Du „karstukai“, bet nei vieno kaulelio. Vienas iš jų – Vilniaus katedros rūsiuose tapo nerastų Vytauto Didžiojo palaikų simboliu. Stovi tuščias, laukia.

Prieš 596 metus – 1430 metų, spalio 27 dieną Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Geri senelio Gedimino genai davė jam ilgą gyvenimą – tuo metu jis buvo aštuoniasdešimties. Išlikę laiškai liudija – Vytautas savo sveikata rūpinosi. Reikalui prispyrus, gydytojai pas Vytautą skubėdavo net iš Vokiečių ordino valstybės.

Paskutinius mėnesius jis daug keliavo – Varėna, Daugai, Alytus, Kaunas. Kodėl pasirinko Dzūkiją? Ogi ten medžioklės plotai – jis ne tik tvarkė valstybės reikalus, rūpinosi savo karūnacija, bet ir medžiojo.

Ką mes žino mes apie Vytauto ligą? Nukritimas nuo žirgo, staigi sunegalavimo pradžia, 11 dienų iki mirties trukęs prikaustymas prie patalo, pūlinys ant peties.

Nepavykus Vytautui rugsėjo mėnesį tapti karaliumi, spalio pradžioje į Vilniaus pilis atvyko Jogaila.

Yra žinoma, kad spalio 16 d., lenkų delegacijai išvykus iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo ir jau nebegalėjo toliau joti – kelionę baigė gulomis žmonos vežime.

Tad kas gi atsitiko Vytautui? Raktas turbūt slypi štai kur. Negalia prasidėjo ne iš karto po nukritimo nuo žirgo, o prieš pat tą nukritimą. Jei patyręs raitelis, koks neabejotinai buvo Vytautas, krenta nuo žirgo jam nepasibaidžius, raiteliui kažkas turėjo atsitikti. Turint omenyje senyvą Vytauto amžių ir psichologinę pastarųjų mėnesių įtampą, labiausiai tikėtina ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo versija.

Po mirties Vytauto kūnas buvo aštuonias dienas viešai išstatytas atsisveikinimui Trakų pilyje, vėliau pervežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Vilniaus Katedros rūsyje.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inf.

The post Prieš 596 metus Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas appeared first on Voruta.

Viktoras Jencius-Butautas, Rokiškis, www.voruta.lt

Donato Malinausko ištrėmimo iš Alvito į Altajų 1941 m. birželio 14 d. aplinkybes yra aprašęs Vincas Kemežys 1941 m. liepos 18 d. straipsnyje „Donato Malinausko tragedija“^[1]. Kas siejo tragiško likimo šio straipsnio autorių ir 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą?

Sovietams įsiveržus į Lietuvą, V. Kemežys nepanoro dirbti okupacinei valdžiai. Jis 1940 m. sugrįžo į gimtąjį Alvitą ir ten gyveno iki pakartotinos sovietų okupacijos 1944 m.^[2] 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras D. Malinauskas ir V. Kemežys, puoselėję Lietuvos valstybingumą ir kultūrą, nėra deramai pagerbti, tarytum jie būtų svetimos valstybės ir kultūros atstovai. Iki šiol mums nepavyko atsikratyti okupantų kultūros „vertybių“ ir deramai atgaivinti savosios. Nenorom susimąstai, kad žmonės, paragavę „mineralinio su namu“ (žmogaus sukurtas produktas), nebežino, kas yra vanduo. Nors imperija aptrupėjo, bet mes likome su ja susieti ne tik psichologiškai. Iki šiol stengiamės apeiti sunaikintų ir apnaikintų dvarų problemą, netgi vengiame keliuose statyti rodykles į juos. O tam esama įvairiausių priežasčių. Mes negalime gyventi be „lietuviško beržo“ ir „uosio“, pamiršdami liūdną pasakos pabaigą. Tai kokios kultūros dalis šiandien esame ir kam atstovauja mūsų „elitas“?

Žodis kultūra kilo iš lotyniško veiksmažodžio colere, kuris reiškia ne tik įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, bet ir gerbimą. Keliaujantys iš Vilkaviškio į Kybartus neras rodyklių į buvusį Jono Vailokaičio dvarą Paežeriuose, į D. Malinausko dvarą Alvite ir į garsaus dailininko tapytojo bei skulptoriaus Arono Aprilio Šiaudiniškių dvarą. Atvykstančius valstybinės reikšmės keliu^[3] į Alvitą pasitinka nuoroda į S. Nėries gimtinę, bet nėra V. Kemežio ir D. Malinausko atminimui skirtų ženklų į jų gyvenamąsias vietas. Pravažiuojantys Alvitą ir išvydę rodyklę į poeto Kazio Bradūno tėviškę turėtų susimąstyti apie vertybes laisvoje valstybėje, kurioje liko pamirštos iškilios asmenybės, sovietmečio aukos. Tenka apgailestauti, kad į signataro Vlado Mirono tėviškę iki šiol nėra rodyklės net iš krašto kelio^[4].

2005 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimas skelbia, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašas nustato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo būdus ir priemones, šias priemones įgyvendinančias institucijas ir signatarų atminimo įamžinimą koordinuojančią instituciją, taip pat šių institucijų ir Signatarų atminimo įamžinimo komisijos funkcijas. Deja, kai kurios savivaldybės pamiršo, kad yra atsakingos už tai ateinančioms kartoms. Kaip nurodoma šiame Vyriausybės teisės akte, Savivaldybė, kurios teritorijoje yra signataro tėviškė arba kurioje signataras gyveno, mokėsi, dirbo, organizuoja memorialinės lentos pagaminimą ir įrengimą, rūpinasi signataro vardo suteikimu (mokyklai, miesto gatvei, skverui ir panašiai).^[5] Tačiau ne visos savivaldybės linkusios pritarti ir vykdyti Vyriausybės nutarimus. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ne visi signatarai sulaukė tiek savivaldybių, tiek Vyriausybės dėmesio, nors planų buvo. Teigti, kad nieko nebuvo įgyvendinta, būtų neteisinga, tačiau kai kurios savivaldybės nieko nepadarė ir taip po liberalizmo vėliava išsaugojo sovietinės valdžios palikimą, tarytum nieko nebuvo: nei tremčių, nei turto konfiskavimo, nei prievartos ir mirčių.

Kodėl mums iki šiol brangūs sovietofilai ir jų kultūra? Kas yra sava kultūra ir kultūra bendrai? Vienu lakoniškiausių reikėtų pripažinti Lordo Rag­lano apibrėžimą: Kultūra – tai apytiksliai viskas, ką mes darome, ir nedaro beždžionės. Vadinasi, bet kuri veikla yra kultūra. Pagal tai ir sovietų kultūra išlieka svarbi mūsų valdininkams ir kultūrininkams. Mes iki šiol esame svetimos kultūros įkaitais ir vergais, o laikinos vertybės išlieka mums svarbios, norėdami jas išsaugoti aukojame tikrąsias vertybes, tai yra savąją kultūrą. Ar ne todėl iki šios dienos nežengėme nė vieno žingsnio ieškodami Alvite užkasto V. Kemežio archyvo, nes jis galėtų kompromituoti ne tik alvitiečius sovietofilus, bet ir įneštų aiškumo aiškinant LDK Vytauto palaikų paslaptį?

V. Kemežys labai gerai žinojo ne tik apie signataro D. Malinausko nuveiktus darbus, bet ir apie paskutines jo gyvenimo dienas. Nėra abejonių, kad signataras papasakojo ir apie Vytauto Didžiojo palaikus Vilniaus katedroje.

V. Kemežio, D. Malinausko ir J. Paleckio keliai susikirto tarpukariu, bet pagalbos iš pastarojo sovietmečiu taip ir nesulaukė. Nors J. Paleckis buvo ėmęs interviu iš signataro, tačiau to nelabai norėjo prisiminti 1940 m. Apie D. Malinausko darbus rašė ir V. Kemežio įsteigtas laikraštis „Sekmadienis“. V. Kemežiui su broliais traukiantis nuo sovietų 1944 m., arklius ir vežimą davė tuo metu Alvito dvare gyvenusi signataro dukra Marija ir jos vyras Viktoras Stomma^[6]. Sovietai negalėjo dovanoti V. Kemežiui ne tik už jo patriotines publikacijas tarpukariu, bet ir vokiečių okupacijos metais straipsnius apie trėmimus bei tremtinių sąrašų sudarymą. Sovietai jį sugavo Pomeranijoje ir, anot Jeronimo Cicėno, pakorė lageryje, kur iškabojo 7 dienas^[7]. Tik senieji alvitiečiai prisimena prie bažnyčios stovėjusius Kemežių namus, o kapinėse ne iš karto pavyko surasti jų giminės kapavietę, pažymėtą trimis kryžiais, nes niekas iš vietinių jų neprisiminė. Tik V. Kemežiui turime būti dėkingi už pasakojimus apie alvitiečius pirmosios sovietų okupacijos metais (1940–1941)^[8], apie „darželių“^[9] statybas nusavintos žemės valdose ir signataro D. Malinausko gyvenimą sovietmečiu bei tremtį į Altajų:

Po 1940 m. raudonųjų įsiveržimo į Lietuvą visa mūsų inteligentija, su nedidelėmis išimtimis, gyveno sunkias moralinio nykimo dienas.

Tačiau ypatingai sunkus likimas ištiko mūsų tautos veteranus, kurie su skausmu širdyje stebėjo jų atkurtos Lietuvos trypimą ir naikinimą po žiauriąja bolševikiško teroro letena. Vienas tokių buvo Donatas Malinauskas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys ir buv. atstovas Čekoslovakijoje ir Estijoje. Jo nelaimes ir vargus teko matyti visą bolševikų viešpatavimo Lietuvoje laiką.

Donatą Malinauską bolševikai užklupo jo dvare Alvite, Vilkaviškio apskr. Jau pirmomis savaitėmis bolševikai nukreipė prieš jį savo teroro strėles. Vieną dieną užklupo dvare kelis kaimynus, atvykusius ūkiniais reikalais. Buvo įtarta, kad dvare įvyko nelegalus susirinkimas. Donato Malinausko žentas tuojau buvo sulaikytas ir nugabentas į Vilkaviškį, bet kaltės nepavyko įrodyti. Žentas ir žmona su vaiku po to tuojau pabėgo į Vokietiją ir gražiame Alvito dvare pasiliko nelaiminga keturių senelių šeima: Donatas Malinauskas su žmona ir dviem seserim, iš jų viena paliegėlė.

Nėra ko kalbėti apie gobšumą žmonių, kurie dvare supo Donatą Malinauską ir jį, negalintį iš kambario išeiti, apgaudinėjo ir skriaudė kiekviename žingsnyje. Tai buvo komisarų laikmečio valdžia dvaruose. Tačiau Donatas Malinauskas, kad ir 72 metų amžiaus, parodė nepaprastą atsparumą ir kietą valią. Jis į tas skriaudas atsakydavo tik šypsena ir rankos numojimu, susijaudinusius saviškius ramindamas, kad visa tai niekis, palyginti su Lietuvą ištikusiu likimu.

Donato Malinausko būdingas bruožas visą gyvenimą buvo nenuolaidumas dėl teisybės ir atvira kova. Šito pavojingo bolševikų laikais metodo Donatas Malinauskas neatsisakė. Tai nervino vietos raudonųjų galiūnus, susikomplektavusius iš kerdžių ir kitų svieto lygintojų. Santykiai tarp Donato Malinausko ir raudonųjų vis labiau įsitempdavo, kol galų gale privedė prie tragiškų pasekmių.

Vykdomojo komiteto pirmininkas jau iš karto Donatui Malinauskui įžūliai pagrasė, kad jis išmesiąs jį iš dvaro, kaip skiedrą, ir pats per prievartą apsigyveno viename dvaro rūmų gale. Tuo tarpu patį dvarą užvaldė traktorių stotis, kurios vadovai, vietos valdžios kurstomi ir padedami, atėmė iš Donato Malinausko raktus nuo viso turto. Toks buvo bolševikų teisingumas. Formaliai savininkas buvo Donatas Malinauskas ir kaip po toks turėjo atlikinėti visas prievoles valstybei. Tačiau faktiškai šeimininkavo vištvagiai, nuo kurių malonės pareidavo net Donato Malinausko šeimos pramitimas.

Netrukus kova dėl dvaro prasidėjo tarp pačių raudonųjų. Traktorių stotį iš dvaro įsigeidė iškelti kariuomenės dalinys, kuris čia pradėjo statyti „darželius“. Donatas Malinauskas tuomet jau pamatė, kad kova beprasmiška. Raudonoji armija dvaro ūkio sunaikinimo darbą baigė. Gyvuliai, pašarai ir padargai buvo iš patalpų pašalinti ir perduoti tarybiniams ūkiams arba pasisavinti ir išparduoti. Dvaras buvo perdirbtas į kareivines ir dirbtuves.

Tačiau Donatas Malinauskas vis dar laikėsi rūmų kampelyje, kol vieną dieną jį užklupo vietos ir apskrities valdžios orda, surašė visus daiktus, kuriuos čia pat pasiskirstė tarp savęs vietos pareigūnai. Pats Donatas Malinauskas su trimis senelėmis po to pogromo buvo išgabentas pas vieną apylinkės ūkininką, kur neilgam prisiglaudė. Tą baisiąją naktį, kai visoje Lietuvoje čekistų buvo užpulti nekalti gyventojai pirmajam tremtinių transportui į Sovietus sudaryti, buvo įsibrauta ir į Donato Malinausko butą. Nieko čekistai prie jo šeimos neprileido ir į sunkvežimį visus keturis nešte išnešė, be drabužių atsargos, be patalynės, net be duonos riekės. Žinant Donato Malinausko ir jo šeimos sveikatos būklę,
beveik netenka abejoti, kad jų gyvybė prikimštuose vagonuose jau pirmosiomis dienomis turėjo atsidurti dideliame pavojuje.

Su tokiu žiaurumu iš Donato Malinausko buvo atimta tėvynė, kurią jis taip karštai mylėjo ir kurios prisikėlimu sunkiausiais bolševikų teroro laikais nesuabejojo. Jis sakydavo: „Gal aš jau patekančios aušros mūsų tėvynei ir nematysiu, bet jūs dar išvysite.“ Donatas Malinauskas, bolševikiškų vargų spaudžiamas, vis dar degė viltimi prieš mirtį nuvykti į Vilnių ir įvykdyti savo seną svajonę: sutvarkyti Vytauto Didžiojo palaikus. Tai nebebuvo lemta jam padaryti.

Dviveidį vaidmenį Donato Malinausko tragedijoje suvaidino Paleckis. Kai dar niekam nė į galvą negalėjo ateiti, kad Paleckis gali tapti Lietuvos išdaviku, nežiūrint visų jo išsišokėlio būdo savybių, per vieną spaudos pasikalbėjimą Donatas Malinauskas Paleckiui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą apibūdino vaizdžiu sakiniu: „Ir žodis tapo kūnu.“ Paleckiui nuriedėjo ašara, jis įkvėptai pasikalbėjimą atpasakojo savo laikraštyje. Paleckio ašara sujaudino Donatą Malinauską, ir jis buvo įsitikinęs, kad Paleckis esąs patriotas ir apsaugosiąs Lietuvą nuo niekšybių, kuriomis bolševikai siautė Lietuvoje. Po kiekvieno puolimo Donatas Malinauskas, it skęstantis plaukelio, griebdavosi tariamos Paleckio pagalbos, atakuodamas lietuviškąjį kremlių raštais ir telegramomis. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Už Paleckį, didžiausiam Donato Malinausko nusivylimui, atsakydavo ta pati „valdžia vietose“, kuri jį plėšė ir terorizavo. Tačiau dar prieš patį Donato Malinausko ištrėmimą pas Paleckį asmeniškai bandė apsilankyti ponia Malinauskienė, vyro vardu ieškodama teisybės. Paleckis nesiteikė jos priimti, per savo adjutantus atsikalbėdamas liga. Tuo tarpu vargas vis atšiauriau brovėsi į nelaimingą senelių šeimą, kol baisiu ištrėmimo sprendimu jos kančios buvo apvainikuotos.^[10]

Literatūra

^[1] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

      Vincas Kemežys (1899 m. lapkričio 7 d. Alvito k., Vilkaviškio aps. – 1947 m. Sibiras) – publicistas, vertėjas. Lietuvos universitete 1929 m. baigė teisę. Nuo 1922 m. dirbo Eltoje, 1930–1933 m. jos atstovas Rygoje. Nuo 1933 m. laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius ir vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1934–1936 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Nuo 1938 m. dirbo LR vidaus reikalų ministerijos Visuomeninio darbo valdyboje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. Hasendorfe redagavo laikraštį „Lietuvis“. Išleido bibliografinį darbą „Laikraščių rūšys ir tiražai ir lietuvių periodika“ (1933, kartu su A. Ružancovu), publicistinę kn. „Ištremtieji“ (1942, kartu su J. Petrėnu), su J. Paleckiu parengė leidinius „Pirmasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1934), „Antrasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1937), „Pirmoji lietuvių tautinė olimpiada“ (1938). Išvertė latvių prozininkų A. Erso ir P. Rozičio novelių, I. Turgenevo apysakų, A. Grino istorinį romaną „Nameikio žiedas“ (1939).

^[2]     K. Kemežys, Po pasaulį besiblaškant: atsiminimai, Sydney: Rotor Publ., [1959?].

^[3] Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas Nr. A7.

^[4]     Biržai–Pandėlys–Rokiškis Nr. 123.

^[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 31 d. nutarimas  Nr. 340 „Dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklo pavyzdžio patvirtinimo“. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.933AE75F71CE>.

^[6] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

^[7]     J. Cicėnas, „Akimirksniu kronika. Nukankinto ir pakarto žurnalisto akivaizdoj“, in: Mintis, 1948 m. gegužė 19 d., Nr. 52 (435), p. 4.

^[8]     V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Taikos melo propaganda“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 15 d., Nr. 19, p. 2; V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Kas mus valdė“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 16 d., Nr. 20, p. 2.

^[9]     Bunkeris (gynybinis dotas).

^[10] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodis, p. 41–44

The post Tragiški Donato Malinausko ir Vinco Kemežio likimai appeared first on Voruta.

Kovo 11 d. Onuškyje buvo įteikta Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko kultūros premija. Signataro palaikai į Onuškį grįžo iš Sibiro, kur visa šeima 1941 m buvo ištremta, o vėliau, 1993 m. birželį, perlaidota Onuškio bažnyčios šventoriuje, kur palaidoti ir kiti jo giminės.

Kultūros premija įteikta Kėdainių rajono Šėtos bažnyčios klebonui Robertui Gedvydui Skrinskui. Jo 1999 m išleista knyga  „PILIGRIMO VADOVAS. Po stebuklingas Marijos vietas“ gerai žinoma Lietuvos skaitytojams. Nominantas yra išleidęs ir daug kitų knygų istorijos, blaivybės klausimais. Premiją įteikė gydytojai Žiedūna ir Viktoras Jenciai. Kun. R. G. Skrinską sveikino Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Onuškio D. Malinausko pagrindinės Mokyklos direktorė Rima Blikertienė, laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, dr. Skirmantas Skrinskas, Onuškio parapijos klebonas Algimantas Gaidukevičius. Pats nominantas aukojo šv. Mišias už signataro Donato Malinausko giminę. Susirinkusieji ne tik sveikino, bet ir dėkojo kunigui Robertui Gedvydui Skrinskui ne tik už dvasinę, bet ir tautinę veiklą.

Nuoširdi padėka Onuškio D. Malinausko pagrindinės mokyklos direktorei Rimai Blikertienei ir mokytojams, seniūnei Zitai Aniulienei, bažnyčios chorui ir jo vadovei Gražinai Kulbickienei, kun. klebonui Algimantui Gaidukevičiui, mokyklos valgyklos vedėjai Nijolei Vaitkunskienei už paruoštus iškilmingus pietus ir visiems, dalyvavusiems renginyje.

„Trakų žemės“ informacija

The post Įteikta signataro Donato Malinausko kultūros premija appeared first on Voruta.

Viktoras Jencius-Butautas, istorijos žurnalas „Voruta”, nr.4, 2025

Vytautas Didysis paliko ženklų pėdsaką lietuvių, lenkų, ukrainiečių istorijoje. Jo atminimo įamžinimui Vilniaus katedroje gali prieštarauti tik maskoliai. Ir kodėl mes XX ir XXI amžių sandūroje staiga pradėjome kalbėti apie Vytauto kultą ir Vytautą „svolačių“.

Prieš gerą dešimtmetį kreipiausi į valdžios institucijas dėl sarkofago Vytautui Didžiajam pastatymo  Vilniaus katedroje, tačiau mano iniciatyva nesulaukė pritarimo. Verta pastebėti, kad paskutiniu metu neįtikėtinai pasikeitė požiūris į Lietuvos kunigaikščių atminimą. Demontuotas Vytauto Didžiojo memorialas Vilniaus katedroje, egzistavęs carizmo laikais ir t.t.  2023 metais asmeniškai kreipiausi  Vasario 16-sios išvakarėse į Lietuvos valstybės Prezidentą Gitaną Nausėdą dėl sarkofago pastatymo Vytautui. Mano prašymui Prezidentas pritarė, bet tarpukario Lietuvos valdžios sumanymas vėl buvo užmirštas. Tiesa, kiek anksčiau, Lietuvos Nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pastangomis, pavyko patalpinti katedros požemiuose Vytauto palaikams skirtą karstą. Bažnytinio paveldo muziejus,  depozito teisėmis disponuojantis paminėtu karstu, net piršto nepajudino, kad nustatytų, kas Prahoje pagamino šį karstą.

Atgimimo pradžioje, kaip ir sovietmetyje buvo bandymų surasti Vytauto palaikus. Nėra aišku, ar iš tikrųjų siekta juos surasti, ar norėta giliau paslėpti. Sovietmečio veiksmai katedroje vyko neabejotinoje profesoriaus Juozo Markulio, KGB agento Erelio priežiūroje. Vienas LKP CK propagandos skyriaus darbuotojas, sovietmetyje yra pasakęs, kad jo veikla dar nėra aprašyta. Gaila…

Čekai dar 1874 metais  Taboro centrinėje aikštėje pastatė paminklą Žalgirio mūšio dalyviui Janui Žičkai, o mes, lietuviai, ženkliai vėliau, tai yra 1912 metais Burbiškio dvare pastatėm paminklą Vytautui Didžiajam, minimo mūšio vadui. Dvidešimto amžiaus pirmajame dešimtmetyje visuomenės viešai pradėta kalbėti apie Vytauto palaikus, o 1914 metais – apie karūną. 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius net inicijavo prokurorinį tyrimą dėl kriptos Vilniaus katedroje. Prasidėjęs karas sustabdė tiesos ieškojimo procesą, o Donatas Malinauskas taip ir nenuvyko su įrodymais į Sankt Peterburgą. Vykdyto prokurorinio tyrimo bylos nepavyksta iki šiol rasti archyvuose, nėra ir skundo, rašyto prokurorui Piotrui Akkermanui. Gausiuose Jono Basanavičiaus dokumentuose tik vienoje vietoje minima ši istorija, nors 1914 metų laikraščiuose gausu publikacijų šia tema tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ir Rusijoje.

Tarpukaryje Vytauto asmenybė sulaukė deramo dėmesio. 1930 metais minint penkišimtąsias Vytauto mirties metines, buvo sumanyta pastatyti sarkofagą Vilniaus katedroje. 1933 metais signataras Donatas Malinauskas Prahoje užsakė pagaminti metalinį karstą Vytauto palaikams. Kokia gamykla  Prahoje jį pagamino, iki šiol nėra žinoma. „Škodos“  archyve pagal mano užklausimą duomenų apie tai nerasta. Karstas į katedrą 1933 metais nebuvo priimtas, argumentuojant tuo, neva nežinoma kur yra Vytauto palaikai. Tačiau 1933 metais vyskupas Romualdas Jalbžykovskis slapta aplankė Donatą Malinauską Jurgio viešbutyje. Matyt, kad pokalbio metu neišvengė palaikų, esančių makaronų dėžėje temos ir kad 1931 metais buvo rasti Vytauto palaikai, dėl kurių į Vilnių vyko profesorius Zigmas Žemaitis. Paskutinį kartą Donatas Malinauskas užsiminė apie Vytauto palaikus 1939 metais kovo mėnesį, švęsdamas savo 70 metų jubiliejų.  Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių 1939 spalio 28 dieną, spaudoje nebeliko pranešimų ne tik apie Vytauto palaikus, bet ir apie karališkąsias insignijas (įkapes).

Tiesa, Jonas Grinius knygoje, skirtoje turistams „Vilniaus meno paminklai“, išleistoje 1940 metais atgavus Vilnių, mini, kad karališkos karūnos saugomos zakristijoje. Kur Donatas Malinauskas padėjo turėtus įrodymus, sietinus su 1939 metų įvykiais Vilniaus katedroje, nėra žinoma.   Galimai jie apie 1940 metus buvo paslėpti Alovės bažnyčios rūsiuose. Prieš gerą dešimtmetį siūliau profesoriui Gintautui Jurgiui Česniui patyrinėti Alovės bažnyčios rūsius. Buvom sutarę susitikti, bet…

Kas įvyko, kad atgavus Vilnių, Lietuvos valdžios institucijos ir visuomenė nustojo domėtis Vytauto atminimo įamžinimu? Netgi emigracijoje publikuoti tarpukario veikėjų atsiminimai nepaaiškina, kodėl Vytauto problema tapo neaktuali.  Anatomas Jurgis Žilinskas,  nuo 1940 metų  dirbęs Vilniaus medicinos fakultete, atsiminimuose neužsimena apie karališkųjų kaukolių  ir kitų asmenų kaulų gipsines kopijas.  Kur jos dingo?

Gali būti, kad  vyskupas Romualdas Jalbžylkovskis pateikė svarius įrodymus, kad Vytauto palaikai palaidoti pagarbiai. Problemą išspręsti sutrukdė prasidėjęs karas ir sovietų invazijos pavojus. Su kuo kalbėjo vyskupas Romualdas Jalbžykovskis? Gal su  Jonu Černiumi, Antanu Merkiu, gal su istoriku Vincu Krėve-Mickevičiumi, kuris puikiai kalbėjo lenkiškai, o gal su Donato Malinausko bendražygiu profesoriumi Zigmu Žemaičiu.

2024 metais karališkųjų insignijų  suradimas Vilniaus katedros požemiuose neatsakė į klausimą – kur yra Vytauto palaikai. Visuomenė net nebuvo informuota į kokios datos laikraščius buvo suvyniotos relikvijos. Esant tokiam informacijos apribojimui, mažai vilčių, kad Vilniaus katedros skenavimas duos pozityvius  rezultatus.

Kartais objektai tiesiog išgaruoja, pakeičia savo medžiaginį pavidalą – marmuras tampa gipsu, o karaliaus Vazos palaikų  dėžutės iškeliauja į dausas, nes niekas negali pasakyti, kur jos dabar yra.

Reikia pastebėti, kad tarpukaryje lenkų mesti kaltinimai  Lietuvai, kad ji nori išvežti Vytauto palaikus, neturi jokio pagrindo. Tai neigė ir Donatas Malinauskas. Tokiais kaltinimais tik siekta nukreipti visuomenės dėmesį. XX amžiaus pirmoje pusėje palikti ženklai apie Vytauto palaidojimo vietą verčia susimąstyti. Keista ta žmogaus atmintis, kartais pamena, kad auksą užkasė, bet neprisimena kur, kitais atvejais žino kur užkasė, bet nepameną ką, o kartais patogiau nieko neprisiminti.  Akivaizdu, kad Vytauto palaikai yra katedroje, bet vietą nurodyti dar ankstoka… Kas ieško tas randa… O kai kam ir ieškoti nereikia…

The post Ar dar ne laikas parodyti, kur yra Vytauto palaikai Vilniaus Katedroje ? appeared first on Voruta.

Raimonda Sutkaitienė, Alvitas, Vilkaviškio raj., www.voruta.lt

Europos paveldo dienos – tai kiekvieną rugsėjį vykstantys nemokami kultūros paveldo pažinimui skirti renginiai, kurie kasmet kviečia tyrinėti ir atrasti mūsų kasdienėje aplinkoje esantį kultūros paveldą. Šių metų tema – „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ priminė, kad paveldas – tai ne tik išsaugoti istoriniai objektai, bet ir gyvos istorijos, kurios gali įkvėpti šiandieną ir formuoti rytojaus pasaulį.

Ne vieną įkvepiančią istoriją atskleidė 2025-09-20 dieną Europos paveldo dienų proga duris atvėręs Alvito dvaras. Spirito varyklos pastate buvo prisiminta dar XVII a. menanti dvaro istorija bei Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, Valstybės Tarybos nario, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojo Donato Malinausko (1869-1942) tragiškas likimas. Signataras nuo 1937 metų gyveno Alvito dvare, iš čia buvo ištremtas į Sibirą.

Dabartinis dvaro valdytojas Viktoras Jencius pristatė dailininko Mindaugo Skudučio sukurtą portretą, kuris ateityje atras garbingą vietą atsikuriančiame dvare. Renginyje taip pat buvo pristatytas neseniai aptikta, Čekijoje publikuota,  D. Malinausko rašyta telegrama Čekoslovakijos Prezidentui Tomašui Garikui Masarikui, atskleidžianti draugišką asmeninį ryšį tarp signataro ir Čekoslovakijos Prezidento su kuriuo D. Malinauskui teko susitikti jam studijuojant Čekoslovakijoje. Signataras telegramoje rašė:

„Nors aš dar jaunystėje tvirtai tikėjau pavergtų tautų, ypač tų, kurios turėjo didingą praeitį, išsivadavimu, bet anuomet, prieš trisdešimt metų, kai turėjau garbės matyti jauną mano bendramokslių mylimą profesorių, kurį pažangiosios studentijos suvažiavime, vykusiame per jubiliejinę parodą Prahoje, mes ant rankų įnešėme į Žofino salę, negalėjau net nujausti, kad turėsiu galimybę pasveikinti Jo Ekscelenciją kaip Čekoslovakijos Respublikai visais atžvilgiais draugiškos Lietuvos Respublikos pasiuntinys jo sugrįžimo į tėvynę, tęsiant nuolatinį darbą savo tautos labui, keturiasdešimtųjų metinių proga. Šiandien lietuvių tautos, kurios didžioji dalis vėl laisva, ir jos vyriausybės vardu sveikinu išsilaisvinusių Čekoslovakijos tautų suverenų vadovą, gėriuosi tikriausiai greit pamatysimais nuostabiais jau dabar visiems matomų žygių, galinčių kilti tik iš didžiulės meilės ir atkaklaus darbo, kuris tetampa ryškiu pavyzdžiu mūsų būsimoms kartoms, rezultatais. Tegul dar daug metų gyvena ir Čekoslovakijos bei žmonijos labui dirba tautos vadas ir gražiausias perlas, karštai mylimas tėtušis Masarykas! Pagarba!“

Renginyje taip pat buvo prisiminta Vytauto didžiojo karsto gamybos istorija. D. Malinauskas tikėjo, kad yra Gediminaičių palikuonis, todėl jo pareiga tinkamai pagerbti ir įamžinti savo protėvio – Vytauto Didžiojo – atminimą. Tam tikslui  jis paaukojo 1000 litų, toliau rinkliavos reikalus patikėjęs Šaulių sąjungai. Vinco Grybo sukurtas didingas sarkofago projektas sulaukė ir prezidento Antano Smetonos palankumo. Tačiau dėl nepalankių aplinkybių buvo įgyvendintas paprastesnis stačiakampio formos plieninis karsto su nukeliamu Vyčio kryžiumi dekoruotu dangčiu, reljefine raižytų ąžuolo lapų juosta bei lietomis kaukolėmis puoštais šonais, projektas, kurį 1933 m. sukūrė Petras Rimša. Šiuo metu karstas yra eksponuojamas Vilniaus Arkikatedroje.

Dabartiniai Alvito dvaro valdytojai nori atgaivinti ne tik išlikusį, kultūros vertybe paskelbtą, spirito varyklos pastatą, tačiau ir puoselėja iškilaus Lietuvos valstybės kūrėjo atminimą, kurio pėdsakas buvo paliktas ir šiame dvare – V. Jencius parašė monografiją apie D. Malinauską, sako turintis medžiagos dar vienai knygai… o Alvito dvarą planuojama paversti jaukia, kultūrą ir istoriją puoselėjančia vieta.

The post Alvito dvare prisiminta signataro, diplomato D. Malinausko veikla ir tragiška lemtis appeared first on Voruta.

Kovo 10 d. Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įteikta Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija istorikui Vaidui Baniui.

Po premijos įteikimo istorikas prisipažino nustebęs, kad ji jam buvo paskirta bei kuklinosi: „Niekada nemaniau (nemanau ir dabar), kad tokio apdovanojimo esu vertas“. Kviečiame iš arčiau susipažinti su laureatu, jo darbais bei vingiuotą kelią į istoriją.

Kaip sako pats Vaidas Banys, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, galiausiai tėvų paskatintas, jis atsisėdo į savo roges. Istoriniai pasakojimai, kurių Kėdainių kraštas yra labai dosnus, iš jo lūpų liejasi tarsi iš gausybės rago ir žinių, rodos, niekada nepristinga. Nors pats Vaidas kuklinasi: „Man tų žinių nuolat trūksta…“. Šiuo metu Kėdainių krašto muziejuje istoriku dirbantis ir Kėdainių apylinkėse gidaujantis pašnekovas, kartu su gerai žinomu fotografu kėdainiečiu Vydu Bečeliu taip pat neseniai išleido ir knygą – albumą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“. Tiesa, tai – ne pirmoji ir tikriausiai dar ne paskutinė istoriko knyga. Tačiau apie viską nuo pradžių…

Vaidai, Jūs esate istorikas, kuris nesvajojo ir juo labiau neplanavo juo būti. Kaip taip gyvenime nutiko?

Nebuvau iš tų, kurių vaikystės svajonės išsipildė, kurie po mokyklos baigimo stojo į tuos mokslus, kurie juos nuvedė ten, kur norėjo. Dažnai (gal net dažniausiai) būna, kad net ir įstojęs bei baigęs „planuotą“ Alma Mater pamatai, kad svajotoje srityje tavo išsimokslinimas nelabai kam reikalingas. Arba, kad laukia „juoda“ konkurencija, kur prasimuša tik geriausieji. Arba tiesiog laikmetis pasikeičia. Man teko „išeiti į gyvenimą“ laikmečiu po sovietinės sistemos subyrėjimo, kai keitėsi viskas. Mano svajonės ir planai liko po viso to socialinio virsmo griuvėsiais. Tačiau su viskuo subyrėjo ir buvusios sienos, kas atvėrė galimybes pamatyti Vakarus. Buvau vienas iš pirmųjų tautiečių, kuris, padaręs ilgoką akademinę pertrauką, ten ir patraukė.

Jūsų kelias į istoriją buvo labai vingiuotas ir įdomus. Gal galėtumėte apie jį papasakoti?

Tų vingių buvo daug. Tai tikriausiai šeimos tradicija. Mano tėtį jaunystėje likimas taip pat blaškė po pasaulį. Tik tai buvo kitas – totalitarinis rytų pasaulis. Vykdamas pas tremtyje gyvenančią šeimą, jis išmaišė Sibiro platybes, dirbo sunkiausius darbus, pažino pačias įvairiausias kultūras. Man panaši patirtis teko jau Vakarų pasaulyje. Tie pasauliai sunkiai palyginami savo prigimtimi ir tradicijomis. Tačiau visur buvo ir bendrų bruožų. Tėčiui Sibire teko bendraut tiek su amžiais čia gyvenusių tautų, tiek per sovietines represijas čia atsidūrusiu jaunimu – „banderais“, totoriais ir t. t. Man teko pažinti  klestinčią visuomenę iš viso pasaulio, po, kaip ir aš,  įvairiausių virsmų atklydusių kultūrų atstovus. Daugelis jų tapo mano bičiuliais. Ofisų valymo firmoje draugavau su nuo karo atbėgusiu somaliečiu, padavėjo įgūdžių mokė nuo nepakeliamo teroro emigravusi baltųjų bėglių iš PAR porelė. Po naktinės pamainos tekdavo vykti tiesiai į paskaitas koledže. Esekse geriausias draugas buvo rumunas, Londone kambariokai buvo tarpusavio etninę nesantaiką iš gimtinių atsivežę slovakai ir vengrai. Abu minėtus pasaulius vienijo bendras bruožas – atvykėlių su duona niekas nelaukė, ją tekdavo pirmiausiai susirast ir užsidirbt sunkiausiais darbais. Visa ši patirtis tikriausiai ir buvo vienas iš dalykų, užgrūdinęs visam gyvenimui. Grįžus į Lietuvą, nebebaugino jokie darbai ir socialiniai iššūkiai. Po įvairiausių vingių istorija nenustoti domėtis skatino mama ir tėtis, kas taipogi suvaidino tam tikrą vaidmenį pasirinkimuose.

Dabar supratau, iš kur Jumyse tiek drąsos ir laisvės atvirai ir tiesiai reikšti savo mintis. Kas, beje, lietuviams dar nėra labai būdinga, nes daugelis tiesiog bijo būti savimi, būti kitokiais. Tam tikriausiai įtakos turi mūsų tautos istorinė patirtis. Kaip Jūs manote?

Lietuvių istorinė patirtis yra daugialypė. Be abejo, tam tikrose socialinėse situacijose baudžiauninko mąstymą galime įžiūrėti dažnai. Senas anekdotas apie velnią pragare, visiškai nesaugantį katilo su lietuviais – šie ir patys neleis saviems iš jo išlipti, puikiai atspindi mūsų mentalitetą. Lietuviai ar tie žmonės, kurie mūsų platumose gyveno iki susiformuojant „lietuvio“ tapatybei, visada turėjo „kunigaikščių“ valdomą visuomenę. Tai rodo įvairiausi tiek pavieniai istoriniai, tiek gausesni archeologiniai tyrimai. Tačiau tai buvo būdinga visoms visuomenėms. Kita vertus, bajoriškasis ir „laisvasis“ sluoksnis taip pat buvo gana gausus. Jis niekur nedingo. Gaila, pas mus nėra jokių panašios srities socialinės istorijos tyrimų, nors būtų labai įdomu sužinoti, kiek istoriniai „antspaudai“ daro įtaką dabarčiai. Jau seniai kalbame apie „dvi Lietuvas“, tačiau ir daugelis pasaulio valstybių dabar suskilusios į antagonistines visuomenes. Matome dvi „amerikas“, kurių viena be užuolankų tapatinama su iš gilios istorijos atėjusiomis „konfederatinėmis“ idėjomis. Matome ne taip ir toli nuo mūsų karą pradėjusį diktatorių, apsėstą pseudoistorinių fikcijų. Jo geopolitinis supratimas atsineštas iš XVIII a., nors Rusijai tragiški XIX a. vidurio Krymo karo ir Berlyno kongreso rezultatai visiems laikams demonstratyviai nurodė rusų carų įtakos zonas. Tačiau šią karčią istorinę patirtį naujasis „caras“ stengiasi ignoruoti, įtraukdamas ir mus į savų istorinių patirčių paieškas. Atėjus dienai „X“, kiekvienas individualiai turėsime rinktis, kaip elgtis.

Ir galim grįžti prie Kėdainių regiono, kuriame tokių pasirinkimų simbolių daugiau nei rasite Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Pradedant buvusia kryžiuočių piliaviete, kurią pastatė Vytautas, darydamas savo pasirinkimus, paminklais Baro konfederatams, 1831 ir 1863 metų sukilėliams, baigiant fronto linija Kėdainių priemiestyje, kurioje būrys gimnazistų ir kaimo bernų 1919 m. sustabdė Rusijos reguliarią kariuomenę. Visais šitais laikais atsirado gausybė vyrukų, paneigusių lietuvio prisitaikėlio prie visų sistemų įvaizdį. Taigi, savo istorijoje matome daug pavyzdžių, kaip netikėtai iš kažkur išlenda kokia nors herojų karta ir nulemia šalies raidą.

Kėdainių krašto muziejuje dirbate istoriku. Koks Jūsų darbas, ką veikiate?

Po istorijos studijų istorikais tampa retas. Patys atkakliausieji pasuka akademiniu keliu, negalintys moksliniam laipsniui aukoti kelių gyvenimo metų kartais atsisėda į muziejininko kėdę. Jei sėdi nedidžiausiame regioniniame muziejuje, tai tokių kėdžių būna labai mažai, tad negali interesantams parodyti pirštu į gretimus kabinetus, kuriuose darbu pasidalintų kokie nors ten sėdintys kitų istorinių epochų specialistai. Turi būt pasiruošęs atsakyti į bet kokį klausimą. Kada ir kokia intencija pastatytas kryžius kažkuriame šventoriuje, kada pirmą kartą paminėtas koks nors rajono kaimas, ar vertingas miesto pakelėje rastas senas šaukštas ir t. t. Privalai dalyvauti konferencijose, rašyti mokslinius ir publicistinius straipsnius, ieškoti regioninės medžiagos archyvuose ir visuose kituose įmanomuose šaltiniuose. Tiesiog dirbi istorinį tiriamąjį darbą.

Ar turite mėgstamą istorijos laikotarpį? Jei taip, koks tai laikotarpis ir kodėl?

Akademinio istoriko ir istoriko praktiko darbai skirtingi. Pastarasis, jei dar dirba regioninėje įstaigoje, kaip jau minėjau, dažnai neturi privilegijos apsibrėžti savo tyrinėjimų interesus chronologinėmis ribomis ar mėgstamais laikotarpiais. Nepasakysi įstaigos vadovui, kad aš labai mėgstu, pvz., gediminaičius ir domėsiuosi tik jais. Atsakys, pirmiausia juos surask Kėdainiuose ir tada nagrinėk į sveikatą. O tai nebus labai lengva. Turi rasti pomėgius tarp to, kas yra. Ačiū Dievui, Kėdainių regione yra ypač turtingos istorinių temų „kasyklos“, tad susirasti įdomių temų nesudėtinga. Karyba, architektūra, priešistorinis laikotarpis, dvarai – gali mėgautis šiomis temomis lig pensijos ir ilgiau, jau sėdėdamas kur ant krosnies.

O koks yra Jūsų asmeninės istorijos mėgstamiausias gyvenimo laikotarpis?

Kad žinokit neturiu mėgstamiausio. Visi gyvenimo laikotarpiai nuo pat žaidimų savo barako smėlio dėžėj gimtajame „memese“ iki pat dabar yra įdomūs. Mano kartai Dievulis nepagailėjo sėkmės gyventi „įdomiais laikais“, kurie, priešingai nuo mano senelių kartos, nebuvo tokie žmogėdriški. Mirties grėsmę dar ankstyvoje jaunystėje sausio įvykiuose teko tik pajausti, bet nepatirti, už ką savo laikams esu dėkingas. Jei jau labai reikia kažką pabrėžti asmeninėje istorijoje, tai gal studentiški metai buvo išskirtiniausi.

O kas tokio įdomaus ir išskirtinio jais nutiko – vietoje studijavimo vyko studentavimas?

Nesunkiai atspėjote (šypsosi). Įstojęs į VDU 1997 m., ten dar radau švietimo sistemos nesuniveliuotą „pasaulį“. Įvairiuose fakultetuose dar buvo daug pačių įdomiausių „personažų“, priviliotų dėl naujoviškos „artes liberales“ studijų sistemoje atsiradusios atmosferos. Bendraujant su jais visais, studijoms ne visada likdavo laiko (juokiasi). Džiaugiuosi, kad Donelaičio rūmuose suspėjau pajausti jau tik pirmojo universiteto dešimtmečio studentų prisiminimuose likusią „VDU dvasią“, klausyti paskaitų pas tokią legendą kaip dr. Gintarą Beresnevičių.

Be istoriko darbo Kėdainių krašto muziejuje taip pat ir gidaujate Kėdainių mieste. Apie ką dažniausiai pasakojate miesto svečiams arba vietiniams, norintiems geriau išmanyti savo miesto ar rajono istoriją?

Pirmiausiai pasiklausiu, ką svečiai ar vietiniai nori sužinoti. Jei tai žingeidūs žmonės, bandau pradėti pasakoti nuo miesto užgimimo, kas, Kėdainių atveju, yra komplikuota. Gyvenvietės ištakos siekia priešistorinius laikus, tad tenka pradėti nuo istorinių hipotezių. Nevėžio slėnis, administracinių laukų sistema, kryžiuočių pilių ir archeologinės mįslės, šventviečių įtaka, Gaidinė ir Šv. Jurgio kalnas, Astikaitis ir pirmasis dvaras, reformacija ir kontrreformacija, miesto įsikūrimas ir jo suklestėjimas, Radvilos ir Tvanas, škotai, unikali urbanistika ir daugelis kitų kertinių miesto pažinimui temų. Grupėms iš karto pasakau, kad per vieną ekskursiją, kaip išsireiškėte, geriau išmanyti savo miesto ar rajono istoriją niekaip nepavyks. Kėdainiai nėra, turistiniais terminais, „valandinis miestas“, tad svečiams visada sakau „iki pasimatymo“, o vietiniams palinkiu daugiau domėtis savo kraštu.

O kokios istorijos, iš Jūsų asmeninės patirties, sulaukia didžiausio susidomėjimo?

Susirinkusios grupės būna labai skirtingos. Atvyksta žmonės, niekada gyvenime nebuvę Kėdainiuose, pasitaiko ypač gerai istorijoje pasikaustę žinovai. Daugelio interesai skirtingi. Tarp dominančių temų yra miesto iškilimas, škotų atvykėlių gyvenimas. Žmones labai traukia vadinamoji „genius loci“ – vietos dvasia ir paslaptys. Gatvės, skersgatviai, rinkos, šventoriai, rūsiai retai palieka abejingą.

Stebiuosi ir žaviuosi Jūsų atminties galimybėmis… Kaip įmanoma tiek daug visko žinoti?

Nežinau, koks matas pamatuoja žinių gausą, aš save vertinu gerokai skeptiškiau. Man tų žinių nuolat trūksta… O apie savo atminties galimybes aš galvoju visai blogai (juokiasi).

Pamenu, prieš kelerius metus rengiau gana įdomią ir pikantišką temą apie Kėdainių apylinkėse buvusius viešnamius. Sudėtinga buvo rasti pašnekovą, ką nors žinantį šia tema. Ir tuomet man kažkas rekomendavo kreiptis į Jus. Buvau sužavėta Jūsų žiniomis ir įdomiais pasakojimais. Iš kur tokios žinios apie viešnamius – domėjotės specialiai ar aptikote jas natūraliai domėdamasis Kėdainių krašto istorija?

Ne, viešnamiai nėra mano domėjimosi sritis (juokiasi). Vien tik specialiai domėdamasis kažkuria istorine tema, lokalios istorijos ekspertu netapsi. Krašto istorijos tyrimų metodika skiriasi nuo karybos, švietimo ar socialikos tyrimų. Žinybiniai archyvai pateikia daug informacijos, tačiau „genius loci“ pažinimui tenka domėtis viskuo. Juo labiau austerijose, miestų smuklėse ar užvažiuojamuose namuose archyvų nebuvo, šinkorkos klientų registracijos nevedė (šypsosi). Linksmų mergaičių, kaip ir bet kokios socialinės dėlionės mozaika, dėliojama iš žinutės spaudoje, užuominos senolio prisiminimuose, skundo policijai, sakinio memuaruose ir kitų šaltinių. Norint suprast bendrą kontekstą, klasikiniai istoriniai tyrimo metodai čia nepakankami. Tenka skaityt grožinę literatūrą ir poeziją, vartyt liaudies dainų rinkinius.

Ir vis tik „Vorutos“ skaitytojams prašau priminkite gerai visiems žinomos dainos „Šalia kelio karčiama“ istoriją…

Tai tik viena iš daugybės kažkada populiarių dainų, skirtų aptariamai „problematikai“… Mūsų folklore buvo gausu dainų, kuriose raudama apie „voratinkliais apėjusias stakleles, kol aš karčemoj gėriau“, sesulės raginamos nepapulti į sąvadautojų pinkles ir „nesiskubinti į margą karčemėlę, kur šinkorkėlė tave greit pavilios“, o berneliui nejoti pas mergelę, kuri „trotija vainikėlį“ ir „vakar, užvakar karčemoje gėrė su ulonais kareiviais“. „Mergelės iš karčemėlės“ buvo populiarios smerkiančių, pamokančių ar tiesiog dainų apie sudaužytas širdis herojės. „Parduočiau turtus / Parduočiau laukus, / Parduočiau tėvų dvarą, – / Bent atvaduočiau / Jauną mergelę / Iš margos karčemėlės?“, – XIX a. viduryje kažkurioje Lietuvos vidurio užeigoje retoriškai klausė blogą mergaitę įsimylėjęs jaunuolis iš ne paties žemiausio socialinio sluoksnio. Tolimesnis dainos tekstas išduoda, kad net ir minėtais turtais merginos iš tos aplinkos išvilioti nepavyko. Galime spėlioti, ar aukas taip supančiodavo sąvadavimo sistema, ar tiesiog merginos tokiu būdu užsidirbdavo daugiau nei jai galėjo pasiūlyti tuometinis vidurinės klasės atstovas. Hitas „Šalia kelio karčiama“ į tuos klausimus irgi neatsako. Originaliame dainos tekste (ne beviltiškai iškraipytame iki užstalės dainuškos variante, kuris leidžiamas per radijo stotis) tiesiog pateikiama dar viena drama. Ji prasideda linksmai, kai ulonai atvyksta į karčemą išgerti mūsų laikais jau išnykusio gėrimo – žalio vyno. Ta proga pažymėsiu, kad žolininkei Reginai Banienei pavyko atkurti šio kadaise populiaraus gėrimo receptūrą. Taigi, prisiragavęs žaliojo, vienas iš dainos herojų užsimano nusipirkti karčiamos mergaitės „meilę“. Po sandorio tarp jaunuolių įvykęs dialogas vertas filmo scenarijaus su holivudiška pabaiga, retai būdinga lietuvių muzikiniam folklorui…

Kartais man susidaro įspūdis, kad norint būti geru istoriku, reikia būti ir neprastu matematiku – kažkuria prasme, mano nuomone, šie mokslai susiję… Pavyzdžiui, užsiminėte, kad norint atrasti kokių nors istorinių faktų, reikia analizuoti, tyrinėti, bandyti „suvesti galus“ dainose, posakiuose, tekstuose ir pan. Tiesiog reikalingas analitinis mąstymas.

Jūs teisi, istorija tam tikra prasme yra tikslusis mokslas. Kaip ir matematikoje, rezultatas yra vienas, o sprendimų būdų – keletas. Kartais tenka nugirsti, neva istoriją kaip kas nori, taip aiškina. Taip, hipotezės gali būti įvairios, tačiau faktai – nekintantys. Analitiniais metodais istorija gimininga teisėsaugos tyrėjams. Jie taip pat turi savo „istorinį faktą“ ir turi iškelti bei išnagrinėti įvairias hipotezes, kad „suvestų galus“.

Vaidai, neseniai su Kėdainių fotografu Vydu Bečeliu išleidote puikią knygą-albumą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“ apie istorines Kėdainių vietas. Kokios tai vietos? Kaip jas atrinkote savo knygai?

Dabar pristatoma knyga yra dabarties fotografijų albumas ne su istorija, bet su miesto istorijomis – apie gatvių, aikščių, dvarų ir kitų žmogaus kurtų objektų užgimimą ir gyvenimą. Objektus vaizdui rinko fotografas V. Bečelis, aš aprašiau tai, kas kūrė miestą ir jį supančią provinciją tokius, kokius juos mes matome dabar. Albume pateikiami trumpi esė apie Nevėžį, senamiesčio gatves, aikštes, provincijos bažnyčias ir dvarus bei kitus regiono istorinį vaizdą formavusius veiksnius.

O kaip ir kam kilo mintis išleisti knygą? Kam ji skirta?

Pirmi pokalbiai apie knygą su fotografu buvo maždaug prieš 10 metų… Jie buvo tapę malonia tradicija. Pašnekėdavom, kokius metus pailsėdavom nuo šnekų, po to vėl. Pirmas jautį už ragų griebė Vydas. Tačiau pirmasis bandymas labai nuvylė. Teko stabdyti leidybą. Diskusijose visiškai pakeitėm knygos konceptą. Nusprendėme atsisakyti klasikinio albumo vizijos. Albumo formatas ir turinys skirtas plačiausiai auditorijai. Platesne prasme jis ragina nuolat skubantį kėdainietį bent fotografijose „atrasti“, ką jis šimtus kartų pralekia paniręs savo rūpesčiuose. Gal pamatęs nuotrauką ir perskaitęs istoriją, kitą kartą sulėtins žingsnį ir kitomis akimis pažvelgs į namo plytų mūrą, gatvės vingį ar miesto aikštę. Gal pagaliau pastebės renesansinį frontoną ar gotikinį masverką. Įjungę kitą „vaizdo režimą“, kiekvienas galime pamatyti senąjį miestą, nors ir užmaskuotą namų rekonstrukcijomis, gatvių ir aikščių dangomis. Siauresne prasme albume sau įdomaus ras tiek meno ar intelektualių skaitinių mėgėjas, tiek tiesiog norintis pavartyti fotografijas, arba tiesiog ieškantis dovanos draugui kitoje šalyje.

Tai ne pirmoji ir ne vienintelė Jūsų knyga. Taip pat esate parašęs „Kėdainių dvaras. Sustabdytos akimirkos“. Ar jau galime ruošti savo akis kokiai nors naujai Jūsų knygai?

Taip, eilėje jau stovi „planas“, tačiau esu gan prietaringas ir apie nebaigtus darbus vengiu pasakoti. Labai jau dažnai išsipildo sena patarlė „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“… Šiek tiek palūkėkim (šypsosi).

Vaidai, labai dėkoju Jums už įdomų pokalbį ir linkiu toliau kurti įdomią profesinę savo istoriją. Jums tai puikiai sekasi!

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 1 (887), 2025

The post Vaidas Banys – įdomusis istorikas, neplanavęs juo tapti appeared first on Voruta.

Rasa Jakubauskienė, „Trakų žemės” laikraštis

Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kovo 10 d. buvo įteikta Vasario 16-osios akto signataro kultūros premija istorikui Vaidui Baniui.

Premijos laureatas dirba Kėdainių krašto muziejuje, tyrinėja krašto istoriją, leidžia knygas. Premijos įteikimo šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Onuškio bažnyčios klebonas Algimantas Gaidukevičius. Po to premijos vienas iš steigėjų gyd. Viktoras Jencius papasakojo, kokiomis aplinkybėmis buvo įsteigta premija ir kam ji buvo skirta ankstesniais metais.

V. Jencius įteikė premijos ženklą, kurį pagamino dailininkė Vėtrė Markevičiūtė, ir suteikė laureatui žodį. V. Banys papasakojo apie savo kūrybinį ir visuomeninės veiklos kelią Kėdainiuose.

Žemiau kviečiame skaityti „Trakų žemės“ redaktorės Rasos Jakubauskienės interviu su Vasario 16-osios akto signataro kultūros premijos laureatu Vaidu Baniu.

Vaidas Banys – įdomusis istorikas, neplanavęs juo tapti

Kovo 10 d. Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įteikta Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija istorikui Vaidui Baniui.

Po premijos įteikimo istorikas prisipažino nustebęs, kad ji jam buvo paskirta bei kuklinosi: „Niekada nemaniau (nemanau ir dabar), kad tokio apdovanojimo esu vertas“. Kviečiame iš arčiau susipažinti su laureatu, jo darbais bei vingiuotą kelią į istoriją.

Kaip sako pats Vaidas Banys, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, galiausiai tėvų paskatintas, jis atsisėdo į savo roges. Istoriniai pasakojimai, kurių Kėdainių kraštas yra labai dosnus, iš jo lūpų liejasi tarsi iš gausybės rago ir žinių, rodos, niekada nepristinga. Nors pats Vaidas kuklinasi: „Man tų žinių nuolat trūksta…“. Šiuo metu Kėdainių krašto muziejuje istoriku dirbantis ir Kėdainių apylinkėse gidaujantis pašnekovas, kartu su gerai žinomu fotografu kėdainiečiu Vydu Bečeliu taip pat neseniai išleido ir knygą – albumą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“. Tiesa, tai – ne pirmoji ir tikriausiai dar ne paskutinė istoriko knyga. Tačiau apie viską nuo pradžių…

Vaidai, Jūs esate istorikas, kuris nesvajojo ir juo labiau neplanavo juo būti. Kaip taip gyvenime nutiko?

Nebuvau iš tų, kurių vaikystės svajonės išsipildė, kurie po mokyklos baigimo stojo į tuos mokslus, kurie juos nuvedė ten, kur norėjo. Dažnai (gal net dažniausiai) būna, kad net ir įstojęs bei baigęs „planuotą“ Alma Mater pamatai, kad svajotoje srityje tavo išsimokslinimas nelabai kam reikalingas. Arba, kad laukia „juoda“ konkurencija, kur prasimuša tik geriausieji. Arba tiesiog laikmetis pasikeičia. Man teko „išeiti į gyvenimą“ laikmečiu po sovietinės sistemos subyrėjimo, kai keitėsi viskas. Mano svajonės ir planai liko po viso to socialinio virsmo griuvėsiais. Tačiau su viskuo subyrėjo ir buvusios sienos, kas atvėrė galimybes pamatyti Vakarus. Buvau vienas iš pirmųjų tautiečių, kuris, padaręs ilgoką akademinę pertrauką, ten ir patraukė.

Jūsų kelias į istoriją buvo labai vingiuotas ir įdomus. Gal galėtumėte apie jį papasakoti?

Tų vingių buvo daug. Tai tikriausiai šeimos tradicija. Mano tėtį jaunystėje likimas taip pat blaškė po pasaulį. Tik tai buvo kitas – totalitarinis rytų pasaulis. Vykdamas pas tremtyje gyvenančią šeimą, jis išmaišė Sibiro platybes, dirbo sunkiausius darbus, pažino pačias įvairiausias kultūras. Man panaši patirtis teko jau Vakarų pasaulyje. Tie pasauliai sunkiai palyginami savo prigimtimi ir tradicijomis. Tačiau visur buvo ir bendrų bruožų. Tėčiui Sibire teko bendraut tiek su amžiais čia gyvenusių tautų, tiek per sovietines represijas čia atsidūrusiu jaunimu – „banderais“, totoriais ir t. t. Man teko pažinti  klestinčią visuomenę iš viso pasaulio, po, kaip ir aš,  įvairiausių virsmų atklydusių kultūrų atstovus. Daugelis jų tapo mano bičiuliais. Ofisų valymo firmoje draugavau su nuo karo atbėgusiu somaliečiu, padavėjo įgūdžių mokė nuo nepakeliamo teroro emigravusi baltųjų bėglių iš PAR porelė. Po naktinės pamainos tekdavo vykti tiesiai į paskaitas koledže. Esekse geriausias draugas buvo rumunas, Londone kambariokai buvo tarpusavio etninę nesantaiką iš gimtinių atsivežę slovakai ir vengrai. Abu minėtus pasaulius vienijo bendras bruožas – atvykėlių su duona niekas nelaukė, ją tekdavo pirmiausiai susirast ir užsidirbt sunkiausiais darbais. Visa ši patirtis tikriausiai ir buvo vienas iš dalykų, užgrūdinęs visam gyvenimui. Grįžus į Lietuvą, nebebaugino jokie darbai ir socialiniai iššūkiai. Po įvairiausių vingių istorija nenustoti domėtis skatino mama ir tėtis, kas taipogi suvaidino tam tikrą vaidmenį pasirinkimuose.

Dabar supratau, iš kur Jumyse tiek drąsos ir laisvės atvirai ir tiesiai reikšti savo mintis. Kas, beje, lietuviams dar nėra labai būdinga, nes daugelis tiesiog bijo būti savimi, būti kitokiais. Tam tikriausiai įtakos turi mūsų tautos istorinė patirtis. Kaip Jūs manote?

Lietuvių istorinė patirtis yra daugialypė. Be abejo, tam tikrose socialinėse situacijose baudžiauninko mąstymą galime įžiūrėti dažnai. Senas anekdotas apie velnią pragare, visiškai nesaugantį katilo su lietuviais – šie ir patys neleis saviems iš jo išlipti, puikiai atspindi mūsų mentalitetą. Lietuviai ar tie žmonės, kurie mūsų platumose gyveno iki susiformuojant „lietuvio“ tapatybei, visada turėjo „kunigaikščių“ valdomą visuomenę. Tai rodo įvairiausi tiek pavieniai istoriniai, tiek gausesni archeologiniai tyrimai. Tačiau tai buvo būdinga visoms visuomenėms. Kita vertus, bajoriškasis ir „laisvasis“ sluoksnis taip pat buvo gana gausus. Jis niekur nedingo. Gaila, pas mus nėra jokių panašios srities socialinės istorijos tyrimų, nors būtų labai įdomu sužinoti, kiek istoriniai „antspaudai“ daro įtaką dabarčiai. Jau seniai kalbame apie „dvi Lietuvas“, tačiau ir daugelis pasaulio valstybių dabar suskilusios į antagonistines visuomenes. Matome dvi „amerikas“, kurių viena be užuolankų tapatinama su iš gilios istorijos atėjusiomis „konfederatinėmis“ idėjomis. Matome ne taip ir toli nuo mūsų karą pradėjusį diktatorių, apsėstą pseudoistorinių fikcijų. Jo geopolitinis supratimas atsineštas iš XVIII a., nors Rusijai tragiški XIX a. vidurio Krymo karo ir Berlyno kongreso rezultatai visiems laikams demonstratyviai nurodė rusų carų įtakos zonas. Tačiau šią karčią istorinę patirtį naujasis „caras“ stengiasi ignoruoti, įtraukdamas ir mus į savų istorinių patirčių paieškas. Atėjus dienai „X“, kiekvienas individualiai turėsime rinktis, kaip elgtis.

Ir galim grįžti prie Kėdainių regiono, kuriame tokių pasirinkimų simbolių daugiau nei rasite Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Pradedant buvusia kryžiuočių piliaviete, kurią pastatė Vytautas, darydamas savo pasirinkimus, paminklais Baro konfederatams, 1831 ir 1863 metų sukilėliams, baigiant fronto linija Kėdainių priemiestyje, kurioje būrys gimnazistų ir kaimo bernų 1919 m. sustabdė Rusijos reguliarią kariuomenę. Visais šitais laikais atsirado gausybė vyrukų, paneigusių lietuvio prisitaikėlio prie visų sistemų įvaizdį. Taigi, savo istorijoje matome daug pavyzdžių, kaip netikėtai iš kažkur išlenda kokia nors herojų karta ir nulemia šalies raidą.

Kėdainių krašto muziejuje dirbate istoriku. Koks Jūsų darbas, ką veikiate?

Po istorijos studijų istorikais tampa retas. Patys atkakliausieji pasuka akademiniu keliu, negalintys moksliniam laipsniui aukoti kelių gyvenimo metų kartais atsisėda į muziejininko kėdę. Jei sėdi nedidžiausiame regioniniame muziejuje, tai tokių kėdžių būna labai mažai, tad negali interesantams parodyti pirštu į gretimus kabinetus, kuriuose darbu pasidalintų kokie nors ten sėdintys kitų istorinių epochų specialistai. Turi būt pasiruošęs atsakyti į bet kokį klausimą. Kada ir kokia intencija pastatytas kryžius kažkuriame šventoriuje, kada pirmą kartą paminėtas koks nors rajono kaimas, ar vertingas miesto pakelėje rastas senas šaukštas ir t. t. Privalai dalyvauti konferencijose, rašyti mokslinius ir publicistinius straipsnius, ieškoti regioninės medžiagos archyvuose ir visuose kituose įmanomuose šaltiniuose. Tiesiog dirbi istorinį tiriamąjį darbą.

Ar turite mėgstamą istorijos laikotarpį? Jei taip, koks tai laikotarpis ir kodėl?

Akademinio istoriko ir istoriko praktiko darbai skirtingi. Pastarasis, jei dar dirba regioninėje įstaigoje, kaip jau minėjau, dažnai neturi privilegijos apsibrėžti savo tyrinėjimų interesus chronologinėmis ribomis ar mėgstamais laikotarpiais. Nepasakysi įstaigos vadovui, kad aš labai mėgstu, pvz., gediminaičius ir domėsiuosi tik jais. Atsakys, pirmiausia juos surask Kėdainiuose ir tada nagrinėk į sveikatą. O tai nebus labai lengva. Turi rasti pomėgius tarp to, kas yra. Ačiū Dievui, Kėdainių regione yra ypač turtingos istorinių temų „kasyklos“, tad susirasti įdomių temų nesudėtinga. Karyba, architektūra, priešistorinis laikotarpis, dvarai – gali mėgautis šiomis temomis lig pensijos ir ilgiau, jau sėdėdamas kur ant krosnies.

O koks yra Jūsų asmeninės istorijos mėgstamiausias gyvenimo laikotarpis?

Kad žinokit neturiu mėgstamiausio. Visi gyvenimo laikotarpiai nuo pat žaidimų savo barako smėlio dėžėj gimtajame „memese“ iki pat dabar yra įdomūs. Mano kartai Dievulis nepagailėjo sėkmės gyventi „įdomiais laikais“, kurie, priešingai nuo mano senelių kartos, nebuvo tokie žmogėdriški. Mirties grėsmę dar ankstyvoje jaunystėje sausio įvykiuose teko tik pajausti, bet nepatirti, už ką savo laikams esu dėkingas. Jei jau labai reikia kažką pabrėžti asmeninėje istorijoje, tai gal studentiški metai buvo išskirtiniausi.

O kas tokio įdomaus ir išskirtinio jais nutiko – vietoje studijavimo vyko studentavimas?

Nesunkiai atspėjote (šypsosi). Įstojęs į VDU 1997 m., ten dar radau švietimo sistemos nesuniveliuotą „pasaulį“. Įvairiuose fakultetuose dar buvo daug pačių įdomiausių „personažų“, priviliotų dėl naujoviškos „artes liberales“ studijų sistemoje atsiradusios atmosferos. Bendraujant su jais visais, studijoms ne visada likdavo laiko (juokiasi). Džiaugiuosi, kad Donelaičio rūmuose suspėjau pajausti jau tik pirmojo universiteto dešimtmečio studentų prisiminimuose likusią „VDU dvasią“, klausyti paskaitų pas tokią legendą kaip dr. Gintarą Beresnevičių.

Be istoriko darbo Kėdainių krašto muziejuje taip pat ir gidaujate Kėdainių mieste. Apie ką dažniausiai pasakojate miesto svečiams arba vietiniams, norintiems geriau išmanyti savo miesto ar rajono istoriją?

Pirmiausiai pasiklausiu, ką svečiai ar vietiniai nori sužinoti. Jei tai žingeidūs žmonės, bandau pradėti pasakoti nuo miesto užgimimo, kas, Kėdainių atveju, yra komplikuota. Gyvenvietės ištakos siekia priešistorinius laikus, tad tenka pradėti nuo istorinių hipotezių. Nevėžio slėnis, administracinių laukų sistema, kryžiuočių pilių ir archeologinės mįslės, šventviečių įtaka, Gaidinė ir Šv. Jurgio kalnas, Astikaitis ir pirmasis dvaras, reformacija ir kontrreformacija, miesto įsikūrimas ir jo suklestėjimas, Radvilos ir Tvanas, škotai, unikali urbanistika ir daugelis kitų kertinių miesto pažinimui temų. Grupėms iš karto pasakau, kad per vieną ekskursiją, kaip išsireiškėte, geriau išmanyti savo miesto ar rajono istoriją niekaip nepavyks. Kėdainiai nėra, turistiniais terminais, „valandinis miestas“, tad svečiams visada sakau „iki pasimatymo“, o vietiniams palinkiu daugiau domėtis savo kraštu.

O kokios istorijos, iš Jūsų asmeninės patirties, sulaukia didžiausio susidomėjimo?

Susirinkusios grupės būna labai skirtingos. Atvyksta žmonės, niekada gyvenime nebuvę Kėdainiuose, pasitaiko ypač gerai istorijoje pasikaustę žinovai. Daugelio interesai skirtingi. Tarp dominančių temų yra miesto iškilimas, škotų atvykėlių gyvenimas. Žmones labai traukia vadinamoji „genius loci“ – vietos dvasia ir paslaptys. Gatvės, skersgatviai, rinkos, šventoriai, rūsiai retai palieka abejingą.

Stebiuosi ir žaviuosi Jūsų atminties galimybėmis… Kaip įmanoma tiek daug visko žinoti?

Nežinau, koks matas pamatuoja žinių gausą, aš save vertinu gerokai skeptiškiau. Man tų žinių nuolat trūksta… O apie savo atminties galimybes aš galvoju visai blogai (juokiasi).

Pamenu, prieš kelerius metus rengiau gana įdomią ir pikantišką temą apie Kėdainių apylinkėse buvusius viešnamius. Sudėtinga buvo rasti pašnekovą, ką nors žinantį šia tema. Ir tuomet man kažkas rekomendavo kreiptis į Jus. Buvau sužavėta Jūsų žiniomis ir įdomiais pasakojimais. Iš kur tokios žinios apie viešnamius – domėjotės specialiai ar aptikote jas natūraliai domėdamasis Kėdainių krašto istorija?

Ne, viešnamiai nėra mano domėjimosi sritis (juokiasi). Vien tik specialiai domėdamasis kažkuria istorine tema, lokalios istorijos ekspertu netapsi. Krašto istorijos tyrimų metodika skiriasi nuo karybos, švietimo ar socialikos tyrimų. Žinybiniai archyvai pateikia daug informacijos, tačiau „genius loci“ pažinimui tenka domėtis viskuo. Juo labiau austerijose, miestų smuklėse ar užvažiuojamuose namuose archyvų nebuvo, šinkorkos klientų registracijos nevedė (šypsosi). Linksmų mergaičių, kaip ir bet kokios socialinės dėlionės mozaika, dėliojama iš žinutės spaudoje, užuominos senolio prisiminimuose, skundo policijai, sakinio memuaruose ir kitų šaltinių. Norint suprast bendrą kontekstą, klasikiniai istoriniai tyrimo metodai čia nepakankami. Tenka skaityt grožinę literatūrą ir poeziją, vartyt liaudies dainų rinkinius.

Ir vis tik „Vorutos“ skaitytojams prašau priminkite gerai visiems žinomos dainos „Šalia kelio karčiama“ istoriją…

Tai tik viena iš daugybės kažkada populiarių dainų, skirtų aptariamai „problematikai“… Mūsų folklore buvo gausu dainų, kuriose raudama apie „voratinkliais apėjusias stakleles, kol aš karčemoj gėriau“, sesulės raginamos nepapulti į sąvadautojų pinkles ir „nesiskubinti į margą karčemėlę, kur šinkorkėlė tave greit pavilios“, o berneliui nejoti pas mergelę, kuri „trotija vainikėlį“ ir „vakar, užvakar karčemoje gėrė su ulonais kareiviais“. „Mergelės iš karčemėlės“ buvo populiarios smerkiančių, pamokančių ar tiesiog dainų apie sudaužytas širdis herojės. „Parduočiau turtus / Parduočiau laukus, / Parduočiau tėvų dvarą, – / Bent atvaduočiau / Jauną mergelę / Iš margos karčemėlės?“, – XIX a. viduryje kažkurioje Lietuvos vidurio užeigoje retoriškai klausė blogą mergaitę įsimylėjęs jaunuolis iš ne paties žemiausio socialinio sluoksnio. Tolimesnis dainos tekstas išduoda, kad net ir minėtais turtais merginos iš tos aplinkos išvilioti nepavyko. Galime spėlioti, ar aukas taip supančiodavo sąvadavimo sistema, ar tiesiog merginos tokiu būdu užsidirbdavo daugiau nei jai galėjo pasiūlyti tuometinis vidurinės klasės atstovas. Hitas „Šalia kelio karčiama“ į tuos klausimus irgi neatsako. Originaliame dainos tekste (ne beviltiškai iškraipytame iki užstalės dainuškos variante, kuris leidžiamas per radijo stotis) tiesiog pateikiama dar viena drama. Ji prasideda linksmai, kai ulonai atvyksta į karčemą išgerti mūsų laikais jau išnykusio gėrimo – žalio vyno. Ta proga pažymėsiu, kad žolininkei Reginai Banienei pavyko atkurti šio kadaise populiaraus gėrimo receptūrą. Taigi, prisiragavęs žaliojo, vienas iš dainos herojų užsimano nusipirkti karčiamos mergaitės „meilę“. Po sandorio tarp jaunuolių įvykęs dialogas vertas filmo scenarijaus su holivudiška pabaiga, retai būdinga lietuvių muzikiniam folklorui…

Kartais man susidaro įspūdis, kad norint būti geru istoriku, reikia būti ir neprastu matematiku – kažkuria prasme, mano nuomone, šie mokslai susiję… Pavyzdžiui, užsiminėte, kad norint atrasti kokių nors istorinių faktų, reikia analizuoti, tyrinėti, bandyti „suvesti galus“ dainose, posakiuose, tekstuose ir pan. Tiesiog reikalingas analitinis mąstymas.

Jūs teisi, istorija tam tikra prasme yra tikslusis mokslas. Kaip ir matematikoje, rezultatas yra vienas, o sprendimų būdų – keletas. Kartais tenka nugirsti, neva istoriją kaip kas nori, taip aiškina. Taip, hipotezės gali būti įvairios, tačiau faktai – nekintantys. Analitiniais metodais istorija gimininga teisėsaugos tyrėjams. Jie taip pat turi savo „istorinį faktą“ ir turi iškelti bei išnagrinėti įvairias hipotezes, kad „suvestų galus“.

Vaidai, neseniai su Kėdainių fotografu Vydu Bečeliu išleidote puikią knygą-albumą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“ apie istorines Kėdainių vietas. Kokios tai vietos? Kaip jas atrinkote savo knygai?

Dabar pristatoma knyga yra dabarties fotografijų albumas ne su istorija, bet su miesto istorijomis – apie gatvių, aikščių, dvarų ir kitų žmogaus kurtų objektų užgimimą ir gyvenimą. Objektus vaizdui rinko fotografas V. Bečelis, aš aprašiau tai, kas kūrė miestą ir jį supančią provinciją tokius, kokius juos mes matome dabar. Albume pateikiami trumpi esė apie Nevėžį, senamiesčio gatves, aikštes, provincijos bažnyčias ir dvarus bei kitus regiono istorinį vaizdą formavusius veiksnius.

O kaip ir kam kilo mintis išleisti knygą? Kam ji skirta?

Pirmi pokalbiai apie knygą su fotografu buvo maždaug prieš 10 metų… Jie buvo tapę malonia tradicija. Pašnekėdavom, kokius metus pailsėdavom nuo šnekų, po to vėl. Pirmas jautį už ragų griebė Vydas. Tačiau pirmasis bandymas labai nuvylė. Teko stabdyti leidybą. Diskusijose visiškai pakeitėm knygos konceptą. Nusprendėme atsisakyti klasikinio albumo vizijos. Albumo formatas ir turinys skirtas plačiausiai auditorijai. Platesne prasme jis ragina nuolat skubantį kėdainietį bent fotografijose „atrasti“, ką jis šimtus kartų pralekia paniręs savo rūpesčiuose. Gal pamatęs nuotrauką ir perskaitęs istoriją, kitą kartą sulėtins žingsnį ir kitomis akimis pažvelgs į namo plytų mūrą, gatvės vingį ar miesto aikštę. Gal pagaliau pastebės renesansinį frontoną ar gotikinį masverką. Įjungę kitą „vaizdo režimą“, kiekvienas galime pamatyti senąjį miestą, nors ir užmaskuotą namų rekonstrukcijomis, gatvių ir aikščių dangomis. Siauresne prasme albume sau įdomaus ras tiek meno ar intelektualių skaitinių mėgėjas, tiek tiesiog norintis pavartyti fotografijas, arba tiesiog ieškantis dovanos draugui kitoje šalyje.

Tai ne pirmoji ir ne vienintelė Jūsų knyga. Taip pat esate parašęs „Kėdainių dvaras. Sustabdytos akimirkos“. Ar jau galime ruošti savo akis kokiai nors naujai Jūsų knygai?

Taip, eilėje jau stovi „planas“, tačiau esu gan prietaringas ir apie nebaigtus darbus vengiu pasakoti. Labai jau dažnai išsipildo sena patarlė „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“… Šiek tiek palūkėkim (šypsosi).

Vaidai, labai dėkoju Jums už įdomų pokalbį ir linkiu toliau kurti įdomią profesinę savo istoriją. Jums tai puikiai sekasi!

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ

The post Įteikta Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija appeared first on Voruta.

Facebooke atsirado tiesiog neįtikėtina fotografija – Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko sesuo Filomena Malinauskaitė.

Fotografijos metai 1914-ieji. Filomena Malinauskaitė, buvusi savo laiku Bukauciškių dvaro savininkė, buvo žinoma kaip knygnešė, įvairių lietuviškų organizacijų vadovė ir dalyvė. Tačiau savo senatvę leido brolio Donato Juozo Malinausko dvare Alvite. Iš ten buvo ištremta į Sibirą ir ten mirė. Jos kaip ir brolio ir brolienės palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje. Nuotrauką atrado p. Sigita Eidukonienė iš JAV. Dėkojame jai ir viešiname mūsų istoriografijoje.

„Trakų žemės“ informacija

The post Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko sesuo appeared first on Voruta.

Zita Aniulienė, Onuškio seniūnijos seniūnė, www.voruta.lt

1869 metais kovo 7 dieną Latvijoje gimė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  Donatas Malinauskas. Vėliau jo šeima daugelį metų gyveno  Jankovicuose, greta dabartinės Onuškio seniūnijos teritorijos esančiame kaime. Onuškio krašto žmonėse dar gyvas atminimas apie šį neeilinį žmogų. Dar galima pasivaikščioti įspūdinga liepų alėja, kuria vaikštinėjo Donatas Malinauskas, jo šeimos nariai, garbūs svečiai iš Vilniaus ir kitų kraštų. Dar yra žmonių, prisimenančių iškilių asmenų vizitus ir bajorų gyvenimo nuotrupas.

Kovo 8 dieną  Onuškio šventų apaštalų Pilypo ir Jokūbo  bažnyčioje paminėtos 155 – osios  Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko gimimo metinės.  Klebonas Algimantas Gaidukevičius, Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai,  Donato Malinausko giminaičiai Viktoras Jencius-Butautas, Bartas Markevičius, Donato Malinausko premijos laureatas Simonas Jazavita, jo giminaičiai, svečiai, onuškiečiai meldėsi už signatarą, kurio palaikai 1993 metų birželio 14 dieną  palaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje.  Meldėsi už signataro seserį Filomeną,  sutuoktinę Zofiją ir visą giminę. Klebonas priminė  tragišką Donato Malinausko lemtį. Lietuvos labui dirbęs, lietuvybę puoselėjęs, daugybę  iniciatyvų rėmęs  pats mirė iš bado tremtyje, tolimame Altajaus krašte. Klebonas  lygino Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko ir  palaimintojo Teofiliaus Matulionio likimus. Jie – neįtikėtinai  panašūs. Abu buvo ištremti, kalinti  Altajaus krašte, daug iškentėję, bet  neišsižadėję Lietuvos ir lietuvybės.

Signataro vaikaitis Tadas Stoma su žmona Jadvyga, gyvenantys JAV, ir giminaitis Viktoras Jencius – Butautas su žmona Žiedūna įsteigė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko vardo kultūros premiją.  Premija teikiama signataro vardą garsinantiems, jam artimas vertybes puoselėjantiems, aktyviai Lietuvos labui veikiantiems  asmenims. 2024 metų Donato Malinausko kultūros premija įteikta istorikui, muziejininkui, dirbančiam Kauno muziejuje Simonui Jazavitai. Prasminga, kad Viktoras Jencius – Butautas, papasakojęs apie Donato Malinausko nuveiktus darbus,  premiją įteikė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Onuškyje – miestelyje, kurio bažnyčios šventoriuje ilsisi pats Nepriklausomybės Akto signataras. Onuškyje –  kuris yra 2024 metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

Premijos laureatą Trakų rajono savivaldybės mero Andriaus Šatevičiaus   vardu sveikino mero patarėja Evelina Kislych – Šochienė, laureato  šeimos nariai, giminaičiai, laikraščio ,,Trakų žemė“ redaktorius Juozas Vercinkevičius, 2022 metų premijos laureatė Daiva Vilkelytė, Onuškio seniūnijos seniūnė Zita Aniulienė.

Minėjimas tęsėsi Onuškio Donato Malinausko pagrindinėje mokykloje. Direktorė Rima Blikertienė sveikino mokyklos bendruomenę ir svečius su artėjančia Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena.  Skambėjo Lietuvos Respublikos himnas.  Mokiniai, vadovaujami darbščių, kūrybingų mokytojų, paruošė nuotaikingą programą. Dainavo muzikos mokytojos Gražinos Kulbickienės vadovaujami pradinukai ir vyresniųjų klasių mokiniai, šokio  sūkuryje sukosi  geografijos mokytojos Nijolės Česnulevičienės ugdytinių poros, skambiais balsais užbūrė  mokinės Milana Ravda ir Nėja Svitovaitė. Direktorės pavaduotoja ugdymui Stasė Masilionienė  visus pasirodymus meistriškai sujungė į vieną visumą, o  dalyvius jungė pasididžiavimo Lietuva jausmas drauge dainuojant   dainą Antano Baranausko žodžiais  ,,Giedu dainelę“ .

Paminėjome Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko 155-ąsias gimimo metines, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, užmezgėme naujas pažintis.

Žmonės, kartą apsilankę Onuškyje, grįžta… Onuškis kviečia ir laukia, juolab,  kad mes 2024 metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Vyks dar daug įdomių, įtraukiančių renginių.

The post Onuškyje paminėtos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko 155- osios gimimo metinės ir įteikta Donato Malinausko premija appeared first on Voruta.

Kovo 12 d., sekmadienį, 11.00 val. Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje (Mokyklos g. 2A, Onuškis, Trakų r.) kleb. kun. Algimantas Gaidukevičius aukos šv. Mišias už signataro Donato Malinausko šeimą.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko premija skiriama asmeniui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei Lietuvos piliečių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės.

Šios nuo 2012 m. teikiamos premijos laureatai: mons. Alfonsas Svarinskas (2012), Juozas Vercinkevičius (2012), habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), Nijolė Balčiūnienė (2014), Gintaras Songaila (2015), dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018), Vytautas Dailidka (2019), Algirdas Grigaravičius (2020), dr. Jurgita Žasinaitė-Gedminienė (2021), Daiva Vilkelytė (2022)

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos steigėjai – signataro vaikaitis Tadas ir Jadvyga Stommos bei gydytojai Žiedūna ir Viktoras Jenciai.

VšĮ  Signataro Donato Juozo Malinausko muziejus

(Alvito g. 12, Alvito k., Vilkaviškio r.)

The post Rimai Blikertienei bus įteikta Vasario 16-osios Akto Signataro Donato Malinausko kultūros premija appeared first on Voruta.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Lietuvos užsienio politikos ašis visą nepriklausomybės laikotarpį sukosi apie Vilniaus problemą. Iš šio taško į savo kaimynus žvelgė Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ir vylėsi, kad tokios pozicijos laikosi ne tik ministrai, bet ir ministerijų darbuotojai. Būtent dėl Vilniaus 1930 m. vasario mėnesio pradžioje komplikavosi santykiai su Estija.

Problemų santykiuose su estais buvo ir anksčiau. 1929 11 07 „Lietuvos aidas“ (1) rašė apie priežastis, kodėl vėluojama pasirašyti prekybos sutartį tarp Lietuvos ir Estijos. Paminėta Estijos orientacija į Varšuvą buvo viena iš svarbiausių priežasčių. Dar viena priežastis ta, kad nenorėjo taikyti avantažo Lietuvai, kai jis buvo taikomas suomiams, latviams ir SSSR. Lietuva, taikydama klauzules sutartyse su Baltijos valstybėmis, to paties tikėjosi ir iš jų. Tačiau kitaip problemas matė estų vyriausybė, ir, matyt, čia būta ir mūsų diplomatinio korpuso klaidų. Prekybos sutartis su estais buvo pasirašyta tik 1931m. sausio 16 d. (2) 1930 m. pabaigoje Užsienio reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas dėl Donato Malinausko siuntimo į Estiją, nes lenkiška estų orientacija kėlė nerimą Lietuvai. (3)

Nežiūrint to, kad Lietuvos atstovai domėjosi būsimuoju Estijos vyriausybės vadovo Otto Strandmano vizitu į Lenkiją ir klausė, ar vadovas pakeliui apsilankys Vilniuje, (4) vizitas nepateisino lietuvių lūkesčių. Estų vyriausybės vadovas 1930 02 08 į Lenkiją vyko per Turmantą, papuoštą lenkų ir estų vėliavomis. Tą pačią dieną, 20 val. 40 min. traukiniu atvyko į Vilnių, kur buvo iškilmingai sutiktas lenkų okupacinės valdžios. (5) Stotyje buvo surengta priėmimo vakarienė. Jos metu Vilniaus vaivada Vladislovas Rackevičius kreipėsi į estų valstybės galvą ir padėkojo, kad pakeliui sustojo Vilniuje, „šiaurės rytų lenkų respublikos provincijos centre ir „Jagelonų“ idėjos lopšy.“ (6) O. Strandmanas atsakomojoje kalboje akcentavo, kad yra „mieste, kuris turi tokią istoriją ir kuris davė praeity Lenkijai taip vertingus vyrus Mickevičių ir Pilsudskį. Po savo kalbos O. Strandmanas pakėlė taurę už Vilniaus miestą ir lenkų valstybę.“ (7) Vėliau estų valstybės delegacija išvyko į Varšuvą.

Lietuva negalėjo abejingai stebėti tokios įvykių raidos, viskas toliau tik blogėjo. Lenkijos prezidentas davė sutikimą R. Ručinskui eiti Estijos konsulo pareigas Vilniuje. (8) Tokiais savo veiksmais Estija pažeidė neutralitetą Vilniaus klausimu. D. Malinauskas nuo 1930 m. sausio vidurio (9) iki vasario mėnesio antros pusės, (10) lankėsi Vilniuje ir savo akimis galėjo stebėti O. Strandmano vizitą. Lietuvos vyriausybė ėmėsi veiksmų, iš Talino buvo atšauktas diplomatas J. Aukštuolis, į jo vietą 1930 m. liepos mėn. buvo paskirtas K. Šumauskas. (11) Tačiau reikalai negerėjo, todėl buvo sumanyta (ne be prezidento A. Smetonos patarimo) siųsti į Taliną D. Malinauską. Tiesa, kelis kartus D. Malinauskui prezidentas siūlė atstovo vietą Prahoje, paskutinį kartą 1930 m. kovo mėnesį T. Masaryko 80-čio paminėjimo proga. Tačiau D. Zaunius trukdydavo tokiems paskyrimams ir išvykimams. D. Zauniaus diplomatinius sugebėjimus D. Malinauskas vertino kritiškai ir laikė jį atsakingą ne tik už pablogėjusius santykius su čekais ir jugoslavais, bet ir dėl pašlijusių santykių su Vatikano atstovu nuncijumi R. Bartaloni. (12) Dėl neatsakingų D. Zauniaus žodžių Šventojo sosto atžvilgiu ir ironiškos pastabos: „Kadangi Vatikanas neturi armijos, jokių komplikacijų būti negali“ (13), pašlijo diplomatiniai santykiai su Vatikanu, Lietuvos pozicija kovojant dėl Vilniaus susilpnėjo. Nuncijus ne be pagrindo vadino kai kuriuos vyriausybės narius masonais. (14) D. Malinausko katalikiškos pažiūros buvo nepriimtinos D. Zauniui ir daliai Lietuvos diplomatinio korpuso narių, kuriems nebuvo tolimos komunistų ir masonų idėjos.

Būtent dėl Vilniaus kilusios problemos vertė keisti Lietuvos atstovą Estijoje. O. Strandmano vyriausybė atsistatydino 1931 02 03. (15) Tiesa, 1931 02 12 sudarytame naujame Estijos ministrų kabinete (16) nebuvo polonofilų O. Strandmano ir Rebane’io. Juos pakeitė Janas Tonissonas (Jaan Tõnison) ir kiti asmenys, žinomi kaip Skandinavijos ir Baltijos šalių vienybės interesų gynėjai. (17) „Lietuvos žinios“ 1931 03 12 pranešė, kad nuo kovo 15 d. Estijai paskirtas naujas Lietuvos atstovas. (18) „Lietuvos aidas“, pranešdamas apie D. Malinausko paskyrimą, pažymėjo, kad tai vienas iš nedaugelio tautiškai susipratusių bajorų. (19) Kovo 17 d. konfidencialiu laišku Teisių–Administracijos Departamento direktorius J. Aukštuolis informavo K. Šumauską, kad šis privalo užleisti savo butą Taline D. Malinauskui, o pats susirasti kitą. (20) D. Malinauskas atvyko į Taliną ne 1931 04 26 (21), o 1931 04 23 ir nuo balandžio 30 d. pradėjo oficialiai eiti savo pareigas. (22) Skirtingai nei į Prahą, į Taliną jis atvyko su visa šeima, tai yra su žmona Zofija ir dukterimi Marija. Prieš paskiriant D. Malinauską atstovu Estijoje, buvo pažadėta, jeigu dabartinė Estijos vyriausybė atsisakys O. Strandmano vyriausybės lenkofiliškos politikos Lietuvos atžvilgiu, po poros mėnesių suteikti įgaliotojo ministro titulą. (23)

Nerimą Estijai kėlė Vokietijos ultimatumas dėl nusavintų Estijos dvarų atlyginimo Vokietijos piliečiams. (24) Lietuvai taip pat nebuvo svetimos šios problemos. Savo laiku D. Malinauskas gynė dvarininkę Bondienę, kurios byla turėjo ne tik politinį atspalvį, bet ir žemės nuosavybės tęstinumo aspektą.

Balandžio 29 d. „Lietuvos aidas“ informavo savo skaitytojus, kad D. Malinauskas balandžio 28 d. Taline „vizitavo estų užsienio reikalų ministerį Tõnissoną, viceministerį Helntą ir kitus užsienių reikalų ministerijos aukštesnius valdininkus“. (25) Apie priėmimą pas Estijos užsienio reikalų ministrą D. Malinauskas rašė, kad „vizitas išsivystė į ilgesnį ir labai malonų pasikalbėjimą, kuriame jisai visiškai sutiko su manim, kad didesnieji mūsų kaimynai stengiasi trukdyti mūsų valstybių savitarpio solidariškumo pastangas, galinčias dar daugiau stiprinti mūsų atsparumą jų įtakai, sudarančiai pavojų mūsų nepriklausomybei; kad tampresnis susidraugavimas su didesniu ir stipresniu daugiausiai baigiasi silpnesnio išnaudojimu ir, kad nedidelės ir solidariškai elgsiančiosios, vardan bendrųjų interesų, trys mūsų valstybės galėtų sudaryti jėgą neprileidžiančią prie mūsų šalių balkanizavimo.“ (26) D. Malinauskas minėtame pranešime pastebi, kad užsienio reikalų ministras buvo nustebintas, kad jo titulas neatitinka Estijos atstovo Kaune titulo.

Vizitas pas valstybės galvą Konstantiną Patsą (Konstantin Päts) įvyko 1931 04 30. Jo metu buvo atsiribota nuo Strandmano vyriausybės poelgių. D. Malinauskas 1931 05 06 pranešime teigia, kad vyriausybės vadovas K. Pätsas patvirtino, jog Strandmano „sustojimas Vilniuje buvo vilingai lenkų suruoštas netikėtumas ir buvo ne mažiau nemalonus estams kaip ir lietuviams; kvalifikavo šį žygį, kaipo brutališką elementarių etiketo dėsnių paniekinimą, kurie neleidžia vienam Valstybės Galvai, vizituojant antrąjį, prieš pasimatymą su juo, daryti panašius žygius ir prakalbas, ypatingai dar ant tiek ginčijamosios teritorijos.“ (27) Be to, D. Malinauskas rašė: „Ponas Päts išreiškęs vilties,

kad Lietuvos Vyriausybė nepanorės, kad aš turėčiau visuose susirinkimuose užleisti vietą ne tik lenkų atstovui, bet ir latvių.“ (28) Keistokai ir kaip pasiteisinimas atrodo J. Aukštuolio prierašas paraštėje pacituoto D. Malinausko pranešimo, kad lenkų ir latvių pasiuntiniai daug seniau akredituoti.

Nuo pirmųjų buvimo Taline dienų, D. Malinauskas aktyviai ėmėsi darbo. Viena iš užduočių, iškeltų D. Malinauskui vykstant į Taliną, buvo traukinių eismo sureguliavimas. D. Malinauskas 1931 05 16 dienos rašte D. Zauniui nurodė, kad dėl „pozicijos, kurią Estijos geležinkelių valdyba yra užėmusi Lietuvos nenaudai Tarptautinėse Susisiekimo konferencijose, kalbėjau tarp kito ko, pirmojoje audiencijoje su Užsienio Reikalų Ministeriu ponu Tõnissonu balandžio mėn. 28 d., išreiškiant pageidavimą duoti atitinkamą instrukciją Estijos delegatui konferencijoje arba geriau paskirti kitą delegatą vietoje pono Ijemo, kuris visose konferencijose karščiausiai gynė lenkų interesus negu patys lenkų delegatai.“ (29) Ką tik cituotame laiške D. Malinauskas užsiminė ir apie gegužės 3 d. iškilmes Taline bei galimus pakeitimus lenkų diplomatinėje atstovybėje Estijoje. Anot jo, lenkai ne tik sumanė pakeisti savo ministrą Estijoje Libickį, bet ir „atsiųsti čia „gastrolėms“ plačiai žinomą ir gerbiamą savo veikėją p. Lednickį, kurs prieš 20 metų buvo superarbitru vienoje mano garsioje byloje su lenkų veikėju kun. Cyraskiu, palaikant mano arbitrų prof. Romerio, Janulaičio ir Mykolo Šleževičiaus pusę.“ (30)

D. Malinauskui dirbant Taline, pagyvėjo kontaktai tarp abiejų valstybių, buvo suruoštos ne vienos futbolo varžybos. Nežiūrint to, kad D. Malinauskas jam iškeltas užduotis Estijoje įvykdė, D. Zaunius neskubėjo pildyti duotų pažadų. Baltijos valstybių vienybė, kurios siekė ir D. Malinauskas, buvo nenaudinga didiesiems kaimynams Rusijai ir Lenkijai.

1931 m. lapkričio 4 d. „Dienos Naujienos“ informavo savo skaitytojus, kad šiomis dienomis D. Malinauskas atvykęs į Kauną tarnybos reikalais ir kad diplomatiniuose sluoksniuose kalbama, kad į Estiją nebegrįšiąs ir bus paskirtas į kitą valstybę. (31) Tik atsistatydindamas D. Malinauskas tikėjosi atkreipti visuomenės dėmesį į painią ir neveiksmingą Lietuvos užsienio politiką, vadovaujamą D. Zauniaus.

Kivirčai ministerijoje ilgai neužsitęsė. D. Malinauskas, dar būdamas Taline, 1931 08 14 parašė atsistatydinimo pareiškimą. Tai liudija pareiškime esantys pataisymai: vieta „Talinas“ pataisyta į „Kaunas“, o vietoje mėnesio „rugpjūtis“ – ranka pataisyta „lapkritis“. Pareiškimą ministerija gavo 1931 11 16. D. Zaunius kairiame kampe užrašė „paliuosoti su lyg prašymu 1931 11 16“.

Atsistatydinimo prašyme užsienio reikalų ministrui D. Zauniui rašoma: „Prieš paskiriant mane Lietuvos atstovu Estijai, man buvo Tamstos pareikšta, kad taktikos sumetimais aš važiuosiu Talinan kaipo charge d‘affaires ir kuomet dabartinė Estijos Vyriausybė pareikš, kad ji neigia ankstesnės p. Strandmano vyriausybės lenkomanišką politiką mūsų atžvilgiu, po poros mėnesių gausiu Įgaliotinio ministerio titulą.

Šitas dalykas visiškai paaiškėjo po pirmutinio mano pasikalbėjimo su Estijos Užsienio reikalų Ministeriu p. J. Tõnisson ir Vyriausybės Galva p. K. Pätsu, apie ką aš pranešiau savo Vyriausybei š. m. gegužės 6 d., bet iki šiol jisai tapo paliktas be pasekmių.

Paskui man buvo pavesta sužinoti iš buvusio Estijos Įgalioto Ministerio Lietuvai p. H. Laretejaus, ar jis gali priimti Gedimino Ordiną ir jis užklausė savo Vyriausybę ir gavęs jos sutikimą iki šiol nesulaukia pageidaujamų pasekmių, nors apie tai rašiau p. Užsienio reikalų ministeriui gegužės mėn. 23 d. pakartotinai liepos mėn. 8 d.

Toks elgesys atrodo kaipo pasityčiojimas, dėl kurio man net nepatogu čia pasilikti.

Neliečiant kitų sąlygų, kuomet aš faktinai turėjau būti tik išvykusio pusantro mėnesio atostogų Pasiuntinybės Sekretoriaus pavaduotoju ir negalėjau atlikti net kai kurių tiesioginių savo pareigų, nuolankiai prašau, p. Ministeri, mane iš čia paliuosuoti ir suteikti kitą paskirimą.“ (32)

1931 11 21 „Dienos naujienos“ informavo, kad pasiuntinys Estijoje D. Malinauskas padavė atsistatydinimo prašymą. (33)

D. Malinauskui nutikusi istorija su ordinais nėra vienintelė Lietuvos diplomatijos istorijoje. D. Zaunius rekomendavo A. Smetonai nepriimti Popiežiaus dovanos – naujų auksinių Vatikano pinigų kolekcijos. (34) Nėra abejonės, kad jau tuo metu veikė jėgos, siekusios izoliuoti prezidentą Antaną Smetoną nuo jam ir tautai ištikimų žmonių. O kad taip buvo, parodė 1940 m., kada neatsirado žmonių, išdrįsusių pasipriešinti sovietų okupacijai.

D. Malinausko vaikaitis teigia, kad Estijoje praleistos dienos, anot jo mamos, buvo pačios gražiausios jų šeimos gyvenime, nes tada jie buvo visi kartu.

Literatūra:

1. „Mūsų santykiai su estais“, Lietuvos aidas, 1929 11 07, Nr. 254 (738), p. 1.

2. „Nepriklausomoj Lietuvoj. Su Estija prekybos sutartis pasirašyta“, Vilniaus rytojus, 1931 01 21, Nr. 6 (184), p. 1; „Lietuvos Estijos laikinoji prekybos sutartis“, Lietuvos aidas, 1931 01 16, Nr. 12 (1090), p. 1.

3. „Pasikalbėjimas su p. Donatu Malinausku 1930 12 09“, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (tolia LCVA ), F. 383. Ap. 7. B. 1125. L. 27.

4. „Ką sako Estijos politikai“, Lietuvos aidas, 1930 02 07, Nr. 31 (812), p. 5.

5. „Srandmanas Vilniuje vis dėlto sustojo“, Lietuvos aidas, 1931 02 10, Nr. 33 (814), p. 1.; „Užsienių reikalų ministeris dr. D. Zaunius apie Strandmano viešėjimą Vilniuj“, Lietuvos aidas, 1931 02 11, Nr. 34 (815), p. 1.

6. „Užsienių reikalų ministeris dr. D. Zaunius apie Strandmano viešėjimą Vilniuj“, Lietuvos aidas, 1931 02 11, Nr. 34 (815), p. 1.

7. Ten pat.

8. „Estijos konsulas Vilniuje“, Vilniaus Rytojus, 1930 02 15, Nr. 15 (89), p. 4.

9. „Donatas Malinauskas Vilniuje“, Vilniaus Rytojus, 1930 01 16, Nr. 6 (80), p. 4.

10. „Kur Vytauto Didžiojo palaikai“, Vilniaus Rytojus, 1930 02 12, Nr. 14 (88), p.2.

11. „Lietuvos charge d‘affaires Estijai“, Lietuvos aidas, 1930 07 17, Nr. 160 (941), p. 1.

12. „J. Aukštuolio Pro memoria. Pasikalbėjimas su ponu D. Malinausku 1930 12 09“, LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125, p. 27.

13. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. 1, Versus Aureus, 2007, p. 558.

14. Ten pat, p. 561.

15. „K. Šumausko laiškas 1931 vasario mėn. iš Talino“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 16.

16. Ten pat, p. 12.

17. „Į naują Estijos vyriausybę neįeina polonofilų“, Lietuvos aidas, 1931 02 21, Nr. 42 (1120), p. 1.

18. „Naujas Lietuvos atstovas Estijai“, Lietuvos žinios, 1931 03 12, Nr. 57 (3552), p. 5.

19. „Donatas Malinauskas – charge d‘ affaires Estijai“, Lietuvos aidas, 1931 03 12, Nr. 57 (1135), p. 6.

20. „J. Aukštuolio pranešimas K. Šumauskui 1931 03 17“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B 1125. p. 21.

21. „Šumauskas K. Pro memoria. Kaunas 1931 0617“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125. L 19–20.

22. LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104. L. 1.

23. LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125. L. 14.

24. „Užsienių reikalų ministerių raštas K. Šumauskui, Lietuvos charge d‘ affaires Estijai 1931 03 11, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1132, p. 14.

25. „D. Malinauskas vizitavo estų užs. reik. Ministerį“, Lietuvos aidas, 1931 04 29, Nr. 95, p. 2.

26. „D. Malinausko laiškas D. Zauniui 1931 05 06“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 7.

27. Ten pat, p. 9.

28. D. Malinausko laiškas D. Zauniui 1931 05 06“, LCVA LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 10.

29. „D. Malinausko raštas D. Zauniui 1931 05 16“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 1–3.

30. Ten pat, p. 3.

31. „Lietuvos ministeris Estijai“, Dienos naujienos, 1931 11 04, Nr. 177, p. 1.

32. „D. Malinausko prašymas Užsienio reikalų ministeriui 1931 11 14“, LCVA, F. 383. Ap. 7, B. 1125, p. 14.

33. „D. Malinauskas atsistatydina“, Dienos naujienos, 1931 11 21, Nr. 192, p. 1.

34. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) T. 1, Versus Aureus, 2007, p. 565.

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 10.

The post Donatas Malinauskas Taline 1931 metais appeared first on Voruta.

Renata Vitkauskienė, www.santaka.info

Po Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos įteikimo Alvite liko lūkesčių, kad galbūt po kurio laiko savo krašte turėsime dar vieną gyvenimui prikeltą paveldo vertybę. Tokią viltį paliko renginyje dalyvavęs būrelis pilietiškų žmonių.

Šiemet buvo įteikta jau dvyliktoji Vasario 16-osios akto signataro vaikaičio Tado Stommos ir jo žmonos Jadvygos, giminaičio Viktoro Jenciaus-Butauto ir jo sutuoktinės Žiedūnos įsteigta Signataro Donato Malinausko kultūros premija. Šis apdovanojimas skiriamas asmeniui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos D. Malinausko puoselėtos vertybės.

2022-ųjų premijos laureate tapo tyrėja Daiva Vilkelytė. Kaip akcentavo V. Jencius-Butautas, JAV gyvenančio T. Stommos dėmesį patraukė šios filologės rašinių ciklas „Ką slepia sovietinis mitas“. Pernai žurnale „Legendos“ publikuoti autorės straipsniai „Dingęs Cvirka”, „Atšalusių pelenų feniksas. Eduardas Mieželaitis“, kaip ir kiti tekstai, yra ilgų valandų, praleistų archyvuose, rezultatas. Pati D. Vilkelytė apie savo darbą sakė: „Tyrimas yra rimtas, o forma – populiari.“ Autorė neslėpė, kad už tokio turinio publikacijas dažnai rizikavo būti paduota į teismą, tačiau visuomet sulaukdavo ir į Alvitą ją atlydėjusios „Legendų“ vyr. redaktorės Jurgos Čekatauskaitės palaikymo.

Šiemetinis premijų teikimas buvo turbūt kukliausias iš visų iki šiol įvykusių. Nedidelis dalyvių būrelis vėjuotą dieną susibūrė lauke, prie pat Alvito dvaro spirito varyklos durų, nes viduje – tamsu ir šalta. Tačiau jei pastatą įsigijusiems signataro giminaičiams pavyks įgyvendinti dabar puoselėjamus planus dėl D. Malinausko kuklaus muziejaus, kavinukės, galbūt Alvito dvaras ilgam taps ta vieta, kurioje bus teikiamos kultūros premijos, ir girdėsime jį minint šalia kitų istoriškai svarbių  objektų.

Priminsime, kad nuo įsteigimo 2012-aisiais premija kurį laiką teikta Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, nes D. Malinauskas buvo vienas iš tų iniciatorių, kurie ypač daug nuveikė, kad ši šventovė 1901 m. pereitų  lietuvių žinion ir kad joje vyktų lietuviškos pamaldos. Nuo 2016 m. premijos teikimo ceremonija vyko Signatarų namuose, kur D. Malinauskas, Lietuvos Tarybos narys, 1918 m. pasirašė Vasario 16-osios aktą.

Šį pavasarį vieno iš premijos steigėjo, trijų jos laureatų, Vasario 16-osios klubo narių, kelių mūsų rajono įstaigų atstovų automobiliai suko į Alvitą, kur D. Malinauskas 1937 m. įsigijo dvarą. Iš netolimo Vanaginės kaimo 1941 m. jis, ligotas senukas, buvo išvežtas į Sibirą, kur po pusantrų metų mirė badu.

Bendra nuotrauka atminimui. Irmos Stadalnykaitės nuotr.

Signataro Donato Malinausko premijos teikimas kasmet planuojamas siejant jį su šio lietuvybę gynusio bajoro gimimo diena – kovo 7-ąja. Šiemet renginys įvyko kovo 12 d. Tą dieną laureato ženklas – medalis su signataro D. Malinausko atvaizdu taip pat buvo įteiktas rašytojai, vertėjai ir mokslininkei dr. Jurgitai Žąsinaitei-Gedminienei, kuri minėta kultūros premija buvo įvertinta  2021 m. Ši rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė tyrinėja XVIII a. antrosios pusės Gardiną – vieną iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centrų.

Įteikiant apdovanojimus taip pat dalyvavo signataro D. Malinausko giminaitė dizainerė Vėtrė Markevičiūtė. Tai jos idėja premijos laureatus pagerbti dar ir medaliu.

Pačios pirmosios premijos laureatas Juozas Vercinkevičius džiaugėsi matydamas kelių mūsų rajono įstaigų atstovus. Renginyje dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorė Jurgita Morozaitė. „Jūsų dalyvavimas yra pripažinti, bendrauti ištiesta ranka“, – akcentavo J. Vercinkevičius.

Šaltinis – Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka”, 2022 03 22

https://www.santaka.info/?sidx=64821

The post Alvite įteikta premija priminė apie signatarą Donatą Malinauską appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

The post Kviečiame į mišias už Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko šeimą appeared first on Voruta.

Laima Franckevičienė, Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių filialo vedėja, www.traku-zeme.lt

Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. 1918 metais vasario 16 dieną Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės aktą, kuriuo paskelbė atkuriantys Lietuvos Valstybę. Tai mums visiems pati reikšmingiausia data.

Vasario 14 d. Rūdiškių miesto bibliotekoje paminėtos Lietuvos valstybės atkūrimo 104-osios metinės, tema: „Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų žmonos“. Į renginį atvyko Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų istorikas Valdas Selenis, knygos apie mūsų žemietį signatarą Donatą Malinauską autorius gyd. Viktoras Jencius. Pokalbyje dalyvavo žurnalo „Voruta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Prisiminta Vasario 16-osios Akto svarba Lietuvos kūrimui, tautiškumo ugdymui ir patriotizmo puoselėjimui.

Valdas Selenis pabrėžė, kad šiemet ypatingas dėmesys skiriamas moterims, Vasario 16-osios Akto signatarų žmonoms, aktyviai veikusioms laikotarpiu nuo lietuviškos spaudos draudimo iki valstybės nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. bei jos įtvirtinimo kuriant tarpukario valstybę. Istorikas papasakojo apie jas. Jos buvo ne tik garsių vyrų žmonos, bet ir aktyvios visuomenininkės, žinomos tarpukario Lietuvos veikėjos.

Prisimintas su mūsų kraštu susijęs Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, kovojęs už lietuvybę ir platinęs draudžiamą lietuvišką spaudą. Viktoras Jencius dalijosi savo įžvalgomis apie laisvę, apie galimybę elgtis nevaržomai, laisvai reikšti mintis, laisvai kalbėti suvokiant savo atsakomybę, laikantis susitarimų ir įstatymų.

Rūdiškių miesto bibliotekoje šiuo metu veikia dvi kūrybinių darbų parodos: „Papuošalai Lietuvai ir sau“ (technologijų mokytoja Edita Vilčevskaja), „Lietuva, Tėvyne mūsų“ (autorė Giedrė Kazakevičienė), skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šventei paminėti.

Su Vasario 16-ąja, su Lietuvos atkūrimo diena Jus visus! Pagarba tiems, kurie su didele meile ir pasiaukojimu kūrė ir kuria mūsų valstybę. Džiaukimės laisve ir branginkime ją, kartą iš kartos mokykime meilės Lietuvai. Švęskime savo Nepriklausomybės dieną kaip savo gimtadienį, nes valstybė – tai mes!

The post Ne tik apie Vasario 16-osios signatarus, bet ir apie jų žmonas appeared first on Voruta.

Dr. Valdas Selenis,Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnysis muziejininkas, Vilnius,  www.voruta.lt

1922 m. vasario 13 d. Ernesto Galvanausko vadovaujamas Ministrų Kabinetas, dar tebesvarstant Steigiamajame Seime Lietuvos universiteto statutą, vienašališkai ir ryžtingai priėmė sprendimą tų pačių metų vasario 16 d. atidaryti universitetą Kaune[1]. Taigi, 2022 metais sukanka lygiai 100 metų tam istoriniam  Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimui. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus Lietuvos universitetų metais. Kurie Lietuvos valstybės kūrėjai –  Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai dirbo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete? Kokius kursus dėstė? Ar siekė akademinės karjeros? Ta proga pamėginsime glaustai atsakyti į šiuos klausimus.

Visi valstybės kūrėjai – Nepriklausomybės Akto signatarai buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą. Kai kuriems pritrūko tik diplomo iki pilno studijų baigimo įforminimo. Jonas Basanavičius išsiskyrė tuo, kad Maskvos universitete studijavo mediciną, kai dauguma – Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Kazimieras Bizauskas, o Sankt Peterburgo universitete – Jonas Vileišis, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Kijevo Šv. Vladimiro universitete – Stanislovas Narutavičius studijavo teisę.

Dvasininkai baigė dvasininkus ruošusias aukštąsias mokyklas: Kazimieras Steponas Šaulys – Sankt Peterburgo imperatoriškąją katalikų dvasinę akademiją, Vladas Mironas – Kauno Žemaičių dvasinę akademiją, Justinas Staugaitis –  Seinų kunigų seminariją, Alfonsas Petrulis – Vilniaus kunigų seminariją.

Steponas Kairys skirtingai nuo daugumos, Sankt Peterburgo technologiniame institute studijavo inžineriją, kaip ir Jonas Vailokaitis, skirtingai nuo kitų bendražygių – Sankt Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Trys būsimieji signatarai studijavo Lietuvai, kaip agrariniam kraštui aktualius agronomijos mokslus: Donatas Malinauskas baigė Taboro žemės ūkio akademiją Čekijoje, Aleksandras Stulginskis – Halės universiteto žemės ūkio institutą, Jonas Smilgevičius – Berlyno žemės ūkio aukštąją mokyklą (ne Berlyno universitetą!).

Jurgis Šaulys užbaigęs ekonomikos studijas pasiekė aukščiausią mokslinį laipsnį – tapo filosofijos daktaru Šveicarijos Berno universitete. Saliamono Banaičio atvejis išskirtinis kita prasme –  baigęs tik buhalterijos ir komercijos kursus Sankt Peterburge, jis norėjo įgyti universitetinį išsilavinimą – 1927 m. vienerius metus laisvojo klausytojo teisėmis studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete net ir perkopęs savo šešiasdešimtetį.

Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete dėstytojavo šeši Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir buvę Lietuvos Tarybos nariai –  Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys, Pranas Dovydaitis, Jonas Vileišis ir Steponas Kairys.

Mykolas Biržiška jau Lietuvos Valstybės Taryboje iš visų jam tekusių darbų labiausiai rūpinosi aukštosios mokyklos Vilniuje įkūrimu. 1918 m. lapkričio 29 d. Valstybės Tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, pradėtas svarstyti Vilniaus universiteto statuto projektas[2]. Diskusijoje kalbėjęs M. Biržiška pabrėžė, kad „ši – 29 lapkričio – diena bus į istorijos lapus įrašyta“. M. Biržiška antrojo ir trečiojo statuto projekto svarstymo metu pateikė komisijos pastabas. 1918 m. gruodžio 5 d. Valstybės Taryba trečiuoju skaitymu priėmė Vilniaus universiteto statutą. Tačiau pasikeitusi politinė situacija padarė jo realizavimą negalimu.

Ne savo valia atsidūręs Kaune, 1922 m. pradžioje M. Biržiška pakviestas dirbti Lietuvos universiteto Socialinių mokslų fakultete ir tapo Lietuvių ir giminingų tautų katedros vedėju, ordinariniu profesoriumi[3]. Nors neturėjo universitetinio darbo patirties ir mokslinio laipsnio, fakulteto komisija pripažino jį vertu kandidatu į fakulteto narius. Lietuvos universitete M. Biržiška dėstė senąją lietuvių literatūrą ir lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, bendrąją literatūrą, vedė literatūros seminarą. Skaitė ir nemažai epizodinių kursų: Juzefo Ignaco Kraševskio, Adomo Mickevičiaus, Marijos Konopnickos, Elizos Ožeškienės, Simono Daukanto, Aleksandro Nekrasovo kūrybos, lietuvių pasakų, tautotyros, gudų, čekų literatūros istorijos, literatūros istorijos metodikos ir kt. Studentai jį prisiminė kaip lietuvių literatūros istorijos didelį žinovą, labai preciziškai dėsčiusį, pratinusį aiškiai mąstyti ir galvoti. Galėjo dvi valandas studentams be pertraukos berti vardus, datas ir faktus be jokių užrašų.

Tapęs Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, M. Biržiška atliko ir nemažą organizacinį darbą: ieškojo tinkamų patalpų studijoms, lėšų būtiniems leidiniams įsigyti, vadovavo fakulteto tarybai, derino katedrų ir dėstytojų interesus. Pasak kolegų, dekanas buvo demokratiškas, įsiklausantis į visas nuomones[4].

M. Biržiška vadovavo universiteto profesorių viešųjų paskaitų ciklui (1923 – 1925 m.), skaitė paskaitas Kauno ir provincijos liaudies universitetuose, Kauno radiofone. Viešuosiuose universiteto tarybos posėdžiuose pateikė pranešimus apie Joną Basanavičių, Augustą Robertą Niemį. Nuo 1930 m. M. Biržiška dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Tautosakos komisijoje. Vienas iš universiteto Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijos įkūrėjų. Išleido vertingus veikalus: „Mūsų raštų istorija“ (1925 m. ) ir „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ (1931 ir 1938 m.).

1922 – 1925 m. ir 1937 – 1940 m. M. Biržiška ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. 1925 – 1926 m. – universiteto prorektoriaus, o 1926 – 1927 m. – universiteto rektoriaus.

Tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi (1940 – 1943 m.), M. Biržiška vadovavo be reikalo nesikišdamas į fakultetų darbą, pasitikėdamas dėstytojais ir universiteto tarnautojais[5]. M. Biržiška norėjo, kad kai kurie studentai pramoktų jidiš arba hebrajų kalbų ir susipažintų su Žydų mokslo instituto (JIVO) saugoma vertinga mokslo medžiaga.

Skirtingai, negu M. Biržiška, kurio akademinė karjera apėmė visus etapus nuo katedros vedėjo, fakulteto dekano iki universiteto rektoriaus, Petras Klimas tik epizodiškai vieną semestrą 1920 – 1921 mokslo metais Aukštuosiuose kursuose Kaune dėstė Lietuvos senovės (priešistorės) kursą[6]. Ketino siekti daktaro laipsnio – rengė disertaciją iš VIII a. Karolingų dinastijos karaliaus Pipino Trumpojo valdymo – Prancūzijos valstybės kūrimosi laikų. Tačiau pasirinkęs diplomato kelią, akademinės karjeros  toliau nesiekė.

Kuriantis Lietuvos universitetui buvo juntamas mokslo personalo stygius. Neprilygstamu lietuvių kalbos stiliaus žinovu laikomas Antanas Smetona 1923 m. sausio 1 d. buvo pakviestas eiti docento pareigas į Humanitarinių mokslų fakulteto Meno teorijos ir istorijos katedrą. Vėliau perkeltas į Filosofijos katedrą ir 1926 m. balandžio 1 d. tapo docentu[7]. Filosofijos katedroje A. Smetona dėstė etiką, senovės filosofiją, jos istoriją ir epizodinius kursus: Platonas, poetika ir lietuvių kalbos stilistika. Kurį laiką vadovavo lietuvių kalbos stilistikos seminarui, kuriame dažniausiai nagrinėdavo Žemaitės raštus. Skatino studentus studijuoti savo tarmes.

Paskaitoms A. Smetona ruošdavosi kruopščiai ir skaitydavo jas pamažu, kad klausytojai spėtų užsirašyti pagrindines mintis. Pradėdamas kursą studentams nurodydavo pagrindinę ir papildomą literatūrą daugiausia vokiečių kalba. Studentų turėdavo nedaug, nes filosofiją studijuoti ne daug kas ir rinkosi. Universitetas 1923 – 1924 m. organizavo dėstytojų paskaitų ciklą Kauno šviesuomenei. Jas skaitė ir A. Smetona. Paskaitų tekstus jis paskelbė žurnale „Švietimo darbas“. Jose aptariamos tokios temos kaip etikos mokslas, dorovė ir religija, senovės graikų etika, Homero laikai, Sokratas ir Platonas.

Dėstydamas Lietuvos universitete, A. Smetona planavo svarbiausius Platono veikalus išversti iš graikų kalbos į lietuvių. Tačiau spėjo paskelbti tik du vertimus: Platono „Apologija (Sokrato gynimasis teisme) “1925 m. Humanitarinių mokslų fakulteto „Raštų“I knygoje ir 1927 m. – Platono„Kritonas (Paklusnumas įstatymams) “[8]. Vienas jo studentų bibliografas Izidoriaus Kisinas apskaičiavo, kad A. Smetona į lietuvių bendrinę kalbą įvedė apie 4 tūkstančius naujų žodžių.

Teologijos magistras bažnytinių kanonų teisės žinovas Kazimieras Steponas Šaulys 1922 m. vasario 25 d. švietimo ministro raštu buvo paskirtas į Teologijos-Filosofijos fakulteto mokomojo personalo branduolį. Kandidatūra suderinta su Žemaičių vyskupu Pranciškumi Karevičiumi[9]. Jis tapo Teologijos skyriaus Benedikto kodekso (Kanonų teisės) katedros vedėju ir juo išbuvo iki 1944 m. 1922 m. birželio 9 d. K.S. Šaulys paskirtas eiti ekstraordinarinio, o nuo 1929 m. lapkričio 19 d. – ir ordinarinio profesoriaus pareigas. 1927 m. parengė ir išleido bažnytinės teisės veikalą „Kanoniškojo proceso teisė“. K. S. Šaulio studentams Juozui Prunskiui, Antanui Juškai ir kitiems profesorius imponavo valstybės ir bažnytinės teisės žiniomis, tačiau buvo daugiau pamėgęs tik kai kurias teisių problemas, prie kurių dažniau apsistodavęs paskaitose[10]. Uždavęs klausimą studentui, šiam neatsakius, pats paaiškindavo išsamiai, kartais užtrukdamas iki pat paskaitos pabaigos. Santykiuose su studentais nerodė sentimentalaus jausmingumo, bet jei kas į jį kreipdavosi, visada padėdavo.

Pranas Dovydaitis įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos akademinį gyvenimą dar 1920 m. dėstydamas Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete dirbo iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos. Aukštųjų kursų lektoriumi P. Dovydaitis buvo pakviestas nuo pat jų atidarymo pradžios 1920 m. sausio 27 d[11]. įžanginę paskaitą skaitė tema „Lietuvių filosofijos vieta kitų tautų filosofijoj, jos uždaviniai ir keliai“. Pirmais metais dėstė senovės filosofijos istoriją, antrais – vidurinių amžių.

Atidarius Lietuvos universitetą, 1922 m. vasario 20 d. P. Dovydaitis tapo Teologijos-filosofijos fakulteto Religijų istorijos katedros docentu ir vedėju. Tų pačių metų birželio 9 d. P. Dovydaitis tapo ekstraordinariniu profesoriumi, o 1928 m. gruodžio 2 d. – ordinariniu profesoriumi. Profesorius savo vadovaujamoje katedroje klierikams (būsimiems kunigams) skaitė religijų istorijos kursą, Filosofijos istorijos katedroje skaitė senovės filosofijos ir vidurinių amžių filosofijos istoriją bei pedagogikos istoriją ir istorijos studentams skaitė senovės istorijos kursą.

P. Dovydaičio studentas istorikas Zenonas Ivinskis autobiografijoje mini, kad buvo Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto dėstytojų, kurie davė jam žinių, jis mėgęs juos kaip žmones, tačiau jie dažnai blogai skaitė paskaitasir nerūpestingai vedė seminarą, nes neturėjo tam laiko. Pavyzdžiui, Pranas Dovydaitis, kurio senovės istorijos kursą kaip pagrindinį norėjęs rinktis jaunasis Z. Ivinskis, buvo „įklimpęs į žurnalų redagavimą ir visuomeninę veiklą“[12]. Nors dalis studentų jį laikė „eiliniu“ dėstytoju, tačiau pripažino, kad nepaisant nuobodokos dėstymo manieros, paskaitos buvo vertingos savo turiniu. Be to, profesorius buvo žinomas neformaliu bendravimu su studentais ne paskaitų metu. Materialiai remdavo ne tiek jam patinkančius studentus, bet tuos kuriems tos paramos itin reikėjo. Egzaminuodamas taip pat nesilaikydavo formalumų – gerai įvertindavo tuos studentus, kurie nebūtinai atsakinėdavo į klausimus „teisingai“, bet iš pokalbio (kartais ir privataus) sužinodavo, kad jie sekė naujausią mokslinę literatūrą, kuri buvo pasiekiama universiteto bibliotekoje.

1924 – 1925 m. P. Dovydaitis ėjo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto sekretoriaus, o 1928 – 1929 m. – viso universiteto senato sekretoriaus pareigas.

Akademinį P. Dovydaičio autoritetą liudijo jo kvietimas viešoms paskaitoms iškilminguose universiteto sukakties posėdžiuose ar fakulteto rengtuose minėjimuose[13]. Jo redaguojamas mokslinis religijų istorijos žurnalas „Soter“ buvo tapęs tarptautiniu, kuriame, išverstus į lietuvių kalbą straipsnius skelbdavo Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos mokslininkai.

1935 m. liepos 17 d. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas už visą jo mokslinį darbą suteikė P. Dovydaičiui filosofijos daktaro laipsnį.

1941 m. birželio 14 d. rytą sovietinis saugumas suėmė likusį be darbo P. Dovydaitį jo paties ūkyje Paprieniuose, Čekiškės valsčiuje ir išvežė į Šiaurės Uralą iš kur jis nebesugrįžo. Viena likusi be globos į SSRS su šeima išvežto Prano Dovydaičio duktė Ona 1941 m. rugsėjo 11 d. prašė jai išmokėti Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus bolševikų išvežto tėvo algą[14].

Steponas Kairys 1923 m. dekano Prano Jodelės pakviestas privatdocento teisėmis įsidarbino Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Inžinierius jau ir taip buvo užimtas darbu Kauno savivaldybėje, dalyvavimu seimo posėdžiuose, vis vien sutiko dvi valandas į savaitę skaityti vandentiekio ir kanalizacijos disciplinos paskaitas, todėl kad jį džiugino pats universiteto kūrimosi faktas[15]. Universiteto Technikos fakultetas siuntė S. Kairį tobulintis į Vokietiją. Grįžęs jis tapo Pritaikomosios mechanikos katedros nariu, docentu.

Keletą metų rinkdamas įvairius santechnikos prietaisus, armatūros ir mazgų detales, pirmuosiuose Universiteto rūmuose (Donelaičio g. Nr. 20) įkūrė santechnikos kabinetą. Kartu su studentais gamino kanalizacijos ir vandentiekio įrenginių maketus. Kanalizacijos kanalų, gręžtųjų vandentiekio šulinių modeliai studentams buvo rodomi daugiau kaip 50 metų. 1939 m. S. Kairys parengė ir išleido vieną vertingiausių mokslo veikalų Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto istorijoje –  vadovėlį „Miestų kanalizacija“. 475 puslapių knygoje tų pačių metų rugsėjo 1 d. tapęs profesoriumi, S. Kairys išdėstė kanalizacijos įrenginių projektavimo, statybos, kanalų tinkle priežiūros ir sodybų kanalizavimo principus. Lietuvos technikos literatūroje toks veikalas buvo pirmasis. Tačiau ne pirmasis S. Kairio technikos vadovėlis – 1905 m. „Vilniaus Žinių“ redakcija buvo išleidusi jo vadovėlį kita tema: „Garo katilų ir mašinų priežiūra: mašinistams ir pečiauriams vadovėlis“.

Jonas Vileišis Lietuvos universitete skaitė administracinės teisės privalomojo kurso dalį teisininkams ir ekonomistams.[16] 1925 m. lapkričio 17 d. atsisakė eiti docento pareigas iki tol kol bus Kauno miesto burmistru. Priežastis – Savivaldybių departamento pareiškimas, kad pagal Savivaldybių įstatymo 78§ jo, kaip burmistro tarnyba negalinti būti sujungta su valstybės ir visuomenės tarnyba.

J. Vileišis laikėsi nuomonės, kad šis paragrafas negali būti taikomas apskrities teises turinčio miesto burmistrui, bet kadangi jis negalįs formalaus Savivaldybių departamento reikalavimo pats apskųsti nei teismui, nei aukštesnėms administracinėms įstaigoms, todėl yra priverstas atsisakyti docentūros ir pradėtų skaityti dviejų kursų. 1926 m. spalio mėnesį J. Vileišis sugrįžo į universitetą ir pasiūlė nuo spalio 19 d. skaityti įžanginę paskaitą „Visuomenės labas kaipo teisės pagrindas“. Pridursime, kad tokia galimybė J. Vileišiui atsivėrė neatsitiktinai, nes 1926 m. liepos 31 d. mirė kitas signataras su kuriuo jam tekdavo dažnai pasiginčyti dar Lietuvos Tarybos posėdžiuose – tuometinis Savivaldybių departamento direktorius Jokūbas Šernas.

Iš to kas išdėstyta, galime reziumuoti, kad iš septynių Nepriklausomybės Akto signatarų – universiteto Kaune dėstytojų nuoseklią faktiškai visą jų sukurtos valstybės nepriklausomybės laikotarpį trukusią akademinę karjerą turėjo Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Kazimieras Steponas Šaulys ir Steponas Kairys. Ryškiausią pėdsaką savo moksliniais darbais ir tarptautinės reikšmės iniciatyvomis paliko Pranas Dovydaitis ir Mykolas Biržiška. Pastarasis be to, universitete ėjo visas aukščiausias akademines pareigas.

Literatūra:

[1]S. Kaubrys. Lietuvos (VytautoDidžiojo) universitetas Kaune. Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 711.

[2]V. B. Pšibilskis. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas. Veiklos studija ir atsiminimų publikacija, Antras pataisytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 39.

[3]Ten pat, p. 52.

[4]V. B. Pšibilskis. MykolasBiržiška, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 213.

[5]V. B. Pšibilskis. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas. Veiklos studija ir atsiminimų publikacija, p. 69.

[6]V.Bukaitė. Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 447.

[7]A. Merkelis. Antanas Smetona, Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Vilnius: Vyčio paramos fondas, 2017, p. 295.

[8] Ten pat, p. 296.

[9]A. Katilius. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 133.

[10]Ten pat, p. 140.

[11] J.Girnius. Pranas Dovydaitis, Chicago, 1975, p. 174.

[12]Z.Ivinskis, Autobiografija, Žemaičių praeitis, Nr. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 76 – 77 (73 – 93).

[13]Ten pat, p. 176.

[14]Prof. Prano Dovydaičio tarnybinė byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 167, l.1.

[15]J.Stražnickas, Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas. Kaunas: Technologija, 1999, p. 181 – 182.

[16]JonoVileišio tarnybinė byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 819, l.9-12.

The post Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojai appeared first on Voruta.