Monika Rybelienė, Edvinas Rybelis, www.voruta.lt

Keliolika kilometrų nuo Vilniaus esančiame nedideliame Marijampolio kaime šiandien esanti lietuviška mokykla, kuriai prieš kurį laiką buvo suteiktas Meilės Lukšienės gimnazijos vardas, jau nieko nestebina. Nedidukė, jauki mokymo įstaiga tarsi ir būtų niekuo neišsiskirianti iš kitų, jei ne jos ir joje dirbusių mokytojų istorijos. Šiandien apie mokyklos kūrimąsi, lietuvybės skleidimą sulenkintame krašte ir meilę mokiniams kalbamės su viena šios mokyklos mokytojų Honorata Kostiuškevičiene.

Moteris jau pokalbio pradžioje užsiminė, kad meilė lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai ir vaikams buvo ir liko didžiausiomis jos gyvenimo vertybėmis. Nors Honorata skaičiuoja jau 88 – ą savo gyvenimo rudenį, tačiau vartydama nuotraukų albumus dar puikiai mena ne tik savo pirmuosius auklėtinius, bet ir jų istorijas, mokykloje krėstas išdaigas, bandymus gauti geriausius pažymius…

– Į Marijampolio mokyklą atvykau 1958 metais, tuomet mokyklai vadovavo direktorius Vilius Semaška, kuris ne tik mokyklos statybos ir plėtros darbais intensyviai užsiėmė, bet ir buvo aktyvus kovotojas prieš lietuvių lenkinimą ir rusinimą. Marijampolio mokyklos mokiniai buvo istorinių aplinkybių aukos, į mūsų mokyklą atvykę mokytis iš Lietuvos etninių žemių, likusių anapus valstybės sienos. Tai lietuvių šeimų vaikai, kuriems kadaise buvo atimta galimybė ir teisė mokytis lietuviškose mokyklose. Marijampolio mokykla šiems vaikams tapo išsigelbėjimu ir galimybe būti grąžintiems Lietuvai. Keli šimtai mokinių iš Pelesos, Gervėčių ir kitų Baltarusijos kaimų sėkmingai baigė Marijampolio mokyklą, – pokalbio pradžioje pasakojo daugiau nei prieš 60 metų Rytų Lietuvos Marijampolio kaime istorijos ir darbų mokytoja dirbusi Honorata. Tuomet jauna, tik mokslus Klaipėdos mokytojų institute baigusi moteris buvo aktyvi lietuvybės skleidėja ir, savo vaiką patikėjusi lietuvei auklei, kuri, beje, taip pat buvo atvykusi iš Baltarusijos, jaunutė mokytoja savo meilę ir rūpestį skyrė nuo tėvų, vardan lietuviško žodžio, atskirtiems vaikams. Paprašyta prisiminti jaunystės laikus, kai tik baigė mokslus ir pradėjo darbo paieškas, moteris dėstė, kad laikas nebuvo lengvas, tačiau ji labai norėjo dirbti netoli namų, o kadangi Vilniaus mokyklose laisvų darbo vietų nerado, atvyko mokytojauti į Vilniaus rajoną, kur ir dirbo iki išėjimo į pensiją.

– Pirmais metais mano auklėjamojoje klasėje tebuvo 12 vaikų, vėliau skaičius po truputį augo. Vaikai iš Baltarusijos atvykdavo arba visai nekalbėdami arba vos kalbėdami lietuviškai, tad mokytojams reikėdavo ne tik išdėstyti savo dalyką, bet ir vaikus mokyti lietuvių kalbos, supažindinti su šalies kultūra, papročiais. Eidavome su mokiniais į turistinius žygius, kad kuo geriau Lietuvą pažinti, o jų metu pasakodavau jiems istorijas apie Lietuvos kunigaikščius, primindavau svarbias istorines datas, kad tik geriau viską įsimintų. Labai mylėjau savo darbą, juk niekas mums papildomai nemokėjo už tai, kad su vaikais iki nakties sėdėdavome, papildomai juos mokėme, mamų funkcijas atlikome, apie gyvenimo esmę ir kasdienius buitinius ir būtinus dalykus žinias perteikėme, pamokančiomis istorijomis dalijomės, dorus ir Lietuvą mylinčius žmones formavome. Nepasidavėme nei lenkinimui, nei rusinimui, žinoma, sunkiau buvo, reikėjo savo pasirinktą poziciją prieš aukštus valdžios vyrus atstovėti, bet visas mokytojų kolektyvas buvome labai vieningi, visada lietuviškai kalbėjome, patys už lietuvišką žodį pasisakėme ir vaikus taip elgtis mokėme. Mokiniai tai įvertino ir dar ilgai į mokyklą kasmet grįždavo ir visoms mokytojoms už rūpestį ir teiktą šilumą, ilgus pasikalbėjimus, lietuviško žodžio įskiepį dėkodavo, – prisiminė moteris ir tęsė, kad 1931 metais gimė ir augo Molėtuose, gausioje – 9 asmenų šeimoje. Tėtis buvo Molėtų bažnyčios zakristijonas, o mama – namų šeimininkė. Honorata nuo vaikystės norėjo būti mokytoja, tačiau, kadangi buvo priešpaskutinis vaikas šeimoje, be to, tuo metu, kai mergaitei reikėjo lankyti mokyklą, prasidėjo karo neramumai, tad daug namų ūkio darbų gulė ant jos pečių ir tėvai dažnai pasvarstydavo, kad mergaitė galėtų namie likti, prie namų ir ūkio darbų padėti.

– Ačiū likimui ir vyriausiam broliui Kazimierui, kuris visus savo brolius ir seseris į aukštąjį mokslą nukreipė ir į gyvenimą „kabintis“ padėjo. Vidurinę mokyklą labai vėlai, su ilgomis pertraukomis, bet baigiau. Ir būdama 21 metų išvykau mokytis į Klaipėdą. Po baigimo gavau paskyrimą į Kaišiadorių rajoną. Po trejų metų vyresnioji sesuo Kazimiera pasikvietė į Druskininkus, kur „Saulutės“ sanatorijoje pradėjau dirbti auklėtoja ir turėjau po kelias istorijos pamokas. Vėliau ištekėjau ir atvykau gyventi į sostinę. Norėjau darbo arčiau namų, tad dirbau Maišiagaloje pradinių klasių mokytoja, bet ten viskas buvo rusų kalba, o man lietuviškai kalbėti rūpėjo. Buvo 1957 metai, tad, patys galit įsivaizduoti, koks buvo laikas ir daugumos Vilniaus rajono gyventojų santykis su lietuvių kalba. Bet man lietuvių kalba nuo vaikystės rūpėjo, nežiūrint į tai, kad namuose visi lenkiškai kalbėjome. Tad ir Maišiagalos mokykloje dirbti nenorėjau, todėl 1958 metais ėjau į tuometinį Švietimo skyrių prašyti, kad perkeltų į lietuvių mokyklą ir skirtų istorijos mokytojos etatą. Ten pat sužinojau, kad netoli Vilniaus, Marijampolio kaime, sparčiai auga nauja lietuviška mokykla, o jai vadovauja entuziastingas lietuvybės puoselėtojas Vilius Semaška. Žinoma, apsidžiaugiau ir atvykau čia dirbti.

Lietuvių mokykla sulenkintame krašte buvo tik bepradedanti augti, aplinkinių kaimų gyventojai gal ir norėjo, bet bijojo vaikus į šią mokyklą leisti. O mes, jauni mokytojai, buvome laimingi ir su dideliu entuziazmu į darbus kibome, turėjome didesnį už save tikslą – kurti tautinę mokyklą ir sulenkintame krašte populiarinti lietuvių kalbą. Nebuvo lengva, tačiau tai darėme su meile ir rūpesčiu, gal todėl visiems mums puikiai sekėsi ir iš rusiškų klasių vaikai pradėjo pereidinėti į lietuviškas, tėvai vienas po kito drįso pareikšti savo pozicijas dėl atžalų mokymosi lietuviškose klasėse. Žinoma, to pasiekėme ne per vienerius metus, tai darėme labai subtiliai ir kantriai, be didelių išsišokimų, – pasakojo Honorata.

O paprašyta prisiminti pirmųjų metų istorijas, kaip mokyklos direktorius Vilius Semaška mokinius iš Gervėčių ir kitų Baltarusijos kaimų į Marijampolį sunkvežimiais vežė, mokytoja pasakojo, kad metas buvo toks, jog mokytojų buvo, o vaikų – ne, tad direktoriui kilo mintis vaikus beveik 100 kilometrų atstumu atsivežti iš Baltarusijos į Lietuvą.

– Vilius palaikė ryšį su Gervėčių krašte dirbusiu lietuvių kalbos mokytoju Antanu Šironu ir žinojo, kad tame krašte yra šeimų, kurios norėtų savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas. Ilgai nesvarstęs direktorius rado sunkvežimį ir išvyko į Baltarusiją kalbėtis su tėvais, kad šie, vardan lietuviško žodžio, sutiktų išleisti vaikus mokytis į Lietuvą. Nors ir sunkiai, kam lengva su mažais vaikais atsisveikinti, bet žmonės sutiko, su džiaugsmo ir nerimo ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais vien tam, kad šie galėtų vaikščioti Lietuvos žeme ir kalbėti lietuviškai. O kad į Lietuvą vis gausiau atvykstantiems vaikams būtų kur mokytis ir gyventi, jų šeimos baigė statyti senąją mokyklą ir naujai pastatė mokinių bendrabutį.

– Su mokiniais būdavome ne tik pamokų metu, bet ir po jų bendrabutyje padėdavome ruošti pamokas. Visos mokytojos, viena kitą pakeisdamos, iki vėlaus vakaro, neatlygintinai, pasilikdavome su mokiniais. Baltarusijos lietuvių noras, kad jų vaikai augtų Lietuvoje, kalbėtų gimtąją kalba buvo toks stiprus, kad tėvai patys rodė iniciatyvą ir ne tik bendrabutį pastatė, bet ir vaikams maisto suveždavo, rūpinosi, kad nei mokytojams, nei mokiniams nieko nestigtų. Tai buvo tokios subtilios vienybės jausmas, kokio dabartinė karta, turbūt, tik pavydėti galėtų, – svarstė mokytoja ir tęsė, kad po V.Semaškos mokyklai vadovauti pradėjo ir pirmojo direktoriaus pradėtus darbus tęsė matematikos mokytojas Algimantas Masaitis.

Kad mokykla augtų, buvo nutarta joje stiprinti ir rusiškas klases bei taip savotiškai privilioti vietinių šeimų vaikus, kad jie mokytųsi lietuvių kalbos. – Pirmoji mano auklėtinių klasė buvo vos iš 12 mokinių, tačiau vėliau klasės augo ir po kelerių metų jau auklėjamojoje klasėje buvo 30 mokinių. Visi vaikai nuostabūs, nepaprastai gabūs ir motyvuoti, visi turėjo už save didesnių siekių, kurie jiems padėjo judėti pirmyn. Kaip jau ir anksčiau minėjau, į Lietuvą vaikai atvykdavo nemokėdami lietuvių kalbos, tad tekstus, kad tik galėtų atsiskaityti, padedami geriau lietuviškai kalbančių draugų, išmokdavo mintinai. Mokytojai labai daug pastangų įdėti kasdien turėdavo, kad vaikai kuo greičiau lietuvių kalbą išmoktų, tarpusavyje tik lietuviškai kalbėtų. Bet pastangos nenueidavo veltui. Dažniausiai jau po pirmųjų mokslo metų visi kalbėdavo lietuviškai. Beveik visi mano auklėtiniai po mokyklos baigimo įstojo į Universitetus ir dėkodavo už kantrybę bei meilę. Su visais auklėtiniais jų studijų metais ryšius palaikydavau, jie į mokyklą atvykdavo pasipasakoti, kad po studijų gavo puikius darbus. Dar ir šiandien ne vieną jų atpažįstu televizijos ekrane ir labai didžiuojuosi, džiaugiuosi jų užimamomis pareigomis, sukurtomis šeimomis, puikiai susiklosčiusiais gyvenimais.

The post Ir kodėl tuomet mokinius iš Gudijos sunkvežimiais į Lietuvą vežėme? appeared first on Voruta.

Monika RYBELIENĖ, Edvinas RYBELIS, Molėtų raj., www.voruta.lt

Ilgais žiemos vakarais, kai vis dažniau gero laiko praleidimui į rankas imame knygą, nejučia susimąstai – kokia laimė ir džiaugsmas, kad šiandien jų turime tiek, kad suskaičiuoti knygynų lentynose būtų sunku. O juk buvo laikas, kai lietuviška knyga laikyta didžiausiu turtu ir vertybe… Sukome į Molėtų rajoną, Skudutiškio kraštą, susitikti su kultūrinės veiklos puoselėtoja Rita Varatinskiene, kuri turi išsaugojusi šio krašto šviesuolio, knygnešio, fotografo, siuvėjo ir visuomenininko, visa esybe mylėjusio Lietuvą ir lietuvių kalbą, Broniaus Rakausko atminimui skirtą etnografinę ekspoziciją.

Nedidukė, bet labai įdomi ekspozicija yra kitokia, nei daugelis, mat čia Rita ne tik papasakoja apie šviesuolio gyvenimą, bet ir leidžia pavartyti jo nuotraukų albumus, žurnalus, rankraščius, kuriuose užfiksuoti krašto žmonių gyvenimo ir mirties faktai, rinktos žinios apie orus. Iš užrašų galite sužinoti, koks oras buvo prieš 70 ir daugiau metų, jus dominančią dieną.

Muziejaus kambarį įrengusi Rita apgailestavo, kad dalies daiktų išsaugoti nepavyko, o ir ne visi į nedidelį kambarėlį tilpo. Moteris pasakojo, kad ekspozicijoje sugulė Broniaus garbės raštai, dokumentai, užrašai, itin vertinga atvirukų kolekcija, į kurią taikosi ne vienas kolekcionierius, senos ir neįkainojamos knygos bei šimtai jo paties darytų nuotraukų, sudėtų į jo siūtus fotoalbumus, o taip pat – drabužiai, akiniai ir odinis jo krepšys, kurį Bronius pats pasisiuvo, juo šimtus knygų ir žurnalų iš vienų namų į kitus pernešė.

B. Rakauskas buvo ne tik nuostabus siuvėjas, bet ir lietuvybės puoselėtojas. Jo pagarba knygoms puikiai matoma ir šiandien – visos knygos, kurios atkeliavo iš jo namų, buvo pagarbiai išsaugotos ateities kartoms – „aprengtos“ Broniaus kurtais medžiaginiais ir odiniais viršeliais, – dėmesį atkreipė R. Varatinskienė ir tęsė, kad B. Rakausko indėlis į lietuvybės puoselėjimą šiame krašte, per mažai visuomenėje žinomas, per menkai jam dėmesio skirta. Ritai labai norisi, kad kuo daugiau žmonių apie šią iškilią ir labai įdomią asmenybę sužinotų. Vedžiodama po kambarį apstatytą Broniaus ir jo šeimos narių daiktais, Rita pasakojo, kad B. Rakauskas pirmiausia buvo kaimo siuvėjas, pagal savo laikmetį labai modernus ir nebijantis novatoriškų sprendimų, todėl mielai siuvo tiek kailinius ir odinius paltus, tiek ploniausio šilko sukneles. Bronius buvo pirmasis kaime, kuris įsigijo fotoaparatą ir juo fiksavo kaimo žmonių gyvenimą, sudarė Skudutiškio krašto ir aplinkinių didesnių kaimų žemėlapį, kuriame surašė atstumus nuo vieno kaimo iki kito. Skudutiškio krašte tai buvo labai gerbiamas ir mylimas žmogus, kurio namuose visada skambėjo lietuviškas žodis, buvo daug lietuviškų knygų, kurių kiekvieną jis su didele pagarba laikė ir saugojo.

Ne ką mažesnį darbą už patį Bronių atlieka ir Rita Varatinskienė, svajojanti apie šviesuolio įamžinimą paminklu. Nuoširdi ir lietuvių kalbą puoselėjanti moteris iš Broniaus dienoraščio surinko pagrindinius jo gyvenimo faktus ir sudėjo į lengvai perkaitomą spausdintą formatą iš kurio daugelis į muziejų atvykstančių žmonių sužino, kad Bronius Rakauskas gimė 1893 metais lapkričio 1 dieną Mockėnų kaime, Alantos valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Kauno gubernijoje.

„Tėvai nebuvo turtingi – teturėjo 4 ha žemės, o visas šeimos pragyvenimo šaltinis buvo tėvo kalvio amatas. Būdamas septynerių metų Bronius išėjo ganyti karvių, kad užsidirbtų duonai, bet kartu mokėsi ir rašto. Sulaukęs 15 metų jis pradėjo mokytis siuvėjo amato ir po poros metų jau tapo savarankišku siuvėju. Užsidirbęs šiek tiek pinigų nusipirko įrankius ir ėjo per kaimus kurdamas drabužius šeimynoms. Kada susitaupė pakankamai pinigų, Bronius pradėjo domėtis spauda ir užsisakė tuometinį laikraštį „Šaltinis“. Kadangi paštas buvo tolokai nuo namų, tad laikraštį užsisakydavo per tuometinį Alantos kleboną. Spauda Broniaus gyvenime užėmė labai svarbią vietą, tad vėliau jis prenumeravo ir dar kelis kitus laikraščius, kuriais dalijosi su kaimo žmonėmis, kvietė juos skaityti.

1914 metais paskelbus mobilizaciją atsargos kariams B. Rakauskas buvo pašauktas į karo tarnybą caro sosto gynybai. Pakliuvęs į pačią Rusijos gilumą – Vakarų frontą, jis perėjo visus karo baisumus, kuriuos aprašė savo dienoraštyje. Begalinis tėvynės ilgesys tarsi saugojo Bronių nuo patrankų sviedinių ir šautuvų kulkų.

1918 metais rugsėjo 2 dieną jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos 1918 metų gruodžio mėnesį B. Rakauskas buvo išrinktas į Utenos apskrities tarybą nuo Alantos valsčiaus. 1919 metais gegužės mėnesį Lietuvą okupavus lenkams bolševikai atsitraukė, o Bronius tuomet suorganizavo Mockėnų apylinkės jaunimo kuopą „Viltis“ ir buvo išrinktas jos pirmininku. Susirinkęs jaunimas deklamuodavo lietuviškus eilėraščius, šokdavo lietuviškus tautinius šokius, statydavo vaizdelius – spektaklius lietuvių kalba. Tačiau po kurio laiko jų kuopą pradėjo persekioti lenkų žandarai, tad visiems reikėjo trauktis į pogrindį, veikla ir toliau buvo tęsiama. Lenkams pasitraukus iš Lietuvos B. Rakauskas „Vilties“ darbą ir vėl iškėlė į dienos šviesą – rengė susitikimus, lietuviškus vakarėlius. Kiek vėliau Bronius buvo išrinktas Lietuvos gimimo Alantos valsčiaus komiteto pirmininku. 1924 metais jis vedė ir pradėjo ūkininkauti, tais pačiais metais Broniui gimė dukra Leokadija. Kad ir ką bedarytų, kad ir kokios veiklos besiimtų, jis niekada nesiskyrė su lietuviška spauda, ją kaupė, nešė paskaityti kitiems žmonėms.

1931 metais Bronius įstojo į Šaulių sąjungos II Utenos rinktinės 21 Skudutiškio šaulių rinktinę, kur ėjo iždininko pareigas, vėliau buvo valdybos pirmininkas, o dar vėliau – iždininkas ir knygininkas, nes jau buvo sukaupęs nemažą ir vertingą biblioteką. 1937 metais šis vyras dalyvavo Lietuvos kariuomenės suvažiavime. 1939 metais birželio 23 d. Bronius dalyvavo Kaune vykusiame Šaulių sąjungos dvidešimtmečio paminėjimo šventėje, kur buvo apdovanotas šaulių žvaigždės medaliu.

1940 metais birželio 15 -17 dienomis pro Skudutiškį pražygiavo rusų armija, o 1941 metais birželio mėnesį, prasidėjus karui, Bronius Rakauskas atgaivino savo kuopą. 1945 metų vasarį rusų armija išvijo vokiečius iš grįžo į Lietuvą – prasidėjo areštų ir tardymų laikas, o jų žiaurumai, kurie tęsėsi penkerius metus, buvo aprašyti Broniaus dienoraštyje.

Susikūrus kolūkiams Bronius juose dirbo įvairiose pareigose iki 1960 metų, kuomet sulaukęs 72 m. atsisakė savo darbo ir atsidavė kilnojamai kaimo bibliotekai. Nesiskirdamas visą gyvenimą su lietuvišku žodžiu, knyga, spauda Bronius ne tik pats lavinosi, bet ir kitiems nešė tą šviesą, kuria pats besąlygiškai tikėjo. B. Rakauskas mirė 1989 metais sulaukęs 96 metų ir amžino poilsio atgulė Skudutiškio kapinaitėse.“

Kad būtų išsaugotas tėčio šviesus atminimas tuo pirmiausia rūpinosi jo dukra, o vėliau ir jo darbus itin vertinusi globėja. Broniaus Rakausko, kaip tikro savo šalies patrioto, karstą puošė trispalvė, jis sau buvo pasisiuvęs drobinius drabužius, su kuriais norėjo atgulti amžino poilsio.

Šiandien Broniaus atminimą puoselėja Rita, svajojanti, kad ateis toks metas, kai B. Rakausko atminimas bus deramai įamžintas, o apie jo nuveiktus darbus lietuvybės puoselėjime kalbės dar ne viena karta skudutiškiečių ir alantiškių.

The post Bronius Rakauskas – šviesuolis, gyvenimą skyręs lietuviško žodžio šviesos nešimui appeared first on Voruta.

Monika RYBELIENĖ, Edvinas RYBELIS, www.voruta.lt

Kunigaikščių Giedraičių giminė ar bent jau vienas iš jos atstovų, puikiai žinomas daugeliui Lietuvos istorijos mylėtojų. Ryškius pėdsakus Lietuvos katalikų Bažnyčios istorijoje palikusi giminė per keletą šimtmečių išugdė ne vieną žymų dvasininką, sudėjo svarų indėlį į lietuvių kultūros puoselėjimo lobyną. Apie vienuolio Palaimintojo Mykolo Giedraičio dienas, po visą pasaulį pasklidusios Giedraičių giminės ryšį su Videniškiais ir čia planuojamą kurti Giedraičių muziejaus-dialogo centrą kalbėjomės su Molėtų krašto muziejaus direktore Viktorija Kazliene.

Muziejininkė pasakojo, kad mintį apie kunigaikščių Giedraičių centro kūrimą išgirdo 2019 m. konferencijoje, kur Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos pirmininkas hab. dr. Alvydas Nikžentaitis skaitė pranešimą tema: „Garsios mūsų krašto giminės kaip Lietuvos ir mūsų gimtinės ambasadoriai pasaulyje“. Konferencijoje pranešimus skaitė ir Rosemary Giedroyć dukros Marei Rose (Coky) Giedroyć, Melanie Giedroyć iš Anglijos, Aleksander Giedroyc iš Ukarainos.

Viktorija Kazlienė, Molėtų krašto muziejaus direktorė.  Nuotraukos autorius – A.Pečiukaitis

-Gal toji mintis ir buvo spontaniška, užgimusi tą dieną pačiame kunigaikščių Giedraičių tėvonijos centre – vienuolyne, bet būtent tą dieną mes išgirdome mūsų veiklą su šypsena pagiriančius prof. A. Nikžentaičio žodžius „Na, tai su jumis galima dirbti…“, kuriuos iš tiesų laikome muziejaus veiklos pripažinimo ženklu. Juk provincijos muziejininkai, „virdami savo sultyse“, niekada nepajėgtų pasiekti tokių rezultatų, kokių galima būtų tikėtis tarptautiniu lygiu suvienijus mokslininkų, visuomenės veikėjų, Giedraičių giminės atstovų, politikų jėgas, – sakė V.Kazlienė. Pasmalsavus, kokie žingsniai jau padaryti kuriant minėtąjį centrą, atsakyta, kad šiuo metu gilinamasi į Jerzy Giedroyc gyvenimo istoriją, bandoma susisiekti su tiesiogiai jį pažinojusiais žmonėmis, o dabar tapusiais jo idėjų tęsėjais. Galvojama apie juridinį kunigaikščių Giedraičių muziejaus-dialogo centro įforminimą.

Vienuolyno muziejaus atidarymo dieną 2015 m. Molėtų krašto muziejaus ir V.Kazlienės asmeninio archyvo nuotraukos

Tai turėtų būti tarptautinis susitikimų centras. Tokią idėją diktuoja ir dviejų garsiausių giminės atstovų veikla, pasiekimai. – Planuojamo centro veiklos objektas plačiai suvokiamas ULB (Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos) regionas, tematiškai, centras inicijuotų veiklas, susijusias su ekumeninio dialogo skatinamu (aliuzija į palaimintąjį Mykolą Giedraitį) bei kultūrinio, visuomeninio, politinio dialogo skatinimą regione. Centro veikla būtų nukreipta ne vien į žodžio (konferencijų, diskusijų, forumų, viešų paskaitų) formą, bet integruotų muziką, sportą ir kitas veiklas. Be jau tradiciškai rengiamų Giedraičių šeimos dienos renginių kiekvienų metų gegužės 4 d., menininkės Aistės Černiūtės organizuojamų tapybos plenerų, centras organizuotų kasmetinius Giedraičių festivalius, tarp didžiųjų renginių vykdytų kitą veiklos tiksluose numatytą veiklą. Savo veiklą centras koordinuotų su Molėtų krašto muziejumi, kurio padaliniu yra Videniškių vienuolynas. Žinoma, centro veikloje dalyvautų kunigaikščių Giedraičių palikuonių atstovai iš tų šalių, kuriose jie dabar gyvena atlikdami taip vadinamų „mūsų kultūros ambasadorių“ vaidmenį, ir ekspertai iš Lenkijos ir viso ULB.

Gal jau yra aiški centro koncepcija?

-Dvi išskirtinės asmenybės, garbingą praeitį turinčioje giminėje, yra kunigaikštis Palaimintasis Mykolas Giedraitis, kurio relikvijos saugomos Krokuvos bažnyčioje, ir pasaulyje garsus intelektualas, Paryžiaus „Kultūros“ žurnalo įkūrėjas bei ilgametis redaktorius Jerzy Giedroyc (1906–2000), kurio idėjos, palikusios gilų pėdsaką Lenkijos ir viso ULB (Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos) politinėje mintyje, yra gyvos ir gerbiamos šiandien. Ypatingu ženklu laikoma istorija apie šio vieno garsiausių XX amžiaus pasaulio intelektualų pomirtinę kaukę, kurią jo valia saugo Vienuolyno muziejus (kitos dvi saugomos Paryžiuje ir Varniuose). Giedraičių giminės, o ypač Mykolo ir Jerzy dvasinis ir kūrybinis palikimas įpareigoja Lietuvos žmones įamžinti ir tęsti šios garbingos giminės atstovų sukurtas tradicijas.

Aleksander Giedroyc pristato savo dovanotų paveikslų parodą. Molėtų krašto muziejaus ir V.Kazlienės asmeninio archyvo nuotraukos

Norima sukurti profesionalią Giedraičių muziejaus-tarptautinių susitikimų centro koncepciją, kurios centrine ašimi būtų dviejų žymiausių kunigaikščių Giedraičių giminės vyrų – Palaimintojo Mykolo ir Jerzy Giedroyco – istorija, kurią praplėstų informacija apie kitų kunigaikščių Giedraičių giminės didžiavyrius: Motiejų Giedraitį, Merkelį Giedraitį, Juozapą Arnulfą Giedraitį, Mykolą Joną Henriką Giedraitį. Videniškių bei Giedraičių miestelių bažnyčiose yra išlikusių nebenaudojamų liturgijoje autentiškų eksponatų, yra vilčių gauti išsaugotų Giedraičių šeimos relikvijų. Muziejaus ekspoziciją pagal sukurtą koncepciją turėtų kurti profesionalūs ekspozicijų kūrėjai, ji turėtų būti originali, pritaikyta vienuolyno erdvei, šiuolaikiška ir moderni. Turėtų būti keičiamų parodų erdvė.

Vieno garsiausių XX a. pasaulio intelektualų Jerzy Giedroyc pomirtinė kaukė. Molėtų krašto muziejaus ir V.Kazlienės asmeninio archyvo nuotraukos

Nepaprastai džiaugiamės garbingosios kunigaikščių Giedraičių giminės istorijos tyrinėtoju Aleksander Giedroyc iš Ukrainos, kuris yra surinkęs bene visos Ukrainos Giedraičių giminės istoriją. Tarpininkaujant Ukrainos ambasadoriui Mariui Janukoniui, Aleksander yra padovanojęs Videniškiuose kuriamam kunigaikščių Giedraičių muziejui-dialogo centrui savo giminės relikvijas, priklausiusias jo proseneliams Teodorui ir Julijai Giedroycams: katalikišką kryželį su paslaptimi, lietuvišką maldaknygę, išsaugotus netgi tremtyje Čitoje ir Irkutske, kur jie atliko bausmę už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Aleksandrer Giedroyc perdavė muziejui giminės atstovų portretus: kunigaikščio Eugenijaus Eugenijevičiaus Giedroyco, Rusijos imperijos Imperatoriškosios armijos leibgvardijos raitelių pulko korneto;  kunigaikščio Merkelio Giedraičio (Melchioro Giedroyco) – Žemaitijos vyskupo (1576–1609); kunigaikščio Juozapo Arnulfo Giedraičio (Giedroyco) – Žemaitijos vyskupo (1802–1838);  kunigaikščio Stepono Jono Giedraičio (Giedroyco) – Žemaitijos vyskupo (1778–1802);  kunigaikščio Simono Mikolajaus Giedraičio (Giedroyco) – Žemaitijos vyskupo (1838–1844);  kunigaikščio Romualdo Tadeušo Giedroyco, T. Kosciuškos armijos generolo-leitenanto, Napoleono Bonaparto Imperatoriškosios gvardijos lietuvių pulko generolo-inspektoriaus;  Juzefo Stefano Pranciškaus Ksaverijaus Giedroyco, Napoleono Bonaparto Imperatoriškosios gvardijos lietuvių pulko pulkininko; Konstantino Kajetono Giedroyco, pasaulinio garso mokslininko-dirvožemio specialisto;  Veros Giedroyc, Igno Giedroyco dukters, pirmosios istorijoje moters-karo chirurgės, rašytojos, poetės, smuikininkės;  Mikalojaus Michailo Giedroyc, visuomenės veikėjo, mecenato, skulptoriaus, menotyrininko; Ottono Giedroyco, Teodoro sūnaus, visuomenės veikėjo.

Ar jau žinoma, kada planuojamas centro atidarymas?

-Svajojame kitais metais surengti Jerzy Giedroyco forumą, pasikviesti lektorių iš visų šalių. Planuojama kitais metais kartu su Kėdainių krašto muziejumi vieną Česlovo Milošo festivalio dieną surengti Videniškių vienuolyne. Ši diena būtų skirta Jerzy Giedroyco ir Česlovo Milošo draugystei. Ketiname pasikviesti Česlovo Milošo mokinį bei pasekėją Tomą Venclovą. Jei viskas pasiseks, kitais metais turėtų įvykti ir pirmasis Giedraičių festivalis. Tai būtų išties prasminga minint Liaudies palaimintojo Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju ir 20-ąsias Jerzy Giedroyc mirties metines.

Kada ir kaip prasidėjo Molėtų krašto muziejaus (Vienuolyno muziejaus) draugystė su Giedraičių gimine?

– Kunigaikščių Giedraičių gimine domiuosi labai seniai. Pamenu, kai 1987 m. nuskambėjo žinia apie Jonines Baltadvary, kuriomis susidomėjo tų laikų valdžios klerkai, nes Joninių tada niekas nešventė. Žymi grafikė Viktorija Daniliauskaitė sukūrė ir tiražavo lino raižinį „Videniškiai 1987 m.“. Tada tai buvo provincijoj nematytas dalykas. Atrodė, kad ši vieta išties romantiškai ypatinga, šviečianti, traukianti. Dailininkę Viktoriją Daniliauskaitę į Videniškius priviliojo istorikė Arimeta Vojevodskaitė, kuri buvo įsimylėjusi ir prisijaukinusi visą Giedraičių kunigaikštystės teritoriją su jos tikromis ir legendinėmis istorijomis.

Dr. Asta Giniūnienė ir prof. Laima Šinkūnaitė Vienuolyno atidarymo dieną. Molėtų krašto muziejaus ir V.Kazlienės asmeninio archyvo nuotraukos

Pirmieji susitikimai su Videniškių tyrinėtojais, kunigaikščių Giedraičių giminės atstovais įvyko 1993 m. Tais pačiais metais Videniškių vienuolyne apsilankė ir dvidešimt pirmosios kunigaikščių Giedraičių kartos palikuonis iš Oksfordo prof. Mykolas Henrikas Giedraitis. Tada ir buvo nutarta prisidėti prie restauravimo darbų finansavimo panaudojant tam po pasaulį išsisklaidžiusių iš Videniškių Giedraičių šakos save kildinančios giminės palikuonių santaupas. Nuo tada ryšys su jo šeima nenutrūko.

Jan Giedroyć Iš Lenkijos, Rimantas Giedraitis iš Lietuvos ir Miko Giedroyc iš Anglijos. Molėtų krašto muziejaus ir V.Kazlienės asmeninio archyvo nuotraukos

Labai džiaugiamės, kad Videniškiuose lankosi visa Mykolo Henriko Giedraičio šeima: žmona Rosemary Giedroyć, dukros Anna Giedroyć, Marei Rose (Coky) Giedroyć, Melanie Giedroyć, Melanie vyras Ben Morris su savo seserimi vienuole Angela Morris, dukterėčia Caroline Astrid Hopcraft, sūnus Miko Giedroyć su žmona Doroti ir jų sūnumi (Mykolo anūku) Melchior Giedroyć. Savo šaknų istorija domisi Jan Giedroyć Iš Lenkijos, Aleksander Giedrayc iš Ukrainos, Aleksandras Giedraitis, Lilija Giedraitienė, Saulius Žaldokas, Saulius Giedraitis (Saulius Giedroyc), Tomas Giedraitis, Rimantas Giedraitis ir Stanislovas Giedraitis, gyvenantys Lietuvoje.

Stanislovas Giedraitis, ambasadorius Marius Janukonis, Molėtų meras Saulius Jauneika, Aleksander Giedroyc. Molėtų krašto muziejaus ir V.Kazlienės asmeninio archyvo nuotraukos

Nuo 1997 m. Molėtų krašto muziejus rengia Palaimintojo Mykolo Giedraičio, XV a. vienuolio, ligonių globėjo dienas, yra surengęs kelias konferencijas. 2001 m. išleido konferencijos „Videniškiai – kunigaikščių Giedraičių tėvonija“ leidinį, kuriame sudėti vysk. Jono Borutos, prof., dr. Aldonos Prašmantaitės, Birutės Gudynaitės, dr. Albino Kuncevičiaus, Arimetos Vojevodskaitės, dr. Rimanto Jankausko ir prof. kunigaikščio Mykolo Giedraičio iš Oksfordo pranešimai. 2004 m. Molėtų krašto muziejaus almanache „Molėtai“ spausdintas jau kitoje konferencijoje skaitytas prof. M. Giedraičio pranešimas „Sugrįžimas į gimtinę“. Ne mažiau svarbus yra Kaišiadorių vyskupo ordinaro Jono Ivanausko palaikymas. Labai daug nuveikta padedant tuometiniam vyskupijos generaliniam vikarui mons. teol. dr. Algirdui Jurevičiui, Videniškių klebonui mons. Kęstučiui Kazlauskui. Mus riša ilgametė nuostabi draugystė su Karalienės Jadvygos ordino vienuolėmis iš Krokuvos. Su jų vyresniąja seserimi Adelajda (Sielepin) esame organizavę konferenciją, parengę parodas.

Karalienės Jadvygos ordino vienuolės Vienuolyno muziejaus atidarymo dieną. Molėtų krašto muziejaus ir V.Kazlienės asmeninio archyvo nuotraukos

Seserys muziejui labai dėkojo už pasaulietinę veiklą, skirtą Palaimintajam Mykolui Giedraičiui, kurios nevykdo niekas, ir kuri taip reikalinga beatifikacijos procesui. Palaimintojo Mykolo Giedraičio iškilmių dieną Videniškiuose svečiavosi visos šio ordino vienuolės. Jų džiaugsmas beatifikacijos iškilme buvo toks tikras, toks stiprus, kad mes jaučiame pareigą nesustoti, veikti, ieškoti ir kurti. Mums labai daug padeda Palaimintojo Mykolo Giedraičio istorijos tyrinėtojai: prof. Aldona Prašmantaitė, prof. Laima Šinkūnaitė, dr. Darius Baronas, dr. Asta Giniūnienė, LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas, Valentinas Stundys, Molėtų r. savivaldybės meras Saulius Jauneika.

Kokia pirmoji parama atkeliavo, buvo skirtas finansavimas atitinkamiems darbams atlikti?

-Visos mecenatystės buvo skirtos ne muziejui, nes iki projekto pradžios (2014 m.) vienuolyno pastatas priklausė bažnyčiai. Šių metų 20 tūkst. svarų parama irgi buvo skirta Videniškių bažnyčiai. Kiek man žinoma, Mykolo Henriko Giedraičio šeima finansavo vienuolyno freskų restauravimo darbus, vienuolyno grindų ir durų keitimą, bažnyčioje esančios Giedraičių kriptos išsamių tyrinėjimų ir sutvarkymo darbus, Palaimintojo Mykolo Giedraičio paveikslo ir visos koplyčios tyrinėjimo ir restauravimo darbus. Yra vieša informacija, kad jų šeima rėmė vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklų sukūrimą Varniuose ir Baltadvario gynybinės pilies archeologinius tyrimus. Vienuolyno muziejaus atidarymo proga Rosemary Giedroyć įteikė muziejui savo šeimos relikviją – nedidelį M. Antohi Palaimintojo Mykolo Giedraičio paveikslą, kurį dabar galima pamatyti ekspozicijoje.

The post Videniškiuose vis aiškiau piešiamas kunigaikščių Giedraičių muziejaus-dialogo centro konceptas appeared first on Voruta.

Monika RYBELIENĖ, Edvinas RYBELIS, Utena, www.voruta.lt

Ankstyvą ir darganotą rudens rytą sukome į Uteną, kur gyvena dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė, šiandien Lietuvoje priskiriama negausiai grupei dailininkų, tapančių istorine tematika. Talentingos ir kūrybingos moters darbai jau ne kartą pristatyti Lietuvos meno visuomenei ir Lietuvos istorijos mylėtojams. O garsiausias šios menininkės kūrinys – „Žalgirio mūšio“ paveikslas, apie kurį jau pokalbio pradžioje Laima pasakojo, kad tai buvo ilgiausiai brandintas ir mintyse nešiotas sumanymas.

– Savo, kaip dailininkės, vizitine kortele šiandien visgi laikau „Žalgirio mūšio“ ir „Oršos mūšio“ paveikslus, į kuriuos ne tik įdėta labai daug žinių ir darbo, bet ir iš parodų lankytojų sulaukta daugiausiai atsiliepimų, juos gerai vertina meno kritikai. Nors, tiesą sakant, „Žalgirio mūšio“ paveikslas buvo pradėtas tapyti ne Lietuvos jubiliejui, kaip kartais žmonėms atrodo. Jo mintis gimė dar jaunystėje ir ne man, o mano vyrui Kęstučiui, tačiau iki jos visiško išpildymo turėjau subręsti kaip kūrėja, be to, tam reikėjo daug laiko, kurio neturėjau tiek daug, kol auginau dukras. Ir tik nuo 2007 metų pradėjau dėlioti būsimo paveikslo viziją, skaityti knygas, naršyti internete ir domėtis, kokie darbai „Žalgirio mūšio“ tema jau buvo sukurti. Iš tiesų, tik kuriantis žmogus supranta ir gali įsivaizduoti, kaip ir kiek darbai minčių lygmenyje bręsta, kol menininkas ryžtasi realiai jį pradėti tapyti. Pats tapybos procesas tai tik viena iš daugelio sudedamųjų dalių, – atviravo Laima ir tęsė, kad „Žalgirio mūšis“ gimė be jokio materialaus eskizo, viskas buvo suplanuota ir sudėliota moters mintyse. Kitokia istorija su „Oršos mūšiu“, prieš pradedant jį tapyti moteris kalbėjosi su profesoriumi E. Jovaiša, kuris pasiūlė dailininkei į šį mūšį pažiūrėti iš kitos nei iki šiol žiūrėta –  pasalos, pusės, kuri prisidėjo prie LDK kariuomenės su sąjungininkais laimėjimo prieš didelę Maskvos kunigaikštystę.

-Istorija byloja, kad LDK ir sąjungininkų pajėgos buvo trigubai mažesnės nei maskvėnų, tačiau lietuvaičių sumanumas ir išradingumas organizuojant pasalą leido jiems laimėti istorinį mūšį. Pasala čia suvaidino ryškų vaidmenį, tad pačią pasalą iškėliau į pirmą planą ir į įvykius bandžiau žiūrėti iš kitos upės pusės, nei buvo žiūrima iki šiol. Istorikai įvertino gerai. Nors, tiesą sakant, kalbų ir dabar dar yra visokių, kartais žmonės sako, kad mano darbas panašus į kitą darbą, bet aš tai priimu natūraliai, nes, iš esmės, istorijos juk neperrašysi, istorinių faktų nepakeisi, kitokios aprangos ar ginkluotės į karių rankas neįdėsi, – patikslino Laima, užsiminusi, kad, visus darbus istorine tematika ji tapo savo kolekcijai ir kol kas neplanuoja jų pardavinėti. Apskritai moteris yra iš tų laimingųjų kūrėjų, kurie gali mėgautis prabanga kuriant daugiausiai sau ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija.

Be to, kad daug tapo, Laima dirba Utenos kolegijoje ir norintiems įgyti socialinio darbuotojo ar pedagogo profesiją dėsto meno terapiją, o kosmetologijos programos studentams – piešimo ir koloristikos paskaitas. Nors tapyba dailininkei ir nėra pragyvenimo šaltinis, tačiau, jei atsiranda norinčių įsigyti jos darbus, nutapytus kitomis temomis, ji mielai juos parduoda ar padovanoja. Pašnekovė atvira, būta jos gyvenime ir tokių momentų, kai sukūrė darbą pagal užsakymą, bet jos ir užsakovo mintys nesutapo, tad moteris darbą pasiėmė sau. Anot Laimos, kurti kitam yra gana sudėtinga ir tuomet negali visiškai atsipalaiduoti, tarsi bandai pataikauti užsakovui, o jai tai nepatinka. Pasidomėjus, kuo šiandien, kūrybos kontekste, gyvena dailininkė, pasakota, kad jau ilgą laiką kuria dar vieną didelį darbą, pavadinimu „Gintaro kelias“. Profesoriui, akademikui, istorikui Eugenijui Jovaišai Laima kūrė iliustracijas aisčių tematika, kurios sugulė monografijoje „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“, tad turėjo surinkusi daug informacijos, žinių, kurias ir sumanė panaudoti „Gintaro kelyje“. Dailininkė pasakojo, kad naujame paveiksle suguls istorija, kaip maždaug antrame – penktame amžiuje lietuviai intensyviai vykdė prekybą gintaru su Romos imperija.

-Turėjau atskirų iliustracijų, pieštų šia tema, o dabar iš jų išsirinkau epizodus, kurie man labiausiai patrauklūs, įdomūs ir sudėjau į vieną didelį – 1.70×1.50m darbą. Jo dar neįpusėjau, nes labai smulkiai viską noriu pavaizduoti: visą gintaro kelią, nuo Baltijos jūros, kaip gaudydavo, rinkdavo, kasdavo aisčiai gintarą iki vežimo į Vakarų Europą – Vokietijos, Austrijos teritorijas ar kur driekėsi plačios Romos imperijos žemės, – sakė moteris, akcentavusi, kad jos ir profesoriaus E. Jovaišos pažintis prasidėjo gana netikėtai, tačiau atnešė daug gražių ir prasmingų darbų. Vienoje radijo laidoje Laima išgirdo profesorių kalbant apie aisčius, jo planuoją monografiją ir tuomet pagalvojo, kad vaikai jau užauginti, o ji pati galėtų savo darbais prisidėti prie Lietuvos istorijos išsaugojimo ateities kartoms.

-Profesoriui E.Jovaišai parašiau laišką, su siūlymu bendradarbiauti. Jau tuo metu įprastiems tapybos darbams norėjosi suteikti daugiau prasmės, išliekamosios vertės. Be to, norėjosi rimto iššūkio sau, kad būtų dėl ko stengtis, mokytis, intensyviai galvoti, kaip vieną ar kitą detalę dideliame darbe atvaizduoti taip, kad ji neštų tinkamą žinią. Juk visgi tai yra istorija ir negali visiškai į lankas nuklysti, kad kūrinys nevirstų parodija. Lietuvos istorija visada domėjausi, mane domino gilesni, dvasingesni, su prasme siužetai. Tad tapyti Lietuvos valdovus, senuosius radinius, pergalingus mūšius – nepaprastas džiaugsmas ir kartu didelė atsakomybė. Mėgstu panoraminius vaizdus, kur yra daug veiksmo, daug žmonių, tad ir didelio formato darbai man daug labiau patinka, nei maži. Labai norėčiau ir dar didesnių formatų paveikslus tapyti, tačiau kol kas sudėtinga su patalpomis, neturiu dirbtuvių, tapau namuose arba, šiltuoju metų laiku, sodyboje. Bet, galbūt dar viskas ateityje, – sakė dailininkė. O klausiama apie malonią kasdienybę ir tai, kuo mėgsta save palepinti, moteris kalbėjo, kad šeima, kūryba ir kelionės yra didžiausias jos gyvenimo džiaugsmas. Pirmenybę moteris visada teikė šeimai, nors dukros jau užaugintos, bet ji labai mėgsta vakarais kalbėtis su vyru, patinka Laimai išeiti pasivaikščioti vienai, nes tuomet gali pasinerti į apmąstymus, dėliotis kūrybinius planus. Radusi laisvą minutę vėlyvo rudens ir žiemos vakarais ji skaito istorines ir filosofines knygas, lankosi kitų kūrėjų parodose.

-Šiaulių pedagoginiame institute baigiau dailės studijas, o mano baigiamasis darbas buvo sieninė tapyba. Monumentalioji tapyba mane dar jaunystėje sužavėjo ir užbūrė. Zarasų centriniame pašte yra senovinis pašto karietų kelias, kelių mokyklų sienas taip pat puošia mano darbai, – patikslino dailininkė ir tęsė pasakodama, kad darbai istorine tematika tik dalis jos kūrybos. -Daugiafigūrinės kompozicijos, atliktos lyg išdidintos miniatiūros stiliumi – mano išskirtinis braižas, bet kartais mėgstu ir kitokiais stiliais improvizuoti. Nemėgstu tiražavimo, todėl kiekvienas kūrinys turi savo spalvą, emocinį poveikį ir kontekstą. Man labai svarbu, kad iš mano kūrinių dvelktų dvasingumas arba kokia nors kitą svarbi emocija. Mėgstu kurti lauke, prie natūralaus apšvietimo, tad dažniausiai tai darau pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį, kuomet būna ilgiau šviesu. Didžioji dauguma mano darbų yra gimę sodybos, esančios Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, kieme. Tapau didelio formato kūrinius, tad išsinešu viską į lauką, kur daug erdvės. Lauke gali puikiai matyti savo kūrinį iš įvairių atstumų.

Pokalbiui pasisukus apie kitus Lietuvos dailininkus, Laima sakė, kad priklauso Lietuvos dailininkų kūrybinei grupei „Individualistai“, kurioje ne kartą kalbėjosi apie tai, kodėl šiandien Lietuvoje nėra daug dailininkų, kuriančių istorinėmis temomis.

-Daugeliui dailininkų tai atrodo nepopuliaru, per daug laiko atimantis darbas su kuriuo sunku sulaukti pripažinimo iš meno vertintojų. Tačiau Lietuvos istorija besidomintys žmonės tai vertina labai palankiai. Šiandien dažnas kūrėjas dairosi į užsienį, šiuolaikiniai dailininkai daug keliauja po pasaulį ir piešia tai, kas populiaru, kad vėliau galėtų lengviau realizuoti. O man visada įdomiau tai, kas sudėtinga, reikalauja daug laiko. Ir skirtingai nei dauguma, aš matau tame prasmę. Prasmę istorijoje, tokioje, kokią aš ją matau, kaip atvaizduoju savo darbuose, kuriuo paliksiu ateities kartoms. Dėl šios priežasties savo sukurtų istorinių darbų kolekciją laikau vienoje vietoje. Noriu, kad visus tuos darbus pamatytų kuo daugiau žmonių, todėl dažnai organizuoju savo darbų parodas, taip pat mėgstu lankytis ir kitų menininkų parodose. Žaviuosi tais kūrėjais į kurių darbus bežiūrint baltas pavydas apima, kai matai, kad žmogus rado tobulą spalvų sąskambį ar paprastame dalyke kažką įdomaus įžvelgė, atskleidė. Patinka, kai menininkai geba tik dalį pasakyti, o likusius dalykus palieka žiūrovų interpretacijai. Šiuolaikinis menas? Man šiuolaikinis menas yra tai, ką aš piešiu šiandien, ką darau šiuo gyvenimo laikotarpiu, – sakė moteris ir atviravo, kad labiausiai jai lankytis parodose patinka vienai, o daugiausiai dėmesio sulaukia tie menininkų darbai, kurie verčia stabtelti ir pasvarstyti, kaip tai buvo atlikta. O kiek vėliau Laima sakė, kad apskritai šiandien apie meną yra nelengva kalbėti, nes jis yra labai įvairus, o linija tarp meno ir kičo – labai plonytė.

The post Dailininkė, kurios vizitinė kortelė – „Žalgirio mūšio“ paveikslas appeared first on Voruta.

Monika RYBELIENĖ,  Videniškiai, Molėtų raj., www.voruta.lt

Šeštadienį Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, iškilmingai buvo palaidota Molėtų rajono garbės piliečio Mykolo Jono Henriko Giedraičio, 21 kartos kunigaikščių Giedraičių giminės palikuonio, urna su pelenais. Praėjusių metų pabaigoje Oksforde mirusio kunigaikščio Mykolo Jono Henriko Giedraičio paskutinė valia buvo po mirties amžiams atgulti Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, Palaimintojo Mykolo Giedraičio koplyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, prie kurios sutvarkymo daug prisidėjo ir pats velionis, daug remdavęs Videniškių bažnyčios tvarkymą.

Paskutinė mirusiojo valia buvo grįžti prie savo giminės šaknų. M. Rybelienės nuotr.

Be dovanų Giedraičių giminė neapsiėjo ir šį kartą – Videniškių bažnyčiai dovanojo sidabrinę šventų Mišių taurę, kurioje inkrustuotas brangiausias šeimos turtas – brangakmenis iš Rozmari sužadėtuvių žiedo, kurį mirusysis prieš 60 metų padovanojo savo būsimai žmonai. Šis brangakmenis yra neįkainojama šeimos vertybė, kuri drauge su Giedraičių gimine keliavo per Sibirą ir nepražuvo. Apeiginė taurė, iš kurios tądien buvo aukojamos šv. Mišios, taip pat papuošta ir Mykolo bei Rozmari inicialais, santuokos data. Šv.Mišių metu prisimintas ir kitas – vienas garsiausių šios giminės atstovų – Mykolas Giedraitis, žmonių vadintas Palaimintuoju, XV amžiuje gimęs Videniškiuose, kurį dar šiemet ketinama beatifikuoti, o jo beatifikacijos procesą visokeriopai remia Giedraičių giminės palikuonys. Iškilmių metu atsisveikinimo žodį tarė istorikas, VU prof. dr. Rimvydas Petrauskas, kuris prisiminė svarbiausius mirusiojo gyvenimo faktus, nuveiktus darbus.

Šv. Mišios už mirusįjį aukotos iš Giedraičių giminės dovanotos taurės. M. Rybelienės nuotr.

– Jo vaikystė, greičiausiai, buvusi tipiška XX amžiaus pirmosios pusės lenkų – lietuvių aristokratams, prabėgo tarp mirusių giminaičių portretų ir spalvingos dvaro gyventojų įvairovės, tarp skroblų alėjos ir dvaro pastatų. Gimė velionis Lenkijos Respublikos senatoriaus teisininko Tadeušo Giedraičio (Giedroyć) ir Anos Šostakovskos šeimoje. Mykolo tėvai 1919 m. susituokė Vilniaus katedroje, sostinėje kurį laiką ir gyveno. Mykolo tėvo karjeros vingiai lėmė tai, kad šeimai teko gyventi ir palenkės Balstogėje, ir Ukrainos Lucke. Jis turėjo galimybę iš arti pajausti ir į save sugerti daugiakultūrę tų žemių patirtį ir tradiciją. Mykolo Jono Henriko Giedraičio paauglystė sutapo su II Pasaulinio karo metais, kuriuos jautriai ir įtaigiai jis aprašė atsiminimų knygoje, išverstoje į kelias kalbas, tarp jų lietuvių – „Ant kraterio krašto“. Netoli sienos su Sovietų sąjunga stovėję jo vaikystės namai -dvaras, nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas sovietų artilerijos, sugriautas ne tik šeimos, bet ir apylinkės dvaro bendruomenės gyvenimas, nužudytas tėvas. Atėjo, Mykolo Giedraičio žodžiais tariant, senosios tvarkos pabaiga, o naują gyvenimą jam teko kurti emigracijoje – Didžiojoje Britanijoje. Tačiau dar prieš tai buvo šaltis Sibire ir karštis Irane, improvizacinės išgyvenimo pamokos ir kadetų mokyklos disciplina. Nors išaugo kaip tikras aristokratas, kuriam žirgas buvo natūraliausias žmogaus palydovas, beje, jo pirmojo vaikystės žirgo vardas buvo labai lietuviškas – Perkūnas, o arklidės buvo svarbiausias dvaro pastatas, bet ilgainiui nuo kavalerijos jis pasuko prie lėktuvų. Po karo Londono universitete jis baigė aviacijos inžinerijos studijas ir projektavo orlaivius. Kiek vėliau keliavo po pasaulį konsultuodamas įvairių šalių vyriausybes ir bendroves.

Mykolas ir Rosy savo auksinių vestuvių šventėje. Šeimos archyvo nuotr.

Šiame, ramesniame gyvenimo tarpsnyje Mykolas labai susidomėjo giminės šaknimis ir šis jo pomėgis virto tikra gyvenimo aistra. Ir tai geriausiai paaiškina, kodėl šiandien mes esame čia, Videniškiuose – senojoje kunigaikščių Giedraičių tėvonijoje, – sakė profesorius. Taip pat palaikų perlaidojimo ceremonijos metu buvo prisiminta, kad Mykolas nemažai prisidėjo prie giminės įamžinimo Lietuvoje. M. Giedraitis finansavo archeologinius tyrimus ir istorinių paminklų restauravimą Giedraičiuose, taip pat vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklo statybą Varniuose. Rozmari  ir Mykolas Giedraičiai Lietuvos kultūros ir mokslo žmonėms svetingai atverdavo savo namų Oksforde duris, sudarydavo jiems sąlygas padirbėti Anglijos bibliotekose bei archyvuose ir kitaip juos remdavo.

Šv. Mišias aukoję kunigai. M. Rybelienės nuotr.

Šv. Mišias už šį iškilų žmogų aukojo mons. teol. dr. Algirdas Jurevičius, mons. Kęstutis Kazlauskas, kun. Algirdas Akelaitis ir k.t. Ceremonijoje dalyvavo sutuoktinė Rozmari Giedroyć, sūnus Michal Graham Dowmont Giedroyć, dukros Anna Catherine Astrid Louise Parham, Melanie Clare Sophie, anūkai bei kiti giminės bei artimieji. Šv. Mišių metu, skambant iškilmingoms giesmėms, urna su Mykolo Jono Henriko Giedraičio palaikais amžino poilsio atgulė Giedraičių koplyčios kriptoje. Urna buvo uždengta Mykolo Jono Henriko Giedraičio herbu: Lelija, Kentauras ir šūkis „In Vero Princeps” („tikras kunigaikštis”).

Urna su 21 kartos kunigaikščio pelenais į Šv. Lauryno bažnyčią Videniškiuose atvežta iš Didžiosios Britanijos. M. Rybelienės nuotr.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio koplyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, atgulė M.J.H.Giedraičio urna. M. Rybelienės nuotr.

Senelio atminimą pagerbė ir Mykolo vaikaičiai. M. Rybelienės nuotr.

Urną į paskutinę kelionę lydėjo visi ceremonijoje dalyvavę giminaičiai, o kiek vėliau paskutinį kartą pagarbą atiduoti 21 kartos kunigaikščiui galėjo visi norintys. Po iškilmių burtasi Videniškių kultūros namuose, kur buvo pristatytas Giedraičių giminės genealoginio medžio projektas, vyko mirusiojo pagerbimo popietė.  Šviesaus atminimo Mykolui Jonui Henrikui Giedraičiui skirtą popietę Videniškių kultūros namuose moderavo aktorius Rimantas Giedraitis.

Popietės metu pristatytas Giedraičių giminės genealoginio medžio projektas. M. Rybelienės nuotr.

Šeimos vardu kalbėjo ir visiems prie vyro pagerbimo prisidėjusiems bei jo paskutinę valią įvykdžiusiems asmenims dėkojo sutuoktinė Rozmari Giedroyc, kuri vylėsi, kad ir pati paskutiniam poilsiui atguls prie vyro, kur jos palaikai, kaip ir Mykolo, bus atvežti rudoje dėžutėje. Taip pat sutuoktinė prisiminė pirmąją judviejų su Mykolu kelionę į Lietuvą 1990 metais, kuri Mykolui buvo kupina įvairių išbandymų, o jai paliko neišdildomą įspūdį ir ji tuoj pat įsimylėjo Lietuvą, o jos sutuoktinis nuo to laiko į Lietuvą atvykdavo kasmet, čia ieškodamas trūkstamų istorijos faktų.

Mykolo žmona Rozmari ir dukra Anna. M. Rybelienės nuotr.

Mykolo vaikai ( iš kairės) – dukros Anna, Melanie ir sūnus Michal. M. Rybelienės nuotr.

Rozmari pasidžiaugė, kad Lietuvą aplanko ir ne tik jų vaikai, bet ir anūkai, o vienas jų šiemet kovo mėnesį Lietuvoje šventė medaus mėnesį. Vėliau burtasi Videniškių vienuolyno muziejuje, kur atidaryta 2017 metais Videniškiuose vykusio tapybos plenero „Videniškiai“ darbų paroda, kurią pristatė plenero kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė ir vienas iš plenero dalyvių – Vidas Poškus. Parodoje taip pat eksponuojami tapytojų Mindaugo Skudučio ir Arvydo Brazdžiūno – Dusės darbai. O baigiamuoju minėjimo akcentu tapo paroda „In memoriam Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis“, kurią pristatė rengėjai – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos atstovai. Parodoje sužinota, kad M. Giedraitis nuo jaunystės domėjosi istorija, gilinosi į giminės genealogiją. 1979 m. jis su šeima persikėlė į Oksfordą, tapo Oksfordo universiteto Orielo koledžo nariu ir kaip nepriklausomas mokslininkas, glaudžiai susijęs su universitetu, atsidėjo istorijos studijoms. Jo mokslinių straipsnių paskelbta Anglijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslinėje spaudoje.

Parodoje eksponuojami ir M.Giedraičiui priklausę senosios Lietuvos žemėlapiai, išleisti Venecijoje 1781 metais. M. Rybelienės nuotr.

M. Giedraitis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai perdavė asmeninę knygų kolekciją ir turtingą Giedraičių šeimos archyvą. Dauguma kolekcijos knygų – su žymių istorijos asmenų autografais ir dovanojimo įrašais. Jo knygų kolekcija ir archyvas ypatingai domina Lietuvos istorikus. Už nuopelnus Lietuvai M. Giedraitis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1995). M. Giedraitis yra paskelbęs prisiminimų knygą „Crater’s Edge” (London, 2010). Joje pasakojama apie jų šeimos deportaciją į Sibirą ir emigraciją į Iraną, o vėliau – į Jungtinę Karalystę. Knyga išversta į kelias kalbas. 2013 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka išleido jos vertimą į lietuvių kalbą, pavadintą „Ant kraterio krašto”. Parodą puošia LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas latvių dailininkės Jolantos Danenbergs 2002 metais nutapytas M.Giedraičio portretas, vietą čia rado ir M.Giedraičio herbas bei Anglijos, Velso bei Šiaurės Airijos Herbų kolegijos oficialaus rašto, patvirtinančio M.Giedraičio kilmę ir herbą, kopijos, M.Giedraičio sudarytas Giedraičių giminės genealoginis medis.

LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas latvių dailininkės Jolantos Danenbergs 2002 metais nutapytas M.Giedraičio portretas. M. Rybelienės nuotr.

Taip pat eksponuojama dalis dokumentų, liudijančių jo gyvenimo kelią bei giminės istoriją. Vienas iš įdomiausių eksponatų – M.Giedraičio LMA Vrublevskių bibliotekai padovanotas jo dėdei Henrikui Šostakovskiui (Henryk Szostakowski, 1890–1955) priklausęs kariškas puodelis, dekoruotas šeimos draugo Stanislovo Romerio (Stanisław Romer) išraižytais piešiniais. Puodelis buvo išraižytas, kai S.Romeris su H.Šostakovskiu 1940 m. rusų kariuomenės buvo įkalinti netoli Katynės, viename iš buvusių vienuolynų.

The post Videniškiuose amžino poilsio atgulė 21 kartos kunigaikščio Mykolo Jono Henriko Giedraičio palaikai appeared first on Voruta.

„Bet mes gi ne karvės“

Kas geriau šiandien žino apie poeto dalią, nei pats poetas? Greičiausiai turbūt tik tas poetas, kuris ne tik pats daug rašo, bet ir kuruoja kitus, jaunus, poetus. Prieš kurį laiką dalyvaujant Molėtų viešojoje bibliotekoje surengtoje knygų aukštaičių ir žemaičių poetų almanachas „Atokios stotys 2012“, kurią sudarė Vytautas Kaziela ir jo pačio knygos „Užklumpa šviesa“ pristatymų popietėje, savaime kilo noras daugiau sužinoti apie šiuolaikinio poeto dalią, jo situaciją šiuolaikinėje visuomenėje ir, išsiaiškinti, ar tikrai, kaip buvo minima renginyje, poezija šiandien, kaip daktariška dešra, turi savo galiojimo laiką?

Į šiuos ir kitus mus dominusius klausimus savo atsakymus pateikė kraštietis poetas, Vytautas Kaziela.

Kokią vietą šiandieninėje visuomenėje užima rašytinis žodis, tame tarpe ir eiliuotas, kai aplinkui visi skuba gyventi? Kokia yra šiandieninė poezija?

Rašytinis žodis ir poezija nėra tapatūs dalykai. Daug yra ir bus prirašyta. Yra „rašinių“,kurių geriau neskaityti. Nereikia skubėti gyventi, bet reikia spėti su gyvenimu. Tai, ką jūs kalbate, nėra skubėjimas, tai yra blaškymasis. Nereikia skubėti gyventi dar ir todėl, kad pagal krikščioniškąją tradiciją turime vieną gyvenimą. Ir ateiname čia tam, kad išmoktume mylėti, dalintis, atleisti. Ir dar daugelio kitų svarbių dalykų, kurių nesimokoma paskubomis. Poezija kaip ir malda. Vieniems jos reikia, o kitiems ne. Šiandieninė poezija nei geresnė, nei blogesnė nei 19 ar 20 amžiuje. Tai tiesiog mūsų laiko poezija. Lietuvoje parašoma labai daug geros poezijos. Ne visi autoriai man artimi. Bet netgi apie tuos, kurie man nepriimtini, niekada nesakiau, kad jie netalentingi. Nemėgstu tiktai išpuikusių, vadinančių save mokytojais, mediumais ar pašauktaisiais. Tikri dalykai nesukuriami be meilės ir nusižeminimo.

Eiliuojančių, knygas leidžiančių žmonių šiandien daug, tad kaip atsirinkti, kurią knygą imti į rankas, o su kuria negaišti laiko?

Sako, karvei uždėk žalius akinius, tai ji ir plytas suės, bet mes gi ne karvės… Kažkaip imi ir atpažįsti gerą poeziją. Kaip ir žmogus visą gyvenimą besimėgavęs geru vynu nepuls gerti net į krištolo butelius supilstyto birzgalo. Šiuolaikiniam žmogui užtenka išsilavinimo, kad atskirtų tikrą poeziją nuo paeiliavimų ar grafomanijos. Poezijos skaitymas yra artimas pokalbis su įdomiu žmogumi. Jei net ir artimas žmogus nuolat kalbėtų banalybes arba apie tai, kas tau neįdomu, ar ilgai ištvertume su tokiu pokalbininku? Ar pasiilgtume jo?

Kaip ir kokios poezijos knygos patenka į knygynus ir, kiek jos vertos ten patekti?

Nenoriu kalbėti apie visas knygas, kurios patenka į knygynus. Galiu kalbėti tiktai apie poezijos knygas. Vertos jos ten patekti ar ne? Problema kita – daug gerų ir vertų poezijos knygų ten nepatenka. Lietuvoje per porą dešimtmečių buvo sugriauta knygų platinimo sistema. Poezijos knygų tiražai krito iki 200-500 egz. Pelnais čia ir iš tolo nekvepia.

Ar įtakos tam, jog poezijos knygos tik trumpam laikui priimamos į knygynų lentynas neturėjo tai, kad rašyti ir leisti knygas pradėjo kiekvienas tam turintis daugiau lėšų?

Ne, neturėjo. Tie, kurie prekiauja knygomis, sugeba atskirti, kur gera poezija, o kur ne. Ir į knygynus patekti sugeba tik vienas kitas prastesnis autorius. Taip vadinamoje prestižinėje leidykloje išleisti knygą kainuoja maždaug 10 000 litų. Nėra pagrindo nuogąstauti, kad Lietuva paskęs knygų jūroje. Nėra reikalo smerkti žmogaus, kuris 100 ar 200 egzempliorių tiražu išleidžia savo knygą ir išdalina draugams, pažįstamiems ar šiaip į save panašiems.

Kaip šiandien gyvena rašytojai? Ar rašytojais tai – profesija, iš kurios galima išmaitinti šeimą ar visgi poezija šiandien tik malonumą teikiantis užsiėmimas, kuris, kaip ir daugelis iš jų, dar reikalauja ir nemažų išlaidų?

Ypatingai talentingų knygas leidyklos (1–2 per metus) išleis nemokamai, kiti pirmąją knygą turi išsileisti už savo uždirbtus pinigus. Knygų pristatyme Molėtuose kalbėjau apie vyresnius, neabejotinai talentingus, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidūrusius gyvenimo paribiuose, autorius. Apie tuos, kurie negali savimi pasirūpinti patys. Rašytojai šiandien gyvena prastai. Poetas – ne profesija ir tikrai ne malonumą teikiantis užsiėmimas. Tai – misija. Sunki misija. Nei savęs, nei šeimos iš to neišmaitinsi. Na, vertėjai uždirba daugiau. Jie bando iš to išgyventi. Vilniaus rašytojai buriasi į grupes, kaunasi už premijas gražiais ir negražiais būdais.

Jūsų didelis indėlį į tai, kad būtų matomi ir girdimi jauni kūrėjai, o ar daug iš jų yra

perspektyvių, ar iš dabartinės kartos jaunuolių ateityje galėsime pasigirti turintys tokių talentų kaip Justinas Marcinkevičius, Maironis, Remigijus Gražys…?

Manęs nedomina Vilniaus jaunieji talentai. Jie turi išskirtines sąlygas. Aš stengiuosi atrasti talentą provincijoje ir jį parodyti Lietuvai. Galiu pasidžiaugti, kad tokių nenušlifuotų deimantų yra daugelyje rajonų. Jūs išvardinote tris talentus. Mano talentų rikiuotė būtų kita: A. Nyka-Niliūnas, A. Miškinis, J. Strielkūnas, A. Mackus ir kt. Lietuvoje yra pakankamai jaunų perspektyvių ir talentingų.

Kiek gabių ir perspektyvių kūrėjų šiandien turime Molėtų rajone?

Molėtų rajone, tiksliau iš Molėtų rajono kilusių, perspektyvių literatų yra nemažai: E. Jakučionytė, D. Jasinevičiūtė, Ž. Laurinavičiūtė, A. Šikaitė… Tai buvusių kūrybinių stovyklų vaisiai. Gaila, graži tradicija baigėsi. Gerą ir gražų darbą darę žmonės pavargo. Niekas jiems net dorai nepadėkojo. Turiu omenyje rajono bibliotekos moteris.

Autorės nuotr.

Nuotraukoje: V. Kaziela

The post Pokalbis su poetu Vytautu Kaziela appeared first on Voruta.

Sekmadienį, 2012 m. rugsėjo 16 d., videniškiečiai ir seniūnijos svečiai rinkosi į būrį, kad paminėtų Videniškių 645 metų jubiliejų. Gamta, kaip dovaną, gerą orą šventės svečiams dovanojo, o kiekvienas su gera nuotaika į šventę atėjęs nepasigailėjo.

Čia visą dieną judėta iš vieno pastato į kitą, kad būtų galima apžiūrėti parodas, pasišnekučiuoti su jau senokai matytais draugais ar buvusiais kaimynais bei pasigrožėti puikių kolektyvų pasirodymais. Nuo ankstyvo ryto į Videniškius besirinkusieji pirmiausia dalyvavo specialiai jubiliejui skirtoje konferencijoje Videniškių vienuolyne. Joje mokytojos Terezės Šakienės parengtą pranešimą apie Videniškių kraštą perskaitė Videniškių mokyklos direktorius Kazimieras Karalius. Pranešime buvo aptarti svarbiausieji Videniškių istorijos aspektai, prisiminta, kuo šis kraštas gyveno prieš 645 metus.

„Videniškiuose žmonės gyveno jau akmens bei žalvario amžiuje. Tai liudija čia randami įvairūs akmeniniai kirvukai bei Liesėnų piliakalnis, kuriame žmonių gyventa jau pirmajame tūkstantmetyje. Gyvenvietė įsikūrusi senojo Vilniaus-Rygos trakto kilpoje, sukančioje į Baltadvarį – XVI amžiaus bastioninę pilį. Su šiuo senuoju traktu susijęs ir pirmasis Videniškių vietovės paminėjimas istoriniuose šaltiniuose – 1367 metų lapkričio 7 dieną Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio sutartyje su Livonijos ordinu“, – taip pranešimą pradėjo K. Karalius bei tęsė: „Videniškiai vienas iš nedaugelio ankstyvojo laikotarpio Lietuvos privačių miestelių iki Pirmojo pasaulinio karo išlaikęs savo pradinę planinę struktūrą. Ši gyvenvietė žinoma nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikais. Tada čia buvo medinė pilis, kurią įrengė kunigaikštis Daumantas, vienas iš narsiausių ano meto Lietuvos karvedžių, Kęstučio bendražygių kovose su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. Kunigaikštis Daumantas buvo geras savo laikų strategas – žvalgybinės gynybos tikslais jis įrengė Videniškių pilį. Kalavijuočiai pasikvietę talkon kryžiuočius didelėmis pajėgomis puolė Videniškius, tačiau Daumantas, su vokiečiais susirėmęs Videniškių laukuose, visiškai juos sumušė. Tas mūšio laukas vadinamas Kaulo lauku. Senieji videniškiečiai šiuose laukuose išpardavė daug kaulų, kardų, ir šalmų. Istorija daugiau nemini, kad kalavijuočiai ir kryžiuočiai būtų puldinėję Videniškius. Vėliau, puldinėdami Lietuvą, jie žygiuodavo kitomis kryptimis, aplenkdami šią vietovę. Kunigaikščio Daumanto pulkuose tuomet kariavo ir videniškiečiai, pėsti ir raiti, ginkluoti kardais, akmeniniais bei geležiniais kirviais, durklais. Tuomet ir pats Daumantas, ir jo valdomieji videniškiečiai dar buvo pagonys, todėl ir būdavo puldinėjami kalavijuočių. Tiesioginiais Daumanto palikuonimis save laikė Videniškių Giedraičių šaka, kurios dokumentais paremta istorija prasideda XV amžiuje. Nuo XVI amžiaus jie dar vadinosi Daumantais Giedraičiais, tuo būdu pabrėždami savo seną vietinę, lietuvišką kilmę. Privačiame Videniškių miestelyje Motiejus Giedraitis 1549 metais pastatė pirmąją bažnyčią, kuri išstovėjo iki 1620 metų. Ši bažnyčia buvo medinė su dviem koplyčiomis bei šalia jos stovėjusia mūrine varpine.

Jau keletą šimtmečių žmonėse gyvas kuklaus viduramžių vienuolio Palaimintojo Mykolo Giedraičio kultas. Žinoma, kad būsimasis Atgailos kanauninkų vienuolis, ligonių globėjas ir zakristojonų patronas gimė XV amžiaus pradžioje lietuvių kunigaikščių, kildinančių save iš Lietuvos, metraštyje minimo legendinio kunigaikščio Giedriaus giminės. Šiuo metu vis labiau linkstama manyti Mykolo tėvus gyvenus Videniškiuose, tėvoninėse Giedraičių žemėse. Jo tėvas, pagal rankraštyje išlikusią XVII amžiaus pradžios kroniką, buvęs Giedraitis, kunigaikščio Daumanto iš Videniškių sūnus. Tuomet Videniškių dvaras ir miestelis tapo ūkinio gyvenimo centru. Miestelyje sukuriamas amatų centras, įsteigiama parapijos mokykla, giedotojų kapela. Pradedama formuoti medinės architektūros statybos tradicijos, kurios buvo gajos iki pat XX amžiaus. Šiame laikotarpyje suformuojamas tipiškas medinis miestelio statymas. Pastatoma karčema – užvažiuojamasis kiemas, malūnas, plytinė.

Sumanymas Videniškiuose statyti naują bažnyčią apie 1600 metus kilo jauniausiam Motiejaus sūnui – Ukmergės seniūnui, Obelių laikytojui, karvedžiui Martynui Marcelijui Giedraičiui, pritariant broliui Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui. Statybos užsitęsė dėl aktyvaus Martyno Marcelijaus dalyvavimo kovose, kuriuose lietuviai ir lenkai kariavo su švedais. Švedai buvo sumušti, o kunigaikštis už pasižymėjimą kautynėse buvo pakeltas Mstislavlio vaivada. Lankydamas įvairius Mstislavlio vienuolynus, sumanė savo giminaičio Palaimintojo Mykolo Giedraičio garbei ir jo vienuolijai Videniškiuose pastatyti bažnyčią ir atiduoti ją vienuoliams – Atgailos kanauninkams. Statybomis pradėta rūpintis, kai į Videniškius iš Krokuvos atvyko augustijonų vienuolis Ipolitas Žepnickis. 1617 metais įsteigtas vienuolynas. Videniškių vienuoliai visada buvo dėkingi savo fundatoriui, geradariui Martynui Marcelijui Giedraičiui ir bažnyčioje jam įrengė du paminklus: kunigaikščio portretą bei pomirtinį monumentą – bareljefą.

Videniškiai-Giedraičiai – kunigaikščių Giedraičių tėvonijos lopšys, išugdęs svarbų vaidmenį Lietuvos kultūroje atlikusį kunigaikščių Giedraičių giminės atstovą – Žemaičių vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį, gyvenusį XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Jis rūpinosi liaudies švietimu, todėl daug dėmesio skyrė parapijinių mokyklų steigimu, ragindamas klebonus jas kurti kiekvienoje parapijoje. Jeigu Merkelis Giedraitis skatino ir rėmė lietuviškų knygų leidybą, tai Juozapas Arnulfas Giedraitis tapo pirmuoju lietuvių katalikų vyskupu, kuris išvertė į lietuvių kalbą visą Naująjį Testamentą. Vertimas išleistas 1816 m. Vilniuje Giedraičio lėšomis, tarpininkaujant protestantiškajai Biblijos draugijai, kurios nariu vyskupas buvo. Naujasis Testamentas išėjo tiems laikams palyginus dideliu – 5 tūkstančių tiražu. Kaip liudija amžininkų atsiminimų fragmentai, pastabos bei įrašai, esantys bibliotekose išlikusių šių Giedraičio verstų Naujojo Testamento egzempliorių paraštėse, vertimu naudojosi ne tik dvasininkai, bet ir lietuviškai skaitę pasauliečiai. Taip per lietuvišką raštą ir švietėjišką veiklą J. A. Giedraitis tarsi plėtojo savo tolimo protėvio M. Giedraičio puoselėtą lietuvišką dvasią.

Videniškių vienuolynas buvo gerai aprūpintas žemėmis ir baudžiauninkais. Jo viršininkas turėjo teisę nešioti vyskupo ženklus. Čia gyveno ir pats augustinų ordino generolas. Beveik visi vienuoliai buvo lietuviai. Vienuolyno iniciatyva XVIII amžiaus pradžioje miestelis gavo karališkąją privilegiją antradieninėms mugėms rengti. Tuo pat laiku buvo pertvarkyta turgaus aikštė. Pagyvėjo miestelio gyvenimas, atsirado krautuvėlės. 1800 metais vienuolių rūpesčiu buvo perstatyta bažnyčia. Naujoji bažnyčia buvo perdaryta kaip Giedraičių šeimos mauzoliejus, o vienuolynas turėjo įtvirtinti praeities laikus siekiančias gyvenimo tradicijas. Martyno Marcelijaus Giedraičio lėšomis XVI a. viduryje kviestiniai meistrai iš Švedijos pastatė Baltadvario bastioninę pilį. Pylimais apjuostoje pilyje stovėjo du dviaukščiai mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kitokių daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Baltadvario pilis (Mūriniai Videniškiai) įėjo į sutvirtintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) centrinės dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus-Rygos kelią. XVII a. pradžioje už bastioninės pilies, ant stataus Siesarties upės skardžio, buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, kurie garsėjo savo Auksine sale ir kieme įveistu renesansiniu sodu. XVII a. viduryje visas dvaro kompleksas buvo rekonstruotas – mūrai nutinkuoti bei nubaltinti. Nuo to laiko Videniškių dvarą imta vadinti Baltojo dvaro vardu – Baltadvariu. Visas Baltadvario kompleksas gynybinės ir rezidentinės reikšmės neteko XVII a. antroje pusėje ir nuolat keitė šeimininkus. Sovietiniais metais priklausė kolūkiui. Tuo laikmečiu Baltadvario mūriniai pastatai buvo visiškai apleisti. Apie 1950 metus buvo nugriautas įvažiuojamųjų vartų antrasis aukštas, kurio plytos panaudotos Siesarties upės užtvankai. Atgailos kanauninkai arba baltieji augustinai prie vienuolyno Videniškiuose atidarė ir pirmąją pradžios mokyklą, kurioje 1770 m. mokėsi 20 vaikų.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Šv. Mišias už videniškiečius laikė kun. Juozapas Napoleonas Anusevičius

2. Pranešimą apie Videniškius skaitė mokyklos direktorius K. Karalius

3. Po konferencijos vienuolyne, kadaise buvusiose klasių patalpose, veikė liturginių drabužių paroda

4. Mažieji videniškiečiai vietovės jubiliejui skyrė savo darbų parodą

5. Į daug mačiusią ir gilią istoriją turinčią Videniškių šv. Lauryno bažnyčią parapijiečiai rinktis pradėjo nuo ankstyvo ryto

Voruta. – 2012, rug. 29, nr. 20 (758), p. 5.

The post Videniškiai minėjo 645 metų jubiliejų appeared first on Voruta.

Dar 2006 m. LR Seimas priėmė įstatymą, kuriuo balandžio 15-oji įteisinta kaip Kultūros diena. Ši diena glaudžiai surišta su svarbiais pasauliniais dokumentais.

Tą dieną 1935 metais Vašingtone dvidešimt viena Amerikos žemyno šalis ratifikavo Rericho Paktą – sutartį dėl meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugos karo ir taikos metu naudojant Taikos vėliavą. Lietuvos inteligentija taip pat tuo metu siekė ratifikuoti šį Paktą, bet nepalankios užsienio politikos sąlygos trukdė tai padaryti, todėl buvo pasirašytas palaikymo Memorandumas – jį pasirašė žymiausi to meto Lietuvos visuomenės, mokslo ir meno veikėjai. Rericho Paktas tapo 1954 m. Hagos konvencijos Kultūros vertybių (materialių ir nematerialių) saugojimui pagrindu. Hagos konvencijos šalimis narėmis yra 123 šalys (Lietuva ja tapo 1998 m.), Hagos konvencijos Antrojo protokolo, priimto 1999 m., narėmis yra 60 šalių (Lietuva ja tapo 2002 m). Taikos vėliavai, kaip Rericho Pakto simboliui, 2011 metais sukako 80 metų. Pirmoji Paktui skirta konferencija, kurioje viešai buvo iškelta Taikos vėliava, įvyko Briugėje 1931 m. Taikos vėliava reikšminga ir šiandien. Ji buvo iškelta ant aukščiausių planetos viršūnių, Šiaurės ir Pietų ašigalių, ne kartą pabuvojo kosminėje erdvėje ant orbitinių stočių, jai plevėsuojant vykdomos įvairios tarptautinės kultūrinės akcijos. Iškeldami Kultūros dieną Taikos vėliavą, užtvirtiname aukščiausias vertybes ir įsipareigojame jas saugoti bei puoselėti. Nuo šiol apie tai bus puikiai žinoma ir dubingiškiams, mat šioje vietovėje, ant piliakalnio, taip pat suplevėsavo Taikos vėliava.

Gražia iškilminga eisena nuo Dubingių smuklės prasidėjęs renginys tęsėsi ant Dubingių piliakalnio, kur iškilmingai buvo uždegta taikos ugnis ir Dubingiai oficialiai paskelbti Taikos vietove. Taikos vėliavos komiteto pirmininkė, Tarptautinio judėjimo už Pasaulinę Kultūros dieną su Taikos vėliava organizacinio komiteto narė dr. Auksė Narvilienė susirinkusiems papasakojo, kad Dubingiai tapo pirmuoju taikos miesteliu Lietuvoje ir iš viso pasaulyje yra tik 4 tokie miestai: 3 Argentinoje ir 1 Rusijoje (Jelecas) bei pristatė Lietuvos skautų sąjungos pirmininkę Dalią Tarailienę, kuri drauge su dviem skautais uždegė taikos ugnį ant Dubingių piliakalnio. Kiek vėliau buvo perskaitytas taikios svajonės laiškas, pasakyta taikos priesaika, o taikos vėliava – baltame fone tamsaus purpuro spalvos amžinybės žiedas juosiantis tris sferas yra meno, mokslo ir religijos simbolis, meilės, grožio ir išminties ženklas simbolizuojantis esamus ir būsimus žmonijos laimėjimus – perduota Dubingių seniūnui Kęstučiui Kaminskui.

Po iškilmingos ceremonijos taikos ugnis ir vėliava buvo atnešti į Dubingių smuklę, kur įvyko tarptautinė konferencija „Kultūros prioritetas bendruomenės gyvenime“. Prieš ją aktorės Diana Valiušaitienė ir Dalia Tarailienė skaitė ištrauką iš Pilaitės liaudies teatro epinės dramos „Mano vardas – Lietuva“. Gausiai į dvigubą šventę susirinkusius dubingiškius ir Molėtų rajono kultūros darbuotojus sveikino pirmojo taikos miestelio šeimininkas – Dubingių seniūnas Kęstutis Kaminskas, Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, LR Seimo narys Valentinas Stundys. Visi sveikinusieji džiaugėsi, kad Dubingiams parodytas išskirtinis dėmesys. Renginį vedė Molėtų kultūros centro režisierė Vaida Saugūnienė, o jį organizavo Dubingių seniūnija, Molėtų savivaldybė, Taikos vėliavos komitetas, Lietuvos Šaulių sąjunga. Pranešimą apie taikos kultūros erdves konferencijoje skaitė dr. Auksė Narvilienė. Daug įdomių faktų apie Dubingių praeitį, piliakalnyje padarytus atradimus papasakojo Vilniaus universiteto, Komunikacijos fakulteto docentas, strateginės raidos prodekanas, dr. Rimvydas Laužikas.

Šventėje taip pat dalyvavo LR krašto apsaugos viceministras gynybos politikai Vytautas Umbrasas, viešnios iš Rusijos Jeleco Valstybinio I. Bunino Universiteto: prorektorė doc. Ekaterina Černych ir doc. Julija Barkova, kurios labai įdomiai bei išsamiai pristatė savo miestą, vedė paskaitą apie daugelio pasaulio šalių tradicinius instrumentus, liaudies muziką, o vėliau, išdalinusios egzotiškus instrumentus, ir visiems leido pasijausti muzikantais. Konferencijos dalyvius liaudiškomis dainomis žavėjo Molėtų kultūros centro folkloro ansamblis „Malkesta“ (vad. Audronė Kibickienė) bei liaudiškos muzikos kapela „Molėtai“ (vad. Kazimieras Tučinskas).

Nuotraukose:

1. Taikos ugnį įkūrė skautai su vadove D. Tarailiene

2. Vėliavą Dubingių seniūnui perdavė A. Narvilienė

3. Jau su dviem vėliavom nuo Dubingių piliakalnio

The post Ant Dubingių piliakalnio suplevėsavo Taikos vėliava appeared first on Voruta.

„Tiesos ir laisvės per daug nebūna, tik laisvė be pareigos pavojinga, o be istorinės tiesos – akla“, – kadaise, prieš kelis šimtmečius, pasakė vienas iš žymių filosofų, tačiau ir šiais laikais ši mintis kartojama daugelio šviesuolių. Šviesos, o ypač dvasinės, šiais laikais labai stinga. Atrodytų, kas daugiau, jei ne kunigai, gali ją geriausiai nešti ir perduoti žmonėms? Pačiame Molėtų rajono pakraštyje, Joniškio kaime, jau 15 metų klebonauja kunigas iš didžiosios raidės Edvardas Kraujalis. Kunigystę didžiausia gyvenimo dovana laikantis klebonas rugpjūčio 13 d. minės garbingą 80 metų jubiliejų, ta proga gerbiamą E. Kraujalį sveikins bendruomenės nariai, kurie jam sakė būtinai padėkosiantys už laiku ištartą žodį, jų šeimoms įskiepytas krikščioniškąsias vertybes. Apie pasirinktą gyvenimo kelią, meilę Dievui ir žmonėms kalbėjomės su ilgamečiu Joniškio šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios klebonu Edvardu Kraujaliu. Šis kunigas ne tik mėgsta skaityti poeziją, bet ir ją cituoti.

„Gyvenimas prabėgo greitai, kaip paukštis nuplasnojo… ir nesvarbu, kad tai žodžiai iš giesmės, kurią moteriškės per laidotuves gieda, bet labai tinka ir mano gyvenimui apibūdinti. Nebuvau toks tiesmukas kaip kunigas Milžinas, kurio gyvenimo aprašymą dažnai pavartyti mėgstu, nes ten daug smagių jo istorijų aprašyta. Nebuvau ir toks gyvas, audringas kaip kunigas Jonas Žvinys, kuris įvairius juokus kalbėdavo, netikėtais poelgiais parapijiečius stebindavo. Buvau pilkas, eilinis kunigas, – sakė klebonas E. Kraujalis, daugiausiai dėmesio kasdieniame gyvenime skiriantis ne prabangiems materialiniams dalykams, o dvasinio pasaulio tobulinimui, kas jį, pasak bendruomenės narių, ir daro išskirtiniu. Aplinkiniai apie kleboną E. Kraujalį pasakoja, kad tai labai gerbiamas ir mylimas kunigas, giliai tikintis, labai kuklus, tačiau visa širdimi atsidavęs darbui ir gali tapti pavyzdžiu bet kuriam jaunam kunigui.

Giminės kunigai

Kraujalių giminės pavardė buvo žinoma jau nuo seno dėl „Ryto“ draugijos steigėjo kunigo Petro Kraujalio veiklos, o giminėje būta ir daugiau dvasininkų. Klebonas pasakojo, kad ir mamos, ir tėčio giminėje buvo kunigų – Juozas Kraujalis, Petras Kraujalis, Jonas Žvinys, taip pat senelės Onos Maželytės brolis, mamos brolis Juozapas Gylys. Klebono krikšto tėvas Adolfas Kraujalis dalyvavo 1917 m. vykusioje konferencijoje, kurioje išrinkta visa taryba, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę.

Apie save ir artimuosius

80 metų jubiliejų minintis kunigas stebina atmintimi, žiniomis ir noru pasauliui po savęs palikti daugiau nei vien sakytinį žodį pamaldų metu. Gimęs ir augęs Molėtų rajone, Milių kaime, esančiame netoli Stirnių, kunigas E. Kraujalis nemažai gyvenimo dienų praleido ieškodamas informacijos apie savo giminės šaknis, norėjo, kad ir ateinančios kartos apie tai žinotų.

„Seneliai iš tėvo pusės gimė Avilčių kaime, seneliai iš mamos pusės – nuo Labanoro, Matalėnų kaimo. Ir vieni, ir kiti buvo baudžiauninkai, tačiau labai darbštūs, tad su laiku praturtėjo. Lietuvos centriniame archyve sužinojau, kad prosenelis greičiausiai dirbo Panevėžio apylinkėse – Ramygaloje – esančiame dvare, tačiau iš ten pabėgo, nes buvo sunku dirbti, ir įsikūrė prie Čiulų dvaro. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad 1812 m. prie šio dvaro Staškavietėje gyveno Kraujaliai, tad greičiausiai tai ir buvo mano giminaičiai“, – sakė klebonas bei tęsė, kad per karą Napoleono kariai kaimą sudegino ir kaimo gyventojai gyventi rinkosi kitas vietas, kol galiausiai atsidūrė Avilčiuose, kur gimė E. Kraujalio senelis. Gimė gausioje – septinių vaikų – šeimoje, tačiau dvi seserys ir brolis jau mirę, likusios dar dvi seserys ir brolis, tačiau ryšio su jais beveik nepalaikome, nebent per giminės susitikimus gimtose žemėse.

Milių kaime gyveno trys ūkininkai Kraujaliai, turėjo ir žemės. 1939 m., kai Lietuvoje siautė neramumai, klebono tėtis Mataušas su kitais Kraujaliais – Adolfu ir Jonu – dalijosi žemes. Mataušas gavo daugiau žemės, bet prastos, kurioje 1940 m. naujus trobesius pasistatė, tačiau neilgai jais džiaugėsi, mat 1944 m., užsikrėtęs dėmėta šiltine, mirė. Vaikystėje anksti netekęs tėvelio Edvardas ėmėsi visokių darbų. Kaip pasakojo, teko jam vasaromis šienauti, arti ir atlikti kitus ūkio darbus. Nuo vaikystės prie darbo pratęs ir 80 metų jubiliejaus sulaukęs klebonas sunkių darbų nevengia, pats ir bažnyčią, ir šventorių ir klebonijos aplinką susitvarko. Paprašytas daugiau apie save papasakoti, minėjo, kad gimė ir augo Molėtų rajone, mokėsi Molėtų gimnazijoje.

Kunigystės keliu

„Šią vasarą organizavome bendraklasių susitikimą po 60 metų, nemažai mūsų susirinko. O Molėtų bažnyčioje mudu su dekanu Kęstučiu Kazlausku Mišias laikėme. Iš klasės ne aš vienas kunigo kelią pasirinkau, tačiau Albinas Graužinis jau ne kokios sveikatos buvo ir atvykti į susitikimą negalėjo, – sakė guvus aštuoniasdešimtmetis kunigas E. Kraujalis ir tęsė, kad kunigystės kelias kiekvienam savitas ir įdomus, sudėtinga tik, kai senatvėje ligos apninka, tuomet nebūna, kam senais kunigais pasirūpinti. Tam tikslui Marijampolės savivaldybėje buvo įsteigti senų kunigų namai, kuriuose jie būna karšinami iki tol, kol iškeliavo amžino poilsio atgula. –1951 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją. Po trejų metų studijų teko vykti tarnauti į armiją – Pečioroje, Uchtoje, Karelijos Suomijoje, miškuose. Tiesėme antrą geležinkelio liniją nuo Kotlaso į Vorkutą. Grįžęs iš kariuomenės dar metus pasimokiau ir 1958 m. vyskupo J. Steponavičiaus buvau įšventintas į kunigus. Pirmoji vieta, į kurią buvau trylikai mėnesių paskirtas, buvo Marijampolė, vėliau Stakliškės (Prienų r.), Semeliškės (Trakų r.), Kalviai (Kaišiadorių r.). Bobriškių ir Akmens kaimai esantys Varėnos r. Vėliau kunigavau Onuškyje ir Vytautavos kaimuose Trakų r., Kaukliuose (Širvintų r.), Butrumonyse (Alytaus r.) iš kur ir atvykau į Joniškio kaimą ir čia klebonauju jau 15 metų. Neturi, kur manęs seno jau dėti, tai ir bus čia mano paskutinioji vieta.

Neseniai, vos prieš dvejus metus, klebonas minėjo ir gražų savo kunigystės 50 metų jubiliejų, o šiandien su šypsena veide sako, kad ir 80 gyvenimo metų pralėkė nepastebėti kaip viena graži diena, per kurią būta daug susitikimų, daug žmonių pažinta, daug šalių aplankyta.

Susitikimai ir kelionės

„Menu dar tuos laikus, kai akmeninės Stirnių bažnyčios vietoje nieko nebuvo, o žmonės melsdavosi mediniame pastate. Patys gyventojai akmenis iš vietinių apylinkių laukų rinko ir rankomis bažnyčią statė. Apie 1940 m. statybos buvo baigtos. Stirnių bažnyčia stovi ant dvarininkų Žarnauskų žemės. Turiu savo senelio metrikų nuorašą, senelės pasą, kuris buvo išduotas Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau pasiekus 1812 m. visos žinios apie Kraujalių giminę baigiasi.

Menu ir tai, kaip teko bendrauti su kunigu, vienuoliu jėzuitu Jonu Danyla, kuris 1963–1969 m. buvo Stirnių klebonas. Vaikystėje man teko susitikti ir su dabar jau žinomu žurnalistu Algimantu Čekuoliu. Jis gyveno prie Stirnių ežero esančiame Kraujalių kaime, kur jo tėtis dirbo mokytoju. Dabar jis ne tik žurnalistas, bet ir keliautojas, o keliones ir aš labai mėgau. Daug kur buvau, daug ką ir mačiau, tačiau Paryžius liko neaplankytas, Luvras nepamatytas. Norėtųsi ten, nes, kiek teko matyti ir skaityti, nepaprastai gražus miestas. Į Ameriką nenoriu, negraži, per daug naujų technologijų prikišta ji man atrodo, o apie kelionę į Paryžių vis pasvarstau. Gal po 80-ojo gimtadienio kada dar ir sugalvosiu nuskristi, juk dabar judėjimas iš šalies į šalį labai paprastas. Jau daug kur buvau, iš pradžių kelionėms draugų ieškojau, bet vėliau pamačiau, kad metai bėga, o draugų, norinčių keliauti, nėra, tad visur kur buvau daugiausiai vienas.“ Kunigas E. Kraujalis lankėsi Rygoje, Taline, Minske, Maskvoje, Tbilisyje, Kijeve, Sankt Peterburge, meldėsi armėnų bažnyčios šventovėje Ečmiadzino katedroje, esančioje netoli Jerevano. Beje, Ečmiadzino miestelis vadinamas armėnų Vatikanu, nes ten yra įsikūrusios pagrindinės bažnytinės struktūros-katedra, apaštaliniai rūmai, katolokosos rezidencija, kurijos tarnyba, kunigų seminarija… Labiausiai klebono atmintyje išlikusi kelionė Gruzinų karo keliu, kuriuo kažkada yra keliavęs lietuvių literatūros klasikas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Edvardui Kraujaliui vyskupo rūpesčiu savaitę teko svečiuotis Romoje. 1999 m. rudenį jis lankėsi Šventojoje Žemėje, kur aplankė Karmelio kalną, Jeruzalę, Nazaretą…

Asmeninio kunigo Edvardo Kraujalio archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Kun. Edvardas Kraujalis 1958 m.

2. Kun. E. Kraujalis

3. Kun. Edvardo Kraujalio klasės draugų susitikimas po 60 metų, vykęs šią vasarą. Centre – kun. E. Kraujalis ir Molėtų dekanas K. Kazlauskas

Voruta.– 2011, rugpj. 20, nr. 16 (730), p. 4.

The post Kunigo Edvardo Kraujalio 80 vasarų appeared first on Voruta.

Lietuvos menininkai

Nerasime pasaulyje žmogaus, kuris vaikystėje nebūtų žaidęs su lėlėmis. Lėlės – vaikų draugės, guodėjos, lėlėms vaikystėje išpasakodavome slapčiausius savo troškimus, o kiek daug sentimentų jos kelia užaugus… kiek daug pasakytų, jei galėtų kalbėti… Rašytiniuos šaltiniuose minima, kad pirmasis seniausias žinomas žaislas yra lėlė, surasta Egipto kapuose. Šis radinys datuojamas 2000 m. pr. m. e. Lėlių taip pat buvo rasta vaikų kapuose Graikijoje ir Romoje. Didžioji dalis – medinės, keramikinės lėlės. Metams bėgant jų gamyba tobulėjo ir lėlių gamybai pradėtos naudoti pačios įvairiausios medžiagos: glazūruotas porcelianas, celiulioidas, porcelianas, molis, audeklas, grūdo lukštai, popierius, plastikas, polimero molis, sakai, kaučiukas, vilna, vaškas, mediena, kaulas, gipsas, modelinas… Nepaisant to, visose pasaulio kultūrose lėlės pirmiausia būdavo kuriamos kaip meno kūriniai, turintys išliekamąją vertę.

Šį kartą būtent apie tokias – žavias, neapsakomo grožio ir išliekamąją vertę turinčias lėles, kurias kuria Balninkuose gyvenanti ponia Irena Pusvaškienė. Žmogui kūryba – tai malonus gyvenimo žaidimas, kurį žaidžia pamiršti žaislai, vaikai ir … suaugę. Kad kuriant pamirštamos visos bėdos, negalavimai pritarė ir ponia Irena pasakojusi, kad kūryba jai niekada nebuvo svetima. O jos objektu – pasirinktos lėlės, nes širdžiai artimiausios. Balninkuose visą gyvenimą praleidusi moteris, prisiminusi praeitį, pasakojo, kad menai jau vaikystėje darė didelį įspūdį, todėl baigusi mokyklą, šiek tiek žinių pasisėmusi pas kraštietį dailininką Vladą Miškinį, sumanė tapti keramike, bet, tuomet koją pakišo ne neišlaikyti stojamieji egzaminai, o jaunatviškas nepasitikėjimas savo jėgomis – p. Irena išsigando ir pabėgo iš kompozicijos egzamino. Nepaisant to, meilė menams ją lydėjo visą gyvenimą.

– Jaunystėje dirbau keramikos gamykloje. Dabar kai pamąstau, iš molio krašto kilusi, visą gyvenimą su moliu susieta ir likau, – juokavo rankdarbius mėgstanti balninkietė bei tęsė, kad galvojo jaunystėje ir apie medicinos studijas, tačiau per išsiblaškymą važiuodama į Vilnių dokumentų paduoti, pamiršo juos namuose…

Paklausta, kodėl susidomėjo būtent lėlėmis, moteris pasakojo, kad jų žavesį atrado daugiau nei prieš dvejus metus, kai užsirašė į specialius kursus. Kūrybinio nerimo visą gyvenimą savyje numalšinti nepajėgusi moteris vėliau prisipažino, kad bandydama jį pažaboti imdavosi pačių sudėtingiausių kūrinių, tačiau juos įveikus ir vėl viskas kartodavosi.

– Jeigu megzdavau ar nerdavau, tai pačiais sudėtingiausiai ir įmantriausiais raštais, nes man taip būdavo įdomiau. Siuviniai taip pat nebuvo iš lengvųjų, – sakė 33-ejus metus Balninkų bibliotekoje išdirbusi ir prieš penkerius metus į pensiją išėjusi moteris. Ilgai be darbo sėdėti negalinti p. Irena. šiek tiek pasiblaškiusi kūrybiniuose labirintuose, pasinėrė į visą gyvenimą išsvajotos kūrybos gelmes. O dabar valandų valandas gali prie savo numylėtų kūrinių dirbti, kol lėlės įgauna sugalvotą pavidalą. Tarp daugiau nei dvidešimties lėlių galima išvysti karalius, juokdarius, smuikininkę, baleriną, pagal realius pavyzdžius sukurtais tautiniais drabužiais vilkinčių lietuvaičių porą, puošniais drabužiais padabintą čigonę… Negalėdama atisakyti maksimalistinio požiūrio į darbą p. Irena ne tik nepriekaištingai iš modelino lipdo lėlių kūnus, skirtingus veidus, bet ir nepaprastai daug kruopštaus darbo įdeda kurdama lėlių drabužius.

-Viename bendruomenės organizuotų projektų mokėmės siūti lietuvių tautinius rūbus ir man šis procesas labai patiko. Kurdama pirmąją lėlę norėjau, kad ji būtų panaši į princesę, tačiau, dėl patirties stokos ji tapo ragana, – prisiminusi pirmus žingsnius juokėsi linksma menininkė. Kiek vėliau unikalius lietuvių tautinius drabužius siūti išmoko iš menininkės Jolantos Žalalienės, Barboros ir Žygimanto Augusto drabužius siuvo remdamasi internete rasta medžiaga. Pasmalsavus, ką apie pomėgį mąsto namiškiai, p. Irena juokėsi sakydama, kad ji ne tik be lėlių, bet ir be rožių jau savo kasdienybės neįsivaizduoja.

– Rožės ir lėlės, kai vaikai užaugo ir paliko namus, tapo mano džiaugsmas. Turiu nuostabų vyrą Andrių, kuris prižiūri ūkį, o aš galiu sau leisti kurti namų grožį. Žinoma, vyras stebisi, kad daug laiko su lėlėmis praleidžiu, bet jos man kaip kitiems žmonėms meditacija. Kurdama viską pamirštu ir pasineriu į apmąstymus apie tai, kokia turėtų būti lėlė. Buvo laikas, kai laisvalaikį tik rožėms aukojau – didelį šiltnamį turėjau, žiemos metu naktimis keltis reikėdavo, kad šiltnamyje krosnį pakurti, tačiau nesiskundžiau, nes visus vargus pirmieji gėlių žiedai atpirkdavo. Aplinkui dar sniego daug būdavo, o aš jau pirmaisiais žiedais džiaugdavausi, – patikslino moteris ir tęsė, kad lėlės ir gėlės, nors ir nesutaria tarpusavyje, bet yra mėgstamiausi jos užsiėmimai. – Dažnai juokiuosi, kad vienos ir kitos manęs nepasidalina. Lėlių kūrybai reikia labai jautrių pirštų galiukų, o jei tik įsisuku į rožes sode, tuoj visus pirštus susibadau ir tuomet lėlės turi laukti kol rankos sugis.

Garsiausiems meno kūriniams prilygstančias lėles ponia Irena galbūt taip ir būtų laikiusi namie, jei ne vidurinioji dukra Lauryna. Ji mamai drąsos įkvėpė savo kuriamu grožiu su kitais pasidalinti, taip moters lėles jau galėjo pamatyti į Balninkų stiklo muziejų užsukantys poilsiautojai, Molėtų krašto muziejaus lankytojai. Svečiuodamiesi Irenos namuose ir mes turėjome unikalią galimybę pamatyti, kaip savamokslės menininkės rankose po truputį gimsta Kleopatros, Barboros Radvilaitės, lietuvaitės lėlės. Vieno šio meno kūrinio atėjimas į pasaulį užtrunka nuo 3 savaičių iki 1,5 mėnesio, priklausomai nuo ją puošiančių drabužių sudėtingumo. Išskirtinės p. Irenos lėlės dar ir tuo, kad daugumos iš jų plaukai sukurti iš natūralių plaukų, o visų veidai išskirtiniai bei gražūs, visų drabužiams siūti perkamos naujos ir tik kokybiškos medžiagos. Kaip sakė p. Irena, nors ji pati ir vyresnio amžiaus, tačiau vertina grožį ir jai mielesni patrauklūs lėlių veidai, todėl ji neseka šiuolaikinio kuriančio jaunimo pėdomis bei nekuria lėlių su įvairių grimasų perkreiptais veidais. Menininkė su savo kūriniais žaisti neleidžia  ir vaikaičiams, mat jos lėlės – namų grožiui, jaukumui kurti skirtos ir greičiausiai bus iš kartos į kartą perduodamos.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. I. Pusvaškienė tarp savo kurtų lėlių

2, 3. Kanklininkės ir lietuvių tautinių šokių atlikėjų drabužiai sukurti pagal originalius pavyzdžius

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 14.

The post Namuose, kur gimsta lėlės appeared first on Voruta.

Apie šio žmogaus neeilinį gebėjimą įskiepyti žmogui meilę menui kalbos sklinda visur, kur jis bepasirodo ir jo vedamus kursus lankantys suaugusieji bei mokiniai tvirtina, kad tokių įdomių užsiėmimų, pamokų dar nebuvo turėję.

Apie kelią į gimtus kraštus, meilę savo darbui ir žmonėms kalbėjomės su tapytoju, vitražistu ir filosofu Donatu Ivanausku.

Kodėl pasirinkote menininko gyvenimo kelią?

Gimiau Kaune, šeimoje, kurioje senelis Jeronimas Ivanauskas, mama Danutė Ivanauskienė buvo vaistininkai, o tėtis Leopoldas Ivanauskas ir senelė Dorata Ivanauskienė – mokytojai. Tos dvi paveldėtos prigimtys susiliejo į vieną pašaukimą – dailę. Nuo mažumos piešiau visur, kur tik rasdavau galimos vietos savo kūrybai. Piešiau ir „mokiau“, kaip supratau vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje, kol kaimynų vaikai nepapasakojo apie meno mokyklą Kaune. Į ją įstojau beveik slaptai, nebuvau tikras, kad ši idėja labai patiks mano tėčiui, kuris ruošė mane, karininko profesijai.

Grįžote į Molėtus, čia rengiate ir Klasikinius dailės kursus suaugusiems žmonėms, kaip jums kilo ši idėja?

Čia mano senelių Ivanauskų ir mano tėvo gimtinė. Bučeliškės dvaras, tai gražiausi mano tėvo Leopoldo vaikystės prisiminimai. Turiu išlikusių tėčio jaunystės nuotraukų su nuostabiais Molėtų apylinkių vaizdais. Jaučiuosi grįžęs namo. Ilgus metus gyvenau tarsi užmiršęs kokį lobį čia turiu. Kartais taip būna, kad geriausi dalykai paliekami pabaigai. Sakydamas pabaigai, neturiu galvoje mirties. Kalbu tik apie vieną iš žmogaus gyvenimo etapų, tikiu jog būtent šis baigiamasis etapas yra pats svarbiausias žmogaus būtyje. O kursų idėja sena, būtent menas mumyse, kaip kiekvienos gyvos, sveikos sielos vidinė raiška. Tikiu, jog esame sukurti pagal Kūrėjo atvaizdą ir pavidalą, reiškia – mažais kūrėjais. Mes jais esame savo vidinėje būtyje, savo prigimtyje, savo sielų gelmėse. Reiškiasi ši meninė prigimtis per įvairius gražius mūsų darbus ir net mažus darbelius, kaip geri darbai per meilę. Tiesiog kartais mums trūko vedlio ar šauklio, kad išprovokuoti ar prikelti tą mūsų visų vidinį sugebėjimą. Kai kada trūko mokytojo, kad geranoriškai padėtų formuotis ar augti tom mažom grožio ir gerumo apraiškom.

Kaip ir kuo sudominate vaikus, kad per jūsų pamokas jie visko klausosi su įdomumu?

Viena iš mūsų visuomenės didžiųjų problemų yra technokratiškas požiūris į savo darbą, formalizmas besiskverbiantis į mūsų profesinį ir net asmeninį gyvenimą. Ne tiek daug žmonių ryžtasi visa širdimi mylėti, džiaugtis ar atlikti jam pavestą užduotį. Tai yra labai pavojinga tendencija, kai aplink mus vis daugiau imitacijos. Imituojama ne tik buityje, technologijose, kai atskirti medžio ar marmuro imitaciją įmanoma tik specialistui, bet ir esminėse žmogaus egzistencijos vertėse. Talentingai atliktas darbas, visų pirma, yra sąžiningai atliktas darbas ir visai nesvarbu ar tai – sudėtinga chirurginė operacija, ar eilinė autoserviso paslauga. Siekiu, kad mokiniai pamiltų mano mokomą discipliną – dailės istoriją, į pamoką ateitų be baimės ar pykčio, kurių aplink labai daug. Noriu būti jiems reikalingas savo žiniomis, patyrimu. Juk mus visus ir visada supa menas, mes tarsi pamerkti grožio jūroje. Dabar kalbu ne apie muziejus ar parodas, kalbu apie tą stulbinančią gamtą, kurioje gyvename, tą begalinį dangų, po kuriuo vaikštome, tas nesibaigiančias spalvas ir kvapus, kurie žavi ir gaiviną mus kasdien. Jei to nematyti, jei tai ignoruoti, reiškia – niekada negyventi pilnaverčio gyvenimo, likti chemine formule, skysčiu, kurį vieną dieną išlies į žemę. Labai noriu, kad mano mokiniai visų pirma pamiltų patį gyvenimą, o tada suvoktų jo grožį. Na, o meno raidą, epochų kaitą, reikiamas datas ir pavardes išmokti nėra labai sunku.

Ar galvojate, kad mokytojas turi svarbią vietą, pasirenkant profesiją?

Kažkuria prasme tai atsako į klausimą apie mano mokytojavimą šiandien. Labai gerbiu šią profesiją, nuo mažens girdėdavau tėvą kalbant apie savo studentus, matydavau jo susirūpinimą, geranoriškumą, jo sąžiningumą darbe. Augau dalį laisvo laiko praleisdamas tai tėčio darbe, tarp žemės ūkio studentų, tai vaistinėje pas mamą, kur mačiau lygiai tą patį pasišventimą savo profesijai. Šiandien esu tikras, kad tikras mokytojas ar geras gydytojas negali būti vien tik profesionalas, sukaupęs reikiamą kiekį profesinių žinių ar specialių studijų. Tokie dalykai niekada neatvers durų į tikrą mokytojo pašaukimą. Mokytoją įsivaizduoju kaip mokinių draugą, pagalbininką, vedantį savo mokinius ne baime, ne pykčiu, bet supratimu ir pagarba. Būti mokytoju, gydytoju yra tikras Dievo pašaukimas. Deja, tokių žmonių, su ypatingu pašaukimu bei žmogiškai nuoširdžiai atliekančių savo profesinę pareigą, asmeniškai pažinau labai mažai.

Gyvename modernių technologijų progreso laiku, kai vis mažiau laiko lieka natūraliems dalykams, o kokią ateitį prognozuojate menui? Ar jis taip pat, kaip knygos, laiškai, teatras persikels tik į elektroninę erdvę?

Meninis procesas yra amžinas, keičiasi tik jo išraiškos forma. Mums daugiau turėtų rūpėti mūsų sielų branda, tie vidiniai mūsų gyvenimo procesai, iš kur ir link ko mes judame. Kitas svarbus klausimas yra tų vidinių procesų meninė išraiška ir atranka, kas ir kaip turėtų būti papasakota kitiems iš to begalinio žmogaus patyrimo lauko. Štai būtent čia aš ir matau save – padėti susiorientuoti menininkui savyje ir palengvinti jo meninį kalbėjimą, padarant jį lengviau suprantamu kitiems. O globalių meno prognozių tiesiog vengiu. Yra tendencijų – žmogui tarnaujančios technologijos darosi vis sudėtingesnės, o paties žmogaus vidus – paprastesnis, jei nesakyti, kad prastesnis. Ši tendencija mane neramina.

Kokia yra šiuolaikinio Lietuvos menininko situacija ar įmanoma tik iš kūrybos šiais laikais pragyventi?

Šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs, išsigandęs jis pavojingai blaškosi, jam sunku atrinkti pagrindines egzistencines vertes. Pasaulyje jis jaučiasi vienišas ir nesaugus. Per planetą nuvilnijusi pasaulinė finansų krizė sujudino visą įsivaizduojamo saugumo pamatą, mums kirto per pačią jautriausią vietą, Achilo kulną, – mūsų pinigus. Taigi šiandien mūsų baimės tapo globalios, tai ligos ir epidemijos, neįsivaizduojamas pasekmes keliantys galimi kariniai konfliktai net kompiuteris tapo pavojingu ginklu. Na, o menininkas yra tas vienas iš žmonijos okeano, jis jautriausia visuomenės dalis, jis lakmuso popierėlis, apibudinantis tautos dvasinę būseną. Žinoma, jam sunku ne tik todėl, kad kyla naftos ar aukso kainos, o atvirkščiai – krentanti gyvenimo kaina, pačios gyvybės prasmės ir vertės kaina. Mes vis mažiau branginame save ir vieni kitus.

Kas turėtų būti kitaip, kad Lietuvoje žmonėms būtų gera gyventi, jaunimas nenorėtų iš čia bėgti?

Lietuva primena beglobių vaikų sambūrį, kurie jau labai senai neteko savo tėvų. Jokių autoritetų, jokios net menamos drausmės, jokių idealų tik skaičiai ir rodikliai, tai moralinė aklavietė.

Skaudu dėl savo Tėvynės. Visų politinių krypčių pagrindinis tikslas turėtų išlikti vienas – eilinis žmogus, ekonominė visų piliečių gerovė, visiems lygus teisingumas, pagarba visiems valstybės piliečiams. Tai – valstybingumo pagrindas, tokios istorinės pamokos labai skaudžios, o tie, kas to nesilaikė ar reikiamai neatgailavo už padarytas neteisybes, buvo išmesti į istorinės atminties užribį. Žinoma, jaunimas kartais perdėtai, o kartais labai tiksliai jaučia tokius dalykus. Mintis tokia – jų čia nereikia, jie net nepageidaujami.  Juk ne taip svarbu ar tu įmonės vadovas ar miesto meras, ar valstybės vadovas. Klausimas vienas – ar myli tuos, kuriuos tau patikėta ganyti? Jei tikrai myli, tai ganysi deramai ir viskas bus gerai ir tau ir tavo avytėms, jei ne, tai vargs visi ir seni ir jauni, nes būtent jie yra patys pažeidžiamiausi…

Donato Ivanausko nuotr.

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 13.

The post „Labai noriu, kad mano mokiniai pamiltų patį gyvenimą“ appeared first on Voruta.