Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Sakartvelas, www.voruta.lt

Dar negimusiam kūdikiui Sakartvele jau renkamas vardas, kuris lydės atėjusįjį į šį pasaulį ir uždegusį naują žvaigždę danguje. Kokie gi populiariausi vardai mano kelis kartus aplankytoje ir pamiltoje šalyje Gruzijoje (Sakartvele)?

Kartais net keistoka, kai prisistatantįjį (beveik kas trečią) išgirsti sakant: Georgij. Taip, tai pats populiariausias čia vyrų vardas. Juo pavadinti 11 proc. arba 193 000 vyrų. Georgijus – tai Gruzijos šventasis, globojantis ją jau šimtus šimtų metų. Antrą vietą užimtų Davydas, o toliau – Aleksandre, Luka, Nikoloz ir t.t.

O moterų tarpe pirmauja Nino: 6 proc. arba 115 000 moterų: Ši šventoji gruzinams yra labai svarbi, IV amžiuje ji į Gruziją atnešė krikščionybę. (Kaip pasakojama, šventoji Nino pakrikštijo visą Gruziją, rankose laikydama savo plaukais perrištas vynuogienojo šakeles. Tai paaiškina, kodėl gruziniškasis kryžius yra sulenktas.

Šį vardą vejasi: Mariam, Anna, ir, be abejo, Tamara (aut. pastaba – šalies pietuose, Erusheti kalne, galima rasti čia iškaltą ištisą miestą. Kalne XIII amžiuje karalienės Tamaros įsakymu buvo iškalta daugiau nei šeši tūkstančiai patalpų su gyvenamaisiais kambariais, kepyklomis, vyno rūsiais ir netgi bažnyčia. Vis dėlto, praėjus vienam amžiui žemės drebėjimas sunaikino du trečdalius kalne esančio miesto. Šiandien ši vieta yra atvira turistams.

Vardžijos vienuolyne išlikusi 1180 metais datuojama freska (senovėje čia buvo beveik Gruzijos centras), išlikusi freska, kurioje pavaizduota Tamara su savo tėvu: „Visų Rytų karalius iš karalių, Giorgi duktė, Tamar, ilgų metų jai“.

Kaip jau rašiau ankstesniuose straipsniuose, skirtuose kalnų ir tarpeklių, nuoširdžių žmonių kraštui, geriausias laikas aplankyti jį būtent rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais. Manau, įsiklausėte ir jau ten esate. Keli patarimai: išmokote kelis gruziniškus žodžius (kaip pasisveikinsite, atsisveikinsite, padėkosite, palinkėsite gero ryto, puikios dienos, ramios nakties ir pan.) Jie labai vaišingi ir nenustebkite, jei jus, tiesiog nepažįstamą žmogų, pakvies į svečius, tačiau neateikite ten tuščiomis rankomis: tegu jose, skirtas dovanai, bus vyno butelis, saldainių dėžutė ar kažkas panašaus. Jokiu būdu neatsisakykite užeiti, nes taip parodysit nepagarbą kviečiančiajam. Gali pakviesti ir į restoraną: nemėgink užsimokėti: sumoka kviečiantysis. Kita medalio pusė: jei jūs kviesite, tada mokėsite jūs. Aišku, kad užstalėje skambės tostai: daug tostų: jie gal ir ilgoki pasirodys, bet supraskit, gruzinai kalba širdimi: jų širdys kupinos meilės žmogui, o juolab, jeigu jūs svečias. Nepertraukit tamados (vedančiojo) – tai irgi nepagarba kalbančiajam.

Tostus papildys tradiciniai, atspindintys garbę, drąsą ar meilę,  energingi šokiai – kartuli (liet. – porinis šokis), khorumi (karinis šokis) ar acharuli (Ačaros regiono šokis).

Taigi, esate Gruzijoje tada, kai minima  Rtveli  (Derliaus – vynuogių – nuėmimo šventė. – Aut. past.) – viena svarbiausių Gruzijos švenčių.

Kaip viskas vyksta? Kas dar nėra nuėmęs derliaus, kviečiasi kaimynus, draugus, kad šie padėtų nuskinti sunkias, saulės prisigėrusias  vynuogių kekes, o jų dideliuose plotuose  ne vienos dienos darbams. Ir visa tai daroma rankomis. O nuskintas, kvepiančias įsivaizduojamu vynu, spaudžia kojomis arba spec. įrankiais

Sultys pilamos į kvevri – molinius indus, įkastus į žemę. Kvevri įkasami į žemę, o  jų angos grindų lygyje paliekamos paviršiuje. Šis gaminimo būdas gyvuoja jau apie 8000 metų. Apie 5 dienas visa masė  fermentuojasi, po to brazdai atskiriami, o sultys perpilamos į kitą indą, paskui sultys atskiriamos nuo brazdų ir perpilamos į kitą indą, kuriame baigiama fermentacija. Iš brazdų papildomai spaudžiamos sultys ir taip pat gaunamas vynas. Vynuogių sulčių fermentacija su brazdais  suteikia vynui malonų aitrumą, būdingą gruziniškiems vynams. Ir tik jiems! Joks kitas vynas, nei ispaniškas, nei itališkas neprilygsta kartvelų pagamintam.

Šis gaminimo būdas gyvuoja jau apie 8000 metų.

O kaipgi be tostų Derliaus – vynuogių nuėmimo šventėje Rtveli. Ir vėlgi kaip be tamados. Ir štai pora išgirstų jo tostų:

,,Tostu pagerbkime žemę, kuri mus maitina, Tegul kiekvienas mūsų darbas duoda vaisių, o kiekviena uoga virsta vynu, džiuginančiu mūsų širdis.

Pagerbkime tuos, kurie mus išmokė mylėti vyną ir žemę – mūsų tėvus, senelius ir protėvius. Be jų nebūtų nei  mūsų, nei šio vyno“.

,,Tegul mūsų bendras darbas šiemet virsta geriausiu vynu. Išgerkime už bendrystę, kuri šiandien mus suvienijo vynuogynuose, kaip vynas  brandinamas kartu, taip ir mes stiprėjame vienybėje“.

,,Kaip vynuogė negali subręsti be saulės, taip žmogus negali gyventi be meilės. Išgerkime už meilę, kuri brandina mūsų sielas.“

Pasakyk ir tu nuoširdžiai ir trumpai:

,,Už derlių, už vyną, už mus“.  O gal  – ,,Kad vynuogės spaustųsi, o rūpesčiai – ne“

Taigi, kad be rūpesčių šauniai pailsėtumėt svetingoj šaly!

Alfonsas Kairys. Kalnuotoj šaly

Alfonsas Kairys. Kalnuotoj šaly (II)

The post Alfonsas Kairys. Kalnuotoj šaly (III) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Sakartvelas, www.voruta.lt

Vėl Gruzija (Sakartvelas), kurioje būta ne vieną kartą, rašyta apie ją daugelio pamiltame laikraštyje ,,Lietuvos aidas” ir sulaukta malonių, skatinančių rašyti, skaitytojų atsiliepimų. Įsitikinta, kad šią pasakišką  šalį, kiek kartų besilankytum, pažinti beveik neįmanoma.

Šį kartą sakau jai Gamardžoba (sveiki) ir tęsiu savo pasakojimą. Kas gyvenime svarbiausia? Be abejo, atėjimas į šį pasaulį ir giminės pratęsimas. Tikriausiai supratote, kad bus kalbama apie vedybas. Jau girdėjote, kad į gruzinų vestuves susirenka ne tik  keli šimtai giminaičių ir ne tik jų, bet ir svečių.

O prieš tai jau  jaunikio tėvai buvo kreipęsi  į jaunosios tėvus  ir prašęsi jos rankos. Kaip nesutiksi, jei jaunikis toks šaunus!

Sutarta, kad santuoka bus palaiminta vienoje iš cerkvių (dauguma gruzinų yra krikščionys ir priklauso senai Gruzijos stačiatikių bažnyčiai – aut. past.).

Ir mes – jau muzikos, dainų, šokių, linksmų pasakojimų šurmulyje.  Šį kartą mus domina tostai, nes būtent jais, ilgais ir filosofiškai iškalbingais, pasižymi kartvelai visose iškilmėse, o ypač vestuvėse.

Pradedame nuo jaunikio tostų: ,,Pakelkime taures už meilę, kuri atvedė mus čia. Už moterį, kuri tapo mano likimu. Kai pirmą kartą ją pamačiau, – pajutau ramybę, o  kartu ir širdies audrą. Ji yra mano draugė, mano ugnis ir mano šviesa. Už ją, mano žmoną – stipriausią, gražiausią, geriausią”;  ,,Šiandien mūsų pradžia. Tegul mūsų gyvenimas būna kaip gruziniškas vynas – su charakteriu, su gilumu, su šiluma. Tegul būna dienų, kurios prilygs šiai – o sunkesnės praeis taip, kad iš jų liks tik dar stipresnė meilė”,  ir humoru dvelkiąs tostas; ,,Santuoka – tai kaip kelionė po Gruzijos kalnus: nuostabu, bet kartais reikia stiprių rankų, gero vairo ir šiek tiek vyno. Už mūsų gyvenimo kelionę – kurioje aš vairuosiu, o mano žmona sakys, kur važiuoti. Ir jeigu ką – kaltas būsiu aš”.

Aptikome ir tokį tostą, kai situacija šiek tiek kitokia: ji – lietuvaitė, jis – gruzinas (gruzinams labai patinka šviesiaplaukės, o lietuvaitės daugiausiai tokios ir yra! – aut. past.): ,,Mano mylima, aš atėjau iš Gruzijos kalnų – tu  – iš Lietuvos miškų. Ir šiandien mūsų keliai susitiko visam gyvenimui. Tu mano švelnumas, mano ramybė, mano stiprybė.

Tavo akys, kaip Nemunas: gilios, gilios, teka per mano sielą. Tavo širdis šilta  kaip gruziniškas saulėtas vynas. Ačiū, kad pasirinkai mane. Aš pažadu mylėti tave ne tik tada, kai lengva, bet ir kai sunku. Už mūsų meilę, dvi kultūras, vieną šeimą ir amžiną ryšį.

O štai į jaunikį (sūnų)  prabyla jaunojo tėtis tokiais žodžiais: ,,Sūnau, prisimink, vyras stiprus ne tuo, kiek garsiai jis kalba, bet tuo, kaip tyliai jis palaiko savo moterį tada, kai sunku”, o  sūnaus žmonai sako: ,,Ir tu, miela marti – šiandien tu tapai mūsų šeimos dalimi. Būk jo širdies balsas, jo ramybė, jo šviesa”.

Gruzinai sako: ,,Namai, kuriuose yra meilė, stipresni už tvirtovę, pastatytą iš akmens,  Tad mano palinkėjimas jums – te jūsų namai būna pilni šilumos, džiaugsmo ir tikros meilės”.

Jaunosios motinos tostas šiltesnis ir ne toks įmantrus: ,,Mano dukra  šiandien išeina iš mūsų namų, bet niekada neišeina iš mano širdies. Šiandien, žiūrėdama į jus abu, aš žinau – ji rado savo žmogų. Linkiu, kad jūsų namuose visada skambėtų juokas. Kad jūsų  akyse niekada nepradingtų meilė“.

 Jau minėjau, kad vestuvėse kartais svečių (kartvelai tiki, kad kiekvienas svečias yra Dievo siųstas) būna daugiau nei giminių. Taigi jie dažniausiai  pagerbiami tokiu tostu: ,,Šiandien mūsų šventėje – tiek šypsenų, tiek širdžių, tiek prisiminimų. Kiekvienas iš jūsų čia – ne šiaip svečias, o mūsų gyvenimo dalis. Už artimuosius, kurie buvo šalia geriausiais ir sunkiausiais laikais. Už artimuosius, kurie dalijasi mūsų džiaugsmu. Už šį vakarą, kuris liks mūsų širdyse visam gyvenimui. Ačiū jums. Pakelkime taurę už tikrą bendrystę“.

Kiekvienas tostas palydimas žodžiu ,,gagimarjos“ (aut. past. – ,,Gagimarjos” (გაგიმარჯოს) yra gruzinų kalbos žodis, reiškiantis ,,sveikas” arba ,,sveiki”, atsakant į tradicinį sveikinimą ,,Gamardžoba” (გამარჯობა). Tai yra šiek tiek neformalesnis atsakymas, reiškiantis ,,tau pergalę” arba ,,sveikinu tave”.

Taigi, kai kas nors pasisveikina su jumis sakydamas ,,Gamardžoba”, galite atsakyti ,,Gagimarjos”.

Be to, ,,Gagimarjos” yra ir bendras pasveikinimas šventėse, ypač susijęs su vynu ir tostais – ,,Vikipedija”).

Na, ir kalbos, pagardintos saulėtu vynu, o kartais ir stipresniu cha cha gėrimu apie garsius   gruzinus: filosofą Merab Mamardashvilį, rašytojus:

 Šota Rustavelį, Ilia Chavchavadzę ir Vazha-Pshavelą, dainininkus Valerijų Meladzę,  Katie Melua, sportininkus: futbolininką Kakha Kaladzę, krepšininką Tornikę Šengeliją, lankininkę Nataliją Nasaridzę, vyresni pakalba ir apie Sovietų Sąjungos lyderį Josifą Staliną, buvusį Gruzijos prezidentą Eduardą Ševardnadzę,  o daugiau padauginę – ir apie dabartinę Gruzijos (Sakartvelo)  ir ne tik jos politiką.

Ir visa tai lydi šokiai ir dainos, dainos ir šokiai. Pirmąjį – būtinai gruzinišką – šokį pradeda jaunieji (jaunoji savo parėdus pakeičia bent kelis kartus – aut. past.).

Kartais  dainos ritmus   persmelkia ir tokie tostai: už Tėvynę, už darbus, kurie mus sujungia, už Anapilin išėjusius (vyrai pagerbia juos atsistoję, o moterys – sėdėdamos – aut. past.)  ir būtinai – už sotų stalą bei šeimininkes, už šeimą, už vaikus, už moteris… Sako, kad pagrindinių tostų yra  per trisdešimt, bet kartvelai suskaičiuoją jų per tris šimtus.

(Bus daugiau)

Alfonsas Kairys. Kalnuotoj šaly

The post Alfonsas Kairys. Kalnuotoj šaly (II) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Sakartvelas, www.voruta.lt

Rytas išaušo, kaip reta, gana apsiniaukęs, tačiau, jei nuspręsta pasiekti Boržomi, tai reikia jį pasiekti. Kelionę pradedame nuo Vilniaus skvero. Jį 2009 metų birželio d. atidarė Lietuvos ir Gruzijos prezidentai Valdas Adamkus ir Michailas Saakašvilis.  Gražia augmenija apsodintas skveras, trykštantis fontanas ir angeliuko sauga – gausiai žmonių lankoma vieta.

Vaikučiai gali pažaisti vaikų žaidimų aikštelėje, jaunimas ir kiti Tbilisio piliečiai (ir ne tik jie) pasivaikščioję gali pasėdėti ant puošnių suoliukų, o jei nori stebuklo – atsistoja  ant  grindinyje paklotos betoninės plytelės, ant kurios gruzinų ir lietuvių kalba užrašyta ,,STEBUKLAS“ (įsimink, ko norėtum – ir išsipildys!) (gali prisiminti analogišką užrašą – tik lietuvių kalba – prie mūsų Katedros aikštės).

Primintina, kad Vilniuje, Kęstučio gatvėje, atidarytas daug kuklesnis, beveik nepastebimas,  Tbilisio skveras.

Na, o dabar kelionė  į Boržomį. Šį kartą į ten, kur kažkada būta lietuvių kelių inžinieriaus Antano Vilkutaičio-Keturakio. Konkrečiai nežinom tos vietos. Norėta susisiekti su aktyviu Tbilisyje gyvenančiu Gruzijos lietuvių draugijos nariu, tačiau  mūsų skambutį pasiekdavo tik tyla. Ką gi…

Kartais vingiuotu, kartai tiesiu keliu pasiekiame Boržomį. Kur ieškoti?  Mus lydintis tas pats gruzinas Josephas  kelis kartus skambina į Kultūros centrą, mūsų laimei, ragelyje išgirstame balsą. Į klausimą:  kur paminklas Vilkutaičiui, net keista, jis atsako tuoj pat ir maloniai sutinka palydėti (kokie puikūs gruzinai!). Jaunas Kultūros centro darbuotojas Nodaras Tobatadzė ne tik palydi, bet ir pasakoja apie Centriniame parke, prie senojo geležinkelio, „įsikūrusį” Antaną  Vilkutaitį-Keturakį (aut. pastaba – paminklą jam).

Ir štai mes prie paminklo. Ant aukšto postamento, apsodinto medžiais, į praeivį žiūri pats Antanas ir kiekvieną palydi geraširdžiu žvilgsniu, lyg sakydamas: mūsų tautos mažos plotu, bet didelės širdimi. Netoli esančioje lentelėje skaitome: ,,Paminklas atidengtas 2012 m. 2021 m. atkurtas ir perkeltas į Merabo Kostavos skverą. Žymus (aut. past. – Antanas Vilkutaitis-Keturakis) publicistas, dramaturgas, lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, 1891 m. baigęs prestižinį Sankt Peterburgo Kelių institutą, dirbo kelių inžinieriumi Sakartvele. Čia gyveno daugiau kaip  dešimt metų (1891–1902), dvejus metus (1893–1894) Boržomyje vadovavo geležinkelio atkarpos iš Chašūrio į Boržomį tiesimo darbams.

Skulptorius Erekle Tsuladze, architekas David Gogoberishvili”.

Paminklinėje lentoje parašyta, kad Antanas buvo ir dramaturgas.

Leidinyje ,,Lietuvių literatūros istorija. 19 amžius” skelbiama, kad, ,,dramos ,,Amerika pirtyje” autorystė priskiriama abiem broliams.
Vieni tyrinėtojai autorystę buvo priskyrę Antanui Vilkutaičiui, vėliau buvo įrodinėjama, jog pjesę parašė Juozas Vilkutaitis, vyko polemika. Keturakio slapyvardžiu pasirašinėjo abu broliai.

Taigi ,,Amerikos pirtyje” autorystės klausimas nėra galutinai išspręstas, autoriaus tapatybė nenustatyta. Pristatant šią pjesę, nurodomi abu asmenys.

Prisiminėme, kad pjesė pirmą kartą išspausdinta Tilžėje 1895 m., o 1899 m. rugpjūčio 20 d. irgi pirmą kartą ji buvo suvaidinta Palangoje,  daržinėje ant jūros kranto.

Takas prie paminklo gerokai pramintas: vadinasi, žymus lietuvis lankomas. Palikome ir mes savo pėdas. Kartu su Nodaru, Georgijumi ir Jozephu.

Kitas lankymosi Boržomyje akcentas – Boržomio mineralinio vandens saugyklos.

Sumokėję po 5 larius (aut. past. – 1,5 euro),  einame glicinijomis apsodintu ir medumi kvepiančiu (taip kvepia glicinijų žiedai)  taku prie Boržomio-Charagaulio nacionaliniame parke esančių girdyklų. Iš kelių kranelių gali ragauti bordžiomi mineralinio vandens: šiltesnio, vėsesnio, ,,išstumto“ iš 1,5 km. gylio ir lėtokai tekančio. Gali gerti kiek nori, o jei turi pasiėmęs tuščią butelį (galima ir vietoje nusipirkti) gali ir kaimynui įpilti, nes BORJOMI (tariama „bordžiomi“) – tai išskirtinis savo funkcinėmis savybėmis natūralus mineralinis vanduo, prisotintas natūralios angliarūgštės, pasižymintis unikaliu skoniu ir vulkaninės kilmės mineralų kompozicija. Borjomi  skatina skrandžio sulčių gamybą, gerina maisto medžiagų pasisavinimą. Jį geriant, išnyksta ar sumažėja rėmuo, skrandžio sunkumas, nevirškinimo jausmas. Be to, jis mažina riebalų apykaitos sutrikimus ir net arterinį kraujo spaudimą.Tik nepatartina jo padauginti: saikas yra saikas!

Vakarėjant, smarkiam lietui plaunant kalnus ir kartais tiesų, kartais gana vingiuotą kelią, privažiuojam Gruzijos sostinę. Pasitinka Motina Gruzija, taip vadinamas 20 metrų aukščio nacionalinio pobūdžio simbolis (gruz. Kartlis Deda). Figūra simbolizuoja svetingumą ir tuo pačiu pasirengimą gintis nuo priešų. Statulai jau beveik 70  metų (sukurta 1958 metais, autorius – žinomas skulptorius Elguja Amashukeli, minint pusantro tūkstančio Gruzijos sostinės įkūrimo metines. Pirmasis paminklas buvo pagamintas iš medžio, 1963 metais jį pakeitė aliuminio kopija. Motina (Kartlis Deda) kairėje rankoje laiko taurę vyno, skirtą pasveikinti tuos, kurie ateina kaip draugai, o dešinėje – kardą, pasitikti tuos, kurie yra priešai.

Skulptūra matoma iš visų Tbilisio vietų, ypač įspūdinga naktį, apšviesta natūralia spalva.

Daugelio žymių lietuvių lankytasi ir gyventa Tbilisyje, bet ne visiems paminklinės lentos skirtos. O štai pagrindiniame prospekte  (Aghmašenebeli g. 138) aptikome įrašą: ,,Šiame name 1918-1920  metais gyveno žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas PETRAS VILEIŠIS”,  Leonidzės g. 8 atminimo lenta pagerbtas ir mūsų rašytojas ,,Kaukazo legendų“ ir kt. kūrinių autorius Antanas Vienuolis-Žukauskas.

Ryte, atgaivinę skrandį sočiu maistu, vėl į kelionę. Pakeliui matome vynuogynus. Vynuogienojai, išsirikiavę eilėmis lyg kariai, einantys į paradą: po tris, po keturis geria saulės spindulių kaitrą, kad ją paverstų saldaus, rūgštoko vyno, dievo dovanos,  lašais. Beveik kiekvienas rytų gruzinas turi didesnį ar mažesnį vynuogynų  plotą. Regis, priežiūros jie ir nereikalauja, bet… naujai pasodintas vynuogių keras vaisiumi pavaišina tik po trejų metų. Reikalinga ūsų priežiūra, nuolatinis genėjimas, kad saulės spindulys nokstančią žalią ar raudoną uogą sirpintų. Sutiktas ūkininkas pasakojo, kad kasmet išspaudžia po pusantros tonos sulčių, kurias laiko moliniuose, amforas primenančiuose, induose arba ąžuolinėse statinėse. Jas įkasa į žemę ir metus  ar dvejus laiko. Kodėl į žemę? Ten mažesni  temperatūrų pokyčiai. Ir po to laiko keliauja ant svetingų šeimininkų stalo bei  į parduotuves. Raudonieji Saperavi, Mukuzani, Kidzmarauli, Chvančkara  ir baltieji Rkaciteli, Tibiani, Alazani vaalley, Garedži – tai geriausių vynų vardai. Vynų vardai – tai daugiausia vietovių, kuriose auginamos vynuogės, pavadinimai.

Sakoma, kad Gruzijoje auga per 500 rūšių vynuogių: daugelio jų tėvynė  tik ši kalnuotoji  šalis.

Ir jau Kutaisis…

Pasigrožėję Kutaisio centre (miestas pagal gyventojų skaičių antras po Tbilisio: jame gyvena 197 000 gyventojų, plg. Tbilisyje – 1 480 000, Batumyje – 180 000) vandenį šlakstančiu fontanu, kuriame įmontuotos įvairių laikų antikinės figūrėlės, žinoma, padidintos, kažkada rastos įvairių archeologinių kasinėjimų Gruzijoje  metu, pavažiuojame  23 kilometrus ir atsiduriame  prie Prometėjo, vieno garsiausių titanų, iš  dievų pavogusį ugnį ir   perdavusių  ją mirtingiesiems, olų. Jas aplankyti tiesiog būtina. Jei nori pasijusti Žemės gelmėse, jei nori pamatyti neapsakomą požeminio gyvenimo grožį, jei nori adrenalino…

Viduje įspūdinga… bet šiek tiek vėsoka. Čia gamta nemokamai sukūrė skulptūras, primenančias miestus, bokštus, žmonių figūras, ties kuriomis sustojęs ir lakią vaizduotę turėdamas, gali įsivaizduoti ugnį žmonėms nešantį Prometėją, Dzeusą, jo žmoną Herą, bokštus, rūmus…

Tai stalagmitų ir stalaktitų darbas.

Bet įspūdingiausia plaukti požemine upe, įgudusio valtininko plukdoma, valtimi: kad neužsigautum, specialiai išduotas šalmas tave saugo. Ir po keliasdešimt minučių pamatai tavęs laukiantį šviesos spindulį… Pagalvoji, o kodėl olų kompleksas pavadintas Prometėjo vardu. Ogi todėl, kad, pasak legendos, čia ir buvo grandinėmis prie uolos  prikaustytas didysis titanas už savo nuodėmę.

Keliaudami galvojome, kad atskridę  į Lietuvą, papasakosime draugams  daug gero apie svetingą, mus mylinčią Gruziją, nuoširdžius jos žmones … ir ką gi atvešime dovanų?

Be abejo, vyno: štai geriausių vynų vardai: Saperavi, Mukuzani, Tsinandali, Mukuzani, Kidzmarauli, Chvančkara  ir Rkaciteli, Tibiani, Alazani vaalley, Garedži…

Žinome, kad įvežamo vyno kiekį riboja ES muitinė: griežtai draudžiama į ES įvežti naminį, neženklintą gamintojo ženklais, vyną;, prieskonių: ožragės, aštriųjų pipirų, raugerškio, granatų sėklų, tarchūno, baziliko, riešutų, visada laukiantįjį nudžiugins čiurčela – tai dešrelės formos saldi dešrelė, pagaminta iš riešutų, aplietų vynuogių sirupu, čačos (45-60 laipsnių gruzinų degtinė, pasak gruzinų – vaisto nuo visų ligų)…

Jeigu pažįstami ar kaimynai bus pasiruošę aplankyti šią šiluma ir svetingumu dvelkiančią šalį, priminsi jiems  kainas, o jos tokios: vanduo (1 l butelis) 1 laris, alus 2-3 lar., vyno butelis 15-30 lar., naminio vyno butelis ~ 5 lar., benzinas 2,20 lar. 1 ltr, dujos 1,7 lar./l ltr., metro kortelė 2 lar., važiavimas 0,5 lar., traukinio bilietas iš Tbilisio į Kutaisį 15 lar., traukinio bilietas iš Tbilisio į Batumį 25 lar., gultų nuoma Batumyje 2-5 lar., ragas vynui gerti nuo 15 lar., pietūs, vakarienė restorane ~ 15-25 lar. Visa tai reikia  dalinti grubiai iš 3 – ir gausime kainas eurais.

Mūsų patarimas: nuvykti į Gruziją arba Sakartvelą verta: vasarą (birželio-rugpjūčio mėn.) žemumose temperatūra svyruoja nuo 20 °C iki 30 °C., o  geriausias laikas – rugsėjo-spalio mėnesiai: karščio antpuoliai ne tokie dažni arba ir retoki.

(Bus daugiau)

The post Alfonsas Kairys. Kalnuotoj šaly appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

Suliko – tai viena tradicinių gruzinų dainų. Daina meilei, Žmogui, Moteriai ir Tėvynei. Gruzija – tai upė Kura, net ir vasarą snieguotomis viršūnėmis padengti Kaukazo kalnai, Tbilisis, Kutaisis, Batumis, Boržomis ir dar dešimtys miestų bei tūkstančiai miestelių, kaimelių, kurių gyventojai svetingai pakvies į savo namus, apgobs šiluma ir meile ir nuoširdžiai prašys dar pabūti, dar neišeiti.

Papasakos, kad Gruzija (Georgia, Sakartvelas) pati gražiausia pasaulio šalis, kad jos plotas 69 700 kv.km (plg.: Lietuvos – 65 300  kv. km), gyvena čia 3 972 532 žmonės (plg. Lietuvoje – 2 821 674), vienur – pagrindinė tautybė gruzinai, kitur – lietuviai, bet esama nemažai tautinių mažumų: kaip ir visur.

Porins, kad nuostabių įspūdžių patirsi kopdamas į Kazbeką (aukštis 5047 m), Šota Rustavelio kalną (4860 m), Puškino kalną (5033 m) ir dar 9 kvapą gniaužiančius kalnus…

Ir kiekvieną pasakojimo dalį palydės tostais už Dievą, už jų Patriarchą Ilją II, už moterį, motiną, tėvus, išėjusius nesugrįžtamai, draugystę, meilę, ištikimybę, už tuos, kurie prie šio stalo, būtinai už šeimininkus, kad sugrįžtume pabūti kartu kitą kartą. O kiekvieną tostą (pagrindinių yra 33, o iš viso, sako, – net 333) lydės taure, stiklinaite į ragą įpilto balto ar raudono vyno, o gal ir čačos taurele. Ir liesis daina:

Saulė tyliai leidžias kalnuos,
Taip aplinkui tuščia, nyku.
Ieškau ieškau jos tik vienos –
Ieškau ieškau ir nerandu.

Jūros bangos dūžta krante,
Skamba žodžiai meilės dainos…
Kurgi tu esi? Kur dingai?
Kurgi tu, mana Suliko?

Tavo akys – žvaigždes danguj,
Tavo lūpos – šaltinio vanduo.
Aš vis tiek surasiu tave,
O, brangiausioji Suliko!

O dabar apie žmonių geraširdiškumą, kurį patyriau. Netyčia atsilikau nuo turistinės grupės. Tai atsitiko prie Šv.Ninos bažnyčios, tolokai nuo Tbilisio. Kalbos nemoku, kelio į viešbutį nežinau. Matyt, mano nerimą pastebėjo pro šalį ėjęs gruzinas. Rusiškai paklausė, kas atsitikę, ko toks rūškanas veidas esąs. Aišku, pasiguodžiau. Ir ką jūs manote: nuvežė iki artimiausios policijos būstinės. Tai kalnų keliais apie 30 km – ir nė lario (Gruzijos piniginis vienetas: 2,8 lario lygu 1 eurui) nepaprašė (su žiburiu gal ir rasi Lietuvoj tokį žmogų!). Na o policijoje nuovados (ar kokio skyriaus) viršininkas paklausė tik tiek: „Kas atsitiko?“ (plg. Lietuvą: būtų paklausę, kas tu toks, kada gimęs, o ir seneliai kada, pareikalavę dokumentų, o gal ir įtariai apžiūrėję ir pan.). Tuoj pat surado viešbučio adresą – ir po kokios valandos jau atsidūriau prie viešbučio Light house.

Lietuvio akiai neįprasti gamtovaizdžiai: kalnai, į pagrindinę upę sutekantys, žaismingai kelio beieškantys, kalnų upeliai… Kachetijos regione, Bodbe, jau laukia Šv. Ninos vienuolynas. Vienuolyne yra Šv. Georgijaus cerkvė. Cerkvės pietiniame priestate – Šv. Ninos kapas. Nusileidęs laiptais žemyn, atsiduri prie Šv. Ninos šaltinio. Čia, kad būtum stiprus ir apsaugotas nuo negandų, gali prisipilti jo vandens ar išsimaudyti. Pasak „Ninos gyvenimo aprašymo, kuris įtrauktas į Gruzijos istorijos metraštį „Kartlis cchovreba“ ir laikomas patikimu šaltiniu, mergaitei naktį apsireiškusi Dievo Motina ir perdavusi iš vynuogienojo šakelės surištą kryželį, turėjusį padėti įveikti visus sunkumus keliaujant po Kartliją. XVIII a. pabaigoje karaliaus Jurgio XII iniciatyva šventenybę pavyko pargabenti į Gruziją ir galiausiai 1802 m. balandžio 9 d. ji buvo iškilmingai įkurdinta Tbilisio Siono katedroje.

Tbilisio Siono katedros altoriaus vartų kairiojo kampo sienoje saugomas šventosios Ninos kryžius vertingas ne tik kaip didžiausia šventenybė, bet ir kaip puikus meno kūrinys. Iš vynuogienojo šakelės surištas kryžius yra sutvirtintas šventosios Ninos plaukais, sidabrinis ornamentas ir karstelis, pasak užrašo, pagaminti XVIII a. septintajame dešimtmetyje. Ant sidabrinio kryžiaus įdėklo pavaizduotos šešios kompozicijos – šventosios Ninos gyvenimo scenos su atitinkamais užrašais gruzinų kalba.

Vynuogienojo kryžius pasižymi ypatinga forma, kurią jis įgijo nuo laiko tėkmės nusvirus skersiniams. Jis surištas šventosios Ninos plaukais, o plaukai simbolizuoja saulę, tad kryžius įgyja nepaprastai didelę svarbą (intern., „Gruzija“).

Kur santuokos rūmai veikia visą parą? Ogi Signachyje. Tai tik du kilometrai nuo Bodbe. Gal todėl šis miestelis ir vadinamas Meilės miestu, o aplink – kerinti gamta. Ir dar – Signachis garsėja ilgiausia gynybine beveik 20 km ilgio ir 4.5 metrų aukščio siena, pasipuošusia 28 bokštais. Turėdami laiko, užsukite į Niko Pirosmanio muziejų. Nikas Pirosmanis (tikroji pavardė Pirosmanišvili) gimė 1862, Mirzaani, Kachetija, mirė 1918 m. Tbilisyje – Gruzijos legenda, savamokslis dailininkas primityvistas. Jo teptukui priklauso pasaulinio meno šedevrai: „Gaidys, višta ir viščiukai“, „Žirafa“, „Lapė“, „Moteris su gėlėmis ir skėčiu“, „Aktorė Margarita“, „Sarkis pilsto vyną“ ir daugelis kitų paveikslų. Sako, kad rusų dainininkę atlikti dainą „Milijonas raudonų rožių“ paskatino pasakojimas apie gruzinų genijų Niką Pirosmanį. Juk jis, pasak legendos, po savo mylimosios kojomis paklojo milijoną rožių, kainavusių mirusių jo tėvų palikimą. Bet meilė akla – prancūzų aktorė Margarita De Sevr taip ir netapo jo žmona.

O dabar karvių lydimu keliu (čia karvės kaip Indijoje, demokratiškai laisvos: vaikšto plentu kartais po vieną, o kartais visu pulku). Ir vairuotojas turi sustoti, palaukti, kol jų „didenybės“ teiksis praleisti, artėji prie Tsinandali ir atsiduri Čavčavadzės šeimos dvare, poeto kunigaikščio Lermontovo draugo Aleksandro Čavčavadzės muziejuje, o į jį palydi angliško stiliaus sodo augmenija. Muziejaus viduje išgirsti tragišką šios šeimos istorijos dalelę: imamo Šamilio pulkai pagrobė Aleksandro sūnaus Dovydo žmoną ir vaikus, o vietą (medžio drevė), kur pasislėpė vienas iš vaikų, ir išliko sveikas ir gyvas, jums parodys. 40 000 rublių – tokios išpirkos pareikalauta. Tuo metu (XIX a. vidurys) tai buvo milžiniški pinigai. Norint atgauti artimuosius, teko užstatyti visą dvarą Rusijos bankui. Čia buvusi unikali vynoteka atiduota irgi jai. Dabar, skambant gruzinų muzikai, už kelis larius gali pasmaguriauti įvairių rūšių gruziniškų vynų, išgirsti jo gamybos paslaptis ir linksmas sugrįžti į savo viešbutį.

Ir vėl, atsigaivinęs šaltu mineraliniu gruzinišku vandeniu „Bakuriani“, – į kelionę. Aplankai senąją Gruzijos sostinę Mcchetą ir čia įsikūrusį Moterų vienuolyną Samtavro. Vienuolyno rūsiuose – Gruzijos krikštytojo, jo žmonos Nanos ir vieno iškiliausių vienuolio Gabrieliaus palaikai.

Įspūdingiausia – pakilimas į daugiau nei 2 km aukščio, 6,5 km (taip sakė mikroautobuso vairuotojas) ilgio keliu: duobėtu, akmenuotu, verkiančio lietaus ne kartą išplautu, įvairiu kampu pasvirusiu. Mikriukas, atrodo, tuoj pat nuriedės, apsivers, bet specialiai tokiais keliais apmokyti ir ne vienerius metus čia dirbantys vairuotojai stipriai laiko vairą. Prasilenkti automobiliai, važiuojantys iš viršaus apačion ir iš apačios į viršų vienu metu negali: pamatę važiuojančius, sustoja kur kiek platėlesnis kelias ir džentelmeniškai praleidžia vieni kitus. Taip „Mitshubisi toyota“ keliavome į Gergeti šv. Trejybės bažnyčią, vyrų vienuolyną. Jis, rimtimi ir išdidumu pasitikęs, atvėrė savo istoriją: persų karų metu XVIII a. čia buvo saugomos senosios Gruzijos sostinės Mcchetos brangenybės, tarp jų ir šv. Ninos kryžius. O jį saugojo net vasarą sniego kepures nenusimetantys Kazbeko kalnai.

Visai netoli vienuolyno, apie 3 km vingiuotu kalnų keliu einant, gyvena Gruzijos patriarchas Ilja II, kurį gruzinai labai myli ir garbina, nes jis myli juos. Įdomi detalė: skatindamas gimstamumą, patriarchas paskelbė, kad, jei šeimoje gims trečias vaikutis, jis pats jį krikštys. Ir krikštijo, ir krikštija…

Pasakęs, kad mes iš Lietuvos, susitariau su vienuolyno vyresniuoju, jog patriarchas priims mus ir palaimins. Deja, grupės žmonės nepanoro, matyt, buvo gaila to laiko, kurio visada stokojome: išvykdavom iš viešbučio apie 8, sugrįždavom 23 val. Kasdien „sukardavom“ ten ir atgal po kelis šimtus km.

Na, o keliaudamas ir išalksti. Pietūs, visada vynu pagardinti, įvairuoja, tačiau be gruziniškos tirštos charčo sriubos, duonos (šotis puri), chačapuri, šašlyko (vienur avienos, kitur kiaulienos), aštrių salotų neapsieidavo (kaina 14-16 larių, tai apie 4,5-5 eurus: papietauk Lietuvoje už tokią kainą!). Šotis puri – tai tradicinė pailgos formos duona. Ji kepama toni krosnyje, kurios vidus pagamintas iš ugniai atsparių plytų, o išorė – iš čamuti, ugniai atsparaus kvarcinio smėlio ir molio. Kūrenama malkomis: sako, kad geriausios malkos – jau savo brandų amžių atgyvenę vynuogienojai. Dabar jau kūrenama ir dujomis.

Pagal šį receptą galima išsikepti duonos: 1 tešlos gabalui reikia: 350 g miltų, 10 gr. druskos, apie 3-4 gr. mielių ir cukraus, apie 2 ltr. vandens. Visa tai išmaišoma. Apie pusantros valandos laukiama, kol tešla iškils. Iškilusi supjaustoma gabaliukais ir kepama anksčiau minėtoje specialioje krosnyje. Reikia pamatyti, kaip specialiais įrankiais, vadinamais kavi ir safcheti, duona išimama. Tai savotiškas ritualas mūsų akiai. Skonis, tik ką išimtos ir truputį ataušusios duonos, dieviškas.

Lobiani – paplotėliai su pupelių įdaru, chačiapuri – paplotėliai su sūriu, baklažanai – su susmulkintais riešutais, svogūno, česnako, žalumynų (dašio, baziliko, kinzos, salierų, petražolių), vyno priedais, čachochbili – vištienos kojelės su įvairiausiais prieskoniais, su raudonu ar baltu vynu, chinkali – lyg ir mūsiškiai koldūnai, bet daug didesni, charčo – tiršta su mėsos gabalais ir kruopomis sriuba – populiarūs gruziniški valgiai. Ir prisiminsi, kad rusų poetas Aleksandras Puškinas sakė, jog “kiekvienas gruziniškas patiekalas yra poema.” Pridėtume: „ir nepakartojama“.

Dar labiau nustembi, kai tave į svečius pasikvietusios šeimos galva (jis ir tamada), sakydamas tostą,  prasitaria, kad, lankantis Vilniuje, kai kurių gruziniškų valgių tekę ragauti netoli autobusų stoties (Sodų g. 9) esančioje kavinėje „Chačapuri“ bei naujame restorane „Georgian hous“ (Mėsinių  g. 4-3, netoli Rūdininkų  gatvės). Ten pagaminti valgiai nė kiek neprastesni negu Gruzijoje gaminami, nes juos gamina tikri gruzinai, įdedą į savo gaminį pagrindinį ingredientą: meilę ir širdies šilumą.

Atgaivinęs skrandį sočiu maistu, vėl į kelionę. Pakeliui matai vynuogynus. Vynuogienojai, išsirikiavę eilėmis lyg kariai, einantys į paradą: po tris, po keturis geria saulės spindulių kaitrą, kad ją paverstų saldaus, rūgštoko vyno, dievo dovanos, lašais. Beveik kiekvienas rytų gruzinas turi didesnį ar mažesnį vynuogynų plotą. Regis, priežiūros jie ir nereikalauja, bet… Naujai pasodintas vynuogių keras vaisiumi pavaišina tik po trejų metų. Reikalinga ūsų priežiūra, nuolatinis genėjimas, kad saulės spindulys nokstančią žalią ar raudoną uogą sirpintų. Sutiktas ūkininkas pasakojo, kad kasmet išspaudžia po pusantros tonos sulčių, kurias laiko moliniuose, amforas primenančiuose, induose arba ąžuolinėse statinėse. Jas įkasa į žemę ir metus ar dvejus laiko. Kodėl į žemę? Ten mažesni temperatūrų pokyčiai. Ir po to laiko keliauja ant svetingų šeimininkų stalo bei į parduotuves. Raudonieji Saperavi, Mukuzani, Kidzmarauli, Chvančkara ir baltieji Rkaciteli, Tibiani, Alazani vaalley, Garedži – tai geriausių vynų vardai. Vynų vardai – tai daugiausia vietovių, kuriose auginamos vynuogės, pavadinimai.

Pasigrožėjęs Kutaisio centre (miestas pagal gyventojų skaičių antras po Tbilisio: jame gyvena 200 000 gyventojų) vandenį šlakstančiu fontanu, kuriame įmontuotos įvairių laikų antikinės figūrėlės, žinoma, padidintos, kažkada rastos įvairių archeologinių kasinėjimų Gruzijoje metu, pavažiuoji 23 kilometrus ir atsiduri prie Prometėjo, vieno garsiausių titanų, iš dievų pavogusį ugnį ir perdavusių ją mirtingiesiems, olų. Jas aplankyti tiesiog būtina. Jei nori pasijusti Žemės gelmėse, jei nori pamatyti neapsakomą požeminio gyvenimo grožį, jei nori adrenalino… Viduje įspūdinga… Bet šiek tiek šaltoka. Čia gamta nemokamai sukūrė skulptūras, primenančias miestus, bokštus, žmonių figūras, ties kuriomis sustojęs ir lakią vaizduotę turėdamas, gali įsivaizduoti ugnį žmonėms nešantį Prometėją, Dzeusą, jo žmoną Herą, bokštus, rūmus…

Bet įspūdingiausia plaukti požemine upe, įgudusio valtininko plukdoma, valtimi: kad neužsigautum, specialiai išduotas šalmas tave saugo. Ir po keliasdešimt minučių pamatai tavęs laukiantį šviesos spindulį… Pagalvoji, o kodėl olų kompleksas pavadintas Prometėjo vardu. Ogi todėl, kad, pasak legendos, čia ir buvo grandinėmis prie uolos prikaustytas didysis titanas už savo nuodėmę.

Lydimas olų vėsos, matytų vaizdų, skubančio vakarop laiko, užsuki į Gori, „didžiojo vado“ ir kraugerio gimtinę. Išlikęs po „baldakimu“ namas, kuriame jis gimė ir užrašas: kad čia gimė ir ketverius metus gyveno I.V. Stalinas. Muziejuje (Rusijoje jų yra net 5) gali pamatyti kai kuriuos asmeninius „vado“ daiktus, jam skirtas dovanas, pomirtinę kaukę. Deja, jo kraugeriški darbai neeksponuojami. Netoli gimtojo namo stovi šarvuotas vagonas, kuriame jis vyko į Teherano ir Jaltos konferencijas (sakoma, kad Stalinas bijojo skristi lėktuvu ar važiuoti mašina).

Stalino vardu pavadintu parku išvažiuoji iš Gorio miesto, šį kartą slegiančių prisiminimų lydimas.

Atsisveikindamas su 1,5 milijono gyventojų turinčiu Tbilisiu, dar kartą pasivaikščiok nuo įspūdingo paminklo „Motinai Gruzijai“ (gruzinams ji – Gruzijos simbolis), paėjėk Rustaveli alėja, siauromis, panašiomis į Vilniaus senamiesčio, gatvelėmis. Būtinai užsuk į miesto centre esantį Tbilisio Vilniaus skverą ir žinok, kad Tbilisyje veikia lietuvių kultūros bendrija „Rūta“ (Kekelidze g. 1-18, Tbilisi, Georgia, pirmininkė Zina Karukhnišvili). Apie ją rašyta mano knygoje „Saulė visiems viena“, Vilnius, Homoliber, 2016.

Dar kartą prisimink, kad Tbilisi iš gruzinų kalbos išvertus, reiškia šiltas. Tikrai šiltas ir malonus miestas, o miestai šilti tada, kai juose gyvena draugiški, šilti žmonės.

Keliaudamas galvoji, kad atvažiavęs į Lietuvą, papasakosi draugams daug gero apie svetingą, mus mylinčią Gruziją, nuoširdžius jos žmones, ir ką gi atveši dovanų? Be abejo, vyno: geriausiai pirk sausą vyną – Saperavi, Mukuzani arba Tsinandali (įvežamo vyno kiekį riboja ES muitinė: griežtai draudžiama į ES įvežti naminį, neženklintą gamintojo ženklais, vyną), prieskonių: ožragės, aštriųjų pipirų, raugerškio, granatų sėklų, tarchūno, baziliko, riešutų, visada laukiantįjį nudžiugins čiurčela – tai dešrelės formos saldi dešrelė, pagaminta iš riešutų, aplietų vynuogių sirupu, čačos (45-60 laipsnių gruzinų degtinė, pasak gruzinų, vaisto nuo visų ligų).

Jeigu pažįstami ar kaimynai bus pasiruošę aplankyti Suliko šalį, priminsi jiems kainas, o jos tokios: vanduo (1 l butelis) 1 laris, alus 2-3 lar., vyno butelis 15-30 lar., naminio vyno butelis ~ 5 lar., benzinas 2,20 lar./l, dujos 1,7 lar./l, metro kortelė 2 lar., važiavimas 0,5 lar., traukinio bilietas iš Tbilisio į Kutaisį 15 lar., traukinio bilietas iš Tbilisio į Batumį 25 lar., gultų nuoma Batumyje 2-5 lar., ragas vynui gerti nuo 15 lar., pietūs, vakarienė restorane ~ 15-25 lar. Visa tai reikia dalinti grubiai iš 3.

Nuvykti į Gruziją (gruz. kalba – Georgia) verta: geriausias laikas – rugsėjo-spalio mėnesiai, karščio bangos ne tokios dažnos arba jų ir nėra.

The post Alfonsas Kairys. Suliko šalyje appeared first on Voruta.

Alfonsas  Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

Ir išėję jie mūsų nepalieka: taip atsitiko ir žinomam  knygos ,,Tėvo išmintis“ autoriui amerikiečiui H. Jacksonui Brownui jaunesniajam, po Tėvo mirties aštuoniose batų dėžėse aptikusiam Tėvo lobį:  popiergalius, senas servetėles, degtukų dėžutes, mažas, mėlyna spirale susegtas knygeles, net kasos čekius. Visur prirašyta minčių, kurios Tėvui atrodė svarbios, įdomios ar paprasčiausiai linksmos.

Mano rankose – H. Jacksono Browno jaunesniojo sudaryta knygelė  „Tėvo išmintis“ su atžyma  ,,Bestseleris“, Lietuvoje išleista 1998 metais. Knygelės formatas vos 15×11 cm, o 159 jos puslapiai trykšte trykšta išmintimi, kuria ir pasidalinti kviečiu.

Kelios atrinktos mintys apie žmogaus charakterį atrodo taip: ,,Aš esu tiktai vienas, bet vis dėlto esu. Aš negaliu padaryti visko, bet vis dėlto kai ką galiu nuveikti. Aš neatsisakysiu padaryti to, ką galiu (Helen Keller), Jei nesieki konkretaus tikslo, pasiduosi bet kam (Anonimas); Žmogų pažinsi nelaimėje (Tėvas).

Draugystei – ši išmintis: Nebaidyk musės nuo draugo kaktos kirviu (Kinų patarlė); Draugas yra dovana, kurią pats sau įteiki (Robert Luis Stevenson); Turėti draugą – reiškia juo būti (Senas  posakis). Pamokomos ir šios mintys apie drąsą: Vienas drąsus  žmogus yra labai daug – dauguma (Andrew  Jacson), Nebijok žengti didelių žingsnių. Juk dviem mažais pasišokėjimais bedugnės neįveiksi (David Lloyd George), o štai apie kritiką Tėvas sako taip:  Girk viešai, kritikuok asmeniškai, Būk tiek užsiėmęs savo paties gyvenimo kilnumu ir tobulinimu, kad neliktų laiko kritikuoti kitų; tobulumui skiriami šie pamokymai: Gerai padaryta yra geriau negu gerai pasakyta (Ben Franklin), Svarbu ne kaip toli krenti, o kaip aukštai atšoki (Tėvas), Kitam atleisti moko posakiai: Kai tave įskaudina, geriausias vaistas­ – prasta atmintis (Tėvas), Niekada nejausk pagiežos. Kol tu grieži ant ko nors dantį, kitas tuo metu šoka (Buddy Hackett), Atleisk ir užmiršk. Rūgščios vynuogės tinka tik prastam vynui (Tėvas); laimei (o kas jos nesiekia!) tiktų šios sentencijos: Dauguma žmonių yra tiek laimingi, kiek mano esą (Abraham Lincoln), Sėkmė reiškia gavimą to, ko nori. Laimė yra pasitenkinimas tuo, ką gauni (Tėvas), Laimė yra vidinis darbas (Tėvas);  Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turėtų eiti ir nuo kurio net pasenęs nenuklystų (Patarlė), Pasaulyje yra tik vienas puikus vaikas, ir kiekviena mama jį turi (Kinų patarlė).

Leidinys baigiamas skyreliu „Pastebėjimai“ (iš viso knygoje yra 23 išminties skyreliai). Kelias šio skyrelio mintis  pateikiame: Mokyti,vadinasi, mokytis iš naujo (Tėvas), Lakios vaizduotės žmogus niekada nebūna vienas (Tėvas), Didžiausias nemokšiškumas yra atmesti tai, apie ką nieko nežinai (Tėvas), Dar niekas niekada nesubankrutavo taupydamas pinigus  (Tėvas), Kaip ruoštis kalbai: būk atviras, mintis dėstyk trumpai, atsisėsk (Tėvas), Dabar tu esi toks pat, koks būsi po penkerių metų, išskyrus du dalykus: sutiktus žmones ir perskaitytas knygas (Mac McMilan).

,,Tėvo išmintį“ iš anglų kalbos išvertė Kristina Kudirkienė, o išleido leidykla ,,Algarvė“.

Manyčiau,  kad  čia pateiktos mintys sudomintų ir užsienyje gyvenančius lietuvius, paskatindamos neužmiršti savo, gal kartais ir primirštos, bet, anot dr. J. Zauerveino, kalbos, daugeliu atvejų lankstesnės savo minties išraiškos priemonėmis nei kokia kita kalba Europoje ir savo formų gausumu daug gražesnės“.

P.s. Skliausteliuose nurodyti išminties krislų autoriai.

The post Išminties taurė arba tėvai tėvai appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, LŽS narys, www.voruta.lt

Kelias dienas viešėjau Dubline ir per tą laiką spėjau susipažinti su Dubline lietuvių kalba leistu  laikraščiu ,,Lietuvis“ (formatas 295×370 mm, 16 spalvotų puslapių).

Priminsiu, kad apie lietuvišką spaudą Rytų kraštuose rašiau Lietuvos žurnalistų sąjungos almanache ,,Žurnalistika“: skaitytojai sužinojo apie  Ukrainos, Karaliaučiaus, Rusijos  lietuvių  spaudą.

Laikraštis ,,Lietuvis“ yra skirtas ne vien Airijoje gyvenantiems lietuviams, bet ir lietuviams Lietuvoje, tiems, kurių vaikai, tėvai, broliai, seserys, draugai, giminaičiai ar tiesiog pažįstami išvyko ieškoti laimės į šią šalį ir kuriuos skiria tūkstančiai kilometrų.

Prieš vartant  ,,Lietuvį“, keli žodžiai apie Smaragdo šalyje (aut. pastaba – dar ir taip vadinama Airija) gyvenančius lietuvius. Jie pradėjo vykti čia  apie 1999–2001 metus, o Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, daugiausiai jų pasirodė po 2004 m. gegužės 1 d.; 2005 m. įkuriama Airijos Lietuvių Bendruomenė ALB (Lithuanian Association in Ireland, pirm. Arūnas Teišerskis), 2014 metų rudenį įkuriama Airijos lietuvių labdaros organizacija „Airijos lietuviams rūpi“, kurios pagrindinis tikslas – rūpinimasis  vaikais, sergančiais  vėžiu, bei  Airijos lietuvių vienijimosi klausimai. Visų laukiami lietuviško folkloro grupės „Lietuviškas dobilas“ koncertai: juos pamatysi ne tik Lietuvos Respublikos ambasadoje Dubline, bet ir festivaliuose, mugėse, kituose renginiuose. Kiekvieną sekmadienį (nuo 2005 metų) norintys išgirsti šventą žodį  lietuviškai, susirenka į vieną Dublino bažnyčių (Šv. Mišias aukoja kunigas Egidijus Arnašius).

Airijoje gimusi ir auganti jaunoji karta – noriai mokosi savo tėvų ir senelių gimtosios kalbos, lanko savaitgalines lituanistines mokyklas. Pirmoji Airijoje lituanistinė mokykla Dubline gyvenančių lietuvių iniciatyva bei aktyviai padedant ir palaikant tuometinei Lietuvos ambasadorei Airijoje JE Izoldai Bričkovskienei, duris atvėrė 2004 m. rugsėjo mėnesį. Tai buvo Dublino lituanistinė mokykla „4 vėjai“, po metų į klases vaikus pakvietė Kavano (Cavan) mieste įkurta lituanistinė mokykla „Gintarėliai“, 2007 m. Monachano (Monaghan) miesto lituanistinė mokykla „Lietuvos vaikai“. Šiuo metu Airijoje yra arti dešimties lituanistinių mokyklų (aut. pastaba – iš dalies pasinaudota Eglės Pastarnokienės str. ,,Lietuviai Airijoje“.  Autorius dėkoja Jai).

Taigi, kas rašoma „Lietuvyje“? Paprastai jo rubrikos yra: ,,Lietuvos naujienos“, ,,Gyvenimas Airijoje“, ,,Pasaulio naujienos“, ,,Bendruomenės gyvenimas“, ,,Skelbimai“, ,,Reklama“, ,,Noriu susipažinti“,  kartais ,,Kryžiažodžiai“, ,,Sveikinimai“ ir kt.

Pateikiama daug naudingos medžiagos (2004 Nr. 3 (33) apie vykimą į kitas šalis turint asmens tapatybės kortelę: sakoma, kad galima nuvykti į 21 Europos šalį, o į Airiją, Graikiją, Portugaliją, Švediją  norint vykti reikalingas pasas, nes šios šalys nėra patvirtinusios Asmens tapatybės kortelės tinkamos kelionėms (ATK). (Aut. pastaba – dabar į šias šalis – galioja ir ATK). Skyrelyje ,,Skelbimai“ pateikiama medžiaga tik ką atvykusiems iš Lietuvos ar dar nesusiradusiems darbo ir teigiama, kad laukiami statybininkai, elektrikai, tinkuotojai, prekybininkai,  masažistai, auklės, patariama, kaip pigiau išsinuomoti būstą ar automobilį, kur nusipirkti automobilį su vairu kairėje pusėje (čia automobilių vairas dešinėje ir važiuojama kaire kelio puse).

Ir kaipgi be pažinčių?  Tam skiriama net po kelis puslapius. Susipažinti nori ir jauni, ir pagyvenę, nes kaipgi be šilumos!

Perspėjama saugotis narkotikų ir teigiama, kad jų daugiausiai vartojama  naktiniuose klubuose ir viešosiose vietose. Pagavus vartojančius, gresia bauda arba nuo  5 iki 10 metų atostogų ,,poilsio namuose”, suprask, kalėjime. Pasidžiaugiama, kad lietuviai dar neįklimpę į šį ,,liūną“.

Nemažai dėmesio skirta teisės klausimams. Straipsnių ciklas taip ir pavadintas: ,,Jūsų darbo teisės  Airijoje“, ,,Kaip pasielgti, jei jus atleidžia iš darbo“ ir kt….

Įdomus skyrelis ,,Tusovkė“: ,,Vokietijoje vykusiame festivalyje ,,Prix Europa“ pristatyti jaunų lietuvių filmai  Oivaro Jonaičio  ,,Namų darbas“ ir Rūtos Puišytės prodiusuotas ,,Kolūkis“.   Norint nors kiek prajuokinti skaitytoją, įvedamas skyrelis įdomiu pavadinimu: ,,Lietuviški makaronai“, kitaip tariant – anekdotų mišinys.

,,Lietuvos naujienose“ patraukia dėmesį 2009 m. Nr.1 (180)  ir jo  8 psl. išspausdintas str. apie tai, kad Vilnius jau Europos Kultūros sostinė: ,,Naujųjų 2009 m. sutikimui Vilniuje surengtas fejerverkų, šviesos ir muzikos spektaklis, kuriam LR Kultūros ministerija skyrė 2 mln. litų.  Iššauta tūkstančiai fejerverkų, buvo nemažai girtų, o šventei pasibaigus, neįmanoma buvo parsigauti namo, nes visuomeninis transportas ir taksi nebedirbo (…) nuo sausio 1 dienos Vilnius tapo Europos kultūros sostine“.

Str. ,,Liaudis prieš valdžią“  (2009, Nr.3 (182) rašoma, kad sausio 16-osios  įvykiai  Vilniuje sudrebino visą šalį ir str. baigiamas tokiu sakiniu: ,,Kol kas sunku pasakyti, kaip klostysis įvykiai artimiausiu metu. Viena aišku, kad valdžia negali  ir toliau ignoruoti savo liaudies“  (aut. past. – primenu, kad  kalbama apie Sausio 16-osios mitingą – protesto akciją ir po jos sekusias riaušes Vilniuje).

,,Bendruomenės naujienose”  (2009, Nr. 10 (189) gražiai aprašytas lietuvių dalyvavimas  šv. Patriko parade kovo 17 d.

Šv. Patrikas (Patrikas Airis, air. Naohm Padraig) gimė 385 (arba 390) metais romėnų užimtoje Britanijos dalyje.

Sunku atskirti tikrus istorinius faktus nuo vėliau paplitusių legendų apie šį šventąjį. Patikimesnių faktų galima rasti tik jo paties paliktuose raštuose, visų pirma, „Išpažintyje“. Čia rašoma, kad jis anksčiau vadinosi Patricijumi (dažnas romėniškas vardas) ir buvo Kaponijaus, romėnų karininko, tarnavusio Britanijoje, sūnus. Beje, tėvas tarnavęs ir diakonu vietinėje katalikų bendruomenėje. Taigi tikėtina, jog Patricijus buvo auklėjamas katalikiškai ir didžiavosi savo tikėjimu bei išsilavinimu. Tačiau paauglystės sulaukusį Patricijų pagrobė vergų medžiotojai ir išgabeno į dabartinę Ulsterio provinciją, kur jaunuoliui teko ganyti gyvulius.

Manoma, kad Šv. Patrikas mirė 461 metais, buvo palaidotas Daunpatrike (Olsteryje). Kovo 17-oji, kuri laikoma jo mirties diena, tapo tradicine airių švente. Pirmosios žinios apie Šv. Patriko dienos šventimą siekia IX amžių. Galutinai ši šventė įtvirtinta 1962 m., kai popiežius Jonas XXIII paskelbė Patriką Airijos globėju. Iš pradžių šventė buvo krikščioniška, tačiau pamažu ją pamėgo ir pasauliečiai.

Apie Šv. Patriko kovą su pagonybe žinoma daugybė istorijų, su juo siejami įvairūs simboliai. Būtent Šv. Patriko dėka žalias trilapis dobilas tapo Airijos simboliu: rodydamas dobilo lapą, Šv. Patrikas airiams aiškino Švč. Trejybės slėpinį.

Kita legenda pasakoja, kad Šv. Patrikas, skambindamas varpu, iš Airijos salos išvijo roplius ir nuodingus gyvius. Todėl ikonografijoje vaizduojama, kaip Šv. Patrikas pastoralu (aut. past. – pastorãlas (lot. pastoralis – piemens, ganytojo), krikščionių Bažnyčiose − vyskupo ar abato metalinė, ilga, dažniausiai žmogaus ūgio puošni lazda viršuje persmeigia gyvatę).

Ten pat, ,,Pasaulio naujienose“,  rašoma apie didelį 7,6 balų žemės drebėjimą Indonezijoje ir jį patyrusias aukas… Str. ,,Airija protestuoja“ kviečiama boikotuoti Izraelį dėl situacijos Gazos ruože.

Aptarėme tik kai kuriuos dalykus, kai  buvo leidžiamas šio laikraščio popierinis variantas ir kai buvo teigiama, jog laikraštį galima įsigyti  daugiau nei 200 pardavimo vietų, o jo kaina nuo 0,50 Eur (2004 m.) šoktelėjo iki 2.00 Eur (2009 m.).

Norintys daugiau sužinoti apie Airijos lietuvių laikraščio ,,Lietuvis“ pradžių pradžias, gali užsukti į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką: ten saugomi 2004 m. kai kurie) – 2009 m. šio laikraščio numeriai.

Dabar ,,Lietuvį galima pasiskaityti socialiniuose  tinkluose:

Facebook: https://www.facebook.com/lietuvis.laikrastis/ @ lietuvis.laikrastis 11 650,  Twitter:https://twitter.com/Lietuvis_L 112;  Telegram – https://t.me/laikrastislietuvis 78

LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/laikrastis-lietuvis/; ISSUU http://issuu.com/lietuvistest

The post Alfonsas Kairys. Airijoje kalba „Lietuvis” appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt

Manau, kad  ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių. 

Asmeniniame archyve pavyko aptikti Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms  išnagrinėti darbo ataskaitos kopiją. Manau, kad skaitytojui bus įdomu, kas gi vyko Rytų Lietuvoje, paskelbus Nepriklausomybę  ir ką tuo metu veikė viena iš Vyriausybės institucijų  – Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms  išnagrinėti (aut. pastaba – toliau Komisija).

Perėjimas į rinkos ekonomiką sukėlė Lietuvoje kultūros krizę, kuri stipriai palietė Rytų Lietuvos knygynus, bibliotekas, muziejus, teatrus bei kino teatrus. Ši krizė apėmė visus Rytų Lietuvos rajonus, skaudžiai paliesdama jos gyventojus – lietuvius bei tautinių mažumų žmones: baltarusius, ukrainiečius, totorius ir kt., gyvenančius šiuose rajonuose. Sunku kalbėti apie  kultūros įstaigų likimą kaime.

Pažymėtina, kad  knygynai, bibliotekos bei kitos kultūros įstaigos visais laikais suartindavo Rytų Lietuvos vietinių gyventojų integravimąsi į Lietuvos Respublikos ekonominį  bei kultūrinį gyvenimą. Knygynai buvo rentabilūs.

Privatizuotuose Eišiškių, Lentvario, Dūkštų bei Pabradės knygynuose įsikūrė komercinės parduotuvės. 1992 10 19 d. raštu Nr. 213 Valstybinė regioninių problemų komisija (VRPK) kreipėsi į LR Vyriausybę laikinai sustabdyti knygynų privatizavimą, bent jau Rytų Lietuvoje ir susidariusiai padėčiai ištirti bei pasiūlymams parengti ir sudaryti komisiją. Be to, išimties tvarka Rytų Lietuvoje dirbantiesiems leisti išsipirkti arba išsinuomoti privatizuojamų knygynų patalpas. Į knygų prekybą ir platinimą paraginta įsijungti knygnešių, bibliotekininkų draugijas.

Tačiau ir po šio kreipimosi padėtis beveik nepasikeitė. Prasidėjo intensyvus bibliotekų uždarinėjimo metas. Privatizuojant valstybinį turtą, kai kurios bibliotekos neteko patalpų, buvo uždarytos arba nepagrįstai sujungtos su mokyklų bibliotekomis. Taip padaryta Vilniaus r. Ažulaukėje, Bezdonyse, Buivydžiuose, Eitminiškėse, Kabiškėse, Kalveliuose, Karvyje,  Keturiasdešimt Totorių kaime, Riešėje ir kt.

Dešimtimis ir net šimtais kartų išaugus knygų, periodinių leidinių  kainoms, biblioteka kaime tapo vienintele vieta, kur žmogus galėjo pasinaudoti jos teikiamomis paslaugomis.

Sujungus kaimo ir mokyklų bibliotekas, kaimo gyventojui pasidarė nepatogu naudotis jomis dėl specifinio mokyklų darbo laiko. Mokyklų ir kaimo bibliotekų sujungimas vyksta ne tik Rytų Lietuvoje, bet ir kitur. Pvz., Molėtų rajone iki 1992 m. uždaryta 15 tokių kultūros židinių.

Kultūros įstaigoms trūksta lėšų sumokėti už patalpų nuomą, ryšių bei kitas paslaugas. Stinga lėšų bibliotekų fondams komplektuoti. Apie tai kalbėjo Valstybinės regioninių problemų komisijos 1992 12 22 d. organizuotoje  konferencijoje ,,Rytų Lietuvos problemos: dabartis ir ateitis” Vilniaus A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja D. Stanevičienė (…). Todėl šio krašto (aut. pastaba – Rytų Lietuvos) netenkina Kultūros ir švietimo ministerijos pozicija gautų lėšų iš vyriausybės paskirstymo savo nuožiūra, neatkreipiant dėmesio į Rytų Lietuvą, kur daugiausiai susitelkusios tautinės mažumos.

Valstybinė regioninių problemų komisija  (VRPK) Lietuvos bibliotekininkų draugija bei Vilniaus viešoji A. Mickevičiaus biblioteka apsvarstė bibliotekų būklę ir pripažino, kad vykstančius procesus vertėtų sustabdyti.

Įprasta kartoti, kad kultūrai atėjo sunkus metas, bet tai pareiškus, toliau nesigilinama, kokie jie sunkūs ir ką reikia daryti, kad tuos sunkumus įveiktume, kad kultūros įstaigoms negrėstų podukros lemtis.

Kitame – komunikacijos pakomisyje apžvelgiami beveik visi pagrindiniai Respublikos laikraščiai ir  žurnalai. Be informacijos apie Rytų Lietuvą, pradėta rinkti informacija apie Šiaurės Lietuvos regioną. Pagrindinė šio regiono problema – ekologija. Taip pat sukaupta medžiaga apie Karaliaučiaus krašte gyvenančius lietuvius.

Sukaupta ir apibendrinta informacija perduodama masinėms informacijos priemonėms – spaudai, radijui, televizijai. Iki 1992 metų gruodžio mėn. perduota 69 informacijos ELTAI, laikraščiams, radijui ir televizijai, surengtos spaudos konferencijos. Trakuose organizuotas Rytų Lietuvos laikraščių redaktorių pasitarimas dėl regionų problemų bei sunkumų, išleidžiant dvikalbius-trikalbius laikraščius.

Komisijos iniciatyva organizuoti sociologiniai tyrimai. Jų tikslas – išsiaiškinti Rytų Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas, jų poreikius, pažiūras.

Talkinta Lietuvos televizijai rengiant problemines laidas apie mokytojus, atvykusius dirbti iš tolimesnių respublikos rajonų.

Nuolat kaupiama ir sisteminama medžiaga apie bendrojo lavinimo mokyklas, moksleivius, mokytojus. Parašyta per 18 straipsnių, skirtų Rytų Lietuvos švietimo problemoms Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Švenčionių rajonų, respublikos spaudoje.

Moraliai ir materialiai remiami lietuviai, gyvenantys už Respublikos ribų. Meno saviveiklos kolektyvai koncertavo Murmanske, Igarkoje ir kt. Nepamirštami ir arčiau – Baltarusijoje, Estijoje, Karaliaučiaus krašte, Latvijoje, Ukrainoje gyvenantys. Kaupiami lietuviškų knygų fondai jų bibliotekoms, lietuviškoms mokykloms, klasėms, fakultatyvams.

(…) Sistemingai renkama medžiaga apie ukrainiečių – lietuvių tarpusavio santykius, kaupiami duomenys apie Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius ir lietuvius, gyvenančius Ukrainoje, organizuojamos laidos per Lietuvos televiziją ukrainiečių kalba, įsteigtos ukrainiečių sekmadieninės mokyklos Vilniuje, Klaipėdoje, Jonavoje, Visagine, talkinta atidarant Lietuvos Respublikos  ambasadą Ukrainoje.

Nuolat bendraujama su Baltijos šalių ukrainiečiais, besikreipiantys piliečiai konsultuojami pilietybės, migravimo į Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją klausimais…

Siekdama parengti pasiūlymus dėl bendradarbiavimo pagrindų su kaimyninėmis šalimis ir bendradarbiavimo krypčių, Komisija organizavo susitikimus su Baltarusijos, Sankt Peterburgo ir Kaliningrado srities deputatais bei kitais pareigūnais. Bendradarbiaujant su Kaliningrado krašto administracija, pasiekta, kad Nemano (aut. past. – Ragainės) ir Nesterovo  (aut. past. – Stalupėnų) vidurinėse mokyklose atidaryta po vieną lietuvišką klasę, Kaliningrade (aut.past.– Karaliaučiuje) bandoma įsteigti lietuvišką vaikų darželį. Organizuotas Lietuvos ir Kaliningrado srities verslininkų susitikimas ir susitarta dėl palankesnių sąlygų Lietuvos verslininkų veiklai šioje srityje.

Teikta nemažai pasiūlymų Vyriausybei, Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo, Užsienio reikalų ministerijoms.

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (II)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (III)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (IV)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (V)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VI)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VII)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VIII)

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (IX) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt

Manau, kad  ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių. 

Asmeniniame archyve pavyko aptikti Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms  išnagrinėti darbo ataskaitos kopiją. Manau, kad skaitytojui bus įdomu, kas gi vyko Rytų Lietuvoje, paskelbus Nepriklausomybę  ir ką tuo metu veikė viena iš Vyriausybės institucijų  – Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms  išnagrinėti (aut. pastaba – toliau Komisija).

1990 m. liepos 6 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo  nutarimu Nr.1-355 buvo įsteigta Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (pirmininkas Romualdas Ozolas).

Pagrindinis komisijos darbo uždavinys buvo labai sudėtingu Nepriklausomybės metu dalyvauti sprendžiant Rytų Lietuvos integravimosi į visos Lietuvos gyvenimą klausimus. Iš pat pradžių Komisija laikėsi nuostatos, kad Rytų Lietuvos problemos nėra vien tautinės, o kad jos istoriškai sąlygotos ilgalaikio Rytų Lietuvos atskyrimo nuo visos Lietuvos gyvenimo.

Vadovaudamasi šia nuostata, Komisija ir jos pasitelkta ekspertų grupė parengė ir 1990 metų gruodį įteikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai išvadas dėl padėties Rytų Lietuvoje. Dabar jau galima konstatuoti, kad šios išvados daugeliu atvejų tapo tolesnio Vyriausybės ir Respublikos valdžios institucijų darbo Rytų Lietuvoje gairėmis. Į jas buvo atsižvelgta rengiant Pilietybės, Tautinių mažumų, savivaldos, Švietimo ir kitus įstatymus bei poįstatyminius aktus, įgyvendinant valstybės politiką.

Bet svarbiausias komisijos nuopelnas yra tas, kad ji buvo viena iš veiksnių, įtakojusių, kad Lietuvoje nebuvo pakartotas Gagaūzijos variantas, kad įtampa Rytų Lietuvoje neperaugo į jėgos panaudojimą.

Tik atsikūrus jaunai Lietuvos Respublikai,  jos valstybinės struktūros dar nepajėgė kontroliuoti padėties šiuose rajonuose, todėl Komisija ir jos darbo grupė itin didelį dėmesį  skyrė operatyviai veiklai. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Sniečkuje (dab. Visaginas) įvairiais būdais buvo kurstomos separatistinės nuotaikos, veikė Lietuvos Respublikai priešiškai nusiteikusios organizacijos, turėjusios  didelės įtakos rajonų tarnyboms. Itin stipri buvo KP veikla, nemažą poveikį turėjo ir organizacijos, kurių centrai buvo Lenkijoje. Todėl Komisijos nariai ir darbo grupės žmonės nuolat stebėdavo, kaip įvairaus pobūdžio posėdžiuose ir pasitarimuose, vykusiuose Vilniaus, Šalčininkų rajonuose bei Sniečkuje, buvo sukonstruota ir pradėta įgyvendinti nacionalinės teritorinės autonomijos samprata. Nuolatinis dalyvavimas įvykių sūkuryje leido Komisijai laiku įsikišti į perversmo organizavimą, informuoti atitinkamas dar tik besikuriančias valstybės  instancijas ir siūlyti poveikio priemones.

Komisija parengė pasiūlymų ir įstatymų pakeitimo projektą, kad laiku būtų įvestas tiesioginis valdymas Vilniaus, Šalčininkų rajonuose bei Sniečkuje, sutelkė kadrus valdymui įgyvendinti. Rinkimai į rajonų tarybas 1992 m. lapkričio 22 d. parodė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojai iš esmės pritaria Vyriausybės Įgaliotinių vykdomai politikai, nes neaktyviai  (daug kur mažiau negu trečdalis) dalyvavo rajonų tarybų rinkimuose.

 (…) Komisija surinko ir pateikė daug medžiagos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios  Tarybos Informacijos centrui dėl Lietuvos sienų su Baltarusija, Rusija (Kaliningrado sritimi). Komisijos rūpesčiu nuolat teikiama papildomų duomenų valstybinėms derybų su Rusija, Baltarusija, Lenkija delegacijoms. Komisija pateikė duomenų apie lietuvius, gyvenančius tose valstybėse, jų gyvenimą, tų valstybių  įstatymų nesilaikymo atvejus.

(…) Žinota, kad Rytų Lietuvoje daug opių švietimo problemų. Įsigaliojus Švietimo įstatymui, daug funkcijų perėmė savivaldybės. Viena kultūros ir švietimo ministerija buvo nepajėgi jų išspręsti. Komisija daug prisidėjo ir kuriant Švietimo įstatymą, ir rūpinantis mokytojų kadrais bei jų buitimi, pateikė nemažai pasiūlymų dėl mišrių mokyklų išskyrimo.

 (…) Komisija daug dėmesio skyrė valstybinės kalbos klausimams. Laikydamasi nuostatos, kad jos nemokėjimas yra Rytų Lietuvos integravimosi į visos Lietuvos gyvenimą stabdys, pateikė įstatymo ir keleto nutarimų dėl valstybinės kalbos ir jos įgyvendinimo terminų projektus, pasiūlė Vyriausybei, kaip turėtų būti testuojami Lietuvos kitakalbiai, dirbantys valstybinėse organizacijose. Šių pasiūlymų  pagrindu buvo priimti įstatymai ir  nutarimai…

 Tai, kad Rytų Lietuvai buvo nepakankamai teikiama visuotinės ir regioninės informacijos, paskatino ją įsteigti Rytų Lietuvos televiziją, kuri dažnai buvo vienintelis informacijos pateikėjas Rusijos ir Lenkijos televizijos programas žiūrintiems Rytų Lietuvos gyventojams.

Komisija prisidėjo steigiant alternatyvius prokomunistiniams leidiniams laikraščius ,,Šalčia“ ir ,,Vilnia“, leidžiamus trimis kalbomis. Informacijos stoka juntama ne tik apie Rytų Lietuvą, bet ir apie praeitį, todėl Komisijos rūpesčiu organizuota istorijos knygų apie Rytų Lietuvą leidyba.

(…)Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1992 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 1-2357 reorganizavo Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti į Valstybinę regioninių problemų komisiją  (VRPK). 4  jos  pakomisijai rūpinasi  opiausiomis atskirų Lietuvos regionų bei etninių žemių problemomis.

Rytų Lietuvos kultūra ir švietimas

Lietuvos Respublikos Vyriausybei  pateikti pasiūlymai dėl Rytų Lietuvos švietimo būklės gerinimo, kurių pagrindu:

Kultūros ir švietimo ministerija priėmė Rytų Lietuvos švietimo programos metmenis;

Priimti trys Vyriausybės nutarimai dėl mokytojų buitinių sąlygų gerinimo ir atlyginimų sutvarkymo, dėl važinėjimo į darbą išlaidų apmokėjimo kaimo ir miesto tipo gyvenviečių  mokytojams, dėl tarnybinių atlyginimų jauniems specialistams pedagogams, vykstantiems dirbti į Rytų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas;

Įsteigta pedagogų, reikalingų Rytų Lietuvos mokykloms, paieškos grupė;

Pasirūpinta stipendijų fondu pedagogams neakivaizdininkams, pasiruošusiems dirbti ar jau dirbantiems Rytų Lietuvoje;

Pateikti pasiūlymai, kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose  atskirti mišrias mokyklas;

Parengė alternatyvius veikiančių lietuvių kalbos mokymo centrų  nuostatus, kuriais pasinaudota steigiant reorganizuojamą Lietuvių kalbos mokymo centrą;

Parengė pasiūlymus dėl Tautinių mažumų įstatymo 4-ojo str. pakeitimo;

Dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos kalbos įstatymo projektą, kuris pateiktas LR Seimui svarstyti;

Talkino Lietuvos radijui ir televizijai rengiant problemines laidas apie mokytojus, atvykusius dirbti į Rytų Lietuvą iš tolimesnių respublikos vietų;

Organizavo televizijos laidas apie valstybinės kalbos mokymo problemas Rytų Lietuvoje  ir kt.

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (II)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (III)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (IV)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (V)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VI)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VII)

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VIII) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Zarasai, www.voruta.lt

Kur tik lietuvio nebūta: Ispanija, Portugalija, Italija, dabar jau ir Egiptas su piramidėmis, krokodilais, Amerika, Australija su kengūromis, žavimasi Juodkalnija ir jos kanjonais, bet ar gerai pažįstamas ir pajaustas savo gimtosios šalies grožis? Gamta: miškai, pelkės, raistai, ežerai, senoviniai dvarai, pilys…

Zarasai. Legenda byloja, kad milžinų šeimoje augo milžiniukas Azerasas. Kaip ir visus vaikus, tėvai jį mylėjo, o jis, kaip ir daugelis vaikų, mėgo žaisti, ypač slėpynių. Na, ir nuklydusį tėveliai šaukdavę: Azerasai, Azerasai, Azerasai, o  besikartojantis aidas nukasdavęs truputėlį iškraipydavęs ir palikdavęs: Zarasai, Zarasai Zarasai… Tokia šio miesto vardo kilmė pagal legendą, o žymusis Lietuvos kalbininkas Kazimieras Būga  sako taip: „sėlių kalboje žodis ežeras greičiausiai buvo tariamas kaip ezeras ar ezaras. Iš šio žodžio sudarytas ežero vardas *Ezerasas ar *Ezarasas (su priesaga -asas, plg.: Svėdasas, Bradasas, Laukesas), o iš ežero vardo daugiskaitos kilo gyvenvietės (vėliau – miesto) *Ezerasai ar *Ezarasai. Sėliams išnykus, nutrūko ir etimologinis ryšys tarp bendrinio žodžio ir vietovardžio. *Ezarasai lietuvių lūpose virtę į *Azarasai galiausiai sutrumpėjo iki formos Zarasai“.                  

Anksti kėlę skubame ežerų krašto (suskaičiuota, kad čia esama daugiau nei  300 ežerų ir ežerėlių bei  didžiausias  Lietuvos ežeras – Drūkščiai) link. Lydi prie kelio susigūžusios kai kur gyvenimu tryškusios trobelės ir naujai gyvenimui pakilę jau ne medinukai, bet mūrinukai. Besigrožint ryto panorama, ir savivaldybės pastatas pasirodo, o jį puošia herbas, kurį sudaro auksinė saulė, mėlyname lauke mistinė sidabrinė elniažuvė (sidabrinė būtybė – stirnos (elnio) galva) bei žuvies kūnas. Herbo apatinėje dalyje, juodame lauke matomas lankstytas sidabrinis kalavijas, kurio smaigalys atgręžtas į kairę pusę. Taip  atskleistas Zarasų krašto gamtos grožis, ir kovų už laisvę istorija. Herbo etaloną dar 1968 m  sukūrė  dailininkas, heraldikos, grafikos ir tapybos istorinių technikų tyrinėtojas, kūręs pirmuosius atgimusios Lietuvos pinigus, pašto ženklus, miestų herbus, ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Raimondas Miknevičius (1937 m. 06 13 – 2019 m. 11 13). Pažymėtina, kad kiekvienas herbe vaizduojamas simbolis, forma, netgi atspalvis turi savitą reikšmę. Mėlyna spalva simbolizuoja ne tik nuostabius krašto ežerus ir upes, bet ir teisybę, ištikimybę, auksinė saulė – visuotinę šlovę, kuri pasiekiama išaukštinus protą, mistinė būtybė – dorą, didžiadvasiškumą, taiką ir harmoniją. Juodame lauke esantis sidabrinis kalavijas simbolizuoja ne tik krašto žmonių kovas už laisvę, bet ir amžiną, nekintamą teisingumą (aut. past. – Vikipedija).

Šie tiek patikslinus, herbas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas 1996 m. kovo 7 d. Šis herbas – vienas geriausių Lietuvos heraldikos kūrinių.          

O ryte, namuos nespėjus užkąsti, jau laukia labai anksti duris atveriąs ,,Gintaro Sino“ restoranas:  maloniai jau tarpduryje pasitikusi padavėja  pasiūlo stalelį su įspūdingu vaizdu į žalumą ir įteikia valgiaraštį, kuriame matai karštus ir šaltus patiekalus bei jų kainas: antai kavos  – nuo 2 iki 3 eurų, desertų nuo 2 iki 4,5 eurų, karštų patiekalų (vištiena kiniškai, žuvies kepsneliai su sūriu, bulviniai  blynai su lašiša,,,)  nuo 4 iki 8,5 eur.

Lyg ir sotūs patraukiate įdomiu keliu į labai įdomią vietą: įdomus kelias – tai 1830- 1836 metais nutiestas kelias Kaunas – Daugpilis. Šis kelias buvo  pagrindinis Carinės Rusijos pašto kelias (aut. past. – Peterburgo-Varšuvos kelio dalis). Tai datai pažymėti  iškilęs 11,1 m. aukščio paminklas obeliskas (skulptorius Peter Šteinleller: ant cokolio ŠV fasado pirmo tarpsnio pritvirtintos ketaus lentelės su išlietais įrašais rusų kalba, kairėje pusėje: ,,ПЕТРЪ ШТЕИНКЕЛЛЕРЪ”, dešinėje pusėje: „ЖАРКИ”, ant obelisko ŠV fasado pritvirtinta nauja metalinė lentelė su įrašu lietuvių kalba: ,,1830-1836 m. nutiestam keliui /KAUNAS- DAUGPILIS”.

Truputį parymoję prie paminklo, traukiate į gal mažai kam žinomą vietą – tai Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo  vieta. Pasitikusi informacinė lenta teigia, kad Švč. Mergelė Marija Lietuvoje apsireiškė 31 kartą. Susipažįstate su  vietų, kuriose jos apsireikšta, sąrašu:

Kitos vietos

• Kadagynas (Kretingos raj.): nuošalioje vietoje pastatyta Erškėtyno koplyčia.
• Kulautuva (Kauno raj.): pastatyta rodyklė „Marijos apsireiškimo vieta“ prie Pušyno ir L. Ivinskio g. sankryžos.
• Lepšiškė (Raseinių raj.): nuošalioje vietoje pastatyta Lepšiškės koplyčia.
• Palazduonys (Kauno raj.): miške trykšta Palazduonio šaltinis, pastatyta koplytėlė.

O mes – Kvintiškių Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietoje prie Ilgio ežero. Pasakojama, kad 1968 m. priešpaskutinę birželio mėn. dieną du jaunuoliai Juozas Kriauklys ir Albina Skvarčinskaitė vidurnaktį vyko namo ir prie Ilgio ežero staiga išvydo švytinčią šviesą, privažiavę arčiau išvydo ant stulpelio nepaprasto grožio merginą. Apsirėdžiusi buvo ilga balta suknele, pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką ji buvo prisidėjusi prie širdies … Paaugliai išsigando ir nuvažiavo tolyn.  Vėlėliau Albina apie šį įvykį  papasakojo zakristijonui, o jis Imbrado klebonui Jonui Jatuliui. Netrukus sužinojo visi parapijiečiai, kad tai buvo stebuklas.  Po kurio laiko mergina susapnavo tą pačią jauną moterį. Ji paklausė, kodėl mergina niekam nepasakoja apie matytą vaizdą. Apie regėjimą sužinojęs Imbrado parapijos klebonas kunigas Jonas Jatulis pritarė, kad tai buvo Mergelė Marija. Žmonės patikėjo šios vietos šventumu. Dabar greta mūsų galėjai išgirsti lenkiškai, rusiškai, baltarusiškai, latviškai kalbančiųjų balsus. 

Teigiama, kad Ilgio ežero vanduo (ypač šioje vietoje) turįs gydomųjų savybių. Ir atvykusieji, pasisėmę jo, išsiveža namo. Primintina, kad kiekvienų metų birželio 30 dieną Apsireiškimo vietoje, prie Ilgio ežero, galima  dalyvauti šventėje, skirtoje Švč. Mergelės Marijos garbei.     

Netoliese ir koplyčia, savo forma primenanti  popiežiaus mitrą, Jos garbei pastatyta: 2014 m. vasarą (juk kažkada vasarą Ji ir apsireiškė) pašventino vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.     

Palikę koplyčią ir Ilgio ežero pakrantę, pasukame į vietą, kurios visame pasaulyje neaptiksi: Stelmužės ąžuolo link. Pasitinka medinė bažnytėlė, o šalia jos – įžymybė, Europoje, o ir pasaulyje, garsi savo amžiumi: apie pusantro tūkstančio ar du tūkstančiai metų, į aukštį besistiebianti 23 metrais, ties žeme gumbuoto storio kamieno apimtis – 13,10 metrų. Jis – Stelmužės ąžuolas – matęs visokių negandų: karų, audrų, bet paramstytas, įvairiomis stipriomis virvėmis suraišiotas, išdidžiai pakėlęs šakas lyg rankas, stipriai šaknimis įsisiurbęs į savo žemę, laikosi. Kai kas linkęs manyti, kad jo dreve galima pasiekti požemio karalystę. Deja, viršūnės nepamatysi, sakoma, kad kažkada baudžiauninkai ja užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis nepravažiuotų. Čia pat ir medinė Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia  įdomi tuo, kad  pastatyta nepanaudojus nė vieno vinies (tik durų lentos sutvirtintos vinimis), viduje – baroko formų altorius ir sakykla, pasipuošusi  bareljefais, horeljefais, unikaliomis medžio drožybos skulptūromis.  Greta įspūdinga XVIII a. varpinė, o joje  – 1889 m. Rygoje pagaminto ir kolekcininko Ramučio Petniūno padovanotas varpas.  Po bažnyčia išmūrytuose rūsiuose ilsisi Stelmužės dvaro šeimininkai.

Išėję iš bažnyčios ir varpinės, nusileidę žemyn, prieiname kioskelį, kviečiantį atsigaivinti… Kuo? Ogi gilių kava, šimtus metų menančio ąžuolo gilių kava.  Nenusakomas skonis… Ir dar… Gilių pyragu, gilių duona…            

Vėlų vakarą gali aplankyti pačius Zarasus arba pasukti Daugpilio link. Pasirenki antrą variantą: suki į ,,braliukų“ kraštą. Apie jį … kitąkart.

The post Būta daug kur, o ar gerai pažinta sava šalis? (I) appeared first on Voruta.

Manau, kad  ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių. 

1993 m. liepos 13 d. adresavome laišką Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministrui D. Trinkūnui ir Seimo švietimo, kultūros  ir mokslo pirmininkui B.Genzeliui, kuriame rašėme:  ,,Lietuvos švietimo koncepcijos projektas ir 1992 12 22 d.  Lietuvos Respublikos kultūros švietimo ministerijos kolegijos nutarimas Nr. 76, pritaręs tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos   švietimo sistemą nuostatoms, mažai dėmesio teskiria Rytų Lietuvos švietimui, ypač šio regiono lietuvybei palaikyti, todėl Valstybinės regionų komisijos organizuota darbo grupė, atsižvelgdama į esamą situaciją, parengė Lietuvos švietimo koncepcijos papildymą (aut. past. – toliau Papildymas) Rytų Lietuvos švietimo klausimais.

Prašome galutinai priimant Lietuvos Respublikos švietimo koncepciją, įtraukti į ją mūsų Papildymus“ (pasirašė komisijos pirmininkas R. Ozolas).

Sudaryta darbo grupė  – G. Boguslauskienė – Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos mokytoja, P. Gaučas – Vilniaus universiteto Kartografijos laboratorijos vyriausiasis redaktorius, L. Grumadienė – Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslinė bendradarbė, filologijos mokslų kandidatė, A. Kairys – Valstybinės regioninių problemų komisijos tarnybos referentas, A. Masaitis – Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos direktorius, G. Ručinskienė – Vilniaus rajono Maišiagalos vidurinės mokyklos mokytoja – parengė minimąjį Papildymą.

Bendroji jo dalis teigia:

„1. Mokykla –  tautos Ir valstybės ateitis. Kokiomis idėjomis vadovausis švietimo politika, tokia bus ir mūsų valstybė.

Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, sudarius sąlygas ugdyti tautinių mažumų mentalitetą, būtina imtis priemonių sustabdyti lietuvių nutautinimo procesą Rytų Lietuvoje, kuri grėsmingai plečiasi jau keli šimtai metų.

Šiame krašte buvo vykdoma intensyvi lenkinimo, rusinimo politika, ypač agresyvi lenkų okupacijos ir sovietmečio metais (….).

Ugdant Rytų Lietuvos jaunimo tautinę savimonę, remtinasi visapusišku šio krašto istorijos pažinimu, nutautinimo proceso atskleidimu, savo šaknų suvokimu, baltiškosios kultūros savimone.

Valstybinė švietimo politika turi atgaivinti lietuvybę Rytų Lietuvoje.

 2. Atsižvelgiant į Rytų Lietuvos kultūrą ir kalbų vartojimą, būtina skirti ypatingą dėmesį šio regiono švietimui ir valstybinės kalbos mokymui, todėl:

3. Rytų Lietuvoje mokant trimis kalbomis, esant trigubai daugiau mokyklų ir mokytojų, švietimo tinklams reikia 2-3 kartus daugiau lėšų negu kituose rajonuose.

4. Dvikalbes – trikalbes mokyklas atskirti.

5. Aukštosiose pedagoginio profilio mokyklose ruošti mokytojus tikslingai (sutartys, geros stipendijos, tinkamas nuteikimas), dėstyti Rytų Lietuvos istorijos ir kultūros kursą.

6. Skelbti konkursus kuo įvairiausių lygių lietuvių kalbos programoms ir vadovėliams rengti, nes šio regiono vaikų lietuvių kalbos mokėjimas nevienodas.

7. Komplektuojant mokyklų bibliotekų fondus, laikytis Kultūros ir švietimo ministerijos nurodymų dėl privalomosios ir rekomenduojamosios literatūros.

8. Visų tipų mokyklose turi būti naudojama valstybinė simbolika.

 2. Norint, kad mokytojai (ypač jaunieji) vyktų į šį regioną, būtinos kai kurios lengvatos:

1.1. Važinėjimo į darbą apmokėjimas.

1.2. Jauniesiems specialistams mokami atlyginimai kaip mokytojams, turintiems 4 metų pedagoginio darbo stažą.

1.3. Mokėti 60  MGL įsikūrimo pašalpas.

1.4. Suteikti mokytojams neatlygintinai žemės sklypus ir lengvatinius kreditus gyvenamiesiems namams statyti.

 3. Visų pakopų tautinių mažumų mokyklose naudoti Švietimo ministerijos patvirtintas vienodas programas ir vadovėlius.

3.1. Tautinių mažumų mokyklose dėstyti Lietuvos istoriją, geografiją, kūno kultūrą, civilinę saugą  ir kt. valstybine kalba.

3.2. Tautinių mažumų mokyklose dirbantys mokytojai turi turėti valstybinės kalbos mokėjimo III kategoriją, suteikiančią galimybę kai kuriuos dalykus dėstyti valstybine kalba.

3.3 Baigęs mokyklą, mokinys valstybinę kalbą turi būti išmokęs taip, kad toliau galėtų ja studijuoti.

3.4. Profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose visus specialistus ruošti valstybine kalba.

3.5. Rytų Lietuvoje turi būti sudarytos galimybės visiems bet kurios tautybės vaikams mokytis valstybine kalba, t.y. ne toliau kaip už 5 km  turi būti tokia pradžios mokykla. Nevalstybine kalba mokyklos (valstybinės ar privačios) gali būti šalia jau esančių valstybine kalba dirbančių mokyklų.

3.6. Kitakalbėse mokyklose įtraukti Tėvynės pažinimo pirminį kursą  nuo pirmųjų klasių.

3.7. Ikimokyklinėse įstaigose, tėvams pageidaujant, ugdyti valstybinės kalbos įgūdžius.”

Prie PAPILDYMŲ pridėjome  ir PRIEDUS;

Moksleivių skaičius Rytų Lietuvos (Ignalinos, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Vilniaus r.) mokyklose 1990/1991, 1991/1992, 1992/1993 m.m. mokinių skaičius lenkų mokomąja kalba mokyklose (klasėse); Rytų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų skaičius; pamainingumas pradinėse, pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose  1993 m.m. pradžioje; mokinių skaičius  pagal dėstomas kalbas 1992/1993 m.m.; mokinių skaičiaus dinamika (grafinis pavaizdavimas); pagrindinių specialybių mokytojų, dėstančių atskirus dalykus, paskirstymas.

Taigi, mūsų PAPILDYMUS papildėme svaria įrodomąja medžiaga.

Malonu prisiminti, kad  jau kitą dieną PAPILDYMAMS oficialiu raštu  pritarė Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (pirmininkė R. Hofertienė), šiek  tiek vėliau – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (pirmininkas  dr. A. Rosinas) ir kt.

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (II)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (III)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (IV)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (V)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VI)

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VII) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt

Manau, kad  ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių. 

Vieną iš lankymosi Šalčininkuose dieną priėjau prie netoli savivaldybės esančio spaudos kioskelio ir pamačiau man niekad nematytą žurnalą. Jo pavadinimas suintrigavo. Į mane žvelgė „Rota”: iš lenkų kalbos išvertus, tai būtų priesaika. Nusipirkęs ir atidavęs vertėjui, sužinojau, kad „Rota” leidžiamas Lenkijoje ir įvairiais būdais (1. siunčamas tiesiog iš Lenkijoje įsikūrusios organizacijos  Fundacja „Oswiata Polska za granicą” (adresas: Warszawa 45, skryt. poczt. 26: iš ten gaunama ir kita Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijai nežinoma literatūra, 2. direktoriaus H. Fiodorovič teigimu, du kartus per metus po 3-4 egz. mokyklos gauna tiesiog iš respublikinės „Macierz szkolna na Litwie” – šie žurnalai yra mokyklų bibliotekose ir jais gali naudotis skaitytojai, 3. Šalčininkų 3-osios vid. m-klos direktoriaus teigimu, juos skirsto ir nemokamai įteikia mokykloms rajono švietimo skyrius) plūsta į mokyklas veltui (kioskelyje jo kaina 20 centų). Taigi, „Rota” skirta už Lenkijos sienų gyvenantiems mokiniams, tėvams ir jaunimui. Šiame žurnale Vilniaus kraštas traktuojamas kaip  atplėštas nuo rotijos (aut. past. – motinos) (1992, Nr.1, 77 psl.).

Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti Pakomisijo posėdyje šiuo atveju domėtasi nuodugniau, prisimintas ir Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas Jan Mincewicz bei jo kalba, pasakyta Polonijos ir užsienio lietuvių lenkų suvažiavime Krokuvoje: „Didelė lenkų dalis,  gyvenanti už rytinės sienos, niekuomet iš Lenkijos neišvažiavo. Tai ne jų kaltė, kad staiga atsidūrė už Motinos sienų,  (1992, Nr. ¾, 70 psl.)”. Minėto suvažiavimo dokumentuose, paskelbtuose „Rotoje”, pasakyta, jog Lenkija  priversta nuo jos nepriklausančių sutarčių atsisakyti  „dalies savo istorinės teritorijos” (ten pat, 73 psl.). Ir ne vienoje kitoje „Rotos” vietoje tęsiama ta pati revanšizmu atsiduodanti dainelė (…). Tais „regionais” straipsnyje vadinami buvęs okupuotas Vilniaus kraštas, Vakarų Baltarusija, ir Vakarų Ukraina.  „Taigi, „Rotoje” reiškiami revanšistiniai kėslai, ir todėl šis leidinys neturėtų būti platinamas Lietuvoje ir ypač jos mokyklose“ – toks buvo Pakomisijo verdiktas. 

Na o Švenčionių r. Magūnų lenkiškoje nepilnoje vid. m-kloje aptikome ir tokį štai „šedevrą”: Wojciecho Jerzo Podgorskio knygą  „Skąd nasz rod” (aut. past. – „Iš kur esame kilę”), kurią išleido Lenkijos respublikos edukacijos ministerija. Knygelėje išspausdintos lenkų dainos, turinčios ,,himnų“ reikšmės. Be kitų dainų yra ir „Piesn Wolnosci” (aut. past. – „Laisvės daina”). Ji, išvertus į lietuvių kalbą,  prasideda štai taip: „Išsklaidyti po visą pasaulį/Vargšai lenkai vaikai./Tačiau susibūrėm/Viename ginkluotame ratelyje.“ Priedainis  po kiekvieno posmo: ,,Žygiuokite, žygiuokite, lenkai,/Žygiuok, narsi tauta,/Pailsėsime po savo darbo/Tėvų sodyboje”.  Trečias posmelis: „Pereisim Lietuvą,/Pasiganysim Kijeve,/Žiemą, gerdami vyną/Apsistosim Krokuvoje”. Ketvirtas posmas: „O nuo Karpatų puiki daina/Sieks net iki Dauguvos,/ Vesk mus, vade, vesk į garbę,/Vade mūsų vienintelis!”. Visiškai suprantama, ko siekė Lenkijos liaudies edukacijos ministerija, platindama tokio pobūdžio „himnus” Lietuvos lenkiškosiose mokyklose…

Eišiškių 1-ojoje vidurinėje mokykloje aptikta Stanislawo M. Jankowskio knyga „Strzaly pod więzenism” (aut. past. – „Šūviai prie kalėjimo”), kurioje aprašyti įvykiai, besisiejantys su Vilniumi (str. „Vilniuje pačiame vidurdienyje” ir „Vakarienė „Swojako” garbei”). Straipsniuose, kur tik paminimas lietuvis, jis būtinai vaizduojamas kaip lenkų priešas, lietuviškai kalbantys pravardžiuojami „kalakutais” (94 psl.), tyčiojamasi iš Plechavičiaus rinktinės vyrų. Minimoje knygoje pasigardžiuojant aprašyta, kaip niekšiškai pasielgta su lietuviais, patekusiais į Armijos krajovos  nelaisvę: „Nuginklavus ,,legionierius”, jie nurengiami iki apatinių kelnių, rūpestingai nufotografuojami iš visų pusių ir vienose tik apatinėse kelnėse išleidžiami į Vilnių, kur savo išvaizda džiugina lenkų akis“ (95 psl.).

Apie tai kalbėta Kultūros ir švietimo ministerijoje 1993 11 16 d., dalyvaujant ministro pavaduotojai Marijai Barkauskaitei, Ugdymo turinio departamento viršininkei prof. Vandai Zaborskaitei, specialistams, atsakingiems už Vilnijos švietimą, mūsų Pakomisijo nariams.

Ar nuslūgo nepageidaujamos literatūros ,,tiekimas“ šio krašto mokykloms, sunku pasakyti, nes užklupo kiti darbai.

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (II)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (III)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (IV)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (V)

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (VI) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt

Manau, kad  ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių. 

Asmeniniame archyve aptikau mano įrašytą pokalbį  su ,,Rytsalio“ stovyklos vadovu Romu Vorevičiumi.  Tai būta  1993 metų vasarą Klaipėdoje. Prieš 31 -erius metus…

Prašyčiau papasakoti apie tokių stovyklų  (aut. pastaba – ,,Rytsalio“ stovyklų) atsiradimo istoriją?

Romas Vorevičius  (toliau – R.V.).

„Vilnijos” draugijos Mokyklų skyriuje  (aut. past. – Valstybinė regioninių problemų komisija glaudžiai bendradarbiavo su „Vilnijos” draugija) buvo išanalizuota visa, kas siejasi su Rytų Lietuvos mokyklomis bei jų moksleiviais. Prieita prie išvados, kad kai kurias problemas sprendžiant, galėtų talkinti ir visuomeninės organizacijos. Viena tokių problemų – prasmingas vasaros poilsis. Juk ne paslaptis, kad jis dabar brangus, ir reta šeima gali, tarkim, už 15-os dienų poilsį ,,pakloti“ 180 – 200 litų. Mūsų gi moksleiviai poilsiauja nemokamai.

O koks tokių stovyklų tikslas?

R.V.

Be abejo, visuomeninė ir dar nemokama stovykla negali tenkinti kelių šimtų moksleivių norų. Moksleivių parinkimo prerogatyva priklauso rajonams. Į pirmąją stovyklą rinkosi geriausiai mokantys lietuvių kalbą, į antrąją – norintys ją tobulinti ir nuodugniau pažinti Vakarų krašto kultūrą, istoriją. Šiemet – dubliuojame praėjusius metus, taigi tarp stovyklautojų buvo ir ne vienas rusų, lenkų dėstomąja kalba mokinys.

Tikslas – visų pirma, parodyti Lietuvą Rytų Lietuvos moksleiviams: juk daugelis jų nėra buvę toliau Vilniaus,  savo ar gretimo  rajono centro. Kita vertus, lietuviškoje aplinkoje  (stovykloje ir už jos ribų bendraujama tik valstybine kalba) tobulėja jų šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžiai, be abejo, geriamas saulėtos jūros oras, jodu užgrūdinama sveikata…

Jūs kelis kartus prasitarėte, kad stovykla nemokama. Tai iš kurgi lėšos?

R.V.

Šįmet padėjo Ignalinos ir Šalčininkų  bei Vilniaus rajonų savivaldybės, ,”Vilnijos” draugija, Klaipėdos valstybinė naftos įmonė ,,Nafta“ (generalinis direktorius p. Martynas Gusiatinas).

Paprastai stovyklautojų nuotaika labai priklauso nuo tų, kurie, negailėdami savo atostogų, dirba su jais. Taigi, kas tie vyresnieji draugai?

R.V.

Mūsų stovyklos kontingentas – 9 – 11 kl. mokiniai. Tai daug žinantys ir dar daugiau norintys sužinoti žmonės. Turėdami tai galvoje, prašėme talkinti jau ne kartą stovyklose dirbusius ir vaikų pamiltus mokytojus. Pavaduoti man sutiko Bronė Digimienė iš Vilniaus, Stasė Černiauskienė iš Visagino.

Teko girdėti, kad moksleiviai daugiau negu patenkinti jų darbu. Primintina, kad jie dirbo beveik nemokamai.

Taigi, organizaciniai darbai buvo atlikti sostinėje, o kaip sekėsi Klaipėdoje?

R.V.

Klaipėda mus pasitiko giedru dangumi, karštais saulės spinduliais. Svarbiausia, kad mūsų laukė 2-ojoje internatinėje mokykloje direktorė Ina Rybakova ir visi, kurie žinojo, kad mes atvyksime.

Klaipėdos spaudoje teko skaityti, kad stovyklos programa – prisodrinta. Ar iš tiesų pavyko realizuoti tai, kas buvo numatyta.

R.V.

Netgi su kaupu. Pirmiausia, stovykloje buvo bendraujama tik lietuvių kalba. Jos galėjo mokytis – kiek tai įmanoma per 15-a dienų – rusų, lenkų dėstomąja kalba moksleiviai. Apstu renginių. Bene įdomiausia viktorina ,,Sudrausmink žodį, kad netektų dėl jo tau rausti“. Sunkoka buvo varžytis Šalčininkų komandai su Visagino  ir Vilniaus rajono moksleiviais, tačiau, visų nuostabai , šalčininkiečiai nugalėjo. Visi suprato, kad gimtoji kalba  (šiuo atveju – lietuvių), įdėta lūposna, turi būti skambi, žodinga ir, svarbiausia, taisyklinga). Manau, kad atvažiavę į Visaginą, Šalčininkų moksleiviai ištars jį VIsaginas, o VIsagino, atvykę į ŠaLčininkus, įvardins juos ŠaLčininkai. Ir vieni, ir kiti, ir treti žodį  Klaipėda kirčiuos KlaIpėda…

Tikriausiai, kaip ir buvo numatyta, lankėtės muziejuose ir kitur.

R.V.

Pabuvota visuose Klaipėdos muziejuose: Jūrų, Laikrodžių, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir jo padalinyje Kalvystės muziejuje, Paveikslų galerijoje, pasiekta ir Palanga: gėrėtasi  gintaro lobiais, pajusta Baltijos jūros bangos šiluma, rymota Birutės kalne ir pačių pasakoti padavimai apie šią vietą.

Jūrų žvejybos uosto viršininko D.Bružo dėka buvo leista susipažinti su plaukiojančios bazės ,,S. Girėnas“ darbu. Pamatytas ne tik denis, bet it triumai, sudėtingas mašinų skyrius, žuvų apdorojimo cechas. Kitą dieną, Klaipėdos kultūros skyriui remiant (viršininkė N. Laužikienė), organizuota nemokama kelionė laivu ,,Šarkuva“.

 O vėliau… vakarais

R.V.

Jauniems – jaunų! Diskotekos.

Dažnas lankydavo pamaldas netoli esančioje šv. Kazimiero bažnyčioje…

Be saulės, renginių, vienas svarbiausių dalykų, yra maistas. Kas ir kaip jus maitino.

R.V.

Maistą gamino  2-osios internatinės mokyklos virėjos. Man regis, pakankamai skaniai ir sočiai.

Kaip jums atrodo, ar reikalingos tokios stovyklos Rytų Lietuvos mokyklų moksleiviams.

R.V.

Čia jau galėčiau atsakyti stovyklautojų žodžiais. ,,Mes nenorėtume važiuoti namo,“- teigė jie. O jei vaikai taip sako,- jiems patiko, o jei patiko, vadinasi, reikia.

Norint sparčiau integruoti Rytų Lietuvos moksleivius į šalies politinį, kultūrinį gyvenimą, reikėtų kuo didesniam jų skaičiui sudaryti maksimalias sąlygas vasarą ilsėtis įvairiose (ateitininkų, skautų, gediminaičių ir pan.) organizuojamose stovyklose.

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (V) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt

Manau, kad  ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių. 

Niekas neginčys, kad knyga – išminties šaltinis. Kad ji saugoma saugyklose – bibliotekose. Tokios saugyklos, pirmiausiai, yra mokyklų bibliotekos.

Domėjomės, kas jose yra. Juk praėjo jau daugiau nei treji metai (kalbu apie 1993 metus) po Nepriklausomybės paskelbimo. Beveik visose lankytose vaizdas toks pat. Aišku, kad naujo turinio istorinių ar ir bet kokių kitokių knygų nespėta išleisti, todėl knygų lentynose ,,puikavosi“ Aleksandro Gudaičio – Guzevičiaus Kalvis Ignotas su savo ,,teisybėmis“, Gorkis su ,,motinomis“ ir panaši lektūra. Ką daryti? Nusprendėme kreiptis į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Ir jis praturtino bibliotekas šia lektūra: A.Vijūkas – Kojalavičius „Lietuvos istorijos įvairenybės“, 1kn., M.Valančius. „Raštai“ t.2, J. Basanavičiaus biblioteka. „Raštai,1kn.“, J. Basanavičius. „Ožkabalių dainos“, t.1, Ignas Šeinius. „Raštai“,t.3., Vaižgantas, „Raštai“, t.14, Vaižgantas. „Raštai“,t.13, Valančius. „Raštai“,t.1, V. Balsevičiūtė. „Vytautas Mačernis ir jo karta“, L. Rėza. „Kelionių  dienoraštis“, „Tautosakos darbai“, t.10, B. Kerbelytė. „Žemės atmintis“, „Prūsų dainos“, „Giesmės dangaus miestui“, A.Mickevičius. „Konradas Valenrodas“, „Nepriklausomybės kovų dainos“ (minkštu virš.), „Metraščiai ir kunigaikščių laiškai“, Albertas Kojalavičius. „Lietuvos istorijos įvairenybės“, 2 dalis ir kt.

Ir apie spaudą. Lėšų neturėjimas neleido mokykloms užsakyti lietuviškos spaudos, o juk joje atsispindi ne tik Lietuvos, bet  ir viso pasaulio naujienos. Sakoma, kad be informacijos žmogus yra aklas. Juk tuo laiku dar nebuvo tiek televizijos ar radijo laidų, o ir buvusios, tarkim, kokio nors Šalčininkų rajono vargiai pasiekiamos buvo, jau nekalbant apie kokį nors internetą. Ir čia radome išeitį: kreipėmės į tuometės ,,Lietuvos spaudos“ direktorę, prašydami Rytų Lietuvos mokykloms skirti prenumeratą nemokamai. Išliko kreipimosi jau rajonų švietimo skyrių vedėjams tekstas:

„Pabrangus spaudai, reta mokykla teišgali užsiprenumeruoti jai pageidaujamų leidinių. Mokytojas ir mokinys lieka mažiau informuotas apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir užsienyje.

Norėdami nors iš dalies padėti mokyklai, susitarėme su Valstybinės spaudos prekybos įmone ,,Lietuvos spauda“, kad ši tokius leidinius kaip ,,Gimtoji kalba“, ,,Genys“, ,,Žvaigždutė“, ,,Moksleivis“, ,,Mokslas ir gyvenimas“, laikraščius ir daugelį kitų galėtų įteikti Jūsų švietimo skyriui nemokamai, o Jūs paskirstytumėte savo mokykloms.

Prašytume kiekvieno  mėnesio  nurodytomis dienomis  atvykti į Lietuvos įmonę ir kreiptis į darbuotoją į Ž. Mažiulienę“.

Diena kita vėliau šie ir kiti leidiniai pasiekdavo ugdymo įstaigas. Tik 1993 09-1993.12 skirta 937 vienetai, kita tiek – 1995 m.                                           .

Pasisekė.

Niekada neužmiršome mokytojo, ypač šiems rajonams svarbaus – lietuvių kalbos ir literatūros. Supratome, kad mokymo priemonių stokojama, o ypač skurdus mokytojas pasijusdavo ruošdamasis pamokai. Taigi nusprendėme aprūpinti kai kurias mokyklas  (sakau kai kurių, nes visus aprūpinti su mūsų lėšomis, tiesiog ir labai  norint, buvo neįmanoma – aut. past.) kopijavimo aparatūra EP 30 su startiniais paketais. Mokytojas galėjo kopijuoti norimų rašytojų tekstus ir įteikti ugdytiniams, tokiu pat būdu galėjo pateikti ir savo parengtą medžiagą. Spausdinimo popieriumi iš dalies aprūpindavo įmonė ,,Grafobal“.

Mums pasiūlius, atsirado Šalčininkų rajono rėmėjų grupė iš Kauno: „Medvilnės pluošto gamykla“, „Kauno baldai“, „Šilkas“,  „Mėsos kombinatas“, „Rokų keramikos gamykla“, „Pieno kombinatas“, „Trikotažo fabrikas“ ir kiti. Jų atstovai – Klemensas Kliukinskas, Janina Adulskytė, Elvyra Valiukaitė, Alfonsas Petrukevičius (vėliau apdovanotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės garbės sidabro ženklu „Už nuopelnus“ už  aktyvią visuomeninę veiklą stiprinant lietuvybę Rytų  Lietuvoje, propaguojant lietuvių kultūros tradicijas Rytų Lietuvoje), Elvyra Pupelytė, Juozas Mačiulis ir kt. dažnai lankėsi mokyklose, sekė situaciją jose ir, reikalui esant, operatyviai padėdavo ne tik žodžiu, bet, kas labai svarbu buvo, materialiai.

Bendradarbiaudami su ,,Vilnijos“ draugija,  1992 m. įsteigėme Rytų Lietuvos mokytojų neakivaizdininkų stipendijų fondą. Pagrindinis fondo tikslas – remti tuos pedagogus, kurie gerai dirba ir yra geri studentai, randa kelią į mokinių, jų tėvų širdis. Daugiausiai remiami atvykę iš tolimesnių Lietuvos vietų (Žemaitijos, Suvalkijos) ir labiausiai Vilnijai reikalingi specialistai – lituanistai, pradinių klasių mokytojai. Pirmieji Fondo rėmėjai – Panevėžio ir Kauno „Vilnijos“ draugijos, kai kurie Seimo nariai (R. Hofertienė, R. Ozolas), „Lietuvos spauda“, “Kauno spauda“, AB „Audėjas“ ir kiti. Nuolatiniai rėmėjai – „Lietuvos ansamblis“, Lietuvos ir Slovakijos firma „Grafobal“, žurnalai „Genys“ ir „Šeima“.

Iki 1995 m. stipendijos  įteiktos 80  mokytojų iš 92 galimų. Fondo dėka iš Rytų Lietuvos atvykę ir Šiaulių pedagoginiame universitete studijuojantys mokytojai už mokslą mokėjo tik 50 proc. reikiamos sumos. Dalis mokytojų studentų, kurių materialinės sąlygos itin sunkios, buvo atleisti nuo mokesčio už studijas, o kai kurie studentai sesijų metu apgyvendinami nemokamai. Manau, tai buvo didelė paspirtis siekiantiems mokytojo diplomo, pasiryžusiems ir toliau dirbti Vilnijos krašte.

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (II)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (III)

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (IV) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt

Manau, kad  ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų. Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.

Tęsiame pasakojimą ir šįkart pažvelkime į Šalčininkų rajoną. O pradėsime  nuo Valstybinės regioninių problemų komisijos 1993 10 29 d. laiško Nr. 16 „Dėl lankymosi Šalčininkų rajono bendrojo lavinimo mokyklose“,  adresuoto Kultūros ir švietimo ministrui D. Trinkūnui, Šalčininkų rajono valdytojui T. Mickevičiui.

Cituoju: „Šių metų rugsėjo-spalio  mėn. aplankyta 15  Šalčininkų rajono bendrojo lavinimo mokyklų. Išanalizavę sukauptą medžiagą ir ją apibendrinę, siunčiame jums pažymą, kurioje nurodome, kad:

 1. Kai kuriose kitakalbių mokyklose ignoruojama valstybinė simbolika, o tautinė (lenkų) simbolika neretai naudojama nevykdant 1992 12 22 d. Kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos nutarimo Nr.76 ,,Dėl tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą“;

 2. Lenkiškose mokyklose plinta Lenkijos respublikoje leidžiama ir Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos neaprobuota lektūra (žurnalai, grožinė, istorinė, dokumentinė literatūra);

 3. Organizuojant lenkiškas klases, nusikalstama laisvanoriškumo principui: kai kurių mokyklų vadovai primygtinai agituoja mokinių tėvus leisti vaikus į lenkų dėstomąja kalba mokyklas (klases) ir pan.

Siūlytume Jums siunčiamą medžiagą apsvarstyti bendrame Kultūros ir švietimo ministerijos, Valstybinės regioninių problemų komisijos ir Šalčininkų rajono atsakingų darbuotojų pasitarime.

4. Priedas: 34 lapų pažyma.”

Pasirašo komisijos pirmininkas R.Ozolas

Ir tas dokumentas tikrai buvo apsvarstytas: tai liudija 1993 12 07 d. Šalčininkų rajono švietimo skyriaus vedėjo raštas Nr. 371a  mokyklų direktoriams. Irgi cituoju: ,,Primename, kad  knygas, gautas Labdaros iš užsienio, galima platinti ir panaudoti, gavus Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos aprobavimą.

Be to, prašome palikti mokinių tėvams teisę parinkti savo vaikams dėstomąją kalbą, neagituoti jų pereiti iš vienos mokyklos į kitą“.

Atsakyta, aišku, aptakiai, bet atsakyta.

Pakartotinas svarstymas kartu su Valstybinės regioninių problemų komisijos nariais bei Šalčininkų r. atsakingais darbuotojais vyko ir  Kultūros ir švietimo ministerijoje.

Pažymėtina, kad situacija pagerėjo.

Na o dabar  apie Šalčininkų kaimyną – Švenčionis

Švenčionių rajone  (kalbame apie 1993 m.)  – 38 tūkstančiai gyventojų, iš jų  lietuvių – 47,4 proc., lenkų – 28,8 proc., rusų – 16,2 proc., baltarusių – 5,5 proc., kitų tautybių -1,2 proc.

(…) 27 -iose bendrojo lavinimo  mokyklose ir vienoje Kultūros ir švietimo ministerijai pavaldžioje mokykloje – internate mokosi 4515 moksleiviai: iš jų 2260  lietuvių, 1894 rusų ir 361 lenkų kalba.

Mokyklos stokoja daugelio dalykų specialistų: 4 lietuvių kalbos ir literatūros, 7 vokiečių kalbos,  4 muzikos ir po keletą kt. dalykų. Taip pat stokojama butų mokytojams, ypač Pabradėje, Švenčionyse.

Reikia skirti lėšų Švenčionėlių 1-osios  vidurinės mokyklos priestatui, užkonservuotai Svirkų pagrindinės mokyklos statybai.

1992-1993 m. Magūnuose, Bačkininkuose, Švenčionėliuose, numatyta statyti „Alytaus tipo“ namus, tačiau jie net nepradėti. Neverta uždaryti Adomiškės pradinės mokyklos (joje 8 mokiniai), nors ir netoli yra Stoniūnų  pagrindinė, tačiau joje  26  mokiniai ir patalpų daugiau neatsirastų.

Kaip ir daugelyje kitų rajonų, taip ir šiame, retėja bibliotekų, klubinių įstaigų, knygynų tinklas. Privatizuotas knygynas Pabradėje: jame knygos tik kaip priedas prie kitų prekių.

1992 m. rajone veikė 25 bibliotekos bei 17 klubinių įstaigų.

Rajone yra 12 katalikų parapijų, yra stačiatikių  ir sentikių religinės bendruomenės. Nėra pamaldų lietuvių kalba Baligrado, Karkaziškės bei Pavoverės bažnyčiose.

Lankydamiesi ne tik šiuose, bet ir Ignalinos, Vilniaus rajonuose, susitikinėjome su atsakingais rajonų administracijų, švietimo darbuotojais  bei su mokinių tėvais, mokiniais.

Sužinojome gan keistų istorijų: vaikai, jau gan vyresnio amžiaus (devintokai, vienuoliktokai, jau nekalbam apie pradinukus) nėra matę daugelio poetų apdainuotos gintarinės Baltijos jūros. O visa tai dėl prastos tėvų materialinės būties.

Kaip Pietryčių Lietuvos vaikus prie Baltijos jūros vežėme

Nutarėme pirmą kartą Rytų Lietuvos istorijoje – organizuoti edukacinę stovyklą vaikams. Taip gimė stovykla „Rytsalis“ prie Baltijos krantų, Palangoje.

Kadangi Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti finansiškai buvo neįgali, kreipėmės į Rytų Lietuvos rajonų savivaldybes atskiru raštu „Dėl lėšų Rytų Lietuvos moksleivių stovyklai”. Ir jos atsiliepė.  Kitą stovyklą tokiu pat pavadinimu organizavome jau Klaipėdoje. Finansiškai geranoriškai stovyklą rėmė Ignalinos, Šalčininkų bei Vilniaus rajonai. Stovyklos kultūrinę programą – ,,Vilnijos“ draugija ir Klaipėdos valstybine naftos įmone „Nafta“  (generalinis direktorius M. Gusiatinas), o jiems talkino Klaipėdos  m. Švietimo ir Kultūros skyriai (ved. V. Kavaliauskienė ir N. Laužikienė), 2-oji mokykla-internatas.

Daugiau nei 30 Ignalinos, Visagino 2-osios Šalčininkų 1-osios ir 2-osios, Baltosios Vokės, Eišiškių 2ir 3 , Rudaminos 1-osios, Juodšilių 1-osios ir kai kurių kitų mokyklų moksleiviai atvyko į Lietuvos vakarus, kad juos ne tik pamatytų, bet ir tobulintų šnekamosios valstybinės lietuvių kalbos  įgūdžius.

Sumanių vadovų (R. Vorevičius, B. Digimienė, G. Černiauskienė) parengta programa leido aplankyti Gintaro, Jūrų, Laikrodžių, Kraštotyros muziejus, kitas įžymias Pamario vietas, susitikta su skautais, Klaipėdos moksleiviais, dalyvauta lietuvių kalbos viktorinose, bendrauta tik lietuvių kalba, nors būta mokinių ir iš kitakalbių ugdymo įstaigų. Stovyklos dalyviai apdovanoti vertingomis dovanomis: knygomis, albumais. Savo prizus buvo paruošusios „Minties“, „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklos, žurnalo „Psichologija Tau” redakcijos darbuotojai.

Na ir pirmą kartą pamatytas Baltijos jūros mėlis ir auksinės kopos, įsitikinta, kad Lietuva- ne tik vingiuojantis Nemunas, Neris, Šalčia, Merkys, Žeimena, bet ir Baltijos jūra, jos kopos bei šilčiu dvelkianti klaipėdiečių, palangiškių širdis.

Vėliau ,,Rytsalis“ susiliejo su „Užsienio lietuvių stovyklomis vaikams ir jaunimui” (vadovas Romas Vorevičius, dabar jau sociologijos mokslų magistras).

Ankstesnes pasakojimo apie Pietryčių Lietuvos švietimą dalis skaityti čia:

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (II)

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (III) appeared first on Voruta.

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams, www.voruta.lt

Praėjusiame straipsnyje ,,Istorija tapusi praeitis“ užsiminiau apie mokyklų statybą Šalčininkų rajone. Šįkart pateikiu šiek tiek žinių apie 1993 m. Šalčininkų rajono Eišiškes.

1993 m. Statistikos departamento duomenimis, 1993 m. mieste gyveno 3,9 tūkst. gyventojų: iš jų 2,9 proc. lietuvių, 1,5 proc. – rusų,    93,5 proc.- lenkų, 2,1 proc. – kitų  tautybių žmonių.  Mieste buvo  3 vidurinės mokyklos dviejose patalpose: atskiroje lenkų dėstomąja kalba mokykloje mokėsi 458 mokiniai, 3-iojoje lietuvių dėstomąja kalba -90, 2-ojoje rusų dėstomąja kalba – 396 (pastarosios dvi mokyklos buvo  vienose patalpose). Pastatas, kuriame įsikūrusios dvi ugdymo įstaigos, esant klasėje 30 vaikų,  pagal projektą talpino 690 mokinių. Pagal Bendrojo lavinimo mokyklų nuostatus klasėse turėjo  būti ne daugiau 24 mokinių. Jau tada patalpų stokota.

25 lietuviškų klasių pirmokai – ketvirtokai dėl vietos stokos mokykloje mokėsi darželio patalpose.

Netoli esančiose lietuviškose Kalesninkų, Mištūnų, Dainavos pradinėse mokėsi 27 būsimieji Eišiškių lietuviškos mokyklos penktųjų klasių vaikai.  Šią mokyklą pasiruošę lankyti ir Baltarusijoje, apie Rodunę, lietuviškų šeimų  vaikai. Nemažai Eišiškių rusų, lenkų mokyklų mokinių, norėjusių stoti į aukštąsias mokyklas, mokėsi papildomai lietuvių kalbos Eišiškių 3-iojoje, nes čia sukaupta daugiau vaizdinių mokymo priemonių, didaktinės medžiagos.

Vykdant 1992 04 30 d. Lietuvos Respublikos nutarimą Nr. 314 ,,Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinių kategorijų“, šioje mokykloje lietuvių kalbos mokėsi  suaugusieji kitakalbiai.

Dėl vietos stokos beveik buvo nepravedamos darbų pamokos, daug sunkumų sudarė naudojimasis bendra sporto sale. Įsikūrę suaugusiųjų  (20 žmonių) bei moksleivių (50 žmonių) lietuviškieji folkloriniai ansambliai, propaguojantys lietuvišką dainą, šokį, neturėjo  sąlygų repetuoti…

Todėl Eišiškių 3-iosios mokyklos mokinių tėvai, rūpindamiesi savo vaikų  ateitimi, nutarė kreiptis į aukštesnes Respublikos instancijas.

Supažindinu su Šalčininkų r. Eišiškių 3-iosios vidurinės mokyklos mokinių tėvų  pareiškimu, adresuotu Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybai, Kultūros ir švietimo ministerijai, Valstybinei komisijai Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (kalba netaisyta).

,,Mes, Eišiškių 3-iosios vidurinės mokyklos mokinių tėvai ir gyventojai, pareiškiame, kad:

Atkūrus Eišiškėse lietuvišką mokyklą žymiai pagyvėjo kultūrinis gyvenimas, darbas popamokinėje mokinių veikloje, suaugusiųjų gyvenimas.Valstybinės šventės, įžymiosios datos, apeigos vyksta iškilmingai, renginiuose dalyvauja ir moksleiviai, ir suaugusieji. Nuo 1-os  iki 12-os klasės mokiniai aktyviai pasireiškia  meno saviveikloje: veikia šokių, choro, dramos būreliai, kurie peraugo į vaikų ansamblį (etnografinis būrelis ,,Piemenėliai“), mokykloje gimsta naujos tradicijos, atgaivinamos apeigos, tautiniai papročiai, prie mokyklos buriasi suaugusiųjų ansamblis.

Deja, dėl patalpų stokos ir jų bendrumo su 2-ąja vidurine mokykla (ne iš blogos mokyklų valios), ne visuomet galime normaliai dirbti, dėl tų pačių priežasčių šiandien mokykla negali taikyti kitų tautinės kultūros plėtotės ir puoselėjimo formų (kraštotyra – Eišiškėse turi savo gilią ir turtingą istorinę praeitį, etnografija – beveik užmiršti senolių papročiai, tradicijos, dainos ir kt., lietuvių klasika ir šiuolaikinė literatūra nepopuliarinama – nėra knygyno,  nekalbant apie kraštotyros muziejų ir t.t.).

 1. Mokyklos mokytojai vykdo sunkų švietėjišką darbą: veda v a l s t y b i n ė s kalbos kursus vietiniams gyventojams, tarnautojams, veda papildomus užsiėmimus 1-osios ir 2-osios vidurinės moksleiviams, padeda mokyti vaikus lietuvių kalbos 1-ajai vidurinei mokyklai.

Dėl blogų sąlygų – patalpų stokos, šios priemonės ne visuomet praeina atitinkamame lygyje, nepaisant į nuoširdų mokytojų pasiruošimą, jų pasišventimą darbui.

 2. Mokykloje mokymo procesas dažnai trikdomas dėl mokyklų veiklos ir turinio skirtumų.

Darbelių pamokoms dirbtuvės visas dienas užimtos darbiniam ugdymui vaikų 2-osios vidurinės mokyklos.

Biblioteka – kultūros židinys  sunkiausiose sąlygose: patalpa 3×3 m.

Sporto salė, aktų salė ne visuomet laisvos pageidautinu laiku repeticijoms, treniruotėms ir kt. priemonėms.

Mokykla perspektyvoje auganti – Eišiškių krašte vienintelė  vidurinė lietuviška mokykla; joje mokosi Kalesninkų prad. mokyklos (1993/1994 m.m. į pirmą klasę numatoma priimti  11 vaikų), Tetėnų, Dainavos, Mištūnų  prad. mokyklų mokiniai. Be to, kitakalbiai mūsų krašto gyventojai vis  labiau pradeda suprasti valstybinės kalbos reikšmę.

 3. Siekiant plėsti vietiniams gyventojams įsisavinti valstybinę kalbą, normaliai formuoti pilietinę savimonę, plėtoti tautinės kultūros paveldą, normaliai vykdyti Lietuvos švietimo koncepciją, gerai organizuoti vaikų ugdymo – mokymo procesą, Eišiškėse reikalinga nauja mokyklos forma – KULTŪROS ŠVIETIMO CENTRAS – MOKYKLA.

Ryšium su sunkiomis mokyklos darbo ir veiklos sąlygomis prašytume Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybą, Kultūros ir švietimo ministeriją jau šiais metai pradėti tokios mokyklos statybos finansavimą Eišiškėse.

Juolab kad mūsų savanoriai – Kauno Koordinatorių Taryba- įsipareigoja paruošti projektą labdaros pagrindu.”

Pareiškimą lydi 105 parašai.

P.S. mokykla pastatyta ir pavadinta Stanislovo  Rapolionio vardu, garsina ne tik Rytų Lietuvą, bet ir visą Lietuvą puikiais mokymo ir mokymosi  rezultatais, sportine ir kultūrine veikla.  

Apie Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnaziją

1993 metais, rugsėjo 1 d. mokyklai suteiktas lietuviškos raštijos pradininko, kilusio iš Eišiškių krašto, Stanislovo Rapolionio vardas.

1997 m. Švietimo ir mokslo ministrui Z. Zinkevičiui pritarus, buvo pradėti statyti nauji mokyklos pastatai. 2001 m. rugsėjo 1 d. mokiniams duris atvėrė naujas, erdvus, atitinkantis Europos standartus, pirmasis mokyklos korpusas, o 2004 m. rugsėjo 1 d. – antrasis korpusas. 2007 m. baigta ketvirto korpuso statyba, kur mokosi pradinių klasių mokiniai, įsikūrė valgykla bei aktų salė.

Nuo 1992 m. iki 2002 m. mokyklai vadovavo Vytautas Dailidka.

Nuo 2002 m. rugsėjo 1d. iki šiol gimnazijai vadovauja Danuta Zuzo.

Šaltinis – www.rapolioniogimnazija.lt

Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

The post Alfonsas Kairys. Istorija tapusi praeitis (II) appeared first on Voruta.