Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Įdomus sutapimas: kai Jungtinėse Valstijose lapkričio 4 d. ryte pasirodė pirmieji visus šokiravę Kongreso rinkimų rezultatai, Rusijoje prasidėjo pompastiška vadinamosios Liaudies vienybės dienos šventė. Ji beveik sutampa su 1917 m. bolševikinės revoliucijos 109-osiomis metinėmis, tačiau Maskva tvirtina, kad taip pažymima 1612 m. rusų pergalė prieš lenkų interventus ir Maskvos Kremliaus užėmimas. Beje, tuomet į Kremlių, tiesa, neilgam, su lenkais buvo įžengę ir lietuvių būriai…

Bet visas mūsų dėmesys – JAV Kongreso rinkimams. D. Trumpo respublikonai ir pats prezidentas, paprasta žmonių kalba kalbant, gerokai gavo per nosį. Dar paskaičiavus tik dalį balsų (galbūt galutiniai pirminių (kadencijos vidurio) rezultatai paaiškės tik šią savaitę), jau aišku, kad demokratai tiesiog nušlavė respublikonus tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate. Jie perėmė VISIŠKĄ JAV Kongreso kontrolę. O tai reiškia, kad Baltiesiems rūmams bus kur kas sunkiau komunikuoti su įstatymų leidimo valdžia, gi D. Trumpas turės ieškoti išeičių kiekvienu įstatymo priėmimo, patvirtinimo ar atmetimo atveju.

Naktį į trečiadienį D. Trumpas savo retoriką sušvelnino. Iš pradžių sakęs, kad vetuos kiekvieną iš Kongreso išeinantį įstatymo projektą, dabar tvirtina: „Esu visiškai pasirengęs pripažinti šiuos rezultatus“ ir pažadėjo „bendradarbiauti su demokratais“. Bet nenusiima savo naujos raudonos beisbolo kepuraitės, ant kurios yra užrašas „VETO“.

Ką tai reiškia? Kad santykiai su demokratais Kongrese paaštrės, o projekto gražinimo į abejus rūmus atveju senatoriams ir deputatams patvirtinimui reikės jau 2/3 balsų, ir tiek demokratai neturės. Kitaip sakant, nepaisant jų pergalės, tarp Baltųjų rūmų ir Kongreso užvirs arši kova, kurios įkaitais tebeliks – kas? – ogi amerikiečiai.

Kaip elgsis D. Trumpas? Mus domina jo užsienio politika, kurioje jis turi pranašumą. Apžvalgininkai spėja, kad prezidento konvulsiniai nenusakomi sprendimai taps dar ryžtingesni ir pavojingesni, kas sukels neramumus šalyje, ypač dėl kuro kainų. Labai svarbu, kaip pasirengusi D. Trumpo komanda atvyks į derybas Abu Dabyje lapkričio 10–11 d, o ypač kokią atmosferą sukurs G20 susitikime Majamyje gruodžio 14–15 d. Kitaip sakant, mums rūpimas taikos Ukrainoje klausimas vėlgi apgaubtas rūke, tarsi tas bejėgiškas ežiukas iš rusiško multiplikacinio filmuko…

Skubėti ir džiūgauti dėl demokratų pergalės Amerikoje neverta. Ši partija kol kas neturi naujo lyderio, o dalyvavę prezidento rinkimų kampanijoje politikai vos praveria burnas. Susiskaldę demokratai nekelia visiško pasitikėjimo. Korupcinė respublikonų partija kur kas galingesnė, nes turtingesnė ir labiau patyrusi.

Atskiras klausimas: ar Lietuvai dabar reikia tyliai laukti suglaudusiai ausis?

Daugiau Česlovo Iškausko apžvalgų – asmeninėje socialinio tinklo FB paskyroje:  https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Česlovas Iškauskas. Sprigtas į nosį appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas,  www.voruta.lt

Prieš 20 metų, kai Valdas Adamkus pažymėjo 80-metį, parašiau tokį publicistinį, gal kiek emocingą rašinį, pavadindamas jį pagal ano meto nerimą kėlusias aktualijas: „Čia – Lietuva: sūnus prieš Tėvą…“. Jame paryškinau nuoskaudą, kad įvairūs visuomenės nepraustaburniai puola Jo Ekscelenciją, pamiršę jo nuopelnus Lietuvai, taikų, nekonfliktišką, „tėvišką“ charakterį.

Šias 2006 m. balandžio 11 d. publikuotas, šiek tiek paredaguotas pastabas siūlau mūsų skaitytojui būtent šiandien, kai Lietuvos Tėvui sukanka visas ŠIMTAS.

***

Turbūt esu blogas sūnus. Kažkada, beveik prieš pusšimtį metų, nesugebėjau išsaugoti palūžusio Tėvo. Mirė vos 64-rių… Atgailos graudulys dažnai suspaudžia širdį. Turėjau uošvį – auksinių rankų meistrą iš Aukštaitijos miestelio. Neišsaugojom, tiesa, jam buvo jau 82-ji…

Nepatogu pirštis į giminystę, bet į dabartinį irgi garbaus amžiaus Žmogų dažnai žvelgiu kaip į Tėvą. Žinoma, pirmiausiai jis – Jo Ekscelencija, Prezidentas. Daugumos mūsų išrinktas ramybės, patikimumo, stabilumo garantas. Sunku vertinti ankstesnę istoriją, tačiau Valdas Adamkus visoje nepriklausomos Lietuvos vadovų plejadoje užima garbingą vietą, jei ne garbingiausią. Manęs netrikdo, kad jis nuo sovietinių ordų buvo pasitraukęs į Vakarus, kad, sako, vertėjavo vokiečiams, kad kiek sugebėjo, kūrė amerikietišką gerovę, todėl negalėjo dalyvauti okupuotos Lietuvos gyvenime. Ir vis dėl to, kai aš jį, galbūt pirmą kartą atvykusį iš Amerikos, sutikau tuometiniame gamtos apsaugos komitete ir paprašiau interviu savo laidai per TELE-3, būsimas šalies vadovas maloniai sutiko, pats pokalbiui paruošęs kavos ir sausainių…

Smulkmena.

Dar smulkmena, kai Prezidentas, kur nors sutikęs priėmime ar žurnalistų susibūrime, siekia paspausti ranką ir taria: o, taip seniai tave mačiau, kur dingęs?.. Anąkart, lankydamasis Prienuose, eidamas su svita nuo Nemuno, pamatė mane gatvėje, priėjo ir paspaudė ranką, tarsi senas pažįstamas… Prisipažinsiu, „nuperka“ toks dėmesys. Arba užsimaukšlina kaimiečio kepuraitę ir pozuojam kartu fotografui kažkur prie suvalkiečio kukurūzų lauko surengtame žurnalistų surengtame cepelinų piknike…

Bet ne vien dėl to pirmasis Lietuvos asmuo man palieka apibendrintą Tėvo įspūdį. Ir tai lemia ne žilas plaukas, ne amžius ar kiek negrabi eisena, ar netaisyklingai tariami žodžiai, iš kurių nepaliauja šaipytis kandžioji žiniasklaida. Tėvas – tai bendroji asmenybės kultūra, mentalitetas, inteligencija, tvirtumas, o kartu ir žmogiška šiluma. Tai patriotiškumas, sprendimų aiškumas, tautinio siekio supratimas, galų gale, griežtumas.

Ir nesakau, kad visas šias savybes Valdas Adamkus atitinka. Toli gražu. Gerai, kad žmogui būdinga evoliucija, nes stovintis vietoje, nesikeičiantis – tai pelkės žmogus. Tokių Lietuvos istorijoje irgi buvo ir dar yra. Kaip apstu ir prisitaikančių, laviruojančių, besiblaškančių. Evoliucionavimas būdingas ir V. Adamkui. Per pirmąją savo kadenciją jis buvo labiau dvejojantis, ne toks ryžtingas, ir žurnalistai aštriais momentais jam priekaištaudavo: va, prezidentas vėl išreiškė tik susirūpinimą, tik apgailestavimą… Net ir jo rinkiminė dvikova labiau panašėjo į priešininko badymą atbukusiu mietu, negu smaigstymą iki kraujo aštria ietimi. O be reikalo!

Bet kodėl gi dabar ant Prezidento „kariami visi šunys“? Antai, kai kas jam priekaištavo, kad ir vėl išvykęs į Meksiką ilsėtis. Grįžęs gavo pipirų už nežinojimą, kad gyvena bankui įkeistoje rezidencijoje Turniškėse. Ne mažiau į nugarą strėlių smigo dėl jo patarėjų galimų aferų. Šiedu pasitraukė. Blaškėsi Prezidento patarėjas teisės klausimais. Gal per jaunas, gal pateko į įtakingų ir patyrusių teisėjų akivarą… Panoro atsistatydinti. Už visa tai karšiamas kailis Prezidentui. Vadovą spiria prie sienos ir chamiškumo raugo įsigėrę politikai, politiniai oponentai, ir įžūlioji žiniasklaida. Kuo įžūlesnis žurnalistas, tuo jo laida bus labiau žiūrima, tuo TV kompanija talpins daugiau reklamos ir gaus didesnį pelną.

Tėvo sąskaita?

Su politikais gal kiek kitaip. Beveik dvigubai jaunesnis partijos lyderis ragina burti specialią komisiją Prezidento veiklai ištirti. Gal jis ir žino, kad tokia komisija kuriama tik apkaltos atveju, bet, va, paleido idėją, o jūs visi skalambykite, pliaukškite visais ruporais… Tikslas – sukompromituoti šalies vadovą ir Prezidento instituciją.

Priremti prie sienos Tėvą?

Uolus ankstesnio šalies vadovo, apkaltos būdu nužengusio nuo pjedestalo, šalininkas patyręs apžvalgininkas neatsilieka – smogia iš kitos pusės: Prezidentas bejėgiškas, sutrikęs, ar tokio mums reikia? Gal išrinkime „kietą ranką“?

Kam smogia – Tėvui?

Viešųjų ryšių analitikas, bemaž su V. Adamkum Amerikoje kartu arbatą gėręs, primygtinai patarinėja, kas jam turėtų rūpėti ir kas ne, kodėl jis įsižeidė, kodėl emocionaliai sureagavo… „Tauta turi žinoti“, galų gale pareiškia analitikas. Suprask: jei nepadarysi taip, tai… Šitas moralinis reketas man primena A. Lukašenkos žodinę ekvilibristiką, kai Baltarusijos lyderis kas antras sakinys save tapatina su „liaudimi“…

Ar tokio Tėvo norime?

Galbūt esu neteisus ar per drąsus, šalies vadovo įvaizdį siedamas su Tėvu. Tokios emocinės paralelės, žinoma, neatlaikys sunkaus žvangančio politikos šarvuočio, kuris rieda nesustodamas, traiškydamas visa kas kelyje, ir jo vikšrai jau glamžo Daukanto aikštės grindinį.

Kas jį vairuoja? Ar jau įžiūrime vairininką? Kokios jis spalvos?

Kieno jis sūnus, kad Tėvą už gerklės laiko?

The post Česlovas Iškauskas. Kodėl Prezidentas man primena Tėvą? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Mūsų savaitės komentaruose nėra svarbesnės temos, kaip taikos galimybės Rusijos kare prieš Ukrainą. Tai suprantama: pasiekus bent paliaubas šiame brolžudiškame kare lengviau atsikvėptume visi – žalojama Ukraina, krūpčiojanti Europa, na ir pati vargstanti Rusija. Bet ar šito vildamiesi mes nesitikime matyti ryškios šviesos tunelio gale, kai ten mirksi vos pastebima švieselė?

Pasirinkimas sunkus – tiek Kyjivui, tiek Maskvai. Tik Donaldas Trumpas žaidžia savo rinkiminius ir įvaizdžio žaidimus, tarsi iliuzionistas į pasaulinį laužą vis berdamas po žiupsnį Bertoleto druskos. Jam nuo žiežirbų smagu, jis tuo gyvena. Prezidentui įsiteikianti komanda kas rytą ant stalo deda tik tuos pranešimus, kurie pagrindžia jo vertelgišką užmojų: Ukraina vėl bombarduoja Rusijos naftos objektus, o tai kelia dyzelino kainas Amerikos ūkininkams. Jis skambina Elonui Muskui ir prašo jo apriboti „Starlink“ bei „Starshield“ teikiamą žvalgybinę informaciją.

Neturintis supratimo apie amžinąsias demokratines vertybes (laisvė, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas) verslo ryklys D. Trumpas lengvai pasimauna ant Putino kabliuko. Manoma, kad būtent apie abipusius prekybinius mainus buvo kalbama neviešame susitikime Sankt Peterburge, kai D. Trumpo pasiuntinys atvyko iš Oslo perduoti Putinui, kas Norvegijos sostinėje buvo kalbama Volodymyro Zelenskio, Steve‘o Witkoffo bei Europos lyderių derybose.

Taigi, koks pasirinkimas? Putinas jo neturi. Pagal pirmą scenarijų tęsti karo jis negali, nes Rusijos ekonomika smunka, išlaidos karo mašinai auga, o pažanga fronte menkutė. Nors ir atplėšę Donbaso regioną, rusai toliau nenužengs, o juo labiau konflikto su kitomis šalimis nebus pajėgūs įžiebti. Be to pačiam rusiškajam „dučei“ jau 74 – ri… Visa viltis – palaužti Ukrainą šią žiemą, todėl taikos planai Maskvai nerūpi.

Apskritai taika Putinui ypač pavojinga. Pajutę jo silpnumą Kremliaus „vanagai“ tik ir laukia, kai agresorius neištesės savo žodžio ir turės nueiti į užmarštį arba būti atiduotas Hagos tarptautiniam teismui. Maskva silpnadvasiams negailestinga, ji tiesiog „netiki ašaromis“… Putiniškos partijos „Vieningoji Rusija“ pergalė Dūmos rinkimuose nieko nereikš.

Tačiau dar sunkesnis V. Zelenskio pasirinkimas: atiduoti priešui visą Donbasą ar kovoti iki galo? Daugelis nuo karo pavargusių ukrainiečių, o ir jų rėmėjų Vakaruose, sutiktų palikti visą keturių savo sričių teritoriją, kaip reikalauja Putinas.

Generolo Davido H. Petraeuso įkurtas tarptautinis Karo studijų institutas (Institute for the Study of War, ISW) skelbia, kad Ukraina dar išlaiko 20,4 proc. arba 5530 ha vadinamosios Donecko liaudies respublikos teritorijos. V. Zelenskis televizijai „Fox News“ sakė, kad sutiktų su teritorinėmis nuolaidomis, nes, esą, liktų dar apie 75 proc. visos šalies teritorijos, tačiau su sąlyga, kad būtų įšaldyta dabartinė fronto linija.

Jeigu jis nesieks Ukrainai skaudžių kompromisų, Rusija taip pat sukandus dantis tęs jos naikinimą. Kapituliacijai Kyjivą spaudžia kai kurie Vakarų lyderiai, ypač D. Trumpo administracija. Leidinys „The Atlantic“ pastebi, kad V. Zelenskis gali neatlaikyti šio spaudimo, kuris dar sustiprės, jei JAV vidurio kadencijos (tarpinius) Kongreso rinkimus laimės respublikonai, ir jis turės pasitraukti iš savo posto. Likus savaitei iki jų, prognozuota, kad vis tik Demokratų partija perims Atstovų Rūmų kontrolę, bet Senato rezultatai bus nulemti „metant monetą“, t.y. abiejų partijų šansai yra apylygiai.

Kad D. Trumpas turi planą, nėra blogai. Be rinkimų dedamosios jis siūlo Putino ir Xi Jinpingo susitikimą nedalyvaujant Ukrainos atstovams. Kita vertus, jis nori, kad per G20 viršūnių susitikimą D. Trumpo golfo kurorte Majamyje Rusija ir Ukraina jau pasirašytų taikos susitarimą. Kaip jis tai pasieks, lieka paslaptis, bet niekas į šias priemones vilčių daug nededa. Be to juk Europa lieka nuošalyje.

Šiaip ar taip nenuspėjami D. Trumpo veiksmai sudaro sąlygas jei ne realiems pokyčiams, tai bent spėlionėms, kas iš to gali išeiti. Apmaudžiausia, kad mes nežinome, kokiais išskaičiavimais grįsti tolesni Maskvos ir Vašingtono santykiai, prie kurių tarsi balastas „prikabinta“ Ukraina. Bet ženklų, kad tiek Putinas, tiek V. Zelenskis linksta į miglotus kompromisus, jau yra.

Tarsi razina į viešąją erdvę įkrito žinia, kad į diplomatijos lauką staiga triukšmingai įsiveržė moteris: D. Trumpo sutuoktinė Melania iškiliems vyrams nušluostė nosis, pasiūliusi spręsti humanitarinę problemą Oleškuose (rusiškai – Alioškuose). Miestas yra Rusijos okupuotoje pelkėtoje teritorijoje kitapus Dniepro priešais Charkivą. Ten viskas užminuota, žmonės badauja. Nuo spalio 27 d. čia turi įsigalioti paliaubos ir per humanitarinį koridorių kolonomis žmonės bus išvesti į saugias vietas…

The post Česlovas Iškauskas. Sunkūs pasirinkimai appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Donaldas Trumpas vis labiau suka agresorės Rusijos farvateriu, ir Europoje dėl auga nerimas. Juo labiau, kad ir kiti Ukrainos partneriais laikomi žemyno lyderiai vengia kritikuoti D. Trumpo politiką, taip pat pataria elgtis ir Ukrainai. Jie kaip ir Kyjivas tampa JAV įkaitais, nuolat skelbiančiais, kad be Vašingtono pastangų Europos saugumas pakimba ant plauko.

Prabėgusią savaitę apžvalgininkai Ukrainai vadina „juoda“. Sandėris su Rusija dėl dyzelino, nedraugiška D. Trumpo retorika Volodymyro Zelenskio atžvilgiu, palydovinės žvalgybos sistemos „Starlink“ dirbtiniai trikdžiai, pagaliau JAV prezidento atsisakymas įvesti Rusijai „pragariškas“ sankcijas gerokai pakerta pasitikėjimą kažkada „pasaulio žandaru“ vadinta Amerika.

Įvairūs analitikai spėlioja, kas pasidarė su Jungtinėmis Valstijomis, kaip ir su rusais užzombintais amerikiečiais, jų Kongresu, kuris bus perrinktas po dviejų savaičių, bei 80-mečiu jų lyderiu, aklai besiveržiančiu į Nobelio taikos premijos laureatus. Kai dėl D. Trumpo, tai psichoanalitikai mano, jog tai narcizinis stambaus oligarcho pavyzdys, kai savo derybinius sugebėjimus jis automatiškai perkelia į didžiąją politiką, atmetant visuotinai priimtas demokratines vertybes.

Tik dar kartą priminsiu vieną sąmokslo teoriją, apie kurią kalbama jau nuo 2017 metų. Ji iš dalies tarsi paaiškina, kodėl D. Trumpas išsaugojo tokį prieraišumą Maskvai. Daug kas šia teorija netiki, bet, kaip sakoma, kiekviename gande ar anekdote yra dalis teisybės…

Šįkart nesiimsiu analizuoti jo santykių su Rusija ir Ukraina, tik dar kartą priminsiu vieną sąmokslo teoriją, apie kurią kalbama jau nuo 2017 metų. Ji iš dalies tarsi paaiškina, kodėl D. Trumpas išsaugojo tokį prieraišumą Maskvai. Daug kas šia teorija netiki, bet, kaip sakoma, kiekviename gande ar anekdote yra dalis teisybės…

Turiu galvoje 1987 metus, kai 40-metis Niujorko nekilnojamojo turto rinkos magnato sūnus, perėmęs iš tėvo viešbučių, kazino ir statybos kompanijos vairą, kartu su žmona čekų slidininke ir modeliu Ivana Marie Zelníčková liepą atvyko į Maskvą agentūros „Inturist“ kvietimu. Šią agentūrą, kaip ir visą visuomeninį gyvenimą, kontroliavo KGB. Tuo metu, kai M. Gorbačiovas jau buvo paskelbęs „glastostj“ kursą, sovietinis saugumas, neva pritraukdamas investicijas, verbavo užsienio verslininkus atlikti žvalgybines funkcijas. D. Trumpui buvo siūloma statyti elitinį viešbutį Maskvos centre. Būtent tuo metu, kaip prieš dešimtmetį paliudijo buvęs KGB 6-osios valdybos karininkas ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas Alnuras Musajevas, verslininkas ir užkibo ant saugumo kabliuko. Jam, esą, buvo suteiktas „Krasnovo“ slapyvardis. D. Trumpo buvo prašoma teikti informaciją apie JAV galimybes vystyti statybų verslą Sovietų Sąjungoje ir daryti įtaką Amerikos ekonomikai rinktis reformų keliu sukančią šalį.

Putinas saugo kompromatą apie D. Trumpą, kai Amerikos politikas 2013 m. siautėjo Maskvoje su prostitutėmis. Tada jo nuotykiai su Mis Visata buvo slapčia filmuojami, ir taip būsimas prezidentas vėl pateko į KGB akiratį…

Užsieniečių verslininkų verbavimo praktiką patvirtino kiti liudininkai, pavyzdžiui, buvęs KGB bendradarbis Jurijus Švecas, dirbęs saugumo rezidentūroje Vašingtone, tapęs svarbiausiu Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo liudininku. Minimas ir JAV specialaus prokuroro Roberto Muellerio tyrimas, kaip rusų operatyvininkai kišosi į D. Trumpo rinkimų kampaniją 2017–2019 m. Dar daugiau žibalo į ugnį įpylė leidinio BuzzFeed 2017 m. paskelbtas vadinamas „Stylo dosjė“ – britų žvalgybininko Christopherio Davido Steele‘o dokumentų rinkinys apie tai, kad Putinas saugo kompromatą apie D. Trumpą, kai Amerikos politikas 2013 m. siautėjo Maskvoje su prostitutėmis. Tada jo nuotykiai su Mis Visata buvo slapčia filmuojami, ir taip būsimas prezidentas vėl pateko į KGB akiratį…

Nei seno saugumiečio A. Musajevo liudijimas (jo „Facebook“ paskyroje yra ir nuotrauka iš D. Trumpo susitikimo su M. Gorbačiovu), nei keli tyrimai dar neįrodo ano meto JAV statybų magnato pažinties su SSRS užsienio žvalgybos agentu Drezdene. Juk sunaikinęs saugumo dokumentus, Putinas į Leningradą grįžo tik 1990-ųjų sausį. Bet dirbdamas kontržvalgyboje jis turėjo priėjimą prie KGB archyvų. Tad šiandien nebe reikalo internautai juokauja, kad „Krasnovo“ agentūrinę veiklą išduoda jo mėgstamas dėvėti raudonas kaklaraištis…

Gali būti, kad jau keli dešimtmečiai, kaip D. Trumpas Putino „pakabintas ant kabliuko“. Net nebūtina nešti KGB agento naudą. Psichologai sako, kad žmogaus pasąmonėje ilgam išlieka prieraišumas praeičiai, svarbiems įvykiams ir žmonėms. Jis nevalingai tampa jo įkaitu. Todėl patekęs į atsakingą postą politikas priima sprendimus, kurie jam primena malonius jo gyvenimo posūkius. Jis jaučia turįs gražinti skolą. Taip agentūrinės veiklos asas Putinas gali valdyti 47-ąjį Amerikos prezidentą.

Šiandien išaušo 1700-oji Rusijos karo Ukrainoje diena. Du skirtingo pasaulio diktatoriai vienijasi ir dirba ranka rankon, kad Europą užtrauktų juodais debesimis.

The post Kodėl „Krasnovas“ dėvi raudoną kaklaraištį? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Spalio 15-ąją, pažymint Tado Kosciuškos mirties 209-ąsias metines, mūsų kaimynystėje kilo įdomus ginčas dėl jo tautinės priklausomybės. Jį įžiebė ne kas kitas, o į Lenkiją iš Vilniaus persikrausčiusi baltarusių opozicijos aktyvistė Sviatlana Cichanouskaja (Sviatlana Tsikhanouskaya).

Viešojoje erdvėje ji paskelbė publikaciją, skirtą žinomo sukilimų vado generolo Tado Kosciuškos atminimui, kuri sukėlė tam tikrų aistrų ir vertinimų. Antai Europos Parlamento narys nuo Teisės ir teisingumo partijos (PiS), 2022–2023 m. buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, kuris daug dėmesio skiria Lukašenkos toleruojamam nekontroliuojamam migrantų srautui Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pasienyje, taip pat įsijungė į ginčą.

Taigi, anglų kalbos specialistė platformoje X rašė: „Gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, T. Kosciuška padėjo Amerikai iškovoti nepriklausomybę, o po to pasisakė prieš rusų ir prūsų viešpatavimą mūsų regione. 1817 m. mirties metinių proga mus įkvepia jo vyriškumas ir drąsa…“

Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio, nekaltas priminimas sukėlė lenkų teisininko ir politiko pasipiktinimą, kad tekste nepaminėta Lenkijos nacionalinio didvyrio ir Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos, ATR) generolo kilmė. „Trūksta labai svarbaus fakto, – rašė jis X platformoje. – T. Kosciuška gimė ATR žemėse, šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje, kovojo už Amerikos nepriklausomybę ir vadovavo 1794 m. sukilimui prieš Rusiją ir Prūsiją. Mes neturime išbraukti Lenkijos iš jo istorijos“.

Tiesa, S. Cichanouskaja mandagiai atsakė, kad nejučiom praleidusi šį faktą, ir ištaisė klaidelę. EP deputatas irgi padėkojo baltarusių politikei. Atrodo, nėra ko čia fiksuoti šį įsiliepsnojusį ginčą. Bet tik tuomet, jeigu į jį negalėtume įterpti ir lietuviškojo dėmens. Kitaip sakant, žinomai gudų demokratinių jėgų lyderei galima būtų prikišti tą patį: ji nepaminėjo, kad pirmiausiai T. Kosciuška laikytinas lietuviu. Kodėl? Ogi todėl, kad jis pats save laikė lietuviu ir 1790 m. rašytuose laiškuose pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Viename jų adresuotame Lietuvos kariuomenės generolui 1790 m. vasario 7 d. T. Kosciuška rašė: „Leiskite man grįžti į Lietuvą, nebent manęs atsisakote ar manote, kad aš jums tarnauti netinkamas. Kuo gi aš esu? Argi ne lietuvis, jūsų tautietis?.. Pyktis mane ima — aš iš Lietuvos, o Karūnoje turiu tarnauti!“.

Lietuviškas jo vardas – Andrius Tadas Bonaventūra Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko). Wikipedia jį pristato kaip „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierių ir generolą, tarnavusį Lenkijos karalystės kariuomenėje“. Jis buvo LDK karo inžinierius ir generolas, pasižymėjęs kaip įtvirtinimų meistras, talentingas karininkas ir principingas politinis veikėjas. Iš tiesų Kosciuškos vardas tapo bendru paveldu Lietuvai, Lenkijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Baltarusijai. T. Kosciuškos gyvenimas ir veikla liudija, kad laisvė nėra duotybė – ji iškovojama. Jo skelbtas principas „Už jūsų ir mūsų laisvę“ iki šiol išlieka aktualus ir įpareigojantis, rašoma Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSi) svetainėje.

Tad kodėl laužomos ietys? Kodėl nutylima viena ar kita tautinė priklausomybė? Ar tai ne ta pati manipuliacija kaip su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar kunigaikščio Algirdo kilme? O juk šiame ginče mažiau žinomų pavardžių yra kur kas daugiau… Tam tikra prasme tai įsipaišo į kaimynystėje populiarias litvinizmo spekuliacijas. Garbių politikų tai nepuošia.

The post Česlovas Iškauskas. Argi T. Kosciuška ne lietuvis? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas

Kaip toje TV reklamoje apie pilvo pūtimą: „Tai ne aš…“ Vašingtonas iš tiesų pagadino orą: jis ėmė riboti Ukrainai teikiamus palydovinės ir elektroninės žvalgybos duomenis. O tai leidžia Putinui smogti naujus, dar skaudesnius smūgius ukrainiečiams. Bet JAV pareigūnai atsakomybę už tai permetinėja vis kitam…

Iš tiesų, pastaruoju metu Ukrainoje ėmė strigti šalies gynybiniams ir puolamiesiems pajėgumams kritiškai svarbus „Starlink“ ryšys. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neištvėrė ir nukrypo nuo diplomatinės leksikos: jis viešai paskelbė, kad „partneriai iš anksto neperspėjo Ukrainos apie Rusijos surengtą balistinių raketų smūgį Kyjivui pirmadienio vakarą“. Dar daugiau, anot V. Zelenskio, buvo jau antras kartas, kai taip nutiko.

Kas atsitiko?

Tai, kad būtent JAV neįspėjo Ukrainos apie balistinių raketų ataką, yra beveik be didesnių abejonių faktas. Tiesa, nors savo žinutėje V. Zelenskis dar vartojo aptakų „partneriai“, abejonių nekelia vien tai, kad tik JAV iš Ukrainos partnerių turi tokį gebėjimą – išankstinio perspėjimo sistemas apie balistinių raketų paleidimą teturi JAV, Rusija ir Kinija.

Išankstinio perspėjimo sistema SBIRS turi 12 palydovų kosminėje erdvėje, kurių jutikliai aptinka pradinį raketų paleidimą, signalą perduoda Žemėje esantiems radarams, o tie – ginkluotosioms pajėgoms. Tai trunka keliolika sekundžių. Neviešas JAV ir Ukrainos susitarimas teikti žvalgybinę informaciją „Starlink“ sistema (karinėms reikmėms pritaikytas jos modelis „Starshield“) veikė iki šiol nuo 2022-ųjų.

Bet dabar, po keleto JAV pasiuntinių vizitų į Maskvą, JAV pagalba įgavo įtrūkių. Kaip pradžioje minėtoje reklamoje: Baltieji rūmai paskelbė, kad jie nekontroliuoja E. Musko bendrovės „SpaceX“. E. Muskas pareiškė, kad „Starlink“ negali būti naudojamas puolamiesiems kariniams veiksmams, o „Starshield“ sistemą kontroliuoja JAV kariuomenė ir prezidentas. „Sprendimus dėl bet kokių greičio apribojimų ar naudojimo sąlygų priima JAV kariuomenė ir galiausiai JAV prezidentas“, – teigė jis.

Kitaip sakant, ir JAV veikia gerai žinoma biurokratinė sistema, Lietuvoje vadinama „Nuo Einošiaus pas Keipošių“. Bet įsidėmėkime viena – E. Musko žodžius, kad „Starlink“ negali būti naudojamas puolamiesiems kariniams veiksmams, o tik gynybiniams. Vadinasi, Ukraina negali gauti informacijos, į kokius taikinius Rusijos gilumoje galima nusitaikyti… Tai tik drąsina Maskvą.

Visa tai patvirtina, kad gaji sąmokslo teorija, kodėl D. Trumpas taip įsimylėjęs Putiną ir Maskvai tarnauja nuo 1987 m. (mes jau esame rašę apie jam tuomet sovietinio KGB suteiktą „Krasnovo“ slapyvardį), visiškai įtikinama…

Sena meilė nerūdija? Kol kas šio lakaus posakio pabaigoje rašykime klaustuką. Tik apmaudu, kad jis turi ryškų ukrainiečių kraujo atspalvį…

P.S.: šiandien, spalio 15 d., šiuos ir kitus klausimus spręs dviem dienoms susirinkusi ES vadovų taryba. Tiesioginę transliacija iš jos posėdžių galima ČIA: https://video.consilium.europa.eu/home/lt .

Įrašas skelbtas asmeninėje Česlovo Iškausko FB paskyroje: https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Česlovas Iškauskas. Nuo Einošiaus pas Keipošių… appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Penktadienio vakaras Putinui buvo permainingas. Grįžtant iš Turkmėnistano jo lėktuvui grėsė ukrainietiški dronai, todėl į Maskvą grįžo per Sankt Peterburgą tik vėlų vakarą. Čia jo laukė telefoninis pokalbis su Donaldu Trumpu, kuris Kremliaus šeimininkui gimtadienio proga jau buvo paruošęs puikią dovanėlę.

Ko gero, pats Putinas nelaukė šito siurprizo, juo labiau, kad D. Trumpas keletą dienų delsė skambinti Putinui. Matyt, laukė progos pateikti staigmeną Kyjivui, kai Ukrainos delegacija jau buvo praleidusi 8 derybų valandas Majamyje. Išgirdę naujieną ukrainiečiai trenkė durimis ir išvyko anksčiau laiko.

Iki spalio 18 d. D. Trumpas turėjo patvirtinti Kongreso aprobuotą „pragariškų sankcijų“ Rusijai paketą, tačiau dabar aišku, kad vietoj sugriežtinimo sankcijos energijos ištekliams iš dalies naikinamos. Už dyzelino susitarimą Trumpas nepareikalavo iš Putino jokių nuolaidų dėl Ukrainos.

Taigi, D. Trumpas per pusantros valandos trukusį pokalbį išprašė 300 tūkst. tonų dyzelinio kuro JAV reikmėms ir pasaulinei rinkai nedelsiant, neva kad būtų numuštos jo kainos. Tai maždaug 2,33 mln. barelių, o Amerika sunaudoja 3,8 – 3,9 mln. barelių per vieną dieną. Dar pusę milijono tonų Putinas pažadėjo lapkritį, po to gruodį – dar 1 mln. ir vėliau 3 mln., „jeigu leis Rusijos naftos perdirbimo įmonių galimybės“. Sandoris galios iki kitų metų balandžio 7 d. Netrukus po D. Trumpo pranešimo JAV iždas oficialiai išdavė laikiną licenciją, leidžiančią rusiškam dyzelinui patekti į rinką. Amerikos kompanijos rusų dyzeliną pirks Ust-Lugo verslovėje, esančioje Leningrado srityje, todėl bus pigiau jį transportuoti, ir parduos Roterdamo biržoje. Pasirodo, dyzeliną gabenantis tanklaivis „Minerva Zen“ su Graikijos vėliava iš Sankt Peterburgo išplaukė dar rugsėjo 22 dieną, iškart pasuko link JAV krantų ir sandėrio paskelbimo dieną juos pasiekė…

Paradoksas, bet JAV šito dyzelino net nereikia, nes jos pačios jį eksportuoja. D. Trumpas tikisi perpildyti juo amerikietišką kuro rinką ir taip numušti kainą. JAV išveža naftos produktus (kasdien po 1,5 – 1,9 mln. barelių) į Europą, kur jų kaina didesnė. Manoma, kad rusiško dyzelino importas vieno galono (galonas – 3,785 litro; Jungtinėse Valstijose spalio pradžioje jis kainavo 6,20 dolerio) dyzelino kainą gali sumažinti vos apie 10 centų…

Tai kam visas šis triukšmas, kurį Amerikos žiniasklaida pavadino „rusiško dyzelino afera“? D. Trumpui garbės reikalas pasipriešinti visiems Joe Bideno laikais priimtiems teisės aktams. Vos prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, 2022 m. balandžio 8 d., Kongresas patvirtino rusiškos naftos importo pabaigos aktą Nr. 6968 („Ending Importation of Russian Oil Act“ H.R.6968), kuris uždraudė pirkti iš Rusijos žalią naftą, jos produktus, benziną, dyzelinį kurą, mazutą, dujas, anglį, koksą, bitumą ir kt. Panaikinti šį draudimą gali tik pats Kongresas. D. Trumpui tai leidžiama tik esant trims sąlygoms: pasiekus Rusijos ir Ukrainos paliaubas, Rusijai nekeliant jokios grėsmės NATO šalims ir jai pripažinus ukrainiečių teisę laisvai rinkti savo vadovybę.

Ar 47-asis JAV prezidentas laikosi šio draudimo? Štai koks Amerikos demokratijos veidas.

Suprantama, kad ant balto žirgo šuoliuojančiu save įsivaizduojantis D. Trumpas taikosi į tarpinius (vidurio kadencijos) Kongreso rinkimus, kurie vyks po trijų savaičių. „Reuters“ pranešimu jo reitingai tesiekia apie 33 procentus, bet didelei daliai amerikiečių rinkėjų patinka, kai prezidentas taip pompastiškai rūpinasi jų socialine gerove. Kažkur pasaulyje vykstantys konfliktai juos mažiausiai domina…

Apžvalgininkai pastebi, kad dėl atšylančių santykių su JAV Putinas gali padaryti viską, net vargstančių rusų sąskaita. Dyzelino eksportui į JAV jis panaikins iki spalio pabaigos veikiantį draudimą išvežti naftos produktus į užsienį. Dėl Ukrainos smūgių Rusijos naftos objektams ji neteko apie trečdalio visų pajėgumų, tad šalyje jaučiamas kuro deficitas. Ekspertai skeptiškai vertina Rusijos galimybės užpildyti JAV ir pasaulio kuro rinką, neatvėrus Hormuzo sąsiaurio.

Tačiau politinis sprendimas jau yra, ir D. Trumpas pakliuvo į Putino spąstus. Karas Ukrainoje visiškai išbraukiamas iš taikos derybų darbotvarkės. Kitaip sakant, šis dviejų vienodo sukirpimo diktatorių sandėris padidino grėsmę Europai.

Nebe reikalo NATO rodo didelį susirūpinimą Baltijos šalių saugumu. Kanados televizija CBC neseniai parodė siužetą iš Lietuvos padangę dengiančio „oro skydo“ pratybų, kuriose dalyvavo Italijos naikintuvai „Eurofighter“, Ispanijos F-18 ir Turkijos koviniai lėktuvai. Lietuva apsaugai nuo įvairių provokacijų į pasienį pajūryje permetė savo karių šimtinę.

Putino ir D. Trumpo sandėris atveria vartus naujai agresijai. Pagaliau Amerikos prezidentas save atvirai priskyrė tokio agresoriaus bičiuliu: jis apkaltino Volodymyrą Zelenskį mėginant sukelti problemų pasauliui ir pareiškė esąs įsitikinęs, kad Ukrainai reikia kito valstybės vadovo, nes šis, esą, „nenori susitarimo“ su Putinu…

Rusiško dyzelino afera perauga į politinį šantažą.

The post Česlovas Iškauskas. Rusiško dyzelino afera ir politinis šantažas appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, [politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Lietuva nesiliauja svaigti nuo D. Trumpo prabėgomis mestos frazės, esą jis „Lietuvoje pažįsta labai daug žmonių“, ir pažado įkurti pastovią karinę bazę. Valdančiųjų vadovas ir premjeras Mindaugas Sinkevičius paskubėjo garantuoti bazės įkūrimo finansavimą, opozicijos lyderis Laurynas Kasčiūnas netgi parinkęs vietą būsimai amerikiečių bazei, Seimo pirmininkas Juozas Olekas lengva ranka pažadėjo greitai pašalinti teisinius išskirtinumus, kurie galėtų riboti sąjungininkų pajėgų buvimą.

Einame toliau. Apetitai išaugo akimirksniu. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas pasiūlė, kad JAV karių skaičius Lietuvoje galėtų būti didesnis ir siekti kelis tūkstančius. Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas, tik ką apsilankęs JAV, kol kas atsargesnis, nes, pasak jo, apie nieką konkrečiai nekalbėta, bet viskas būtų logiška.

Visa tai vienas portalas vadina „polka su ragučiais“. Tai toks lietuviškas nacionalinis greitas šokis, kurio metu šokėjai rodo ant galvų augančius ragučius… Kalbininkai šokio pavadinimą ragina rašyti su kabutėmis, t.y. lyg ir nepasitikint jo turiniu…

Kad D. Trumpo į visas keturias šalis drabstomais pažadais visiškai tikėti negalima, seniai aišku. Kad jis gerai pažįsta lietuvius – taip pat. Kad bus svarstoma Lietuvoje įkurdinti naują karinę bazę – irgi. Iki šiol neaišku, ar bus gražinti amerikiečių kariai. Juk prezidentas pažadėjo: jie jau pakeliui į Lietuvą… Krašto apsaugos ministras vėlgi santūresnis. O eurokomisaras Andrius Kubilius džiaugtis neskuba: „Nereikia galvoti, kad tai viską išsprendžia, nes galų gale net ir tai, kad čia pas mus bus batalionas, bet Europoje mažės bendras JAV karių skaičius, jau yra problema“. A. Kubilius primena, kad Jungtinės Valstijos svarsto net perpus sumažinti savo pajėgas Europoje. Jam pritaria buvęs ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas.

D. Trumpas, matyt, prisiminė savo patarėjų įteigtą mintį, kad Baltijos šalys vykdo jo grasinimus NATO didinti gynybos išlaidas. Iš tiesų, jos viršija arba viršys naująjį 3,5 % NATO tikslą: Lietuva 5,33 % – 5,38 % (lyderė visame Aljanse), Estija 5,11 % , Latvija 4,92 %, Lenkija 4,68 %.

Bet pasikliauti JAV prezidento paskubomis tartais pagiriamaisiais žodžiais, reiškia, matyti norima už esama. Matyt, jie labiau skirti vidaus rinkai. Juk lapkričio pradžioje Amerikoje vyks tarpiniai rinkimai…

Šioje istorijoje vienas smagiai nuteikiantis momentas: LRT korespondento Vašingtone Augustino Šemelio puikus darbas. Visaip politikų linčiuojamas nacionalinis transliuotojas (šioje įstaigoje ir aš pats išdirbau 17 metų) sugebėjo surasti puikų žurnalistą, kuris štai įstengė pro gerą pusšimtį korespondentų ir TV kamerų mišką pateikti klausimą pačiam pačiam…

O visa kita – šakėmis po vandenį…

P.S.: šiame lietuviškos euforijos fone įtikinamiau ir grėsmingiau skamba D. Trumpo skambutis Putinui, sveikinimas jo 74-ųjų metinių proga ir… susirūpinimas Sibirą apimančiu maru… Politinis agresyvus maras iš tiesų apėmęs visą Rusiją, o D. Trumpui tai kaip niekur nieko…

The post Česlovas Iškauskas. O visa kita – šakėmis po vandenį… appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Karaliaučius (Kaliningradas) vėl tampa didžiule problema visam regionui. Šis Rusijos iš sovietinių laikų paveldėtas eksklavas dabar naudojamas NATO šalių šantažui. Jis yra svarbi Putino agresijos prieš Ukrainą ir Vakarus atrama. Grėsminga retorika tik dar labiau sustiprino baimes, kad karo katilas gali užvirti prie pat Lietuvos, pavyzdžiui, per Suvalkų koridorių.

Jau daugiau kaip 80 metų po Karaliaučiaus krašto priskyrimo Sovietų Sąjungai ši maždaug 15 tūkst. kv. km baltų žemė yra tarsi opa Europos centre. Dabar daug kas godoja, kad sovietinės Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus be reikalo pabūgo net svarstyti Stalino siūlymo priskirti bent dalį šio krašto Lietuvai, tačiau tai ir liko tik viliojantis prisiminimas.

Galima ginčytis, nuo ko visa įtampa prasidėjo. Galbūt nuo diplomato Lino Linkevičiaus iššūkio Maskvai, kai jis, Švedijai ir Suomijai įstojus į NATO, Baltijos jūrą pavadino Aljanso vidine jūra. Vadinasi, rusų laivai negalės laisvai naudotis regione esančiais uostais ir bus kontroliuojamas jų šešėlinis laivynas.

O gal užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio karingas pareiškimas, kad NATO „turi priemonių“ prireikus sunaikinti Rusijos oro gynybos ir raketų bazes Kaliningrado srityje. Gegužę ir Prezidentas, ir tuometinė premjerė suskubo kritiškai komentuoti K. Budrio pastabas, aiškiai pabrėždami, kad jis nekalba nei valstybės, nei Vyriausybės vardu. Bet Maskvoje tai sukėlė didžiulį drebulį… Kremliaus propagandistai puolė į isteriją, iškreipdami K. Budrio perspėjimą. Jie teigė, esą, Vilnius kviečia NATO ne tik izoliuoti Rusijos eksklavą, bet ir nedelsiant jį atakuoti.

Apie tai, kad Kaliningradas karinio konflikto su NATO atveju būtų eliminuotas, yra sakęs ir buvęs JAV armijos Europoje vadas, atsargos generolas Benas Hodgesas.

Bene skaudžiausią smūgį Maskva patyrė, kai Seimas nutarė panaikinti Lietuvos nebranduolinį statusą ir pasisakė už draudimo šalyje dislokuoti masinio naikinimo ginklus panaikinimą. Lietuva taptų septintąja JAV branduolinio ginklo saugotoja Europoje po Vokietijos, Belgijos, Italijos, Turkijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės. Rusija Kaliningrado srityje jį jau seniai turi. Branduolinės sistemos taip pat dislokuotos Baltarusijoje, iš kurių atstumas į Kaliningrado sritį per Suvalkų koridorių nesiekia ir 100 km.

Visa ši ir kita retorika, paaštrinta Maskvos propagandiniais prieskoniais apie augančią grėsmę Rusijos valstybingumui, buvo sutelkta į Putino grasinimą Valdajuje, primenantį jo agresyvius pareiškimus Miuncheno saugumo konferencijoje 2007 m. vasarį. 23-ajame Klubo posėdyje jis pareiškė, kad, jeigu bus puolama Rusija ar Kaliningradas, visa turima ginkluotė, įskaitant branduolinį ginklą, bus panaudota „neišvengiamai ir tučtuojau“. Jo raminimas, kad Rusija nesirengia nieko pulti nei po kelerių metų, nei 2050-aisiais, buvo užgožtas karingos kalbos apie „atsakomąjį smūgį“ NATO. Putinas piktinosi „viena po kitos rengiamomis karinėmis pratybomis Baltijos jūroje“ ir „bandymais perimti“ Rusijos laivus. „Visa tai yra eskalacija“, – pareiškė jis.

Ekspertai abejoja, ar Putinas ryšis pradėti dar vieną karinę kampaniją, kai puspenktų metų vyksta karas prieš Ukrainą. Jis Maskvai nėra sėkmingas. Labiausiai Kremlius bijo ekonominės eksklavo izoliacijos, nes Putino Rusija ir taip kenčia nuo didžiulių nepriteklių. Ir šiuo požiūriu didelį vaidmenį vaidina Lietuva, turinti galingą, nors kažin ar kada išmestiną kortą – krovinių tranzitą.

Iki karo Ukrainoje, 2021 m. Rusijos pateiktais duomenimis, į Kaliningradą per Lietuvą geležinkeliu buvo pervežta apie 10,5 mln. tonų krovinių arba 69 proc. viso prekių srauto į sritį. 2025 m. jis sumažėjo daugiau kaip tris kartus – iki 3,4 mln. tonų arba iki 36 proc. visų pervežimų. Daugiausiai į sritį buvo gabenama anglies ir jos produktų, metalo ir plieno gaminių, medienos, cemento ir t.t.

Kita svarbi Rusijai tranzito trasa – jūrų keliai. Pagrindinis maršrutas iš Ust-Lugo į Baltijską. Juo pernai keliavo apie 52 proc. visų jūra pervežamų krovinių. Dabar pasvarstykime: kai NATO narėmis yra visos trys Skandinavijos valstybės ir Baltijos jūrą supančios šalys, ir ji tapo „vidine Aljanso jūra“, Putinas ne juokais susirūpino vakarinio Rusijos flango stabilumu. Kas jam belieka? Grasinti Vakarams branduoliniu ginklu.

Kad Lietuva iki šiol nepasinaudojo tranzito korta, tik laiko klausimas. Sunku pasakyti, kieno stalčiuje ji guli. Vos prasidėjus karui Ukrainoje, 1922 m. birželį, Lietuva uždraudė geležinkelių transportu gabenti prekes į eksklavą, tarp jų trąšas, kurioms taikomos Europos Sąjungos sankcijos.

Šiandien niekas mūsų neprašo – nei Briuselis, nei Vašingtonas – atverti pilną prekybą su Maskva, tad visos galimybės tranzito draudimą naudoti kaip atsvarą Putino grasinimams tebėra Vilniaus rankose. Tik kažin, ar tuo pasinaudosime. Juk vis dar krūpčiojame nuo kiekvieno Putino žodžio.

The post Česlovas Iškauskas. Lietuva dar turi stiprią kortą appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Iš Baltųjų rūmų Vašingtone skamba tik tuščia retorika, o ne racionalūs pasiūlymai, kaip atkurti taiką įvairiuose pasaulio regionuose. Pakloti raudoną kilimą Kinijos lyderiui ir surengti pompastišką aukščiausio lygio vakarienę Kinijos delegacijai lengviau, negu pasiekti reikšmingą susitarimą su Xi Jinpingo (sutrumpintai – Si), priversti Putiną nesišvaistyti tuščiais pažadais ar įtikinti Iraną atverti Hormuzo sąsiaurį.

Nei viena, nei kita, nei trečia Donaldui Trumpui nepavyksta. Kaip rašo JAV spauda, nereikia stebėtis, kad jo reitingai, rugsėjo 21 d. tyrimų duomenimis, nukrito iki 32 proc. Štai pats asmeniškai D. Trumpas pasitiko Kinijos lyderį prie lėktuvo trapo, per visas tris vizito dienas jam įsiteikiančiai pataikavo, tačiau svarbių susitarimų nepasiekta. Ginčas dėl Taivano nuskendo mandagiuose pareiškimuose, Kinijos parama Rusijai kare su Ukraina liko nepaliesta, o apie diskusijas dėl Pekino paramos Iranui Vidurio Rytuose D. Trumpas teištarė: „Manau, mums puikiai seksis“. Jis taip ir nesiryžo vertinti Teherano pasiūlymo atverti Hormuzo sąsiaurį per 7 dienas, kaip tartasi birželio mėnesį, o naujus Irano pasiūlymus atmetė.

Tiesa, su Si pasikalbėta apie dirbtinį intelektą (DI). Tačiau šioje srityje konkurencija išlieka. DI modelių kūrime 2,7 proc. JAV išsiveržusios į priekį, o Kinija aktyviai veržiasi į karinės žvalgybos sritį. Politologas Lina Kojala apibendrina, kad joks raudonas kilimas JAV ir Kinijos skirčių paslėpti negali…

Šio vizito fone reikšmingesnis Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dalyvavimas 81-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje ir jo kuluaruose vykęs 40 minučių susitikimas su D. Trumpu. Tiesa, po to surengta spaudos konferencija buvo gana blanki, abu prelegentai atrodė pavargę, ir daugelis žurnalistų klausimų atsimušė į Baltųjų rūmų šeimininko įprastas pagyras sau.

Daug svarbesnis šių įvykių geopolitinis fonas ir tai, kas vyko po jų. Nėra abejonės, kad net tarp priešų vykstantis dialogas geriau negu nieko. Kol kas jis pastebimas tarp Vašingtono, Pekino ir Kyjivo. Tuo tarpu Maskva lyg ta atsiskyrėlis šakalas stebi iš šalies ir taikosi nudžiauti skanesnį kąsnelį. Jeigu Si, D. Trumpas ir Europos lyderiai būtų ryžtingesni, Putinas neturėtų kur dingti ir įsijungtų į šį ratelį nedelsdamas, bet…

Nebe reikalo apžvalgininkai perspėja, kad iš Si ir D. Trumpo susitikimo Ukrainai neverta puoselėti iliuzijų. Pekinui Rusijos karas prieš Ukrainą yra naudingas, nes jis silpnina Putino režimą. JAV nori pavežti Kiniją nuo meilės Rusijai ne dėl simpatijų ukrainiečiams, o dėl savo įtakos Azijos regione. Šiaip ar taip Maskva lieka vienui viena su Europa, su kuria abiem reikės kaip nors sugyventi.

Kol kas matoma šiurkšti diplomatinė šaudyklė. Baltieji rūmai pakvietė Putiną į G20 susitikimą, vyksiantį gruodžio viduryje Majamyje. Tai būtų nusikalstamo Maskvos režimo tarptautinis pripažinimas. 14 JAV senatorių po septynis iš abiejų partijų pareikalavo kvietimą atšaukti.

Iš JT tribūnos V. Zelenskis pasiūlė nutraukti abipusę ugnį į energetikos objektus. 50 šalių ir ES tam pritarė, bet Maskva atsisakė daryti pauzę atakose. Reuters pranešė, kad JAV į naują karinės pagalbos Ukrainai paketą neįtraukė raketų oro gynybos sistemoms „Patriot“. Vis dėlto D. Trumpo administracija ketina panaudoti visus 400 mln. JAV dolerių (apie 351,1 mln. eurų). Bet rugsėjo 25 dieną prezidentas V. Zelenskis pareiškė, kad Ukraina gaus licencijas „Patriot“ raketų gamybai.

Agentūra „Bloomberg“ išplatino žinią, esą D. Trumpas pakvietė V. Zelenskį derybų atvykti į Maskvą, tačiau tuojau pat Kyjivas paneigė, kad toks kvietimas buvo išsakytas per prezidento viešnagę JT kuluaruose. Putinas žongliruoja kvietimu į Rusijos sostinę, iš anksto žinodamas, kad V. Zelenskiui tai būtų lyg Ukrainos išdavystė. Tad ko jis tikisi?

Iš šių geopolitinių įvykių konteksto neiškrinta Lietuva. Kai tik Seimas panaikino šalies nebranduolinį statusą (oponentai sako, kad tai buvo pavojingas žingsnis), įsijungė Rusijos propagandinė mašina: Kremliaus propagandinis kanalas paskelbė straipsnį, kuriame grasina surengti dar vieną „specialiąją operaciją“ – tik šį kartą prieš Lietuvą. Tiesa, šis grasinimas viename portale išsilaikė tik tris valandas, bet aiškus jo tikslas: perspėti Vakarus, kad nebandytų branduolinio ginklo priartinti prie Rusijos sienų. Kaip atsakymas Kremliui – Lietuvos surengtos nacionalinės mobilizacijos pratybos „Vyčio skliautas 2026“.

Mūsų skaitytojas pagalvos, kad nedera net ir silpstančio liūto tampyti už ūsų. Tokių nuogąstavimų pilnas užribinė žiniasklaida. Tačiau iš anksto pakelti rankas prieš galima agresorių reikštų ir išankstinę tautos mirtį. Istorikai vėl primena Antrojo pasaulinio karo išvakares, kai Lietuva buvo paskelbusi neutralumą. Ar tuomet nesipriešindami mes ką nors laimėjome? Gal ir šiandien kai kam tieskime raudoną kilimą?

The post Česlovas Iškauskas. Raudonas kilimas – nuolankumo ženklas? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Su  Algirdu Vaclovu Patacku, kurio 83-iąsias gimimo metines pažymėtume rugsėjo 28 d., mano bendravimas buvo epizodinis. Dažnai jį pakalbindavau savo televizijos laidoms, o ruošdamasis šiems interviu įvairiais vidaus ir užsienio klausimais pasidomėdavau gilesniais šios įdomios ir tvirtos asmenybės klodais.

Poetiškos sielos politikas buvo netipinis atvejis mūsų valstybės padangėje. Turėjo poetinį slapyvardį Algis Rudamina, bet buvo baigęs „nelyrinius“ mokslus – inžinierius technologas. Matyt, jo slapyvardis pasiskolintas iš istorinės Sūduvos žemės pavadinimo, o šis – nuo žodžio „rūda“. Dar jį galima paaiškinti pirmojo lietuvių misionieriaus, jėzuito Andriaus Rudaminos (1596-1631), dirbusio Indijoje, Kinijoje, ten ir palaidoto, pavarde. A. Patackas ypač domėjosi lietuvių tradicijomis, baltų kultūra. Jis nemažai rašė apie mirties virsmą, palydėtuvių į Amžinąją kelionę tradicijas, o jo 2013 m. išleista knyga LITUA tapo nacionaliniu bestseleriu.

Nedrįstu gilintis į šią paslaptingą ir kartu stebėtinai tvirtą asmenybę, nes nedaug ją pažinojau. Dažnai jį matydavau šalia profesoriaus Vytauto Landsbegio, sakoma, kad jis ir saugojo tuometinį valstybės vadovą.

Mano žurnalistinis kelias su juo susikirto 1992 m., kai kartu su valstybine delegacija mane pakvietė vykti komandiruotėn į Grozną, į pirmąsias nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusios Čečėnijos metines. Gal dešimties deputatų grupę lydėjo geras Džoharo Dudajevo pažįstamas iš tarnybos sovietinėse oro pajėgose Vytautas Eidukaitis. Skridome iš Minsko oro uosto. Aukščiausiosios tarybos deputatų grupėje A. Patackas buvo tarsi nuošalyje. Visą kelionę kalbėjo nedaug, paklaustas atsakydavo aiškiai, trumpai , be ilgų samprotavimų. Daug pasakojo apie Kaukazo tautų istoriją, papročius, nepriklausomybės kovas nuo pat carinių užkariavimų XIX a. viduryje. Iki lėktuvo nusileidimo Machačkaloje gavome tiek žinių apie čečėnus ir ingušus, kad atrodėme lyg baigę aukštuosius mokslus.

Pirmųjų nepriklausomybės metinių iškilmės vyko Grozno stadione. Po jų – visos delegacijos priėmimas ne kur nors valstybinėje salėje, o Dž. Dudajevo sodybos kaimynystėje. Jau tuomet nebuvo abejonių, kad rusų žvalgyba gali susekti aukštų svečių viešnagės vietą… Didelėje terasoje buvo sakomi tostai, keliami bokalai, moterys, kurios pagal musulmonų tradicijas nesėdėjo su vyrais, vaišinosi viduje. Prisimenu ugningą ir visapusiškai Ičkeriją remiančią A. Patacko kalbą…

Kitą dieną mane, kaip LRT žurnalistą, keliaujantį su paprasta buitine VHS Super vaizdo kamera, priėmė pats Dž. Dudajevas. Vėliau atskirai surengtas jo priėmimas Lietuvos parlamentinei delegacijai. Taip pat pagrindinėje Grozno aikštėje priešais vyriausybinius rūmus ir šalia viešbučio KAVKAZ vyko šventinis paradas. Mane kuravo vyriausybės kanceliarijos vadovas komunikacijai Movladis Udugovas. Būtent jis per kitą viešnagę Čečėnijoje 1994 m. rudenį (kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai) suorganizavo žurnalistų kelionę taksi į tik ką E. Ševardnadzės iš Maskvos atsiųstos komandos užimtą Tbilisį. Per pusvalandžio interviu buvęs Sakartvelo saugumo šefas ir kompartijos lyderis atrodė tylus ir pavargęs…

Taigi, šioje kelionėje A. Patackas nebuvo ryškus Lietuvos atstovas. Jis tarsi nematomas politikų apsauginis buvo nematomas, nors šalia. Jo patarimai, perspėjimai ir rūpestis svečiais, pagarbus elgesys su Ičkerijos pareigūnais ir eiliniais čečėnais man paliko pagarbų įspūdį.

Grįžtant namo per tą patį Minską V. Eidukaitis juokais visiems žadėjo išdalinti po pistoletą. Beje, sužinojau, kad ir man Dž. Dudajevas buvo parengęs tokią dovanėlę. Tačiau išgirdau, kad A. Patackas patarė su tokiomis dovanomis nejuokauti: juk visur knibžda rusų agentai, be to juk skrisime pro baltarusių kontrolę… Vėliau išgirdau, kad mūsų ginkluotosioms pajėgoms iš Ičkerijos buvo atkeliavusi ne viena ginklų siunta…

Mano menki kontaktai su žinomu rezistentu, poetu ir politiku A. Patacku įtikino, kad Lietuvos politika ir galbūt net saugumas turi kliautis būtent tokiais žmonėmis. Deja, politika išplauna ir daug jų sąšlavyno…

Komentaras iš Česlovo Iškausko asmeninės FB paskyros: https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Algirdas Patackas: tvirtybės ir patikimumo garantas. Signataro, rezistento ir poeto gimimo metinėms appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šilališkis Juozas Stasinas nebe pagrindo didžiuojasi savo bajoriška kilme, giria gimtąjį Radviečio kaimą prie Kesės upelio ir vis pabrėžia savo ilgametę gamtosaugininko veiklą. Lietuvos žurnalistų sąjungoje pristatydamas šiemet išleistą knygą „Gyvenimo pynė“ ją nebe reikalo dedikuoja „Tėvams ir Protėviams atminti“ (Vilnius, 2026).

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui šio žemaičio šeima iš Radviečio patraukė per Žemaičių Naumiestį į Pamarį – į Okslindžių kaimą Šilutės rajone, kur patyrė ne tik sunkius kaimiškus darbus, bet ir pokario chaosą. Vis dėl to gimęs ir augęs po Jos Didenybės Gamtos sparnu J. Stasinas, nors ir būdamas meninės žurnalistinės pakraipos žmogus, savo karjerą ir visą gyvenimą paskyrė gamtos apsaugai, šalies gamtinių turtų puoselėjimui.

Keista, kad susitikime su kolegomis žurnalistais ir gamtosaugininkais, 88 metų žemaitis daugiau kalbėjo apie savo mokytojus, negu apie save ir knygą. Ypač jis akcentavo valstybinės gamtosaugos vadovo Viktoro Bergo (1906–1983) įtaką, kuriant ir tvirtinant Lietuvos gamtos apsaugos sistemą. Knygoje jam skirta nemažai puslapių. Susitikime dalyvavęs buvęs pirmasis nepriklausomos Lietuvos aplinkos apsaugos ministras Bronius Bradauskas sakė, kad knygos autorius, nepaisydamas jokių partinių ideologinių vėjų, jokių dekoratyvių pertvarkų ir politinių įtakų, „augino meilės gamtai ir ją saugančiam žmogui medį“.

Knyga ne tik apie garsią autoriaus kilmę, ne vien trykšta meile gimtajam Pamario kraštui, bet ir tarsi enciklopedija fiksuoja pagrindinius valstybės žingsnius gamtosaugos srityje. Joje daug kilmingų garsių pavardžių, autorius nebe pagrindo didžiuojasi pirmaisiais susitikimais su 1988 m. į tuometinį Gamtos apsaugos komitetą atvykusiu JAV gamtos apsaugos specialistu ir būsimu Prezidentu Valdu Adamkumi.

Susitikime netrūko ir kritinių pastabų dabartinei gamtos apsaugai, rėksmingai ir pompastiškai gamtosaugos politikai. Jas išreiškė ir visuomenininkai Zigmas Vaišvila, ir Gintautas Kniukšta, ir renginį vedęs etnologas Virginijus Jocys, knygos leidėjai. Žinomas žurnalistas Vytautas Žeimantas, atsiliepdamas apie autorių, pripažino, kad „lengva rašyti apie žmogų, kurį gerai pažįsti jau per 40 metų, žinai jo darbus ir pasiekimus“. Iš tikrųjų, J. Stasinas „lengvas“ bendrauti, netrūkstąs sąmojo ir gyvenimo džiaugsmo.

Knygos pristatymo renginiai tęsiasi: jau kitą dieną autorius su savo komanda nuvyko į Marijampolę…

The post Česlovas Iškauskas. Gamtos apsaugos korifėjaus knyga appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Sutikime, kad tautiniai ar religiniai konfliktai yra vieni pavojingiausių pasaulyje. Juos įžiebti labai lengva. Pakanka melagingos naujienos, grupelės smarkuolių išpuolio, politikos veikėjo neapgalvoto, nors ir iš tautosakos lobyno ištraukto raginimo, – ir neapykantos laužas liepsnoja. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Nuo seno Lietuva buvo gana tolerantiška atvykėliams, persikėlėliams, tautinėms mažumoms. Net nereikdavo demonstruoti didelio lojalumo mūsų valstybei, kad lietuviai priglaustų, sudarytų sąlygas bendruomenių plėtrai, savo tikybos išpažinimui. Tik svetima ideologija pakaustyti imigrantai, okupacinių valstybių veikėjai bandydavo uždegti tą nesantaikos degtuką. Tai neturi nieko bendro su sovietiniais laikais propaguota internacionalizmo idėja.

Mūsų skaitytojas turbūt nujaučia, į kur kalbą kreipiu. Bet iš pradžių pacituosiu žinomos politikės Viktorijos Čmilytės-Nielsen žodžius jos veidaknygėje: „Jeigu kažkas sako, kad rūpinasi lietuvių Tauta, degindamas Koraną ar mosuodamas kiaulės galva, jie meluoja. Nes tai yra visiškai priešingas veiksmas. Tai yra konflikto žiebimas ir agresijos eskalavimas, tikintis, kad ugnis apims kuo didesnę visuomenės dalį. Tai ir rankos tiesimas rusijai, kurios pagrindinis pastarųjų metų tikslas mūsų regione – skaldyti žmones ir sėti baimę, provokuoti agresiją bei tautinę neapykantą…“

Šis perspėjimas susišaukia su šešiasdešimties visuomenės veikėjų viešu pareiškimu, pasmerkusių radikaliai nusiteikusių baikerių bandymą sutrukdyti musulmonų pamaldas prie Kauno mečetės. „Mes smerkiame bet kokį bandymą neapykantos, pažeminimo ar bauginimo veiksmus paversti įprasta politinės kovos forma“, – pabrėžiama pareiškime.

Bet sutikime, kad problema nėra vienalytė. Ji sena kaip pasaulis. Kodėl į karus išbujojo nesantaika tarp žydų ir arabų Artimuosiuose Rytuose? Kodėl 2020-ųjų sausį po Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ prieš islamą nukreiptos karikatūros kilusiuose neramumuose žuvo devyni redakcijos darbuotojai, o šalyje ir visame pasaulyje kilo neapykantos vieni kitiems banga? Kodėl Lietuvoje savo palaidu liežuviu garsėjantys politikai leidžia sau skanduoti bjaurias dainuškas ir taip telkti apie save juos šlovinančius partiečius?

„Kiaulės galvos“ išpuolis Kaune jau turi pasekėjus. Ilgai laukti nereikėjo, ir rugsėjo 13-osios naktį viename Vilniaus bare buvo sudegintas Koranas – islamo išpažinėjų pagrindinė religinė knyga. Incidentą buvo kam nufilmuoti, bet niekas nesustabdė veidą užsidengusio jaunuolio su ant apsiausto rankovės uždėtu Lietuvos vėliavos antsiuvu vykdyti savo įžūlų aktą. Menkniekis? Taip. Bet jis yra išpuolio Kaune atkartojimas…

Su Koranu mano santykis kitoks. Vieną jo egzempliorių rusų kalba pirkau dar 1992 m. rudenį Grozne, kai su grupe politikų nuvykau į Čečėnijoje vykusias iškilmes pirmųjų nepriklausomybės metinių pažymėti. Po dviejų metų, kai Ičkerijos kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai, kitą Šventojo rašto egzempliorių arabų kalba man padovanojo ir tuojau pat pašventino iš Azerbaidžano pas Džoharą Dudajevą atvykęs imamas… Nuo tol šios knygos yra mano garbingiausių leidinių lentynoje.

Kaip jau rašiau, tai problema, susijusi su niekaip neišnarpliojimu imigracijos klausimu. Jis nėra toks paprastas. Sunku nuspėti, kur gali plykstelėti neapykantos ugnis, kuris iš atvykėlių turi blogų ketinimų, kur apskritai pasisuks agresyvių kaimynų politika. Nutylėti šią problemą irgi ne išeitis. Mat, drumstame vandenyje velniai veisiasi, sako liaudies išmintis…

Tuo metu didieji patriotai, iškėlę kiaulės galvą ir trukdydami atlikti musulmonų apeigas, šaukia, kad ateiviai trukdo tautos pažangai. Jie reikalauja apskritai neįsileisti imigrantų, o atvykusius kito tikėjimo žmones išvyti iš šalies. „Lietuva – tik lietuviams!“, – mosuoja ant kartono nupieštu šūkiu koks jaunuolis.

Tiesą sakant, jūsų apžvalgininkas irgi kartais neatsilaiko prieš tokį reikalavimą, nes jis… tautiškai saldus. Net krūtinę užlieja šilta pasididžiavimo savimi banga, kad štai – koks tu esi lietuvis! Bet ši emocija labai pigi ir net pragaištinga. Pasaulis ir Lietuva niekada nebus vienatautė, vieno tikėjimo, vienos politinės orientacijos.

Todėl man neramu, kai žinoma įtakotoja ir TV laidų apie žmonių gerumą kūrėja puola apibendrinti: jei jos vos nenudaužė kokio tamsiaodžio pavėžėjo „Toyota Prius“, tai kalti visi, kurie įsileidžia „gastarbaiterius“, juos įdarbina maisto išvežiotojais, netgi tie, kurie nesutvarko kormoranų, invazinių šliužų ar Sosnovskio barščių… Žodžiu, išrauti su šaknimis visa, kas priklauso invaziniams! Gal kolegei reikėtų atsistoti į protestuotojų prie Kauno mečetės gretą?

Eskaluoti tautinius ar religinius neramumus, prisidengiant patriotiniais šūkiais – negarbingas ir nusikalstamas kelias. Jis tik įpila žibalo į priešo propagandos mašiną. Demokratija ir tolerancija turi ribas, o jas kontroliuoti ir reguliuoti turi valstybė, o ne radikalių emocijų mėgėjai.

The post Česlovas Iškauskas. „Kiaulės galvos“ sindromas appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Penktaisiais Rusijos karo prieš Ukrainą metais Vakarų žvalgybos ekspertai ir įvairūs šaltiniai vis dažniau kalbas apie augančią Maskvos grėsmę Baltijos jūros regionui. Amerikos pasiuntiniai su slaptomis misijomis lankydamiesi pas Putiną jį tik padrąsina tolesnei agresijai. Istorikai tvirtina, kad kartojasi Antrojo pasaulinio karo aplinkybės.

Bet štai ką kalba pats Putinas: „Bet juk nėra jokios grėsmės ir niekada nebuvo. Mes negrasiname, net nesiruošiame grasinti Europos šalims, kodėl tai turime daryti? Niekas net nesvarsto, kad mes turime kažkokį pagrindą konfliktui su Europa. Visi klausimai išspręsti pagal Antrojo pasaulinio karo rezultatus…“ Būtent Europa nori pakeisti tvarką, susiklosčiusią po SSRS žlugimo, tęsia Putinas ir perspėja: galimas kitų šalių karinių pajėgų įvedimas į Ukrainą „reikš karą su Rusija“.

Šių metų pradžioje buvo svarstoma įvesti Europos kontingentą į Ukrainą. Tuomet Ukraina, Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė ketinimų deklaraciją, tačiau joje buvo kalbama apie taikdarių dislokavimą, atkūrus taiką tarp Maskvos ir Kyjivo. Vėliau, kai taikos derybos nutrūko, tokios diskusijos išblėso.

Sunku suprasti, ką turėjo galvoje Kremliaus šeimininkas. Bet jo perspėjimas rimtas ir grėsmingas, o garantijų dėl nepuolimo nėra jokių. Atvirkščiai: buvusi Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė per TV sakė, kad yra paskaičiavusi, jog Rusija, nuo seniausių laikų net 16 kartų žadėjusi nekelti agresijos, vidutiniškai po keleto mėnesių ją pradėdavo. Paskutinis pavyzdys – plataus masto Ukrainos teritorijos puolimas 2022 m. vasarį. O juk dar išvakarėse Putinas tvirtino, kad prie kaimynės sienų šimtatūkstantinė kariuomenė telkiama pratybų tikslais ir nieko neketina pulti…

Todėl Latvija, Estija, Lietuva, Lenkija ir Suomija rimtai susirūpino kolektyvine gynyba. Portalas Meduza.io primena, kad ir prieš kokį 100 metų Baltijos valstybės stengėsi susivienyti prieš bendrą „dvigubą“ priešą, tačiau joms nepavyko: jų planus išardė klastingos 1939-ųjų metų SSRS ir Vokietijos sutartys. Vien tik 1919–1925 m. šalys surengė 15 konferencijų, o pati svarbiausia vyko 1920 m. vasarą Latvijos Buldurių kurorte. Tačiau sudaryti aljanso penkioms šalims nepavyko: Lietuva susitarimą pasirašyti atsisakė, prieštaravusi, kad prie Baltijos šalių prisijungtų Ukraina, o Lenkija ir Suomija vėliau jo neratifikavo. Gi spalį lenkų generolas Lucjanas Żeligowskis užėmė Vilnių ir visą rytinę Lietuvos dalį. Kitos Baltijos kaimynės visa tai abejingai stebėjo. Štai kuo baigėsi vienybės paieškos.

Visgi 1922 m. kovą Varšuvoje buvo pasirašytas bendras komunikatas, kurį istorikai vertina kaip kur kas vėliau priimto NATO įstatų 5-ojo straipsnio atitikmenį: jei prieš bet kurią iš tų šalių vykdoma agresija, likusios privalo koordinuoti savo veiksmus užkertant jai kelią, nors tiesioginio karinio atkirčio imtis nebuvo numatyta. Vėliau taip pat buvo mėginta imtis vienijimosi veiksmų, tačiau, kaip portale rašo istorikas Aleksėjus Uvarovas, daugiau pastangų dėjo Suomija ir Estija, apsaugant Suomių įlanką nuo bolševikų, o Lietuva, dairydamasi tai į bolševikinę Sovietų Sąjungą, tai į nacistinę Vokietiją, stengėsi likti nuošalyje. Galų gale tas pastangas užbaigė 1939-ieji…

Naujausiais laikais taip pat buvo mėginta Baltijos šalis sujungti į vieną kumštį. Popieriuose teliko Baltbato – bendros Baltijos šalių kariuomenės – idėja, nes, esą, NATO įstatai neleidžia kurti vidinių karinių struktūrų. Gražiu prisiminimu tėra prieškariu puoselėta Baltijos Antantė. Beliko formalus, nebent šampano kilnojimui skirtas sumanymas – rugsėjo 22-ąją pažymėti Baltų vienybės dieną, prisimenant 1236 m. įvykusį Saulės mūšį.

2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas grėsmes Baltijos šalims, juos skausmingai įvertino tuometis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.

Tuo metu Putinas kaip reikiant įsisiautėjo. Jo ideologinis buldogas (taip Kremliaus veikėją vadina politologai), Rusijos Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas grasina, kad „Lietuva išnyks iš pasaulio žemėlapio“, jeigu jos teritorijoje bus dislokuota bet kokia ginkluotė, įskaitant branduolinę, o NATO neva negins Lietuvos, nepadės ir jo 5-asis straipsnis.

Gali būti, kad tai tėra tušti grasinimai, kaip ir Putino užuomina, jog Rusija privalo išsaugoti visus Antrojo pasaulinio karo „rezultatus“, t.y. didžiąją sovietinę imperiją. Taip jis kartoja 2000-aisiais metais, perimdamas iš Boriso Jelcino prezidentinį postą, savo programinį pažadą atkurti SSRS galybę. Tai rusiškasis variantas Donaldo Trumpo šūkio „America great again!“ („Amerika bus vėl didi!“).

Tačiau šių grasinimų nevalia ir nepaisyti. Putinas skuba. Netrukus jam sukaks 74-ri. Šį savaitgalį – rinkimai į Dūmą. Kremliaus „vanagai“ nepatenkinti neefektyviu karu prieš Ukrainą. Siekdamas pakelti rusų kovinę ir socialinę dvasią Putino komanda skelbia vis drąsesnius reikalavimus. Vakarai, kuriuose vis aktyviau reškiasi radikalios jėgos, susigūžę laukia… Laukia, kol pasikartos 1939-ieji?

The post Putinas siautėja. O mes ar vienijamės? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Vyresnieji gal prisimena dar vieną ūmai plykstelėjusį karą, tiesa, toli nuo Lietuvos – priešingoje Žemės rutulio pusėje. 1982 m. prasidėjo 74 dienas trukęs Didžiosios Britanijos ir Argentinos karas dėl Folklendo (Malvinų) salų. Dabar konfliktas vėl žiebiasi, o jo detonatoriumi tampa ne kas kitas, o Donaldas Trumpas, palaikantis ne strateginį partnerį Europoje, bet Argentiną…

Dvi didžiąsias salas 1520 m. atrado Ispanijos karalystei tarnavęs portugalų jūrų keliautojas Fernandas Magelanas (Fernando de Magallanes). Per šiuos 500 metų archipelagas priklausė ir prancūzams, ir olandams, ir britams, net Argentinai, kuri XIX a. pradžioje jį pavertė nusikaltėlių trėmimo vieta. 1833 m. pasinaudoję sumaištimi Argentinoje salyną užėmė britų pajėgos. Čia daugiausiai apsigyveno škotai. Beje, D. Trumpas taip pat savinasi ne vokiečių, bet škotų kilmę. Mat, jo motina Mary Anne McLeod Trump kilusi iš Škotijos…

Dviejų didžiųjų salų ir maždaug 700 mažų salelių bendras plotas – kiek daugiau kaip 12 tūkst. kv. kilometrų, jose gyvena apie 3000 gyventojų. Iš pradžių salynas buvo pavadintas Šv. Antano vardu. Malvinų pavadinimas kilęs nuo prancūziško „Malouines“, bet britai XVII a. pabaigoje salas pavadino jų atradėjo Johno Strongo pono vikonto Folklando garbei. Tarpukario Lietuvoje šios salos buvo vadintos Sakalų žeme (angl. „falk“ – sakalas, „land“ – žemė). Tarptautinės teisės principu „Uti possidetis“ jos vadinamos abiem vardais.

1982 m. balandžio pradžioje Argentinos karinės chuntos daliniai įsiveržė į salas, bet Jungtinė Karalystė pasiuntė savo laivyną, ir birželio viduryje atkūrė užjūrio teritorijos statusą. Konfliktas netoli Ugnies Žemės, už 12280 km nuo Londono ir vos už 500 km nuo Pietų Amerikos žemyno krantų, buvo kruvinas: žuvo 255 britų kariškiai, net 649 argentiniečiai ir tik trys vietos gyventojai. Nepaisant pralaimėjimo nė vienas Argentinos prezidentas neatsisakė pretenzijų į salas ir skelbė savo programų prioritetais. Tik 2013 m. Londonas suskato salose surengti referendumą, kurio metu net 99,8 proc. gyventojų patvirtino ištikimybę Anglijos karaliui. Tačiau Jungtinės Tautos jo rezultatų nepripažino.

Šiaip jau pagrindinė salų ūkio šaka – avių auginimas. Taip pat pajamų gaunama iš žvejybos, o apie 75 proc. sugauto laimikio sudaro kalmarai. Bet Argentiną vilioja ne tai. Maždaug 200 km nuo Folklendo salų Seal Lion („Jūrų liūtas“) vietovėje aptikti dideli naftos ištekliai, kurių žvalgybai ir gavybai buvo parengtas Izraelio kompanijos „Navitas Petroleum“ ir britų konsorciumo „Rockopper Exploration“ projektas. 1995 m. Argentinos žemės išteklių žvalgybos duomenimis, salų akvatorijoje turi būti daugiau kaip 60 milijardų kubinių metrų (arba 9,5 kub. kilometrų) naftos. Nė viena šalis dar nesiėmė darbų, o aistros vėl liepsnoja.

Žibalo į ugnį įpylė Argentinos prezidentas Javieras Milei‘us, pareiškęs, kad Buenos Airių interesus archipelage apgins Ugnies Žemėje, tarp Argentinos ir Čilės, numatyta statyti karinė bazė. Toks pat sunkiai nuspėjamas kaip ir D. Trumpas J. Milei‘us išdrąsėjo, išgirdęs, kad Vašingtonas peržiūri savo poziciją dėl Folklendo salų. Interviu vienai Jungtinės Karalystės televizijos kompanijai JAV prezidentas prasitarė, kad nepalaikys Londono, jei bus vėl eskaluotas konfliktas, nors visi buvę Amerikos lyderiai šiuo klausimu laikėsi neutralumo. D. Trumpas ekspansiją į salas prikišo Margareth Teather, kurios vadovavimo vyriausybei metu ir vyko konfliktas, bei dabartiniam premjerui, jog Londonas nepadėjo Amerikai kare su Iranu. „Jūsų šalis neatėjo man į pagalbą, – karščiuodamasis sakė D. Trumpas. – Nors mums pagalbos ir nereikėjo, bet kai aš kreipiausi jos į NATO ir į buvusį jūsų lyderį, ar atsiuntėte į Hormuzo sąsiaurį nors porą laivų?“.

D. Trumpo simpatijos Europai išblėso, bet jos atšalusios ir JAV strateginio partnerio Londono atžvilgiu. Užtat 80-metis Amerikos prezidentas ieško bičiulių Lotynų Amerikoje, nes šiauriau šios pasaulio dalies draugų vis mažėja. Argentina su 47 milijonais gyventojų, didžiuliais ištekliais bei gera strategine padėtimi Atlanto vandenyno pietuose labai traukia Vašingtono dėmesį.

Ekonomistai skelbia, kad milžiniška Argentinos ekonomika grimzta į krizę: metinė infliacija siekia 100 proc., o prezidento J. Milei‘aus populiarumas tesiekia 34 proc. Tuomet belieka kažkam skelbti karą… Arba griebtis pigių protesto akcijų, kaip atsitiko šių metų pasaulio futbolo čempionate: nugalėję Angliją, Argentinos futbolininkai išskleidė plakatą su šūkiu, kad Malvinų salos priklauso Argentinai. Už tai jie gavo nemažą baudą, bet kas sustabdys buvusį žurnalistą, atlikėją ir ekonomistą, pagarsėjusį pravarde El Loco („pamišėlis“), kuris savo programoje numatęs vietoj Argentinos peso įvesti JAV dolerį?..

Visoje šioje vėl įsižiebiančioje konflikto istorijoje stebina D. Trumpo vaidmuo. Jis ir čia reiškiasi kaip karo kurstytojas, nekokią patirtį pelnęs tarpininkas ir be perstojo Europai keršijantis veikėjas. O gal tikrai gviešiasi Nobelio taikos premijos: juk, kaip pats sako, jis yra štai jau devintą karą užbaigiantis lyderis…

The post Česlovas Iškauskas. Folklendo laužas vėl rusena appeared first on Voruta.