Nida

Pasodinęs prie stalo svečius, sodybos šeimininkas dingo virtuvėje. Kol jis kuitėsi ruošdamas gėrimus, senelis su anūku smalsiai dairėsi po erdvią svetainę. Ant sienos monotoniškai tiksėjo senas masyvus laikrodis, kurio medinis korpusas buvo apsinešęs dulkių sluoksniu. Didelį stalą kambario viduryje dengė megzta balta staltiesė, o ant palangės stovėjo moliniai vazonėliai su ką tik skintomis alyvomis – šios skleidė su niekuo nesupainiojamą stiprų aromatą. Greta spintos kabojo keli seni įrėminti juodai balti Nidos vaizdai, lyg ir senų nuotraukų reprodukcijos: kurėnai mariose, kopų fone stovintys žvejai, moterys tautiniais drabužiais. Pro plačius langus atsivėrė ramios marios – saulėje jų paviršius žaižaravo kaip pabiri deimantai.

Netrukus Manfredo ir Fridricho ausis pasiekė užvirusio vandens burbuliavimas ir puodelių skimbčiojimas – iš virtuvės vidun įžengė šeimininkas, nešinas padėklu su puodeliuose garuojančia kava ir arbatinuku.

Pirmiausia jis padėjo kavos puodelį priešais Manfredą.

– Štai, prašom – pati tikriausia tradicinė Mažosios Lietuvos kafija, kaip nuo seno įprasta šiuose kraštuose.

– Čiobrelių arbata iš mano paties sodo. Viskas natūralu, – pildamas iš arbatinuko karštą gėrimą, kreipėsi į Fridrichą.

Šis lietuviškai nesuprato, bet santūriai padėkojo linktelėdamas galva.

Abu svečiai buvo kiek sutrikę – nežinojo, nuo ko pradėti pokalbį. Tačiau juos vaišinęs vyriškis pats ėmėsi iniciatyvos. Buvo akivaizdu, kad jam pačiam labai smalsu sužinoti daugiau apie netikėtus atvykėlius.

– Albertas, – prilietęs delnu krūtinę, prisistatė jis. – Gyvenu čia, Nidoje, ir šiame name – veik šešiasdešimt metų.

– Malonu susipažinti. Aš esu Manfredas, o čia mano anūkas Fridrichas. Prašau atleisti, jis nekalba lietuviškai, tad kartkartėmis turėsiu jam išversti mūsų pokalbio detales, – paaiškino pastorius.

Albertas supratingai linktelėjo, gurkštelėjo kavos ir trumpam susimąstė.

– Užsiminėte, kad čia buvo jūsų šeimos namai? – paklausė. – Ar galiu pasiteirauti jūsų pavardės?

Manfredas sutikdamas palingavo galvą.

– Deckaitis, – atsakė.

Šeimininko akys akimirksniu sužibo.

– Deckaitis… – tyliai pakartojo jis. – Ta pavardė man išties girdėta.

Manfredas smalsiai į jį pažvelgė.

– Aš gimiau ne čia, – pamatęs jo klausiamą žvilgsnį, pradėjo Albertas. – Gimiau Kaune. Baigęs mokyklą, išvykau studijuoti architektūros į Vilnių. Ten trumpą laiką darbavausi, kol… – Albertas trumpam nutilo, supratęs, kad neverta varginti svečių savo gyvenimo smulkmenomis. – Žodžiu, taip susiklostė, kad mane iš Vilniaus atsiuntė dirbti į Neringą. Tuo metu, sujungus mažas gyvenvietes, kaip tik neseniai buvo įkurtas miestas, – prie esmės perėjo jis. – Valdžia paskyrė man šitą namą. Smalsumo vedamas pasidomėjau, kam jis priklausė iki karo. Tada pirmą kartą ir išgirdau jūsų pavardę.

Albertas sekundėlei nutilo, šyptelėjo:

– Žinot… Ne kartą bandžiau įsivaizduoti, kuo ir kaip gyveno senieji namo šeimininkai… Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sutiksiu jų palikuonis…

Po šių žodžių Manfredas pasisuko į Fridrichą ir trumpai perpasakojo Alberto žodžių prasmę. Tada vėl atsigręžė į šeimininką.

– Dauguma, ko gero, tai palaikytų atsitiktinumu, bet aš čia įžvelgiu Dievo valią, – ištarė. – Matyt, gyvenime viskas turi prasmę Jo planuose.

Paskui jis ramiai, be perdėto dramatizmo papasakojo savo istoriją. Apie tėvą Heinrichą Deckaitį – Nidos simboliu tapusios bažnyčios zakristijoną. Apie tai, kaip artėjant sovietų kariuomenei šeima pasitraukė į Vokietiją. Kaip jis pats pasirinko dvasininko kelią ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne vieną vasarą grįždavo į Nidą kaip vizituojantis pastorius, laikydavo pamaldas vokiečių turistams ir padėjo atkurti vietos liuteronų bendruomenę.

Albertas klausėsi nepertraukdamas. Tačiau jo veide vis ryškėjo kažkokia keista įtampa.

Galiausiai jis lėtai padėjo puodelį ant stalo.

– Vadinasi… visgi neatsitiktinai jūs čia šiandien atsiradot, – tyliai, kone šnabždėdamas pratarė. – Žinot, aš niekad nebuvau labai religingas žmogus. Galima sakyti, buvau laisvamanis, jaunystėje net pasišaipydavau iš lankančių mišias ar švenčiančių religines šventes. Bet… metams bėgant požiūris po truputį pradėjo keistis… Štai kad ir dabar… Gal tai išties yra ženklas? – žvelgdamas į tolį pro langą, tarsi pašnekovams, tarsi sau kalbėjo Albertas.

Manfredas susidomėjęs žvelgė į jį.

Albertas kurį laiką patylėjo, tarsi dvejodamas, ar apskritai verta tęsti.

– Kai restauravo Nidos bažnyčią… šešiasdešimt šeštaisiais… aš ten dirbau, – pagaliau ryžosi. – Fotografavau interjerą prieš rekonstrukciją. Ir tada… aptikau kai ką.

Manfredo pirštai lėtai sustingo ant puodelio rankenėlės.

– Apžiūrinėdamas altorių, prieš pat jo išardymą, pastebėjau plytą prie pakylos. Neįprastą. Ji patraukė mano dėmesį, nes ant jos buvo įrėžtas mažas kryželis – matėsi, kad tai padaryta specialiai.

Albertas palaukė, kol Manfredas išvers jo žodžius Fridrichui. Kadangi žvilgsnį buvo nukreipęs tik į pastorių, nepastebėjo, kaip, baigus versti, Fridricho veidas pasidarė baltas it popierius.

– Aš plytą pajudinau, – tęsė toliau. – Ji… nebuvo įcementuota… todėl ištraukiau.

Albertas stebėjo, kaip Manfredas palinko link jo – akys išdavė nesuvaidintą nuostabą.

– Ten buvo nedidelė ertmė. Matėsi, kad apačioje dar anksčiau buvo išimtos kelios plytos – slėptuvei. Slėptuvei, kurioje aptikau mažą metalinę tabokinę. O joje… susuktą popieriaus lapą.

Kambaryje stojo spengianti tyla. Manfredas net pamiršo vertėjauti anūkui. Ir tik šiam paklausus, drebančiu balsu atpasakojo Alberto žodžius.

– Tai kas ten buvo tame lape? – nekantriai šūktelėjo Fridrichas.

Albertui versti nereikėjo – iš tono suprato, ko jo klausiama.

– Pamokslas, – atsakė trumpai, tarsi pats nusivylęs savo išgyventos istorijos baigtimi. – Tiesiog bažnyčios pastoriaus pamokslas. Bet tai paaiškėjo truputį vėliau. Aš vokiškai nemoku, tad iškart ir nežinojau, kas ten parašyta. Patikėkit, mano fantazijai nebuvo ribų: galvojau, kad tai koks nors slaptas karo laikų šnipų laiškas, – net pats iš savo naivumo nusijuokė. – Todėl, prisaikdinęs laikyti paslaptį, parodžiau jį vienam senajam vietos gyventojui, tokiam Ansui, su kuriuo buvau susidraugavęs. Ir… Na, sakykim, jo turinys buvo gerokai mažiau įspūdingas, nei galvojau prieš tai.

– Sakote, pamokslas… – prakalbo Manfredas. – Bet ar ne keista, kad jį turėjo slėpti? Ką darėte su juo vėliau? – iškart kelis klausimus uždavė.

– Ir man pasirodė keista. Tačiau nieko daugiau, nei citatos iš Biblijos ir pamokymai parapijiečiams, jame nebuvo. Bet vis tiek aš jo neatidaviau valdžiai, – atsakė Albertas. – Nepasitikėjau ja. Mačiau, kaip naikino senus pastatus, bažnyčias, kaip niokojo viską, kas jiems atrodė nereikalinga. Pajutau… kad šitai reikia išsaugoti. Nemanau, kad tada suvokiau kokią nors istorinę vertę. Man tai labiau atrodė kaip paskutinis kažkieno labai asmeniškas liudijimas.

Jis trumpam nutilo.

– O po nepriklausomybės jau buvo per vėlu. Bijojau, kad apkaltins vagyste ar vertybių slėpimu.

Fridrichas, kai senelis jam išvertė šeimininko žodžius, jautė, kaip smarkiau pradėjo plakti širdis. Tačiau nei jis, nei Manfredas neišsidavė.

Albertas pakilo nuo stalo.

– Gal ir teisingai pasielgiau. Gal kaip tik turėjau sulaukti šios akimirkos, kada pasirodys žmonės, kuriems tai gali turėti prasmę. Palaukit.

Po kelių akimirkų grįžo nešinas pageltusiu, kruopščiai perlenktu lapu.

– Jūs dvasininkas. Ir paskutinio šios bažnyčios tarno sūnus. Manau, turit teisę jį pamatyti.

Manfredas atsargiai paėmė popierių į rankas. Senos raidės buvo kiek išblukusios, tačiau tekstas vis dar buvo aiškiai įskaitomas.

Jis pradėjo skaityti tyliai, beveik pašnibždomis.

Pamokslas kalbėjo apie tremtį. Apie izraelitų klajones dykumoje. Apie žmogų, kuris praranda namus, tačiau nepraranda tikėjimo. Apie sugrįžimą į Pažadėtąją žemę po ilgų kančios metų. O pačioje pabaigoje buvo keli keisti sakiniai.

Manfredo akys ties jais sustingo.

„Ir Viešpats visuomet parodo kelią tiems, kurie jo ieško tamsoje. Jo šviesa veda per audras, kaip Raudonasis Kristupas veda jūroje paklydusius laivus namo. Nepameskite tikėjimo, net kai aplink vien siaučia vėtros ir slegia tamsi naktis. Nes tas, kuris pasitiki Viešpačiu ir kyla laiptais į dangų, visuomet bus nuvestas ten, kur privalo būti, ir visada ras tai, ką Dievas jam yra žadėjęs.“

Jam garsiai perskaičius šias eilutes, kambaryje stojo tokia tyla, kad girdėjosi pašnekovų širdžių dūžiai.

Fridrichas lėtai pažvelgė į senelį. Jie abu suprato tą patį. Tačiau nė vienas to garsiai nepasakė.

– Ar galėtume pasidaryti kopiją? – paklausė Manfredas. – Tai… tai labai prasmingi žodžiai. Jie pasiekė mus per laiko marias, o jūs – tarsi tas tiltas… Aš manau, kad juos turėtų išgirsti ir kiti. Dabartiniai pamaldų lankytojai… Gal jiems šie žodžiai iš praeities skirti… – jaudindamasis kalbėjo jis.

– Žinoma, – entuziastingai linktelėjo Albertas.

Fridrichas skubiai išsitraukė telefoną ir nufotografavo pamokslą iš kelių kampų.

– Tokia vertybė turi būti perduota muziejui, – tarė Manfredas. – Tai ne tik religinis tekstas. Tai istorijos dalis.

Albertas sunkiai atsiduso.

– Matyt… atėjo laikas, – tyliai pripažino. – Per ilgai viską laikiau vienas.

Dar kurį laiką jie šnekučiavosi, paskui apsikeitė telefono numeriais ir pakilo nuo stalo, susitarę nepamiršti šios netikėtos pažinties ir bendrauti toliau.

Albertas palydėjo svečius iki vartelių. Ilgai žiūrėjo jiems pavymui, kol šie dingo už posūkio. Sugrįžęs į vidų, lėtai atsisėdo prie stalo. Pamokslas vis dar gulėjo šalia kavos puodelių.

Staiga kažkas stipriai pastūmė neužrakintas duris. Į vidų įvirto du aukšti, sportiškai sudėti vyrai. Abu nepažįstamieji atrodė nemaloniai. Vienas – plikai skusta galva, kitas – trumpai kirptais tamsiais plaukais ir sulaužyta nosimi. Abu vilkėjo prabangias „Zilli“ striukes, treningus, avėjo sportbačiais. Skustagalvio kaklą juosė masyvi aukso grandinė.

– Вы комнаты сдаёте?* – paklausė pastarasis rusiškai.

Albertas iškart surūgo.

– Ne. Ir apskritai, kas jūs tokie? Be leidimo čia įsibrovėte.

Vyrai neskubėjo išeiti. Tas su sulaužyta nosimi žvilgtelėjo į lauką.

– O ko čia prieš tai buvo atėję tie turistai?

– O čia jau ne jūsų reikalas, – atkirto Albertas.

Staiga plikagalvis, apmetęs akimis kambarį, pastebėjo ant stalo gulintį pamokslą.

Jo žvilgsnis akimirksniu pasikeitė.

– Это что такое?**

Jis staigiai priėjo prie stalo ir pagriebė lapą.

– Ei! – nustebęs ir supykęs šūktelėjo Albertas.

Tą pačią akimirką kitas vyras netikėtai smogė jam kumščiu į veidą. Smūgis buvo stiprus – senolis pargriuvo ant grindų, bet sąmonės neprarado.

– O dabar, seni, klausyk labai atidžiai, – prie jo palinkęs agresyviai ištarė plikagalvis. – Jei bent kam išsižiosi apie mus… sudeginsiu tave su visa tavo lūšna. Ar aišku?!

Ant grindų tįsantis Albertas nespėjo nė atsakyti – banditas savo grasinimą palydėjo dar vienu smūgiu. Šįkart vožė į pilvą – Albertas susirietė ir sudejavo iš skausmo.

Vyrai greitai išėjo lauk. Po kelių sekundžių lauke užriaumojo automobilio variklis.

Po kelių minučių drebėdamas Albertas sunkiai atsistojo, viena ranka laikydamasis už stalo krašto. Kraujas lėtai varvėjo iš prakirstos lūpos.

Kelias sekundes jis stovėjo svyruodamas. Paskui drebančiomis rankomis griebė telefoną ir surinko numerį.

– Klausau? – po kelių signalų atsiliepė Manfredas.

Albertas sunkiai nurijo seiles.

– Jie… jie paėmė jį…

*Kambarius nuomojate? (rus.)

**Kas čia? (rus.)

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. XI skyrius. „Dar daugiau klausimų“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. XII skyrius „Pamokslas“ appeared first on Voruta.

Nida

Pasibaigus sekmadienio ryto pamaldoms, Manfredas stovėjo prie durų ir asmeniškai atsisveikino su kiekvienu bažnyčios lankytoju.

– Geh mit Gott, mein Sohn. Geh mit Gott, meine Tochter*, – nuoširdžiai spausdamas ranką ištardavo išeinančiajam.

Kai bažnyčią paliko paskutinis maldininkas, Manfredas užvėrė sunkias medines duris ir pasuko raktą. Kuriam laikui bažnyčia pabus uždara. Pažvelgė į senovinį laikrodį ant riešo: lygiai už penkiolikos minučių turėtų pasigirsti sutartas beldimas – ženklas, kad atvyko jo anūkas Fridrichas su savo lietuviais draugais.

Laikrodžio rodyklei lėtai skaičiuojant minutes, Manfredas dar kartą peržvelgė Dievo namų vidų. Pro aukštus vitražinius langus į bažnyčią krito švelni vasaros vidudienio šviesa, mėlyname altoriaus fone degė kelių žvakių liepsnos. Medinės balkonų galerijos, tamsios lubų sijos ir žalvariniai sietynai kūrė jaukią, tačiau ir slėpiningą atmosferą.

Senajam pastoriui prieš akis prabėgo tos vasaros, kai jis, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atvyko čia, į savo gimtąsias vietas, skleisti Dievo žodžio. Kaip padėjo kurtis vietos liuteronų bendruomenei. Kaip dalyvavo susitikimuose su vietos gyventojais. Dėkojo Viešpačiui už tai, kad jam leido grįžti ten, kur niekas nesitikėjo, jog kada nors bus galima grįžti. Tarsi į savo Pažadėtąją žemę. Į vietą, kur gavo krikštą, kur buvo priimtas į krikščioniškąją šeimą. Jautė, kad tai buvo ne veltui, todėl stengėsi vykdyti savo misiją, negailėdamas laiko ir jėgų. Padarė, ką galėjo, ir manė, kad jo kelias jau baigėsi. Bet štai dabar… Taip netikėtai viskas susiklostė, štai jis vėl čia… Tik šįkart jautėsi ne taip pakiliai kaip anais kartais. Jautėsi išduodąs. Jautėsi it vagis. Bet… gal tai ir yra dar jam iki galo nesuvokiama Aukščiausiojo plano dalis?

Po keliolikos minučių bažnyčioje vėl aidėjo žingsniai. Trys įspūdingo atradimo besivaikantys bendraminčiai – Giedrius, Fridrichas ir Dangė – stovėjo centrinėje navoje.

– Kaip čia gražu… ir ramu… – tyliai ištarė Fridrichas, apsidairydamas. – Net nesitiki, kad ši vieta gali slėpti tokią svarbią paslaptį.

Manfredas neskubiai priėjo prie altoriaus pakylos. Jo žvilgsnis trumpam sustojo ties paveikslu viršuje – Kristus tiesė ranką skęstančiam Petrui.

– Šitas paveikslas… – beveik šnabždėdamas tarė jis. – Mano tėvas jį labai mėgo. Taip įsijautęs apie jį pasakodavo, kad aš, būdamas vaikas, net pats įsivaizduodavau jį lyg gyvai matęs.

Fridrichas klausiamai pažvelgė į senelį.

– Kaip pasijutai, kai atvykai čia savo pirmąją vasarą ir išvydai jį savo akimis?

– Susigraudinau, – neslėpdamas atsakė jis. – Stovėjau, žiūrėjau, o galvoje girdėjau kiekvieną savo velionio tėvo žodį. Jutau, lyg ne aš vienas, o mes kartu čia stovime. Gaila tik… kad tai reprodukcija. Originalą pražudė… tie raudoni vandalai, – su neslepiamu pykčiu užbaigė Manfredas.

Kurį laiką visi stovėjo tylėdami.

– Na ką, – galiausiai tylą nutraukė Giedrius. – Pradedam.

Pirmiausia jie apžiūrėjo patį altorių. Dangė atsargiai braukė pirštais per medines konstrukcijas, Fridrichas tikrino šonus ir galinę dalį, o Giedrius, pritūpęs prie pakylos, tyrinėjo grindis.

Laikas slinko lėtai. Bažnyčioje girdėjosi tik duslūs žingsniai, gilus ieškotojų alsavimas ir kažkur lauke nuo marių atsklindantis vėjo šniokštimas.

Praėjo beveik pusvalandis.

– Mes nesame pasiruošę… – atsidusęs sumurmėjo Fridrichas.

Giedrius klausiamai pakėlė į jį akis.

– Nejaugi galvojome, kad paslėptos vertybės tiesiog ims ir įšoks mums į rankas?.. – paaiškino šis. – Kad rastum ertmes, reikia specialios įrangos, o gal net ardyti visą altorių… – tęsė jis. – Tiesiog puolėme į šį nuotykį praktiškai nieko dorai neapgalvoję, – susierzinęs pesimistiškai papurtė galvą.

– Palaukit! – garsiau sušuko Dangė.

Fridricho skundų ji nesiklausė, nes šis kalbėjo gimtąja kalba, kurios meno ekspertė nesuprato. Ji buvo priklaupusi prie dešiniojo pakylos kampo, ties apatiniu laipteliu. Giedrius priėjo arčiau. Tarp senų grindų plytų, prie pat altoriaus pagrindo, vos matėsi mažytis įrėžimas. Kryželis. Nudilęs tiek, kad specialiai neieškodamas nepastebėtum. Atsisukęs į bendrakeleivius, jis pamojo jiems prieiti arčiau.

– Dieve mano… – vos girdimai iškvėpė Fridrichas.

Giedrius atsiklaupė šalia Dangės. Plyta buvo sena, apsitrynusi, tačiau ženklas atrodė įrėžtas tyčia. Jis pabandė ją pajudinti pirštais – nepavyko.

– Reikia kažko plono ir tvirto.

Fridrichas iš kišenės išsitraukė nedidelį peiliuką. Atsargiai įkišo geležtę į tarpą tarp plytų ir lengvai kilstelėjo. Plyta šiek tiek sujudėjo.

Visų širdys pradėjo plakti greičiau. Dar vienas judesys. Tada jis pabandė kišti peiliuką į kitą plytos krašto tarpą – cemento siūlės ten buvo labiau aptrupėjusios.

Plyta pakilo. Po ja žiojėjo nedidelė tamsi ertmė.

Tuščia.

Kelias sekundes niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, net pati bažnyčia nuščiuvo kartu su jais. Giedrius skubiai įkišo ranką giliau. Dulkės ir smėlis. Šaltas akmuo. Nieko daugiau.

– Na štai… – ištarė Dangė. Jos balse skambėjo milžiniškas nusivylimas. Dar akimirką prieš tai širdis iš susijaudinimo lipo lauk iš krūtinės. O dabar liko tik akivaizdaus pralaimėjimo kartėlis.

Giedrius nieko nesakė, tik bukai spoksojo į tuščią ertmę. Jautėsi lygiai taip pat. Fridrichas sunkiai atsisėdo ant laiptelio.

– Vadinasi… kažkas mus aplenkė.

Šie žodžiai tarsi pažadino Dangę iš nusivylimo sąstingio. Ji skubiai išsitraukė telefoną ir ėmė kažko ieškoti internete.

– Idiotė… – sumurmėjo sau po nosimi. – Kokia aš idiotė! Kaip aš apie tai nepagalvojau anksčiau…

– Apie ką? – paklausė Giedrius.

– Rekonstrukciją. Juk bažnyčia tarybiniais laikais buvo pertvarkoma. Altorius išardytas, interjeras keistas… Jei čia kažkas buvo paslėpta, darbininkai beveik garantuotai turėjo rasti.

Ji nervingai pliaukštelėjo ranka sau per koją.

– Turėjau tai numatyti.

– Nepradėk dabar savęs graužti, – guodžiamai tarė Giedrius. – Čia visų mūsų klaida. Mes taip įsikibome tos versijos ir tos fantastiškos galimybės, kad, Fridrichas teisus, ne tik nepasiruošėme paieškoms, bet net ir namų darbų nepasidarėme – juk būtų tereikėję šiek tiek pastudijuoti bažnyčios istoriją… Matyt, lobių paieška – ne diletantams, – dar bandė kiek pajuokauti.

Bet niekas nesijuokė.

Vienintelis, kuris nereiškė emocijų, buvo Manfredas. Ką jis sau galvojo, nežinia, tačiau iš veido atrodė, kad jam net kiek palengvėjo. Ir vis dėlto jis susimąstęs žvelgė į atvertą ertmę.

– Bet viena keista, – pagaliau prabilo. – Jei sovietiniais laikais kažkas būtų radęs tokią kolekciją… apie tai būtų buvę kalbama. Bent tarp vietinių.

– Taip, – mintį pasigavo Dangė. – O apie jokį „Nidos lobį“ niekas Lietuvoje nėra girdėjęs. Oficiali įvykių versija ir dabar teigia, kad Hermano Blodės meno kūrinių kolekcija žuvo ugnyje per karą.

– Vadinasi, arba ten nieko nebuvo… – ištarė Fridrichas.

– …arba kažkas nuslėpė, – užbaigė Giedrius.

Bičiuliai suglumę susižvalgė. Dabar atverta ertmė atrodė nebe kaip atradimas, o kaip dar didesnė mįslė. Giedrius lėtai įstatė plytą atgal į vietą.

– Šiandien nieko daugiau nesugalvosime, – pavargusiu balsu tarė jis. – Reikia viską ramiai apmąstyti, apsitarti, ką darome. Pratęskime rytoj.

Jie išėjo iš bažnyčios jau visai kita nuotaika nei atėjo. Dar prieš valandą atrodė, kad nuo didžiausio gyvenimo atradimo juos skiria vos keli žingsniai. Dabar liko tik klausimai.

Ketveriukė, palikusi bažnyčią už nugaros, akmeniniais laiptais patraukė žemyn. Priešais juos atsivėrė vaizdas į etnografines kapines. Manfredas laiptų apačioje trumpam stabtelėjo. Pažvelgė į tarp medžių išbarstytus krikštus. „Niekur kitur tokių nerasi“, – sušmėžavo mintis. Kai pradėjo lankytis Lietuvoje, dažnai po pamaldų užsukdavo čia. Tyloje ir ramybėje nurimdavo jo siela. Nelikdavo jokio skubėjimo ir galvojimo apie rytojų. „Visi žemiški planai baigiasi čia“, – taip mąstydavo. Ši mintis jo nė kiek negąsdino. Atvirkščiai – žemiškos būties laikinumas, kurį liudijo šie unikalūs pamario krašto antkapiniai paminklai, vertė vis tvirčiau stovėti tarnystės Dievui kelyje.

Tada Manfredas pasuko akis į šalį ir pamatė per kelis žingsnius į šoną paėjusius Giedrių ir Dangę. Pora apie kažką labai įsitraukusi kalbėjosi. Pastorius lengvai šyptelėjo.

– Mes su Fridrichu truputį pasivaikščiosime po Nidą, – tarė jiems. – O jūs abu, manau, rasite apie ką pasišnekėti ir be mūsų.

Dangė žaviai nusišypsojo. Giedrius kiek sutrikęs gūžtelėjo pečiais. Bet buvo akivaizdu, kad jis tikrai neprieštaravo pasiūlymui.

– Tada mes nueisime iki prieplaukos, – pasakė. – Reikia truputį pravėdinti galvas.

Netrukus abi poros pasuko skirtingomis kryptimis.

Giedrius su Dange nuėjo marių pakrante link „Malkinės“, kur jau šurmuliavo žmonės ir iš atvirų terasų sklido muzika.

Fridrichas su Manfredu tuo metu lėtai leidosi Pamario gatve. Vidudienio saulė stipriai plieskė, bet kaitrą sklaidė gaivus marių vėjas.

Tuo tarpu kiek atokiau nuo jų, išlaikydamas saugų atstumą, slinko „Hummeris“.

– Keista matyti tą pačią Nidą ir kartu visai kitą, – tyliai tarė Manfredas.

– Ar ji taip pasikeitusi nuo tavo pirmųjų vizitų? – paklausė Fridrichas.

Senelis papurtė galvą.

– Ne… ne tai norėjau pasakyti. Kitokią, nei pasakodavo tėvas. Tarsi du skirtingi pasauliai: kuršiškoji, beveik laukinė Nida iš jo prisiminimų ir dabartinis kurortas, kurį matome. Vaikštau tarsi po sapną, kuriame pusės dalykų nebėra. Bet jis tiesą sakė – Nida yra vieta, kuri žmogaus nepaleidžia. Net jei išvažiuoji visam gyvenimui.

Senelis su anūku ėjo pro senas žvejų vilas, kol netikėtai Manfredas sustojo prie nedidelio namo, pažymėto dvyliktu “B” numeriu.

Keliasdešimt sekundžių jis nebyliai spoksojo į vyšnių sode skendinčią gryčią.

– Čia gimė mano tėvas, – pagaliau pratarė. – Prieš karą… čia gyveno tavo prosenelis Heinrichas.

Kieme darbavosi senyvas vyras. Išgirdęs girgždančius vartelius, atsisuko.

– Atsiprašau, – mandagiai, laužyta lietuvių kalba kreipėsi Manfredas. – Mano senelio šeima kadaise gyveno šiame name. Ar galėtume trumpam užeiti į kiemą? Tik kelias nuotraukas pasidaryti… dėl sentimentų.

Sodybos šeimininkas kurį laiką atidžiai žiūrėjo į juos abu. Paskui lėtai linktelėjo.

– Užeikit, – tarė ramiai. – Tokie dalykai turi teisę sugrįžti namo.

Jis pravėrė vartelius plačiau. Stebėjo, kaip atvykėliai fotografuojasi. Pastebėjo vyresniojo akyse gilų liūdesį.

– Tai gal po to… gal arbatos? – kažkas truktelėjo jį už liežuvio. Pats nesuprato kodėl, bet panoro su šiais žmonėmis susipažinti.

Manfredas susižvalgė su Fridrichu.

– Ačiū, mielai išgertume, – už abu atsakė Manfredas.

Šeimininkas atvėrė duris ir pakvietė į vidų.

Į Deckaičių šeimos namus.

*Eik su Dievu, mano sūnau. Eik su Dievu, mano dukra. (vok.)

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. X skyrius. „Medžioklė prasideda“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. XI skyrius. „Dar daugiau klausimų“ appeared first on Voruta.

Kaunas – Nida

Išgirdęs komandą „Mokusō yame“, Giedrius atmerkė akis. Trumpa meditacija prieš treniruotės pabaigą nuramino mintis ir prakaitu pražliugusį kūną – jautėsi vėl kupinas jėgų, nepaisant to, kad ką tik ištvėrė nors ir draugišką, bet labai intensyvią kumitė sesiją su klubo kolegomis.

Keliskart trumpai nusilenkę sensėjui, karatė entuziastai pakilo nuo tatamio ir drausmingai patraukė rūbinių link. Dušas, tvarkingai sulankstytas kimono – į sportinį krepšį, tvirti rankos paspaudimai atsisveikinant su sporto draugais – įprastinis treniruotės užbaigimo ritualas, Giedriui pažįstamas jau gerą dešimtmetį. Būtent prieš tiek laiko jis, antro kurso studentas, pravėrė seniausio Kaune karatė dodžio „Samurajus“ duris. Pažintis su legendiniais Lietuvos karatė meistrais, griežta disciplina, kovos etiketas – visa tai jaunuolį įtraukė ir nebepaleido.

Nors sportas jam nebuvo svetimas – paauglystėje gana rimtai užsiiminėjo laisvosiomis imtynėmis ir plaukimu, net šiokių tokių tarptautinių pasiekimų abiejose disciplinose turėjo, – karatė tapo daugiau nei tik fizine veikla. Giedrius iš kovos meno sėmėsi filosofinės išminties, psichologinės ramybės ir savitvardos gyvenimo audrose.

Bet dabar pamėgtas treniruotes kuriam laikui teks pamiršti: prieš akis – ilgos, visą mėnesį truksiančios atostogos. Po paskutinio susitikimo su Dange Giedrius rimtai kibo į epinio nuotykio – taip jis pats jų būsimą misiją apibūdino Fridrichui – planavimo darbus. Pirmiausia susisiekė su savo bičiuliu ir sutarė, kad kartu imsis aiškintis dingusio Blodės lobio paslaptį. Juk toks atradimas ne tik turėtų neįkainojamą vertę Lietuvos ir Vokietijos kultūros paveldui, bet ir paties Fridricho šeimai.

Jei paaiškėtų, kad iš tiesų bent dalis Nidos dailininkų kolonijos kūrinių buvo išsaugota, lobį slėpęs pastorius ir jam padėjęs Fridricho prosenelis iškart užimtų garbingą vietą abiejų šalių istorijoje. Fridrichas taip ir pasakė Giedriui: jis norįs, kad šis garbingas ir svarbus Heinricho Deckaičio poelgis būtų tinkamai įvertintas visuomenės. Giedrius jį puikiai suprato – Fridrichui tai asmeniška. Na, o jam pačiam šios paieškos žadino ne tik nuotykių troškulį – Giedrius ir pats buvo ne prieš išgarsėti. Mintyse nejučiomis įsivaizdavo save prieš kameras, atsakinėjantį į žurnalistų klausimus, dalyvaujantį populiariuose tinklalaidžių pokalbiuose, televizijos laidose atskleidžiantį visas odisėjos smulkmenas, bendraujantį su dokumentinio kino kūrėjais…

Panašios svajos ir dabar sukosi jo galvoje, kai Giedrius, išėjęs iš karatė salės, sėdo į automobilį – jame jau iš vakaro buvo sukrauti visi daiktai – ir tiesiu taikymu pajudėjo autostrados link. Lygiai už trijų valandų Palangos oro uoste turėjo nusileisti lėktuvas su svečiais iš Vokietijos – Fridrichu ir jo seneliu Manfredu. Taip, po labai ilgų ir sunkių įkalbinėjimų į paieškos komandą buvo įtrauktas ir tarnystės Dievui kelią pasirinkęs meno vertybes slėpti padėjusio zakristijono sūnus. Fridrichui iškart įkalbėti nepavyko, todėl teko įsijungti ir Giedriui – o talentą įtikinti jis tikrai turėjo.

Tiesą sakant, įkalbėti Manfredą atvykti į Lietuvą buvo genialaus Giedriaus plano dalis. Ne dėl simbolių ar sentimentų taip nuspręsta. Giedrius turėjo gerą atmintį smulkmenoms – darbe išugdytą gebėjimą. Kai per jų susitikimą Dangė pasakė, kad neįmanoma bus taip imti ir tiesiog patekti į bažnyčią, jam iškart šmėstelėjo mintis: Fridrichas juk minėjo, kad jo seneliui yra tekę lankytis Nidos bažnyčioje kaip vizituojančiam pastoriui… Tai ir buvo tasai „Eureka!“ momentas – Manfredas taps jų „raktu“ nuo bažnyčios durų.

Skriedamas greitkeliu į Lietuvos vakarus, Giedrius juto, kaip jį užvaldo jaudulys: krūtinėje maišėsi laukimas ir nerimas, koja nejučia spaudė akceleratoriaus pedalą vis stipriau. Automobilis greitai rijo autostrados kilometrus ir kelionės valandas, o jo paties širdis plakė ne ką lėčiau – kuo arčiau buvo Palanga, tuo aiškiau Giedrius jautė, kad nuo šios dienos gyvenimas kuriam laikui negrįžtamai išsuks iš įprastų vėžių.

Palangos oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje vyravo įprastas vasaros pradžios šurmulys – pavieniai turistai tempė lagaminus link automobilių, taksi vairuotojai nuobodžiaudami rūkė prie įėjimo, o virš pakilimo tako dar kurį laiką aidėjo ką tik nusileidusio lėktuvo variklių gausmas. Giedrius stovėjo atsirėmęs į savo automobilio dureles ir akimis ieškojo pažįstamų veidų tarp iš terminalo plūstančių keleivių.

Pirmasis pasirodė Fridrichas – aukštas, tvarkingai apsirengęs, su tamsiu kelioniniu krepšiu ant peties. Vos pamatęs Giedrių, plačiai nusišypsojo ir pamojavo ranka. Iš paskos žingsniavo garbaus amžiaus, baltai pražilęs vyriškis. Į devintą dešimtį įkopęs pastorius judėjo lėčiau, pasiramsčiuodamas lazdele, tačiau jo laikysenoje vis dar jautėsi kažkoks vidinis orumas ir ramybė.

– Giedriau! – džiaugsmingai šūktelėjo priėjęs Fridrichas. – Na ką, prasideda mūsų avantiūra? Vis dar negaliu atsitokėti ir iki galo suprasti, į ką čia mes veliamės, – ištarė jis linksmu tonu, prieštaraujančiu patiems žodžiams.

– Nežinau ir aš, bet, kaip sakė Napoleonas, svarbiausia – įsivelti į mūšį. O tada jau žiūrėsime, – nusijuokė Giedrius.

Šalia stovintis Manfredas tik santūriai linktelėjo ir be žodžių ištiesė ranką Giedriui.

– Es freut mich*, – pagarbiai ištarė Giedrius. Per paskutinį pusmetį jo vokiečių kalba labai patobulėjo: dažni pokalbiai telefonu su Fridrichu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu ne tik atgaivino mokyklos laikų žinias, bet ir gerokai jas išplėtė.

Manfredas mandagiai, bet šaltai atsakė tuo pačiu. Giedrius pasijuto kiek nejaukiai – matė, kad Fridricho senelis nėra patenkintas šiuo sumanymu. Jis iš pat pradžių buvo už tai, kad viskas būtų patikėta valdžios institucijoms. Tipinis senosios kartos vokietis, kuriam taisyklės yra vertingesnės už auksą. Jam, giliai tikinčiam žmogui, tai buvo ne tik žemiškų taisyklių laužymas, bet ir Dievo įsakymo „Nemeluok“ pamynimas. Tam, kad galėtų įleisti anūką su šiuo nepažįstamu lietuviu į Nidos bažnyčią, jam teko susisiekti su Nidos evangelikų liuteronų parapija Lietuvoje ir paprašyti dar kartą leisti vasarą atvykti kaip pastoriui pravesti pamaldų vokiečių turistams… Žinoma, jis savo pareigą įvykdys, bet žinojo, kad tikrasis tikslas yra visai kitas, todėl sielą spaudė nuodėmės svoris. Guodė tik tai, kad sėkmės atveju bus įvykdęs mirštančio tėvo valią…

Kelionė Klaipėdos link prasidėjo lengvu pokalbiu. Fridrichas pasakojo apie Vokietijoje likusius darbus, Giedrius trumpai dar kartą priminė savo planą, o Manfredas didžiąją laiko dalį tylėjo ir stebėjo už lango slenkančius laukų vaizdus.

Į Klaipėdą jie įvažiavo pro Jakų žiedą ir neilgai trukus pasuko į vieną niūriausių uostamiesčio mikrorajonų. Debreceno gatvė, kur gyveno paskutinioji lobių ieškotojų komandos narė, juos pasitiko pilkais daugiabučiais, automobiliais užgriozdintais kiemais ir vos vienu kitu praeiviu, lėtai slenkančiu šaligatviais. Giedrius pasuko automobilį prie stačiatikių cerkvės – baltų sienų ir mėlynų kupolų pastatas ryškiai išsiskyrė tarp sovietinių blokinių namų.

Dangė jų jau laukė.

Ji stovėjo kiek atokiau nuo įėjimo, rankas laikydama kišenėse. Lengvas vasariškas paltas, palaidi plaukai, tamsūs akiniai nuo saulės – atrodė rami ir atsipalaidavusi, lyg būtų išėjusi į įprastą pasivaikščiojimą.

– Sveiki, keliautojai, – šyptelėjo priėjusi.

Fridrichas mandagiai pasisveikino, Manfredas kiek formaliau linktelėjo galva.

Vos atsisėdusi į galinę sėdynę, Dangė iškart išsitraukė telefoną ir ėmė greitai kažką rašyti.

– Atsiprašau, – tarė nė nepakeldama akių. – Tėvui turiu parašyti. Gyvenu su juo, tai jei dingstu kelioms dienoms ir nieko nepranešu, po to bus tragedija. Dar reikia priminti, kur maistas paliktas… ir kad nepamirštų, jog pas gydytoją užsirašęs, – pamačiusi į save nukreiptą Giedriaus žvilgsnį, pasiteisino.

Ji kalbėjo nerūpestingai, tačiau nykščiai per ekraną judėjo pernelyg greitai, o veide buvo matyti kažkokia įtampa. Giedrius tai pastebėjo, ir jam tai net savotiškai padarė gerą įspūdį. „Rūpestinga dukra. Tėvas turėtų būti laimingas“, – pagalvojo.

– Tiesa, o kur apsistosime? – atitraukusi akis nuo ekrano paklausė Dangė.

– „Vaivoje“, – atsakė Giedrius, įjungdamas posūkį. – Pavyko gauti du kambarius savaitei. Beje, įdomiausia tai, kad gyvensime visai šalia senojo Blodės viešbučio, pro langus matysime dar išlikusią legendinio pastato dalį, kurioje dabar veikia muziejus.

Dangė pakėlė akis.

– Rimtai? – jos balse pasigirdo nuoširdus susidomėjimas. – Kokia simboliška vieta.

– Tokia ir buvo mintis, – šyptelėjo Giedrius. Jautėsi pamalonintas, kad pavyko nustebinti.

Persikėlus keltu per Kuršių marias ir įvažiavus į pušynų apsuptą kelią, nuotaika automobilyje pasikeitė. Net Dangė trumpam padėjo telefoną į šalį. Skaisčiai šviečianti saulė tarp medžių kamienų brėžė ilgus šešėlius, o pro pravirą langą sklido sakais ir jūra persismelkęs gaivus oras.

– Keista vieta, – tyliai ištarė Fridrichas, žvelgdamas pro langą. – Atrodo lyg atskiras pasaulis.

– Tokia ji visada ir buvo, – netikėtai prabilo Manfredas. – Tarp šniokščiančio vandens ir smėlio audrų. Tarp Vokietijos ir Lietuvos. Tarp gyvenimo ir mirties. Fatališkas kraštas… Jei kartą jį įsimylėjai, jis trauks tave visada…

Šie pastoriaus žodžiai nuskambėjo keistai. „Poetiška, bet kažkaip neturi prasmės“, – pagalvojo Giedrius. Todėl lengvai juos nurašė perdėtam senolio jausmingumui.

Pirmasis tylą nutraukė Fridrichas:

– Gerai. Tarkime, kad dalis Blodės kolekcijos tikrai buvo paslėpta. Ir kad užuomina nėra metafora. Jau esame nutarę: bažnyčia – realiausias slaptavietės variantas. Pastorius, artėjant priešo kariuomenei, tiesiog nebūtų turėjęs laiko ieškoti ko nors kito. O ir visus bažnyčios užkaborius jis turėjo pažinoti kaip savo kišenę. Tačiau kur tiksliai bažnyčioje? Kur pradėsime ieškoti?

– Turi būti altoriuje, – beveik iškart atsakė Dangė. – „Laiptai į dangų“. Bažnyčioje tai akivaizdžiausia asociacija.

Manfredas kurį laiką tylėjo, tarsi nenorėdamas skubėti su atsakymu.

– Pastorius Kütheris buvo protingas žmogus, – pagaliau tarė. – Ir labai atsargus. Bet… ko gero, taip. Altorius bažnyčioje nėra vien apeigų vieta, – žvelgdamas pro langą į atsivėrusią marių plynumą lėtai rinko žodžius. – Krikščioniškoje tradicijoje jis simbolizuoja ribą tarp žemės ir dangaus, vietą, kur žmogus per maldą ir auką priartėja prie Dievo. Ne veltui senose bažnyčiose tikėta, kad būtent prie altoriaus dangus yra arčiausiai žmogaus… Tad „laiptai į dangų“ kaip užuomina skamba visai tikėtinai.

– Vadinasi, pradedame nuo ten, – užtvirtino Giedrius.

Pokalbis kuriam laikui nutrūko. Priešais vairuotojo akis iškilo baltas gyvenvietės ženklas „Nida“. Dar kelias minutes pariedėjęs vingiuotomis gatvėmis, automobilis priartėjo prie ant kalvelės virš marių stovinčio pastatų komplekso. Dešinėje – raudonų plytų senovinis pastatas. Hermano Blodės viešbučio pietinis fligelis. Nedidelis fragmentas to, kas buvo XX amžiaus pradžios menininkų meka. Kairėje – jau vėlesniais laikais statyti poilsio namai. Čia jie visi artimiausią savaitę gyvens ir dirbs.

„Labiausiai jaudinanti mano gyvenimo akimirka“, – pagalvojo Giedrius. Pakiliai jautėsi ir kiti keleiviai. Tik Manfredas liūdnai žvelgė į tolį. Žinojo, kad Dievas jį atvedė į gimtąsias vietas paskutinį sykį. Deramai atsisveikinti.

Už kelių šimtų kilometrų į šiaurę nuo Nidos esančioje Liepojoje šiltą vasaros vakarą, kaip ir daugumoje Baltijos pajūrio miestų, buvo daug turistų. Gatvėse šurmuliavo minios žmonių, iš lauko kavinių skambėjo muzika, parke šalia paplūdimio vyko įvairūs koncertai. Klientų netrūko ir populiariausiame prekybos centre „Kurzeme“. Automobilių stovėjimo aikštelė buvo beveik pilna. Iš visų automobilių išsiskyrė įspūdingas, prie pat įėjimo pastatytas juodas „Hummer“ visureigis. Automobilis prisiparkavo prieš dvidešimt minučių, tačiau jame sėdintis vairuotojas ir du keleiviai neskubėjo išlipti apsipirkti.

Vienas jų įdėmiai spoksojo į išmanųjį telefoną. Staiga aparatas supypsėjo. Nesakydamas nė žodžio, jis atkišo ir parodė ekraną vairuotojui. Tasai, metęs trumpą žvilgsnį, pasilenkė prie prietaisų skydelyje įtaisytos navigacijos ir suvedė adresą. Tada paspaudė užvedimo mygtuką – variklis grėsmingai suriaumojo.

– Поехали**, – tyliai, bet įsakmiai tarė ant galinės sėdynės sėdintis keleivis.

„Hummeris“ lėtai išriedėjo iš stovėjimo vietos.

*Malonu susipažinti (vok.)

** Važiuojam (rus.)

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. IX skyrius. „Apsisprendimas“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. X skyrius. „Medžioklė prasideda“ appeared first on Voruta.

Dabartis, Klaipėda

„…sustiprins laivyno galimybes prisidėti prie žmonių gelbėjimo ir gamtos apsaugos. Jūrinės valstybės labui!“ – oficialiu šūkiu sveikinimo kalbą baigė Karinių jūrų pajėgų vadas. Uoste susirinkusi minia suskato ploti, tačiau netrukus aplodismentus užgožė užgrojęs laivyno orkestras.

Giedrius tuo metu nukreipė savo fotoaparato objektyvą į pakrantę – skubėjo užfiksuoti svarbiausias renginio akimirkas: karininkus, aukštus politikus ir, žinoma, naujai į tarnybą priimtą daugiafunkcį laivą „Nadruvis“. Po penkerius metus trukusios statybos žmonių paieškos ir gelbėjimo užduotims skirtas naujutėlaitis laivas tapo Lietuvos karo laivyno šeimos nariu.

Išoriškai žurnalistas atrodė visiškai pasinėręs į savo darbą, tačiau jo mintys buvo kitur – galvoje sukosi būsimas susitikimas su Dange.

Prieš kelias dienas, kai „Kauno žinių“ redaktorius pavedė jam nuvykti į Klaipėdą parengti reportažo apie naujojo laivo priėmimo į tarnybą ceremoniją, Giedrius labai nudžiugo. Jau kurį laiką jis ieškojo progos pabendrauti su meno žinove, su kuria prieš metus susipažino vieno žymaus dailininko parodos pristatyme Kauno paveikslų galerijoje.

Tąkart, paėmęs iš Dangės – parodos kuratorės – interviu, Giedrius pasiūlė pratęsti pašnekesį apie meno pasaulį galerijos pirmajame aukšte esančioje kavinėje „Kultūra“. Nereikia slėpti – Giedrių iškart sužavėjo jauna ir simpatiška menotyrininkė. Dėmesį patraukė ne tik taisyklingi, švelnūs jos veido bruožai, bet ir ramus, protingos bei savimi pasitikinčios moters žvilgsnis.

Šviesūs, pečius siekiantys palaidi plaukai kūrė ryškų kontrastą su sportišką figūrą išryškinusia elegantiška tamsia suknele. Dangės veidas spinduliavo atvirumu, tačiau laikysena buvo kiek įtempta, tarsi sukaustyta. Kartkartėmis ji trumpam nukreipdavo žvilgsnį į galerijos įėjimą, lyg nesąmoningai tikrindama, kas ateina ir išeina.

Tai kėlė dvejopą įspūdį: mergina atrodė išoriškai laisva, bet viduje tarsi pasirengusi atremti kažkokį nematomą pavojų.

Tačiau Giedriaus akyse tai nė kiek nemažino jos žavesio.

Pokalbis prie staliuko jaukioje prietemoje ėjosi lengvai ir užtruko iki vėlaus vakaro – pašnekovai nė nepajuto, kaip atėjo kavinės darbo laiko pabaiga. Mandagiai padėkojęs už skirtą laiką ir netikėtai maloniai praleistą vakarą, Giedrius pasiūlė pasikeisti kontaktais.

– Maža kada užsimanysiu pabendrauti su protingu ir įdomiu žmogumi, – kiek flirtuodamas ištarė jis.

Dangė žaismingai šyptelėjo, paėmė Giedriaus išmanųjį telefoną ir greitai savo ranka suvedė numerį.

– Lauksiu, – lakoniškai, bet labai užtikrintai pasakė ji, aiškiai duodama suprasti, kad kvietimas – toli gražu ne mandagumo gestas.

Giedrius tąkart palydėjo savo naująją pažįstamą iki prie Soboro stovinčio automobilio, atsisveikindamas atsargiai paspaudė ranką, palinkėjo gero kelio ir nuoširdžiai išreiškė viltį greitai susitikti.

Nuo to vakaro jis kartkartėmis prisimindavo žaviąją menotyrininkę. Retkarčiais kildavo noras jai parašyti, bet… nuolatiniai darbai, rūpesčiai, visuomeninė veikla. Giedrius žinojo, kad megzti santykių šiuo metu neturi pakankamai laiko ir energijos, todėl vis sudvejodavo ir nedrįsdavo žengti to žingsnio.

Iki dabar, kai pats likimas suteikė progą.

Ir štai, jau po oficialiosios dalies, Giedrius sėdi Danės krantinėje esančio bohemiško restoranėlio „Garažas“ lauko terasoje. Atsivertęs nešiojamąjį kompiuterį, greitai įgudusia ranka beria tekstą – „Nadruvio“ iškilmės išsamiai nušviestos. Paspaudžia mygtuką „Siųsti“, ir laiškas kartu su prisegtomis nuotraukomis nuskrieja į naujienų redakciją – darbas baigtas. Giedrius lengviau atsikvepia, uždaro kompiuterio ekraną, paima kombučos taurę į ranką ir nukreipia nerūpestingą žvilgsnį į šalimais ant vandens besisupantį Klaipėdos simbolį – „Meridianą“. Patogiai atsilošęs krėsle, jis pilna krūtine traukia į save gaivų pavasario pabaigos orą ir svajingai stebi aplink verdantį gyvenimą: šilta ir saulėta diena išginė į lauką miestelėnus ir priviliojo gausybę Klaipėdos svečių, kurie mėgavosi puikiu oru, lėtai vaikštinėdami palei krantinę ir istorinėmis senamiesčio gatvelėmis.

Netrukus Giedriaus akį patraukė tiesiai link jo stalelio per minią elegantiškai sklendžianti figūra. Taip, be jokios abejonės, tai buvo Dangė. Sekundės dalelę anksčiau, nei ją atpažino atsipalaidavusios smegenys, ją išdavė krūtinėje suvirpėjusi širdis.

Vos jai priartėjus, Giedrius pašoko iš vietos, atitraukė krėslą ir elegantišku mostu pakvietė sėstis.

– Labas, labas. Nepaprastai malonu tave vėl sutikti.

– Sveikutis, Giedriau, – su plačia šypsena ir gana familiariai pasisveikino Dangė. – Jausmas abipusis. Kaip pats laikaisi?

– Įprastai: darbai, namai, įvairios veiklos – viskas nuolatiniame judesyje, – nusišypsojo. Jau žiojosi klausti, kaipgi sekasi jo viešniai, tačiau šioji užbėgo jam už akių.

– Man lygiai taip pat – ramios akimirkos tikras deficitas. Beje, – nukreipė kalbą nuo savęs Dangė, – vakar telefonu minėjai, kad atvykai kažko apie karo laivus rašyti. Kaip sekėsi?

– Viskas pavyko puikiai. Pati ceremonija nesužavėjo, žinai, jos kaip ir beveik visos – formalios ir nuobodokos: daug kalbėtojų, dar daugiau banalybių, bet… bent jau man pačiam įvairi karinė technika patinka, tad buvo kur akis paganyti, – nusišypsojo Giedrius.

– Berniukai niekad neišauga, – susijuokė Dangė. – Tiesa, juk tu ir šaulys esi, tad kario gyvenimu, kaip suprantu, žaviesi ne iš tolo, – puikią atmintį pademonstravo ji.

Tai privertė Giedrių nuoširdžiai nustebti: apie tai, kad priklauso Šaulių sąjungai, jis buvo trumpai, lyg tarp kitko, užsiminęs praėjusiais metais „Kultūroje“. Iškart šmėstelėjo mintis: „O ji tikrai manimi domisi, jei jau tokias smulkmenas atsimena.“ Šis suvokimas pakuteno jo savimeilę ir kartu leido pajusti dar didesnį pasitikėjimą. Vakar, kai nelauktai jai paskambino, jis tiksliai nepasakė, koks susitikimo tikslas, tiesiog paminėjo, kad darbo reikalais atvyksta į uostamiestį, todėl norėtų susitikti pabendrauti. Tačiau, tiesą sakant, ir pats nebuvo tikras: susitiko, nes nori išsiklausinėti apie Blodės kolekciją, ar… ar tai tėra pretekstas, o tikroji priežastis visai kita.

– Ačiū, kad sutikai su manimi pasimatyti. Tikiuosi, neatitraukiau tavęs nuo svarbių darbų. Kadangi esi mano viešnia ir gaišti laiką dėl manęs, aš, be abejo, vaišinu, – pastumdamas valgiaraštį link Dangės tarė Giedrius.

Dangė nusišypsojo ir nė kiek neprieštaraudama neskubiai pradėjo vartyti laminuotus meniu lapus.

Praėjus kelioms akimirkoms, jie abu jau sėdėjo vienas priešais kitą, gurkšnodami kiekvienas savo mėgstamą gėrimą – Dangė užsisakė rožinį „Fentimans“ limonadą – ir šnekučiavosi. Tiesą sakant, kalbėjo Dangė, o Giedrius, net šiek tiek palinkęs į priekį, atidžiai klausėsi.

– …po Hermano Blodės mirties viešbutį paveldėjo jo žentas, dailininkas Ernstas Mollenhaueris, kuris ir tęsė Nidos menininkų kolonijos veiklą. Naujasis viešbučio savininkas tapo savotiška dailininkų kolonijos siela: jo viešbučio verandoje vakarais rinkdavosi garsiausi to meto menininkai – impresionistas Karlas Knaufas, ekspresionistas Otas Bejeris, Liudvikas Detmannas… Visų dabar ir neišvardinsi! – įsiaudrinusiu balsu karštai pasakojo Dangė. – O ir ne vien dailininkai ten lankėsi, toli gražu! Ar teko girdėti, kad net pats psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas svečiavosi Blodės viešbutyje? Tiesa, dar iki jį perimant Ernstui Mollenhaueriui…

Giedrius papurtė galvą. Ne, kad Freudui irgi yra tekę lankytis ten, kur dabar yra vienas populiariausių Lietuvos kurortų, jis nebuvo girdėjęs. Bet jam ir taip svaigo galva nuo informacijos jūros: kas galėjo pagalvoti, kad šis nedidelis, tarp dviejų vandenų užspaustas žemės lopinėlis slepia tokią turtingą istoriją? Pašto kelias tarp Berlyno ir Sankt Peterburgo, karalienės Luizės kelionė per Kuršių neriją į laikinąją Prūsijos sostinę Mėmelį, maro epidemijos, atkakli žvejų kova su vandens stichijomis, pastangos pažaboti ištisus kaimus laidojusius smėlio kalnus, prancūzų belaisvių stovykla kopose – visa tai jis išgirdo iš savo pašnekovės, kuri, pasirodo, ne tik išmano meno kūrinius, bet ir ganėtinai gerai pažįsta slėpiningojo krašto praeitį.

Dangė mokėjo įtaigiai pasakoti ir patraukti klausytojo dėmesį: kalbėjo su užsidegimu, karštai tikėdama ir tarsi širdimi išjausdama viską, kuo dalijosi su Giedriumi. Ir vis dėlto, nepaisant įdomaus istorinio pasakojimo, Giedrių dėl suprantamų priežasčių labiausiai domino ta dalis apie Nidoje besilankiusius tapytojus. Ką jie tapė? Ar jų kūriniai vertinami meno žinovų ir mėgėjų pasaulyje ir… svarbiausias klausimas – kaip vertę galima išmatuoti pinigais? Tačiau nusprendė savo nekantrumo neparodyti ir klausėsi Dangės toliau. Mandagiai leidęs jai pabaigti, galiausiai sulaukė progos ištarti lemiamą klausimą:

– O kokie kūriniai buvo sukaupti Blodės kolekcijoje? Ar jie buvo vertingi?

Dangė trumpam nutilo, lėtai pasuko stiklinę tarp pirštų, tarsi bandydama pasverti klausimo rimtumą. Po keliolikos sekundžių pakėlė akis į Giedrių.

– Pamėgink įsivaizduoti, – padarė trumpą pauzę, suteikdama žodžiams papildomo svorio. – Įsivaizduok vietą, kur menininkai atvažiuoja ne dėl užsakymų, ne dėl galerijų, o dėl šviesos. Dėl ypatingos šviesos, kurią gali suteikti tik ypatinga vieta. Dėl ypatingo gyvenimo ritmo, dėl ypatingos vietos dvasios, dėl kopų, marių, vėjo. Jie gyvena viešbutyje, neturi kuo susimokėti – ir palieka paveikslą. Kartais vieną, kartais kelis. Ne geriausius. Ne parodoms skirtus. O tikrus, išjaustus. Drobėse jau ne dažai, o dailininko sielos dalelė.

Ji trumpam nutilo. Nebuvo tikra, ar Giedriui suprantami tokie lyriniai viražai. Nusprendė grįžti „į žemę“.

– Ten buvo visko. Peizažų, žvejų buities vaizdų, kopų skirtingu paros metu. Bet svarbiausia – tai buvo ne atsitiktinė kolekcija. Tai buvo tarsi gyvas vaizdinis dienoraštis. Vienos vietos, vienos bendruomenės. Ir tarp tų darbų – labai rimti vardai. Tokie, kurių paveikslai šiandien kabo didžiausiuose Europos muziejuose.

Dangė patogiai atsilošė krėsle ir paprašė priėjusio padavėjo atnešti dar vieną kokteilį. Giedrius net nesureagavo į priėjusį baro darbuotoją – visą dėmesį buvo sutelkęs į pašnekovę. Panašu, kad Dangė matė, kokį įspūdį jam daro jos žodžiai, ir mėgavosi galios akimirka.

– Bet jei jau kalbame apie pinigus… – ji atsainiai šyptelėjo, – šiandien tokia kolekcija būtų verta milžiniškų sumų. Dešimtys milijonų. Gal ir daugiau. Ir tai dar vertinant konservatyviai.

Ji prislopino balsą ir lengvai palinko prie Giedriaus.

– Nes tai būtų ne tik paveikslai. Tai būtų neįkainojama istorija.

Giedrius taip ir liko atidžiai žiūrėti Dangei į akis. Galvoje siautė minčių uraganas, širdis pašėlusiai dunksėjo. Viskas, ką šiandien turėjo padaryti, buvo išgauti iš Dangės informaciją ir jau paskui nuspręsti, ką daryti toliau. Bet staiga užvaldžiusios emocijos, natūrali Dangės charizma, būsimų nuotykių nuojauta – viskas persimaišė širdyje ir veržte veržėsi vulkanu lauk. Pajuto, kad privalo, tiesiog privalo, pasidalyti su Dange tuo… kad gal tas neįtikėtinos vertės meno ir istorijos lobis… gal jis išliko.

Giedrius giliai įkvėpė. Jautė, kad peržengia ribą, po kurios kelio atgal nebebus. Bet dvejonės jau buvo dingusios.

– Klausyk… – pradėjo tyliau. – O ką, jeigu… jeigu yra tokia menka galimybė… kad bent dalis to lobio galėjo išlikti?

Dangė nekrustelėjo, tik jos žvilgsnis tapo aštresnis.

– Juokauji? – ramiai paklausė. Nors iš akių puikiai matė, kad Giedrius nejuokauja.

– Ne, kokie čia juokai… Toks spėjimas, – tęsė Giedrius. – Bet ne iš oro. Yra tokia neaiški, fragmentiška informacija… pakankamai rimta, kad negalėčiau jos ignoruoti.

Padarė trumpą pauzę, nuleido akis, tarsi bandydamas surikiuoti mintis. Dangė tylėjo, nebandė įsiterpti. Matėsi, kad ir jai pačiai Giedriaus pareiškimas buvo visiškai netikėtas.

– Aš pats nežinau, ką su tuo daryti, – prisipažino jis. – Jei tai tiesa… kur tokiu atveju kreiptis? Į muziejų? Į savivaldybę? Į Kultūros paveldo departamentą?

Dangė vos pastebimai šyptelėjo – ne pašaipiai, bet tarsi jau iš anksto žinodama atsakymą.

– Jei nori, kad viskas paskęstų stalčiuose ir komisijose, – gali kreiptis, – ramiai tarė ji. – Prasidės ekspertizės, leidimai, tyrimai, popieriai… ir po metų pats nebesuprasi, kas vyksta. O jei ten iš tikrųjų kažkas yra, informacija labai greitai taps nebe tik tavo.

Ji palinko arčiau.

– Tokie dalykai daromi kitaip, Giedriau. Pirmiausia – patikrini pats. Tyliai, diskretiškai. Su žmonėmis, kuriais pasitiki. O tik tada, kai jau turi ką parodyti, kreipiesi į valstybę. Ir tai dar neaišku, kaip sureaguos biurokratai. Lietuvoje yra buvę tokių atvejų – dabar nenoriu minėti konkrečių pavyzdžių, – kai net pateikus beveik nepaneigiamus įrodymus dar tekdavo geležines kurpaites sunešioti, kol reikalai pajudėdavo iš mirties taško.

Giedrius kurį laiką tylėjo. Logika buvo paprasta. Ir pavojingai patraukli.

– Vadinasi… ieškoti patiems, – lėtai ištarė.

– Jei nori realaus rezultato – taip, – be dvejonės atsakė Dangė. – Nežinau, kokią informaciją tu turi ir kiek ji patikima, tačiau jei bent dalis tos kolekcijos būtų išlikusi… – ji sekundę stabtelėjo, – mes dabar kalbėtume ne apie radinį. Mes kalbėtume apie vieną didžiausių prarastų meno rinkinių Europoje.

Jis linktelėjo.

– Suprantu. Ko gero, tu teisi. Man dar reikia visa tai kažkaip „suvirškinti“. Čia toks netikėtas gyvenimo posūkis…

Dangė klausiamai pažvelgė į jį.

– O kur? – paklausė lyg tarp kitko. – Jei jau yra užuomina… kur maždaug tai galėtų būti?

Giedrius sekundę sudvejojo, bet nusprendė nebeslėpti.

– Yra versija… kad tai gali būti susiję su Nidos bažnyčia.

Dangė akimirką susimąstė.

– Bažnyčia? – pakartojo. – Įdomu… Na taip, pastatas yra išlikęs, karo metu beveik nenukentėjo. Ir nieko labai keisto nebūtų – žmonės dažnai slėpdavo įvairias vertybes šventovėse. Jei jas visas pavyktų detaliai ištirti, neabejoju, kad ir mūsų šalies, ir pasaulio muziejai pasipildytų tikrais lobynais. Kad ir Vilniaus katedroje – kiek jau visko atrasta, tačiau dar yra tvirtų mokslinių hipotezių, kad jos požemiuose vis dar slypi daugybė neatskleistų paslapčių. Bet… – Dangės balse pasigirdo aiški dvejonė, – tu supranti, kad ten taip paprastai neįeisi ir nepradėsi ieškoti.

– Žinoma, suprantu, – ramiai atsakė Giedrius. – Bet viena mintis man sukasi galvoje. Gal ir yra variantas.

– Koks? – akys smalsiai sužibo.

Giedrius susimąstė.

– Kaip ir sakiau, man dar reikia viską apmąstyti, pastrateguoti… Kai viskas galvoje susigulės, kai turėsiu planą, tada… – išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

Dangė linktelėjo – spausti Giedriaus nematė prasmės.

– Lauksiu. Tikiuosi, be manęs nepradėsi ieškoti? – koketiškai pajuokavo.

– Dange, mes jau esame šiame reikale kartu, – visai rimtai atsakė Giedrius.

Jie atsistojo beveik tuo pačiu metu. Trumpas atsisveikinimas, lengvas rankos paspaudimas, susitarimas palaikyti ryšį – ir kiekvienas pasuko savo kryptimi.

Vos nutolęs nuo staliuko, Giedrius išsitraukė telefoną. Pirštais greitai surinko numerį.

– Fridrichai? – tarė, kai šis atsiliepė. – Turiu naujienų. Ir… man reikės tavo pagalbos.

Jis trumpam nutilo, klausydamasis atsakymo, tada pridūrė:

– Tai susiję su tuo, apie ką kalbėjome.

Tuo tarpu Dangė, vos išėjusi iš baro, palydėjo tolstantį Giedrių akimis. Kai jis, kalbėdamas telefonu, ištirpo žmonių minioje, ji išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir skubiai parašė žinutę.

Atsakymas atėjo beveik iš karto.

Ji sustingo. Kelias sekundes tiesiog žiūrėjo į ekraną, paskui lėtai pakėlė akis į tą pusę, kur dingo Giedrius. Jos veide ryškėjo susikaupimas. Ir sprendimas.

Galiausiai ji neskubėdama apsisuko ir patraukė palei krantinę, link Biržos tilto.

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. VIII skyrius. „Sunaikinti ir išsaugoti“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. IX skyrius. „Apsisprendimas“ appeared first on Voruta.

1966-ieji, Nida

Liepos vidudienio karštis tvoskė lyg aukštakrosnėje. Alinanti kaitra slogino ir žmones, ir gyvūnus – visa, kas gyva, ieškojo bent menkiausio pavėsio, o lietaus ištroškusios samanos džiūvo ir geltonavo, virsdamos sauso parako paklote kalnapušių miškeliuose. Būtų užtekę tik vienos neatsargaus turisto numestos nuorūkos, kad šis kurortinis rojaus kampelis virstų žioruojančios ugnies pragaru.

Poilsiautojai prieglobsčio nuo karščio ieškojo paplūdimiuose prie jūros ir marių, tačiau vanduo atvėsindavo tik trumpam – užtekdavo vos kelioms minutėms išlipti į krantą, kad saulė vėl pradėtų svilinti įraudusią odą.

Ir vis dėlto gausiai į Neringos gyvenvietes suplūdusiems poilsiautojams galima sakyti pasisekė – jiems bent jau buvo atostogos. Tuo tarpu prie jau kelerius metus uždarytos Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios besibūriuojantys Klaipėdos statybos tresto darbininkai, keiksnodami nepalankias oro sąlygas, lėtai ir tingiai stūmė varginančią darbo dieną. Iš netoliese stovinčio sunkvežimio du vyrai krovė ilgas lentas, vienas piktai ginčijosi su brigadininku dėl kažkur pradingusių molio plytų. Šalia pagrindinio įėjimo gulėjo sukrauti metaliniai pastoliai ir vinių dėžės. Keletas mūrininkų, sukritę pušies pavėsyje, pliekė kortomis „durnių“ – laukė, kol atveš skiedinį.

Bažnyčia oriai stovėjo ant smėlio kalvos ir su liūdesiu žvelgė į marias, lyg norėdama išvysti vėjyje plazdančias kurėnų bures. Bet vietoj jų matė tik lėtai pupsinčias motorines žvejų dores.

Albertas Jonušas primerkė akis nuo saulės ir pakėlė fotoaparatą. Juodas „Zenit-S“ korpusas buvo įkaitęs nuo karščio. Jis pasuko objektyvo ratuką, sureguliavo ryškumą ir kelias sekundes tiriamai žiūrėjo į pastatą.

Maža neogotikinė bažnyčia atrodė beveik svetima aplinkiniam žvejų kaimeliui. Smailiaarkiai langai, plytų ornamentai, kampuose styrantys pinakliai ir grakštus bokštas su apvaliu langu – atrodė lyg atklydėlė iš kito pasaulio, užsispyrusi nepasiduoti smėliui, vėjui ir laikui.

Prieš keletą metų, gavęs paskyrimą į Neringos miesto vykdomąjį komitetą, Albertas manė, kad jį tiesiog ištremia į pasaulio kraštą. Vilniuje jis dažnai ginčydavosi su viršininkais, kartais per stipriai reikšdavo savo nuomonę. Jaunas architektas karštai gindavo savo poziciją, kai kalba pasisukdavo apie senamiesčio pertvarkymą – laikėsi nuomonės, kad ne viską, kas sena, reikia šluoti nuo žemės paviršiaus. Buvo nepatogus vyresnybei. Tad nereikia stebėtis, kad neilgai trukus atsidūrė čia – uždarojoje pasienio zonoje, nuo visos likusios Tarybų Lietuvos atskirtoje teritorijoje, į kurią atvykti buvo galima tik su specialiais leidimais.

Tačiau praėjus kuriam laikui ši „tremtis“ virto didžiausia gyvenimo palaima. Nida jį pakeitė: čia jis atrado iki tol nepatirtą ramybę ir pasijuto laisvas – toli nuo sostinės triukšmo, nesibaigiančių intrigų ir nuolatinio skubėjimo. Buvęs maištininkas įsimylėjo šį kraštą ir jau nebūtų jo iškeitęs į jokį kitą.

Pirmą sykį pamatęs bažnyčią kylančios saulės šviesoje, jis ilgai stovėjo apačioje prie tako ir negalėjo suprasti, kodėl šis pastatas jį taip stipriai veikia. Gal todėl, kad aplink nebuvo nieko dirbtino. Tik kopos, marios, vėjas ir ši raudonų plytų karalienė, nebyliai sekanti pasaką apie dingusį pasaulį.

Jis prisiminė Ansą Sakūtį. Seną, sulysusį žmogų nuolat paraudusiomis akimis. Tąsyk jie sėdėjo ant suolo prie marių, ir Sakūtis ilgai pasakojo apie prieškario Nidą. Apie Kalėdų pamaldas, apie dievišką vargonų muziką, apie iš širdies gelmių giedančius parapijiečius. Senasis nidiškis pasakojo ir apie dailininką Ernstą Mollenhauerį, kuris bažnyčiai nutapė altoriaus paveikslą – Kristų, tiesiantį ranką skęstančiam apaštalui Petrui.

– Kai saulė rytą krisdavo pro langus… – tyliai šnabždėdavo jis. – Atrodydavo, kad vanduo paveiksle juda.

Albertas pakėlė fotoaparatą. Spragt. Nuotrauka iš išorės. Įžengė į šventorių ir pasuko link įėjimo. Jo laukė atsakinga užduotis – užfiksuoti ir uždokumentuoti bažnyčios vidų tokį, koks jis buvo iki netrukus prasidėsiančios rekonstrukcijos.

Jis jautė sunkų kartėlį. Oficialiai bažnyčia buvo uždaryta jau prieš ketverius metus. Dabar ją ketinta „pritaikyti kultūros reikmėms“. Taip buvo parašyta dokumentuose, o praktiškai tai reiškė tik viena: viskas bus išardyta, išvalyta ir pakeista taip, kad neliktų nieko, kas primintų religiją. Kartu bus sunaikinti ir svarbūs istoriniai artefaktai.

Altorius turėjo dingti pirmasis.

– Drauge architekte! – nekantriai riktelėjo brigadininkas. – Mes po pietų jau ardysim priekį!

Albertas tik trumpai linktelėjo. Jis ir pats suprato, kad turi paskubėti. Priėjęs prie durų, pastūmė sunkią metalinę rankeną – durys girgždėdamos atsivėrė. Viduje tvyrojo vėsa. Ir keistas kvapas – dulkių, senos medienos, drėgmės bei kažko sunkiai nusakomo. Tarsi užsistovėjusio laiko.

Albertas lėtai nuėjo centrinės navos link. Daug kas jau buvo sunaikinta. Nebebuvo senųjų suolų. Nebebuvo sakyklos. Vargonai buvo pradingę iškart po karo – greičiausiai pasidarbavo tarybiniai kariai.

Tačiau altorius dar stovėjo. Albertas pakėlė fotoaparatą. Spragt. Dar vienas kadras. Paskui dar. Ir dar. Dirbo susikaupęs, metodiškai – niekas negalėjo praslysti pro jo akis ir objektyvo stiklą.

Jis priėjo prie pat altoriaus. Ir tada sustojo.

Architekto veidas įsitempė, akyse sušmėžavo nuostaba. Jis pasilenkė prie grindų. Kurį laiką nejudėdamas spoksojo į vieną tašką. Tada atsargiai padėjo fotoaparatą į šalį ir lėtai ištiesė ranką…

Po kelių minučių lauke dirbantys vyrai atsisuko, išgirdę garsų durų trenksmą. Albertas vos ne bėgte pasileido laiptais žemyn.

– Kas atsitiko? – šūktelėjo brigadininkas.

Architektas jau skubėjo prie kalno papėdėje stovinčios valdiškos baltos „Volgos“.

– Pamiršau dokumentus vykdomajame! – mestelėjo per petį. – Tuoj grįšiu!

Variklis užsikūrė, ir automobilis, pakėlęs smėlio debesį, nurūko miestelio centro link.

Darbininkai suglumę susižvalgė.

– Keistas tas jų architektas, – suburbėjo vienas.

Brigadininkas nusispjovė į smėlį.

– Menininkas… – tarė paniekinamai. – Visi jie truputį trenkti.

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. VII skyrius. „Nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. VIII skyrius. „Sunaikinti ir išsaugoti“ appeared first on Voruta.

Dabartis, Kaunas

Už lango lengvai šalveno, medžiai buvo apsitraukę plonu šerkšnu, o dar prieš kelias dienas susidariusios balos per naktį užsitraukė trapiu ledo sluoksniu. Giedrius patogiai sėdėjo fotelyje su stiprios juodos kavos puodeliu ir atsipalaidavęs nostalgiškai žvelgė į priešais stovinčią stikliniais žaisliukais ir elektros lempučių girliandomis padabintą kalėdinę eglutę. Ši, visiems namams įprasta šventinio laikotarpio puošmena, Giedriui buvo ypatinga: ketvirtą dešimtį skaičiuojanti plastmasinė eglutė, senoviniai, dar tuometinėje Rytų Vokietijoje gaminti įvairiaspalviai stikliniai burbulai, didžiulės pūsto stiklo lempučių kolbos – širdžiai brangus tragiškai žuvusio dėdės palikimas.

Giedriaus atmintyje aiškiai buvo įsirėžęs paskutinis pasimatymas su dėde. Kaip ir dabar, tądien buvo Naujųjų metų išvakarės. Visa šeima ruošėsi šventinei vakarienei, o mažasis Giedriukas laimingas plėšė ką tik gautų dovanėlių pakuotes, apvyniotas blizgančiu popieriumi. Dovanas jis rado po ta pačia eglute, papuošta tais pačiais žaisliukais ir lempučių girlianda. Šalimais sėdėjo dėdė Rimantas, meiliai žiūrėjo į savo sūnėną ir tyliai niūniavo tuo metu populiarios dainos priedainį: „Su kuo sutiksi tu Naujuosius metus, su kuo į žvaigždes palydėsi senus…“

Daugiau jie nebesusitiko. Praėjus kelioms dienoms po Naujųjų metų, dėdė buvo pašauktas į tarybinę armiją. Išvyko tarnauti į Karaliaučiaus sritį, o po pusmečio atėjo visus namiškius sukrėtusi žinia apie baisią nelaimę tarnybos metu… Jis buvo paskutinė auka iš Lietuvos, kurios pareikalavo kruvina sovietinė karinė mašina: tais pačiais metais įsisiūbavo Sąjūdžio vėjai, žmonės stojo į gyvąją Baltijos kelio grandinę, patriotinis jaunimas organizavo karinių bilietų grąžinimo akcijas, dar vėliau šalis paskelbė Nepriklausomybę – žingsnis po žingsnio Lietuva vadavosi iš okupacijos košmaro. Košmaro, kuris kai kurioms šeimoms taip ir neišsisklaidė iki galo – liko randai ir skaudūs prisiminimai apie prarastus mylimus žmones.

Panirusį į prisiminimus Giedrių pažadino vonios kambario durų užrakto trakštelėjimas – Fridrichas baigė rytines higienos procedūras ir, visas pailsėjęs, nusiprausęs bei švariai nusiskutęs, žvaliai žengė į svetainę.

Svečias iš Vokietijos vakar vėlai vakare nusileido lėktuvu Karmėlavos oro uoste, kur jo jau laukė Giedrius su automobiliu. Kadangi buvo vėlus metas, atvykėlis buvo pavargęs, todėl bičiuliai nedaugžodžiavo ir negaišo laiko – iškart pasuko Giedriaus namų link, kur Fridrichui jau buvo paruoštas kambarys nakvynei.

Kaip ir buvo taręsi, Fridrichas atvyko į Lietuvą kelioms dienoms pasisvečiuoti pas Giedrių ir sutikti Naujuosius metus Kaune. Giedrius jau buvo suplanavęs paskutinę senųjų metų dieną praleisti tikrai turiningai ir intensyviai: pasilepinti SPA procedūromis Birštono sanatorijoje, vėliau pasiklausyti koncerto „Žalgirio“ arenoje, šventiškai pavakarieniauti „Metropolyje“ ir galiausiai pasimėgauti naujametinių fejerverkų reginiu ant Aleksoto kalno, žvelgiant į po kojomis dunksantį šviesomis nužertą senamiestį.

Iki išvykimo dar buvo likusios kelios valandos, todėl draugai galėjo sau leisti neskubius pusryčius ir ramiai pasišnekučiuoti. Giedriaus ir Fridricho fotelius skyrė nedidelis žurnalinis staliukas, ant kurio jau garavo šiltos kavos kavinukas, lėkštelėje puikavosi šeimininko sutepti sumuštiniai, o šalia jų gulėjo kompiuteriu atspausdintų lapų pluoštelis.

– Guten Morgen, Fridrich, – linksmai, beveik pakiliu tonu ištarė Giedrius. – Prisėsk, papusryčiaukime ramiai – laukia ilga diena, energijos mums tikrai reikės, – šypsodamasis kvietė jis.

Atsakęs į pasveikinimą, Fridrichas patogiai klestelėjo į fotelį, įsipylė puodelį kavos, užmetė koją ant kojos ir, gurkšnodamas kavą, kreipėsi į savo draugą:

– Žinai, Giedriau, šis Naujųjų metų sutikimas bus man kitoks. Pastaruosius penkerius metus Naujuosius sutikdavau su savo drauge – turėjome tradiciją vykti į Varnemiundę, kur jos tėvai turėjo vilą ant Baltijos jūros kranto. Smagiai leisdavome laiką: ramiai, jaukiai, be didelio šurmulio ir kompanijų… – nebaigęs sakinio Fridrichas liūdnai pažvelgė pro langą.

Giedrius pastebėjo, kad jo akys mato ne pilkus Dainavos rajono daugiabučius, o tolimus širdies prisiminimus. Nusprendė nieko nesakyti ir leisti pačiam Fridrichui sugrįžti į „čia ir dabar“.

– …bet vieną dieną ji tiesiog pasakė: „Fridrichai, tu labai mielas vaikinas, tačiau mums reikia šiek tiek pabūti atskirai, kad geriau suvoktume, ko iš tiesų norime iš gyvenimo.“ Štai taip… Po penkerių metų draugystės. Taip tiesiog iš niekur nieko… – tarsi vis dar negalėdamas patikėti tuo, kas įvyko, lėtai purtė galvą Giedriaus pašnekovas. – Bandžiau kalbėtis, apeliavau į jausmus, į logiką, bet… štai aš čia, Lietuvoje, – liūdnai šyptelėjo Fridrichas. – Tiesą sakant, tu net neįsivaizduoji, kaip laiku gavau šį tavo pakvietimą. Artėjant šventėms iš liūdesio jau nebežinojau, kur dėtis, – atvirai savo jausmus liejo Fridrichas. Jautė, kad šiuo lietuviu gali pasitikėti labiau nei kuo kitu.

– Užjaučiu, drauguži, – nuoširdžiai tarė Giedrius. – Labai gaila, nemaloni situacija… – nelabai žinojo, kaip paguosti. – Gal pavyks šiandien prasiblaškyti…

Fridrichas sunkiai atsiduso.

– Jau už mėnesio pamačiau ją su kitu, – vos tramdydamas ašaras ištarė. Matėsi, kad žaizda vis dar kraujuoja.

– Suprantu, kad tau skauda. Aš pats nuo studijų laikų neturėjau ilgalaikių santykių. Buvo įvairių draugysčių, bet jos daugiausia tetrukdavo vos kelis mėnesius, – Giedrius, norėdamas užbaigti nemalonią temą, skubiai nukreipė kalbą į save.

– Gal esi labai išrankus?

– Net nežinau. Tiesą sakant, jokių ypatingų reikalavimų nekeliu. Tiesiog norėčiau surasti žmogų, su kuriuo galėčiau dalytis savo gyvenimu, su kuriuo galėčiau būti atviras, su kuriuo sutaptų vertybės ir požiūris į gyvenimą. Ar tai daug? Nežinau. Tačiau kartais atrodo, kad paprasčiausią žmogų ir yra sunkiausia sutikti… Gal todėl šiuo metu ir esu vienišas, – išspaudė liūdną šypseną Giedrius.

– Neabejoju, kad tikrai surasi tą, kuri žvelgs į gyvenimą ta pačia kryptimi kaip ir tu, – dabar jau guodė bičiulį Fridrichas. Dar norėjo tęsti pokalbį šia tema, tačiau mintį nutraukė netyčia už popierių pluošto ant stalelio užkliuvęs žvilgsnis.

– Kokie čia užrašai? – susidomėjęs paklausė.

– Ach, taip! – Giedrius šiek tiek vaidybiškai pliaukštelėjo delnu sau per kaktą. – Tai yra būtent tai, apie ką norėjau pakalbėti prieš išvykstant. Čia, – demonstratyviai pirštu parodė jis, – atspausdintas ir į lietuvių kalbą išverstas tavo prosenelio dienoraštis, kurį man atsiuntei. Iššifruoti rankraštį nebuvo lengva: pradžioje pasitelkiau dirbtinį intelektą, tačiau pavyko atkurti tik fragmentus. Visa laimė, dar nuo studijų laikų bendrauju su viena vokiečių filologe, kuri, kaip tyčia, yra dirbusi keliuose bendruose projektuose su istorikais – padėdavo studijuoti ir versti archyvinius dokumentus. Jos pagalba buvo neįkainojama. Užtruko, tai užtruko, bet dabar visa tavo prosenelio istorija – kaip ant delno.

– Aš… aš net neįsivaizdavau, kad tu į tai įdėsi tiek daug pastangų. Tai labai jaudina. Tiesą sakant, kai siunčiau tau skenuotus dienoraščio puslapius, maniau, kad tik užmesi akį ir tiek. Turiu prisipažinti, kad net aš pats niekada nebuvau prisėdęs jo perskaityti – apie dienoraštį man pasakojo senelis, buvo jį parodęs. Tąkart perverčiau kelis puslapius, bet… ko gero, dar ne tas galvoje buvo… – kiek susigėdęs teisinosi Fridrichas.

– Viską aš suprantu, – ramindamas pašnekovą mostelėjo ranka Giedrius. – Aš ir pats tik visai neseniai pradėjau domėtis savo giminės šaknimis. Viskam savas laikas, manau. O dėl to, kad taip gilinausi į tavo prosenelio Heinricho gyvenimo peripetijas, reikia kaltinti mano žurnalistinį smalsumą. Beje, jau patys pirmieji puslapiai mane įtraukė ir nebepaleido iki pat pabaigos. Rašė nereguliariai, su ilgomis pertraukomis. Panašu, kad jis buvo santūrus žmogus ir aprašinėjo tik tai, kas buvo iš tiesų svarbu jam ir jo šeimai. Bet darė tai labai detaliai – iš tų užrašų galima labai daug sužinoti apie to meto buitį, svarbius nutikimus vietos žvejų bendruomenėje, net politinius įvykius. Pirmasis įrašas datuojamas 1923 metų sausio 10 diena – tądien Heinrichas pradėjo tarnystę Nidos parapijoje. O jau mažiau nei po savaitės tavo prosenelis tapo ypač svarbaus istorinio įvykio liudytoju – popieriuje išguldė autentiškus prisiminimus apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Rašė taip, kaip pats visa tai suprato, aprašė ir kaimo parapijiečių reakcijas bei nuotaikas. Trumpai tariant, jo palikimas yra tikras lobis – ne tik jūsų šeimai, bet ir mūsų abiejų valstybėms. Ir tikrai manau, kad šis dienoraštis vienokia ar kitokia forma nusipelno išvysti dienos šviesą. Naudodamasis proga noriu paprašyti tavo leidimo dalį įdomiausių ištraukų publikuoti naujienų portale, kuriame dirbu, – prašymu užbaigė Giedrius.

– Kokio dar leidimo klausi? Žinoma, kad gali. Čia aš turiu būti tau dėkingas, kad padarei tokį didžiulį darbą ir atskleidei man dalykus, kurių aš, kvailys, net neįsivaizdavau. Kaip galėjau nesuvokti viso to vertės? Nuostabu, kad likimas mane suvedė su tavimi – tu padėsi man pačiam pažinti… save, – susijaudinęs dėkingai kalbėjo Fridrichas.

Fridrichas gurkštelėjo kavos ir dar kartą klausiamai pažvelgė į Giedrių.

– O iki kada buvo rašomas mano prosenelio dienoraštis?

Giedrius pavartė spausdintų lapų krūvelę.

– Iki 1975 metų pavasario, – atsakė. – Tuo metu jis jau buvo sunkiai sergantis, paniręs į savo prisiminimus ir gyvenimo apmąstymus. Štai, – parodė Fridrichui lapą, – paskutinis įrašas padarytas kovo 20 dieną.

– Bet… – nusistebėjo Fridrichas. – Juk čia tik vienas sakinys!

– Būtent. Vienas sakinys. Citata iš Biblijos: „Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma.“ Paslaptingi žodžiai, reikia pasakyti. Na, bet jis buvo giliai religingas žmogus, tad gal ir nevertėtų stebėtis… Tik ką jis tuo norėjo pasakyti?.. – tarsi pats savęs paklausė Giedrius.

Fridrichas susimąstė, jo akys užsidegė smalsumu.

– Tai… gal jis ir turėjo galvoje, kad dienoraštis turi išvysti dienos šviesą ir papasakoti pasauliui istoriją?

Giedrius pritariamai linktelėjo.

– Gali būti… Jame tikrai yra dalykų, vertų papasakoti. Heinrichas nemažai rašė apie savo tarnystę bažnyčioje: krikštynas, vestuves, laidotuves, aptardavo parapijiečių gyvenimą, kartais užsimindavo net apie įvairius pikantiškus Neringos gyventojų nutikimus, – linksmai nusišypsojo. – Žinoma, netrūksta ir tragiškų istorijų apie į marias išplaukusius ir jau niekada negrįžusius žvejus, gaisrus, kurie, atrodo, tikrai nebuvo retenybė. Smulkiai pasakoja, kas dėjosi Kuršių nerijoje artėjant Raudonajai armijai – ko gero, tai būtų įdomi medžiaga net ir istorikams, – neslėpdamas susižavėjimo tęsė Giedrius. – Bet užvis įdomiausi yra jo liudijimai apie Blodės viešbučio valdytoją Ernstą Mollenhauerį, apie menininkus, kurie ten lankėsi, ir jų paveikslų kolekciją. Pasirodo, tavo prosenelis buvo gana dažnas Mollenhauerių svečias, lankydavosi viešbutyje su Nidos parapijos kunigu Waldemaru Kütheriu, artimai bendravo su pačiu Ernstu ir jo sutuoktine Hedwiga. Tik… – Giedrius ūmai nutilo, šiek tiek pasimuistė fotelyje ir nervingai pirštais patrynė smakrą. Matėsi, kad nori pasakyti kažką svarbaus, tik pats tarsi dvejoja. – Yra jo užrašuose viena įdomi detalė… – ištarė ir vėl nutilo.

Fridrichas prisiminė jų pokalbį Giedriaus pusbrolio Andriaus pirtyje.

– Nejaugi apie Nidos menininkų koloniją?

– Būtent. Jis nemažai rašė ir apie ją. Apie viešbutyje besilankiusias to meto garsenybes: nacių nekęstą ir persekiotą dailininką ekspresionistą Maksą Pechšteiną, žymų rašytoją Tomą Maną, paminėjo ne vieną impresionizmo srovės atstovą… Dauguma viešbutyje besilankiusių menininkų, kaip dėkingumo ženklą, savininkui palikdavo savo kūrinių. Tavo prosenelio teigimu, Ernstas jais labai didžiavosi, buvo pakabinęs juos garbingiausiose svečių namų vietose.

– Bet kokia detalė tau pasirodė keista? – prie Giedriaus minties grįžo Fridrichas.

– Matai… Tąkart pirtyje Andrius minėjo, kad visa kolekcija žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Tai prisiminęs dar kartą pasitikrinau istorinius faktus – viskas sutapo. Oficialiai teigiama, kad neįkainojami paveikslai supleškėjo pirtyje. Taip, raudonarmiečiai bolševikai nesugalvojo, kaip geriau juos panaudoti – sumetė į krosnį. Bet… čia ir yra įdomus dalykas… Heinrichas dienoraštyje šiek tiek aprašo paskutines dienas Nidoje – 1945-ųjų pradžią, prieš pat rusų įsiveržimą. Tų dienų užrašai gana skurdūs. Ir tai nestebina: galima tik įsivaizduoti, kokia aplink tvyrojo sumaištis. Paskutiniame įraše, kurį, kaip spėju, jis dar parašė Nidoje, užsimenama apie tavo, Fridrichai, senelio krikštynų ceremoniją, – čia Fridrichas iš nuostabos pakėlė antakius. – Viskas aprašyta paskubomis, vos keliais sakiniais. Pati ceremonija, išskyrus savo laikmečio ir aplinkybių dramatiškumą, nepasirodė ypatinga. O tai, kas, pasak dienoraščio, vyko jau po to, mane labai suintrigavo.

– Nagi? – net palinko į priekį Fridrichas, akivaizdžiai pagautas įtaigaus Giedriaus pasakojimo.

– Heinrichas… – lėtai ir pabrėžtinai ištarė Giedrius, savotiškai mėgaudamasis pašnekovo dėmesiu. – Jis rašo… Bet ką aš čia perpasakosiu – geriau tau duosiu pačiam paskaityti. Turiu ir vokišką spausdintą versiją, – ištiesė lapus iš nuostabos sutrikusiam Fridrichui. – Perskaityk, – paragino.

Fridrichas įsistebeilijo į paduotą lapą. Lapo viršuje buvo įrašyta data – 1945 m. sausio 29-oji. Skaitė neskubėdamas – susijungiančios raidės jo galvoje virsdavo prosenelio, kurio niekada nebuvo matęs ir girdėjęs, balsu, atsklindančiu iš tolimos praeities. Kuri… dabar jau nebebuvo tokia tolima. Visai netikėtai ji tapo sava. Fridrichas pajuto, lyg laiko ribos būtų išsitrynusios – praeitis, dabartis ir net nežinomybės kupina ateitis susiliejo į vieną. Neatskiriamą ir nedalomą.

Skaitydamas krikštynų aprašymą, jis pajuto, kaip širdį užliejo sunkiai paaiškinama šilumos banga. Buvo keista suvokti, kad kūdikis, kurį ant rankų laikė kunigas, buvo jo senelis Manfredas. Mieliausias ir geriausias žmogus pasaulyje. Su kuriuo vaikystėje praleido tiek daug laiko. Išmintingas, niekada negailintis gero patarimo, žmogus, kuriuo visada galėjai pasikliauti ir į kurį galėjai atsiremti. Koks vis dėlto įdomus tas likimas, pagalvojo Fridrichas. Juk senelis ir pats pasuko dvasininko keliu. Baigęs teologijos studijas universitete, pradėjo tarnauti vikaru, vėliau buvo ordinuotas pastoriumi. Atrodė, jo likimas buvo nulemtas tą šaltą sausio dieną Rytprūsiuose…

Netrukus priėjo prie tos vietos, kuri buvo sukėlusi Giedriaus susidomėjimą.

„…Nuskubėjau namo – reikėjo kuo greičiau įvykdyti tėvo Waldemaro paliepimą. Paėmęs susuktą ryšulį, patraukiau atgal prie bažnyčios, kad galėčiau jį perduoti. Į rankas tam, kuris, tikiu, turi Dievo suteiktą teisę išsaugoti jam patikėtą šventenybę. Viešpatie, laimink jį ir saugok, kai jis kils laiptais į dangų.“

Paskutinė frazė „laiptais į dangų“ buvo pabraukta ir iš abiejų pusių įrėminta kryželiais. Fridrichas klausiamai pakėlė akis į Giedrių. Šis, regis, to tik ir laukė. Jautė vidinį pasitenkinimą, matydamas, kaip sugeba pamažu žadinti pašnekovo smalsumą.

– Keisti žodžiai, ar ne? Bet viskas tampa dar paslaptingiau, kai… žinai, kokį įrašą tavo prosenelis paliko dieną prieš, – kiek triumfuodamas ištarė Giedrius.

Fridrichas nejučia atsisėdo tiesiau. Nieko nepasakė, bet jaudinosi taip, kad atrodė, jog tuoj širdis iššoks iš krūtinės.

– O dieną prieš… – trumpam nutilo Giedrius. – Dieną prieš jis rašo, kad paėmė ryšulį Blodės viešbutyje, iš paties Mollenhauerio rankų, – šie žodžiai susprogdino susitvenkusią įtampą tarsi kibirkštis dujų debesį.

Fridrichas giliai įkvėpė, tarsi bandydamas susigaudyti mintyse.

– Nejau tu manai, kad…

– Nežinau, tikrai nežinau. Bet jeigu taip, tai tavo prosenelio dienoraštis galėtų atskleisti sensacingiausią šio amžiaus istoriją. Tai, ko gero, prilygtų žymiojo Gintaro kambario atradimui. Įsivaizduoji?! O jeigu bent dalis Blodės viešbutyje buvusios kolekcijos išliko? Net sunku suvokti, kokio masto atradimas tai būtų… Bet… Pats supranti, kad tai tik mano spėlionės. Mes nežinome, kas galėjo būti tame ryšulyje…

– …ir kur jis paslėptas. Ir ar apskritai išliko, – mintį pratęsė Fridrichas. Jis ką tik suprato atradęs dalį savo šeimos istorijos – jam užteko ir to. Nenorėjo leistis į tuščias fantazijas.

– Žinai, o juk aš net neįsivaizduoju, kokie apskritai meno kūriniai buvo toje kolekcijoje. Kokia galėjo būti jų vertė? Čia tiek daug klaustukų. Meno reikaluose aš beveik nieko neišmanau. – Jo balsas pamažu pritilo. – Kada prie progos susitiksiu su viena pažįstama menotyrininke iš Klaipėdos universiteto, ji galėtų mums padėti suprasti, su kuo čia turime reikalą.

Fridrichas tyliai linktelėjo. Jų žvilgsniai susitiko. Šiam kartui jam visko atrodė per daug. Tai, ką pasakojo Giedrius, žavėjo ir traukė, bet galvoje siaučiantis minčių uraganas neleido suprasti, kaip jis iš tiesų turėtų jaustis.

– Na, – žvilgtelėjęs į laikrodį pagaliau pratarė Giedrius, – šiam kartui, manau, pakaks tų rimtų šnekų. Mums jau metas išvykti. Pasistenkime, kad šis vakaras būtų įsimintinas – Naujųjų metų šventė jau pakeliui.

Jie atsistojo, surinko lapus ir puodelius, bet abiejų širdys plakė greičiau. Liftu nusileidę iš šešto aukšto, bičiuliai patraukė link kieme stovinčio automobilio. Nors buvo dar tik diena ir iki vidurnakčio buvo likę nemažai laiko, tačiau šen bei ten jau girdėjosi nekantruolių sproginami fejerverkai – ankstyvieji naujos pradžios pranašai.

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. VI skyrius. „Perdavimas“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. VII skyrius. „Nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma“ appeared first on Voruta.

1975-ieji, Barsbüttel, Vokietija

– Schwester* Maria, – vos girdimai sušnabždėjo lovoje gulintysis, – būkite gera, atitraukite užuolaidas… Taip noriu… šviesos, – vyriškis sunkiai rinko žodžius – ligos išvargintą kūną jau pradėjo veikti slaugytojos suleistas morfijus.

– Žinoma, Herr Deckaitis, – neprieštaravo parapijos diakonijoje dirbanti Marija.

Pro apnuogintus langus į mažą kambarėlį prasiskverbė vidurdienio saulės spinduliai, nugindami tamsą į tolimiausius užkaborius. Tačiau šviesa patalpai jaukumo nepridavė, anaiptol – tik dar labiau išryškino viduje tvyrančią kančią. Kuklioje medinėje lovoje, po sunkiu, priplėkusiu apklotu, slėpėsi su nesibaigiančiu skausmu kovoti pavargęs senas žmogus. Šalia stovinčios spintelės viršus buvo apkrautas medicinos reikmenimis – švirkštais, ampulėmis ir šviesaus lino rankšluosčiais. Kambaryje tvyrojo troškus vaistų kvapas ir artėjančios mirties nuojauta.

Marija gailestingai žvelgė į besikankinantį ligonį. Ji žinojo, kad onkologinė liga buvo pasiekusi paskutinę stadiją – gydytojai jau buvo nuleidę rankas. Dabar liko tik ji, vykdanti savo šventą slaugės pareigą – palengvinti mirštančiojo kančias.

Kiek daug tokių jai teko matyti? Šimtus.

Ji buvo pripratusi prie mirties. Dar vaikystėje, kai kartu su tėvais skubiai traukėsi iš Pilkopos nuo gilyn į Vokietiją besiveržiančios Raudonosios armijos, pakeliui matė daugybę pakelėse besimėtančių, nuo šalčio ir bado mirusių nelaimingų pabėgėlių. Vėliau karo nuniokotuose miestuose savo akimis regėjo aviacijos bombų sudraskytas žmonių kūnų dalis, kulkų suvarpytus, yrančius ir baisią smarvę skleidžiančius kareivių lavonus.

Šie vaikystės siaubai paliko neužgyjančius randus jos širdyje, tačiau kartu išmokė nesiskųsti dėl nieko, iškęsti bet kokius sunkumus ir nuolankiai priimti Dievo skirtą likimą. Jau tada, kai savo mažomis vaikiškomis rankomis glaudė gertuvę prie karščiuojančios mamytės lūpų pabėgėlių stovykloje, ji pajuto, kad tikrasis jos gyvenimo pašaukimas – padėti kenčiantiems ir mirštantiems žmonėms.

Stebėdama rimstantį Heinricho Deckaičio kvėpavimą ir vis labiau merkiančius akių vokus, Marija kurį laiką tarsi dvejojo. Galiausiai įkišo ranką į chalato kišenę ir ištraukė žiupsnelį druskos. Priėjusi prie lovos, nepastebimai pabėrė jos ant paklodės šalia pagalvės. Palaukusi minutėlę, atsargiai surinko pabirusius kristalus ir suėmė juos į delną – jie buvo sudrėkę.

Mirties ženklas, sakydavo jos mama.

Tais tolimais laikais, kai aplinkiniai ją švelniai vadindavo Mare, rūsčiame gamtos stichijų valdomame pasaulyje, kuriame mirtis tykojo už kiekvieno kampo, žmonės mokėjo savaip nuspėti besiartinančią nelabąją.

Nepaisant mokslo žinių ir tvirto religinio auklėjimo, kažkur giliai širdyje vietos šiems prietarams buvo likę ir Marijoje. Gal todėl, kad tai buvo vienintelis dalykas, leidęs palaikyti ryšį su seniai prarastais namais.

Švelnus liūdesys užliejo slaugę.

„Viešpatie, būk jam maloningas, priimk jo sielą į savo karalystę“, – mintyse sukalbėjo gailestingoji sesuo.

Marija buvo jautri moteris. Ji nuoširdžiai užjausdavo visus, kuriais tekdavo rūpintis, tačiau Heinrichui jautė ypatingą artumą. Gal dėl to, kad abu buvo to paties likimo tremtiniai, atblokšti čia iš to paties vėjų, smėlio ir bangų krašto…

Heinrichas vos pastebimai krustelėjo galvą, tarytum bandydamas atgauti balsą.

– Schwester Maria… – ištarė jis, vos judindamas lūpas. – Ačiū jums už viską. Dievas jums atlygins už gerumą. Galite mane jau palikti… Tik… paskutinis prašymas… pakvieskite… sūnų. Noriu… su juo pasikalbėti.

– Be abejo, Herr Deckaitis, – linktelėjo Marija.

Ji tyliai pravėrė duris ir išėjo į koridorių. Jos žingsniai netrukus nutilo. Kambaryje liko tik jis ir duslus laikrodžio tiksėjimas ant sienos.

Heinrichas, sunkiai kvėpuodamas, pasuko akis į langą. Už permatomo stiklo, ant senos obels šakos, tupėjo vieniša varna – pilku kūnu ir juoda, lyg suodžiai, galva. Ji pakreipė snapą, žvilgtelėjo tiesiai į Heinrichą ir porą kartų kranktelėjo.

Vokietijos priemiestyje varnos nebuvo retenybė, tačiau ši… ši atrodė tarytum iš kito laiko. Iš kito pasaulio.

„Kaip anuomet… Nidoje…“ – nusmelkė mintis.

Varnos kranktelėjimas jį akimirksniu perkėlė atgal – į kopų viršūnes, kur kaimo vaikėzai ir nebegalintys dirbti seni žvejai rudenį tiesdavo tinklus, tikėdamiesi pagauti klajūnes ir taip išvengti bado artėjančią žiemą. Į rytmečius, kai jos sklandydavo virš marių pakrantėje prišvartuotų kurėnų lyg juodi lemties ženklai, pranašaujantys orą, žvejybą, o kartais… ir nelaimes. Jų akys – gilios, tamsios, suprantančios daugiau, nei žmogui lemta suprasti.

Senolis suspaudė antklodę pirštais. Tą akimirką jį užliejo ne baimė, o keista ramybė – tarytum senoji nerijos žemė pati atsiuntė jam pasiuntinę į amžinąją kelionę.

„Jau laikas“, – suprato Heinrichas.

Atėjo akimirka pasitikti savo likimą ir atlikti paskutinę pareigą.

Durys tyliai girgžtelėjo. Pro slenkstį įžengė aukštas, tiesios laikysenos, šviesiaplaukis trisdešimtmetis. Net ir namuose jis buvo apsivilkęs elegantišku, pagal užsakymą siūtu kostiumu, švariais baltais marškiniais ir krakmolyta apykakle, kurią juosė tvarkingai parištas kaklaraištis.

Jis žengė link lovos ryžtingai, tačiau atsargiai, stengdamasis nekelti triukšmo. Priėjęs atsisėdo ant šalia pastatytos taburetės ir švelniai suėmė senolio ranką į abu savo delnus.

– Tėve… – ištarė Manfredas. – Tu prašei manęs?

Heinrichas sunkiai linktelėjo.

Jis pakėlė ranką ir pirštais parodė sūnui priglusti arčiau – jautė, kad kiekvienas žodis gali pareikalauti paskutinių jėgų likučių.

– Manfredai… – sušnabždėjo. – Kelionė… baigėsi čia… Amžinybė kviečia…

Vyriškis jau žiojosi sakyti: „Tėve, ne, ką čia kalbi, tau tereikia pailsėti“, tačiau staigus neišvengiamybės suvokimas perskrodė jo širdį – jis suprato, kad brangiausią žmogų mato paskutinį sykį.

Todėl tik įsmeigė ašarų pilnas akis į raukšlių išvagotą suvargusio tėvelio veidą.

– Neturiu tau ko palikti prieš išeidamas. Neužgyvenau nieko, o brangiausias mano turtas, Dievo duotas, esi tu, – tarė Heinrichas, kalbėdamas lėtai ir su pertrūkiais. – Bet yra tai, ko negaliu nusinešti į kapus…

Mirštančiojo išpažintį pertraukė staigus dusulio priepuolis. Praėjo kelios minutės, kol ligonis, sukaupęs visas valios pastangas, sugebėjo tęsti:

– Mano spintelėje… guli du daiktai. Giesmynas… tas senasis… kurį gavau prieš karą. Ir… mano dienoraštis. Imk juos. Išsaugok. Jie… man buvo labai brangūs. Juose yra daugiau… daugiau nei aš ar mano gyvenimas. Tai… kas priklauso mums… visiems. Noriu, kad tai išliktų… šeimoje.

– Žinoma, tėve. Išsaugosiu, – patikino Manfredas, tačiau balse girdėjosi vien pareiga – padriki žodžiai jam nesudarė jokios prasmės.

Sūnus pajuto, kad tėvo rankos jo delnuose nė kiek nesušilo. Jos vis dar buvo šaltos lyg ledas.

– Ten… kur mūsų kraštas, – Heinricho murmesys vis labiau slopo. – Kur tu… išvydai saulę. Grįžk… į dangų…

Sūnus tik linktelėjo. Jis nieko nesuprato, tik norėjo, kad šis pokalbis greičiau baigtųsi. Buvo pernelyg sunku matyti tokias kančias.

Galvoje siautė tikras uraganas. Iš pradžių iškilo vaikystės prisiminimai – laimingos vasaros akimirkos prie Binnenalsterio ežero, kai tvirtos tėvo rankos laikė jį vandens paviršiuje, mokydamos plaukti, o mama netoliese, paplūdimyje, ant smėlio dėliodavo iš krepšio traukiamus užkandžius šeimos piknikui.

Netrukus šiuos vaizdus pakeitė karštligiškos mintys apie dokumentus, kuriuos reikės sutvarkyti, apie darbus, apie… laidotuvių organizavimą.

Visi jausmai ir mintys susispaudė į kelias sekundes – atrodė, kad širdis tuoj sprogs.

Heinrichas dar sykį pasuko akis į langą – varna jau buvo dingusi.

– Nepamesk… – ištarė. – Perskaityk… grįžk. Pažadėk…

– Taip, tėti. Pažadu, – mechaniškai atsakė Manfredas, nė nežinodamas, ką tiksliai pažada.

Tačiau ne tai buvo jo galvoje šią skausmo akimirką – į jį žvelgė jau stiklinės tėvo akys.

Ištarus paskutinius žodžius, senojo Nidos bažnyčios altoriaus tarno vėlė iškeliavo pas savo Dievą.

Iškeliavo gailėdamasi tik vieno – kad jo žemiškasis kūnas neatguls amžino poilsio smėlio kalnelyje. Ten, kur medinių krikštų saugomi ilsisi jo protėviai.

*Sese (vok.)

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. V skyrius. „Praeities gijos“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. VI skyrius. „Perdavimas“ appeared first on Voruta.

Druskininkai, dabartis

– Ooooch… atrodo, plaučius lava užliejo, – sunkiai gaudydamas kvapą sudejavo Giedrius.

Nuo įkaitusių akmenų tumulais besiveržiantys karšto garo kamuoliai skaudžiai svilino odą ir užpildė nedidelę patalpą deginančiu rūko debesiu, priversdami pirties mėgėjus balansuoti ties išgyvenimo riba – išbūti šiame pragare galėjo tik patys ištvermingiausi.

– Das ist echt eine höllische Sauna, das muss ich zugeben*, – nesuprasi, ar žavėdamasis, ar baisėdamasis šūktelėjo Fridrichas.

Bet greičiausiai pasibaisėjęs, nes tik ištaręs šiuos žodžius skubiai pašoko nuo gulto ir strimgalviais šovė durų link. Jas atlapojęs, metėsi į tamsią ir vėsią lietuviško rudens naktį – bet to užkaitusiam kūnui dar nebuvo gana. Pabėgęs kelis metrus mediniu lentų liepteliu, vokiečių karys stipriai atsispyrė nuo krašto ir, nelyginant aviacinė bomba, krito į šaltą Ilgio ežero vandenį.

Netrukus juo pasekė ir pirties „malonumais“ besilepinę kompanionai. Vienas paskui kitą į vandenį paniro Giedrius ir pats susitikimo šeimininkas Andrius. Greitai atsigavusi trijulė išlipo iš vandens ir patraukė į ant ežero kranto suręstą pastatą, kur, susėdę prie masyvaus ąžuolinio stalo, gurkšnojo kvapnią čiobrelių arbatą ir tęsė trumpam nutrūkusį pasišnekučiavimą.

– Tai, Fridrichai, papasakok, kaip pats atsidūrei kariniame jūrų laivyne? Visada kariškiu norėjai būti? – toliau domėjosi savo svečiu Giedriaus pusbrolis.

Andrius buvo išsilavinęs, labai žingeidus ir apsiskaitęs trisdešimtmetis vyriškis. Jis laisvai kalbėjo vokiškai – kalbos išmoko, kai kelerius metus gyveno ir dirbo iliustratoriumi vaikų ir jaunimo leidykloje Hamburge. Todėl bendravimas su užsieniečiu mezgėsi lengvai.

– Kariškiu?.. – susimąstęs nutęsė Fridrichas. – Tiesą sakant, apie karininko karjerą niekada negalvojau. Bet visada troškau būti jūrininku. Gimiau ir augau nedideliame Barsbüttelio miestelyje, o jis yra vos valanda kelio nuo Kylio uostamiesčio, todėl dažnai lankydavausi prie jūros, stebėdavau uoste prisišvartavusius milžiniškus laivus, krante zujančius uosto darbininkus, jūreivius – tie vaizdai manyje žadino kažkokį nenumaldomą ilgesį.

Ir tai nebuvo vien tik įprastas jauno žmogaus nuotykių troškulys. Ne. Širdyje kirbėjo tarsi praradimo skausmas, rodėsi, jog privalau išplaukti į jūrą, kad užpildyčiau sieloje esančią tuštumą. Nežinau, ar galite mane suprasti…

– Bičiuli, puikiai tave suprantu, – įsiterpė Giedrius. – Galbūt visi mes gimstame su likimo paskirtu gyvenimo tikslu ir todėl blaškomės bei jaučiame nerimą, jei nepavyksta rasti to tikrojo kelio. Tad labai nesistebėk, kad jūra tavo širdyje užima ypatingą vietą – juk tavo protėviai gyveno Kuršių nerijoje.

– Gal tu ir teisus. Tad, kaip ir minėjau, nuo vaikystės žinojau, kad noriu jūros. Todėl vos baigęs mokyklą vasarą vėl nuvykau į Kylį – įvairios profesinės jūreivių mokyklos ir koledžai kaip tik skelbė atvirų durų dienas. Norėjau apsižiūrėti, susipažinti su studijų programomis ir nuspręsti, kur stoti. Buvau tvirtai apsisprendęs – tapsiu jūreiviu.

Ir štai čia įsikišo likimas.

Pakeliui į mokymo įstaigą atsitiktinai mano žvilgsnį patraukė didžiulis plakatas biuro lange: Bundeswehr karjeros centras. Plakate buvo pavaizduotas jaunuolis karinio jūrų laivyno uniforma, kviečiantis stoti į gretas. Kojos tarsi pačios ten pasuko… Pravėriau duris, įėjau… ir išėjau jau parašęs prašymą, – šypsodamasis baigė pasakojimą Fridrichas.

– Na matai, vadinasi, gyveni sau skirtą gyvenimą. Labai gerai, kai žmogus iš karto žino, ko nori, ir eina tuo keliu, – toliau diskutavo Andrius. – Štai kad ir aš: nuo mažens mėgau piešti, dailės pamoka buvo įdomiausias dalykas mokykloje, o kol bendraamžiai žaisdavo kompiuterinius žaidimus, aš piešdavau savo vaizduotėje sukurtus herojus. Kūriau komiksus, tapiau pirmuosius gamtos vaizdus. Po mokyklos – tiesiu taikymu į Vilniaus dailės akademiją. Net neįsivaizdavau, kad galėtų būti kitaip.

– Bet palauk, ar tu netarnavai kariuomenėje po mokyklos? Ar aš blogai atsimenu? – įsiterpė Giedrius.

Andriaus jis paklausė vokiškai, kad jųdviejų pokalbį suprastų ir Fridrichas.

– Ne iškart. Studijuojant antrame kurse, Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karo veiksmus Donbase – visi pajutome nerimą. Lietuva kaip tik tada grąžino privalomąją karo tarnybą. Prisipažinsiu, labai bijojau, kad priešas gali pulti ir mūsų šalį, tačiau taip pat žinojau, kad tokiu atveju tikrai negalėsiu stovėti nuošalyje. Ilgai nedvejojęs, paėmiau akademines atostogas ir užsirašiau savanoriu. Ir tikrai nesigailiu. Tarnyba kariuomenėje suteikė mano gyvenimui daugiau aiškumo, vidinės ramybės ir drausmės. O grįžęs į civilinį gyvenimą galėjau vėl pasinerti į savo aistrą, – tai sakydamas pirties šeimininkas demonstratyviai mostelėjo ranka sau už nugaros. Ant medinės sienos kybojo keletas jo tapytų paveikslų.

Abu svečiai kuriam laikui nukreipė akis Andriaus parodyta kryptimi. Nors Giedrius jautėsi esąs svetimas meno pasauliui (jam buvo tekę lankytis pusbrolio studijoje ir, tiesą sakant, jis nė karto nebuvo itin susidomėjęs giminaičio darbais), šįkart vienas paveikslų patraukė jo dėmesį. Jis lėtai pakilo iš savo vietos, priėjo prie ant sienos sukabintų dailės kūrinių ir atidžiai įsistebeilijo į tapytą drobę.

– Ar tai?.. – klausiamai atsisuko į Andrių.

– Tai Nidos liuteronų bažnyčia, – už akių užbėgo šis. – Mano studijų laikų darbas. Su kurso draugais dalyvavome plenere Nidoje. Ech, puiki vasara buvo… – svajingai nutęsė Andrius.

– Negaliu atsikratyti keisto jausmo, kad man šis paveikslas atrodo labai pažįstamas, – ištaręs šiuos žodžius Giedrius kelioms sekundėms mąsliai nutilo. – Ir žinau, ką būtent jis man primena! – staiga garsiai šūktelėjo. – Prieš pratybas kelioms dienoms buvome apgyvendinti viename kariniame dalinyje netoli Šilalės. Valgykloje mačiau nutapytą lygiai tokią pačią bažnyčią… Tik anoji buvo apgriauta, bokštas – be stogo, tarsi nuniokota karo ar gaisro…

– Netoli Šilalės? Jūs buvote artilerijos batalione?! – Andriaus veidas net ištįso iš nuostabos.

– Taip. Tu jį žinai?

– Aš ten tarnavau, – lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarė Andrius. Jo tonas išdavė, kad jis dar tik ruošiasi pasakyti kažką svarbaus. – Ir tą paveikslą nutapiau aš, – pasakė kiek įmanoma ramesniu tonu ir pažvelgė tiesiai Giedriui į akis.

Fridrichas atidžiai klausėsi pusbrolių dialogo, tačiau jam jis vis dar neatrodė reikšmingas. Tuo tarpu Andriaus ištarti žodžiai tarsi elektra nupurtė Giedrių ir privertė apstulbti iš netikėtumo.

– Abi bažnyčios tau pasirodė panašios ne šiaip sau, – stojusią tylą nutraukė Andrius. – Čia, ant sienos, – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia. O paveiksle, kurį tapiau dar būdamas šauktiniu, pavaizduota jos „sesė“ – Rasytės bažnyčia. Abi statytos devynioliktojo amžiaus pabaigoje, abi – neogotikiniu stiliumi iš raudonų plytų. Abi vienodo išplanavimo ir formos: su smailiais bokštais, siaurais arkiniais langais ir santūriu dekoru. Tik likimai jų skirtingi. Nidos bažnyčia, kaip ir pats žinai, išliko, o Rasytės likimas nebuvo toks gailestingas. Per karą ji smarkiai nukentėjo, o po karo Rusijos komunistai ją galutinai nugriovė.

– Kai tarnavau artilerijos batalione, į mano rankas pateko vienas kultūros ir istorijos temomis rašantis laikraštis. Jame buvo išsamus straipsnis apie prieškarinę Rytprūsių architektūrą ir vėliau įvykusią tragediją – barbarišką Raudonosios armijos siautėjimą, miestų, miestelių, bažnyčių ir namų niokojimą. Kaip iliustracija prie straipsnio buvo pridėtas ikikarinis Rasytės bažnyčios atvirukas. Mane sužavėjo asketiškas šios šventovės grožis. Grožis, simbolizuojantis vietos gyventojus: kovojančius su stichijomis, kasdien vargstančius, tačiau kojomis tvirtai stovinčius ant žemės, o širdimi ieškančius atsakymų aukštybėse.

– Perskaitęs straipsnį, kelias naktis iš eilės negalėjau normaliai miegoti. Mane kamavo košmarai: sapnuose vis girdėdavau aidinčius sprogimus ir regėdavau liepsnų apimtą bažnyčią. Apačioje, kalvos papėdėje, nesibaigiančiomis voromis traukė tamsios būtybės be veidų. Praėjusios bažnyčią, jos sukdavo marių link ir viena po kitos dingdavo tamsiame vandenyje. Maniau, kad išprotėsiu. Bet tuomet kilo instinktyvus noras perkelti tą košmarą ant drobės.

– Laisvalaikio sąlygos mums, šauktiniams, buvo visai neblogos. Kareivinėse buvo įrengtas net dailės ir rankdarbių kabinetas. Tad ėmiausi teptuko ir vienu atsikvėpimu nutapiau tai, ką tu matei valgykloje ant sienos. Košmarai liovėsi, – baigė pasakojimą jis.

– Negaliu patikėti… – purtė galvą Giedrius. – Toks sutapimas… Ne, tai tiesiog tobulas sinchroniškumo pavyzdys.

Andrius pritariamai linktelėjo. Kas yra sinchroniškumas, jam aiškinti nereikėjo. Dar būdami paaugliai abu kartu buvo peržiūrėję dokumentinį filmą apie moderniosios psichoterapijos tėvą Carlą Gustavą Jungą. Filme buvo skirta šiek tiek dėmesio ir jo mistinei sinchroniškumo teorijai, teigiančiai, kad gyvenime egzistuoja ne tik įprasti sutapimai, bet ir atsitiktinumai, susiję su juos patiriančiu žmogumi prasmingais ryšiais. Kažkas panašaus į „Dievo pirštą“.

Ši teorija anuomet sužavėjo jų jaunus protus. Ir nors suaugę jie tapo gerokai skeptiškesni, šiandieninis pokalbis norom nenorom priminė, kad gyvenimas gali būti kur kas sudėtingesnis ir ne viską galima lengvai paaiškinti įprastu priežasties ir pasekmės ryšiu.

– Žinai… – tarė jis. – Ko gero, būčiau linkęs tavimi patikėti dėl to sinchroniškumo. Stebėtinai daug nepaaiškinamų sutapimų. Nuo tada, kai nutapiau tą paveikslą, viskas tarsi savaime nuvedė mane į Rytprūsius. Apsėdimas, kitaip nepavadinsi. Pradėjau skaityti, ieškoti, žiūrėti senų nuotraukų… Todėl ir vykau į tą plenerą Nidoje.

Jis nutilo ir šyptelėjo, tačiau šypsena buvo veikiau mąsli nei linksma.

– O juk ne aš pirmasis toks dailininkas, pasidavęs Kuršių nerijos kerams. Juk Nida kadaise buvo savotiška menininkų Meka. Hermano Blodės viešbutis svetingai priimdavo iškiliausius to meto bohemos atstovus – dailininkus, fotografus, rašytojus. Aš tik įsivaizduoju, kokia ten turėjo būti atmosfera. Norėčiau bent trumpai akimirkai atsidurti tuose laikuose. Pamatyti, kaip jie gyveno, linksminosi, apie ką diskutavo, kokius kūrinius kūrė… O kokia meno šedevrų kolekcija buvo sukaupta viešbutyje – sakoma, neįkainojama. Ir viskas dingo… sudegė sovietų karių pirtyje. Kažkas tokio, kad net dabar apie tai galvodamas pajuntu šiurpą.

Tą akimirką Fridrichas, iki tol tylomis gurkšnojęs arbatą, pakėlė galvą. Jo akys keistai žibėjo.

– Tiesiog neįtikėtina… – tarė jis lėtai. – Klausausi jūsų ir atrodo, kad sapnuoju. Jūs jau žinote, kad mano protėviai kilę iš Nidos. Vien to pakaktų šioje keistų sutapimų grandinėje. Bet… kai kas yra dar nuostabiau. Mano senelis Manfredas buvo paskutinis kūdikis, pakrikštytas Nidos bažnyčioje karo pabaigoje. Kartu su tėvais jis pasitraukė į Vokietiją, o ten, suaugęs, tapo… pastoriumi. Negana to, ne kartą grįžo į Nidą kaip vizituojantis pastorius. Vesdavo pamaldas vokiečių turistams. Toje pačioje bažnyčioje, kurioje priėmė krikšto sakramentą. Ir jis… labai daug kalbėjo apie tą kraštą. Jo žodžiais tariant, apie prarastą rojų.

Giedrius ir Andrius susižvalgė.

– Sakydavo, – tęsė Fridrichas, – kad jo tėvas, mano prosenelis, bažnyčioje dirbęs zakristijonu, rašė dienoraštį. Kažką labai svarbaus. Bet niekada nesu jo skaitęs – tik žinau, kad jis kažkur yra. Senelis vis užsimindavo, kad tie užrašai slepia daug to meto istorijos…

Jis giliai įkvėpė, tarsi ką tik būtų priėmęs svarbų sprendimą.

– Grįžęs į Vokietiją, aš jį surasiu. Gal senelis žinos, kur jis yra. Ačiū Dievui, jo atmintis vis dar gera. Pažadu: kai tik rasiu, atsiųsiu jums. Nes atrodo, kad mes čia atsisėdome ne šiaip sau – kažkas iš aukščiau mus sujungė. Galbūt tas dienoraštis bus įdomus ne tik jums, bet pasirodys vertingas ir Lietuvos istorikams ar vietos muziejaus darbuotojams.

Kelias sekundes jie visi tylėjo. Už lango girdėjosi vis stipriau ūbaujantis vėjas, o į stiklą pasibeldė pirmieji prasidedančio lietaus lašai.

Tą akimirką trys vyrai instinktyviai pajuto, kad šis vakaras taps riba. Tarp praeities ir dabarties. Tarp jų gyvenimų ir istorijos, kuri jau pradėjo juos šaukti.

* Turiu pripažinti, ši pirtis tiesiog pragariškai karšta. (vok.)

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. IV skyrius. „Paskutinės krikštynos“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. V skyrius. „Praeities gijos“ appeared first on Voruta.

1945-ieji, Nida

Virš speige sustingusios ir baltu sniego apklotu uždengtos Nerijos tvyrojo niūri prieblanda. Saulės spinduliai nuo pat ryto taip ir nesugebėjo prasiskverbti pro storą, visą dangų aptraukusią debesų maršką. Tuščiose kaimo gatvėse nevaržomai siautė ir stūgavo šiaurys, o jo nešiojamos stambios snaigės šoko šaltą atsisveikinimo šokį. Atrodė, kad gamtos stichija taria paskutinį sudie šio krašto vaikams – kuršininkams, lietuvininkams ir vokiečiams. Visi jie tokie skirtingi, kalbantys skirtingomis kalbomis, puoselėjantys skirtingus papročius, tačiau visus juos vienodai mylėjo tikra motina tapusi atšiaurioji smėlio juosta, užspausta galingų vandenų – marių ir jūros.

Apmirusios gyvenvietės fone ant kalvos stūksojo vienišas raudonų plytų pastatas – liuteronų maldos namai. Bažnyčia vietos žvejams visada buvo jų dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo centras: nė vienas svarbus bendruomenės įvykis – krikštynos, vestuvės ar laidotuvės – neaplenkdavo Dievo namų. Bažnyčia telkė žmones, kreipė jų širdis Kūrėjo link, mokė amžinųjų tiesų, guosdavo skausmo valandą ir laimindavo džiaugsmo akimirkomis. Žmogus įžengdavo bažnyčion tik gimęs ir leisdavosi iš jos į paskutinę savo kelionę, lydimas dvasininko maldos ir gedinčių artimųjų raudos. Savo šventą pareigą Dievo tarnai visuomet vykdė uoliai, ir net dabar, artėjančios Apokalipsės akivaizdoje, kai visi, kas tik galėdami, kuo skubiau traukėsi nuo artėjančio raudonojo tvano, paskutinysis Nidos evangelikų bažnyčios pastorius Waldemaras Kütheris rengėsi suteikti krikšto sakramentą.

Apkabintas sunkios juodos sutanos, jis stovėjo šalia altoriaus, rankose laikydamas sidabrinį ąsotėlį su vandeniu. Pastoriaus veidas atrodė pavargęs, išsekintas nerimo ir sunkios atsakomybės naštos. Krikštynos šįkart nebuvo iškilmingos – priešingai papročiams, vaikelio priėmimo į krikščioniškąją šeimą apeigose nesusirinko visas kaimas. Tiesą sakant, prieš kelias savaites zakristijono Heinricho šeimoje pasaulį išvydęs naujagimis neturėjo net krikštatėvių – artėjanti karo audra tėvus su kūdikiu paliko vienus.

Heinrichas Deckaitis, laikydamas žmonos ranką, žiūrėjo, kaip kunigas pila vandenį ant mažytės galvelės.

– Manfredai, – garsiai tarė pastorius. – Tegul Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris tave atgimdė iš vandens ir Šventosios Dvasios ir tau atleidžia visas tavo nuodėmes, te sustiprina tave savo malone amžinajam gyvenimui. Taika su tavimi. Amen.

Motina švelniai priglaudė berniuką, o Heinrichas nulenkė galvą – jis žinojo, kad tai ypatinga akimirka. Nors po bažnyčios skliautais neaidėjo iškilminga vargonų muzika, suolai stovėjo tušti, o tamsą vargiai sklaidė vos kelių žvakių plevenančios liepsnelės, tačiau motinos ir tėvo širdis užliejo pakilus džiugesys – rodėsi, kad net šiuo baisiu laiku dar yra vilties, jog Dievas neapleis savo vaikų.

Kai apeigos baigėsi, pastorius priėjo prie Heinricho.

– Mielas drauge, Dievo valia – tavo sūnus tapo paskutiniuoju pakrikštytuoju šiuose Dievo namuose. Tikiuosi, kad Viešpaties malonė jį lydės, saugos nuo pikto ir gal… gal dar sugrąžins į gimtąsias vietas. O man… – pastorius pradėjo kalbėti tyliai, kone pašnibždomis, – man liko viena paskutinė užduotis. Turiu kai ką išsaugoti ateičiai.

Heinrichas kilstelėjo antakį.

– Kalbi apie ryšulį? – paklausė.

Waldemaras linktelėjo.

– Atnešk jį man. O tuomet jau nedelsdamas palik Nidą – privalai saugoti šeimą. Tavęs daugiau niekas čia nebelaiko.

– O kaip tu pats? – paklausė zakristijonas, žvilgčiodamas į altorių.

Pastoriaus veide pasirodė skausminga šypsena.

– Aš rytoj. Turiu padaryti tai, ką privalau. Jei Dievas panorės, dar susitiksim. O jeigu ne… – Waldemaras trumpam nutilo. – Žinok, kad laiptais į dangų pakilsiu. Kas turi būti išsaugota, pražūti negali, – po pauzės keistai ištarė.

Heinrichas pažvelgė į jį sutrikęs, bet nieko daugiau neklausė. Žinojo, kad tokiais laikais geriau žinoti mažiau. Be žodžių linktelėjo.

Motina jau buvo susukusi kūdikį į storą antklodę. Jie dar kartą pažvelgė į bažnyčios vidų – tarsi norėdami atmintyje išsaugoti kiekvieną kertelę tos vietos, kuri buvo neatsiejama gyvenimo ir savasties dalis.

– Eime, – tyliai tarė Heinrichas žmonai. – Laikas.

Abu tėvai išėjo pro paradines bažnyčios duris, apsuko pro šventorių ir akmenimis grįstu takeliu pasuko žemyn link marių. Skubėjo į savo trobą susirinkti paskutinės mantos. Kol žmona rinko daiktus, zakristijonas ištraukė iš palovio ryšulį ir paskutinį sykį patraukė bažnyčios link.

Viduje jis be žodžių padavė ryšulį Waldemarui.

– Ačiū, Heinrichai. Tu visada buvai geras ir ištikimas draugas. Keliauk su Dievu. Paimk tai atminimui nuo manęs, – kunigas ištiesė giesmyną. – Jei ir netektų mums daugiau vienas kito išvysti, tebūna tai priminimas apie šventą darbą, kurį padarėme Dievo ir mūsų šalies garbei.

– Sudie, Waldemarai, – paėmęs giesmyną pasakė Heinrichas. – Saugosiu jį kaip brangiausią relikviją.

Užsidarius durims, kunigas liko vienas prie blausios žvakių šviesos. Rankos nervingai spaudė juodą ryšulį, o galvoje sukosi mintis, kad šiandien pakrikštytas Manfredas gali būti paskutinė gyva šio krašto atmintis.

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. III skyrius. „Susijungimas“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. IV skyrius. „Paskutinės krikštynos“ appeared first on Voruta.

Kuršių nerija, dabartis

Giedrius atidžiai stebeilijosi į priekyje tvyrančią paryčių miglą, bet negalėjo nieko tirštoje prieblandoje įžvelgti. Tamsiausia valanda visad būna prieš aušrą. Pajuto, kad išlaikyti budrumą tampa vis sunkiau, akių vokai tolydžio darėsi sunkesni – aktyvioji pratybų fazė truko jau antrą parą. Per tą laiką neteko nė bluosto dorai sudėti, todėl nenuostabu, kad kūną po truputį ėmė įveikinėti nuovargis. Galutinai užmigti neleido tik šaltas vėjas, pustantis pajūrio kopos smiltis tiesiai į nuo įtampos išsausėjusias akis, nuo drėgno smėlio į kiekvieną kūno kertelę besiskverbiantis šaltis ir kurtinantis bangomūšos gausmas.

Giedriaus mintys trumpam nuskriejo į vaikystės dienas Nidoje – tik tada smėlis po basomis kojomis buvo švelnus ir šiltas, o jūra alsavo jaukia ramybe. Kaip gera būdavo gulėti užsimerkus ant patiesto užtiesalo ir klausytis nesibaigiančios jūros lopšinės…

„Jei tik galėčiau nors trumpam pakilti iš savo pozicijos, pamankštinti sustingusius sąnarius. Lengviau kovą su snauduliu ištverčiau“, – pagalvojo Giedrius. Ir, atrodo, jo mintį kažkas ten aukščiau išgirdo.

– Kontaktas! – jūros ošimą nustelbęs skardus skyrininko riksmas akimirksniu išblaškė visus miegus.

Seniai laukta komanda – dėl jos tiek valandų kantriai laukta pasaloje! Akimirksniu užplūdęs jaudulys vis tik nesutrukdė tiksliai ir ryžtingai atlikti dažnai kartotus judesius. Vienu nykščio judesiu nedelsdamas perjungė savo automatinio karabino keitiklį į pavienių šūvių padėtį. Tvirtai įrėmė šautuvo buožę į petį ir nusitaikė priešais save.

Tolumoje, jūros pakrantėje, išvydo tamsius siluetus, iki kelių įbridusius į vandenį. Už jų suposi pripučiamos valtys. „Priešas“ pradėjo desanto išlaipinimo operaciją.

Vos tik desantininko siluetas atsidūrė taikiklyje, Giedrius giliai iškvėpė – širdies ritmas sulėtėjo, protas nurimo, jaudulys atsitraukė. Atrodė, viskas aplink pranyko, erdvė susitraukė iki tos mažos figūros tolumoje. Smilius lengvai nuspaudė nuleistuką. Dar kartą. Ir dar. Aplink visur girdėjosi duslūs pokšėjimai – ginklo broliai vykdė užduotį. Keli desantininkai pajūryje krito, kiti paskubėjo išsisklaidyti, ėmė mažinti siluetą. Atidengė atsakomąją ugnį. Pasikeitimas šūviais truko kelias minutes, nors adrenalino įkaitintoms smegenims laikas sutrumpėjo iki akimirkos.

– Judu! – signalą gavę kariai pakilo iš už smėlio priedangos ir puolė į ataką. Iš nugaros juos pavieniais šūviais dengė kovos draugai.

Giedrius sparčiai judėjo į priekį, kas kelis žingsnius priklaupdamas ir paleisdamas šūvių papliūpą priešo link: puikiai atidirbtas mechanizmas veikė be priekaištų, ir jau netrukus šauliai „be nuostolių“ pasiekė išsilaipinimo vietą. Iš desanto grupės dauguma jau tysojo ant žemės, likę keli stovėjo iškėlę rankas – priešintis buvo beprasmiška.

– Drop your weapon! On the ground!* – Giedrius garsiai išrėkė arčiausiai jo stovinčiam „priešui“.

Net pats nustebo, išgirdęs tokį beatodairiškai griežtą savo balsą. Matyt, ekstremalios situacijos iššauktas adrenalinas pažadino giluminius prigimties instinktus – atsiskleidė lietuvio „kario genas“, leidęs Giedriui įsijausti į kitokį, nei jam įprasta, vaidmenį. „Kauno naujienų“ portalo darbuotojai nebūtų galėję ir pagalvoti, kad jų inteligentiškasis kolega, žavintis aplinkinius savo mandagumu bei santūrumu, gali virsti kietu „karo šunimi“. Ne tik nebijančiu imti ginklo į rankas, bet ir be menkiausios dvejonės galinčiu jį panaudoti.

Pasiduodantysis klusniai padėjo ginklą ant šlapio smėlio ir atgulė veidu į žemę. Giedrius koja pastūmė jo automatinį šautuvą į šoną, apieškojo suimtojo kišenes. Paklausė, ar neturi paslėptų ginklų. Suimtasis atsakė neigiamai.

Bendravimas su suimtuoju vyko anglų kalba, nes pasaloje budėję šauliai buvo iškart įspėti, kad Lietuvos pakrantėje išsilaipinusius priešus imituos pratybose dalyvaujantys tarptautinių NATO šalių pajėgų kariai. Giedriui pasidavęs karys buvo aukštas vaikinas, iš pažiūros – panašaus amžiaus. Ant uniforminio kitelio rankovės matėsi skydo formos antsiuvas geltonais kraštais, viduryje buvo pavaizduoti susikryžiavę inkarai. Tokio antsiuvo Giedrius nebuvo matęs, bet spėjo, kad prieš jį gulintis karys priklauso vienam iš Vokietijos karinio jūrų laivyno struktūrinių padalinių. Kad suimtasis – vokietis, išdavė šalmo krašte prilipdyta vėliavėlė.

– Steh auf!** – ištarė komandą vokiškai.

Gimnazijoje Giedriui teko ketverius metus krimsti vokiečių kalbos pamokas. Mokykloje ją buvo visai neblogai pramokęs, tačiau jau daug metų neteko naudoti kalbos gyvai, todėl natūralu, kad daug kas prisimiršo.

„O ką, visai neblogai būtų atgaivinti įgūdžius ir pasipraktikuoti“, – pamąstė jis.

– Name?*** – pasiteiravo atsistojusio belaisvio.

– Deckaitis. Friedrich. Seebataillon, Deutsche Marine****, – atsakė šiek tiek sutrikęs.

Žvilgsnis išdavė, kad jis nesitikėjo sutikti vokiškai kalbančio lietuvio.

– Also gut, Friedrich. Folge mir*****, – trumpai mostelėjo Giedrius.

Po dešimties minučių visi „suimtieji“ buvo sugrupuoti šalia kitos kopos – imitacinėje pratybų sulaikymo zonoje. Atmosfera čia jau buvo gerokai ramesnė: šaunamieji ginklai atsidūrė prie šalmo kojų, kareiviai atsigėrė vandens, o keletas net sėdėjo kopų pavėsyje, šypsodamiesi ir draugiškai šnekėdamiesi su „priešais“.

Fridrichas sėdėjo vienas, rankose laikydamas plastikinę gertuvę. Giedrius, praeidamas pro šalį, klausiamai linktelėjo galvą:

– Alles gut******?

Fridrichas dar kartą nustebęs pažvelgė į Giedrių, bet šįkart jo veide sužibo šypsena.

– Du sprichst Deutsch?******* – paklausė.

– Ein bisschen. Mokykloj sekėsi neblogai, – nusijuokė Giedrius, pereidamas į angliškai vokišką mišrainę, bet šneka pavyko. Abu suprato vienas kitą.

– Neabejoju, kad sekėsi gerai, – šyptelėjo vokietis. – Man labai smagu, kad turiu galimybę šnekėti gimtąja kalba svečioje šalyje.

– Tai man smagu, jau senokai norėjau atgaivinti ir pagilinti vokiečių kalbos žinias, – nė kiek nepataikaudamas atsakė Giedrius.

Užsimezgė bičiuliškas pašnekesys, kuris prasitęsė jau vakare, valgant lauko virtuvės patiektą karštą guliašą. Po įtemptų pratybų kariai naudojosi proga pailsėti ir atsipalaiduoti: visi susėdo aplink stalus po atviru dangumi – nuovargis pamažu sklaidėsi dėl šilto maisto ir draugiško bendravimo.

– Žinai, Fridrichai, maistas čia geras. Ypač todėl, kad nemokamas, – juokais tarstelėjo Giedrius savo naujajam draugui.

Taip, net ir pats Giedrius netikėjo, kad taip greitai galės pirmą kartą gyvenime matomą svetimtautį pavadinti draugu. Juolab kad Giedrius nebuvo iš tų, kurie lengvai metasi į naujas pažintis. Pažinti žmogų ir juo pasitikėti įprastai jam reikėjo kur kas daugiau laiko. Bet su Fridrichu viskas buvo kitaip. Tiesa, iš vienos pusės nenuostabu, kad tarp karių užsimezga ypatingai artimi santykiai – bendros patirtys greitai suvienija. Be to, veikia ir elementarus žmogiškas išgyvenimo instinktas – ar patikėtum savo gyvybę nepažįstamam žmogui? Kariška aplinka greičiau tiesia tiltus tarp žmonių nei susvetimėjusi civilių kasdienybė. Bet Giedrius juto, kad vien tuo atsiradusio ryšio paaiškinti negalima. Buvo kai kas daugiau, jis negalėjo to suprasti iki galo, bet žinojo – šioje pažintyje slypi gilesnė prasmė. Galbūt kažkas, ką Carlas Jungas įvardytų kaip sinchroniškumą. Sutapimą, kuris išties nėra sutapimas, o reikšminga detalė mistiniu būdu tarpusavyje susijusių įvykių grandinėje.

– Maitina mus puikiai. O dar pavargus, gryname ore šis patiekalas pranoksta gurmaniškas vaišes brangiausiame restorane, – visiškai rimtai atsakė vokietis.

– Visiškai sutinku, – suskubo pritarti Giedrius. – O būna ir taip, kad sukantis iš vargingos situacijos pagamintas maistas vėliau tampa delikatesu prestižiniuose restoranuose. Tarp kitko, kadaise šiuose kraštuose vietiniai žvejai, kad nemirtų iš bado tam tikru metų laiku, gaudydavo varnas. Iš jų ruošdavo pačius įvairiausius patiekalus: sūdydavo, virdavo, kepdavo. Ir nepatikėsi, vėliau tai tapo savotiška kulinarine mada: brangiuose Karaliaučiaus restoranuose klientams varnieną patiekdavo kaip ypatingą, egzotišką patiekalą, – nusprendė atskleisti šiek tiek įdomiosios istorijos faktų savo pašnekovui.

Pats juos žinojo, nes neseniai rengė reportažą apie populiariausias lietuvių atostogų kryptis. Norėdamas supažindinti portalo lankytojus su Neringos turistiniais objektais, pasidomėjo ir istoriniu kontekstu.

– Žinau, – linktelėjo galvą Fridrichas. – Krähenbeißer******** tuo užsiimdavo. Gaudė varnas ir perkąsdavo joms kaklus. Laikė tai „švaria mirtimi“.

Dabar jau atėjo eilė nustebti Giedriui.

– Oho! O tu, matau, esi neblogai susipažinęs su istorija, – nuoširdžiai žavėdamasis pagyrė.

– Kiek skambokai pasakyta. Bet šį bei tą tikrai esu girdėjęs iš savo senelio. Jis gimė čia, Nidoje. Tiesa, pasitraukė su tėvais dar tada, kai buvo kūdikis, tačiau jo tėvas jam daug pasakojo apie prarastą kraštą.

– Tai tu tarsi grįžti į savo protėvių namus… – žiūrėdamas kažkur toli svajingai nutęsė Giedrius.

Ir čia jis nejučia susimąstė: „O juk ir man pačiam čia sugrįžimas… Kiek jau nebuvau metų? Penkiolika? Gal ir daugiau…“ Paskutinį sykį atostogavo Nidoje dar paauglystėje su babyte. Nepamirštamos akimirkos. Bet vėliau ji jau nebeturėjo galimybės jo vežtis, o jis pats savarankiškai taip niekad ir neprisiruošė. Nors meilę Kuršių nerijai visad nešiojosi širdyje ir prisiminimuose.

Kurį laiką Giedrius dar įtemptai mąstė, o tada, lyg priėmęs svarbų sprendimą, lengvai atsiduso ir kreipėsi į draugą:

– Fridrichai! Kaip žinai, rytoj pratybos baigiasi. Ar tu grįžti iškart atgal į Vokietiją? – paklausė be užuolankų.

– Na, mes dar turėsime kelias laisvas dienas… Susikrauti, pasiruošti, kiek atsikvėpti.

– Labai gerai. Tad klausyk, ką tau noriu pasiūlyti. Nors pratybos ir baigiasi, bet pažintį galime pratęsti. Kaip manai, ar norėtum dar pabendrauti su manimi tikroje lietuviškoje pirtyje? Pagalvok: karštas garas, vėsus ežero vanduo, kepta mėsa ant laužo… – viliojantį vaizdą piešė Giedrius.

Fridrichas atrodė maloniai nustebintas. Skėstelėjo rankomis, nusišypsojo ir, nuoširdžiai padėkojęs, priėmė kvietimą.

– Na ir šaunu. Pusbrolis gyvena tokiame miestelyje Druskininkuose. Turi pirtelę ant ežero kranto. Manau, puikiai praleisime laiką. Atvyksiu tavęs rytoj po pietų paimti, – pažadėjo Giedrius.

Fridrichas atsistojo ir tvirtai paspaudė Giedriui ranką. Užtvirtino ne tik sutarimą. Užtvirtino ką tik gimusią bičiulystę.

* Mesk ginklą! Ant žemės! (angl.)

** Kelkis! (vok.)

*** Vardas? (vok.)

**** Deckaitis. Fridrichas. Jūrų batalionas, Vokietijos karinis jūrų laivynas (vok.)

***** Na gerai, Fridrichai. Sek paskui mane. (vok.)

****** Viskas tvarkoje? (vok.)

******* Tu kalbi vokiškai? (vok.)

******** Varnų kandžiotojai (vok.)

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. II skyrius. „Mes dar grįšime“

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. III skyrius. „Susijungimas“ appeared first on Voruta.

Nida, 1945-ieji

Naktis buvo apniukusi ir šalta. Palei marių krantą išsimėčiusiose trobose nedegė nė viena spingsulė, aplink tvyrojo kapų tyla. Atšiaurus suominis ginė dangumi storus debesis, pro kurių properšas trumpam sušvisdavo pilnas mėnulio diskas. Tomis akimirkomis, kai vaiduokliška šviesa nutvieskdavo ištuštėjusią žvejų gyvenvietę, akylas žvilgsnis galėjo pastebėti palei užšalusias marias skubantį vienišą siluetą. Jis ėjo greitai, tyliai, lydimas tik retkarčiais tolumoje pasigirstančio duslaus grumėjimo. Griaustinis sausio mėnesį? Ne. Tamsi figūra puikiai žinojo — tai artėjančio karo pranašas. Patrankų gausmas.

Sovietų kariai nesustabdomai veržėsi gilyn į Reicho teritoriją. Rytprūsiuose visur vyko kruvinos kautynės, kasdien žuvo žmonės, degė namai. Keliais ir vieškeliais, kiek akys užmato, ilgomis vilkstinėmis traukė pabėgėliai, desperatiškai bandydami išvengti tragiškos lemties. Kuršių nerijos gyventojai irgi skubėjo palikti savo gimtąsias vietas: prasidėjus mūšiams dėl Mėmelio, vietiniai suprato – karo banga netrukus užlies ir jų ramybės uostą. Nida šiuo metu buvo beveik visai apleista, namuose liko tik keletas senyvo amžiaus žvejų, kurie neturėjo nei noro, nei jėgų pasitraukti, taip pat vienas kitas oficialios valdžios atstovas, kaip savo paskutinį darbą organizuojantis evakuaciją. Ir reikia pasakyti, kad savo darbą jie darė iki galo – vokiškai drausmingai bei kruopščiai.

Tačiau tamsioji žmogysta nebuvo nei žvejys, nei valdžios atstovas. Ir vis tik jis iki paskutinės akimirkos dar tikėjosi, kad įvyks stebuklas, vokiečių kariuomenė sustabdys priešą ir jam nereikės palikti numylėtosios smėlio ir vėjų žemės. Tikėdamasis išgirsti paguodžiančių žinių, iki vėlumos užtruko pas kaimo seniūną – bandė iškvosti viską, ką tasai žinojo. Ir dabar, matyt, jau gavęs reikiamus atsakymus, skubėjo pasiekti ant kalvelės virš marių kranto dunksantį viešbutį. Viešbutis jau daugybę metų buvo namai, kuriuose jis ne tik gyveno, bet ir dirbo. Tiksliau, ne tiek dirbo, kiek vykdė savo gyvenimo pašaukimą.

Priėjęs viešbučio prieangį, pravėrė duris. Viduje, nepaisant to, kad jau buvo tikrai vėlyvas metas, krėsle sėdėjo moteris. Ant nedidelio staliuko šalia blausiai švietė žibalinė lempa. Atrodė, kad moteris labai nerimavo ir laukė grįžtančio vyro.

– Mėmelis jau krito. Ryt poryt mūsiškiai trauksis. Visos viltys žlugo, Hedwiga, – tik įžengęs išpoškino vyriškis.

Moteris pakėlė galvą, pažiūrėjo į vyrą pavargusiu žvilgsniu, bet nieko neatsakė. Atrodė, jog jos jau niekas nestebina ir nejaudina. O iš tiesų ir neturėjo labai stebinti: jau kuris laikas sveikai mąstančiam žmogui buvo aišku, kad viskas baigta. Reicho nebeišgelbėsi. Tik patys didžiausi užsispyrėliai ir naivuoliai vis dar puoselėjo tuščias iliuzijas, vildamiesi, kad fiureris štai ims ir netikėtai panaudos slaptą, galingą ginklą, kuris vėlei sugrąžins Vokietiją į pergalės kelią. Deja. Rūsčiai realybei buvo nė motais žmonelių fantazijos.

– Jei norime pasitraukti, turime tai padaryti šiąnakt. Iki rytojaus keliai bus užkimšti. Girdėjau, kad jau ties Juodkrante apšaudomi besitraukiantieji. Vienas vežimas. Tiek telieka.

Hedwiga lėtai pasuko žvilgsnį į langą, už kurio stingo balta naktis.

– Ir ką vešime? – paklausė tyliai. – Ar drabužius? Bandysime sutalpinti visus savo niekam nereikalingus rakandus? Juk nieko vertingo mes ir neturime… Išskyrus tai, kas neįkainojama visai Vokietijai… visai žmonijai…

– Nesuspėsim. Išgabenti tai užtruks gerokai daugiau laiko. O laiko kaip tik mums jau visai nelikę, – nepritariančiai papurtė galvą jos pašnekovas.

Kurį laiką jis tylėjo. Žiūrėjo į ją ilgai, kol pagaliau tarė:

– Pakviesk Martiną.

Po kelių minučių pasirodė Martinas, senas viešbučio prižiūrėtojas, buvęs liokajus ir vėliau – visų ūkinių reikalų žmogus. Tyliai pasibeldė ir įžengė į vestibiulį.

– Herr Mollenhauer, – kreipėsi jis, – ką galėčiau dėl jūsų padaryti?

– Ar žinai, kur rasti pastorių Kütherį?

Martinas linktelėjo.

– Prašau, kuo greičiau lėk pas jį. Pažadink ir pasakyk, kad jį kviečiu. Reikalas nepaprastai skubus ir gyvybiškai svarbus.

– Tuojaus pat, herr Mollenhauer.

Martinas apsisuko ir nėrė pro duris į šaltą sausio tamsą. Ernstas ir Hedwiga Mollenhaueriai liko nerimastingai laukti. Laukimo minutės slinko kankinančiai lėtai. Praėjo kiek daugiau nei pusvalandis, ir į viešbučio laukiamąjį įžengė Waldemaras Kütheris – jaunas, bet jau žilstelėjęs dvasiškis, ryžtingo veido ir išmintingų akių vyras.

– Dievo palaima šiems namams, – pasisveikino jis.

– Tikiuosi, Viešpats neapleis mūsų tautos šią baisią valandą, – sunkiai atsiduso Hedwiga.

– Nenustokite vilties, sese. Viešpats visad dosnus mums malonių, gaila, bet mes – silpni žmonės – jas dažnai iššvaistome, nevertiname. Kai mums viskas sekasi, jaučiamės galingi, jaučiamės pasaulio valdovais. Nusisukame nuo Dievo, pasiduodame pagundoms, išduodame Šventojo Rašto mokymą – pasikeliame į puikybę, pradedame nekęsti artimo savo. Štai tada neišvengiamai ateina atpildo valanda. Bet ne Visagalis mus baudžia. Čia tik mes patys patiriame savo veiksmų pasekmes.

Hedwiga liūdnai palingavo galvą.

– Taip, Tėve, jūs teisus. Deja… Ateina laikas už viską susimokėti. Jaučiu, kad mūsų ainiai mokės už mūsų klaidas – tai sunkiai guls ant mūsų kartos sąžinės. Prarasime, ką sunkiai kūrėme, atimsime teisę savo vaikams turėti gimtą žemę…

– Dėkoju, kad sutikote atvykti, pastoriau, – į pokalbį nekantriai įsiterpė Ernstas Mollenhaueris. – Atleiskite už tokį netikėtą ir vėlyvą kvietimą, bet įvykiai klostosi taip nepalankiai ir tokiu greičiu, kad gaišti negalime nė minutės. Dabar, kai visas pasaulis griūva mūsų akyse, aš vis dar puoselėju viltį, kad mūsų žmonės sulauks aušros po šių pragaro tamsybių. Kai viską, kas brangu, ryja kruvinai žioruojanti karo ugnis, yra dalykų iš šviesios praeities, kuriems negalima leisti pražūti. Jie liudininkai to, kad mes galime ne tik naikinti, bet ir kurti. Tikiu, kad kada nors jie padės mums, pasiklydusiai tautai, rasti kelią į ateitį, – mįslingai šnekėjo ponas Mollenhaueris. – Leiskite man jus pakviesti į studiją, noriu akis į akį aptarti vieną labai delikatų reikalą, – pasiūlė jis.

Pastorius be žodžių linktelėjo, ir netrukus abu jie užsidarė viešbučio pietiniame fligelyje esančioje studijoje. Apie ką jie kalbėjosi, Hedwiga negirdėjo, tačiau, prabėgus vos keliolikai minučių, nakties pašnekovai išėjo. Jiems išėjus, Hedwiga pastebėjo, kad pastoriaus veidas buvo nepaprastai susirūpinęs.

Tuo tarpu Ernstas vėl pakvietė Martiną. Šiam pasirodžius, šeimininkas davė trumpą nurodymą:

– Prašau atlikti dar vieną skubų parėdymą: nubėk pas Heinrichą Deckaitį. Pasakyk, kad pastorius jo laukia Blodės viešbutyje. Jeigu klausinės, pasakyk, kad nepaprastai skubu. Tegul nesivėlina, laikas tirpte tirpsta.

Martinas tyliai užsimetė paltą ir greitai šovė pro duris. Neilgai trukus pasirodė viešbutyje su kviestuoju svečiu. Hedwiga pažino, kad tai ištikimasis pastoriaus Walterio draugas ir bažnyčios tarnas. Tvirtai nusiteikęs Ernstas, atrodo, buvo viską apgalvojęs ir puikiai organizavo darbus: Martinui liepė padėti žmonai krautis reikalingiausius daiktus ir ruošti vežimą, o pats kartu su pastoriumi ir zakristijonu vėl grįžo studijon.

Po kurio laiko studijos tarpduryje pasirodė Heinrichas, nešinas sunkiu, į juodą audeklą įvyniotu ryšuliu. Kartu su kunigu, trumpai atsisveikinę su šeimininkais ir palinkėję sėkmingos kloties, išėjo į sausio tamsą, pasukdami nežinoma kryptimi.

Tuo metu Martinas skubiai krovė daiktus į jau paruoštą vežimą, prie jo prisijungė ir sutuoktiniai Mollenhaueriai. Baigę krauti mantą, užrakino visas viešbučio duris ir sustojo akimirkai pažvelgti į paliekamus namus. Hedwiga buvo nuleidusi galvą, girdėjosi tylus kūkčiojimas. Ilgesys ir skaudus gailestis suspaudė Ernsto širdį.

„Nejaugi viskas, nejaugi daugiau niekad nepamatysiu šio jūros ir marių supamo rojaus?“ – blykstelėjo niūri mintis jo galvoje.

Pats sau prieštaraudamas jis papurtė galvą.

„Ne, ne. Mes grįšime. Mes būtinai grįšime. Išbandymai netruks amžinai. Mėmelandas buvo ir bus Vokietijos.“

Tačiau nebuvo kada ilgai stoviniuoti. Išvykti reikėjo skubiai, šiaurėje nepertraukiamai dundėjo artilerijos salvės: Kuršių nerija pasiekė istorinį lūžio tašką. Artėjo bolševikai. Artėjo nauja epocha.

Stasio Buškevičiaus romanas „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. I skyrius. „Audronaša”

The post „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. II skyrius. „Mes dar grįšime“ appeared first on Voruta.