirmiausia aplankomi krikštatėviai, paskui – giminės ir kaimynai. Buvo ir „kiaušiniaujama“: atėjusysis pavaišinamas ir apdovanojamas kiaušiniu. Vykdavo ir žaidimai: po padarytą lovelį ridendavo kiaušinius. Kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Žaidėjai sutardavo ir kitaip: kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, tas ir laimėdavo. Būdavo kartais pastatomi varteliai. Laimėdavo tas, kurio nuriedėjęs laiveliu kiaušinis į juos pataikydavo. Gerai, kad šiuos velykinius žaidimus stengiasi palaikyti Kauno tautinės kultūros centras ir kai kurios mokyklos.

Velykos su savo tradicijomis yra giliai įaugusios į mūsų tautos kultūros dvasinį lobyną, teikdamos nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą. Sovietinės okupacijos metais lietuviškų Velykų tradicijos buvo gyvos ir nenutautėjusių mūsų išeivių širdyse bei buityje, žadindamos ir palaikydamos Lietuvos prisikėlimo viltį, gaivindamos savo kultūrines šaknis, istorinę atmintį, savo Tėvynės ilgesį. Prisimintini išeivijoje gyvenusio žinomo poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu – / Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai,/ Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų/ Ir kaip gaudžia aleliują Kauno Katedros varpai.

Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė tepadeda mums dar kartą priartėti prie amžinojo Gėrio šaltinio, tepaskatina mus geriau pažinti savo tautos dvasinių vertybių klodus, tepaskatina prisidėti savo kūrybiniu darbu prie jų puoselėjimo ir išlaikymo, prie Tikėjimo, Meilės ir Vilties tvirtumo. Tegul Kristaus prisikėlimo Šviesa aplanko mūsų namus, teikdama velykinį džiaugsmą ir palaimą. Kartu su „Gražių dainelių daug girdėjau“ autoriumi kanauninku Kazimieru Žitkumi – Vincu Stoniu džiaukimės – Velykos atėjo. [Eilėraščio „Velykos“ paskutinė eilutė].

The post Kristaus Prisikėlimas – visų krikščionių tikėjimo pamatas appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsima pogrindžio spaudos leidėja, daugintoja ir platintoja, viena iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos artimiausių bendradarbių grupės narių Ona Virginija Kavaliauskaitė gimė 1956 m. kovo 26 d. Simno r. Simno mstl. Jono ir Albinos Kavaliauskų šeimoje. Augo gausioje 15 vaikų šeimoje, kartu su 10 seserų ir 4 broliais, mokėsi Simno vidurinėje mokykloje. Bebaigdama mokyklą 1974 m. gegužės 2 d. tapo vienuole, įstojo į Šv. Šeimos kongregaciją, jai suteiktas vienuoliškas vardas – sesuo Bernadeta.

1975 m. vienuolyno vyresniosios siuntimu atvyko į Kybartus, kur klebonu dirbo kun. Sigitas Tamkevičius. Dirbo bažnyčios valytoja, puošėja, skalbėja, procesijų vadove. Kun. S. Tamkevičius pasiūlius, išmoko rašyti rašomąja mašinėle. Tuomet pradėjo spausdinti religinę literatūrą, ypač skirtą jaunimui. Kartais iš rankraščių perspausdindavo LKB Kronikai ir Aušrai skirtą medžiagą. Aušrą redagavo kun. Lionginas Kunevičius, kuris darbavosi Būdvietyje (Lazdijų raj.), vėliau – Lukšiuose (Šakių raj.), tad leidinio medžiagą veždavo į šiuos miestelius. Taip pat įsitraukė į LKB Kronikos dauginimą, padėjo ruošti pogrindžio leidinių fotokopijas, parengtus mikrofilmus veždavo bendražygiams, kurie juos perduodavo į Vakarus.

Susiklosčius aplinkybėms 1986 m. O. V. Kavaliauskaitė perėjo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Kartu su šios kongregacijos seserimis Birute Briliūte, Ona Šarakauskaite ji Vilkaviškio r. Opšrūtų k. Marytės Montvilaitės sodyboje keletą kartų daugino LKB Kroniką apie 100 egzempliorių tiražu. Dauginama buvo spiritiniu rotaprintiniu būdu, per naktį buvo galima padauginti apie 50 egzempliorių. Po to, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios leidinį, seserys jį išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų.

O. V. Kavaliauskaitė bendradarbiavo ir su „Aušros“ redaktoriumi kun. L. Kunevičiumi, kuriam atgabendavo Aušrai skirtus rašinius ir paimdavo jau išleistą numerį, jį su bendražygėmis nufotografuodavo ir parengdavo kelionei į Vakarus. Kadangi ses. Ona vairavo automobilį, iš kitų Lietuvos vietų paimdavo medžiagą, skirtą anksčiau minėtiems pogrindžio leidiniams ir parveždavo į Kybartus.

Įsikūrus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, paruoštus komiteto dokumentus keletą kartų vežė kitiems nariams pasirašyti arba iš jų gautą medžiagą parveždavo į Kybartus. Po LKB Kronikos redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus arešto, ji su kitomis Kybartuose gyvenusiomis vienuolėmis – Bernadeta Mališkaite, O. Šarakauskaite, B. Briliūte ir ankstesnėmis bendradarbėmis – seserimis Elena Šiuliauskaite, Nijole Sadūnaite, prisijungus kun. Jonui Borutai, toliau Kybartuose rinko medžiagą ir leido LKB Kroniką. O. Kavaliauskaitė pažinojo dalį aktyvių Lietuvos kunigų, kurie iki pradedant rengti naują numerį atskirose Lietuvos vietose rinko ir saugojo medžiagą. Ji dalį tos medžiagos pristatydavo redakcijai. Kita medžiagos dalis LKB Kronikos redakciją pasiekdavo per pogrindžio vienuolynus, daugiausia – per Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolyną Kaune, Donelaičio gatvėje. Taip pat – per slaptą katalikiško lietuvių jaunimo organizaciją „Eucharistijos bičiuliai“ ir aktyvius katalikus pasauliečius. Nemažai medžiagos surinkdavo naujasis LKB Kronikos redaktorius kun. J. Boruta. Jis buvo baigęs pogrindžio seminariją, neturėjo savo parapijos, todėl kunigai jį kviesdavo patarnauti į įvairias parapijas, ir taip jis galėjo rinkti medžiagą iš skirtingų Lietuvos vyskupijų.

Dėl pogrindžio veiklos Ona Virginija Kavaliauskaitė patyrė kelis tardymus ir penkias kratas. Tardė LSSR KGB tardytojai: papulkininkis Jonas Gavėnas, kapitonas Antanas Stepučinskas, majoras Vidmantas Baumila. 1983-09-15 O. V. Kavaliauskaitė Vilniaus KGB rūmuose buvo tardoma apie 7 valandas, tardytojas V. Baumila kamantinėjo apie kratos metu paimtus daiktus. Dėl LKB Kronikos leidimo 1987 m. LSSR KGB Tardymo skyriuje buvo jau kelintą kartą pradėta baudžiamoji byla Nr. 09-2-008-87, kurioje viena iš persekiojamųjų nurodyta O. Kavaliauskaitė. 1987-03-06 name, kuriame gyveno seserys O. Šarakauskaitė, B. Briliūtė ir O. Kavaliauskaitė buvo padaryta krata, kuriai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas KGB majoras Raimundas Rainys. Kratos metu iš O. Kavaliauskaitės kambario buvo paimta: magnetofono kasetė su kun. Juozo Zdebskio laidotuvių Rudaminoje pamokslų įrašais, 16 egz. kun. Alfonso Svarinsko nuotraukų su užrašu „Už Bažnyčią ir Tėvynę“, 5 egz. kun. Sigito Tamkevičiaus laiško, rašyto 1984-07-01, knygos – Aleksandro Solženycino „Gulago salynas“, Roberto Grigo „Rekrūto atsiminimai“, Bronio Railos „Kitokios Lietuvos ilgesys: šimtas prakalbų į Lietuvą“, R. Grigo rašytas laiškas. 1987 m. kovo 19 d. O. V. Kavaliauskaitė buvo iškviesta į Vilniaus KGB rūmus. Ten ją tardė A. Stepučinskas, kuris klausinėjo apie kratos metu iš jos paimtus daiktus, domėjosi, iš kur ji pažįsta R. Grigą, ar buvo kun. J. Zdebskio laidotuvėse ir mirties metinių minėjime Rudaminoje bei supažindino su nutarimu paimti jos pirštų antspaudus ir rašysenos pavyzdžius. O. Kavaliauskaitė pasirašyti po tardymo protokolu atsisakė. 1987-09-09 name, kuriame gyveno O. Kavaliauskaitė, O. Šarakauskaitė ir B. Briliūtė, vėl buvo surengta krata, kuriai vadovavo KGB tardytojai A. Stepučinskas ir V. Baumila. Nežiūrint per kratas patiriamos baimės, liko iš tos kratos ir linksmesnis prisiminimas. KGB tardytojas V. Baumila darydamas kratą, išmėtė rūsį dengiančias lentas. Ses. O. Šarakauskaitė tuomet griežtai pareikalavo tai sutvarkyti ir V. Baumila nenoromis tai padarė. Po to 1987-11-18 Vilkaviškio KGB būstinėje iš Vilniaus atvykęs A. Stepučinskas tardė O. Kavaliauskaitę, klausinėjo apie 1987-09-08 jos kambaryje kratos metu paimtus daiktus, ypač domėjosi, kas yra knygos „Katakombų gėlės“ autorius, iš kur gavusi kitas kratos metu paimtas knygas. LSSR KGB Vilkaviškio skyriaus operatyvinio tyrimo bylos (užvestos 1988-05-25) kortelėje nurodyta, kad O. Kavaliauskaitė dalyvauja renkant ir ruošiant medžiagą LKB Kronikai ir Aušrai.

Arešto ir galimo įkalinimo ses. O. Kavaliauskaitė išvengė dėl prasidėjusio Atgimimo. 1988 m. liepos 29 d. paskutinė KGB vedama baudžiamoji byla dėl LKB Kronikos leidimo buvo nutraukta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ses. O. Kavaliauskaitė persikėlė gyventi į Kauną, 30 metų dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos šeimininke. Dabar gyvena seserų bendruomenės namuose Kaune, Dobužinskio gatvėje.

O. V. Kavaliauskaitė 2000-07-01 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 929 buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2014-06-30 – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2008 m. jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

The post Minint „LKB Kronikos“ bendradarbės ses. Onos Virginijos Kavaliauskaitės gimimo 70-metį appeared first on Voruta.

Viktorija Jenciūtė, istorijos žurnalas „Voruta”, nr. 4, 2025

Įžanga

Lietuvos katalikių (toliau – LK) moterų draugija buvo aktyvi organizacija Pirmojoje Lietuvos respublikoje. Sovietinės okupacijos metais buvo panaikinta.  Organizacijos aktyvistės ištremtos į Sibirą arba uždarytos į kalėjimą.[1] Okupantams ši organizacija nebuvo palanki, nes propagavo bendražmogiškas vertybes, pasisakė už tautiškumą ir tikėjimą.

Negalėdamos tęsti savo veiklos okupuotoje tėvynėje organizacija ėmė steigti savo skyrius šalyse, kur galėjo tęsti veiklą, kurią pradėjo dar laisvoje Lietuvoje. Toronto Prisikėlimo parapija pasirinkta tirti, nes yra mažai tyrinėta, o Torontas buvo svarbus lietuvių centras pokario metais.

Dėl mažo dėmesio šiai organizacijai ir nutarta apžvelgti jos veiklą šiame straipsnyje. Buvo išleista knyga „Tiesos ir meilės keliu“[2], kurioje apžvelgiama Lietuvos katalikių moterų draugijos istorija Lietuvoje ir išeivijoje (minimaliai apie užsienyje buvusius skyrius). Taip pat Aldonos Vasiliauskienės straipsnyje Lietuvių katalikų moterų veiklos išeivijoje fragmentai.2. LKMS – 110[3] ji apžvelgė užsienio skyrių veiklą. Žinios apie parapijos moterų veiklą yra fragmentiškos. Straipsnis remiasi žiniomis apie Prisikėlimo parapijos veiklą Kanadoje, Toronte. Penkerių metų laikotarpis pasirinktas tirti siekiant parodyti organizacijos skyriaus aktyvumą per gan trumpą laikotarpį – penkerius metus. Tyrimui buvo naudotas Kanados katalikių moterų draugijos leidžiamas žurnalas „Moteris“.

Draugijos skyriaus įkūrimas

Kanadoje veikė 7 skyriai, o vienas iš jų ir buvo Toronto Prisikėlimo parapijos.[4] LK moterų draugijos skyrius susikūrė Toronte, Prisikėlimo parapijoje 1957-11-18. Skyriaus vadovu buvo paskirtas tėvas Placidas, OFM (OFM lotyniškas trumpinys reiškiantis Orda Fratrum Minoro, tai yra  Pranciškonų ordino santrumpa). Taip pat minima, jog į draugijos veiklą įsitraukė ir Bažnyčiai remti moterų būrelis, kuris buvo Toronto, Prisikėlimo parapijoje.[5]

R. Kulienės straipsnyje „Liet. Kat. Moterų Draugijos veikla Kanadoje“ apie Prisikėlimo parapijos skyrių rašoma, kad steigiamasis susirinkimas 1957 m. Iš pradžių būta 46 narių, o vėliau skaičius auga ir aprašomuoju laikotarpiu narių yra virš 100. [6] 1958m. skyrius turėjo 115 aktyvias nares[7], o 1959 m. – jau 120 minint, 3-jų metų Draugijos veiklos sukaktį. [8]

Veikla Toronto Prisikėlimo parapijoje

Moterų organizacija pradėjo savo veiklą ir iš karto ėmėsi įvairių darbų. Steigiamajame susirinkime buvo priimta, kad veikla turi būti naši ir sisteminga. Tam nuspręsta įkurti sekcijas (socialinių, kultūrinių, kursų ir laisvalaikio bei parapijos parengimo sekcijas).[9]

Nepilni skyriaus veiklos metai buvo pažymėti šiomis veiklomis: skyrius sušaukė 4 visuotinius susirinkimus, surengė 3 agapes, surengtos Užgavėnės, virimo-kepimo kursai (už geriausius valgius kursantėms buvo parūpinti prizai, kursus lankė ~60–70 kursančių). Sėkmingai baigus pirmą semestrą, buvo pradėtas ir antrasis.[10]

Prisikėlimo parapijos skyriaus moterys aktyviai lankydavo sergančiuosius (ligoninės, sanatorijos). Chroniškomis ligomis sergantys ligoniai būdavo lankomi nuolatos, o per tokias šventes, kaip šv. Kalėdos ar šv. Velykos, lankomiems ligoniams lietuviams, kurie vargsta, buvo nunešama dovanėlių.[11]

Bendruomenė aktyviai dalyvavo rengiant parapijoje koncertus ir atėjusius paklausyti koncerto vaišindavo kava, gamindavo maistą ir pan. Jos taip pat rėmė jaunimo stovyklas. Kiekviena organizacijos narė taip pat buvo remiama: gaudavo dovaną, jei susilaukdavo vaikelio, jei narė susirgdavo, tai ji būdavo lankoma, o už mirusią – užperkamos mišios.[12]

Moterų draugija organizavo mokymus, kad narės įgautų praktinių žinių gyvenime. Geras to pavyzdys yra siuvimo kursai, kurie leido moterims užsidirbti pinigų siuvant. Taip pat reikia paminėti, jog buvo organizuojamos įvairios šventės, pobūviai, loterijos ir koncertai. Pranešime minima, jog per Motinos dieną susirinko net per 200 svečių, o lektorės buvo apdovanotos. Minima, kad socialinių veiklų sekcija rinko aukas ir lankė ligonius. Moterys taip pat rinkdavosi į susirinkimus-agapes, kurių metu aptardavo įvairiausias temas (pvz., vaikų auklėjimo problemas).[13]

Iš pranešimo spaudai apie Kanados lietuvių katalikių moterų suvažiavimą, kuris vyko Toronte 1957 m., sužinome, jog ten pasisakė ir Toronto Prisikėlimo parapijos skyriaus pirmininkė A. Kuolienė. Ji parengė pranešimą apie skyriaus veiklą. Minima, kad skyrius šalpai ir kultūrai yra paskyręs virš 900 JAV dolerių, t. y., įvairioms jaunimo stovykloms, mokymams ir pan.[14]

Kitame pranešime spaudai rašoma, jog Prisikėlimo parapijos moterys neužmiršta savo bažnyčios. 100 JAV dolerių buvo paskirta naujiems bažnyčios indams ir tokia pat suma naujiems vargonams įsigyti.

1961 m. buvo minima penktoji sukaktis nuo to, kai įsikūrė Prisikėlimo parapijos moterų skyrius. Pranešime spaudai buvo minima, kad vieni iš svarbiausių veiklų tais metais buvo vesti siuvimo kursai, išleista jaunimui dėl seksualinio auklėjimo knyga „Atviras žodis“[15] (remiantis Romos katalikų bažnyčios mokymu).

A. Vasiliauskienė straipsnyje „Lietuvių katalikių moterų veiklos išeivijoje fragmentai.2. LKMS – 110“ rašo, kad pagrindinės veiklos kryptys buvo jau anksčiau minėti dalykai, kaip labdara, senelių lankymas, taip pat labdaros teikimas Kanados lietuvių organizacijoms, jaunimo auklėjimui. Dažniausiai lėšos buvo renkamos per vakarienes, parodas, koncertus ir t. t. Kasmet buvo rengiamas išpardavimas, arba kaip tuo metu vadinta – bazaras.[16]

Apibendrinant galima teigti, jog nepaisant sunkumų, kuriuos per karus ir okupacijas patyrė Lietuvos katalikų moterų draugija, jos veikla nenutrūko. Po šalies okupacijos katalikės kūrėsi Vakarų valstybėse, kur susiburdavo lietuvių katalikių bendruomenės, pradėdavo veikti atskiri skyriai miestuose, kur jos būdavo aktyvios. Vienas iš tokių miestų buvo Torontas Kanadoje. Ten veikė Toronto Prisikėlimo parapijos skyrius. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime Kanadoje, taip pat ir okupuotoje Lietuvoje. Aktyviai prisidėjo ir prie moterų švietimo, tautiškumo puoselėjimo per tradicinių švenčių rengimą, religijos išsaugojimo per Katalikų bažnyčios palaikymą Toronte. Prisikėlimo parapijos moterų skyriaus veikla buvo aktyvi ir pelninga.

Literatūra ir šaltiniai

[1] Krupavičius, Mykolas, „Lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjunga“, in: Tiesos ir meilės keliu, Kaunas: Diemedis, 1995, p. 44.

[2] Kaukėnas, Danas, Tiesos ir meilės keliu, Kaunas: Diemedis, 1995.

[3] Vasiliauskienė, Aldona, „Lietuvių katalikų moterų veiklos išeivijoje fragmentai.2. LKMS – 110“, in: Gimtasis kraštas, 2019.

[4] Šlepetytė-Janačienė, Aldona, „Lietuvių katalikių moterų veikla išeivijoje“, in: Tiesos ir meilės keliu, Kaunas: Diemedis, 1995, p. 104.

[5] Skyriaus valdyba. Apžvalga. Moteris. Nr. 1 (6) (1957) P.22

[6] R. Kulienė, „Liet. Kat. Moterų Draugijos veikla Kanadoje“, in: Moteris, 1957, Nr. 4 (9), p.30.

[7] Rickienė, Z., „LKM Draugijos skyrių veikla“, in: Moteris, 1958, Nr. 4 (13), p. 25

[8] D.S., „LKM Draugijos skyrių veikla“, in: Moteris, 1959,  Nr. 2 (15), p. 24

[9] Kulienė R., „Liet. Kat. Moterų Draugijos veikla Kanadoje“, in Moteris, 1957,  Nr. 4 (9), p. 30.

[10] Ten pat, 30.

[11] Ten pat, p.31.

[12] Ten pat, p. 31.

[13] Koresp, „LKM Draugijos skyrių veikla“, in: Moteris, 1958,  Nr. 3 (12), p. 22.

[14]K-tė, „LKM Draugijos skyrių veikla“, in: Moteris, 1959,  Nr. 4 (17), p. 25.

[15] Įvairūs autoriai, „Liet. Kat. Moterų Dr-jos veikla“, in: Moteris, 1961, Nr. 2 (23), p. 34.

[16] Vasiliauskienė, Aldona, „Lietuvių katalikų moterų veiklos išeivijoje fragmentai.2. LKMS – 110“, in: Gimtasis kraštas, 2019,T.17, p. 38.

The post Lietuvos katalikių moterų draugijos skyriaus veikla Toronto Prisikėlimo parapijoje (1957–1962) appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Kovo 14 d. Romoje, Popiežiškojoje Švč. M. Marijos Didžiojoje bazilikoje, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventės (Kovo 11 d.) proga lietuviai rinkosi į Mišias, kurias aukojo bazilikos arkikunigas kardinolas Rolandas Makrickas, koncelebravo Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektorius kunigas Audrius Arštikaitis.

Kreipdamasis į susirinkusiuosius, kardinolas kvietė melstis už Lietuvą, pažymėdamas ir vidinės laisvės svarbą, nes Tėvynės laisvė priklauso nuo kiekvieno laisvės. „Melskimės už valstybę pradėdami nuo savęs. Kiekvienas turi savo gyvenimo kelią, bet visada turi būti vienas dalykas – mūsų žvelgimas į kitą kaip į brolį ir seserį, kad mus vienytų brolybė. Tėvynės laisvė priklauso ir nuo mūsų laisvės. Prašykime drąsos, tikėjimo, vilties tiems, kurie atsakingi už mūsų kraštą, kad šiais sudėtingais laikais sugebėtume ne tik apginti savo laisvę, bet skleisti laisvę ir tarp kitų“, – homilijoje kvietė kardinolas Rolandas Makrickas.

Liturgijos pabaigoje Mišiose dalyvavę Lietuvos ambasadų Romoje – Italijos Respublikoje ir prie Šventojo Sosto – diplomatai, Italijos lietuvių bendruomenės atstovai bei piligrimai iš Lietuvos sugiedojo Tautišką giesmę.

DŽ / Vatican News

The post Romoje paminėta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventė appeared first on Voruta.

Kun. Mariaus Talučio pamokslas, pasakytas 2026 m. Kovo 11-ąją Alytaus Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje meldžiantis už Lietuvos Laisvės kovotojus, monsinjorą Alfonsą Svarinską, partizanus, mirusius Nepriklausomybės akto signatarus ir mirusius parapijiečius

Nuoširdžiausiai sveikiname visus svečius, atvykusius paminėti Kovo 11-tosios iškilmę. Šiandien prisimename kovojusius už Lietuvos Laisvę. Prisimename monsinjorą Alfonsą Svarinską, kuris dabar iš Dangaus žvelgia į mus ir kartu su mumis meldžiasi. Susirinkome padėkoti Dievui už jo gyvenimą, jo tarnystę, jo meilę Tiesai. Juk liturgijoje susitinkame ne tik su gyvaisiais. Čia kaip Dangaus karalystėje – mūsų susirinkimas apima tiek žemiškąją, tiek dangiškąją Bažnyčią. Mes tikime, kad monsinjoras yra pas Viešpatį ir yra galingas užtarėjas, meldėjas už Tėvynę Lietuvą.

Šiandienos Dievo Žodyje, skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos, girdime, kaip pranašas Mozė, vedantis tautą į pažadėtąją žemę, sako izraelitams testamentinius žodžius. Ir mūsų monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra pranašas. Jis – mūsų tautos vedlys, vedęs ją per nelaisvės metus. 22-ejus metus sėdėjęs kalėjimuose, lageriuose, sumuštas, pažemintas, apšmeižtas. Įvairiausias kančios formas jam teko patirti. Buvo nepatogus okupuotoje Lietuvoje. Bet ir laisvoje Lietuvoje ne visą laiką buvo priimamas, jo žodis ne visą laiką buvo transliuojamas. Kai kam atrodė, kad ką jis sako yra per stipru – per daug nuoga tiesa. Bet tai yra pranašo ženklas. Pranašo ženklas yra ir liūdesys bei sielvartas dėl tautos, kuriuos monsinjoras Svarinskas nešiojosi savo širdy. Apie Lietuvą ne tik ugningai kalbėdavo, bet ir graudindavosi dėl jos, nes ji jam buvo šventa, brangi ir labai tikra.

Šiandien Mozė kalba apie du dalykus. Pirmiausia, jis kalba apie žemę. Sako: žemė, į kurią einate, yra jums atiduota ir jūs ją užvaldykite. Taigi, žemę, kuri jums duota, jūs valdykite, – būtent tokia yra viena nepopuliariausių Svarinsko nuostatų, dėl kurios kovodamas jis buvo atmestas. Jis aiškiai sakė: Lietuvos žemės užsieniečiai pirkti negali; ji turi būti lietuvių nuosavybė ir negali būti pardavinėjama užsieniečiams; ji turi būti sujungta su lietuvių širdimis, su lietuvio rankomis, su lietuvio prakaitu. Už tai monsinjoras buvo nurašytas ir nustumtas: seneli, tu ne šiuolaikiškai galvoji; tu esi atsilikęs. Bet jo žodžiai yra išmintingi, šventi žodžiai. Tai – pranašiška išmintis. Iš tikrųjų, Lietuvos žemė yra mūsų potencialas. Ji gali maitinti tautą, pasotinti ją duona ir duoti pilnatvę, nes ji mums yra šventa. Ir Mozė šiandien mums sako: užvaldykite žemę, būkite jos savininkai, būkite jos valdovai, gaspadoriai.

Kitas dalykas – Mozė kalba apie tautos išmintį – Dievo Žodžio išmintį. Kur yra ta išmintis ir tas išprusimas? Laikydamiesi Dievo įsakymų būsite išmintingi tautų akyse.

Brangieji, mums būtina prisiminti, kad mūsų tautos turtas ir ypatinga dovana yra mūsų lietuvių kalba. Ji yra seniausia pasaulyje gyva kalba. Be to, turime tokį turtingą palikimą – giluminę mitologiją, išmintį, sudėtą mūsų dainose, sakmėse, patarlėse, pasakose. Visas šis turtas yra didžiulis išminties potencialas, kurį turime labai branginti ir į jį atsigręžti. Mūsų senoliai, ypatingai čia, Dzūkijoje, galėjo iš atminties išdainuoti iki trijų šimtų dainų, kurias išmoko ne iš ko kito, o iš savo Motulės. „Mano Motulė dainuodavo, o aš klausydavau, – sako, – taip ir išmokau“. Tas dainas prisimindamas žmogus apdainuoja viską. Grūšialą, augančią kieme. Darbą, kurį atlieka. Saulelą. Mėnulį. Medį. Akmenį. Žemę. Mišką. Šį visą tokį gražų pasaulį. Mūsų folkloras yra šaltinis, kuriame yra mūsų senolių, mūsų tautos išmintis.

Taigi, broliai ir seserys, tokia gražia proga norisi, kad savo širdyse atgaivintume susidomėjimą mūsų šaknimis – mūsų didvyriais, Laisvės kovomis ir ta gilumine lietuviška dvasia. Taigi, žemė ir protėvių išmintis. Šitą teigdami ir toliau eidami Laisvės keliu, mes galime išlikti tauta. Ir išlikti. Amen.

***

Po šv. Mišių buvo pristatyta knyga, skirta monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms – „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, III dalis. Kalbą šia proga sakė poetė, dr. Erika Drungytė, knygos ištrauką skaitė  Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius Albinas Kėleris, kultūros darbuotoja Albina Saladūnaitė. Mišių ir renginio metu giedojo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės ansamblis.

Poetė Erika Drungytė. Laikai ir laikas

Šiandieną yra Kovo 11-oji. Tos dienos, tokios dienos laukė mūsų seneliai, tėvai, mes patys. Tačiau su kiekvienais metais šios svarbios datos minėjimo iškilmių dalyviai vis labiau atrodo pavargę. Nesunku pastebėti, kad baigiama nusilaužti sprandus prigalvojant kuo keistesnių užsiėmimų ir pramogų, nuspalvintų raudonai, žaliai ir geltonai, kad tik būtų įtikta jau viskuo prisisotinusiems bendrapiliečiams, tačiau fantazija senka.

Iš tiesų, trisdešimt šešis metus iš tribūnų transliuoti panašias kalbas, pilnas patoso ir tuščių žodžių, nėra lengva. Pasisakyti prasmingai, išdėstyti kažką naujo, įkvepiančio, pakylėjančio, pažadinančio – ne pliusiuko užsidėjimas, bet savivokos, savimonės, išprusimo, patirties ir dvasios atskleidimas. Regis, būtent paskutiniosios dabar taip labai stokojame, apsunkę nuo gėrybių, kurias mums po kojomis kloja niekada nepavargstanti saldžialiežuvė Pagunda. Ji mums kužda apie patogų ir ramų gyvenimą, apie hipnotizuojantį pažadą „viskas galima“, apie tai, kad atsakomybę galima pakeisti brangiu advokatu, o rojaus sodą įsigyti už vieną kitą milijoną. Kaip tą milijoną uždirbti – daugybė mokymų, tinklalaidžių, konsultacijų. O kaip pelnyti ramybę? Kaip perskaityti eilėraštį? Kaip suprasti, kas yra meilė? Ne, ne ta, kuri dėl figūros, ferario ar fetišo, bet tokia, kurią svarbiausiu dalyku žemėje ir danguje įvardija Šventasis Raštas? Kas konsultuoja ir pasakoja apie tai televizijose, šou laidose, influencerių paskyrose? Apskritai, kam šiandien reikia poeto, filosofo, kunigo, jei jis netapo populiariu ir neturi instagramo? Taigi išdrįsti praverti burną ir numegzti nors kiek nebanalų tekstą, skirtą ir mūsų Laisvės dienai, ir monsinjoro Alfonso Svarinsko, kurio šimtąsias gimimo metines minėjome pernai, garbei, ryžausi tik iš didelės pagarbos žmonėms, kurie iki šiol tiki, jog jų darbai tarnauja tėvynei, jos istorijos liudijimui ir atminties išsaugojimui. Tiems, kurie leidžia absoliučiai nekomercines knygas, žinodami, kad norinčiųjų perskaityti bus gal tik kelios dešimtys.

Grįžkime prie Alfonso Svarinsko. Pirmiausia kviečiu įsiklausyti į faktą – šimtosios metinės. Kai pagalvoji – visas amžius, tikra begalybė. Tačiau kiek dar daug gyvų liudininkų, bendravusių su kunigu, jį pažinojusių, žinojusių, girdėjusių, mačiusių. Taigi šis žmogus nėra išnykęs kažkokioje mistinėje nežinomybėje, apie jį galime kalbėti, liudyti, svarstyti. Netgi prisiminti, kaip jis ryžosi prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, tapęs Atkuriamojo Seimo deputatu 1991-aisiais. Štai čia susijungia tos svarbios šios dienos linijos – Lietuva susigrąžina nepriklausomybę, ir tik tada, 1990-aisiais, tremtinys kunigas atgauna (!) teisę grįžti į tėvynę. Skamba keistai, fantasmagoriškai, šiuolaikiniam žmogui nebesuvokiamai. Bet visai kitaip atrodo mums, tiems, kurie lyg tiltas vienu galu remiamės į vis dar gyvas XX a. pradžios artimųjų istorijas, esame patyrę sovietinę realybę, išgyvenę Atgimimo euforiją ir kojomis palietę kitą krantą – naują erą.

Turime pripažinti, kad regime kitus laikus. Juose pasikeitė šimtai mums įprastų dalykų, ir jei dar visai neseniai manėme, kad techninė pažanga iš gyvenimo į muziejus išstūmė mūsų močiučių buities rakandus, tai šiandieną daugybė mūsų pačių kasdienoje dalyvavusių prietaisų, daiktų, papročių bei įpročių, kalbos žodžių, vertybinių atributų pasitraukė į būtąjį laiką. Tik atrodo, kad esame vis tie patys, tačiau laiko greitintuvas į turbiną pagavo ir mus – jau kalbame kitaip, bendraujame kitaip, reaguojame kitaip. Ties šia vieta derėtų stabtelėti. Jeigu šiandieną čia, šioje bažnyčioje iš sakyklos prabiltų Alfonsas Svarinskas, mums jo kalbėsena, terminologija, bėdų matymo ir aiškinimo tiesmukumas skambėtų visiškai kitaip, nei pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Problemos išliko, skauduliai išliko, rūpestis dėl tautos ateities apaugo naujomis aktualijomis, tačiau naujoje epochoje mūsų nebegraudina ir negąsdina tai, dėl ko praėjusio šimtmečio žmonės buvo pasiryžę eiti į miškus, kentėti lageriuose, dirbti pogrindžiuose. Mūsų baimės apima tik labai trumpą distanciją – kas vyksta šiandien ir kaip susikurti kuo patogesnį gyvenimą ateityje, kurią vadiname pensija. Tingulys apėmė ne tik kasdienybę, už kurią kautis taip pat nėra ryžto, nes geriau išvykti į užsienį. Jis įsimetė į mąstymą, o tai – pavojingas dalykas, nes kai atrofuojasi ši funkcija, hedonizmo džiunglės apauga miestus ir jų rūmus taip greitai, kad jų atvadavimas tampa labai ilga ir dažnai nesėkminga pastanga.

Knygos „Nepataisomasis“ trečioji dalis, kurioje sudėti liudijimai, prisiminimai, pasisakymai, pamąstymai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską, mėgina su tomis džiunglėmis kovoti. Ramiai, nuosekliai, atidžiai. Šis leidinys tarsi sako – taip, tai knyga, kurioje nėra jokių šiandieną vartojamų „narkotikų“, dar daugiau – joje pilna nebepopuliarių temų, žodžių, istorijų, tačiau ją skaitant galima pamankštinti smegenis, širdį ir dvasią. O ir tuo atveju, jei jos niekas neatsivers dabar, tikime, kad ji taps labai svarbiu dokumentu po keliasdešimt ar kelių šimtų metų. Juk visokie retro dalykai daugeliui vėl patinka, į juos atsigręžiame, saugome, atkuriame. Reikia laiko. Viskam reikia laiko, kad iš tolimesnės perspektyvos galėtume pamatyti reikalo esmę.

Argi ne taip nutiko ir su mūsų atmintimi apie Lietuvą? Dabar jau pradedame regėti, kokia visai neprasta ir visai ne vien vargo prispausta valstybė ji buvo viduramžiais, kokias Europos karalių dinastijas aprėpia lietuviškosios šaknys, imame didžiuotis dvarais ir ten puoselėta įvairių sričių kultūra, su pasididžiavimu vertiname kai kuriuos tarpukario visuomenės nuveiktus darbus. Bet artimosios istorijos dar negebame apžvelgti objektyviai, nes esame pritvinkę skaudulių, nuoskaudų, neteisybės jausmo, pykčio, neišsipildžiusių lūkesčių apmaudo. Ir kaip gi mums dabar tokiems, susiskaldžiusiems, šiuolaikinius ginklus ne į išorę, bet vieniems prieš kitus atstačius, būti? Kaip nurimti, pradėti džiaugtis ir patiems, niekieno neraginamiems imti švęsti (beje, žodis švęsti tiesiogiai susijęs su žodžiu šventas)? Kaip imti iš tiesų švęsti gyvenimą, švęsti laisvę, švęsti valstybę? Kaip kalbėti be lozungų, be mandagių biurokratinių klišių, be primestos tuščiažodžiavimo retorikos?

Tokiomis akimirkomis, kai mus už vienos rankos laiko laikinųjų malonumų influencerė Pagunda, už kitos – vidudienio demonas, siūlantis apatiją, nuovargį, nuobodulį, beprasmybę ir tuštumą, verta prisiminti žmones, kurių neįveikė niekas.

Štai keli sakiniai apie Alfonsą Svarinską iš knygos „Nepataisomasis“:

„Pasipasakojo vargšas, kaip žiauriai buvo tardomas, bet kalbėjo, kaip visada, su humoru. Sakė, kad sykį paklausęs savo budelio L. Martavičiaus, ar bemušant nenuvargo ranka.“; „Trumpai papasakojo, kaip buvo areštuotas. Šį kartą iš Betygalos. Pakilios, smagios nuotaikos. Graži jo savybė – visada gera nuotaika, ir gražus sugebėjimas „kandžioti“ viršininkus.“; „Kun. A. Svarinskas sugebėdavo visais atvejais išlaikyti gerą nuotaiką, ir jokia panieka jo neišmušdavo iš vėžių. (…) Čekistai pradėjo skelbti, kad kun. A. Svarinskas siunčiamas dirbti ambulatorijoje. O iš tikrųjų jį siuntė sunaikinti! Atsisveikinome sunkia širdimi, bet jis nenustojo juokavęs“.

Pajuokaukime ir mes – argi nebūtų puiku pasinaudojus genų inžinerijos, kuri jau taip toli pažengė, pasiekimais įsimontuoti sau Svarinsko geną, kuris žmoguje užmaišo nuostabų dalyką – sujungia niekuo nesunaikinamą meilę Dievui ir kilnią meilę jo kūrinijai, neužgesinamą kovotojo už pamatines vertybes dvasią ir bet kokiems išbandymams pasirengusio kario ryžtą, gilų, kontempliuojantį protą ir racionalų mąstymą, neišblėstančią tikėjimo ugnį ir atsidavimo dovaną, atsakomybės bei pareigos jausmą ir ateities numatymo įžvalgą? Tačiau būti tokiu – begaliniai sunku. Ir ne kiekvienam reikia, ne kiekvienam įmanoma. Ir vis tik viduje kirba – kažkas negerai, kažkur mes prašauname, kažko dar nesuvokiame, nes juk tie puikumai, apie kuriuos visi kalbame – laisvė, galimybės, turėjimas, atlapotos durys į pasaulį, technologijų pasiekimai, buities lengvumas – kažkodėl niekaip nepanaikina kažin ko sunkaus ant širdies. Netikite Dievą, todėl ir blogai, – abejones griežtai nukirstų monsinjoras Svarinskas. O gal tikrai? Gal tik tiek ir trūksta, kad viskas stotų į savo vietas – ne proginio bažnyčios lankymo, ne demonstratyvaus vėliavos laikymo, bet gelminio tikėjimo. O tada, žiūrėk, sušvistų visai kitokia tiesa – ne asmeninė teisybiukė, bet ta, kuri mus išlaisvina. To sau ir visiems mums linkiu minint Lietuvos laisvės atgavimo dieną.

The post Poetė Erika Drungytė, kun. Marius Talutis. Laikai ir laikas. Saugant laisvę, prisimenant jos nešėjus appeared first on Voruta.