Asta Andrulienė, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė bibliografiniam–informaciniam darbui, www.voruta.lt

Yra darbų, kurių vertė matuojama ne jų gausa, o žmonių gerumu, vienybe ir pagarba tam, kas brangu visai bendruomenei. 2026 m. einant spalio mėnesiui į pabaigą ir artėjant Visų Šventųjų dienai bei Vėlinėms, susiburta prasmingai bendrystės talkai.

Talka organizuota Pagėgių seniūnijos gyventojų iniciatyva, bibliotekai bendradarbiaujant su Pagėgių savivaldybės administracijos Pagėgių seniūnija ir Pagėgių Rambyno atskiruoju šaulių būriu. Jos metu buvo tvarkomos istorinę atmintį saugančios vietos, puoselėjama pagarba praeičiai ir stiprinama bendruomenės vienybė.

Pirmiausia talkininkai tvarkė Pagėgių miške esančią Antrojo pasaulinio karo belaisvių stovyklos „Oflager-53“ memorialinio komplekso teritoriją. Šioje 1941–1943 m. veikusioje stovykloje dėl bado, šalčio ir itin sunkių gyvenimo sąlygų žuvo apie 10 tūkst. karo belaisvių. Šiandien memorialas primena skaudžias istorijos pamokas, žmonių patirtas kančias ir visuomenės pareigą išsaugoti žuvusiųjų atminimą. Šie liūdnos praeities atgarsiai išliko ne tik memorialinėje vietoje, bet ir literatūroje. Šviesios atminties pagėgiškės rašytojos, poetės Bronės Savickienės 2008 m. išleistame romane „Namai be stogo“ pasakojama apie Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialo Pagėgiuose kalinių ir dvi okupacijas patyrusių Lietuvos kaimo žmonių likimus. Knygoje atskleidžiami skaudūs istorinių sukrėtimų paliestų žmonių išgyvenimai, kančios ir likimai. Šis kūrinys padeda geriau suvokti istorinių įvykių poveikį žmonėms ir išsaugoti atmintį apie skaudžią praeitį.

Vėliau tvarkyta Pagėgių evangelikų liuteronų kapinių koplyčios aplinka. Ši vieta liudija tikėjimo, drąsos ir bendruomenės vienybės svarbą. Sudėtingais istoriniais laikotarpiais žmonių susitelkimas padėjo išsaugoti koplyčią kaip dvasinės bendrystės ir tikėjimo vietą. Koplyčios istoriją savo autobiografiniame romane „Nelieskit! Pastatyta“, išleistame 2006 m., įamžino rašytoja Bronė Savickienė. Knygoje pasakojama apie koplyčios statybą, bendruomenės ryžtą ir laikmetį, kai žmonių tikėjimas, drąsa bei vienybė tapo stipresni už baimę ir politinius suvaržymus. Šiandien koplyčia tebestovi ir išlieka svarbi tikinčiųjų bendruomenei, primindama apie žmonių pastangas išsaugoti savo dvasines vertybes ir tradicijas.

Dėkojame visiems, kurie skyrė savo laiką, jėgas ir širdies šilumą šiai iniciatyvai. Tegul bendri darbai ir toliau vienija Pagėgių krašto žmones, o pagarba praeičiai, tarpusavio pagalba ir bendrystė įkvepia naujoms prasmingoms iniciatyvoms. Tegul saugoma istorinė atmintis stiprina mūsų atsakomybę už ateitį, o gerumas ir vienybė lydi kiekvieną bendruomeninę veiklą.

Nuotraukų galeriją galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą: https://photos.app.goo.gl/FzBsXSqHp65Fk8hK6

The post Susitelkta istorinės atminties puoselėjimo iniciatyvai appeared first on Voruta.

Spalio 25 d. Švenčionių rajone, netoli Aidukų kaimo, lietuvių prigimtinio tikėjimo puoselėtojai pradėjo kurti naują Romuvos pilkapyną, pavadintą Šventos pilkapynu 2. Talkininkai supylė didžiąją pirmojo pilkapio dalį ir įrengė šventvietę su šventosios ugnies aukuru. Taip po daugelio šimtmečių pertraukos siekiama atgaivinti senovinį lietuvių laidojimo pilkapiuose paprotį.

Naujasis pilkapynas kuriamas netoli IX–XII a. Šventos pilkapyno, kurio pilkapiai iki šiol išlikę Šventos miške. Šventos pilkapyno 2 vardas pasirinktas sąmoningai – juo siekiama pabrėžti senojo baltų tikėjimo ir laidosenos tradicijų tęstinumą.

Pilkapyno kūrėjai pabrėžia, kad tai nėra archeologinė senovinio pilkapio rekonstrukcija ar paminklas praeičiai. Tai mėginimas sugrąžinti protėvių laidosenos paprotį į gyvąją lietuvių prigimtinio tikėjimo tradiciją.

Pilkapiai virs šventąja giraite

Pirmasis pilkapis numatytas kaip bendras – tiems, kurie norėtų būti palaidoti pagal protėvių tikėjimo papročius, tačiau neturi galimybės patys susipilti atskiro pilkapio. Ateityje numatoma pilti ir atskirus šeimoms bei giminėms skirtus pilkapius.

Pilkapio viduryje bus sodinamas medis. Ilgainiui pilkapynas turėtų virsti šventąja giraite, kurioje į Dausas iškeliavusių protėvių atminimą saugotų ne granitiniai antkapiai ar betono plokštės, o gyva žemė, medžiai ir žolynai.

Šis laidojimo būdas grindžiamas lietuvių prigimtinio tikėjimo pasaulėžiūra, pagal kurią mirtis nėra žmogaus būties pabaiga, o perėjimas į kitą būties pavidalą.

Tikima, kad po mirties žmogaus dvasia iškeliauja į Dausas, kur tęsia savo veiklią būtį, o kūno gyvastis sugrįžta į žemę ir įsilieja į gyvosios gamtos apytaką.

Todėl numatoma sudegintų mirusiųjų pelenus grąžinti žemei be ilgalaikių dirbtinių palaikinių (urnų). Medinė palaikinė būtų sudeginama aukure.

Šią pasaulėžiūrą išreiškia ir paties pilkapio sandara. Žemės kauburys primena šventąjį Pasaulio kalną, o jo viršūnėje augantis ąžuolas – Pasaulio medį, jungiantį žemę ir dangų, regimąjį pasaulį ir Dausas.

Taip pilkapis tampa ne tik laidojimo vieta, bet ir gyvu žmogaus būties tęstinumo ženklu.

Siekiama atgaivinti senąją laidoseną

Pilkapyno kūrėjų įsitikinimu, lietuvių prigimtinio tikėjimo atgimimas neturėtų apsiriboti vien kalendorinėmis šventėmis ir apeigomis. Protėvių tikėjimas turi lydėti žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki išėjimo Anapilin.

Nors dabartinės Lietuvos viešosios kapinės nėra priskirtos kuriai nors vienai religinei konfesijai, jose vyrauja krikščioniška laidojimo tradicija ir jos ženklai.

Romuvos tikėjimo puoselėtojai siekia turėti savą laidojimo šventvietę, kurios aplinka, apeigos ir laidosenos papročiai atitiktų jų pasaulėžiūrą.

Šventos pilkapyno 2 kūrimas yra pirmasis šio sumanymo žingsnis.

Istorinės tradicijos sugrįžimas

Spalio 25-osios talkoje dalyvavo įvairių kartų žmonės. Vieni kastuvais pylė pirmojo pilkapio žemės sampilą, kiti iš lauko akmenų įrengė šventvietę ir aukurą, kuriame įžiebė šventąją ugnį.

Pirmajam pilkapiui užbaigti dar prireiks papildomos talkos, tačiau pilkapyno kūrėjai šią dieną laiko istorine protėvių laidosenos papročio atgaivinimo pradžia.

Jų teigimu, naujojo pilkapyno paskirtis – ne tik laidoti mirusiuosius, bet ir telkti gyvuosius, stiprinti kartų ryšį, puoselėti protėvių atminimą. Čia ateityje ketinama švęsti Ilges, kūrenti šventąją ugnį ir atlikti lietuvių prigimtinio tikėjimo apeigas.

Kaip spalio 26 d. Alkas.lt paskelbtame straipsnyje rašo pilkapyno sumanymo puoselėtojai Daiva Vaiškūnienė ir Jonas Vaiškūnas: „Mūsų pilkapiai ir šventoji giraitė šaukia mus ne į mirtį, o į gyvenimą.“

Daugiau apie pilkapyno sumanymą, jo istorinį bei religinį pagrindimą ir spalio 25 d. talką, taip pat nuotraukų rasite:

https://www.facebook.com/groups/2326310824868825

https://alkas.lt/2026/10/26/po-simtmeciu-pertraukos-lietuvoje-vel-kyla-pilkapiai-sventos-pilkapynas-2/

Lietuvos romuvų sambūrio pranešimas

The post Švenčionių rajone vėl pilami pilkapiai – atgaivinamas senovinis protėvių laidosenos paprotys appeared first on Voruta.

Lietuvos kultūros institutas Vokietijos brigados Lietuvoje vokiečių karių bendruomenės namams perdavė Lietuvos autorių knygas, išleistas vokiečių kalba.

Perduodamos 67 pavadinimų knygos vokiečių kalba. Rinkinyje – Ričardo Gavelio, Romualdo Granausko, Mariaus Ivaškevičiaus, Grigorijaus Kanovičiaus, Kęstučio Kasparavičiaus, Rimanto Kmitos, Kęstučio Navako, Undinės Radzevičiūtės, Ievos Simonaitytės, Balio Sruogos, Renatos Šerelytės, Antano Škėmos, Alvydo Šlepiko, Tomo Venclovos, Jurgos Vilės ir kt. autorių kūriniai.

Šias knygas bus galima skaityti ir skolintis vokiečių karių „Susitikimų namuose”, kur lankosi karių šeimos, vyksta įvairūs užsiėmimai vaikams ir suaugusiems.

„Dažnai sakome, kad literatūra padeda pažinti šalį. Iš tiesų knygos leidžia pamatyti tai, ko nepamatysi keliaudamas ar naršydamas. Jose atsiveria žmonių istorijos, jų patirtys, humoras, prisiminimai, svajonės ir vertybės. Todėl šios knygos yra ne tik dovana bibliotekai. Tai kvietimas geriau pažinti Lietuvą. Lietuvos kultūros institutas jau daugelį metų rūpinasi tuo, kad Lietuvos literatūra keliautų po pasaulį. Vertimų skatinimo programos dėka į įvairias kalbas jau išversta beveik 600 Lietuvos autorių knygų. Vokietija šioje programoje užima ypatingą vietą, o vokiečių kalba – viena svarbiausių Lietuvos literatūros sklaidos kalbų. Jau išleistos 73 pavadinimų knygos, dar bent trijų naujų laukiame kitąmet. Tad čia esanti biblioteka taip pat bus papildyta”, – sakė Lietuvos kultūros instituto vadovė Julija Reklaitė.

Lietuvos kultūros instituto vystoma Lietuvos literatūros vertimų skatinimo programa tapo plačiausiais vartais į pasaulį Lietuvos literatūrai. Šios programos dėka Lietuvos autorių kūriniai verčiami į daugiau nei 40 pasaulio kalbų. Programos tikslas – siekti, kad vertingiausi ir įdomiausi lietuvių prozos, poezijos, dramos, dokumentinės ir vaikų literatūros kūriniai būtų prieinami ir žinomi už Lietuvos ribų.

Knygų perdavimo renginyje dalyvavo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr.  Cornelius Zimmermann, Vokietijos brigados Lietuvoje pulkininkė leitenantė Tina Klipphahn.

Knygų dovanojimo renginys – iniciatyvos Vokiečių kalbos savaitė „Ö kaip vokiškai?“ dalis, buvo organizuotas kartu su Vokietijos ambasada Vokietijoje bei Vokietijos brigada Lietuvoje.

Lietuvos kultūros instituto inform.

The post Lietuviškos knygos vokiškai – Vokietijos brigadai appeared first on Voruta.

KPD šeštosios vertinimo tarybos posėdyje buvo nutarta patikslinti Semeliškių miestelio istorinės dalies (unikalus kodas – 17106) apskaitos duomenis Kultūros vertybių registre.

Išsamiau su Semeliškių miestelio istorinės dalies vertingosiomis savybėmis ir teritorijos ribų planų galima susipažinti Kultūros vertybių registro internetinėje svetainėje: https://kvr.kpd.lt/#/  (Nekilnojamųjų kultūros vertybių paieškoje įrašykite unikalųjų numerį).

Prūsų apgyvendinta

Semeliškės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo XIV a. pabaigos, tačiau manoma, kad gyvenvietė šioje vietoje įsikūrė kur kas anksčiau. Jos istorija siejama su XIII a. įvykiais, kai po Didžiojo prūsų sukilimo į Lietuvą persikėlė nemažai savo gimtąsias žemes apleidusių prūsų. Traidenio valdymo metais jie įkurdinti greta svarbių kelių ir sankryžų. Manoma, kad prūsai anuomet įsikūrė ir Semeliškių apylinkėse – per jas vedė reikšmingas kelias nuo Rumšiškių ir Vaiguvos link Trakų ir Vilniaus, kuriuo kryžiuočiai žygiuodavo į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinę. Urbanistikos istoriko dr. Algimanto Miškinio teigimu, galima gana patikimai teigti, kad Semeliškių gyvenvietė atsirado XIII a. aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje. Todėl tikėtina, kad ir miestelio pavadinimas kilo nuo prūsiško žodžio „Samilis“, o pirminis jo variantas – Samiliškės – ilgainiui transformavosi ir įgijo dabartinę formą.

Kunigaikščio dvaro sodyba

Greta svarbaus kelio buvusias Semeliškes ne kartą siaubė kryžiuočiai, todėl gyvenvietė ilgą laiką išliko panašesnė į kaimą, o ne miestelį. Vis dėlto, vietovės reikšmę liudija tai, kad kalvoje greta Aukštadvario–Kernavės ir Trakų–Žiežmarių kelių sankryžos įkurta didžiojo kunigaikščio dvaro sodyba.

XVI a. pradžioje didysis kunigaikštis Aleksandras fundavo medinės bažnyčios statybą ir suteikė klebonui privilegiją laikyti karčemą. Bažnyčia buvo pastatyta atokiau nuo gyvenvietės ir dvaro sodybos. Vis dėlto, A. Miškinis iškėlė hipotezę, kad anuomet Semeliškėse galėjo susiformuoti dvi atskiros apgyvendintos teritorijos dalys, išsidėsčiusios abipus Strėvos upės.

Išlaikė kaimui būdingą struktūrą

Valakų reformos metu Semeliškių miestelio planas iš esmės nepasikeitė. Gyvenvietė išlaikė kaimui būdingą struktūrą – sodybos ir toliau buvo išsidėsčiusios palei vieną pagrindinę gatvę.  XVII–XVIII a. miestelio neaplenkė įvairios negandos – per šiuo laikotarpiu vykusius karus sudegė bažnyčia, kiti pastatai, apylinkes nusiaubė maras. Manoma, kad po šių nelaimių Semeliškės atgijo tik XVIII a. antroje pusėje – tada pastatyta nauja medinė bažnyčia, pradėti rengti Šv. Roko atlaidai, miestelyje veikė dvi karčemos.

Carinės okupacijos metais ženkliai pakito centrinės miestelio dalies vaizdas – 1895 m. čia pagal tipinį projektą buvo pastatyta stačiatikių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Nors būta planų vietoje medinės pastatyti naują mūrinę bažnyčią, jie taip ir liko neįgyvendinti.

Nedidelė žydų bendruomenė

1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, Semeliškėse gyveno 300 žydų. Kadangi miestelio bendruomenė buvo per maža, kad pagal nustatytą tvarką jiems būtų leista statyti sinagogą, 1889 m. parengtas Leibos Misevičiaus medinio namo projektas, kuriame leista įkurti ir maldos namams.

Tarpukariu Semeliškės liko netoli demarkacinės linijos su Lenkijos užimta Lietuvos dalimi. 1931 m. miestelyje veikė 6 krautuvės, vaistinė, žemės ūkio kooperatyvas, vartotojų bendrovė, 2 karšyklos, lentpjūvė, veikė visuomeninių jaunimo organizacijų skyriai, ketvirtojo dešimtmečio viduryje pastatyti modernūs pradžios mokyklos rūmai. Ketvirtajame dešimtmetyje greta Strėvos upės pastatytas didelis medinis malūnas (manoma, kad šioje vietoje malūnas galėjo veikti ir dar anksčiau) – masyvaus tūrio pastatas nugriautas tik XX a. pab.

Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta Semeliškių žydų bendruomenė. Miestelio žydai kurį laiką kalinti buvusiame parapijos namų pastate (dab. adresas Užupio g. Nr. 14), šiuos tragiškus įvykius primena ant pastato esanti atminimo lentelė.

Įspūdingos panoramos, akmenų grindiniai

Iki šių dienų Semeliškių miestelis išsaugojo XV-XX a. pr. susiformavusią linijinio plano struktūrą su pagrindinėmis Užupio, J. Basanavičiaus gatvėmis ir Trakų gatve, centrinėje miestelio dalyje išplatėjančia į trikampę aikštę. Nuo Strėvos upės aukštyn kylantis reljefas sudaro itin palankias sąlygas apžvelgti miestelį – nuo į jį vedančių kelių ir aukšto upės kranto atsiveria įspūdingos panoramos, kuriose dominuoja Šv. Lauryno bažnyčia, Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė ir pradžios mokyklos pastatas. Užupio ir J. Basanavičiaus gatvėms žavesio suteikia išlikę akmenų grindiniai (2025 m. metais dalinai perkloti) ir prie pastarosios gatvės šlamanti senų lapuočių medžių eilė.

Urbanistinė struktūra

Nors XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje miestelio užstatymas dalinai pakito, buvo nugriauti kai kurie mediniai pastatai, urbanistinėje struktūroje atsirado įvairių naujadarų, Semeliškėse galima atrasti daug autentiškų, regiono miesteliams būdingų elementų. Trakų, J. Basanavičiaus, Užupio ir Vievio g. dominuoja sodybinis miestelių perimetrinis užstatymas – būdingas gyvenamųjų namų išdėstymas ilguoju fasadu palei gatvės liniją, rečiau – trumpuoju fasadu į gatvę, ūkinius pastatus komponuojant kiemo gilumoje. Sodybiniam netaisyklingam užstatymui Trakų, J. Basanavičiaus, Užupio ir Strėvos g. būdingas laisvesnis planavimas – gyvenamųjų namų atitraukimas į sklypo gilumą, ūkinius pastatus išdėstant sklypo gilumoje, sklypą nuo gatvės atitveriant perregima tvora.

Mediniai namai yra rąstinės konstrukcijos, dvišlaičiais stogais, išskyrus namą J. Basanavičiaus g. Nr. 29 pusvalminiu stogu. Namams būdingi uždari prieangiai dvišlaičiais ir vienšlaičiais stogais, fasadų, skydų ir prieangių apkalimas horizontaliai, statmenai ar įžambiai sudėtomis medinėmis lentelėmis, medinės durys ir langų rėmai, jų skaidymas į, dažniausiai, 3, 4 arba 6, dalis, namai J. Basanavičiaus g. Nr. 19 ir Trakų g. Nr. 57 išsiskiria ornamentiniu prieangių langų skaidymu. Istorinėje miestelio dalyje iš kitų pastatų aukštos konstrukcijos dvišlaičiu mansardiniu stogu išsiskiria namas Trakų g. Nr. 84 bei raudonų plytų mūro vieno aukšto pastatas Trakų g. Nr. 61, kurio ŠR fasadas dekoruotas reljefiniais plytų mūro elementais.

Kultūros paveldo departamento informacija

The post Patikslintos Semeliškų vertingosios savybės appeared first on Voruta.

Audronė Stepankevičiūtė, projekto Festivalis „Vievio džiazo klavišai 2026“ vadovė, www.voruta.lt

Penktą kartą vykstantis festivalis „Vievio džiazo klavišai“ vėl kviečia fanus ir tik įžengiančią į šį žanrą publiką į kūrybinių idėjų ir emocijų kupiną džiazo koncertų ciklą.

Aplink pagrindinę festivalio figūrą – DŽIAZO PIANISTĄ – suksis šešių programų karuselė, kviečianti į trijų lapkričio šeštadienių koncertus (pirmasis koncertas – lapkričio 14-ąją). Festivalio meno vadovo, grasaus džiazo muziko Dainiaus Pulausko tarptautinės patirties ir autoriteto dėka šiemet atlikėjų geografija vėl peržengia mūsų kontinento ribas – džiazo kompozicijas pristatys žinomi džiazmenai: EYOT (Serbija), Fred Nardin trio ir Viktorija Gečytė (Prancūzija / Lietuva), Mike Parker Quartet  (JAV / Lenkija), Enzo Favata – ATLANTICO (Italija) ir, be abejo, Lietuvos atlikėjai – Giedriaus Nako trio ir Contra Jazz su klavišininku Arūnu Šlaustu.

Koncertas „Jaunimo džiazas – jaunimui“

Šios, jau tradicine tapusios, temos koncertą paskutinę rugsėjo dieną jaunajai publikai dovanojo LMTA Bigbendas, vadovaujamas džiazo pianisto Tomo Dičiūno. Nuotaikinga, patraukli ir informatyvi programa, kurioje skambėjo džiazo standartai ir garsių kūrėjų kompozicijos, įtraukė publiką, dovanojusią atlikėjams ilgai netylančius aplodismentus. Ypatingo dėmesio sulaukė bigbendo saksofonininko Romualdo Karžinausko kompozicijos „Armando’s Rhumba“ ir „Quando il Coure Balla la Samba“, diriguojant pačiam autoriui.

Koncerto vedėjas ir dirigentas T. Dičiūnas pristatė kolektyvą – sudėtį, atlikėjus, instrumentus, tradicijas, repertuarą, pasakojo apie bigbendo orkestrų formavimosi ir raidos istoriją, bendravo su publika, atsakydamas į jaunųjų klausytojų klausimus.

Projektą Festivalis „Vievio džiazo klavišai 2026“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Elektrėnų savivaldybė, remia UAB „Vievio paukščiai“, UAB „Plastiksė“, UAB „Finėjas“, UAB „Usva“.

The post „Vievio džiazo klavišai 2026“: Džiazo fiesta prasideda appeared first on Voruta.

Lietuvos Helsinkio grupės steigėjai buvo tarsi ledlaužiai, atidarę kelią laisvės siekiui. Jų žodis tapo pradžia, kurios sustabdyti nebegalėjo net represijos. Nesmurtinė grupės narių kova buvo tarsi ėjimas tirpstančiu ledu – kupinas rizikos, bet vedantis į tiesą.

Kokia buvo Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimo reikšmė? Kokios aplinkybės lėmė jos atsiradimą ir kokių tikslų siekė grupės nariai? Kaip jų veikla prisidėjo prie Lietuvos laisvės siekio ir tarptautinio dėmesio žmogaus teisių pažeidimams Sovietų Sąjungoje?

Apie tai diskutuos istorikai ir tyrėjai:

• Rytis Bulota, Vytauto Didžiojo universiteto docentas;

• dr. Rasa Čepaitienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoja;

• Laura Charbakaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausioji tyrėja.

Diskusiją organizuoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius.

Spalio 29 d.
17.30 val.
Vilniaus karininkų ramovė

Kviečiame dalyvauti ir kartu prisiminti žmones, kurių drąsa, tiesos žodis ir nesmurtinis pasipriešinimas tapo svarbia Lietuvos laisvės kovų dalimi.

The post Kviečiame paminėti Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimo 50-metį appeared first on Voruta.

Vaclovas Juodpusis, muzikologas, www.voruta.lt

Kadangi nuo 1957-ųjų vasaros esu nuolatinis Vilniaus gyventojas, beveik kiekviena gatvė ir namas vis kažką primena, nes mėgau po miestą vaikščioti, pažvelgti į bažnyčių vidų, kai sandėliais ar dirbtuvėmis jos buvo tapusios, ir jų durys buvo pravertos. Važiuodamas ar eidamas Antakalnio gatve pro namą, pažymėtą 39-uoju numeriu, vis prisimenu Juozą Keliuotį (1902.IX.4–1983.III.25), tą įžymų mūsų žurnalistą bei rašytoją ir vertėją, be kurio neįsivaizduojame 1931–1940 metais leistos „Naujosios Romuvos“ ar 1943–1944-ųjų metų „Kūrybos“ žurnalų.

Kai 1957 metais pradėjau studijas pas profesorių Klemensą Griauzdę, nuo pat pirmųjų užsiėmimų metų jis man pavedė susipažinti su visa lietuviška muzikine literatūra, perskaityti ir konspektuoti žurnaluose, laikraščiuose išspausdintus straipsnius apie Lietuvos muzikinį gyvenimą. Taip palaipsniui mano dėmesio erdvėje atsirado ir „Naujoji Romuva“. Stebėjausi šio žurnalo užmojais ir tematika, dėmesiu Lietuvos muzikiniam gyvenimui. O kai artėjo studijų pabaiga ir mano diplominio darbo tema tapo kompozitoriaus Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“, vis ieškojau rašinių apie šį kūrinį ir jo autorių, nes minėto baleto premjera įvyko 1943 m. gruodžio 4 dieną Kauno Didžiajame teatre.

Tada mano dėmesys ir nukrypo į 1943–1944-aisiais, Antrojo pasaulinio karo metais leistą žurnalą „Kūryba“, kuriame buvo išspausdintos kelios publikacijos be autorių pavardžių, o jo numeriai buvo neprieinami eiliniam skaitytojui, gulėjo taip vadinamame Spec. fonde. Norint naudotis ten „uždarytu“ tokiu leidiniu, reikėjo gauti kažkokį ypatingą leidimą. Kadangi toje dabartinėje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje nuolat lankiausi ir buvau pažįstamas su jos darbuotojais, atsakingais už tokio formalumo įforminimą, man tyliai ramiai, niekam negirdint, pažadėjo parodyti mane dominančius „Kūrybos“ numerius ir parodė, leido pavartyti be tokio prašymo įforminimo. Tada vėl žavėjausi J. Keliuočio lietuvybe, nes radau aktualių rašinėlių, kai kada trumpų, bet be autoriaus pavardės. O man nuo mažumės rūpėjo tikslumas, kieno parašyti tie straipsneliai, kuriuose minimas J. Pakalnis. Tada K. Griauzdė pasiūlė kaip nors susisiekti su pačiu J. Keliuočiu, neminėjo, kad jis, suimtas ir kankintas Vilniaus KGB-istų, represuotas ir sugrįžęs iš sovietinių Pečioros, Solikamsko lagerių, gyvena Vilniuje.

Taip ir pasisekė rasti jo adresą Vilniuje, Antakalnio g. 39 ir telefonu susisiekti. Kadangi vienas eiti pas jį nedrįsau, susitariau su mano studijų geriausiu kolega Kaziu Garlausku tą misiją įvykdyti. Berods, telefonu suderinome laiką, kada jį galima aplankyti. Jis gyveno antrame aukšte, kukliame kambarėlyje, kuriame nestigo knygų, įvairių spaudinių. Sutartu laiku jis mus maloniai priėmė, net kavos po puodelį pasiūlė, bet man rūpėjo rašinių autorystė. Išspausdintų straipsnių ir straipsnelių autorių jis nebeprisiminė, nes geras laiko tarpas buvo praėjęs, o ir dabar suvokiu, kaip užėjus sovietams, jis buvo kankinamas, jo išgyventos kančios prisiminimai sugulė knygoje „Dangus nusidažo raudonai“, buvo spausdinti savaitraščio „Literatūra ir menas“ puslapiuose. Tik žymiai vėliau juos perskaitęs, suvokiau jo gyvenimo dramą ir juo didžiavausi, kad nepalūžo ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos išliko tikru lietuviu. Tuokart, būnant pas J. Keliuotį, žvilgsnis krypo ir į Amerikos pusę, nes sakė, jog gaunantis siuntinių su knygomis, bet ne visos jį pasiekia. Bando aiškintis. Tada  nustebau pas jį pamatęs ir nemažą pluoštą plokštelių su lietuviškos muzikos įrašais. Ten išvydau ir kompozitoriaus Dariaus Lapinsko vokalinį ciklą „Mergaitės dalia“, kurį įdainavo Aldona Stempužienė, su kuria jau žymiai vėliau teko bendrauti laiškais ir rūpintis, kad ji būtų apdovanota LDK Gedimino ordinu. Ir buvo apdovanota, o jau žymiai vėliau ir aš iš jos sulaukiau minėtos plokštelės su nuostabiuoju vokaliniu ciklu, išplėtotomis lietuvių tautinėmis dainomis, kurių tada pas J. Keliuotį teko pasiklausyti.

Taigi, kiekvieną kartą važiuodamas Antakalnio gatve, vis pagalvoju apie tai, kodėl tas namas nepaženklintas atminimo lenta, primenančia J. Keliuočio paskutiniuosius gyvenimo metus. Džiugu, kad Vilniaus universitete yra J. Keliuočio auditorija, kad yra J. Keliuočio literatūrinė premija, kad Rokiškio savivaldybė pasirūpino, kad šiame mieste būtų Juozo Keliuočio viešoji biblioteka. Atminimo lenta J. Keliuočiui Vilniuje dar labiau primintų visiems mums labai skaudžią sovietinę praeitį ir nepaprastai raiškų lietuviško žodžio, kultūros veikėją, kuris amžino poilsio yra atgulęs Vilniaus Rokantiškėse. Gal tuo galėtų pasirūpinti Lietuvos Žurnalistų, Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Vilniaus savivaldybė ar kitos institucijos, kurios vertina, brangina šią plačiašakę kūrybingą asmenybę.

The post Vaclovas Juodpusis. Žvilgsniai į praeitį appeared first on Voruta.

Lietuvos partizanai mums brangūs, todėl domimės jų istorijos tyrimais, naujais atradimais ir meninėmis interpretacijomis. Kaip ir daugelis, laukiame naujo filmo apie partizanus. Tiesa, jo dar teks palaukti – premjera planuojama 2028 m. sausio 13 d.

Galbūt esate skaitę ar girdėję apie kuriamą vaidybinį filmą „Sugauti Vanagą“. Istoriją apie Lietuvos partizanų vadą ir okupuotos Lietuvos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą (1918–1957) pasakoti ėmėsi vienas ryškiausių Lietuvos kino režisierių Emilis Vėlyvis.

Apie tokių filmų reikšmę, mūsų laisvės kovų istoriją ir Lietuvos partizanus didžiajame ekrane režisierių pakalbino Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Justinas Visickas.

Koks jūsų santykis su partizaniniu judėjimu buvo iki pradedant kurti šį filmą?

Pokario partizanų tema man nėra visiškai svetima, kaip, manau, daugeliui mūsų kartos žmonių. Partizanai buvo mokyklos istorijos pamokų, o kiek vėliau jau sąmoningesnio skaitymo ir domėjimosi dalis. Juo labiau mano artimoj giminės aplinkoj buvo žmonių, tiesiogiai dalyvavusių rezistencinėj veikloj. Išliko jų pasakojimai, prisiminimai, vertinimai. Iki imantis šio projekto, mano žinios buvo gana bendros – tik datos, pavardės, keli ryškesni istoriniai epizodai. Rimtai į temą pradėjau gilintis tik pradėjęs ruoštis filmui, ir būtent tada ji tapo dar labiau asmeniškesnė.

Kaip gimė idėja imtis istorinės temos?

Norėjosi jau seniai pasibandyti tokiame žanro motyve, bet tik dabar įvyko sutapimai. Prodiuseriai kreipėsi dėl visai kito projekto. Tuo tarpu aš pasiūliau filmą partizanų tema, konkrečiai apie Vanagą. Prodiuseriai pasakė, kad turi pagalvoti. Galiausiai jie sugrįžo su mintim bendradarbiauti. Reikia suprasti, kad rezistencijos, konkrečiai partizanų, tema lietuviškame kine yra gana stipriai devalvuota. Imtis tokios temos projekto yra gana rizikinga. Ne todėl, kad a priori papulsi tarp dviejų nuomonių stovyklų, bet todėl, kad yra gana sudėtinga reabilituoti temos aktualumą. Vienareikšmiškai turi turėti pakankamai stiprią kūrinio idėją, kuri kardinaliai skirtųsi nuo buvusių kūrinių. Su tokia mintim ir žengiam. Tikiuosi, mums užteks ir drąsos, ir pinigų.

Kodėl pasirinkote būtent šį (veiksmo) žanrą papasakoti istorijai apie partizaninį judėjimą?

Partizaninio judėjimo tema yra gana plati. Labai priklauso, kokiu rakursu bus pasakojama istorija, kokie temos aspektai bus išryškinti ir dramatizuojami. Mūsų atveju tie esminiai aspektai ir lėmė žanro pasirinkimą. Partizaninis karas iš esmės buvo veiksmo istorijos: pasalos, persekiojimai, sprogdinimai, pabėgimai per plauką, informacinis karas su NKVD/MGB agentūra ir pan. Veiksmo trileris šiuo atveju yra taikliausias žanro pasirinkimas. Manau, būtų nuodėmė veiksmo medžiagą pasakoti kontempliatyviu tonu. Tai nuvertintų realų fizinį ir egzistencinį pavojų, kuriame šie žmonės gyveno metų metus. Veiksmo/trilerio žanras leidžia žiūrovui tą įtampą fiziškai pajusti.

Kaip vyksta pasiruošimas kuriant šį filmą – pagal ką renkatės aktorius, medžiagą, ar vyksta konsultacijos su istorikais?

Kadangi tai nėra vien tik bendro pobūdžio filmas apie ano meto partizanus, o konkrečiai apie buvusias gyvas asmenybes (turiu omeny ne tik patį A. Ramanauską-Vanagą, bet ir jo bendrakeleivius: Siaubą, Dzūką, Žaibą, Merkį, Kazimieraitį ir t. t.), neišvengiamai esi paralelėj tarp istorinių faktų, asmenybių charakteristikos, jų veiksmų, bet ir kūrybinės dramaturgijos. Todėl vienareikšmiškai stengiesi, kad pasirenkamų aktorių amplua atitiktų buvusių partizanų charakterius, mąstymo modelius, temperamentą ar netgi drąsą ir baimes. Remiamės archyviniais dokumentais, paties Ramanausko paliktais gana dokumentiškais atsiminimais, muziejų medžiaga, pokalbiais su istorikais ir to laikmečio specialistais. Aktorių atranka vyksta ne vien atsižvelgiant į fizinį panašumą (tai padaryti yra žiauriai sudėtinga), bet gebėjimu perteikti vidinę būseną žmogaus, nuolat gyvenančio pavojuje ir turinčio priimti svarbius, o gana dažnai – mirtinai svarbius sprendimus.

Kas jus patį žavi Adolfo Ramanausko asmenyje? O kas nustebino? Ar filmas koncentruosis tik į jį, ar parodys platesnį partizaninio judėjimo paveikslą?

Pirmiausia, kaip gerai žinoma, A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo profesionalus karininkas ar iš anksto paruoštas neeilinių gebėjimų vadas. Jis buvo paprastas mokytojas, kuris vieną dieną, supratęs to meto Lietuvos krizinę situaciją, padėjo rašiklį ant stalo ir pasitraukė į mišką. Labai greitai pradėjo vadovauti Nemunaičio partizanų būriui ir per stebėtinai trumpą laiką tapo vienu svarbiausių pietų Lietuvos pasipriešinimo organizatorių. Kitas momentas – jo ryškus sugebėjimas telkti, vienyti, disciplinuoti ir vadovauti koviniams partizanų būriams. Tai žmogus, kuris, būdamas medžiojamas, rado ir psichologinės jėgos rašyti nuoseklius, detalius, sakyčiau, dokumentinius atsiminimus. Būtent dėl to mes šiandien tiek daug žinome apie partizaninį karą iš vidaus. Jo aplinka ir bendražygiai, apie kuriuos jau užsiminiau anksčiau, vienareikšmiškai yra įtraukti į pasakojamą istoriją ir užimą tikrai svarbią ir dažnu atveju lemiamą reikšmę Vanago istorijoje.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla kine kalbant apie pokario rezistenciją?

Didžiausias iššūkis – tai balansas tarp tikroviškumo (dokumentikos) ir žiūrimumo (dramaturgijos). Reikia parodyti realų smurtą, nuolatinę baimę, išdavystes, persekiojimus, kovas, nežmoniškų sprendimų pasekmes, nenuslepiant ir dirbtinai nepopsinant bendro paveikslo. Uždavinys yra tikrumo iliuzija, o ne spektaklio metaforos. Kitas svarbus momentas – laikmečio autentiškumas: kaip žmonės tuo metu iš tikrųjų kalbėjo, mąstė, pyko, keikėsi, pagaliau, svajojo, turėjo lūkesčių, kokie buvo jų kasdieniai rūpesčiai ne tik kovos metu, bet ir tarp kautynių. Uždavinių daug. Viliuosi, jie bus įgyvendinti.

Koks šio filmo tikslas?

Jeigu paimsite bendrai visų Lietuvoje sukurtų filmų šia tema leitmotyvą, pamatysite, kad dominuoja kančios, nusivylimo, pralaimėjimo ir skausmo emocinis pagrindas. Taip. Visa tai buvo. Faktas. Partizanai iš ties gyveno žvėriškai siaubingose sąlygose, ir jų lemtis buvo nesunkiai prognozuojama. Bet buvo ir kita pusė, apie kurią kalbama gana atsargiai arba apskritai nutylima. Partizanų idealizmas (kalbu ne apie plakatinį patriotiškumą, o tikrą, dažnu atveju labai naivų, bet sveiką idealizmą). Istorija apie laimėjimus, sėkmingas ir labai reikšmingas kovines operacijas. Apie žmones, kurie sugebėjo nelygioj kovoj savo tikėjimu ir sumanumu ne tik pasipriešinti, bet ir pranokti okupanto jėgos struktūras. Turint omenyje, kad Lietuvos pokario rezistencija – viena ilgiausiai trukusių ginkluoto pasipriešinimo okupacijai istorijų Europoje, turime kuo didžiuotis. Vienu žodžiu, tai istorijos pusė apie gana retus, bet labai svarbius mūsų partizanų laimėjimus vardan tėvynės.

Ar jaučiate tam tikrą moralinę atsakomybę vaizduodamas šią temą? Kaip planuojant išvengti supaprastinimo ar heroizavimo, kalbant apie šią sudėtingą temą?

Niekada moraliai stigmatizuojantis menininko požiūris nepadėjo nei vienam kūriniui. Greičiau priešingai. Suprantu, kad objektyviam tokioje temoje būti yra neįmanoma, bet mano uždaviniai ir tikslai yra visai kiti. Gerai žinau, kad nuomonių įvairovė bus labai plati. Taip ir turi būti, o, kalbant apie Vanagą, pirmiausia jis buvo tiesiog žmogus. Žmogus, kuris tikėjo, mylėjo, kovojo, klydo, abejojo, verkė ir galiausiai laimėjo. Laimėjo tam, kad šiandien galėtume turėti šį laisvą interviu.

Kaip manot, kodėl būtent XXI a. reikia filmų pokario rezistencijos temomis?

Nuoširdžiai manau, kad apskritai filmų istorinėmis temomis, nebūtinai rezistencijos, yra per mažai. Mūsų braliukai latviai seniai mus aplenkė. Yra kur pasistengti, juo labiau kad istorinės medžiagos yra labai daug ir ji pakankamai turininga.

Kaip, jūsų nuomone, apie pokario rezistenciją reikėtų kalbėti jaunimui? Koks turėtų būti tokio kalbėjimo tikslas?

Tikslas labai paprastas. Jeigu žmogus, jaunimas ar tiesiog ateinanti karta nežinos savo tautos praeities, ji bus pasmerkta ją išgyventi kiekvieną kartą iš naujo.

The post Vanagas kino ekrane: Emilio Vėlyvio sumanymai ir iššūkiai appeared first on Voruta.

Spalio 24 d. 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre įvyks neeilinis renginys – kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“, skirtas vienai ryškiausių Lietuvos tautinio šokio puoselėtojų, ilgametei Dainų švenčių Šokių dienos meno vadovei bei vyriausiajai baletmeisterei, profesorei Laimutei Kisielienei pagerbti.

Iškilmingame renginyje atgis gražiausi autorės kūriniai. Scenoje įvairių kartų liaudiškų šokių kolektyvai – nuo pačių mažiausių šokėjų iki vyresniųjų – atliks žinomiausius L. Kisielienės šokius bei choreografines kompozicijas, sužibėjusias ir Lietuvos dainų šventėse.

Profesorės kūrybinis kraitis – įspūdingas. Ji yra sukūrusi per 70 sceninių lietuvių liaudies šokių ir kompozicijų, tarp kurių tokie aukso fondo kūriniai kaip „Šaudyklėlė“, „Rytagonė“, „Saulės dukrytės“, „Girnelės“. Profesorės vardas ir darbai yra tapę neatsiejama Lietuvos dainų švenčių tradicijos dalimi, o jos visapusiška veikla apima ne tik choreografiją, bet ir gilų etninės kultūros puoselėjimą bei pedagogiką.

L. Kisielienė savo žiniomis dosniai dalijosi su ateities kartomis: išleido vertingų metodinių leidinių bei studijų knygų, skirtų lietuvių etninės choreografijos klasifikacijai, šokamiesiems žaidimams ir rateliams. Daug metų ji vadovavo įvairiems kolektyvams, tarp kurių ir Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų šokių ansamblis „Vaiva“. Dėstydama Vilniaus konservatorijoje, Vilniaus kolegijoje bei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, profesorė išugdė gausų būrį choreografų ir pedagogų, skiepydama jiems ypatingą kūno plastikos ir muzikos ryšio pajautimą.

Kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“ suburs gausią kultūros bendruomenę: jame dalyvaus universitetų kolegos ir studentai, kompozitoriai, režisieriai, bendražygiai choreografai ir kiti garbūs svečiai. Šilto vakaro metu bus dalijamasi prisiminimais bei apžvelgiamas neįkainojamas profesorės L. Kisielienės indėlis į liaudies choreografijos metodinę veiklą ir Lietuvos kultūros istoriją.

Kūrybos vakarą rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Lietuvos choreografų asociacija.

Įėjimas laisvas.

The post Tautinio šokio legenda Laimutė Kisielienė kviečia į išskirtinį kūrybos vakarą „Sesė sodą sodino“ appeared first on Voruta.

Nuo šio rudens Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje gyvenančioms šeimoms dovanojama ir antroji nacionalinio ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Iki šiol diasporos lietuviams buvo dalijami lauknešėliai su pirmąja knyga, skirta vaikams iki trejų metų, o dabar iniciatyva pasieks ir šeimas, auginančias vaikus iki penkerių.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, įgyvendindama šį projektą, siekia nuosekliai ugdyti užsienyje augančių vaikų ryšį su lietuviška knyga ir šiuolaikine Lietuvos kultūra nuo pirmųjų gyvenimo metų

„Lietuvos nacionalinės bibliotekos specialistai nuosekliai dirba tam, kad užtikrintų skaitymo kultūros puoselėjimą – būtų ugdomi atsparūs, savo kultūrą vertinantys, kritiškai mąstantys tautiečiai, nesvarbu, kurioje šalyje jie gyventų. Nepriklausomai šaliai reikalingos ne tik saugios sienos, bet ir stiprų tautinį identitetą turintys piliečiai“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė. 

Kas gali gauti knygą? 

Iki šiol Lietuvos diplomatinėse atstovybėse diasporos šeimoms dalijamas ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ pirmojo etapo lauknešėlis su knyga naujagimiams „Kapt kapt kapt“, skirta skaityti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. 

Nuo šio rudens užsienyje gyvenančias šeimas, auginančias vaikus iki penkerių metų, pasiekė prieš metus Lietuvoje prasidėjęs antrasis „Knygų starto“ etapas.  Mažiesiems dovanojama Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Taip projektas nuosekliai auga kartu su skaitytojais – juo siekiama nuo pat kūdikystės ugdyti skaitymo įpročius ir puoselėti nepertraukiamą ryšį su knyga.

Knygos dovanojamos diasporos šeimoms, kurios Lietuvos diplomatinėse atstovybėse kreipsis dėl asmens dokumentų išdavimo, keitimo ar „Knygų starto“ lauknešėlio. Pasaulyje veikia 63 Lietuvos diplomatinės atstovybės. Svarbų vaidmenį, bendraujant su jomis dėl knygų poreikio, atlieka Užsienio reikalų ministerija. Jos pagalba lauknešėliai pristatyti daugiau nei 20-yje šalių. 

Apie dovanojamą knygą 

„Drambliai ėjo į svečius“ – žaisminga Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės istorija apie dešimties dramblių šeimyną, išsiruošusią į svečius. Jų kelionė neapsieina be netikėtų nuotykių, o smagi istorija ne tik įtraukia, bet ir padeda vaikams išmokti skaičiuoti nuo vieno iki dešimties ir atgal.  

Knygelė įvertinta reikšmingais apdovanojimais: Kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse pelnė diplomą vaikų knygų kategorijoje, IBBY Lietuvos skyriaus buvo išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams bei įtraukta į mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą (sudarė literatūrologas Kęstutis Urba). 

Siekiant užtikrinti visapusišką skaitymo patirtį, papildomai parengta specialiai šiai knygelei pritaikyta mokomoji medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis. „Knygų starto“ projektui bendradarbiaujant su LRT VAIKAI sukurta dainelė, kviečianti mažuosius knygos istoriją patirti ne tik skaitant, bet ir klausantis, žaidžiant bei tyrinėjant.   

Knyga – ryšys su Lietuva  

„Knygų startas“ – ne tik knygelė vaiko rankose. Tai gali tapti pirmuoju tiltu vaiko pažintyje su tėvyne, jos kultūra ir šiuolaikine literatūra. 

„Ryšys su Lietuva kuriamas ne tik per tradicijas ar prisiminimus – jis auga ir per šiuolaikinę kultūrą. Lietuviška knyga leidžia vaikui Lietuvą patirti asmeniškai: per kalbą, istoriją, vaizdus ir kartu su šeima praleistą laiką. Todėl dovanodami knygą suteikiame ne tik skaitymo patirtį, bet ir galimybę vaikui atrasti asmeninį santykį su Lietuva nuo pirmųjų dienų“, – teigia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro vadovas Justinas Vancevičius. 

Apie „Knygų startą“    

Tarptautine patirtimi paremtas nacionalinis  ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ padeda jauniems tėvams atrasti ankstyvojo skaitymo naudą, suteikia žinių ir priemonių, o svarbiausia – skatina kartu su vaiku auginti artimą ryšį su knyga. 

Lietuvoje kiekvienam naujagimiui kartu su lauknešėliu dovanojama Indrės Pliuškytės-Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, o nuo 2025 m. šeimos, auginančios vaikus iki penkerių metų ir pirmą kartą užsiregistravusios viešojoje bibliotekoje, gali gauti ir antrąją projekto knygelę „Drambliai ėjo į svečius“.  

Ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“ globoja pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Projektas vykdomas įgyvendinant Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų planą. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, informacinis partneris LRT. 

The post Nacionalinė skaitymo skatinimo iniciatyva plečiasi: diasporos vaikams – lietuviška knyga dovanų  appeared first on Voruta.

2026 m. spalio 26 d. 18 val. Pranciškonų meno galerijoje „Gallery 1252“ (Savanorių g. 4, Klaipėda) atidaroma paroda „Egzodo spalvos“, pristatanti iškilaus lietuvių dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) kūrybą išeivijoje 1944–1969 metais. Parodoje eksponuojami kūriniai iš Leonardo Andriekaus OFM ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcijos. Ji suteikia galimybę iš naujo pažvelgti į vieno ryškiausių XX amžiaus lietuvių dailininkų vėlyvąją kūrybą ir kartu geriau suprasti lietuvių dailės išeivijoje istoriją.

Parodos kuratorius br. Andrius Nenėnas OFM.

Nuo Freiburgo iki Niujorko – kūryba egzilyje

1944 m. iš Lietuvos pasitraukęs Adomas Galdikas pradėjo naują gyvenimo ir kūrybos etapą. Gyvendamas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jis ne tik tęsė aktyvią meninę veiklą, bet ir iš esmės keitė savo tapybos raišką. Parodoje „Egzodo spalvos“ pristatomi 1944–1969 m. sukurti darbai suteikia galimybę tai pamatyti.

Freiburgo laikotarpiu Vokietijoje (1944–1947) Galdiko kūryboje išliko svarbi gamta ir jos motyvai, tačiau pasikeitusios gyvenimo aplinkybės atvėrė kelią naujiems kūrybiniams ieškojimams. Paryžiuje (1947–1952) dailininkas atsidūrė intensyviame moderniosios dailės kultūros lauke. Jo tapyba palaipsniui tolo nuo konkretaus vaizdo – gamtos motyvai transformavosi, spalva, linija ir judesys tapo vis svarbesnėmis meninės kalbos priemonėmis. Niujorko laikotarpiu (1952–1969) Galdiko tapyba išlaisvėjo, tapo vis labiau abstraktesne, ekspresyvesne.

„Egzodo spalvos“ – tai ne tik vieno dailininko kūrybos pristatymas. Paroda pasakoja apie menininko gyvenimą ir kūrybą praradus gimtąją aplinką, apie gebėjimą naujomis aplinkybėmis išsaugoti tautinį tapatumą ir kartu atrasti naujas meninės raiškos priemones. Pristatomi kūriniai taip pat leidžia pažvelgti į platesnį lietuvių dailės išeivijoje kontekstą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos pasitraukę menininkai kūrė naujoje kultūrinėje aplinkoje, susidūrė su kitokiomis meno tradicijomis, palaipsniui perėmė bei savaip interpretavo moderniosios dailės kryptis.

Pranciškonų vaidmuo saugant išeivijos dailę

Svarbi parodos gija – lietuvių pranciškonų veikla išeivijoje. XX amžiaus viduryje, Lietuvą okupavus sovietų valdžiai ir baigiantis Antrajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos pranciškonų pasitraukė į Vakarus. Šiaurės Amerikoje įsikūrusi pranciškonų bendruomenė steigė vienuolynus, parapijas, mokyklas, aktyviai dalyvavo išeivijos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Pranciškonų namai tapo lietuviškos kultūros erdvėmis. Čia buvo rūpinamasi spauda ir knygų leidyba, švietimu, remiami menininkai, kaupiama ir saugoma jų kūryba. Prie šio darbo ypač prisidėjo Leonardas Kazimieras Andriekus OFM (1914–2003), Jurgis Gailiušis OFM (1912–2002). L. K. Andriekus, dirbdamas žurnalo „Aidai“ leidyboje ir aktyviai dalyvaudamas išeivijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, palaikė ryšius su daugeliu menininkų, rašytojų, telkė kultūros žmones, rinko jų kūrybą. Pranciškonų sukaupta meno kolekcija atliko ne tik kultūros paveldo išsaugojimo funkciją. Ja buvo siekiama tęsti lietuviškas meno tradicijas, puoselėti sakralinę dailę už Atlanto ir sudaryti sąlygas aktyviai moderniai jaunųjų menininkų raiškai.

Galdiko galerija Niujorke – pažadas sugrįžti į Lietuvą

1976 m. Niujorke, Brukline, lietuvių pranciškonų Kultūros Židinyje buvo įkurta Adomo Galdiko vardu pavadinta išeivijos lietuvių dailės galerija. Jos tikslas – telkti, saugoti ir pristatyti išeivijos lietuvių dailę. Galerijos steigėjai tuomet išreiškė siekį, kad sukauptas meninis paveldas, Lietuvai atgavus laisvę, būtų perkeltas į gimtąjį kraštą. Šis siekis tapo tikrove atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Po 1990 m. kovo 11-osios į Lietuvą buvo atgabenta dešimtmečiais už Atlanto puoselėta išeivijos lietuvių meno kolekcija. Kartu su lietuvių išeivijos daile buvo išsaugota ir L. K. Andriekaus OFM sukaupta Tolimųjų Rytų bei Afrikos tautų artefaktų kolekcija. Šiandien pranciškonų puoselėtas kultūros paveldas yra saugomas įvairiuose pranciškonų vienuolynuose Lietuvoje. Didelė jo dalis yra Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne.

Parodos atidarymas – 2026 m. spalio 26 d. 18 val.

Pranciškonų meno galerija „Gallery 1252“

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas
Savanorių g. 4, Klaipėda

The post Klaipėdoje – iki šiol Lietuvoje neeksponuoti išeivijoje sukurti Adomo Galdiko paveikslai appeared first on Voruta.

Kai mokinys trukdo pamokai, nesilaiko taisyklių ar elgiasi agresyviai, pirmoji suaugusiųjų reakcija dažnai būna sudrausminti arba nubausti. Tačiau daugiau nei keturis dešimtmečius su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sunkumų, dirbantis JAV Misūrio universiteto profesorius dr. Timas Lewisas pabrėžia, kad vien bausmėmis ilgalaikių pokyčių pasiekti nepavyks.

Spalio 14–15 d. Vilniuje vyko 8-asis tarptautinis pozityvaus elgesio palaikymo tyrimų simpoziumas, surengtas kartu su 3-iąja tarptautine Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistemos (PEPIS, angl. PBIS) konferencija. Simpoziume pranešimą skaitęs ekspertas pabrėžia, kad tinkamo elgesio vaikus reikia mokyti taip pat nuosekliai, kaip skaitymo ar matematikos.

Lietuvoje PEPIS principai taip pat yra taikomi kai kuriose mokyklose. Lietuvos įtraukties švietime centras, kartu su partneriais organizavęs tarptautinę konferenciją, siekia skatinti platesnį šios moksliškai pagrįstos sistemos taikymą šalies ugdymo įstaigose. Konferencijoje Lietuvos ir užsienio ekspertai dalijosi patirtimi, kaip kurti mokyklos aplinką, kurioje daugiau dėmesio skiriama elgesio sunkumų prevencijai, aiškiems susitarimams ir nuosekliam socialinių bei emocinių įgūdžių ugdymui.

Interviu profesorius pasakoja, kodėl konteksto neatitinkančio vaikų elgesio nereikėtų priimti asmeniškai, kuo pozityvus elgesio palaikymas skiriasi nuo nuolaidžiavimo ir kodėl įtraukusis ugdymas prasideda ne nuo mokinio priėmimo į klasę, o nuo jam reikalingos pagalbos sukūrimo.

– Daug metų dirbate su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sunkumų, bei mokyklų bendruomenėmis. Ko suaugusieji dažniausiai nesupranta apie sudėtingą vaikų elgesį?

– Vienas dažniausių nesusipratimų – nesuvokimas, kad elgesys yra išmokstamas. Vaikai negimsta jau turėdami socialinių įgūdžių rinkinį. Jie sąveikauja su aplinka ir išmoksta tam tikru elgesiu patenkinti savo poreikius.

Mokytojai kartais netinkamą mokinio elgesį priima asmeniškai – tarsi vaikas tyčia mestų iššūkį jiems, jų nustatytai tvarkai ar visai klasei. Tačiau daugeliu atvejų, ypač kalbant apie vaikus, turinčius emocijų ir elgesio sutrikimų, tai nėra asmeniška.

Vaikas gali elgtis netinkamai todėl, kad jau žino, kaip į tai reaguos suaugusieji, ir tikisi tam tikro rezultato. Svarbu suprasti, kad elgesys neatsiranda savaime, jis nėra atsietas nuo aplinkos. Suaugusiųjų reakcijos taip pat yra šios sąveikos dalis.

– Kai mokinys nuolat pažeidžia taisykles, trukdo pamokai ar elgiasi agresyviai, dažnai imamasi drausminimo priemonių. Kodėl vien bausmės gali nepakakti?

– Tradicinės drausminimo priemonės remiasi keliomis prielaidomis: kad vaikas žino, kaip turėtų elgtis, kad jis buvo to mokomas, turėjo galimybę pasipraktikuoti ir kad aplink jį yra žmonių, padedančių tinkamai elgtis.

Vaikui, kuris paprastai nepatiria didelių sunkumų ir sulaukia stipraus šeimos palaikymo, kartais gali pakakti vienos pasekmės. Jis supyksta, pasako netinkamą žodį, sulaukia reakcijos, o vėliau namuose su juo dar pasikalbama apie pagarbą kitiems ar pykčio valdymą.

Tačiau jei nėra šio papildomo mokymo ir palaikymo, vien bausmė elgesio nepakeis. Ji neatsako į svarbiausią klausimą – ką vaikas turėtų daryti kitaip kitą kartą?

– Vienas pozityvaus elgesio palaikymo principų – tinkamo elgesio mokyti taip pat, kaip akademinių dalykų. Kaip tai atrodo įprastą dieną mokykloje?

– Mokyklos, taikančios pozityvaus elgesio palaikymo sistemą, pirmiausia įvardija, su kokiais elgesio sunkumais susiduria. Tačiau užuot vien kalbėjusios apie nepagarbų elgesį ar taisyklių nesilaikymą, jos klausia: ką norime, kad mokiniai darytų vietoj to?

Nepakanka pasakyti vaikui, kad jis nesielgtų nepagarbiai. Reikia paaiškinti, kaip pagarbus elgesys atrodo darželyje, pradinėje mokykloje ar vyresnėse klasėse.

Daugelyje mokyklų pasirenkamas tam tikras savaitės įgūdis. Vieną savaitę mokomasi pagarbos, kitą – emocijų valdymo ar konfliktų sprendimo. Mokytojai trumpai pristato šiuos įgūdžius, aptaria juos su vaikais, atsako į klausimus.

Tačiau svarbiausia vyksta kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, jei klasėje kyla triukšmas ir mokiniai nebesilaiko susitarimų, mokytojas gali sustabdyti veiklą ir paklausti: ką reiškia pagarbiai elgtis per pamoką? Kas galėtų parodyti pavyzdį?

Arba įsivaizduokime koridoriumi bėgantį vaiką. Galime jį sustabdyti ir liepti grįžti bei eiti lėtai. Bet galime ir priminti, kokio elgesio tikimės koridoriuje, paprašyti parodyti, kaip reikia eiti.

Tai nuolatinis mokymas – aiškūs lūkesčiai, praktika, grįžtamasis ryšys ir galimybės vaikams parodyti, ką išmoko. Užuot vien baudę už klaidą, pasinaudojame ja kaip proga mokytis.

– Ar pozityvus elgesio palaikymas nereiškia pernelyg didelio nuolaidžiavimo? Ar mokykla gali išlaikyti aiškias ribas ir taikyti pasekmes?

– Pozityvus elgesio palaikymas tikrai nereiškia, kad vaikams leidžiama daryti viską, ką jie nori. Priešingai – labai aiškiai apibrėžiame, kokio elgesio tikimės.

Skirtumas tas, kad neapsiribojame taisykle ir grasinimu nubausti ją pažeidus. Mes paaiškiname, kaip elgtis, to mokome, suteikiame galimybių praktikuotis ir padedame vaikui suprasti, ar jam sekasi.

Kartais žmonės mano, kad pozityvus elgesio palaikymas reiškia, jog visada turime reaguoti tik teigiamai. Taip nėra. Jei vaikai susimuša, juos būtina sustabdyti. Jei už tam tikrą elgesį numatytos pasekmės, jos gali būti taikomos.

Tačiau svarbiausia, kas vyksta po to. Tarkime, mokinys įžeidžia mokytoją ir už tai turi pasilikti po pamokų. Vien ši pasekmė greičiausiai nepakeis jo elgesio. Turime galvoti, kas nutiks jam sugrįžus į klasę: ko jį mokysime, kokią pagalbą suteiksime ir kaip padidinsime tikimybę, kad kitą kartą jis pasirinks tinkamesnį elgesį.

– Esate dirbęs su mokyklomis įvairiose pasaulio šalyse. Kuo skiriasi mokyklos, kurioms pavyksta sukurti pozityvią elgesio kultūrą?

– Įsivaizduokite mokyklą, kurioje visur skelbiama, ko mokiniams negalima daryti, o pagrindinis dėmesys skiriamas taisyklių sąrašams ir bausmėms. Tai nėra aplinka, kurioje vaikams ar suaugusiesiems labai norisi būti.

Kai mokykla pradeda daugiau dėmesio skirti tam, kokio elgesio tikisi, ir kuria pagarbius santykius tarp mokinių bei darbuotojų, keičiasi visa jos atmosfera.

Mokyklos dažnai sako norinčios gerinti mikroklimatą. Tačiau mikroklimatas yra rezultatas. Jį kuriame per kasdienius veiksmus ir pozityvaus elgesio palaikymo principus.

Turime daug mokslinių duomenų, rodančių, kad tokiose mokyklose vaikai jaučiasi saugesni, labiau susiję su suaugusiaisiais, o mokytojai labiau pasitiki savo gebėjimu padėti vaikams, ypač tiems, kurių elgesys kelia sunkumų.

Keičiasi pats požiūris: užuot ieškoję, kada mokinys suklys, pradedame pastebėti ir įvertinti tai, ką jis daro gerai. Nebeieškome nesėkmės – ieškome galimybių vaikui patirti sėkmę.

– Mokytojai ir taip susiduria su dideliu darbo krūviu bei įvairiais mokinių poreikiais. Ar tokia sistema netampa dar viena papildoma atsakomybe?

– Pradėjęs dirbti su mokytojais dažnai klausiu, kiek laiko per pamoką jie praleidžia spręsdami elgesio problemas. Kartais jie sako, kad vien pamokos pradžioje prireikia 10–15 minučių visiems nuraminti, o vėliau situacija vėl ima blogėti.

Tuomet klausiu: jeigu jau skiriate apie 20 minučių elgesio problemoms spręsti, kodėl nepanaudojus šio laiko kitaip? Galima iš anksto priminti lūkesčius, trumpai pasipraktikuoti, aptarti tinkamo elgesio pavyzdžius ir suteikti mokiniams daugiau grįžtamojo ryšio.

Tyrimai rodo, kad taikydami šiuos principus mokytojai jaučiasi labiau pasitikintys savo gebėjimu valdyti klasę ir sulaukia daugiau palaikymo. Tai visos mokyklos požiūris – kiekvienas mokytojas nelieka vienas su savo klasės sunkumais.

Iš pradžių gali atrodyti, kad atsiranda papildomo darbo, tačiau ilgainiui mažiau laiko tenka skirti konfliktams ir netinkamo elgesio valdymui. Be to, matome ne tik socialinių bei emocinių įgūdžių, bet ir akademinių rezultatų gerėjimą.

Juk vaikui sunku mokytis, kai jis nuolat pašalinamas iš pamokos arba nušalinamas nuo mokyklos lankymo. Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas mokytojams daugiau laiko skirti tam, dėl ko jie pasirinko šią profesiją: mokyti ir padėti vaikams augti.

– Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui. Ko reikia, kad jis veiktų ne tik dokumentuose, bet ir kasdienėje mokyklos veikloje?

– Vien priimti vaiką, turintį negalią ar patiriantį sunkumų, į bendrojo ugdymo mokyklą nepakanka. Įtrauktį laikau rezultatu, kurį reikia sukurti.

Sėkmingos mokyklos kuria pagalbos sistemas visiems vaikams, kuriems sunku mokytis – nesvarbu, ar kalbame apie akademinius, socialinius, emocinius ar elgesio įgūdžius.

Visiems mokiniams keliame aiškius lūkesčius, tačiau pagalbą, kurios reikia tiems lūkesčiams pasiekti, pritaikome pagal individualius poreikius.

Neužtenka pasakyti: esame įtrauki mokykla, nes priimame vaikus su negalia. Turime sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas – ir tikrai kiekvienas – turėtų galimybę patirti sėkmę.

Kitas svarbus dalykas – atsisakyti požiūrio, kad už tokių vaikų ugdymą atsakingi tik specialieji pedagogai, psichologai ar kiti specialistai. Reikia stiprinti visos mokyklos darbuotojų kompetencijas.

Specialiojo ugdymo srityje dirbu daugiau nei 40 metų ir dažnai sakau: neturiu jokių stebuklingų galių. Turiu įgūdžių, kurių galiu išmokyti kitus. Todėl svarbu ne tik kurti tinkamą aplinką, bet ir suteikti visiems mokytojams žinių bei gebėjimų padėti skirtingų poreikių vaikams.

– Jei galėtumėte pakeisti tik vieną dalyką mokyklų požiūryje į sudėtingą mokinių elgesį, kas tai būtų?

– Norėčiau, kad mokyklos daugiau dėmesio skirtų tam, ką mokiniai turėtų daryti, o ne vien tam, ko jiems negalima.

Žinoma, tam tikros aiškios ribos būtinos. Turime pasakyti, kad į mokyklą negalima neštis ginklų ar narkotikų. Tačiau vien draudimai nesukuria aplinkos, kurioje vaikams sektųsi.

Svarbiausias pokytis būtų pradėti nuosekliai ugdyti socialinius, emocinius ir elgesio įgūdžius, užuot vien bandžius pašalinti netinkamą elgesį.

Lietuvos įtraukties švietimo centro pranešimas

The post Prof. dr. Timas Lewisas: „Vaikai negimsta mokėdami tinkamai elgtis“ appeared first on Voruta.

Justina Gasiūnienė, Valstybinė kultūros paveldo komisija

Po Antrojo pasaulinio karo Torontas tapo didžiausiu lietuvių centru Kanadoje. Čia lietuviai sukūrė ne pavienius atminties ženklus, o visą lietuviško gyvenimo infrastruktūrą: bendruomenės namus, parapijas, kredito unijas, slaugos ir pensininkų namus, Lietuvos vardu pavadintas viešąsias erdves ir diplomatijos atminties vietas. Toronto lietuviško paveldo objektai rodo, kaip išeivijoje buvo kuriama sava institucijų sistema – skirta tikėjimui, kultūrai, savitarpio pagalbai, politinei veiklai ir lietuviškos tapatybės perdavimui kitoms kartoms.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos įgyvendinamo Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo Kanadoje projekto dėmesio centre šįkart – Toronto lietuviško paveldo telkinys. Tai vienas tankiausių ir reikšmingiausių Kanados lietuvių sukurtų paveldo centrų.

„Toronto istorija vainikuoja kelionę po Kanados lietuviško paveldo vietas – nuo Anapilio Misisagoje, Hamiltono ir Niagaros, Ežerų krašto, Otavos ir Kvebeko iki Vakarų bei Atlanto Kanados. Atvėrus Toronto objektus, „U-Paveldo“ duomenų bazėje jau galima matyti visą Kanados lietuviško paveldo vaizdą – 41 objektą penkiose provincijose.

Jo pagrindu parengtas teminis žemėlapis, kuris bus išleistas popieriniu ir elektroniniu formatais, o jo pristatymas numatytas 2026 m. spalio 31 d. Toronte, Kanados lietuvių bendruomenės renginių metu. Taip pat rengiamas leidinys apie Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą Kanadoje, kurį numatoma pristatyti 2027 m.“ – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Iniciatyva įgyvendinama bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Kanadoje, Kanados lietuvių bendruomene, Kanados lietuvių muziejumi-archyvu ir kitais partneriais.

Lietuvių namai ir parapijos – bendruomenės ašis

Vienas svarbiausių Toronto lietuvių bendruomenės simbolių – Lietuvių namai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į Kanadą atvykus gausiai lietuvių bangai, Toronte bendruomenės narių skaičius pasiekė beveik 10 tūkst. Jau 1952 m. pirmieji Lietuvių namai įsikūrė Dundas ir Ossington gatvių sankryžoje, o augančiai bendruomenei šis pastatas netrukus tapo per ankštas. 1973 m. duris atvėrė naujieji Lietuvių namai Bloor ir Dundas gatvių rajone.

Juose veikė daugiau kaip 30 lietuviškų organizacijų, vyko minėjimai, paskaitos, koncertai, teatro spektakliai ir bendruomenės susitikimai. 1990–1991 m. čia įsikūrė Kanados lietuvių bendruomenės Krizių centras, rengęs ir platinęs informaciją apie Lietuvos nepriklausomybės siekį bei koordinavęs politinius protestus.

Toronto lietuvių istorijoje ypatingą vietą užima ir parapijos. 1928 m. įkurta Šv. Jono Krikštytojo parapija tapo pirmąja svarbia lietuvių institucija Toronte. Ji buvo ne tik religinis, bet ir socialinis senųjų Toronto lietuvių centras – čia veikė lietuviška mokykla, choras, savišalpinė draugija ir biblioteka.

Po Antrojo pasaulinio karo bendruomenei augant, iškilo nauji religiniai centrai. 1953 m. įsteigta Prisikėlimo parapija, kurios valdymas patikėtas lietuviams pranciškonams. Naujoji Prisikėlimo bažnyčia Etobicoke atidaryta 2001 m., o jos interjere išliko daug lietuviškų motyvų: Aušros Vartų Dievo Motinos ir Vytauto atvaizdai, Gediminaičių stulpai, Rūpintojėlis. Šiandien Prisikėlimo parapija yra vienas pagrindinių lietuvybės centrų Toronte – čia veikia Kanados lietuvių bendruomenė, Kanados lietuvių fondas, renkasi jaunimo organizacijos, choras ir sporto klubas.

Toronto religinį paveikslą papildo buvusi lietuvių evangelikų liuteronų Išganytojo bažnyčia. Lietuviška parapija buvo uždaryta 2017 m., tačiau pastatas išlikęs ir tebenaudojamas kitos evangelikų liuteronų bendruomenės.

Savitarpio pagalbos institucijos

Toronto lietuvių paveldas neatsiejamas nuo savitarpio pagalbos tradicijos. Pokariu į Kanadą atvykę lietuviai dažnai susidūrė su sunkumais gaudami bankų paskolas, todėl kūrė savas finansines institucijas.

1952 m. Lietuvių namuose įvyko kredito unijos „Parama“ steigiamasis susirinkimas, o veikla pradėta 1953 m. Šiandien „Parama“ laikoma didžiausia lietuviška kredito unija pasaulyje pagal turtą ir narių skaičių.

Kita svarbi institucija – Prisikėlimo kredito unija, šiandien veikianti kaip „Resurrection Credit Union“. Ji įsteigta 1962 m. Prisikėlimo parapijos parapijiečių iniciatyva. Jos tikslas buvo teikti taupymo ir skolinimosi paslaugas lietuvių kalba, o iš pelno remti lietuvybės išlaikymo darbus išeivijoje ir Lietuvos laisvės siekį.

Bendruomenės rūpestį saviškiais liudija lietuvių slaugos namai „Labdara“ – vieninteliai Kanadoje slaugos namai, tarnaujantys lietuviams. Juose vartojama lietuvių kalba, tiekiamas lietuviškas maistas, švenčiamos tautinės šventės ir katalikiškos apeigos.

Vyresnės kartos lietuvių bendruomeniškumą įprasmina ir lietuvių pensininkų namai „Vilniaus rūmai“. Šis pastatas iki šiol įprasmina Lietuvos sostinės vardą ir Kanados lietuvių pastangas puoselėti lietuvybę kasdienėje socialinėje aplinkoje.

Pasak Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės doc. dr. Vaidutės Ščiglienės, Toronto paveldo telkinys išsiskiria tuo, kad čia matoma visa lietuviškos bendruomenės gyvenimo sistema.

„Toronte lietuviškas paveldas atsiskleidžia kaip gyvas institucijų tinklas – nuo bažnyčių ir bendruomenės namų iki kredito unijų, slaugos namų, parko ir diplomatijos atminties vietų. Tai rodo, kad diaspora ne tik saugojo prisiminimą apie Lietuvą, bet ir kūrė tvirtas struktūras, kurios padėjo lietuviškumui išlikti, veikti ir būti perduodamam kitoms kartoms“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė.

Lietuvos vardas mieste ir diplomatijos atmintis

Toronto lietuviai siekė, kad Lietuvos vardas būtų matomas ir viešosiose miesto erdvėse. 1973 m. bendruomenės iniciatyva buvęs Oakmount parkas pervadintas Lietuvos parku. Tai buvo dalis platesnių išeivijos pastangų sovietinės okupacijos metais priminti apie Lietuvos vardą ir laisvės siekį.

2013 m., kilus iniciatyvai grąžinti senąjį parko pavadinimą, lietuvių bendruomenė aktyviai sureagavo ir Lietuvos vardas buvo išsaugotas. Ši istorija liudija bendruomenės ryžtą saugoti tautinę atmintį net kasdienėse miesto erdvėse.

Toronte saugomos ir Lietuvos diplomatinės atminties vietos. Park Lawn kapinėse palaidotas Vytautas Jonas Gylys – Lietuvos diplomatas, buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius, Lietuvos generalinis konsulas Toronte. Sudėtingomis okupacijos sąlygomis jis padėjo išlaikyti Lietuvos diplomatinį atstovavimą Kanadoje, telkė išeiviją Lietuvos laisvės bylai ir rūpinosi diplomatinių archyvų išsaugojimu.

Čia ilsisi ir pirmasis Lietuvos garbės generalinis konsulas Kanadoje Geraldas Lynhamas Porte Grantas-Suttie, šias pareigas ėjęs nuo 1937 m. iki mirties 1949 m. Jis palaikė ryšius su Lietuva, buvo apdovanotas Gedimino ordinu ir sovietinės okupacijos metais rėmė lietuvių diasporos veiklą.

Toronto reikšmė Kanados lietuviško paveldo pasakojime

Toronto objektai atskleidžia bene plačiausią Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo Kanadoje spektrą. Čia susijungia religinis, bendruomeninis, socialinis, finansinis, politinis ir diplomatinis paveldas.

Dalis šių vietų iki šiol aktyviai veikia, dalis yra pakeitusios paskirtį ar tapusios atminties ženklais, tačiau visos jos liudija bendruomenės pastangas kurti lietuvišką gyvenimą svetur.

„Be vietos lietuvių bendruomenės žinių, iniciatyvos ir atkaklumo šis paveldas nebūtų išlikęs taip ryškiai. Toronto telkinys rodo, kad lietuvių sukurtas paveldas yra reikšmingas Lietuvai, bet kartu jis tapo ir Kanados kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. Platesne prasme tai – pasaulio migracijos, diasporų ir priverstinių politinių išvykimų istorijos liudijimas“, – pabrėžia pirmininkė.

Bendra atsakomybė už lietuvišką paveldą svetur

Paveldo komisija „U-Paveldo“ veiklą plėtoja nuo 2016 m. Jos metu sukaupti duomenys apie Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą užsienyje kuria praktinį pagrindą nuoseklesnei valstybės politikai ir yra svarbūs rengiant Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje koncepciją. Ši veikla prisideda ir prie „Globalios Lietuvos“ tikslų – stiprinti Lietuvos ryšius su diaspora.

„Valstybės institucijų, politikų ir lietuvių bendruomenių požiūriai į tokio paveldo išsaugojimo prioritetus ir atsakomybę ne visuomet sutampa. Todėl ypač svarbus nuoseklus valstybės požiūris, dialogas ir ilgalaikė partnerystė su diaspora“, – sako pirmininkė.

Žinančius apie „U-Paveldo“ duomenų bazėje dar neužfiksuotus su Lietuva susijusius objektus Paveldo komisija kviečia tapti paveldo detektyvais ir pateikti informaciją bei nuotraukas specialioje anketoje.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus. 

The post Torontas – lietuvybės širdis Kanadoje appeared first on Voruta.

Universitetams šiandien nebeužtenka ginti akademinę laisvę. Jie turi gebėti ją panaudoti visuomenės labui, neprarasdami nepriklausomumo. Ši mintis tapo viena svarbiausių Vilniuje vykstančios jubiliejinės „Didžiosios universitetų chartijos“ (angl. Magna Charta Universitatum) konferencijos „Anapus atsparumo: universitetai kaip aktyvūs, vertybėmis grindžiami veikėjai besikeičiančiame pasaulyje“ (angl. Beyond Resilience: Universities as Active Value-Driven Agents in a Changing World) ašių. Spalio 15 d. Mykolo Romerio universitete (MRU) susirinkę pasaulio akademiniai lyderiai svarsto, kaip universitetams išlikti savarankiškiems didėjant politiniam spaudimui ir kartu prisidėti prie valstybių saugumo, atsakingo dirbtinio intelekto naudojimo bei demokratijos stiprinimo.

Atidarydama konferenciją MRU rektorė, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentė prof. dr. Inga Žalėnienė priminė, kad Lietuvos istorinė patirtis suteikia šioms diskusijoms ypatingą prasmę. Carinės Rusijos uždarytas Vilniaus universitetas, spaudos draudimas ir sovietmečiu ideologinei kontrolei pajungtas mokslas rodo, kokias pasekmes visuomenei turi akademinės laisvės praradimas.

„Autonomija suteikia universitetams laisvę kelti sudėtingus klausimus. Akademinis sąžiningumas suteikia visuomenei pagrindą pasitikėti jų atsakymais“, – pabrėžė I. Žalėnienė.

Didžiosios universitetų chartijos observatorijos valdančiosios tarybos viceprezidentas Liviu Matei pabrėžė, kad konferencija Vilniuje vyksta neatsitiktinai. Lietuvos sostinė tampa svarbių tarptautinių akademinių diskusijų vieta. Pasak jo, šiandien universitetams nebeužtenka kalbėti apie akademinę laisvę, autonomiją ir sąžiningumą – būtina atsakyti ir į klausimą, kaip išsaugant šias vertybes vykdyti įsipareigojimus visuomenei bei valstybei.

Konferencijos globėjas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius pabrėžė, kad tik autonomiški universitetai gali ugdyti kritiškai mąstančius žmones, nebijančius ginčyti valdžios sprendimų. Jo teigimu, nepriklausomi universitetai šiandien yra viena svarbiausių laisvos visuomenės atramų.

Apie būtinybę akademines vertybes paversti konkrečiais veiksmais kalbėjo ir rektorė prof. dr. I. Žalėnienė. Ji paragino pasaulio universitetus stiprinti paramą Ukrainos akademinei bendruomenei – vykdyti bendrus mokslinius projektus, priimti tyrėjus, dalytis infrastruktūra ir padėti išsaugoti šalies mokslo potencialą.

„Atsparumas nėra pareiškimas. Tai – įsipareigojimai, kurie ne tik pasirašomi, bet ir vykdomi“, – pabrėžė MRU rektorė.

Rytinėse konferencijos diskusijose tarptautinis aukštojo mokslo ekspertas, buvęs Pasaulio banko aukštojo mokslo padalinio vadovas Jamilas Salmi nagrinėjo pasaulinius universitetams kylančius iššūkius. Europos universitetų asociacijos prezidentas Josep M. Garrellas ir Amerikos kolegijų bei universitetų asociacijos viceprezidentė Kathryn Enke aptarė, kaip abipus Atlanto universitetai reaguoja į politinius bandymus daryti įtaką aukštajam mokslui. Jungtinės Karalystės, JAV, Lenkijos ir Lietuvoje veikiančių universitetų atstovai dalijosi patirtimi, kaip akademinės vertybės padeda priimti sudėtingus sprendimus ir stiprinti institucijų atsparumą.

Tarptautiniai ekspertai diskutavo, kaip suderinti valstybių saugumo interesus su universitetų nepriklausomybe. Šioje diskusijoje dalyvavo Tarptautinės universitetų asociacijos generalinė sekretorė Hilligje Van’t Land, MRU vicerektorė mokslui ir inovacijoms dr. Eglė Malinauskienė ir kitų šalių akademinės bendruomenės atstovai.

Atskiroje sesijoje Pietų Korėjos Dongseo universiteto prezidentas Jekuk Changas ir Italijos Perudžos universiteto rektorius Massimiliano Marianelli nagrinėja dirbtinio intelekto keliamus iššūkius, jo santykį su humanizmu ir taika. Kaip konferencijos atidaryme pažymėjo I. Žalėnienė, „technologijoms galime deleguoti užduotis, tačiau negalime joms deleguoti atsakomybės už rezultatus“.

Dienos pabaigoje aptariama akademinė laisvė Šiaurės Amerikoje, studentų vaidmuo, Europos universitetų aljansų ateitis ir aukštojo mokslo kokybės vertinimas. Studentų diskusijoje dalyvauja MRU doktorantų draugijos prezidentė Ugnė Supranavičienė, o aukštojo mokslo kokybės klausimams skirtą sesiją moderuoja MRU vicerektorius doc. dr. Saulius Spurga.

Vilniuje vykstančias diskusijas jungia esminis klausimas, kaip universitetams suderinti nepriklausomybę su augančia atsakomybe visuomenei? Akademinė laisvė suteikia galimybę ieškoti tiesos ir kritiškai vertinti valdžios sprendimus, tačiau šiandien iš universitetų tikimasi ir konkretaus indėlio sprendžiant saugumo, technologijų bei visuomenės raidos problemas. Todėl svarbu ne tik išsaugoti universitetų autonomiją, bet ir parodyti, kokią vertę ji kuria visuomenei.

Spalio 16 d. renginys tęsėsi Vilniaus universitete, kur  vyko iškilminga Didžiosios universitetų chartijos pasirašymo ceremonija. Joje pagrindinį pranešimą skaitė už gynybą ir kosmosą atsakingas Europos Komisijos narys Andrius Kubilius. Taip pat – Didžiosios universitetų chartijos observatorijos ir Europos moterų rektorių asociacijos (angl. European Women Rectors Association, EWORA) bendradarbiavimo memorandumo pasirašymas.

Renginį organizuoja Mykolo Romerio universitetas kartu su Didžiosios universitetų chartijos observatorija (angl. Magna Charta Observatory). 

The post Pasaulio universitetų lyderiai Vilniuje: akademinės laisvės nebeužtenka vien ginti appeared first on Voruta.

Svarbiausias projekto rezultatas – ne įgytos patirtys užsienyje, o naujos galimybės kiekvienam mokiniui mokytis pagal savo poreikius, atrasti savo stiprybes ir drąsiau veikti.

Kaip sukurti pamoką, kurioje kiekvienas mokinys jaustųsi pastebėtas, galėtų mokytis jam tinkamu tempu ir patirtų mokymosi sėkmę? Kaip technologijas pasitelkti prasmingai, o mokytojų profesinį augimą paversti visos mokyklos pažanga? Šie klausimai tapo viena svarbiausių Juodšilių „Šilo“ gimnazijos įgyvendinto Erasmus+ projekto (Nr. 2025-1-LT01-KA121-SCH-000316924) krypčių.

Projektas suteikė galimybę mokytojams ir mokiniams pažinti kitų šalių švietimo patirtis, tačiau tikroji jo vertė atsiskleidžia ne išvykų metu. Ji matoma grįžus į gimnaziją – mokytojams iš naujo apmąstant savo darbą, išbandant naujus metodus, dalijantis idėjomis su kolegomis ir ieškant būdų, kaip pagerinti kiekvieno mokinio mokymosi patirtį.

Nuo vienodos pamokos – prie kiekvieno mokinio poreikių

Viena ryškiausių projekto temų – personalizuotas ir įtraukusis ugdymas. Susipažinimas su kitų mokyklų praktika paskatino ieškoti lankstesnių ugdymo sprendimų: pateikti skirtingo sudėtingumo veiklas, taikyti patyriminį mokymąsi ir suteikti mokiniams daugiau galimybių pasirinkti, kaip jie atskleis savo žinias bei gebėjimus.

Tai svarbus žingsnis kuriant aplinką, kurioje pagalbos poreikis netampa kliūtimi dalyvauti bendroje veikloje, o mokinio stiprybės tampa atspirties tašku tolesniam augimui.

Mokinys – aktyvus savo mokymosi dalyvis

Tarptautinėse veiklose mokiniai mokėsi ne vien klausydamiesi ar stebėdami. Jie pristatė savo mokyklą ir šalį, bendradarbiavo su bendraamžiais, dalyvavo bendrose pamokose, kūrė, diskutavo ir argumentavo savo nuomonę.

Tokios patirtys leidžia ugdyti gebėjimus, kurių neįmanoma visapusiškai išlavinti vien mokantis iš vadovėlio. Bendraujant užsienio kalba reikia įveikti nedrąsumą, ieškoti tinkamų žodžių ir nebijoti suklysti. Dirbant tarptautinėje grupėje tenka išklausyti kitą, susitarti, prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie bendro rezultato.

Šios patirtys svarbios ir mokinių pasitikėjimui savimi. Naujoje aplinkoje jie gali atrasti gebėjimų, kurie įprastoje pamokoje ne visuomet atsiskleidžia: vienas drąsiai pristato idėjas, kitas kūrybiškai sprendžia užduotis, trečias geba sutelkti komandą. Tai primena, kad mokinio sėkmė gali pasireikšti įvairiais būdais.

Pažindami kitų šalių kultūrą, mokiniai kartu stiprino europinį sąmoningumą, pagarbą įvairovei ir supratimą, kad priklausome platesnei bendruomenei, kurioje svarbu ne tik pažinti skirtumus, bet ir rasti tai, kas vienija.

Mokosi ne tik mokiniai – auga ir mokytojų bendruomenė

Vienas svarbiausių Erasmus+ projekto poveikio aspektų – profesinio tobulėjimo sklaida gimnazijoje. Tarptautiniai kursai ir darbo stebėjimo vizitai suteikė mokytojams galimybę ne tik papildyti žinias, bet ir palyginti savo praktiką su kitų šalių pedagogų patirtimi.

Užsienio kalbos gebėjimai, tarpkultūrinė komunikacija ir užmegzti profesiniai ryšiai sudaro prielaidas drąsiau bendradarbiauti su užsienio kolegomis, naudotis tarptautiniais švietimo ištekliais ir ieškoti naujų partnerystės galimybių.

Projektas baigiasi, o pokyčiai tęsiasi

Erasmus+ projektą galima laikyti sėkmingu ne vien tada, kai įgyvendinamos suplanuotos veiklos. Jo ilgalaikė vertė atsiskleidžia tada, kai įgytos žinios tampa kasdienio darbo dalimi, o užmegzti ryšiai ir naujos idėjos įkvepia tolesnei veiklai.

„Šilo“ gimnazijai ši patirtis suteikia pagrindą nuosekliai stiprinti personalizuotą ir įtraukųjį ugdymą, atsakingai taikyti skaitmenines technologijas, skatinti mokinių savarankiškumą ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą. Kartu ji stiprina supratimą, kad mokytis turi ne tik mokiniai – nuolat tobulėti, dalytis ir keistis turi ir pati mokykla.

Tikrieji projekto rezultatai ilgainiui atsiskleis per mokinių įsitraukimą, mokytojų taikomus ugdymo metodus, kolegialų bendradarbiavimą ir gebėjimą atliepti skirtingus mokinių poreikius. Tam reikės nuoseklaus darbo, refleksijos ir įgytų patirčių tęstinumo.

Erasmus+ Juodšilių „Šilo“ gimnazijai – tai daugiau nei tarptautinis mobilumas. Tai galimybė pažvelgti į savo mokyklą naujomis akimis, išdrįsti keisti įprastus sprendimus ir kurti ugdymo aplinką, kurioje kiekvienas mokinys turėtų daugiau galimybių atsiskleisti.

*Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Šis kūrinys atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame pateiktą informaciją.

The post Erasmus+: kai tarptautinė patirtis tampa pokyčiu kasdienėje pamokoje appeared first on Voruta.