Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

XX a. 6 dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo priverstinai SSRS įtakos zonoje atsidūrusioje Vidurio Rytų Europoje buvo išties neramu. 1953 m. tariamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje protestavo daugybė darbininkų, 1956 m. Poznanėje – šimtai tūkstančių. Dar ryškesni buvo tų pačių metų vadinamojo Budapešto rudens įvykiai arba Vengrijos revoliucija, prie kurios prisijungė apie 300 tūkst. žmonių, reikalaujančių spaudos laisvės, laisvų rinkimų ir sovietų kariuomenės išvedimo. Simboliška, kad protestuotojai nuvertė milžinišką Josifo Stalino paminklą, o iš socialistinės Vengrijos vėliavų iškirpo komunistinius simbolius.

Žinoma, sukilimas sulaukė brutalaus Maskvos karinio ir represinio atsako – lapkričio 4 d. sovietų kariuomenė pradėjo plataus masto intervenciją ir jėga atkūrė Maskvai pavaldžią Janoso Kadaro administraciją. Iš viso žuvo iki 3 tūkst. ir buvo sužeisti apie 13 tūkst. vengrų. Po sukilimo prasidėjo kelerius metus trukę masiniai areštai, slapti teismai, deportacijos ir egzekucijos, o 1958 m. mirties bausmė buvo įvykdyta ir sukilimo simboliu tapusiam premjerui Imrei Nadžiui (Imre Nagy). Budapešto rudens represijų atgarsiai palietė įvairias vengrų visuomenės sritis. Tai pasireiškė ne tik politine bei kultūrine cenzūra, griežtesne intelektualų ir studentų kontrole, bet ir didžiuliais demografiniais sukrėtimais – šalį priverstinai turėjo palikti keli šimtai tūkstančių žmonių. Galiausiai šie įvykiai paliko gilius randus vengrų kolektyvinėje atmintyje, paveikė net ir sociokultūrinį šalies gyvenimą, pvz., net tokį fenomenalų šios tautos identiteto reiškinį kaip sportą. Šalies futbolo rinktinė iki sukilimo buvo viena stipriausių pasaulyje, 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių bendroje medalių lentelėje Vengrija užėmė net trečią vietą (po JAV ir SSRS), o po sukilimo rezultatai smarkiai smuko žemyn.

Minimo laikotarpio politiniai pokyčiai sukrėtė ir pačią Sovietų Sąjungą. Po J. Stalino mirties, į valdžią atėjus N. Chruščiovui (nors ir jis pats buvo susitepęs iki tol vykusių masinių represijų ir kitų sovietinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų krauju) 1956 m. vasarį vykusiame SSKP 20-ajame suvažiavime buvo paskelbta destalinizacijos politika, padvelkė atšilimo vėjas.

Lenkų ir vengrų pavyzdys, politinės atmosferos pokyčiai SSRS (todėl ir dažniau į tėvynę grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai) darė įtaką sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų nuotaikoms. Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1956 m., visų pirma, Vengrijos įvykiai paskatino intensyvesnį pasipriešinimą – 1956–1957 m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. Dėl to 1957 m. buvo suimtas rekordinis per atšilimo laikotarpį pogrindžio dalyvių skaičius – 43 asmenys.

Istoriškai Vėlinės buvo tradicinė lietuvių šventė, primenanti iškeliavusius artimuosius. Sovietinės okupacijos metais ši diena įgavo ir dar kitą atspalvį – patriotiškai nusiteikę lietuviai prisimindavo žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Todėl itin reikšmingi buvo 1956-ieji, kai spalio pabaigoje prasidėjus Vengrijos sukilimui pasipriešinimo nuotaikos ir laisvės viltys sustiprėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Šiemet bus minimas šių įvykių 70-metis.

Visgi svarbu pabrėžti, kad Vėlinių minėjimas okupuotoje Lietuvoje buvo ypatingas dar iki 1956 m. Anot etnologo Juozo Kudirkos, jau 1944 m. Kaune per Vėlines uždegtomis žvakutėmis buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų savanoriai, apleistas Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kitos lietuvių atminties vietos. Tuo tarpu remiantis istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko surinkta informacija, nuo 1945 m. Lietuvoje buvo pastebima aktyvi jaunimo – moksleivių ir studentijos – veikla. Pavyzdžiui, Saldutiškio progimnazijoje Utenos rajone 1945 m. lapkričio 1–2 d. net kelios klasės neatėjo į pamokas, o Alytaus gimnazijos moksleivės papuošė žuvusių karių kapus gėlėmis, Lietuvos valstybiniais simboliais, šaulių ženkleliais, deginamomis žvakutėmis.

Remiantis pogrindinės jaunimo organizacijos nario Zigmo Tamakausko liudijimu, galime tiksliau rekonstruoti ir tai, kas įvyko 1955 m. Kauno senosiose kapinėse (dabartiniame Ramybės parke): „Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. <…> Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. <…> Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. <…> jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus <…> Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas…“ Taip 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune tapo bene pirmąja atvira didesnio neginkluoto protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija Lietuvoje, pasibaigusia susidūrimais su milicija ir aktyviausiųjų areštais.

1956 m. situaciją iš esmės pakeitė ir dar labiau radikalizavo minėti įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvoje apie juos, visų pirma, sužinojo iš sovietinės spaudos, bet klausantis Vakarų radijo stočių. Tai patvirtino ir buvusio Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizano, Gulago politinio kalinio ir aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio veikėjo Edmundo Simanaičio atsiminimai, kurie perteikė tuometines, ypač jaunimo nuotaikas: visų pirma, žinios iš Budapešto kurstė viltį, kad politiniai sukrėtimai gali apimti ir kitas Maskvos kontroliuojamas šalis.

Kita vertus, net ir atmetus situaciją paaštrinusius Poznanės ir Budapešto įvykius, o prisiminus vien prieš metus vykusius neramumus, okupacinė valdžia tokios reakcijos tikėjosi ir ruošėsi. Dar prieš Vėlines buvo renkama informacija apie visuomenės nuotaikas, sekami atsiliepimai apie Lenkijos ir Vengrijos įvykius, stiprinamos milicijos, vidaus kariuomenės ir KGB pajėgos. Kapinės buvo apsuptos, ribojamas žmonių priėjimas prie paminklo žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vis dėlto lapkričio 2-osios vakarą žmonių sustabdyti nepavyko. Senosiose kapinėse susibūrė daugiatūkstantinė minia – kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš viso šiuose įvykiuose Kaune dalyvavo net iki 10 tūkst. žmonių. Gausiai rinkosi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) institutų studentai, taip pat moksleiviai ir jauni darbininkai.

Susirinkę žmonės prisiminė už Lietuvos laisvę žuvusiuosius: Nepriklausomybės kovų dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos šalikų spontaniškai buvo susegta Trispalvė. Skambėjo nepriklausomos Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, taip pat aiškią politinę žinutę siunčiantys šūkiai: „Laisvės Lietuvai!“, „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvos budelius!“, „Šalin rusų valdžią!“, „Šalin komunistus!“. Taigi, susirinkusieji ne tik išreiškė Lietuvos laisvės siekį, bet ir įžvalgiai reagavo į politines aktualijas, savo protesto žinute pabrėžė solidarumą ir su kitomis pavergtomis, laisvės siekiančiomis tautomis.

Netrukus dalis minios persikėlė už kapinių ribų. Eitynės nusidriekė tuometiniu Lenino (dabar – Vytauto) prospektu. Sovietų pajėgos mėgino užkirsti kelią eisenai, prie sankryžų rikiavosi kareivių grandinės. Prasidėjo susirėmimai su milicininkais ir kariškiais. Milicija ėmė žmones stumti iš kapinių ir gaudyti aktyvesnius dalyvius, o protestuotojai priešinosi, kai kurie svaidė akmenis. Dalį sulaikytųjų žmonės mėgino išvaduoti. Protesto banga pasiekė ir miesto centrą bei okupacinės valdžios institucijų prieigas. Represinės struktūros tą vakarą sulaikė bent 85 žmones, o aktyvesni dalyviai (tarp jų išsiskyrė Juozas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas ir Algimantas Virbalas) vėliau buvo tardomi, teisiami ar administracine tvarka baudžiami.

1956 m. Vėlinių įvykiai buvo neeiliniai ir Rasų kapinėse, Vilniuje. Čia svarbiausiu susibūrimo centru tapo lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėlgi, kaip ir Kaune, sovietų saugumo pareigūnai stebėjo, kas deda gėles, uždega žvakes ar ilgiau sustoja. Tuo pat metu Rasose buvo lankomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos, Povilo Višinskio ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų kapai. Aktyviai veikė iš įvairių Lietuvos vietovių atvykęs jaunimas, ypač studentai – patriotiškai nusiteikę tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakulteto lituanistai, pedagoginio instituto, dailės instituto ar valstybinės konservatorijos jaunimas.

Lapkričio 2-ąją prie J. Basanavičiaus kapo susirinko keli šimtai žmonių, buvo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, iš viso Rasų kapinėse susirinko keli tūkstančiai. Buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, kitos patriotinės ir religinės giesmės, deklamuojami eilėraščiai, jaunuoliai iškėlė Trispalvę. Kaip ir Kaune, dalis susirinkusiųjų mėgino iš kapinių patraukti į miestą. Prie Aušros vartų jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai, tačiau dalis demonstrantų mėgino prasiveržti.

Po Vėlinių prasidėjo studentų svarstymai universitetuose, komjaunimo organizacijose ir partinėse struktūrose. Lietuvos komunistų partijos vadovybė reikalavo pašalinti net po 120–130 studentų iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto bei 35 studentus iš Dailės instituto ir Konservatorijos. Kai kurie dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar komjaunimo, kiti pateko į KGB akiratį. Atskirų aktyvistų likimas buvo dar sunkesnis: pavyzdžiui, Algirdas Endriukaitis vėliau už antisovietinę veiklą buvo nuteistas šešeriems, Albinas Masaitis – penkeriems, Juozas Alekna – ketveriems metams laisvės atėmimo.

Įvykiai Rasų kapinėse taip pat išryškino sudėtingą santykį tarp studentijos ir aukštųjų mokyklų vadovybės. Režimas reikalavo iš universitetų ne tik kontroliuoti jaunuolius, bet ir politiškai juos „auklėti“. Po Vėlinių kritikos sulaukė ir Vilniaus universiteto vadovybė – ypač rektorius Juozas Bulavas, jam buvo priekaištaujama dėl tariamai pernelyg nuolaidaus požiūrio į studentus. Neužilgo jis buvo atleistas iš pareigų.

Represijos Vėlinių tradicijos nesunaikino. 1957 m. okupacinės valdžios institucijos ir vėl laukė galimo naujo protesto. Kaune buvo sudarytos specialios operatyvinės KGB, partinio ir sovietinio aktyvo grupės, o prie Nepriklausomybės kovų paminklo bei Dariaus ir Girėno memorialo paskirti stebėtojai, sustiprintos milicijos pajėgos.

Nepaisant to, 1957 m. lapkričio 2 d. Kaune žmonės vis tiek masiškai rinkosi Senosiose kapinėse. Vakare jų buvo apie 2,5 tūkst. Jie degino žvakes, giedojo „Tautišką giesmę“ ir kitas tautines bei religines giesmes, skandavo patriotinius šūkius ir mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams. Milicijai ir saugumui ėmus minią stumti iš kapinių, kilo nauji susidūrimai, į pareigūnus buvo svaidomi akmenys. Apie 70 žmonių sulaikyta dar kapinėse. Dalis minios išėjo į gatves, kur prie jos jungėsi praeiviai – susidarė maždaug dviejų tūkstančių žmonių demonstracija. Ją išsklaidant sulaikyta dar keliolika ar keliasdešimt asmenų. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis jų gavo penkiolikos parų administracinio arešto nuobaudą.

Tačiau kai kuriais atvejais administracinėmis bausmėmis neapsiribota. Pavyzdžiui, Albertas Žilinskas už dalyvavimą Vėlinių minėjime ir po jo vykusioje demonstracijoje buvo suimtas, o 1958 m. sausio 29 d. nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tai gerai atskleidžia dvilypę režimo taktiką: masė dalyvių buvo baudžiama trumpais areštais, viešu pasmerkimu, pašalinimu iš studijų ar darbo sankcijomis, o pasirinkti aktyvistai – demonstratyviai (siekiant įbauginti ir platesnes mases) kriminalizuojami ir baudžiami ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.

1958 m. atvirų masinių demonstracijų mastą jau pavyko sumažinti, tačiau nuslopinti pačios tradicijos – ne. Vėlinės vėl buvo minimos tiek Kauno senosiose, Karmelitų, tiek Vilniaus Rasų kapinėse. Žmonės degino žvakes ant Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusiųjų kapų, rinkosi simbolinėse tautinės atminties vietose. Milicijos ir saugumo darbuotojai susibūrimus sklaidė, dalį dalyvių sulaikydavo.

Žinoma, šie 1955–1958 m. Vėlinių įvykiai Kaune ir Vilniuje sulaukė ir tam tikro griežtesnio sovietinio režimo atoveiksmio, reakcijos. Neramumų dalyviai buvo suimami, tardomi, administracine ir baudžiamąja tvarka teisiami, šalinami iš universitetų ir komjaunimo, svarstomi darbo kolektyvuose. KGB darė kratas, ieškojo patriotinių eilėraščių, istorinių knygų, nelegaliai laikomų trispalvių, užrašų ir kitų „nacionalistinės veiklos“ įrodymų. Atskirais atvejais už dalyvavimą protestuose ar su jais susijusia veikla netgi būdavo skiriamos daugiametės bausmės lageriuose. Režimas siekė ne tik nubausti konkrečius žmones, bet ir įbauginti likusį jaunimą bei studentus. Remiantis 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuro priimtu specialiu nutarimu dėl antisovietinių akcijų Kaune ir Vilniuje, okupacinės valdžios buvo konstatuotas „buržuazinių nacionalistų“ ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“ suaktyvėjimas, reikalaujama stiprinti „politinį budrumą“, komunistinį jaunimo auklėjimą, rengti susirinkimus aukštosiose mokyklose ir darbo kolektyvuose, ypatingą dėmesį skiriant studentijai. Vis dėlto, ką parodys tiek ir toliau minimos Vėlinės, tapusios tam tikru neginkluoto pasipriešinimo ritualu, tiek ir vėlesni Kalantinių ir kiti įvykiai, ilgalaikė pasekmė buvo iš esmės priešinga tam, ko siekė sovietinė valdžia.

Galiausiai, po šių įvykių buvo kryptingai keičiama pačių Vėlinių ir kapinių lankymo kultūrinė aplinka. Režimas suprato, kad vien draudimų neužteks, todėl pamėgino sukurti tam tikrą alternatyvų sekuliarizuotą, ideologiškai kontroliuojamą mirusiųjų pagerbimo ritualą. Buvo siūloma įvesti naujas „mirusiųjų pagerbimo“ ceremonijas, palaipsniui mažinti religinių apeigų vaidmenį, kapinėse organizuoti valdžios kontroliuojamus renginius, per garsiakalbius transliuoti sovietinei ideologijai priimtiną muziką ir poeziją. Kitaip tariant, sovietinė valdžia mėgino ne tik uždrausti konkuruojančią tradiciją, bet ir ją perimti, pakeisti jos turinį ir nukreipti politine, ideologine prasme palankesne kryptimi.

Griežčiau sekamos ir atmintinos vietos, tarp jų – Vėlinių įvykių epicentre atsidūrusi Kauno senųjų kapinių erdvė. Jos likimas bene geriausiai atspindėjo, kiek nepatogumų tokios sakralios ir potencialios pilietiško, patriotiško susitelkimo vietos kėlė status quo padėtį siekiančiai išsaugoti okupacinei valdžiai. 1958 m. pradėtas žymesnių asmenų palaikų perkėlimas, o 1959 m. kovo 25 d. miesto vykdomasis komitetas oficialiai nutarė kapines per dvejus metus iškelti ir jų teritoriją paversti poilsio sodu. Didelė dalis palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų, Panemunės, Seniavos, Eigulių ir kitas kapines, tačiau nemažai kapų buvo sulyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, užpiltas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, sunaikinta ar apgadinta daugybė antkapių. Vėliau kapinių vietoje įrengtas poilsio parkas su takais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, tad kapinių sunaikinimas tapo ne tik urbanistiniu pertvarkymu, bet ir sovietinės valdžios mėginimu pašalinti politiškai nepatogią Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos atminties erdvę.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių valdžios ir represinių struktūrų siekių užgniaužti Lietuvos laisvės kovų atminimą, šioje Vėlinių istorijoje galime įžvelgti bent keletą svarbių tarpusavyje persipynusių jungčių.

Visų pirma, geriau suvokdami giliąsias patriotizmo ištakas, aiškiau matome Vėlinių įvykių ir Vasario 16-osios Lietuvos ryšį. Čia susipina senieji papročiai su gyvąja valstybingumo tradicija. Juk atiduoti pagarbos žuvusiems kariams prie Kauno senųjų kapinių paminklo žmonės rinkosi dar nuo 1927 m., tad iki sovietų okupacijos ši vieta jau buvo itin svarbi. Tuo tarpu Vilniaus Rasų kapinėse sąsaja su Jonu Basanavičiumi, kaip prieškario Lietuvos valstybės vienu idėjinių simbolių, taip pat gana akivaizdi.

Šis ryšys su Vasario 16-osios Lietuva turi daug platesnį kontekstą. Jame įžvelgtinos tautos pastangos išsaugoti laisvės atminimą, gyvavusį per religines, bendruomenines ir šeimoje išugdytas vertybes. Vieni mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kitus patriotiškai ugdė šeima. Ne tik susirinkusieji Kauno Karmelitų kapinėse, bet ir aktyviausi Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai Rasose patyrė gana akivaizdžią dar neseniai gyvavusios Lietuvos valstybės įtaką. Beje, dalis Vilniaus universiteto lituanistų taip pat dalyvavo ir įvykiuose Kauno senosiose kapinėse. Konkretus, iliustratyvus pavyzdys – jau minėtas 1955 m. Vėlinių įvykių Kaune ir 1956 m. Vilniuje liudininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Jo tėvas buvo šaulys, mama – pavasarininkė. Zigmas gimė Kudirkos Naumiestyje, mokėsi legendinėje Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje, čia suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“, o Vėlinių įvykių metu buvo VU lietuvių kalbos ir literatūros studentas. 1961 m. kovo 25 d. universiteto rektoriaus įsakymu išbrauktas iš studentų sąrašų „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“. Galiausiai, būdamas jau brandesnio amžiaus ir atsiradus istorinei galimybei, aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą bei budėjo lemtingomis 1991 metų sausio naktimis.

Antra, palaipsniui slopstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui miškuose, Lietuvos laisvės kovos tęsėsi, pamažu pereidamos į neginkluoto pasipriešinimo etapą. XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių vakarais vykusios patriotinės akcijos buvo bene pirmos platesnio masto ir didesnio atgarsio susilaukusios tokio pobūdžio protesto formos išraiškos.

Fundamentalus žvilgsnis į masinius laisvės pasireiškimus atveria įdomią dinamiką. Po audringų 1955–1958 m. Vėlinių akcijų sovietų okupuotoje Lietuvoje tarsi įsivyravo tam tikras štilis. Ši ramybė tęsėsi net keliolika metų, kol ją iš esmės nutraukė 1972 m. įvykiai Kaune, sulaukę atgarsių ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir įvairiuose Vakarų pasaulio kampeliuose, esančiuose kitoje Geležinės uždangos pusėje. Netoliese nuo tų pačių senųjų miesto kapinių, Laisvės alėjoje, prasiveržęs daugiatūkstantinis aidas – „Laisvę Lietuvai!“ – iš naujo sužadino šalies nepriklausomybės viltis.

Kita vertus, žvelgiant giliau, net ir XX a. 7 dešimtmečio tam tikrais patriotiniais saulės spindulėliais tapo įvairūs, dažniausiai spontaniški antisovietiniai išsišokimai. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios nelegalūs minėjimai ir šią dieną keliama Trispalvė ar per sporto varžybas šūksnių „Rusai lauk!“ fone apverčiami sovietinės milicijos automobiliai, kaip 1960-ųjų liepą Kaune per vadinamąsias „bokso riaušes“. Be to, šiuo laikotarpiu veikė ir organizuotesni, tautos atmintį siekę išsaugoti ir puoselėti būreliai, kaip etnografiniai ar žygeivių sambūriai. Jų veiklos ypatumus, neformalius slaptus tinklus ir netgi tam tikras jungtis jau su Sąjūdžio laikotarpiu padeda geriau suprasti Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir kitų mokslininkų tyrimai.

Galiausiai, Vėlinių įvykiams Kaune ir Vilniuje akivaizdi buvo ir išorinė įtaka. Juk tokio masto, ypač 1956-iasiais, šie neramumai greičiausiai nebūtų įgavę, jei ne įkvepiantys Poznanės ir Budapešto pavyzdžiai. Beje, panašiai, kaip ir vėlesniais atvejais – Kalantinėms didelį postūmį davė Prahos pavasario fenomenas, o ir Sąjūdis daug ko mokėsi iš lenkiškojo „Solidarumo“ judėjimo.

Taigi, nors Vėlinių neramumai XX a. 6 deš. iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tik kaip menki trumpo laisvės rudens spindulėliai prieš vėliau prasidėjusią ilgą ir niūrią sovietmečio žiemą, šių įvykių atsiminimai išliko gyvi žmonių sąmonėje. Tai geriausiai įrodė naujas laisvės pavasario proveržis – Kalantinių įvykiai. Tuo tarpu Vėlinės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo minimos ir vėliau, prie to prisidėjo ir iškiliausi Lietuvos dvasininkai. Alfonsas Svarinskas per 1976 m. Vėlines suorganizavo eitynes. Tūkstančiai žmonių Viduklės miestelio (dab. Raseinių r.) gatve ėjo giedodami giesmes. XX a. 9 deš. pradžioje išsiskyrė ir vienas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos centrų – Kybartai. Čia per Vėlines aktyviai veikę Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kąstytis Matulionis sulaukė sovietinės valdžios reakcijų – pirmasis apsiribojo įspėjimu ir administracine nuobauda, o antrasis buvo nuteistas kalėti net trejus metus bendro režimo lageryje.

1987 m. lapkričio 1 d. vakare prie Kauno katedros, Maironio kapo, jo 125-ojo gimtadienio proga, rinkosi žmonės, degė žvakes, giedojo poeto kūrybos giesmes, o šiuos įvykius stebėjo motorizuotieji milicijos patruliai. Tais pačiais metais tikinčiųjų susidūrimai su milicija įvyko Rokiškio kapinėse.

Simboliška, kad 1988 m. spalį, artėjant Vėlinėms, Veiverių (Prienų r.) Skausmo kalnelyje – sovietų represinių struktūrų slapta užkastų pokario partizanų vietoje – iškilo didelis ąžuolinis kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“. Beje, dar 1987 m. rugpjūtį buvęs partizanas Antanas Lukša-Arūnas čia buvo pastatęs metalinį kryžių, kur sovietinės okupacijos metais buvo slapta užkasami žuvę Tauro apygardos partizanai.

1988 metais Visų šventųjų šventė buvo paskelbta nedarbo diena, liautasi persekioti ir kapų lankytojus. Tai, perfrazuojant Timočio Snaiderio (Tymothy Snyder) knygos pavadinimo žodžius, simbolizavo ir kai ką daugiau: kruvinosiose Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos žemėse pagaliau baigėsi rezistencinis, kruvinasis (nors nuo XX a. 6 deš. antros pusės dažniausiai ir neginkluotojo pasipriešinimo) laikotarpis.

Tiesa, nepriklausomybės siekis Lietuvoje per artimiausius metus pareikalaus dar ne vienos kruvinos aukos, ypač 1991 m. Vilniuje ir Medininkuose. Šie laisvės gynėjai taip pat nusipelno būti prisimenami. Prisimenami ne tik per Vėlinės ar iškilmingai minimas oficialias įvykių metines.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Bagušauskas, Juozapas Romualdas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, 1999.

Gaškaitė Nijolė, „Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 19, 1996.

Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011.

Kudirka Juozas, Vėlinės, 1991.

Valiokaitė Justė, Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m.: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu. Magistro baigiamasis darbas, 2014.

Tamoliūnienė Rimantė, Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto, 2007.

Virtuali paroda „Vėlinių minėjimai 1955–1958 m. Vilniuje ir Kaune“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune-lya/exh-58/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune/case 219?fbclid=IwAR3mfGroxvuNr3Pdv9RrUgQw1ok579qI3Rvh6z6vxz8ruxdW62S0PKjQR6o#slide34.

The post Leonardas Augustis. Kruvinosios Vėlinės appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Renginys priminė vieną skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje, kai prieš 85-erius metus, nacistinei Vokietijai okupavus šalį, prasidėjo sistemingas žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas.

Naciai ir jų kolaborantai organizavo masines žudynes, vadinamas „akcijomis“, o didžiausia jų – Didžioji akcija – nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną.

Atminimo vakaro metu skambėjo koncertinė programa „Atminties muzika / Muzik fun zikoyrn“, kurią atliko Lietuvos muzikų trio „Trise“: saksofonininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jie atliko Josepho Achrono, Maxo Helfmano, Anatolijaus Šenderovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei žydų liaudies melodijas, kuriančias jautrią ir pagarbią atmosferą.

Dalyviams buvo pristatytas Kauno IX forto muziejaus sukurtas trumpametražis dokumentinis-meninis filmas, primenantis Didžiosios akcijos įvykius ir jų kontekstą. Vakaro pabaigoje renginio dalyviai rinkosi prie IX forto masinių žudynių lauko, kur uždegė žvakes ir padėjo atminimo akmenėlius, pagerbdami nužudytuosius.

Renginį organizavo Kauno žydų bendruomenė ir Kauno IX forto muziejus, finansavo Kauno miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir Geros valios fondas. Trumpametražio filmo sukūrimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija. Atminimo vakaras yra kampanijos SAUGOTI ATMINTĮ DĖL ATEITIES dalis.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. spalio 27 d. SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka (Albert Helmut Rauca, 1908–1983) įsakė visiems Kauno geto kaliniams kitą rytą susirinkti Demokratų aikštėje. Nepaklususiems grėsė sušaudymas. Spalio 28-osios rytą Demokratų gatvėje esančioje aikštėje buvo atrinkta 9200 žydų, beveik pusė jų – vaikai. Kitą dieną jie pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke.

Liudininkai pasakoja, kad Rauka susirinkusią minią skirstė į dvi puses: į kairę nukreipti žmonės buvo paliekami laikinai gyventi, o į dešinę – pasmerkti mirti. Dažniausiai į mirties pusę patekdavo didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės ir ligoniai. Iš pradžių niekas nežinojo, kuri pusė reiškia išlikimą, todėl kai kurie į „gerąją“ pusę nukreipti žydai prašė leisti pereiti į kitą pusę, kad galėtų likti su savo artimaisiais. Rauka, sarkastiškai šypsodamasis, leidimą suteikdavo.

Simboliška, kad pats H. Rauka mirė spalio 29 d. – tą pačią dieną, kai prieš 42 metus buvo įvykdytos jo organizuotos masinės žudynės IX forte. 1982 m. jis buvo suimtas Kanadoje, o 1983 m. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Laukdamas teismo nuosprendžio mirė Kasselio kalėjimo ligoninėje, oficialiai – nuo vėžio. Palaidotas anoniminiame kape; šeimos nariai manė, kad jis galėjo nusižudyti, siekdamas išvengti teismo.

Jo anūkė, rašytoja ir aktorė Reglindis Rauca (g. 1967), sužinojusi apie senelio praeitį, 2017 m. aplankė Lietuvą ir susitiko su Holokaustą išgyvenusiais žydais. Ji parašė autobiografinį romaną „Vuchelbeerbaamland“ („Šermukšnių šalis“), kuriame reflektuoja savo šeimos istoriją ir moralinį paveldą.

The post „Didžioji akcija“ nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną appeared first on Voruta.

„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys retas eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vertės vekselis ir 1940 m. jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavęs dokumentas primena apie vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos laikotarpių – 1940-uosius, kai sovietinė okupacija ir prasidėjusi įmonių nacionalizacija iš esmės pakeitė šalies pramonę bei ją kūrusių žmonių likimus.

1940-ieji: planus pakeitusi istorija

Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalies verslininkai kūrė ir plėtojo įmones, investavo į naujas technologijas, užmezgė prekybinius ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šią raidą nutraukė.

„Iki okupacijos verslininkai patys sprendė, kaip valdyti savo įmones, kur investuoti ir kokia kryptimi plėtoti veiklą. Nacionalizacija šią sistemą sukrėtė – privati nuosavybė perėjo valstybei, o įmonių veikla buvo pajungta centralizuotam valdymui. Be to, Lietuvos pramonė nuo šiol turėjo atliepti nebe vien šalies, bet ir gerokai didesnės Sovietų Sąjungos poreikius“, – pasakoja istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Tarp nacionalizuotų įmonių atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas stambiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmusi reikšmingą vietą šalies alaus rinkoje. Dar prieš pat okupaciją bravoras planavo tolesnę plėtrą ir investavo į gamybos modernizavimą, tačiau netrukus buvo paskirta nauja administracija ir direktorius, o ilgus dešimtmečius verslą kūrusi Volfų šeima nušalinta nuo jo valdymo. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės ateitį nuo šiol lėmė jau nebe jos savininkai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, politinių ir ekonominių permainų pėdsakų galima aptikti net iš pirmo žvilgsnio įprastuose finansiniuose dokumentuose.

„Įdomiausia tai, kad šis konkretus vekselis buvo išrašytas 1935 m., kai niekas dar negalėjo numanyti, kas Lietuvos laukia po penkerių metų. Šį lūžį galima pastebėti net dokumentų simbolikoje – ant paties vekselio matome Lietuvos Respublikos ženklus, o protesto akte – jau sovietinius. Taigi vienas dokumentas tarsi sujungia du visiškai skirtingus istorijos laikotarpius“, – pažymi istorikė.

Žmogus, kurio parašas išliko

Vienas iš Volfų šeimos atstovų, kuriam teko pasitraukti nuo įmonės valdymo vairo, buvo Sulimas Volfas. Vis tik, jo pavardė tarpukario Kaune buvo žinoma gerokai plačiau nei vien alaus pramonėje. Jis aktyviai dalyvavo miesto savivaldos veikloje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo, kultūros ir žydų bendruomenės iniciatyvų.

„Sulimą Volfą būtų galima pavadinti savotišku renesanso žmogumi – jo interesai driekėsi nuo pramonės ir finansų iki politikos, švietimo bei kultūros. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs, veiklus, į problemas įsigilinantis žmogus, gebėjęs argumentuotai ginti savo poziciją ir kartu palaikyti diskusiją. Jam rūpėjo ne tik nuosavas verslas, bet ir aplinka, kurioje gyveno“, – įžvalgomis dalijasi V. Akmenytė-Ruzgienė.

Nors apie Sulimo Volfo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, autentiškų ją liudijančių dokumentų išlikę nedaug. Vienas tokių – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis, kurio apmokėjimo terminas buvo nustatytas 1940 m. lapkričio 20 d. Tarpukariu vekseliai buvo įprasta finansinių įsipareigojimų įforminimo priemonė – jie leisdavo pasiskolinti lėšų ar atidėti atsiskaitymą. Laiku neįvykdžius įsipareigojimo, neapmokėjimo faktas galėjo būti oficialiai užfiksuojamas notaro, surašant vadinamąjį vekselio protesto aktą.

Toks aktas buvo surašytas ir S. Volfo vekseliui: 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto apmokėjimo termino, jį įformino notaras J. Žilius. Vis dėlto, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis nebuvo įvykdytas, iš turimų dokumentų nustatyti negalima.

Istorija, kuri tęsiasi

Nepaisant to, kad 1940 m. nacionalizacija iš esmės pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. Savo istoriją nuo 1853 m. skaičiuojantis „Volfas Engelman“ šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė, per daugiau nei pusantro šimtmečio išgyvenusi karus, ekonominius sunkumus, santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, tokį ilgaamžiškumą pirmiausia lėmė produktų kokybė, išlikusi produkcijos paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

„Per tiek metų keitėsi ne tik santvarkos, bet ir gamybos būdai, technologijos, žmonių poreikiai. Tačiau gėrimų gamyba visais laikais išliko aktuali, o gebėjimas keistis padėjo įmonei judėti į priekį. Ne mažiau svarbus buvo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai suteikė naują impulsą įmonės augimui ir sustiprino jos tapatybę“, – istorikės minčiai antrina „Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė.

Šiandien šį ryšį su praeitimi padeda puoselėti ir bravoro Studijoje kaupiami autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo pristatomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti gamybos atributai, o originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.

Abu istoriniai dokumentai į „Volfas Engelman“ Studiją atkeliavo iš asmeninės Michailo Duškeso judaikos kolekcijos. Aukcione juos įsigijęs kolekcininkas pasiūlė eksponatus neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“ vieneriems metams, kad su jais galėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.

„Iki šiol savo kolekcijoje neturėjome nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis mums yra ypatingas – jis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ar produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė. Tokie autentiški liudijimai padeda išsaugoti mūsų šaknis ir kartu suteikia galimybę šia istorija dalytis su kitais“, – pabrėžia N. Antanaitienė.

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų vertę dar labiau sustiprina sudėtinga Lietuvos istorija – per okupacijas, karus ir kitus istorinius sukrėtimus buvo sunaikinta ar prarasta daugybė archyvų.

„Net ir nedidelis išlikęs dokumentas gali atskleisti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo – nuo to meto raštvedybos tradicijų iki valstybės ir verslo santykio. Todėl kiekvienas toks autentiškas liudijimas yra vertingas, nes padeda užpildyti bent mažą dalį mūsų istorinės atminties spragų“, – sako ji.

The post Tarpukario verslo paslaptys: vienas radinys iškėlė netikėtų klausimų appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 18 d. Kaune, Ąžuolyno bibliotekos Žvaigždžių salėje, įvyko dokumentinio filmo „Bialiackis | Nepalaužiamas“ (rež. Eimantas Belickas) premjera. „Nepatogaus kino“ programos filmas (Lietuva, 2026, 70 min.) pasakoja apie vieną ryškiausių Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų – Nobelio taikos premijos laureatą Alesį Bialiackį.

Filmas apie žmogų, kurio ryžtas įkvėpė tautą

Dokumentika žvelgia į 2020-uosius, kai Baltarusijos pilietinė visuomenė pakilo į masines protesto akcijas. Filmo kūrėjai klausia: iš kur atsirado ši drąsa, ši jėga? Atsakymas slypi dešimtmečius trukusiame žmogaus teisių gynėjų darbe, kurio vienas svarbiausių veidų – Alesis Bialiackis. Jo nuoseklus pasipriešinimas autoritarinei valdžiai, ryžtas ir atkaklumas įkvėpė tūkstančius žmonių nenuleisti rankų.

Tai nėra politinių įvykių kronika. Tai asmeninis disidento portretas, kuriamas per žmones, lydėjusius jį gyvenime ir pilietinėje veikloje. Filmas atskleidžia, kaip įsipareigojimas žmogaus teisėms išlieka tvirtas net tada, kai už tai tenka mokėti laisve.

Susitikimas su Alesiu Bialiackiu

Po peržiūros įvyko pokalbis su pačiu Alesiu Bialiackiu. Jam paspaudžiau dešinę ir perdaviau nuoširdžiausius sveikinimus bei linkėjimus nuo Kauno sąjūdiečių. Bialiackis padėkojo ir prisiminė 1988 m. Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus Sporto rūmuose, kuriame jis dalyvavo – simbolišką Baltarusijos ir Lietuvos laisvės kelių susikirtimo momentą.

Alesio Bialiackio kelias: nuo literatūros iki Nobelio premijos

Alesis (Aliaksandras Viktaravičius) Bialiatskis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. Karelijoje, Viartsilio miestelyje. 1964 m. šeima sugrįžo į Baltarusiją.

Studijos ir kultūrinė veikla

• 1979 m. įstojo į Gomelio valstybinį universitetą, kur pradėjo literatūrinę ir visuomeninę veiklą.
• 1984 m. baigė filologijos studijas, dirbo mokytoju, vėliau ruošėsi aspirantūrai.
• 1986 m. tapo vienu iš literatūrinės draugijos „Tutejšyja“ įkūrėjų ir jos pirmininku.
• 1988 m. prisidėjo prie „Baltarusijos martyrologų“ draugijos kūrimo ir aktyviai dalyvavo Baltarusijos liaudies fronto „Atgimimas“ veikloje.

Mokslo ir muziejinė veikla

• 1989 m. apsigynė daktaro disertaciją, išleido monografiją „Literatūra ir tauta“.
• 1989–1998 m. vadovavo Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejui, atidarė jo ekspoziciją ir tris filialus.

Pilietinė ir politinė veikla

• 1991–1995 m. buvo Minsko miesto tarybos deputatas.
• Nuo 2000 m. aktyviai dirba Baltarusijos demokratinių NVO asamblėjoje.

Žmogaus teisių gynimas

• Nuo 1996 m. vadovauja žmogaus teisių centrui „Viasna“.
• 2007 m. išrinktas FIDH viceprezidentu.

Apdovanojimai

Bialiackio veikla įvertinta tarptautiniu mastu:

• Švedijos Per Anger premija (2006),
• Andrejaus Sacharovo laisvės premija,
• Homo Homini apdovanojimas,
• Genujos ir Paryžiaus garbės piliečio vardai,
• JAV Atlanto tarybos Laisvės apdovanojimas,
• 2014 m. – Metų pilietinių teisių gynėjas.

Nobelio taikos premija ir įkalinimai

2022 m. spalio 7 d. Alesis Bialiackis tapo Nobelio taikos premijos laureatu – antruoju baltarusiu, gavusiu Nobelio apdovanojimą.

Jis du kartus buvo įkalintas:

• 2011–2014 m. – nuteistas dėl fiktyvių kaltinimų, paleistas pagal amnestiją.
• 2021–2025 m. – suimtas po protestų prieš Lukašenkos režimą, 2023 m. nuteistas 10 metų.

2025 m. gruodžio 13 d. jam suteikta malonė. Po 4 metų ir 5 mėnesių kalinimo Bialiackis buvo paleistas ir ištremtas į Lietuvą vykdant masinį politinių kalinių apsikeitimą.

The post Filmo apie Alesį Bialiackį premjera Kaune: susitikimas su žmogaus teisių legenda appeared first on Voruta.

Ką tik įkurtas Karo muziejus po savo stogu glaudė pergalę iškovoti padėjusius ginklus ir kitus neseniai praūžusių Nepriklausomybės kovų reliktus. „Kovų už tautos laisvę ir nepriklausomybę šventovė“ iki šiol primena karais paženklintą Lietuvos istorijos kelią. Per narsias aukas iškovota nepriklausomybė negalėjo nustoti savo vertės, pamiršus Tėvynei atiduotas gyvybes. Naujutėlaičio Karo muziejaus sodelis savo atvira erdve kvietėsi įamžinti laisvės aukas. Būtent prieš 105-erius metus, 1921 m. spalio 16 d., šiame sodelyje atidengtas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklas.

Architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro suvienyti talentai išpildė tautos padėką ir pagarbą dėl jos gyvybę paaukojusiems kariams. Nepriklausomybės kovų laukuose surinkti akmenys sugulė į 6 metrų aukščio piramidę, tarsi liudydami narsuolių krauju aplietos žemės brangumą. J. Zikaro reljefas „Prie kapo“ primena žuvusiųjų artimųjų auką per netekties skausmą. Paminklo kompoziciją galutinai užpildo skydas su Vyčio kryžiumi, plokštė su įrašu –„Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1921 m.“ – ir ornamentuotas ažūrinis kryžius pačioje viršūnėje. Be abejo, dar svarbiau nei meninė kūrinio išraiška – jo spinduliuojama dvasia ir kvietimas prisiminti laisvės, kuria šiandien džiaugiamės, kainą.

Iškilmingą paminklo atidengimo dieną sveikinimo kalbas rėžė prezidento pareigas einantis Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas Kazys Grinius, krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus. Naujai iškilusį atminimo objektą pašventino didysis tautos dainius kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Taip pat šia proga pirmą kartą suskambo kompozitoriaus Juozo Tellat-Kelpšos sukurtas karinis Gedulingas maršas. Iškilmes uždarė karinis paradas, bet svarbiausia, aukų pagerbimas vis pilnėjančiame ir gražėjančiame Karo muziejaus sodelyje tęsėsi kiekvieną dieną. Nepriklausomybės kovų taip pat skaudžiai pažymėti karo invalidai kasdien šalia paminklo iškeldavo Vyčio kryžiaus ordino vėliavą, 1923 m. lapkričio 23 d. įžiebta Amžinoji ugnis, o tą pačią Kariuomenės dieną 1934 m. priešais mūsų apdainuojamą paminklą palaidotas Nežinomas karys. Oficialiu įsakymu kariai, einantys pro šį paminklą, privalėjo atiduoti karinę pagarbą.

Visas šias gražias tradicijas, patį paminklą ir likusias Karo muziejaus sodelio vertybes išniekino Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvo nugriautas ir išardytas, o jo akmenys sumūryti Aleksote statomų namų pamatuose. Bent jau pavyko išsaugoti J. Zikaro reljefą, kuris šiandien vėl puošia naujai atstatytą ir 1990 m. vasario 16 d. vėl atidengtą paminklą Lietuvos laisvės aukoms.

Ne tik artėjant Vėlinėms, bet kiekvieną kartą, vaikščiojant Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir žvelgiant į šį paminklą, prisiminkime visus žuvusius už Lietuvos laisvę. Po sovietinės okupacijos, stovėdami prie naujai atstatyto paminklo, suprantame ne tik tai, kad tų aukų dar padaugėjo, bet įsitikinome, kad, skirtingai nei atminimo ženklų, mūsų padėkos ir pagarbos Lietuvos herojams niekas negali sugriauti.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Prieš 105 metus atidengtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 13 d.  Kaune, LPKTS salėje vyko šventinis Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos paminėjimas.

Renginio dalyvius sveikino ir savo mintimis dalijosi visuomenininkai: Dalia Poškienė, doc. dr. Martynas Purvinas ir Aurelijus Noruševičius.

LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas perdavė sveikinimus  nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio bei pasidalijo mintimis apie Mažosios Lietuvos gyventojų genocido istorinius faktus ir apie asmeninį kario dienoraštį, kuris buvo parašytas prieš 40 metų Karaliaučiaus krašte.

Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su JAV gyvenančio   fotomenininko Leonardo Surgailos paroda „Niekieno žemė” ir senų atvirukų  iš Raimundo Kaminsko rinkinių paroda  „Karaliaučiaus krašto vaizdai mūsų kultūrinėje atmintyje”.

The post Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas appeared first on Voruta.

Kauno centriniame pašte restauruojama viena puošniausių pastato erdvių – reprezentacinė antrojo aukšto salė. Kol restauratoriai atidengia istorinius dažų sluoksnius ir tvarko gipso dekorą, vis daugiau dėmesio sulaukia salės centre kabantis milžiniškas šviestuvas, objekte geriau žinomas tiesiog kaip „tortas“. Pradėjus jį ardyti paaiškėjo, kad po įspūdingu gipso dekoru slepiasi netikėtas atradimas.

“Torto” salė ir paslėptas modernizmas

Kauno centriniame pašte, viename ryškiausių Lietuvos modernizmo architektūros kūrinių, visi žino, kur yra „torto salė“. Tokio pavadinimo nerasite nei brėžiniuose, nei restauravimo projektuose, tačiau pakanka jį ištarti, ir niekam nebekyla klausimų, apie kurią erdvę kalbama. Vienas pavadino, kiti perėmė, ir ilgainiui neoficialus vardas taip prigijo, kad šiandien juo naudojasi visi objekte dirbantys žmonės – nuo statybininkų iki restauratorių.

Kaip pasakoja  Kultūros infrastruktūros centro pasitelktas paveldosaugos inžinierius Dainius Navickas, pradėjus tvarkyti gipso dekorą paaiškėjo, kad to meto Kauno centriniame pašte dirbę inžinieriai buvo ne mažiau modernūs nei pastato architektai. Po dekoratyviu „torto“ apvalkalu jie sukūrė sudėtingą netiesioginio apšvietimo sistemą, kuri leido šviesai sklisti ne tiesiai į erdvę, o atsimušus nuo lubų. Anot D.Navicko, toks sprendimas tarpukariu buvo itin pažangus, net ir šiandien panašūs apšvietimo sprendimai vis dar laikomi šiuolaikiškais ir plačiai taikomi kuriant komfortiškas viešąsias erdves.

„Neužmirkite, kad kalbame apie tarpukario sprendimus. Kai restauratoriai ir elektrikai pradėjo atidžiau tyrinėti šviestuvą, pamatė, kad už gipso konstrukcijos paslėptas senovinis šviestuvas. Niekas nežinojo, kad jis ten yra, nes daugelį metų neveikė“, – pasakoja D.Navickas.

Rankų darbas ir inžinierių išmonė

Po masyviu gipso dekoru restauratoriai aptiko metalinį žiedą, kuriame buvo sumontuoti 24 kaitrinių lempučių lizdai. Šviesa iš jų sklisdavo netiesiogiai – ne į salę, o į lubas. Tokiu būdu sukuriamas minkštas, išsklaidytas apšvietimas, o pačių lempučių nesimato.

„Savo laiku toks sprendimas buvo tikrai  modernus. Pačių lempučių nesimato, o šviesa gražiai pasklinda lubomis. Tai gana šiuolaikiškai atrodantis sprendimas“, – sako D. Navickas.

Patys inžinieriai nesitikėjo, kad šviestuvą pavyks išsaugoti. Iš pradžių manyta, kad dalį elektros įrangos gali tekti keisti, tačiau ardant konstrukciją paaiškėjo, jog autentiškų detalių išliko gerokai daugiau nei tikėtasi. „Praktiškai viską komplektuojame iš originalių dalių. Radome ir senųjų patronų, kurie buvo paslėpti pačiame pastate”, – pasidžiaugia pašnekovas.

Kai kurie  autentiškų patronų kontaktai buvo oksidavęsi, trūko pavienių elementų, tačiau restauratoriai jų neskuba pakeisti naujais.  „Išvalysime kontaktus, pakeisime laidus, ir šviestuvas vėl veiks“, – pasakoja specialistas.

Jo teigimu, įdomi ir pati konstrukcija, dviejų pusžiedžių sistema buvo surinkta rankomis ir akivaizdu, kad sprendimai buvo kuriami specialiai šiai erdvei. Nors lempučių lizdai greičiausiai pagaminti užsienyje, visa sistema, tikėtina, buvo suprojektuota vietoje.

Autentiški lipdiniai ir neįmintos mįslės

Kol elektrikai gaivina tarpukario apšvietimą, restauratorė Ramunė Balandžiūnienė  su komanda sluoksnis po sluoksnio atidengia autentišką gipso dekorą. Gera žinia ta, mini ji, kad didžioji gipso lipdinių stebėtinai gerai išsilaikę.

„Yra tik vienas fragmentas, kurį teks atkurti iš naujo, nes ankstesnio remonto metu jis buvo pakeistas netiksliai ir nebeatitinka originalo“, – pasakoja restauratorė.

Po baltų dažų sluoksniais jau išryškėjo pirminė lipdinių spalva – švelniai gelsvas atspalvis. Tyrimai taip pat atskleidė, kad salė kadaise buvo kur kas spalvingesnė nei atrodo šiandien. Sienose rasti rožiniai tonai, tamsios dekoratyvinės juostos ir ankstesnių interjero sprendimų pėdsakai.

Restauratorės teigimu, tokie atradimai leidžia geriau suprasti ne tik pastato istoriją, bet ir skirtingų laikotarpių požiūrį į paveldą.

„Kartais randame net dešimt vienas ant kito uždažytų sluoksnių. Darbas labai kruopštus, tačiau būtent tie sluoksniai leidžia perskaityti pastato istoriją“, – sako ji.

Sovietinė logika ir užkonservuotas paveldas

Sluoksnis po sluoksnio šalindami vėlesnius uždažymus, restauratoriai mėgina prisikasti prie seniausių paviršių ir kartu aiškinasi, kokius pėdsakus čia paliko skirtingi laikmečiai bei ankstesni remontai. Tačiau ne visada pavyksta tiksliai nustatyti, kur baigiasi autentiška tarpukario istorija ir prasideda vėlesnių restauracijų palikimas. Pasak restauratorės R. Balandžiūnienės, ne visada galima būti tikriems, kad šiandien matomas seniausias dažų sluoksnis iš tiesų yra autentiškas. Vis dėlto kartais netikėtų atradimų restauratoriams padovanoja pats sovietmetis. Tuo metu istorinio dekoro vertė dažnai nublankdavo prieš paprastą remonto logiką: atsiunti dažytojus, paduodi kibirą dažų, ir problema išspręsta. Naujais sluoksniais buvo dengiama viskas, kas atrodė nusidėvėję ar pasenę. „Kartais pajuokaujame su restauratoriais, kad vienas geras dalykas tuo metu vyko, viskas būdavo uždažoma, nenuimant anksčiau buvusių dažymo sluoksnių“, – sako R. Balandžiūnienė. Taip po naujų dažų sluoksniais buvo nejučiomis užkonservuota dalis pastato istorijos.

Seni sprendimai ir naujas gyvenimas

Kultūros infrastruktūros centro Projektų valdymo grupės vadovas Gintaras Abaravičius pabrėžia, kad Kauno centrinio pašto restauravimo tikslas nėra sukurti naują pastato versiją. Priešingai – siekiama išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių ir atkurti tai, kas būtina, kuo mažiau keičiant originalą.

„Kiekviena išsaugota autentiška detalė turi vertę. Todėl restauravimo metu pirmiausia ieškome galimybių išsaugoti, o tik tada svarstome atkūrimą ar keitimą. Kauno centrinis paštas išskirtinis tuo, kad čia iki šių dienų išliko daug autentiškų elementų, kuriuos galime sugrąžinti lankytojams“, – sako G. Abaravičius.

Būtent todėl šiandien Kauno centriniame pašte svarbus kiekvienas atradimas: vienur restauratoriai atidengia beveik šimtmetį po dažais slėptus lipdinius, elektrikai prikelia seniai neveikusį šviestuvą.  O ant salės lubų vis dar puikuojasi tas pats „tortas“ – puošnus gipso šviestuvas, kuriame tarpukario kūrėjai paslėpė netikėtai modernią šviesos idėją.

Sovietmečiu apleistas buvęs administracinis pastatas bus pritaikytas kultūros paskirčiai ir taps Nacionalinio architektūros instituto būstine. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir valstybės biudžeto lėšomis. Iš viso jam skirta 16,5 mln. eurų: apie 14 mln. eurų sudaro ES lėšos, apie 2,5 mln. eurų – valstybės. Darbus planuojama baigti 2027 metais.

Kultūros infrastruktūros centro inform.

The post Tortas ant lubų: kaip sovietmetis paslėpė modernizmą appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

Šiais metais sukako 120 metų, kai gimė Lietuvos antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys, inžinierius Klemensas Brunius (1906–1976). Šio Lietuvos patrioto gyvenimo ir veiklos istorija yra verta ne tik atskiros, plačios knygos, bet ir meninio-dokumentio kino juostos.

Klemensas Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d.  Margių kaime Šeduvos valsčiuje Panevėžio apskrityje Petro (1876–1957) ir  Anėlės Pranytės  (1876–1975) daugiavaikėje šeimoje. Tėvai    be Klemenso  dar augino sūnus Feliksą (1898–1994), Petrą (1908–2007), Povilą (1916–1961)   ir  dukteris Kazimierą Janušauskienę (1900–1959), Salomėją Gabšienę (1903–1971), Veroniką Šereivienę (1910–2001), Emiliją Nagulevičienė (1912–1992),  Eleną Strebeikienę (1914–2009) bei  Anėlę Rumbaitienę (1918–2004). 

Brunių šeimos  nariai buvo muzikalūs žmonės. Todėl visai neatsitiktinai 1924 m. Kaune pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Klemensas kartu dalyvavo su seserimi Salomėja ir ir broliu Petru.

K. Brunius su broliu Feliksu pradinę mokyklą baigė Rozalime. Vėliau jis mokėsi Šeduvos progimnazijoje.

1928 m. baigęs gimnaziją Šiauliuose, K. Brunius įstojo į Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Technikos fakultetą. Nuo 1929 m. dalyvavo universiteto studentų technikos draugijos veikloje. 1929–1931 m. dirbo Martyno Kuktos spaustuvėje korektoriumi. 1932–1934 m. dalyvavo statant Vytauto Didžiojo karo muziejų. 1933–1934 m. buvo tautinės lietuvių studentų „Neo-Lithuania“korporacijos valdybos pirmininkas, vadovavo šios korporacijos technikų ratelio valdybai. Pasak Juozo Enčerio, K. Brunius geriausiai sugebėdavo nuraminti įsisiūbavusią korporantų sueigą, rasdamas bendras veiklos kryptis ir nukreipdamas visus konstruktyviai veiklai.

Tikėtina, kad Klemenso pilietinis dalyvavimas šios korporacijos veikloje jį įtraukė į neformalų „voldemarininkų” judėjimo tinklą, o vėliau jis tapo aktyviu šio tinklo vadovybės nariu. Tai sudarė jam galimybės patekti į smetoninės Lietuvos teisėsaugos dėmesio centrą.

Dar studijuodamas universitete, K. Brunius pasižymėjo kaip ypač gabus statybos inžinierius: vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai ir „Neo-Lithuania“ rūmų baigiamiesiems darbams. Apgynęs diplominį projektą „Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje“ ir išlaikęs egzaminus, 1935 m. spalio 23 d. gavo statybos inžinieriaus diplomą.

1934 m. rugpjūčio 29 d. K. Brunius susituokė su geležinkeliečio dukra Elena Laguckaite (1911–1990) ir apsigyveno jos tėvų namuose Kaišiadorių gatvėje Kaune. Jie išaugino dukrą Vidą Bruniūtę-Jakubauskienę (1935–1989) ir sūnų Arvydą Brunių (g. 1940).

1936–1937 m. Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje K. Brunius dirbo dėstytoju, dalyvavo Lietuvos inžinierių draugijos (vėliau – Lietuvos inžinierių ir architektų draugija) veikloje, pirmininkavo jos Statybos sekcijai. Žurnale „Technika ir ūkis“ (1937 m. Nr. 4) paskelbė straipsnį „Savivaldybių techniškasis personalas ir jų darbo sąlygos“. 1938 m. lapkričio 24–26 d. Kaune kartu su 280 inžinierių ir architektų dalyvavo Antrajame jubiliejiniame Lietuvos inžinierių ir architektų kongrese.

1938–1940 m. K. Brunius dirbo įvairiose statybos bendrovėse. Kartu su Povilu Dėdele (1894–1967) dirbo statybos inžinieriumi, statant Taupomųjų kasų rūmus (dabar – Kauno m. savivaldybė) ir Kauno sporto halę.

Remiantis sovietinio saugumo (MGB) tardymo dokumentu (1947 m. vasario mėn.) „Savarankiškas parodymas Bruniaus Klemenso…“, 1940 m. birželio 7d. K. Brunius buvo komandiruotas dirbti į Karaliaučių, tuo metu priklausiusį Vokietijai, kur jo bendrovė statė skerdyklą Kauno „Maistui“. Šios komandiruotės metu SSRS kariuomenė okupavo Lietuvą. Komandiruotė turėjo baigtis 1940 m. liepos 18 d. Po pokalbio su vaistininku Kaziu Mažonu (1886–1985) Klemensas apsisprendė negrįžti į okupuotą Lietuvą.

1940 m. lapkričio 17 d. diplomato Kazio Škirpos iniciatyva Berlyne, jo bute (Achenbachstr. 1) buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas – sutelkti visas lietuvių tautos jėgas kovai už tėvynės išlaisvinimą. LAF steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 asmenys, tarp kurių buvo ir K. Brunius. K. Škirpai paprašius, K. Brunius sutiko tapti vienu iš keturių jo padėjėjų – patikėtinių. Nujausdamas Vokietijos ir SSRS karo pradžią ir rengdamasis organizuoti LAF vadovaujamą sukilimą Lietuvoje, K. Škirpa sudarė būsimos Vyriausybės narių sąrašą. Joje K. Bruniui buvo numatytas darbo ir socialinės apsaugos ministro postas.

1941 m. birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželio 28 d. vakare prie Virbalio jis sėkmingai perėjo sieną ir kitą dieną grįžo į Kauną. Ten aplankė J. Ambrazevičių (Brazaitį) ir perdavė jam K. Škirpos laišką. K. Brunius tapo vienu iš Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovų. LLKS vyriausiąją vadovybę sudarė: politinė vadovybė (vadovas – inž. Klemensas Brunius), technikinė vadovybė (vadovai – inž. Povilas Konkulevičius ir inž. Jurgis Lelejevas), redakcija (chemikas Jonas Deksnys). 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune, Balio Gaidžiūno (1911–1996) bute Parodos gatvėje buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Pirmąją jo vadovybę sudarė prezidiumas: pirmininkas – prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas), vicepirmininkai – krikščionis demokratas Adolfas Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas; sekretorius – advokatas Bronius Bieliukas ir plenumas. Inžinierius K. Brunius tapo VLIK plenumo nariu.

1944 m. balandžio 29 d. Kaune, Vytauto prospekte, netoli geležinkelio stoties K. Brunių suėmė gestapas. Jis buvo apkaltintas, kad priklauso VLIK, palaiko radijo ryšius su Algirdu Vokietaičiu, esančiu Švedijoje, ir parašė straipsnį į „Laisvės kovotoją“ apie tai, kaip gestapas naikina nužudytų žydų lavonus Kaune prie IX forto.

Vėliau K. Brunius rašė: „Mane ir dar 17 vyrų išvežė 1944 m. birželio 8 d., o kitus atvežė liepos pradžioje. Taip susidarė dvidešimt septynių asmenų lietuvių grupė ir ji visa kartu toliau buvo vežiojama. Išvežus į Vokietiją, mūsų nebekvotė. 1944 m. liepos 15 d. iš Instenburgo mus išvežė į Alenšteino kalėjimą, o iš čia rugpjūčio 7 d. – į Landsbergo kalėjimą. Čia išbuvome iki 1945 m. sausio 29 d. ir dirbome perskirti į dvi grupes: viena – lauke, kita – fabrike. Iš čia 1945 m. sausio 29 d. mus pėsčius išvarė į Berlyną. Iš Berlyno išvežė vasario 7 d. pietų vakarų kryptimi. Po 10 dienų kelionės pasodino Bayreuth kalėjiman Bavarijoje“.

Istorijos šaltiniai liudija, kad 1945 m. balandį JAV karių išlaisvintas Klemensas Brunius atvyko į Viurcburge atkurto VLIK štabą, o tų pačių metų spalio pabaigoje kartu su Jonu Deksniu (1914–1982) slapta – į sovietų okupuotą Lietuvą kurti antisovietinio pasipriešinimo. Čia jis susitiko su A apygardos (Dzūkija) vadu plk. J. Vitkumi-Kazimieraičiu (1901–1946). Kitų metų pabaigoje jis sužinojo apie Maskvoje rengiamą Užsienio reikalų ministrų tarybos konferenciją, kurioje turėjo būti svarstomos teritorinės Vokietijos kaimynų pretenzijos į buvusias Vokietijos žemes.

K. Brunius tikėjosi, kad bus keliamas klausimas ir dėl Lietuvos atskyrimo nuo SSRS, todėl nusprendė parengti memorandumą, skirtą keturių ministrų tarybai. Memorandumą Lietuvos visuomenės vardu turėjo pasirašyti visų buvusių Lietuvos partijų atstovai. Memorandume turėjo būti prašoma, kad prie Lietuvos būtų prijungtas sovietų užgrobtas Karaliaučiaus kraštas, okupantų jau pervardintas Kaliningrado sritimi. Šį memorandumą K. Brunius tikėjosi Maskvoje perduoti anglų, amerikiečių ir prancūzų ambasadoms. Tačiau per šv. Kalėdas, 1946 m. gruodžio 25 d., Kaune sovietinio saugumo pareigūnai K. Brunių suėmė namuose Kaišiadorių gatvėje.

Apie 9 mėnesius K. Brunius kalėjo Vilniuje, vienoje kameroje su arkivyskupu Teofiliu Matulioniu (1873–1962, vėliau jis buvo paskelbtas Palaimintuoju). 1947 m. rugpjūčio 16 d. sovietai pripažino K. Brunių kaltu pagal RSFSR BK 58-I a ir 58-II straipsnius ir skyrė bausmę – 25 metus kalėti pataisos darbų stovykloje. K. Bruniui kalint, sovietų valdžia norėjo ištremti ir jo žmoną Eleną su vaikais, tačiau atėję trėmimų vykdytojai jų nerado. K. Bruniaus gyvenamasis namas Kaišiadorių g. buvo nacionalizuotas, jame įrengta biblioteka.

Tremtyje K. Brunius dalyvaudavo Intos lietuvių tremtinių šviesuolių sueigose kartu su Jonu Vokietaičiu, Stasiu Šačkumi, Aleksandru Bendinsku, Gerardu Binkiu, kun. Kazimieru Vasiliausku, Stasiu Gorodeckiu ir kitais. Buvo geras kun. Alfonso Svarinsko bičiulis. Atlikęs bausmę, K. Brunius apsigyveno Intoje, buvusio politkalinio, „Tigro“ rinktinės vado Leono Vilučio (1920–1993) namelyje, kurį pats ir suprojektavo. Sugrįžti į Lietuvą jam tada neleido, tačiau čia jį aplankė žmona ir dukra. K. Brunius dirbo statybose darbų vykdytoju. Tik 1956 m. liepos 23 d. grįžo į Lietuvą ir visą laiką KGB buvo sekamas bei provokuojamas.

Remiantis Klemenso Bruniaus surastais atsiminimais, „Man grįžus iš lagerio, 3 metus turėjau lyg nedrumsčiamą gyvenimą, išskyrus saugumo organų periodiškus šaukimus pasirodyti pas juos. 1959 m. mano reikalai buvo pablogėję. Buvau išregistruotas, atleistas iš darbo ir pasakyta per 10 dienų apleisti Kauną…“

„<…> 1965 m. pavasarį Kauno milicijos valdyba siuntinėjo savo darbuotojus į organizacijas, kurių statybose aš vykdžiau techninę priežiūrą, išsiaiškinti, nuo kada aš ten dirbu ir kiek gaunu atlyginimo. <…> Saugumo darbuotojai priekaištavo asmeniui, kam jis pasikvietė mane į svečius. <…> Nerado galimybės įrašyti mano pavardės į Kauno tarprajoninės bazės projekto autorių ir statytojų sąrašus 1965 m., kada tos bazės projektas gavo aukščiausią įvertinimą visasąjunginėje parodoje Maskvoje, nors aš buvau aktyvus, projektą sudarant ir jį įvykdant…“

1959 m. K. Brunius susitikinėjo su Vytautu Mačiuika (1930–1999) Tomu A. Zauka (1899–1970) ir kitais dėl lakūnų Dariaus ir Girėno palaikų slaptavietės atskleidimo. Jiems žinomą paslaptį buvo planuojama atskleisti, minint lakūnų žūties 30-metį. Nuspręsta, kad oficialiai paieškos iniciatore turėtų būti S. Dariaus duktė N. Dariūtė-Maštarienė.

K. Brunius dirbo Kauno miesto įvairiose statybos organizacijose darbų vykdytoju, vyresniuoju konstruktoriumi, statybos techninės priežiūros inžinieriumi. Laisvalaikiu daug dėmesio skyrė istorinei, kalbinei ir kartografinei analizei, siekiant nustatyti etninių lietuvių gyvenamųjų žemių ribas Lietuvos rytuose ir pietuose, bei studijoms dėl gimtojo Šeduvos krašto modernizacijos galimybių.

Pasak Juozo Enčerio, sovietinis partinis veikėjas Genrikas Zimanas (1910–1985) siūlė K. Bruniui bendradarbiauti sovietinėje spaudoje, parašyti atsiminimus apie Vasario 16-osios Akto signatarą prof. Steponą Kairį. K. Bruniaus atsakymas G. Zimanui buvo maždaug toks: „Apie tą kilnų žmogų, didelį socialdemokratą ir kartu ne mažesnį lietuvį, pažįstamą iš bendros veiklos ir kovų už Lietuvą, aš jums galėčiau daug tiesos pasakyti. Bet tiesa jums nepatiks ir jūs jos nepaskelbsite. Todėl palikite mane ramybėje ir leiskite man laisvai dirbti“.

Apolonija Purelienė knygoje „Juozas Purelis“ pateikia samprotavimus apie galimus plk. ltn. Juozo Purelio (1901–1989) ir Klemenso Bruniaus tarpusavio ryšius, tai, kad Juozas Purelis buvo pasivadinęs Klemensu Bruniumi ir jo vardu galimai dalyvavo Lietuvos pogrindyje. Kiek tame yra tiesos, kol kas nėra aišku. Gal atsiras tyrinėtojų, kurie galėtų, remdamiesi tam tikrais įrodymais, paaiškinti šiuos ir kitus paslaptingus K. Bruniaus gyvenimo istorijos faktus?

1976 m. kovo 10 d. K. Brunius buvo atvežtas į tuometinę Pirmąją tarybinę klinikinę ligoninę po autoįvykio, kurio aplinkybės – nežinomos. Vėliau pervežtas į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę, kurioje gydėsi iki 1976 m. kovo 31 d.

Iš ligos istorijos: „Atvykęs skundėsi galvos skausmais, silpnumu. Anamnezėje 1976. III. 10. Atvežtas į I Taryb. Klinikinę ligoninę po avarijos. Traumos aplinkybės tiksliau nežinomos. I Taryb. Ligoninėje atlikus kraniogramas, bei dešn. čiurnos sąnario rentgenogramą, įtarus frontalinio kaulo impresinį lūžimą pervežtas į RKKL.

Objektyviai: taisyklingo kūno sudėjimo, vidutinės mitybos, kraujo spaudimas 120/90 mmHg, pulsas 86 k/min., sąmoningas, nepilnai kritiškas, bei orientuotas. Apie įvykį nieko neatsimena. Kaktoje dešn. pusėje 4 cm. Ilgio mušta žaizda. Vyzdžiai lygūs, abipusiai horizontalus nyštagmas. Kair. nervus facialis pakenkimo nuo vaikystės. Rankas, kojas valdo gerai, sausgyslių, bei periosto refleksai abipus teigiami. Kerningo simptomai abipus teigiami, patologiniu pado refleksų negauta. Iš nosies teka kraujas su likvoro priemaiša. Apie akis akinių tipo mėlynės“.

1976 m. lapkričio 30 d. K. Brunius žuvo autoavarijoje. Klemenso sūnaus Arvydo Bruniaus liudijimu, tėvas su savo bendradarbiu, buvusiu tremtiniu Stasiu Šačkumi (1907–1985) grįžo iš Vilniaus į Kauną. Tuo metu buvo labai prastas oras. Muravoje jie išlipo ir, pamatę atvažiuojantį taksi, bėgo per kelią, norėdami sustabdyti. S. Šačkus perbėgo pirmas, o iš paskos bėgantis K. Brunius žuvo po keleivinio Gardino autobuso ratais. Yra manančių, kad Klemenso Bruniaus mirtį suorganizavo KGB. Pastebėtina, kad KGB uždraudė namiškiams į inžinieriaus laidotuves kviesti šeimos draugus, buvusius bendražygius, tolimesnius gimines ir liepė vengti viešumo. Laidojo K. Brunių Kauno Petrašiūnų kapinėse pusiau slaptai, dalyvaujant tik keliems artimiausiems giminaičiams. Anot Aldonos Sabaitytės-Vilutienės (1931–2020), K. Brunius buvo didelis Lietuvos patriotas, turėjęs ir mokslininko talentą. Jam Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus tėvų ir protėvių žemei.

Literatūra ir šaltiniai:

Dapkutė, Daiva. (2019). Laisvė įpareigoja: asmens ir kartos pasirinkimas // Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos = Lithuanian migration and diaspora studies. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Nr. 2 (28), p. 49–64.

Laisvės besiekiant. (1983). Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos įnašas į antinacinę rezistenciją. Vyr. redaktorius – Algirdas Vokietaitis. Čikaga.

Jankauskas, Juozas. (2010). 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje, Vilnius.

Purelienė, Apolonija. (2001). Juozas Purelis. Vilnius.

Zakienė, Adelė. Bruniai. (Rankraštis) Baisogala.

Rukšėnas, Alfredas. (2020). Dėl Klemenso Bruniaus veiklos sovietų ir vokiečių okupacijų laikotarpiais. Rankraštis, 2020-05-04.

Technika ir ūkis. (1938), Nr. 4–6.

The post Nepaslėptos inžinieriaus Klemenso Bruniaus gyvenimo istorijos detalės appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Spalio 02 d. Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj” („Ruduo”) 75-ųjų metinių minėjimas, kuri organizavo LPKTS Kauno filialas.

Minėjime kalbėjęs  LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas, akcentavo politinių kalinių ir tremtinių istorinės atminties nuolatinio  liudijimo svarbą viešose erdvėse/kanaluose ir citavo savo mamos   Onos (Pribušauskaitės)  Kaminskienės atsiminimus,  kai  1951 m. spalio 2 d. apie 2 val. naktį į jos namus Pasvalio raj., Tetirvinų kaime atvyko nepažįstamas asmuo civiliniais rūbais kalbantis lietuviškai ir du asmenys apsirengę kariškais drabužiais kalbantys rusiškai.

„Jie tik pasitikslino, kas čia gyvena ir nieko daugiau nesiaiškino. Du asmenys kariškais drabužiais pasiliko namuose per naktį. Saugojo tik tėtį. Ryte apie 8 00-9 00 val iš kaimo subėgo žmonės. Mama (mano močiutė/baba) sušuko: KELKITĖS VAIKAI, ATVAŽIAVO VEŽTI. Mums reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Vietoje mokyklos į Sibirą. Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės padėjo krauti maistą ir kitus daiktus. Maistą paskubomis dėjo į lininius pagalvių užvalkalus. Kaimynai spėjo papjauti 10 žąsų. Medų pylė į uogienes. Sunkvežimyje buvo penki vaikai, du tėvai ir močiutė/baba bei du ginkluoti sovietų kariai, kurie mus saugojo. Buvo sakoma, kad neprisikraukite daug daiktų, nes dar reiks paimti vieną šeimą. Bet žmonės nekreipė į tai dėmesio ir ką galėjo tą krovė į mašiną. Mašina buvo pilna ir vežė tik vieną mūsų šeimą. Vežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Vagone mūsų šeima buvo jau paskutinė. Vagone buvo 31 žmogus iš jų 11 vaikų. Vagone buvo šios šeimos: Barauskų (iš Pasvalio r.), Rimšų (iš Panevėžio r.), Linkevičių (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos), Navakų (iš Pasvalio r.), Pažemeckų (iš Pasvalio r.) bei Pribušauskų šeimos (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos, Tetirvinų kaimo). Sovietai į numatytą vietą Tomsko srityje, Asino rajone, Tunguskij bor mūsų šeimą atvežė/pristatė 1951 spalio 28 d. Tenai jau 1951 m. lapkričio 12 d, mirė brolis Apolinaras 1,5 metų, 1951 m. lapkričio 13 d. mirė sesuo Vandutė 6,5 metų, mane sunkiai sergančią 8,5 metų vieną be tėvų paguldė į ligoninę Baturine (tik atidaryta, ta vadinama ligoninė buvo mediniame barake). Ligoninėje gulėjau apie mėnesį”.

Prisiminimais apie tremties patirtis ir savo emocinius išgyvenimus dalijosi 1951 m. spalio 2 d. tremtinė Dalia Valukonienė  ir 1951 m. spalio 2 d. tremtinys, visuomenininkas, ilgametis sporto bei sveikos gyvensenos puoselėtojas Petras Sventickas.  

 Tarptautinio labdaros fondo „Helping wing” („Pagalbos sparnas”) vadovas Algis Šimoniūtis su Ukrainos karo veteranais padėkojo už paramą kovojančiai Ukrainai ir dalijosi mintimis apie  Ukrainos ir Lietuvos tremtinių bendrystę, nuolatinio bendradarbiavimo patirtis ir apie kitus šiandieninio Rusijos karo prieš Ukrainą dalykus.

Kauno politinių kalinių ir tremtinių choras „Ilgesys” (pirmasis tremtinių ir politinių kalinių choras Lietuvoje, susikūręs dar 1988 m. Vadovas Mindaugas Šikšnius – profesionalus choro dirigentas ir pedagogas) pristatė meninę programą, kurią  sudarė Lietuvos partizanų ir tremtinių dainos,  religinės giesmės ir atspindintys meilę Tėvynei bei istorinės atminties išsaugojimą. Choro programoje sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo tokie kūriniai kaip „Palinko liepa šalia kelio”, „Liki sveika, mergyte mano”, „Slėpkitės, naktys”, „Uralo kalno pakraštyje”, „Supas bangos” bei giesmė „Marija, Marija”.” ir kitos dainos.  Tremtinė Bronė Paulavičienė skaitė   tremties bei Tėvynės ilgesio temomis parašytus   eilėraščius.

Renginį vedė LPKTS Kauno filialo atstovė Jolanta Žakevičienė.

Renginyje dalyvavo LPKTS Kauno filialo ir LPKTB Kauno skyriaus nariai, miesto gyventojai ir kiti svečiai.

 Istorijos šaltiniai liudija, kad 1951 m. rugsėjo 20‒21 d., 1951 m. spalio 2‒3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. sovietinės represinės struktūros įvykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „OSEN” („Ruduo”), kurios metu į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.

The post Paminėtos Lietuvos gyventojų trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-osios metinės appeared first on Voruta.

Apie svarbų Kauno miesto istorijos tyrimą autorius rašo: „Pirmą kartą nuosekliai pristatomas 1946 m. Kauno ir jo apylinkių istorijos epizodas, sukėlęs daug skausmo ir rūpesčių ano meto gyventojams. Kartu šis tyrimas – tai istorija apie miestą, kuriam susiduriant su neramia politine padėtimi, sovietiniu teroru ir Antrojo pasaulinio karo padariniais 1946 m. pavasarį teko patirti ir gamtos pasiųstą išbandymą. Tai istorija apie miestą ir jo žmones, išgyvenusius vieną didžiausių XX a. tragedijų Lietuvoje, bei jų pokario vargus. Tai istorija apie žmones, kurie žiauraus sovietinio režimo buvo nutildyti ir nugrūsti į istorijos paraštes”.

Pro savo namų langus kovo 24-osios rytą išvydę miestą užliejantį vandenį, kauniečiai galėjo pamanyti, kad prasideda biblinis tvanas. Tąkart ledams susispaudus ties Nemuno ir Neries santaka, neturėdama kur tekėti, Neris pasuko Vilijampolės, Sargėnų ir Jonavos gatvės pusėn.

Knygos skaitytojui atskleidžiamas platus gyvenimo Kaune prieš nelaimę, jos metu ir po jos vaizdas. Pokario negandos, badas, gyvenimas tamsoje, artėjančios nelaimės ženklai ir potvynio metu skęstantis miestas, potvynio aukos, gyvūnų dalia, kultūros vertybių praradimai, padarinių likvidavimas, epidemijos grėsmė, pagalba nukentėjusiems, priežasčių tyrimas ir išvados pateikiami pasitelkus istorinius duomenis, dokumentus, žmonių atsiminimus ir liudijimus. Rinkdamas informaciją apie žuvusiuosius, autorius rėmėsi įvairių Kauno bažnyčių mirties metrikų knygomis.

Knygos pristatymas Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas) vyks 2026 m. spalio 8 d. 17.00 val.

Autorių kalbins Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorės pavaduotoja Kristina Petrauskė.

Renginys nemokamas. Kviečiame dalyvauti.

The post Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis appeared first on Voruta.

Sklandus sunkvežimio variklio darbas labai priklauso nuo tinkamai veikiančios degalų sistemos. Ji turi užtikrinti, kad reikiamas degalų kiekis tinkamu slėgiu ir tinkamu momentu pasiektų variklį. Tačiau intensyviai eksploatuojant sunkiasvorę transporto priemonę atskiri sistemos komponentai gali susidėvėti, užsiteršti ar pradėti veikti ne taip, kaip numatyta. Iš pradžių gedimai ne visuomet atrodo rimti, todėl vairuotojai gali juos ignoruoti. Vis dėlto tam tikri požymiai aiškiai signalizuoja, kad sunkvežimio degalų sistemą verta patikrinti.

1. Sunkvežimis sunkiai užsiveda arba variklis dirba netolygiai

Vienas iš dažniausiai pastebimų degalų sistemos sutrikimų – sunkesnis variklio užvedimas. Problema gali būti susijusi su nepakankamu degalų slėgiu, užsikimšusiu filtru, kuro siurbliu ar netinkamai veikiančiais purkštukais. Pastarųjų gedimą taip pat gali išduoti netolygus variklio darbas, trūkčiojimas ar svyruojantys sūkiai. Tokiu atveju svarbu nustatyti tikrąją sutrikimo priežastį, o ne keisti dalis jų išsamiai nepatikrinus. Jei reikalinga specialistų pagalba, purkštukų remontas Kaune gali būti aktualus sprendimas – UAB „Šalvis“ atlieka purkštukų diagnostikos ir remonto darbus Kaune, padedančius įvertinti jų techninę būklę.

2. Sumažėja variklio galia

Dar vienas požymis, į kurį nereikėtų numoti ranka, yra sumažėjusi sunkvežimio trauka. Jei transporto priemonė prasčiau įsibėgėja, sunkiau įveikia įkalnes ar vežant įprastą krovinį atrodo neįprastai vangi, priežastis gali slypėti degalų padavimo sistemoje. Purkštukams tiekiant per mažai arba netolygų degalų kiekį, cilindruose degimo procesas gali vykti neefektyviai. Tačiau vien pagal sumažėjusią galią nustatyti konkretaus gedimo negalima – panašius požymius gali sukelti ir kiti variklio komponentai. Todėl tokiais atvejais racionaliausia atlikti išsamią diagnostiką.

3. Padidėja kuro sąnaudos ir dūmingumas

Jei tuo pačiu maršrutu bei su panašiu kroviniu važiuojantis sunkvežimis staiga pradeda sunaudoti daugiau degalų, verta atkreipti dėmesį į jo techninę būklę. Netinkamai veikiantys purkštukai gali į cilindrus tiekti per daug degalų arba juos išpurkšti netolygiai, todėl degimas tampa mažiau efektyvus. Apie sutrikimus gali signalizuoti ir padidėjęs išmetamųjų dujų dūmingumas. Vis dėlto didesnės kuro sąnaudos priklauso ne tik nuo degalų sistemos – joms įtakos turi krovinio svoris, vairavimo stilius, padangų būklė ir kiti veiksniai. Todėl svarbu vertinti ne vieną požymį, o bendrą sunkvežimio veikimą.

Sunkvežimis retai sugenda visiškai netikėtai – dažniausiai apie besiformuojančią problemą jis pradeda įspėti gerokai anksčiau. Vairuotojo gebėjimas pastebėti pasikeitusį variklio darbą, sąnaudas ar trauką gali tapti svarbia prevencinės priežiūros dalimi. Kuo anksčiau nustatoma tikroji gedimo priežastis, tuo daugiau galimybių išvengti neplanuotų prastovų ir sudėtingesnių remonto darbų.

The post 3 požymiai, kad sunkvežimio degalų sistema veikia netinkamai appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Šių metų rugpjūčio mėnesį kilus klausimui dėl  sovietinės okupacijos metais drąsių Lietuvos patriotų  Vytauto Andziulio  ir Juozo Bacevičiaus įkurtos pogrindinės spaustuvės „ab“ likimo, prisiminiau  ir Stepono Dariaus bei Stasio Girėno skrydžiui  pažymėti  esamus paminklus, buvusio mauzoliejaus likimą. Prisiminiau ir sovietinių partokratų požiūrį į mūsų  minėtų lakūnų atliktą žygdarbį Lietuvos labui.

Būdamas  Vilniaus universiteto studentu, 1956 metais per vadinamą marksizmo paskaitą  TSKP dėstytojo paklausiau, kodėl sovietinė valdžia negerbia transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno atminimo, jų skrydžio per Atlantą, išgarsinusio Lietuvą visame pasaulyje. Priminiau jam , kad tuometinėje  aviacijoje jų skrydis prilygo vienam ilgiausių  skrydžių pagal atstumą, o tiksliausias pagal numatytą maršrutą. Dėstytojas nutaisęs atitinkamą grimasą paaiškino, kad tarybų valdžia jų niekada negerbs. Mat Steponas Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo nuosavą motociklą…  Kas žinojo apie šių lakūnų gyvenimą ir jų skrydžio tikslą, suprato – kvailiau nepasakysi. Į tokį nevykusį marksisto paaiškinimą, garsiai atsakiau – mes „Lituanicos“ didvyrius gerbėme ir  gerbsime.  Auditorijoje kilo pritariantys  plojimai.   Dėstytojas kiek pasimuistęs pagrasino nutraukti paskaitą.

Dar man būnant vidurinės mokyklos suole, pakviestas į susitikimą su mokyklos mokytojais ir vyresnių klasių mokiniais vadinamas „revoliucionierius“ Apuokas Maksimavičius – mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant VD  Karo muziejui, buvo sugriauti visi muziejaus sodelio paminklai) mūsų drąsiuosius lakūnus net išvadino fašistais…  Netikėdami tokiu  melu, būrys mokinių  atsakė kojų  trypimu į grindis.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygis pažymėtas paminklo sukūrimu Soldino girioje – jų žūties vietoje. Lakūnai gražiai įamžinti Puntuke, esančiame garsiajame Anykščių šilelyje, paminklinio skrydžio sparnais Kauno Ąžuolyno prieangyje. Jų kapą žymi skulptoriaus Vytauto Mačiuikos nukaltas antkapinis paminklas. Darių ir Girėną  mena  jų vardais   ne viename mieste pavadintos gatvės,  jų tėviškės, Čikagoje bei Niujorke esančios  žymės,  sukurtas kino filmas ir kt.    Tačiau nesmagu, kad 2004 metų gruodį, nepaisydama visuomenės protesto ženklų,  tuo metu Kauno savivaldybei  vadovavusi Arvydo Garbaravičiaus ir Eriko Tamašausko kompanija užvertė žemėmis nuo sovietinio buldozerio griovimo išlikusią  S. Dariaus  ir S. Girėno mauzoliejaus požeminę dalį, kurioje prie įrengto altoriaus  nuo 1937 iki 1940   gulėjo karstuose (sarkofaguose)  balzamuoti lakūnų kūnai.

Naikinant šią mūsų tautai brangią relikviją  lyg buvo remtasi  pokalbiu su  mauzoliejaus  architektu  Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, kuris pasakęs, kad sunaikinto mauzoliejaus atstatyti nereikia. Man taip pat teko  šiuo klausimu kalbėtis su šviesios atminties architektu Landsbergiu-Žemkalniu. Jis apgailestavo, kad sovietinės valdžios yra sunaikintas jo kūrinys – Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kiti šiose kapinėse buvę paminklai. Į klausimą, ar mauzoliejų reikėtų atstatyti, jis atsakė neigiamai, manydamas , kad mauzoliejus yra visiškai sunaikintas, kad iš jo nieko nebeliko.  Tačiau 1996 metais  tvarkant Senąsias kapines –  rasta sveika  mauzoliejaus pagrindinė – požeminė dalis.

Buvo numatyta ją atnaujinti ir išsaugoti uždengiant suprojektuotu   stiklo gaubtu.  Viduje  turėjo būti  įrengta ekspozicija.  Tai buvo nurodyta objekto paminklotvarkoje.  Lyg suprasta, kad tai yra mūsų įžymaus architekto V. Žemkalnio unikalus darbas, savo paskirtimi  turintis istorinį ir pažintinį turinį.   Sovietinės okupacijos  metais per vadinamas Vėlines  prie Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, kaip ir prie paminklo  „Žuvome  dėl Tėvynės“ bei prie vadinamų sovietinių „partizanų“  gaujos nužudytų mergaičių Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės kapo, vykdavo antisovietiniai mitingai, raginusieji nusimesti nelaisvės pančius bei pakilti Dariaus ir Girėno dvasia į laisvą Lietuvą. Tas, žinoma, gąsdino okupacinę valdžią – 1959-1960 metais, naikinant kapines, buvo nurodyta nugriauti ir mauzoliejų. Tačiau buvo nugriauta tik jo antžeminė dalis. Darbininkai, matyt nepraradę savyje patriotinės dvasios,  jo apatinę dalį  paslėpė,  užpildami žemėmis. Mauzoliejus, tinkamai jį sutvarkius,  galėjo būti įdomus ir Kauną aplakantiems svečiams, turistams. Jis, kaip gyvas praeities liudininkas, galėjo   prisidėti  ir prie moksleivių patriotinio pilietinio ugdymo, rengiant čia gyvąsias Lietuvos istorijos pamokas.

Pasikeitusiai  miesto valdžiai tas nerūpėjo. Pradėjo sklisti kalbos apie šio objekto nereikalingumą, brangiai kainuojantį jo išlaikymą ir t.t.  Stengiantis išsaugoti surastą mauzoliejaus dalį, miesto savivaldybės vadovybei rašyta nemažai raštų.  Vykstant  lemiamam posėdžiui, prie savivaldybės pastato surengėme šio istorinio paminklo gynimo  piketą.  Tačiau posėdyje daugumą sudariusiems liberalams tai buvo nė motais. Dviejų balsų persvara nulėmė jų užmačias. Pažymėtina, kad liberalams laimėti padėjo oficialiai priklausęs kitai politinei srovei daug kam žinomas Algirdas Avižienis,  posėdžio metu savo pasakyta kalba parėmęs paminklinio mauzoliejaus sunaikinimą. Paskui jis tapo savivaldybės mero Arvydo  Garbaravičiaus patarėju. Gautame 2004 m. gruodžio 2 d. Kauno miesto  savivaldybės tarybos posėdžio sprendimo, pasirašyto mero A. Garbaravičiaus,  nuoraše  teigiama: „Laikinai užkonservuoti  Kauno senosiose kapinėse 1996 m.  atkastą S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus požeminę dalį“. Tie veidmainiški liberalų žodžiai apie laikiną užkonservavimą, buvo skirti tik  nuraminti tą visuomenės dalį, kuri stengėsi išsaugoti šį paminklinį objektą. Iš tiesų šis nutarimas  reiškė legalų  šio objekto palaidojimą, kitaip sakant – sunaikinimą.  Ką neįstengė padaryti sovietinis okupantas, tą pasigardžiuodami padarė savomis rankomis jau laisvos Lietuvos   tuometinės miesto valdžios ponai.

Praėjo jau nemažas laiko tarpas, niekas to paminklinio mauzoliejaus dalies „laikinai užkonservuotos “ nė nežada atkasti, nors tai buvo priminta dabartinei savivaldybės vadovybei.

Su Atlanto nugalėtojų  – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu yra susiję ir Lietuvos  sveikatos  mokslų universiteto Medicinos akademijos centriniai rūmai. Čia buvo balzamuoti žuvusių lakūnų kūnai, vadovaujant profesoriui Jurgiui Žilinskui ir jam talkinusiam profesoriui Kaziui Oželiui. Nuo 1940 gruodžio vidurio iki 1944 m. kovo 18 d.  jie buvo pašarvoti Akademijos koplyčioje. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, baiminantis, kad balzamuotus lakūnų kūnus okupantai nesunaikintų, kauniečio  Tomo Zaukos iniciatyva, pritariant Vytauto Didžiojo  universiteto Medicinos fakulteto  profesoriams  Vladui  Lašui ir Benediktui Šiauliui, keletas  Lietuvos patriotų, prisiekę niekam apie tai neprasitarti,  nuleidę liftu varinius  karstus  su lakūnų palaikais į rūsį, juos sudėję vieną ant kito, užmūrijo sienos nišoje. Šioje slaptavietėje lakūnų palaikai  išbuvo 20 metų, kol 1964 m. rugpjūčio  12 d. atsirado galimybė juos palaidoti Aukštųjų  Šančių karių kapinėse.

Atgimus Lietuvai,   buvusio Kauno medicinos  universiteto  rūsio patalpoje    prie tos nišos, kur buvo paslėpti mūsų tautos didvyrių palaikai, kurį laiką veikė memorialinis muziejus.  Tačiau, deja, šios aukštosios mokyklos vadovybė (rektorius  Remigijus Žalimas), gal sekant savivaldybės vadovų pėdomis,  nepanorėjo  išsaugoti nei  Dariaus ir Girėno palaikus  slėpusios nišos,  nei greta jos  veikusio muziejinio memorialo.

Tai vis skaudūs poelgiai, kuriuos sustabdyti tada neturėta jėgų, arba tiesiog nenorėta priešintis liberalioms užmačioms.  Gerai, kad dabar buvo išgirstas patriotiškai nusiteikusios visuomenės balsas, kuris sustabdė garsiosios jau virtusios legenda „ab“ spaustuvės sunykimą. Branginkime savo garbingą istorinę  Atmintį.

The post Zigmas Tamakauskas. Sovietinės partokratijos požiūris ir „laikinas“ mauzoliejaus užkonservavimas… appeared first on Voruta.

Vytauto Didžiojo karo muziejuje – įspūdingo dydžio „Žalgirio mūšis”. Tai dailininko Vytauto Baublio nutapyta garsiojo Jano Mateikos paveikslo kopija, pripažinta didžiausia šio kūrinio kopija Lietuvoje ir įtraukta į Lietuvos rekordų knygą.

147 × 338 cm dydžio paveikslą V. Baublys pradėjo tapyti 1988 m., o baigė 1992-aisiais. Tiesiai iš dailininko dirbtuvių atkeliavusiame paveiksle – vienas garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos epizodų ir Vytautas Didysis pačiame mūšio sūkuryje. Įdomus ne tik pats paveikslas, bet ir tai, kad kitoje pusėje ant drobės dailininkas atžymėjo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Vytautas Baublys – 1942 m. Perlojoje gimęs menininkas, kurio kūryba sunkiai telpa į vienos technikos rėmus. Medžio drožyba, tapyba, metalo darbai, skulptūra, mozaikos iš kriauklelių – jo rankose įvairiausios medžiagos virsta pasakojimais apie Lietuvos istoriją ir kultūrą.

Parodose menininkas dalyvauja nuo 1975 m., o jo kūrinių saugoma Lietuvos nacionalinio muziejaus, Muitinės muziejaus ir Perlojos muziejaus rinkiniuose.

Kviečiame iš arti pamatyti rekordinį „Žalgirio mūšį” Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas), kuris bus eksponuojamas iki 2026 m. rugsėjo 29 d. 

The post Kviečiame iš arti pamatyti rekordinį „Žalgirio mūšį” appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2017 m. dokumento tekstas

LR Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui A. Gumuliauskui                

Kauno m. savivaldybės merui V. Matijošaičiui

Kultūros paveldo departamento direktorei D. Varnaitei

Prašome Jūsų įamžinti kun. Kazimiero Stepono ŠAULIO  (1872–1964) atminimą  lentą  ant pastato Papilės. Nr. 9 Kaune,  arba kitoje tinkamoje vietoje, kur jis studijavo/gyveno ar dirbo Kaune.

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (Švėkšnos vlsč., Raseinių aps., dabar Šilutės r.). Nuo 1882 m. mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje, vėliau (1886–1890) – Palangos progimnazijoje. Studijavo Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijoje (1890–1895) ir St. Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899). Ten 1897 m. jis įgijo teologijos, o 1899 m. bažnytinės teisės magistro laipsnį.

1899 m. birželio 29 d. K. S. Šaulys Kaune įšventintas į kunigus. 1906–1922 m. – Žemaičių (Kauno) kunigų seminarijos bažnytinės teisės, moralinės teologijos ir visuomenės mokslų bei sociologijos (nuo 1907 m.) dėstytojas.

1911–1920 m. jis  ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, o 1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, kiek vėliau – kancleriu.

1922–1940 m. ir 1941–1944 m. K. S. Šaulys buvo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Bažnytinės teisės katedros vedėjas.

K. S. Šaulys 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės (Vasario 16-osios) Aktą.

1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.  1944-ųjų vasarą, vengdamas galimų represijų, kaip ir daugelis kitų aukštų Katalikų bažnyčios veikėjų K. S. Šaulys pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje.

K. S. Šaulys mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija). Iš pradžių buvo palaidotas Pambio-Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano. 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.

Šv. Jurgio Kankinio konvento gvardijonas

Dr. kun. Paulius Saulius BYTAUTAS OFM

Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, Socialinių mokslų (sociologija) dr. Raimundas KAMINSKAS

The post Signataro Kazimiero Stepono Šaulio atminimas vis dar neįamžintas appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. rugpjūčio 22–23 dienomis Kaune vyko T. L. S. Korporporacijos Neo-Lithuania  Filisterių sąjungos 100-mečio jubiliejinė šventė.

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo)  bažnyčioje.

Korp! Neo-Lithuania rūmuose (Parodos g. 26) vyko akademinė konferencija LIETUVIŠKŲ AKADEMINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO STIPRINANT LIETUVOS VALSTYBĘ 1918–2026 METAIS.  Renginyje dalyvavo LR Seimo nariai: dr. Laurynas Kasčiūnas, dr. Arvydas Anušauskas ir prof. Valdas Rakutis bei kiti svečiai.

 Vėliau Volfas Engelman  galerijoje vyko Šimtmečio pobūvis.

Antrą dieną T. L. S. Korp! Neo-Lithuania Filisterių sąjungos nariai  organizavo ekskursiją su dainomis KORPORATŲ TAKAIS PASLAPTINGAM KAUNE.

Istorijos šaltiniai liudija, kad 1922 m. Kaune buvo įsteigta  Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania” , kuri  nusprendė pastatyti Tautinės lietuvių studentų korporacijos namus. Žemės reformos valdyba jiems skyrė sklypą Parodos gatvėje, o namų statybai  buvo surengta pinigų rinkliava Lietuvoje ir JAV. 1923 m. lapkričio 11 d. korporacijos vienerių metų sukakties šventės metu kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas  pašventino kertinį akmenį. Pirmiausiai buvo patvirtintas inžinieriaus Petro Steikūno parengtas rūmų projektas,  vėliau atmestas ir pasirinktas Edmundo Alfonso Fryko  projektas. Dėl lėšų stygiaus statybos darbai vyko su pertraukomis, o 1926 m. net visiškai sustojo, tad dalį mūrijimo, tinkavimo, dažymo ir kitų specialių žinių nereikalaujančių darbų atliko patys studentai. 1928 m. vasario 16 d.  rūmai buvo  iškilmingai  atidaryti.
Rūmuose telkėsi korporacijos organizacinė veikla, buvo įrengtos administracinės patalpos, laikraščių „Jaunoji Lietuva”, „Jaunoji karta”, „Studentų balsas” ir žurnalo „Akademikas” redakcijos, įrengta biblioteka su skaitykla, gyvenamieji kambariai korporantams, valgykla bei ištaiginga salė, kurią dekoravo skulptorius Antanas Aleksandravičius (1885–1970). Jis pats kurį laiką gyveno rūmų pirmajame aukšte. 1931–1932 m. skulptorius sukūrė salės galinės sienos centre kalbėjusį medinį vėliavomis vainikuotą „Neo-Lithuania” herbą, žemiau jo stovėjo Vytauto Didžiojo biustas, jam iš dešinės ir kairės, salės kampuose, buvo karaliaus Mindaugo ir kunigaikščio Kęstučio biustai. Vėliau iš medžio išdrožė ir ant sienų pakabino Lietuvos miestų ir miestelių herbus, nudažytus pagal tam tikras heraldikos taisykles, įrėmintais mediniais aukso spalva dažytais rėmais. Dar po kurio laiko salė buvo papuošta Šv. Kazimiero, Šv. Jono, Šv. Jurgio, „Senovės karžygio”, „Eilinio kario”, „Širdimi perverta kardo”, „Liūto su kardu” reljefais.

1926 m. rugpjūčio mėn.  buvo įsteigta Neo‑Lithuania filisterių sąjunga, kuriai  priklausė aukštąjį mokslą baigusieji korporantai.

1928 m. nuo korporacijos atsiskyrė studentės ir įkūrė korporaciją „Filiae Lithuaniae”. „Neo-Lithuania” nariai bendradarbiavo su kitomis Lietuvos, o taip pat ir Latvijos, Estijos, Suomijos studentų organizacijomis. Korporacijos Garbės nariais buvo kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Bronius Kazys Balutis, inžinierius Petras Vileišis, kalbininkas Jonas Jablonskis, pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.

1940 m. pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis korporacija buvo uždaryta, išgabenta dalis salės dekoro, likusią dalį netrukus sunaikino pastatą užėmę sovietų kariai, – rūmai paversti kareivinėmis. Vėliau pastate buvo įkurti Pionierių rūmai.

Sovietams okupavus Lietuvą, daug korporacijos narių buvo ištremta ar žuvo besipriešindami okupantams, o dalis narių pasitraukė į  Vakarų šalis.

1955 m. korporacijos „Neo-Lithuania”nariai Kanadoje atkūrė organizacijos veiklą.  JAV „Neo-Lithuania” veikia iki šiol. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. balandžio mėnesį  organizacija buvo atkurta Kaune.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, korporacijos namai  buvo pervadinti Moksleivių kūrybos namais, o 1998 m. – Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmais. 2021 m. pastate savo veiklą pradėjo Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla.  Šiandien pastatas priklauso Kauno miesto savivaldybei, kuri suteikė teisę (pagal panaudos sutartį) dalimi  patalpų naudotis 1990 m. atsikūrusiai studentų korporacijai „Neo-Lithuania”. Pastebėtina, kad ant pastato Parodos gatvėje fasado pakabinta memorialinė lenta su korporacijos herbu ir įrašu „ŠIUOS RŪMUS 1928 M. PASTATĖ LIETUVIŲ STUDENTŲ TAUTININKŲ KORPORACIJA NEO-LITHUANIA, PAŠVENTINO J. TUMAS-VAIŽGANTAS, KAD JIE TARNAUTŲ PRO PATRIA / Projekto autorius E. FRYKAS”.

The post T. L. S. Korporporacijos Neo-Lithuania Filisterių sąjungos 100-metis appeared first on Voruta.