Lapkričio 3 dieną Lietuva mini J. E. LR Prezidento Valdo Adamkaus šimtmetį. Apie jo prasmingai nueitą gyvenimo kelią daug parašyta ir pasakyta. Atliepdama į “Trakų žemės” redaktoriaus p. Juozo Vercinkevičiaus prašymą, sutikau paskelbti 2009 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje vykusiame visų tuo metu dirbusių LR ambasadorių susitikime su J. E. Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene pasakytą žodį. Aš tuo metu dirbau Lietuvos Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Suomijos Respublikoje ir kalbėjau ne tik savo, bet visų susirinkusiųjų vardu. Prieš tai man buvo tekę bendrauti su J. E. Valdu Adamkumi dirbant Estijoje, Turkijoje ir Vilniuje. Kiekvienas susitikimas palikdavo neišdildomą įspūdį, kurį savo pasisakyme ir perteikiau.

Šiandien, sveikindama gerbiamą Prezidentą su garbingu jubiliejumi, linkiu sveikatos ir ilgų ilgų metų.

Amb. Halina Kobeckaitė

***

„Ambasadorės Halinos Kobeckaitės žodis Lietuvos ambasadorių susitikime su J. E. Prezidentu Valdu Adamkumi ir p. Alma Adamkiene.

2009 08 28, Vilnius

J. E. p. Prezidente, didžiai gerbiama p. Alma,

Man tenka didelė garbė pasveikinti Jus visų čia susirinkusių Lietuvos ambasadorių vardu ir padėkoti, kad sutikote šį vakarą praleisti drauge su mumis.

Mes, beveik visi čia esantys Lietuvos Respublikos ambasadoriai, pradėjome darbą įvairiose valstybėse Jūsų palaiminti, t.y. Jūsų paskirti. Jūs ne tik pasirašėte mūsų skiriamuosius ir įgaliojamuosius raštus, bet, kiekvienam iš mūsų juos įteikdamas, linkėjote sėkmės ir nubrėžėte pagrindines darbo gaires.

Man ypač pasisekė, nes, dirbdama trejus metus Jūsų kanceliarijoje, girdėjau Jūsų linkėjimus daugeliui kolegų ir galiu paliudyti, kad kiekvieną kartą jie būdavo labai individualūs. Jūs sugebėdavote ne tik pasakyti, kas Lietuvai svarbu vienoje ar kitoje šalyje, ne tik pažymėti Lietuvos valstybės interesus vienur ar kitur, bet ir pabrėžti savo asmeninį rūpestį, savo asmeninį santykį su kiekvienos valstybės vadovu. Tas žmogiškas, ne tarnybinis santykių pobūdis ženklino Jūsų darbo stilių, teikė bendravimui su Jumis šilumos, kėlė simpatiją ir ypatingą pagarbą. Pagarbos žmogui jausmas – nesvarbu, ambasadorius jis ar raštvedys – suteikė Jums ypatingos asmenybės savybių ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų šito nepastebėjęs.

Apie Jūsų nuopelnus Lietuvos užsienio politikai daug kalbėta. Jie įvertinti ne kartą suteikiant Jums garsiausio Lietuvos žmogaus titulą. Jie įvertinti ir tarptautiniu mastu, kai 2007 buvote įvardintas Europos žmogumi. Tie nuopelnai dar ne kartą bus minimi rašant Lietuvos istoriją. Jūs pelnėte didumos Lietuvos žmonių simpatijas ir buvote nuolat renkamas didžiausią pasitikėjimą turinčiu Lietuvos vadovu.

Bet oficialūs raštai ir skaičiai paprastai nieko nesako arba sako labai mažai apie žmogiškąsias asmenybės savybes.

Visi čia esantys ambasadoriai ir jų sutuoktinės bei sutuoktiniai turėjo garbės bendrauti su Jumis ir p. Alma savo reziduojamose valstybėse, kur oficialus diplomatinis protokolas paprastai turi ir vietinio kolorito. Tačiau šalia to, visos protokolo procedūros įgaudavo ir ypatingą p. Almos ir Valdo Adamkaus spalvą. Ta spalva – žmogiškumas ir pagarba kitam, bendravimo paprastumas ir betarpiškumas, elegantiškumas ir subtilumas.

Noriu išreikšti nuoširdžią padėką Jums ir p. Almai už tuos padorumo ir dvasinio aristokratizmo pavyzdžius, kuriuos mums rodėte ir kurių nevalia pamiršti.

Linkime Jums stiprybės, sveikatos ir ilgų kūrybingų metų Lietuvos labui“.

The post Minime Lietuvos Respublikos Prezidento J. E. VALDO ADAMKAUS šimtąjį gimtadienį appeared first on Voruta.

1896-ųjų spali 30-ąją gimęs diplomatas, teisininkas ir žurnalistas Eduardas (Edvardas) Turauskas per savo tarnybos Lietuvai metus daug pakeliavo po Europos sostines, laikraščių redakcijas ir diplomatines atstovybes.

Diplomato kelias prasidėjo 1919 m. Šveicarijoje, kur dirbo mūsų diplomatiniu kurjeriu. 1926–1927 m. buvo III Seimo nariu, redagavo dienraštį „Rytas“, vadovavo naujienų agentūrai ELTA, buvo Lietuvos pasiuntiniu Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Jugoslavijoje. Lemtingais 1939–1940 m. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui.

Sovietų okupacija nenutraukė Turausko darbo Lietuvai. Šveicarijoje jis atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, kartu su kitais diplomatais skleidė žinias apie okupuotos Lietuvos padėtį. Vėliau, jau gyvendamas Prancūzijoje, toliau kėlė Lietuvos klausimą, dirbo spaudoje ir lietuviškose radijo laidose.

Mirė Paryžiuje 1966 m.

Galbūt daugelis esate skaitę Eduardo Turausko knygą „Lietuvos Nepriklausomybės netenkant“. Jei skaitėte, turbūt prisimenate tą violetinį-baltą-juodą viršelį viršelį su stilizuota Juozo Zikaro „Laisve“.

Knygoje Turauskas išsamiai aprašė paskutinius Lietuvos Respublikos metus ir juodžiausius tų metų įvykius: Lenkijos ultimatumą, Klaipėdos krašto praradimą, Maskvos spaudimą ir okupaciją, uždarus pasitarimus Prezidentūroje, Smetonos gyvenimą Šveicarijoje, ir daugelį kitų įdomių susitikimų, pokalbių ir pastebėjimų.

Diplomato jubiliejaus proga – kadrai iš Šveicarijos.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma devynių minučių trukmės suskaitmeninta juosta iš Karolinos Masiulytės-Paliulienės kino archyvo. Tai yra Eduardo Turausko gyvenimo Šveicarijoje 1940–1945 m. vaizdai. Jį patį atpažinsite iš atgal sušukuotų žilų plaukų. Juostoje užfiksuota diplomatų kasdienybę. Matome laisvą bendravimą, laisvalaikį, pasisėdėjimus soduose ir terasose, kalnuotą šveicarišką kraštovaizdį, daug kitokių įdomybių.

The post Okupuotos Lietuvos diplomatai Šveicarijoje. Diplomatui Eduardui Turauskui – 130 metų appeared first on Voruta.

Prieš 500 metų, 1526 m. lapkričio 1-ąją, Krokuvos Vavelio pilyje gimė Kotryna Jogailaitė, Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodos „Dominium Maris Baltici“ įkvėpėja.

Paroda mes minime jos 500-ąsias gimimo metines ir būtent šiandien yra ta šventinė pusės tūkstantmečio sukakties diena.

Kotryna buvo jauniausia Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Žygimanto Augusto sesuo. Per tėvo liniją ji buvo Jogailos proanūkė, o per motinos liniją siejosi su įtakinga italų Sforcų gimine. Jos gyslomis tekėjo pats mėlyniausias kraujas.

Renesanso dvare augusi karalaitė išmoko lenkų, italų ir lotynų kalbas, pažino meną ir kultūrą, kuriuos vėliau puoselėjo svetur. Karališka kilmė reiškė ir priklausomybę nuo dinastinės politikos ir šeimos interesų. Todėl tam tikra prasme Kotryna buvo ir Jogailaičių diplomatijos koziriu. Todėl ilgą laiką Kotrynos vedybos buvo daugiau, nei vien dviejų žmonių meilės reikalas.

XVI a. viduryje dėl Livonijos varžėsi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkija, Maskva, Švedija ir kitos regiono valstybės. Reikėjo telkti sąjungininkus, todėl Žygimantas Augustas sugalvojo ištekinti seseris. Pirmoji turėjo tekėti Kotryna, tapusi viena geidžiamiausių Europos nuotakų. Jos rankos siekė ir Maskvos caras Ivanas Žiaurusis (1530–1584), ir Europos valstybių valdovai ir princai.

Prieš santuoką Kotryna kelerius metus gyveno Vilniuje. Čia 1562 m. spalio 4 d., likus vos beveik mėnesiui iki trisdešimt šeštojo gimtadienio, Vilniaus katedroje susituokė su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza. Tiltą per Baltijos jūrą nutiesusi santuoka sujungė Jogailaičių ir Vazų gimines.

Kotryna su vyru išvyko į tuomet Švedijai priklausiusią Suomiją. Netrukus jos gyvenimą sudrumstė Jono ir jo brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, konfliktas, karas, nelaisvė ir vaiko netektis.

Broliai susipyko dėl Jono savarankiškos politikos ir įtakos Livonijoje. Konfliktą paaštrino Jono vedybos su Kotryna Jogailaite, sudarytos nepaisant Eriko prieštaravimo. 1563 m. Jonas buvo apkaltintas valstybės išdavyste. Karaliaus kariuomenei užėmus Turku pilį, Jonas ir Kotryna atsidūrė Gripsholmo pilyje, kur kalėjo ketverius metus. Nelaisvėje gimė ju dukra Izabelė, mirusi ankstyvoje vaikystėje, ir sūnus Zigmantas – būsimas Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos valdovas. Laisvę šeima atgavo 1567 m., bet gyvenimas nebuvo visiškai ramus – dar laukė naujos kovos dėl Švedijos sosto.

1568 m. Erikas XIV buvo nuverstas ir 1569 m. liepos 10 d. Upsalos katedroje Kotryna Jogailaitė buvo karūnuota Švedijos karaliene. Jai rūpėjo kultūra ir ryšiai su gimtine. Jos europiniai ryšiai padėjo Švedijoje skleisti Renesanso idėjas. To meto menas ir architektūra išgyveno stiprų pakilimą – patį tikriausią Vazų Renesansą.

Tų laikų Europą draskė gilios religinės prieštaros ir protestantiškoje šalyje Kotryna sugebėjo išsaugoti katalikybę, globojo bendratikius. Buvo svarbu ne tik vidaus ir kultūros politika, bet ir užsienio. Kotryna stengėsi kartu su Abiejų Respublika derinti interesus Livonijoje, skatino vyrą Joną III laikytis palankesnės ir lankstesnės politikos Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu.

Mums Kotryna svarbi ir kaip dinastijos tęsėja. Jos sūnaus Zigmanto Vazos kilmė iš Jogailaičių buvo svarbiu argumentu siekiant Abiejų Tautų Respublikos valdovo sosto. 1587 m. išrinktas valdovu, jis pradėjo Vazų giminės atšakos valdymą Abiejų Tautų Respublikoje, trukusį iki 1668 m.

Pati Kotryna sūnaus iškilimo nesulaukė: ji mirė Stokholme 1583 m. ir buvo palaidota Upsalos katedroje.

Apie Kotryną Jogailaitę ir mūsų santykius su švedais nuo vikingų laikų iki sąjungos NATO rodome ir pasakojame parodoje „Dominium Maris Baltici“.

Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2027 m. sausio 6 d.

Dėkojame puikiesiems parodos partneriams: Kauno miesto muziejui, Lietuvos Kariuomenės Karinių oro pajėgų Pirmajam oro gynybos batalionui, Kretingos muziejui, Trakų istorijos muziejui, VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai“.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Švedijos karalienei Kotrynai Jogailaitei – 500 metų appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Renginys priminė vieną skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje, kai prieš 85-erius metus, nacistinei Vokietijai okupavus šalį, prasidėjo sistemingas žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas.

Naciai ir jų kolaborantai organizavo masines žudynes, vadinamas „akcijomis“, o didžiausia jų – Didžioji akcija – nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną.

Atminimo vakaro metu skambėjo koncertinė programa „Atminties muzika / Muzik fun zikoyrn“, kurią atliko Lietuvos muzikų trio „Trise“: saksofonininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jie atliko Josepho Achrono, Maxo Helfmano, Anatolijaus Šenderovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei žydų liaudies melodijas, kuriančias jautrią ir pagarbią atmosferą.

Dalyviams buvo pristatytas Kauno IX forto muziejaus sukurtas trumpametražis dokumentinis-meninis filmas, primenantis Didžiosios akcijos įvykius ir jų kontekstą. Vakaro pabaigoje renginio dalyviai rinkosi prie IX forto masinių žudynių lauko, kur uždegė žvakes ir padėjo atminimo akmenėlius, pagerbdami nužudytuosius.

Renginį organizavo Kauno žydų bendruomenė ir Kauno IX forto muziejus, finansavo Kauno miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir Geros valios fondas. Trumpametražio filmo sukūrimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija. Atminimo vakaras yra kampanijos SAUGOTI ATMINTĮ DĖL ATEITIES dalis.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. spalio 27 d. SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka (Albert Helmut Rauca, 1908–1983) įsakė visiems Kauno geto kaliniams kitą rytą susirinkti Demokratų aikštėje. Nepaklususiems grėsė sušaudymas. Spalio 28-osios rytą Demokratų gatvėje esančioje aikštėje buvo atrinkta 9200 žydų, beveik pusė jų – vaikai. Kitą dieną jie pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke.

Liudininkai pasakoja, kad Rauka susirinkusią minią skirstė į dvi puses: į kairę nukreipti žmonės buvo paliekami laikinai gyventi, o į dešinę – pasmerkti mirti. Dažniausiai į mirties pusę patekdavo didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės ir ligoniai. Iš pradžių niekas nežinojo, kuri pusė reiškia išlikimą, todėl kai kurie į „gerąją“ pusę nukreipti žydai prašė leisti pereiti į kitą pusę, kad galėtų likti su savo artimaisiais. Rauka, sarkastiškai šypsodamasis, leidimą suteikdavo.

Simboliška, kad pats H. Rauka mirė spalio 29 d. – tą pačią dieną, kai prieš 42 metus buvo įvykdytos jo organizuotos masinės žudynės IX forte. 1982 m. jis buvo suimtas Kanadoje, o 1983 m. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Laukdamas teismo nuosprendžio mirė Kasselio kalėjimo ligoninėje, oficialiai – nuo vėžio. Palaidotas anoniminiame kape; šeimos nariai manė, kad jis galėjo nusižudyti, siekdamas išvengti teismo.

Jo anūkė, rašytoja ir aktorė Reglindis Rauca (g. 1967), sužinojusi apie senelio praeitį, 2017 m. aplankė Lietuvą ir susitiko su Holokaustą išgyvenusiais žydais. Ji parašė autobiografinį romaną „Vuchelbeerbaamland“ („Šermukšnių šalis“), kuriame reflektuoja savo šeimos istoriją ir moralinį paveldą.

The post „Didžioji akcija“ nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 23–27 d. Šveicarijoje, Valė kantone, Brige ir Gluringene vyko Lietuvių kultūros dienos, skirtos paminėti filosofo, profesoriaus kunigo Jono Jūraičio 100-ąsias gimimo metines. Šventinis savaitgalis prasidėjo spalio 23-osios vakarą Brige, kur Šveicarijos lietuvių bendruomenė surengė susipažinimo vakarą iš Lietuvos atvykusiems LR Seimo nariams, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA, Pasaulio lietuvių centro nariams ir kitiems svečiams.

Kitą dieną Brige, Collegium Spiritus Sanctus bažnyčioje, iškilmingas šv. Mišias lietuvių kalba aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas kartu su Vilkaviškio vyskupu teol. lic. Rimantu Norvila, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupu teol. lic. Lionginu Virbalu SJ, Kauno kunigų seminarijos rektoriumi kun. teol. lic. Liutauru Vilėniškiu, Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu kun. teol. lic. Evaldu Vitulskiu ir kitais kunigais iš Lietuvos bei Valė kantono. Po pamaldų svečius pasveikino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen ir Lietuvos ambasadorius Šveicarijos Konfederacijoje Darius Jonas Semaška. VDU profesorius Gediminas Karoblis pristatė naują knygą „Nepastačiau sau paminklo. Kunigo Jono Jūraičio dvasios pėdsakais“.

Renginiuose dalyvavo LR Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Šveicarijos Konfederacija grupės nariai Modesta Petrauskaitė, Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė ir Karolis Neimantas. Kauno arkivyskupas dr. Kęstutis Kėvalas įteikė padėkos raštus ir padovanojo Rūpintojėlius kunigo J. Jūraičio įkurto fondo „Seelsorgestiftung Litauen“ tarybos nariams.

Šventę papuošė kanklių muzika, Šveicarijos lietuvių šokių grupės „Upė“ pasirodymas, pianistės Emilijos Rosinienės jautri M. K. Čiurlionio kūrinių kompozicija ir iš Kauno atvykusio choro „Pastoralės giesmė“ koncertas. Vytauto Didžiojo universiteto rektorės padėką Jūratei Caspersen už J. Jūraičio atminimo puoselėjimą įteikė Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius. Skulptorius Algimantas Sakalauskas, paminklo J. Jūraičiui Alvite autorius, pagamino ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariams įteikė simbolinę piramidę ir kitus medžio suvenyrus.

Istorinė ir kultūrinė atmintis liudija apie ilgus ir tamprius lietuvių ryšius su Šveicarija – nuo studijų Fribūro universitete iki darbo diplomatinėse tarnybose ir Jungtinėse Tautose. Apie tai kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, pristatęs pranešimą „Lietuvių tremtinių bendruomenė Šveicarijoje ir jos istorinė/kultūrinė atmintis“ ir įteikęs PLC išleistus leidinius. Sveikinimo žodį tarė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė ir LUMA prezidentė Dalia Poškienė. Renginį vedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, o tekstus į vokiečių kalbą vertė bendruomenės narys Kasparas Pilkauskas. Po meninės programos dalyviai buvo pakviesti pabendrauti ir pasivaišinti tradiciniais lietuviškais valgiais.

Vakare renginio svečiai apsilankė unikaliame Šveicarijos gvardijos muziejuje (Gardemuseum arba Zentrum Garde), pristatančiame Vatikano Popiežiškosios šveicarų gvardijos istoriją ir kasdienybę. Muziejus įsikūręs Naters miestelyje, buvusioje artilerijos tvirtovėje, pastatytoje 1939–1940 m. siekiant apsaugoti strategiškai svarbų Simplono perėjos geležinkelio tunelį. Čia, buvusiuose šaudmenų sandėliuose, eksponuojama daugiau nei 500 metų gvardijos istorija – nuo vadų portretų iki asmeninių gvardiečių daiktų, uniformų, medalių, dokumentų ir dovanų.

Spalio 25 d. minėjimo dalyviai rinkosi Gluringeno bažnyčioje, kur kunigas Jonas Jūraitis klebonavo devynerius metus. Buvo aukojamos šv. Mišios už kunigą J. Jūraitį ir Lietuvos laisvės kovotojus, o po jų visi bendra malda pagerbė profesoriaus atminimą prie jo kapo. Kaip įprasta Šveicarijoje, kiekvienas priėjo ir švęstu vandeniu apšlakstė kapą.

Istorijos šaltiniai liudija, kad prof. kun. Jonas Jūraitis (1926–2010) buvo ryški Šveicarijos lietuvių bendruomenės asmenybė. Gimęs Alvito parapijoje, 1944 m. tėvo paskatintas paliko Lietuvą ir tęsė teologijos studijas Eichštete, o 1945 m. rudenį buvo perkeltas į Popiežiškąjį šv. Grigaliaus universitetą Romoje. 1950 m. apsigynė licenciatą, įšventintas į kunigus, o 1951 m. paskirtas dirbti Valė kantone Šveicarijoje. 1955 m. apsigynė daktaro disertaciją. Šveicarijoje jis ilgus metus dirbo teologijos ir filosofijos profesoriumi Siono kunigų seminarijoje, dėstė mokytojų seminarijoje ir Brigo gimnazijoje, buvo gerbiamas už meilę žmonėms, pagarbą vietos tradicijoms ir lietuviškos savimonės puoselėjimą. Nuo 1955 m. slapyvardžiu „Fater Leo“ aktyviai rašė vietos spaudoje ir užsienio lietuvių leidiniuose, ilgus metus ėjo Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapeliono pareigas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Jūraitis grįžo į Tėvynę ir 1992–2002 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto kviestiniu profesoriumi, dėstė Vilniaus šv. Juozapo, Kauno ir Vilkaviškio kunigų seminarijose. Nepaisant akademinės veiklos ir pripažinimo, jis išliko kuklus ir jautrus žmonių nelaimėms, savo lėšomis rėmė studentus. 1998 m. Šveicarijoje įkūrė fondą „Seelsorgestiftung Litauen“, remiantį Lietuvos kunigus, seminaristus, teologinius tyrimus, katalikiškąją žiniasklaidą ir tikėjimo sklaidą. Vėliau apsigyveno Termeno miestelyje, name su užrašu „Lituania“, kur visada šiltai priimdavo tautiečius.

Jonas Jūraitis mirė 2010 m. spalio 30 d. Šveicarijoje ir palaidotas Gluringeno kapinėse, garbingiausioje vietoje. Tikima, kad ši šventa vieta dar ilgai primins iškilųjį profesorių kunigą Joną Jūraitį ir jo paliktus pėdsakus žemėje, kur vyrauja pagarba žmogui, istorijai ir kultūrai.

The post Kunigo Jono Jūraičio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Šveicarijoje appeared first on Voruta.

Du „karstukai“, bet nei vieno kaulelio. Vienas iš jų – Vilniaus katedros rūsiuose tapo nerastų Vytauto Didžiojo palaikų simboliu. Stovi tuščias, laukia.

Prieš 596 metus – 1430 metų, spalio 27 dieną Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Geri senelio Gedimino genai davė jam ilgą gyvenimą – tuo metu jis buvo aštuoniasdešimties. Išlikę laiškai liudija – Vytautas savo sveikata rūpinosi. Reikalui prispyrus, gydytojai pas Vytautą skubėdavo net iš Vokiečių ordino valstybės.

Paskutinius mėnesius jis daug keliavo – Varėna, Daugai, Alytus, Kaunas. Kodėl pasirinko Dzūkiją? Ogi ten medžioklės plotai – jis ne tik tvarkė valstybės reikalus, rūpinosi savo karūnacija, bet ir medžiojo.

Ką mes žino mes apie Vytauto ligą? Nukritimas nuo žirgo, staigi sunegalavimo pradžia, 11 dienų iki mirties trukęs prikaustymas prie patalo, pūlinys ant peties.

Nepavykus Vytautui rugsėjo mėnesį tapti karaliumi, spalio pradžioje į Vilniaus pilis atvyko Jogaila.

Yra žinoma, kad spalio 16 d., lenkų delegacijai išvykus iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo ir jau nebegalėjo toliau joti – kelionę baigė gulomis žmonos vežime.

Tad kas gi atsitiko Vytautui? Raktas turbūt slypi štai kur. Negalia prasidėjo ne iš karto po nukritimo nuo žirgo, o prieš pat tą nukritimą. Jei patyręs raitelis, koks neabejotinai buvo Vytautas, krenta nuo žirgo jam nepasibaidžius, raiteliui kažkas turėjo atsitikti. Turint omenyje senyvą Vytauto amžių ir psichologinę pastarųjų mėnesių įtampą, labiausiai tikėtina ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo versija.

Po mirties Vytauto kūnas buvo aštuonias dienas viešai išstatytas atsisveikinimui Trakų pilyje, vėliau pervežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Vilniaus Katedros rūsyje.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inf.

The post Prieš 596 metus Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas appeared first on Voruta.

Ką tik įkurtas Karo muziejus po savo stogu glaudė pergalę iškovoti padėjusius ginklus ir kitus neseniai praūžusių Nepriklausomybės kovų reliktus. „Kovų už tautos laisvę ir nepriklausomybę šventovė“ iki šiol primena karais paženklintą Lietuvos istorijos kelią. Per narsias aukas iškovota nepriklausomybė negalėjo nustoti savo vertės, pamiršus Tėvynei atiduotas gyvybes. Naujutėlaičio Karo muziejaus sodelis savo atvira erdve kvietėsi įamžinti laisvės aukas. Būtent prieš 105-erius metus, 1921 m. spalio 16 d., šiame sodelyje atidengtas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklas.

Architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro suvienyti talentai išpildė tautos padėką ir pagarbą dėl jos gyvybę paaukojusiems kariams. Nepriklausomybės kovų laukuose surinkti akmenys sugulė į 6 metrų aukščio piramidę, tarsi liudydami narsuolių krauju aplietos žemės brangumą. J. Zikaro reljefas „Prie kapo“ primena žuvusiųjų artimųjų auką per netekties skausmą. Paminklo kompoziciją galutinai užpildo skydas su Vyčio kryžiumi, plokštė su įrašu –„Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1921 m.“ – ir ornamentuotas ažūrinis kryžius pačioje viršūnėje. Be abejo, dar svarbiau nei meninė kūrinio išraiška – jo spinduliuojama dvasia ir kvietimas prisiminti laisvės, kuria šiandien džiaugiamės, kainą.

Iškilmingą paminklo atidengimo dieną sveikinimo kalbas rėžė prezidento pareigas einantis Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas Kazys Grinius, krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus. Naujai iškilusį atminimo objektą pašventino didysis tautos dainius kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Taip pat šia proga pirmą kartą suskambo kompozitoriaus Juozo Tellat-Kelpšos sukurtas karinis Gedulingas maršas. Iškilmes uždarė karinis paradas, bet svarbiausia, aukų pagerbimas vis pilnėjančiame ir gražėjančiame Karo muziejaus sodelyje tęsėsi kiekvieną dieną. Nepriklausomybės kovų taip pat skaudžiai pažymėti karo invalidai kasdien šalia paminklo iškeldavo Vyčio kryžiaus ordino vėliavą, 1923 m. lapkričio 23 d. įžiebta Amžinoji ugnis, o tą pačią Kariuomenės dieną 1934 m. priešais mūsų apdainuojamą paminklą palaidotas Nežinomas karys. Oficialiu įsakymu kariai, einantys pro šį paminklą, privalėjo atiduoti karinę pagarbą.

Visas šias gražias tradicijas, patį paminklą ir likusias Karo muziejaus sodelio vertybes išniekino Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvo nugriautas ir išardytas, o jo akmenys sumūryti Aleksote statomų namų pamatuose. Bent jau pavyko išsaugoti J. Zikaro reljefą, kuris šiandien vėl puošia naujai atstatytą ir 1990 m. vasario 16 d. vėl atidengtą paminklą Lietuvos laisvės aukoms.

Ne tik artėjant Vėlinėms, bet kiekvieną kartą, vaikščiojant Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir žvelgiant į šį paminklą, prisiminkime visus žuvusius už Lietuvos laisvę. Po sovietinės okupacijos, stovėdami prie naujai atstatyto paminklo, suprantame ne tik tai, kad tų aukų dar padaugėjo, bet įsitikinome, kad, skirtingai nei atminimo ženklų, mūsų padėkos ir pagarbos Lietuvos herojams niekas negali sugriauti.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Prieš 105 metus atidengtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis, LPKTS tarybos ir valdybos narys. „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos prezidentas

Spalio 2 d. Vilniuje, prie paminklo „Sovietinės okupacijos aukoms atminti“ Aukų g., vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-ųjų metinių minėjimas, kurį organizavo LPKTS Vilniaus skyriaus bendruomenė kartu su „#BaltijosAljanso“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos žmonėmis.

Minėjimą vedėme kartu su poete, LPKTS Vilniaus sk. nare Birute Kanevičiene. Renginyje dalyvavo ne tik, politinių kalinių ir tremtinių bendruomenių žmonės, bet ir politikai, LGGRTC istorikai ekspertai. Kalbėjo ir gerbdami „Osenj“ aukas, gėles prie paminklo dėjo LR Seimo pirmininko deleguota jo padėjėja A. Jakavonienė, LRS nariai D. Jakavičius, L. Kasčiūnas, LGGRTC vadovas A. Bubnys, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus (KGB muziejus) direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, Vilniaus m. savivaldybės mero deleguotas Vilniaus tarybos narys Remigijus Černius, LPKTB pirmininkas.

Koncertavo nuostabūs Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokiniai Kajus Šetikas (birbynė), Miglė Leskauskaitė (kanklės). Jų mokytojai Nikodemas Vaineikis ir Jolita Matkienė. Eiles skaitė Vydūno progimnazijos  vadovaujami mokytojos Rasos Šinkūnienės 7 ir 8 klasės mokiniai. Nuoširdžiausias ačiū mūsų jaunajai kartai…

Tremtinių dainas dainavo mūsų bičiuliai Tremtinių choro „Laisvės” dainorėliai (vad. Gintaras Skapas). Ačiū jiems organizatorių vardu.

Taip pat turėjau galimybę pasisakyti dėl tų kurie kentėjo, aukojosi dėl mūsų ateities anuomet…

„Mieli tremtiniai, sovietinių represijų nukentėję žmonės, gerbiami Seimo nariai, savivaldos atstovai, mieli bičiuliai, bendraminčiai, bendro likimo broliai ir sesės.

Vilniuje, prie paminklo „Sovietinės okupacijos aukoms atminti“, susirinkome pagerbti prieš 75 metus – 1951 m. spalio 2–3 dienomis – sovietų okupacinio režimo įvykdytos masinės trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) aukų.

Per vos kelias 1951 m. spalio dienas iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių. Tarp jų – daugiau kaip 5 tūkst. vaikų. Vaikai taip ir nesuprato, kodėl turi palikti savo namus, mokyklą, draugus ir Tėvynę. Ona Pribušauskaitė-Kaminskienė (Raimundo Kaminsko močiutė, – aut. pastaba) prisimena apie tremties dieną: „… sušukau: „KELKITĖS, VAIKAI, ATVAŽIAVO MUS VEŽTI.“ Mums (Raimundo Kaminsko mamai. – aut. pastaba) reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Tačiau vietoje mokyklos – į Sibirą….“ Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės paskubom krovė maistą į lininius pagalvių užvalkalus…”¹ 1951 m. spalio 2-3 d. 39 tremtinių vaikai, deja, tremties vietų taip ir nepasiekė.

Už šių skaičių slypi ne statistika. Už kiekvieno skaičiaus – žmogaus gyvenimas. Prarasti namai, sutraukyti šeimų ryšiai, palikta žemė, nutrauktas įprastas gyvenimas ir iš žmogaus atimta teisė gyventi savo Tėvynėje. Todėl šiandien mes kalbame ne tik apie istorinius skaičius. Mes kalbame apie žmones.

„Osenj“ – sisteminės represinės politikos dalis

1951 m. spalio 2–3 dienomis įvykdytas trėmimas buvo didžiausias, tačiau ne vienintelis tų metų masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Represijos vyko ir rugsėjį, ir lapkritį. Pavieniai žmonių trėmimai tęsėsi ir 1952 m. pradžioje, o sovietinis represinis aparatas veikė ir vėlesniais, po Stalino baigties 1953 metais.

Todėl operacijos „Osenj“ negalima vertinti kaip nuo kitų represijų atskirtos vienkartinės akcijos. Ji buvo platesnės, nuoseklios ir sistemingos sovietinės okupacinės politikos ir genocido dalis. Kitaip, sovietų režimas vykdė sistemingą Lietuvos gyventojų naikinimą ir deportacijas, siekdamas palaužti ginkluotą bei dvasinį pasipriešinimą okupacijai, priverstinai įgyvendinti kolektyvizaciją ir pakeisti demografinę krašto sudėtį. Per visą 1951 m. rudens laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 5 tūkst. šeimų, apėmusių daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Vėliau, 2019 m. EŽTT konstatavo, jog 1944-1953 m. Lietuvoje vyko genocidas – nusikaltimai humaniškumui, kuriems netaikoma senatis.

Sovietų režimo tikslai buvo aiškūs. Siekta prievarta pertvarkyti Lietuvos kaimą, įtvirtinti kolektyvizaciją, silpninti pasipriešinimą okupacijai, atskirti Lietuvos partizanus nuo jų rėmėjų ir išplėšti žmones iš jų namų, žemės bei bendruomenių. Tremtis buvo ne tik žmogaus išgabenimas į tolimą ir svetimą kraštą. Tai buvo smūgis šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei. Žmogus buvo atskiriamas nuo savo žemės, nuo artimųjų, nuo įprasto gyvenimo ir nuo aplinkos, kurioje buvo kuriama jo šeimos ir tautos istorija.

Bendra Baltijos tautų ir Lenkijos istorinė patirtis

Operacija „Osenj“ buvo vykdoma ne tik Lietuvoje. Sovietinės deportacijos ir represijos palietė ir kitas Baltijos valstybes bei Lenkijos žmones. Mūsų tautas sieja sudėtinga XX amžiaus istorija, patirtos okupacijos, represijos, prievartinės deportacijos ir nenutrūkęs laisvės siekis. Ši bendra istorinė patirtis šiandien telkia ir Lietuvos politinių kalinių žmones, bet ir „Baltijos Aljanso“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos, vienijančios Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos tremtinių bendruomenę. Mus vienija ne tik bendra praeitis. Mus vienija ir atsakomybė už ateitį – saugoti ištremtųjų ir represijų aukų atminimą, liudyti istorinę tiesą, puoselėti tarpusavio solidarumą ir perduoti šią atmintį ateities kartoms.

Šiandien gyvename laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje. Turime valstybę, kurios laisvę atkūrėme taikiu, tačiau ryžtingu būdu. Todėl šiandien ypač svarbu suvokti, kad istorinė atmintis nėra vien praeities liudijimas. Ji yra mūsų laisvės, europinės tapatybės, solidarumo ir atsakomybės už ateitį pamatas.

Tremtis nenugalėjo laisvės siekio. O okupacija nepajėgė ištrinti atminties. Žmonės išgyveno. Liudijo. Grįžo. Pasakoja savo vaikams ir anūkams. Nes šiandien mes galime kalbėti jų vardu – ne už juos, bet kartu su jų išsaugotu liudijimu džiaugtis laisva Lietuva.

Mūsų pareiga – nepamiršti

Šiandien esame čia, Vilniuje, Aukų gatvėje, tremtinių panteone (taip vadinu šią istoriškai susiformavusią, memorialinės erdvės požymių turinčią vietą, kurios faktinį memorialinį statusą asociacijos „Baltijos Aljansas“ vardu siekiu įteisinti. – aut. pastaba) tam, kad tylėdami išgirstume tuos, kurių balsą anuomet buvo bandoma nutildyti. Kad prisimintume vaikus, kurie tremties vietų taip ir nepasiekė. Šeimas, kurioms buvo atimti namai. Tėvus ir motinas, priverstus palikti savo žemę. Jaunus žmones, kurių gyvenimus pakeitė okupacija ir represijos. Ir visus tuos, kurie išgyveno tremtį, netektis ir pažeminimą, tačiau išsaugojo svarbiausia – žmogaus orumą, tikėjimą laisve ir viltį sugrįžti. Tuo galime didžiuotis ir džiaugtis.

Šiandien mes turime galimybę jų namus – jų istoriją, jų atminimą, jų liudijimą – sugrąžinti į mūsų bendrą istorinę atmintį.

Tad prisiminkime… Pagerbkime… Liudykime… Perduokime.“

The post 1951 m. tremčių minėjimas: istorinė atmintis ir atsakomybė už ateitį appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Spalio 02 d. Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj” („Ruduo”) 75-ųjų metinių minėjimas, kuri organizavo LPKTS Kauno filialas.

Minėjime kalbėjęs  LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas, akcentavo politinių kalinių ir tremtinių istorinės atminties nuolatinio  liudijimo svarbą viešose erdvėse/kanaluose ir citavo savo mamos   Onos (Pribušauskaitės)  Kaminskienės atsiminimus,  kai  1951 m. spalio 2 d. apie 2 val. naktį į jos namus Pasvalio raj., Tetirvinų kaime atvyko nepažįstamas asmuo civiliniais rūbais kalbantis lietuviškai ir du asmenys apsirengę kariškais drabužiais kalbantys rusiškai.

„Jie tik pasitikslino, kas čia gyvena ir nieko daugiau nesiaiškino. Du asmenys kariškais drabužiais pasiliko namuose per naktį. Saugojo tik tėtį. Ryte apie 8 00-9 00 val iš kaimo subėgo žmonės. Mama (mano močiutė/baba) sušuko: KELKITĖS VAIKAI, ATVAŽIAVO VEŽTI. Mums reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Vietoje mokyklos į Sibirą. Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės padėjo krauti maistą ir kitus daiktus. Maistą paskubomis dėjo į lininius pagalvių užvalkalus. Kaimynai spėjo papjauti 10 žąsų. Medų pylė į uogienes. Sunkvežimyje buvo penki vaikai, du tėvai ir močiutė/baba bei du ginkluoti sovietų kariai, kurie mus saugojo. Buvo sakoma, kad neprisikraukite daug daiktų, nes dar reiks paimti vieną šeimą. Bet žmonės nekreipė į tai dėmesio ir ką galėjo tą krovė į mašiną. Mašina buvo pilna ir vežė tik vieną mūsų šeimą. Vežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Vagone mūsų šeima buvo jau paskutinė. Vagone buvo 31 žmogus iš jų 11 vaikų. Vagone buvo šios šeimos: Barauskų (iš Pasvalio r.), Rimšų (iš Panevėžio r.), Linkevičių (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos), Navakų (iš Pasvalio r.), Pažemeckų (iš Pasvalio r.) bei Pribušauskų šeimos (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos, Tetirvinų kaimo). Sovietai į numatytą vietą Tomsko srityje, Asino rajone, Tunguskij bor mūsų šeimą atvežė/pristatė 1951 spalio 28 d. Tenai jau 1951 m. lapkričio 12 d, mirė brolis Apolinaras 1,5 metų, 1951 m. lapkričio 13 d. mirė sesuo Vandutė 6,5 metų, mane sunkiai sergančią 8,5 metų vieną be tėvų paguldė į ligoninę Baturine (tik atidaryta, ta vadinama ligoninė buvo mediniame barake). Ligoninėje gulėjau apie mėnesį”.

Prisiminimais apie tremties patirtis ir savo emocinius išgyvenimus dalijosi 1951 m. spalio 2 d. tremtinė Dalia Valukonienė  ir 1951 m. spalio 2 d. tremtinys, visuomenininkas, ilgametis sporto bei sveikos gyvensenos puoselėtojas Petras Sventickas.  

 Tarptautinio labdaros fondo „Helping wing” („Pagalbos sparnas”) vadovas Algis Šimoniūtis su Ukrainos karo veteranais padėkojo už paramą kovojančiai Ukrainai ir dalijosi mintimis apie  Ukrainos ir Lietuvos tremtinių bendrystę, nuolatinio bendradarbiavimo patirtis ir apie kitus šiandieninio Rusijos karo prieš Ukrainą dalykus.

Kauno politinių kalinių ir tremtinių choras „Ilgesys” (pirmasis tremtinių ir politinių kalinių choras Lietuvoje, susikūręs dar 1988 m. Vadovas Mindaugas Šikšnius – profesionalus choro dirigentas ir pedagogas) pristatė meninę programą, kurią  sudarė Lietuvos partizanų ir tremtinių dainos,  religinės giesmės ir atspindintys meilę Tėvynei bei istorinės atminties išsaugojimą. Choro programoje sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo tokie kūriniai kaip „Palinko liepa šalia kelio”, „Liki sveika, mergyte mano”, „Slėpkitės, naktys”, „Uralo kalno pakraštyje”, „Supas bangos” bei giesmė „Marija, Marija”.” ir kitos dainos.  Tremtinė Bronė Paulavičienė skaitė   tremties bei Tėvynės ilgesio temomis parašytus   eilėraščius.

Renginį vedė LPKTS Kauno filialo atstovė Jolanta Žakevičienė.

Renginyje dalyvavo LPKTS Kauno filialo ir LPKTB Kauno skyriaus nariai, miesto gyventojai ir kiti svečiai.

 Istorijos šaltiniai liudija, kad 1951 m. rugsėjo 20‒21 d., 1951 m. spalio 2‒3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. sovietinės represinės struktūros įvykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „OSEN” („Ruduo”), kurios metu į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.

The post Paminėtos Lietuvos gyventojų trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-osios metinės appeared first on Voruta.

1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai. Atnaujiname niekada aktualumo neprarasiančią 2022 m. skelbtą Rasos Kalinauskaitės publikaciją.

Rasa Kalinauskaitė,  www.voruta.lt

Rugsėjo 30-ąją su būreliu trakiškių ir pora iš toliau atvykusių žmonių leidomės į ekskursiją po Trakų senamiestį – aplankėme vietas, menančias iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusius žydus, stabtelėjome prie išlikusių jų namų. Tapome bendrakeleiviais, nes seniau Trakus pažįstantieji pasidalino atsiminimais ir prieš daug dešimtmečių darytomis nuotraukomis, kuriose įamžintas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitęs miestas. Norėčiau pasidalinti ir su tais, kas negalėjo atvykti, tad pabandžiau šią kelionę užrašyti.

Tai atminties ekskursija, nes tą dieną, rugsėjo 30-ąją, 1941 m. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai. Šią vasarą prie kolektyvinio jų kapo Varnikuose – tiksliau, kapu tapusios žudynių duobės – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė stendą su dalies aukų vardais. Ten užrašyti tik Trakų miesto žydų vardai – tie, kuriuos žinojome.

Kai kurių iš šių žmonių liko ir nuotraukos. Štai Cvi Mitlianskis, subūręs Trakų žydų mandolinų ansamblį – aukštas šviesiaplaukis vyras su elegantiška varlyte ant marškinių apykaklės, septintas iš dešinės tarp muzikantų, kurie žvelgia susikaupę, orūs, su muzikos instrumentais rankose. Dauguma nužudyti tą pačią dieną. Kaip ir Cvi brolis Juozapas, kurio šioje nuotraukoje nėra – studijavęs konservatorijoje Vilniuje, o Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais šviesiais jaunuoliais sugebėjęs įsteigti Trakuose žydų mokyklą. Nachumą Cvi ir Michaelį Chasdą matome ne tik su mandolinomis, bet ir besimokančius žemės ūkio darbų, reikalingų komunose Palestinoje. O pirmas iš dešinės toje nuotraukoje stovi Abraomas Nudleris – žinome, kur Trakuose gyveno Nudlerių šeima.

Trakų žydų pasaulio, kurį fiziškai ir dvasiškai naikino abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacių, ir sovietų – nebėra daugiau nei 80 metų. Todėl nuostabu, kad išliko ne tik nuotraukos ir archyviniai dokumentai, bet ir tą pasaulį pažinojusių žmonių atsiminimai. Pirmiausia – 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurioje žydų išeiviai, išvykę iš Trakų iki Holokausto, įamžino savo bendruomenės atminimą ir paskelbė nužudytųjų sąrašą[1]. Taip pat Trakų senbuvių, žydų kaimynų liudijimai. Laimei, juos spėjo įrašyti šiame mieste gimusi ir jo paveldą tyrinėjanti kultūrologė dr. Lina Leparskienė. Daugelis jos kalbintų senųjų trakiškių jau Anapilyje, bet prabyla knygose „Papasakoti Trakai” ir „Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“.

Trakų senbuvių liudijimai ypač svarbūs, nes skirtingų tautų ir tikėjimų kaimynystė yra šimtmečiais Trakų veidą formavęs bruožas, menantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – tuos laikus, kai Lietuva tapo krikščioniška, Žalgirio mūšyje pakirsta Vokiečių ordino galybė, o viduramžių valstybė plačiai nusidriekė tarp Vakarų ir Rytų. Gyvenimą pusiasalio žemės lopinėlyje, kurio kiekviena pėda tirštai prigirdyta likimų ir didžiosios, visai Lietuvai svarbios istorijos, žydai dalinosi su karaimais, katalikais lietuviais ir lenkais, musulmonais totoriais, stačiatikiais ir sentikiais rusais. Dar 1413–14 m. per Lietuvą keliavęs flamandų riteris ir diplomatas Žiliberas de Lanua parašė, kad Trakuose gyvena totoriai, lietuviai, vokiečiai, rusai ir labai daug žydų – taip LDK laikais vadinti ir žydai, ir karaimai. XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, kurios sinagoga minima 1533 m. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime.

Jeigu palygintume Trakus su knyga, ji būtų miniatiūrinė apimtimi, bet savo pasakojamų istorijų įvairove sunkiai aprėpiama ir daugialypė, nes įamžinusi skirtingas, viena kitą papildančias, o kartais ir aštriomis briaunomis susikertančias miesto gyventojų tapatybes. Jos puslapiai sudilę nuo daugybės perrašymų, o per naujausią, gerai įskaitomą tekstą prasišviečia klodai senesnių rašmenų, sąmoningai trintų ar išblukintų laiko. Trakų žydų istorija, siekianti 500 metų – puslapis, kurį iš šios knygos bandyta visai išplėšti.

Todėl ilgą laiką buvo pamiršta, kur stovėjo paskutinė Trakų sinagoga – žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo šerdis – nors ta vieta yra miesto centre, šalia sovietmečiu pastatyto dabartinės Trakų r. savivaldybės pastato. Kaip ir daug kas Trakuose, ši erdvė per karus ir okupacijas buvo smarkiai perkeista.

Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. funduota Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas. Tas artumas – LDK paveldas, nes šioje miesto dalyje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno ir krikščionys, ir nekrikščioniškos bendruomenės.

Ji vadinta Didžiuoju miestu, atskiriant nuo karaimų Mažojo miesto, ir turėjo 1409 m. suteiktą Magdeburgo miesto teisę. Be katalikų bažnyčios ir Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvės, dar XIV a. stovėjusios pusiasalio pietuose prie kelio į miestą ir gynybinio pylimo, čia buvo ir mečetė, pastatyta 1398 m. Vytauto mieste įkurdintų totorių, o nugriauta 1609 m. fanatikų minios. Ji stovėjo Dūdakalnyje – totorių gyventoje vakarinėje miesto dalyje prie Totoriškių ežero.

Totorius priminė ir link sinagogos tarpukariu iš Didžiosios Vilniaus (Wielka Wileńska) gatvės (dabartinės Vytauto) vedusi, o sovietmečiu sunaikinta Mahometonų gatvelė[1]. Likusi neužstatyta jos dalis dabar pavadinta Totorių skveru, čia 2017 m. įrengta atminimo lenta su įrašu (deja, vis sunkiau įskaitomu) apie Trakuose, kaip manoma, gimusį Chadži-Girėjų – totorių valstybės Krymo chanato įkūrėją ir Girėjų dinastijos pradininką.

Senąją Mahometonų gatvelę matome pažymėtą punktyru TINP direkcijos architekto Algirdo Steponavičiaus parengtoje schemoje. Ryškesne mėlyna linija apibrėžta paskutinė Trakų sinagoga, pastatyta apie 1863 m., o nugriauta 1966 m.

Analizuodamas architekto Stanislovo Mikulionio (1935–1992) prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. padarytas nuotraukas ir kartografinę medžiagą, architektas A. Steponavičius ne tik tiksliai pažymėjo šį pastatą planuose, bet ir išsiaiškino, kur stovėdamas St. Mikulionis jį nufotografavo. Tą vietą, esančią automobilių stovėjimo aikštelėje už Trakų r. savivaldybės, nesunku surasti, 1966 m. vaizdą lyginant su dabartiniu. Paaiškėjo, kad ant dalies sinagogos ploto sovietmečiu buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, o dalis liko neužstatyta – tai erdvė tarp daugiabučio ir vaikų žaidimų aikštelės, už savivaldybės kaimynystėje stovinčio garažo tvoros.

Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Apatinis aukštas skirtas vyrams, viršutinis – moterų galerija. Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo–Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu[1] – ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasididžiuoti. Pirmajame aukšte veikė ir mokykla, skirta mokytojui neįstengiančių sumokėti vargšų vaikams, o neturtingi pakeleiviai ten pat galėjo apsistoti nakvynei.

Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilti einant tarnybon“, – rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporte apskrities policijos vadui[2]. Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis, o 1966 m. nugriautas – dėsninga, žinant, kad sovietai įvairių konfesijų maldos namus vertė sandėliais ir ateizmo muziejais, o sinagogas propaganda vaizdavo kaip antitarybinių sąmokslų vietą[3].

Šiemet besibaigiant vasarai pasiekė žinia apie šioje sinagogoje dirbusio paskutiniojo Trakų rabino Cvi Arjės Parcovičiaus, kartu su visais nužudyto Varnikų miške, sūnų Nachumą – jis liko gyvas ir tapo pasaulyje garsiu Talmudo žinovu bei mokytoju. Apie tai elektroniniame laiške parašė Lietuvoje viešėjęs ir žydų žudynių vietą Varnikuose aplankęs rabinas Elchonon Baron. „Paskutinysis Trakų rabinas dar visai jaunutį savo sūnų Nachumą, vunderkindą, išsiuntė mokytis į ješivą, ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Tapęs prestižinės Myro ješivos mokiniu, jis išsigelbėjo su Sugiharos viza. Galiausiai pasiekė Izraelį ir ten vedė vieno iš šios ješivos dekanų rabino Chaimo Šmulevičiaus dukterį. Jo Talmudo paskaitos buvo tarptautiniu mastu vertinamos kaip tuo metu geriausios. Jo sūnūs ir žentai – pasaulyje žinomi dėstytojai. Dukters vyras rabinas Ošeris Arielis, kuris Miro ješivoje Jeruzalėje skaito paskaitas maždaug penkiems šimtams studentų, šiuo metu yra pripažįstamas geriausiu Talmudo dėstytoju pasaulyje“, – rašoma rabino E. Barono laiške.

1923 m. Trakuose gimęs Nachumas Parcovičius mirė 1986 m. Garsi Myro ješiva, su kuria jis išsigelbėjo, 1939 m. sovietams užėmus šį Lenkijos (dabar – Baltarusijos) teritorijoje buvusį miestą pasitraukė į tų metų rudenį Lietuvai atitekusį Vilnių. 1941 m. pradžioje ješivos rabinai ir mokiniai su japonų diplomato Čijunės Sugiharos tranzitinėmis vizomis per Sovietų Sąjungos teritoriją pasiekė Japoniją, o tada buvo išsiųsti į jos okupuotą Šanchajų[4]. Ten atsidūrė gete, kur gyveno iš įvairių Europos šalių pabėgę žydai ir susitelkė litvakų diaspora. Anot šią istoriją tyrinėjusio kultūros geografo Laimono Briedžio, Šanchajaus gete kalbėta rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, angliškai ir Vilniaus žydų kalba, leisti jidiš laikraščiai bei žurnalai, transliuota speciali radijo programa, veikė maldos namai ir religinės mokyklos, tarp jų Myro ješiva, kuri išliko mažai pakitusi, o jos studentai, paskutinieji Europos pabėgėliai, Šanchajuje išsiskyrę ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis[5]. Dabar žinome, kad šioje išsigelbėjimo istorijoje, Lietuvą susiejusioje su Kinija, yra ir dalelė Trakų.

Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862–1915). Galbūt jis galėjo būti dabartinės vaikų žaidimų aikštelės vietoje – šalia mediniame name gyvenanti moteris prisimena ten stovėjus ypač gražų, iš kitų medinukų išsiskyrusį namą, sudegusį sovietmečiu.

Nuo sinagogos kiek paėjėję link Totoriškių ežero prieiname buvusios pirties vietą. Anot karaimo Michailo Zajančkovskio (1922–2014), kurio pasakojimą įrašė L. Leparskienė, tarpukariu vienas iš miestelio žydų nuomavosi pirtį iš magistrato. Tai buvo mūrinis pastatas prie „Liežuviu“ trakiškių vadinamo pakrantės iškyšulio. „Kiekvieną ketvirtadienį – moterims, šeštadienį – vyrams. Iškūrendavo ir… labai gera pirtis buvo“, – prisiminė M. Zajančkovskis.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje rašoma apie kiek senesnius laikus ir kiek kitaip. Pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, įsteigusi žydų bendruomenė. Ketvirtadieniais ji būdavusi prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai surikdavo – „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos susirinkdavo nusiprausti prieš artėjantį šabą. Vyrams pirtį prišildydavo penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten prausėsi ir Trakuose įsikūrusios caro kariuomenės įgulos kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavusi dainą, o vaikai bėgdavę iš paskos miesto gatvelėmis. Trakuose žydai turėjo ir ritualinę pirtį mikvą, bet kol kas nežinome, kur ji buvo.

Žydo pirtininko šeima, anot M. Zajančkovskio, gyvenusi Vytauto gatvėje netoli XIX a. pastatytos Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės priešais daubą, kurią vietiniai vadindavo „jama“, bei „kolonke“ vadintą senąją vandens kolonėlę. Sovietmečiu jų namą nugriovė – dabar maždaug jo vietoje stovi du rudai nudažyti medinukai (Vytauto g. 43 ir 45).

Netoliese gyveno ir Nudlerių šeima. Jų namas, kaip nurodė M. Zajančkovskis, buvo prie cerkvės, o sovietmečiu jį nugriovus ten pat pastatyta vaistinė (Vytauto g. 34). Iš žydų išeivių 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ žinome, kad šalia cerkvės gyveno Izraelis Nudleris, vieną kambarį išnuomavęs žydų bibliotekos skaityklai. Pamatus šiai bibliotekai padėjo hebrajų kalbos mokytojas, parūpinęs vaikams skirtų knygų ir sutelkęs mažųjų skaitytojų būrį, kurio nariai užaugę po Pirmojo pasaulinio karo ir įsteigė biblioteką. Vienas iš jos steigėjų Jokūbas Meiras Bunimovičius ir Izraelis Nudleris įrašyti tarp Varnikuose nužudytų žmonių.

Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje[1] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės. Pakeliui link jos praeiname kelis namus, apie kurių senuosius šeimininkus šiek tiek žinome.

Kaip prisiminė šviesios atminties trakiškė mokytoja, knygos apie Trakų mokytojų seminariją autorė Ona Bražiūnienė, prieš Antrąjį pasaulinį karą viename iš gražiausių medinių miestelio namų „priešais buitinį“ veikė žydų tekstilės manufaktūra. Anot mokytoją kalbinusios L. Leparskienės, toje vietoje dabar matome šviesų, erdvumu išsiskiriantį namą (Vytauto g. 16). Ekskursijoje dalyvavęs istorijos žurnalo „Voruta“ ir „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius prisiminė, kad sovietmečiu jis buvo pastatytas iš naujo, bet toks pat, kaip buvęs. Prieškariu visą pirmąjį pastato aukštą užėmė tais laikais prabangi atrodžiusi manufaktūros parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti įvairių medžiagų, o antrajame gyveno savininkų šeima. O. Bražiūnienė mokėsi ir bičiuliavosi su jų dukra, tad kartą per Velykas žydų šeima ją pasikvietė į svečius – pavaišino macais, o draugės tėvas padovanojo medžiagą. „Tos mergaitės tėvas buvo labai dėkingas, kad aš draugauju su jo dukra. Nusivedė mane į parduotuvę ir leido išsirinkti kokią noriu medžiagą. Aš išsirinkau – tai kokią suknią mama man pasiuvo! Tai va, turėjau vieną gerą suknelę. Man po šiai dienai stovi akyse tas žydas. Jie buvo suvaryti už ežero į tas vilas. Jie, būdavo, su žvaigžde šluoja gatves. Jis į mane pasižiūrėjo – tik ašaros. Kalbėt negalima. Ir kažkur pasimaišė vokietis. Tai jis mane pakėlė už kasų. Po kelių dienų juos sušaudė. Mes girdėjom, kaip šaudo”, – prisiminė mokytoja. Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje minima, kad tekstilės parduotuvės-manufaktūros priklausė miestelio centre gyvenusiems senbuviams ir šis verslas laikytas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio (Kloiznerio), kurio paminklas yra Trakų žydų senosiose kapinėse, ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

L. Leparskienės kalbintas M. Zajančkovskis detaliai nupasakojo vietą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė žydui Buinimovičiui priklausiusi alkoholinių gėrimų parduotuvė. Galima spėti, kad tai vienas iš namų, kurių dabartiniai adresai Vytauto g. 17 ir 15.

Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą. „Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).

Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“. O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluch, aprūpindavęs duona visus Trakus. Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvadinant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas[1]. Šį asmenvardį kita forma – Beras (Berelis) Glochas – randame 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše.

Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“ Galbūt čia minima ta pati Berelio Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.

Tame pačiame atviruke atpažįstame ir iki dabar išlikusį didelį mūrinį namą (Vytauto g. 5), stovintį priešais kepyklos vietoje veikiančią šokoladinę. Tarpukariu jame gyvenęs žydas Levinas, kurio pavardę prisiminė keli senieji trakiškiai. Kiti šaltiniai mini du Trakų gyventojus tokia pavarde. Cvi Levinas 1920 m. Rotušės aikštėje surengęs plebiscitą, kurio metu visi miestiečiai pasisakė prieš bolševikus ir lietuvių garbei šaukė „Tegyvuoja!” – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje „Trakai“. Tokio plebiscito prireikę, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos teisę į Vilnių, sovietų armija likusi Trakuose, o tiltas tapęs riba tarp Rusijos ir Lietuvos karių. Cvi Levinas įrašytas Varnikų žudynių aukų sąraše. Archyviniuose dokumentuose dar minimas Giršas Levinas, prekiavęs mėsa. Mėsa pas žydą Leviną būdavo perkama ir Užutrakio dvaro gyventojams, o jo sūnus vienintelis mokykloje turėjęs didelį odinį portfelį, tapusį pavydo objektu – rašoma istorikės dr. Lilianos Narkovič knygoje[1]. Ar mūrinis namas priešais šokoladinę priklausė kuriam nors iš šių Levinų, kol kas nežinia.

Už Rotušės aikštės prasidedančiame Mažajame mieste, kaip vadinta karaimiška Trakų dalis, kuriai Kazimieras Jogailaitis 1441 m. taip pat suteikė Magdeburgo teisę, žydų beveik negyveno – vos vienas kitas nuomininkas ir šeima, garsėjusi savo name įsirengta gaiviųjų gėrimų gamyklėle. Šis pastatas išliko – tai prie kavinės „Markizas“ stovintis geltonas namas (Karaimų g. 25). Anot L. Leparskienės įrašyto L. Maškevič pasakojimo, žydų šeima jį nusipirko iš karaimų Pileckių. Viename gale gyveno patys, o kitame laikė parduotuvėlę, kur pardavinėjo ne tik maistą, bet ir iš ežero prikirstą ledą bei savo pagamintą girą ir limonadą. „Ratas toks didžiausias sukdavosi. Be to, buvo rūsys, giliai įkastas į žemę. Žiemą jie prisikirsdavo ledo, sudėdavo į rūsį ir užpildavo drožlėmis. Taip laikėsi per visą vasarą. Ir mes eidavom ten pirkti to ledo“, – pasakojo L. Maškevič. O M. Zajančkovskis taip apibūdino limonado gamybos procesą: „Ten šulinys būdavo, jis pumpuodavo vandenį, gazuodavo, leisdavo tą syropą ir išvežiodavo per visą miestą.“

Šios limonadinės šeimininkų vardus sužinome iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos „Trakai“ – tai Izaokas ir Pesė Stražai. Jų „gamyklėlėje“, tiekusioje sodos vandenį Trakams ir aplinkiniams miesteliams, dirbo visi šeimos nariai ir vienintelis samdytas darbininkas. Savo parduotuvėje be daugybės kitų dalykų pardavinėjo ir Pesės iškeptą duoną. Be to, užsidirbdavo iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pardavę pirkliams iš Vilniaus. Bet iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio šeimai aprūpinti neužteko, nes Izaokas norėjęs ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tad turėjęs ruošti didesnį kraitį. Iš tiesų – po dukters vestuvių tėvas likęs tarsi po gaisro… Izaokas ir Pesė Stražai įrašyti 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše. Priešais buvusius jų namus kitoje gatvės pusėje, anot L. Maškevič atsiminimų, taip pat veikė parduotuvėlė, kurią laikė iš karaimų namą išsinuomavę žydai.

Užtiltėje, kadaise buvusioje už miesto ribos, minimas dar vienas su žydų bendruomenės gyvenimu susijęs objektas – ant kalvos stovėjusi skerdykla, į kurią šochetui[1] Aronui Elijui Šneideriui tekdavę eiti kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį. Kelias buvęs ilgas ir kopdamas į aukštą kalvą jis gerokai uždusdavęs, – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje. Šio žmogaus kapas yra senosiose Trakų žydų kapinėse.

Jeigu iš Mažojo miesto į Didįjį pasirinktume grįžti ežerų pakrantėmis, ties iškyšuliu tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų, kur nuo XIV a. stovėjo Pusiasalio pilis, prieitume neseniai pastatytą tiltą, vedantį link Varnikų kaimo. Trakų žydams ši vieta tapo viena iš paskutinių prievartos ir siaubo vietų.

1941 m. rugsėjo pabaigoje, kai iki žudynių Varnikų miške buvo likę kiek daugiau nei savaitė, pagal vietos valdžios duotą sąrašą policininkai naktį varė Trakų miesto žydus iš namų, sodino į valtis ir kėlė per Lukos (Bernardinų) ežerą į kitą krantą, o ten vedė į pakrantėje stovėjusius keturis buvusios Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namus, paverstus laikinu getu. Kaip sovietmečiu apklausiamas KGB nurodė Trakų miesto ir valsčiaus policijai vadovavęs Kazys Čaplikas, iki penktos valandos ryto visi sąrašuose buvę žydai iš miesto buvo suvaryti į getą, o jų perkėlimas vyko per Lukos (Bernardinų) ir Galvės ežerų sąsmauką. Tą pačią vietą minėjo ir L. Leparskienės kalbinti Trakų senbuviai. Jie prisiminė dabartinio tilto vietoje nuo seno buvusią perkėlą, kuria vykdami į Trakų bažnyčią ar turgų naudojosi Varnikų kaimo gyventojai – per ten žydai ir buvę plukdomi į laikiną getą.

Netrukus į jį buvo uždaryti ir Aukštadvario, Onuškio, Lentvario, Rūdiškių bei Žydkaimio žydai. Suvarius pusantro tūkstančio žmonių į buvusios poilsinės teritoriją su keturiais vasarnamiais, ji turėjo būti sausakimša. Prižiūrėti įkalintuosius pavesta Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkams. „Žydams nedavė maisto ir vandens. Perpildytuose barakuose prašydami valgyti verkė vaikai, o išbadėję tėvai ir motinos buvo taip nusilpę ir apimti nevilties, kad nebeturėjo ašarų. Daug suaugusiųjų ir vaikų ištino nuo bado. Tuose barakuose jie kentėjo iki Jom Kipuro išvakarių“, – nurodyta 1946 m. užrašytame per Holokaustą išlikusios Žydkaimio gyventojos Dvoros Gaus-Plis liudijime[1].

Kur yra ši kančios vieta, padeda suprasti 1939 m. rudenį iš lėktuvo padaryta nuotrauka: keturi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namai stovi Lukos (Bernardinų) ežero iškyšulyje, o anapus ežero matyti Trakų senamiestis su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kiek į kairę nuo jos atpažįstama Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvė. Per daugiau nei aštuonis dešimtmečius ta vieta smarkiai pasikeitė: iš pastatų, kuriuose Trakų ir kitų miestelių žydai buvo kalinami paskutinėmis gyvenimo dienomis, liko tik pamatai, kuriuos nežinančiam žmogui būtų sunku surasti medžiais apaugusioje pakrantėje.

Iš laikino geto 1941 m. rugsėjo 30 d. žydai buvo išvaryti į Varnikų mišką prie iš anksto iškastos duobės, kur juos išžudė specialiai žmonių žudymui nacių sukurtas Ypatingasis būrys, tuo tikslu atvažiavęs iš Vilniaus.

Į karaimo M. Zajančkovskio, tuomet dar paauglio, atmintį įsirėžė per ežerą iki Trakų aidėjęs šaudymo garsas ir žudikų pokalbis, kurio objektu tapo jis pats. „Tą dieną, kai girdėjosi šūviai, pats nežinau kaip atsiradau ant seno pašto suoliuko. Aš ten sėdėjau, man jau buvo 14 metų. Kaip tik kareiviai grįžo iš to darbo. Galva kirpta, plaukai juodi. Aš lietuvių kalbos tada visai nežinojau. Ir girdžiu: „Žydas“? O antras sako: „Žydų jau nebėra“. Šitą aš atsiminiau. Gal jie būtų nusprendę, kad aš žydas, ir mane nušautų. Neduok Dieve. Mes žydus žinojom.“, – Trakų senbuvių atsiminimus rinkusiai L. Leparskienei pasakojo M. Zajančkovskis.

Literatūra ir šaltiniai

[1] Leibo Koniuchovskio 1946 m. užrašytų liudijimų 1993 m. vertimo į anglų kalbą (vertėjas dr. Jonathan Boyarin) mašinraštis iš YIVO instituto archyvo (YIVO, RG 1390), p. 451. Į lietuvių k. išversta straipsnio autorės.

[1] Šochetas (hebr. skerdikas) – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.

[1] Liliana Narkowicz, Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, Warszawa, 2007, p. 209. Cituojama pagal neskelbtą Andželos Kriaučiūnienės vertimą iš lenkų kalbos.

[1] Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 88 (Trakų ir Lentvario valsčiuose iki Antrojo pasaulinio karo veikusių žydų parduotuvių sąrašas, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. I, l. 346; LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. II, l. 925, 959, 962–963).

[1] Jan Jerzy Tochtermann, Troki: Zarys antropogeograficzny, Wilno: Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, vol. IX, zeszyt I.

[1] Šamašas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria per Chanuką uždegamos kitos aštuonios chanukijos žvakės.

[2] LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 549.

[3] Justas Stončius, „Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus Valiutininkų byla“, bernardinai.lt, 2017-03-27, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-03-26-antisemitizmas-sovietu-lietuvoje-vilniaus-valiutininku-byla/ <žiūrėta 2022-09-28>.

[4]  „The Rescue of the Mir Yeshiva“, yadvashem.org, prieiga: https://www.yadvashem.org/exhibitions/mir/during-the-holocaust/rescue-mir-yeshiva.html <žiūrėta 2022-10-04>.

[5] Mindaugas Klusas, „Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu“, lrt.lt, 2020-07-26, prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1194305/sugiharos-pabegeliai-sanchajuje-per-juos-lietuva-tapo-kinijos-istorijos-trupineliu <žiūrėta 2022-10-04>.

[1] Birutė Lisauskaitė, „Totoriai Trakuose“, Voruta.lt, 2017-10-02, prieiga internete: http://www.voruta.lt/birute-lisauskaite-totoriai-trakuose/

[1] JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje saugomo leidinio skaitmeninė kopija prieinama internete: https://archive.org/details/troki00unse. Vertimas į anglų kalbą: Troki [translation of Troki Yizkor Book, Tel Aviv, 1954], translator Rabbi Molly Karp, 1999-2020 by JewishGen, Inc., prieiga internete: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html. Dalis nuotraukų iš šios knygos, taip pat dr. L. Lempertienės išverstas 1941-09-30 nužudytų Trakų žydų sąrašas paskelbti TINP direkcijos leidinyje: Rasa Kalinauskaitė, Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai, 2021.

The post Rasa Kalinauskaitė. Atminties kelionė per Trakus appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Su  Algirdu Vaclovu Patacku, kurio 83-iąsias gimimo metines pažymėtume rugsėjo 28 d., mano bendravimas buvo epizodinis. Dažnai jį pakalbindavau savo televizijos laidoms, o ruošdamasis šiems interviu įvairiais vidaus ir užsienio klausimais pasidomėdavau gilesniais šios įdomios ir tvirtos asmenybės klodais.

Poetiškos sielos politikas buvo netipinis atvejis mūsų valstybės padangėje. Turėjo poetinį slapyvardį Algis Rudamina, bet buvo baigęs „nelyrinius“ mokslus – inžinierius technologas. Matyt, jo slapyvardis pasiskolintas iš istorinės Sūduvos žemės pavadinimo, o šis – nuo žodžio „rūda“. Dar jį galima paaiškinti pirmojo lietuvių misionieriaus, jėzuito Andriaus Rudaminos (1596-1631), dirbusio Indijoje, Kinijoje, ten ir palaidoto, pavarde. A. Patackas ypač domėjosi lietuvių tradicijomis, baltų kultūra. Jis nemažai rašė apie mirties virsmą, palydėtuvių į Amžinąją kelionę tradicijas, o jo 2013 m. išleista knyga LITUA tapo nacionaliniu bestseleriu.

Nedrįstu gilintis į šią paslaptingą ir kartu stebėtinai tvirtą asmenybę, nes nedaug ją pažinojau. Dažnai jį matydavau šalia profesoriaus Vytauto Landsbegio, sakoma, kad jis ir saugojo tuometinį valstybės vadovą.

Mano žurnalistinis kelias su juo susikirto 1992 m., kai kartu su valstybine delegacija mane pakvietė vykti komandiruotėn į Grozną, į pirmąsias nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusios Čečėnijos metines. Gal dešimties deputatų grupę lydėjo geras Džoharo Dudajevo pažįstamas iš tarnybos sovietinėse oro pajėgose Vytautas Eidukaitis. Skridome iš Minsko oro uosto. Aukščiausiosios tarybos deputatų grupėje A. Patackas buvo tarsi nuošalyje. Visą kelionę kalbėjo nedaug, paklaustas atsakydavo aiškiai, trumpai , be ilgų samprotavimų. Daug pasakojo apie Kaukazo tautų istoriją, papročius, nepriklausomybės kovas nuo pat carinių užkariavimų XIX a. viduryje. Iki lėktuvo nusileidimo Machačkaloje gavome tiek žinių apie čečėnus ir ingušus, kad atrodėme lyg baigę aukštuosius mokslus.

Pirmųjų nepriklausomybės metinių iškilmės vyko Grozno stadione. Po jų – visos delegacijos priėmimas ne kur nors valstybinėje salėje, o Dž. Dudajevo sodybos kaimynystėje. Jau tuomet nebuvo abejonių, kad rusų žvalgyba gali susekti aukštų svečių viešnagės vietą… Didelėje terasoje buvo sakomi tostai, keliami bokalai, moterys, kurios pagal musulmonų tradicijas nesėdėjo su vyrais, vaišinosi viduje. Prisimenu ugningą ir visapusiškai Ičkeriją remiančią A. Patacko kalbą…

Kitą dieną mane, kaip LRT žurnalistą, keliaujantį su paprasta buitine VHS Super vaizdo kamera, priėmė pats Dž. Dudajevas. Vėliau atskirai surengtas jo priėmimas Lietuvos parlamentinei delegacijai. Taip pat pagrindinėje Grozno aikštėje priešais vyriausybinius rūmus ir šalia viešbučio KAVKAZ vyko šventinis paradas. Mane kuravo vyriausybės kanceliarijos vadovas komunikacijai Movladis Udugovas. Būtent jis per kitą viešnagę Čečėnijoje 1994 m. rudenį (kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai) suorganizavo žurnalistų kelionę taksi į tik ką E. Ševardnadzės iš Maskvos atsiųstos komandos užimtą Tbilisį. Per pusvalandžio interviu buvęs Sakartvelo saugumo šefas ir kompartijos lyderis atrodė tylus ir pavargęs…

Taigi, šioje kelionėje A. Patackas nebuvo ryškus Lietuvos atstovas. Jis tarsi nematomas politikų apsauginis buvo nematomas, nors šalia. Jo patarimai, perspėjimai ir rūpestis svečiais, pagarbus elgesys su Ičkerijos pareigūnais ir eiliniais čečėnais man paliko pagarbų įspūdį.

Grįžtant namo per tą patį Minską V. Eidukaitis juokais visiems žadėjo išdalinti po pistoletą. Beje, sužinojau, kad ir man Dž. Dudajevas buvo parengęs tokią dovanėlę. Tačiau išgirdau, kad A. Patackas patarė su tokiomis dovanomis nejuokauti: juk visur knibžda rusų agentai, be to juk skrisime pro baltarusių kontrolę… Vėliau išgirdau, kad mūsų ginkluotosioms pajėgoms iš Ičkerijos buvo atkeliavusi ne viena ginklų siunta…

Mano menki kontaktai su žinomu rezistentu, poetu ir politiku A. Patacku įtikino, kad Lietuvos politika ir galbūt net saugumas turi kliautis būtent tokiais žmonėmis. Deja, politika išplauna ir daug jų sąšlavyno…

Komentaras iš Česlovo Iškausko asmeninės FB paskyros: https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Algirdas Patackas: tvirtybės ir patikimumo garantas. Signataro, rezistento ir poeto gimimo metinėms appeared first on Voruta.

Parengė Mindaugas Surblys, Palangos žydų bendruomenės informacija

Prieš 85-erius metus, 1941-aisiais, prasidėjęs masinis Lietuvos žydų (litvakų) genocidas tragiškai nutraukė šimtmečius gyvavusių žydų bendruomenių istoriją ir tūkstančių žmonių gyvenimus. Šiandien, rugsėjo 23-iąją, minėdami Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, prisimename ir pagerbiame Holokausto aukas – žmones, kurių gyvybės buvo atimtos nacistinės Vokietijos okupacinio režimo vykdyto genocido metu. Minint šią atmintiną dieną, Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas kartu su Palangos miesto savivaldybės atstovais – vicemeru Rimantu Mikalkėnu, administracijos direktore Ramune Olšauskaite Urboniene, mero patarėja Jurgita Vanage ir Kultūros skyriaus vedėju Robertu Trautmanu – aplankė Palangos miesto civilinėse kapinėse esančią Holokausto aukų perlaidojimo vietą. Čia tylos minute pagerbtas nužudytųjų atminimas, uždegtos atminimo žvakelės ir padėti akmenėliai.

Svarbia šios dienos minėjimo dalimi Palangoje tapo „Atminties kelio“ eitynės, subūrusios daugiau nei 150 mokinių ir jų pedagogų. Renginį organizavo Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos istorijos mokytoja metodininkė, Tolerancijos ugdymo centro vadovė Daiva Latožienė, kurios iniciatyva miesto mokyklos buvo pakviestos prisijungti ir drauge įprasminti Lietuvos žydų genocido aukų atminimą. Eisena prasidėjo Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos kieme. Progimnazijos bendruomenė leidosi „Atminties keliu“, prie kurio prisijungė Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos mokiniai ir pedagogai. Susibūrę į bendrą eiseną, jos dalyviai kartu žygiavo Senojo Turgaus gatve.

Eisenos dalyviai sustojo prie Palangos sinagogų atminimo lentos, esančios Senojo Turgaus gatvėje, o vėliau Vytauto gatve tęsė „Atminties kelią“ iki pietinėje Birutės parko dalyje esančios simbolinės Holokausto aukų žudynių vietos ir jų atminimui skirto paminklo. Pasiekę paminklą, moksleiviai skaitė nužudytų Palangos žydų vardus ir pavardes, jų atminimui dėjo akmenėlius su užrašytais vardais. Tai buvo jautri ir prasminga pilietinė akcija, leidusi jauniems žmonėms prie savo miesto istorijos prisiliesti ne vien per vadovėliuose užrašytus faktus, bet ir per konkrečių žmonių gyvenimus bei likimus.

„Ši diena mums nėra vien data kalendoriuje. Už skaičių ir istorijos faktų slypi konkretūs žmonės – Palangos gyventojai, šeimos, vaikai, mūsų artimieji ir kaimynai, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti. Jie buvo šio miesto dalis, todėl labai svarbu, kad jų vardai, istorijos ir atminimas išliktų gyvi. Ypač jautru ir prasminga šiandien čia matyti tiek daug jaunų žmonių. Nuoširdžiai dėkoju mokiniams ir jų pedagogams, kurie kartu ėjo „Atminties keliu“. Tai suteikia vilties, kad ši istorija nebus pamiršta ir jos atmintis bus perduodama iš kartos į kartą. Kol prisimename šiuos žmones, tol išsaugome ir tą Palangos istorijos dalį, kurios neįmanoma ištrinti“, – sakė Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas.

Pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“ kviečia mokinius, mokytojus ir visus prisiminti Holokausto metu sunaikintas Lietuvos žydų bendruomenes ir nueiti iki masinių žudynių vietų tais keliais, kuriais 1941 m. žydai buvo varomi į paskutinę savo gyvenimo kelionę. Lietuvoje žinoma daugiau kaip 200 masinių žydų žudynių vietų. Šiemet, minint 85-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, Tarptautinė komisija inicijavo projektą „Atminties kelias 1941–2026“, kuriuo siekiama prisiminti skirtinguose Lietuvos miestuose ir miesteliuose sunaikintas žydų bendruomenes.

Šimtmečius gyvavusi Palangos žydų bendruomenė

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją, prisimenant 1943 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus geto likvidavimą. 1941–1944 m. Holokaustas sunaikino didžiąją dalį šimtmečius Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės. Vien 1941 m. birželio–lapkričio mėnesiais buvo nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų, o iki nacistinės okupacijos pabaigos – daugiau kaip 200 tūkst. žmonių.

Holokausto tragedija neaplenkė ir Palangos. Žydai šimtmečius buvo neatsiejama miesto bendruomenės dalis – čia gyveno, kūrė šeimas, vertėsi prekyba ir amatais, plėtojo gintaro verslą, steigė mokyklas, visuomenines organizacijas, dalyvavo miesto savivaldoje. Palangos žydų istorijos pėdsakai siekia XV amžių – seniausia žinoma miesto žydų laidojimo brolijos knyga buvo datuojama 1487 metais.

Šimtmečius gyvavusios bendruomenės gyvenimas buvo brutaliai nutrauktas 1941-aisiais. Birželio 22 d. Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, netrukus prasidėjo žydų persekiojimas. Birželio 26 d. miesto žydai buvo suimti ir suvaryti į dvi Palangos sinagogas – vienoje kalintos moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. Jau kitą dieną, birželio 27-ąją, vyrai ir jaunuoliai buvo išvesti į pietinę Birutės parko dalį, kur įvykdytos masinės žudynės. Tą dieną čia buvo nužudyta 111 žmonių – 106 žydai ir 5 lietuviai.

Likusių Palangos žydų kančios tuo nesibaigė. Daugiau kaip 300 moterų ir vaikų buvo perkelti į Valteriškių kaime įrengtą laikinąją darbo stovyklą, kur buvo laikomi iki 1941 m. spalio. Spalio 11 d. pradėta likviduoti stovykla. Žydėms su vaikais ir pagyvenusiems žmonėms buvo pranešta, kad jie bus vežami į kitą getą netoli Darbėnų, liepta atiduoti turimus pinigus, brangenybes ir kitus vertingus daiktus. Naktį iš spalio 11-osios į 12-ąją žmonės grupėmis, maždaug po 30 asmenų, sunkvežimiais buvo vežami iš Valteriškių į Kunigiškių mišką ir ten žudomi. Žudynes pagal Tilžės ir Memelio (Klaipėdos) SD (Saugumo tarnybos) ir Gestapo nurodymus organizavo bei vykdė dalis Kretingos apskrities, Palangos valsčiaus ir Palangos miesto policininkų. Įvairiuose žudynių etapuose dalyvavo ne mažiau kaip 50 egzekutorių. Žudynės vyko naktį, sunkvežimių žibintų šviesoje, ir baigėsi paryčiais.

Tragiškus 1941-ųjų įvykius Palangoje šiandien mena dvi pagrindinės Holokausto aukų žudynių vietos – pietinė Birutės parko dalis ir Kunigiškių miškas. 1958 m. liepą Birutės parko pietinėje dalyje nužudytųjų palaikai buvo ekshumuoti ir perlaidoti Palangos miesto civilinėse kapinėse. Būtent prie šio kapo šiandien Palangos žydų bendruomenės ir Palangos miesto savivaldybės atstovai pagerbė Holokausto aukų atminimą.

Praėjus 85-eriems metams nuo tragiškų 1941-ųjų įvykių, pareiga prisiminti išlieka. Rugsėjo 23-iąją prisimename ne tik Holokausto tragedijos mastą, bet pirmiausia konkrečius žmones – jų vardus, šeimas ir gyvenimus. Saugodami jų atminimą, saugome ir daugiau kaip penkis šimtmečius trukusią Palangos žydų istoriją – neatsiejamą miesto istorijos dalį. Atmintis gyva tol, kol prisimename.

The post Palangoje paminėta Lietuvos žydų genocido atminimo diena: daugiau nei 150 mokinių žengė „Atminties keliu“ appeared first on Voruta.

Rugsėjo 23 diena oficialiai paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Siūlome Lietuvos spaudos darbuotojo, filologo, žurnalisto bei rašytojo Kęstučio Trečiakausko prisiminimus, publikuotus Voruta.lt svetainėje 2019 m.

Kęstutis Trečiakauskas, www.voruta.lt

Niekada nekilo mintis pasisakyti tokiu opiu klausimu, kaip holokaustas. Mano vaikiška atmintis siekia tik tuos laikus, kai iš Kėdainių geto pas tėvelius ateidavo žydai pasirinkti maisto. Kas juos išleisdavo, kodėl jie ateidavo pas mamą, nežinau. Bet tai nestebino, nes maisto surinkdavo ir dėdės Juozo, ir garsaus šviesuolio Gaspero Seliavos šeima, o Lipliūnuose kažkoks valstietis slėpė žydą, vardu Bencel. Visi tai žinojo ir visi suprato, kad tai mirtina paslaptis. Vokiečiai retokai pasirodydavo kaime, gyvenimas buvo palyginti ramus.

Prisimenu, kad mama liepdavo pasiimti kiek paneši obuolių, bet toks vyresnis solidus žydas juos skaičiuodavo, mesdamas į maišą. Man, vaikui, įstrigo keisti žodžiai „fufcik”, „trancik”… Taip aš išgirdau juos. O mama net barėsi, kad nereikia skaičiuoti, nes obuolių yra kiek tik nori. Bet šis atsakė, jog skaičiuoja, kad žinotų, kiek teks kiekvienam laukiančiam gete. Per vieną apsilankymą tas žmogus atnešė mamai tokią krištolinę vazelę. Mama mojavo rankomis ir nenorėjo imti. Bet šis suvyniojo ją į laikraštį ir pats padėjo ant spintos. Man tai atrodė labai aukštai, bet jis kažkaip ją pastūmė dar giliau ir pasakė: „Ona, žinok, kol turėsi tą vazą, aš būsiu gyvas.” Mama net persižegnojo ir liepė mums, vaikams, niekam nieko nepasakoti. Kai vėl sugrįžo sovietai ir prasidėjo tikras raudonarmiečių plėšikavimas, vienas toks įsibrovėlis užlipo ant kėdės ir tarp spintos ir lubų pastebėjo laikraštį. Traukė ir išmetė ant grindų. Vaza subyrėjo į šipulius. Mama pradėjo garsiai verkti. Kai raudonieji plėšikai išsinešdino, ji atsiklaupė priešais Kristaus paveikslą ir ilgai aimanavo: jis jau negyvas, negyvas…

Paskui pasiėmė pundelį jaunystės nuotraukų. Vienoje ji buvo nusifotografavusi su dailia mergaite. Vėliau brolis kitoje nuotraukos pusėje užrašė, kad joje mama su Viktorija Valtaraite. Mama ne kartą žiūrėjo šią nuotrauką ir vis klausė: ar tu gyva, Viktorija? Kur tu?

Nežinau kur jos susipažino, gal Kaune, kai mama dirbo vadinamoj žydų ligoninėj? Ji labai gerai kalbėdavo apie jos savininką. Sako, jo dukra sirgo. Tai esą daktaras sakęs: „Žinai, Ania /jis kalbėjo rusiškai ir vadino ne Ona, o Ania/ kiek aš aukso jos gydymui išleidau? Tiek, kiek ji sveria pati”. Mums tie pasakojimai atrodė tiesiog fantastiški.

Juodas pokaris trynė iš atminties viską. Apie istoriją niekas nedrįso garsiai kalbėti. Tremtys, sušaudymai, kolchozai. Tik labai retai kas prisimindavo sušaudytus žydus. Kai sunaikino senas žydų kapines Kėdainiuose, stebėjosi, kodėl „savi naikina savas kapines”, mat sklandė nuomonė, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia. Jokio kito antisemitizmo neteko girdėti.

Kai jau buvau brandus spaudos darbuotojas, tiesiogiai teko bendrauti su tos siaubą iškentėjusios tautos atstovais. Labiausiai krito į akį jų darbštumas, vieningumas, puikus išsilavinimas. Teko bičiuliautis su Europinio masto kolekcininku Josifu Šapyra. Vadinome jį tiesiog Juozu. Taip, reikia pripažinti, kad jis buvo ir apsukrus žmogus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ar iš naujo pasisiuvo, ar išsitraukė išsaugotą Lietuvos karininko uniformą ir išdidžiai ją dėvėjo viešai. Kartą jis užsiminė, kad daug Lietuvos karininkų, kurie stengėsi padėti žydams okupacijos metais, bolševikų buvo sušaudyti. Minėjo ir keletą pavardžių. Bet man jos nieko nesakė. Prisimenu tik Noreiką. Šapyra jį pavadino generolu. Paklausiau, ar ne dainininko brolis. Neatsakė. Nežinąs, ar giminė. Visa tai išplaukė iš atminties dabar, kai viešojoje erdvėje vis labiau ir vis garsiau sklinda įvairūs gandai apie istorines asmenybes, esą susitepusias krauju žydų žudynėse. Čia berods ir palankiai Šapyros vertintas Jonas Noreika – generolas Vėtra?

Didžiulis triukšmas kilo ir dėl kunigo Jono Žvinio. Ir šis kaltinamas. O gal juodinamas? Tenka prisiminti, kokiomis aplinkybėmis, dirbdamas „Minties” leidykloje, leidau kunigo prisiminimų knygą. Istorinis teisingumas man buvo svarbiausia. Bet kuo remtis? KGB archyvais, kurie man neprieinami? Turėjau leidykloje gerai informuotą žmogų, kažkada dirbusį CK, turintį neformalių ryšių su teisėsauga, aukščiausiais valdžios organais. Jis man kartą pasakė, jog gali padėti gauti bet kokią informaciją. Paprašiau pasidomėti apie kunigo Žvinio golgotą. Man svarbiausia buvo, ar nesusijęs su holokaustu. Po keleto dienų man buvo kategoriškai patvirtinta: nesusijęs. Net KGB jam to neprikišo. Bet, sako, yra tokia pavarde ir kitas asmuo. Tas lyg ir dalyvavęs kažkur. O kunigas buvo tikras disidentas, Lietuvos patriotas. Na ir kas. Molėtuose yra asmenų, kurie dergia kunigo vardą. Nors pats kunigas man asmeniškai yra pasakęs, kad tie, kas dalyvavo holokauste, padarė didžiulę nuodėmę. Jis ne vienam sakęs nekišti nagų ir nekeršyti už skriaudas, nes viskas Dievo, o ne žmonių rankose.

Negaliu nutylėti ir Adolfo Ramanausko (Vanago) knygos „Daugel krito sūnų” išleidimo istorijos. Ji išėjo 1991 metais. Aš tuo metu buvau „Minties” leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Vieno žymiausių pokario rezistencijos vadų dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė įteikė tėvo prisiminimų rankraštį man asmeniškai. Nedelsiant pasirašėme sutartį. Ir čia prasidėjo. Nors Sąjūdžio laikais, kai susitarę su kolega Romualdu Ozolu, pasiskirstėme „vaidmenimis” ir aš likau dirbti leidykloje, kad nestrigtų gerai sumąstytas veiklos planas, o Romualdas, gaudamas atlyginimą leidykloje, pasinėrė į politiką, patyriau daugybę neįsivaizduojamų puolimų, grasinimų, šmeižtų. Tačiau, kai ant redaktorių stalo atsidūrė Adolfo Ramanausko rankraštis, prasidėjo tikra bakchanalija. Kokie tik asmenys, nežinia su kuo susiję ir iš kur puolė grasinti, kad nedrįsčiau leisti šios knygos. Žadėjo teismus, grasino prokuratūra, net Sąjūdžiu… Čia aš ir supratau, jog ne viskas švaru. Norėjau paskambinti V. Landsbergiui, bet R. Ozolas nusijuokė: jei būtų dėl ko jaudintis, profesorius pats tau paskambintų. Ir tikrai, visai netrukus skambinau profesoriui kitu klausimu, greit išsiaiškinome mane dominusiu klausimu, bet jis nė žodeliu neužsiminė apie Ramanausko knygą. Vadinasi, tie „veikėjai” ne iš to lagerio. Kai ką „Pabaigos žodyje” paminėjo ir Auksutė, Vanago dukra. Bet ar tai susiję su šantažuotojais, sakiusiais, tu čia nedirbsi, nežinau. Beje, aš „ten” tikrai nedirbau ilgai. Bet nesigailiu nė trupučio. Padariau Tėvynės labui ką galėjau.

O kiek svarbių leidinių būtų neišvydę dienos šviesos. Tarp jų – ir „Atgimimas”. Net R. Ozolas jau buvo rezignavęs ir praradęs viltį išvysti savo sumanytą su bendraminčiais kūdikį. O jis išėjo. Netikėtai net tuomečiam leidyklos direktoriui, kuris šiek tiek sutriko, pamatęs signalinių egzempliorių pundą. O aš šypsojausi. Šypsojausi, nes buvo rugsėjo šešiolikta diena. Man tereikėjo įtaigiai pasikalbėti tik su dviem asmenimis – gamybos skyriaus vedėju M. Rutkausku ir spaustuvės direktoriumi R. Pakuliu. Beje, pastarasis labai geranoriškai ir dalykiškai reagavo į mano skambutį. „Atgimimas” išėjo.

Nedalyvauju politinėse rietenose, beveik nesidomiu tebevykstančia purvina kova, bandymu apšmeižti istorines asmenybes, neskaičiau nei R. Vanagaitės, nei keisto laureato „romano”. Nematau suinteresuotų asmenų, norinčių išsaugoti istorijos faktus, o ne pramanus. O juk gyvi liudininkai dar tebevaikšto mūsų žeme. Atitinkamai institucijai parašiau laišką: įrašykime jų prisiminimus, kol dar laikas. Jų gretos vis retėja. Net savo paslaugas pasiūliau. Juk dirbau Lietuvos Radijuje. Moku dirbti su mikrofonu. Deja, man net neatsakė. Nesiteikė atsakyti. O gal tai tie patys, kurie gadino kraują, kai spausdinome „baisias” knygas, Lietuvos Vytį, disidentų memuarus? Ak kaip netoli mes pažengėme link istorinės tiesos. Ar atrasime ją, dar esančią visai šalia, bet nuolat kraipomą, juodinamą, nutylimą, ar ilgai klausysimės „istorijos” tų, kurie „išėjo pasilikdami”?

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas 2019 m. gegužės 25 d.

The post Kęstutis Trečiakauskas: „Iš Kėdainių geto pas tėvelius ateidavo žydai pasirinkti maisto“ appeared first on Voruta.

Prof. dr. J. Jakaitis, LPKTS tarybos ir valdybos narys, taip pat tarptautinių ryšių komiteto pirmininkas, Tremčių ir deportacijos istorinės atminties asociacijos „Baltijos Aljansas“ prezidentas, LPKTS Vilniaus skyriaus tarybos narys, www.voruta.lt

Vietoje įžangos: Rugsėjo 17-oji – istorinės atminties ir bendrystės diena

2026 m. rugsėjo 17 d. Balstogėje paminėtos 87-osios Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lenkiją metinės ir Pasaulinė Sibiro tremtinių diena. Ši data primena 1939 m. rugsėjo 17-ąją prasidėjusią Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lenkiją ir po okupacijos sekusias represijas, suėmimus, žudynes bei gyventojų deportacijas į atokius Sovietų Sąjungos regionus.

Balstogė ir visas Palenkės regionas yra glaudžiai susiję su Sibiro tremties istorija. Čia veikiantis Sybir Memorial Museum tapo svarbia istorinio pažinimo, tyrimų ir atminimo institucija Lenkijoje. Todėl rugsėjo 17-osios minėjimas Balstogėje turi ne tik nacionalinę, bet ir platesnę tarptautinę reikšmę (87. rocznica sowieckiej agresji na Polskę – Białystok – Oficjalny Portal Miasta).

Jungtinė Lietuvos delegacija

Balstogės miesto prezidento prof. dr. hab. Tadeusz Truskolaski ir Sybir Memorial Museum direktoriaus prof. dr. hab. Wojciech Śleszyński kvietimu iškilmėse dalyvavo „Baltijos Aljanso“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos jungtinė delegacija.

Vizitas suteikė galimybę su Lenkijos tremtinių bendruomene kartu pagerbti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes ir sovietinio totalitarinio režimo aukų atminimą, išreikšti solidarumą su represijas ir tremtį patyrusiais žmonėmis bei aptarti tolesnio Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijų bei tremtinių organizacijų bendradarbiavimo galimybes.

Ypač svarbūs buvo tiesioginiai susitikimai su Balstogės miesto vadovybe ir Sybir Memorial Museum direktoriumi. Muziejaus patalpose, skirtose Sibiro tremtinių bendruomenės reikmėms, taip pat surengėme „Baltijos Aljanso“ Vykdomosios tarybos posėdį.

Iškilmės prie Sibiro motinų paminklo

Pagrindinė ceremonija vyko prie Didvyriškų Sibiro motinų paminklo (Bohaterskie Matki Sybiraczki), esančio šalia Sybir Memorial Museum. 

Čia susirinko Lenkijos valstybės ir savivaldos institucijų atstovai, dvasininkai, tremtinių organizacijų nariai, jų šeimų atstovai, visuomenininkai bei svečiai iš kitų šalių. Minėjimą lydėjo religinės apeigos ir šv. Mišios. Buvo pagerbtos sovietinių represijų aukos prie Nežinomojo Sibiro tremtinio kapo ir prie sovietinių deportacijų aukoms skirto paminklo. Maloniai nustebino susitikimas su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Vilniaus skyriaus atstovais, taip pat dalyvavusiais iškilmėse. Tokie susitikimai parodo, kad istorinės atminties puoselėjimas peržengia organizacines ir valstybines ribas.

Bendra patirtis – bendras dialogas

Rugsėjo 17-oji primena, kad XX amžiaus totalitarinių režimų represijos palietė daugelį Vidurio ir Rytų Europos tautų – Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Baltarusiją, Ukrainą ir kitas šalis. Skirtingų tautų istorijos turi savitų bruožų, tačiau jas jungia prievartos, pasipriešinimo, išlikimo ir atminties patirtis. Todėl šiandien svarbu ne tik saugoti šiuos istorinius pasakojimus, bet ir perduoti juos jaunesnėms kartoms.

„Baltijos Aljansas“ siekia kalbėti vieningu Baltijos regiono tremtinių ir deportacijų atminties puoselėtojų balsu, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą ir telkti Lietuvą, Latviją, Estiją bei Lenkiją bendram dialogui apie totalitarinių režimų nusikaltimus, jų aukų atminimą ir šios atminties reikšmę šiandienos Europai.

Naujos partnerystės galimybės

Ypač reikšmingas buvo susitikimas su Balstogės prezidentu prof. dr. hab. Tadeusz Truskolaski ir Sybir Memorial Museum direktoriumi prof. dr. hab. Wojciech Śleszyński. Kviestinių pietų metu turėjau galimybę asmeniškai padėkoti už kvietimą, aptarti tremčių istorinės atminties aktualijas bei galimus tolesnius bendradarbiavimo projektus. Susitikimų metu taip pat anonsavau 2026 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos Seime „Baltijos Aljanso“ inicijuojamą tarptautinę konferenciją, FORUMAS-26, skirtą Balio Gajausko metams paminėti, istorinei atminčiai, teisingumui ir totalitarinių režimų aukų atminimo aktualizavimui.

Prof. dr. hab. Wojciech Śleszyński asmeniškai įteikiau kvietimą dalyvauti konferencijoje ir skaityti joje mokslinį pranešimą. Tai dar vienas konkretus žingsnis, stiprinantis Lietuvos ir Lenkijos istorinio atminimo institucijų bendradarbiavimą.

„Baltijos Aljanso“ Vykdomosios tarybos sprendimas

Vizito metu surengtame „Baltijos Aljanso“ Vykdomosios tarybos posėdyje po diskusijų vienbalsiai nuspręsta priimti Lietuvos politinių kalinių bendriją „Kolyma“ į „Baltijos Aljansas“ asociacijos gretas ir dėsningai, kartu tapti Europos atminties ir sąžinės platformos nare.

Nuoširdžiai sveikiname mūsų naujuosius kolegas iš „Kolyma“ bendrijos ir linkime prasmingo bei sėkmingo, konsoliduojančio bendro darbo.

Nuoširdžiai dėkoju mūsų kolegoms Kordian Boreiko, Marek Macutkevicz, Antoni Ratowt, Wanda Kościuczuk, Jerzy Bołtuć, Monika Szarejko ir Lech Kazlowski už dėmesį Lietuvos delegacijai, nuoširdų bendravimą, rūpestį ir aktyvų dalyvavimą mūsų susitikimuose bei Vykdomosios tarybos darbe. Ypač norisi pasidžiaugti jungtinės delegacijos narių Tālio Veismanio, Agitos Kononovos, Kordian Boreiko, Antoni Ratowt, Marian Macutkevicz, Vlado Sungailos, Jono Varkalos ir Rolando Raibikio bendryste, dalykiškumu ir prasmingomis diskusijomis.

Atmintis, jungianti praeitį ir ateitį

Rugsėjo 17-oji primena, kad istorija nėra vien praeitis. Ji gyva šeimų prisiminimuose, išlikusiuose liudijimuose, muziejuose, paminkluose ir viešosiose erdvėse. Todėl mūsų pareiga – ne tik prisiminti, bet ir saugoti, skleisti istorinę tiesą, perduoti ją ateities kartoms bei stiprinti žmogaus orumo, laisvės ir humanizmo vertybes. 2026 m. rugsėjo 17-oji Balstogėje tapo ne tik istorinio įvykio ir Sibiro tremtinių atminimo diena. Ji tapo Lietuvos, Lenkijos ir Baltijos šalių istorinės atminties bendrystės, dialogo ir naujos partnerystės diena.

Atmintis mus jungia. Istorinė tiesa įpareigoja. Bendrystė suteikia jėgų veikti kartu.

J. Szewczyk, W. Kościuczuk, R. Raibikio, J. Jakaičio nuotr.

The post „Baltijos aljanso“ ir Lietuvos politinių kalinių ir tremyinių sąjungos jungtinė delegacija Balstogėje appeared first on Voruta.

Prieš 33 metus, rugpjūčio 31-ąją, Lietuva įtvirtino savo Laisvę – iš šalies teritorijos pasitraukė paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai. Kviečiame jau šį pirmadienį kartu paminėti Laisvės dieną: dalyvauti Vilniaus geležinkelio stotyje vyksiančiame instaliacijos „Besąlygiškos laisvės link“ atidaryme ir po jo rengiamoje diskusijoje.

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Tačiau prireikė daugiau nei trejų metų, kol laisvė buvo įtvirtinta ne tik teisiškai, bet ir faktiškai – iš Lietuvos teritorijos pasitraukė paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai.

Atkūrus nepriklausomybę, vienas pirmųjų Lietuvai tekusių uždavinių buvo okupacinės kariuomenės išvedimas. Tuo metu Lietuvos teritorijoje buvo dislokuotos maždaug penkios okupacinės kariuomenės divizijos – apie 34,6 tūkst. karių, 1000 tankų, apie 180 lėktuvų ir 1901 šarvuotis. Lietuvos iniciatyva pradėtos derybos su sovietų valdžia nesulaukė geranoriško atsako.

Žlugus Sovietų Sąjungai ir Lietuvoje dislokuotą sovietinę kariuomenę perėmus Rusijai, derybos buvo atnaujintos. Procesas nebuvo sklandus. Rusijos pusė ne kartą bandė išsiderėti Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų ir skelbė stabdanti kariuomenės išvedimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi tvirtos pozicijos. Lietuvai uždraudus į Rusijos karinius dalinius įvesti naujokus, jie buvo gabenami nelegaliai – tiek geležinkelių, tiek oro transportu. Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus. Siekiant užkirsti kelią karinių pajėgų papildymui naujokais, Lietuvos kariuomenei ir savanoriams teko blokuoti Rusijos kariuomenės dalinius.

Vis dėlto visus išvedimo metu kilusius nesklandumus Lietuvos Vyriausybei pavyko išspręsti derybomis ir pasitelkiant įvairius politinius kanalus. Galiausiai 1993 m. rugpjūčio 31 d., kaip ir buvo numatyta patvirtintame išvedimo grafike, Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos buvo baigtas.

Tačiau šis kelias į laisvę nebuvo vien techninis kariuomenės išvedimo procesas. Lietuva ne kartą susidūrė su bandymais derėtis dėl jos laisvės, kelti jai sąlygas ar primesti svetimą supratimą, kokia turėtų būti nepriklausoma valstybė. Lietuva atsisakė išlygų, nes laisvė, priklausanti nuo kitos valstybės valios, nėra tikra laisvė.

Šiandien panašius bandymus sąlygomis apriboti tautos teisę pačiai spręsti savo ateitį matome Ukrainoje. Todėl šūkį „Besąlygiškos laisvės link“ renkamės sąmoningai. Laisvė nėra derybų objektas ar kieno nors suteikiama privilegija. Tai teisė, kuri negali būti dalinė, laikina ar primesta svetimomis sąlygomis.

Instaliaciją „Besąlygiškos laisvės link“ sudaro keturi ekranai. Trijuose jų nuolat rodomos archyvinės nuotraukos ir tekstai apie Laisvės dieną, o ketvirtajame – žmonių sukurti Laisvės dienos plakatai.

Visą dieną lankytojai kviečiami sukurti savo plakatą ir jame parašyti, ką jiems reiškia laisvė. Sukurti plakatai bus rodomi instaliacijos ekrane. Taip jau trečius metus tęsiama socialinių tinklų akcija „Plakatais kovojome, plakatais švenčiame“.

Socialiniuose tinkluose žmonės taip pat kviečiami su grotažyme #LaisvesDiena dalytis fotografijomis, įamžinančiomis tai, kas jiems yra laisvė.

LAISVĖS DIENOS RENGINIO PROGRAMA

2026 m. rugpjūčio 31 d.

Vilniaus geležinkelio stotis (pokalbiai vyks centrinėje laukimo salėje)

9.00–9.40 val. – tiesiogiai iš Vilniaus geležinkelio stoties transliuojamas „Laisvės pokalbis“ su istoriku prof. Alfredu Bumblausku ir Lietuvos valstybinės derybų su Rusija delegacijos nariu Vladimiru Jarmolenko.

Apie mažiau žinomą 1990–1993 m. laikotarpį, derybas su Rusija, jos keltas sąlygas ir tai, kodėl kariuomenės išvedimas buvo esminis faktinės Lietuvos laisvės įtvirtinimas. Apie to laiko atmintį dabar ir tai, kodėl visa tai svarbu atminti.

10.00–10.25 val. – tiesiogiai iš Vilniaus geležinkelio stoties transliuojamas „Laisvės pokalbis“ su istoriku dr. Antanu Terlecku.

Apie tai, kaip per daugiau nei tris dešimtmečius pasikeitė Lietuva, ką šiandien laikome savaime suprantamu ir kaip laisvę suvokia karta, kuri okupacijos jau neprisimena. Kokią įtaką mūsų savivokai daro istorija ir kodėl istorija susijusi su nacionaliniu saugumo ir visuomenės atsparumu.

Pokalbius moderuoja istorikė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja Kristina Petrauskė.

7.30–23.00 val. – Vilniaus geležinkelio stotyje veikia Laisvės dienai skirta interaktyvi instaliacija „Besąlygiškos laisvės link“.

The post Bėgiais nuo okupacijos iki laisvės: pirmadienį – Laisvės diena appeared first on Voruta.