Dr. Helga M. Kauzonė, www.voruta.lt

Ar verslas gali būti sėkmingas, jeigu nepastebi visuomenės, nuo kurios priklauso? Kodėl net nesėkmingi ekspertų sprendimai kartais sustiprina jų autoritetą? Ir ar universitetas iš tiesų yra tik švietimo įstaiga? Šie iš pirmo žvilgsnio skirtingi klausimai atskleidžia vieną svarbiausių šiuolaikinio pasaulio paradoksų: kuo sudėtingesnė tampa visuomenė, tuo labiau organizacijos stengiasi ją supaprastinti. Tačiau būtent taip jos rizikuoja nepastebėti to, kas svarbiausia.

Šias problemas nagrinėja KSU Tarptautinio universiteto  (Kazimiero Simonavičiaus universiteto) Ateities visuomenės instituto mokslininkai (Next Society Institute) – instituto vadovas prof. dr. Vladislav Valentinov ir instituto steigėjas prof. dr. dr. Steffen Roth. Jų moksliniai darbai sulaukė reikšmingo Lietuvos mokslo tarybos (LMT) įvertinimo. Aštuonios publikacijos, parengtos šių mokslininkų kartu su tarptautiniais bendraautoriais, įtrauktos į LMT 2025 metų socialinių mokslų srities TOP 10 straipsnių įvertinimo rezultatus.

Tarptautiniuose mokslo žurnaluose „Journal of Business Ethics“, „Systems Research and Behavioral Science“ ir „Kybernetes“ paskelbtuose tyrimuose ieškoma atsakymų į klausimus, kurie aktualūs ne tik mokslininkams. Jie padeda naujai suprasti verslo etiką, tvarumą, organizacijų sprendimus, ekspertų įtaką ir net mūsų pastangas numatyti ateitį.

Prof. dr. Vladislav Valentinov: ar verslas gali būti sėkmingas, jeigu nemato visuomenės, nuo kurios priklauso?

Ar įmonė gali būti laikoma sėkminga, jeigu jos pelnas auga, tačiau silpnėja darbuotojų pasitikėjimas, blogėja santykiai su bendruomenėmis ar didėja žala aplinkai? Šis klausimas atskleidžia vieną svarbiausių šiuolaikinės vadybos dilemų, kurias savo tyrimuose nagrinėja KSU Ateities visuomenės instituto vadovas prof. dr. Vladislav Valentinov.

Mokslininkas jau daugelį metų jungia keturias iš pirmo žvilgsnio skirtingas tyrimų sritis – suinteresuotųjų šalių teoriją, institucinę ekonomiką, verslo etiką ir socialinių sistemų teoriją. Jas vienija esminis klausimas: kaip verslo įmonės ir kitos organizacijos gali išlikti sėkmingos, kartu atsakingai reaguodamos į platesnės visuomenės, nuo kurios jos priklauso, poreikius?

Savo darbuose, paskelbtuose žurnale „Journal of Business Ethics“, profesorius remiasi klasikinių institucinės ekonomikos atstovų Thorsteino Vebleno ir Johno R. Commonso idėjomis, siekdamas naujai paaiškinti, kaip įmonės kuria vertę, sprendžia konfliktus, plėtoja bendradarbiavimą ir įgyvendina socialinę atsakomybę. Viena svarbiausių jo tyrimų įžvalgų – verslo etika nėra tik papildomas ekonominės veiklos apribojimas. Etiški santykiai, tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimą įgalinančios institucijos yra neatsiejama pačios ekonomikos veikimo dalis.

Šią mintį papildo tyrimai apie suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimą ir aplinkosauginį tvarumą. Kartu su prof. dr. dr. Steffen Roth mokslininkas nagrinėja santykius, kurių neįmanoma paaiškinti vien formaliomis sutartimis ar ekonominėmis paskatomis. O su kolegomis iš Brazilijos parengtame, LMT įvertintame straipsnyje „Corporate Environmental Sustainability Via Stakeholder Collaboration: Insights from Classical Institutional Economics“ mokslininkai aiškinasi, kodėl įmonių bendradarbiavimas siekiant aplinkosauginio tvarumo kartais būna sėkmingas, o kartais žlunga. Tyrimas primena, kad atsakingam verslui nepakanka gerų ketinimų – būtinos tinkamos institucijos, organizacinės praktikos ir gebėjimas rimtai atsižvelgti į skirtingų suinteresuotųjų šalių interesus.

Kita svarbi tyrimų kryptis, plėtojama kartu su prof. dr. dr. Steffen Roth ir kitais kolegomis, – socialinių sistemų teorija. Ji padeda suprasti, kaip organizacijos susidoroja su daugybe skirtingų, kartais viena kitai prieštaraujančių vertybių ir visuomenės lūkesčių. Bendrame straipsnyje „Multifunctional Tetralemma. Framework for the Strategic Management of Moral Trade-offs“, paskelbtame žurnale „Journal of Business Ethics“, mokslininkai kvestionuoja tradicinį požiūrį į moralinius kompromisus versle. Jie parodo, kad tas pats pasirinkimas gali atrodyti skirtingai, kai vertinamas iš įvairių socialinių sistemų perspektyvų, o įprastas ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių tikslų atskyrimas nepakankamai atspindi šiuolaikinės visuomenės sudėtingumą.

Visas šias tyrimų kryptis jungia prof. dr. Vladislav Valentinov daugelį metų nagrinėjama kompleksiškumo ir tvarumo dilema (angl. complexity–sustainability trade-off). Kad galėtų priimti sprendimus ir veikti efektyviai, organizacijos privalo supaprastinti sudėtingą pasaulį. Tačiau būtent toks supaprastinimas gali lemti, kad jos nepastebi svarbių ryšių su darbuotojais, bendruomenėmis, kitomis institucijomis ir gamtine aplinka.

Čia susijungia visos keturios mokslininko tyrimų sritys: socialinių sistemų teorija paaiškina, kodėl organizacijos neišvengiamai mato tik dalį pasaulio; suinteresuotųjų šalių teorija padeda atpažinti žmones ir grupes, kurių interesai lieka nepastebėti; institucinė ekonomika nagrinėja, kaip tinkamos institucijos ir bendradarbiavimo formos gali padėti išsaugoti šiuos santykius; o verslo etika kelia klausimą, kaip organizacijos gali prisiimti atsakomybę už savo neišvengiamai selektyvių sprendimų pasekmes.

Kaip išlikti efektyviam ir kartu neprarasti gebėjimo matyti platesnes socialines bei aplinkosaugines savo sėkmės sąlygas? Prof. dr. Vladislav Valentinov požiūriu, tai vienas esminių tvaraus ir atsakingo valdymo iššūkių.

Prof. dr. dr. Steffen Roth: ar universitetas iš tiesų yra tik universitetas?

Jeigu paklaustume, kam skirtas universitetas, vieni atsakytų – mokyti studentus. Kiti pabrėžtų mokslinius tyrimus. Treti kalbėtų apie ekonominę vertę, inovacijas ar specialistų rengimą darbo rinkai.

Bet kuris iš šių atsakymų teisingas?

KSU Ateities visuomenės instituto steigėjo prof. dr. dr. Steffen Roth ir jo bendraautorio A. Sales tyrimas „Multifunctional Organisation: A Systems-Theoretical Concept and Its Practical Implications“, paskelbtas žurnale „Kybernetes“, siūlo netikėtą atsakymą: galbūt pats klausimas suformuluotas neteisingai.

Šiuolaikinis universitetas vienu metu yra švietimo, mokslo, ekonomikos ir kitų visuomenės sistemų dalyvis. Jis moko, vykdo tyrimus, konkuruoja dėl finansavimo, bendradarbiauja su verslu, reaguoja į politinius sprendimus ir veikia laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

Tas pats galioja ir kitoms organizacijoms.

Ligoninė nėra vien gydymo vieta – ji taip pat yra darbdavys, ekonominių išteklių naudotoja, mokslinių tyrimų partnerė ir viešosios politikos dalyvė. Įmonė nėra vien pelno siekianti struktūra – jos veikla susijusi su teise, mokslu, švietimu, aplinkosauga ir kitomis visuomenės sritimis.

Prof. dr. dr. Steffen Roth ir jo kolega teigia, kad daugiafunkciškumas nėra išskirtinė kai kurių organizacijų savybė. Tai viena esminių šiuolaikinio organizacinio gyvenimo sąlygų.

Šis požiūris keičia įprastą vadybos sampratą.

Jeigu organizacija vienu metu susiduria su skirtingų visuomenės sistemų lūkesčiais, jos sėkmei įvertinti nepakanka vieno rodiklio. Vadovams reikia suprasti, kaip skirtingos funkcijos sąveikauja, papildo viena kitą arba sukelia įtampą.

Toks požiūris suteikia naujų analitinių priemonių verslo įmonėms, universitetams, ligoninėms, valdžios institucijoms ir kitoms organizacijoms valdyti.

Kas bendro tarp šimpanzių, šamanų ir šiuolaikinių vadybos konsultantų?

Dar vieną provokuojantį klausimą kelia prof. dr. dr. Steffen Roth ir jo kolegų straipsnis „Rainmaking: Observed with Social Systems Theory“, publikuotas žurnale „Systems Research and Behavioral Science“.

Kas sieja šimpanzių elgesį, senovės šamanų ritualus, vadybos konsultantų rekomendacijas ir šiuolaikinių klimato politikos formuotojų intervencijas?

Iš pirmo žvilgsnio – beveik niekas.

Tačiau mokslininkai siūlo pažvelgti į tai, kas nutinka, kai individai ar visuomenės grupės imasi veiksmų siekdami paveikti neapibrėžtą ateitį.

Senovės bendruomenė galėjo atlikti lietaus prišaukimo ritualą, tikėdamasi pakeisti gamtos sąlygas. Šiuolaikinė organizacija samdo konsultantus, tikėdamasi išspręsti vadybos problemas. Politikos formuotojai inicijuoja programas, kurios turėtų padėti valdyti sudėtingus visuomenės procesus.

Žinoma, šių veiksmų mokslinis pagrindas ir technologinis sudėtingumas gali būti visiškai skirtingi. Tačiau tyrimas kelia kitą klausimą: kokias socialines funkcijas tokios intervencijos atlieka, nepriklausomai nuo jų deklaruojamų rezultatų?

Mokslininkai nagrinėja paradoksą – net ir nesėkminga intervencija gali sustiprinti jos iniciatorių autoritetą, sutvirtinti grupės tapatybę ar paskatinti kaltųjų paieškas.

Kitaip tariant, kartais svarbu ne tik tai, ar pasirinktas sprendimas iš tiesų veikia, bet ir tai, kaip visuomenė interpretuoja patį bandymą išspręsti problemą.

Ši įžvalga aktuali šiuolaikiniam valdymui, nes primena, kad ekspertinių sprendimų poveikis neapsiriboja vien techniniais rezultatais. Jie taip pat gali keisti žmonių tarpusavio santykius, pasitikėjimą, autoritetą ir atsakomybės suvokimą.

Straipsnio autoriai kviečia nepamiršti, kad net technologiškai pažangiausiose visuomenėse pastangos kontroliuoti ateitį gali turėti ritualinių ir simbolinių aspektų.

Kai moraliniai pasirinkimai nebetelpa į „arba–arba“ logiką

Ką turėtų daryti įmonė, jei vienas sprendimas didina pelną, tačiau gali neigiamai paveikti aplinką? O jeigu aplinkosaugai palankus sprendimas mažina galimybes investuoti į darbuotojų gerovę?

Įprastai tokios situacijos vadinamos moralinėmis dilemomis. Manoma, kad organizacijai tenka pasirinkti vieną iš prieštaraujančių tikslų arba ieškoti kompromiso.

Tačiau bendrame prof. dr. dr. Steffen Roth ir prof. dr. Vladislav Valentinov straipsnyje „Multifunctional Tetralemma. Framework for the Strategic Management of Moral Trade-offs“, paskelbtame žurnale „Journal of Business Ethics“, siūloma pažvelgti giliau.

Mokslininkai kelia klausimą: o kas, jeigu problema slypi ne tik pačiuose prieštaraujančiuose tiksluose, bet ir tame, kaip mes juos suvokiame?

Ekonomika, politika, mokslas, teisė ir kitos socialinės sistemos vertina pasaulį remdamosi skirtingais kriterijais. Tai, kas atrodo racionalu ekonominiu požiūriu, nebūtinai taip pat bus vertinama teisiškai, politiškai ar moksliškai.

Todėl moraliniai kompromisai gali įgyti skirtingą prasmę, priklausomai nuo pasirinktos stebėjimo perspektyvos.

Autorių plėtojama daugiafunkcės tetralemos koncepcija kviečia neapsiriboti tradiciniu pasirinkimu tarp dviejų alternatyvų. Ji leidžia analizuoti ir kitus galimus iš pirmo žvilgsnio prieštaraujančių tikslų tarpusavio santykius.

Šią problematiką papildo prof. dr. dr. Steffen Roth, A. Sales ir prof. dr. Vladislav Valentinov publikacija „Value Plurality and Multifunctional Commensuration in Organisation: A Systems-Theoretical Approach“, nagrinėjanti, kaip organizacijose egzistuoja skirtingos vertybės ir kaip jos gali būti lyginamos bei derinamos.

Abu tyrimai siūlo svarbią mintį: sudėtingame pasaulyje geras valdymas ne visada reiškia geriausio kompromiso paiešką. Kartais pirmiausia reikia pakeisti patį problemos supratimo būdą.

Tai ypač aktualu tvarumo strategijoms, viešajam valdymui, verslo etikai ir organizacijoms, kurių sprendimus veikia daugybė tarpusavyje susijusių interesų.

Ar galima ateitį suprasti geriau, jeigu nustojame ją vertinti tik pagal kelis scenarijus?

Dar viena prof. dr. dr. Steffen Roth mokslinių tyrimų kryptis susijusi su ateities scenarijų planavimu ir ilgalaikių visuomenės pokyčių analize.

Organizacijos ir vyriausybės dažnai planuoja ateitį kurdamos kelis scenarijus – optimistinį, pesimistinį ir labiausiai tikėtiną. Tačiau ar tokio požiūrio pakanka, kai visuomenę vienu metu veikia ekonominiai, technologiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai?

Straipsnyje „N-Factorial Scenarios: A Systems-Theoretical Approach to Scenario-Planning“ prof. dr. dr. Steffen Roth kartu su kolegomis A. Kiškiene, D. Gaižauskiene ir J. Kaivo-oja siūlo sistemų teorija grindžiamą scenarijų planavimo prieigą, leidžiančią nagrinėti platesnę galimų ateities raidos krypčių įvairovę.

Tuo tarpu tarptautinės mokslininkų grupės, kuriai priklauso prof. dr. dr. Steffen Roth ir prof. dr. Vladislav Valentinov, straipsnyje „Big Data Insights into Social Macro Trends: Expanding the Horizon (1800–2018)“ pasitelkiama didžiųjų duomenų analizė, siekiant pažvelgti į ilgalaikes visuomenės raidos tendencijas.

Šie tyrimai parodo, kaip socialinių sistemų teorija gali būti derinama su naujomis analitinėmis prieigomis, plečiančiomis mūsų galimybes suprasti visuomenės kaitą.

Dar viename LMT įvertintame straipsnyje „Guiding Distinctions: Observed with Social Systems Theory: An Introduction“ prof. dr. dr. Steffen Roth, L. Clausen ir K. Zazar nagrinėja socialinių sistemų teorijos stebėjimo principus.

Jų tyrimai primena, kad bet kokia analizė prasideda nuo pasirinkimo, ką laikome svarbiu ir kokius skirtumus naudojame pasauliui apibūdinti. Pakeitus šiuos skirtumus, gali pasikeisti ir tai, kokias problemas pastebime bei kokių sprendimų ieškome.

Naujas žvilgsnis į organizacijų ir visuomenės ateitį

Nors prof. dr. Vladislav Valentinov ir prof. dr. dr. Steffen Roth tyrimų temos įvairios – nuo verslo etikos ir aplinkosauginio tvarumo iki socialinių ritualų, didžiųjų duomenų ir ateities scenarijų, – juos sieja vienas svarbus klausimas: kaip suprasti ir valdyti pasaulį, kuris yra gerokai sudėtingesnis, nei leidžia matyti mūsų įprasti sprendimų priėmimo modeliai?

Prof. dr. Vladislav Valentinov tyrimai atskleidžia, kodėl organizacijų ilgalaikė sėkmė priklauso nuo jų gebėjimo išsaugoti ryšius su visuomene, kurti pasitikėjimą ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes.

Prof. dr. dr. Steffen Roth darbai parodo, kodėl organizacijos negali būti suprantamos vien pagal vieną funkciją ir kodėl skirtingos socialinės sistemos tą patį pasaulį mato skirtingai.

O jų bendri tyrimai leidžia peržengti nusistovėjusius požiūrius į moralinius kompromisus, organizacijų vertybes ir strateginį valdymą.

Šių tyrimų aktualumas neapsiriboja akademinėmis diskusijomis. Pasaulyje, kuriame vis dažniau susiduriame su tarpusavyje susijusiomis ekonominėmis, socialinėmis, technologinėmis ir aplinkosauginėmis problemomis, gebėjimas matyti daugiau nei vieną tikrovės pusę tampa vis svarbesnis.

Lietuvos mokslo tarybos įvertintos KSU Ateities visuomenės instituto (NSA) mokslininkų publikacijos prisideda prie tarptautinių diskusijų apie tai, kaip turėtų keistis šiuolaikinė vadyba, organizacijų atsakomybė ir visuomenės valdymas.

Galbūt svarbiausia šių tyrimų žinia yra ta, kad norint geriau valdyti sudėtingą pasaulį neužtenka ieškoti vis tikslesnių atsakymų. Kartais pirmiausia reikia išmokti užduoti kitokius klausimus.

KSU mokslininkų publikacijos, įtrauktos į LMT 2025 metų socialinių mokslų srities TOP 10 straipsnių įvertinimo rezultatus:

1. Roth, S., & Valentinov, V. (2025). Multifunctional tetralemma. Framework for the strategic management of moral trade-offs. Journal of Business Ethics, 205(4), 863–878. https://doi.org/10.1007/s10551-025-06138-y
2. Valentinov, V., de Oliveira Santos, R., & De Araujo Goes, H. A. (2025). Corporate environmental sustainability via stakeholder collaboration: Insights from classical institutional economics. Journal of Business Ethics, 203(2), 279–296. https://doi.org/10.1007/s10551-025-06023-8
3. Roth, S., Mansur, J., Sales, A., Zazar, K., Dahms, H., Arnold, T., & Valentinov, V. (2025). Big data insights into social macro trends: Expanding the horizon (1800–2018). Systems Research and Behavioral Science, 43(1), 353–361. https://doi.org/10.1002/sres.3175
4. Roth, S., Sales, A., & Valentinov, V. (2025). Value plurality and multifunctional commensuration in organisation: A systems-theoretical approach. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 553–562. https://doi.org/10.1002/sres.3135
5. Roth, S., & Sales, A. (2025). Multifunctional organisation – a systems-theoretical concept and its practical implications. Kybernetes. https://doi.org/10.1108/K-05-2025-1387
6. Roth, S., Clausen, L., & Zazar, K. (2025). Guiding distinctions: Observed with social systems theory: An introduction. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 447–454. https://doi.org/10.1002/sres.3152
7. Roth, S., Kiskiene, A., Gaizauskiene, D., & Kaivo-oja, J. (2025). N-factorial scenarios: A systems-theoretical approach to scenario-planning. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 545–552. https://doi.org/10.1002/sres.3120
8. Roth, S., Sales, A., & Clausen, L. (2025). Rainmaking: Observed with social systems theory. Systems Research and Behavioral Science, 42(2), 374–382. https://doi.org/10.1002/sres.3101

The post KSU mokslininkų tyrimai atveria naują požiūrį į verslą, visuomenę ir ateities valdymą appeared first on Voruta.

Aleksandras Izgorodinas, „Citadele” banko ekonomistas

Amerikos rinkėjai pristabdė Donaldą Trumpą. Europai ir Baltijos šalims šie rinkimų rezultatai mažina ilgalaikes rizikas, tačiau svarbu nepamiršti, kad artimiausi du mėnesiai vis dar gali atnešti nemažai neapibrėžtumo.

Antradienį vykusiuose JAV vidurio kadencijos rinkimuose demokratai iškovojo daugumą tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate. Trečiadienio rytą jie turėjo apie 54 iš 100 vietų Senate ir daugiau nei 218 vietų, reikalingų daugumai Atstovų Rūmuose. Tai pirmas kartas per 20 metų, kai pareigas einantis prezidentas vidurio kadencijos rinkimuose praranda kontrolę abiejuose Kongreso rūmuose.

Rinkimų rezultatus daugiausia nulėmė pragyvenimo išlaidų klausimas. Jie taip pat neigiamai įvertino aukštas kainas, dėl duomenų centrų augančias elektros energijos sąskaitas, karą su Iranu ir prekybos karus.

Stabdis, bet ne apsisukimas 180 laipsnių

Vertinant šių rinkimų reikšmę, svarbiausia suprasti, ką Kongresas gali ir ko negali padaryti. Kongresas kontroliuoja biudžetą ir gali tirti vyriausybės veiklą, tačiau negali atmesti prezidento veto be dviejų trečdalių balsų daugumos. Todėl Vašingtone greičiausiai matysime politinį akligatvį, o ne esminį politikos krypties pokytį.

Fiskalinė politika

Naujų mokesčių mažinimų, finansuojamų didesniu biudžeto deficitu, neturėtų būti. Būtent todėl krito JAV obligacijų pajamingumai, nes rinkos tikisi mažesnio naujo skolinimosi poreikio. Kita vertus, didėja federalinės valdžios veiklos sustabdymo rizika, nes dabartinis finansavimas baigiasi gruodžio 11 dieną.

Muitai

Nėra pagrindo tikėtis, kad jie išnyks. Po to, kai Aukščiausiasis Teismas vasarį panaikino Trumpo nepaprastosios padėties muitus, administracija juos atkūrė remdamasi kitais prekybos įstatymais, kuriems Kongreso pritarimas nereikalingas. Dalis Volstrito analitikų netgi prognozuoja naujus muitus artimiausiomis savaitėmis.

Iranas

Nuo sausio Kongresas galės riboti karo finansavimą, kuris jau kainavo apie 47 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto didžiausia rizika slypi laikotarpyje iki tol. Prezidentas užsiminė, kad po rinkimų galėtų atnaujinti smūgius Iranui, o tai reikštų didesnes naftos kainas.

Dirbtinis intelektas ir duomenų centrai

Ši tema rinkimuose buvo gerokai svarbesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. JAV namų ūkių elektros energijos kainos nuo 2024 m. išaugo beveik 10 proc. Todėl tikėtina daugiau Kongreso klausymų, griežtesnė priežiūra ir didesnis spaudimas duomenų centrams patiems padengti savo energijos poreikių sąnaudas. Tai reikštų papildomas išlaidas dirbtinio intelekto infrastruktūros plėtrai.

Ukraina ir NATO

Demokratai žada spartesnę karinę pagalbą Ukrainai ir griežtesnę planų mažinti JAV karių skaičių Europoje priežiūrą. Tačiau prezidento veto išlieka svarbiu veiksniu, ribojančiu tai, ką Kongresas galėtų realiai įgyvendinti.

Europa gauna sąjungininkų Vašingtone, bet ne veto teisę

Europos Sąjungai svarbiausia žinia slypi ne prekyboje, o saugumo srityje.

JAV muitai daugumai ES prekių išlieka apie 10 proc., o automobiliams, jų dalims ir vaistams taikomas 15 proc. tarifas. Taip pat niekur nedingo grėsmė įvesti 25 proc. muitus dėl ES taikomų skaitmeninių mokesčių. Todėl Europos eksportuotojams kol kas nereikėtų tikėtis reikšmingų palengvinimų.

Kur kas daugiau nuspėjamumo atsiranda gynybos politikoje. Demokratų kontroliuojamas Kongresas greičiausiai priešinsis bandymams mažinti JAV įsipareigojimus NATO ir nuosekliau rems Ukrainą. Vis dėlto Europa neturėtų lėtinti pastangų stiprinti savo strateginę nepriklausomybę. Šio Kongreso kadencija truks tik dvejus metus, o JAV politinė kryptis 2028 metais gali vėl pasikeisti. NATO tikslas gynybai skirti 5 proc. BVP išlieka toks pat aktualus.

Ne mažiau svarbus ir energetikos kanalas. Europa importuoja daug amerikietiško dyzelino ir suskystintųjų gamtinių dujų. Vasarą Baltieji rūmai svarstė galimybę riboti dyzelino eksportą, o tai būtų padidinę kuro kainas Europoje. Kadangi dabar šią iniciatyvą remia mažiau respublikonų iš žemės ūkio valstijų, tokio scenarijaus rizika atrodo mažesnė, tačiau galutinis sprendimas vis tiek lieka prezidento rankose.

Baltijos šalys: stebėkime kuro kainas, o ne muitus

Tiesioginis poveikis Baltijos šalių ekonomikoms per prekybą išlieka nedidelis. JAV nuperka apie 2,5 proc. Latvijos prekių eksporto, 3 proc. Estijos ir kiek mažiau nei 5 proc. Lietuvos eksporto. Eksportas į JAV mažėjo jau praėjusiais metais: maždaug 5 proc. Lietuvoje ir Latvijoje bei beveik penktadaliu Estijoje. Šie rinkimai muitų, su kuriais susiduria eksportuotojai, nekeičia, todėl nesukuria nei papildomos naudos, nei papildomos žalos.

Mažoms ir atviroms ekonomikoms, tokioms kaip Baltijos šalys, kur kas svarbesni yra netiesioginiai poveikio kanalai.

Pirma – energijos kainos. Jeigu JAV iki naujojo Kongreso darbo pradžios sausį eskaluotų konfliktą su Iranu, naftos ir dyzelino kainos kiltų. Tai tiesiogiai didintų infliaciją Baltijos šalyse ir neigiamai paveiktų transporto, logistikos bei žemės ūkio sektorius. Jei nuo 2027 metų Kongresas sugebėtų apriboti karo finansavimą, ši rizika sumažėtų.

Antra – tiekimo grandinės. Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonės JAV muitų poveikį daugiausia jaučia per savo klientus Vokietijoje ir Skandinavijoje. Šis spaudimas niekur nedingsta.

Trečia – saugumas. Šią vasarą JAV karių rotacijos Lietuvoje ir Estijoje baigėsi nesulaukus patvirtintų pamainų. Kongresas, aktyviau prižiūrintis karių mažinimo planus Europoje, pagerintų regiono saugumo perspektyvas. Tai svarbu tiek investuotojams, tiek Baltijos šalių turto rizikos premijoms.

Ketvirta – euras. Silpnesnis doleris reiškia pigesnį importą ir padeda kontroliuoti infliaciją, tačiau kartu šiek tiek mažina Baltijos šalių eksporto konkurencingumą už Europos Sąjungos ribų.

Trumpai

Europai ir Baltijos šalims šie rinkimų rezultatai mažina ilgalaikes rizikas: mažėja tikimybė, kad JAV staiga atsitrauks nuo NATO ir Ukrainos rėmimo, taip pat mažėja fiskalinio neatsakingumo Vašingtone rizika. Tačiau tai nereiškia laisvosios prekybos su JAV sugrįžimo ir nepanaikina poreikio Europai stiprinti savo savarankiškumą.

Didžiausias išbandymas laukia iki sausio 3 dienos, kai darbą pradės naujasis Kongresas. Iki tol prezidentas išsaugo plačią veiksmų laisvę tiek muitų, tiek Irano klausimais. Todėl Baltijos šalių verslui artimiausius du mėnesius svarbiausias rodiklis bus ne JAV muitų tarifas, o naftos ir dyzelino kainos.

The post JAV vidurio kadencijos rinkimai: stabdis D. Trumpui, bet ne politikos apsisukimas 180 laipsnių appeared first on Voruta.

Ieškodami „castrol 5w30“, „castrol edge 5w30“ ar „castrol magnatec 5w30 a5“, rasite daugybę produktų: to paties klampumo Castrol alyva būna įvairių ACEA klasių ir su skirtingais automobilių gamintojų patvirtinimais. Lemia ne linija, o naudojimo instrukcijoje nurodytas patvirtinimas: linija tik padeda susiaurinti paiešką. Toliau paaiškiname, kuo skiriasi Castrol EDGE, MAGNATEC ir GTX ir kokios 5W-30 versijos kokiems automobiliams tinka.

Castrol EDGE, MAGNATEC ir GTX: kuo skiriasi alyvų linijos

Castrol EDGE variklio alyva skirta šiuolaikiniams, didelę apkrovą patiriantiems varikliams: pasak Castrol, dėl Fluid TITANIUM technologijos alyva esant dideliam slėgiui tampa tvirtesnė, padeda išvengti metalinių detalių sąlyčio ir mažina trintį. MAGNATEC idėja kita: Castrol rašo, kad ši alyva „prilimpa kaip magnetas“ prie pažeidžiamų variklio detalių, nes, gamintojo duomenimis, iki 75 % variklio nusidėvėjimo gali įvykti užvedimo metu. GTX skirta pirmiausia apsaugoti variklį nuo nuosėdų (3X Clean formulė), o Castrol pažymi, kad senesniuose ir didelės ridos automobiliuose nuosėdų susidaro lengviau.

Linijos pavadinimas nenusako patvirtinimų lygio: GTX 5W-30 C3 turi tuos pačius pagrindinius vokiečių gamintojų patvirtinimus kaip EDGE LL. Asortimentas ir patvirtinimų sąrašai įvairiose šalyse skiriasi ir laikui bėgant keičiasi, todėl galutinai lemia užrašas ant kanistro.

Castrol EDGE 5W-30 LL: kokiems varikliams skirta

Castrol EDGE 5W-30 LL priklauso ACEA C3 klasei ir, Castrol duomenimis, turi VW 504 00 ir 507 00, BMW Longlife-04, MB 229.51 bei Porsche C30 patvirtinimus. Tokie reikalavimai nurodyti daugeliui „Volkswagen“, „Audi“, „Škoda“, „Seat“, BMW, „Mercedes-Benz“ ir „Porsche“ automobilių, įskaitant dyzelinius su kietųjų dalelių filtru (DPF). Raidės LL pavadinime paprastai siejamos su „Longlife“.

EDGE 5W-30 M versija kitokia: ji turi BMW LL-04 ir MB 229.31/229.51/229.52 patvirtinimus, tačiau VW 504 00 ir 507 00 jos sąraše nėra. Todėl „Volkswagen“ automobiliui, kuriam reikia VW 507 00, rinkitės LL, o M palikite tiems, kurių instrukcijoje nurodyti BMW ar „Mercedes-Benz“ patvirtinimai iš jos sąrašo.

Castrol MAGNATEC 5W-30 A5 ir kitos versijos

Castrol MAGNATEC 5W-30 A5 yra ACEA A5/B5 klasės alyva, deklaruojama kaip atitinkanti Ford WSS-M2C913 (Castrol puslapyje Baltijos šalims nurodytos versijos nuo A iki D, Jungtinės Karalystės techninių duomenų lape tik C ir D). A5/B5 alyvos skirtos varikliams, sukonstruotiems naudoti alyvą, kurios HTHS nuo 2,9 iki 3,5 mPa·s, o pati ACEA pažymi, kad kai kuriems varikliams jos netinka. Jei instrukcijoje nurodytas Ford WSS-M2C913-D patvirtinimas ar A5/B5 klasė, ši versija jums tinka, o kitais atvejais jos geriau nesirinkti.

Castrol MAGNATEC linijoje yra ir kitų 5W-30 versijų su kitais patvirtinimais. C2 versija patvirtinta pagal PSA B71 2290 („Peugeot“ ir „Citroën“), C3 turi BMW LL-04 patvirtinimą ir deklaruojama kaip atitinkanti MB 229.31/229.51/229.52, o A3/B4 versijos patvirtinimai yra VW 502 00/505 00, MB 229.5 ir Renault RN0700/RN0710.

Kaip pasirinkti Castrol 5W-30 pagal gamintojo patvirtinimą

Castrol 5W-30 alyva yra ne vienas produktas, o daugybė skirtingų versijų, todėl jas atsirinkite pagal patvirtinimą, o ne pagal linijos pavadinimą.

Iš naudojimo instrukcijos išsirašykite klampumą ir patvirtinimo numerį, pavyzdžiui, VW 507 00, BMW LL-04, MB 229.52, Ford WSS-M2C913-D ar Renault RN17, ir raskite šį numerį patvirtinimų sąraše ant kanistro arba Castrol techninių duomenų lape. Jei klampumas ir patvirtinimas sutampa, šiuo požiūriu EDGE, MAGNATEC ir GTX lygiavertės. OILER.LT kataloge Castrol alyvų aprašymuose patvirtinimai išvardyti, todėl patikrinimas užtrunka minutę.

Klampumas patvirtinimo nepakeičia: 5W-30 nusako, kaip alyva elgiasi užvedant šaltą variklį ir koks jos tirštumas, o ACEA klasę, pelenų kiekį ir HTHS nustato patvirtinimas. C3 klasė reikalauja, kad HTHS būtų ne mažesnis kaip 3,5 mPa·s, o sulfatinių pelenų būtų ne daugiau kaip 0,8 %. A5/B5 klasės HTHS yra nuo 2,9 iki 3,5, o pelenų leidžiama iki 1,6 %. Todėl MAGNATEC A5 negalima pilti vietoj EDGE LL į dyzelį, kuriam reikia VW 507 00, nors ant abiejų kanistrų parašyta 5W-30.

Kaip dažnai keisti alyvą ir dažniausios klaidos

Keitimo intervalą nustato automobilio gamintojas, o ne alyvos markė, todėl laikykitės serviso knygelės grafiko. Sunkiomis sąlygomis (važinėjimas trumpais atstumais, kamščiai, priekabos tempimas) instrukcijose neretai nurodytas sutrumpintas intervalas.

Dažniausios klaidos: tepalai renkami pagal liniją ar raides LL, nepatikrinus patvirtinimo; painiojamos C3 ir A5/B5 klasės; pasikliaujant atmintimi perkama tokia pati alyva kaip per praėjusį keitimą, nors to paties pavadinimo alyvos duomenys gali skirtis (pavyzdžiui, MAGNATEC 5W-30 A5 Jungtinės Karalystės techninių duomenų lape nurodytos API SN ir ILSAC GF-5, o Castrol puslapyje Baltijos šalims API SP ir ILSAC GF-6); įpilama kito patvirtinimo alyvos, nepasitikrinus instrukcijos.

Dažniausiai užduodami klausimai

Castrol EDGE ar MAGNATEC: kurią rinktis?

Lemia patvirtinimas. Jei jūsų automobiliui reikalingą patvirtinimą turi abi alyvos, EDGE labiau tinka apkrautiems varikliams ir intensyviam važiavimui, o MAGNATEC miesto eismui su dažnais užvedimais. Jei patvirtinimą turi tik viena, rinktis nėra iš ko.

Kokia Castrol alyva tinka mano automobiliui?

Instrukcijoje raskite klampumą ir patvirtinimo numerį, tada rinkitės Castrol versiją, ant kurios kanistro šis numeris nurodytas. Automobilio markė ir pagaminimo metai savaime nieko nelemia, nes net to paties modelio reikalavimai priklauso nuo variklio.

Kuo Castrol EDGE 5W-30 LL skiriasi nuo kitų 5W-30?

Tai C3 klasės versija su VW 504 00/507 00, BMW Longlife-04, MB 229.51 ir Porsche C30 patvirtinimais. MAGNATEC A5 priklauso A5/B5 klasei ir deklaruojama kaip atitinkanti Ford WSS-M2C913, o EDGE M neturi VW 504 00 ir 507 00 patvirtinimų.

The post Castrol alyva: EDGE, MAGNATEC ar GTX, kurią 5W-30 rinktis savo automobiliui appeared first on Voruta.

Nuosava saulės elektrinė nebūtinai turi būti įrengta ant namo stogo. Gyvenant daugiabutyje, turint nedidelį ar šešėliuojamą stogą, elektros gamybai galima įsigyti dalį nutolusio saulės parko. Tokia galimybė leidžia tapti gaminančiu vartotoju neturint tinkamos vietos moduliams montuoti. Be to, valstybės finansavimas gali sumažinti pradines išlaidas. Tačiau prieš pasirašant pirkimo sutartį svarbu patikrinti ne tik elektrinės kainą.

Reikėtų įvertinti paramos sąlygas, parko techninius duomenis, kasmetinius mokesčius ir numatomą elektros gamybą. Ne visi rinkoje siūlomi projektai automatiškai atitinka finansavimo reikalavimus.

Kaip veikia nutolusios saulės elektrinės įsigijimas?

Nutolusi elektrinė yra saulės parke įrengtos jėgainės dalis, kurios pagaminta elektra priskiriama konkrečiam vartotojui. Įsigijus, pavyzdžiui, 5 kW galios dalį, nereikia rūpintis modulių montavimu ant savo namo stogo.

Elektrinė gamina energiją saulės parke, o pagamintas kiekis apskaitomas per ESO sistemą. Vartotojas gali atgauti jam priskirtą elektros energiją savo gyvenamajame būste pagal pasirinktą atsiskaitymo už naudojimąsi tinklais būdą.

Svarbu suprasti, kad už elektros persiuntimą taikomi mokesčiai, o parko priežiūra paprastai kainuoja papildomai.

Kokia APVA parama numatoma 2026 metais?

2025 metais už nutolusios elektrinės įsigijimą buvo skiriama 322,99 Eur už 1 kW, finansuojant ne daugiau kaip 10 kW vienam elektros vartojimo objektui.

2026 metų liepos 14 dieną APVA paskelbė informaciją apie rengiamas naujas sąlygas. Pagal pateiktą projektą numatyta:

• Apie 200 Eur kompensacija už 1 kW įsigytos galios.
• Apie 260 Eur už 1 kW, jeigu įranga atitinka papildomus kilmės ir efektyvumo kriterijus.
• Ne didesnės kaip 7 kW galios finansavimas.
• 4,16 mln. Eur bendra planuojamo kvietimo suma.

Didesnei kompensacijai numatyti du kartu taikomi kriterijai: atitinkama įrangos kilmė ir didesnis nei 23 proc. saulės modulių efektyvumas.

Šios sąlygos buvo pateiktos kaip projektas, o kvietimą planuota paskelbti 2026 metų pabaigoje. Todėl prieš perkant būtina pasitikrinti galutines taisykles APVIS sistemoje. Naujausių APVA kvietimų apžvalgą ir kompensacijų dydžius skelbia ir ekoenergas.lt, kur galima pasikonsultuoti dėl paramos sąlygų.

Kas gali pretenduoti į valstybės finansavimą?

Pagal ankstesnio kvietimo sąlygas kompensacija buvo skiriama fiziniams asmenims, nuosavybės teise valdantiems tinkamos paskirties elektros vartojimo objektą.

Ką patikrinti prieš pateikiant paraišką?

Pirmiausia įsitikinkite, kad gyvenamasis namas, butas arba sodo namas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir turi unikalų numerį.

Jeigu būstas priklauso keliems savininkams, reikia patikrinti, kieno vardu bus įsigyta elektrinės dalis ir pateikiama paraiška.

Papildomų dokumentų gali prireikti, jei būsto adresu registruota ekonominė veikla. Tokiais atvejais ankstesniuose kvietimuose buvo taikomi valstybės pagalbos reikalavimai.

Taip pat svarbu įvertinti, ar tam pačiam elektros vartojimo objektui anksčiau nebuvo gauta kompensacija ir ar nauju kvietimu leidžiama didinti jau turimos jėgainės galią.

Ką būtina patikrinti renkantis saulės parką?

Vien maža kaina už kilovatą negarantuoja naudingos investicijos. Reikia įvertinti patį parką, jo eksploatavimo sąlygas ir vystytojo įsipareigojimus.

Ar parkas jau gamina elektrą?

Prieš pasirašant sutartį pasidomėkite, ar parkas turi Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos leidimą gaminti elektros energiją.

Svarbi ir leidimo išdavimo data, nes paramos kvietimuose gali būti taikomi elektrinės eksploatavimo amžiaus apribojimai.

Jeigu parkas dar statomas, paprašykite raštu nurodyti planuojamą paleidimo terminą ir sąlygas, taikomas jam vėluojant.

Kokie įsipareigojimai numatyti sutartyje?

Atidžiai perskaitykite, kas atsakingas už modulių priežiūrą, inverterių remontą, draudimą ir elektros gamybos stebėseną.

Pasidomėkite, ar metinis aptarnavimo mokestis yra fiksuotas, ar gali didėti. Taip pat patikrinkite, kokiomis sąlygomis elektrinės dalį galėsite parduoti arba perleisti kitam asmeniui.

Ypač svarbu išsiaiškinti, kas nutiktų, jei valstybės kompensacijos negautumėte. Paramos negavimas savaime nereiškia, kad galėsite nutraukti pirkimo sutartį ir susigrąžinti pinigus.

Kaip apskaičiuoti reikalingą elektrinės galią?

Prieš perkant verta peržiūrėti bent 12 mėnesių elektros suvartojimo istoriją. Tokius duomenis galima rasti ESO savitarnoje.

Lietuvoje tinkamai įrengta 1 kW galios saulės elektrinė per metus gali pagaminti maždaug 950-1050 kWh elektros.

Tarkime, namų ūkis kasmet suvartoja 4500 kWh. Tokiam poreikiui preliminariai galėtų pakakti maždaug 4,5-5 kW galios dalies saulės parke.

Vis dėlto būtina įvertinti konkretaus parko prognozuojamą gamybą, technologinius nuostolius ir galimus pokyčius ateityje. Jei planuojate įsigyti elektromobilį ar įsirengti šilumos siurblį, elektros poreikis gali išaugti.

Kokie papildomi mokesčiai mažina finansinę naudą?

Nutolusios jėgainės savininkas paprastai susiduria su dviem pagrindinėmis išlaidų grupėmis: parko aptarnavimo mokesčiu ir ESO naudojimosi tinklais mokesčiu.

2026 metais ESO siūlo kelis atsiskaitymo būdus. Žemosios įtampos tinkle vienas jų numato 0,0726 Eur mokestį už kiekvieną atgautą kilovatvalandę.

Kitas variantas yra fiksuotas 5,0336 Eur mokestis per mėnesį už kiekvieną leistinos generuoti galios kilovatą.

Pavyzdžiui, jei leistina generuoti galia siekia 5 kW, pagal pastarąjį būdą per metus reikėtų sumokėti apie 302 Eur.

Prie šios sumos reikėtų pridėti parko priežiūros išlaidas. Būtent todėl investicijos atsipirkimą svarbu skaičiuoti įtraukiant visus mokesčius, o ne vien pradinę įrangos kainą.

Kokius dokumentus reikia gauti iš vystytojo?

Pagal 2025 metų APVA kvietimo sąlygas gyventojas paraišką ir mokėjimo prašymą galėjo pateikti tik įsigijęs elektrinės dalį ir tapęs gaminančiu vartotoju.

Svarbiausi dokumentai buvo:

• Elektrinės įsigijimo sąskaita faktūra.
• Įrangos perdavimo ir priėmimo aktas.
• Saulės modulių ir inverterio techniniai dokumentai.
• Įrangos garantijas patvirtinantys dokumentai.
• Leidimo gaminti elektros energiją duomenys.
• Informacija apie vartojimo objektui priskirtą elektrinės galią.

Prieš mokėdami avansą susitarkite, kas parengs šiuos dokumentus ir per kiek laiko elektrinės dalis bus susieta su jūsų objektu ESO sistemoje.

Kada nutolusi elektrinė iš tiesų verta investicijos?

Pirkimas gali būti patrauklus, jeigu neturite tinkamo stogo, sunaudojate nemažai elektros ir planuojate tame pačiame būste gyventi ilgą laiką.

Tačiau verta palyginti bent kelis saulės parkų pasiūlymus. Vertinkite jų kainą, prognozuojamą gamybą, priežiūros mokesčius ir sutarties sąlygas.

Finansinę grąžą apskaičiuokite dviem atvejais: gavus planuojamą kompensaciją ir jos negavus. Taip aiškiai matysite, kiek investicija priklauso nuo valstybės finansavimo.

Svarbiausia neskubėti pasirašyti sutarties vien dėl reklamuojamos paramos. Gerai pasirinkta nutolusios elektrinės dalis gali mažinti elektros išlaidas daugelį metų, tačiau tik tada, kai jos kaina ir eksploatavimo sąlygos atitinka tikrąjį namų ūkio poreikį.

The post APVA parama nutolusiai saulės elektrinei: į ką atkreipti dėmesį prieš perkant? appeared first on Voruta.

„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys retas eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vertės vekselis ir 1940 m. jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavęs dokumentas primena apie vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos laikotarpių – 1940-uosius, kai sovietinė okupacija ir prasidėjusi įmonių nacionalizacija iš esmės pakeitė šalies pramonę bei ją kūrusių žmonių likimus.

1940-ieji: planus pakeitusi istorija

Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalies verslininkai kūrė ir plėtojo įmones, investavo į naujas technologijas, užmezgė prekybinius ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šią raidą nutraukė.

„Iki okupacijos verslininkai patys sprendė, kaip valdyti savo įmones, kur investuoti ir kokia kryptimi plėtoti veiklą. Nacionalizacija šią sistemą sukrėtė – privati nuosavybė perėjo valstybei, o įmonių veikla buvo pajungta centralizuotam valdymui. Be to, Lietuvos pramonė nuo šiol turėjo atliepti nebe vien šalies, bet ir gerokai didesnės Sovietų Sąjungos poreikius“, – pasakoja istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Tarp nacionalizuotų įmonių atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas stambiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmusi reikšmingą vietą šalies alaus rinkoje. Dar prieš pat okupaciją bravoras planavo tolesnę plėtrą ir investavo į gamybos modernizavimą, tačiau netrukus buvo paskirta nauja administracija ir direktorius, o ilgus dešimtmečius verslą kūrusi Volfų šeima nušalinta nuo jo valdymo. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės ateitį nuo šiol lėmė jau nebe jos savininkai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, politinių ir ekonominių permainų pėdsakų galima aptikti net iš pirmo žvilgsnio įprastuose finansiniuose dokumentuose.

„Įdomiausia tai, kad šis konkretus vekselis buvo išrašytas 1935 m., kai niekas dar negalėjo numanyti, kas Lietuvos laukia po penkerių metų. Šį lūžį galima pastebėti net dokumentų simbolikoje – ant paties vekselio matome Lietuvos Respublikos ženklus, o protesto akte – jau sovietinius. Taigi vienas dokumentas tarsi sujungia du visiškai skirtingus istorijos laikotarpius“, – pažymi istorikė.

Žmogus, kurio parašas išliko

Vienas iš Volfų šeimos atstovų, kuriam teko pasitraukti nuo įmonės valdymo vairo, buvo Sulimas Volfas. Vis tik, jo pavardė tarpukario Kaune buvo žinoma gerokai plačiau nei vien alaus pramonėje. Jis aktyviai dalyvavo miesto savivaldos veikloje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo, kultūros ir žydų bendruomenės iniciatyvų.

„Sulimą Volfą būtų galima pavadinti savotišku renesanso žmogumi – jo interesai driekėsi nuo pramonės ir finansų iki politikos, švietimo bei kultūros. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs, veiklus, į problemas įsigilinantis žmogus, gebėjęs argumentuotai ginti savo poziciją ir kartu palaikyti diskusiją. Jam rūpėjo ne tik nuosavas verslas, bet ir aplinka, kurioje gyveno“, – įžvalgomis dalijasi V. Akmenytė-Ruzgienė.

Nors apie Sulimo Volfo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, autentiškų ją liudijančių dokumentų išlikę nedaug. Vienas tokių – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis, kurio apmokėjimo terminas buvo nustatytas 1940 m. lapkričio 20 d. Tarpukariu vekseliai buvo įprasta finansinių įsipareigojimų įforminimo priemonė – jie leisdavo pasiskolinti lėšų ar atidėti atsiskaitymą. Laiku neįvykdžius įsipareigojimo, neapmokėjimo faktas galėjo būti oficialiai užfiksuojamas notaro, surašant vadinamąjį vekselio protesto aktą.

Toks aktas buvo surašytas ir S. Volfo vekseliui: 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto apmokėjimo termino, jį įformino notaras J. Žilius. Vis dėlto, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis nebuvo įvykdytas, iš turimų dokumentų nustatyti negalima.

Istorija, kuri tęsiasi

Nepaisant to, kad 1940 m. nacionalizacija iš esmės pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. Savo istoriją nuo 1853 m. skaičiuojantis „Volfas Engelman“ šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė, per daugiau nei pusantro šimtmečio išgyvenusi karus, ekonominius sunkumus, santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, tokį ilgaamžiškumą pirmiausia lėmė produktų kokybė, išlikusi produkcijos paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

„Per tiek metų keitėsi ne tik santvarkos, bet ir gamybos būdai, technologijos, žmonių poreikiai. Tačiau gėrimų gamyba visais laikais išliko aktuali, o gebėjimas keistis padėjo įmonei judėti į priekį. Ne mažiau svarbus buvo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai suteikė naują impulsą įmonės augimui ir sustiprino jos tapatybę“, – istorikės minčiai antrina „Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė.

Šiandien šį ryšį su praeitimi padeda puoselėti ir bravoro Studijoje kaupiami autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo pristatomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti gamybos atributai, o originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.

Abu istoriniai dokumentai į „Volfas Engelman“ Studiją atkeliavo iš asmeninės Michailo Duškeso judaikos kolekcijos. Aukcione juos įsigijęs kolekcininkas pasiūlė eksponatus neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“ vieneriems metams, kad su jais galėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.

„Iki šiol savo kolekcijoje neturėjome nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis mums yra ypatingas – jis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ar produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė. Tokie autentiški liudijimai padeda išsaugoti mūsų šaknis ir kartu suteikia galimybę šia istorija dalytis su kitais“, – pabrėžia N. Antanaitienė.

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų vertę dar labiau sustiprina sudėtinga Lietuvos istorija – per okupacijas, karus ir kitus istorinius sukrėtimus buvo sunaikinta ar prarasta daugybė archyvų.

„Net ir nedidelis išlikęs dokumentas gali atskleisti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo – nuo to meto raštvedybos tradicijų iki valstybės ir verslo santykio. Todėl kiekvienas toks autentiškas liudijimas yra vertingas, nes padeda užpildyti bent mažą dalį mūsų istorinės atminties spragų“, – sako ji.

The post Tarpukario verslo paslaptys: vienas radinys iškėlė netikėtų klausimų appeared first on Voruta.

Augant telefoninio sukčiavimo atvejams, ši apsauga tampa ypač aktuali. Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, per pirmąjį 2026 m. pusmetį Lietuvos gyventojai ir įmonės sukčiams perdavė 9,5 mln. eurų. Vien per 2026 m. pirmąjį ketvirtį dėl telefoninio sukčiavimo nuostoliai viršijo 710 tūkst. eurų, o vienam atvejui teko vidutiniškai apie 8,4 tūkst. eur nuostolių.

„Dažnas iš mūsų esame sulaukę telefoninių sukčių skambučio. Jie apsimeta banko darbuotojais, ryšio operatoriais, teisėsaugos atstovais, net mūsų artimaisiais. Sukčiai stengiasi sukelti paniką, skubina atlikti tam tikrus veiksmus, paveikti mūsų emocijas. Todėl pasiūlėme sprendimą, kuris padės lengviau apsisaugoti nuo kylančios grėsmės,” – sako „NordVPN” produkto vadovas Domininkas Virbickas. 

Programėlė „HangUp” yra visiškai nemokama, vartotojui užteks susikurti paskyrą ir telefono nustatymuose suteikti atitinkamas prieigas.

Tuomet programėlė realiu laiku atpažįsta gaunamus skambučius ir telefono ekrane nurodo, kas skambina. Kiekvienas nepažįstamo numerio skambutis priskiriamas kategorijai – sukčiavimas, telemarketingas, apklausos. Todėl vartotojas gali priimti sprendimą – atsiliepti ar priimti skambutį. Be to, naudojant programėlę galima visiškai užblokuoti norimas kategorijas, todėl sukčių skambučiai net nepasiektų jūsų telefono.

„Mes tampame papildoma pora akių, kuri perspėja, kai kažkas atrodo įtartinai,” – sako D. Virbickas. 

Programėlę „HangUp” galima parsisiųsti „Google Play” arba „Apple Store” programėlių parduotuvėse.

APIE „NORDVPN”

„NordVPN” – tai visapusiška skaitmeninio privatumo ir saugumo programėlė, kuria pasitiki milijonai interneto naudotojų visame pasaulyje. „NordVPN” programėlė sujungia pažangiausią pasaulyje VPN, naujos kartos antivirusinę programą ir kitas integruotas saugumo funkcijas, tokias kaip „Dark Web Monitor”, padedančias naudotojams saugiau ir privačiau naršyti internete.

„NordVPN” padeda apsisaugoti nuo duomenų viliojimo, aferų, kenkėjiškų svetainių, stebėjimo priemonių, įkyrių reklamų ir kenkėjiškos programinės įrangos bei stiprina jūsų privatumą internete. Daugiau informacijos rasite svetainėje nordvpn.com.

The post Vienas sukčių skambutis kainuoja 8,4 tūkst. eurų: lietuvių sukurtas įrankis padės lengviau apsisaugoti appeared first on Voruta.

Daugeliui gyventojų, ypač įsikūrusių mažesniuose miestuose ar rajonuose, nuosavas automobilis yra kasdienė būtinybė. Juo kasdien vykstama į darbą, vežami vaikai į ugdymo įstaigas ir tvarkomi buities reikalai. Tačiau sugedus senajai transporto priemonei ar tiesiog prireikus patikimesnio modelio, turimų santaupų vienkartiniam pirkiniui dažnai nepakanka.

Tokiose situacijose pirkiniui įgyvendinti pasitelkiamas išorinis finansavimas, leidžiantis išlaidą išdėstyti per ilgesnį laikotarpį. Aiškias sąlygas siūlanti Banknote paskola automobiliui suteikia galimybę įsigyti reikiamą transporto priemonę iš karto, o pasiskolintą sumą grąžinti fiksuotomis mėnesio įmokomis. Atsakingas finansinis planavimas prieš pasirašant sutartį padeda pasirinkti tokį sprendimą, kuris neapsunkina kasdienio šeimos biudžeto.

Paskola automobiliui ir lizingas turi esminių skirtumų

Paskola automobiliui skiriasi nuo lizingo tuo, kad transporto priemonė iš karto tampa pirkėjo nuosavybe, nereikalauja privalomo pradinio įnašo ir neįpareigoja visą laikotarpį mokėti už brangų KASKO draudimą. Šis finansavimo būdas ypač pritaikytas perkant naudotus automobilius.

Vartojimo paskolos automobiliui pasirinkimas suteikia 3 praktinius privalumus:

• Pirkėjas iš karto registruoja automobilį savo vardu ir gali juo laisvai disponuoti be kredito davėjo apribojimų.
• Netaikomi reikalavimai transporto priemonės amžiui ar ridai, todėl automobilį galima pirkti tiek iš įmonės, tiek iš fizinio asmens.
• Nėra privalomo reikalavimo apdrausti automobilį KASKO draudimu, kas leidžia sutaupyti kelis šimtus eurų per metus.

Kaip kiti įsipareigojimai ir finansinė drausmė lemia skolinimosi sąlygas?

Kredito davėjai kiekvieną paraišką vertina individualiai, analizuodami pareiškėjo tvarias mėnesio pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus ir tai, kaip atsakingai asmuo vykdė ankstesnes sutartis. Šie rodikliai tiesiogiai lemia tiek maksimalią skolinamą sumą, tiek taikomas palūkanas.

Didelę įtaką skolinimosi kainai daro paties žmogaus finansiniai įpročiai. Tvarkinga asmens kredito istorija parodo finansų įstaigai, kad klientas laiku apmoka sąskaitas ir atsakingai valdo savo įsipareigojimus. Tai padeda gauti palankesnes paskolos sąlygas ir mažesnę metinę palūkanų normą. Pagal atsakingo skolinimo nuostatus visų turimų paskolų mėnesio įmokos negali viršyti 40 procentų gaunamų tvarių pajamų.

Automobilio kaina skelbime nėra galutinė pirkinio suma

Planuojant automobilio pirkimą su paskola, į bendrą biudžetą būtina įtraukti ne tik transporto priemonės kainą skelbime, bet ir privalomas registracijos bei pirminio techninio aptarnavimo išlaidas. Tai apsaugo nuo netikėto lėšų trūkumo pirmosiomis eksploatacijos savaitėmis.

Įsigijus naudotą automobilį, papildomai suplanuojamos 3 būtinos išlaidų eilutės:

• Registracijos mokesčiai „Regitroje“, techninė apžiūra ir pagal automobilio išmetamą CO2 kiekį apskaičiuojamas taršos mokestis.
• Privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas, be kurio draudžiama dalyvauti viešajame eisme.
• Pirminis techninis aptarnavimas autoservise: variklio alyvos, filtrų, paskirstymo diržo komplekto keitimas bei sezoninės padangos.

Kiek skolintis, kad mėnesio įmoka netaptų našta šeimos biudžetui?

Saugiausia skolintis tokią sumą, kurios mėnesio įmoka kartu su kitais kreditais neviršija 20–30 procentų šeimos pajamų ir palieka finansinį rezervą nenumatytiems atvejams. Prieš priimant sprendimą visada lyginama bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN).

BVKKMN rodiklis parodo visą tikrąją paskolos kainą su palūkanomis, sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiais. Renkantis paskolos grąžinimo terminą, verta rasti pusiausvyrą: ilgesnis laikotarpis sumažina kasmėnesinę įmoką, tačiau padidina bendrą sumokamų palūkanų sumą. Tiksliai apskaičiuotos galimybės ir gerai patikrintas automobilis užtikrina, kad pirkinys patikimai tarnaus kasdienėse kelionėse ir nekels finansinio streso.

The post Automobilio įsigijimas su finansavimu: kaip įsivertinti galimybes ir nepermokėti? appeared first on Voruta.

FDM (angl. Fused Deposition Modeling) 3D spausdinimas suteikia galimybę greitai paversti skaitmeninius modelius apčiuopiamais objektais, tačiau net ir patyrę entuziastai susiduria su varginančiais gamybos defektais. Vienas dažniausių ir nemaloniausių iššūkių – sluoksnių atsiskyrimas (angl. layer separation arba delamination). Šis reiškinys ne tik gadina gaminio estetinę išvaizdą, bet ir dramatiškai sumažina detalės mechaninį atsparumą, todėl ji gali tiesiog lūžti rankose.

Sluoksnių atsiskyrimas įvyksta tada, kai naujai išlydytas plastiko takelis nepakankamai susilydo su po juo esančiu atvėsusiu sluoksniu. Norint pašalinti šią problemą, verta pritaikyti aiškią diagnostikos seką ir patikrinti esminius parametrus.

1. Ekstruzijos temperatūros patikra: ar plastikas pakankamai išsilydo?

Pirmasis ir dažniausiai pasitaikantis delaminacijos kaltininkas – per žema ekstruderio antgalio (angl. nozzle) temperatūra. Jei plastikas nėra pakankamai įkaitintas, jo klampumas per didelis, o molekulės nesugeba suformuoti stiprių tarpmolekulinių ryšių su apatiniu sluoksniu.

Simptomas: Sluoksniai lengvai atsiskiria per visą modelio aukštį, o detalė trapiai lūžta išilgai spausdinimo linijų.

Sprendimas: Padidinkite spausdinimo temperatūrą 5–10 °C žingsniais. Kiekvienas plastiko gamintojas nurodo rekomenduojamą intervalą, tačiau reali temperatūra gali skirtis priklausomai nuo naudojamo termistoriaus ar kaitinimo bloko tipo. Rekomenduojama atspausdinti „temperatūros bokštą“ (angl. temperature tower), kuris padeda tiksliai vizualizuoti optimalią temperatūrą konkrečiai ritei.

2. Vėsinimo balansas: per greitas aušinimas kenkia sukibimui

Daugelis 3D spausdintuvų naudoja modelio aušinimo ventiliatorių, kad ištirpęs plastikas greitai sustingtų ir išlaikytų aštrius kampus bei tiltelius. Tačiau pernelyg agresyvus vėsinimas atšaldo ankstesnį sluoksnį dar prieš naujam sluoksniui spėjus prie jo prisilydyti.

Simptomas: Defektai ypač išryškėja tose vietose, kur ventiliatoriaus oro srautas pučia tiesiogiai į detalę, arba naudojant techninius plastikus (ABS, ASA, Nailoną).

Sprendimas: Sumažinkite ventiliatoriaus greitį programinėje įrangoje (angl. slicer). Spausdinant PLA, dažnai pakanka 70–80 % aušinimo galios. Dirbant su PETG, rekomenduojama vėsinimą riboti iki 20–40 %, o spausdinant ABS ar ASA – ventiliatorių dažniausiai reikėtų visiškai išjungti arba naudoti minimaliu pajėgumu.

3. Aplinkos temperatūra ir skersvėjai (ypač ABS/ASA)

Medžiagos, turinčios didelį šiluminio plėtimosi koeficientą, vėsdamos traukiasi. Jei viršutiniai sluoksniai vėsta sparčiau nei apatiniai, atsiranda vidiniai mechaniniai įtempiai, kurie tiesiog nuplėšia vieną sluoksnį nuo kito.

Simptomas: Sluoksniai atsiskiria arba modelio kampai užsiriečia į viršų (angl. warping), spausdintuvui veikiant vėsioje patalpoje arba šalia atviro lango.

Sprendimas: Užtikrinkite stabilią aplinkos temperatūrą. Techniniams plastikams būtina uždara spausdintuvo kamera (angl. enclosure). Ji sulaiko šilumą ir leidžia detalei vėsti tolygiai, taip eliminuojant vidinius įtempius.

4. Nepakankama ekstruzija (Under-extrusion)

Jei per antgalį išspaudžiama mažiau plastiko nei numatyta, naujas sluoksnis fiziškai nesiliečia su apatiniu pakankamu plotu. Mažas kontaktinis paviršius reiškia silpną sukibimą.

Simptomas: Tarp sluoksnių matomi mikroskopiniai tarpeliai, modelio sienelės atrodo akytos ar korėtos.

Sprendimas: Patikrinkite šiuos pagrindinius aspektus:

• Patikrinkite, ar antgalis nėra dalinai užsikimšęs;
• Kalibruokite ekstruderio žingsnius (E-steps);
• Programinėje įrangoje padidinkite srauto parametrą (angl. flow rate / extrusion multiplier) keliais procentais;
• Įsitikinkite, kad ekstruderio krumpliaratis neprasisuka ir negadina gijos.

5. Spausdinimo greitis ir mechaninė įranga

Didelis spausdinimo greitis reikalauja didelio kaitinimo bloko tūrinio našumo. Jei spausdinate per greitai, kaitintuvas nespėja tolygiai įkaitinti pro jį lekiančio plastiko, todėl išsilydymas būna netolygus.

Simptomas: Defektai atsiranda ties tiesiomis ilgomis linijomis, kur spausdintuvas pasiekia didžiausią greitį.

Sprendimas: Sumažinkite bendrą greitį arba pasirinkite aukštesnio našumo kaitinimo bloką (pvz., „Volcano“ tipo).

Patikimų komponentų ir medžiagų svarba

Sėkmingas 3D spausdinimas susideda iš dviejų lygiaverčių dalių: teisingo parametrų suderinimo ir kokybiškos įrangos. Net ir geriausi programiniai nustatymai nepadės, jei naudojama nekokybiška, drėgmės pritraukusi gija arba susidėvėjęs žalvarinis antgalis su netolygiu diametru.

Kai prireikia atnaujinti įrangą, įsigyti tikslių komponentų ar pasirinkti patikimų gamintojų medžiagas prototipavimui, specializuota parduotuvė Anodas siūlo platų 3D spausdinimo prekių, priedų bei elektronikos asortimentą. Kokybiškos detalės padeda išvengti techninių nesklandumų ir užtikrina, kad kiekvienas sluoksnis priglustų nepriekaištingai.

Greitas diagnostikos kontrolinis sąrašas

 1. Pakelkite antgalio temperatūrą 5–10 °C.

 2. Sumažinkite modelio aušinimo ventiliatoriaus apsukas.

 3. Apsaugokite spausdintuvą nuo skersvėjų arba naudokite uždarą korpusą.

 4. Patikrinkite ekstruzijos srautą ir išvalykite antgalį.

 5. Išdžiovinkite giją, jei ji ilgą laiką stovėjo atviroje patalpoje.

Kryptingai patikrinę šiuos veiksnius, greitai nustatysite sluoksnių atsiskyrimo priežastį ir pasieksite tvirtus bei estetiškus spausdinimo rezultatus.

The post Kodėl 3D spausdinio sluoksniai atsiskiria: praktinė defektų diagnostika ir sprendimai appeared first on Voruta.

Kibernetinių incidentų Lietuvoje pernai registruota ketvirtadaliu mažiau nei 2024-aisiais, tačiau specialistai įspėja šio skaičiaus nevertinti kaip ženkliai pagerėjusios situacijos. Dalis incidentų lieka nepastebėti arba apie juos nepranešama, o daugiau nei pusė užfiksuotų atvejų susiję ne su sudėtingu įsilaužimu į sistemas, bet su bandymais apgauti gyventojus.

Kaip teigia kibernetinio saugumo bendrovės „EcomWall“ vadovas Tomas Redeckas, tikrąjį tokių incidentų mastą sunku įvertinti dar ir todėl, kad didžioji dalis įmonių apie patirtas atakas nėra linkusios kalbėti, o dalis apie jas apskritai nesužino. Pasitaiko atvejų, kai iš įmonės pavogti duomenys jau būna paviešinti, tačiau pati organizacija vis dar nežino patyrusi incidentą.

„Ypač tarp mažų ir vidutinių įmonių vis dar matome norą incidentą išspręsti kuo tyliau – sumokėti išpirką, nereaguoti į duomenų nutekėjimą ir tikėtis, kad apie jį nebus sužinota viešai. Dažnai apie tokius atvejus pradedama kalbėti tik tada, kai juos pastebi trečiosios šalys – kibernetinio saugumo ekspertai ar žurnalistai. Todėl viešai matome tik dalį realiai įvykstančių incidentų“, – sako T. Redeckas.

Daugiau nei pusėje incidentų taikomasi į žmogų

2025 m. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) užregistravo 2 888 kibernetinius incidentus – 25 proc. mažiau nei 2024-aisiais. Tačiau centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad ši statistika apima tik užfiksuotus ir NKSC žinomus atvejus. Dalis organizacijų apie incidentus praneša vykdydamos įstatymuose numatytą prievolę, kitos – savanoriškai, o dalis atvejų lieka nepranešti.

Daugiau nei 54 proc. pernai registruotų incidentų buvo susiję su vadinamąja socialine inžinerija – sukčiavimo būdais, kai bandoma manipuliuoti žmogumi. Nors tokių incidentų per metus sumažėjo beveik trečdaliu, jie ir toliau sudarė daugiau nei pusę visų NKSC registruotų atvejų.

Pasak NKSC ekspertų, keičiasi ir pačios sukčiavimo schemos. Pranešimai vis dažniau pritaikomi konkrečiam žmogui, kopijuojamos institucijų ar paslaugų teikėjų interneto svetainės, o įtikinamesniems scenarijams kurti naudojama viešai prieinama informacija ir dirbtinio intelekto įrankiai.

T. Redecko teigimu, panašiu principu veikia ir į verslą nukreiptos schemos – sukčiui nebūtinai reikia įveikti įmonės technologinę apsaugą, jei darbuotoją galima įtikinti veiksmą atlikti pačiam.

„Kartais užtenka, kad vienas žmogus skubėdamas padarytų vieną neteisingą veiksmą. Ypač kai sukčiai prieš tai išanalizuoja viešai prieinamą informaciją apie įmonę ir jos darbuotojus – nuo naudojamų programėlių ar paslaugų iki asmeninių elektroninio pašto adresų, telefono numerių ar gimimo datų. Tai vadinama OSINT, arba atvirųjų šaltinių žvalgyba. Turint tokią informaciją, laišką ar skambutį galima pritaikyti konkrečiam žmogui taip, kad prašymas iš vadovo, tiekėjo ar kolegos atrodytų visiškai įprastas“, – sako T. Redeckas.

Rizika slypi ne tik darbuotojų pašto dėžutėse

Didelė dalis incidentų prasideda nuo bandymo apgauti žmogų, tačiau NKSC duomenys rodo ir kitą problemos pusę. 2025 m. centras vertino 153 informacines sistemas ir 64 proc. jų nustatė pažeidžiamumų.

NKSC ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad programinės įrangos pažeidžiamumų aptinkama vis daugiau, o laikas nuo jų nustatymo iki panaudojimo atakoms trumpėja. Procesą spartina ir DI įrankiai, leidžiantys greičiau identifikuoti spragas bei automatizuoti dalį atakų.

Todėl organizacijoms rekomenduojama reguliariai atnaujinti sistemas ir programinę įrangą, šalinti žinomus pažeidžiamumus, peržiūrėti darbuotojų prieigos teises, išjungti nebenaudojamas paskyras ir naudoti kelių veiksnių autentifikavimą.

T. Redeckas sako, kad įmonėms verta pasižiūrėti ir į tai, kiek informacijos apie jų sistemas galima rasti iš išorės.

„Pasitikrinčiau, kas šiuo metu turi prieigą prie įmonės sistemų, ar nėra senų darbuotojų paskyrų, nutekėjusių prisijungimų ir aktyvių sesijų. Taip pat svarbu pasižiūrėti į įmonę iš išorės – kokios sistemos, domenai ar subdomenai yra viešai pasiekiami. Pasitaiko ir atvejų, kai dėl netinkamai nustatytų prieigos teisių internete atsiduria viešinti neskirti dokumentai, kuriuos gali rasti bet kas. Be to, duomenys gali nutekėti ne tik iš pačios įmonės, bet ir per jos partnerius ar kitus tiekimo grandinės dalyvius. Todėl net ir gerai apsaugojus savo sistemas darbuotojų duomenys gali patekti į viešumą per trečiąsias šalis“, – vardija „EcomWall“ vadovas.

Nepranešti incidentai iškreipia bendrą vaizdą

Vis dėlto dalies incidentų negalima suskaičiuoti ne todėl, kad jų nepavyksta techniškai užfiksuoti. 2025 m. Nacionalinėje kibernetinio saugumo būklės ataskaitoje NKSC pažymi, kad dalis atvejų lieka nežinomi dėl vis dar nepakankamai susiformavusios pranešimo kultūros ir baimės informuoti apie įvykusį incidentą.

T. Redeckas sako, kad verslo nenoras kalbėti apie patirtas atakas turi ir kitą pasekmę – kitoms įmonėms gali susidaryti įspūdis, kad tokių atvejų jų aplinkoje beveik nėra.

„Jeigu įmonė niekur neskelbia, kad buvo užpulta, kitai įmonei gali atrodyti, kad tokių incidentų aplinkui beveik nėra. Tada atsiranda klaidingas jausmas, kad „mūsų niekas nepuola“. Tačiau vieša incidentų statistika nėra visas paveikslas. Ji rodo tai, kas buvo aptikta ir apie ką buvo pranešta“, – teigia jis.

Be to, anot T. Redecko, dalis incidentų lieka nežinomi ir pačioms įmonėms. Apie duomenų ar prisijungimų nutekėjimą kartais sužinoma tik po kelerių metų, o anksčiau pavogta informacija gali būti panaudota naujai atakai ir gerokai vėliau.

„Tokių atvejų pasitaiko net didžiausiose pasaulio įmonėse – ataka gali būti įvykdyta pasinaudojus duomenimis, kurie nutekėjo prieš kelerius metus. Todėl vien tai, kad šiandien įmonė nemato incidento požymių, dar nereiškia, kad anksčiau nutekinta informacija nebus panaudota ateityje“, – sako T. Redeckas.

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras

The post Kibernetinių incidentų Lietuvoje sumažėjo, tačiau tikrasis mastas gali būti gerokai didesnis appeared first on Voruta.

Laurynas Kasčiūnas, LR Seimo narys

Studijų viza yra tapusi landa apeiti Lietuvos migracijos taisykles ir patekti į darbo rinką prisidengiant fiktyviomis studijomis. Jau kelerius metus Lietuvoje matome vadinamųjų „amžinųjų studentų“ fenomeną: užsieniečiai formaliai atvyksta studijuoti, tačiau faktiškai jų pagrindine veikla tampa darbas ar savarankiška veikla. Kai kurie kartoja pirmą bakalauro kursą, o studento statusas leidžia naudotis išimtimis, kurios netaikomos įprastai darbo imigracijai.

Tai reiškia paprastą dalyką: jeigu griežtiname darbo imigracijos taisykles, negalime palikti plačiai atvertų šoninių durų joms apeiti.

Šiuo metu Lietuvoje studijuoja 10 645 užsienio studentai. Daugiausia jų atvykę iš Pakistano – 1 576, Indijos – 1 481 ir Bangladešo – 1 112.

Todėl registruojame pataisas, kurios užvertų šias spragas.

20 valandų per savaitę ribą taikyti visiems bakalauro studijoms priimtiems užsieniečiams – nuo pirmo iki ketvirto kurso – ir į ją įtraukti ne tik darbą pagal darbo sutartį, bet ir savarankišką veiklą.

Taip pat siūlome, kad leidimas laikinai gyventi studijų pagrindu būtų suteikiamas tik į patvirtintas aukštąsias mokyklas priimtiems užsieniečiams. Aukštosios mokyklos turi būti suinteresuotos atsirinkti žmones, kurie į Lietuvą iš tiesų atvyksta studijuoti, įgyti žinių ir kvalifikaciją, o ne vien gauti studento statusą.

Galiausiai siūlome atsisakyti galimybės magistrantūros studentams atsivežti šeimos narius, kuriems studijų laikotarpiu suteikiamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. 2025 m. Lietuvoje magistrantūroje studijavo 2 405 užsieniečiai, o dėl leidimo gyventi šeimos susijungimo pagrindu kreipėsi 223 jų šeimos nariai.

Studijos turi būti skirtos studijoms. Darbo imigracija – vykdoma pagal darbo imigracijos taisykles.

Jeigu žmogus atvyksta į Lietuvą kaip studentas, jo pagrindinis tikslas turi būti mokslas. O jeigu pagrindinis tikslas yra darbas – tam turi būti taikomos tokios pačios skaidrios ir aiškios taisyklės kaip ir kitiems darbo migrantams.

Ir dar: aukštosios mokyklos, kurios yra tapusios tokių schemų dalimi, turi labai gerai pagalvoti, ar nori ir toliau jose dalyvauti. Jos pačios privalo imtis realių priemonių, kad studijos netaptų priedanga migracijos taisyklėms apeiti.

Aukštosios mokyklos negali užsimerkti ir apsimesti nematančios, kad daliai užsieniečių studento statusas tėra būdas patekti į Lietuvos darbo rinką.

Jeigu jos pačios nesiims tvarkytis, jų veiklai ir užsienio studentų priėmimo praktikai turės būti skiriamas gerokai didesnis atsakingų institucijų dėmesys.

Komentaras skelbtas asmeninėje Lauryno Kasčiūno FB paskyroje: https://www.facebook.com/laurynas.kasciunas

The post Laurynas Kasčiūnas. Studijų viza yra tapusi landa apeiti Lietuvos migracijos taisykles appeared first on Voruta.

Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sandoryje susitarimas dėl kainos dažnai atrodo kaip svarbiausias derybų klausimas. Tačiau praktikoje didžiausios problemos gali išryškėti jau po sandorio, kai paaiškėja neatskleisti įsipareigojimai, kyla nesutarimų dėl įmonės finansinės būklės arba šalys skirtingai supranta pardavėjo prisiimtas garantijas.

Būtent todėl akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nėra vien dokumentas, kuriuo įforminamas akcijų perleidimas. Ji tampa pagrindiniu instrumentu, nustatančiu, kokias rizikas prisiima pardavėjas ir pirkėjas, kaip bus apskaičiuojama galutinė kaina ir kas nutiks, jei po sandorio paaiškės aplinkybės, apie kurias pirkėjas nežinojo. Kokias sąlygas reikėtų aptarti, kad sutartis ne paliktų naujų neaiškumų, o padėtų jų išvengti?

Pardavėjo garantijos ir atsakomybė: kas nutiks, jei faktai neatitiks sutarties?

Vienas svarbiausių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties elementų yra pardavėjo pateikiamos garantijos ir patvirtinimai. Jie gali būti susiję su bendrovės finansine būkle, turimais įsipareigojimais, galiojančiomis sutartimis, teisminiais ginčais, darbuotojais, intelektine nuosavybe ar kitomis pirkėjui reikšmingomis aplinkybėmis. Jeigu po sandorio paaiškėtų, kad tam tikra garantija neatitiko tikrovės, sutartyje turėtų būti aišku, kokia pardavėjo atsakomybė kyla ir kokios pirkėjo teisių gynimo priemonės gali būti taikomos. Todėl derantis dėl tokių nuostatų svarbu vertinti ne tik tai, ką pardavėjas patvirtina, bet ir atsakomybės ribas, terminus bei galimas išimtis.

Sudėtingesniuose sandoriuose įmonių teisės advokatai gali padėti įvertinti, ar sutarties sąlygos proporcingai paskirsto rizikas ir ar jos atitinka konkretaus sandorio aplinkybes. Tai ypač aktualu, kai prieš sandorį atliktas išsamus teisinis patikrinimas atskleidžia klausimų, kurių nepakanka išspręsti vien sumažinant pardavimo kainą.

Akcijų pardavimo kaina: kodėl ne visada pakanka nustatyti vieną sumą?

Ne mažiau svarbi sutarties dalis – aiškus kainos ir atsiskaitymo mechanizmas. Nors paprastesniame sandoryje šalys gali susitarti dėl fiksuotos kainos, įmonės vertė ne visada gali būti tiksliai nustatyta pasirašant sutartį. Todėl tam tikrais atvejais sutartyje numatomas kainos koregavimas, mokėjimo atidėjimas arba papildomas mokėjimas, priklausantis nuo įmonės rezultatų po sandorio (angl. earn-out).

Tokie mechanizmai gali padėti suderinti skirtingus pardavėjo ir pirkėjo lūkesčius dėl verslo vertės, tačiau kartu jie sukuria papildomų klausimų. Pavyzdžiui, būtina aiškiai nustatyti, pagal kokius finansinius ar veiklos rodiklius bus apskaičiuojamas papildomas mokėjimas, kas ir kaip juos tikrins bei kaip bus sprendžiamas šalių nesutarimas dėl skaičiavimų. Kuo daugiau galutinė pardavimo kaina priklauso nuo būsimų aplinkybių, tuo svarbiau, kad sutartyje neliktų vietos skirtingam jų interpretavimui.

Ką būtina įvertinti dar iki sandorio uždarymo?

Net išsamiai suderinta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis negali būti vertinama atskirai nuo kitų bendrovės dokumentų ir paties sandorio proceso. Prieš uždarant sandorį svarbu patikrinti, ar nėra kitų akcininkų pirmumo teisių, akcijų perleidimo apribojimų, suvaržymų, akcininkų sutartyje numatytų privalomų sutikimų ar kitų reikalavimų.

Sutartyje taip pat gali būti nustatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos iki akcijų perdavimo ir galutinio atsiskaitymo. Tai gali būti sandorio uždarymui reikalingų sutikimų gavimas, tam tikrų įsipareigojimų įvykdymas ar kitų sandoriui reikšmingų aplinkybių pašalinimas. Po sandorio uždarymo svarbu tinkamai įforminti akcijų perleidimą ir atnaujinti akcininkų vertybinių popierių apskaitą.

Atskirai reikia įvertinti ir sutarties formos reikalavimus: tam tikrais UAB akcijų pardavimo atvejais taikoma privaloma notarinė forma, todėl jos nepaisymas gali tapti ne techniniu trūkumu, o sandorio negaliojimo pagrindu.

Akcijų pardavimo sandorio kokybę dažnai parodo ne tai, kaip greitai šalims pavyko susitarti, o tai, kiek mažai neatsakytų klausimų liko po sutarties pasirašymo. Sandorio metu sunku numatyti kiekvieną būsimą aplinkybę, tačiau galima iš anksto susitarti, kas prisiims konkrečią riziką ir kaip šalys elgsis jai materializavusis. Todėl gerai parengta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis turėtų ne tik užbaigti derybas dėl bendrovės akcijų pardavimo, bet ir sumažinti tikimybę, kad pats sandoris taps naujo ginčo pradžia.

The post Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis: kokias sąlygas būtina numatyti? appeared first on Voruta.

Sklandus sunkvežimio variklio darbas labai priklauso nuo tinkamai veikiančios degalų sistemos. Ji turi užtikrinti, kad reikiamas degalų kiekis tinkamu slėgiu ir tinkamu momentu pasiektų variklį. Tačiau intensyviai eksploatuojant sunkiasvorę transporto priemonę atskiri sistemos komponentai gali susidėvėti, užsiteršti ar pradėti veikti ne taip, kaip numatyta. Iš pradžių gedimai ne visuomet atrodo rimti, todėl vairuotojai gali juos ignoruoti. Vis dėlto tam tikri požymiai aiškiai signalizuoja, kad sunkvežimio degalų sistemą verta patikrinti.

1. Sunkvežimis sunkiai užsiveda arba variklis dirba netolygiai

Vienas iš dažniausiai pastebimų degalų sistemos sutrikimų – sunkesnis variklio užvedimas. Problema gali būti susijusi su nepakankamu degalų slėgiu, užsikimšusiu filtru, kuro siurbliu ar netinkamai veikiančiais purkštukais. Pastarųjų gedimą taip pat gali išduoti netolygus variklio darbas, trūkčiojimas ar svyruojantys sūkiai. Tokiu atveju svarbu nustatyti tikrąją sutrikimo priežastį, o ne keisti dalis jų išsamiai nepatikrinus. Jei reikalinga specialistų pagalba, purkštukų remontas Kaune gali būti aktualus sprendimas – UAB „Šalvis“ atlieka purkštukų diagnostikos ir remonto darbus Kaune, padedančius įvertinti jų techninę būklę.

2. Sumažėja variklio galia

Dar vienas požymis, į kurį nereikėtų numoti ranka, yra sumažėjusi sunkvežimio trauka. Jei transporto priemonė prasčiau įsibėgėja, sunkiau įveikia įkalnes ar vežant įprastą krovinį atrodo neįprastai vangi, priežastis gali slypėti degalų padavimo sistemoje. Purkštukams tiekiant per mažai arba netolygų degalų kiekį, cilindruose degimo procesas gali vykti neefektyviai. Tačiau vien pagal sumažėjusią galią nustatyti konkretaus gedimo negalima – panašius požymius gali sukelti ir kiti variklio komponentai. Todėl tokiais atvejais racionaliausia atlikti išsamią diagnostiką.

3. Padidėja kuro sąnaudos ir dūmingumas

Jei tuo pačiu maršrutu bei su panašiu kroviniu važiuojantis sunkvežimis staiga pradeda sunaudoti daugiau degalų, verta atkreipti dėmesį į jo techninę būklę. Netinkamai veikiantys purkštukai gali į cilindrus tiekti per daug degalų arba juos išpurkšti netolygiai, todėl degimas tampa mažiau efektyvus. Apie sutrikimus gali signalizuoti ir padidėjęs išmetamųjų dujų dūmingumas. Vis dėlto didesnės kuro sąnaudos priklauso ne tik nuo degalų sistemos – joms įtakos turi krovinio svoris, vairavimo stilius, padangų būklė ir kiti veiksniai. Todėl svarbu vertinti ne vieną požymį, o bendrą sunkvežimio veikimą.

Sunkvežimis retai sugenda visiškai netikėtai – dažniausiai apie besiformuojančią problemą jis pradeda įspėti gerokai anksčiau. Vairuotojo gebėjimas pastebėti pasikeitusį variklio darbą, sąnaudas ar trauką gali tapti svarbia prevencinės priežiūros dalimi. Kuo anksčiau nustatoma tikroji gedimo priežastis, tuo daugiau galimybių išvengti neplanuotų prastovų ir sudėtingesnių remonto darbų.

The post 3 požymiai, kad sunkvežimio degalų sistema veikia netinkamai appeared first on Voruta.

Kelios paskolos šeimos biudžete gali atsirasti visai nepastebimai. Vienu metu paimta vartojimo paskola remontui, vėliau automobilio finansavimas, dar po kurio laiko išsimokėtinai nupirkta buitinė technika. Kiekvienas įsipareigojimas atskirai gali atrodyti nedidelis, tačiau sudėjus mėnesio įmokas paaiškėja, kad joms tenka vis didesnė pajamų dalis.

Tokiu atveju pirmas žingsnis nebūtinai turi būti nauja paskola. Kartais verta pradėti paprasčiau: susirašyti visas turimas skolas, jų likučius, palūkanas, mėnesio įmokas ir likusį grąžinimo laiką. Tik tada galima pamatyti, kuris įsipareigojimas šeimos biudžetą apkrauna labiausiai ir ar dabartines sąlygas įmanoma pakeisti.

Kelias paskolas galima sujungti į vieną

Jeigu šeima turi kelis vartojimo kreditus ar kitus tinkamus finansinius įsipareigojimus, vienas iš variantų yra kreditų refinansavimas. Paprastai tariant, paimama nauja paskola, kuria padengiami anksčiau turėti kreditai.

Praktinis rezultatas gali būti gana paprastas. Vietoje trijų skirtingų įmokų lieka viena ir jau nebereikia prisiminti kelių mokėjimo dienų, o finansus planuoti tampa kur kas lengviau.

Refinansavimas gali būti naudingas ir tada, kai naujas kredito davėjas pasiūlo mažesnę palūkanų normą arba palankesnes kitas sąlygas. Tačiau vien faktas, kad trys paskolos tampa viena, dar nereiškia, jog šeima automatiškai sutaupys. Lietuvos bankas pabrėžia, kad vertinant vartojimo kreditą svarbu žiūrėti į bendrą kredito kainą, metinę bendros kredito kainos normą ir bendrą sumą, kurią galiausiai teks sumokėti.

Mažesnė įmoka gali turėti savo kainą

Įsivaizduokime, kad šeima šiuo metu už kelis kreditus iš viso moka 430 eurų per mėnesį. Refinansavus pasiūloma viena 310 eurų įmoka. Iš pirmo žvilgsnio šeimos biudžete kiekvieną mėnesį lieka 120 eurų daugiau.

Tačiau čia svarbu pasižiūrėti, kaip toks sumažėjimas pasiektas.

Jeigu naujos paskolos palūkanos mažesnės ir terminas iš esmės nepasikeitė, finansinė nauda gali būti akivaizdi. Visai kita situacija, jei įmoka sumažėjo tik todėl, kad paskolos grąžinimas vietoje ketverių metų išdėstytas, pavyzdžiui, septyneriems. Va jau tokiu atveju yra paprasčiau sumokėti mėnesines įmokas, tačiau per visą laikotarpį palūkanų ir kitų mokesčių gali susidaryti daugiau.

Būtent todėl vartojimo paskolų refinansavimo specialistai rekomenduoja lyginti ne vien naują mėnesio įmoką, bet ir koks terminas. Ilgesnis terminas gali padėti, kai šeimai šiuo metu svarbiausia sumažinti mėnesio finansinę naštą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje toks sprendimas nebūtinai bus pigesnis.

Pirmiausia verta pasiskaičiuoti

Prieš pildant paraišką naudinga turėti visų paskolų informaciją vienoje vietoje. Reikėtų žinoti kiekvienos paskolos likutį, likusį terminą ir tai, kiek šiuo metu iš viso sumokama per mėnesį.

Tada galima pasinaudoti refinansavimo skaičiuokle ir pasižiūrėti, kaip keistųsi įmoka pasirinkus kitą refinansuojamos sumos ar termino variantą. Skaičiuoklės rezultatas yra preliminarus, tačiau jis leidžia dar prieš kreipiantis dėl asmeninio pasiūlymo suprasti, kokio dydžio įmoka galėtų būti. „Bigbank“ skaičiuoklėje taip pat rodoma bendra sumokama suma bei BVKKMN, todėl galima žiūrėti ne tik į patraukliausią mėnesio skaičių.

Verta patikrinti ir senų paskolų sąlygas. Lietuvos bankas nurodo, kad vartojimo paskolą grąžinant anksčiau žmogus turi teisę į atitinkamą likusių palūkanų ir išlaidų sumažėjimą. Tam tikrais atvejais, kai taikoma fiksuota palūkanų norma ir anksčiau grąžinama didesnė suma, kredito davėjas gali taikyti riboto dydžio išankstinio grąžinimo mokestį.

O jeigu didžiausia įmoka yra būsto paskola?

Būsto paskolai galioja atskira refinansavimo tvarka, todėl jos nereikėtų tiesiog sudėti su vartojimo kreditais ir vertinti kaip vieno produkto.

Nuo 2025 m. Lietuvoje veikia supaprastintas būsto paskolų refinansavimas. Jis tam tikromis sąlygomis leidžia pereiti pas kitą kredito davėją paprasčiau ir daugeliu atvejų be refinansavimo išlaidų vartotojui. Tačiau tokiai tvarkai taikomos konkrečios sąlygos: negali didėti paskolos likutis, ilgėti jos terminas, turi likti tas pats įkeistas turtas, o paskolos įmokos turi būti mokamos laiku.

Todėl šeimai, turinčiai ir būsto, ir vartojimo paskolų, verta šiuos įsipareigojimus vertinti atskirai. Dėl būsto paskolos galima tartis su dabartiniu banku arba gauti kitų kredito davėjų pasiūlymus, o vartojimo kreditams atskirai įvertinti jų sujungimo galimybę.

Kada refinansuoti gali neapsimokėti?

Jeigu paskolos likutis jau nedidelis ir iki paskutinės įmokos liko vos keli mėnesiai, naujos sutarties sudarymas gali neduoti realios naudos. Tas pats galioja, jei naujo pasiūlymo palūkanos atrodo mažesnės, tačiau atsiranda didesni administravimo ar kiti mokesčiai.

Taip pat svarbu suprasti, jog refinansavimas tai nėra būdas paslėpti finansinius sunkumus. Kadangi, naujas kredito davėjas visgi iš naujo vertins žmogaus pajamas, esamus įsipareigojimus ir ankstesnį mokėjimų vykdymą. Todėl geriau ieškoti sprendimo dar tada, kai įmokos mokamos laiku, o ne jau susikaupus skoloms.

Galiausiai šeimai svarbiausias turėtų būti ne klausimas, kaip bet kokia kaina sumažinti mėnesio įmoką. Reikėtų ieškoti varianto, kuris palengvina dabartinį biudžetą ir kartu nepadidina bendros skolos kainos tiek, kad trumpalaikis palengvėjimas vėliau taptų brangesnis. Skirtingus refinansavimo variantus ir jų sąlygas galima palyginti Bigbank svetainėje.

The post Kaip Lietuvos šeimai sumažinti mėnesio paskolų įmokas appeared first on Voruta.

259,6 mln. eurų – tokią ribą 2024 metais perkopė Lietuvos reklamos rinka, įvertinus tradicinę žiniasklaidą ir interneto kanalus. Skaičius įspūdingas, tačiau smulkiajam ir vidutiniam verslui jis kelia ir labai praktišką klausimą: kaip konkuruoti dėl pirkėjo dėmesio, kai kitos įmonės reklamai išleidžia vis daugiau?

Atsakymas nebūtinai yra didesnis biudžetas. Skaitmeninėje rinkodaroje mažesnis verslas turi galimybių konkuruoti tikslumu – pasirinkdamas tinkamą auditoriją, kanalą, pasiūlymą ir vertindamas ne vien paspaudimus ar parodymus, bet ir tai, kiek reklama prisideda prie realių pardavimų.

Lietuvos reklamos rinka jau skaičiuojama šimtais milijonų

Reklamos paslaugos verslui tampa vis aktualesnės jau vien dėl to, kiek daug įmonių konkuruoja dėl to paties vartotojo dėmesio. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2025m. pradžioje Lietuvoje veikė 151 868 įvairių teisinių formų įmonės. Palyginti su 2024 m. pradžia, jų skaičius padidėjo 6,24 proc. Dar įdomesnis pokytis matomas pažvelgus kelerius metus atgal. 2021 m. Lietuvoje veikė 108 258 įmonės, 2023 m. – 122 458, 2024 m. – 142 954, o 2025 m. – jau 151 868. Vadinasi, vos per ketverius metus veikiančių įmonių skaičius išaugo daugiau nei 40 proc.

Žinoma, kepykla Alytuje tiesiogiai nekonkuruoja su logistikos įmone Klaipėdoje, tačiau augantis verslų skaičius reiškia ir didesnį bendrą informacinį pereklių: daugiau svetainių, socialinių tinklų paskyrų, reklamų, pasiūlymų ir prekių ženklų, siekiančių būti prisiminti.

259,6 mln. eurų dėl mūsų dėmesio

„Kantar“ duomenimis, 2024 m. tradicinės žiniasklaidos reklamos rinka Lietuvoje siekė apie 146,4 mln. eurų. Įvertinus ir įvairius interneto kanalus – socialinius tinklus, paieškos sistemas, nuomonės formuotojus bei kitus kanalus – bendra reklamos rinka viršijo 259,6 mln. eurų. Vien interneto žiniasklaidai ir interneto kanalams 2024 m. buvo skirta apie 144,2 mln. eurų. Ir net šis skaičius neapima visko – „Kantar“ pažymi, kad į vertinimą neįtrauktos tiesioginės reklamdavių išlaidos interneto kanaluose. Tai reiškia, kad reali konkurencija dėl vartotojo dėmesio yra dar didesnė.

Kur internete keliauja reklamos pinigai?

2024 m. interneto reklamos biudžetas Lietuvoje nebuvo sutelktas vienoje platformoje. „Kantar“ vertinimu, 21,5 proc. interneto reklamos biudžeto teko banerinei reklamai ir turinio rinkodarai lietuviškuose portaluose. Reklama „Google“ paieškoje sudarė 17,2 proc., „Facebook“ – 13,7 proc., „YouTube“ vaizdo reklama – 11,3 proc., o „Instagram“ – 6,5 proc. Dar 11,5 proc. teko aukciono principu perkamai banerinei reklamai, pavyzdžiui, „Google Display Network“. Šie skaičiai parodo vieną svarbų dalyką: nėra vieno reklamos kanalo, kuriame privalėtų būti kiekvienas Lietuvos verslas.

Vienai įmonei didžiausią vertę gali kurti „Google“ paieška, nes klientas jau aktyviai ieško jos paslaugos. Kitai svarbesni gali būti socialiniai tinklai, kuriuose produktą pirmiausia reikia parodyti ir sužadinti susidomėjimą.

Ar mažas verslas gali konkuruoti su dideliu?

Jeigu konkurencija vyktų tik pagal reklamos biudžetą, smulkiojo verslo situacija būtų sudėtinga, tačiau skaitmeninėje reklamoje svarbus ne tik išleistų pinigų kiekis. Įsivaizduokime nedidelę įmonę, teikiančią paslaugas tik Kaune ir aplinkiniuose rajonuose. Jai nebūtina reklamuotis visiems Lietuvos gyventojams. Galima orientuotis į konkrečią teritoriją, vartotojų grupę ar žmones, kurie jau ieško atitinkamos paslaugos. Nišiniame versle auditorija gali būti dar siauresnė. 1 000 eurų, parodytų tinkamiems žmonėms tinkamu metu, verslui gali būti vertingesni už gerokai didesnį biudžetą, išleistą auditorijai, kuri produktu beveik nesidomi.

Paspaudimų daugėja, bet ar daugėja klientų?

Skaitmeninė reklama suteikė verslui tai, ko tradicinėje reklamoje ilgą laiką labai trūko – daugybę duomenų. Galima matyti reklamos parodymus, paspaudimus, jų kainą, svetainės lankytojus, užpildytas formas, pirkimus ir daugybę kitų veiksmų, tačiau daugiau duomenų nebūtinai reiškia daugiau aiškumo.

Pavyzdžiui, viena reklama gali sugeneruoti 500 pigių paspaudimų, o kita – vos 100 gerokai brangesnių. Pagal paspaudimo kainą pirmoji atrodys geresnė. Situacija apsiverčia, jeigu iš pirmųjų 500 lankytojų klientais tampa du žmonės, o iš antrosios kampanijos 100 lankytojų – dešimt, todėl verslui svarbu nesustoti ties reklamos platformos pateikiamais skaičiais. Galutinis klausimas turėtų būti susijęs su tuo, kiek kainavo užklausa, pardavimas ar naujo kliento pritraukimas.

Reklama gali veikti puikiai, o pardavimų vis tiek nebūti

Kartais reklamos kampanija padaro būtent tai, ką turėjo padaryti – atveda potencialų klientą į svetainę. Tačiau žmogus vis tiek nieko nenusiperka. Priežastis gali slėptis jau ne reklamoje. Neaiškus pasiūlymas, lėtai veikianti svetainė, sudėtingas pirkimo procesas, nepatogi mobilioji versija, nepakankama informacija apie produktą ar sunkiai randami kontaktai gali nutraukti kliento kelionę. Tokiu atveju dar didesnio biudžeto skyrimas reklamai problemos neišsprendžia. Į tą pačią neveikiančią sistemą tiesiog atvedama daugiau žmonių. Reklamos rezultatą verta vertinti kaip viso proceso dalį: reklama → svetainė → užklausa → pardavimas → pakartotinis klientas.

Ne „kiek išleidome?“, o „ką gavome?“

Lietuvos reklamos rinka jau perkopė ketvirtį milijardo eurų, o veikiančių įmonių skaičius per keletą metų reikšmingai išaugo. Tai reiškia, kad vartotojo dėmesys tampa vis brangesniu ištekliumi, tačiau mažesniam verslui nebūtina laimėti reklamos biudžetų lenktynių. Jam svarbiau žinoti, kur yra jo klientas, ką jam pasakyti ir kiek kainuoja pasiekti realų verslo rezultatą.

The post Lietuvos verslas reklamai išleidžia šimtus milijonų: ar mažesnei įmonei dar įmanoma būti pastebėtai? appeared first on Voruta.

Baterija namams: ar tikrai verta, ar tik dar viena mada?

Saulės elektrinės Lietuvos namų ūkiuose jau tapo įprastu vaizdu, o kartu su jomis vis dažniau kalbama ir apie energijos kaupiklius. Dar prieš kelerius metus namų baterija daugeliui atrodė kaip brangus priedas, skirtas technologijų entuziastams. Šiandien situacija kitokia – elektros kainų svyravimai, tinklo apribojimai ir noras kuo daugiau pasigamintos energijos suvartoti patiems skatina į kaupiklius žiūrėti praktiškiau.

Vis dėlto baterija nėra pirkinys, kuris vienodai apsimoka kiekvienam namų ūkiui. Jos naudą lemia elektros vartojimo įpročiai, saulės elektrinės galia, pasirinktas elektros planas, įvado galimybės ir net tai, kaip dažnai gyvenamojoje vietoje sutrinka elektros tiekimas.

Kodėl vien saulės elektrinės kartais nepakanka?

Saulės elektrinės gamybos ir šeimos elektros vartojimo laikas dažnai nesutampa. Daugiausia energijos pagaminama dieną, kai gyventojai gali būti darbe ar mokykloje, o buitiniai prietaisai naudojami mažiau. Vakare, kai šeima grįžta namo, elektros poreikis išauga, tačiau saulės elektrinė tuo metu jau gamina gerokai mažiau arba visai nebegamina.

Kaupiklis leidžia dalį dieną pagamintos perteklinės energijos pasilikti vėlesniam laikui. Užuot iš karto perdavus visą perteklių į tinklą, elektra gali būti sukaupta baterijoje ir panaudota vakare, naktį ar kitu metu, kai jos reikia daugiau.

Taip didėja tiesiogiai namuose sunaudojamos saulės energijos dalis ir mažėja priklausomybė nuo elektros tiekimo iš tinklo.

Baterija gali veikti ir be saulės elektrinės

Nors kaupikliai dažniausiai siejami su saulės moduliais, jų paskirtis tuo neapsiriboja. Turint valandinį, su elektros biržos kainomis susietą planą, bateriją galima įkrauti tada, kai elektra pigesnė, o sukauptą energiją naudoti kainai pakilus.

Žinoma, ekonominė nauda priklauso nuo kainų skirtumų ir pasirinktos sistemos valdymo. Jei elektros kainos skirtingomis paros valandomis beveik nesiskiria, galimybės sutaupyti bus mažesnės. Tačiau esant ryškesniems svyravimams galimybė perkelti vartojimą iš brangaus laikotarpio į pigesnį tampa vertinga.

Ką iš tikrųjų sudaro kaupimo sistema?

Baterija nėra vien dėžė, kurioje laikoma elektra. Elektros kaupimo sistema paprastai apima patį kaupiklį, jo valdiklį, įtampos keitiklį ir išmanųjį skaitiklį. Atskirais atvejais gali būti pasirenkama ir funkcija, leidžianti nutrūkus elektros tiekimui atsijungti nuo išorinio tinklo ir dalį namų aprūpinti baterijoje sukaupta energija.

Būtent dėl šios priežasties renkantis kaupiklį svarbu vertinti ne tik jo talpą. Reikšmę turi sistemos galia, suderinamumas su turima saulės elektrine ir įtampos keitikliu, valdymo galimybės bei tai, kokius prietaisus norima naudoti dingus elektrai.

Pavyzdžiui, didelės talpos baterija nebūtinai bus naudinga, jei jos galia per maža vienu metu veikiantiems didesnės galios prietaisams.

Rezervinė elektra – ne kiekvienos baterijos savybė

Viena dažniausių priežasčių domėtis kaupikliu – noras turėti elektros nutrūkus tiekimui. Tačiau ne kiekviena sistema tokią funkciją suteikia automatiškai.

Kaupikliai su hibridiniu įtampos keitikliu gali būti pritaikyti darbui salos režimu. Nutrūkus elektros tiekimui iš tinklo, tinkamai įrengta sistema atsijungia nuo jo ir gali naudoti baterijoje sukauptą energiją pasirinktiems namų poreikiams.

Tinklinės sistemos, nepalaikančios tokio režimo, dingus elektrai taip pat išsijungia. Todėl žmogui, kuriam svarbiausias tikslas yra atsarginis elektros tiekimas, šią funkciją reikėtų aptarti dar prieš pasirenkant konkrečią įrangą.

Kaupiklis gali padėti ir pritrūkus galios

Dar viena mažiau pastebima baterijų paskirtis – trumpalaikio didesnės galios poreikio padengimas. Tai gali būti aktualu namuose, kuriuose vienu metu naudojama daugiau galingų įrenginių, pavyzdžiui, šilumos siurblys, elektrinė viryklė ar elektromobilio įkrovimo stotelė.

Tokiais atvejais baterijoje sukaupta energija gali padėti sumažinti tinklui tenkančią apkrovą. Kai kuriuose objektuose tai gali tapti alternatyva įvado galios didinimui ir su tuo susijusiems tinklo atnaujinimo darbams.

Kaupiklis taip pat gali būti naudingas, kai dėl tinklo apribojimų į jį leidžiama perduoti mažiau galios, nei galėtų pagaminti saulės elektrinė. Dalis perteklinės energijos tuomet nukreipiama į bateriją ir panaudojama vėliau.

Tai mada ar racionali investicija?

Atsakymas priklauso nuo konkretaus namų ūkio. Jei beveik visa saulės elektrinės energija ir taip sunaudojama jos gamybos metu, elektros tiekimas patikimas, o kainų svyravimai vartotojui nėra svarbūs, baterijos ekonominė nauda gali būti mažesnė.

Kita vertus, namuose, kuriuose didelė dalis energijos vartojama vakarais, svarbus rezervinis maitinimas arba norima geriau išnaudoti nuosavą saulės elektrinę, kaupiklis turi gerokai daugiau praktinės vertės.

Todėl bateriją verta rinktis ne todėl, kad ji tapo populiari, o įvertinus realius vartojimo duomenis. Tinkamai parinktas kaupiklis gali padėti daugiau pasigamintos elektros sunaudoti namuose, sumažinti priklausomybę nuo tinklo ir suteikti papildomo saugumo nutrūkus elektros tiekimui. Tokiu atveju tai jau ne technologinė mada, o konkretų darbą atliekanti namų energetikos sistemos dalis.

The post Baterija namams: ar tikrai verta, ar tik dar viena mada? appeared first on Voruta.