Visos Lietuvos mokyklos turi mobiliųjų telefonų naudojimo tvarkas, rodo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atlikta analizė. Absoliuti dauguma mokyklų iš viso draudžia naudotis mobiliaisiais telefonais mokykloje, kitos taiko kitus ribojimus.

„Matome, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir mokyklos pasižiūrėjo labai atsakingai, rengdamos taisykles įvertino savo bendruomenių poreikius. Tai išties geras žingsnis rūpinantis mokinių emocine sveikata ir mokymuisi palankesniu klimatu klasėse. Vertinsime, kokius rezultatus tai duoda“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius.

91 proc. mokyklų visiškai draudžia mokykloje mokiniams naudotis mobiliaisiais telefonais arba yra nustačiusios, kaip išimtinais atvejais juos naudoti ugdymo tikslais. Telefonas turi būti išjungtas, su įjungtu skrydžio arba begarsiu režimu. Taip pat mokyklos yra nustačiusios, kur turi būti laikomas telefonas: kuprinėje, spintelėje, specialioje dėžutėje klasėje, specialiame individualiame užrakinamame dėkle.

81 proc. mokyklų draudžia mobiliųjų telefonų naudojimą renginių ar išvykų metu, 6,3 proc. leidžia juo naudotis tik su mokytojo leidimu. Likusios mokyklos savo tvarkose to nereglamentuoja, bet daroma prielaida, kad jos visiškai draudžia mobiliųjų telefonų naudojimą.

Dauguma mokyklų įsivedusios draudimą fotografuoti ir filmuoti mobiliuoju telefonu.

Mokyklos taip pat yra reglamentavusios išimtis dėl mobiliųjų telefonų naudojimo, kai jo reikia dėl sveikatos, specialiųjų ugdymosi poreikių ar skubios komunikacijos, tokiu atveju dažniausiai susisiekiama per mokyklos darbuotoją – klasės vadovą ar raštinės darbuotoją.

Taip pat mokyklos nustačiusios, kaip elgiamasi, jei mokinys pažeidžia mobiliųjų telefonų naudojimo tvarką.

Mokinių asmeninių mobiliųjų telefonų ir kitų įrenginių naudojimo ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo mokykloje rekomendacijas parengė pernai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos suburta darbo grupė, jos buvo patvirtintos bendru švietimo, mokslo ir sporto ministro ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu. 2026 metais balandį Švietimo įstatyme atsirado nuostata, įpareigojanti mokyklas pasirengti savo mobiliųjų telefonų tvarkas. Mokyklos rengė taisykles, atsižvelgdamos į parengtas rekomendacijas ir mokyklų tarybų siūlymus.

Visos mokyklos mobiliųjų telefono naudojimo tvarkas turi būti paskelbusios viešai savo interneto svetainėse.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inform.

The post Absoliuti dauguma mokyklų draudžia naudotis mobiliaisiais telefonais appeared first on Voruta.

„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys retas eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vertės vekselis ir 1940 m. jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavęs dokumentas primena apie vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos laikotarpių – 1940-uosius, kai sovietinė okupacija ir prasidėjusi įmonių nacionalizacija iš esmės pakeitė šalies pramonę bei ją kūrusių žmonių likimus.

1940-ieji: planus pakeitusi istorija

Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalies verslininkai kūrė ir plėtojo įmones, investavo į naujas technologijas, užmezgė prekybinius ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šią raidą nutraukė.

„Iki okupacijos verslininkai patys sprendė, kaip valdyti savo įmones, kur investuoti ir kokia kryptimi plėtoti veiklą. Nacionalizacija šią sistemą sukrėtė – privati nuosavybė perėjo valstybei, o įmonių veikla buvo pajungta centralizuotam valdymui. Be to, Lietuvos pramonė nuo šiol turėjo atliepti nebe vien šalies, bet ir gerokai didesnės Sovietų Sąjungos poreikius“, – pasakoja istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Tarp nacionalizuotų įmonių atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas stambiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmusi reikšmingą vietą šalies alaus rinkoje. Dar prieš pat okupaciją bravoras planavo tolesnę plėtrą ir investavo į gamybos modernizavimą, tačiau netrukus buvo paskirta nauja administracija ir direktorius, o ilgus dešimtmečius verslą kūrusi Volfų šeima nušalinta nuo jo valdymo. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės ateitį nuo šiol lėmė jau nebe jos savininkai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, politinių ir ekonominių permainų pėdsakų galima aptikti net iš pirmo žvilgsnio įprastuose finansiniuose dokumentuose.

„Įdomiausia tai, kad šis konkretus vekselis buvo išrašytas 1935 m., kai niekas dar negalėjo numanyti, kas Lietuvos laukia po penkerių metų. Šį lūžį galima pastebėti net dokumentų simbolikoje – ant paties vekselio matome Lietuvos Respublikos ženklus, o protesto akte – jau sovietinius. Taigi vienas dokumentas tarsi sujungia du visiškai skirtingus istorijos laikotarpius“, – pažymi istorikė.

Žmogus, kurio parašas išliko

Vienas iš Volfų šeimos atstovų, kuriam teko pasitraukti nuo įmonės valdymo vairo, buvo Sulimas Volfas. Vis tik, jo pavardė tarpukario Kaune buvo žinoma gerokai plačiau nei vien alaus pramonėje. Jis aktyviai dalyvavo miesto savivaldos veikloje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo, kultūros ir žydų bendruomenės iniciatyvų.

„Sulimą Volfą būtų galima pavadinti savotišku renesanso žmogumi – jo interesai driekėsi nuo pramonės ir finansų iki politikos, švietimo bei kultūros. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs, veiklus, į problemas įsigilinantis žmogus, gebėjęs argumentuotai ginti savo poziciją ir kartu palaikyti diskusiją. Jam rūpėjo ne tik nuosavas verslas, bet ir aplinka, kurioje gyveno“, – įžvalgomis dalijasi V. Akmenytė-Ruzgienė.

Nors apie Sulimo Volfo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, autentiškų ją liudijančių dokumentų išlikę nedaug. Vienas tokių – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis, kurio apmokėjimo terminas buvo nustatytas 1940 m. lapkričio 20 d. Tarpukariu vekseliai buvo įprasta finansinių įsipareigojimų įforminimo priemonė – jie leisdavo pasiskolinti lėšų ar atidėti atsiskaitymą. Laiku neįvykdžius įsipareigojimo, neapmokėjimo faktas galėjo būti oficialiai užfiksuojamas notaro, surašant vadinamąjį vekselio protesto aktą.

Toks aktas buvo surašytas ir S. Volfo vekseliui: 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto apmokėjimo termino, jį įformino notaras J. Žilius. Vis dėlto, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis nebuvo įvykdytas, iš turimų dokumentų nustatyti negalima.

Istorija, kuri tęsiasi

Nepaisant to, kad 1940 m. nacionalizacija iš esmės pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. Savo istoriją nuo 1853 m. skaičiuojantis „Volfas Engelman“ šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė, per daugiau nei pusantro šimtmečio išgyvenusi karus, ekonominius sunkumus, santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, tokį ilgaamžiškumą pirmiausia lėmė produktų kokybė, išlikusi produkcijos paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

„Per tiek metų keitėsi ne tik santvarkos, bet ir gamybos būdai, technologijos, žmonių poreikiai. Tačiau gėrimų gamyba visais laikais išliko aktuali, o gebėjimas keistis padėjo įmonei judėti į priekį. Ne mažiau svarbus buvo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai suteikė naują impulsą įmonės augimui ir sustiprino jos tapatybę“, – istorikės minčiai antrina „Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė.

Šiandien šį ryšį su praeitimi padeda puoselėti ir bravoro Studijoje kaupiami autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo pristatomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti gamybos atributai, o originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.

Abu istoriniai dokumentai į „Volfas Engelman“ Studiją atkeliavo iš asmeninės Michailo Duškeso judaikos kolekcijos. Aukcione juos įsigijęs kolekcininkas pasiūlė eksponatus neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“ vieneriems metams, kad su jais galėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.

„Iki šiol savo kolekcijoje neturėjome nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis mums yra ypatingas – jis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ar produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė. Tokie autentiški liudijimai padeda išsaugoti mūsų šaknis ir kartu suteikia galimybę šia istorija dalytis su kitais“, – pabrėžia N. Antanaitienė.

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų vertę dar labiau sustiprina sudėtinga Lietuvos istorija – per okupacijas, karus ir kitus istorinius sukrėtimus buvo sunaikinta ar prarasta daugybė archyvų.

„Net ir nedidelis išlikęs dokumentas gali atskleisti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo – nuo to meto raštvedybos tradicijų iki valstybės ir verslo santykio. Todėl kiekvienas toks autentiškas liudijimas yra vertingas, nes padeda užpildyti bent mažą dalį mūsų istorinės atminties spragų“, – sako ji.

The post Tarpukario verslo paslaptys: vienas radinys iškėlė netikėtų klausimų appeared first on Voruta.

Augant telefoninio sukčiavimo atvejams, ši apsauga tampa ypač aktuali. Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, per pirmąjį 2026 m. pusmetį Lietuvos gyventojai ir įmonės sukčiams perdavė 9,5 mln. eurų. Vien per 2026 m. pirmąjį ketvirtį dėl telefoninio sukčiavimo nuostoliai viršijo 710 tūkst. eurų, o vienam atvejui teko vidutiniškai apie 8,4 tūkst. eur nuostolių.

„Dažnas iš mūsų esame sulaukę telefoninių sukčių skambučio. Jie apsimeta banko darbuotojais, ryšio operatoriais, teisėsaugos atstovais, net mūsų artimaisiais. Sukčiai stengiasi sukelti paniką, skubina atlikti tam tikrus veiksmus, paveikti mūsų emocijas. Todėl pasiūlėme sprendimą, kuris padės lengviau apsisaugoti nuo kylančios grėsmės,” – sako „NordVPN” produkto vadovas Domininkas Virbickas. 

Programėlė „HangUp” yra visiškai nemokama, vartotojui užteks susikurti paskyrą ir telefono nustatymuose suteikti atitinkamas prieigas.

Tuomet programėlė realiu laiku atpažįsta gaunamus skambučius ir telefono ekrane nurodo, kas skambina. Kiekvienas nepažįstamo numerio skambutis priskiriamas kategorijai – sukčiavimas, telemarketingas, apklausos. Todėl vartotojas gali priimti sprendimą – atsiliepti ar priimti skambutį. Be to, naudojant programėlę galima visiškai užblokuoti norimas kategorijas, todėl sukčių skambučiai net nepasiektų jūsų telefono.

„Mes tampame papildoma pora akių, kuri perspėja, kai kažkas atrodo įtartinai,” – sako D. Virbickas. 

Programėlę „HangUp” galima parsisiųsti „Google Play” arba „Apple Store” programėlių parduotuvėse.

APIE „NORDVPN”

„NordVPN” – tai visapusiška skaitmeninio privatumo ir saugumo programėlė, kuria pasitiki milijonai interneto naudotojų visame pasaulyje. „NordVPN” programėlė sujungia pažangiausią pasaulyje VPN, naujos kartos antivirusinę programą ir kitas integruotas saugumo funkcijas, tokias kaip „Dark Web Monitor”, padedančias naudotojams saugiau ir privačiau naršyti internete.

„NordVPN” padeda apsisaugoti nuo duomenų viliojimo, aferų, kenkėjiškų svetainių, stebėjimo priemonių, įkyrių reklamų ir kenkėjiškos programinės įrangos bei stiprina jūsų privatumą internete. Daugiau informacijos rasite svetainėje nordvpn.com.

The post Vienas sukčių skambutis kainuoja 8,4 tūkst. eurų: lietuvių sukurtas įrankis padės lengviau apsisaugoti appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 23–27 d. Šveicarijoje, Valė kantone, Brige ir Gluringene vyko Lietuvių kultūros dienos, skirtos paminėti filosofo, profesoriaus kunigo Jono Jūraičio 100-ąsias gimimo metines. Šventinis savaitgalis prasidėjo spalio 23-osios vakarą Brige, kur Šveicarijos lietuvių bendruomenė surengė susipažinimo vakarą iš Lietuvos atvykusiems LR Seimo nariams, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA, Pasaulio lietuvių centro nariams ir kitiems svečiams.

Kitą dieną Brige, Collegium Spiritus Sanctus bažnyčioje, iškilmingas šv. Mišias lietuvių kalba aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas kartu su Vilkaviškio vyskupu teol. lic. Rimantu Norvila, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupu teol. lic. Lionginu Virbalu SJ, Kauno kunigų seminarijos rektoriumi kun. teol. lic. Liutauru Vilėniškiu, Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu kun. teol. lic. Evaldu Vitulskiu ir kitais kunigais iš Lietuvos bei Valė kantono. Po pamaldų svečius pasveikino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen ir Lietuvos ambasadorius Šveicarijos Konfederacijoje Darius Jonas Semaška. VDU profesorius Gediminas Karoblis pristatė naują knygą „Nepastačiau sau paminklo. Kunigo Jono Jūraičio dvasios pėdsakais“.

Renginiuose dalyvavo LR Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Šveicarijos Konfederacija grupės nariai Modesta Petrauskaitė, Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė ir Karolis Neimantas. Kauno arkivyskupas dr. Kęstutis Kėvalas įteikė padėkos raštus ir padovanojo Rūpintojėlius kunigo J. Jūraičio įkurto fondo „Seelsorgestiftung Litauen“ tarybos nariams.

Šventę papuošė kanklių muzika, Šveicarijos lietuvių šokių grupės „Upė“ pasirodymas, pianistės Emilijos Rosinienės jautri M. K. Čiurlionio kūrinių kompozicija ir iš Kauno atvykusio choro „Pastoralės giesmė“ koncertas. Vytauto Didžiojo universiteto rektorės padėką Jūratei Caspersen už J. Jūraičio atminimo puoselėjimą įteikė Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius. Skulptorius Algimantas Sakalauskas, paminklo J. Jūraičiui Alvite autorius, pagamino ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariams įteikė simbolinę piramidę ir kitus medžio suvenyrus.

Istorinė ir kultūrinė atmintis liudija apie ilgus ir tamprius lietuvių ryšius su Šveicarija – nuo studijų Fribūro universitete iki darbo diplomatinėse tarnybose ir Jungtinėse Tautose. Apie tai kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, pristatęs pranešimą „Lietuvių tremtinių bendruomenė Šveicarijoje ir jos istorinė/kultūrinė atmintis“ ir įteikęs PLC išleistus leidinius. Sveikinimo žodį tarė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė ir LUMA prezidentė Dalia Poškienė. Renginį vedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, o tekstus į vokiečių kalbą vertė bendruomenės narys Kasparas Pilkauskas. Po meninės programos dalyviai buvo pakviesti pabendrauti ir pasivaišinti tradiciniais lietuviškais valgiais.

Vakare renginio svečiai apsilankė unikaliame Šveicarijos gvardijos muziejuje (Gardemuseum arba Zentrum Garde), pristatančiame Vatikano Popiežiškosios šveicarų gvardijos istoriją ir kasdienybę. Muziejus įsikūręs Naters miestelyje, buvusioje artilerijos tvirtovėje, pastatytoje 1939–1940 m. siekiant apsaugoti strategiškai svarbų Simplono perėjos geležinkelio tunelį. Čia, buvusiuose šaudmenų sandėliuose, eksponuojama daugiau nei 500 metų gvardijos istorija – nuo vadų portretų iki asmeninių gvardiečių daiktų, uniformų, medalių, dokumentų ir dovanų.

Spalio 25 d. minėjimo dalyviai rinkosi Gluringeno bažnyčioje, kur kunigas Jonas Jūraitis klebonavo devynerius metus. Buvo aukojamos šv. Mišios už kunigą J. Jūraitį ir Lietuvos laisvės kovotojus, o po jų visi bendra malda pagerbė profesoriaus atminimą prie jo kapo. Kaip įprasta Šveicarijoje, kiekvienas priėjo ir švęstu vandeniu apšlakstė kapą.

Istorijos šaltiniai liudija, kad prof. kun. Jonas Jūraitis (1926–2010) buvo ryški Šveicarijos lietuvių bendruomenės asmenybė. Gimęs Alvito parapijoje, 1944 m. tėvo paskatintas paliko Lietuvą ir tęsė teologijos studijas Eichštete, o 1945 m. rudenį buvo perkeltas į Popiežiškąjį šv. Grigaliaus universitetą Romoje. 1950 m. apsigynė licenciatą, įšventintas į kunigus, o 1951 m. paskirtas dirbti Valė kantone Šveicarijoje. 1955 m. apsigynė daktaro disertaciją. Šveicarijoje jis ilgus metus dirbo teologijos ir filosofijos profesoriumi Siono kunigų seminarijoje, dėstė mokytojų seminarijoje ir Brigo gimnazijoje, buvo gerbiamas už meilę žmonėms, pagarbą vietos tradicijoms ir lietuviškos savimonės puoselėjimą. Nuo 1955 m. slapyvardžiu „Fater Leo“ aktyviai rašė vietos spaudoje ir užsienio lietuvių leidiniuose, ilgus metus ėjo Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapeliono pareigas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Jūraitis grįžo į Tėvynę ir 1992–2002 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto kviestiniu profesoriumi, dėstė Vilniaus šv. Juozapo, Kauno ir Vilkaviškio kunigų seminarijose. Nepaisant akademinės veiklos ir pripažinimo, jis išliko kuklus ir jautrus žmonių nelaimėms, savo lėšomis rėmė studentus. 1998 m. Šveicarijoje įkūrė fondą „Seelsorgestiftung Litauen“, remiantį Lietuvos kunigus, seminaristus, teologinius tyrimus, katalikiškąją žiniasklaidą ir tikėjimo sklaidą. Vėliau apsigyveno Termeno miestelyje, name su užrašu „Lituania“, kur visada šiltai priimdavo tautiečius.

Jonas Jūraitis mirė 2010 m. spalio 30 d. Šveicarijoje ir palaidotas Gluringeno kapinėse, garbingiausioje vietoje. Tikima, kad ši šventa vieta dar ilgai primins iškilųjį profesorių kunigą Joną Jūraitį ir jo paliktus pėdsakus žemėje, kur vyrauja pagarba žmogui, istorijai ir kultūrai.

The post Kunigo Jono Jūraičio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Šveicarijoje appeared first on Voruta.

Dar prieš kelis dešimtmečius turto apsauga Lietuvoje dažniausiai buvo siejama su tvirtomis durimis, patikimomis spynomis ir signalizacija. Šiandien saugos paslaugų sektorius gerokai pasikeitęs. Vaizdo stebėjimo sistemos, išmanieji jutikliai ir nuotolinis apsaugos valdymas leidžia stebėti būsto būklę net būnant kitame mieste ar užsienyje.

Vis dėlto technologijų plėtra kelia ir naujų klausimų. Gyventojams svarbu ne tik gauti pranešimą apie galimą pavojų, bet ir žinoti, kas imsis veiksmų įvykus incidentui.

Nuo fizinės apsaugos iki išmaniųjų technologijų

Lietuvos saugos paslaugų rinka pradėjo sparčiai keistis atkūrus nepriklausomybę, kai augo privataus verslo sektorius, kūrėsi saugos įmonės ir didėjo poreikis apsaugoti komercinį bei asmeninį turtą. Ilgą laiką pagrindinės apsaugos priemonės buvo signalizacijos sistemos, fizinis objektų saugojimas ir reagavimo ekipažai.

Pastaraisiais metais šias paslaugas papildė išmaniosios technologijos. Šiuolaikinės sistemos gali perduoti informaciją apie judesį patalpose, durų atidarymą, dūmus ar vandens nuotėkį. Dalis sprendimų leidžia gyventojams valdyti apsaugą mobiliąja programėle, peržiūrėti kamerų vaizdą ir gauti pranešimus realiuoju laiku. Tokie sprendimai aktualūs tiek Vilniaus ir Kauno daugiabučių gyventojams, tiek individualių namų savininkams Klaipėdos, Šiaulių ar mažesnių miestų priemiesčiuose.

Vis dėlto technologijų gausa savaime negarantuoja didesnio saugumo. Svarbu, kad įranga būtų tinkamai įrengta, reguliariai prižiūrima ir pritaikyta konkretaus objekto poreikiams.

Lietuviai jaučiasi saugesni, tačiau daugiau dėmesio skiria prevencijai

Saugos paslaugų poreikį lemia ne vien nusikalstamumo statistika, bet ir gyventojų požiūris į asmeninį saugumą. Naujausi Vidaus reikalų ministerijos duomenys atskleidžia įdomų pokytį. Nors Lietuvos gyventojai jaučiasi saugesni, jie aktyviau rūpinasi savo turto apsauga. 2025 metų rugsėjo–lapkričio mėnesiais atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, 89 proc. Lietuvos gyventojų jaučiasi saugūs savo gyvenamojoje vietovėje, o 94 proc. respondentų nurodė taikantys bent vieną priemonę sau ar savo turtui apsaugoti. 2006 metais tokių gyventojų buvo tik 63 proc.

Keičiasi ir nusikalstamumo pobūdis. Vidaus reikalų ministerijos analizė rodo, kad 2005–2025 metais Lietuvoje registruotų vagysčių sumažėjo 78 proc., tačiau vis daugiau dėmesio tenka sudėtingesnėms, su technologijomis susijusioms grėsmėms. Šie skaičiai neparodo, kiek gyventojų naudojasi privačių saugos tarnybų paslaugomis, tačiau atskleidžia stiprėjantį visuomenės dėmesį prevencijai.

Vien signalizacijos gyventojams ne visada pakanka

Anksčiau pagrindinis apsaugos sistemos tikslas buvo pranešti apie įsilaužimą. Šiandien gyventojams gali būti svarbus ir nuolatinis objekto stebėjimas, techninių gedimų nustatymas bei galimybė greitai sulaukti pagalbos.

Būtent čia svarbų vaidmenį atlieka profesionali saugos tarnyba, galinti derinti elektroninę apsaugą su reagavimo paslaugomis. Suveikus signalizacijai, informacija perduodama stebėjimo centrui, o pagal sutartas sąlygas gali būti siunčiamas reagavimo ekipažas. Vis dėlto paslaugų kokybė priklauso nuo konkretaus tiekėjo galimybių. Gyventojams svarbu išsiaiškinti, kokioje teritorijoje veikia reagavimo ekipažai, kaip apdorojami pavojaus signalai ir kokios aplinkybės gali turėti įtakos atvykimo laikui.

Ypač svarbu atskirti įrangos įsigijimą nuo nuolatinės apsaugos paslaugos. Savarankiškai valdoma signalizacija gali informuoti savininką apie incidentą, tačiau ne visada užtikrina, kad kas nors galės nedelsdamas reaguoti.

Skirtinguose Lietuvos regionuose poreikiai nevienodi

Vilniaus ir Kauno daugiabučių gyventojams dažnai aktuali įėjimo kontrolė, buto signalizacija ir bendrųjų erdvių saugumas. Individualių namų savininkai daugiau dėmesio gali skirti teritorijos stebėjimui, garažo apsaugai ir papildomiems jutikliams. Mažesniuose miestuose bei kaimo vietovėse svarbus ir geografinis paslaugų prieinamumas. Nutolusiose sodybose ar sezoniniuose būstuose gali būti reikalingas nuotolinis stebėjimas, tačiau prieš sudarant sutartį būtina įvertinti ryšio patikimumą ir reagavimo galimybes. Lietuvos asmens ir turto apsaugos įstatymas numato, kad fizinė ir elektroninė apsauga yra licencijuojamos veiklos. Tai reiškia, kad renkantis paslaugų teikėją svarbu pasidomėti ne vien kaina, bet ir jo teise vykdyti atitinkamą veiklą.

Naujas iššūkis – pačių apsaugos sistemų saugumas

Didėjant išmaniųjų įrenginių skaičiui, atsiranda papildomų rizikų. Prie interneto prijungtos kameros, išmaniosios spynos ir nuotolinio valdymo sistemos gali tapti pažeidžiamos, jeigu naudojami silpni slaptažodžiai, neatnaujinama programinė įranga ar netinkamai valdomos prieigos teisės. Dėl to šiuolaikinė apsauga apima ne tik fizinio įsilaužimo prevenciją, bet ir skaitmeninių duomenų saugumą. Gyventojams svarbu žinoti, kas gali peržiūrėti kamerų įrašus, kur jie saugomi ir kaip užtikrinamas jų konfidencialumas.

Ateities saugos paslaugų vertę lems patikimumas

Technologijų plėtra leidžia kurti vis sudėtingesnes apsaugos sistemas, tačiau gyventojams svarbiausias išlieka praktinis jų veiksmingumas. Patogi programėlė ar moderni kamera turi ribotą vertę, jeigu sistema dažnai siunčia klaidingus pranešimus arba incidento metu nėra aišku, kas atsakingas už reagavimą. Lietuvos saugos paslaugų sektoriaus ateitį gali formuoti integruoti sprendimai, kuriuose elektroninės sistemos, nuotolinis stebėjimas ir profesionalus reagavimas veikia kaip viena visuma.

Gyventojams tai reiškia platesnes pasirinkimo galimybes, bet kartu ir didesnę atsakomybę įvertinti paslaugų sąlygas. Saugumas vis mažiau priklauso nuo vieno įrenginio ir vis labiau – nuo tinkamai suplanuotos, prižiūrimos bei konkrečiam būstui pritaikytos apsaugos sistemos.

The post Kaip keičiasi saugos paslaugos Lietuvoje ir ko šiandien tikisi gyventojai? appeared first on Voruta.

Lietuvos kultūros institutas Vokietijos brigados Lietuvoje vokiečių karių bendruomenės namams perdavė Lietuvos autorių knygas, išleistas vokiečių kalba.

Perduodamos 67 pavadinimų knygos vokiečių kalba. Rinkinyje – Ričardo Gavelio, Romualdo Granausko, Mariaus Ivaškevičiaus, Grigorijaus Kanovičiaus, Kęstučio Kasparavičiaus, Rimanto Kmitos, Kęstučio Navako, Undinės Radzevičiūtės, Ievos Simonaitytės, Balio Sruogos, Renatos Šerelytės, Antano Škėmos, Alvydo Šlepiko, Tomo Venclovos, Jurgos Vilės ir kt. autorių kūriniai.

Šias knygas bus galima skaityti ir skolintis vokiečių karių „Susitikimų namuose”, kur lankosi karių šeimos, vyksta įvairūs užsiėmimai vaikams ir suaugusiems.

„Dažnai sakome, kad literatūra padeda pažinti šalį. Iš tiesų knygos leidžia pamatyti tai, ko nepamatysi keliaudamas ar naršydamas. Jose atsiveria žmonių istorijos, jų patirtys, humoras, prisiminimai, svajonės ir vertybės. Todėl šios knygos yra ne tik dovana bibliotekai. Tai kvietimas geriau pažinti Lietuvą. Lietuvos kultūros institutas jau daugelį metų rūpinasi tuo, kad Lietuvos literatūra keliautų po pasaulį. Vertimų skatinimo programos dėka į įvairias kalbas jau išversta beveik 600 Lietuvos autorių knygų. Vokietija šioje programoje užima ypatingą vietą, o vokiečių kalba – viena svarbiausių Lietuvos literatūros sklaidos kalbų. Jau išleistos 73 pavadinimų knygos, dar bent trijų naujų laukiame kitąmet. Tad čia esanti biblioteka taip pat bus papildyta”, – sakė Lietuvos kultūros instituto vadovė Julija Reklaitė.

Lietuvos kultūros instituto vystoma Lietuvos literatūros vertimų skatinimo programa tapo plačiausiais vartais į pasaulį Lietuvos literatūrai. Šios programos dėka Lietuvos autorių kūriniai verčiami į daugiau nei 40 pasaulio kalbų. Programos tikslas – siekti, kad vertingiausi ir įdomiausi lietuvių prozos, poezijos, dramos, dokumentinės ir vaikų literatūros kūriniai būtų prieinami ir žinomi už Lietuvos ribų.

Knygų perdavimo renginyje dalyvavo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr.  Cornelius Zimmermann, Vokietijos brigados Lietuvoje pulkininkė leitenantė Tina Klipphahn.

Knygų dovanojimo renginys – iniciatyvos Vokiečių kalbos savaitė „Ö kaip vokiškai?“ dalis, buvo organizuotas kartu su Vokietijos ambasada Vokietijoje bei Vokietijos brigada Lietuvoje.

Lietuvos kultūros instituto inform.

The post Lietuviškos knygos vokiškai – Vokietijos brigadai appeared first on Voruta.

Petras Maksimavičius, e-ausra.pl

„Aušroje“ rašiau apie iškilų Lietuvos diplomatą, Vasario 16-osios Akto signatarą Petrą Klimą ir jo idėją visas Lietuvos etnografines sritis sujungti į vieną valstybinį organizmą. Norėtųsi šį pasakojimą pratęsti ir priminti daugiau faktų apie tą sudėtingą, bet labai svarbų Lietuvos valstybingumo atkūrimui laikotarpį bei jo istorinių vertinimų. Vienaip ar kitaip – neišvengiamai tai palietė taip pat mūsų kraštą.

Pasibaigus I pasauliniam karui Europoje kardinaliai pasikeitė geopolitinė padėtis. Tai leido ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui kitų valstybių iškelti nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Lietuvos pavyzdys rodo, jog tai nebuvo lengvas uždavinys. Nepakako vien oficialiai paskelbti nepriklausomybę ir kurti valstybines struktūras, užtikrinti viešąją tvarką, rūpintis ūkio klausimais. Prieš tai reikėjo ginti savo teritoriją ir pasiekti tarptautinį valstybės pripažinimą.

Šiandien skaitant istorikų darbus apie tą laikmetį norisi pasakyti, kad to meto Lietuvos politikai, savanoriai, poetai ir… eiliniai lietuviai pasiekė tai, ko beveik nebuvo įmanoma tada pasiekti. Norint suprasti, kodėl tuomet pavyko atkurti valstybę ir pasiekti jos tarptautinį pripažinimą, reikėtų įsigilinti į atskirų ano meto lyderių biografijas, analizuoti jų veiklos motyvus ir aplinkybes, kurios sąlygojo vienų ar kitų sprendimų priėmimą.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Visi mokykloje girdėjome apie 1919 m. Paryžiuje surengtą vadinamąją Taikos konferenciją, kurioje I pasaulinį karą laimėjusios valstybės nustatinėjo naują tvarką Europoje. Lietuva į konferenciją nebuvo pakviesta. Nepaisant to, ji išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kur jie turėjo ginti Lietuvos interesus, tiesiogiai Taikos konferencijoje nedalyvaudami. Lietuvos reikalai buvo sprendžiami Baltijos reikalų komisijoje, kurioje buvo Lenkijos reikalų pakomisė. Glaustai apibendrinant, Lietuvos delegacija siekė nepriklausomybės pripažinimo ir visų etninių teritorijų sujungimo į atkuriamą valstybę. Lietuvos klausimas Paryžiuje buvo komplikuotas dėl neaiškios Rusijos perspektyvos ir atgimstančios Lenkijos vaidmens stabdant bolševizmo veržimąsi į Vakarus. Todėl didžiosios Europos valstybės, ypač Prancūzija, siekė stiprinti Lenkijos vaidmenį regione, o tai savaime reiškė bėdas Lietuvai. Taigi kyla klausimas, kaip tokioje sudėtingoje situacijoje, kai Lietuvos delegacijai net nebuvo leista oficialiai dalyvauti Taikos konferencijoje, pavyko pasiekti bent dalį užsibrėžtų tikslų, tarp jų patį svarbiausią – Lietuvos valstybės pripažinimą? Buvo kelios priežastys. Viena jų, kurią ir noriu aptarti, tai ta, kad Lietuvos vyriausybė, formuodama delegacijos į Paryžių sudėtį, panaudojo kelis savo turimus kozirius. Jų buvo daugiau, bet aš paminėsiu tik vieną. Lietuvos delegacijoje atsidūrė žydų kilmės teisininkas Simonas Rozenbaumas bei nuolat Paryžiuje gyvenantis Oskaras Milašius.

Apie S. Rozenbaumą šį kartą plačiau nerašysiu. Pacituosiu tik P. Klimo žodžius: „Delegacijos narys Rosenbaumas taip pat spaudė, kaip jis sakydavosi, Paryžiaus „mygtukus“. Jis visur surasdavo savo viengenčių, kuriems išrodinėjo „negryną lenkų sąžinę“, Vilnių okupavus.“ Kitaip sakant, S. Rozenbaumas greit užmezgė ryšius su itin įtakingais žydų kilmės ar jiems prijaučiančiais politikais Europoje ir didžiąją darbo Lietuvos labui dalį atliko veikdamas užkulisiuose. Pavyzdžiui, aštrėjant Lenkijos ir Lietuvos kariniam konfliktui jis energingai įrodinėjo, kad Lietuvos etninėse žemėse ir ypač Vilniuje gyvenantys žydai vienareikšmiai pasisako už Lietuvos nepriklausomybę ir nerimauja dėl to meto Lenkijos veiksmų tose teritorijose bei elgesio žydų atžvilgiu.

Kitas asmuo, kurio vaidmuo ginant Lietuvos interesus tuo metu buvo neįkainojamas, tai Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz). Šį asmenį ir norėčiau plačiau pristatyti. O. Milašius – labai įdomi asmenybė. Jis diplomatas, poetas, kalbų tyrinėtojas, mistikas. Jeigu ką domins O. Milašiaus pranašystės, raginu susipažinti su Sigito Birgelio portale punskas.pl 2013 m. publikuotu straipsniu „Mistikas ar visų laikų pranašas?“. Ten rasite daug įdomių žinių apie Milašiaus vizijas ir išsipildžiusias pranašystes, kuriose buvo minimas ir Seinų vardas. Aš pristatysiu šią asmenybę kitame kontekste, kuomet ji įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo klausimo sprendimą ir 1919–1920 m. padėjo Lietuvos delegacijai Paryžiuje pasiekti jos pagrindinį tikslą.

Kas gi buvo O. Milašius? Gimė 1877 m. Mogiliovo gubernijoje (dabartinė Baltarusija). Augo lenkiškoje terpėje, šeimoje kalbėjo lenkiškai, kartais vokiškai, bet asmenybei subrendus save laikė lietuviu istorinio ir geografinio paveldėjimo prasme. Oskaro tėvas Vladislovas gimė Vilniuje. Parsivežė iš Lenkijos ir vedė žydaitę Rozaliją Rozental. Istoriografijoje pažymima, kad Oskaro tėvas jau vaikystėje įskiepijo sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei. 1889 m. tėvai vienuolikmetį Oskarą išvežė mokytis į Paryžių. Ten jis baigė licėjų, mokėsi Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose.

1916 m., per I pasaulinį karą, Milašius dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos tarnyboje, ten raštu ir žodžiu versdavo korespondenciją, gaunamą iš visos Europos, nes mokėjo daug Europos kalbų. Ten taip pat susidraugavo su prancūzų diplomatais. Vėliau tai leido atverti kitiems lietuvių diplomatams duris svarbiausiose Prancūzijos institucijose.

Sugrįžkime į 1919 m. Kas ir kada suvedė Milašių ir Lietuvos delegaciją, atvykusią į Taikos konferenciją Paryžiuje? Atsitiktinumas? „Vieną gražią dieną pamačiau pasirodant mano kabinete lietuvį (kun. Adomą Vilimą – aut.), atėjusį mane pakviesti tiesiogiai padirbėti kraštui. Priėmiau redaktoriaus vietą Lietuvos delegacijoj prie Taikos konferencijos: praėjus metams, aš buvau paskirtas Lietuvos ministru Paryžiuje“, – prisiminė O. Milašius. Apsispręsti priimti tokį pasiūlymą Milašiui, matyt, padėjo taip pat tuo metu Lietuvių informacijos biure Šveicarijoje dirbęs kun. Vincas Bartuška, kuris atsiuntė laišką, raginantį prisijungti prie Lietuvos atkūrimo darbo. Istoriografijoje pabrėžiama, kad tuo metu O. Milašius pajuto tarsi pareigą padėti savo gimtajam kraštui, kurį dar prisiminė iš vaikystės.

O. Milašius skaitė, bet lietuviškai viešai nekalbėjo, tačiau puikiai kalbėjo prancūziškai ir dar keliomis kalbomis. Paryžiuje labiau buvo žinomas kaip poetas, tačiau turėjo nemažai ryšių su to meto Prancūzijos inteligentija, politikais, valstybės pareigūnais. Matyt, todėl Lietuvos delegacijos narys P. Klimas, sužinojęs, kad prie jų delegacijos prisijungs O. Milašius, ištarė istorinę frazę: „Oskaras Milašius mums tikra Dievo dovana.“

Jo kandidatūra buvo pasirinkta būtent dėl puikaus prancūzų bei kitų kalbų mokėjimo ir gerų santykių su prancūzų pareigūnais. Juk tuo metu Lietuva, nedidelė šalis, kurios beveik niekas nežinojo, buvo slegiama įvairių problemų. Nuo 1918 iki 1938 metų visus Lietuvos diplomatinės atstovybės Prancūzijoje dokumentus, notas rašė O. Milašius. Teigiama, jog Prancūzijos pareigūnai negalėdavo atsistebėti, kad šios mažos, nežinomos šalies diplomatinės notos surašytos tobula prancūzų kalba. Milašius dalyvaudavo konferencijose ir delegacijų susitikimuose, Tautų Sąjungos forume, kur žodžiu ir raštu kėlė ir gynė jaunos valstybės interesus, kovojo dėl jos teisių ir sienų.

Ypač sunkų politinį, diplomatinį darbą jaunajai valstybei teko atlikti Lenkijos atžvilgiu. Todėl Lietuvos bajorų palikuonių balsas buvo itin reikalingas ir reikšmingas. Milašius Paryžiuje, o grafas Tiškevičius Londone stengėsi atremti Lenkijos diplomatijos keliamas pretenzijas Lietuvai. Įrodinėjo, kad Lietuva turi savo inteligentiją, valstybės tarnautojus, kurie pajėgūs organizuoti valstybės savarankišką gyvenimą.

O. Milašius atkakliai siekė, kad Prancūzija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę de facto ir de jure. Baigusi darbą 1919-ųjų gruodį, Lietuvos delegacija prie Taikos konferencijos Paryžiuje išsiskirstė. Likę neišspręsti reikalai buvo patikėti O. Milašiui. Jis tapo Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Pirmųjų jo darbo mėnesių korespondencija įspūdinga tiek kiekiu, tiek adresatų įvairove. Atstovo pareigas Prancūzijoje Milašius ėjo iki 1925 m. Jo darbo prioritetai nesikeitė. Tai buvo tarptautinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas, susitarimas su Lenkija dėl sienų, Lietuvos narystė Tautų Sąjungoje, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Ne viską pavyko išspręsti. Ypač daug darbo teko atlikti 1920 m. rudenį, kai Seinuose, Berznyke ir gretimose apylinkėse vyko lenkų ir lietuvių ginkluoti susirėmimai. O. Milašius, siekdamas sustabdyti karinius veiksmus, įteikė ne vieną griežtą notą Tautų Sąjungai ir Santarvės vyriausybėms. Vilniaus klausimas Milašiui buvo pats skaudžiausias, asmeninis. Prancūzijos valdžios argumentai dėl Vilniaus tautinės sudėties buvo nuolatos linksniuojami. Tačiau Milašius stengėsi apeiti siauras etnines pozicijas ir įrodinėjo Lietuvos geopolitinę svarbą ir vaidmenį Rytų Europoje. Pasak jo, Lietuva gali būti visavertė ir patikima valstybė tik su Vilniumi. Tai Milašius rašė savo notose, kartojo pokalbiuose Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje. Tai buvusi nuosekli pozicija, kurią Milašius jau buvo išsakęs 1918 m. prancūzų žurnale „L‘Affranchi“. Straipsnyje, pavadintame „Lietuva“, jis aptarė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. 1918 m. pavasarį jau nebematė galimybių suderinti Lietuvos ir Lenkijos interesus, todėl pasisakė už dviejų savarankiškų valstybių modelį ir ragino Lenkiją gerbti Lietuvos apsisprendimą. Taigi nors jo lietuviškasis apsisprendimas buvo sudėtingas, jis rinkosi ne istorinės LDK, bet atviros, modernios Lietuvos valstybės modelį. „Kadangi Lietuva nuo XIII a. buvo mano senelių tiesioginė tėvynė, kadangi mano tėvai gyveno iš lietuvių, o ne lenkų, kaimiečių darbo, kadangi Lietuva buvo silpnesnė ir pagaliau – sprendžiamoji priežastis – kadangi tik nepriklausoma Lietuva, įsikūrusi Vilniuje, tegali visu platumu apginti tų reikalus – tų, kuriuos, rodosi, istoriškas fatališkumas jungia su Lenkija, – aš nutariu ginti lietuvių reikalus“, – apie savo apsisprendimą sakė O. Milašius. Kitą kartą yra pasakęs: „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, […] bet tikėjausi būti naudingesnis pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi.“ Nepavykus išspręsti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimo, O. Milašius pasitraukė iš vadovo pareigų.

1925–1938 m. jis ėjo Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjo pareigas. Šalia diplomatinio darbo, kūrė poeziją, susitikinėjo su Paryžiaus visuomene, pasakodavo apie Lietuvą ir jos kultūrą, lietuviškas dainas ir pasakas vertė į prancūzų kalbą, įrodinėjo lietuvių kalbos archajiškumą.

Milašius vengė būti pirmojo plano asmeniu, stengėsi neviršyti įgaliojimų ir pirmenybę pristatyti Lietuvos vyriausybės poziciją palikdavo iš Kauno atvykusiems diplomatams. Tačiau puikiai mokėdamas prancūzų kalbą sugebėdavo lietuvių diplomatų mintis padaryti tikslias ir veiksmingas. Kaip minėjau, iš jo rankų išėjo beveik visos tarptautinėms institucijoms rašytos svarbiausios notos, deklaracijos, memorandumai. Kita vertus, esant būtinybei, tvirtai ir aiškiai išsakydavo savo poziciją derybų metu ar tarptautinėse konferencijose.

O. Milašius mirė 1939 m. Fontenblo miestelyje netoli Paryžiaus. Per poeto ir Lietuvos diplomato laidotuves P. Klimas pasakė, kad O. Milašius buvo „tobulas lietuvis ir puikus prancūzas“.

Nuotraukos ir citatos iš:

Kašelionienė N. Milašius. XX amžiaus literatūra (www.šaltiniai.info).

Klimas P. Iš mano atsiminimų. Boston, 1979.

Milinienė A. Oskaras Milašius. Po lietuvišku kryžium. 2016 (Vakarų ekspresas).

Skrupskelytė V. Oskaras Milašius, pirmasis Lietuvos atstovas Prancūzijoje. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Nr. 20. Vilnius, 2017

„Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, bet…“

The post „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, bet…“ appeared first on Voruta.

KPD šeštosios vertinimo tarybos posėdyje buvo nutarta patikslinti Semeliškių miestelio istorinės dalies (unikalus kodas – 17106) apskaitos duomenis Kultūros vertybių registre.

Išsamiau su Semeliškių miestelio istorinės dalies vertingosiomis savybėmis ir teritorijos ribų planų galima susipažinti Kultūros vertybių registro internetinėje svetainėje: https://kvr.kpd.lt/#/  (Nekilnojamųjų kultūros vertybių paieškoje įrašykite unikalųjų numerį).

Prūsų apgyvendinta

Semeliškės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo XIV a. pabaigos, tačiau manoma, kad gyvenvietė šioje vietoje įsikūrė kur kas anksčiau. Jos istorija siejama su XIII a. įvykiais, kai po Didžiojo prūsų sukilimo į Lietuvą persikėlė nemažai savo gimtąsias žemes apleidusių prūsų. Traidenio valdymo metais jie įkurdinti greta svarbių kelių ir sankryžų. Manoma, kad prūsai anuomet įsikūrė ir Semeliškių apylinkėse – per jas vedė reikšmingas kelias nuo Rumšiškių ir Vaiguvos link Trakų ir Vilniaus, kuriuo kryžiuočiai žygiuodavo į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinę. Urbanistikos istoriko dr. Algimanto Miškinio teigimu, galima gana patikimai teigti, kad Semeliškių gyvenvietė atsirado XIII a. aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje. Todėl tikėtina, kad ir miestelio pavadinimas kilo nuo prūsiško žodžio „Samilis“, o pirminis jo variantas – Samiliškės – ilgainiui transformavosi ir įgijo dabartinę formą.

Kunigaikščio dvaro sodyba

Greta svarbaus kelio buvusias Semeliškes ne kartą siaubė kryžiuočiai, todėl gyvenvietė ilgą laiką išliko panašesnė į kaimą, o ne miestelį. Vis dėlto, vietovės reikšmę liudija tai, kad kalvoje greta Aukštadvario–Kernavės ir Trakų–Žiežmarių kelių sankryžos įkurta didžiojo kunigaikščio dvaro sodyba.

XVI a. pradžioje didysis kunigaikštis Aleksandras fundavo medinės bažnyčios statybą ir suteikė klebonui privilegiją laikyti karčemą. Bažnyčia buvo pastatyta atokiau nuo gyvenvietės ir dvaro sodybos. Vis dėlto, A. Miškinis iškėlė hipotezę, kad anuomet Semeliškėse galėjo susiformuoti dvi atskiros apgyvendintos teritorijos dalys, išsidėsčiusios abipus Strėvos upės.

Išlaikė kaimui būdingą struktūrą

Valakų reformos metu Semeliškių miestelio planas iš esmės nepasikeitė. Gyvenvietė išlaikė kaimui būdingą struktūrą – sodybos ir toliau buvo išsidėsčiusios palei vieną pagrindinę gatvę.  XVII–XVIII a. miestelio neaplenkė įvairios negandos – per šiuo laikotarpiu vykusius karus sudegė bažnyčia, kiti pastatai, apylinkes nusiaubė maras. Manoma, kad po šių nelaimių Semeliškės atgijo tik XVIII a. antroje pusėje – tada pastatyta nauja medinė bažnyčia, pradėti rengti Šv. Roko atlaidai, miestelyje veikė dvi karčemos.

Carinės okupacijos metais ženkliai pakito centrinės miestelio dalies vaizdas – 1895 m. čia pagal tipinį projektą buvo pastatyta stačiatikių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Nors būta planų vietoje medinės pastatyti naują mūrinę bažnyčią, jie taip ir liko neįgyvendinti.

Nedidelė žydų bendruomenė

1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, Semeliškėse gyveno 300 žydų. Kadangi miestelio bendruomenė buvo per maža, kad pagal nustatytą tvarką jiems būtų leista statyti sinagogą, 1889 m. parengtas Leibos Misevičiaus medinio namo projektas, kuriame leista įkurti ir maldos namams.

Tarpukariu Semeliškės liko netoli demarkacinės linijos su Lenkijos užimta Lietuvos dalimi. 1931 m. miestelyje veikė 6 krautuvės, vaistinė, žemės ūkio kooperatyvas, vartotojų bendrovė, 2 karšyklos, lentpjūvė, veikė visuomeninių jaunimo organizacijų skyriai, ketvirtojo dešimtmečio viduryje pastatyti modernūs pradžios mokyklos rūmai. Ketvirtajame dešimtmetyje greta Strėvos upės pastatytas didelis medinis malūnas (manoma, kad šioje vietoje malūnas galėjo veikti ir dar anksčiau) – masyvaus tūrio pastatas nugriautas tik XX a. pab.

Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta Semeliškių žydų bendruomenė. Miestelio žydai kurį laiką kalinti buvusiame parapijos namų pastate (dab. adresas Užupio g. Nr. 14), šiuos tragiškus įvykius primena ant pastato esanti atminimo lentelė.

Įspūdingos panoramos, akmenų grindiniai

Iki šių dienų Semeliškių miestelis išsaugojo XV-XX a. pr. susiformavusią linijinio plano struktūrą su pagrindinėmis Užupio, J. Basanavičiaus gatvėmis ir Trakų gatve, centrinėje miestelio dalyje išplatėjančia į trikampę aikštę. Nuo Strėvos upės aukštyn kylantis reljefas sudaro itin palankias sąlygas apžvelgti miestelį – nuo į jį vedančių kelių ir aukšto upės kranto atsiveria įspūdingos panoramos, kuriose dominuoja Šv. Lauryno bažnyčia, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė ir pradžios mokyklos pastatas. Užupio ir J. Basanavičiaus gatvėms žavesio suteikia išlikę akmenų grindiniai (2025 m. metais dalinai perkloti) ir prie pastarosios gatvės šlamanti senų lapuočių medžių eilė.

Urbanistinė struktūra

Nors XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje miestelio užstatymas dalinai pakito, buvo nugriauti kai kurie mediniai pastatai, urbanistinėje struktūroje atsirado įvairių naujadarų, Semeliškėse galima atrasti daug autentiškų, regiono miesteliams būdingų elementų. Trakų, J. Basanavičiaus, Užupio ir Vievio g. dominuoja sodybinis miestelių perimetrinis užstatymas – būdingas gyvenamųjų namų išdėstymas ilguoju fasadu palei gatvės liniją, rečiau – trumpuoju fasadu į gatvę, ūkinius pastatus komponuojant kiemo gilumoje. Sodybiniam netaisyklingam užstatymui Trakų, J. Basanavičiaus, Užupio ir Strėvos g. būdingas laisvesnis planavimas – gyvenamųjų namų atitraukimas į sklypo gilumą, ūkinius pastatus išdėstant sklypo gilumoje, sklypą nuo gatvės atitveriant perregima tvora.

Mediniai namai yra rąstinės konstrukcijos, dvišlaičiais stogais, išskyrus namą J. Basanavičiaus g. Nr. 29 pusvalminiu stogu. Namams būdingi uždari prieangiai dvišlaičiais ir vienšlaičiais stogais, fasadų, skydų ir prieangių apkalimas horizontaliai, statmenai ar įžambiai sudėtomis medinėmis lentelėmis, medinės durys ir langų rėmai, jų skaidymas į, dažniausiai, 3, 4 arba 6, dalis, namai J. Basanavičiaus g. Nr. 19 ir Trakų g. Nr. 57 išsiskiria ornamentiniu prieangių langų skaidymu. Istorinėje miestelio dalyje iš kitų pastatų aukštos konstrukcijos dvišlaičiu mansardiniu stogu išsiskiria namas Trakų g. Nr. 84 bei raudonų plytų mūro vieno aukšto pastatas Trakų g. Nr. 61, kurio ŠR fasadas dekoruotas reljefiniais plytų mūro elementais.

Kultūros paveldo departamento informacija

The post Patikslintos Semeliškų vertingosios savybės appeared first on Voruta.

Po pirmųjų šimto kilometrų beveik kiekvienas automobilis atrodo patogus. Tik po keturių ar penkių valandų kelyje paaiškėja, ar sėdynė tinkamai prilaiko nugarą, ar salone neerzina triukšmas ir ar lenkiant sunkvežimį pakanka galios. Automobilio tinkamumą ilgoms kelionėms geriausiai parodo ne techninių duomenų lentelė, o savijauta po pusdienio prie vairo.

Patogios sėdynės – daugiau nei minkštas atlošas

Prieš kelionę dažnas patikrina padangų slėgį ar degalų kiekį, bet apie sėdėjimo padėtį susimąsto tik pradėjus skaudėti nugarą.

Gera vairuotojo sėdynė turi prilaikyti juosmenį ir šlaunis, o reguliavimo galimybės – leisti patogiai pasiekti vairą bei pedalus. Minkšta sėdynė salone gali sužavėti, bet po kelių valandų kelionės nuomonė kartais pasikeičia.

Nepamirškite ir keleivių. Galinėje eilėje praverčia erdvė kojoms, patogus atlošo kampas ir atskirai reguliuojama temperatūra. Keliaujant su vaikais USB įkrovimo jungtys taip pat greitai tampa nebe smulkmena, ypač kai planšetės naudojamos visą kelią.

Triukšmas, važiuoklė ir stabilumas greitkelyje

Važiuojant 110–130 km/val. greičiu išryškėja dalykai, kurių mieste beveik nepastebime. Padangų ūžesys, vėjo garsas prie veidrodėlių ir kietos pakabos reakcijos į kelio nelygumus ilgainiui vargina.

Tylesniame salone lengviau susikalbėti su keleiviais ir išlikti susikaupusiam. Patogi važiuoklė sugeria nelygumus, o stabilus automobilis posūkiuose pernelyg nesiūbuoja.

Komfortą keičia ir ratų dydis. Dideli ratlankiai atrodo patraukliai, bet žemesnio profilio padangos gali stipriau perduoti kelio nelygumus į saloną. Dėl to net du vienodo modelio automobiliai kartais važiuoja skirtingai.

Ar didesnis automobilis visada geresnis?

Šeimos išvykoje papildoma vieta greitai pasiteisina. Keli lagaminai, vaikiškas vežimėlis ir sporto inventorius gali užpildyti bagažinę dar neprasidėjus kelionei.

Didelis automobilis iš išorės nebūtinai reiškia daugiau vietos keleiviams. Apžiūrėdami saloną atsisėskite galinėje eilėje, patikrinkite erdvę keliams ir įvertinkite bagažinės formą. Plati, taisyklinga bagažinė kartais naudingesnė už didesnį deklaruojamą jos tūrį.

Ieškantiems erdvesnio SUV aktualūs ir AUDI Q5 automobiliai. Juos galima palyginti su BMW X3 bei „Volvo XC60“. Kai kurių kartų Q5 siūlo slankiojančią galinę sėdynę, leidžiančią keisti vietos keleiviams ir bagažui santykį. BMW X3 gali patikti mėgstantiems tikslesnį valdymą, o „Volvo XC60“ dėmesio vertas dėl sėdynių komforto. Prieš apsisprendžiant pravartu išbandyti visus tris: skirtingų kartų, komplektacijų ir techninės būklės automobiliai gali palikti visai kitokį įspūdį.

Variklis ir degalų sąnaudos: ieškokite pusiausvyros

Įsivaizduokite kelionę keturiese su pilna bagažine. Priekyje – ilga įkalnė ir lėčiau važiuojantis sunkvežimis. Tokiu metu svarbiau, kaip automobilis greitėja su apkrova, nei maksimali galia techninių duomenų lentelėje.

Įtakos turi ir pavarų dėžė: ar ji sklandžiai perjungia pavaras, ar važiuojant greitkeliu variklis nedirba pernelyg aukštais sūkiais.

Dažnai keliaujantiems aktualios ir degalų išlaidos. Palyginkite realias sąnaudas užmiestyje, nes gamintojo deklaruojami vidurkiai ne visada atspindi važiavimą su keleiviais ir bagažu.

Pagalbinės sistemos, kurios iš tiesų praverčia

Po kelių valandų greitkelyje adaptyvioji greičio palaikymo sistema ypač naudinga, kai tenka nuolat prisitaikyti prie lėčiau važiuojančio transporto. Eismo juostos palaikymo funkcija gali perspėti apie netyčinį nukrypimą nuo trajektorijos. Vairuotojui vis tiek tenka stebėti kelią ir kontroliuoti automobilį.

Naktinėse kelionėse daug reiškia geri priekiniai žibintai. Patogiai valdoma klimato sistema, aiški navigacija ir lengvai pasiekiami mygtukai taip pat padeda išvengti nereikalingo blaškymosi.

Renkantis automobilį ilgoms kelionėms, pirmiausia tikrinkite tris dalykus: sėdynių patogumą, salono triukšmą ir važiuoklės komfortą. Erdvės, variklio ir įrangos poreikis priklausys nuo jūsų maršrutų bei keleivių skaičiaus. O prieš pirkdami išvažiuokite bent pusvalandžiui į užmiestį – trumpas ratas aplink automobilių saloną neparodys, kaip jausitės po 300 kilometrų.

The post Kokios automobilio savybės svarbiausios ilgose kelionėse? appeared first on Voruta.

Dar ryte jautėtės gerai, o po kelių valandų pakilo temperatūra, ėmė skaudėti galvą, raumenis ar sąnarius? Gali būti, kad susirgote gripu. Kuo ši infekcija skiriasi su paprasto peršalimo, kaip palengvinti jau pasireiškusius simptomus ir kokios priemonės veiksmingai padeda nuo jos apsisaugoti, pranešime žiniasklaidai pasakoja Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Dovilė Nakvosienė.

Gripas yra ūmi kvėpavimo takų infekcija, kurią dažniausiai sukelia A ir B tipo virusai. Vien pagal klinikinius simptomus tiksliai atskirti, kuriuo gripo tipu žmogus užsikrėtė, beveik neįmanoma, nes abiem atvejais liga dažniausiai prasideda staiga ir pasireiškia labai panašiais simptomais. Patikimai nustatyti viruso tipą galima tik atlikus laboratorinį tyrimą.

„Didesnį pavojų kelia ne pati liga, o galimos jos komplikacijos. Dažniausiai pasitaiko pneumonija, sinusų ar vidurinės ausies infekcijos, taip pat gali paūmėti jau esamos lėtinės ligos – bronchų astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, širdies nepakankamumas ar cukrinis diabetas. Rečiau gali išsivystyti miokarditas, encefalitas, miozitas ar rabdomiolizė“, – aiškina šeimos gydytoja.

Kaip elgtis susirgus gripu?

Pajutus pirmuosius gripo simptomus, svarbu likti namuose, gerti pakankamai skysčių ir ilsėtis. Jei karščiavimas tęsiasi ilgiau nei 3–4 dienas, pasunkėja kvėpavimas, atsiranda skausmas krūtinėje, labai ryškus silpnumas arba jau pagerėjusi būklė vėl ima blogėti, geriau nelaukti ir kreiptis į savo šeimos gydytoją. Anksčiau pasikonsultuoti vertėtų ir didesnės rizikos grupėms priklausantiems žmonėms: nėščiosioms, kūdikiams, vyresniems nei 65 metų asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis ar esant nusilpusiai imuninei sistemai.

Ypač atidžiai vertėtų stebėti gripu sergančius vaikus. Pasak šeimos gydytojos, svarbu kreipti dėmesį ne tik į temperatūrą, bet ir į bendrą vaiko būklę – ar jis pakankamai geria, šlapinasi, kvėpuoja įprastai, reaguoja į aplinką ir nėra neįprastai mieguistas.

„Dauguma gripu sergančių vaikų gali būti gydomi namuose, užtikrinant jiems pakankamą poilsį, skysčių vartojimą ir atidžiai stebint bendrą būklę. Karščiuojančiam vaikui galima skirti jo amžių ir svorį atitinkančią paracetamolio ar ibuprofeno dozę. Skubios medicinos pagalbos prireikia, jei pasunkėja ar labai padažnėja kvėpavimas, kvėpuojant įtraukiami tarpšonkauliniai tarpai, pamėlsta lūpos ir veidas, atsiranda krūtinės skausmas, traukuliai, vaiką sunku pažadinti arba jis nereaguoja į aplinką. Nerimą turėtų kelti ir dehidratacijos požymiai – kai vaikas beveik negeria, džiūsta burna, verkia be ašarų ar ilgą laiką nesišlapina“, – teigia D. Nakvosienė.

Savigyda vaistais gali pakenkti

D. Nakvosienė pasakoja, kad gripu susirgę žmonės neretai savarankiškai pradeda vartoti antibiotikus, neįvertinę, jog gripo viruso jie neveikia, todėl nepadeda nei greičiau pasveikti, nei sumažinti karščiavimo. Be reikalo vartojami antibiotikai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų ir sutrikdyti žarnyno mikrobiotą.

Atidumas svarbus ir vartojant paracetamolį ar ibuprofeną. Skirtingais pavadinimais parduodamų vaistų sudėtyje gali būti ta pati veiklioji medžiaga, todėl prieš vartojant naudinga patikrinti sudėtį ir neviršyti nustatytos paros dozės.

„Gripas gydomas ne didesniu vaistų kiekiu, o tinkamai parinktomis priemonėmis. Antibiotikai skiriami tik esant bakterinei infekcijai, o karščiavimą mažinančius preparatus svarbu vartoti neviršijant nustatytos paros dozės“, – pabrėžia šeimos gydytoja.

Skiepas nuo gripo svarbus kasmet

Šeimos gydytoja primena, kad kasmetinė vakcinacija nuo gripo yra efektyviausia apsaugos priemonė. Nors vakcina nuo užsikrėtimo neapsaugo 100 proc., ji sumažina tikimybę susirgti, o susirgus, palengvina ligos eigą, sumažina komplikacijų ir hospitalizacijos riziką. Kadangi gripo virusai nuolat kinta, vakcina kasmet atnaujinama ir pritaikoma prie tuo metu cirkuliuojančių jų atmainų.

„Optimalus laikas skiepytis nuo gripo yra rugsėjis–spalis, nes apsauginis imuninis atsakas susiformuoja maždaug per 10–14 dienų po vakcinacijos. Tačiau jei žmogus nepasiskiepijo rudenį, tai galima padaryti ir vėliau – net gruodį ar sausį, nes gripo virusai šaltuoju laikotarpiu vis dar aktyviai cirkuliuoja“, – teigia aiškina šeimos gydytoja D. Nakvosienė.

Nuo gripo svarbu skiepyti ir vaikus, ypač jaunesnius nei 5 metų, nes jiems kyla didesnė sunkesnės ligos eigos ir komplikacijų rizika. Mažų vaikų imuninė sistema dar tik kaupia patirtį susidurdama su skirtingais gripo virusų variantais, todėl jų specifinė imuninė atmintis yra mažesnė nei suaugusiųjų. Vakcina padeda imuninei sistemai saugiai atpažinti viruso antigenus ir iš anksto suformuoti apsauginį atsaką, nepatiriant pačios ligos ir su ja susijusių komplikacijų rizikos.

Tikimybę susirgti gripu padeda mažinti ir nespecifinės prevencijos priemonės. Viena veiksmingiausių yra reguliari rankų higiena: rankas vertėtų plauti muilu ir vandeniu grįžus iš viešų vietų, prieš valgį, taip pat po kosėjimo ir čiaudėjimo. Taip pat svarbu reguliariai vėdinti patalpas ir neliesti akių, nosies ir burnos neplautomis rankomis. Sausakimšose ar prastai vėdinamose uždarose erdvėse papildomą apsaugą suteikia gerai priglundanti medicininė kaukė ar respiratorius, ypač rizikos grupėms priklausantiems žmonėms.

The post Artėja gripo sezono pradžia: kam kyla didžiausia tikimybė pasigauti ligą? appeared first on Voruta.

Vieniems Kalėdos prasideda ištraukus dėžę su žaisliukais, kitiems – namuose pastačius eglutę. Natūralios šakos, spyglių žaluma ir kasmet šiek tiek kitokia medelio forma sukuria šventinę nuotaiką dar prieš įžiebiant girliandą. Tačiau renkantis gyvą kalėdinę eglutę vien gražaus silueto nepakanka. Verta pagalvoti, kada ją puošite, kur statysite ir ką planuojate daryti po švenčių.

Dažniausiai tenka atsakyti į du klausimus: rinktis tradicinę paprastąją ar sidabrinę eglę, o tuomet – kirstą ar augančią vazone? Šie pasirinkimai susiję, tačiau reiškia skirtingus dalykus. Eglės rūšis lemia jos išvaizdą ir spyglių savybes, o tai, ar medelis kirstas, ar su šaknimis, – jo priežiūrą bei galimybes po Kalėdų.

Paprastoji eglutė – tradiciniam Kalėdų vaizdui

Paprastoji eglė daugeliui yra tas medis, kurį įsivaizduojame išgirdę žodį „eglutė“. Žali spygliai, natūraliai išsidėsčiusios šakos ir pažįstamas siluetas dera tiek prie senų šeimos žaisliukų, tiek prie kuklių popierinių dekoracijų.

Pardavėjai tokias eglutes kartais vadina lietuviškomis. Vis dėlto verta atskirti kilmę nuo rūšies: Lietuvoje gali būti užauginta ir paprastoji, ir sidabrinė eglė. Jeigu svarbu įsigyti vietinį medelį, reikėtų pasidomėti, kur jis augintas, o ne pasikliauti vien pavadinimu.

Paprastąją eglutę verta rinktis tiems, kuriems patinka sodri žaluma ir tradicinis puošimas. Ant jos galima derinti šiaudinius žaisliukus, raudonus kaspinus, stiklinius burbulus ar vaikų pagamintas dekoracijas. Renkantis konkretų medelį naudinga įvertinti tarpus tarp šakų: tanki eglutė įspūdingai atrodo pati savaime, o atviresnėse šakose geriau matysis pakabinami žaisliukai.

Svarbu ir tai, kad kirstos paprastosios eglės spyglių išsilaikymas priklauso nuo aprūpinimo vandeniu. Išdžiūvęs medelis spyglius praranda gerokai greičiau, todėl vien rūšies pavadinimas nepasako, kaip eglutė atrodys švenčių pabaigoje.

Sidabrinė eglutė – išraiškingai spalvai ir ryškesniam siluetui

Sidabrine vadinama dygioji eglė išsiskiria pilkšvai melsvais ar sidabriškais spygliais. Konkretus atspalvis gali skirtis, todėl renkantis verta apžiūrėti patį medelį: vienos eglutės atrodo žalsvesnės, kitos turi ryškesnį melsvą toną.

Tokia eglutė gali tapti pagrindiniu kambario akcentu net ir papuošta gana santūriai. Prie jos galima derinti šiltai baltą girliandą, kreminius žaisliukus, stiklą ar švelnius metalinius atspalvius. Norint ryškesnio rezultato, verta išbandyti tamsiai raudonas ar sodriai mėlynas dekoracijas.

Praktinis sidabrinės eglės privalumas – standžios šakos, ant kurių patogu kabinti ir sunkesnius žaisliukus. Tačiau jos spygliai aštrūs: puošiant gali praversti pirštinės, o namuose su mažais vaikais reikėtų apgalvoti vietą, kad pro eglutę nereikėtų nuolat brautis.

Gyvas kalėdines eglutes galite palyginti puslapyje https://tobuloseglutes.lt/kaledines-eglutes/eglutes. Renkantis verta iš anksto nuspręsti, kas svarbiausia: tradicinė žalia spalva, sidabriškas atspalvis, medelio aukštis ar galimybė rinktis eglutę vazone. Taip bus lengviau atrinkti jūsų namams tinkamus variantus.

Kirsta ar vazone: rinkitės pagal šventinius planus

Eglutė vazone dažnai patraukia mintimi, kad po Kalėdų medelis galės augti toliau. Kirsta eglutė atrodo paprastesnis sprendimas vienam šventiniam laikotarpiui. Tačiau prieš pasirenkant verta įvertinti savo galimybes, o ne vien norimą rezultatą.

Kada patogiau rinktis kirstą eglutę?

Kirsta eglutė tinka, jeigu norite namus papuošti šventėms ir neplanuojate vėliau prižiūrėti augančio medžio. Jai reikės tinkamo stovo su vandens talpa ir vietos atokiau nuo radiatoriaus ar židinio.

Prieš statant rekomenduojama nuo kamieno apačios nupjauti maždaug 2–3 centimetrų storio riekę ir medelį įmerkti į vandenį. Jo lygį reikia tikrinti kasdien, kad kamieno apačia neliktų sausa.

Renkantis aukštį būtina įskaičiuoti stovą ir viršūnės papuošimą. Taip pat verta išmatuoti ne tik atstumą iki lubų, bet ir vietos plotį. Pardavimo aikštelėje proporcingai atrodanti eglė nedidelėje svetainėje gali užimti gerokai daugiau erdvės, nei tikėjotės.

Kada verta rinktis eglutę vazone?

Eglutė vazone prasmingas pasirinkimas, jeigu galite ją šiltame kambaryje laikyti trumpai ir turite tinkamą vietą vėlesnei priežiūrai. Tokį medelį rekomenduojama įnešti kuo vėliau, laikyti vėsiau ir patalpoje palikti ne ilgiau kaip maždaug 10–12 dienų. Jei eglutės būklė pradeda blogėti, šį laiką reikėtų trumpinti.

Prieš perkant svarbu paklausti, ar eglutė auginta vazone, ar prieš pardavimą iškasta ir į jį įsodinta. Tai skirtingi paruošimo būdai, todėl vien vazonas dar nėra garantija, kad medelis sėkmingai augs po švenčių.

Pagalvokite ir apie tolesnę vietą medžiui. Ar turite savo sklypą? Ar jame užteks erdvės suaugusiai eglei? Jeigu gyvenate bute ir tokios vietos nėra, geriau tai įvertinti prieš pirkimą, užuot po švenčių skubiai ieškojus, kur medelį padėti.

Ką patikrinti prieš įsigyjant eglutę?

Pirmiausia paprašykite parodyti eglutę be transportavimo tinklo. Tik tuomet matysis tikrasis jos plotis, šakų išsidėstymas ir siluetas. Apžiūrėkite iš kelių pusių ir pagalvokite, kaip ji stovės namuose.

Eglutei kambario centre svarbus vaizdas iš visų pusių. Jeigu ji bus prie sienos ar kampe, nebūtina ieškoti visiškai simetriško medelio – daugiau dėmesio galima skirti tai pusei, kuri bus matoma.

Pirkdami pasiteiraukite:

• kokia tai eglės rūšis ir kur ji užauginta;
• kada kirstas medelis ir kaip jis laikytas;
• ar pasirinktas stovas tiks kamieno skersmeniui;
• ar nurodytas eglutės vazone aukštis skaičiuojamas kartu su vazonu;
• kaip rekomenduojama prižiūrėti konkretų medelį.

Šie klausimai padeda palyginti pasiūlymus tiksliau nei vien nuotrauka ar kaina. Ypač svarbu išsiaiškinti matmenis užsakant internetu: vienodas aukštis dar nereiškia vienodo pločio ar tankumo.

Dažniausios klaidos prasideda dar prieš puošimą

Viena dažniausių – eglutei parinkti gražiausią, tačiau pernelyg šiltą vietą. Šalia židinio ar radiatoriaus ji gali atrodyti jaukiai, bet šiluma skatina drėgmės netekimą ir spyglių byrėjimą.

Kita klaida – priežiūrą suplanuoti tik eglutę parsivežus. Stovu, vandens talpa ar vazono padėklu geriau pasirūpinti iš anksto. Tuomet nereikės ieškoti laikino sprendimo jau pradėjus puošti namus.

Taip pat neverta pirkti didesnės eglės vien todėl, kad ji atrodo įspūdingesnė. Patogus praėjimas, vieta dovanoms ir galimybė ramiai prieiti prie medelio svarbiau už papildomus keliasdešimt centimetrų.

Kuri eglutė tinkamiausia jūsų namams?

Jeigu įsivaizduojate tradicinį žalią medelį su šeimos žaisliukais, pradėkite nuo paprastosios eglės. Jeigu labiausiai traukia sidabriška spalva ir išraiškingos šakos, apžiūrėkite sidabrines eglutes.

Kirstą ar vazone rinkitės pagal tai, kiek laiko medelis bus kambaryje ir ar galėsite jį prižiūrėti vėliau. Gražiausia kalėdinė eglutė nebūtinai yra aukščiausia ar tankiausia. Tai medelis, kuris telpa jūsų namuose, dera prie šventinių įpročių ir kuriam galite sudaryti tinkamas sąlygas.

The post Kokią kalėdinę eglutę rinktis: paprastąją ar sidabrinę, kirstą ar vazone? appeared first on Voruta.

1946 m. balandžio 7 d. tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė įsteigė Kaliningrado sritį ir priskyrė ją Rusijos Federacijai. Tas administracinis vienetas buvo sukurtas vietoje Ypatingosios Karaliaučiaus karinės apygardos, ten veikusios nuo 1945 m. rugsėjo mėn.

Dar anksčiau sovietų vadai sumanė buvusią Vokietijos Rytprūsių provinciją pasiimti sau kaip itin reikšmingą karinį placdarmą Baltijos jūros pakrantėje, iš kurios buvo galima kontroliuoti ištisą regioną. Tos užmačios buvo “prastumtos” sąjungininkų vadovų susitikimuose aptariant daugybę kebliausių problemų. Tais žūtbūtinio karo laikais svarbiausia buvo įveikti hitlerinę Vokietiją, tad Vakarų lyderiams teko nuolaidžiauti J. Stalinui, turėjusiam savų kėslų.

Tomis lemtingomis dienomis vargu ar kas iš demokratinio pasaulio vadų pagalvojo apie Mažąją Lietuvą ir senąją Prūsą, Rytprūsių provincijoje tebegyvenusius gal daugiau kaip pusę milijono lietuvininkų ir senprūsių palikuonių, apie ten per šimtmečius sukauptas kultūros ir kitas vertybes. Tais laikais bandyta nepastebėti įžūliausių etninių valymų, tyčinių civilių gyventojų žudynių ir daug ko kito. Rimtai nekovota ir dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo – pergalė prieš A. Hitlerio imperiją buvo svarbesnė už visokius “karo nuostolius”. Tik vėliau pradėta svarstyti apie žmonių, tautų ir etninių grupių teises, klibinti žiauriosios sovietinės imperijos pamatai.

Sovietinės propagandos reikiamai nuteikti Raudonosios Armijos kariškiai ir jų talkininkai nuo 1944 m. rudens Rytprūsiuose elgėsi kaip “fašistinio žvėrio irštvoje” – prasidėjo masinės civilių žudynės, moterų prievartavimai, turto grobimai, visa ko niokojimas. Nespėjusieji pasitraukti senieji gyventojai pateko į neapsakomas sąlygas, jau pirmaisiais okupacijos metais tūkstančiai jų mirė nuo bado ir ligų, kančių sovietų sukurtuose konclageriuose. 1948 m. okupantai užsiėmė dar likusių senbuvių deportacija – užimtoje teritorijoje niekas neturėjo trukdyti “naujosios Rusijos” kūrimui. Jau 1945 m. vasarą į plotą buvo atvežti pirmieji tūkstančiai rusiškų kolonistų, vėliau jų pagausėjo iki beveik milijono.

Visuotinis krašto “valymas” tęsėsi dešimtmečius – naikinant nepageidaujamus praeities pėdsakus buvo visai nugriauti Karaliaučiaus, Įsruties ir kiti senamiesčiai, likviduota dauguma šventovių ir memorialinių objektų, nušluotos senosios kapinės, ne tik pagrobiant antkapinius paminklus, bet ir iškasant palaikus, tikintis kažkokio grobio. Darbavosi sovietinė propaganda – kai kurios mokytojos įsigudrindavo savo auklėtiniams aiškinti, kad rusai prie Baltijos gyvena nuo seniausių laikų, kad būtent jie kovoję su kryžiuočiais ir t.t. Jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais beveik visi senieji krašto vietovardžiai buvo pakeisti rusiškais – kuriant naująjį pasaulį niekas nebeturėjo priminti praeities.

Daugumą naujųjų krašto gyventojų pavyko tinkamai išauklėti. Antai, prieš kelis dešimtmečius vieno tenykščio paklausus apie K. Donelaitį, tas žvaliai atšovė “Žinom, žinom, jis buvo fašistas”. Teko rašyti apie tenykštį etnocidą – tyčinį baltiškojo ir kitokio paveldo naikinimą, ištisų etnokultūrinių klodų piktybišką likvidavimą.

Daug dešimtmečių man teko stebėti vargingą okupuotojo krašto gyvavimą – apleistus buvusios derlingos žemės plotus, menkas naująsias statybas tarp didingų griuvėsių, nuskurdusius kolonistus piktžolių ir šiukšlių supamuose būstuose, nugyventus miestus (daugiabučiuose namuose sugadinus kanalizaciją ir kt., kiemuose statytos medinės išvietės, kitur gamtiniai reikalai atlikinėti tiesiog “už kampo”). Tiesa, pasitaikydavo tvarkingų atvykėlių iš Lietuvos ar Ukrainos, išmintingesnių kolonistų, bet tokių tebuvo menka mažuma.

Sovietinei valdžiai ne per daug rūpėjo to krašto ūkiniai laimėjimai – svarbesnė buvo to placdarmo karinė reikšmė. Ten vis labiau įsitvirtinta, sukuriant bazes kariniam laivynui, branduolinių raketų paleidimo aikštelėms ir t.t. Pastaraisiais metais mėgta pasigirti, kad vien ši sritis savais ginklais galėtų sunaikinti didelę nepaklusniosios Europos dalį – nuo Danijos ir Britanijos vakaruose iki Norvegijos šiaurėje.

Gorbačiovinės pertvarkos laikais ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį būta daug gražių vilčių. nelyg pabudusiame Karaliaučiaus krašte vis drąsiau reiškėsi būrelis uolių kraštotyrininkų ir vietos šviesuolių, ten skelbti rašiniai apie tikrąją krašto praeitį, būta visokių kultūrinių renginių ir kt.

Mums entuziastingai rengiant “Mažosios Lietuvos enciklopediją”, įprantant lankytis Karaliaučiaus krašte, ne iš karto suvokėme nuo 2000 m. ten prasidėjusius pokyčius. Sparčiai nyko tenykštė laisvoji spauda, vėl pradėta įtariau žiūrėti į atvykėlius iš Lietuvos, plėsti “juodieji sąrašai” – aštriau pasisakę apie užsitęsusią Rusijos okupaciją nebebuvo įleidžiami į kraštą. Gal tik įžvalgiausieji tada galėjo nujausti, kad imperinės jėgos atkuria ir stiprina agresyvų enkavėdistinį režimą, kad sulauksime vis pavojingesnių laikų.

Sparčiai besikeitusią padėtį netruko pajusti ir “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” rengėjai – kasmet vis daugiau kištasi į to leidinio rengimą; matyt, reikiamus nurodymus gaudavęs leidyklos direktorius man priekaištaudavo dėl “netinkamų išsišokimų”. Kaskart stiprėjo Rusijos “penktoji kolona”. Antai, Klaipėdos universitete telktas prorusiškų veikėjų būrys, gaudavęs ir tiesioginį finansavimą iš Rusijos institucijų. Galop 2007 m. tokiems veikėjams pavyko perimti “Mažosios Lietuvos enciklopedijos” IV tomo rengimą, reikiamiems autoriaus rašant, kad Rusijos okupacijos laikais Prūsijos žmonės gyvenę daug geriau nei prie savo valdžios. Uoliai finansuotuose dr. Vasilijaus Safronovo opusuose suabejota net ir pačios Mažosios Lietuvos egzistavimu – esą visa tai prasimanę patys lietuviai. Beveik viešai skelbta, kad nevalia kaip nors užgauti rusus, ką nors pasakyti apie ryškėjančius naujojo Rusijos režimo bruožus.

Galop – V. Putino kariuomenei įsiveržus į Ukrainą ir taip faktiškai pradėjus Trečiąjį pasaulinį karą – ilgai propagandos pūsti apgaulės burbulai susprogo. Gausybė internetinių komentatorių jau nesibodi aptarinėti būsimosios ateities galimus variantus.

Gal prorusiškieji pranašai įžvelgia, kad Baltijos valstybių dienos jau suskaičiuotos, kad Kaliningrado sritis neišvengiamai bus sujungta su Baltarusija, niekam net neprisimenant apie kažkokias lietuviškas žemes. Propagandinėse svajonėse perbraižant pasaulio žemėlapį, viliamasi “nuo Vladivostoko iki Lisabonos” įsivyraujant “rusišką pasaulį”.

Prisimenantieji Antrojo pasaulinio karo ištakas ir jo tolesnę eigą dėlioja galimų ateities įvykių diapazoną. V. Putinui pradėjus karą su NATO, šiai pirmiausiai teks sunaikinti Kaliningrado sritį, kaip pavojingiausią agresoriaus forpostą, galintį sukaustyti dideles Vakarų pajėgas. Branduolinio karo atveju sritis susilauktų gal daugelio atominių smūgių, po kurių mažai kas teliktų ir iš šiandieninių Mažosios Lietuvos pėdsakų, ten gal šimtmečius plytėtų radioaktyvi dykra.

Rusijai pralaimėjus konvencinį karą su NATO, šioji (kaip ir visos civilizuotojo pasaulio valstybės) privalėtų keisti V. Putino sugriautą globalinę saugumo ir taikos sistemą, apsisaugant nuo eilinio agresyviosios Maskvos imperijos atgimimo, vėl ir vėl atgyjančios grėsmės milijardams Žemės gyventojų. Spėliojama, kad bus privalu apkarpyti žlugusios imperijos valdas, likviduojant ir Kaliningrado sritį, kaip agresyviosios valstybės forpostą, grasinantį pačiam Europos viduriui vis naujais pavojais.

Svarstoma, kad būsimieji nugalėtojai privalės nuspręsti ir Rusijos kolonistų likimą. Ištobulintoji V. Putino režimo propaganda visas dabartines agresijas teisina būtinybe “ginti tautiečius” – esą teks “išlaisvinti” ir Portugaliją, nes ten glaudžiasi būrelis rusų. Prieš ketvirtį amžiaus viltasi, kad Kaliningrado srities žmonės taikiai įsilies į laisvąją Europą, įsisavinę demokratijos ir civilizuoto gyvenimo pamokas. Deja, nemaža dalis Vakarų gėrybėmis pasinaudojusių srities kolonistų mieliau pasijuto agresyviosios imperijos atstovais, šiurpinančiais anuos “kapitalistus” savo nežabota galia ir mielai grasinančiais “supuvusiam kapitalizmui”.

Beliktų viltis, jog kada nors pertvarkant pasaulį dar atsiras įtakingų jėgų, kurios prisimintų Baltijos pietrytinėje pakrantėje praeityje gyvavusias senąsias gentis ir Mažosios Lietuvos fenomeną. Galima pasvajoti, kad tada naikinant agresyviųjų okupantų primestus rusiškus vietovardžius kas nors atkurs bent jau baltiškus senoviškus vardus, kad vietoje šiandieninės Matrosovkos vėl grįš skambusis Gilijos vardas ir pan. Gal kada nors sugrįžtų Tilžė, Ragainė, Įsrutis ir kiti mieli senieji vardai.

Deja, tokios viltys tėra labai menkos. Agresyvųjį ir galingąjį Rusijos režimą, remiamą dešimčių milijonų šalininkų, tegalėtų pašalinti kokie globaliniai kataklizmai. Vargu ar visam pasauliui griūvant išliktų tokia trapi salelė kaip Mažoji Lietuva. Ateities kartoms teliks laukti būsimųjų pasaulio pokyčių viltingesnės pabaigos.

The post Dr. Martynas Purvinas. Miglota Karaliaučiaus krašto ateitis appeared first on Voruta.

Virgilijus Poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

1929 m. spalio 6 d. „Dienos” Nr. 61, p. 7-8. atspausdinta paskutinė kelionės po Vakarų Europą Pulgio Andrusevičiaus-Žemaičio publikacija „Žemaituku iš Vakarų Europos”). Tad susipažinkime su paskutiniu kelionės etapu (kalba netaisyta):

„1. Sudiev Austrija, Čekoslovakija ir tu vokiečių žemė.

Vienoje žemaitukas gavo kiek tik geidė avižų ir, kas svarbiausia, su duona, nes čia arklių ėdalą sudaro avižų, akselio ir pikliavotos duonos, o pats svarbiausias punktas tai, kad nieko nereikėjo mokėti – dykai.

Taigi gražiai prisivaišinęs ištikimas motoras suteikė mums gražiausių vilčių perkakti į toli likusią tėvynę, kai karštą popietį švelniai drykstelėjom botagu ir palikom užpakaly mėlynuosius Dunojaus vandenis bei raudonai plevėsuojančias vėliavas; mūsų vežimo priekyje radosi vėl trispalvė naujitėlė, vos neseniai susiūta iš likusios medžiagos.

2. Vynuogės, seilės varvėjimas ir kas iš to išėjo.

Išsistūmus iš Vienos prasidėjo tiestis pakelėmis melsvaviršūnių kalnų virtinės, o jų pašlaitėse kepinančios saulės atokaitoje žaliai bangavo vynuogių Dunojus. Vynuogės panašios iš tolo į apynius, tik lapai smulkesni, vyniojasi apie įsmaigytus kuolelius.

Mus ne tiek įdomavo tie kuoleliai ir bendrai vynuogių pedagogika, kiek pačios uogos, kurios besišypsodamos gamino seilių liaukose syvus ir vedė į pagundą stabtelėti ir patenkinti teisėtus liaukų reikalavimus. Piktasis genijus paėmė viršų. Tokios dar žalios, blizga kaip stiklas uogelės susimetusios į kekes, atsidūrė mūsų „bėdoje”: viena kekė, kita trečia, o kai į ketvirtą ištiesėm ranką atsirado, velniai žino, iš kur ranka, o toje rankoje gumbuota lazda. Ogi jos valdytojas pasirodė juodas ūsotas austrijokas, su plačia skrybėle, trumputėmis kelnėmis, gi liemenį jojo dengė atlapa kamizelka.

Susitiko akys: jų dvi poros išsiplėtusios, suakmenėjusios, o viena pora blizgėjo iš po gilių surauktų antakių.

Likvidavom nesusipratimą šitaip: vynuogės liko vežime, o austrijokas su lazda, jam pačiam pasiūlius, keletą lietuviškų atviručių ir pašto ženklelių. Išsiskyrėm labai draugiškoje nuotaikoje su plantacijos gaspadorium.

3. Sugedusio automobilio švelnūs pasažieriai.

Vieną skaistų rytą, valandą vienuoliktą užsitempėm į aukštą kalną, pakelėmis ošė pušų miškai, o visas plentas buvo pilnas žmogysčių, kurios tupinėjo aplink pratrūkusios padangos gruzaviką.

Prisiartinus tos žmogystoa virto pulku švelnių austraičių, o dar po vieno kito įžanginio klausimo pasidarė mums aišku, kad čia važiuoja Stockernau miestelio šeimininkių mokykla. Pareiškėm užuojautą ir prisijungėm prie pulko, manau, kad kiekvienas keliautojas, kuris jaučia silpnybę prie dailiosios lyties, būtų pasekę mūsų pavyzdžiu.

4. Improvizuota paskaita apie Lietuvos kulinariją.

Pasipylė klausimų eilė liečiančių lietuvišką gaspadinystę. Zelmanavičius griežtai atsisakė duoti bet kurių paaiškinimų prisipažinęs, kad Lietuvoje galima sočiai ir gardžiai pavalgyti, ne taip kaip pas jus arba vokiečiuose, bet iš kur ir kaip daromi valgiai nesuprantąs.

Užgulė ant mano pečių visas klausimo sunkumas. Bendrais bruožais imant mano paaiškinimai buvo tokios rūšies: pripažinau Zelmanavičiaus parodymų teisingumą, pasakiau kaip verda grikinę košę, kaip dirba šustinius iš avižų, kaip gavėnioje gamina kisielių ir pupas verda, apibrėžiau kas yra kaplūnas, iš ko susidaro šiupinys, bulvinė košė, kam sunaudoja rasalą, kaip spaudžia iš miežio naminį alų, apie raugalą aiškinau, matydamas, kaip išsiplėtė jaunų šeininkių juodos akys, baigiau „paskaitą” gira iš duonos plutų. Pasisekimas nematytas, nes ne vieno iš minėtų valgių jos nežinojo ir klausinėjo apie gamybos smulkmenas, bet gruzavikas tuo metu buvo atstatytas ir abiejų pusių didžiausiam nenorui, išsiakyrėme. Nosinių plevėsavimas ir oro bučkiai.

5. Baigiasi Austrija ir kunigas ant dviračio.

Važiuojant į Neu-Nagelbergo muitinę eina pakelėmis didžiulis miškas. Miškas ne labai įdomus, mat sodintas! Ir Lietuvoje bus tol įdomu, pakol neužaugs Miškų Departamento surikiuoti pušų daigeliai. Per tą patį mišką betraukdami susitikom trumpais rūbais apsirėdžiusį katalikų kunigą kurs užsimąstęs važiavo dviračiu. Neiškenčiau ir pasakiau pagarbintą – grįžtelėjo ir sustojęs paklausė: ko? Mes sakome nieko, taip sau norėjau su Tamsta pasikalbėti, o pagarbinto jis nesupratęs (neteisingai pasakiau). Pasisakiau, kad katalikas į ką atsakydamas džiaugėsi, nes, anot jo, dabar tiek daug keliauninkų priviso, bet iš jų daugiausia tai liuterai, tai anglikonai, o vienminčių reta. Papolitikavom: skundėsi austrų vyriausybe ir kartu raminosi sulaukti geresnių laikų. Kaip žmonės pasakėm sudiev, o jis pagarbintą visai kitaip negu aš anksčiau pasakiau.

6. Gedulinga procesija.

Muitinės valdininkai jau mūsų pažįstami iš tolo dar mums mojavo su rankomis. Nei austrai, nei čechai nekratė mūsų, galėjom vežti per rubežių ką tik norėjom.

Dar ir Čechijoje eina tas pats miškas, o po jo išvažiuoji į didelę lygumą – čia apmūryti aukšta siena čechų kapai kryželių miškas. O tuo keliu sujuodavo keista procesija: juodas katafalkas traukiamas dviejų baltų eržilų, iš šonų jojo po tris džentelmenus su juodais frakais, o ant galvų jie dėvėjo Napoleono kepures apvedžiotas sidabriniais kaspinėliais.

Kunigas, dar 10 tokių Napoleonų ir viskas. Pašalinės publikos nėra. O visa procesija lėtai judėjo ir tylėjo kaip grabas: nei giesmės, nei verksmo.

7. Tabor.

Įvažiavom į miestą Tabor: Taborai du: naujas ir senasis nors nereikėjo, bet užsukom į senamiestį. O Jurgutėliau! Kokios kreivai laužutos gatvelės – važiuoji, o praeiviui pėsčiam jau nebėr kur praeiti. Įvargom į miesto aikštę, jos vidury viduramžiškas šulinys, prie jo stovi riteris Jonas Žiška*. Aikštę supa gotiški bokšteliai, aštriosios arkos ir rotušė su milžinišku laikrodžiu, kuriam gi mušant dvylika išeina visi dvylika apaštalų pakelia rankas dangun ir vėl pranyksta.

Po velniais, įsitraukėm į tokį siaurą skersgatvį, kad didžiausia atsarga laviruodami vadelėmis vis tik kelius kartus užkliūdavom tai už kolonos, tai už bokštelio, dar blogiau, kad ta gatvelė besirangydama leidosi didelėn pakalnėn.

Gražiausios čechaitės kiek mes matėm tai Tabore. Tokios švelniai moteriškos, tokie apvalūs madoniški veidai – žandai ben kiek pasidavę priekin, smakras mažutis. O kokie jų plaukai: juodi, blizgantys, akys vėl juodos, gilios.

8. Nesusipratimas ties žydų kapinėmis.

Važiavome tą dieną ilgai padarydami 80 klm. Karšta buvo diena, o dar pikčiau miške, nei vėjelio, nei nieko: uodai, gyliai ir bizdėlės negaislestingai puolė žemaituką, neaplenkė ir mūsų nes gi buvome pusiau nuogi. Įsinorėjom valgyti, o arklys atsigerti ir pakrimsti avižėlių. Važiuoja mir privažiuojam namely baltą mūrinį, kurio stogas kyšo iš krūmų.

Nežinau – o gal žydas žydą suuodžia, nes mano baisiam nenorui Zelmenavičius sustojo. Nuėjau pažiūrėti vandens į tą namely. Skynime didelė mūro tvora ir vartai: įėjau. Senas su ilgiausia barzda ir peisais žydas goglinėjo po kiemą, kurs pasirodo esąs žydų kapinynas.Pašoko iš vietos mąstymo žydas ir čechiškai klausia: ko nori? Vandens! – į ką jis nurodė šulinį iš kurio imamas vanduo lavonams mazgoti. Gražiai padėkojęs už tokį „vandenį” dyku kibiru nešinas grįžau prie vežimo. Lūkuriuojantis Zelmanavičius, kuris supyko dėlei to, ir pats ėmęs kibirą ėjo lavoninio vandens. Griežtai protestavau ir reikalavau mesti tą kapinių mazgojamą vandenį, o geriau važiuokim toliau rasime upelį ir galėsim atsigerti ir prigirdyti. Bet jam nuėjus vartai buvo užrakinti ir senis žydas išnykęs kažin kur.

9. Čechai – patrijotai.

Vieną naktį eidami iš Luna Parko Prahos gatvėmis klydome ir priėjom prie jaunučio seržanto, kuris vedėsi po ranka gražią mergelę. Paklausėm savo gatvės vokiškai. Jis irgi kalba vokiškai. Taip ramiai besiaiškinant prieina vienas civiliokas, kuris ėmė rimtai prikaišioti seržantui, kam jis Prahoje ir dar čechų seržantas kalbasi vokiškai: gėda, gėda, ponas seržante!

Kai paaiškėjo mūsų tautybė ir nedateklius čechų kalbos žodyne jis irgi vokiškai ėmė šnekėti.

10. Pankraco karčema.

Tą pačią naktį eidami 12 val. namo užgirdom linksmiausią muziką ir polkaujantieji proletarai apstojo duris. Įslinkom ir mes. Karčiamoje pasieniais staliukų dvi eilės – o viduryje erdvė kur senos prostitutes išgesusiomis akimis šoka pagal triukšmingo orkestro garsus. Čia susirinko visokio plauko amatininkai, susiraukšlėję seniai, prie kiekvieno sėdi pasišiaušusi dama ir vienas paskui kitą rūko cigaretus.

Norėjom čia išvysti „tipų”, bet jų čia nėra visi vienodi, vienodai šūkauja ir išdarinėja visiškai nejuokingas štukas. O prostitutes kokios šlykštynės – suėmę nosis nešdinomės lauk.

11. Komunistai pakelėje.

Su didesniais, mažesniais vargeliais pakliūvam vėl į vokiečių žemę ir jos širdį Berlyną. Vieną sekmadienį besiartindami į sostinę užsinorėjom valgyti ir ėmėm virti pietus, pro šalį ėjo pulkelis driskių, kurie pamatę mus sustojo, atsigulė ir pradėjo štukavoti ir bliuznyti plentu važiuojančias motociklu mergeles. Jie einą Berlynan statyti barikadų. Ant kepurių jie turėjo kokardas kur išgraviruotas bolševikiškas išsižiojęs rėkia: „Karas imperijalistiniam karui! Ruoškitės 1 rugijūčio 1929 m.” Vienas tų driskių parodė pasekmes 1 gegužio. Blauzdakeliuose vietose jam buvo mėlyna. Visi giria Rusiją ir laukia kol galės prisijungti prie Sovjet Union. Pasikalbėję traukė dainuodami Berlyno link, kur jų laukė 1-ji rugpiūčio.

12. Garz´e girtuoklis.

Namo skubinome kiek išgalėdami ir dienomis, ir naktimis. Ir taip vieną šaltą ir šviesią naktį važiavome ligi 2 val. tarp kitko įvažiavom į miestelį, kur jau buvo tamsu ir tylu. Tik vidury stovėjo nušvitęs viešbutis, ties juo gi stovėjo trys žmogystos – iš jų išsiskyrė pilvočius ir sustabdė mūsų žemaituką. Klausiame ko nori? Jis gi sako, kad mes privalome sustoti ir tiek.

• O kas gi būsi pats? – klausiame.

Oi aš čia viskas ir policija, ir kariuomenė. O tuo tarpu laikė nutvėręs vadeles ir neleido mums važiuoti. Jis gi stovėjo prieky rato, todėl kai šmirktelėjom botagu žemaituką, jis pastry šoko iš vietos ir vokietį pavertė po ratais. Nuvažiavom girdėdami kaip užpakaly skambėjo grasinimai.

13. Pasaga – laimė.

Į Štetyną skubinom kaip pasiutę ir spaudėm motorą iki pajėgumo kulminacijos. Dzilin-dzilin – suskambėjo po ratais pasaga. Manėm, kad nuo žemaituko atskilo. O ne, tai būta vokiškos pasagos. Allo! Laimę vežiman įdėjom.

Ir netikėk tu, žmogau, burtais! Nuvažiavom Štetynan radome laivą, kuris išplaukia Pilavon kaip tik po kelių valandų – o tas laivas išeina iš Štetyno tik kas dešimtą dieną.

Prisistatydinom „Pijonieriaus” kapitonui kaip buvę Venecijoje ir pasakojom Italijos stebuklus. Visi atydžiai klausėsi.

Sirena…

Ir po kelių smarkių nuotykių, dainavome „Sveiki” broliai lietuvninkai…

Čia baigiasi pasaka.”

Turi būti Jan Žižka (1360–1424) – Čekijos husitų veikėjas, karvedys. Čekų nacionalinis didvyris. Žalgirio mūšio dalyvis.

(Pabaiga)

The post Virgilijus Poviliūnas. Žemaituku iš Vakarų Europos. VI dalis appeared first on Voruta.

Du „karstukai“, bet nei vieno kaulelio. Vienas iš jų – Vilniaus katedros rūsiuose tapo nerastų Vytauto Didžiojo palaikų simboliu. Stovi tuščias, laukia.

Prieš 596 metus – 1430 metų, spalio 27 dieną Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Geri senelio Gedimino genai davė jam ilgą gyvenimą – tuo metu jis buvo aštuoniasdešimties. Išlikę laiškai liudija – Vytautas savo sveikata rūpinosi. Reikalui prispyrus, gydytojai pas Vytautą skubėdavo net iš Vokiečių ordino valstybės.

Paskutinius mėnesius jis daug keliavo – Varėna, Daugai, Alytus, Kaunas. Kodėl pasirinko Dzūkiją? Ogi ten medžioklės plotai – jis ne tik tvarkė valstybės reikalus, rūpinosi savo karūnacija, bet ir medžiojo.

Ką mes žino mes apie Vytauto ligą? Nukritimas nuo žirgo, staigi sunegalavimo pradžia, 11 dienų iki mirties trukęs prikaustymas prie patalo, pūlinys ant peties.

Nepavykus Vytautui rugsėjo mėnesį tapti karaliumi, spalio pradžioje į Vilniaus pilis atvyko Jogaila.

Yra žinoma, kad spalio 16 d., lenkų delegacijai išvykus iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo ir jau nebegalėjo toliau joti – kelionę baigė gulomis žmonos vežime.

Tad kas gi atsitiko Vytautui? Raktas turbūt slypi štai kur. Negalia prasidėjo ne iš karto po nukritimo nuo žirgo, o prieš pat tą nukritimą. Jei patyręs raitelis, koks neabejotinai buvo Vytautas, krenta nuo žirgo jam nepasibaidžius, raiteliui kažkas turėjo atsitikti. Turint omenyje senyvą Vytauto amžių ir psichologinę pastarųjų mėnesių įtampą, labiausiai tikėtina ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo versija.

Po mirties Vytauto kūnas buvo aštuonias dienas viešai išstatytas atsisveikinimui Trakų pilyje, vėliau pervežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Vilniaus Katedros rūsyje.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inf.

The post Prieš 596 metus Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Mūsų savaitės komentaruose nėra svarbesnės temos, kaip taikos galimybės Rusijos kare prieš Ukrainą. Tai suprantama: pasiekus bent paliaubas šiame brolžudiškame kare lengviau atsikvėptume visi – žalojama Ukraina, krūpčiojanti Europa, na ir pati vargstanti Rusija. Bet ar šito vildamiesi mes nesitikime matyti ryškios šviesos tunelio gale, kai ten mirksi vos pastebima švieselė?

Pasirinkimas sunkus – tiek Kyjivui, tiek Maskvai. Tik Donaldas Trumpas žaidžia savo rinkiminius ir įvaizdžio žaidimus, tarsi iliuzionistas į pasaulinį laužą vis berdamas po žiupsnį Bertoleto druskos. Jam nuo žiežirbų smagu, jis tuo gyvena. Prezidentui įsiteikianti komanda kas rytą ant stalo deda tik tuos pranešimus, kurie pagrindžia jo vertelgišką užmojų: Ukraina vėl bombarduoja Rusijos naftos objektus, o tai kelia dyzelino kainas Amerikos ūkininkams. Jis skambina Elonui Muskui ir prašo jo apriboti „Starlink“ bei „Starshield“ teikiamą žvalgybinę informaciją.

Neturintis supratimo apie amžinąsias demokratines vertybes (laisvė, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas) verslo ryklys D. Trumpas lengvai pasimauna ant Putino kabliuko. Manoma, kad būtent apie abipusius prekybinius mainus buvo kalbama neviešame susitikime Sankt Peterburge, kai D. Trumpo pasiuntinys atvyko iš Oslo perduoti Putinui, kas Norvegijos sostinėje buvo kalbama Volodymyro Zelenskio, Steve‘o Witkoffo bei Europos lyderių derybose.

Taigi, koks pasirinkimas? Putinas jo neturi. Pagal pirmą scenarijų tęsti karo jis negali, nes Rusijos ekonomika smunka, išlaidos karo mašinai auga, o pažanga fronte menkutė. Nors ir atplėšę Donbaso regioną, rusai toliau nenužengs, o juo labiau konflikto su kitomis šalimis nebus pajėgūs įžiebti. Be to pačiam rusiškajam „dučei“ jau 74 – ri… Visa viltis – palaužti Ukrainą šią žiemą, todėl taikos planai Maskvai nerūpi.

Apskritai taika Putinui ypač pavojinga. Pajutę jo silpnumą Kremliaus „vanagai“ tik ir laukia, kai agresorius neištesės savo žodžio ir turės nueiti į užmarštį arba būti atiduotas Hagos tarptautiniam teismui. Maskva silpnadvasiams negailestinga, ji tiesiog „netiki ašaromis“… Putiniškos partijos „Vieningoji Rusija“ pergalė Dūmos rinkimuose nieko nereikš.

Tačiau dar sunkesnis V. Zelenskio pasirinkimas: atiduoti priešui visą Donbasą ar kovoti iki galo? Daugelis nuo karo pavargusių ukrainiečių, o ir jų rėmėjų Vakaruose, sutiktų palikti visą keturių savo sričių teritoriją, kaip reikalauja Putinas.

Generolo Davido H. Petraeuso įkurtas tarptautinis Karo studijų institutas (Institute for the Study of War, ISW) skelbia, kad Ukraina dar išlaiko 20,4 proc. arba 5530 ha vadinamosios Donecko liaudies respublikos teritorijos. V. Zelenskis televizijai „Fox News“ sakė, kad sutiktų su teritorinėmis nuolaidomis, nes, esą, liktų dar apie 75 proc. visos šalies teritorijos, tačiau su sąlyga, kad būtų įšaldyta dabartinė fronto linija.

Jeigu jis nesieks Ukrainai skaudžių kompromisų, Rusija taip pat sukandus dantis tęs jos naikinimą. Kapituliacijai Kyjivą spaudžia kai kurie Vakarų lyderiai, ypač D. Trumpo administracija. Leidinys „The Atlantic“ pastebi, kad V. Zelenskis gali neatlaikyti šio spaudimo, kuris dar sustiprės, jei JAV vidurio kadencijos (tarpinius) Kongreso rinkimus laimės respublikonai, ir jis turės pasitraukti iš savo posto. Likus savaitei iki jų, prognozuota, kad vis tik Demokratų partija perims Atstovų Rūmų kontrolę, bet Senato rezultatai bus nulemti „metant monetą“, t.y. abiejų partijų šansai yra apylygiai.

Kad D. Trumpas turi planą, nėra blogai. Be rinkimų dedamosios jis siūlo Putino ir Xi Jinpingo susitikimą nedalyvaujant Ukrainos atstovams. Kita vertus, jis nori, kad per G20 viršūnių susitikimą D. Trumpo golfo kurorte Majamyje Rusija ir Ukraina jau pasirašytų taikos susitarimą. Kaip jis tai pasieks, lieka paslaptis, bet niekas į šias priemones vilčių daug nededa. Be to juk Europa lieka nuošalyje.

Šiaip ar taip nenuspėjami D. Trumpo veiksmai sudaro sąlygas jei ne realiems pokyčiams, tai bent spėlionėms, kas iš to gali išeiti. Apmaudžiausia, kad mes nežinome, kokiais išskaičiavimais grįsti tolesni Maskvos ir Vašingtono santykiai, prie kurių tarsi balastas „prikabinta“ Ukraina. Bet ženklų, kad tiek Putinas, tiek V. Zelenskis linksta į miglotus kompromisus, jau yra.

Tarsi razina į viešąją erdvę įkrito žinia, kad į diplomatijos lauką staiga triukšmingai įsiveržė moteris: D. Trumpo sutuoktinė Melania iškiliems vyrams nušluostė nosis, pasiūliusi spręsti humanitarinę problemą Oleškuose (rusiškai – Alioškuose). Miestas yra Rusijos okupuotoje pelkėtoje teritorijoje kitapus Dniepro priešais Charkivą. Ten viskas užminuota, žmonės badauja. Nuo spalio 27 d. čia turi įsigalioti paliaubos ir per humanitarinį koridorių kolonomis žmonės bus išvesti į saugias vietas…

The post Česlovas Iškauskas. Sunkūs pasirinkimai appeared first on Voruta.