2026 m. lapkričio 6 d. 18 val. Lietuvos medicinos bibliotekoje vyks Gertrūdos Navidauskienės parodos-instaliacijos O47.0 pristatymas.

Menininkės, meno terapeutės Gertrūdos Navidauskienės paroda O47.0 tyrinėja priešlaikinę motinystę kaip tarpinę būseną – laiką ir erdvę tarp gimimo ir grįžimo namo, tarp moters ir motinos tapatybės, tarp gyvybės ir netekties galimybės.

Parodos pavadinimu pasirinktas ligos kodas O47.0 – nieko nesakančių raidžių ir skaičių derinys ankstuko susilaukusiai mamai reiškia labai daug, o naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje sustoja įprasta gyvenimo tvarka: kūdikis dar nėra namuose, tačiau jis jau yra pasaulyje; moteris jau pagimdė, tačiau dar negali būti mama taip, kaip buvo įsivaizdavusi. Tai liminali būsena, kurioje suardomos įprastos motinystės formos ir iš naujo permąstoma, kas iš tiesų kuria ryšį tarp motinos ir vaiko.

Specialiai parodai sukurtoje instaliacijoje įkomponuotas inkubatorius tampa motinos tarpinės būsenos metafora. Šioje situacijoje mama nebegali veikti – gali tik stebėti, skaičiuoti, laukti ir tikėtis. Bandydama suvaldyti tai, ko kontroliuoti neįmanoma, ji seka kiekvieną kūdikio gyvybės ženklą. Kartu šis inkubatorius atskleidžia ir pačios motinos pažeidžiamumą – tapimą ,,neišnešiota mama’’. Moteris patenka į būseną, kurioje jai taip pat reikia globos.

Instaliacijoje panaudojami kalendoriaus lapeliai žymi laiką, kuris vienu metu atrodo sustojęs ir negrįžtamai nykstantis. Jie liudija paradoksalią patirtį: kiekvieną dieną trokštama, kad ši kuo greičiau baigtųsi, tačiau būtent šios dienos yra vienintele vaiko gyvenimo pradžia. Piešimas tampa mėginimu sustabdyti laiką ir išsaugoti tai, nuo ko anuomet norėjosi pabėgti, tai susidūrimas su iš to kilusia vidine kalte.

Paroda kalba apie tapatybę, kuri formuojasi pereinamojoje būsenoje, apie motinystę, kuri gimsta ne tik iš artumo, o iš laukimo, nežinomybės ir pasikartojančių rūpesčio veiksmų bei nuolatinio troškimo būti ten, kur tuo metu negali būti. Motinystė kuri tampa ne tiek buvimu šalia, kiek atkakliu pasirinkimu sugrįžti. Tai pasakojimas apie meilę, kuri mokosi gyventi.

Ši paroda yra Vilniaus m. savivaldybės remiamo projekto „Sveikata. Nuo špitolių iki ligoninių“ dalis.

Projekto partneris – Lietuvos medicinos biblioteka.

Parodos partneris – Neišnešiotų kūdikių asociacija, teikianti emocinę pagalbą ir palaikymą neišnešiotų kūdikių šeimoms.

Parodos kuratorė – Saulė Mažeikaitė-Teiberė

Lietuvos medicinos biblioteka, Kaštonų g. 7, Vilnius.

Parodos atidarymas – lapkričio 6 d., 18:00 val.

Paroda veiks lapkričio 6 – gruodžio 11 dienomis.

Lankymo laikas: pirmadieniais–penktadieniais, 11:00–19:00 val.

Įėjimas nemokamas, išankstinė registracija nereikalinga.

***

Menininkė, meno terapeutė Gertrūda Navidauskienė

Parodos „O47.0“ idėja gimė kartu su mano dukra, gulint Santariškių ligoninės Naujagimių skyriuje. Ten praleidome du mėnesius. O47.0 – tai Tarptautinės ligų klasifikacijos kodas, skirtas tariamam priešlaikiniam gimdymui, t. y. gimdymui prieš 37 nėštumo savaites.

Ligoninėje praleistas laikas skatino mane ieškoti prasmės sunkume. Man atrodo, kad didžiausią prasmę gyvenime galime atrasti padėdami kitiems. Būtent todėl ir gimė noras kalbėti apie tai, ką išgyvena neišnešiotų kūdikių mamos. Norėčiau, kad nė viena moteris, gulinti ligoninėje su savo naujagimiu, nesijaustų palikta viena su savo išgyvenimais.

Kai gimsta neišnešiotas kūdikis, tam tikra prasme per anksti gimsta ir jo mama. Ji tampa motina, tačiau negali patirti motinystės taip, kaip įsivaizdavo. Vietoje fizinio artumo atsiranda inkubatorius, vietoje galimybės savarankiškai rūpintis vaiku – medicininės procedūros, o vietoje įprastos kasdienybės – nuolatinis laukimas.

Man svarbu kalbėti apie motinystę ne tik kaip apie biologinį faktą, bet ir kaip apie sudėtingą emocinę, kūnišką bei egzistencinę patirtį. Neišnešioto kūdikio mama atsiduria paradoksalioje situacijoje: ji jau yra mama, tačiau dalis įprastų motinystės veiksmų jai tampa neprieinami. Jos santykį su vaiku ima reguliuoti medicininė aplinka, aparatai, procedūros ir kitų žmonių sprendimai.

Visuomenėje vis dar vyrauja gana aiškus motinystės scenarijus: moteris išnešioja kūdikį, pagimdo, paima jį ant rankų ir kartu grįžta namo. Kai kūdikis gimsta per anksti, šis scenarijus nutrūksta. Motina negali bet kada paimti kūdikio ant rankų, savarankiškai jo pamaitinti ar nuraminti. Net paprasčiausias prisilietimas priklauso nuo medicininių aplinkybių. Tokioje situacijoje gali kilti klausimas, ką apskritai reiškia būti mama, kai negali atlikti įprastų motinystės veiksmų.

Viena vertus, tai buvo sunkiausia mano gyvenimo patirtis. Kita vertus, tai buvo ir pats gražiausias gyvenimo etapas, nes gimė mano dukra. Šie du išgyvenimai egzistuoja vienu metu. Didžiulė meilė ir didžiulė baimė, džiaugsmas dėl naujos gyvybės ir gedulas dėl prarastos įsivaizduotos motinystės pradžios.

Manau, kad viena mažiausiai pastebimų šios patirties dalių yra kaltė. Motina gali jaustis kalta dėl to, kad jos kūdikis gimė per anksti, kad jos kūnas jo neišnešiojo, nors objektyviai ji dėl to nėra kalta. Prie kaltės prisideda bejėgiškumas, nuolatinis nerimas ir baimė dėl ateities.

Dar viena labai jautri šios patirties dalis – kitų šeimų išgyvenimai. Deja, ne kiekvienos mamos istorija baigiasi laimingai. Kai kurios moterys savo kūdikių netenka. Negaliu net įsivaizduoti tokio skausmo, tačiau gyvenant ligoninėje šios tragedijos vyksta visai šalia. Kiekviena palatos kaimynės netektis paliečia ir tave. Kito žmogaus skausmas tampa tavo pačios baimės dalimi.

Gimus neišnešiotam kūdikiui, motina negali kontroliuoti daugelio dalykų. Ji negali pagreitinti vaiko augimo, sustabdyti komplikacijų ar nuspręsti, kada galės grįžti namo. Ligoninėje jaučiausi netekusi kontrolės. Būtent šis jausmas tapo viena svarbiausių mano kūrybos temų.

Parodoje „O47.0“ savo išgyvenimus perteikiu per dvi menines instaliacijas, kuriose svarbiausi tampa laikas, laukimas, pasikartojimas ir motinos pažeidžiamumas.

Vienas pagrindinių parodos elementų – pasikartojantis pieštuko štrichas. Šimtai ir tūkstančiai beveik vienodų judesių tampa laukimo, bejėgiškumo ir ištvermės metafora. Pieštukas man tampa savotišku įrankiu susigrąžinti prarastą kontrolę. Galiu kontroliuoti kiekvieną štrichą, jo kryptį, ilgį ir pasikartojimą. Vienas štrichas beveik nepastebimas, tačiau jų visuma pamažu keičia paviršių. Panašiai ir ligoninėje – kiekviena diena atrodo beveik tokia pati, tačiau kiekviena jų yra reikšminga.

Štrichuodama tūkstančius kartų kartoju tą patį judesį, tarsi bandydama suvaldyti tai, kas iš esmės buvo nevaldoma. Visas kūrybos procesas tampa mėginimu iš naujo išgyventi, suprasti ir įprasminti tai, kas įvyko.

Kitas svarbus parodos elementas – iš Santariškių ligoninės atkeliavęs inkubatorius. Jis eksponuojamas erdvėje, kurioje daug triukšmo ir judėjimo. Šiame kontekste stovintis inkubatorius simbolizuoja būseną, kai motinos pasaulis tarsi sustoja, nors aplinkinis gyvenimas ir toliau juda įprastu tempu. Tai vienas ryškiausių mano prisiminimų iš ligoninės – jausmas, kad visas pasaulis gyvena toliau, o mano gyvenimas sustojo vienoje palatoje.

Šalia inkubatoriaus eksponuoju kalendorių, kuriame įamžinu kiekvieną dieną, praleistą su dukra ligoninėje. Kalendoriaus lapeliuose perpiešiu įvairius konkrečios dienos elementus – citatas, mėnulio fazes, saulėtekio ir saulėlydžio laiką. Šis kruopštus, pasikartojantis procesas yra bandymas įamžinti laiką, kuris tuomet atrodė sustojęs.

Kalendoriuje taip pat atsiranda ištraukų iš mano laiškų dukrai. Jai gimus nusprendžiau kasdien rašyti po laišką. Linkėjau jai meilės, stiprybės, pasakojau apie mūsų dienas. Tai buvo mano būdas megzti ryšį su dukra aplinkybėmis, kai fizinis artumas buvo ribojamas. Negalėjau visada jos laikyti ant rankų ar ja pasirūpinti, bet galėjau kreiptis į ją žodžiais. Kalba tapo rūpesčio forma. Kiekvienas laiškas buvo savotiška malda.

Norint pavartyti kalendorių, lankytojai yra kviečiami dezinfekuoti rankas. Šis ritualas įprastas Naujagimių reanimacijoje. Iki dabar prisimenu žaizdas ant rankų, kurios neišvengiamai susiformuoja, kuomet kiekvienas prisilietimas prie ką tik gimusio kūdikio reanimacijoje reikalauja sterilumo. Norėjau, kad šis paprastas veiksmas taptų ir parodos patirties dalimi, primenančia, jog net prisilietimas prie savo vaiko ne visuomet yra savaime suprantamas.

Inkubatorius saugo kūdikio gyvybę, tačiau kartu tampa fizine ir simboline riba tarp motinos ir vaiko. Jis atskleidžia ne tik kūdikio, bet ir pačios motinos pažeidžiamumą. Būtent šis pažeidžiamumas, tapimas „neišnešiota mama“, yra visos parodos centre.

Esu be galo dėkinga medicinos personalui. Medicinos dėka mano dukra šiandien gyva. Tačiau kartu norėčiau pakviesti atsigręžti ir į motiną. Man svarbu, kad ji būtų matoma ne tik kaip kūdikį lydintis asmuo, bet ir kaip žmogus, kuris pats išgyvena didžiulį sukrėtimą.

Man atrodo, kad labai svarbu kalbėti ne tik apie tai, kaip išsaugoti kūdikio gyvybę, bet ir apie tai, kaip padėti motinai išgyventi šią patirtį. Psichologinė pagalba privalo būti nuosekli ir lengvai prieinama visoms mamoms, susiduriančioms su priešlaikiniu gimdymu. Kad moteriai nereikėtų pačiai įrodinėti, jog jai sunku, ar laukti, kol emocinė būklė taps kritinė. Psichologinė pagalba mamai turėtų būti natūrali naujagimių priežiūros dalis, tęsiama ir po išrašymo iš ligoninės.

Ne mažiau svarbus ir visuomenės supratimas. Neišnešiotų kūdikių mamos neturėtų jausti spaudimo būti tik stiprios dėl to, kad jų kūdikis gyvas. Jos gali vienu metu jausti didžiulę meilę savo vaikui ir gedėti to, ką prarado. Šie jausmai vienas kitam neprieštarauja.

Norėčiau, kad visuomenėje atsirastų daugiau erdvės tokiems prieštaringiems motinystės pasakojimams. Kad moterys galėtų kalbėti apie savo patirtį nebijodamos būti nesuprastos ar pasmerktos. Mano žiniomis, „O47.0“ yra pirmoji tokio pobūdžio paroda Lietuvoje, kurios centre atsiduria būtent neišnešioto kūdikio motinos patirtis.

Šia paroda noriu pasidalinti ne tik savo istorija, bet ir atkreipti dėmesį į daugelio moterų išgyvenimus, kurie dažnai lieka nematomi. Noriu, kad mano kūryba taptų būdu kalbėti apie tai, kam kartais sunku rasti žodžių. Apie laukimą, bejėgiškumą, baimę, kaltę, ištvermę ir meilę. Apie motinystę, kuri prasideda ne taip, kaip tikėtasi, tačiau dėl to nėra mažiau tikra.

Labiausiai norėčiau, kad po apsilankymo parodoje žmonės prisimintų, jog šalia klausimo „Kaip laikosi kūdikis?“ turėtų atsirasti ir kitas: „O kaip tu, mama?“

Nes rūpinimasis kūdikiu apima ir rūpinimąsi jo mama.

***

Nuoširdžiai dėkoju Neišnešiotų kūdikių asociacijai už bendrystę, palaikymą ir prasmingą veiklą, padedančią ankstukų mamoms nelikti vienoms su savo išgyvenimais. Ačiū, kad padedate kurti erdvę, kurioje kiekvienos mamos istorija yra svarbi.

The post O47.0 – neišnešiota mama appeared first on Voruta.

1896-ųjų spali 30-ąją gimęs diplomatas, teisininkas ir žurnalistas Eduardas (Edvardas) Turauskas per savo tarnybos Lietuvai metus daug pakeliavo po Europos sostines, laikraščių redakcijas ir diplomatines atstovybes.

Diplomato kelias prasidėjo 1919 m. Šveicarijoje, kur dirbo mūsų diplomatiniu kurjeriu. 1926–1927 m. buvo III Seimo nariu, redagavo dienraštį „Rytas“, vadovavo naujienų agentūrai ELTA, buvo Lietuvos pasiuntiniu Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Jugoslavijoje. Lemtingais 1939–1940 m. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui.

Sovietų okupacija nenutraukė Turausko darbo Lietuvai. Šveicarijoje jis atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, kartu su kitais diplomatais skleidė žinias apie okupuotos Lietuvos padėtį. Vėliau, jau gyvendamas Prancūzijoje, toliau kėlė Lietuvos klausimą, dirbo spaudoje ir lietuviškose radijo laidose.

Mirė Paryžiuje 1966 m.

Galbūt daugelis esate skaitę Eduardo Turausko knygą „Lietuvos Nepriklausomybės netenkant“. Jei skaitėte, turbūt prisimenate tą violetinį-baltą-juodą viršelį viršelį su stilizuota Juozo Zikaro „Laisve“.

Knygoje Turauskas išsamiai aprašė paskutinius Lietuvos Respublikos metus ir juodžiausius tų metų įvykius: Lenkijos ultimatumą, Klaipėdos krašto praradimą, Maskvos spaudimą ir okupaciją, uždarus pasitarimus Prezidentūroje, Smetonos gyvenimą Šveicarijoje, ir daugelį kitų įdomių susitikimų, pokalbių ir pastebėjimų.

Diplomato jubiliejaus proga – kadrai iš Šveicarijos.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma devynių minučių trukmės suskaitmeninta juosta iš Karolinos Masiulytės-Paliulienės kino archyvo. Tai yra Eduardo Turausko gyvenimo Šveicarijoje 1940–1945 m. vaizdai. Jį patį atpažinsite iš atgal sušukuotų žilų plaukų. Juostoje užfiksuota diplomatų kasdienybę. Matome laisvą bendravimą, laisvalaikį, pasisėdėjimus soduose ir terasose, kalnuotą šveicarišką kraštovaizdį, daug kitokių įdomybių.

The post Okupuotos Lietuvos diplomatai Šveicarijoje. Diplomatui Eduardui Turauskui – 130 metų appeared first on Voruta.

Petras Maksimavičius, e-ausra.pl

„Aušroje“ rašiau apie iškilų Lietuvos diplomatą, Vasario 16-osios Akto signatarą Petrą Klimą ir jo idėją visas Lietuvos etnografines sritis sujungti į vieną valstybinį organizmą. Norėtųsi šį pasakojimą pratęsti ir priminti daugiau faktų apie tą sudėtingą, bet labai svarbų Lietuvos valstybingumo atkūrimui laikotarpį bei jo istorinių vertinimų. Vienaip ar kitaip – neišvengiamai tai palietė taip pat mūsų kraštą.

Pasibaigus I pasauliniam karui Europoje kardinaliai pasikeitė geopolitinė padėtis. Tai leido ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui kitų valstybių iškelti nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Lietuvos pavyzdys rodo, jog tai nebuvo lengvas uždavinys. Nepakako vien oficialiai paskelbti nepriklausomybę ir kurti valstybines struktūras, užtikrinti viešąją tvarką, rūpintis ūkio klausimais. Prieš tai reikėjo ginti savo teritoriją ir pasiekti tarptautinį valstybės pripažinimą.

Šiandien skaitant istorikų darbus apie tą laikmetį norisi pasakyti, kad to meto Lietuvos politikai, savanoriai, poetai ir… eiliniai lietuviai pasiekė tai, ko beveik nebuvo įmanoma tada pasiekti. Norint suprasti, kodėl tuomet pavyko atkurti valstybę ir pasiekti jos tarptautinį pripažinimą, reikėtų įsigilinti į atskirų ano meto lyderių biografijas, analizuoti jų veiklos motyvus ir aplinkybes, kurios sąlygojo vienų ar kitų sprendimų priėmimą.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Visi mokykloje girdėjome apie 1919 m. Paryžiuje surengtą vadinamąją Taikos konferenciją, kurioje I pasaulinį karą laimėjusios valstybės nustatinėjo naują tvarką Europoje. Lietuva į konferenciją nebuvo pakviesta. Nepaisant to, ji išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kur jie turėjo ginti Lietuvos interesus, tiesiogiai Taikos konferencijoje nedalyvaudami. Lietuvos reikalai buvo sprendžiami Baltijos reikalų komisijoje, kurioje buvo Lenkijos reikalų pakomisė. Glaustai apibendrinant, Lietuvos delegacija siekė nepriklausomybės pripažinimo ir visų etninių teritorijų sujungimo į atkuriamą valstybę. Lietuvos klausimas Paryžiuje buvo komplikuotas dėl neaiškios Rusijos perspektyvos ir atgimstančios Lenkijos vaidmens stabdant bolševizmo veržimąsi į Vakarus. Todėl didžiosios Europos valstybės, ypač Prancūzija, siekė stiprinti Lenkijos vaidmenį regione, o tai savaime reiškė bėdas Lietuvai. Taigi kyla klausimas, kaip tokioje sudėtingoje situacijoje, kai Lietuvos delegacijai net nebuvo leista oficialiai dalyvauti Taikos konferencijoje, pavyko pasiekti bent dalį užsibrėžtų tikslų, tarp jų patį svarbiausią – Lietuvos valstybės pripažinimą? Buvo kelios priežastys. Viena jų, kurią ir noriu aptarti, tai ta, kad Lietuvos vyriausybė, formuodama delegacijos į Paryžių sudėtį, panaudojo kelis savo turimus kozirius. Jų buvo daugiau, bet aš paminėsiu tik vieną. Lietuvos delegacijoje atsidūrė žydų kilmės teisininkas Simonas Rozenbaumas bei nuolat Paryžiuje gyvenantis Oskaras Milašius.

Apie S. Rozenbaumą šį kartą plačiau nerašysiu. Pacituosiu tik P. Klimo žodžius: „Delegacijos narys Rosenbaumas taip pat spaudė, kaip jis sakydavosi, Paryžiaus „mygtukus“. Jis visur surasdavo savo viengenčių, kuriems išrodinėjo „negryną lenkų sąžinę“, Vilnių okupavus.“ Kitaip sakant, S. Rozenbaumas greit užmezgė ryšius su itin įtakingais žydų kilmės ar jiems prijaučiančiais politikais Europoje ir didžiąją darbo Lietuvos labui dalį atliko veikdamas užkulisiuose. Pavyzdžiui, aštrėjant Lenkijos ir Lietuvos kariniam konfliktui jis energingai įrodinėjo, kad Lietuvos etninėse žemėse ir ypač Vilniuje gyvenantys žydai vienareikšmiai pasisako už Lietuvos nepriklausomybę ir nerimauja dėl to meto Lenkijos veiksmų tose teritorijose bei elgesio žydų atžvilgiu.

Kitas asmuo, kurio vaidmuo ginant Lietuvos interesus tuo metu buvo neįkainojamas, tai Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz). Šį asmenį ir norėčiau plačiau pristatyti. O. Milašius – labai įdomi asmenybė. Jis diplomatas, poetas, kalbų tyrinėtojas, mistikas. Jeigu ką domins O. Milašiaus pranašystės, raginu susipažinti su Sigito Birgelio portale punskas.pl 2013 m. publikuotu straipsniu „Mistikas ar visų laikų pranašas?“. Ten rasite daug įdomių žinių apie Milašiaus vizijas ir išsipildžiusias pranašystes, kuriose buvo minimas ir Seinų vardas. Aš pristatysiu šią asmenybę kitame kontekste, kuomet ji įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo klausimo sprendimą ir 1919–1920 m. padėjo Lietuvos delegacijai Paryžiuje pasiekti jos pagrindinį tikslą.

Kas gi buvo O. Milašius? Gimė 1877 m. Mogiliovo gubernijoje (dabartinė Baltarusija). Augo lenkiškoje terpėje, šeimoje kalbėjo lenkiškai, kartais vokiškai, bet asmenybei subrendus save laikė lietuviu istorinio ir geografinio paveldėjimo prasme. Oskaro tėvas Vladislovas gimė Vilniuje. Parsivežė iš Lenkijos ir vedė žydaitę Rozaliją Rozental. Istoriografijoje pažymima, kad Oskaro tėvas jau vaikystėje įskiepijo sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei. 1889 m. tėvai vienuolikmetį Oskarą išvežė mokytis į Paryžių. Ten jis baigė licėjų, mokėsi Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose.

1916 m., per I pasaulinį karą, Milašius dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos tarnyboje, ten raštu ir žodžiu versdavo korespondenciją, gaunamą iš visos Europos, nes mokėjo daug Europos kalbų. Ten taip pat susidraugavo su prancūzų diplomatais. Vėliau tai leido atverti kitiems lietuvių diplomatams duris svarbiausiose Prancūzijos institucijose.

Sugrįžkime į 1919 m. Kas ir kada suvedė Milašių ir Lietuvos delegaciją, atvykusią į Taikos konferenciją Paryžiuje? Atsitiktinumas? „Vieną gražią dieną pamačiau pasirodant mano kabinete lietuvį (kun. Adomą Vilimą – aut.), atėjusį mane pakviesti tiesiogiai padirbėti kraštui. Priėmiau redaktoriaus vietą Lietuvos delegacijoj prie Taikos konferencijos: praėjus metams, aš buvau paskirtas Lietuvos ministru Paryžiuje“, – prisiminė O. Milašius. Apsispręsti priimti tokį pasiūlymą Milašiui, matyt, padėjo taip pat tuo metu Lietuvių informacijos biure Šveicarijoje dirbęs kun. Vincas Bartuška, kuris atsiuntė laišką, raginantį prisijungti prie Lietuvos atkūrimo darbo. Istoriografijoje pabrėžiama, kad tuo metu O. Milašius pajuto tarsi pareigą padėti savo gimtajam kraštui, kurį dar prisiminė iš vaikystės.

O. Milašius skaitė, bet lietuviškai viešai nekalbėjo, tačiau puikiai kalbėjo prancūziškai ir dar keliomis kalbomis. Paryžiuje labiau buvo žinomas kaip poetas, tačiau turėjo nemažai ryšių su to meto Prancūzijos inteligentija, politikais, valstybės pareigūnais. Matyt, todėl Lietuvos delegacijos narys P. Klimas, sužinojęs, kad prie jų delegacijos prisijungs O. Milašius, ištarė istorinę frazę: „Oskaras Milašius mums tikra Dievo dovana.“

Jo kandidatūra buvo pasirinkta būtent dėl puikaus prancūzų bei kitų kalbų mokėjimo ir gerų santykių su prancūzų pareigūnais. Juk tuo metu Lietuva, nedidelė šalis, kurios beveik niekas nežinojo, buvo slegiama įvairių problemų. Nuo 1918 iki 1938 metų visus Lietuvos diplomatinės atstovybės Prancūzijoje dokumentus, notas rašė O. Milašius. Teigiama, jog Prancūzijos pareigūnai negalėdavo atsistebėti, kad šios mažos, nežinomos šalies diplomatinės notos surašytos tobula prancūzų kalba. Milašius dalyvaudavo konferencijose ir delegacijų susitikimuose, Tautų Sąjungos forume, kur žodžiu ir raštu kėlė ir gynė jaunos valstybės interesus, kovojo dėl jos teisių ir sienų.

Ypač sunkų politinį, diplomatinį darbą jaunajai valstybei teko atlikti Lenkijos atžvilgiu. Todėl Lietuvos bajorų palikuonių balsas buvo itin reikalingas ir reikšmingas. Milašius Paryžiuje, o grafas Tiškevičius Londone stengėsi atremti Lenkijos diplomatijos keliamas pretenzijas Lietuvai. Įrodinėjo, kad Lietuva turi savo inteligentiją, valstybės tarnautojus, kurie pajėgūs organizuoti valstybės savarankišką gyvenimą.

O. Milašius atkakliai siekė, kad Prancūzija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę de facto ir de jure. Baigusi darbą 1919-ųjų gruodį, Lietuvos delegacija prie Taikos konferencijos Paryžiuje išsiskirstė. Likę neišspręsti reikalai buvo patikėti O. Milašiui. Jis tapo Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Pirmųjų jo darbo mėnesių korespondencija įspūdinga tiek kiekiu, tiek adresatų įvairove. Atstovo pareigas Prancūzijoje Milašius ėjo iki 1925 m. Jo darbo prioritetai nesikeitė. Tai buvo tarptautinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas, susitarimas su Lenkija dėl sienų, Lietuvos narystė Tautų Sąjungoje, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Ne viską pavyko išspręsti. Ypač daug darbo teko atlikti 1920 m. rudenį, kai Seinuose, Berznyke ir gretimose apylinkėse vyko lenkų ir lietuvių ginkluoti susirėmimai. O. Milašius, siekdamas sustabdyti karinius veiksmus, įteikė ne vieną griežtą notą Tautų Sąjungai ir Santarvės vyriausybėms. Vilniaus klausimas Milašiui buvo pats skaudžiausias, asmeninis. Prancūzijos valdžios argumentai dėl Vilniaus tautinės sudėties buvo nuolatos linksniuojami. Tačiau Milašius stengėsi apeiti siauras etnines pozicijas ir įrodinėjo Lietuvos geopolitinę svarbą ir vaidmenį Rytų Europoje. Pasak jo, Lietuva gali būti visavertė ir patikima valstybė tik su Vilniumi. Tai Milašius rašė savo notose, kartojo pokalbiuose Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje. Tai buvusi nuosekli pozicija, kurią Milašius jau buvo išsakęs 1918 m. prancūzų žurnale „L‘Affranchi“. Straipsnyje, pavadintame „Lietuva“, jis aptarė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. 1918 m. pavasarį jau nebematė galimybių suderinti Lietuvos ir Lenkijos interesus, todėl pasisakė už dviejų savarankiškų valstybių modelį ir ragino Lenkiją gerbti Lietuvos apsisprendimą. Taigi nors jo lietuviškasis apsisprendimas buvo sudėtingas, jis rinkosi ne istorinės LDK, bet atviros, modernios Lietuvos valstybės modelį. „Kadangi Lietuva nuo XIII a. buvo mano senelių tiesioginė tėvynė, kadangi mano tėvai gyveno iš lietuvių, o ne lenkų, kaimiečių darbo, kadangi Lietuva buvo silpnesnė ir pagaliau – sprendžiamoji priežastis – kadangi tik nepriklausoma Lietuva, įsikūrusi Vilniuje, tegali visu platumu apginti tų reikalus – tų, kuriuos, rodosi, istoriškas fatališkumas jungia su Lenkija, – aš nutariu ginti lietuvių reikalus“, – apie savo apsisprendimą sakė O. Milašius. Kitą kartą yra pasakęs: „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, […] bet tikėjausi būti naudingesnis pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi.“ Nepavykus išspręsti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimo, O. Milašius pasitraukė iš vadovo pareigų.

1925–1938 m. jis ėjo Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjo pareigas. Šalia diplomatinio darbo, kūrė poeziją, susitikinėjo su Paryžiaus visuomene, pasakodavo apie Lietuvą ir jos kultūrą, lietuviškas dainas ir pasakas vertė į prancūzų kalbą, įrodinėjo lietuvių kalbos archajiškumą.

Milašius vengė būti pirmojo plano asmeniu, stengėsi neviršyti įgaliojimų ir pirmenybę pristatyti Lietuvos vyriausybės poziciją palikdavo iš Kauno atvykusiems diplomatams. Tačiau puikiai mokėdamas prancūzų kalbą sugebėdavo lietuvių diplomatų mintis padaryti tikslias ir veiksmingas. Kaip minėjau, iš jo rankų išėjo beveik visos tarptautinėms institucijoms rašytos svarbiausios notos, deklaracijos, memorandumai. Kita vertus, esant būtinybei, tvirtai ir aiškiai išsakydavo savo poziciją derybų metu ar tarptautinėse konferencijose.

O. Milašius mirė 1939 m. Fontenblo miestelyje netoli Paryžiaus. Per poeto ir Lietuvos diplomato laidotuves P. Klimas pasakė, kad O. Milašius buvo „tobulas lietuvis ir puikus prancūzas“.

Nuotraukos ir citatos iš:

Kašelionienė N. Milašius. XX amžiaus literatūra (www.šaltiniai.info).

Klimas P. Iš mano atsiminimų. Boston, 1979.

Milinienė A. Oskaras Milašius. Po lietuvišku kryžium. 2016 (Vakarų ekspresas).

Skrupskelytė V. Oskaras Milašius, pirmasis Lietuvos atstovas Prancūzijoje. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Nr. 20. Vilnius, 2017

„Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, bet…“

The post „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, bet…“ appeared first on Voruta.

Rita Pauliukaitienė, www.voruta.lt

Šiemet minime 125-ąsias kario savanorio, gydytojo, medicinos mokslų daktaro Antano Starkaus (1901–1975) gimimo metines, šis Štuthofo kalinys drauge su kitais Kaune gyvenusiais inteligentais buvo suimtas 1943 m. kovo 16 dieną, dvi dienas kalintas gestapo būstinės rūsyje (dabar Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79) ir greitai keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė, kurioje buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje suimti asmenys, atsidūrė koncentracijos lageryje.

Taip Lietuvos šviesuomenei keršijo naciai, kai nepavyko sukurti lietuvių esesininkų legiono. Taip nutrūko Antano Starkaus, VDU Medicinos fakulteto Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėjo veikla, žmona Elena, sūnus Kęstutis, dukra Elena Valerija neteko mylimo šeimos nario, o dvi slepiamos žydaitės Olga ir Ada – globėjo. Į Kauną jis daugiau nebegrįžo, į Vilnių iš Jungtinių Amerikos Valstijų 1975 m. jo palaikus urnoje parvežė žmona Elena Starkienė.

Antanas Starkus gimė 1901 sausio 7 dieną Rudaminoje, Seinų apskrityje (dabar Lazdijų r.), Simono ir Valerijos (buv. Čižauskaitė) Starkų šeimoje, išauginusioje septynis vaikus: Joną Adolfą, Igną, Zigmą Praną, Antaną, Juozą, Moniką, Sofiją. Tėvas, kilęs iš Virbalio, mokytojas, visas savo atžalas stengėsi išleisti į mokslus. Antanas Starkus baigęs Rudaminos pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje (tuo metu ją globojo „Žiburio“ draugija, dabar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija), 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, 1922 m. būdamas karininkas išėjo į atsargą, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime. Po visų kovų įstojo į Lietuvos universitetą Kaune studijuoti medicinos. Ten besimokydamas aktyviai dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje: 1925 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos studentų atstovybės pirmininku, o 1926 m. drauge su kitais ateitininkais įkūrė korporaciją „Kęstutis“, kurios tikslas buvo ruošti studentus visuomeniniam darbui. Tikriausiai Antaną Starkų imtis visuomeninės veiklos skatinęs ir Kaune gyvenęs jo vyresnis brolis Zigmas Pranas Starkus, 1924 m. buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministru. Vis dėlto Antanas Starkus, 1928 m. baigęs universitetą, Kaune nepasiliko, o išvyko dirbti į Vabalninką, Biržų kraštą, ten trejus metus dirbo gydytoju ir ligoninės vedėju. Susipažinęs su mokytoja Elena Repčyte sukūrė šeimą, jiems gimė sūnus Kęstutis (1931 m.) ir dukra Elena Valerija (1935 m.). Matyt, į Antaną Starkų universitete dėstytojai buvo atkreipę dėmesį kaip į gabų studentą, nes 1931 m. jį pakvietė dirbti asistentu į VDU Medicinos fakultetą. Jis taip pat dėstė pastoralinę mediciną ir higieną Kauno kunigų seminarijoje bei universiteto Teologijos fakultete. 1937 m. buvo išsiųstas į stažuotę Ženevos universiteto Patologijos institute, stažuotės vadovas – profesorius Askenazy. Grįžęs iš Ženevos, ėjo tas pačias pareigas ir dar papildomai Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos Biologijos skyriaus vedėjo. 1938 metais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1940 m. apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, jam buvo suteiktas daktaro mokslinis laipsnis. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940 – 1941 Antanas Starkus dirbo Vilniaus universiteto Anatomijos katedroje. 1941 m. Starkų giminė išgyveno skaudų smūgį – birželio 14 d. į tremtį buvo išvežta beveik visa Zigmo Prano Starkaus šeima: tuo metu ėjęs SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Pinigų apyvartos sektoriaus vedėjo pareigas Z. P. Starkus, jo žmona Uršulė, sūnus Kęstutis Jonas, dukra Sigita Ona; tik dukterys dvynės Aldona Marija ir Birutė Marija tremties išvengė, nes svečiavosi draugų namuose. 1942 metais buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus buvo sušaudytas Sverdlovske, 1943 m. tremtyje badu mirė jo sūnus Kęstutis Jonas. Žmona Uršulė Starkienė ir dukra Sigita Ona iš tremties grįžo 1956 metais.

Nacių okupacijos metais Antanas Starkus grįžo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kaip rašoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Patologijos klinikos internetiniame puslapyje,1941 m. liepos 9 d. docentas dr. Antanas Starkus išrenkamas Bendrosios patologijos bei patologinės anatomijos katedros vedėju ir šias pareigas eina iki 1943 metų. Kada tiksliai Antano Starkaus nuomojamame bute Kaune, Žemaitės g. 4, apsigyveno iš Kauno geto pasišalinusi jo buvusi studentė Olga Gurvičiūtė, duomenų surasti nepavyko. Taip pat nepavyko sužinoti, kada namo Žemaitės g. 4 rūsyje beslapstydamos žydaitę Adą Feldšteinaitę apsigyveno seserys Viktorija ir Elena Jasinavičiūtės. Išlikę tik liudijimai, kad dienomis Olga ir kelių metukų Ada būdavo Starkų bute, o naktimis jos miegodavo rūsyje. Taip gyvenama buvo maždaug pusantrų metų, kol atėjo lemtingoji 1943 m. kovo 16-ji diena, kai užgriuvo gestapas ir gydytoją Antaną Starkų išsivedė. Kaip jau minėta, A. Starkus, taip pat ir kiti tą dieną suimtieji Kaune inteligentai, buvo uždaryti gestapo būstinėje, o 1943 m. kovo 23 d. keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė atsidūrė Štuthofe.

Atidžiau perskaičius Balio Sruogos „Dievų mišką“, Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė (p. 93 – 97, 138, 165 – 168, 476), Arūno Bubnio „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942 – 1945 metais“ (p. 42 – 45, 61, 64, 94, 98) ir kitą literatūrą, galime rasti nemažai liudijimų apie gydytoją Antaną Starkų, jo pastangas gelbėti daugybės kalinių gyvybes. Aleksandras Kantvilas, vienas iš štuthofiečių inteligentų grupės narių, yra parašęs prisiminimus, kuriuose A. Starkų apibūdina lakoniškai: „Kauno universiteto medicinos fakulteto profesorius, atsidavęs daktaras, gal net genijus. Tiesa, kiekvienam nesivaržė pasakyti teisybę. Kaip gydytojas, neturėjo sau lygaus visame lageryje“ (Kantvilas, p. 165). O štai kaip B. Sruoga „Dievų miške“ (p. 161) aprašo garbės kalinių iš Lietuvos padėties pagerinimą, kai Štuthofe per du mėnesius jau buvo mirę 9 iš 46 atvežtųjų: „Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvę pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!“ Beje, rašytojas kūrinyje niekur nemini Antano Starkaus pavardės (taip pat ir kitų išlikusių gyvųjų), nenorėdamas jiems pakenkti; A. Starkus „Dievų miške“ įvardijamas kaip gydytojas kalinys ar profesorius.

Apie gydytojų kalinių darbo sąlygas iškalbingai liudija ir tokia citata:

„Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai bepagelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.

Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Selonkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojams:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojams aišku buvo: su Selonke neik į kovą – vis tiek prakiši“ (Sruoga, p. 263).

Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ įvardija, kad užmuštasis buvęs Kazys Bauba, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius. Jį lentgalio smūgiu į galvą pribaigė prižiūrėtojas – „karjerą padaręs“ kalinys.

„Starkus tepasakė:

– Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę.<…>

Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse. Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo klausinėjami mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai <…>. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės ieškojimas. Kerštas gali iš mūsų pareikalauti naujų aukų, o Baubos nebeprikelsi“ (Yla, p. 138).

Vis dėlto gydytojui Antanui Starkui pavyko pasiekti tokių gydymo rezultatų, kad net lagerio vyresnybė jį pripažino kaip autoritetą. Pagarbos A. Starkus visų pirma nusipelnė, kai išgydė penkiasdešimt ligonių, sirgusių rože, – prie šių pacientų kiti gydytojai net nesiartino, nes bijojo būti patys likviduoti. Vėliau A. Starkui patikėta vadovauti vidaus ir infekciniam ligoninės skyriams, jo autoritetas dar padidėjo, kai jam pavyko suvaldyti viduriavimo ir šiltinės epidemijas (Yla, p. 140 – 143). Vaizdingas epizodas apie Antaną Starkų metaforiškai pateikiamas ir B. Sruogos memuaruose:

„Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio, žinoma, komisija nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamųjų ligų reikalai, įsidrąsinęs pareiškė: jis turįs komisijai dar šio to parodyti…

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius“ (Sruoga, p. 357).

Stasio Ylos žodžiai, taikliausiai apibūdinantys gydytoją Antaną Starkų, yra cituoti ir kitų autorių darbuose, tačiau vis dėlto norisi juos pakartoti dar kartą:

„Dr. Starkus turėjo kažką, kas nedažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.

– Šiandien ateisi patikrinimo! – nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. – Rytoj pradėsime kalciumo kursą! Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo“ (Yla, p. 144).

Beje, Jonui Šernui, „Dievų miške“ įvardintam „bambizu nuo Biržų“, Balys Sruoga patikėjęs saugoti savo raštus 1945 m. vykstant Štuthofo lagerio evakuacijai. Kaip prisimena J. Šernas, paketas svėręs maždaug kilogramą, bet pavyko jį išsaugoti per visą kelionę. „Po trijų mėnesių atsidūrėme Švedijoje. Čia aš ir atidaviau dr. Starkui Sruogos raštus“ (Šernas, p. 370).

Švedijoje Antanas Starkus 1945 – 1946 m. buvo BALF organizacijos įgaliotinis. Ši JAV susikūrusi lietuvių organizacija įvairiomis formomis padėjo karo pabėgėliams ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims. 1947 metais A. Starkus išvyko į JAV, apsigyveno Brukline, dirbo St. Mary ligoninėje, vadovavo šios ligoninės Patologijos skyriui, Niujorke buvo išrinktas Lietuvių gydytojų draugijos pirmininku, per visą gyvenimą yra publikavęs keliolika mokslinių straipsnių. Antanas Starkus dėjo daug pastangų, kad galėtų į JAV išsikviesti savo žmoną Eleną Starkienę ir tai jam pavyko – vyras ir žmona susitiko po 30 metų. Gydytojas A. Starkus ruošėsi atvykti į sovietinę Lietuvą skaityti paskaitų Vilniaus universitete. Deja, nespėjo, mirė JAV 1975 m. rugpjūčio 17 dieną.

Kyla klausimas, kaipgi Lietuvoje įamžintas ir saugomas gydytojo Antano Starkaus atminimas? Galima pasidžiaugti, kad publikacijų, skirtų A. Starkaus ir kitų su juo kalėjusių inteligentų atminimui, nuolat pasirodo. Bene naujausia publikacija yra Dixie Henri Fevre Simonsen, nepriklausomo tyrėjo iš Danijos, straipsnis „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, išspausdintas Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamame žurnale „Darbai ir dienos“, Nr. 85, 2026. Taip pat galima susipažinti ir su Antano Starkaus moksliniais darbais, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugoma Antano Starkaus disertacija medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti „Karcinomos ir prekarcinomos klausimu“, ji išleista atskiru leidiniu Kaune 1940 metais. Yra galimybė susipažinti ir su Elenos Starkienės publikacijomis. Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje yra jos 1937 m. išleista knygelė „Lengvų valgių rinkinėlis“. Tai vienas iš E. Starkienės rašto darbų – prieškariu ji keletą metų buvusi „Moters“ žurnalo redaktorė, rašiusi moterims aktualiomis bei kitomis temomis.

Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Antano ir Elenos Starkų šeimoje maždaug metus su puse glaudėsi dvi žydaitės – Olga Gurvičiūtė (ištekėjusi Horwitz) ir Ada Feldšteinaitė (ištekėjusi Levner). Už šią pagalbą ir Antanas Starkus, ir Elena Starkienė 2003 metais apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi, o 2012 metais jiems abiem skirtas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas. Be to, Antanas Starkus1938 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, o 2000 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Štuthofo lageryje 1995 metais Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje pastangomis buvo atidengta atminimo lenta, skirta kaliniams iš Lietuvos įamžinti. Kaune, ant Kultūros centro pastato fasado (Vytauto pr. 79), minint 50-ąsias Lietuvos inteligentų grupės suėmimo metines atidengta paminklinė lenta, kurioje buvo parašyta: „Lietuvos kankiniams/ Štuthofo/ nacistiniame konclageryje/ 1943 – 1993“. Dabar, po pastato renovacijos, pritvirtinta nauja lenta, kuri primena tą skaudų istorinį įvykį.

Už pagalbą rašant straipsnį apie humanistą, gydytoją, medicinos mokslų daktarą, Štuthofo kalinį 21256 Antaną Starkų autorė dėkoja Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus, Kauno regioninio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Utenos kraštotyros muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams.

Literatūra

„Antanas Starkus“, in: „Lietuvių enciklopedija“, t. 28, redaktorius J. Girnius, Bostonas, 1963.

„Antanas Starkus“, in: „Mūsų gydytojai: žinynas“, sudarytojas Gintautas Česnys, Lietuvos gydytojų sąjunga, 1998.

„Antanas Starkus“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-starkus/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Antanas Starkus“, in: https://www.teisuoliuatminimas.lt/sss/starkus-antanas [žiūrėta 2026-10-10].

Akmenytė-Ruzgienė Vilma. 2025. „Starkus Zigmas Pranas (1892-1942)“, in: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35544&p_k=1&p_t=158676&p_a=1000&p_kade_id=10 [žiūrėta 2026-10-10].

Bubnys Arūnas. 2023. „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942– 1945 metais“, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Čepas Ričardas. „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“, in: „Lietuvos valsčių“ serijos leidykla „Versmė“, https://www.versme.lt/sav_g.htm [žiūrėta 2026-10-10].

Yla Stasys. 2020. „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, Vilnius: „Briedis“.

Kantvilas Aleksandras. 1998. „Aleksandro Kantvilo prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA), f. 209, ap. 3, apsk. 4125, l. 2.

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė“ [Jonas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1929 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė [Ignas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1902 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos studentų atstovybė“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-studentu-atstovybe/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Paminklai. Kauno miestas. Centro seniūnija“, in: https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/nuotraukos/Kauno_m/centro17_d.htm [žiūrėta 2026-10-10]; https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Kauno_m_paminklai.htm [žiūrėta 2026-10-10].

„Pasaulio tautų teisuolių sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=15932 [žiūrėta 2026-10-10].

„Patologinės anatomijos klinika“, in: https://lsmu.lt/apie-lsmu/lsmu-struktura/medicinos-akademija/medicinos-fakultetas/klinikos/patologines-anatomijos-klinika/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Simonsen Dixie Henri Fevre. 2026. „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, in: „Darbai ir dienos“, Nr. 85, VDU; https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/1dcb2160-762c-47fb-b561-15f4f14bb054/content [žiūrėta 2026-10-10].

Sruoga Balys. 2005. „Dievų miškas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šernas Jonas. 1996. „Kaip Sruogos raštai buvo išgelbėti iš kaceto“, in: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, sudarytoja Vanda Sruogienė, Vilnius.

„Žydų gelbėtojai. Starkus Antanas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=11187&show=information [žiūrėta 2026-10-10].

„Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi apdovanotųjų sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=19541 [žiūrėta 2026-10-10].

The post Gydytojas Antanas Starkus – Štuthofo kalinys 21256 appeared first on Voruta.

Lietuvos partizanai mums brangūs, todėl domimės jų istorijos tyrimais, naujais atradimais ir meninėmis interpretacijomis. Kaip ir daugelis, laukiame naujo filmo apie partizanus. Tiesa, jo dar teks palaukti – premjera planuojama 2028 m. sausio 13 d.

Galbūt esate skaitę ar girdėję apie kuriamą vaidybinį filmą „Sugauti Vanagą“. Istoriją apie Lietuvos partizanų vadą ir okupuotos Lietuvos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą (1918–1957) pasakoti ėmėsi vienas ryškiausių Lietuvos kino režisierių Emilis Vėlyvis.

Apie tokių filmų reikšmę, mūsų laisvės kovų istoriją ir Lietuvos partizanus didžiajame ekrane režisierių pakalbino Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Justinas Visickas.

Koks jūsų santykis su partizaniniu judėjimu buvo iki pradedant kurti šį filmą?

Pokario partizanų tema man nėra visiškai svetima, kaip, manau, daugeliui mūsų kartos žmonių. Partizanai buvo mokyklos istorijos pamokų, o kiek vėliau jau sąmoningesnio skaitymo ir domėjimosi dalis. Juo labiau mano artimoj giminės aplinkoj buvo žmonių, tiesiogiai dalyvavusių rezistencinėj veikloj. Išliko jų pasakojimai, prisiminimai, vertinimai. Iki imantis šio projekto, mano žinios buvo gana bendros – tik datos, pavardės, keli ryškesni istoriniai epizodai. Rimtai į temą pradėjau gilintis tik pradėjęs ruoštis filmui, ir būtent tada ji tapo dar labiau asmeniškesnė.

Kaip gimė idėja imtis istorinės temos?

Norėjosi jau seniai pasibandyti tokiame žanro motyve, bet tik dabar įvyko sutapimai. Prodiuseriai kreipėsi dėl visai kito projekto. Tuo tarpu aš pasiūliau filmą partizanų tema, konkrečiai apie Vanagą. Prodiuseriai pasakė, kad turi pagalvoti. Galiausiai jie sugrįžo su mintim bendradarbiauti. Reikia suprasti, kad rezistencijos, konkrečiai partizanų, tema lietuviškame kine yra gana stipriai devalvuota. Imtis tokios temos projekto yra gana rizikinga. Ne todėl, kad a priori papulsi tarp dviejų nuomonių stovyklų, bet todėl, kad yra gana sudėtinga reabilituoti temos aktualumą. Vienareikšmiškai turi turėti pakankamai stiprią kūrinio idėją, kuri kardinaliai skirtųsi nuo buvusių kūrinių. Su tokia mintim ir žengiam. Tikiuosi, mums užteks ir drąsos, ir pinigų.

Kodėl pasirinkote būtent šį (veiksmo) žanrą papasakoti istorijai apie partizaninį judėjimą?

Partizaninio judėjimo tema yra gana plati. Labai priklauso, kokiu rakursu bus pasakojama istorija, kokie temos aspektai bus išryškinti ir dramatizuojami. Mūsų atveju tie esminiai aspektai ir lėmė žanro pasirinkimą. Partizaninis karas iš esmės buvo veiksmo istorijos: pasalos, persekiojimai, sprogdinimai, pabėgimai per plauką, informacinis karas su NKVD/MGB agentūra ir pan. Veiksmo trileris šiuo atveju yra taikliausias žanro pasirinkimas. Manau, būtų nuodėmė veiksmo medžiagą pasakoti kontempliatyviu tonu. Tai nuvertintų realų fizinį ir egzistencinį pavojų, kuriame šie žmonės gyveno metų metus. Veiksmo/trilerio žanras leidžia žiūrovui tą įtampą fiziškai pajusti.

Kaip vyksta pasiruošimas kuriant šį filmą – pagal ką renkatės aktorius, medžiagą, ar vyksta konsultacijos su istorikais?

Kadangi tai nėra vien tik bendro pobūdžio filmas apie ano meto partizanus, o konkrečiai apie buvusias gyvas asmenybes (turiu omeny ne tik patį A. Ramanauską-Vanagą, bet ir jo bendrakeleivius: Siaubą, Dzūką, Žaibą, Merkį, Kazimieraitį ir t. t.), neišvengiamai esi paralelėj tarp istorinių faktų, asmenybių charakteristikos, jų veiksmų, bet ir kūrybinės dramaturgijos. Todėl vienareikšmiškai stengiesi, kad pasirenkamų aktorių amplua atitiktų buvusių partizanų charakterius, mąstymo modelius, temperamentą ar netgi drąsą ir baimes. Remiamės archyviniais dokumentais, paties Ramanausko paliktais gana dokumentiškais atsiminimais, muziejų medžiaga, pokalbiais su istorikais ir to laikmečio specialistais. Aktorių atranka vyksta ne vien atsižvelgiant į fizinį panašumą (tai padaryti yra žiauriai sudėtinga), bet gebėjimu perteikti vidinę būseną žmogaus, nuolat gyvenančio pavojuje ir turinčio priimti svarbius, o gana dažnai – mirtinai svarbius sprendimus.

Kas jus patį žavi Adolfo Ramanausko asmenyje? O kas nustebino? Ar filmas koncentruosis tik į jį, ar parodys platesnį partizaninio judėjimo paveikslą?

Pirmiausia, kaip gerai žinoma, A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo profesionalus karininkas ar iš anksto paruoštas neeilinių gebėjimų vadas. Jis buvo paprastas mokytojas, kuris vieną dieną, supratęs to meto Lietuvos krizinę situaciją, padėjo rašiklį ant stalo ir pasitraukė į mišką. Labai greitai pradėjo vadovauti Nemunaičio partizanų būriui ir per stebėtinai trumpą laiką tapo vienu svarbiausių pietų Lietuvos pasipriešinimo organizatorių. Kitas momentas – jo ryškus sugebėjimas telkti, vienyti, disciplinuoti ir vadovauti koviniams partizanų būriams. Tai žmogus, kuris, būdamas medžiojamas, rado ir psichologinės jėgos rašyti nuoseklius, detalius, sakyčiau, dokumentinius atsiminimus. Būtent dėl to mes šiandien tiek daug žinome apie partizaninį karą iš vidaus. Jo aplinka ir bendražygiai, apie kuriuos jau užsiminiau anksčiau, vienareikšmiškai yra įtraukti į pasakojamą istoriją ir užimą tikrai svarbią ir dažnu atveju lemiamą reikšmę Vanago istorijoje.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla kine kalbant apie pokario rezistenciją?

Didžiausias iššūkis – tai balansas tarp tikroviškumo (dokumentikos) ir žiūrimumo (dramaturgijos). Reikia parodyti realų smurtą, nuolatinę baimę, išdavystes, persekiojimus, kovas, nežmoniškų sprendimų pasekmes, nenuslepiant ir dirbtinai nepopsinant bendro paveikslo. Uždavinys yra tikrumo iliuzija, o ne spektaklio metaforos. Kitas svarbus momentas – laikmečio autentiškumas: kaip žmonės tuo metu iš tikrųjų kalbėjo, mąstė, pyko, keikėsi, pagaliau, svajojo, turėjo lūkesčių, kokie buvo jų kasdieniai rūpesčiai ne tik kovos metu, bet ir tarp kautynių. Uždavinių daug. Viliuosi, jie bus įgyvendinti.

Koks šio filmo tikslas?

Jeigu paimsite bendrai visų Lietuvoje sukurtų filmų šia tema leitmotyvą, pamatysite, kad dominuoja kančios, nusivylimo, pralaimėjimo ir skausmo emocinis pagrindas. Taip. Visa tai buvo. Faktas. Partizanai iš ties gyveno žvėriškai siaubingose sąlygose, ir jų lemtis buvo nesunkiai prognozuojama. Bet buvo ir kita pusė, apie kurią kalbama gana atsargiai arba apskritai nutylima. Partizanų idealizmas (kalbu ne apie plakatinį patriotiškumą, o tikrą, dažnu atveju labai naivų, bet sveiką idealizmą). Istorija apie laimėjimus, sėkmingas ir labai reikšmingas kovines operacijas. Apie žmones, kurie sugebėjo nelygioj kovoj savo tikėjimu ir sumanumu ne tik pasipriešinti, bet ir pranokti okupanto jėgos struktūras. Turint omenyje, kad Lietuvos pokario rezistencija – viena ilgiausiai trukusių ginkluoto pasipriešinimo okupacijai istorijų Europoje, turime kuo didžiuotis. Vienu žodžiu, tai istorijos pusė apie gana retus, bet labai svarbius mūsų partizanų laimėjimus vardan tėvynės.

Ar jaučiate tam tikrą moralinę atsakomybę vaizduodamas šią temą? Kaip planuojant išvengti supaprastinimo ar heroizavimo, kalbant apie šią sudėtingą temą?

Niekada moraliai stigmatizuojantis menininko požiūris nepadėjo nei vienam kūriniui. Greičiau priešingai. Suprantu, kad objektyviam tokioje temoje būti yra neįmanoma, bet mano uždaviniai ir tikslai yra visai kiti. Gerai žinau, kad nuomonių įvairovė bus labai plati. Taip ir turi būti, o, kalbant apie Vanagą, pirmiausia jis buvo tiesiog žmogus. Žmogus, kuris tikėjo, mylėjo, kovojo, klydo, abejojo, verkė ir galiausiai laimėjo. Laimėjo tam, kad šiandien galėtume turėti šį laisvą interviu.

Kaip manot, kodėl būtent XXI a. reikia filmų pokario rezistencijos temomis?

Nuoširdžiai manau, kad apskritai filmų istorinėmis temomis, nebūtinai rezistencijos, yra per mažai. Mūsų braliukai latviai seniai mus aplenkė. Yra kur pasistengti, juo labiau kad istorinės medžiagos yra labai daug ir ji pakankamai turininga.

Kaip, jūsų nuomone, apie pokario rezistenciją reikėtų kalbėti jaunimui? Koks turėtų būti tokio kalbėjimo tikslas?

Tikslas labai paprastas. Jeigu žmogus, jaunimas ar tiesiog ateinanti karta nežinos savo tautos praeities, ji bus pasmerkta ją išgyventi kiekvieną kartą iš naujo.

The post Vanagas kino ekrane: Emilio Vėlyvio sumanymai ir iššūkiai appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

Šiais metais sukako 120 metų, kai gimė Lietuvos antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys, inžinierius Klemensas Brunius (1906–1976). Šio Lietuvos patrioto gyvenimo ir veiklos istorija yra verta ne tik atskiros, plačios knygos, bet ir meninio-dokumentio kino juostos.

Klemensas Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d.  Margių kaime Šeduvos valsčiuje Panevėžio apskrityje Petro (1876–1957) ir  Anėlės Pranytės  (1876–1975) daugiavaikėje šeimoje. Tėvai    be Klemenso  dar augino sūnus Feliksą (1898–1994), Petrą (1908–2007), Povilą (1916–1961)   ir  dukteris Kazimierą Janušauskienę (1900–1959), Salomėją Gabšienę (1903–1971), Veroniką Šereivienę (1910–2001), Emiliją Nagulevičienė (1912–1992),  Eleną Strebeikienę (1914–2009) bei  Anėlę Rumbaitienę (1918–2004). 

Brunių šeimos  nariai buvo muzikalūs žmonės. Todėl visai neatsitiktinai 1924 m. Kaune pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Klemensas kartu dalyvavo su seserimi Salomėja ir ir broliu Petru.

K. Brunius su broliu Feliksu pradinę mokyklą baigė Rozalime. Vėliau jis mokėsi Šeduvos progimnazijoje.

1928 m. baigęs gimnaziją Šiauliuose, K. Brunius įstojo į Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Technikos fakultetą. Nuo 1929 m. dalyvavo universiteto studentų technikos draugijos veikloje. 1929–1931 m. dirbo Martyno Kuktos spaustuvėje korektoriumi. 1932–1934 m. dalyvavo statant Vytauto Didžiojo karo muziejų. 1933–1934 m. buvo tautinės lietuvių studentų „Neo-Lithuania“korporacijos valdybos pirmininkas, vadovavo šios korporacijos technikų ratelio valdybai. Pasak Juozo Enčerio, K. Brunius geriausiai sugebėdavo nuraminti įsisiūbavusią korporantų sueigą, rasdamas bendras veiklos kryptis ir nukreipdamas visus konstruktyviai veiklai.

Tikėtina, kad Klemenso pilietinis dalyvavimas šios korporacijos veikloje jį įtraukė į neformalų „voldemarininkų” judėjimo tinklą, o vėliau jis tapo aktyviu šio tinklo vadovybės nariu. Tai sudarė jam galimybės patekti į smetoninės Lietuvos teisėsaugos dėmesio centrą.

Dar studijuodamas universitete, K. Brunius pasižymėjo kaip ypač gabus statybos inžinierius: vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai ir „Neo-Lithuania“ rūmų baigiamiesiems darbams. Apgynęs diplominį projektą „Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje“ ir išlaikęs egzaminus, 1935 m. spalio 23 d. gavo statybos inžinieriaus diplomą.

1934 m. rugpjūčio 29 d. K. Brunius susituokė su geležinkeliečio dukra Elena Laguckaite (1911–1990) ir apsigyveno jos tėvų namuose Kaišiadorių gatvėje Kaune. Jie išaugino dukrą Vidą Bruniūtę-Jakubauskienę (1935–1989) ir sūnų Arvydą Brunių (g. 1940).

1936–1937 m. Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje K. Brunius dirbo dėstytoju, dalyvavo Lietuvos inžinierių draugijos (vėliau – Lietuvos inžinierių ir architektų draugija) veikloje, pirmininkavo jos Statybos sekcijai. Žurnale „Technika ir ūkis“ (1937 m. Nr. 4) paskelbė straipsnį „Savivaldybių techniškasis personalas ir jų darbo sąlygos“. 1938 m. lapkričio 24–26 d. Kaune kartu su 280 inžinierių ir architektų dalyvavo Antrajame jubiliejiniame Lietuvos inžinierių ir architektų kongrese.

1938–1940 m. K. Brunius dirbo įvairiose statybos bendrovėse. Kartu su Povilu Dėdele (1894–1967) dirbo statybos inžinieriumi, statant Taupomųjų kasų rūmus (dabar – Kauno m. savivaldybė) ir Kauno sporto halę.

Remiantis sovietinio saugumo (MGB) tardymo dokumentu (1947 m. vasario mėn.) „Savarankiškas parodymas Bruniaus Klemenso…“, 1940 m. birželio 7d. K. Brunius buvo komandiruotas dirbti į Karaliaučių, tuo metu priklausiusį Vokietijai, kur jo bendrovė statė skerdyklą Kauno „Maistui“. Šios komandiruotės metu SSRS kariuomenė okupavo Lietuvą. Komandiruotė turėjo baigtis 1940 m. liepos 18 d. Po pokalbio su vaistininku Kaziu Mažonu (1886–1985) Klemensas apsisprendė negrįžti į okupuotą Lietuvą.

1940 m. lapkričio 17 d. diplomato Kazio Škirpos iniciatyva Berlyne, jo bute (Achenbachstr. 1) buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas – sutelkti visas lietuvių tautos jėgas kovai už tėvynės išlaisvinimą. LAF steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 asmenys, tarp kurių buvo ir K. Brunius. K. Škirpai paprašius, K. Brunius sutiko tapti vienu iš keturių jo padėjėjų – patikėtinių. Nujausdamas Vokietijos ir SSRS karo pradžią ir rengdamasis organizuoti LAF vadovaujamą sukilimą Lietuvoje, K. Škirpa sudarė būsimos Vyriausybės narių sąrašą. Joje K. Bruniui buvo numatytas darbo ir socialinės apsaugos ministro postas.

1941 m. birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželio 28 d. vakare prie Virbalio jis sėkmingai perėjo sieną ir kitą dieną grįžo į Kauną. Ten aplankė J. Ambrazevičių (Brazaitį) ir perdavė jam K. Škirpos laišką. K. Brunius tapo vienu iš Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovų. LLKS vyriausiąją vadovybę sudarė: politinė vadovybė (vadovas – inž. Klemensas Brunius), technikinė vadovybė (vadovai – inž. Povilas Konkulevičius ir inž. Jurgis Lelejevas), redakcija (chemikas Jonas Deksnys). 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune, Balio Gaidžiūno (1911–1996) bute Parodos gatvėje buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Pirmąją jo vadovybę sudarė prezidiumas: pirmininkas – prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas), vicepirmininkai – krikščionis demokratas Adolfas Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas; sekretorius – advokatas Bronius Bieliukas ir plenumas. Inžinierius K. Brunius tapo VLIK plenumo nariu.

1944 m. balandžio 29 d. Kaune, Vytauto prospekte, netoli geležinkelio stoties K. Brunių suėmė gestapas. Jis buvo apkaltintas, kad priklauso VLIK, palaiko radijo ryšius su Algirdu Vokietaičiu, esančiu Švedijoje, ir parašė straipsnį į „Laisvės kovotoją“ apie tai, kaip gestapas naikina nužudytų žydų lavonus Kaune prie IX forto.

Vėliau K. Brunius rašė: „Mane ir dar 17 vyrų išvežė 1944 m. birželio 8 d., o kitus atvežė liepos pradžioje. Taip susidarė dvidešimt septynių asmenų lietuvių grupė ir ji visa kartu toliau buvo vežiojama. Išvežus į Vokietiją, mūsų nebekvotė. 1944 m. liepos 15 d. iš Instenburgo mus išvežė į Alenšteino kalėjimą, o iš čia rugpjūčio 7 d. – į Landsbergo kalėjimą. Čia išbuvome iki 1945 m. sausio 29 d. ir dirbome perskirti į dvi grupes: viena – lauke, kita – fabrike. Iš čia 1945 m. sausio 29 d. mus pėsčius išvarė į Berlyną. Iš Berlyno išvežė vasario 7 d. pietų vakarų kryptimi. Po 10 dienų kelionės pasodino Bayreuth kalėjiman Bavarijoje“.

Istorijos šaltiniai liudija, kad 1945 m. balandį JAV karių išlaisvintas Klemensas Brunius atvyko į Viurcburge atkurto VLIK štabą, o tų pačių metų spalio pabaigoje kartu su Jonu Deksniu (1914–1982) slapta – į sovietų okupuotą Lietuvą kurti antisovietinio pasipriešinimo. Čia jis susitiko su A apygardos (Dzūkija) vadu plk. J. Vitkumi-Kazimieraičiu (1901–1946). Kitų metų pabaigoje jis sužinojo apie Maskvoje rengiamą Užsienio reikalų ministrų tarybos konferenciją, kurioje turėjo būti svarstomos teritorinės Vokietijos kaimynų pretenzijos į buvusias Vokietijos žemes.

K. Brunius tikėjosi, kad bus keliamas klausimas ir dėl Lietuvos atskyrimo nuo SSRS, todėl nusprendė parengti memorandumą, skirtą keturių ministrų tarybai. Memorandumą Lietuvos visuomenės vardu turėjo pasirašyti visų buvusių Lietuvos partijų atstovai. Memorandume turėjo būti prašoma, kad prie Lietuvos būtų prijungtas sovietų užgrobtas Karaliaučiaus kraštas, okupantų jau pervardintas Kaliningrado sritimi. Šį memorandumą K. Brunius tikėjosi Maskvoje perduoti anglų, amerikiečių ir prancūzų ambasadoms. Tačiau per šv. Kalėdas, 1946 m. gruodžio 25 d., Kaune sovietinio saugumo pareigūnai K. Brunių suėmė namuose Kaišiadorių gatvėje.

Apie 9 mėnesius K. Brunius kalėjo Vilniuje, vienoje kameroje su arkivyskupu Teofiliu Matulioniu (1873–1962, vėliau jis buvo paskelbtas Palaimintuoju). 1947 m. rugpjūčio 16 d. sovietai pripažino K. Brunių kaltu pagal RSFSR BK 58-I a ir 58-II straipsnius ir skyrė bausmę – 25 metus kalėti pataisos darbų stovykloje. K. Bruniui kalint, sovietų valdžia norėjo ištremti ir jo žmoną Eleną su vaikais, tačiau atėję trėmimų vykdytojai jų nerado. K. Bruniaus gyvenamasis namas Kaišiadorių g. buvo nacionalizuotas, jame įrengta biblioteka.

Tremtyje K. Brunius dalyvaudavo Intos lietuvių tremtinių šviesuolių sueigose kartu su Jonu Vokietaičiu, Stasiu Šačkumi, Aleksandru Bendinsku, Gerardu Binkiu, kun. Kazimieru Vasiliausku, Stasiu Gorodeckiu ir kitais. Buvo geras kun. Alfonso Svarinsko bičiulis. Atlikęs bausmę, K. Brunius apsigyveno Intoje, buvusio politkalinio, „Tigro“ rinktinės vado Leono Vilučio (1920–1993) namelyje, kurį pats ir suprojektavo. Sugrįžti į Lietuvą jam tada neleido, tačiau čia jį aplankė žmona ir dukra. K. Brunius dirbo statybose darbų vykdytoju. Tik 1956 m. liepos 23 d. grįžo į Lietuvą ir visą laiką KGB buvo sekamas bei provokuojamas.

Remiantis Klemenso Bruniaus surastais atsiminimais, „Man grįžus iš lagerio, 3 metus turėjau lyg nedrumsčiamą gyvenimą, išskyrus saugumo organų periodiškus šaukimus pasirodyti pas juos. 1959 m. mano reikalai buvo pablogėję. Buvau išregistruotas, atleistas iš darbo ir pasakyta per 10 dienų apleisti Kauną…“

„<…> 1965 m. pavasarį Kauno milicijos valdyba siuntinėjo savo darbuotojus į organizacijas, kurių statybose aš vykdžiau techninę priežiūrą, išsiaiškinti, nuo kada aš ten dirbu ir kiek gaunu atlyginimo. <…> Saugumo darbuotojai priekaištavo asmeniui, kam jis pasikvietė mane į svečius. <…> Nerado galimybės įrašyti mano pavardės į Kauno tarprajoninės bazės projekto autorių ir statytojų sąrašus 1965 m., kada tos bazės projektas gavo aukščiausią įvertinimą visasąjunginėje parodoje Maskvoje, nors aš buvau aktyvus, projektą sudarant ir jį įvykdant…“

1959 m. K. Brunius susitikinėjo su Vytautu Mačiuika (1930–1999) Tomu A. Zauka (1899–1970) ir kitais dėl lakūnų Dariaus ir Girėno palaikų slaptavietės atskleidimo. Jiems žinomą paslaptį buvo planuojama atskleisti, minint lakūnų žūties 30-metį. Nuspręsta, kad oficialiai paieškos iniciatore turėtų būti S. Dariaus duktė N. Dariūtė-Maštarienė.

K. Brunius dirbo Kauno miesto įvairiose statybos organizacijose darbų vykdytoju, vyresniuoju konstruktoriumi, statybos techninės priežiūros inžinieriumi. Laisvalaikiu daug dėmesio skyrė istorinei, kalbinei ir kartografinei analizei, siekiant nustatyti etninių lietuvių gyvenamųjų žemių ribas Lietuvos rytuose ir pietuose, bei studijoms dėl gimtojo Šeduvos krašto modernizacijos galimybių.

Pasak Juozo Enčerio, sovietinis partinis veikėjas Genrikas Zimanas (1910–1985) siūlė K. Bruniui bendradarbiauti sovietinėje spaudoje, parašyti atsiminimus apie Vasario 16-osios Akto signatarą prof. Steponą Kairį. K. Bruniaus atsakymas G. Zimanui buvo maždaug toks: „Apie tą kilnų žmogų, didelį socialdemokratą ir kartu ne mažesnį lietuvį, pažįstamą iš bendros veiklos ir kovų už Lietuvą, aš jums galėčiau daug tiesos pasakyti. Bet tiesa jums nepatiks ir jūs jos nepaskelbsite. Todėl palikite mane ramybėje ir leiskite man laisvai dirbti“.

Apolonija Purelienė knygoje „Juozas Purelis“ pateikia samprotavimus apie galimus plk. ltn. Juozo Purelio (1901–1989) ir Klemenso Bruniaus tarpusavio ryšius, tai, kad Juozas Purelis buvo pasivadinęs Klemensu Bruniumi ir jo vardu galimai dalyvavo Lietuvos pogrindyje. Kiek tame yra tiesos, kol kas nėra aišku. Gal atsiras tyrinėtojų, kurie galėtų, remdamiesi tam tikrais įrodymais, paaiškinti šiuos ir kitus paslaptingus K. Bruniaus gyvenimo istorijos faktus?

1976 m. kovo 10 d. K. Brunius buvo atvežtas į tuometinę Pirmąją tarybinę klinikinę ligoninę po autoįvykio, kurio aplinkybės – nežinomos. Vėliau pervežtas į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę, kurioje gydėsi iki 1976 m. kovo 31 d.

Iš ligos istorijos: „Atvykęs skundėsi galvos skausmais, silpnumu. Anamnezėje 1976. III. 10. Atvežtas į I Taryb. Klinikinę ligoninę po avarijos. Traumos aplinkybės tiksliau nežinomos. I Taryb. Ligoninėje atlikus kraniogramas, bei dešn. čiurnos sąnario rentgenogramą, įtarus frontalinio kaulo impresinį lūžimą pervežtas į RKKL.

Objektyviai: taisyklingo kūno sudėjimo, vidutinės mitybos, kraujo spaudimas 120/90 mmHg, pulsas 86 k/min., sąmoningas, nepilnai kritiškas, bei orientuotas. Apie įvykį nieko neatsimena. Kaktoje dešn. pusėje 4 cm. Ilgio mušta žaizda. Vyzdžiai lygūs, abipusiai horizontalus nyštagmas. Kair. nervus facialis pakenkimo nuo vaikystės. Rankas, kojas valdo gerai, sausgyslių, bei periosto refleksai abipus teigiami. Kerningo simptomai abipus teigiami, patologiniu pado refleksų negauta. Iš nosies teka kraujas su likvoro priemaiša. Apie akis akinių tipo mėlynės“.

1976 m. lapkričio 30 d. K. Brunius žuvo autoavarijoje. Klemenso sūnaus Arvydo Bruniaus liudijimu, tėvas su savo bendradarbiu, buvusiu tremtiniu Stasiu Šačkumi (1907–1985) grįžo iš Vilniaus į Kauną. Tuo metu buvo labai prastas oras. Muravoje jie išlipo ir, pamatę atvažiuojantį taksi, bėgo per kelią, norėdami sustabdyti. S. Šačkus perbėgo pirmas, o iš paskos bėgantis K. Brunius žuvo po keleivinio Gardino autobuso ratais. Yra manančių, kad Klemenso Bruniaus mirtį suorganizavo KGB. Pastebėtina, kad KGB uždraudė namiškiams į inžinieriaus laidotuves kviesti šeimos draugus, buvusius bendražygius, tolimesnius gimines ir liepė vengti viešumo. Laidojo K. Brunių Kauno Petrašiūnų kapinėse pusiau slaptai, dalyvaujant tik keliems artimiausiems giminaičiams. Anot Aldonos Sabaitytės-Vilutienės (1931–2020), K. Brunius buvo didelis Lietuvos patriotas, turėjęs ir mokslininko talentą. Jam Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus tėvų ir protėvių žemei.

Literatūra ir šaltiniai:

Dapkutė, Daiva. (2019). Laisvė įpareigoja: asmens ir kartos pasirinkimas // Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos = Lithuanian migration and diaspora studies. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Nr. 2 (28), p. 49–64.

Laisvės besiekiant. (1983). Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos įnašas į antinacinę rezistenciją. Vyr. redaktorius – Algirdas Vokietaitis. Čikaga.

Jankauskas, Juozas. (2010). 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje, Vilnius.

Purelienė, Apolonija. (2001). Juozas Purelis. Vilnius.

Zakienė, Adelė. Bruniai. (Rankraštis) Baisogala.

Rukšėnas, Alfredas. (2020). Dėl Klemenso Bruniaus veiklos sovietų ir vokiečių okupacijų laikotarpiais. Rankraštis, 2020-05-04.

Technika ir ūkis. (1938), Nr. 4–6.

The post Nepaslėptos inžinieriaus Klemenso Bruniaus gyvenimo istorijos detalės appeared first on Voruta.

Kazys Kęstutis Šimas, Vilnius, www.voruta.lt

Vartau kun. J. Kaušylos išleistą knygutę „Žalias miškas gyvas: iš Pivašiūnų bažnyčios ir parapijos istorijos“ („Voruta“, Trakai–Vilnius, 1994), prisimenu jį gyvą, nuostabų, sakyčiau, pasakišką žmogų. Taip jau likimas lėmė, kad J. Kaušyla buvo mano tėvų, šeimos draugas.

1935 metų pradžioje Pivašiūnų pradinėje mokykloje pradėjo dirbti jauna, pirmąjį savo paskyrimą gavusi, mokytoja Ieva Vasikauskaitė, mano mama. Prabėgo truputį daugiau kaip pusantrų metų ir tik ką įšventintas į kunigus (1936-05-30) į Pivašiūnus paskiriamas Jonas Kaušyla. Jaunas, mėgstantis pajuokauti, kunigėlis mėgstamas jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Ne tiek jau daug tuometiniuose Pivašiūnuose, iš esmės bažnytkaimyje, inteligentijos. Tad nenuostabu, kad užsimezga gražūs bendravimo santykiai tarp mažą pedagoginio darbo patirtį turinčios jaunos, giliai tikinčios, katalikės mokytojos ir negailinčio visapusiškų patarimų, nors irgi dar jauno, kunigo. Tuo labiau, kad Ievai sunkokai sekasi bendrauti su vietiniais lenkais, nes nemoka lenkiškai nė žodžio. Ir kaip gi mokėti tą lenkų kalbą, jei esi nuo Simno, kur vien lietuviai.

Gražų bendravimą mokyklos su klebonija rodo J. Kaušylos išleistoje knygutėje atspausdinta nuotrauka (p.29), padaryta 1937 metais vyskupo vizitacijos metu. Kartu su Pivašiūnų apylinkės dvasininkais stovi ir vienintelė moteris – pradinės mokyklos mokytoja Ieva Vasikauskaitė. Tiesa, po nuotrauka jos pavardės nėra.

Noras burti vietinį jaunimą, ir ne tik jaunimą, skatina įvairiai veiklai tiek kunigą, tiek mokytoją. Ir jiems sekasi. Vėliau mama ne kartą prisimins apie tuos metus kaip vieną iš nuostabiausių jos gyvenimo laikotarpį. Prisimins juos ir J. Kaušyla, gan dažnai buvodamas pas mus, jau sugrįžęs iš Sibiro „kurorto“. Taip juokaudamas jis vadindavo savo tremtį.

Apie pirmuosius darbo metus, bendravimą Pivašiūnuose dažnai buvo kalbama svečiuojantis kunigui pas mus Vilniuje.

Niekad neužmiršiu jų juoko iš prisiminimų apie vieną nutikimą pirmomis karo dienomis. O buvo taip.

Pagal rotacijos principą paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos metais mama buvo Pivašiūnų šaulių vadė. Užėjus rusams tai nepatiko vietiniams komjaunuoliams, jie šnairavo į ją, kaip ir į kunigą. Grėsė tremtis. Pirmą prasidėjusio karo dieną geri žmonės pranešė, kad iš Alytaus pora ginkluotų tarybinių aktyvistų ant dviračių važiuoja suimti mamos. Mama nulėkė pas J. Kaušylą pasitarti, ką daryti. Abu nusprendė, kunigui pasiūlius, skubiai pasislėpti Pivašiūnų ežero saloje, į kurią valtele turėjo perkelti valtelę turintis vargonininkas Tadas Stelionis. Mama greitai susidėjo būtiniausius daiktus, maistą į rankinę. Klebonijos šeimininkė Ona Bartkutė irgi paruošė lauknešėlį su maistu kunigui. Kurį laiką pabuvus saloje, atslūgus įtampai, atsirado noras užkąsti. Atidarius mamai savo rankinę, paaiškėjo, kad ten jokio maisto nebeesą: vien virtuviniai rankšluosčiai ir… mazgotės! Iš to išgąsčio, per skubėjimą, vietoj reikiamų daiktų ir maisto – vien skudurų prikišta… Tai juos abu prajuokino ir įsiminė visam gyvenimui. O maisto sočiai užteko Onos vaišių.

Juokdavosi ir po dvidešimties metų prisimindami tą nutikimą.

Giliai į atmintį įsirėžė pirmas J. Kaušylos apsilankymas pas mus Vilniuje, Pasažo skersgatvyje. Buvo karštoka vasaros, perkopusios į antrą pusę, diena, matyt, rugpjūčio pradžia. Tiek mama, tiek tėvas, abu Vilniaus 1-osios vidurinės mokyklos mokytojai, atostogavo. Vos tik jį pamačiau, man patiko jo apvalainas veidas su kažkaip keistokai, mano požiūriu, išsprogusiomis didelėmis akimis.

„Dėdė Jonas“, – taip jis prisistatė ir prisakė taip jį vadinti.

Patiko ir padovanoti saldainiai. „Dėdės Jono“ atvykimu labai džiaugėsi ir mama, ir tėvas. Buvo skubiai organizuotos vaišės. Sėdėjome mažoje mūsų virtuvėlėje. Dalinantis prisiminimais nestigo kalbų. Kalbėjo tiesiog vienas per kitą. Su didžiausiu įdomumu buvo klausomasi „dėdės Jono“ pasakojimų apie kalėjime praleistus metus. Nestigo prisiminimų, nuomonių išsakymo apie ankstesnius pažįstamus, apie pyvašiūniečius.

Klausiausi ir aš tų kalbų. Jos nebuvo naujiena man. Žinojau, kad apie viską, ką išgirdau, privalau tylėti, niekam nepasakoti, žodžiu, laikyti „liežuvį už dantų“. Gyvenome netoli geležinkelio stoties, tad nemažai sugrįžusių iš tremties užsukdavo pernakvoti, kad kitą dieną galėtų traukti toliau į namus. Kalbos apie Sibiro lagerius, kalėjimus ir kankinimus juose man buvo pažįstamos ir girdėtos. Oi, kiek skausmo išsakė sugrįžusieji…

J. Kaušyla džiaugėsi, kad mes nebuvom išvežti, nors viename laiške jam ištikimai atsidavusi šeimininkė Ona užsiminusi, kad lyg ir Šimus išvežė.

Eilinį kartą Ona buvo suruošusi siuntinį savo klebonui. Dėl kažin kokių priežasčių į Vilnių atvyko vėlai, ir kaip visada, tokiais atvejais, tikėjosi pas mus pernakvoti. Tačiau jau nuo Arklių gatvės ir Pasažo skersgatvio kampo jos nelabai norėjo praleisti su automatu stovintis kareivis. Vos įėjusi iš gatvės pro išorines duris į laiptinę iš karto pamatė laiptų aikštelėje stovintį kareivį su automatu. Išsigando, įsibaiminusi arešto, spruko lauk įsitikinusi, kad: „Šimus veža!“

Tačiau buvo kitaip. Kitoje Pasažo skersgatvio pusėje, priešais mus, buvo šoninis įėjimas į filharmoniją. Joje paprastai vykdavo Lietuvos kompartijos suvažiavimai, partijos centro komiteto plenumai. Ruošiantis jiems, gal beveik savaitę iki jų, visą kvartalą apsupdavo KGB kareiviai.

Buvo bijomasi visko.

Prieš mūsų virtuvės langą ir buvo tas šoninis įėjimas į filharmoniją. Per jį buvo galima patekti į filharmonijos salę, o tiksliau – sceną, kur ir sėdėdavo partinė valdžia. Tai buvo įėjimas ir į barą. Į jo, kartais pilnai neužtrauktus užuolaidomis, langus man buvo smalsu žiūrėti, nors tėvai tai griežtai draudė. Bijojo, dar pastebės ir bus nemalonumų.

Mūsų laiptinėje prie kiekvieno lango paprastai stovėdavo po kareivį su automatu. Kareivis su automatu stovėdavo ir prie mūsų virtuvės lango.

Vienas iš plenumų metų pabaigoje paprastai vykdavo per Kalėdas. Nors tėvas būdamas šalia, tame pačiame aukšte, esančios mokyklos vedėjas, nebijodavo kasmet per Kūčias vakare pastatyti papuoštą eglutę. Jei kas užklausdavo, kodėl, atseit, švenčiąs religines šventes, paprastai atsakydavo: „Aš religinių švenčių nešvenčiu, o tik laikausi senos lietuviškos tradicijos – palydžiu paskutinę trumpiausią metų dieną…“

Likimas saugojo, taip niekad tarybinis mokytojas ir neužkliuvo…

Atsimenu, kaip kartą prie uždegtų eglutės žvakučių, vakarieniaujant, mamos pakviestas, prisėdo ir prie lango stovėjęs kareivis, ar tik ne ukrainietis. Atsimenu ir kitą kartą, kai žiemą, spaudžiant speigui, vidurnaktį visi buvome pakelti iš lovų ir tik su naktiniais marškiniais, basi išvaryti į laiptinę, apieškoti ir pastatyti prie sienos su pakeltomis rankomis, mat, kažkas iš kareivių kažkur išgirdo neaiškius garsus… O gal tai banditai? Gerai, kad netrukus paaiškėjo, kad tai buvo tik katino darbas…

J. Kaušyla buvo mūsų šeimos draugas, mylimas ir gerbiamas žmogus.

Ir tai neatsitiktinai. Jis 1944 metais juos sutuokė. Vėliau sutuokė ir mane, o atsiradus dukrai Rytei – ją pakrikštijo, tiesiog pas mus namuose.

Mane visuomet žavėjo Jono Kaušylos pasaulietiškumas, tolerancija kitam žmogui. Jam buvo svarbus kiekvieno asmens žmogiškumas, gerumas ir visos gerosios savybės, kurias jis gerbė. Tėvas nebuvo tikintis, bet jokiu būdu ir ne ateistas. Dar smetoninės Lietuvos laikais, būdamas mokytojas, sekmadieniais nesilankydavo pamaldose bažnyčioje, nors tai atsiliepė jam darbe. Buvo visada pagarbus tikintiesiems, jų jausmams. Visada stebėdavausi, kaip jie draugiškai bendraudavo, niekad vienas kitam nepriekaištavo dėl požiūrio Į Dievą. Taip, Jonas Kaušyla buvo tikras Kunigas iš didžiosios raidės. Savo tolerancija daug pasiekęs, anot mano tėvų, paveikęs ne vieną pokario komunistėlį ar komjaunuolį, pažadinęs juose tikruosius žmogiškuosius humanistinius jausmus, tai leido jiems atlikti ir nemažai gerų darbų.

Pas „dėdę Joną“ pirmą kartą Žasliuose pabuvojau žiemą, bene 1960 metais, kartu su mama. Dar po metų praleidau savaitę jau vasarą. Jo laiveliu plaukiojau po Žaslių ežerą, gaudžiau ežere esančią gausybę vėžių. J. Kaušyla daug spausdino rašomąja mašinėle. Net ir ilgokai pavakarojus, vos prašvitus, girdėdavosi jo gana storokų pirštų stuksenimas į rašomosios mašinėlės klavišus. Kartais tik pagalvodavau, kad ir daug rašo laiškų! Tuomet nežinojau, kad jis perspausdino mašinėle prof. dr. Juozo Stakausko daugelį darbų. Girdėjau, kad šią mašinėlę buvo gavęs iš savo sesers Leokadijos, pasitraukusios į Vakarus, ir gyvenančios JAV, gydytojos. Manau, kad J. Kaušylos sesuo nemažai jam padėjo, siųsdama siuntinius, įvairius vaistus. „Dėdė Jonas“ buvo geraširdis, visuomet pasiryžęs padėti kitiems. Nemažą dalį gautų gėrybių ir vaistų, jis išdalindavo draugams, pažįstamiems. Išgirdęs, kad kažkas susirgo ir jam būtini vienokie ar kitokie vaistai, rašydavo laiškus į JAV, prašydavo jų atsiųsti. Būdavo labai patenkintas galėjęs kam nors padėti.

Sakė: „Man nieko nereikia. Kunigas ir ant akmens pragyvens…“ Todėl neatsitiktinai rėmė baltarusius katalikus Bobruiske.

„Jiems sunkiau, aš ir taip pragyvensiu.“

Visuomet prisiminsiu vieną J. Kaušylos prašymą tėvui perduoti nemažą pinigų sumą pažįstamam mokytojui. Pasirodo, jį suėmus, šeimininkė Ona pasiskolino iš netoliese, ne Pivašiūnuose, dirbusio mokytojo Valio pinigų, kuriuos, savo laiku, perdavė kunigui. Šis, sugrįžęs iš tremties, susitaupęs pinigų, nusprendė skolą atiduoti. Ta misija buvo patikėta atlikti mano tėvui. Mokytojas Valys dirbo ir gyveno Vilniuje vienoje netoli mūsų namų esančioje mokykloje, netoli stoties, M. Gorkio gatvėje (dabar Aušros Vartų gatvė). Vieną vakarą kartu su tėvu išsiruošėm pas Valį. Tėvas pasisakė, kad neseniai buvęs pas J. Kaušylą, kad šis jam siunčiąs vokelį, kurį ir perdavė. Mokytojas, paėmęs vokelį, išėjo į kitą kambarį. Netrukus sugrįžo visas švytėdamas, patenkintas, negalėdamas paslėpti šypsenos: „Na, ir Kaušyla! Nesitikėjau…“

Netrukus buvo suruoštas vaišių stalas, o išeinant įdėtas litrinis stiklainis medaus mamai, savo prikopinėto medaus, mat, mokytojas buvo dar ir bitininkas mėgėjas, turėjęs kelis avilius.

Būdamas Žasliuose mačiau, kaip rūpinosi bažnyčia, jos elektriniu apšvietimu, puošyba. Nebuvo šykštus už atliktus darbus.

J. Kaušylos prašymu, pagal pateiktą sąrašą, mano tėvas gaudavo bažnytinio vyno. Tais laikais tik pasitelkus pažintis tai buvo galima atlikti.

Ne kartą „dėdės Jono“ prašymu buvo taisyta ir rašomoji mašinėlė. Ją pataisyti nebuvo jau taip paprasta – oficialiai nelabai galima, nes tuoj prasidėdavo domėjimasis, kodėl sugedo, kodėl šrifto raidės susidėvėjo, kodėl tiek daug spausdinama ir t. t. Tik sumokėjus daugiau ir „į rankas“, tai išsispręsdavo. Bėgant metams rašomosios mašinėlės gedimai padažnėjo. Man tapus studentu mašinėlės remontu užsiėmiau aš. Gerai, kad tuomet Vilniaus „Kibirkšties“ kombinate pradėjo dirbti mano draugas, jis remontą atlikdavo greitai ir kokybiškai, nieko neklausinėdamas. Atsimenu – vienos raidės pakeitimas – 5 rubliai, o tai buvo nemenki pinigai.

1962 metais J. Kaušyla jau Kirdeikių bažnyčios klebonas.

Besisvečiuodamas pas mus pasakojo, koks gražus gamtos kampelis Kirdeikiai. Kvietė atvažiuoti. Koks gražus ežeras, kokie gražūs šalia esantys ir kiti gamtos draustinio ežerai, besijungiantys upeliukais. Tiesiog pasaka, tik plaukiok ir žvejok. O vandens skaidrumas ir žuvų gausumas – neapsakysi. Sako, net pats tapęs žveju. Žinojo, kam pasakoja – mano tėvui – prisiekusiam meškeriotojui.

„Vasarą, per atostogas tikrai su Kęstučiu atvažiuosime“, – pažada tėvas.

O vasara, atostogos čia pat. Mes jau ir pas „dėdę Joną“. Išties nuostabi gamta. Vos saulei patekėjus skubiai sukertam dar iš vakaro klebono šeimininkės Onos paruoštus pusryčius ir už meškerių prie ežero, į valtelę, plaukiam meškerioti. Tiesa, vos prabudę, klebono kambaryje jau girdėdavome barškančios rašomosios mašinėlės garsus…

Grįždavom jau tik vėlų vakarą, pavargę, bet laimingi, pilni įspūdžių ir su nemenku krepšiu žuvų.

Besisvečiuojant, porai dienų prabėgus, tėvas man ir sako:

– Žinai, gal ir negerai darom, kad į bažnyčią neužeinam. Ką pasakys parapijiečiai. Mato, atvažiavom pas kleboną, o į bažnyčią neinam…

– Bet, tėti, tau juk lyg ir nelabai dera eiti į bažnyčią, tu juk mokytojas. Dar kas pamatys, bus negerai, – bandau guosti tėvą, ieškodamas pasiteisinimo.

Tuo mūsų pokalbis ir pasibaigė.

Nieko nesakė ir „dėdė Jonas“. Jis kaip visada liko taktiškas ir tolerantiškas…

Neilgai J. Kaušyla užsibuvo Kirdeikiuose, dar trumpiau klebonavo Kernavėje. Savo energinga veikla tiek bendraudamas su jaunimu, tiek ir su parapijiečiais, traukė juos savo charizma, kvietė juos lankytis bažnyčioje. Kaip galėdamas stengėsi ją remontuoti, gražinti. Ir tai jam sekėsi. Tačiau tai nepatiko vietinei valdžiai. 1965 metais jis jau Bagaslaviškio klebonas. Deda daug pastangų remontuodamas bažnyčią, ją atnaujindamas ir puošdamas. Gerina vidaus apšvietimą, radiofikuoja. Stengiasi įdiegti kiek galima techninių naujovių.

Kunigas Jonas Kaušyla jautė potraukį technikai, jos panaudojimui buityje, praktiniame gyvenime. Visada stengėsi turėti moderniausią radijo aparatūrą, magnetofoną. Reikia pripažinti, kad ja naudojosi ne visada sėkmingai. Gal pritrukdavo kantrybės pilnai perskaityti instrukcijas, o gal, laikui bėgant, jam pastambėjus, sustorėję jo pirštai kartais ir nepataikydavo tiksliai nuspausti jautrius klavišus. Apskritai jis buvo, kaip dabar sakoma, vartotojas. Ne paslaptis, kad tarybinė radijo technika ne visada tobula ir greitai gesdavo. Dar man besimokant paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje gavau iš jo gan geros būklės dovanų – vieną iš pirmųjų lietuvišką magnetofonų „Elfa“. Tai buvo didelis džiaugsmas man: nedaug reikėjo pasikrapštyti, o jau galėjau įrašinėti ne tik artimųjų balsus, bet ir muzikinius kūrinius, kurių įrašų, ypač tada, taip vadinamos estradinės muzikos, nebuvo. O koks neapsakomas džiaugsmas ir pasipuikavimas prieš savo vienmečius buvo gavus dovanų magnetofoną „Daina“. Jis suko muzikines juosteles net ir iki dukros gimimo.

„Dėdė Jonas“, žinodamas mano aistrą fotografijai, padovanojo 8 mm kino kamerą „Kvarc“. Tada tai buvo nauja, šiuolaikiška filmavimo kamera.

– Neturiu aš kada su ja užsiimti filmavimu, dar juosteles ryškink, montuok. Tu jaunas, greičiau tu mane ir tėvus nufilmuok, kol gyvi, vėliau parodyk kas išėjo, – sakė jis.

Greitai nusipirkau filmavimui skirtų kino juostų, tuo metu nedaug kainavusių, ir pradėjau filmus „sukti“. Nesudėtinga buvo ir atlikti juostų montažo darbus, tik, va, projektorių įsigyti šiek tiek ilgiau užtruko, kol susitaupiau pinigų fotografuodamas laidotuves. Nufilmavau kunigą, tėvus, Vilniaus vaizdų. J. Kaušylai svečiuojantis pas mus patiesiau paklodę ant sienos ir viską parodžiau.

– Žinai, geriau manęs daugiau nebefilmuok, labai jau sustorėjau. O tą dalį juostos, kur aš esu – nukirpk ir man padovanok. Netrukus Bagaslaviškyje atlaidai, tai geriau atvažiuok ir juos pafilmuok, – taip buvo įvertintas mano darbas.

Kaip sakė taip ir padariau. Po poros savaičių mes su tėvu Bagaslaviškyje, kaip tik atlaidai, dabar neatsimenu tik kokie. Ryte atsikėlėme, papusryčiavome.

– Žinai, studioze, – taip jis gerai nusiteikęs, juokaudamas mėgdavo mane vadinti, – ateik vėliau į šventorių, žmones, bažnyčią nufilmuosi.

Ateinu. Pilnas šventorius išsipuošusių žmonių. Pradedu filmuoti. Padarau keletą kadrų.

– Ką čia darai? Kodėl filmuoji? Kas tau leido ? Kas tau tai liepė daryti?

Užsipuola mene keli vyrai. Apspinta ir daugiau žmonių. Sakau, kad tai darau klebono valia. Netiki. Jaučiu, kad dar truputis ir bus iš manęs atimta filmavimo kamera, o gal dar ir priluptas. Tyliai atatupstas traukiuosi, sprunku iš šventoriaus ir lekiu į kleboniją.

Viskas baigiasi sėkmingai.

Vėliau per pietus viską papasakojau „dėdei Jonui“. Jis juokiasi. Net ir „klebonišką“ taurelę įpila.

– Taip, tave palaikė „kegebešnikų“ atsiųstu. Gerai žmonės padarė, kad neleido filmuoti. Kaip apie tai aš anksčiau nepagalvojau. Amžių nugyveni ir kvailas miršti, – sakė jis.

Vėliau, lankydamasis pas mus Vilniuje, pasakojo, kad jo parapijiečiai klausinėjo, kas ten toks norėjęs juos filmuoti, ar tikrai jo prašymu.

J. Kaušyla mėgdavo lankytis pas mus Vilniuje, iki vėlumos dalintis prisiminimais iš praeities, jaunystės metų. Nestigo įdomių pasakojimų apie Bagaslaviškio ir kitų, gretimų parapijų žmonių nuotykius, apie vietinės partinės, kolūkių valdžios gobšumą, neprotingą valdžios elgesį su žmonėmis, neretai ir žeminant juos, absurdiškai komanduojant „iš viršaus“.

– Niekad nemaniau, kad kada nors teks sėdėti vyskupo priimamajame ir vaišintis, – juokaudavo jis svečiuodamasis, nes mes gyvenome senosios vyskupijos patalpose, M. Gorkio g.8 (dabar Pilies g. 8).

Visam gyvenimui man prieš akis išliko ir išliks jo apskritas besišypsantis veidas. Tai buvo išties linksmas, geranoriškas visiems, mėgstantis humorą žmogus.

Mėgo jį tiek mama, tiek tėvas. Vos „dėdei Jonui“ pasirodžius namuose visi darbai būdavo metami į šalį, dengiamas stalas ir vaišinama viskuo, ką tik geriausio turime. Neretai būdavau siunčiamas į parduotuvę papildyti vaišių stalą. Visuomet tai pajutęs J. Kaušyla kategoriškai prieštaraudavo, sakydamas, jei jau taip, tai daugiau nebeatvažiuosiąs…

Patiko kunigui ir pasidalinti mintimis apie politiką, tuo labiau, kad mano tėvais, manimi jis pasitikėjo, mylėjo mus visus. Niekad nemačiau, koks bebūtų disputas, jo pikto, susierzinusio ar agresyvaus. Vidinė kultūra, tolerancija, pagarba žmogui buvo jo bendravimo pagrindas. Gerumas, neapsakomas gerumas, nesavanaudiškumas.

Mirus abiem tėvams su J. Kaušyla bendravimas nutrūko. Porą kartų aplankiau jį jau Pivašiūnuose. 1993 metais, per Vėlines, paskutinį kartą lankantis mačiau prieš save gan nuo gyvenimo naštos, Sibiro gulagų pavargusį žmogų. Sakė, kad kamuoja nemažai ligų, nors apie jas kalbėti nenorėjo. Stebėjausi, kaip vis dar mitriai prie puodų ir prie stalo sukasi jau garbaus amžiaus jam ištikima šeimininkė Ona. Tada buvau giliai sujaudintas, kai jis padovanojo man dvi mamos fotografijas, darytas dar 1940 metais Pivašiūnuose…

Nuotraukoje: Kun. J. Kaušyla (gim. 1911 I 10, kunigu pašvęstas 1936 V 30). Pivašiūnų vikaras, vėliau klebonas. 1946 m. buvo suimtas, ištremtas. 1955 m. grįžo iš lagerio. Pokario meto kunigų sąrašuose įrašytas kaip Bagaslaviškio klebonas

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 9-10.

The post Prisiminimai apie kunigą Joną Kaušylą appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Kitą dieną sutikau vieną buvusį „kuloką“. Jis gana seniai gyveno Slavgorode, sirgo džiova ir gydėsi poliklinikoje, dažniausiai pas mano tėvą. Jis mane sutiko gatvėje, pasisveikinome, ir jis man pasakė: „Sako, Hitleris nusišovė. Vat, kad Stalinas nusišautų, tai būtų reikalas“ (vot, bylo by delo).

Pradžioje, pasibaigus karui, jokių ekonominių pokyčių nesijautė. Su maistu ir kitomis prekėmis buvo sunku. Mūsų sūnus ir Audra labai gerai sugyveno. Dažnai būdavo, kad, jei sūnus valgydavo kiaušinį, tai, suvalgęs pusę, šaukdavo: „Aš jau pusę suvalgiau. Duok Audrai.“ Būdavo, kad, einant miegoti, klausdavo, ar nėra gabaliuko duonos, o jos jau nebūdavo.

Kai dirbau elektrinėje, galėjome sodinti bulves. Dalindavo sklypus toliau nuo miesto, apie 20 km. Duodavo po 25 arus žemės. Sodindavome aš su žmona, kaip ir visi kiti. Kastuvais sodindavome po vieną kibirą ant vieno aro. Sunaudodavome 25 kibirus bulvių.

Sodinome bulves retai, bet žemė ten gera, jei tik drėgmės pakanka. Jei laiku būdavo lietaus, surinkdavome apie 200 kibirų bulvių. Bulvių turėjome pakankamai, tik riebalų nebuvo. Tėvas atsargiai išrašydavo žuvų taukų, kuriuos naudodavome kaip ir kitus riebalus – vieną šaukštą vienam virtų bulvių puodui.

Jei būdavo sausra, gaudavome menką bulvių derlių. Vienais metais pasodinome 25 kibirus, o prikasėme tik 18 kibirų bulvių.

Prižiūrėti bulvių reikėdavo eiti visai dienai – 10 km į vieną pusę ir vakare grįžti atgal.

Sekmadieniais aš ir žmona eidavome į darbadienius. Žmona paimdavo visai dienai duonos ir vandens, o grįžusi dar turėdavo paruošti vakarienę mums ir vaikams. Pusryčius ir pietus paruošdavo iš ryto prieš išeinant į lauką.

Ji pradėjo sūnų ruošti į mokyklą. Ji pati buvo mokytoja ir, kol ištekėjo, mokytojavo Kaune, dar studijavo universitete istoriją.

Rusų kalbą mokėjo gerai, nes dar vaikystėje, per Pirmąjį pasaulinį karą, su motina ir jaunesne sesute buvo išvažiavusi į Ukrainą, į Jekaterinoslavą (dab. Dniepropetrovską). Vėliau važiavo į Baku pas motinos seserį ir jos šeimą. Vėliau, 1918 m., grįžo į Kauną.

Audra dar buvo jaunesnė, bet labai gabi ir, klausydama, ką žmona moko sūnų, daug ko išmoko savo noru.

Sūnus stojo į 2 klasę 1946 m., į nepilną vidurinę mokyklą, o vėliau, ją baigęs, į pilną vidurinę, kurią baigė gerai 1955 m.

Po kurio laiko iš kariuomenės pradėjo grįžti karininkai ir kareiviai. Grįžo keli mašinistai ir elektromonteriai, kurie iki karo dirbo elektrinėje, ir juos priėmė atgal į darbą.

Pakeitė direktorių, Galik liko mechaniku, nes direktoriaus pareigas ėjo laikinai. Naujas direktorius grįžo iš fronto, iš Austrijos. Jis turėjo namą Slavgorode. Pats buvo vairuotojas-automechanikas. Elektros klausimais nelabai orientavosi. Jo pavardė buvo Konovalenko, ir greitai su juo susipažinau. Tarp mūsų nebuvo jokių nesusipratimų. Po kiek metų jį paskyrė į kitą, jau transporto, organizaciją.

Mane dažnai miesto gyventojai ar net įstaigos kviesdavo, kad įrengčiau jiems elektros apšvietimą. Žmonės mūsų elektromonteriais nelabai pasitikėjo. Aš eidavau dirbti po darbo valandų, ir jie man už tą darbą mokėdavo. Konovalenko tai žinojo ir kartą paklausė, ar aš daug uždirbu.

Kartą, kai gavau daugiau pinigų už elektros instaliacijos įrengimą keturių kambarių bute (buvo galima gauti nuo 300 iki 500 rublių, kai medžiagos užsakovo), aš jam padaviau apie 80 rublių. Jis buvo labai patenkintas ir man pasakė, kad, jei darbo metu neturėčiau svarbaus darbo, galiu eiti dirbti pas tuos savo užsakovus.

Aš naudojausi jo leidimu, bet tuomet jam duodavau keletą dešimčių rublių. Jo žmona dirbo vedėja vienoje krautuvėje Slavgorodo priemiestyje Kristijanskoje. Jis man visuomet pasakydavo, jei Kristijanskoje būdavo kas nors verto.

Prieš karo pabaigą Slavgorode pradėjo statyti iš Vakarų Europos perkeltą gamyklą „8 let Oktebria“. Ji pradėjo gaminti įvairius metalinius gaminius ir detales. Miesto elektrinė su jais sudarė sutartį.

Gamykla turėjo vieną, o vėliau ir antrą elektrinę ant metalinių storų platformų iš JAV (USA), naudojančią dyzelį su generatoriumi, po 600 kW galios. Jie pagal sutartyje numatytą valandų skaičių apšviesdavo dalį miesto, o mes juos aptarnaudavome.

Aš susipažinau su gamyklos inžinieriumi. Ten buvo ir mano senas pažįstamas iš MRZ – graikas Baškiseris (apie kurį rašiau anksčiau). Jis ten kurį laiką ėjo energetiko pareigas. Paskui jį pakeitė inžinierius, o jis vėl užsiiminėjo elektros variklių remontu – apvijų pervyniojimu.

Aš su juo šitoje srityje bendrai dirbau, nes irgi laikas nuo laiko užsiiminėdavau tokiais darbais ir iš jo gaudavau izoliacinio lako.

Dėl vidaus apšvietimo įvairioms įstaigoms remontuoti ir t. t. buvo daug užsakymų, ir į elektrinę direktorius priėmė grįžusį iš kariuomenės elektros monterį Salo. Jis dar prieš karą dirbo elektrinėje, o paskiau gamykloje MRZ, kur aš su juo susipažinau (rašiau apie jį).

Direktorius priimdavo užsakymus, aš išrašydavau paskyras su kainomis, o Salo dirbdavo. Medžiagų užtekdavo. Jis irgi duodavo kiek rublių direktoriui, ir viskas buvo gerai. Gerai buvo, kol mes dirbome pagal „Sunkiosios pramonės darbų kainininką“. Kai vėliau turėjome naudotis Komunalinės ministerijos kainininku, buvo daug blogiau, nes ten buvo labai žemi tarifai (pvz., už išjungėjo ar patrono montavimą sunkiosios pramonės kaina buvo 1,10 rub., o komunalinė – 0,34 rub.). Radome išeitį. Sutardavome su įmonės ūkio dalies vadovu (zavchozu), kad jis duotų pažymą, jog dirbant sunaudota daugiau laiko ir medžiagų. Tada ir už darbą atlyginimas buvo didesnis. Ūkio vadovas nieko prieš neturėjo, nes iš to pats turėjo naudos – dėl medžiagų, kurios buvo jo žinioje.

Po kiek laiko mieste įrengė naują duonos kepyklą. Mes į ją iš elektrinės nutiesėme specialią elektros liniją. Tada Salo perėjo dirbti elektriku į kepyklą. Elektrinėje jo darbą dirbo kitas elektromonteris, priimtas tam tikram darbui. Procedūra buvo ta pati.

Vieną dieną man paskambino Salo ir paprašė, kad ateičiau jam padėti sumontuoti ką tik gautą naują mašiną, skirtą elektrifikuoti kai kuriems darbams kepykloje. Sakė, kad yra schema, bet jis ne visai susigaudo. Aš nuėjau, susipažinau su schema ir instrukcija, ir mes abu viską sutvarkėme. Salo pasakė, kad kaip tik dabar iš krosnies išima baltą duoną ir jis man duos visą kepalą. Nors jau kiek pagerėjo sąlygos, bet duonos klausimas visuomet buvo aktualus. Nors pinigų pavykdavo uždirbti daugiau ar mažiau, bet kainos visuomet buvo labai aukštos.

Salo atnešė kepalą baltos duonos. Perpjovėme duoną išilgai ir įdėjome vieną pusę į vieną fufaikės pusę, o kitą – į kitą pusę. Bent taip norėjau padaryti, nes duona buvo gana šilta. Skubėdamas duoną įdėjau tiesiog tarp marškinių ir švarko ir pradėjau eiti į pereinamąją būdelę, kurioje buvo sargas. Karšta duona tiesiog pradėjo man svilinti šonus. Aš pradėjau greitai eiti ir pasakiau Salo, kodėl taip darau. Greitai priėjau prie pirmos skersinės gatvės, išėmiau duoną ir nešiau ją rankose. Šonai paraudonavo, bet pūslių dar nebuvo.

Buvo dar toks atsitikimas. Rajono vykdomojo komiteto sekretorius kreipėsi į mane, kad aš rajono vykdomojo komiteto salėje įrengčiau ant sienos apšvietimą ir kad surašytume su juo sutartį, pagal kurią man apmokės. Sutikau, bet nelabai mane žavėjo tas darbas. Tokioje įstaigoje reikėjo apgalvotai prašyti užmokesčio, ypač kai žinojau, kad tas sekretorius Afanajevas prieš tai dirbo KGB kažkokiose pareigose. Užėjau pas jį. Nuėjome į salę, apsižiūrėjome, jis man pasakė, ko jie nori. Parodė medžiagas. Visko turėjo, ko reikėjo. Nuėjome į jo kabinetą rašyti sutarties. Jis paklausė, kiek aš noriu pinigų už darbą. Atsakiau, kad 350 rublių. Tai buvo nedaug, nes iš kitų galėjau gauti 500 rublių. Jis pradėjo rašyti, bet delsė. Žiūrėjo į mane, ir mačiau, kad nori kažką pasakyti, bet kažkodėl nesako. Tada aš nusijuokiau ir pasakiau: „Kame reikalas?“ (V čiom delo?). Jis nusišypsojo ir pasakė: „Matote, pas mane yra tam tikrų išlaidų, ir man sunku sukombinuoti, kaip jas padengti. Gal sutiksite, kad mes parašytume sutartį didesnei sumai. Jūs gausite, kiek prašėte, o tą likutį aš pasiimsiu.“ Jis į mane pažiūrėjo nerimaudamas. Aš pasakiau: „Prašau, pridėkite, kiek jums reikia.“ Jis labai apsidžiaugė ir paklausė, ar 100 rublių nebus per daug. Aš jam atsakiau: „Darykite, kaip jums reikia.“ Pasirašėme sutartį 470 rublių sumai. Kai viską padariau, gavau savo 350 rublių, o jis – savo 100 rublių. Pridėjo dar į sutartį taisymams 20 rublių.

Panašus atsitikimas buvo keletą metų vėliau, kai komunalinėje pirtyje sudegė elektros variklis siurblinėje. Reikėjo jį pervynioti. Į mane kreipėsi pirties direktorius. Tada aš jau tokių darbų dirbau daug. Jis taip pat pasiūlė sudaryti sutartį. Aš pasakiau, kad kainuos 400 rublių. Jis pasakė, kad per brangiai. Tada paklausiau, ar jam reikia pinigų smulkioms išlaidoms. Tada jis pasiūlė sudaryti sutartį 500 rublių. Mano buvo 400 rublių, o jis pasiėmė, kas liko.

Jau pasibaigus karui, Slavgorode, beveik miesto centre, pradėjo statyti naują gamyklą. Administraciniai pastatai ten jau buvo. Pradžioje pastatė tik elektrinę su vienu dideliu 600 kW generatoriumi, atvežtu iš Vokietijos (kaip vadino, „trofėjiniu“), ir keletą cechų. Tą gamyklą pavadino „Nekrasovskij MRZ“. Ten remontavo žemės ūkio mašinas, traktorius ir t. t. Atvežė iš Vokietijos, be dyzelio, dar perforatorių ir kitų įrenginių. Montažui vadovavo iš Maskvos atsiųstas „montavimo šefas“. Su juo susipažinau. Labai simpatiškas ir gerai savo sritį išmanantis žmogus. Susipažinau ir su kitais: gamyklos direktoriumi (jis buvo vietinis), energetiku, vyr. mechaniku ir kitais darbuotojais. Aš maniau, kad jie atvežė demontuotą elektrinę. Apžiūrėdamas pamačiau, kad tai kažkoks mišinys. Paklausiau vyr. mechaniko, ką jie atvežė. Jis pats ten važinėjo, bet atsakė, kad pats nežino, ką atvežė. Jis ėmė viską, kas buvo nudažyta viena spalva.

Miesto vadovybė susitarė, kad elektrinė apšvies dalį miesto. Mes nutiesėme storą laidą iš gamyklos elektrinės į dvi pagrindines miesto gatves (Lenino ir Centrinę) iki jų susikirtimo prie Lenino paminklo. Ten, pagal mano projektą, pastatėme tokį paskirstymo bokštą – medinius stulpus su pakopomis iš senų geležinkelio bėgių. Mes palaipsniui statėme tuos pakopus visose miesto gatvėse, kad galėtume vykdyti reikalingą miesto elektros linijų priežiūrą ir jų maitinimą iki naujų elektros srovės šaltinių. Iš ten turėjome ir iki mūsų elektrinės srovę. Taip pat iš Nekrasovo gamyklos ir į ją, reikalui esant, galėjome paduoti srovę iš miesto elektrinės. Mieste pradėjo tą bokštą vadinti „Vyška Mongirdasa“. Kadangi iš Nekrasovo gamyklos miestas ėmė elektros energiją, aš turėjau teisę įeiti į jų teritoriją ir į elektrinę be jokių leidimų bet kuriuo laiku. Kai buvo jų elektrinės paleidimas, ir aš ten buvau pakviestas, o paskiau visi baliavojome iki vėlyvos nakties.

Praleidau dar vieną įvykį, kuris padarė visiems mums liūdną įspūdį. Dar nebuvo pasibaigęs karas, bet jau ėjo į pabaigą. Staiga sužinojome, kad plytinėje („Kirpičnyj Zavod“), kur eilė lietuvių gyveno ir dirbo, suėmė keturis lietuvius mokytojus: Matulaitį, Mickų, Makaraitį ir Varnauską. Žmonų nesuėmė, ir jos liko ten gyventi. Buvo teismas, buvo kaltinimai, kad norėjo atlikti visokius sabotažinius veiksmus. Visa tai buvo išgalvota, bet mūsų ir kitų nuomone, priežastis buvo ta, kad, išskyrus Varnauską, visi jie labai daug kalbėjo ir per atvirai reiškė savo pažiūras į esamą tvarką ir t. t. Rusai, tos plytinės gyventojai, dar tada, kai aš, Kubekas ir Šalomskis dirbome „Krasny eksport“, o iš plytinės atvažiuodavo rusai, dažnai mums sakydavo: „Tie jūsų lietuviai…“ (ir išvardindavo tų vėliau suimtų lietuvių pavardes) „labai negražiai kalba apie sovietų valdžią“ (očen rezko vyskazyvajutsa o sovetskoj vlasti).

Jau po kelių metų, karui pasibaigus, Chruščiovo laikais, sužinojome, kad Makaraitis, susirgęs džiova, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą (jau tada mes buvome grįžę ir gyvenome Kėdainiuose). Aš, būdamas Kaune, sutikau Makaraitį. Jis pirmas mane pažino. Kalbėjomės, ir jis man pasakė, kad kurį laiką gydėsi buvusiame mūsų name Aukštadvaryje, tuberkuliozės ligoninėje. Paminėjo keletą aukštadvariečių pavardžių.

Mickus dar Chruščiovo laikais pasirodė Slavgorode, užėjo pas mus. Dar jam atidavėme jo kailinius, kuriuos buvome jam siuntę į lagerį, bet mums tą siuntinį grąžino. Jis kiek pabuvo Slavgorode, o vėliau išvažiavo.

Varnauskas ir Matulaitis mirė lageryje. Dėl jų žmonų vėliau parašysiu. Kai vyrai grįžo, jų žmonos jau buvo Lietuvoje.

1946 m., mėnesio neatsimenu, bet jau buvo šilta, iš Slavgorodo miesto ir rajono išvažiavo visi lenkai, buvę Lenkijos piliečiai. Buvo organizuoti ešelonai, ir juos visus įsodino į vagonus. Vietos valdžios atstovai atsisveikino su jais ir išleido juos su linkėjimais į Lenkiją.

Pasiliko tik keletas lenkų – Lietuvos piliečių. Po kiek laiko jie irgi išvažiavo, nes atsirado jų šeimos nariai Lenkijoje, kurie juos iškvietė į Lenkiją. Viena šeima ir vienas vyras buvo mūsų seni pažįstami, ir mes po jų išvykimo susirašinėjome su jais. Taip pat tie lenkai, su kuriais susipažinome Slavgorode, rašė mums iš ten, o mes jiems irgi atsakinėjome.

Dar porą mėnesių prieš lenkų išvykimą į Slavgorodą atvežė daug lenkų čigonų. Jie nemokėjo rusiškai kalbėti. Jei išgirsdavo ką nors kalbant lenkiškai, apspisdavo jį ir apie viską klausinėdavo. Paskui per kurį laiką kažkur nedidelėmis grupėmis išvyko iš Slavgorodo.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Pabaiga

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. IV dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. V dalis appeared first on Voruta.

“Trakų žemės” laikraščio puslapiuose jau ne kartą buvo skelbta, kad rengiama knyga apie ilgalaikę vyresniojo Lietuvos karaimų dvasininko Mykolo Firkovičiaus veiklą. Laikraštyje buvo spausdintos kelios būsimos knygos ištraukos. O šiandien knygos autorės Halina Kobeckaitė ir Karina Firkavičiūtė jau laiko rankose labai gražiai, skoningai ir elegantiškai Vilniaus Universiteto leidyklos išleistą monografiją “Tarnystė tautai buvo jo gyvenimas. Vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius /1924-2000/”. Netrukus bus surengtas ir knygos pristatymas.

Knygos pirmajame skyriuje “Pašaukimas” aprašoma Mykolo Firkovičiaus biografija, glaudžiai susijusi su Trakais, kur jis gimė ir užaugo, ir jo įvairiapusė veikla, skirta savo tautos kultūrai, kalbai, istorijai bei religijai išsaugoti, tautiniam identitetui atkurti ir puoselėti. Visi darbai, kuriuos jam teko nuveikti karaimų bendruomenės labui po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, vyko lygiagrečiai, tuo pačiu metu. Todėl teksto suskirstymas skyriais yra sąlyginis. Apie galybės darbų sinchroniškumą liudija ir Mykolo dienoraščiai, kuriais rėmėsi autorės, bei antrame skyriuje spausdinama gausi korespondencija.

Mykolo Firkovičiaus susirašinėjimą su jo vaikystės draugu Varšuvos universiteto docentu, tiurkologu dr. Aleksandru Dubińskiu apžvelgia jo sūnus Adamas Dubińskis.

Visi laiškai ir šiame, ir kituose skyriuose skelbiami originalo kalba. Šiuo požiūriu knyga yra unikali, nes joje rasite tekstų penkiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, anglų, rusų ir karaimų. Tai atspindi visos Lietuvos karaimų bendruomenės narių daugiakalbiškumą išsaugant ir savo gimtąją kalbą.

Mykolo Firkovičiaus nuopelnai šioje srityje matyti ne tik iš jo palikimo – pirmojo karaimų kalbos vadovėlio, dviejų tomų maldaknygių sudarymo, Šventojo rašto tekstų publikacijų, liturginio kalendoriaus sudarymo, dėdės, vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus literatūrinio palikimo įamžinimo, bet ir iš profesionalių Lenkijos, Suomijos, Turkijos, Vokietijos, Rusijos tiurkologų vertinimo. Jį matome ir laiškuose, ir amžininkų prisiminimuose, kuriems knygoje skirta nemažai vietos.

Gausi autentiška istorinė medžiaga, kurią autorės paviešino šioje knygoje, rodo didžiulį asmeninį vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus indėlį saugant savo tautos istoriją ir kultūrą ir atskleidžia aktyvią Lietuvos karaimų bendruomenės veiklą pirmojo atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio metu.

Knyga 200 egzempliorių tiražu išleista privačiomis autorių lėšomis su daline Tautinių mažumų departamento finansine parama. Autorės dėkoja kalbos redaktorei dr. Reginai Venckutei, VU leidyklos projekto vadovei Jurgitai Rumšienei, maketuotojai Nijolei Bukantienei ir dailininkei  Jurgai Tėvelienei už kruopštų ir nuoširdų darbą, ruošiant knygą spaudai.

„Trakų žemės” informacija

The post Ilgai laukta knyga apie dvasininką Mykolą Firkovičių (1924–2000) appeared first on Voruta.

Gintautas ŠEIKIS, www.voruta.lt

Petro Tarasenkos (1892–1962) – kariškio, istoriko archeologo, muziejininko, rašytojo ankstyvasis gyvenimo laikotarpis iki 1915 metų yra palyginti mažai nagrinėtas ir aprašytas. Trūksta istorinių šaltinių, išlikę tik fragmentiški liudininkų prisiminimai. Pats P. Tarasenka apie savo artimus gimines, vaikystės ir jaunystės laikotarpį savo prisiminimuose užsiminė gana skurdžiai, nors šis laikotarpis ir Rytų Aukštaitijos kraštas visą gyvenimą jam išliko brangus ir artimas, o jo aplinka ir žmonės formavo  jį kaip asmenybę.

Šaknys – Karališkiai

P. Tarasenkos gimtinė – Karališkių kaimas Balninkų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Šiandien tai Anykščių savivaldybės Kurklių seniūnijai priklausantis kaimas, besiribojantis su Molėtų ir Ukmergės savivaldybių žemėmis ir prigludęs prie Karališkių ežero. Karališkių kaimas nuo senų laikų priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdoms kaip ir kiti aplinkiniai Balninkų kaimai. Karališkių kaimo pavadinimas siejamas su gyventojų privilegijomis: ten gyveno karališkieji valstiečiai, baudžiavos laikais nėję lažo.

Ieškant P. Tarasenkos kilmės šaknų, negalima nepaminėti Karališkių sentikių bendruomenės, su kurios istorija susiję jo protėviai. Tai viena įdomesnių ir retesnių Lietuvos teritorijoje egzistavusių sentikių bendruomenių, praėjusi ilgą transformacijos kelią iš sentikystės į vientikystę ir iš vientikystės į stačiatikybę.

Į Karališkius ir jo apylinkes pirmieji sentikiai atsikėlė XVIII amžiaus viduryje. Pagrindiniame sentikių istoriniame rašytiniame šaltinyje „Degučių metraštyje“ įrašyta: „…šiais 1742 metais Lietuvoje Karališkių kaime maldos namai įkurti, Gudiškių vienuolyno dvasios tėvo Naumo Saveljevičiaus palaiminti“.

Jei 1765 metais minimos tik 6 rusų sodybos, tai po 1782–1784 m. Pabaisko dekanato parapijų vizitacijos pažymima, kad Balninkų parapijos Karališkių kaime gyvena 335 bogomolai (taip šiame dokumente įvardinti sentikiai).

Vienas ryškiausių Karališkių bendruomenės įvykių – 1813 m. tame pačiame „Degučių metraštyje“ užfiksuotas ir aprašytas Rusijos caro Aleksandro I apsilankymas, keliaujant iš Paryžiaus į Sankt Peterburgą senuoju keliu pro Karališkius. Metraštyje rašoma: „jam esant dviejų šūvių atstumu Karališkių gyventojai ir kiti, tiek vyrai, tiek moterys, pasipuošę šventiniais drabužiais, carą pasitiko ir carui „Ura“ šaukė. Vėliau nuėjo caras į maldos namus, kur meldėsi ir gavo dvasios tėvo Nazarijaus Jakovlevičiaus palaiminimą“.

1869–1872 m. religinės reformos metu Karališkių sentikių bendruomenėje įvyko transformacija – sentikių bendruomenė palaipsniui tapo vientikiais. Tai palietė ir P. Tarasenkos protėvius.

Kada tiksliai į Karališkius ir jų apylinkes atsikėlė jo protėviai, sunku pasakyti, bet tikrai daug anksčiau nei XIX a. viduryje. Viena aišku, kad protėviai buvo sentikiai. Paties P. Tarasenkos ir jo giminaičių prisiminimuose minimos Rytų Ukrainos apylinkės, iš kurių po religinių neramumų į Lietuvos teritoriją persikeldavo ištisi kaimai.

1873 m. spalio 29 d. P. Tarasenkos senelis iš gretimo Merečiškių kaimo, priklausančio dabartinei Anykščių savivaldybės Kurklių seniūnijai, vedė Mariją Jevgenevną. Jų santuoką Karališkių maldos namuose įformino vientikių šventikas Vasilijus Darendovas, dalyvaujant jo padėjėjui (greičiausiai zakristijonui) Ivanui Andrijanovui.

1874 m. rugpjūčio 19 d. gimė Natalija Zubrickaja, P. Tarasenkos motina, kuri rugsėjo 7 d. pakrikštyta toje pačioje cerkvėje. Vėliau Zubrickių šeimoje gimė dar dvi mergaitės – Praskovija ir Ksenija. Tačiau gimdydama Kseniją mirė jų motina, Tarasenkos senelė, kuri palaidota Karališkių kapinėse. Jauniausią iš seserų priglaudė giminaitis – Karališkių maldos namų šventikas (V. Darendovas ar I. Andrijanovas). Vyriausiajai iš seserų – aštuoniolikmetei Natalijai pasipiršo to paties amžiaus jaunuolis Feodulas Tarasovas, Maksimo sūnus, iš netolimo Miškiniškių kaimo (dabar Anykščių savivaldybės Skiemonių seniūnija), gimęs Pumpėnų valsčiuje (dabar Pasvalio savivaldybė).

1893 m. sausio 20 d. jau minėtas vientikių šventikas V. Darendovas Karališkių maldos namuose įformino F. Tarasovo ir N. Zubrickajos santuoką. Kraičio jaunoji gavo nedidelį žemės sklypą prie pat cerkvės. Įrašas cerkvės knygoje liudija, kad 1893 m. gruodžio 18 d. jauniesiems Tarasovams gimė sūnus Piotras, kurį 1894 m. sausio 2 d. Karališkių cerkvėje pašventino minėtasis dvasios tėvas V. Darendovas. Bažnytiniame įraše naujagimis ir jo tėvai įvardijami stačiatikiais. Kūdikio krikšto tėvai buvo Jeremijus Danilovičius Zubrickis ir jo žmona Marfa Zubrickaja (Andrijanova) – greičiausiai giminaičiai. Ši data vėliau buvo pamiršta, ir P. Tarasenka visą gyvenimą laikė save gimusiu 1892 m. gruodžio 19 d.

Pagal Karališkių cerkvės įrašus, esančius Lietuvos valstybės istorijos archyve, Karališkių kaimo kapinėse 1898 m. rugsėjo 9 dieną palaidota Jefrosija Jegorovna Zubrickaja. Tai tikriausiai Petro Tarasenkos prosenelė iš motinos pusės ir vyriausia žinoma jo artima giminaitė. 1910 m. tose pačiose kapinėse palaidota 70-metė Ksenija Klementjevna Tarasova, gimusi Pumpėnų valsčiuje, – tai greičiausiai Petro Tarasenkos senelė iš tėvo pusės.

Kada ir kodėl Petro Tarasovo pavardė pakeista į Tarasenkos, nėra aišku. Kauno apskrities archyve saugomuose Alantos pradžios mokyklos dokumentuose pažymėta, kad 1905 m. vasario 20 d. pradžios mokyklos baigimo pažymėjimas buvo įteiktas mokiniui Tarasenko Piotrui Feodulovičiui – pagal metrikus Tarasovui. Kai 1912 m. į Alantos pradžios mokyklą jis atvyko dirbti mokytoju, oficialiuose Kauno gubernijos mokytojų sąrašuose yra jau Tarasenkos pavardė, nors dauguma jo artimųjų (tėvas, brolis, brolio vaikai) turėjo Tarasovų pavardes.

Karališkių kaime gyveno daugiausia rusų tautybės gyventojai, kurie vertėsi žemdirbyste, žvejyba ir dailidės amatu. Tačiau iš nederlingos, paežerėse išsimėčiusios žemės pragyventi buvo labai sunku. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje carinėje Rusijoje priėmus alkoholio monopolio įstatymą, miestuose ir miesteliuose kūrėsi degtinės monopoliai su visa tam reikalinga infrastruktūra: gamyba, transportavimu ir prekyba. Daugelis Karališkių kaimo gyventojų įsitraukė į šį verslą ir dažniausiai užsiiminėjo degtinės pervežimu. Su degtinės monopolio atidarymu Alantoje susietas tolesnis Tarasovų šeimos likimas. Petro Tarasenkos tėvas F. Tarasovas, gana mokytas žmogus, įsidarbino Alantos degtinės monopolyje ir apie 1902 m. su šeima persikėlė į Alantą (tuo metu- Owanta).

Vaikystės metai -Alanta

Alantoje Tarasovai iš vietinio gyventojo Vladislovo Drazdausko išsinuomojo dalį namo netoli tuo metu statomos naujos bažnyčios. Kitoje namo pusėje gyveno pats savininkas. Apie 1907 m. jis tą namo dalį pardavė buvusiam Alantos bažnyčios vargonininkui Florijonui Targonskui, su kurio šeima Tarasovai palaikė gerus santykius, F. Targonskas turėjo įtakos būsimojo archeologo ir rašytojo pasaulėžiūrai. P. Tarasenkos šeima šiuose namuose gyveno iki 1914 m. rudens, kai Petras buvo mobilizuotas į carinę armiją kovoti fronte, o jo šeima – tėvas Feodulas, motina Natalija, seserys Katerina, Valentina ir brolis Anatolijus – evakavosi į Rusijos gilumą.

Tėvas F. Tarasovas Alantoje dirbo degtinės monopolio, kurio pastatas buvo pietinėje miestelio pakalnėje, vedėju.

1902 m. P. Tarasenka pradėjo lankyti Alantos valdišką dviklasę  pradžios mokyklą, kuri buvo pastatyta 1884 m. Petrui dar tebesimokant ar truputį vėliau, medinis mokyklos pastatas ir šalia esanti karčema sudegė, o mokykla buvo laikinai perkelta į bažnyčios špitolės patalpas.

Mokyklos vedėjas (mokytojas) tuo metu buvo Jakovas Možeiko, Tarasovų šeimos bičiulis, vienos iš dukrų krikšto tėvas.

1905-ieji metai į palyginti ramų Alantos gyvenimą atnešė sumaišties: miestelyje vienas po kito vyko prieš carinę valdžią nukreipti mitingai, kuriuos organizavo vietiniai ir apskrities socialdemokratai. Šie įvykiai tiesiogiai palietė ir P. Tarasenkos šeimą: maištautojai nuniokojo degtinės monopolio patalpas, išdaužė langus, sunaikino prekes.

Vadovaudamas degtinės monopoliui, F. Tarasovas sugebėjo išlaikyti savo gausią šeimą, išleisti vaikus į mokslą. Jis buvo gerbiamas žmogus Alantoje. 1911 m. Alantoje steigiant Vartotojų kooperatyvą, F. Tarasovas buvo vienas iš jo steigėjų ir kandidatų į pirmininkus greta tokių žymių žmonių kaip varpininkas daktaras J. Gaidys-Gaidamavičius, dvarininkas K. Kozioll-Pochlevskis. Tai rodo Alantos bažnyčios archyve surasti dokumentai. F. Tarasovas alantiškių prisiminimuose išliko kaip šviesus, gerai lietuviškai kalbantis, gerų patarimų vietiniams gyventojams negailintis, niekada neatsisakantis padėti žmogus.

Nedaug išliko atsiminimų apie P. Tarasenkos motiną Nataliją. Tai buvo tyli, pamaldi, vaikų priežiūra ir auklėjimu besirūpinanti moteris, per didžiąsias religines šventes su šeima aplankanti Karališkių maldos namus, kapines, kur palaidoti artimieji, gimines, kurių tuo metu ten dar daug gyveno.

1905 m. P. Tarasenka baigė pradžios mokyklą ir, kaip jis pats rašys savo biografijoje, dirbo raštininku Alantos valsčiuje. Greičiausiai paauglys dirbo raštininko pagalbininku, nes oficialiame to laikotarpio Alantos valsčiaus valdininkų sąraše jo pavardės nėra. Vėliau savo atsiminimuose P. Tarasenka prisimins, kad parašęs vieną raštą lietuviškai ir iš raštininko pareigų už tai buvęs atleistas. Nors tuo metu jau buvo jaučiamas liberalesnis carinės valdžios požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrinį judėjimą, carinio režimo cenzūrą dar pajausdavo ir eiliniai gyventojai, ir valdininkėliai, ir kai kada lietuviai viršaičiai. Pavyzdžiui, už tai, kad mokykloje nebuvo stačiatikių ikonos, vietos viršaitis Umbrasas „buvo pasodintas į daboklę ant penkių dienų“ – taip rašė to meto laikraštis „Vienybė“ Šiuo gyvenimo laikotarpiu P. Tarasenka sutiko du žmones, kurie vėliau meiliai minimi atsiminimuose arba tapę jo ,,Užburtų lobių“kūrinio herojų prototipais, – tai senelis Yla ir piemuo Pilimonas.

Keli kilometrai nuo Alantos, pakeliui į gimtuosius Karališkius, senose mažytėse Laičių kaimo kapinaitėse išlikęs kapo kauburėlis, ant kurio apie 1960 m. giminaičių pastatytas paminklas su užrašu: „Užburtų lobių pasakotojas Kazimieras Yla 1850–1930“. Seni Petro Tarasenkos bičiuliai iš Pasuojės kaimo – Ona ir Jurgis Siminkevičiai, 1956 m. gavę dovanų ką tik išleistą knygą „Užburti lobiai“, padėkos laiške Petrui Tarasenkai rašė: „Ylos sūnus sužinojęs atėjo paskaityti, reikia, sako, mano anūkams įsigyti tokie raštai“. Greičiausiai tai Kazimiero Ylos sūnus Vacys Yla, tuo metu gyvenęs Jaurų kaime. Senuose prisiminimuose minima, kad Ylos, buvę baudžiauninkai, gyveno ir ėjo lažą netoli dabartinio dvaro, tačiau vėliau patekę pono Tadeušo Pac-Pamarnecko nemalonėn ir buvo nutremti į Jaurų pelkyną.

Daug sunkiau atskleisti piemens Pilimono asmenybę, tačiau tikriausiai jis irgi realiai egzistavo. Greičiausiai su juo P. Tarasenko susipažino besimokydamas Anykščių pradžios mokykloje. Savo biografijoje jis rašė: „Kai dar mokiausi pradinėje mokykloje ir iš vienos mokyklos teko pereiti į kitą ir gyventi bendrabutyje, tuomet susipažinau su Pilimonu, kuris mokėsi vienoje klasėje“.

Paauglystė – Anykščių pradžios mokykla ir Panevėžio mokytojų seminarija

Alantoje buvo tik dviklasė pradžios mokykla, todėl 1906–1908 m. P. Tarasenka mokslus tęsė Anykščių pradžios mokykloje. Tuo metu šioje mokykloje vyr. mokytoju dirbo Pavelas Borovikas, antruoju – lietuvis Jonas Šlepilaitis.

Baigęs Anykščių pradžios mokyklą, 1908 m. rudenį P. Tarasenka įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Joje tuo metu mokėsi daugiausia rusų tautybės stačiatikių vaikai. Panaikinus spaudos draudimą, nuo 1906 m. jau galėjo mokytis ir katalikų tikėjimo jaunuoliai, tačiau 1907 m. duomenimis iš 132 moksleivių buvo tik 8 lietuviai. Nuo 1906 m. rugsėjo iki 1908 m. spalio seminarijoje lietuvių kalbą dėstė žymus kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis. Jis buvo vienintelis lietuvis mokytojas seminarijoje, o P. Tarasenka buvo pirmasis rusas iš seminarijos studentų, 1908 m. rudenį užsirašęs pas J. Jablonskį mokytis lietuvių kalbos.

Besimokydamas seminarijoje, P. Tarasenka domėjosi archeologija ir Lietuvos istorija. Į jo rankas pateko nedidelė archeologo E. Romanovo knygutė „Drevnost severozapadnogo kraja“, kurioje buvo aprašyti ir Lietuvos archeologiniai paminklai. Ši brošiūra P. Tarasenką taip sudomino, kad jis išmoko ją beveik atmintinai.

Vasaros atostogų metu P. Tarasenka sugrįždavo į Alantą, domėjosi senovės paminklais, radiniais. Savo biografijoje rašė: „Besimokydamas Panevėžio mokytojų seminarijoje stebėjau žuvavimą ežere. Kai žvejys ištraukė tinklą – „trubicą“, nustebau pamatęs, kad vietoje molinių svarelių tinklas nusagstytas akmeniniais kirvukais, kas tai per daiktai aš žinojau, bet kad jie randasi Lietuvoje, tai buvo naujiena. Žvejys pasakodavo, kad tai Perkūno kulkos, jais Perkūnas muša velnius ir t. t. Pavyko tuomet gauti du kirvukus.“

Panevėžio seminarijos laikotarpio archyvinė medžiaga, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais išvežta į Mstislavlį (Rusija), 2012 m. buvo aptikta Minsko istorijos archyve. Ją patyrinėjus, tikriausiai rastųsi įdomių naujų personalijų ir kultūros faktų.

Jaunasis mokytojas – Alantoje

Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, 1912 m. rugpjūčio 1 d. P. Tarasenka pradėjo dirbti Alantos pradžios mokykloje. Nors naujasis mokyklos pastatas 1911 m. jau buvo pradėtas statyti, bet pirmus metus jam dar teko darbuotis kukliose buvusios špitolės patalpose, kuriose dėl vietos stygiaus net mokinių skaičius buvo ribojamas. Tuo metu mokykloje mokėsi daugiau kaip 100 mokinių. Be P. Tarasenkos dirbo dar du mokytojai – vedėjas suvalkietis Adomas Kliučinskas, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, ir iš Sankt Peterburgo atvykusi mokytoja J. Jarmolajeva. P. Tarasenka per mėnesį gaudavo 28 rublių 20 kapeikų atlyginimą ir dar papildomai po keletą rublių už gimnastikos pamokas.

1912–1914 m. gyvenimo laikotarpio P. Tarasenkos veiklos Alantoje negalima atskirti nuo miestelio šviesuomenės, inteligentijos, viso miestelio kultūrinio gyvenimo, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo labai aktyvus. Nors P. Tarasenka mokė vaikus rusų kalba, kaip prisimena jo mokiniai, jis nevengdavo vartoti lietuvių kalbą, aiškindamas kai kuriuos dalykus, su mokinių tėvais bendraudavo lietuviškai, iš jo asmeninės bibliotekos buvo galima gauti paskaityti ir vieną kitą lietuvišką knygą ar periodikos leidinį.

Sudegus Alantos senajai medinei mokyklai, vedėjas A. Kliučinskas ir jaunasis mokytojas P. Tarasenka aktyviai prisidėjo prie naujos mokyklos statybos, kreipėsi į mokinių tėvus ir apylinkės gyventojus, prašydami visokeriopos paramos. 1913 m. rudenį Alantoje atsidarė nauja mokykla su erdviomis klasėmis ir net gimnastikos sale. Mokykla pastatyta valsčiaus gyventojų lėšomis ir suprojektuota taip, kad prireikus būtų galima pristatyti antrąjį aukštą ir išplėsti iki 4 skyrių. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo mokykla liko dvimetė.

Alantos kultūrinis gyvenimas pagyvėjo, kai čia 1913 m. pavasarį atsikėlė dirbti vargonininkai ir būsimieji kompozitoriai Juozas Gruodis ir Juozas Karosas, kurių rūpesčiu Alantos naujoje bažnyčioje buvo įrengti žymios Karaliaučiaus Bruno Goebelio firmos vargonai, tuo metu vieni geriausių Aukštaitijoje.

Vėliau J. Karosas savo autobiografinėje knygoje: „Patiko graži gamta, patiko nauji pažįstami. Artimiau susidraugavome (kartu su J. Gruodžiu) su lietuviška mokyklos vedėjo A. Kliučinsko-Kliučiaus šeima, su jaunu mokytoju Petru Tarasenka, gerai kalbėjusiu lietuviškai, turėjusiu didelę bibliotekėlę įvairios literatūros“. P. Tarasenkos draugystė su J. Karosu nenutrūko visą gyvenimą, ypač buvo glaudi 1932–1940 m. jiems gyvenant Kaune.

Alantos jaunųjų bičiulių kompaniją papildė studentės Tumaitės ir jų broliai bei Pranas ir Jonas Vžešniauskai (pastarasis – žymaus dirigento prof. Vytauto Viržonio tėvas).

Alantoje buvo nuolat rengiami lietuviški vakarai, suburtas puikus choras, įkurtas mėgėjų teatras. Vienas aktyviausių organizatorių buvo artimas P. Tarasenkos draugas Juozas Jankauskas iš Motiejūnų kaimo. Alantoje buvo veikli Blaivybės draugija, minėto Jankausko iniciatyva įkurtas lietuviškas švietėjiškas būrelis „Vilniaus Aušra“. Kultūriniai vakarai dažniausiai vykdavo Blaivybės draugijos arba Vartotojų kooperatyvo patalpose, karčemos pastato salėje. Renginiuose buvo aktyvus ir jaunasis mokytojas. Su daugeliu jaunystės draugų ir pažįstamų P. Tarasenką likimas suves ir vėliau, jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Kaune kariuomenės štabe dirbs su kariuomenės savanoriu Vilhelmu Balandžiu. Jie, kaip ir P. Tarasenka, vėliau bus apdovanoti aukščiausiu tarpukario Lietuvos apdovanojimu – pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Tačiau P. Tarasenkos didžiausias pomėgis ir aistra Alantoje buvo domėjimasis krašto praeitimi, jos istoriniais ir archeologiniais paminklais. Į šią veiklą jis įtraukė ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius. Jis taip sudomino Aluntos vikarą Petrą Kubilių, kad šis pats pradėjo rinkti ir kolekcionuoti archeologinius radinius.

P. Tarasenka savo atsiminimuose rašė: „1912 m. pradėjau mokytojauti Alantos mokykloje. Vieną šeštadienį parodžiau mokiniams akmeninį kirvuką, paaiškinau ir paprašiau kas turi atnešti. Pirmadienį jų sunešė ar trisdešimt. Toks buvo jų gausumas. Mano kolekcija didėjo, bet pradėjo kirvukus rinkti ir kunigas vikaras.“

Mokytojaudamas P. Tarasenka susipažino su to meto žymaus  archeologo Fiodoro Pokrovskio leidiniais. Juose buvo minimos jam pažįstamos vietos, todėl jis pradėjo jas lankyti, kartu ieškodamas senovės paminklų. Į kompaniją pasikvietė gerą piešėją gimnazistą Jurgį Gaidamavičių (tikriausiai alantiškio varpininko daktaro Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus jauniausiąjį sūnų). Jie ne tik apžiūrėdavo archeologinius paminklus, bet ir piešdavo įdomesnius etnografinius objektus. „Visokios medžiagos prisirinkome, o čia dar Yla pasipainiojo su savo legendomis ir pasakomis“, – rašė P. Tarasenka. Jis tada jau buvo girdėjęs apie T. Tiškevičiaus, A. Kirkoro, V. Nagevičiaus, L. Kšivicko, V. Šukevičiaus ir kitų archeologų darbus. Dalį jų galėjo turėti savo bibliotekėlėje, kuri po karo kartu su surinkta archeologine kolekcija, deja, dingo – „karo metu Lietuvoje palikti rinkiniai, knygos, užrašai žuvo, buvo mano „geradėjų“ išnešioti“.

1914 m. rugpjūčio viduryje su Alanta atsisveikino P. Tarasenka ir J. Gruodis. P. Tarasenka nuo rugsėjo 1 d. paskirtas dirbti į Tirmūnų pradinę mokyklą Utenos valsčiuje, bet jau spalio mėnesį jis išvyko į Sankt Peterburgą. J. Gruodis, gavęs alantiškių mecenačių Kazielaičių finansinę paramą, išvyko studijuoti į Maskvos konservatoriją.

Sugrįžimai

Retoki buvo P. Tarasenkos apsilankymai gimtinėje. Įdomu tai, kad pirmuoju Petro Tarasenkos sugrįžimu į tėviškę sąlyginai galima laikyti 1920 metus, kai jaunas Lietuvos armijos karininkas dalyvavo mūšiuose ties Želva, Balninkais ir Karališkiais.

Išliko prisiminimų apie 1936 m. vasarą jo vykdytus Vargulių piliakalnio ir netoliese esančių Perkalių kasinėjimus, kai buvo samdomi aplinkinių kaimų vyrai. Vyresnio amžiaus vietiniai žmonės labai domėjosi archeologo darbu, tik ne visi šį darbą suprato. Tačiau visi be išimties pabrėždavo Petro Tarasenkos sąžiningumą. „Tokio teisingo, gero ir nuoširdaus žmogaus mes nebuvome sutikę. Tai ne Balninkų žydeliai, su kuriais tenka šimtą kartų derėtis, kol sumoka uždirbtus pinigus“ – taip kalbėjo aplinkinių kaimų gyventojai.

Senieji alantiškiai dar prisimena, kaip tarpukaryje P. Tarasenka keletą kartų buvo atvykęs į Alantą. Aplankydavo gerą pažįstamą Florijoną Targonską, namelį, kuriame gyveno. Apsistodavo dažniausiai Pasuojės kaime šalia Alantos pas vaikystės ir jaunystės draugus Oną ir Jurgį Siminkevičius. Aplankydavo prie Virintos upės gyvenantį garbaus amžiaus Steponą Vžešniauską, su kurio sūnumis Pranu ir Jonu, dirigento profesoriaus Vytauto Viržonio tėvu, bendravo (1940 m. Vžešniauskai pasikeitė pavardę į Viržonių)

Aukštas, išvaizdus, visada su pulkininko uniforma ir ant krūtinės prisegtu Vyčio Kryžiumi, praeidamas grįstomis Alantos miestelio gatvėmis, P. Tarasenka atkreipdavo ne vieno alantiškio, ypač alantiškės dėmesį.

Lankydamasis gimtosiose vietose jis visada stengdavosi aplankyti ten esančius archeologinius paminklus, visada keliaudavo pesčiomis  besigrožėdamas Rytų Aukštaitijos gamtos grožiu.  „Visą Lietuvą išvaikščiojęs, pasenau, bet šių kelionių negaliu atsižadėti. Lyg pasakų vanduo jos gaivina mano silpstančias jėgas, iš naujo išžiebia meilę žmogui ir gimtajam kraštui. Ypač malonu keliauti aukštaičių vieškeliais. Vingiuoja, rangosi jie lyg žalčiai visomis kryptimis tarp kalnų ir ežerų. Kitas žiūrėk įsidrąsinęs žiebia vietoje per aukštas kalvas, bet kur nors klony užtinka ežerą ir nedrįsdamas jo perkirsti pasuka į šalį, šliejasi prie krantų, o paskui lyg susigėdęs savo bejėgiškumo, neria į mišką“, – gyvenimo pabaigoje rašė P. Tarasenka.

Paskutinis P. Tarasenkos susitikimas su Alanta ir jos žmonėmis įvyko 1960 m. gegužę. Šio susitikimo iniciatorius buvo Alantos mokyklos mokytojas Adolfas Pranckūnas, kuris tuo metu vadovavo mokyklos kraštotyros būreliui. Apsistojo svečias Pasuojės kaime pas Siminkevičius, susitiko su mokiniais kraštotyrininkais, su jais aplankė gretimus Antakščių ir Maišiakulės piliakalnius. Pilnutėlėje mokyklos salėje pasisakė tarsi savo gyvenimo ataskaitą: „Aš dirbau tam, kad žmonės suprastų, gerbtų save ir žengtų į šviesesnę ateitį, kad pamiltų darbą, tėvynę. Aš patenkintas, kad galiu atsiskaityti jums, aluntiškiai“. Alantos moksleiviams jis pakartoja savo užburtų lobių esmę: „Žmogus – užburtas lobis. Mes ieškome lobių: kada pabaigiame septynmetę mokyklą – imame varinius pažaliavusius pinigus, kada pabaigiame vidurinę – imame sidabrą, pabaigę aukštąjį mokslą – auksą, o dar vėliau – deimantus. Todėl visi mokykimės, kad rastume deimantus“.

Tačiau turbūt svarbiausias P. Tarasenkos sugrįžimas į Alantą buvo jo pasirodžiusi knyga „Užburti lobiai“, kurią galima  pavadinti „Ode gimtinei“. Autorius sulaukė alantiškių prašymų susitikti, pasidalinti įspūdžiais.

Jaunystės draugas Pranas Viržonis dėkodamas rašė: „Brangus prieteliau Petrai, skubinu išreikšti savo nuoširdžiausią padėką už vakar gautą dovaną „Užburti lobiai“. Tikrai nepatikėsi padaręs man didelį malonumą. Ypač malonu prisiminti vaikystės dienas, tas visas vietoves ir žmones ir įvykius jau tolimos praeities laikų iš savo gimtojo miestelio. Tad sveikinu, mielas drauguži, išleidus tą spausdintąjį žodį. Tikrai bus prisiminimas jaunystės dienų ir savo vaikystės draugo Petro“.

Juozas Baltušis apie šią nedidelę knygutę parašė- ,,galima  pasakyti, kad ,,Užburti lobiai“ – tai retrospektyva į vaikystę. Tik žmogus, sukaupęs gyvenimišką patirtį, gali taip ryškiai pažvelgti į ryškiausius vaikystės epizodus. Daug ką galima užmiršti gyvenime. Ir užmirštame visi labai daug ką. Tačiau dar niekas  pasaulyje nėra užmiršęs savo vaikystės. Nužingsniuok pusšimtį metų, nužingsniuok tris šimtmečio ketvirčius, o vaikystė vis gyva ir gyva tavo sąmonėje. Šviesi ar niūri, linksma ar liūdna, vis tiek apsisiautusi romantika, pasmilkusi vaiskiu pavasarišku rūku, taip tyškinančiu daiktus ir žmones, dienas ir metus ir tokia brangi kiekvieno širdžiai.“

Petras Tarasenka ,,Užburtuose lobiuose“ kaip niekas kitas sugebėjo  vietos dvasią  atskleisti per ryškius veikėjus ir istorinius įvykius. Genius loci sklaido kiekviename knygos puslapyje, pagauna, užburia skaitytoją ir nuneša į tolimą paslaptingą Aluntos krašto praeitį.

Šaltiniai ir literatūra

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 605, ap. 20, b. 553.

Lietuvos valstybės centrinis archyvas, f. 631, ap. 7, b. 323.

Baltarusijos nacionalinis valstybinis archyvas, f. 2419, ap.1,  b. 16.

*1884-1902 m. dirbo Vilniaus Senienų muziejaus direktoriumi. Už archeologinę veiklą apdovanotas Imperatoriškosios rusų archeologijos komisijos sidabro medaliu, 1893 m. išrinktas Imperatoriškosios Maskvos archeologijos draugijos nariu-korespondentu. F. Pokrovskis laikomas žymiausiu XIX a. pabaigoje Lietuvoje dirbusiu archeologu. Pagrindinis jo indėlis – sistemingas archeologijos objektų kartografavimas. F. Pokrovskis paminklus kartografavo inteligentų užpildytų anketų pagrindu, taip pat stengėsi panaudoti visą jam prieinamą archeologinę ir geografinę literatūrą. Jis sudarė pirmąjį Lietuvoje pilną Lietuvos (išskyrus Užnemunę) archeologinį žemėlapį. F. Pokrovskis žinomas ir kaip pilkapių tyrinėtojas, preciziškai aprašęs dirbinius ir jų radimo aplinkybes, bei kaip aktyvus muziejininkas.

The post Užburtų lobių beieškant. Iš Petro Tarasenkos ankstyvojo biografijos laikotarpio appeared first on Voruta.

Dienraštis „Express Wileński“ 1933 m. vasario 2 d. (laikraštis nenumeruotas!) informacijų rinkinėlyje „Atsitikimai ir įvykiai“ parašė: „33 metų Jadvyga Šablinskaitė (Szablińska) (Didžioji g-vė 2) prie Vilniaus gatvės namo Nr. 8, norėdama nusižudyti, išgėrė acto esencijos. Greitosios pagalbos gydytojas suteikė apsinuodijusiajai pirmąją pagalbą, paskui nuvežė ją į Žydų ligoninę. Ligoninėje Šablinskaitė mirė.“ Laikraštis „Vilniaus rytojus“ vasario 8 d. Nr. 11 išspausdino žinutę: „Sausio 31 d. žuvo tragingai a. a. Jadvyga Šablinskaitė, buvusi prieš kelis metus lietuvių laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas.“ Informaciją pakartojęs Kaune leistas Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ Nr. 7 (vasario 16 d.): „Vilniuje tragingai žuvo Jadvyga Šablinskaitė, buvusi lietuviškų laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas už lietuvybę“.

Tad kas gi velionė buvo, kuo ji pasižymėjo? Ieškodami atsakymo, remsimės Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomomis teismų bylomis.

Jadvyga Šablinskaitė pasirašinėjo 1923-1924 metais Vilniuje ėjusio laikraščio „Lietuvos Rytai“ redaktore leidėja. Tris kartus per savaitę išeidavęs laikraštis pradėtas leisti nuo 1923 m. gegužės 10 d. vietoj okupacinės lenkų valdžios uždaryto laikraščio „Rytų Lietuva.“ „Lietuvos Rytų“ paskutinis numeris išėjęs 1924 m. liepos 5 d.; uždarius šį laikraštį, vietoj jo nuo 1924 m. spalio 3 d. du mėnesius ėjo „Vilniaus balsas.“

„Lietuvos Rytų“ tariamoji redaktorė kilusi iš buv. Lydõs apskr. Kaniavõs valsč.

Senkonių͂ kaimo. Tik dabartinio Varėnõs rajono Vyde͂nių seniūnijoje šis kaimas jau išnykęs, nors prieš keturis dešimtmečius jis dar buvo. Vinco ir Elenos Šablinskų duktė Jadvyga gimusi apie 1899 metus, nes pasak pirmosios teismo bylos 1923 m. II-ajame pusmetyje jai buvę 24 metai. Beje, laikraštyje redaktorė vadinama Šoblinskaite; šitaip jos pavardė parašyta „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ t. 6 (1980 m.) p. 560 ir „Žurnalistikos enciklopedijos“ (1997 m.) p. 293. Tačiau Varėnos r. pietrytinio pakraščio su Baltarusija kaimuose nuo Krivilių͂ iki Kabe͂lių sutinkamos Šablinskų pavardės. Be to, šitokią pavardę pateikia ir „Lietuvių pavardžių žodyno“ t. II (Vilnius, 1989). Todėl ir mes redaktorės pavardę rašysime taip, kaip ją įvardijo pradžioje minėti trys periodiniai leidiniai.

J. Šablinskaitė teisme 1925 m. liepos 13 d. pasivadinusi lenke, nors jos gimtuosiuose Senkonýse lenkų lyg ir negyveno. Galbūt bemokslė mergina šitaip maniusi įgyti šiokios tokios teismo malonės? Pasirašinėdama „Lietuvos Rytų“ redaktore J. Šablinskaitė gyveno Vilniuje, Skapo g-vė 6-24, kaip žymaus Vilniaus lietuvių veikėjo Povilo Karazijos tarnaitė. P. Karazija (1887-1955) buvo ir tikrasis „Lietuvos Rytų“ redaktorius.

„Lietuvos Rytų“ 1923 m. liepos 31 d. Nr. 35 išspausdintas straipsnis „Kiti metai – kiti lapai“. Dėl jo redaktorei iškelta byla teisme (LCVA f. 129, ap. 2, b. 712). Anot kaltinimo, neišaiškintas straipsnio autorius reiškia nepasitenkinimą Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimu prie Lenkijos, piktinasi neva lietuvius persekiojančia valdžia, o vietomis tiesiog skatina skaitytoją nusikalstamiems bei maištingiems veiksmams. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamasis skyrius už straipsnio vertimą į lenkų kalbą 1923 m. spalio 15 d. nutarė prisiekusiajam vertėjui Juzefui Vežinskiui (Wierzyński) sumokėti 660 tūkst. markių. Straipsnį, laikraštyje pasirašytą –as –as, pacituosime.

„Melu, sako patarlė, toli gali nueiti, bet atgal nebesugrįši. Šitos patarlės teisingumą pateisina ir lenkų darbai Vilniuje. Tik ką jiems čia atėjus 1919 m. pavasarį yra prasidėję jų tie darbai. Jų tikslas – trūko plyšo įtikinti vietos gyventojus, jog geriausia ir laimingiausia ateitis – tai patekus Lenkų valstybės sienosen. Buvo paleista šimtai agitatorių, skleidžiama tūkstančiai laikraščių, lapelių ir brošiūrų, kurie visokiomis suktybėmis ir atvirais melais žmones mulkino, kad girdi Vilniaus krašto šviesi ateitis tik prie Lenkų prisiglaudus, nes Vilnius kaipo neturtingas gamtos turtais, negalės jokiu būdu išsiversti be Lenkų…“ Tačiau ta agitacija subankrutavo ne tik tarp nelenkiškai kalbančių, bet ir tarp vadinamųjų šio krašto lenkų. „Šalia šitų juodų darbų stovėjo valdžia, kuri savo nustatytomis sąlygomis ir „azijatiškomis“ priemonėmis […] draudė, slopino ir atvirai persekiojo. Ypač daug kentėjo spauda. Gal nė viename pasaulio kampely spauda nėra tiek sunkių sąlygų turėjusi, kaip kad sunkios yra lenkams Vilniuje šeimininkaujant. […] Lietuvių ir gudų spauda beveik kas numeris ir šiandien konfiskuojama, gudriai sugalvotomis pasų davimo pinklėmis įvesta savo rūšies baudžiava, nes nelenkai vietos gyventojai, kurie čia gyveno dar prieš naujosios „žečpospolitos“ atsiradimą, pilietybės teisių negauna…“ Ir t. t., ir t. t.

Dėl kalbamo straipsnio Vilniaus apygardos teismo tardytojas 1923 m. rugsėjo 19 d. nutarė pradėti parengtinį tardymą, apie ką rugsėjo 21 d. pranešė prokurorui. J. Šablinskaitė tardyta spalio 1 d. Tardytojas pasakė, kad ji kaltinama pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. Kaltinamoji kaltės nepripažino ir sakė, kad prikalbinta kažkokio Butkaus, pradinės mokyklos mokytojo iš Švenčionių, ji 1923 m. pavasarį sutikusi pasirašyti prašymą Vilniaus storastijai leisti laikraštį „Lietuvos Rytai.“ Butkus žadėjęs jai kas mėnesį mokėti. Ji nesupratusi, kad pasirašė kaip atsakingoji redaktorė. Jokiame laikraščio redagavime ji nedalyvauja, straipsnių neskaito nei prieš spausdinimą, nei vėliau. Žadėtus pinigus gavusi nuo 1923 m. gegužės mėn. Kas yra tikrasis laikraščio redaktorius, nežino.

Kaltinamsis aktas J. Šablinskaitei dėl laikraščio 1923 m. liepos 31 d. numerio pasirašytas spalio 29 d. Kaltinimas grindžiamas BK 129 str. 1 ir 6 punktais. Anot Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 208 str., bylą turėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Vertėja į lenkų kalbą teismo posėdyje – Zofija Jakubovska (Jakubowska).

Vilniaus apygardos teismas 1923 m. gruodžio 15 d. nutarė bylą nagrinėti kaip prokuroro pateiktą kaltinimą. J. Šablinskaitė gruodžio 22 d. paprašė teismo į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją advokatą Tadą Vrublevskį, liudytojus Kazimierą Kriščiukaitį ir Vaclovą Liaukevičių, kurie paliudys, kad ji laikraštininkės darbo niekada nedirbo, jokių rankraščių neskaitė ir į laikraščio redakciją ateidavo tik dėl pinigų už prašymo pasirašymą storastijos Spaudos sektoriui leisti „Lietuvos Rytus“; prašyta pakviesti ir jos vertėją – „Jo Šventenybės (t. y. popiežiaus) Šambelioną Kun. Dr. Antaną Viskantą, vyskupijos teismo sekretorių.“ Apygardos teismas 1924 m. sausio 2 d. nutarė liudytojus pakviesti, o vertėjo kun. A. Viskanto pakvietimą atidėti. Apie tai teismas sausio 4 d. pranešė Valstybinės policijos Vilniaus 3 komisariatui, o sausio 7 d. – J. Šablinskaitei. Pastaroji sausio 10 d. vėl parašė prašymą teismui dėl A. Viskanto pakvietimo. Teismas sausio 15 d. sutiko, kad kaltinamoji į bylos nagrinėjimą atsivestų kunigą.

Bylos nagrinėjimas teisme buvo numatytas net 1925 m. liepos 13 d., apie ką pranešta advokatui T. Vrublevskiui, abiem J. Šablinskaitės liudytojams ir vertėjai į lenkų kalbą. Tačiau T. Vrublevskis 1925 m. liepos 3 d. mirė, ir J. Šablinskaitės gynėju teisme buvo advokatas Stasys Sadkauskas. Vertėja Z. Jakubovska ir abu liudytojai prisiekė, bet A. Viskantas nuo priesaikos atleistas. Kaltinamoji kalta neprisipažino. „Lietuvos Rytų“ administracijoje dirbęs liudytojas K. Kriščiukaitis sakė, kad J. Š. jokioje redakcijos veikloje nedalyvavo, lietuviškai skaitė labai menkai, ateidavo tik pasiimti pinigų. Spaustuvės „Ruch“, kurioje spausdinti „Lietuvos Rytai“, bendrasavininkis V. Liaukevičius kalbėjo, kad J. Š. pažįsta iš matymo; mergina į spaustuvę neužeidavusi. Straipsnio „Kiti metai – kiti lapai“ vertimo į lenkų kalbą tikslumą patvirtino A. Viskantas.

„Lietuvos Rytai“ jau buvo sustabdyti. Prokuroro pavaduotojas R. Rauzė (Rauze) rėmė kaltinimą, o advokatas prašė kaltinamąją išteisinti. Teismo pirmininkas – A. Jodzevičius (Jodziewicz), teisėjai – K. Kontovtas (Kontowt) ir J. Sumorokas (Sumorok). Nuosprendį skelbti buvo numatyta 1925 m. liepos 27 d.

Pasak teismo nuosprendžio, pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus kaltinta J. Šablinskaitė yra kalta, bet per neapsižiūrėjimą, todėl išteisinta. Tačiau remiantis BK 307 ir 360 str., BPK 771 str. 1 ir 3 punktais, 776 ir 999 str. bei Lenkijos Ministrų Tarybos 1924 m. vasario 18 d. potvarkiu, kaltinamoji, juo labiau, kad nusikaltusi pakartotinai (!), nubausta 2 tūkst. zlotų nuobauda arba, jei pinigų nesumokės, 6 mėn. arešto (zlotai Lenkijoje įvesti 1924 m. gegužės 1 d.). Be to, jai dar priteista sumokėti 200 zl teismo išlaidų ir padengti visus kitus teismo kaštus, bet jeigu to neišgalės, teismas nusprendė šias išlaidas padengti valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1923 m. Nr. 35 tiražą sunaikinti, o laikraštį pagal BK 309 str. visiems laikams uždaryti. Teismo nuosprendžio egzempliorių J. Šablinskaitė gavo jau liepos 27 d. Deja, iš bylos dokumentų neaišku, kuo laikraščio redaktorė buvo anksčiau nusikaltusi.

Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas Jankevičius (Jankiewicz) 1924 m. balandžio 26 d. persiuntė Apyg. teismui balandžio 19 d. surašytą J. Šablinskaitės, kaltintos pagal BK 129 str. 1 p., kitą kaltinamąjį aktą (LCVA f. 129, ap. 2, b. 751). Mat „Lietuvos Rytų“ vasario 9 d. Nr. 18 buvo okupantams nepatikęs straipsnis „Klaipėdos atvadavimo metinių sukaktuvių paminėjimo iškilmės Kaune“, kuriame neišaiškintas autorius (pasirašęs „K“), aprašydamas iškilmes Kaune, pateikė visuomenės veikėjų pasisakymų. Pvz., kalbėdamas apie Klaipėdos atvaduotojus kažkoks Janulevičius sakė: „Šventas jų pasiryžimas prijungė mums Klaipėdą. Bet dar ne galas. Mūsų pasiryžimo ir kovos šaukiasi pavergtas Vilnius, šaukiasi bočių kapai, ir kaip jie, karžygiai, Klaipėdą, taip mes Vilnių išvaduotumėm. Nedejuok, Gedimino sostine, mes tave laisvą padarysime!“ O tai jau Lenkijos gyventojų lietuvių skatinimas „imtis maištingų ir išdavikiškų veiksmų, sutekiant Lietuvai pagalbą atplėšti Vilnių nuo Lenkijos ir prijungti jį prie Lietuvos.“ Toliau – ponios Putvinskaitės-Marcinkevičienės skaitytas Klaipėdos šaulių sveikinimas Didžiosios Lietuvos šauliams: „Pražilusio Vilniaus vaduotojų eilėse mes būsim su Jumis.“  Ir Ministro Pirmininko Galvanausko kreipimasis į piliečius: „Mes turime pasiryžti, kad ir Vilnius, Lietuvos sostinė, netrukus būtų atgauta. Taigi švenčiant šią šventę aš palinkėsiu, kad netrukus galėtume švęsti šventę ir likusios tautos dalies, su sostine Vilnium!“

Tardoma 1924 m. kovo 26 d. J. Šablinskaitė kalta neprisipažino, vėl minėjo mokytoją Butkų ir už prašymo Spaudos sektoriui pasirašymą gaunamus pinigus (paskutinį kartą gavusi 20 miljonų markių), sakė, kad iš laikraščio redakacijos nieko nepažįsta, lietuviškai skaityti nemoka ir pan. Gegužės 10 d. paprašė Apyg. teismo į jo posėdį pakviesti advokatą T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, kun. A. Viskantą. BK 307 str. pagrindu J. Šablinskaitė pripažinta kalta, bet tik per jos neapsižiūrėjimą. Apygardos teismo posėdyje 1925 m. liepos 13 d. nutarta nubausti ją 3 tūkst. zlotų arba 8 mėn. arešto, be to, priteista padengti 300 zl teismo išlaidų ir kitus kaštus, laikraščio Nr. 18 sunaikinti, o laikraštį visiškai uždaryti. Beje, už straipsnio apie Klaipėdos atvadavimo minėjimą vertimą į lenkų k. prisiekusiajam vertėjui sumokėta 9 milijonai 900 tūkst. markių.

Lenkų valdžiai nepatiko straipsnelis „Lietuvių abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. balandžio … d. (diena neatspausdinta, greičiausiai 1 d.) Nr. 40. Abiturientai nuteisti lyg už šnipinėjimą Lietuvos naudai, nors kaltinimo esmės iš rašinio nesuprasi (LCVA f. 129, ap. 2, b. 821). Straipsnelyje rašoma: „Kovo mėn. 28 dieną Vilniaus Apygardos teismas 7 val. paskaitė savo nutarimą. Lietuviai Umbrasas ir Žemaitis nubausti sunkiojo kalėjimo 8 metais, rusas valstietis Tarasovas – 6 metais, lietuviai Kumpa, Tamulevičius ir Tijūnėlis – po 4 metus sunk. kalėjimo. Visiems jiems atimamos teisės. Kozlovas išteisintas.“ „Teismas visai neatsižiūrėjo, kad du nuteistųjų yra nepilnamečiai; kaipo antra nutarimo griežtumo žymė – nepriskaitymas prie bausmės laiko (10 mėn.), išsėdėto kalėjime ligi teismo.“ „Teismo nutarimas čia yra sutiktas ne kaipo teisybės triumfavimas, bet kaipo naujas skaudžiausias ir liūdniausias smūgis, kurio pėdsako niekas negalės išdildyti…“ „…Visuomenė šitokiose bylose neįstengia atskirti, kur pasibaigia teisingumo aktas, o kur prasideda paėmusių viršų viešpačių kerštas.“

Teismas plačiau aprašytas ankstesniame, kovo 29 d. Nr. 39 straipsnyje „Lietuvių abiturientų byla.“ Teisman patraukti Vytauto Didžiojo gimnaziją pernai baigę Pakula, A. Umbrasas ir M. Žemaitis, buvęs VII kl. mokinys J. Tijūnėlis, Vilniaus mokytojų seminariją baigę J.Kumpa ir Pr. Tamulevičius bei du rusai. Visi lietuviai, gimę Švenčionėlių, Giedraičių, Molėtų ir Marcinkonių parapijose, neturėjo Lenkijos pilietybės. Šeši teisiamieji beveik metus buvo laikomi kalėjime. Pakula paleistas už 15 milijonų markių užstatą, Kozlovas taip pat laisvas. Į kaltinamųjų suolą kovo 28 d. Kozlovas atsisėdo išėjęs iš publikos. Pakulos nebuvo, todėl jo užstatą nutarta konfiskuoti iždo naudai, Pakulos ieškoti, o jo bylą išskirti iš bendros bylos. Kaltinamuosius gynė penki advokatai: Tarasovą ir Kozlovą – valdžios paskirti, o lietuvius – T. Vrublevskis, Petrusevičius ir St. Mickevičius. Šie ir kiti faktai išsamiai išdėstyti „Lietuvos Rytų“ 1924 m. vasario 9 d. Nr. 18 išspausdintoje 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Vyriausybės notoje Tautų Sąjungai dėl lietuvių mokyklų persekiojimo Lenkijos valdomoje Pietryčių Lietuvoje.

Straipsnį laikraščio Nr. 40 1924 m. balandžio 25 d. peržiūrėjo teismo tardytojas (už straipsnelio išvertimą į lenkų k. J. Vežinskiui sumokėta 8 milijonai markių) ir kitą dieną nutarė redaktorę apkaltinti pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p. Su gegužės 5 d. surašytu tyrimo protokolu kaltinamoji buvo supažindinta ir suimta. Tačiau gegužės 7 d. Stasys Kairiūkštis už ją pateikė 600 zlotų užstatą, ir J. Šablinskaitė iš Lukiškių paleista. (S. Kairiūkštis – Vilniaus pedagogas, 1924 m. persikėlęs į Nepriklausomą Lietuvą. Čia irgi mokytojavo. Būdamas Kaišiadorių gimnazijos direktoriumi, 1941 m. birželį bolševikų suimtas ir ištremtas. Vežamas į Sibirą, mirė.) 1924 m. birželio 24 d. surašytas kaltinamasis aktas. Šią bylą, kaip ir kitas, pagal BPK 208 str. turėjo nagrinėti Apygardos teismas.

J. Šablinskaitė 1924 m. liepos 30 d. paprašė teismo į posėdį iškviesti advokatą T. Vrublevskį, abu ankstesnius liudininkus ir vertėją A. Viskantą. Tačiau kviesti Viskantą teismas atsisakė, todėl kaltinamoji rugsėjo 23 d. prašymą pakartojo: „kadangi man inkriminuojamo straipsnio vertimas netikslus, juo labiau, jog iš gynybos pusės kaltinamajam priklauso vertėjo teisė.“ A. Viskantui leista dalyvauti teismo posėdyje. Bylą nagrinėta 1925 m. liepos 13 d. (kvietimą į posėdį buvo gavęs ir adv. Vrublevskis), tačiau teismas nutarė nuosprendžio neskelbti ir bylą nagrinėti antrą kartą 1925 m. lapkričio 20 d.

Besitęsiant J. Šablinskaitės trims byloms, „Lietuvos Rytų“ redaktorė vėl „nusikalto.“ Konfiskuota laikraščio 1924 m. birželio 3 d. Nr. 66 neišplatinta tiražo dalis ir pradėta nauja byla. Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas 1924 m. rugpjūčio 30 d. pasirašė kaltinamąjį aktą J. Šablinskaitei dėl laikraščio Nr. 66 straipsnių „Prancūzų atsišaukimas – baltasis teroras Lenkijoje“ ir „Gryni žodžiai prieš faktus“ (LCVA f. 129, ap. 2, b. 749 ir f. 131, ap. 5, b. 74). Laikraščio Nr. 66 tiražo dalies išplatinimą liepos 29 d. patvirtino Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui įstaigos lietuvių spaudos referentas I. Žilinskis (Żyliński).

Pirmasis straipsnis persispausdintas iš kažkur ėjusio lenkiško leidinio „Nowy czas“ Nr. 21.

„Baltasis teroras dabar siaučia Lenkijoj. Vietos spauda, laikraščiai nedaug ką tegali parašyti apie terorą, kadangi visa pažangioji spauda yra be galo varžoma, kuone kiekvienas numeris yra konfiskuojamas. Jaunuomenės organizacijos dažnai kratomos ir uždaromos, profesinių sąjungų butai neteisėtai rekvizuojami.“ „Lenkijos respublikos kalėjimuose prikimšta suvirš 3000 politinių kalinių: darbininkų, suimtų už streikus, ukrainų ir gudų valstiečių, kurie reikalavo tautinės nepriklausomybės, inteligentų, kurie darbavosi organizuodami mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas.“ Kaliniai kankinami, nežmonišku būdu žeminami. „Vardan grynojo humanizmo protestuojame prieš tokius žiaurumus ir reikalaujame, kad […] elementariai kalinių reikalavimai būtų patenkinti.“ Atsišaukimą pasirašė didelė grupė Prancūzijos veikėjų, tarp kurių rašytojas Romenas Rolanas (Rolland), du Sorbonos profesoriai, buvęs ministras pirmininkas Polis Penlevė (Painlevé), buvęs ministras Polis Bonkūras (Boncour), Paryžiaus atstovas Leonas Bliumas (Blum), Liono meras Erio (Herrio) ir kt.

Kitame straipsnyje nenustatytas autorius (parašas –dr-) rašo apie tai, jog lenkai susipyko su visais kaimynais, išskyrus „rumunus bičiulius“, šalyje vyksta žydų pogromai ir kt. Straipsnis yra neva lenkų profesorių polemika su prancūzais.

Teismo tardytojas 1924 m. birželio 14 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog, vykdydamas jo nurodymą, pradėjęs įžanginį tardymą. Pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus bei 263 str. 1 p. apkaltinta J. Šablinskaitė, tardoma liepos 31 d., kalta neprisipažino, vėl rėmėsi kažkokiu Butkumi, sakė, kad iš laikraščio administracijos, iš K. Kriščiukaičio gaudavusi tik atlyginimą už prašymo pasirašymą Spaudos sektoriui (liepos mėn. gavusi 28 zl), kas rašo į laikraštį, nežino ir t. t. „Girdėjau, kad laikraštis „Lietuvos Rytai“ dabar nustojęs eiti, bet kodėl, nežinau.“ Tardomoji raštiškai pasižadėjo neišvykti iš gyvenamosios vietos (tądien ji pasakė, kad laikinai gyvenanti Jeruzalės g-vėje 12). Visus bylos dokumentus teismo tardytojas rugpjūčio 14 d. perdavė Apygardos teismo prokurorui.

Bylą turėjo nagrinėti Apygardos teismas. Vertėjas iš lietuvių kalbos teisme – Karolis Pševlockis (Przewłocki). J. Šablinskaitė 1924 m. spalio 10 d. paprašė į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, o jai vertėjauti – kun. A. Viskantą. Bylos nagrinėjimas prijungtas prie laikraščio 1923 m. Nr. 35 bylos, t. y. ją spręsti numatyta 1925 m. liepos 13 d. Advokato Sadkausko, liudytojų parodymai ir kt. panašūs, tad jų nekartosime. Nors pagal BK 129 str. kaltinamoji išteisinta, tačiau ji vis tiek nubausta 1500 zl arba 5 mėn. arešto, priteista 150 zl teismo išlaidų ir kt. Nespėtą išplatinti laikraščio Nr. 66 tiražo dalį nutarta sunaikinti, laikraštį uždaryti. Negalutinis nuosprendis paskelbtas 1925 m. liepos 27 d.

Taigi viename teismo posėdyje trys bylos išnagrinėtos, o ketvirtosios svarstymas pratęstas 1925 m. lapkričio 20 d. Advokatas S. Sadkauskas prašė teismo leisti kaip gynybos vertėjui procese dalyvauti kun. V. Zajančkauskui. Prokuroro pavaduotojas kaltinimą rėmė, o gynėjas prašė kaltinamąją BK 307 str. pagrindu išteisinti: atseit, redaktorė nusikalto per neapsižiūrėjimą. Teismas nusprendė už kiekvieną nusikaltimą (pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p.) laikraščio redaktorę uždaryti trims mėnesiams į paprastą kalėjimą, laikant tai jungtine bausme už abu nusikaltimus: 1) už nepagarbą valdžiai, 2) už neapykantos tarp vietos gyventojų lenkų ir lietuvių skatinimą. Nuosprendis turėjo būti skelbiamas gruodžio 4 d.

Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui 1924 m. birželio 5 d. Prokuroro įstaigai prie Vilniaus apygardos teismo įteikė raportą dėl tos dienos „Lietuvos Rytų“ Nr. 67 straipsnio „Tempora mutantur“ (Laikai keičiasi) ir informacijos „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ (LCVA f. 131, ap. 5, b. 75).

Straipsnyje (autorius – G. Ainis = Rapolas Mackevičius-Mackonis) pasakojama apie parlamentų rinkimus įvairiose valstybėse bei po jų Europoje ir kitur griūvančią reakcinę valdžią. Okupacinei Vilnijos valdžiai straipsnyje galėjusi užkliūti nebent viena pastraipa: „Aklas nacionalizmas, kuris labai greit tampa aršiuoju šovinizmu, nežinančiu savo veikimui ribų, ir yra pagrindinė kliūtis geram tautų sugyvenimui, kurio šiandien ir su žvake nesurasi. Tą šėlstantį nacionalistų šovinizmą atjaučiam ir mes lietuviai Vilniaus krašte.“

Informacijoje „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ pranešta apie birželio 2 d. po pietų Vilniaus Šv. Ignoto gatvėje ties arešto namais praeivių girdėtą baisų moterišką riksmą ir pagalbos šauksmą.

Teismo tardytojui redaktorė birželio 24 d. aiškino, kad laikraščio ji neredaguoja, redakcijoje nebūna, prašymą leisti laikraštį pasirašiusi tik dėl pinigų ir t. t. Tačiau anot kaltinamojo akto, J. Šablinsklaitė nusikaltusi pagal BK 49 str. ir 129 str. 6 p. Jos bylą turėtų nagrinėti Apygardos teismas.

Apygardos teismo prokuroras 1924 m. rugsėjo 2 d. bylą gražino savo pavaduotojui, siūlydamas ją dėl įrodymų trūkumo pagal aukščiau minėtus BK straipsnius numarinti, o J. Šablinskaitę apkaltinus pagal BK 263 str. 1 p., bylą perduoti Vilniaus m. taikos teismui. Prokuroro pavaduotojas savo ruožtu rugsėjo 19 d. pakartojo tą patį, juo labiau, kad būta 500 zl užstato. Anot BPK 518 str., šį siūlymą turėjo peržiūrėti Apygardos teismas. Pastarasis 1925 m. sausio 10 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog siunčia jo žiniai teismo sprendimą: Apyg. teismas 1924 m. gruodžio 31 d. nutaręs dėl įrodymų stokos bylą pagal BK 129 str. 6 p. numarinti, 500 zl užstatą atšaukti ir bylą perduoti Taikos teismui. Tačiau kaip byla baigėsi Taikos teisme, žinių nėra.

Tuo tarpu kitos keturios J. Šablinskaitės bylos prasitęsė Vilniaus apeliaciniame teisme.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gyvnėjo adv. S. Sadkausko raštą – prašymą liepos 13 d. teismo nuosprendį dėl str. „Kiti metai – kiti lapai“ panaikinti ir jo ginamąją išteisinti. Teismas rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d. posėdyje, pakvietus advokatus: teismo paskirtą gynėją Ježį Praisą (Prajss) ir kaltinamosios pasirinktą gynėją S. Sadkauską (LCVA f. 127, ap. 2, b. 237). Apeliac. teismas 1926 05 06 bausmę sumažino iki 800 zl pabaudos ir 120 zl teismo išlaidų.

Adv. Sadkauskas vėl padavė kasacinį skundą, kurį Apeliac. teismas 1926 m. birželio 9 d. persiuntė į Varšuvą Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis lapkričio 15 d. nutarė bylą grąžinti Vilniaus apeliaciniam teismui nagrinėti pakartotinai, apie ką pastarajam pranešė lapkričio 26 d. Apeliac. teismas gruodžio 3 d. nutarė Aukšč. teismo sprendimą priimti žiniai ir vykdymui. Pagaliau 1928 m. liepos 21 d. Apeliac. teismas nutarė, kad J. Šablinskaitei taikytinas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo 8 punktas ir jos byla visiškai nutraukiama. Apie tai rugpjūčio 30 d. teismas pranešė Vilniaus m. 3 policijos komisariatui.

J. Šablinskaitės gynėjas S. Sadkauskas 1925 m. liepos 27 d. Apygardos teismui padavė apeliacinį skundą dėl jo ginamajai inkriminuoto nusikaltimo už straipsnį apie Klaipėdos atvadavimo metinių minėjimą Kaune. Skundą Apyg. teismas rugpjūčio 7 d. persiuntė Apeliaciniam  teismu, kuris  rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. balandžio 29 d., liudytojų į posėdį nekviesti, o pakviesti tik advokatus: S. Sadkauską ir teismo paskirtą gynėją Emanuelį Smilgą (LCVA f. 127, ap. 2, b. 289). Apie numatomą teismo posėdį J. Šablinskaitei pranešta 1926 m. vasario 17 d.

Apeliac. teismas 1926 m. balandžio 29 d. nutarė Apygardos teismo 1925 07 13 nuosprendį pakeisti: teisiamąją nubausti 800 zl bauda arba, jeigu pinigų nesumokės, 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų (vietoj anksčiau priteistos 3000 zl baudos ir 300 zl teismo išlaidų); pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kitas dalis patvirtinti. Sprendimas paskelbtas gegužės 14 d.

Adv. S. Sadkauskas per Vilniaus apeliacinį teismą 1926 m. birželio 5 d. padavė apeliaciją Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis apeliaciją išnagrinėjo lapkričio 15 d. ir pripažino, kad laikraščio straipsnyje „esama BK 129 str. numatomų nusikaltimo požymių, nes jame Lenkijos gyventojai lietuviai kurstomi maištingiems ir išdavikiškiems veiksmams, teikiant pagalbą Lietuvai jėga atplėšti Vilnių nuo Lenkijos…“ Kasacinio skundo priekaištus teismas laikė nepagrįstais, skundą atmetė ir Aukščiausiojo teismo naudai iš Šablinskaitės priteisė 80 zl teismo išlaidų. Advokato 50 zl kasacinis užstatas pervestas į valstybės iždą.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gynėjo adv. S. Sadkausko dar vieną skundą. Advokatas Apygardos teismo liepos 13 d. nuosprendį dėl J. Šablinskaitės kaltės už straipsnius „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 66 laikė nepagrįstu ir reikalavo jį panaikinti. Mat Apyg. teismas nepriėmė domėn, jog 1) straipsnyje „Prancūzų atsišaukimas…“ perspausdinti prancūzų mokslininkų pasisakymai, spausdinti Lenkijos laikraščiuose, iš kurių nė vienas nebuvo patrauktas atsakomybėn, todėl ir kalbamu atveju netaikytinas BK 129 str. 6 p., 2) straipsnis „Gryni žodžiai prieš faktus“ yra lenkų mokslininkų polemika su prancūzų atsišaukimu ir jokios neapykantos neskatina, 3) taikyti BK 263 str. galima, kai skleidžiamos sąmoningai melagingos žinios, tuo tarpu teismas pripažino, kad straipsnis išspausdintas per neapsižiūrėjimą ir pritaikė BK 307 str., todėl kaltinimą pagal BK 263 str. reikėtų atmesti. Advokatas prašė Apygardos teismo sprendimą panaikinti ir jo ginamąją išteisinti.

Apeliac. teismas 1925 m. rugpjūčio 17 d. nutarė kasaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d.; į posėdį liudytojų nekviesti, o pakviesti tik advokatus J. Praisą ir S. Sadkauską. Apie tai rugpjūčio 20 d. pranešta ir Vilniaus m. policijos 3 komisariatui.

J. Šablinskaitė 1926 m. gegužės 6 d. atvesdinta ir pasodinta į kaltinamųjų suolą. Teisėjai – T. M. Stulginskis (Stulgiński) ir J. Radkevičius (Radkiewicz), dalyvaujant teismo prokuroro pavaduotojui J. Pšiluskiui (Przyłuski). Pastarasis siūlė kaltinamąją nubausti didžiausia pinigine bauda, gynėjas – mažiausia. Gegužės 20 d. paskelbtas nuosprendis: J. Šablinskaitę nubausti 800 zl arba 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų.

Adv. S. Sadkauskas į valstybės iždo kasą 1926 m. birželio 4 d. įnešė 50 zl kasacinį užstatą dėl Apeliac. teismo gegužės 6 d. nuosprendžio ir birželio 9 d. įteikė apeliacinį skundą, kurį Apeliac. teismas su visais bylos dokumentais perdavė Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis adv. Sadkausko kasacinį skundą pripažino pagrįstu ir, remdamasis BPK 912 ir 923 str., lapkričio 3 d. Vilniaus apeliacinio teismo gegužės 6 d. nuosprendį panaikino. Nurodęs abiejų Vilniaus  teismų klaidas, Aukščiausiasis teismas gruodžio 10 d. grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Vilniaus apeliac. teismas Varšuvos teismo sprendimą 1927 m. vasario 4 d. priėmė žiniai. Pagaliau Apeliac. teismas 1928 m. liepos 21 d. nutarė J. Šablinskaitės bylą numarinti, nes kaltinamoji pateko į 1928 06 22 amnestijos įstatymo 8 str. 6 p. veikimo rėmus. Per Vilniaus m. 3 policijos komisariatą rugpjūčio 30 d. pranešta moteriai, o rugsėjo 6 d. Apeliac. teismas apie tai informavo ir prokuroro pavaduotoją.

Vilniaus apygardos teismas su J. Šablinskaitės 1925 m. lapkričio 20 d. byla Apeliaciniam teismui gruodžio 19 d. perdavė adv. S. Sadkausko gruodžio 16 d. skundą dėl jo ginamosios kaltinimo už str. „Lietuviai abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40  (visapusiškai tvarkyti jos bylą kaltinamoji advokatą įgaliojo gruodžio 14 d.; LCVA f. 127, ap. 2, b. 258). Apeliac. teismas 1926 m. sausio 4 d. nusprendė kasaciją nagrinėti 1927 m. rugpjūčio 19 d., pakvietus advokatus E. Smilgą ir S. Sadkauską bei 100 zl užstatą pateikusį S. Kairiūkštį; liudytojų nutarta nekviesti (apie teismo posėdžio datą J. Šablinskaitė supažindinta pasirašytinai 1927 m. birželio 15 d.; S. Kairiūkščio Vilniuje nerasta: jis jau beveik prieš trejus metus buvo išvykęs į Neprikl. Lietuvą).

Vilniaus apeliacinio teismo 1927 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendis paskelbtas rugsėjo 2 d. Apeliac. teismas Apyg. teismo 1926 11 20 sprendimą panaikino ir J. Šablinskaitę išteisino. Teismo išlaidos padengtos valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40 kaip daiktinis įrodymas paliktas prie bylos dokumentų.

The post Vytautas Valentinas Česnulis. Kas ta redaktorė Jadvyga Šablinskaitė? appeared first on Voruta.

„Klausimas, iš kur esu, visada sukelia gana įdomių situacijų“, – sako 20-metė Sofija Kaniauskaitė. Trumpiausias jos atsakymas – „esu lietuvė“, tačiau tikroji istorija gerokai ilgesnė: būdama penkerių ji iš Lietuvos persikėlė į Šiaurės Airiją, didžiąją gyvenimo dalį praleido ten, o šiandien studijuoja ir gyvena Kroatijoje.

Vis dėlto šią vasarą Sofija pasirinko grįžti ten, kur, kaip pati sako, visada jautė stipriausias savo šaknis. Keliems mėnesiams įsikūrusi Kaune ir atlikdama praktiką Kauno technologijos universitete (KTU), ji norėjo ne tik įgyti profesinės patirties, bet ir išbandyti tai, ko iki šiol nebuvo patyrusi – savarankišką gyvenimą Lietuvoje.

Lietuviškas tradicijas puoselėjo ir svetur

Šiaurės Airijoje prabėgo didžioji Sofijos vaikystės ir paauglystės dalis, todėl į vietos kultūrą ji įsiliejo natūraliai. Vis dėlto lietuviška aplinka niekur nedingo – namuose šeima kalbėjo lietuviškai, klausėsi lietuviškos muzikos, o šalia gyveno ir daugiau iš Lietuvos atvykusių šeimų.

„Galėjau bendrauti su savo amžiaus lietuviais, o draugystės mokykloje leido jaustis abiejų kultūrų dalimi, nors gyvenome ne Lietuvoje. Ryšį su lietuviškomis šaknimis stiprino ir kasmetės vasaros atostogos Lietuvoje, per kurias lankydavau čia gyvenančius artimuosius. Visada save laikiau lietuve ir, nors didžiąją gyvenimo dalį praleidau Šiaurės Airijoje, iki šiol jaučiuosi artimesnė Lietuvai“, – pasakoja ji.

Lietuviška kultūra ryškiai atsispindėjo ir šeimos kasdienybėje. Namuose dažniausiai buvo gaminamas lietuviškas maistas, o per Kalėdas ir Velykas ant stalo atsirasdavo šioms šventėms būdingų patiekalų. Už namų durų Sofijos gyvenimas buvo labiau susijęs su Šiaurės Airijos kultūra – kartu su draugais ji švęsdavo Heloviną, Valentino dieną ir vietines šventes.

„Tarp kultūros namuose ir už jų buvo gana aiški riba, o aš buvau abiejų jų dalis. Kartais suderinti šiuos du pasaulius būdavo nelengva, nes priimdama sprendimus turėdavau atsižvelgti į dvi skirtingas kultūras. Manau, nelengva buvo ir mamai, kuri stengėsi, kad lietuviška kultūra išliktų mano gyvenimo dalimi. Dabar esu jai už tai dėkinga, nors vaikystėje labiau norėjau pritapti prie Šiaurės Airijos kultūros“, – prisimena Sofija.

Pasak jos, vietiniai Šiaurės Airijos gyventojai buvo svetingi ir draugiški, tačiau kultūriniai skirtumai kartais versdavo pasijusti svetima savo aplinkoje. Šį jausmą padėjo įveikti draugystės tiek su vietiniais, tiek su žmonėmis iš kitų kultūrų.

„Šiaurės Airija yra labai įvairi, todėl gyvenimas joje išmokė mane būti atviresnę. Augdama tarp skirtingos kilmės žmonių išmokau juos suprasti ir priimti, o tai tapo svarbia mano požiūrio į gyvenimą dalimi“, – sako ji.

Į Kroatiją atvedė meilė

Nors didžiąją gyvenimo dalį Sofija praleido Šiaurės Airijoje, sulaukusi studijų metų ji pasirinko dar vieną šalį – Kroatiją. Šiuo metu Zagrebe mergina studijuoja skaitmeninę rinkodarą, o sprendimą čia persikelti nulėmė ne tik studijos.

„Iš tiesų tai gana smagi istorija. Į Kroatiją persikėliau todėl, kad čia gyvena mano vaikinas Filipas – norėjau būti kartu su juo ir kartu tęsti studijas. Esame pora jau beveik šešerius metus: prieš man pradedant studijas ketverius metus palaikėme santykius per atstumą, o pastaruosius dvejus gyvename kartu Kroatijoje“, – pasakoja Sofija.

Gyvendama Zagrebe ji neišvengiamai pradėjo lyginti tris gerai pažįstamas šalis. Sofijos teigimu, nors pagal daugelį statistinių rodiklių Lietuva ir Kroatija gali atrodyti gana panašios, kasdienybėje kultūriniai skirtumai juntami kur kas labiau. Vienas ryškiausių – žmonių bendravimas.

„Tikriausiai daugeliui pažįstamas požiūris, kad Pietų Europos gyventojai yra šiltesni ir atviresni, o Šiaurės Europos – santūresni ir labiau linkę laikytis atstumo. Lyginant Kroatiją ir Lietuvą, šiame stereotipe yra dalis tiesos, tačiau tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog skiriasi kultūros. Man, kaip žmogui, vertinančiam asmeninę erdvę, lietuviška kultūra yra artima. Lietuviai kartais gali pasirodyti šalti, tačiau su jais dažniausiai žinai, ko tikėtis. Kroatijoje žmonės labai šilti, nors man šis šiltumas ne visada atrodo nuoširdus. Vis dėlto ir kroatai, ir lietuviai visada pasirengę padėti žmogui, kuriam to reikia“, – pastebi ji.

Skirtumus Sofija pajuto ir pačioje gyvenamojoje aplinkoje. Užaugusi nedideliame Šiaurės Airijos miestelyje, kurį prisimena kaip ramų, persikėlusi į maždaug 800 tūkst. gyventojų turintį Zagrebą ji nustebo dėl miesto triukšmo ir intensyvaus ritmo. Pasak merginos, čia jai taip pat trūksta gamtos ir tos tvarkos, prie kurios yra įpratusi Lietuvoje.

„Grįžusi į Lietuvą džiaugiuosi tvarkingu eismu, ramiomis gatvėmis ir visur supančia žaluma. Lietuva man pirmiausia siejasi su šeima ir gamta – gebėjimu džiaugtis tuo, kas supa, ir vertinti tai, ką turi. O Kroatija išmokė mane ne tik savarankiškai įveikti iššūkius ir išbandyti naujus dalykus, bet ir labiau atsipalaiduoti. Anksčiau buvau įpratusi visur skubėti, neskirdama laiko sustoti ir apmąstyti, kas vyksta“, – sako Sofija.

Norėjo išbandyti savarankišką gyvenimą Lietuvoje

Profesinės patirties Sofija galėjo ieškoti ir kitur, tačiau pasirinkimas grįžti į gimtąją šalį buvo sąmoningas – merginai rūpėjo ne tik darbas, bet ir galimybė daugiau laiko praleisti su čia gyvenančiais artimaisiais.

„Jaučiu nemažai neapibrėžtumo dėl savo ateities ir suprantu, kad laikas, kurį galiu praleisti su Lietuvoje gyvenančia šeima, yra ribotas. Kartu norėjau labiau pasinerti į lietuvišką kultūrą, nes nuo tada, kai išvykau iš Lietuvos, čia niekada nebuvau praleidusi ilgiau nei mėnesio. Nors lietuviškai kalbu laisvai, kalbos įgūdžiais ne visada pasitikiu, todėl norėjau sau įrodyti, kad galiu čia gyventi savarankiškai“, – pasakoja ji.

Ieškodama praktikos vietos Lietuvoje Sofija pasirinko KTU. Pasak jos, Tarptautinių ryšių departamentas (TRD) pasirodė artimas ir dėl pačios sukauptos tarptautinės patirties – ne kartą keitusi gyvenamąją šalį, ji gerai pažįsta iššūkius, su kuriais gali susidurti į naują aplinką atvykę studentai.

„Norėjau padėti kitiems studentams, susiduriantiems su panašiais sunkumais, kokius anksčiau teko patirti ir man. Be to, praktika suteikė galimybę iš arčiau pažinti darbo kultūrą Lietuvoje ir geriau suprasti, ar ateityje norėčiau čia gyventi ir dirbti. Apie galimybę kada nors sugrįžti į Lietuvą visam laikui svarstau jau kurį laiką, todėl ši patirtis leidžia į tokią ateitį pažvelgti realistiškiau“, – sako Sofija.

Tarptautinė patirtis padeda suprasti studentus

Praktiką KTU TRD atliekanti Sofija daugiausia bendrauja su užsienio studentais. Kartu su kitu praktikantu ji prižiūri elektroninio pašto dėžutę, atsako į klausimus apie stojimą į KTU ir padeda spręsti kylančius neaiškumus.

„Labiausiai šiame darbe man patinka galimybė bendrauti ir tiesiogiai padėti žmonėms. Praktikos pradžioje teko nuotoliniu būdu kalbinti studentus, o per įvadinę savaitę prisidėjau prie renginio – pasitikau atvykstančiuosius, juos koordinavau ir padėjau užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai“, – pasakoja Sofija.

Su iš užsienio atvykstančių jaunuolių patirtimis Sofija gali tapatintis ir pati – du kartus persikėlusi gyventi į kitą šalį, ji žino, ką reiškia prisitaikyti prie naujos aplinkos. Šis bendrumas atsiskleidžia ir jos socialiniame gyvenime: tiek Lietuvoje, tiek Kroatijoje mergina lengvai randa bendrą kalbą su kitais tarptautiniais studentais.

„Šiuo metu didžiąją dalį mano draugų sudaro ne vietiniai, o iš įvairių šalių atvykę studentai. Man tai labai graži patirtis – bendravimas su skirtingais žmonėmis padeda būti atviresnei naujoms pažintims“, – sako ji.

Sofija teigiamai vertina ir darbo aplinką universitete – pasak jos, profesionalumas čia dera su laisva ir malonia atmosfera, todėl atėjusi į praktiką ji nejaučia įtampos ir jaučiasi komfortiškai.

Kalbėdama lietuviškai pasijuto sava

Keli mėnesiai Lietuvoje Sofijai tapo ne tik profesine, bet ir asmenine patirtimi. Ilgą laiką čia gyvenusi tik trumpų vasaros atostogų metu, šįkart ji galėjo išbandyti visai kitokią kasdienybę – savarankiškai gyventi, dirbti ir nuolat būti lietuviškoje aplinkoje. Pasak merginos, būtent tai sustiprino jausmą, kad Lietuvoje ji pritampa.

„Galimybė kasdien kalbėti gimtąja kalba padėjo man pačiai labiau pasijusti lietuve – būdama čia tuo nė kiek neabejoju. Pastebėjau ir tai, kad lietuviai yra labai logiški, tiesūs ir mėgsta aiškumą, ypač kai kalbama apie tai, kaip reikėtų tinkamai atlikti tam tikrus dalykus. Vaikystėje ir pati ne kartą girdėjau, kad esu tokia, todėl ypatinga atrasti šį panašumą su kitais lietuviais, nors Lietuvoje ilgą laiką negyvenau“, – pasakoja ji.

Artėjant praktikos pabaigai, mintis apie grįžimą į Kroatiją Sofijai kelia dvejopus jausmus. Nors ten jos laukia studijos ir įprastas gyvenimas, po kelių mėnesių Lietuvoje išvykti, anot merginos, nėra taip paprasta.

„Dalis manęs net bijo praktikos pabaigos, nes grįžusi į Kroatiją galiu pasijusti tarsi prarandanti dalį savęs – nebeturėsiu galimybės taip dažnai kalbėti gimtąja kalba. Vis dėlto stengiuosi į tai žvelgti pozityviai ir priimti, kad niekas netrunka amžinai. Esu labai dėkinga, kad galėjau iš arti patirti gyvenimą Lietuvoje. Čia geriau pažinau ne tik šalį, bet ir save, o šias pamokas išsivešiu kartu grįždama į Kroatiją“, – sako Sofija.

Kaune atrado ramybę

Prieš atvykdama į Kauną Sofija apie šį miestą žinojo nedaug. Didelių išankstinių lūkesčių mergina taip pat neturėjo – buvo tik girdėjusi lietuvius sakant, kad Kaune nėra daug ką veikti. Tačiau keli čia praleisti mėnesiai šį įspūdį pakeitė.

„Labiausiai vertinu Kauno ramybę ir gamtą, tačiau ramybė čia tikrai nereiškia nuobodulio. Miestas gyvas, jame gausu įvairios veiklos – tereikia jos paieškoti. Man labiausiai patinka šis derinys: gali jausti miesto ritmą, o kartu pabėgti į gamtą, atsipalaiduoti ir trumpam sustoti“, – pasakoja Sofija.

Per kelis mėnesius Kaunas merginai tapo daugiau nei laikina praktikos vieta. Pasak jos, čia sukauptos patirtys leido užmegzti glaudų ryšį su miestu, kuris, kaip tikisi Sofija, išliks svarbus ir ateityje. Kartu gyvenimas Kaune sustiprino norą vieną dieną sugrįžti į Lietuvą – studijuoti, dirbti ar gyventi.

„Kroatijoje man liko paskutiniai bakalauro studijų metai, o vėliau planuoju siekti magistro laipsnio, nors kur tęsiu studijas, dar nesu apsisprendusi. Kol kas noriu išlaikyti visas galimybes atviras. Man patinka gyventi tiek Kroatijoje, tiek Lietuvoje, todėl idealiu atveju norėčiau savo gyvenimą sieti su abiem šalimis“, – sako ji.

Sofija kol kas neskuba nuspręsti, kurioje šalyje norėtų įsikurti ilgam. Gyvenimą skirtingose valstybėse ji vertina kaip privilegiją ir galimybę įgyti vertingų patirčių, todėl neatmeta, kad ateityje jos gyvenimo žemėlapyje gali atsirasti ir daugiau šalių.

„Norėčiau, kad ir ateityje mano gyvenime netrūktų tokių patirčių – galbūt ne tik Lietuvoje ar Kroatijoje, bet ir kitose šalyse. Kol kas mano ateitis labai neapibrėžta, tad laikas parodys, kur galiausiai nuves šis kelias“, – teigia Sofija.

Kauno technologijos universiteto pranešimas

The post Tarp Lietuvos, Šiaurės Airijos ir Kroatijos – Sofijos istorija: „Visada save laikiau lietuve“ appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Su  Algirdu Vaclovu Patacku, kurio 83-iąsias gimimo metines pažymėtume rugsėjo 28 d., mano bendravimas buvo epizodinis. Dažnai jį pakalbindavau savo televizijos laidoms, o ruošdamasis šiems interviu įvairiais vidaus ir užsienio klausimais pasidomėdavau gilesniais šios įdomios ir tvirtos asmenybės klodais.

Poetiškos sielos politikas buvo netipinis atvejis mūsų valstybės padangėje. Turėjo poetinį slapyvardį Algis Rudamina, bet buvo baigęs „nelyrinius“ mokslus – inžinierius technologas. Matyt, jo slapyvardis pasiskolintas iš istorinės Sūduvos žemės pavadinimo, o šis – nuo žodžio „rūda“. Dar jį galima paaiškinti pirmojo lietuvių misionieriaus, jėzuito Andriaus Rudaminos (1596-1631), dirbusio Indijoje, Kinijoje, ten ir palaidoto, pavarde. A. Patackas ypač domėjosi lietuvių tradicijomis, baltų kultūra. Jis nemažai rašė apie mirties virsmą, palydėtuvių į Amžinąją kelionę tradicijas, o jo 2013 m. išleista knyga LITUA tapo nacionaliniu bestseleriu.

Nedrįstu gilintis į šią paslaptingą ir kartu stebėtinai tvirtą asmenybę, nes nedaug ją pažinojau. Dažnai jį matydavau šalia profesoriaus Vytauto Landsbegio, sakoma, kad jis ir saugojo tuometinį valstybės vadovą.

Mano žurnalistinis kelias su juo susikirto 1992 m., kai kartu su valstybine delegacija mane pakvietė vykti komandiruotėn į Grozną, į pirmąsias nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusios Čečėnijos metines. Gal dešimties deputatų grupę lydėjo geras Džoharo Dudajevo pažįstamas iš tarnybos sovietinėse oro pajėgose Vytautas Eidukaitis. Skridome iš Minsko oro uosto. Aukščiausiosios tarybos deputatų grupėje A. Patackas buvo tarsi nuošalyje. Visą kelionę kalbėjo nedaug, paklaustas atsakydavo aiškiai, trumpai , be ilgų samprotavimų. Daug pasakojo apie Kaukazo tautų istoriją, papročius, nepriklausomybės kovas nuo pat carinių užkariavimų XIX a. viduryje. Iki lėktuvo nusileidimo Machačkaloje gavome tiek žinių apie čečėnus ir ingušus, kad atrodėme lyg baigę aukštuosius mokslus.

Pirmųjų nepriklausomybės metinių iškilmės vyko Grozno stadione. Po jų – visos delegacijos priėmimas ne kur nors valstybinėje salėje, o Dž. Dudajevo sodybos kaimynystėje. Jau tuomet nebuvo abejonių, kad rusų žvalgyba gali susekti aukštų svečių viešnagės vietą… Didelėje terasoje buvo sakomi tostai, keliami bokalai, moterys, kurios pagal musulmonų tradicijas nesėdėjo su vyrais, vaišinosi viduje. Prisimenu ugningą ir visapusiškai Ičkeriją remiančią A. Patacko kalbą…

Kitą dieną mane, kaip LRT žurnalistą, keliaujantį su paprasta buitine VHS Super vaizdo kamera, priėmė pats Dž. Dudajevas. Vėliau atskirai surengtas jo priėmimas Lietuvos parlamentinei delegacijai. Taip pat pagrindinėje Grozno aikštėje priešais vyriausybinius rūmus ir šalia viešbučio KAVKAZ vyko šventinis paradas. Mane kuravo vyriausybės kanceliarijos vadovas komunikacijai Movladis Udugovas. Būtent jis per kitą viešnagę Čečėnijoje 1994 m. rudenį (kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai) suorganizavo žurnalistų kelionę taksi į tik ką E. Ševardnadzės iš Maskvos atsiųstos komandos užimtą Tbilisį. Per pusvalandžio interviu buvęs Sakartvelo saugumo šefas ir kompartijos lyderis atrodė tylus ir pavargęs…

Taigi, šioje kelionėje A. Patackas nebuvo ryškus Lietuvos atstovas. Jis tarsi nematomas politikų apsauginis buvo nematomas, nors šalia. Jo patarimai, perspėjimai ir rūpestis svečiais, pagarbus elgesys su Ičkerijos pareigūnais ir eiliniais čečėnais man paliko pagarbų įspūdį.

Grįžtant namo per tą patį Minską V. Eidukaitis juokais visiems žadėjo išdalinti po pistoletą. Beje, sužinojau, kad ir man Dž. Dudajevas buvo parengęs tokią dovanėlę. Tačiau išgirdau, kad A. Patackas patarė su tokiomis dovanomis nejuokauti: juk visur knibžda rusų agentai, be to juk skrisime pro baltarusių kontrolę… Vėliau išgirdau, kad mūsų ginkluotosioms pajėgoms iš Ičkerijos buvo atkeliavusi ne viena ginklų siunta…

Mano menki kontaktai su žinomu rezistentu, poetu ir politiku A. Patacku įtikino, kad Lietuvos politika ir galbūt net saugumas turi kliautis būtent tokiais žmonėmis. Deja, politika išplauna ir daug jų sąšlavyno…

Komentaras iš Česlovo Iškausko asmeninės FB paskyros: https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Algirdas Patackas: tvirtybės ir patikimumo garantas. Signataro, rezistento ir poeto gimimo metinėms appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Aš sėdėjau šalia vairuotojo automašinoje. Ji buvo pakrauta ir apdengta brezentu. Su tikru malonumu įlipau į automašiną. Buvau patenkintas, kad taip greitai ir gerai viskas pasibaigė.

Apie tą lagerį galiu tik tiek pasakyti, kiek pastebėjau. Viskas buvo gražiai sutvarkyta. Keliai ir takai išbarstyti smėliu. Daug lysvių su gėlėmis. Viduje ir lauke, ligoninės patalpose, švaru. Visa išorė buvo atitinkamame lygyje.

Po kelių valandų atvažiavome į Slavgorodą. Iš karto užėjau į elektrinę pas Galiką. Kada jam viską papasakojau, jis pasakė: „Kas per durnius informavo mūsų vadovybę. Aš raportuosiu Medvedevui, miesto vykdomojo komiteto pirmininkui. Jei jam bus kas nors neaišku, tai pasakysiu jums ir jūs pas jį nueisite.“

Man eiti nereikėjo, nes, kaip papasakojo Galikas, Medvedevas tik keikė tą durnių, kuris jam papasakojo apie Michailovkos elektrinės statybą ir medžiagas. Pakalbėjęs su Galiku, nuėjau į namus. Visi labai apsidžiaugė, kad jau grįžau. Papasakojau apie kelionę ir Juozapaitienę bei jos kalbas.

Jau po ilgesnio laiko sutikau Jakobą ir papasakojau jam apie savo kelionę. Paminėjau Juozapaitienės pavardę. Jis staiga pasakė: „Ar žinote, ir aš sutikau tą pavardę. Vieną dieną į mūsų butą užėjo uniformuotas MVD darbuotojas ir parodė laišką, liepdamas perskaityti ir parašyti atsakymą. Paprašiau jį sėstis. Pradėjau skaityti. Laišką rašė Juozapaitienė. Ji rašė, kad jai mano pavardė yra žinoma, kad tas žmogus, kuris atnešė laišką, yra „mūsų žmogus“. Jis atnešė jos laišką ir galima juo pasitikėti, galima su juo laisvai kalbėtis. Toliau ji išvardija eilę lietuvių, esančių lageryje kartu su ja. Kad visi mane sveikina ir laukia iš manęs laiško, kurį turiu perduoti atėjusiam žmogui. Aš atsakiau, kad visai nepažįstu tos moters ir tų paminėtų lietuvių ir neturiu noro ir reikalo rašyti kokių tai laiškų. Jis atsistojo ir atsisveikino.“

Jakobas (savo laiku dirbo Kauno saugumo departamento viršininku) laikė tą korespondenciją ir informacijos perdavimo būdą labai įtartinu. Jis pasakė, kad gerai, jog aš į tos moters kalbas reagavau juoku ir į jas neįsitraukiau. Tada man ir pasirodė, kad tos kalbos buvo kažkokios neaiškios. Dar po kiek laiko atėjo kažkokie gandai, bet neaišku, kas juos paleido: vieni sakė, kad Juozapaitienė buvo sušaudyta, kiti – kad ji buvo išvežta iš to lagerio.

Apie 8 km į pietus nuo Slavgorodo buvo didelis ežeras, vadinamas „Ozero Jažovoje“. Jame buvo tiek druskų, kad jame nebuvo jokios gyvos floros ir faunos. Vanduo buvo tamsus ir jame negalėjai nuskęsti. Buvo galima atsigulti ir gulėti ant vandens paviršiaus. Buvo galima plaukioti, bet sunkiau nei normaliame vandenyje. Reikėjo saugotis, kad vanduo nepakliūtų į akis, nosį, burną, nes degino smarkiai. Jei buvo kur kokia žaizdelė – geriau buvo nesimaudyti, nes labai tą žaizdelę skaudėjo nuo druskų.

Išėjus į krantą, visas kūnas buvo padengtas baltais milteliais. Krante buvo šaltinis ir galima buvo, išsimaudžius, nuprausti tuos miltelius. Mes ten išeiginėmis su vaikais vaikščiodavome pasimaudyti. Viename ežero krante buvo mūsų „kurortas“. Jau nuo senų laikų kazachai ten „gydėsi“. Dabar ten jau įrengtas nedidelis „kurortas“. Karo metu ten perkėlė kažkokį chemijos fabriką iš europinės dalies, pastatė cechus, šiluminę elektrinę, gyvenamųjų namų ir nedidelius ūkius.

Fabrikas elektrolizės būdu gamino iš to vandens eilę cheminių medžiagų, bet kokių – neskelbė, laikė paslaptyje. To fabriko inžinierių Mamortovą paskyrė miesto partijos komiteto antruoju sekretoriumi. Jam su monteriais turėjome jo bute mieste įrengti visą elektros instaliaciją.

Gerai atsimenu 1945 m. kovo 7 d. vakarą. Tada per karą ir dar po karo Moterų diena, Kovo 8-oji, buvo darbo diena, nes moterys prašė, kad nenori tos dienos švęsti, o nori dirbti kartu su visais, atsižvelgiant į sunkius karo laikus. Tik išvakarėse, jau po darbo, buvo susirinkimai ir įvairios valdžios organizacijos kvietė pas save į balių.

Vakare, kovo 7 d., paleidome, kaip kasdien, elektrinės dyzelį. Budintis dyzelistas ir elektrinės monteris pasiliko. Mechanikas Galik ir aš išėjome namo. Jei į elektrinę reikėjo iššaukti mechaniką, kuris gyveno priešais elektrinę kitoje gatvės pusėje, tai budintysis du sykius išjungdavo gatvės elektrą. Jei aš buvau reikalingas – taip pat du kartus išjungdavo elektrą Lunačevskio gatvėje, kurioje mes gyvenome. Tai buvo irgi labai arti elektrinės.

Staiga pradėjo mirkčioti šviesa ir supratau, kad mane šaukia. Pradėjau rengtis, nes buvo šalta. Ten pavasaris prasideda maždaug nuo kovo 25 d. Kai pas mus įėjo pedagoginės mokyklos ūkio dalies vedėjas, jis pasakė, kad jie baliavoja pedagoginės mokyklos bendrabutyje, kuris buvo visai arti mūsų buto. Ten yra antras partijos sekretorius inžinierius Mamortov, ir jis prašo, kad aš užeičiau pas jį.

Atėjome į salę, kur prie didelio stalo sėdėjo eilė žmonių ir kartu Mamortov. Priėjau prie jo, pasisveikinome, ir jis pasakė, kad aš praneščiau budintiesiems elektrinėje, jog reikės dirbti ne iki pirmos valandos nakties, bet iki ketvirtos valandos ryto. O dabar jis prašo atsisėsti ir pasivaišinti.

Šviesa visą laiką mirkčiojo, ir jis paklausė, kodėl taip yra. Pasakiau, kad taip mane šaukia į elektrinę. Tada Mamartovas liepė vynioti keptą vištą į laikraštį, kelis gabalus torto ir kažkokių tešlainių ir paduoti man. Aš paėmiau, nunešiau viską į namus ir nuėjau į elektrinę.

Ten radau manęs laukiantį miesto vykdomojo komiteto planavimo skyriaus vedėją Chariną. Tai buvo malonus ir simpatiškas žmogus. Jis man pasakė, kad elektrinei reikės dirbti iki 4 valandos ryto. Jis turi prašymą: būtent miesto vykdomasis baliavojo uždaroje pirtyje-valgykloje, ir staiga ten užgeso šviesa. Jis mato, kad budintis elektrikas vargu ar galės ką nors ten pataisyti. Jis paprašė, kad aš asmeniškai nueičiau jiems pataisyti šviesą.

Už tai man, dyzelistui ir monteriui, rytoj išrašys po 0,5 tonos anglių ir po 25 m³ malkų.

Paėmiau nages, diržą ir kartu nuėjome. Valgykla – tai buvo vieno aukšto medinis namas. Sienoje matėsi įvado izoliatoriai, ir nuo jų kabojo trumpi įvadų laidų galai. Supratau, kad kažkas nukirto tuos laidus. Vėliau tų laidų vielas pritvirtino prie elektros linijos stulpo. Turėjo užtrumpinti elektrą ir kituose namuose, turėjo būti labai silpna šviesa, bet visur degė normaliai.

Priėjau prie stulpo. Laidų nematyti. Užlipau ant stulpo ir pamačiau, kad laidų nėra – jie už stulpo nupjauti ir likę tik du trumpi galiukai prie izoliatorių. Reikėjo užtempti naujus įvadinius laidus.

Žinojau, kad elektrinėje laidų nėra, o ir sandėlininkas gyveno toli, kitame miesto gale. Žemiau elektros linijos (keturi laidai) buvo ant tų stulpų radijo transliacijos laidai. Nusileidęs pradėjau žiūrėti, kur bus storesni ir tinkamesnio ilgio radijo įvadų į namus laidai. Rodos, nuo sekančio stulpo buvo tinkami laidai.

Aš juos nukirpau prie stulpo, paskui – prie namo, kiek galėjau nuo žemės pasiekti. Su tais laidais priėjau prie valgyklos, paprašiau taburetės ir juos prijungiau prie kabančių galų. Iš pradžių atsargiai prie vieno, o paskui – prie kito, nors įtampa buvo prijungta. Pakėliau laidus ir paeiliui prijungiau prie linijos. Užsidegė šviesa valgykloje.

Tuomet išėjo iš ten miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Medvedevas ir sušuko: „Čia Mongirdas veikia (rusai visi šaukdavo mano pavardę ant paskutinės balsės – Mongirdas)! Užeik, užeik pas mus į svečius.“

Nages, diržą ir fufaiką palikau rūbinėje. Pasodino mane prie stalo ir pradėjo vaišinti. Visi jau buvo vidutiniškai išgėrę. Pradėjo mane raginti gerti. Aš atsisakinėjau tiek gerti. Jie pradėjo eiti prie manęs (neišskiriant Medvedevo) su stiklinėmis degtinės, sakydami: „Kaip tu su manim negersi, juk davei mums šviesą, ką mes darytume, jei tu mums nepataisytum šviesos?“

Turėjau gerti, tik stengiausi kuo mažiau. Paskui pasakiau, kad esu jiems labai dėkingas, bet turiu eiti į elektrinę ryšium su tuo, kad ji dirbs iki ketvirtos valandos ryto. Suvyniojo man gana daug mėsos, lašinių, torto gabalų. Padėkojau ir išėjau.

Atėjau į elektrinę, palikau diržą, fufaiką ir nages ir grįžau namo. Pabarškinau į duris. Atidarė žmona, jai padaviau, ką man davė, ir atsisėdau ant grindų – visgi buvau per daug išgėręs.

Žmona ir tėvas nedarė man priekaištų, nes žinojo, kad nesu mėgėjas gerti, ir suprato mano elgesį tose vaišėse.

Kitą dieną mums išrašė pažadėtą kurą. Paskui iš ryšininkų sužinojau, kad iš ryto MVD viršininkas jiems padarė skandalą, jog kažkas nupjovė jam radijo įvado laidus ir pavogė. Turėjo jam skubiai viską atstatyti. Aš, žinoma, tik stebėjausi, kad kažkas toks galėjo atsirasti.

Mane keletą kartų siuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, gauti įvairių elektros medžiagų ar apiforminti elektrinės užsakymų. Miesto vykdomasis išrūpindavo man leidimą iš MVD važiuoti, nes mūsų pažymėjimuose, išduotuose vietoj pasų, buvo parašyta, kad galima gyventi ir važinėti tik Slavgorodo rajono ribose.

Pora savaičių po tų įvykių, per Kovo 8-osios minėjimą, mane išsiuntė į Barnaulą, į „Kraikomchozą“, su įvairiais raštais, įgaliojimais ir t. t. Važiuoti reikėjo traukiniu apie 150 kilometrų. Reikėjo važiuoti iš Slavgorodo į Tatarską, iš ten persėsti į traukinį, einantį Sibiro magistrale į rytus iki Novosibirsko, o ten – į traukinį į Taškentą, einantį per Barnaulą.

Kadangi Jakobas gana dažnai važinėdavo į Barnaulą tarnybos reikalais, į savo įstaigos centrą, norėjau gauti iš jo informacijos apie kelionės sąlygas. Jis man pasakė, kad traukiniai labai vėluoja, kad reikia iš Tatarsko pirmu pasitaikiusiu traukiniu važiuoti į Novosibirską, o ten jau galima laukti geležinkelio stotyje, kuri yra labai didelė ir moderniška.

Apie traukinį, einantį per Barnaulą, jis mane įspėjo, kad Novosibirsko stotyje labai daug žmonių laukia traukinio ir reikia labai saugoti savo daiktus. Be to, patarė, kad man reikėtų kiek galima daugiau pasiimti sviesto, kurį galėsiu Barnaulo turguje, pardavęs, dvigubai užsidirbti.

Kadangi dar buvo šalta, o aš neturėjau geresnio palto, tik fufaiką, miesto vykdomojo pirmininkas Medvedevas išrašė man kailinius, kokius turėjo karininkai. Žinoma, jie buvo be antpečių, bet buvo iš avių odos. Kailiniai nebuvo dengti medžiaga, o tik iš viršaus nudažyti baltai. Galėjau važiuoti padoriai apsirengęs. Tie kailiniai man dar labai padėjo.

Važiuojant išvažiavimo stotyse reikėdavo eiti į pirtį, išsimaudyti ir gauti pažymą. Kai aš ateidavau į stotį su tais kailiniais, tai, pažiūrėję į mane, duodavo tą pažymą iš karto ir nereikėdavo maudytis.

Tatarske reikėjo ilgai laukti traukinio. Jau neatsimenu, kiek laiko teko laukti. Kiekvienoje stotyje reikėjo kompostuoti bilietą kiekviename traukinyje.

Novosibirsko traukinių stoties laukiamojoje salėje buvo pilna žmonių, laukiančių traukinio. Jie sėdėjo ant suolų, gulėjo ant grindų, pasistatę savo daiktus šalia savęs. Aš turėjau tik vieną rankinį bagažą. Turėjau duonos ir dar šį tą pavalgyti, taip pat sviesto pardavimui. Kiek jo buvo, nepamenu. Gavau pieninėje „po chalatu“, pigiai.

Traukinio laukiau pusę dienos ir vieną naktį. Stotyje buvo galima gauti arbatos prie savo duonos ir pietų. Buvo restoranas, bet ten pietūs kainavo 200 rublių. Buvo kioskai su degtine ir saldainiais. Mačiau daug karininkų, kurie gėrė degtinę ir užkandžiavo saldainiais.

Aš sėdėjau ant suolo ir savo bagažą laikiau ant grindų po ranka, bet jo priekinė dalis buvo tarp mano kojų. Aplink, vienas prie kito, ant grindų gulėjo žmonės. Aš visą laiką stebėjau savo bagažą, ypač naktį.

Kai labai ilgai ramiai sėdėjau, pamačiau, kad mano bagažas pradėjo slinkti į suolo užpakalį. Aš kurį laiką stebėjau, o paskui staiga patraukdavau jį atgal į savo vietą. Kiek laiko jis gulėdavo ramiai, o paskui vėl pradėdavo slinkti. Taip ir „žaidėme“ visą naktį.

Pagaliau atėjo traukinys, einantis per Barnaulą į Taškentą. Įsėdau į vagoną. Viename kupė keleivių buvo nedaug, ir aš atsisėdau. Tarp kitų važiavo du kazachai puskarininkiai. Jie važiavo namo į Almą Atą, gavę atostogas.

Buvo jau 1945 metų kovo antra pusė, ir aiškiai matėsi, kad karas eina į pabaigą. Su tais kazachais, ypač kai jie sužinojo, iš kur aš ir kas esu, labai susidraugavome. Jie rodė man daug palankumo, daug pasakojo apie kazachų papročius. Barnaule atsisveikinome kaip geriausi draugai.

Barnaule apsistojau visai naujai pastatytame viešbutyje „Altaj“. Dar kai kur buvo neužbaigtos smulkmenos. Nuėjau į „Kraikomchozą“, į atitinkamą skyrių. Ten jie paėmė mano jiems reikalingus dokumentus. Man pasakė, kad reikės palaukti keletą dienų, kol išspręs mūsų reikalus.

Grįžęs į viešbutį paėmiau porą gabalų sviesto ir nuėjau į turgų. Jis buvo netoli. Labai greitai pardaviau tą sviestą ir, gerai uždirbęs, nuėjau į viešbutį atsinešti likusio sviesto pardavimui.

Netoli turgaus pastebėjau nedidelę mūrinę cerkvę be kryžiaus, bet su užrašu: „Otdelenije MVD“.

Viešbutyje tame kambaryje buvome keli. Vienas buvo Rubcovsko eksperimentinio ūkio direktorius. Jis pradėjo kalbėti su manimi įvairiomis temomis, kai sužinojo, kas esu ir iš kur atvykęs. Tarp kitko jis pasakė:

„Nebus pas mus pažangos, kol nesugalvosime, kuo pakeisti pas mus netaikomą konkurenciją kuo nors kitu.“

Turėdami laiko aplankėme Barnaulo muziejų. Ten buvo daug eksponatų. Buvo ir brička, kuria vežiojo Staliną, kai jis lankėsi Barnaule. Kai vėliau buvau Barnaule, po to, kai Chruščiovas pasmerkė Staliną, muziejuje tos bričkos jau nebebuvo.

Pagaliau po dviejų dienų gavau kai kuriuos dokumentus, pagal kuriuos kai ką galėjome gauti, bet tik vėliau. Dabar gavau tik kelis kilogramus babito, kurį galėjau pats parsivežti į Slavgorodą, ir išvažiavau atgal. Namo pavyko grįžti greičiau.

Vieną dieną Galik pasakė, kad su vienu mokiniu nueičiau į kalėjimą. Jo paprašė, kad mūsų monteriai paremontuotų jų vidaus instaliaciją. Elektrą kalėjimas ėmė iš elektrinės, nors turėjo ir savo mažą elektrinę. Dar perdavė, kad viršininkas man žadėjo už tą darbą atlyginti.

Nuėjome. Mus įleido ir davė prižiūrėtoją, nors remontavome elektros instaliaciją patalpoje, kur kalinių nebuvo. Dirbome kelias dienas. Kai baigėme, mums davė po kilogramą sūdytos žuvies.

Sulaukėme karo pabaigos. Tą dieną, kai per radiją pranešė apie karo pabaigą – „Pobiedą“, – pas mus elektrinėje pastebėjo, kad iš požeminio betoninio dyzelinio kuro rezervuaro sunkiasi kuras į žemę.

Galik sukvietė kelis darbuotojus, ir visą dieną rankiniu siurbliu pumpavome kurą į metalines statines, kol pasiekėme kurą žemiau to plyšio.

Mieste visos įstaigos nutraukė darbą ir šventė pergalę. Miesto ligoninėje visas medicinos personalas gėrė ir baliavojo visą dieną.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

Tado Mongirdo tremties prisiminimai. III dalis

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. IV dalis appeared first on Voruta.

1922 m. gruodžio 12 d. Mykolas Riomeris savo dienoraštyje fiksavo: „Labai įdomių žinių turiu iš Lenkijos, kurioje vyko valstybės Prezidento rinkimai. Buvo išrinktas … Gabrielius Narutavičius. Pilsudskis savo kandidatūrą, regis, atsiėmė. Narutavičius priklauso kairiesiems – Pilsudskio stovyklai. Pastaruoju metu jis buvo Lenkijos užsienio reikalų ministras. Narutavičius inžinierius, dirbo profesoriumi Šveicarijoje, gabus žmogus ir ryški asmenybė. Vis dėlto po Juzefo Pilsudskio jo kandidatūra netikėta. Na, o įdomiausia, Lenkijai vėl vadovaus lietuvis. Pilsudskis yra lietuvis, Gabrielius Narutavičius taip pat lietuvis, tiksliau žemaitis iš Telšių apskrities.

Stanislovo Narutavičiaus, Vilniaus Tarybos nario, brolis, kuris dar neseniai dirbo Kauno apygardos teisme, o dabar yra Telšių dvarininkas. Prieš karą jis save laikė lietuviu, simpatizavo esdekams [socialdemokratams], o pastaraisiais metais buvo smarkiai orientuotas į lenkų tautybę. Gabrieliaus Narutavičiaus išrinkimas lietuviams pasirodė ir sensacingas, ir nemalonus. Lietuvius erzina, kad Lenkija nuolatos pasirenka lietuvius ir tarsi pabrėžia Lietuvos lenkiškumą, lietuviai tokius žingsnius laiko tam tikrais Lenkijos žingsniais, keliančiais pavojų Lietuvos valstybingumui. Ar iš tiesų lietuvių galvos geresnės, kad Lenkija be jų negali išsiversti, ar yra taip, kaip sako [Augustinas] Janulaitis – tęsiame Jogailaičių tradiciją, kai kitados Lenkijos karaliais buvo renkami Jogailaičiai, turintys Didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, mat taip buvo realizuojama Unija. Ar ir dabar Lenkija, pasirinkdamas lietuvius, jau ne kunigaikščius, o šalies prezidentus, ieško kelių Unijai atgaivinti?“[1]

O 1923 m. sausio 15 d. įsibėgėjus Klaipėdos krašto prisijungimui, pasižymėjo: „Girdėjau gandus, kad atseit Stanislovas Narutavičius, nužudytojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus brolis, grįžęs iš Lenkijoje vykusių brolio laidotuvių, užsidegė kovos perspektyva  ir Klaipėdoje kartu su žinomu [Jurgiu] Aukštuolaičiu, lenkų politikos šalininku Lietuvoje, kurį lietuviai laiko išdaviku ir Lenkijos agentu (ar jis toks yra, nežinau), jo poziciją, kuri jau 3-4 metus yra gana ryški ir visai neprimena 1917-1918 metų nuostatų, dėl kurių jis atėjo į Lietuvos tarybą Vilniuje, tačiau jis, manau, pritrūktų ryžto ir drąsos tokį atsišaukimą išleisti.“[2] Amžininkų įtarimai, talkininkaujant lenkų pusei, privertė signatarą pasitraukti į tėviškę ir apsiriboti dalyvavimu provincijos gyvenime. Kaip giliais saitais surištas su gimtuoju dvaru, savo giminės istorine gūžta, stoiškai, slėpdamas galimo praradimo skausmą, priėmė Brėvikių parceliaciją: „Aš neliesiu čia smulkiai žemės reformos klausimą musu krašte iš esmės, o taipogi ir klausimą, ar aš, paaukavęs geriausius savo gyvenimo metus Lietuvos atgaivinimui, iš tikruju esu užsitarnavęs tokios sunkios bausmės, kaip mano tėviškės, tos žemės, gautos mano probočių žiloje senobinėje (kaip ir daug kitų bajorų) už jų nuopelnus karo laukuose, iš manęs atėmimas. Toksai gal būti mano likimas ir, matomai, kito atlyginimo neesu vertas.“ Taip skundėsi 1929 m. vasario 26 d. Žemės reformos valdybai.[3] Iš dvare buvusių 34 trobesių 1931 m. 14 parduota varžytinėse.[4] Tai senos bajorų giminės palikuoniui vaizduotėje turėjo regėtis kaip tėviškės naikinimas ir pražūties ženklas.

Kitas signataro skausmas buvo sūnaus Jono džiova, gauta tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Jį slėgė ir didelės gydymo išlaidos Šveicarijoje, ir atimtas savanorio-kūrėjo statusas, susijęs su jam kaip savanoriui valdžios skirtų 80 ha žemės tėvo dvare praradimu, kuriuos pardavus, gauti pinigai jau buvo išleisti kovai su liga. 1930 m. spalio 15 d. signataras buvo priverstas rašyti prašymą žemės ūkio ministrui J. Aleksai  dėl Alpių kurorto sanatorijoje birželio 15 d. mirusio vyresniojo sūnaus Jono.: „Bet aš pats, matant, kad ilgam mano sūnaus nuo džiovos gydymui gali man pritrūkti lėšų, pats 1927 metuose pasistengiau įgyti dėl jo teisę gauti žemės iš mano parceliuojamo dvaro. Tas ir įvyko, ir mano sūnus gavo šiokį oficialų pranešimą: „Lietuvos Respublika. Žemės Ūkio Ministerija. Žemės Reformos valdyba Žemės Reformos Departamentas 1927 m. lapkričio 18 d. 33658 Nr. Pil[iečiui] Jonui Narutavičiui, gyv[enančiam] Brovikių [taip prašyme] dvare, Alsėdžių valsčiaus, Telšių apskr. Šiuo pranešame, kad Žemės Reformos Valdyba š.m. lapkričio mėn. 17 d. 6020 Nr. nutarimu išskirta Tamstai iš tėvo Stasio Narutavičiaus Brovikių dvaro, kaipo Lietuvos kariuomenės kariui savanoriui, aštuoniasdešimt /80/ hektarų žemės. J. Šmulkštys. Už Departamento Direktorių. Baleisa, Nusavinimo skyriaus sekretorius“.

Remiantis tuo pamatu, Telšių [apskrities] žemės reformos komisija, parceliuojant mano Brėvikių dvarą, ir išskyrė minėtus 80 ha žemės mano sūnui Jonui. O kadangi per ilgus metus gydymo man jau visai pradėjo trūkti lėšų, tai sūnus priverstas buvo iš tos savo pripažintos žemės 70 ha užparduoti kaimynui S. Tallat-Kelpšui, nuo kurio visus /be vieno tūkstančio litų/ pinigus jau gavo ir jau sunaudojo savo gydymui.

Bet po to ūmai, einant 1928 metų kovo 15 d. išleisto tuo laiku Ministerio Pirmininko prof. A. Voldemaro parėdymu „Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medalio taisyklėmis“ įsteigta prie Vyriausiojo štabo Kūrėjų-savanorių medalio komisija dėl kai kurių formalių /dar ginčytinų/ priežasčių nutarė nelaimingąjį „angelą gelbėtoją“ mano sūnų Joną kūrėju-savanoriu nepripažinti.

Ir tuo remiantis, Žemės reformos valdyba permainė savo nusistatymą ir nutarė iš naujo šitą 1927 metais sūnui mano jau išskirtus iš mano Brėvikių dvaro 80 ha žemės palikti Žemės reformos fondui ir sūnui mano Jonui Narutavičiui žemės nepripažinti.“ [5]

Sprendimas skirti sūnui Jonui 80 ha žemės Brėvikiuose rėmėsi „Žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo pakeitimo“ antro paragrafo trečiąja dalimi, kurioje fiksuojama, kad savanoriams, įstojusiems į kariuomenę iki 1921 m. sausio 1 d. ir ištikimai joje ištarnavusiems ne mažiau vienų metų, paliekama ligi 80 ha iš jų tėvų ar bendrai jų šeimos valdomos žemės, neskaitant 80 ha paliekamų jų tėvams ar bendrai jų šeimos nariams.[6] Tai akivaizdi nuolaida nepriklausomybės kovose dalyvavusiems bajorų palikuonims, nes iš kovojusių lenkų pusėje dvarai be jokių išlygų buvo nusavinami Žemės reformos reikalams.

Žinomas šiaulietis J. Sondeckis 1926 m. rugpjūčio 24 d. paliudijo, kad nuo 1917 m. kovo iki kitų metų gegužės J. Narutavičius buvo Rostovo komiteto tremtiniams šelpti valdybos narys, o sugrįžęs dirbo Alsėdžių valsčiaus ir Telšių apskrities savivaldybėse iki 1919 m. birželio mėnesio. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo rikiuotės skyrius 1927 m. spalio 20 d. liudijime nurodė, kad jis 1918 m. gruodžio 20 d. stojo tarnauti į partizanų būrį, kovojusį su bolševikais, ir jame buvo iki 1919 m. vasario pabaigos. Žemės reformos valdybos 1927 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatuojama, kad savanoriu per inteligentų mobilizaciją 1919 m. birželio 28 d. įstojo į I ulonų pulką ir jame tarnavo iki kitų metų gegužės 17 d., o paleistas anksčiau metų iš kariuomenės dėl džiovos.[7]

1925 m. lapkričio 19 d. Brėvikių dvaro žinių lape nurodyta, kad Stanislovas Narutavičius jį valdė nuo 1902 m. rugsėjo 12 d. „sulig įvedamojo lapo nr. 325 įpėdinystės teisėmis“, žemės 493 ha ( 197 ha ariamos, 115 ha pievų, 170 ha miško ir krūmų, 7 ha nenaudingos; 50 ha žemės II rūšies, 282 ha – III, 157 ha – IV). Sodas su 180 obelų, 6 kriaušėmis, 12 vyšnių ir slyvų bei 50 nevaisinių medžių užima penkis hektarus. Telšių apskrities žemės reformos komisija parceliuoti nusprendė 1925 m. gruodžio 1 d.[8]

Vargai Brėvikiuose nesibaigė ir po signataro mirties 1932 m. gruodžio 31 d. Nepraėjus mėnesiui, sausio 25 d., sūnaus Kazimiero prašyme žemės ūkio ministrui rašyta, kad velionis „dirbdamas visą savo amžių ir pirmoj eilėj visuomeninį darbą ir negalėdamas viso laiko ir energijos pašvęsti ūkio bei asmeninių reikalų vedimui, buvo priverstas apsunkinti Brėvikių dvarą žymiomis skolomis.“ Brangiai atsėjo sūnaus Jono (mirė Šveicarijoje 1930 m.  birželio 15 d.) gydymas užsienio sanatorijose šešerius metus, kaip skundėsi pats signataras kas mėnesį siunčiant po 1 200 litų. Ir 1934 m. kovo 29 d. Kazimiero prašyme ministrui pažymima, kad 1932 ir 1933 metai „buvo mūsų šeimai ypatingai sunkūs“.[9] Tik tų metų vasario 1 d. Telšių apylinkės teismas pripažino Jonui Narutavičiui kaip savanoriui paskirtus 80,12 ha žemės ir 151,98 ha nenusavinamą normą signatarui.[10] Balandžio 21 d. „atsilyginimo sutartyje“ tarp žemės ūkio ministro J. Aleksos ir K. Narutavičiaus, S. Narutavičiaus įpėdinių įgaliotinio, nurodyta, jog už nusavintas dvaro žemes gauna  33 ha valstybinės žemės sklypų ir nurašoma 9 303 litų skola už nesumokėtus 1931-1933 m. metinius kultūrinio ūkio žemės nuomos mokesčius.[11] Kultūrinio ūkio 200,04 ha plotui Brėvikių dvare sutartį 24 metų nuomai S. Narutavičius pasirašė 1931 m. rugsėjo 26 d., kasmetinis mokestis 3 001 litas. Tačiau suvestinėse Žemės ūkio departamento 1938 m. sausio 10 d. žiniose apie nuomos sąlygų laikymosi patikrinimus kultūrinio ūkio Brėvikiuose plotas 100,18 ha, nurodant, kad visi sutarties punktai įvykdyti 100%.[12] 1934 m. liepos 30 d. kultūrinio ūkio nuomos sutarties pakeitime nurodyta, kad už nusavintus plotus valstybė atsilygino grąžindama 33 ha, o 67 ha kultūrinio ūkio žemės K. Narutavičius nuo balandžio 23 d. grąžino Žemės fondui, kurią vėliau išdalino naujakuriams.[13] Kultūriniame ūkyje liko 100 ha, bet metinis nuomos mokestis sumažėjo iki 645 litų, mokant tik už 43 ha tinkamos ūkininkauti žemės, nors įprastai nuomininkai mokėdavo už visą plotą.[14]

S.Narutavičius neatsilaikė prieš gyvenimo atneštas negandas ir jausdamasis kaltu prieš šeimą nukreipė ginklą į save. Savigraužą dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių tarpukaryje 1932 m. pabaigoje kaip pagrindinę priežastį reikia atmesti.

Literatūra

[1] Romeris M. Dienoraštis 1922 metų birželio 16-oji – 1923 metų balandžio 10-oji. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys. – Vilnius: „Versus aureus“, 2016 – P. 195, 197.

[2] Ten pat, P. 225.

[3] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 30.

[4] LCVA, F. 1248, AP. 20, B.2905, L. 42-43.

[5] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 78.

[6] Vyriausybės žinios – 1925, rugpjūčio 5 – Nr. 200 – P. 8.

[7] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 14, 16, 34 ir a. p.

[8] LCVA, F. 821, AP. 1a, B. 21, L. 2 ir a. p., 6.

[9] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 665, L. 5, 7.

[10] Ten pat, L. 13.

[11] Ten pat, L. 2.

[12] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 289. L. 20, 296 a. p.-297.

[13] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 874, L. 60.

[14] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 325, L. 74, 77,

The post Vasario 16-osios Akto signatarai. Stanislovas Narutavičius Brėvikiuose appeared first on Voruta.