Spalio 25 d. Švenčionių rajone, netoli Aidukų kaimo, lietuvių prigimtinio tikėjimo puoselėtojai pradėjo kurti naują Romuvos pilkapyną, pavadintą Šventos pilkapynu 2. Talkininkai supylė didžiąją pirmojo pilkapio dalį ir įrengė šventvietę su šventosios ugnies aukuru. Taip po daugelio šimtmečių pertraukos siekiama atgaivinti senovinį lietuvių laidojimo pilkapiuose paprotį.

Naujasis pilkapynas kuriamas netoli IX–XII a. Šventos pilkapyno, kurio pilkapiai iki šiol išlikę Šventos miške. Šventos pilkapyno 2 vardas pasirinktas sąmoningai – juo siekiama pabrėžti senojo baltų tikėjimo ir laidosenos tradicijų tęstinumą.

Pilkapyno kūrėjai pabrėžia, kad tai nėra archeologinė senovinio pilkapio rekonstrukcija ar paminklas praeičiai. Tai mėginimas sugrąžinti protėvių laidosenos paprotį į gyvąją lietuvių prigimtinio tikėjimo tradiciją.

Pilkapiai virs šventąja giraite

Pirmasis pilkapis numatytas kaip bendras – tiems, kurie norėtų būti palaidoti pagal protėvių tikėjimo papročius, tačiau neturi galimybės patys susipilti atskiro pilkapio. Ateityje numatoma pilti ir atskirus šeimoms bei giminėms skirtus pilkapius.

Pilkapio viduryje bus sodinamas medis. Ilgainiui pilkapynas turėtų virsti šventąja giraite, kurioje į Dausas iškeliavusių protėvių atminimą saugotų ne granitiniai antkapiai ar betono plokštės, o gyva žemė, medžiai ir žolynai.

Šis laidojimo būdas grindžiamas lietuvių prigimtinio tikėjimo pasaulėžiūra, pagal kurią mirtis nėra žmogaus būties pabaiga, o perėjimas į kitą būties pavidalą.

Tikima, kad po mirties žmogaus dvasia iškeliauja į Dausas, kur tęsia savo veiklią būtį, o kūno gyvastis sugrįžta į žemę ir įsilieja į gyvosios gamtos apytaką.

Todėl numatoma sudegintų mirusiųjų pelenus grąžinti žemei be ilgalaikių dirbtinių palaikinių (urnų). Medinė palaikinė būtų sudeginama aukure.

Šią pasaulėžiūrą išreiškia ir paties pilkapio sandara. Žemės kauburys primena šventąjį Pasaulio kalną, o jo viršūnėje augantis ąžuolas – Pasaulio medį, jungiantį žemę ir dangų, regimąjį pasaulį ir Dausas.

Taip pilkapis tampa ne tik laidojimo vieta, bet ir gyvu žmogaus būties tęstinumo ženklu.

Siekiama atgaivinti senąją laidoseną

Pilkapyno kūrėjų įsitikinimu, lietuvių prigimtinio tikėjimo atgimimas neturėtų apsiriboti vien kalendorinėmis šventėmis ir apeigomis. Protėvių tikėjimas turi lydėti žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki išėjimo Anapilin.

Nors dabartinės Lietuvos viešosios kapinės nėra priskirtos kuriai nors vienai religinei konfesijai, jose vyrauja krikščioniška laidojimo tradicija ir jos ženklai.

Romuvos tikėjimo puoselėtojai siekia turėti savą laidojimo šventvietę, kurios aplinka, apeigos ir laidosenos papročiai atitiktų jų pasaulėžiūrą.

Šventos pilkapyno 2 kūrimas yra pirmasis šio sumanymo žingsnis.

Istorinės tradicijos sugrįžimas

Spalio 25-osios talkoje dalyvavo įvairių kartų žmonės. Vieni kastuvais pylė pirmojo pilkapio žemės sampilą, kiti iš lauko akmenų įrengė šventvietę ir aukurą, kuriame įžiebė šventąją ugnį.

Pirmajam pilkapiui užbaigti dar prireiks papildomos talkos, tačiau pilkapyno kūrėjai šią dieną laiko istorine protėvių laidosenos papročio atgaivinimo pradžia.

Jų teigimu, naujojo pilkapyno paskirtis – ne tik laidoti mirusiuosius, bet ir telkti gyvuosius, stiprinti kartų ryšį, puoselėti protėvių atminimą. Čia ateityje ketinama švęsti Ilges, kūrenti šventąją ugnį ir atlikti lietuvių prigimtinio tikėjimo apeigas.

Kaip spalio 26 d. Alkas.lt paskelbtame straipsnyje rašo pilkapyno sumanymo puoselėtojai Daiva Vaiškūnienė ir Jonas Vaiškūnas: „Mūsų pilkapiai ir šventoji giraitė šaukia mus ne į mirtį, o į gyvenimą.“

Daugiau apie pilkapyno sumanymą, jo istorinį bei religinį pagrindimą ir spalio 25 d. talką, taip pat nuotraukų rasite:

https://www.facebook.com/groups/2326310824868825

https://alkas.lt/2026/10/26/po-simtmeciu-pertraukos-lietuvoje-vel-kyla-pilkapiai-sventos-pilkapynas-2/

Lietuvos romuvų sambūrio pranešimas

The post Švenčionių rajone vėl pilami pilkapiai – atgaivinamas senovinis protėvių laidosenos paprotys appeared first on Voruta.

Spalio 24 d. 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre įvyks neeilinis renginys – kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“, skirtas vienai ryškiausių Lietuvos tautinio šokio puoselėtojų, ilgametei Dainų švenčių Šokių dienos meno vadovei bei vyriausiajai baletmeisterei, profesorei Laimutei Kisielienei pagerbti.

Iškilmingame renginyje atgis gražiausi autorės kūriniai. Scenoje įvairių kartų liaudiškų šokių kolektyvai – nuo pačių mažiausių šokėjų iki vyresniųjų – atliks žinomiausius L. Kisielienės šokius bei choreografines kompozicijas, sužibėjusias ir Lietuvos dainų šventėse.

Profesorės kūrybinis kraitis – įspūdingas. Ji yra sukūrusi per 70 sceninių lietuvių liaudies šokių ir kompozicijų, tarp kurių tokie aukso fondo kūriniai kaip „Šaudyklėlė“, „Rytagonė“, „Saulės dukrytės“, „Girnelės“. Profesorės vardas ir darbai yra tapę neatsiejama Lietuvos dainų švenčių tradicijos dalimi, o jos visapusiška veikla apima ne tik choreografiją, bet ir gilų etninės kultūros puoselėjimą bei pedagogiką.

L. Kisielienė savo žiniomis dosniai dalijosi su ateities kartomis: išleido vertingų metodinių leidinių bei studijų knygų, skirtų lietuvių etninės choreografijos klasifikacijai, šokamiesiems žaidimams ir rateliams. Daug metų ji vadovavo įvairiems kolektyvams, tarp kurių ir Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų šokių ansamblis „Vaiva“. Dėstydama Vilniaus konservatorijoje, Vilniaus kolegijoje bei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, profesorė išugdė gausų būrį choreografų ir pedagogų, skiepydama jiems ypatingą kūno plastikos ir muzikos ryšio pajautimą.

Kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“ suburs gausią kultūros bendruomenę: jame dalyvaus universitetų kolegos ir studentai, kompozitoriai, režisieriai, bendražygiai choreografai ir kiti garbūs svečiai. Šilto vakaro metu bus dalijamasi prisiminimais bei apžvelgiamas neįkainojamas profesorės L. Kisielienės indėlis į liaudies choreografijos metodinę veiklą ir Lietuvos kultūros istoriją.

Kūrybos vakarą rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Lietuvos choreografų asociacija.

Įėjimas laisvas.

The post Tautinio šokio legenda Laimutė Kisielienė kviečia į išskirtinį kūrybos vakarą „Sesė sodą sodino“ appeared first on Voruta.

Nuo vasaros veikiantis nepriklausomas Klaipėdos autoriaus projektas „VĖJO papartis“ jau turi daugiau kaip 3 tūkst. prenumeratorių. Jo sumanymas – sugrąžinti pasakoms gyvą pasakotoją ir suaugusį klausytoją.

Tautosakos rinkiniuose nugulusios pasakos ne visada primena vaikams skirtas gražias istorijas. Jose apstu išbandymų, dviprasmių sprendimų, mitologinių būtybių ir žmogaus prigimties klausimų. Klaipėdoje gyvenantis etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Žydrūnas Vičinskas sumanė šias istorijas iš naujo papasakoti internete. Taip gimė „VĖJO papartis“ – savarankiškas kultūrinis-edukacinis projektas, kuris per kelis mėnesius perkopė 3 tūkst. „YouTube“ prenumeratorių ribą.

Mokslininko kelias prie kameros

Anksčiau baltų religiją, mitologiją ir senuosius rašytinius šaltinius tyrinėjęs Ž. Vičinskas įsitikinęs, kad akademiniuose leidiniuose saugoma medžiaga gali gyvuoti ir už bibliotekos sienų. Projekto pasakojimų pagrindu tapo dr. Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos rinkiniuose publikuotos lietuvių liaudies pasakos.

„VĖJO papartis“ nėra garso knygų skaitymas. Istorijos perpasakojamos ir interpretuojamos, išlaikant pagrindinius motyvus, bet pritaikant kalbą, tempą ir humorą šiandienos auditorijai. Svarbiausia, kad žiūrovas matytų patį pasakotoją – jo reakcijas, veidą, kartais net improvizaciją.

„Svogūno principas“: ta pati pasaka – skirtingos prasmės

Svarbus kūrėjo tikslas – pasakojimas, kurį išgirdę skirtingo amžiaus žmonės atpažintų vis kitus dalykus. Autorius šį būdą vadina „svogūno principu“: vienas istorijos sluoksnis gali būti suprantamas vaikui, kitas – suaugusiajam, o dar kitą atskleidžia klausytojo kultūrinė patirtis.

„Stengiuosi, kad pasakojimai būtų daugiasluoksniai. Vaikai girdi vieną istoriją, suaugusieji joje gali atrasti visai kitus prasmių klodus. Tokios pasakos išlieka aktualios ilgiau ir kalba skirtingoms kartoms“, – aiškina Ž. Vičinskas.

Tokį daugiasluoksniškumą galima atpažinti ir šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje. Tačiau projekto sumanytojui svarbu, kad lietuviškų istorijų pagrindas netaptų vien pramoginiu rekvizitu: jose išliktų tradiciniai vaizdiniai, pasaulėjauta ir sudėtingi žmogaus pasirinkimai.

Ar pasaka iš tiesų skirta tik prieš miegą?

Pasakų vietą šiuolaikiniame gyvenime kūrėjas siūlo pergalvoti. Jo manymu, pasaka pernelyg dažnai sutapatinama su trumpu kūriniu, turinčiu nuraminti vaiką ir padėti jam užmigti. Tačiau tradiciniai pasakojimai neapsiriboja vien šia funkcija: juose randame santykių modelių, baimės ir drąsos, dosnumo bei godumo, empatijos ir atsakomybės klausimų.

Būtent todėl „VĖJO papartis“ kreipiasi ne tik į tėvus, ieškančius prasmingo turinio vaikams, bet ir į pedagogus, lietuvių kultūra besidominčius žmones bei suaugusiuosius, kuriems įdomu pasakų ryšys su mitologija ir istorine pasaulėjauta.

Kodėl pasaka turi turėti veidą?

Didžiąją dalį internete platinamų pasakų galima tiesiog klausyti; jas neretai lydi iliustracija, animacija ar statiškas vaizdas. Ž. Vičinskas renkasi kitokį kelią – pasakoti prieš kamerą. Čia reikšminga ne vien balso intonacija, bet ir žmogaus gestas, pauzė, tiesioginis žvilgsnis.

Projekto autoriui tai – natūralus gyvojo pasakojimo tradicijos tęsinys. Jis primena Lietuvos televizijos pasakotojų pavyzdį ir mano, kad atpažįstamas žmogus padeda kurti ilgalaikį ryšį su klausytoju. Šio formato tikslas nėra profesionalaus teatro imitacija, o gyvas, kartais spontaniškas bendravimas.

Nuo paveldėto teksto iki šiandienos dialogo

Naujųjų medijų aplinkoje projekto sėkmė matuojama ne vien skaičiais. Augantis „YouTube“ kanalas Ž. Vičinskui tampa proga patikrinti, ar prieš daugiau kaip šimtmetį fiksuotos istorijos gali prabilti dabarties žmogui. Jis tikisi, kad vienas pasakojimas šeimoje taps pokalbio pradžia, o kitam žiūrovui – pirmu žingsniu į platesnį lietuvių mitologijos ir folkloro pažinimą.

„VĖJO papartis“ pasiekiamas nemokamai; projekto vaizdo pasakos skelbiamos „YouTube“ kanale. Klausantis ar žiūrint galima rinktis ir nuotaikingą istorijos paviršių, ir gilesnį pasakojimo sluoksnį – priklausomai nuo paties žmogaus amžiaus ir patirties.

Apie projektą ir kontaktai

„VĖJO papartis“ – nemokamas nepriklausomas kultūrinis-edukacinis vaizdo ir garso projektas, kuriame lietuvių liaudies pasakos interpretuojamos šiuolaikinei auditorijai. Projekto autorius – dr. Žydrūnas Vičinskas, etnologas, humanitarinių mokslų daktaras.

Projekto kanalas:

https://www.youtube.com/@vejopapartis

„VĖJO papartis“ pranešimas

The post Lietuvių pasaka turi veidą: kaip etnologas Jono Basanavičiaus surinktus pasakojimus perkelia į „YouTube“ appeared first on Voruta.

Irena Arlauskienė, Šilutės literatų sambūrio  „Vėdrynas“ vadovė, www.voruta.lt

Gal aš klystu, bet pabuvę muziejuje dažniausiai prisimename ekspozicijos padarytą įspūdį. Šiek tiek įsimename gidą, ypač jei jis (ji) dėvi specialų kostiumą, patraukia raiškia ir įtaigia kalba, žiniomis, bendravimo kultūra. Privačios kolekcijos savininkas lieka atmintyje kaip asmuo, ne tik sukūręs ( kartais ne taip ir lengvai) įsimintiną daiktų, istorijos realijų, meno dirbinių pasaulį, bet ir žmogus gebėjęs realizuoti svajonę.

Padėkojame, pasidžiaugiame ir išeiname, nors kartais juntame, kad pabuvę muziejuje išgyvename panašų jausmą lyg perskaitę knygą. O gera knyga juk paliečia skaitytojo sielą, lieka atmintyje vyksmas, vaizdai, veikėjų paveikslai … ir juos norisi saugoti, net grįžti dar ir dar visa apmąstyti. Tad, kas tas ekspozicijos „rašytojas“, tas gidas, tas darbininkas – tiksliau tas burtininkas vidury dienos?

Pasikalbėkime apie muziejaus įkūrėjus, tautodailininkus Angelę ir Vytautą Raukčius. Jų sodyba pačiame Balčių Tvenkinio gatvės gale Vainute, Šilutės rajone. Kryžkelėje pasukame į kairę ir platus žalias kiemas, nuo šiaurės vėjų užstotas didžiulių medžių. Kiekvienas kampelis žydi gėlėmis, ne pagal virvutę tiesiomis eilutėmis ar vingriais posūkiais pasodintomis, o laisvai vešinčiomis kaimo oazės kasdienybėje. Ir ko joms nesigirti, nesakyti, kad pačios renkasi laiką kada skleisti žiedus, kada sėklas brandinti, o štai vienas jurginas net neapsisprendėlio pravardę gavęs, – vienas kelmo žiedas raudonas, kitas vos vos rausvas. Ką gi laisvė žydėti, laisvė mylėti. Per visą mūsų svečiavimosi laiką Raukčių sodyboje bandžiau pagauti čia tvyrančios meilės jausmą – ne tik abiejų tarpusavio jausmą – jis nedemonstruojamas, fiziškai juntamas kaip ir tolokai gyvenančių vaikų artumas. Žemaitiškai sakant du vaikiukai, viena mergikė. Jie jau be mažybinių priesagų, jos priklauso anūkams, kurie, atrodo, ką tik čia buvę. Ir pagauk, kokia medžiaga čia užpildyta visa erdvė! Pagavau, kai mus pakvietė į sodą.

Aplink aikštelę, kaip ir viskas sodyboje iš paprasto medžio, o čia dar vėjų ir lietaus nusvidinto, nupilkinto. Sėsk ant rąstelio, sėsk ant kulbelės ar ant Z. Kelmickaitei skirto suolelio… Štiš, lukterk. Šis suolelis su senų akėčių šoninėmis atramomis; vienaip atvertei atlošą, sėskis į saulėtekį, antraip – matai saulėlydį. Štai kur paslaptis: visa, kas šių žmonių sieloje – pilna Žemės diena. Matyt, iš jos Angelė rieškučiomis semia tai, ką tas mūsų dangus tebesaugo iš praeities senolių gyvenimo: ženklus, įbrėžiamus margučių lukštuose, juostų raštuose, Vytauto raizgiose medžių šakelėse atpažintas gyvūnėlių figūrėles, drožiniais atsikartojančias paukščių formas, piešiniuose stabtelėjusius vaizdus. Tai ne šiaip sau žinia iš kažkur aukščiau, nepasiekiamos žmogaus patirties buveinės, bet ir perskaityta Žemaitės, Nėries, Simonaitytės, Donelaičio tekstuose. Perskaityta ir persakyta įrėžiais velykiniuose margučiuose, kurių svirno palėpės muziejuje virš trijų tūkstančių. Tie įrėžimai, tos linijos nepakartojami grafikos piešiniai. Neįtikėtina, kad galima taip sukurti peizažą, portretą, „Metų“ poemos vaizdus.

Ten, kur nei akis pasiekia, kur gal net neturime teisės portretizuoti – Šventojo Rašto fragmentai – sumaniai apsiribota tik siluetais. Prakartėlėse atitinkamais lygmenimis žvelgia į mūsų pasaulį ano stebuklo liudytojai gyvūnėliai, piemenys, karaliai – visa tai Vytauto išdrožtos figūrėlės. Jei muziejuje net kvapą užima nuostaba, jog tai įmanoma sukurti, čia sode, įsitikini, kad tokius stebuklus daro tik labai didelis meninis susiklausymas ir minties pagava. Bandome įsivaizduoti, kaip jie dirba. Kažkodėl tikime, kad žodžiai ne visada būtini, kad mintys pačios bendrauja, nes vis dėlto yra kažkas magiško šiame dviejų žmonių gyvenime. Kol vis dar sode, negaliu atitraukti akių nuo obels. Stebėtinai dideliais obuoliais apkibusios šakos net kiek pasvirę, bet nelūžo nei per prasiautusią vėtrą, nei apsunkus nuo lietaus pertekliaus ar gausios rasos. Gal jie taip pat iš aukštesnio pasaulio, nes greta vadinamieji rojaus obuoliukai, tiesa, neįprastai dideli. Garantuoju, kad jais paskanauja naktį čia atskridęs angelas. Turi juk kas nors pasirūpinti nepaprastu paprastų žmonių gyvenimu. Atversti reikiamą knygą, pakviesti į operą Rygoje, iškepti anūkų lauktuvėms močiutės pyragą.

Ką išsineša lankytojas, užverdamas vartelius? Ačiū Dievui, vartelių čia nėra, ir kiemas, ir muziejus, ir šeimininkų siela neužtverti jokiomis sienomis: svečiuokimės, kalbėkimės, prisiminkime. Taip ilgam prisiminsime įspūdžius iš muziejaus, svetingus įdomius šeimininkus, kuriems nė apie ką bekalbant, nepritrūksta minčių, žodžių, žaidimų. Būtent žaidimų: pasigyrėme, kad mūsų sambūris dabar bando atkapstyti atmintyje pačius seniausius vaikystės, dar geriau senelių žaidimus, ir net nepajutome, kad jau žaidžiame skaičiaus trys žaidimą. Taip natūraliai ir paprastai čia viskas atsitinka.

Ir vis dėlto kuo kitokie užveriame tuos nesamus vartelius. Pirmiausia jaučiame, kad buvome kitokiame pasaulyje, kuriame pranyko ribos tarp tolimos praeities ir dabarties, nes tai, ką papasakojo margučių raštai, ką pajėgėme pajusti sode, kuriame obelys, gėlės, suoliukai iš rąstelių, pagaliau visa dengęs subtiliai debesuotas dangus, net įsivaizduojami deglų stebulėse nakties žibintai nėra jokia butaforija, o gyva, pulsuojanti kūrybinių minčių versmė. Priimdamas tai, kaip neatlyginamą dovaną, privalai atverti sielą, nes ji ką tik svečiavosi čia, ne tik Angelės ir Vytauto Raukčių sodyboje, bet ir jų pažadintoje mūsų tautos kultūros šviesoje.

Buvai ir gavai pamoką – eidamas susitikti su tokiais žmonėmis, palik prie vartų klumpes.

The post Irena Arlauskienė. Palik prie vartų klumpes appeared first on Voruta.

Mažosios Lietuvos regioninės etninės kultūros globos taryba pritariant Etninės kultūros globos tarybai 2026 metai jau antrą kartą inicijavo konkursą „Etnografinio Mažosios Lietuvos regiono 2026 metų mokytojas – etnokultūros puoselėtojas“ (toliau – Konkursas).

Etnografinio regiono Metų mokytojo vardo suteikimo konkurso tikslas – įvertinti etnografinio regiono mokytojų, dirbančių etninės kultūros srityje, profesinės veiklos pasiekimus ir skatinti juos profesinei bei kūrybinei iniciatyvai. Metų mokytojo vardas suteikiamas už pastarųjų penkerių metų reikšmingą veiklą etnokultūrinio ugdymo srityje, kitus reikšmingus savivaldybės ir etnografinio regiono bendruomenei pasiekimus etninės kultūros srityje.

2026 m. rugsėjo 10 d. įvyko „Etnografinio Mažosios Lietuvos regiono 2026 metų mokytojas – etnokultūros puoselėtojas“ konkursas.

Susumavus konkurso rezultatus, Etnografinio Mažosios Lietuvos regiono Metų mokytojo – etnokultūros puoselėtojo vardas suteiktas Audronei Buržinskienei, Neringos gimnazijos, muzikos mokytojai ekspertei, etikos mokytojai metodininkei.

Sveikiname konkurso laimėtoją.

Komisijos sprendimu Etninės kultūros globos tarybos padėkos raštu įvertinta Vitalija Valaikė, Klaipėdos rajono Gargždų „Kranto“ progimnazijos mokytoja, Ramunė Našlėnienė, Klaipėdos rajono Gargždų „Minijos“ progimnazijos mokytoja.

Etnografinio Mažosios Lietuvos regiono Metų mokytojo vardas suteikiamas kiekvienais metais tik vienam asmeniui. Teisę siūlyti kandidatus Etnografinio regiono Metų mokytojo vardui suteikti turi etnografinio Mažosios Lietuvos regiono ugdymo įstaigos, ugdymo įstaigų savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, etninės kultūros srityje veikiančios organizacijos, vietos bendruomenės, turinčios juridinio asmens statusą. Kandidato Etnografinio regiono Metų mokytojo vardui gauti teikimas vyksta einamaisiais metais nuo gegužės 1 d. iki liepos 1 d.

EKGT Mažosios Lietuvos regiono tarybos informacija

The post Išrinktas etnografinio Mažosios Lietuvos regiono 2026 metų mokytojas – etnokultūros puoselėtojas appeared first on Voruta.

Savaitgalį „Go Vilnius“ organizuotame tarptautinės bendruomenės renginyje „Vilnius is my city“ Lietuvos nacionalinis kultūros centras (LNKC) pakvietė sostinės gyventojus bei svečius į netradicinį pasimatymą su tradicijomis. Paviljono lankytojai turėjo išskirtinę progą ne tik iš arti išvysti profesionaliai atkurtus visų penkių šalies etnografinių regionų tautinius kostiumus, bet ir patys jais pasidabinti.

Įkvėptas projekto sėkmės Lietuvos moksleivių dainų šventėje Vingio parke, LNKC šįkart duris atvėrė daugiakultūrei Vilniaus auditorijai. „Kviesti kitų tautų žmones pasimatuoti lietuvių tautinį kostiumą – prasmingas būdas supažindinti juos su mūsų kultūra. Tradiciją kartais geriausia ne tik pamatyti ar išgirsti, bet ir pačiam ją „pasimatuoti“. Toks susitikimas tampa gražiu kultūrų dialogu per spalvas, raštus ir meną. Tai galimybė iš arčiau pajusti dalelę Lietuvos, išreikšti jai pagarbą“, – teigia LNKC atstovai.

Centro darbuotojų būrys paruošė gausią moterų, vyrų bei vaikų kostiumų kolekciją su įvairiausiomis detalėmis – nuo tradicinių liemenių ar čiabatų iki puošnių galvos dangų: karūnėlių, galionų, rangių, skrybėlių ir skarų. Lankytojai galėjo patogiai pasimatuoti drabužius, pasigrožėti veidrodyje, nusifotografuoti.

Renginyje gausiai lankėsi įvairaus amžiaus vietos lietuviai, šeimos su vaikais bei užsienio svečiai. Daugelis jų nesirinko vien tik simbolinių detalių – drąsiai vilkosi visą kostiumo komplektą. Lankytojai aktyviai domėjosi audinių ypatybėmis, raštais bei dėvėsenos subtilybėmis. Kostiumus jie dažnai rinkosi pagal savo tėvų ar senelių gimtąsias vietas, o jei kilmė skyrėsi – sprendė, kurį regioną palaikyti: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ar Mažąją Lietuvą (lietuvninkus).

Didžiausią įspūdį organizatoriams paliko lankytojų emocijos. Pirmą kartą gyvenime tautinį kostiumą apsivilkę žmonės neslėpė džiaugsmo, stebėjosi rūbo patogumu, estetišku derėjimu su asmenybe ir dalijosi giliu pasididžiavimo savo kraštu jausmu. Paviljone nuskambėjo ne vienas nuoširdus pažadas ateityje tokį drabužį įsigyti arba išsinuomoti reikiamai progai.

Lietuviškas rūbas sulaukė milžiniško užsieniečių dėmesio – paviljone grupėmis ir poromis lankėsi svečiai iš Japonijos, Filipinų, Indijos, Argentinos, Peru, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos, Irano, Maroko, Turkijos, Azerbaidžano, JAE ir kitų šalių. Didesnė dalis užsukusių kitataučių Lietuvoje gyvena jau penkerius ar dešimt metų, tačiau sulaukta ir visiškų naujakurių – pavyzdžiui, japonės, kuri vos prieš kelias dienas atvyko studijuoti lietuvių kalbos. Pažintį su lietuvišku paveldu išbandė ir Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Lucie Stepanyan, pasimatavusi tradicinę galvos dangą.

Nors daliai užsieniečių tai buvo smagi atrakcija, organizatoriai pastebi, kad toks „pasimatavimas“ suartina su kitos kultūros paveldu. Svečiai domėjosi, kaip komplektuojami drabužiai, ką reiškia žmogaus statuso skirtumai, kur kostiumas dėvimas, ir ieškojo bendrų bruožų su savo gimtųjų šalių drabužiais. Renginį pasidabinęs aukštaitišku kostiumu vedė žinomas televizijos veidas Gian Lucca Demarco. Jis pusiau juokais pastebėjo, kad senovėje vyrai rengdavosi itin solidžiai, tad šiuolaikiniams stipriosios lyties atstovams tikrai reikėtų pasitempti.

LNKC paviljono lankytojai namo išsinešė ne tik gražius įspūdžius, bet ir dovanų – visų regionų juostų motyvais sukurtų knygų skirtukų. Tokio pobūdžio interaktyvūs pristatymai yra viena iš tautinio kostiumo viešinimo formų, kviečianti žmones atrasti šią svarbią kultūros vertybę. Organizatoriai primena, kad šis renginys – puikus įkvėpimas pasisiūdinti savo istorinį kostiumą (patiems ar su specialistų pagalba) ir pasiruošti 2027 m. vyksiančiam tautinio kostiumo konkursui „Išausta tapatybė“.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras

The post Kultūrų dialogas: šimtai lietuvių ir užsieniečių matavosi atkurtus tautinius kostiumus appeared first on Voruta.

Vasarą planuojant keliones po Lietuvą, kviečiame neaplenkti ir kultūros paveldo vietovių. Ypač norime atkreipti dėmesį į etnoarchitektūrinius kaimus, kur išlikę daug įdomių, etnografiniams regionams būdingų medinės atchitektūros pastatų, dekoro elementų. Šiandien pristatome vieną iš Švenčionių krašte išlikusių senųjų kaimų – Modžiūnus.

Modžiūnų kaimo istorijos pradžia dažniausiai siejama su Valakų reformos įgyvendinimu XVI a. viduryje arba šiek tiek ankstesniais laikais. Valdos, į kurias pateko ir Modžiūnų kaimas, XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje priklausė Oginskiams: nuo 1670 m. jas valdė Trakų vaivada Marcijonas Oginskis, vėliau – Trakų kaštelionas Mikalojus Pranciškus Oginskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Grigalius Antanas Oginskis. XVIII a. valdų savininkai dažnai keitėsi. Modžiūnų kaimas priklausė Čechavičiams, Masalskiams, o pagal Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegiją 1771 m. teisė valdyti Modžiūnus suteikta Kazimierui ir Onai Zablockiams. Anuomet kaime buvo 17 sodybų, karčema, prie jos – bravoras, svirnas ir kluonas.

Nors vėliau sodybų ir gyventojų skaičius gana sparčiai augo, 1812 m. kaimą nusiaubė gaisras – iš 26 ugnies nepaliestos išliko tik 13 sodybų. XIX a. kaimą ir aplinkines žemes valdė įvairūs dvarininkai, tarp jų minimi Pyšnickas, Bukovskis, Chojeckis, Ašenbergas. Paveldėtojams dalijantis žemę Modžiūnai plėtėsi, mažažemiai savo sodybas kūrė kiek toliau už kaimo ribos. XX a. pradžioje kaime gyveno jau 120 žmonių, tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir jį lydėjusios negandos neaplenkė ir Modžiūnų – pasibaigus karui juose buvo likusios vos 9 sodybos. Tarpukariu sodybų skaičius vėl palaipsniui ėmė augti, 1928 m. jų buvo daugiau kaip 20, o 1939 m. – 27. Gyvenvietei plečiantis šiuo laikotarpiu buvo užstatytas pelkėtas ir drėgnas pietvakarinis kaimo kampas. Po Antrojo pasaulinio karo kaimas sparčiau plėtėsi jau šiaurės kryptimi. Vietovę įvertinus kaip kultūros paminklą, Modžiūnai įvardinti kaip Dvidešimt šešių sodybų gatvinis kaimas.

Kaimavietės reljefas banguotas, šiek tiek vingiuota gatvė kerta kaimą šiaurės – pietų kryptimi. Modžiūnuose vyrauja vienpusės rėžinės, yra kelios nepilnosios abipusės sodybos. Ūkiniai pastatai dažniausiai išdėstomi išilgai rėžio – priešais gyvenamuosius namus arba už jų, pirkios orientuotos galu į gatvę. Sąlyginę kaimo ribą vakaruose žymi šioje gyvenvietės dalyje išdėstytos pirtys, rytuose – kluonai. Kaime išlikę keturi glaudžiai sustatyti kluonai – tradicinės kluonų eilės liekana. Senosios kaimo užstatymo struktūros užuomina laikytinas ir dalinai išlikęs vadinamasis pakluonių keliukas.

Reikšmingi ir kaimo apželdinimo elementai. Ties gatve greta sodybų arba jų kiemuose auga įvairūs pavieniai lapuočiai medžiai, vyrauja liepos, beržai, klevai, tuopos. Daugelyje sodybų žaliuoja brandūs vaismedžių sodai, kuriuose dominuoja obelys ir slyvos. Gyvenamuosius namus nuo gatvės tradiciškai skyrė gėlių darželiai, tačiau šis elementas daugelyje sodybų, deja, jau sunykęs.

Senosios Modžiūnų kaimo pirkios – dviejų galų, suręstos iš apvalių arba pjautinių rąstų, dažniausiai jungtų į kertes. Stogai – dvišlaičiai, originaliai buvo dengti šiaudais. Gyvenamiesiems namas būdingos verandos su dvišlaičiais ir vienšlaičiais stogeliais, langų angų apvadai su lygiais, profiliuotais, kiaurapjūviu ornamentuotu dekoruotais antlangiais ir polangiais. Dauguma išlikusių kluonų statyti XX a. pradžioje – visi jie panašaus plano ir konstrukcijų, gana dideli, vyrauja pusvalminė stogo forma.  1987 m., minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, šiaurinėje kaimo dalyje, greta gatvės buvo pastatytas šiai sukakčiai skirtas medinis kryžius.

Daugiausiai autentiškų elementų Modžiūnų etnoarchitektūriniame kaime išsaugojo Antano Pošiūno, Rapolo Kakaškos, Antano Rastenio, Mataušo Pošiūno, Konstanto Pošiūno ir Juozo Pošiūno sodybos (Kultūros vertybių registre sodyboms pavadinimai suteikiami pagal jų statytojų arba anksčiausių žinomų savininkų vardus). Dalis šių sodybų pastatų mena dar XIX a. pabaigą ir, nepaisant kai kurių pokyčių, išlaikė pirminei kompozicijai artimą vaizdą.

Be Modžiūnų etnoarchitektūrinio kaimo (u. k. 10325) Kultūros vertybių registre registruoti dar 3 gerai išlikę Švenčionių rajono senieji kaimai – Vidutinės etnoarchitektūrinis kaimas (u. k. 10327), Mėžionių gatvinis rėžinis kaimas (u. k. 10324) ir Kretuonų etnoarchitektūrinis kaimas (u. k. 10326).

Šių metų birželio 11 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos šeštosios vertinimo tarybos posėdyje buvo nutarta patikslinti Modžiūnų etnoarchitektūrinio kaimo (u. k. 10325) apskaitos duomenis Kultūros vertybių registre. Išsamiau su Modžiūnų etnoarchitektūrinio kaimo (u. k. 10325) apskaitos duomenimis ir nustatytomis vertingosiomis savybėmis galima susipažinti Kultūros vertybių registro internetinėje svetainėje: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/313c1493-c3b5-451b-a0af-25e70a71969b

Kultūros paveldo departamento inform.

The post Vienas iš Švenčionių krašte išlikusių senųjų etnoarchitektūrinių kaimų – Modžiūnai appeared first on Voruta.

Paverskite savo močiutės, tėčio ar prosenelių užrašų knygelės receptą saugomu valstybės kultūros paveldu. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia visus šalies gyventojus prisidėti prie išskirtinės akcijos – iki spalio 31 d. pasidalyti savo šeimos rauginimo, konservavimo bei marinavimo paslaptimis, kurios nuguls į oficialius bibliotekos fondus ateities kartoms. 

„Didelė dalis mūsų kultūros paveldo gimsta ne dvaruose ar archyvuose, o kasdienėje buityje. Šeimos receptai yra gyvos istorijos – jie keliauja per kartas, saugo mūsų kasdienybės patirtis ir pasakoja apie žmones. Todėl kviečiame šiuos receptus ir pasakojimus apie juos išsaugoti ateičiai”, – Lietuvos organizacijas, bendruomenes ir privačius asmenis dalyvauti receptų dalijimosi akcijoje ragina dr. Jolanta Budriūnienė, Lietuvos Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė.

Kai namų receptai susitinka su didikų tradicijomis 

Kulinarinis paveldas prasideda ne vadovėliuose, o namų virtuvėse. Norėdami pabrėžti, kokie brangūs ir ilgaamžiai yra senieji receptai, istorikai pateikia autentišką XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų virtuvės receptą. LDK didikų virtuvėje rauginimas buvo aukšto lygio amatas. Štai kaip Radvilų epochos dvaruose būdavo ruošiami prabangūs rauginti agurkai, stebinę užsienio svečius. 

Istorinis Radvilų dvaro agurkų rauginimo receptas  

Radvilų dvaro virėjų knygose minimi agurkai buvo ruošiami ne stiklainiuose, o ąžuolinėse statinaitėse, naudojant išskirtinius priedus, kurie užtikrindavo ilgą galiojimą ir prabangų skonį. 

• Agurkai: skiepyti, kieti, nedideli lauko agurkai. Jie turėjo būti nuskinti tik anksti ryte, kol dar nenukritusi rasa. 
• Apsauga nuo gedimo – gvazdikėliai: į sūrymą virėjai įberdavo keletą gvazdikėlių pumpurų arba kalendros sėklų. Tai buvo brangūs prieskoniai, rodę dvaro prabangą ir veikę kaip natūralus antiseptikas. 
• Slaptas ingredientas – ąžuolo žievė: jei trūkdavo šviežių ąžuolo lapų, į statinės dugną būdavo įmetamas švarus ąžuolo žievės gabalėlis. Jame esantys taninai užtikrindavo, kad agurkai išliks traškūs net iki pavasario. 
• Paruošimas: statinaitės vidus ištrinamas česnaku. Sluoksniuojami agurkai, krienai, krapų stiebai, vyšnių ir ąžuolo lapai. Viskas užpilama šaltu šaltinio vandens sūrymu (naudota stambi akmens druska iš Veličkos kasyklų). Prispaudžiama nuplikytu akmeniu. 

Šiandien jūsų šeimos gaminami rauginti kopūstai, marinuoti grybai ar „firminė“ uogienė yra lygiai tokia pati vertinga mūsų tapatybės dalis, todėl neleiskite šiems receptams nugrimzti laike. 

Kaip galite pasidalyti savo šeimos receptu? 

• Atsiųskite skaitmeniniu būdu: užrašykite tekstą iš atminties arba tiesiog nufotografuokite / nuskenuokite rankraštinį puslapį iš savo receptų knygos. 
• Atneškite originalą mums: bibliotekoje jį saugiai nuskenuosime ir iškart grąžinsime jums į rankas. 
• Padovanokite rankraštį bibliotekai: jūsų šeimos receptų sąsiuvinis papildys bibliotekos rinkinius ir taps oficialiai saugoma dokumentinio paveldo dalimi. 
• Nufilmuokite: pasidalinkite trumpu vaizdo įrašu, kaip ruošiate šį produktą. 

Prie recepto būtinai pridėkite trumpą istoriją (1–3 sakinius): 

1. iš ko (mamos, močiutės, kaimyno) sužinojote šį receptą? 
2. kokiu sezonu arba kokiomis progomis šį produktą gaminate? 
3. kuo šis receptas jūsų šeimai yra išskirtinis ir ypatingas? 

Receptų ir istorijų laukiame: 

• el. paštu: valstybingumocentras@lnb.lt;
• telefonais pasiteirauti: +370 5 239 8697, +370 5 239 8683; 
• receptų laukiame iki spalio 31 d. 

Apie renginių ciklą ir bendras tradicijas 

Ši akcija yra renginių ciklo „Metai su Danija“ akcentas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Danijos kultūros institutu mini 35-ąsias abiejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo metines. 

Lietuvius ir danus vienija pagarba maistui bei tradiciniai jo išsaugojimo būdai – rauginimas, džiovinimas ar sūdymas, kurie šimtmečius padėjo išgyventi šaltas žiemas. Jau šį spalį bibliotekoje prasidės nemokamos rauginimo dirbtuvės, paskaitos ir diskusijos, kuriose bus kalbama ne tik apie kulinariją, bet ir apie sveikatingumą, tvarumą, modernius žiedinio miesto koncepcijos (Circular City Concept, CCC) principus. Prisidėdami prie receptų akcijos, jūs jau dabar pradedate kurti šį bendrą kultūrinį tiltą. 

The post Paveldas, telpantis stiklainyje: jūsų šeimos receptas gali tapti oficialia Lietuvos istorijos dalimi  appeared first on Voruta.

Puošnus, spalvomis ir raštais žėrintis, nagingų rankų sukurtas, turtingas ir kiekviename krašte kitoks mūsų tautinis kostiumas. Rodos juo neatsigėrėsi… Ir kalbą jis ne tik apie Lietuvos praeitį, bet ir apie šiandien jį vilkintį žmogų. Tai suprasdamas Lietuvos nacionalinis kultūros centras skelbia gražiausio, tradicijomis remiantis atkurto tautinio kostiumo konkursą „Išausta tapatybė“.

Šios iniciatyvos tikslas – auginti pagarbą tautiniam kostiumui kaip svarbiam valstybės simboliui ir domėtis protėvių šventinės aprangos verte. Projektas skatina autentiškų XIX a.– XX a. pradžios drabužių rekonstravimą, kostiumų kūrimą, gaminimą ir ragina žmones įsigyti asmeninius kostiumus bei puoštis jais valstybės, šeimos ir bendruomenių šventėse.

Nors iki konkurso pradžios dar liko laiko, organizatoriai kviečia ruoštis jau dabar.

„Tautinis kostiumas gimsta ne per dieną – jis kuriamas iš žinių, kantrybės, meistrystės ir meilės savo kraštui. Kiekvienas naujai išaustas drabužis tampa dar viena gyva mūsų kultūrinės tapatybės gija, todėl kviečiame žmones ne tik pažinti šį paveldą, bet ir patiems tapti šios gijos tęsėjais“, – sako konkurso rengėjai.

Konkurse kviečiami dalyvauti asmenys, poros, šeimos, bendrijos, turinčios nuosavus tautinius kostiumus, taip pat folkloro ir kiti mėgėjų meno kolektyvai. Bus vertinama, kaip kostiumai atspindi konkretų Lietuvos etnografinį regioną ir istorinį laikotarpį, audinių, siuvinių, rankdarbių kokybė, drabužių visumos meninis vientisumas.

Konkursas vyks dviem etapais. 2027 metų balandį ir gegužę, bendradarbiaujant su Biržų, Druskininkų, Šakių, Telšių rajonų bei Klaipėdos miesto savivaldybėmis ir kultūros centrais, bus surengti regioniniai Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos turai. Juose atrinkti dalyviai susitiks nacionaliniame konkurse, kuris birželį vyks Vilniuje.

Finalinis renginys taps ne tik įspūdinga tautinio kostiumo švente, bet ir prasminga įžanga į Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimą bei prisidės prie Tautinio kostiumo dienos įtvirtinimo.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamo konkurso ir jo viešinimo partneris – renginių organizatoriai „Rekūrai“

The post Išauskime savo tapatybę: skelbiamas lietuvių tautinio kostiumo konkursas appeared first on Voruta.

Kernavės archeologinės vietovės muziejuje pristatytas projektas „Mitinė Kernavė: legendos, padavimai, sakmės“ ir jo rezultatas – naujai išleistas dvikalbis pažintinis leidinys lietuvių ir anglų kalbomis.

Projektu siekta aktualizuoti Kernavės archeologinės vietovės – UNESCO pasaulio paveldo objekto – kultūrinį kraštovaizdį ir nematerialųjį paveldą per vietovės sakytinę tradiciją. Leidinyje publikuojami rankraštiniuose šaltiniuose išlikę, iki šiol plačiau neviešinti Kernavės apylinkių legendų, padavimų ir sakmių tekstai, atskleidžiantys vietovės mitinį pasaulį, senąją pasaulėžiūrą ir tradicinį mąstymą.

Leidinys kviečia skaitytojus leistis į paslaptingą kelionę po legendinę pirmąją Lietuvos sostinę: susipažinti su pasakojimais apie milžinus, vėles, stebuklingus akmenis, šventvietes, požeminius tunelius ir kitus mitais apgaubtus Kernavės kraštovaizdžio objektus. Knyga papildyta QR kodu, suteikiančiu galimybę susipažinti su Kernavės istorinėmis fotografijomis.

Leidinio pristatymo renginio metu žiūrovai išvydo Teatro LABAS spektaklį „Apie vėles žemėje klajojančias“, o susitikime su leidinio rengėjais buvo aptarta Kernavės tautosakos reikšmė, jos sąsajos su archeologiniu ir kultūriniu paveldu bei šio paveldo aktualizavimo galimybės šiandien.

Projektas prisideda prie UNESCO saugomos Kernavės archeologinės vietovės išskirtinės visuotinės vertės sklaidos, stiprina kultūrinio turizmo patrauklumą ir sudaro sąlygas tiek Lietuvos, tiek užsienio auditorijoms pažinti Kernavę per jos gyvąją pasakojamąją tradiciją.

Leidinį sudarė Kristina Stankevičienė, specialioji mokslinė redaktorė – hum. m. dr. Asta Skujytė-Razmienė, kalbos redaktorė – Rima Bertaševičiūtė, knygos dailininkė – Neringa Žukauskaitė.

Kviečiame atrasti Kernavę kitaip – pažinti senąją Lietuvos sostinę per tautosaką ir nusikelti į stebuklingą legendinės vietovės mitologinį pasaulį.

The post Kernavėje pristatytas dvikalbis leidinys „Mitinė Kernavė: legendos, padavimai, sakmės“ appeared first on Voruta.

Mintis telkti bendraminčius kilo pastebėjus, kad Lietuvoje tautinis kostiumas vis dar yra daugiau folkloro koncertų, švenčių, ansamblių atributas nei svarbių gyvenimo progų apranga.

„Norisi, kad kostiumas gyventų ne tik scenoje, bet taptų savas net ir tiems, kurie iki šiol apie jį nesvarstė. Tautinė tapatybė tampa vis svarbesnė, tad ši diena – proga ne tik patiems pasipuošti, bet ir kitus įkvėpti, pažvelgti į mūsų paveldą – į rankų darbo meistrystę, į savo krašto drabužį, ar tai būtų tautinis, ar dar senesnis baltiškas kostiumas. Šis ypatingas drabužis pakylėja ir suvienija“, – sakė Tautadienio idėjos autorė Gitana Baliutavičienė, savo garderobe turinti baltų genčių kostiumą.

Prisijungė partneriai, kuriems rūpi tautinės vertybės

Iniciatyvos prasmę iškart įžvelgė ir būrys iniciatyvos partnerių bei dalyvių. Tarp jau užsiregistravusių Tautadienio dalyvių šiemet – verslai ir organizacijos, valstybinės institucijos, darželiai, mokyklos ir universitetai, kultūros bei meno įstaigos ir muziejai, asociacijos bei bendruomenių centrai, tautinių mažumų ir užsienio lietuvių bendruomenės; iniciatyva jau apjungia dalyvius iš 30 Lietuvos miestų ir 7 skirtingų valstybių.

„Nuostabu, kad ši iniciatyva ateina ne iš institucijų, o iš pačių pilietiškų žmonių, tai rodo mūsų kaip visuomenės brandą. Pasauliui esame įdomūs tiek, kiek esame unikalūs, o tapatybės dalykai slepia didžiulę tautos jėgą, tą ne sykį įrodė mūsų šalies istorija“, – sakė iniciatyvą palaikančios LRT Komunikacijos ir rinkodaros departamento vadovė Rūta Putnikienė.

„Kepame lietuvišką duoną, tad idėja puoselėti tai, kas sava, kas lietuviška labai artima mūsų įmonės vertybėms. Todėl jau antrus metus mielai padedame užkurti Tautadienio iniciatyvą. Norisi, kad tautinis kostiumas būtų ne tik šventės atributas, bet gyva šiuolaikinio žmogaus apranga svarbiomis gyvenimo progomis“, – sakė Artūras Kokoškinas, „Vilniaus duonos“ vadovas. Ši įmonė pirmoji patikėjo šia idėja ir prisijungė prie iniciatorių bei dalyvių.

Folkloro žmones kviečia nešti žinią į darbus

Šiemet Tautadienis vyksta Tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ festivalio metu. Tad iniciatyva kviečia folkloro žmones nešti šią kibirkštėlę ir į savo darbo kolektyvus.

„Parodyti kolegoms savo turimą tautinį kostiumą, galbūt išmokyti vienos kitos lietuvių liaudies dainos, kartu ragauti lietuviško kulinarinio paveldo ir taip paskatinti kolegų domėjimąsi savo šaknimis. O visus miestiečius ir svečius kviečiu į festivalį – tai puiki proga pasisemti įkvėpimo ir iš arti pamatyti skirtingų Lietuvos regionų tautinius kostiumus“, – sakė Sandra Daugirdienė, Vilniaus etninės kultūros centro vadovė, primindama, jog visi renginiai nemokami.

Tautadienio iniciatyvos partneriai, draugai ir palaikytojai: „Vilniaus duona“, Vilniaus etninės kultūros centras, LRT, „Vita Antiqua“, Tautinis-kostiumas.lt, „Rūta Žalioji“, „Be ledo“, Adomo Mickevičiaus biblioteka, „Mezgorama“, Rokas Radzevičius, Beata Nicholson ir kiti.

The post Tautadienis antrus metus kviečia puoštis tautiniu ar baltišku kostiumu appeared first on Voruta.

Parengė Jūratė Mičiulienė, Kultūros paveldo departamentas

Pradėjus remontuoti avarinės būklės vieną seniausių Lietuvoje metalo konstrukcijų Šilutės tiltą per Šyšos upę, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose prasidėjo diskusijos dėl jo spalvos. Tilto metalinės dalys dabar yra išvežtos remontuoti, restauruoti. Pagal su KPD suderintą projektą, tiltui bus grąžinta jo autentiška pilka spalva.

Atrodytų, viskas teisingai. Tačiau vietiniai gyventojai, per savo gyvenimą jį matę tik geltonai sovietmečiu perdažytą, yra įsitikinę, kad tiltas turi likti geltonas. Kai kurių nuomone, spalva nėra vertingoji savybė, kurią reikia saugoti, tai tik emocija. Kiti, suvokiantys paveldo vertę, ragina nebandyti paveldo objektui primesti savo supratimo, pripratimo, o džiaugtis, kad jam grąžinama autentiška spalva.

„Žmogus per trumpai gyvena, kad atsimintų jo pirmines spalvas. Ir nebūtinai tai, ką jūs visada matėte, yra autentika. Kas būtų, jei visi paveldą bandytume „tampyti“ tik pagal savo prisiminimą. Paveldo objektai egzistuoja daug ilgiau, nei mes juos prisimename. Paveldo objektui galioja kiti reikalavimai, neprimeskime savo emocijų, čia neturėtume taikyti argumento „juk geltona gražiau, šviesiau“, – sakė vienas nenorėjęs prisistatyti praeivis. – Jei jau mums rūpi paveldas, tai turi rūpėti ir jo autentika“.

Pilka spalva – protestantiškos kultūros atspindys

„Autentiškumą sudaro ne tik paveldo objekto statybai panaudotos medžiagos, jo išraiška, architektūrinė forma, bet ir spalvinis sprendimas, taip pat vizualinis vaizdas aplinkoje“, – žiniasklaidoje komentavo KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Gečienė.

„Nieko keisto, kad daugelis tiltą prisimena tik geltonai perdažytą. Dauguma dabartinės Šilutės gyventojų tėvai ar seneliai atvykę po Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos regionų, todėl jie atsimena tik pokarinę tilto spalvą. Tačiau senieji gyventojai prisimena pilką spalvą, – sakė Klaipėdos universiteto docentė, dr. Silva Pocytė, Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo tarybos pirmininkė. – Tiltai yra strateginiai objektai, suprantama, kodėl juos anksčiau dažydavo taip, kad susilietų su landšaftu. Šiais laikais, kai viską gali rasti GoogleMaps, šis argumentas mažiau aktualus, nei prieš šimtą metų. Tačiau, kita vertus, jei pažiūrėtume viso Prūsijos regiono ar tik Klaipėdos krašto senas nuotraukas, atvirutes, kuriose matyti senieji tiltai, tai nebuvo kitokios spalvos, kaip tik įvairaus atspalvio pilka. Objektai įsiliedavo į aplinką, susiliedavo su kraštovaizdžiu, neišsiskirdavo ryškiomis spalvomis. Apskritai, tai yra protestantiško krašto santūrumas, paprastumas. Tokios spalvos – protestantiškos kultūros atspindys. O geltona, kiek esame diskutavę Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo taryboje, sovietmečiu tiesiog buvo pasirinkta atsitiktinai, nesigilinant į istoriją, tradiciją, kokią turėjo spalvą, tokia ir nudažė. Būtų turėję mėlyną, būtų nudažę mėlynai. Pažiūrėkime į Priekulės tiltą – lygiai toks pats, su tokiom pat arkom – gal prieš kokius dešimt metų restauravo, nudažė gražia pilka spalva. Kiek iš vaikystės atsimenu, irgi buvo pilkas.  Šilutė, manau, tai puikiai žino, turi žinių apie savo paveldą, juk tiek paskaitų vyksta, renginių kultūros įstaigose, ir man pačiai ne kartą teko paskaitą skaityti apie paveldą. Bet kaip žinia, ne visiems Klaipėdos krašto paveldas yra svarbus ir suvokiamas kaip neatsiejama regiono tapatybė.“

Tipiškas Prūsijos kelių inžinerijos statinys

Šyšos tiltas yra dviejų tarpatramių kniedyta metalinė arkinė konstrukcija – kniedyta metalinė arka – būdinga Prūsijos kelių inžinerijai  XIX a.pb.–XX a.pr. Kai tiltas čia buvo pastatytas, Šilutė tuo metu priklausė Vokietijos imperijos Rytprūsių provincijai. Šilutėje gyvenantis architektas Egidijus Vidrinskas atkreipia dėmesį, kad konstrukcija atitinka tipinius Preußische Normalbrücke tipo tiltus, statytus Vokietijos imperijoje XIX a. pabaigoje. 40 m ilgio, 5 m pločio valstybės lėšomis pastatytas tiltas atspindi to šimtmečio tiltų statybos ypatumus, kokybę ir Klaipėdos krašto tradiciją, madas. Analogiškas sprendimas buvo naudotas 1886 m. pastatytame Priekulės tilte per Miniją.

The post Šilutės tiltas: kodėl paveldo objektui svarbi ir jo autentiška spalva appeared first on Voruta.

Dvarai Lietuvoje dažnai yra visos paveldosaugos lakmuso popierėlis: vienur jie tampa sėkmingo atgaivinimo pavyzdžiais, kitur – ilgai atidėliotų sprendimų ir nykimo ženklais. Nors šių objektų vertė pripažįstama, jų išsaugojimą dažnai stabdo sudėtinga nuosavybės struktūra, fragmentuota atsakomybė, nepakankamas finansavimas ir delsimas veikti. Ypač jautri išlieka medinių dvarų situacija – Užvenčio dvaro sodybos dvarininko namo atvejis primena, kad tokiems objektams laikas yra vienas svarbiausių veiksnių: nesiėmus veiksmų, praradimai gali tapti negrįžtami.

Vienas seniausių medinių dvarininko namų Lietuvoje

Šiuos klausimus Paveldo komisija aptarė posėdyje, svarstydama Užvenčio dvaro sodybos dvarininko namo išsaugojimo situaciją. Diskusijoje pabrėžta, kad tai vienas reikšmingiausių medinės dvarų architektūros objektų Lietuvoje – jo ištakos siekia XVII a. pabaigą, todėl šis pastatas laikytinas itin retu medinio dvaro pavyzdžiu.

Jo išskirtinumą lemia ne tik amžius, bet ir išlikusi architektūrinė sandara. Pastatas yra vientiso pailgo tūrio, būdingo ankstyviesiems mediniams dvarininko namams su dviem įėjimais fasado pusėje.  XVIII a. pastatas buvo rekonstruotas taikant baroko principus, tačiau išlaikė ir ankstesnio laikotarpio savitumą.

Trapus medžiagiškumas, sovietmečiu užprogramuotos ir nepriklausomybės laikotarpiu privatizavimu pagilintos dvarininko namo nuosavybės problemos, dvaro sodybos kaip komplekso vientisumo suardymas, būtinybė derinti skirtingus interesus ir ieškoti sudėtingų sprendimų iš dar sudėtingesnių situacijų – tai kritinis, bet kartu ir dažnas dvarų problemų rinkinys.

„Šių problemų negali išspręsti nei pavieniai asmenys, nei atskiros institucijos. Užvenčio atveju būtina sąmoningai prisiimta Kelmės rajono savivaldybės lyderystė ir sutelktas savivaldos bei valstybės institucijų bendradarbiavimas. Net nedideli, bet aiškūs ir skubūs sprendimai šiandien gali padėti išsaugoti dar rusenančią dvarininko namo gyvybę“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Dvaro vertė – ne tik architektūroje

Ypatingą vertę Užvenčio dvarui suteikia ir jo kompleksiškumas. Tai vienintelis Kelmės rajone išlikęs 13 pastatų kompleksas: reprezentaciniai ir ūkiniai pastatai, parko ir sodo fragmentai, baroko epochai būdinga kiemo erdvė. Dvaro sodybos teritorija išvengė esminių sovietmečio deformacijų (garažų, dirbtuvių ir kt. statinių įsibrovimo į kompleksą), todėl leidžia suvokti autentišką istorinę dvaro struktūrą, pajusti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė laikus menantį bajoriškos kultūros ir gyvensenos savarankiškumą.

Ne mažiau reikšminga ir kultūrinė šios vietos dimensija bei potencialas. Užvenčio dvaras siejamas su rašytojos Šatrijos Raganos gyvenimu ir kūryba, taip pat su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Smilgevičiumi, jo gyvenimu ir pavyzdiniu ūkininkavimu. Dėl šių sąsajų dvaro vertė peržengia vien architektūros ar vietos istorijos ribas – tai objektas, galintis tapti platesniu kultūrinės atminties, edukacijos ir regiono tapatybės centru.

Reikalinga savivaldybės lyderystė

Paveldo komisija akcentuoja, kad tolesniems veiksmams būtina aiški Kelmės rajono savivaldybės lyderystė. Be aktyvaus savivaldybės įsitraukimo sudėtinga koordinuoti skirtingų savininkų interesus, inicijuoti tyrimus, pasirengti tvarkybos darbams ir ieškoti realių finansavimo galimybių.

„Paveldo komisija tiki Kelmės rajono savivaldybės potencialu sprendžiant Užvenčio dvaro sodybos išsaugojimo klausimą ir laukia grįžtamojo ryšio dėl galimų tolesnių veiksmų. Pirmiausia būtina spręsti dvarininko namo valdymo įteisinimo, tyrimų ir avarinės grėsmės šalinimo klausimus. Tokie veiksmai identifikuotų aiškų valdytoją, leistų tiksliau įvertinti pastato būklę, numatyti būtiniausias apsaugos priemones ir užkirsti kelią tolesniam vertingo objekto nykimui“, – sako pirmininkė.

Užvenčio atvejis atspindi platesnes dvarų paveldo problemas

Paveldo komisijos atliktas Dvarų sodybų paveldo apsaugos problemų tyrimas rodo, kad Užvenčio dvaro situacija nėra pavienis atvejis: „Tyrime analizuotos dvarų sodybų apsaugos, valdymo, nuosavybės, finansavimo ir kompleksų vientisumo problemos. Jame konstatuota, kad dvarų išsaugojimui dažnai trukdo sudėtinga nuosavybės struktūra, fragmentuotas valdymas, nepakankamas finansavimas ir aiškios atsakomybės stoka“, – sako pirmininkė.

Dvarų sodybos yra ne tik atskiri pastatai, bet ir istorinės kultūrinės aplinkos, kurių vertė atsiskleidžia per visumą – architektūrą, kraštovaizdį, ūkinę struktūrą, istorines asmenybes ir vietos atmintį. Todėl Užvenčio dvaro sodybos dvarininko namo išsaugojimas turėtų būti vertinamas ne tik kaip vieno pastato gelbėjimo klausimas, bet ir kaip galimybė išsaugoti bei aktualizuoti unikalų išlikusį Kelmės rajono ir regiono kultūros paveldo kompleksą, reikšmingą ir Lietuvos medinio dvarų paveldo kontekste.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.

The post Medinio Užvenčio dvaro ištakos – XVII a. O jis dar stovi appeared first on Voruta.

Naujai į šalies nematerialaus kultūros paveldo sąvadą įtraukti reiškiniai toliau kuria Lietuvos tapatybę, sušvintančią šimtametėmis etnografinių regionų veidus tapančiomis, žirgo svarbą bei glaudų ryšį su gamta mūsų kultūroje liudijančiomis, meno kūrėjų puoselėjamomis, daugiakultūrį šalies veidą išryškinančiomis tradicijomis ir jų išsaugojimo veiklomis.

Net 13 Lietuvos bendruomenių puoselėjamų gyvojo paveldo reiškinių papildė nacionalinį sąvadą. Tai – analoginės fotografijos tradicija Lietuvoje, bulvinių bandų ant kopūsto lapo kepimo tradicija Lazdijų krašte, krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje, nėgių žvejyba Šventosios upėje, Sartų žirgų lenktynių tradicija Dusetose, Skriaudžių kanklės: šimtametė muzikavimo tradicija, Trijų Karalių vaikštynės Darsūniškyje, Lietuvininkų giedojimo bei žemaičių dounininkų dainavimo tradicijos, taip pat net keturios paveldo išsaugojimo veiklos – etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai Kelmėje, Lietuvos moldavų ir rumunų pavasario pasitikimo šventė „Marcišor“, romų kultūros festivalis „Gypsy Fest“, žirgų maudynės Anykštėnų naktigonės šventėje.

2026 m. Lietuvai minint Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų veiklos sukaktį ir Kanklių metus, vienu svarbiausių įvykių neabejotinai taps vertybės „Skriaudžių kanklės: šimtametė muzikavimo tradicija“ įrašymas į Sąvadą. Iki mūsų dienų vietos muzikavimo tradiciją saugantys Skriaudžių kanklininkai puoselėja savitą kankliavimo stilių, Suvalkijos (Sūduvos) krašto dainuojamąjį ir instrumentinį folklorą. Visų kartų ansamblio nariams kankliavimas yra ne tik kultūrinė, bet ir bendruomeninė patirtis, gyva bendravimo forma.

Ryškiu atradimu gyvojo paveldo entuziastams taps Trijų Karalių vaikštynės Darsūniškyje. Švenčiant Epifaniją, šiame Kaišiadorių rajono kaime vietos gyventojai puošniai persirengę Trijų Karalių svita – Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru, lydimais sargybinių ir vedinais Betliejaus žvaigždės – lanko vietos gyventojų namus, sveikina šeimas, linki sveikatos, Dievo palaimos.

Lietuvos fotografijos meno kūrėjų ir mėgėjų bendruomenė tęsia analoginės – lėtąja vadinamos – fotografijos tradiciją ir sėkmingai taiko atvaizdų kūrimo ne skaitmeniniu būdu žinias bei įgūdžius. Pasitelkiant fotojuostą, fotoplokštelę ar fotopopierių ir rankiniu būdu reguliuojamus fotoaparato elementus sukurtos mažo tiražo nuotraukos pasižymi ypatingu paviršiaus medžiagiškumu, autentiškumu, saugo istorinių įvykių, žmonių gyvenimo akimirkų atmintį.

Jau keletą metų Sąvadas atspindi nuoseklų pamario gyventojų siekį skleisti žinią apie Mažosios Lietuvos regiono kultūrinę tapatybę. Vertybė „Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje“ apima senųjų antkapinių  paminklų – krikštų – simboliką, gamybos ir statymo papročius, restauravimo bei kūrybines iniciatyvas. Evangelikų liuteronų parapijų bažnyčiose, namuose, šeimos šventėse praktikuojama vertybė „Lietuvininkų giedojimo tradicija“ pasižymi paveldėtu liaudies dainų skambesiu ir iš Europos choralų perimtomis melodijomis.

Sąvado kūrėjų, tvarkytojų ir ekspertų komandą pradžiugino Lietuvos tautinių bendrijų aktyvumas ir pateiktos dvi gerosios paveldo išsaugojimo praktikos. Lietuvos moldavų ir rumunų pavasario pasitikimo šventė „Marcišor“ – kasmet kovo 1-ąją rengiama pavasario pradžios šventė, kurios ištakos siekia daugiau nei 8000 metų. Šventės ašis – gyvybę simbolizuojančių amuletų marcišorų kūrimas ir dovanojimas, linkint svajonių išsipildymo, meilės ir laimės.

Sėkminga romų muzikavimo, šokio, amatų ir kulinarines tradicijas aktualizuojančia praktika pripažintas romų kultūros festivalis „Gypsy Fest“ –  tarptautinis renginys, kurio programą sudaro spalvinga eisena, koncertai miesto erdvėse, kūrybinės dirbtuvės, jaunųjų talentų konkursas bei gyvai romų tradicijas patirti kviečiantis „Romų kaimelis“.

Šiemet Sąvadas praturtėjo ir žemaičių dėmesiu savo paveldui. Gausi regiono folkloro bendruomenė tęsia žemaičių dounininkų dainavimo tradiciją, kuriai būdingas sodrus, banguojantis, tarmės grožį išryškinantis daugiabalsių dainų atlikimas. Iš pietų Žemaitijos į Sąvadą šiemet atkeliauja geroji praktika „Etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai Kelmėje“. Tai didžiausios apimties ir ilgiausiai gyvuojantis tokio pobūdžio reiškinys Lietuvoje, kasmet miestą paverčiantis tikra folkloro laboratorija, suburiančia per 300 muzikuojančių, dainuojančių, į tradicinių amatų dirbtuves ir mokslines diskusijas įsitraukiančių dalyvių.

Žirgo / arklio vaidmenį lietuvių kultūroje atspindi dvi naujai įrašytos vertybės. Senąsias naktigonės tradicijas gaivinantis žirgų maudymas Šventosios upėje –  Anykščių regioniniame parke vietos bendruomenės rūpesčiu rengiamos, didelį smalsuolių būrį pritraukiančios Naktigonės šventės kulminacija. Vos už 50 kilometrų nuo Anykščių esančiose Dusetose kasmet organizuojama šventė „Sartai“ tęsia žirgų lenktynių tradiciją, manoma, kilusią iš paprotinio pasivažinėjimo žirgais per Užgavėnes. Tai vienas lankomiausių žiemos renginių Lietuvoje, kuriame dera istorinis paveldas ir šiuolaikinio sporto azartas, tradicinių amatų mugės klegesys, turtinga kultūrinė programa.

Lietuvoje gyvuojančios ūkinės veiklos, mitybos papročių įvairovę liudija iš skirtingų Lietuvos vietovių Sąvadui pristatytos vertybės. Lazdijų kraštą garsinanti dzūkiška banda – tai duonkepėje krosnyje ant džiovintų kopūstų lapų kepamas bulvių tarkių blynas, patiekiamas su įvairiais padažais. Sekmadieniais, švenčių metu pagal unikalų receptą jas gamina ir prie bendro stalo skanauja visa šeima. O štai istorinio Mėguvos krašto gyventojai mėgaujasi ir kitus vaišina Šventosios upėje sugautomis nėgėmis – ungurius primenančiomis bekaulėmis žuvimis. Upėje migruojančias nėges žvejai rudenį gaudo tradiciniu spendžiamosios žvejybos būdu, tam tikrose, iš šeimos narių paveldėtose vietose statydami specialias gaudykles.

Nuo 2017 m. kuriamas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas – įvairių atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitų tradicijų, žinių, įgūdžių, išsaugojimo veiklų sąrašas, kuriame šiuo metu jau yra 83 vertybės. Viešas naujų nematerialaus kultūros paveldo vertybių pristatymas ir sertifikatų tradicijų saugotojams įteikimo iškilmės vyks gegužės 19 d. Vilniaus rotušėje.

Sąvado valdytojas – LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys. Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso gali prisidėti visi, todėl kasmet pavasarį kviečiama teikti vertybių pasiūlymus, konsultuotis, o rudenį – teikti paraiškas.

  www.savadas.lnkc.lt

The post Naujos vertybės gyvojo paveldo sąvade: nuo šimtametės muzikos iki archajiškos žvejybos paslapčių appeared first on Voruta.

Beata Bernadišienė

Kai teisininkas Klaidas Navickas vienoje sostinės aikščių pakėlė kažkieno pamestas mažas žirklutes, negalėjo net pagalvoti, kad toks netikėtas radinys taps didelio kūrybinio kelio pradžia. Nors šiandien žinomą tautodailininką į šalį padėti įrankius privertė sunki liga, jo laukia daug nebaigtų kūrinių – popieriaus karpinių ir raižinių, kurie yra lyg laiškai ateities kartoms.

Laureato darbai papuošė ligoninės koplyčią

Metų pradžioje 63 metų tautodailininką K. Navicką buvo galima sutikti Užutrakio dvare, kur liaudies dailės parodoje „Aukso vainikas“ jis kartu su kitais autoriais eksponavo savo darbus. Konkursinei liaudies dailės parodai buvo pristatyta daugiau nei 500 tautodailininkų kūrinių, o K. Navicko raižiniai „Kryžiaus kelio stotys“ pelnė III vietą vaizdinės dailės kūrinių kategorijoje. Šiuo metu sunkius ligos išbandymus išgyvenančio autoriaus šeima, ilgai nesvarsčiusi, nusprendė prasmingus kūrinius padovanoti slaugos ligoninei „Addere Care“ – šie darbai jau puošia ligonių koplytėlę.

Trakų rajone, savomis rankomis išpuoselėtoje sodyboje su šeima gyvenantis Klaidas juokauja, kad visą dieną dirba su popieriais: biure – su teisiniais, o vakare – su meniniais. Begalinės kantrybės ir susikaupimo reikalaujantis karpinių menas leidžia jam atsipalaiduoti ir pabėgti nuo dienos rūpesčių.

Klaido kūriniai išsiskiria tuo, kad jis karpo ne statiškų daiktų atvaizdus, o kurdamas pasakoja istorijas. Todėl vienu žvilgsniu niekaip neįvertinsi jo darbų – reikia pamatyti detales. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į karpinį gali atpažinti ir sudainuoti visą liaudies dainą ar papasakoti legendą – tiek daug įdomybių ir atpažįstamų simbolių jame yra.

Taip gimė ir Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų legendos, šventųjų paveikslai, žydų tradicijų įamžinimas lietuvio akimis. Tai tarsi laiškai ateities kartoms, vaikams, kurie vis rečiau skaito, bet žinių semiasi iš vizualaus pasaulio.

Unikalius paveikslus pažįsta pasaulis

Unikalūs K. Navicko paveikslai išsibarstę po visą pasaulį, o personalinės parodos buvo surengtos Japonijoje (EXPO-2005), Kinijoje (EXPO-2010), Austrijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse. Lietuvoje surengta daugiau nei dvidešimt tautodailininko parodų.

K. Navickas yra išleidęs ir penkias knygas. Daugybė mokinių ir suaugusiųjų yra pabuvoję ir jo rengiamose edukacijose – daugiau nei 20 metų Klaidas sostinės J. Basanavičiaus gatvėje turėjo kūrybines dirbtuves. Pastaruoju metu stebėti, kaip jis kuria, ir pabandyti tai daryti drauge buvo galima įvairiose šventėse, o įsigyti darbų – mugėse, Trakų krašto tradicinių amatų centro parduotuvėlėje ir jo internetinėje galerijoje.

Klaidas pabrėžia – niekada nekuria pagal užsakymus, karpo tik tai, kas jam įdomu ir gražu, o įkvėpimo semiasi iš tautosakos, religijos ir istorijos.

Piešiniui sukurti prireikia ir pusės metų

„Aš niekada neturiu laisvo laiko. Arba skaitau ir kuriu, arba piešiu ir kuriu, arba daržus kasu“, – šmaikščiai apie savo kasdienybę pasakoja Klaidas, kurio galvoje visuomet pilna idėjų. Perskaitytos knygos išplaukia vaizdiniais – tik spėk juos piešti. Net įspūdžiai iš kelionės į Japoniją nugulė karpinių serijoje „Prisiminimai iš Japonijos“.

Piešinius būsimiems karpiniams Klaidas su dideliu įkarščiu kuria ilgai – kartais ir pusę metų. O štai patį karpymą menininkas vadina jau tik techniniu darbu. Nors šis procesas reikalauja visiško susikaupimo, nes mažiausia klaida gali sugadinti lyg voratinklis trapų kūrinį, pats karpymas jam nėra toks įdomus, kaip piešimas.

Klaido karpinių istorija, trunkanti jau tris dešimtmečius, prasidėjo visai netikėtai – tuometinėje Černiachovskio, o šiandien Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje, per pietų pertrauką radus žirklutes. Jomis spontaniškai iškarpyta gėlytė tapo naujo kūrybos kelio pradžia. Iki tol Klaidas užsiėmė drožyba.

Kūrybinga aplinka jį supo nuo pat vaikystės: audėjos tetos, mezgėja mama ir dailidės senelio kūryba. Namus puošė austinės užuolaidos, drožinėtos langinės, rankomis kurti ornamentai – visa tai tyliai, bet giliai formavo jo meilę tautodailei.

„Menas ir kūryba visuomet ėjo šalia profesinio kelio. Jis visada buvo labai kūrybingas, net mokyklos metais, lankydamas dailės būrelį, stengdavosi kurti savaip, kitaip nei visi“, – prisimena Klaido žmona Vilija. Graži jųdviejų poros istorija prasidėjo dar mokyklos suole, kai Klaidas iš Raseinių atsikėlė gyventi į Kėdainius.

Ryte žadindavo su trankia muzika

„Būtinai parašykite, kad tėčiui kūrybiniame kelyje labai padeda mama – išruošia jį į parodas ir yra tikra jo vadybininkė“, – sako Klaido dukra Lina ir šypsosi prisiminusi, kaip energingas, visur suspėjantis tėtis paauglystėje ją su seserimi savaitgalių rytais žadindavo garsia, trankia AC/DC muzika.

Iš tiesų, muzikos namuose niekada netrūko. Nors karpiniuose galima išvysti liaudies dainų motyvus, Klaidas sukaupė didelę įvairiausių žanrų vinilo plokštelių kolekciją. O norėdamas pabūti tyloje, eina žvejoti ir drauge su žmona Vilija daug vaikšto gamtoje, lesina paukščius, rūpinasi atšiaurią žiemą į sodybą atklystančiomis stirnomis.

„Gamta ir menas man yra ir poilsis, ir gyvenimo variklis, tiek daug dar noriu padaryti“, – sako K. Navickas, kurio rankose popieriaus lakštai virsta istorijomis ir tiltais, jungiančiais kartas.

The post Laiškus ateities kartoms tautodailininkas kuria mažomis žirklutėmis appeared first on Voruta.