Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsima tikinčiųjų teisių gynimo sajūdžio dalyvė, pogrindžio spaudos daugintoja ir platintoja Monika Gavėnaitė gimė 1926 m. rugsėjo 3 d. Ukmergės aps. Deltuvos vls. Jakutiškių k. Edvardo Gavėno ir Marijos Račinskaitės-Gavėnienės šeimoje, kurioje augo šeši vaikai. Tikėjimo tiesos, kaip didžiausia šeimos vertybė, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Monika baigė Jakutiškių pradinę mokyklą, vėliau – Ukmergės gimnaziją, kur mokydamasi buvo aktyvi ateitininkė.

Pokario metais buvo partizanų ryšininkė, pranešdavo reikiamas žinias partizanams. M. Gavėnaitės sodyboje Jakutiškių kaime dažnai lankydavosi Vyčio apygardos partizanai, kurie gaudavo reikiamą pagalbą, maistą. Vėliau gyveno Kaune, dirbo ,,Šviesos” leidyklos buchalterijoje. Nuo 1957 m. pogrindyje platino religinę ir tautinę literatūrą. Nuo 1958 m. spausdino rašomąja mašinėle kun. jėzuito Aleksandro Markaičio (Markevičiaus) pamokslų rinkinius, jį suėmus, buvo tardoma. Pogrindžio spaudos platinime įvairiais laikotarpiais dalyvavo su rezistentais Petru Plumpa, kun. Virginijumi Jaugeliu, Juozu Gražiu, kun. Alfonsu Svarinsku. 1959 m. ji žengė radikalų dvasinį žingsnį – davė įžadus Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijoje (SJE) ir pasirinko vienuolišką sesers Jonės vardą. Ši vienuolija buvo įkurta jėzuitų kun. Prano Masilionio iniciatyva ir veikė giliame pogrindyje. Seserys nenešiojo tradicinių abitų, dirbo pasaulietinius darbus ir gyveno paprastuose butuose, kad nesukeltų įtarimo KGB organams.

7-ajame dešimtmetyje dalyvavo organizuojant slaptas inteligentų ir jaunimo konferencijas Kaune. Nuo 1968 m. talkino rezistentams Petrui Plumpai, Povilui Petroniui dauginti ir platinti knygas (Antano Maceinos „Niekšybės paslaptis”, „Dievo avinėlis’, „Jobo drama”, Juozo Girniaus „Žmogus be Dievo”, „Lietuviško charakterio problema”, Thamer Toto knygutės „Jaunuolio būdas” ir kt. Pagrindinis jos uždavinys buvo padaugintų knygų įrišimas ir perdavimas kun. Juozui Zdebskiui. Taip pat M. Gavėnaitė dalyvavo renkant parašus po įvairiais protesto sovietų valdžiai dokumentais.

1972 m. pradėjus leisti LKB Kroniką, prisidėjo prie jos dauginimo ir platinimo. Perduodavo LKB Kronikos numerius ir kitus pogrindžio leidinius J. Gražiui įrišti. M. Gavėnaitė buvo viena iš nedaugelio asmenų, vežusių LKB Kronikos egzempliorius į Maskvą, iš kur jie būdavo perduodami į Vakarus. 1973 m. lapkričio 26 d., pirmųjų represijų prieš LKB Kronikos daugintojus metu, jos bute taip pat buvo atlikta krata, kurios metu paimta keletas religinių knygų, to to buvo tardoma. Nors M. Gavėnaitei pavyko išvengti teismo, ji buvo pašalinta iš darbo minėtoje leidykloje ir turėjo išvykti iš Kauno. Tuomet 1974 m. pradžioje sesuo Monika perėjo į visišką nelegalų statusą – išvyko į Igliauką (Marijampolės r.), kur neoficialiai dirbo šeimininke pas savo pusbrolį kunigą Alfonsą Svarinską. Dirbdama pas jį, toliau daugino ir platino pogrindinę spaudą. 1980 m. balandžio 17 d., kai saugumiečiai darė kratą pas kun. A. Svarinską, pas M. Gavėnaitę buvo rasta ir paimta rašomoji mašinėlė, keletas pogrindinių periodinių leidinių Tiesos kelias, Ateitis egzempliorių.

1983 m. suėmus kun. A. Svarinską, ses. M. Gavėnaitė buvo tardyta tris kartus. Teigė, kad kun. Svarinskas sąžiningas, doras, šventas kunigas, o to, ko reikia tardytojams, ji nežinanti. 1983 m. vasario-kovo mėn. jos bute darytos kratos. Jau po A. Svarinsko teismo, 1983 m. gegužės 13 d., pas ją atliktos kratos metu buvo paimta apie 150 egzempliorių tikybos pirmamokslio, daug nuotraukų ir mašinraščio tekstų. Po to, kai 1983 m. buvo nuteisti kunigai A. Svarinskas ir S. Tamkevičius, ji organizuodavo šv. Mišias už nuteistuosius. Dėl to jai buvo grasinama kalėjimu.

Didžiausias ir emociškai stipriausias sesers Monikos gyvenimo fenomenas – jos veikla, pelniusi jai Kalinių motinos vardą. Suėmus jos bendražygius – kunigus Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, rezistentus Povilą Plumpą, ses. Nijolę Sadūnaitę ir kitus – ses. Monika visą savo energiją nukreipė į jų palaikymą. Ji rinkdavo maistą, šiltus drabužius, vitaminus ir lašinius, kurie lageriuose buvo gyvybės ir mirties klausimas. Viską kruopščiai pakavusi, pati gabendavo į pašto skyrius, dažnai keisdama siuntėju vardus ir miestus, kad KGB nekonfiskuotų siuntų. Rašė šimtus laiškų į lagerius, kurie buvo didelė dvasinė parama kalintiems politiniams kaliniams.

LSSR KGB Raseinių r. skyriaus operatyvinio stebėjimo bylos (užvestos 1984-04-26) kortelėje nurodyta, kad M. Gavėnaitė (sekamosios slapyvardis „Hidra”) 1977 – 1983 m. talkino kunigui-reakcionieriui A. Svarinskui jo pogrindžio veikloje. Po kun. A. Svarinsko arešto ir įkalinimo, toliau vykdo aktyvią priešišką veiklą, prisidėdama prie LKB Kronikos leidimo, taip pat organizuoja įvairius nelegalius susirinkimus ir kitokias priešiškas akcijas. LSSR KGB 5-os tarnybos 3 skyriaus operatyvinio stebėjimo bylos (užvestos 1987-08-21) kortelėje nurodyta, kad M. Gavėnaitė renka informaciją antisovietiniam nelegaliam leidiniui „LKB Kronika” bei organizuoja įvairius nelegalius susirinkimus ir kitokias priešiškas akcijas.

Be LKB Kronikos dauginimo ir platinimo, ses. M. Gavėnaitė organizavo parašų rinkimą dėl kun. A. Svarinsko išvadavimo, platino jo nuotraukas. Be to organizavo vaikų procesijas. Dėl visos šios veiklos saugumiečiai rengėsi ją areštuoti, rinko įkalčius, bet galutinio žingsnio žengti nesiryžo. Tačiau saugumiečiai toliau ją persekiojo, pvz. 1985 m. ji buvo išregistruota iš savo gyvenamos vietos Viduklėje. Bandė prisiregistruoti Šiauliuose, tačiau nebuvo leista. Pagaliau pavyko prisiregistruoti kaime Tauragės rajone, tačiau po kiek laiko ir iš čia buvo išregistruota.

Tik po to, kai ji 1987 m. parašė skundą SSRS Generaliniam prokurorui, jai buvo leista prisiregistruoti Šiluvoje. 1988 m. vasario mėnesį LSSR prokuratūroje ji buvo oficialiai įspėta, kad jeigu ateityje pasirašinės pareiškimus, analogiškus Kreipimuisi į visus geros valios žmones, ji bus teisiama pagal LSSR BK 68 str. (antisovienė propaganda). Atkūrus laisvą Lietuvą, ses. M. Gavėnaitė toliau dirbo pas kun. A. Svarinską, iš pradžių Kavarske, vėliau ilgą laiką Vilniuje. 2000 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2013 m. birželio 17 d. – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Mirė ses. Monika Gavėnaitė SJE 2025 m. balandžio 1 d. Šiluvoje, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse. Sesers M. Gavėnaitės gyvenimo kelias yra unikalus meilės artimui ir rezistencijos pavyzdys.

The post Pelniusi politinių kalinių motinos vardą: minint ses. Monikos Gavėnaitės gimimo 100-metį appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsimoji rezistentė Virginija Marija Vosyliūtė gimė 1936 m. liepos 29 d. Kaune, pedagogų šeimoje. Šiemet minime V. M. Vosyliūtės 90-ies metų sukaktį. Jos tėvas, Jonas Vosylius, baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultetą, dirbo mokytoju, vėliau dėstė lotynų kalbą Kauno medicinos institute. Motina, Julija Vosylienė baigusi to paties universiteto Humanitarinį fakultetą, dirbo prancūzų ir lietuvių kalbų mokytoja.

1954 m. V. Vosyliūtė baigė Marijampolės vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Baigusi geologijos studijas, 1959 m. įgijo inžinierės geologės kvalifikaciją.

1959-1963 m. ji dirbo Altajaus krašto geologinėje ekspedicijoje. Grįžusi į Lietuvą, 1963-1971 m. dirbo Geologijos valdyboje prie LSSR Ministrų Tarybos. 1971-1986 m. buvo Sąjunginio mokslinio tyrimo instituto „Termoizoliacija” mokslinė bendradarbė, o 1986 -1988 metais vėl dirbo Geologijos valdyboje.

Kartu su bendradarbiais Juozu Prapiesčiu, Liudu Dambrausku, Birute Burauskaite ir kitais „Termoizoliacijos” instituto darbuotojais Virginija kopijavimo aparatu “Era” daugino ir platino lietuvių išeivijoje išleistas knygas (Juozo Kviklio „Mūsų Lietuva”, Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške”, Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir kt. filosofijos veikalus ). Ji taip pat daugino ir platino iš kun. Mykolo Dobrovolskio, kun. Prano Račiūno ir kitų pasiskolintus prieškario istorijos ir filosofijos leidinius, rusų emigrantų žurnalų straipsnius.

1974-1978 m. Virginija Vosyliūtė iš rankraščių spausdino politinių kalinių ir tremtinių atsiminimus, tarp jų Kazimiero Skebėros, Juozo Keliuočio, Alfonso Andriukaičio ir kitų autorių tekstus. Ji tarpininkavo tarp straipsnių autorių ir pogrindinio leidinio „Perspektyvos” leidėjų. Kartu su Algirdu Patacku ir Juozu Prapiesčiu parengė ir išleido du pogrindinio literatūros almanacho „Pastogė” numerius.

Dėl šios veiklos V. Vosyliūtė pateko į KGB akiratį: 1977 m. vasario 18 d. jai užvesta operatyvinio patikrinimo byla (DOP) Nr. 1287. Vykdydama KGB nurodymus, „Termoizoliacijos“ instituto administracija jai skyrė minimalų atlyginimą ir per penkiolika nepriekaištingo darbo metų jo nepadidino.

1979 m. rugpjūčio 6 d. V. Vosyliūtės bute Vilniuje buvo atlikta krata, o ji pati nuvežta į KGB būstinę ir tris paras tardoma. Neišgavę reikiamų parodymų, KGB tardytojai ją paleido. Keturias valandas trukusios kratos metu buvo paimta rusiška spausdinimo mašinėlė, rankraščiai, mašinraščio tekstai, A. Šapokos „Lietuvos istorija”, J. Girniaus „Žmogus be Dievo“ ir kitos. knygos

1979 m. rugpjūčio 9 d. dar viena krata buvo atlikta jos darbovietėje – „Termoizoliacijos“ institute. 1981 m. V. Vosyliūtei gydantis onkologinėje ligoninėje, KGB darbuotojai apklausinėjo gydytojus ir domėjosi jos sveikatos būkle, tikslinosi ligos diagnozę.

1986 m. dėl nuolatinio psichologinio spaudimo, V. Vosyliūtė buvo priversta pakeisti darbovietę. Iki 1988 m. ji dirbo Lietuvos geologijos valdyboje moksline sekretore.

1988 m. V. Vosyliūtė kartu su bendraminčiais įkūrė „Sąjūdžio komisiją stalinizmo nusikaltimams tirti“ ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. 1989 m., Lietuvos TSR mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutui patvirtinus mokslinę temą „Demografiniai pokyčiai Lietuvoje 1940-1941 m.”, V. Vosyliūtė tapo šio tyrimo vadove. 1991 m., „Sąjūdžio komisiją stalinizmo nusikaltimams tirti“ pertvarkius į Represijų Lietuvoje tyrimo centrą (toliau – RLTC) prie Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto, V. Vosyliūtė iki 1992 liepos mėn. vadovavo šiam centrui.

1992 m. ji buvo viena iš RLTC išleisto leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas. l939-1941.” 1-o tomo sudarytojų, taip pat įvadinių straipsnių „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai,” „Represijos po Lietuvos aneksijos”, „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui prasidėjus” autorė.

Virginija Vosyliūtė (artimųjų vadinta Gina), 1992 m. liepos mėn. išėjusi į pensiją, gyveno Vilniuje. Draugų ir bendražygių prisiminimuose ji apibūdinama kaip tvirto charakterio ori asmenybė, pasižymėjusi subtiliu pasaulio grožio ir darnos pajautimu. Ji labai mėgo skaityti grožinę ir istorinę literatūrą, klausytis geros muzikos. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvendavo savo sodyboje Preiloje.

Virginija Vosyliūtė mirė 2001 m. balandžio 21 d. Palaidota Romainių kapinėse Kaune.

The post Geologė ir rezistentė Virginija Marija Vosyliūtė appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsimasis rezistentas Vladas Lapienis gimė prieš 120 metų, 1906 m. birželio 6 d. Latvijoje, Daugpilyje. Po I pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą, gyveno Zarasų apskrityje. 1937 m. atvyko gyventi į Kauną. Dirbo įvairius darbus, vakarais lankė suaugusiųjų gimnaziją, ją baigė jau brandaus amžiaus. 1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Neakivaizdžiai 1954 m. baigė Vilniaus universiteto Pramonės ir ekonomikos fakultetą. Dirbo įvairiose Mokslo akademijos institutuose ekonomistu (Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje iki pensijos 1967 m.).

1973 m. nepaisant garbaus amžiaus įsijungė į pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybą, dauginimą ir platinimą. V. Lapienis mini,

[…] kad po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialiosios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. LKB Kronika ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.

Talkino spausdinant maldyną „Visada su Dievu“, vyskupo K. Paltaroko „Tikybos pradžiamokslį“. Daugino, platino pogrindžio Aušrą, platino rusų pogrindinį leidinį „Einamųjų laikų kroniką”, kitą pogrindžio spaudą ir tokią literatūrą kaip A. Solženycino „Gulago archipelagas”. Rinko ir perduodavo informaciją pogrindžio leidiniams. 1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta daug religinės literatūros, prieškarinių leidinių, rašomųjų mašinėlių, popieriaus. Prasidėjo areštai ir tardymai.

Dėl LKB Kronikos platinimo V. Lapienio namuose taip pat buvo daromos kratos, kurių metu buvo konfiskuota ne tik Kronikos leidiniai, bet ir daugiau įvairios valdžios uždraustos religinės literatūros, rašomoji mašinėlė. 1973 m. lapkričio 20 d. kratai vadovavo KGB vyr. ltn. Robertas Pranciškus Gudas (g. 1939 m.). Po kelių dienų V. Lapienis buvo iškviestas tardymui Vilniuje, į KGB rūmus. V. Lapienis taip aprašo šį tardymą:

Mane vyr. ltn. Gudas, nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis. Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris. Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja. Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą…. Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio „tardymo“ nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš poliklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitroglicerino, validolio ir dar kažkokių vaistų. Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis (panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo)? Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo jie neturi. Tik jų padariniai jaučiami.

Tai, ką aprašo V. Lapienis, labai panašiai apie savo tardymus liudijo ir rezistentė ses. Nijolė Sadūnaitė, kuri spėjo, kad prieš ją buvo panaudota radiacija, nes taip pat labai blogai jautėsi ir po to buvo labai blogi kraujo tyrimai. Kelių asmenų panašūs liudijimai duoda pagrindą manyti, kad KGB prieš rezistentus naudojo nuodijančias medžiagas, tai yra ypač nusikalstama veikla.

Nepaisant to, kad KGB jam pateikė oficialų įspėjimą nutraukti „antivalstybinę veiklą”, jis pasirašė keletą protestų ir peticijų LSSR ir SSRS valstybinėms ir partinėms institucijoms dėl tikinčiųjų diskriminavimo bei persekiojimo (visų jų tekstai buvo paskelbti LKB Kronikoje). V. Lapienis mini, kad ir toliau kagėbistai nepaliko jo ramybėje, kaip tardė kagėbistas Juozas Marcinkevičius (g. 1935 m.):

1974 m. pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė KGB vyr. tardytojas kpt. Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs…) Atrodo, jis gerai valdė psichologinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.

1976 m. vėl buvo krata V. Lapienio bute, po kurios spalio 20 d. buvo suimtas (būdamas 70-ies metų) ir po 9 mėnesių tardymo 1977 m. liepos 25 d. pagal LSSR BK 68-1 str. nuteistas 3 metams kalėti griežto režimo lageryje ir 2 metams tremties. Kartu buvo teisiami ir dar du pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai – Jonas Kastytis Matulionis ir Ona Pranskūnaitė. Teisme prasmingai nuskambėjo paskutinis V. Lapienio žodis:

Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, o taip pat prievartavimų. Todėl, kai matau šias blogybes, negaliu ramia sąžine pro jas tylomis praeiti. Tačiau kai kurie valdžios pareigūnai tą kovą su blogybėmis, tą kritiką vadina antitarybine agitacija ir propaganda, siekimu pakirsti tarybų valdžią ir panašiai. Nejaugi neteisybės, melas, klasta, apgaulė ir kitos blogybės yra tarybų valdžios pagrindas, jos stiprybė, kad kovą su šiomis blogybėmis vadina siekimu pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, o tuos, kurie kovoja su šiomis blogybėmis kaltina padarius nusikaltimą, numatytą LTSR 68 ar 199 str.

LKB Kronika pateikė, ką apie šį teismą 1977 m. rugpjūčio 21 d. rašė komunistų partijos propagandinis dienraštis „Tiesa“ :

[…] Jėzuitų vadovaujamas Vatikano radijas itin stengiasi bent smulkmena įgelti mūsų šalį, mūsų respubliką, šiam tikslui Vatikano jėzuitai pasiryžę pasitelkti bet kokį lietuvių tautos atskalūną, kad tik jis juodintų Tarybų Lietuvą, purvais drabstytų mūsų liaudies laimėjimus. Tokių atskalūnų, kurie nenori žengti kartu su visa liaudimi, labai reta, tačiau dar pasitaiko. Neseniai Vilniuje pasibaigė trijų šmeižikų—vilniečio pensininko Vlado Lapienio, Vilniaus Jungtinės drabužių parduotuvės dailininko Kastyčio Jono Matulionio ir buvusios Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas” įrankininkės Onos Pranskūnaitės—atviras teismas. Jie visi trys gamino ir platino tendencingai surinktą bei aiškiai šmeižikišką literatūrą (LKB Kroniką—red. pastaba), kurioje buvo iškreiptai pateikiama valstybės vidaus politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, melagingai šnekama apie tariamą, sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą.

Tam tikra prasme svarbu prisiminti, kokiu stiliumi rašė sovietinė spauda apie rezistentus, kokią propagandinę leksiką naudojo, kai dabar ugdomas visuomenės atsparumas propagandai.

V. Lapienis kalėjo Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvo tremtyje Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje. 1981 m. grįžęs į Lietuvą tęsė pogrindžio veiklą: toliau bendradarbiavo leidžiant pogrindinius leidinius: „LKB Kronika“, „Lietuvos ateitis“, platino „Einamųjų įvykių kroniką“, pasirašė ir platino įvairius žmogaus teisių gynėjų dokumentus, straipsnius. 1981–1985 m. parašė ir išplatino autobiografinę apybraižą „Sovietinio kalinio memuarai”. Ji publikuota pogrindžio Aušroje (1985 m. Nr. 48(88) ir Nr. 49 (89).

Dėl minėtosios apybraižos, LKB Kronikos ir Einamųjų įvykių kronikos dauginimo, laikymo ir platinimo 1984 m. buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Vladas pradėjo slapstytis, tačiau 1985 m. pradžioje Kaune buvo suimtas. 1985 m. kovo 28 d. antrą kartą nuteistas 4 metams įkalinimui griežtojo režimo lageryje ir 2 metams tremties. Žmonos ir bendraminčių pastangomis dėl Vlado amžiaus ir sveikatos būklės bausmė buvo pakeista nuteisimu dvejais metais lygtinai ir po 2 metų kalinimo 1987 m. V. Lapienis grįžo namo. Nepaisydamas nuolatinio seklių dėmesio ir sveikatos problemų, jis toliau tęsė rezistencinę veiklą. Tarp kitų pasirašė kreipimąsi į SSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą, reikalaujant išlaisvinti ir grąžinti į Lietuvą politinius kalinius.

1998 m. rugsėjo 21 d. dekretu Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. dekretu – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Paskutiniaisiais metais gyveno Marijampolės globos namuose. Vladas Lapienis mirė 2012 m. kovo 6 d. Palaidotas Vilniaus Naujosiose Rasų kapinėse.

The post Vlado Lapienio rezistencinė veikla ir KGB represinės priemonės appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsimasis rezistentas Benediktas Navickas gimė prieš 80 metų, 1946 m. gegužės 24 d. Šiaulių aps. Pakruojo vls. Plikelių k. Mokėsi Ratkūnų pradinėje ir Linkuvos (Pakruojo r.) vidurinėje mokyklose. 1966-1967 m. dirbo Pakruojo r. Pašvitinio bažnyčios zakristijonu, organizavo mokinius tautinei religinei savimonei stiprinti. 1967 m. pabaigoje Pašvitinyje suorganizavo nelegalią antisovietinę organizaciją „Neutrali demokratinė partija”, turėjo slapyvardį „Tautos šauklys”, įtraukė į šią organizaciją 8 narius. Organizacijai priklausė Algis Gindergis „Fakelas“, Jonas Jokūbaitis „Šešėlis“, Kazys Riauka „Vėjužis“, Romas Savičius „Kipšas“, Danutė Kukaitė „Banga“, A. Timinskas, A. Levanas.

Vadovaudamas nelegaliai organizacijai, B. Navickas paruošė organizacijos programą bei emblemas, įsigijo radijo detalių ir vienam organizacijos nariui ryšiui su užsieniu bei antisovietinei agitacijai pavedė sumontuoti radijo siųstuvą, rašė antisovietinio turinio rašinius ir juos skleidė. Organizacijos nariams pavedė rinkti ginklus ir karo tarp SSRS bei kapitalistinės valstybės atveju ginkluota kova padėti šaliai, kovojančiai prieš Sovietų sąjungą. Ne taip seniai, 1962 m. buvo kilusi vadinamoji Karibų krizė, kai sovietai Kuboje dislokavo branduolines raketas. Tuo tarpu okupuotoje Lietuvoje buvo gyvas tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau tarp Sovietų Sąjungos ir JAV kils karas.

1967 m. vasario 16 d. Pašvitinio vėjo malūne su kitais organizacijos nariais iškėlė Trispalvę. Kai jį ėmė sekti saugumas, 1968 m. išvyko gyventi į Vilnių. Čia susipažino su antisovietiškai nusiteikusiais studentais, gaudavo iš jų A. Solženycino ir kitų draudžiamų knygų. Iš šių studentų gautą pogrindžio literatūrą keletą kartų vežė iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Siuntinukus perimdavo Gedimino kalno papėdėje ir veždavo į Kauno ąžuolyną, kur sutartoje vietoje knygas visada paimdavo tas pats jaunuolis. B. Navickas ir toliau palaikė ryšius su Pašvitinio jaunimu, veždavo jiems religinę, Lietuvos istorinę ir kitą literatūrą.

1969 m. sausio mėn. šifruotu laišku B. Navickas kreipėsi į Pašvitinio jaunimą dėl Trispalvės iškėlimo Vasario 16 d. Tačiau 1969-02-12 buvo areštuotas LSSR KGB Vilniaus m. skyriaus pareigūnų ir apkaltintas antisovietinės agitacijos ir propagandos skleidimu siekiant pakirsti ir nuversti tarybų valdžią. Jį kalino Vilniaus KGB tardymo izoliatoriuje. B. Navickas tardymų metu buvo mušamas, daužomas, laužomas, sodinamas į karcerį. Tačiau baisiausias kankinimas – elektros srovė, purtanti iki visiško apkvaitimo. Benediktas savo kuopelės neišdavė, visą kaltę prisiėmė sau. Tardymų metu Benediktas kalbėjo paprastus, logiškus dalykus. Jis teigė, kad lygindamas sovietų deklaracijas su gyvenimo tikrovės duomenimis rado, jog dauguma tų teisių (žodžio, spaudos, partijų, sąžinės laisvės) egzistuoja tik popieriuje, o praktiškai jos neįgyvendintos. Ko siekė ir ką deklaravo B. Navickas, dėl žmogaus teisių laikymosi 1975 m. Sovietų Sąjunga su daugeliu pasaulio šalių pasirašė Helsinkio deklaracijoje. Joje akcentuota pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų), tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo teisė. Tačiau ir po to Sovietų Sąjunga to nesilaikė.

Benediktas teigė, kad „spauda cenzūruojama, draudžiama atlikti religines apeigas. Kur valdo tik viena partija, ten jau diktatūra, rinkimuose nėra demokratinių teisių“. Be kita ko, pateikė tokį pavyzdį: „kolūkių pirmininkus skiria rajono vykdomasis komitetas, pirmininkai renka kolūkio valdybas, šios skiria brigadininkus. Ir pažymi „ši schema yra visur, o ar negali rinkti sau valdybos patys kolūkiečiai?“. Dar jis pažymėjo, kad „dauguma įstaigų dirba rusų kalba, dėl to tautų lygybė paminta ir vyrauja nacionalinė priespauda iš rusų pusės“. Taip pat teigė, kad „Tarybų valdžia negera, nes per daug prisirado visokių valdininkų, kurie ima pinigus ir nieko nedirba. Tokius reikia versti žemėn.“ Jis sakė, kad Tarybų valdžia nesirūpina darbo žmogumi, tik „stengiasi visas prekes atiduoti į užsienį, ten kuo pigiausiai parduoti ir parodyti, kad visi Tarybų Sąjungoje gerai gyvena.“

LSSR KGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas mjr. Ivanas Mikšys bei šio skyriaus viršininko pavaduotojas pplk. Algirdas Jankevičius pažymėjo, kad B. Navicko veikla nukreipta į sovietų valdžios pakirtimą ir susilpninimą. Dėl jo mąstymo „savotiškumo“ 1969-03-12 jam paskyrė teisminę-psichiatrinę ekspertizę.

Psichiatrai nustatė, kad B. Navickas laiko save kovotoju už teisybę ir geresnį žmonijos gyvenimą, visiškai nepriima komunizmo idėjų, o turi „savus kliedesius“. Psichiatrinės ekspertizės metu B. Navickas išlaikė orumą, nesižemino, siūlė patiems psichiatrams savo tarpe paieškoti bepročių. Dėl to, kad jis nepriėmė komunizmo kliedesių bei viešai tai deklaravo, psichiatrai pripažino jį sergant lėtine psichine liga – šizofrenija. Psichiatrai Gutmanienė, Maželienė ir Evaltas ekspertizės akte pažymėjo, kad apie psichinę ligą liudija jo mąstymo išsiderinimas, jo išsakomos idėjos neatlaiko kritikos, dėl to jis yra nepakaltinamas. Po to B. Navickas buvo teisiamas. LTSR AT teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą nustatė, kad B. Navickas 1967 m. suorganizavo nelegalią antisovietinę organizaciją kovai prieš sovietų valdžią ir jai vadovavo, rašė antisovietinio turinio rašinius ir juos skleidė, įtraukė į nusikalstamą veiką nepilnamečius. Minėta kolegija nustatė, kad šios nelegalios organizacijos galutinis tikslas buvo sovietų valdžios nuvertimas Lietuvoje.

LSSR KGB į psichiatrinę ekspertizę įtraukdavo ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojus. Šitaip 1969 m. birželio 16 d. LSSR AT posėdžių salėje Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja medicinos mokslų kandidatė psichiatrė Juzė Andriuškevičienė atliko B. Navickui užakinę (neakivaizdinę) teisminę-psichiatrinę ekspertizę ir pagal byloje esančią medžiagą padarė išvadas, kad kaltinamasis serga psichine liga – šizofrenija, todėl jo mąstyme pasireiškia ribotos politinio turinio kliedėjimo idėjos, nulemiančios visą jo elgesį. Klausimus ekspertei-psichiatrei uždavė LSSR gen. prokuroro vyr. patarėjas Jurgis Bakučionis.

Teisminė kolegija 1969 m. birželio 17 d., vadovaudamasi LTSR BPK 361 str., nutarė Benediktą Navicką pripažinti įvykdžius nusikaltimus, numatytus LTSR BK 68 str. 1 d., 70 str. ir 241 str. Remiantis LTSR BK 12 str. nutarta jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės atleisti, paskiriant jam priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę: gydymą Respublikinėje Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje. Ten B. Navickas aminazinu ir insulino komomis „gydytas“ nuo 1969 m. vasario 12 d. iki 1970 m. spalio 26 d.

LTSR AT teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1970-10-16 nutartyje pažymėta, kad teismo psichiatrai-ekspertai nustatė, jog po aktyvaus gydymo B. Navicko sveikatos būklė pagerėjo ir visuomenei jis nebėra pavojingas. Dėl to minėta kolegija nutarė priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę – priverstinį gydymą – nutraukti. Šis priverstinis „gydymas” visam gyvenimui palaužė B. Navicko sveikatą.

Vis dėlto ir vėliau jis buvo KGB sekamas, darbovietėse iš karto sužinodavo apie jo praeitį. Siekdamas mažesnio KGB persekiojimo išvyko gyventi į Varėnos rajoną, Gudakiemio kaimą. Įsidarbino Merkinės tarybiniame ūkyje, Gudakiemyje gavo būstą daugiabutyje, kurį vietiniai vadino „Vietnamu“. Dirbo lentpjūvėje, kiaulių fermoje. Prasidėjus Sąjūdžiui, Merkinės apylinkėse platino Sąjūdžio leidinius, rašė straipsnius periodinei spaudai. 1989 m. įstojo į ką tik atsikūrusią Lietuvos demokratų partiją. Mirė vienišas ir dideliame skurde mėnuo iki savo 60-o gimtadienio 2006 m. balandžio 23 d. Palaidotas Marcinkonių (Varėnos r.) kaimo kapinėse.

Benediktui Navickui 2006 m. spalio 25 d. buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties).

The post KGB ir sovietinė psichiatrija: prisimenant rezistentą Benediktą Navicką appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsimasis rezistentas Zigmas Juozas Tamakauskas gimė 1936 m. balandžio 30 d. Kudirkos Naumiestyje (Šakių aps.). patriotiškoje Juozo ir Onos Tamakauskų šeimoje. Mama buvo aktyvi katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ narė, tėvas – Šaulių sąjungos narys. Augo kartu su broliu Jonu. 1947 m. Zigmas baigė Kauno 7-ąją pradinę mokyklą. Tais pačiais metais pradėjo mokslus Kauno „Aušros“ vidurinėje. Būdamas devintoje klasėje atsisakė mokytis rusų kalbos. Dėl to jo neperkėlė į 10-ąją, jis buvo priverstas vienerius metus kartoti kursą. 1955 m. rugsėjo 1 d. įstojo į Vilniaus universitetą (toliau – VU), lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Jau nuo mokyklos laikų Zigmas aktyviai dalyvavo neginkluotame pasipriešinime ir pilietinio nesolidarumo sovietų valdžiai akcijose. Mokykliniais metais jis patarnaudavo Šv. Mišioms šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune, ją uždarius – Kauno katedroje. Būdamas devintokas, Zigmas slapta platino antisovietinio turinio lapelius, skirtus Vasario 16-osios šventei paminėti. Kauno „Aušros“ mokykloje Zigmas suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga”. Įstojęs į Vilniaus universitetą, šios organizacijos padalinį iš studentų suorganizavo ir ten. Nors organizacija ir nebuvo itin vieninga ir struktūruota, bet turėjo du aiškius centrus – Kauną ir Vilnių, kur savo veiklą vystė toliau. Ji turėjo savą priesaiką, o susirinkimai vykdavo įvairių švenčių priedangoje. Su Kauno grupe 1955 m. Z. J. Tamakauskas organizavo dabartiniame Vytauto prospekte esančiose kapinėse (dabar – Ramybės parkas) talkos akciją. Buvo tvarkomi pirmosios Lietuvos Respublikos karo lakūnų, kiti tautine bei pilietine prasme svarbūs kapai. Jis dažnai dalyvaudavo Vėlinių vakaro susibūrimuose, kurių metu uždegdavo žvakutę ant 1941 m. sukilėlių, Lietuvos karių kapaviečių, sovietinių partizanų nužudytų Stasės Žukaitės ir Elenos Spirgevičiūtės kapų, Dariaus ir Girėno mauzoliejaus. Kapinėse Zigmas palikdavo ir savo tėvo siūtą Trispalvę vėliavėlę. Su kitu šio būrelio nariu – Adolfu Gurskiu 1956 m., artėjant Vasario 16-ajai, parengė antisovietinio atsišaukimo tekstą, kuris vėliau buvo atspausdintas bei išplatintas.

1956 m. Z. J. Tamakauskas drauge su kitais studentais Vilniuje surengė Vengrijos revoliucijos įvykiams pažymėti studentišką vakaronę. Zigmas prisimena, kaip 1956 m. Visų Šventųjų dienos išvakarėse su bendraminčiais suorganizavo nelegalią talką – sutvarkė apleistus, neprižiūrimus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Tai buvo pirmoji nelegali kapinių tvarkymo talka pokario Vilniuje. Zigmas aktyviai dalyvavo ir garsiuosiuose 1956 m. lapkričio 2 d. įvykiuose – Rasų kapinėse vykusiame Vėlinių minėjime ir protesto akcijoje, išprovokuotoje Vengrijos revoliucijos pažadintų antisovietinių nuotaikų. Z. J. Tamakauskas prisimena: „Susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus, tapusio gyvosios Lietuvos laisvės simboliu, kapo. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, Pedagoginio instituto. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai, Lietuvos laisvės šūkiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais: „Laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai.“ Pralaužę atvykėlių užtvaras nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks įžygiuoti į miesto gatves.“

Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos „antitarybinės demonstracijos“ Rasų kapinėse. VU Istorijos ir filologijos fakulteto sienlaikraštyje pasirodė J. Bielinio parašytas straipsnis, kad „tokiems kaip Tamakauskas tegul dega po kojomis žemė, kad ne vieta jiems būti universitete“. Šį straipsnį lyg turėjo paryškinti nupieštos užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino studentišką dvasinę vienybę ir dar glaudesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais. Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis Universiteto rektorius Juozas Bulavas, rektoratas stojo į dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijas. Šitaip Z. Tamakauskui tada pavyko išvengti pašalinimo iš Universiteto. Jam tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas.

Z. J. Tamakauskas mini, kad „atgavus Lietuvai laisvę, vienoje KGB byloje rado savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos kursioko Leonardo Gogelio jį ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui, apibendrinantį tuometinę ne tik universiteto, bet ir kitų aukštųjų mokyklų būklę“. Jame rašoma, kad „šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip, pavyzdžiui, II kurso istorikas Mykolas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai…“. Leonardas Gogelis už išsakytas antisovietines mintis, čekistams įskųstas jo kambario „draugo“ Mykolo Aleliūno, 1957 m. liepos 10 d. buvo nuteistas 5-eriams metams lagerio. Apie tai 2005 m. rašė žurnalas „Ekstra“, ši medžiaga 2005-05-09 buvo publikuota svetainėje DELFI. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/stukaciaus-autoportretas-6635113.

Netrukus 1957 m., Vasario 16-osios naktį, Z. J. Tamakausko bendrabutyje Čiurlionio gatvėje buvo padaryta krata. Rastas rožinis bei tremtinių eilėraščių sąsiuvinis. KGB eilėraščius interpretavo kaip antisovietinius. Zigmas buvo suimtas, tardomas 3 paras, KGB tardymo izoliatoriuje vienoje kameroje kalėjo kartu su Dailės instituto studentu Arūnu Tarabilda. Apklausų metu prisimintos ir Vėlinės. Netrukus buvo parašytas raštas Universiteto rektoriui, kuriame, nurodant kurse veikiančią „antitarybinę“ veiklos kryptį, „fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto…“. Šį raštą 1957 m. kovo 9 d. pasirašė Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas Jonas Palionis, partinio biuro sekretorius Irmija Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius Jonas Bielinis. Rektoratas šį kartą jau turėjo reaguoti. Išleistame rektoriaus įsakyme Nr. 161-st. rašoma: „Dėl nesveikų nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą, s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.“ Zigmas tuojau pat buvo išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną, netoli Zlatousto miesto. Dėl sveikatos problemų iš kariuomenės po pusės metų buvo paleistas. 1958 m. pristačius teigiamą charakteristiką iš darbovietės (valstybinės V. Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvės) vėl priimamas į neakivaizdinio skyriaus II kursą.

1957 m. pab.–1958 m. pr. Z. J. Tamakauskas drauge su Kaziu Kalibata, Vanda Kalibataite ir kitais jaunuoliais organizavo dar vieną jaunimo antisovietinę, religinę pogrindinę organizaciją. Organizaciją sudarė aukštųjų mokyklų, daugiausia – Kauno politechnikos instituto studentai ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleiviai, iš viso 27 žmonės. Įstodami į šią organizaciją jie prisiekė: „Aš įsipareigoju Marijai ir Dievui, ir tėvynei Lietuvai būti ištikimas sūnus (duktė), mylėti ją (…), neišduoti Dievo…“. Priesaiką davė Zapyškio (Kauno r.) neveikiančioje bažnyčioje. Jos palėpėje ant sienos pritvirtino iš Kauno atvežtus kryžių, Lietuvos herbą ir vėliavą; čia susirinko visi tie, kurie turėjo prisiekti. Kiekvienas perskaitęs priesaiką bučiavo vėliavą ir kryžių. Z. Tamakauskas Kauno Ąžuolyne 1959 m. vasarą priėmė naujų narių priesaiką. Perskaitę priesaiką visi pasibučiavo, kiekvienam prie krūtinės buvo prisegta rūtos šakelė kaip Lietuvos simbolis[1]. Taip dalis šios pogrindžio organizacijos narių prisiekė Kauno katedros zakristijos koplyčioje, palaimino kun. Vincentas Sladkevičius. Organizacija veikė 1957–1961 m., turėjo uždavinį auklėti jaunimą tautine ir religine dvasia. Buvo ketinama leisti laikraštį ar žurnalą. Susirinkimuose skaitytos Bernardo Brazdžionio ir kitų poetų eilės, savi kūriniai, referatai istorinėmis bei religinėmis temomis. Šią grupę Kaune KGB atskleidė 1960 m. gruodį. Už tai lietuvių kalbos ir literatūros IV kurso studentas Z. J. Tamakauskas 1961 m. kovo 25 d. VU rektoriaus įsakymu išbraukiamas iš studentų sąrašų už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, nurodant priežastį „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“.

1959 m. Z. Tamakauskas su žmona Genovaite sukūrė šeimą, 1960 m. gimė sūnus Gediminas. Sūnus užaugo patriotinėje dvasioje, buvo aktyvus kraštotyrininkas, Vilniaus universitete studijavo puslaidininkių fiziką, 1982 m. būdamas paskutinio kurso studentas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo kraštotyros ekspedicijos metu.

Z. J. Tamakauskas, nepaisydamas jam grėsusių represijų, nuolatinių šalinimų iš universitetų, KGB bandymo jį užverbuoti ir sužlugdyti finansiškai, visuomet buvo aktyvus ir visuomeninėje veikloje. Dirbdamas Vytauto poilsio parke ir Ariogalos kultūros namuose, jis užsiėmė kultūrine, kraštotyrine, šviečiamąja veikla, kuri taip pat buvo nukreipta prieš Lietuvos sovietizavimą ir valdžiai nepatiko. Dirbdamas „Kauno gelžbetonio“ įmonėje, jis įkūrė „Blaivybės draugiją“, organizavo ekskursijas po Lietuvos istorijai bei literatūrai reikšmingas vietas. Zigmas palaikydavo ryšius su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu. Ne kartą nelegaliuose susibūrimuose drauge su bendraminčiais šventė tautos, krikščioniškas šventes, studentams organizavo temines vakarones. Siekdamas įgyti išsilavinimą Z. J. Tamakauskas 1971 m. baigė dvimetį Ekonomikos technikumą. Žinodamas, kad į humanitarinių sričių studijas durys jam bus užvertos, įstojo į tuometinį Vilniaus universiteto Kauno vakarinį fakultetą, ekonomiką. 1976 m. sėkmingai baigė mokslus, šalia pagrindinio darbo dar dėstė tame pačiame universitete.

Nepriklausomybės aušroje Z. J. Tamakauskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Savo darbovietėje organizavo budėjimus ir pats budėjo per 1991 m. Sausio 13-osios įvykius. Jis tapo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus vicepirmininku, buvo miesto tarybos narys. Taip pat Z. J. Tamakauskas buvo vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio Kauno skyriaus valdyboje, Kauno miesto tarybos narys, Pilietybės komisijos pirmininkas. Yra parašęs ne vieną straipsnį į Lietuvos spaudą aktualiais tautiškumo, visuomeninės solidarumo, kitais patriotinio bei socialinio pobūdžio klausimais, ne kartą organizavo įvairius renginius moksleiviams.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Z. J. Tamakauskui buvo suteikta istorijos vyr. mokytojo kvalifikacija, jis ėmė dėstyti tautos kultūros istorijos kursą Kauno „Nemuno“ vidurinėje mokykloje: iš pradžių buvo antraeilis, nuo 1996-09-01 – pagrindinis mokytojas. Z. Tamakauskas nuolat rūpinasi, kad mokyklose mokiniai būtų ugdomi patriotine pilietine dvasia, kad geriau pažintų savo šaknis, kultūrą, mokėtų Lietuvos istoriją, žinotų, kokia didelė auka buvo sudėta Lietuvos laisvės labui.

2002 m. spalio 2 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, 2007 m. gegužės 9 d. – apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Taip pat jubiliatas yra apdovanotas Vengrijos ir Švedijos medaliais, Lietuvos Sąjūdžio dešimtmečio medaliu, Kauno miesto savivaldybės Santakos garbės ženklu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio I laipsnio Partizanų  Žvaigžde, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.

2021 m. kovo mėn. VU Didžiajame iškilmių kieme buvo įteikti Atminties diplomai trims buvusiems Universiteto studentams, negalėjusiems tęsti pasirinktų studijų šioje aukštojoje mokykloje – Šv. Kotrynos vienuolijos vienuolei Laimutei Antaninai Vanagaitei (ses. Linai-Marijai), Alfonsui Bujokui ir Zigmui Tamakauskui – už nelojalumą sovietinių okupantų primestam režimui.

[1] Juozapas Romualdas Bagušauskas, Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, Vilnius, 1999, p. 103–104, 121, 122.

The post Gyvenimas aukštesnių idealų vardan: minint Zigmo Juozo Tamakausko 90-ies metų sukaktį appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsima pogrindžio spaudos leidėja, daugintoja ir platintoja, viena iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos artimiausių bendradarbių grupės narių Ona Virginija Kavaliauskaitė gimė 1956 m. kovo 26 d. Simno r. Simno mstl. Jono ir Albinos Kavaliauskų šeimoje. Augo gausioje 15 vaikų šeimoje, kartu su 10 seserų ir 4 broliais, mokėsi Simno vidurinėje mokykloje. Bebaigdama mokyklą 1974 m. gegužės 2 d. tapo vienuole, įstojo į Šv. Šeimos kongregaciją, jai suteiktas vienuoliškas vardas – sesuo Bernadeta.

1975 m. vienuolyno vyresniosios siuntimu atvyko į Kybartus, kur klebonu dirbo kun. Sigitas Tamkevičius. Dirbo bažnyčios valytoja, puošėja, skalbėja, procesijų vadove. Kun. S. Tamkevičius pasiūlius, išmoko rašyti rašomąja mašinėle. Tuomet pradėjo spausdinti religinę literatūrą, ypač skirtą jaunimui. Kartais iš rankraščių perspausdindavo LKB Kronikai ir Aušrai skirtą medžiagą. Aušrą redagavo kun. Lionginas Kunevičius, kuris darbavosi Būdvietyje (Lazdijų raj.), vėliau – Lukšiuose (Šakių raj.), tad leidinio medžiagą veždavo į šiuos miestelius. Taip pat įsitraukė į LKB Kronikos dauginimą, padėjo ruošti pogrindžio leidinių fotokopijas, parengtus mikrofilmus veždavo bendražygiams, kurie juos perduodavo į Vakarus.

Susiklosčius aplinkybėms 1986 m. O. V. Kavaliauskaitė perėjo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Kartu su šios kongregacijos seserimis Birute Briliūte, Ona Šarakauskaite ji Vilkaviškio r. Opšrūtų k. Marytės Montvilaitės sodyboje keletą kartų daugino LKB Kroniką apie 100 egzempliorių tiražu. Dauginama buvo spiritiniu rotaprintiniu būdu, per naktį buvo galima padauginti apie 50 egzempliorių. Po to, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios leidinį, seserys jį išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų.

O. V. Kavaliauskaitė bendradarbiavo ir su „Aušros“ redaktoriumi kun. L. Kunevičiumi, kuriam atgabendavo Aušrai skirtus rašinius ir paimdavo jau išleistą numerį, jį su bendražygėmis nufotografuodavo ir parengdavo kelionei į Vakarus. Kadangi ses. Ona vairavo automobilį, iš kitų Lietuvos vietų paimdavo medžiagą, skirtą anksčiau minėtiems pogrindžio leidiniams ir parveždavo į Kybartus.

Įsikūrus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, paruoštus komiteto dokumentus keletą kartų vežė kitiems nariams pasirašyti arba iš jų gautą medžiagą parveždavo į Kybartus. Po LKB Kronikos redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus arešto, ji su kitomis Kybartuose gyvenusiomis vienuolėmis – Bernadeta Mališkaite, O. Šarakauskaite, B. Briliūte ir ankstesnėmis bendradarbėmis – seserimis Elena Šiuliauskaite, Nijole Sadūnaite, prisijungus kun. Jonui Borutai, toliau Kybartuose rinko medžiagą ir leido LKB Kroniką. O. Kavaliauskaitė pažinojo dalį aktyvių Lietuvos kunigų, kurie iki pradedant rengti naują numerį atskirose Lietuvos vietose rinko ir saugojo medžiagą. Ji dalį tos medžiagos pristatydavo redakcijai. Kita medžiagos dalis LKB Kronikos redakciją pasiekdavo per pogrindžio vienuolynus, daugiausia – per Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolyną Kaune, Donelaičio gatvėje. Taip pat – per slaptą katalikiško lietuvių jaunimo organizaciją „Eucharistijos bičiuliai“ ir aktyvius katalikus pasauliečius. Nemažai medžiagos surinkdavo naujasis LKB Kronikos redaktorius kun. J. Boruta. Jis buvo baigęs pogrindžio seminariją, neturėjo savo parapijos, todėl kunigai jį kviesdavo patarnauti į įvairias parapijas, ir taip jis galėjo rinkti medžiagą iš skirtingų Lietuvos vyskupijų.

Dėl pogrindžio veiklos Ona Virginija Kavaliauskaitė patyrė kelis tardymus ir penkias kratas. Tardė LSSR KGB tardytojai: papulkininkis Jonas Gavėnas, kapitonas Antanas Stepučinskas, majoras Vidmantas Baumila. 1983-09-15 O. V. Kavaliauskaitė Vilniaus KGB rūmuose buvo tardoma apie 7 valandas, tardytojas V. Baumila kamantinėjo apie kratos metu paimtus daiktus. Dėl LKB Kronikos leidimo 1987 m. LSSR KGB Tardymo skyriuje buvo jau kelintą kartą pradėta baudžiamoji byla Nr. 09-2-008-87, kurioje viena iš persekiojamųjų nurodyta O. Kavaliauskaitė. 1987-03-06 name, kuriame gyveno seserys O. Šarakauskaitė, B. Briliūtė ir O. Kavaliauskaitė buvo padaryta krata, kuriai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas KGB majoras Raimundas Rainys. Kratos metu iš O. Kavaliauskaitės kambario buvo paimta: magnetofono kasetė su kun. Juozo Zdebskio laidotuvių Rudaminoje pamokslų įrašais, 16 egz. kun. Alfonso Svarinsko nuotraukų su užrašu „Už Bažnyčią ir Tėvynę“, 5 egz. kun. Sigito Tamkevičiaus laiško, rašyto 1984-07-01, knygos – Aleksandro Solženycino „Gulago salynas“, Roberto Grigo „Rekrūto atsiminimai“, Bronio Railos „Kitokios Lietuvos ilgesys: šimtas prakalbų į Lietuvą“, R. Grigo rašytas laiškas. 1987 m. kovo 19 d. O. V. Kavaliauskaitė buvo iškviesta į Vilniaus KGB rūmus. Ten ją tardė A. Stepučinskas, kuris klausinėjo apie kratos metu iš jos paimtus daiktus, domėjosi, iš kur ji pažįsta R. Grigą, ar buvo kun. J. Zdebskio laidotuvėse ir mirties metinių minėjime Rudaminoje bei supažindino su nutarimu paimti jos pirštų antspaudus ir rašysenos pavyzdžius. O. Kavaliauskaitė pasirašyti po tardymo protokolu atsisakė. 1987-09-09 name, kuriame gyveno O. Kavaliauskaitė, O. Šarakauskaitė ir B. Briliūtė, vėl buvo surengta krata, kuriai vadovavo KGB tardytojai A. Stepučinskas ir V. Baumila. Nežiūrint per kratas patiriamos baimės, liko iš tos kratos ir linksmesnis prisiminimas. KGB tardytojas V. Baumila darydamas kratą, išmėtė rūsį dengiančias lentas. Ses. O. Šarakauskaitė tuomet griežtai pareikalavo tai sutvarkyti ir V. Baumila nenoromis tai padarė. Po to 1987-11-18 Vilkaviškio KGB būstinėje iš Vilniaus atvykęs A. Stepučinskas tardė O. Kavaliauskaitę, klausinėjo apie 1987-09-08 jos kambaryje kratos metu paimtus daiktus, ypač domėjosi, kas yra knygos „Katakombų gėlės“ autorius, iš kur gavusi kitas kratos metu paimtas knygas. LSSR KGB Vilkaviškio skyriaus operatyvinio tyrimo bylos (užvestos 1988-05-25) kortelėje nurodyta, kad O. Kavaliauskaitė dalyvauja renkant ir ruošiant medžiagą LKB Kronikai ir Aušrai.

Arešto ir galimo įkalinimo ses. O. Kavaliauskaitė išvengė dėl prasidėjusio Atgimimo. 1988 m. liepos 29 d. paskutinė KGB vedama baudžiamoji byla dėl LKB Kronikos leidimo buvo nutraukta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ses. O. Kavaliauskaitė persikėlė gyventi į Kauną, 30 metų dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos šeimininke. Dabar gyvena seserų bendruomenės namuose Kaune, Dobužinskio gatvėje.

O. V. Kavaliauskaitė 2000-07-01 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 929 buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2014-06-30 – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2008 m. jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

The post Minint „LKB Kronikos“ bendradarbės ses. Onos Virginijos Kavaliauskaitės gimimo 70-metį appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsimoji rezistentė Genovaitė Laurinskaitė gimė 1956 m. kovo 21 d. Irkutsko sr. Zimoje tremtinių Domo Laurinsko ir Onos Vismantaitės-Laurinskienės šeimoje. Jos močiutė Ona Laurinskienė (g. 1889 m.) su sūnumi Domu Laurinsku (g. 1934 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Šilalės r. Mankaičių k. buvo ištremti į Irkutsko sr., Zimos r. Centralnyj Chazan gyvenvietę. Taip pat jos seneliai Uršulė ir Stasys Vismantai su dukromis Uršule (g. 1935 m.) ir Ona (g. 1936 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Šilutės r. Stremenių k. buvo ištremti į Irkutsko sr. Zimos r. Zulumajaus gyvenvietę.

Genutė 1963 m. pradėjo lankyti vidurinę mokyklą Centralnij Chazan gyvenvietėje, kurią baigė 1971 m. Netrukus sukūrė šeimą, 1973 m. jai gimė dukra Indra. Su tėvais 1977 m. grįžo į Lietuvą, į Tauragę. Kurį laiką dirbo Tauragės keramikos gamykloje ir Tauragės mėsos kombinate. 1978 m. gruodį ištekėjo už rezistento Vlado Šakalio, susituokė Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Santuokos Sakramentą suteikė kunigas Kazimieras Vasiliauskas. 1979 m. sausio 19 d. jaunavedžiai santuoką įregistravo Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje. Ceremonijos vadovė pasveikino jaunuosius sukūrus „tarybinę šeimą“, pasiūlė susimainyti žiedais. Jaunasis pertraukė darbuotoją: „Ne tarybinę, o lietuvišką šeimą kuriame. Žiedais mainysimės ne pas jus, o bažnyčioje. Kurioje? Tai mūsų reikalas!“ Genovaitė persikėlė gyventi į Vilnių, šeimai gimė sūnus Narimantas. Genovaitės giminės istorija, tremtys, partizaninės kovos (jos dėdė Leonas Laurinskas buvo partizanas, po kalinimo įsijungė į neginkluotą rezistenciją) lėmė ir jos pačios įsitraukimą į rezistencinį judėjimą.

Be to, Genovaitės vyras Vladas Šakalys (1942–1995) buvo vienas žymiausių neginkluoto pasipriešinimo kovotojų už Lietuvos laisvę. Už atsišaukimų, nukreiptų prieš okupaciją, gaminimą ir platinamą 1955 m. buvo suimtas, bet kaip nepilnametis nenuteistas. 1958 m. su bendraminčiais įkūrė antitarybinę organizaciją „Laisvoji Lietuva“. 1961 m. nuteisiamas 6 metams lagerio. Po lagerio tęsė antisovietinį darbą ir 1969 m. buvo nuteistas 4 metams lagerio. Trečią kartą suimamas 1973 m. ir 1974 m. nuteisiamas kalėti 5 metus ypatingojo režimo lageryje. 1978 m. grįžęs iš įkalinimo vietos drauge su Juliumi Sasnausku, Antanu Terlecku parengė dokumentą „45 pabaltijiečių memorandumas“. V. Šakalys buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos įsteigimo ir pogrindinio leidinio „Vytis“ leidimo iniciatorių. Gresiant naujam suėmimui ir įkalinimui 1980 m. ryžosi neįmanomam žygiui – nutarė pabėgti į Vakarus (per Suomiją į Švediją) ir buvo pirmasis lietuvis, kuriam toks žygis pavyko.

G. Šakalienė 1980 m. pradžioje įstojo į Lietuvos Laisvės Lygą (LLL), nuo tada aktyviai įsijungė į kovą už Lietuvos laisvę. Ji platino pogrindžio leidinius: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, „Vytį“, „Šauklį“, dalyvavo politinių kalinių teismuose, taip išreikšdama jiems solidarumą, pasirašinėjo dokumentus, demaskuojančius sovietinę valdžią. G. Šakalienė pasirašė pareiškimą LTSR prokurorui dėl kun. Alfonso Svarinsko suėmimo ir kitą pareiškimą – dėl milicijos vykdyto teroro per kun. A. Svarinsko teismą. Taip pat G. Šakalienė 1979 m. pasirašė pareiškimą dėl Romaldo Ragaišio arešto, 1981 m. rugsėjo mėn. pasirašė sveikinimą „Solidarumo“ vadovui Lechui Valensai. Po rezistento Algirdo Statkevičiaus teismo 1980 m. rugsėjo 11–16 d. LTSR prokuratūroje buvo oficialiai perspėti G. Šakalienė, Algirdas Masilionis ir ses. Nijolė Sadūnaitė nurodant, kad jie netinkamai elgėsi teismo metu, ir pareikalauta, kad daugiau nesilankytų teismuose. Taip pat Genovaitė nuo 1980 m. kiekvienais metais, Vasario 16-ąją, kartu su bendraminčiais lankydavosi Rasų kapinėse, kur būdavo rengiami minėjimai prie Jono Basanavičiaus ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių karių kapų. Slėpė spausdinimo mašinėlę, kuria buvo spausdinamas pogrindžio leidinys „Vytis“ – tai buvo daiktinis įrodymas A. Terlecko baudžiamojoje byloje ir šios mašinėlės ieškojo KGB.

Dėl savo pogrindžio veiklos ją nuolat persekiojo saugumas, įspėdavo saugumo komitete ir prokuratūroje. KGB ją sekė, kvietė apklausoms, šantažavo, ne kartą tardė. Jos bute, kur rinkdavosi rezistentai ir LLL nariai, dažnai buvo atliekamos kratos. Be to, ji palaikė ryšius su Estijos, Latvijos ir Rusijos disidentais. Taip pat lankė Sibire politinius kalinius.

G. Šakalienė 1987 m. rugpjūčio 23 d. prisidėjo ruošiant Lietuvos Laisvės Lygos organizuotą pirmą viešą mitingą, jame ir dalyvavo – Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, kur buvo reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai ir SSRS okupacinės kariuomenės pasitraukimo. Dėl to 1987 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus Tarybų rajono draudimo inspekcijos kolektyvo susirinkime, kuriame kalbėjo 15 žmonių, bendradarbiai rūsčiai pasmerkė G. Šakalienę, ji buvo atleista iš darbo. Susirinkime dalyvavo ir pirmu smuiku griežė Lietuvos komunistų partijos Vilniaus m. Tarybų rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vaicekauskas.

Genovaitė dalyvavo ir KGB uždraustame 1988 m. gegužės mėn. 22 d. Lietuvos Laisvės Lygos mitinge. Su Leonora Sasnauskaite siuvo Lietuvos Trispalvę, kurią 1988 m. birželio mėn. 14 d. nesankcionuotame mitinge, paminint pirmuosius 1941 m. trėmimus, tuometinėje Vilniaus Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje iškėlė jos dėdė, buvęs partizanas Leonas Laurinskas. Tai buvo pirmas Trispalvės iškėlimas mitinge, kuriame dalyvavo keli šimtai žmonių. Netrukus, 1988 m. birželio 24 d., Katedros aikštėje vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas, išlydint delegatus į Maskvą, į XIX Sovietų Sąjungos partinę konferenciją, kur jau dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių. G. Šakalienė šio mitingo pradžioje iškėlė Lietuvos Trispalvę. Tai nepatiko Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto pirmajam sekretoriui Algirdui Mykolui Brazauskui, kuris pasakė: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Stojo nejauki tyla. G. Šakalienė prisimena, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis paprašė jos, kol kalbės A. M. Brazauskas, nuleisti vėliavą. Genovaitė taip ir padarė, o pasibaigus Brazausko kalbai, vėl iškėlė Trispalvę.

G. Šakalienė 1988 m. vasarą vadovavo dviem Lietuvos Laisvės Lygos mitingams Kretingoje. 1988 m. Katedros aikštėje dalyvavo bado akcijoje (badavo 12 parų), kur buvo reikalaujama paleisti politinius kalinius ir išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos. Be to, su L. Sasnauskaite įvairiose Lietuvos vietovėse rodė ir platino filmuotą medžiagą apie Lietuvos Sąjūdžio kūrimąsi bei agitavo žmones dalyvauti Sąjūdžio veikloje. 1989 m. lapkričio 7 d. ji dalyvavo akcijoje Vilniuje, Gedimino prospekte, kai sovietų valdžiai minint 1917 m. bolševikų perversmo metines, parado metu protestuotojai trumpam sustabdė okupacinės kariuomenės tankus. 1990 m. gruodį 3 paras badavo Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos, reikalaujant Kazimiros Prunskienės vyriausybės atsistatydinimo. Ši akcija nebuvo sėkminga, bet buvo pranašiška, nes 1991 m. sausio 8 d. K. Prunskienės vyriausybė drastiškai pakėlė maisto kainas, po ko prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariai šturmavo Aukščiausiąją Tarybą, kas buvo įžanga 1991 m. sausio 13 d. žudynėms.

Už rezistencinę veiklą siekiant Lietuvos nepriklausomybės G. Šakalienė 1998-08-21 apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2000-07-01 – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2008 m. jai suteiktas Laivės kovų dalyvio teisinis statusas.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių Genovaitė 2010 m. išvyko į Angliją, Londone gyveno ir dirbo 14 metų. Kaip ir daugeliui iš mūsų gyvenimas teikia ir džiaugsmą ir skausmą. Prieš metus mirus dukrai Indrai, Genovaitė grįžo gyventi į Lietuvą, gyvena Naujojoje Vilnioje. Susitinka su 9-iais anūkais ir 2-iem proanūkiais, kurie teikia gyvenimo džiaugsmą.

The post Genovaitės Laurinskaitės-Šakalienės gyvenimas, pašvęstas kovai už Lietuvos laisvę appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Ona Lukauskaitė gimė 1906 m. sausio 29 d. Šiauliuose, žymaus tarpukario lietuvių visuomenės veikėjo advokato Stasio Lukauskio ir dantų gydytojos Helenos Ziabickaitės šeimoje. Tėvas, žemaitis, kilęs nuo Šiluvos, buvo baigęs Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, nuo 1912 m. dar buvo ir Šiaulių tarybos narys, bendradarbiavo daugumoje miesto ekonominių, švietimo ir labdaros draugijų, komisijų. Šeimoje augo ir vyresnė dukra Sofija, vėliau tapusi žymia agronome, bei jaunesnis brolis Vaclovas.

Tėvas rūpinosi Šiaulių gimnazistų švietimu, lietuviškų knygų draudimo laikais organizavo draudžiamų knygų bibliotekėlę. Už tai Rusijos carinės imperijos valdžios 1903 m. buvo nuteistas 10 metų ir abu su žmona ištremti į Rusijos gilumą, Stasys – į Tomską, o Helena – į Saratovą. 1905 m. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, S. Lukauskis su žmona grįžo į Šiaulius, kurį laiką slapstėsi, buvo gaudomas ir tik bičiulio advokato padedamas gavo leidimą su šeima gyventi Šiauliuose.

Šeimai Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukus iš Lietuvos, O. Lukauskaitė 1915–1918 m. mokėsi Tartu, vėliau Maskvos gimnazijose. 1919 m. Lukauskų šeimai grįžus į Lietuvą, mokėsi Šiaulių valstybinėje gimnazijoje (dabar – Didždvario gimnazija), 1922 m. ją baigė. Šiauliuose, darbininkų mieste, XX a. pradžioje aktyviai veikė įvairūs socialistiniai ir komunistiniai judėjimai, darę įtaką ir to meto jaunuomenei. Knygoje „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“ (sud. Dalia Striogaitė) minima, kad „O. Lukauskaitė mokykloje priklausė socialistų aušrininkų organizacijai, vėliau 1921 m. nelegaliai komjaunimo kuopelei, palaikė ryšius su darbininkų judėjimu. Drąsiai skelbė savo pažiūras: kovoti prieš neteisybę ir skurdą, siekti geresnio gyvenimo sutvarkymo neturtingiesiems. Vėliau priklausė studentų socialistų organizacijai.“ Svarbu tai, kad šios jaunystės patirtys nebeturėjo jai įtakos sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, kai daugelis kairuoliškumą demonstravusių kultūrininkų ėmė šlovinti naująją okupacinę valdžią.

O. Lukauskaitė 1922 m. išvyko į Berlyną pas ten besimokančią seserį. Čia privačiai mokėsi vokiečių kalbos, o 1923 m. du semestrus studijavo biologijos mokslus Vienos universitete. Grįžusi į tėvynę, 1924 m. perėjo į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto biologijos skyrių Kaune. 1925 m. ištekėjo už karininko Vaclovo Poškaus, 1926 m. gimė sūnus Erdvilis, 1928 m. – sūnus Vytenis. Augindama vaikus studijavo su pertrūkiais, 1938 m. baigė laikyti visus privalomuosius egzaminus.

1932–1934 m. mokytojavo Joniškio vidurinėje mokykloje. 1932 m. kaip poetė debiutavo periodinėje spaudoje, įsitraukė į literatūrinę veiklą, spausdino kūrybą, dalyvavo literatūros renginiuose. Išleido eilėraščių rinkinius „Brangiausias pėdas“ (1933 m.) ir „Eilėraščių kraitis“ (1939 m.). 1935–1937 m. dirbo Šiaulių valstybinės bibliotekos knygininke (bibliotekininke). 1939 m. buvo priimta į Lietuvos rašytojų draugijos narius. 1939–1940 m. dirbo Radviliškio valstybinės bibliotekos vedėja.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, O. Lukauskaitė kaip poetė nutilo. Jos sąžinė neleido eiliuoti ditirambus tironams okupantams. Lukauskaitės pasitraukimas į nuošalį tada kai ką gal ir nustebino, nes tiek jos tėvas, tiek ji pati tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje laikėsi vadinamosios kairiosios linijos, šliejosi prie „pažangiųjų”, prie „trečiafrontininkų”.

1940–1944 m. – reikšmingiausias jos tarnybos periodas. Dirbo Šiaulių valstybinės bibliotekos vedėja. Ši biblioteka tuomet buvo vienintelė mieste. Sudėtingu okupacijų ir karo laikotarpiu reikėjo ir aktyvumo, ir sumanumo nuo nacių ir nuo sovietų ginant, slapstant kultūros vertybes ir persekiojamus žmones, rūpinantis meno, literatūros vystymusi net ir labai nepalankiomis sąlygomis. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir prasidėjus knygų naikinimui, 1941 m. O. Lukauskaitė-Poškienė rašė protesto laiškus sovietų valdžios atstovams: Justui Paleckiui, Kaziui Preikšui, Antanui Venclovai. Karo metu ji išgabeno daug vertingų knygų ir meno kūrinių iš Šiaulių ir išsaugojo juos nuo sunaikinimo. O. Lukauskaitė-Poškienė buvo viena iš „Varpų“ almanacho sumanytojų, išleidimo iniciatorių. Literatūrinis publicistinis almanachas leistas 1943–1944 m., išspausdino 30 Lietuvos rašytojų originalius kūrinius. Ji taip pat priklausė 1941 m. Šiauliuose įsikūrusiam Slėpimo nuo vokiečių komitetui, Šiaulių apygardos meno ir mokslo centrui.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. dauguma O. Lukauskaitės-Poškienės artimųjų (sesuo Sofija Jasaitienė su šeima, brolis Vaclovas) pasitraukė į Vakarus. 1944 m. pabaigoje žuvo abu jos sūnus. Vyresnysis Erdvilis, buvęs P. Plechavičius rinktinės karys, besitraukiančių vokiečių buvo išvežtas į Vokietiją, fronte sunkiai sužeistas mirė ligoninėje Vokietijoje. Jaunėlis Vytenis žuvo Šiauliuose nuo karo sprogmens. Apie vyresnįjį ilgą laiką nieko nežinojo. O. Lukauskaitė-Poškienė apsisprendė likti Lietuvoje, 1945 m. persikėlė gyventi į Vilnių.

1946 m. pradžioje Vilniuje kartu su iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ištrūkusiu kapitonu Jonu Noreika (slap. Generolas Vėtra) ir Stasiu Gorodeckiu įsteigė „Lietuvos tautinę tarybą“ (toliau LTT), siekusią būti pasipriešinimo sovietinei okupacijai centru. LTT vardu 1946 m. rašė laišką Popiežiui apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, rengė „Atsišaukimą į pasaulio tautas“, kurį planuota išgabenti į užsienį. O. Lukauskaitės-Poškienės bute organizacijos nariai surengė daugiau kaip 10 pasitarimų. Ona spausdino ir pasirašinėjo LTT instrukcijas, direktyvas, politines apžvalgas ir kitus dokumentus. Iki Tarybos sunaikinimo 1946 m. kovo jos nariai išleido ir išplatino 11 dokumentų.

Pogrindinė organizacija veikė tik kelis mėnesius, visi jos nariai buvo susekti ir areštuoti. O. Lukauskaitę-Poškienę išdavė kita poetė, irgi šiaulietė, Valerija Valsiūnienė, ilgai dirbusi saugumo agente. 1946 m. kovo 22 d. Ona buvo suimta ir apkaltinta dalyvavimu organizacijoje, siekiančioje nuversti sovietų valdžią ir įvesti buržuazinį-demokratinį valdymą. Tais pačiais metais, lapkričio 20–22 d. karinio tribunolo nutarimu nuteista 10 metų lagerio. Kiti LTT nariai – teisininkas, karininkas J. Noreika ir mokytojas, partizanas Zigmas Šerkšnas buvo nuteisti mirties bausme. Su šia byla taip pat buvo susijęs žymus lietuvių rašytojas Kazys Boruta, taip pat filologas Petras Juodelis ir kiti Lietuvos inteligentai. 1946–1955 m. beveik 10 metų Ona kalinta Kargopolio (Archangelsko sr.), Vorkutos ir Mordovijos griežto režimo darbo lageriuose. 1955 m. pabaigoje grįžusi iš lagerio apsigyveno Šiauliuose. Ji neprarado rezistencinės dvasios ir tęsė patriotinę veiklą. Ilgai negalėjo susirasti darbo, neturėjo buto, vertėsi iš pamokų ir iš užsienio gaunamų siuntinių. Kalinimo metais patirtus išgyvenimus aprašė prisiminimuose „Lagerio pasakos”, kurių ištraukos buvo publikuotos pogrindžio spaudoje, o Atgimimo metu – oficialiuose periodiniuose leidiniuose.

1976 m. O. Lukauskaitė-Poškienė kartu su Viktoru Petkumi, Eitanu Finkelšteinu, Tomu Venclova ir kun. Karoliu Garucku įsteigė Lietuvos Helsinkio grupę (LHG), aktyviai dalyvavo rengiant grupės dokumentus, kuriuose buvo fiksuojami žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje. Pasirašė daugiau kaip 30 LHG dokumentų, taip pat ir svarbiausius 1977 m. memorandumus, adresuotus Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Belgrado komisijai tikrinančiai, kaip vykdomi 1975 m. Helsinkyje pasirašyti tarptautiniai susitarimai („Dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų tikinčiųjų padėties Lietuvoje” ir „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje”). Juose atskleidžiami pagrindiniai katalikų teisių apribojimai: valstybės kišimasis į Bažnyčios vidaus gyvenimą, kunigų veiklos, religinio auklėjimo varžymai, masinė antireliginė propaganda tuo pat metu draudžiant religinę. Grupė atkreipė dėmesį į SSRS įvykdytą 1940 m. Lietuvos aneksiją ir tautinę priespaudą. Dėl šios savo veiklos O. Lukauskaitė buvo KGB aktyviai persekiojama.

Paskutinis O. Lukauskaitės akibrokštas komunistiniam režimui buvo jos apsisprendimas sugrįžti į katalikybę. Ji panoro, kad sovietmečiu pogrindinėje kunigų seminarijoje studijavęs kun. Jonas Boruta suteiktų jai religinius patarnavimus. Tai slapta nuo KGB seklių buvo padaryta Šiaulių ligoninės reanimacijos skyriuje, kur kun. J. Boruta suteikė jai šv. Sakramentus. Po to netikėtai pagerėjus sveikatai Ona buvo išrašyta iš ligoninės, paskutinius jos gyvenimo mėnesius ją slaugė Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, laisvės kovų dalyvė ses. Regina Teresiūtė.

O. Lukauskaitė-Poškienė mirė 1983 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. 1983 m. gruodžio 6 d. jos laidotuvės tapo antisovietine eisena, kurioje dalyvavo bendražygiai disidentai, tautiniais kostiumais pasipuošęs jaunimas, buvo nešama trispalvių tulpių puokštė. Palaidota Šiaulių Ginkūnų kapinėse. 1984 m. buvo pastatytas antkapinis paminklas – ąžuolinis Rūpintojėlis su užrašu „Išlaisvintos širdies – niekas nepavergia“. Autorius – skulptorius tautodailininkas Adolfas Teresius.

1999 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu O. Lukauskaitė-Poškienė (po mirties) apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi „Už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę“.

2006 m. prisiminimai apie ją ir dauguma jos kūrybos išleista rinkinyje „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“ (Šiauliai, 2006). Šios knygos sudarytoja Dalia Striogaitė įžanginiame straipsnyje rašė: „O. Lukauskaitės-Poškienės gyvenimas buvo paženklintas itin aktyvia kova prieš nelaisvę ir prievartą, ypatinga pilietine branda, oria vidinės laisvės nuostata, garbinga laikysena, nepaisant, kiek dėl to teko nukentėti. Tragiška buvo rezistentės, sovietinio konclagerio kalinės, vėliau – disidentės lemtis. Skaudi poetės, atkirstos nuo kūrybinės ir kultūrinės veiklos, dalia… Gniuždyto, laužyto, bet nepalaužto žmogaus gyvenimas.“

The post Minint rezistentės Onos Lukauskaitės-Poškienės 120 metų gimimo sukaktį appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Šiemet minime rezistencijos dalyvio, Kovo 11-osios signataro Liudviko Simučio 90-ies metų gimimo sukaktį. Liudvikas gimė 1935 m. rugpjūčio 27 d. Kaunatavoje (Telšių aps. Luokės vls.). Tėvai turėjo apie 4 ha žemės, vertėsi papildomais amatais. Jo tėvas Adomas Simutis 1941 m. buvo suimtas ir kalintas Telšių kalėjime. 1941 m. birželio 24–25 d. sovietų represinių struktūrų (NKVD) pareigūnų nukankintas (rastas išdurtomis akimis) Rainiuose (netoli Telšių) kartu su kitais Rainių miškelio kankiniais. Tai, be abejo, turėjo didžiulę reikšmę Liudviko pasaulėžiūrai, vėlesniu laiku įsitraukimui į rezistencinę kovą prieš okupantus.

Mokydamasis Kaunatavos mokykloje, dar būdamas vaikas, Liudvikas po truputį įsitraukė į rezistenciją. Perduodavo partizanams svarbią informaciją, perspėdavo apie pavojų. Platino atsišaukimus, išžvalgydavo vietoves ir vykdė kitas partizanų užduotis. 1951 m., sukakus šešiolikai, buvo prisaikdintas Šatrijos rinktinės vado Liudviko Rekašiaus – Vėtros ir gavo užduotį stotį į komjaunuolių organizaciją ir įsidarbinti septynmetės mokyklos pionierių vadovu, taip kenkiant komunistams iš vidaus. 1952 m. liepos 1 d. Liudvikas tapo Šatrijos rinktinės rezervinio būrio partizanu, jam suteiktas slapyvardis Jaunutis, paskirtas vadovauti jaunų partizanų talkininkų grupei. Šios  grupės nariai užsiiminėjo žvalgyba, smulkiomis diversijomis, bendradarbiavo partizanų spaudoje. L. Simutis rezistencijos metu, persekiojamas enkavedistų, labai stipriai sušalo, dėl ko susirgo TBC, o vėliau kaulų džiova. Taip 1955 m. ir pakliuvo į NKVD nagus – ligoninėje, gipso šarve.

Po tardymų, 1955 m. birželio 9 d. buvo nuteistas pagal RTFSR BK 58-8 str. mirties bausme – sušaudant ir konfiskuojant turtą. Mirtininkų kameroje praleido 131 dieną. Tačiau 1956 m. rugpjūčio 17 d. SSRS AT prezidiumo nutarimu mirties bausmė pakeista į 25 metus laisvės atėmimo. L. Simutis Mordovijos ATSR lageriuose kalėjo 22 metus, iki 1977 m. vasario 3 d.

Lageriuose nenuleido rankų ir tęsė kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pogrindžio leidinyje „Laisvės šauklys” 1976 m. pasirodė jo pareiškimas, rašytas TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumui. Pareiškimas iš tikrųjų buvo skirtas Vakarų spaudai. Jis buvo slapta persiųstas iš lagerio ir plačiai išgarsintas. Pareiškime buvo argumentuotai atskleidžiama Sovietų sąjungos vykdoma represinė politika, nusižengimas savo pačios oficialiai deklaruojamoms teisinėms normoms, nežmoniškas elgesys su politiniais kaliniais ir itin skurdi jų buitis, absoliučiai nesiderinanti su Sovietų Sąjungos, kaip gerovės siekiančios valstybės, besirūpinančios savo piliečiais, ideologija.

Likus kalėti porai metų, KGB pareigūnai L. Simutį atvežė į Vilnių, kad šis parašytų malonės prašymą. Dideliam jų nusivylimui, jis atsisakė tai padaryti, teigdamas: „rašyti malonės prašymą – reiškia pripažinti tokią nenormalią padėtį normalia. Nesijaučiu turįs moralinę teisę taip pasielgti, net jei ir būtų vilties laukti teigiamo atsakymo.“

Iš įkalinimo paleistas į Lietuvą grįžo 1977 m., tuometinis Viduklės klebonas Alfonsas Svarinskas suorganizavo jam iškilmingą susitikimą, kuriame dalyvavo daug jaunimo. Paleistas į laisvę nesusitaikė su okupacine realybe. Per kunigus A. Svarinską, Sigitą Tamkevičių ir Juozą Zdebskį įsitraukė į pogrindžio veiklą. Iki 1988 m. bendradarbiavo su antisovietiniu pogrindžiu, buvo Lietuvos disidentų, politinių kalinių bendražygis, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, „Aušros“ leidėjais, rašė straipsnius į pogrindžio spaudą (straipsnius visada pasirašydavo pavarde).

1977–1978 m. – dirbo zakristijonu Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje. 1979–1990 m. dirbo staliumi, elektriku Kauno hidrologinėje ekspedicijoje. 1979 m. vedė Ireną Vezbergaitę, šeimoje užaugino tris sūnus ir tris dukras.

1988–1990 m. aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų ir Lietuvos Sąjūdžio veiklą. 1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. „Balsavimas parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. Slėgė už tai kovojusių ir žuvusių partizanų aukos neįvertinimas. Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atstatyti bus nepalyginamai sunkiau, nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti“, – sakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras L. Simutis. Po kurio laiko Liudvikas apie darbą Aukščiausioje Taryboje–Atkuriamajame Seime rašė: „Į Aukščiausiąją Tarybą 1990 metais Lietuvos rinkėjai išrinko nemažai „buvusiųjų” – sėdėjusių okupacinės valdžios aukštesnėse ir žemesnėse kėdėse. Bet pradžioje dominavo Atgimimo Sąjūdžio dvasia. Sąjūdžio pergalė rinkimuose, stebėtinai vieningas balsavimas už Kovo 11-osios aktą piršo mintį, kad tarnavusieji okupantui tai darė ne iš meilės jam ir ne įsitikinimų vedami, o tik dėl pasirinkimo neturėjimo ir prisitaikėliškos savo natūros. Atrodė, kad dabar, atsiradus galimybei dirbti savai Lietuvai, jai ir dirbs. Taip nusiteikęs pradėjau dirbti tuomet ypatingai svarbioje Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje. Po kurio laiko, Virgilijaus Čepaičio pakviestas perėjau dirbti į Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisiją. Deja, pradinis įspūdis, kad Aukščiausiosios Tarybos darbas bus labai naudingas Lietuvai, manyje greitai pradėjo blėsti. Suvereniteto SSRS sudėtyje šalininkai ir kitokie nepriklausomybės priešininkai gan greitai atsitokėjo ir pradėjo jokių padorumo rėmų nesaistomą griaunamąją, destrukcinę veiklą, o daugelis Atgimimo šalininkų dėl politinės veiklos patirties stokos ėmė blaškytis, demonstruoti savo bedantį demokratiškumą ir ambicijas, „ieškoti penkto kampo” bėgiodami iš frakcijos į frakciją, iš partijos į partiją. Palaipsniui parlamentarų darbingumas krito. Per radiją transliuojami Parlamento posėdžiai vis labiau erzino ir neramino Lietuvos žmones. O po pučistų pralaimėjimo Maskvoje destrukcinė veikla pas mus pasiekė aukščiausią lygį. Manau, taip keistai atsitiko todėl, kad daug KGB dokumentų tada atiteko Lietuvai ir dėl to kai kam iškilo didelės gėdos grėsmė – galėjo būti išviešinta jų išdavikiška veikla. Taip Parlamentas tapo nedarbingu. Pritariau, kad reikia jį paleisti ir skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Prasidėjus pasiruošimui naujiems rinkimams, dešiniųjų partijų vadai ėmė skaldyti patriotines jėgas. Tapo aišku, kad suskaldyti pagal partijas ir partijėles dešinieji rinkėjai rinkimus pralaimės“.

Kandidatuoti į Seimą 1992 m. L. Simutis atsisakė, galvodamas, kad tokioje situacijoje nevaržomas Seimo nario statuso Lietuvai galės būti naudingesnis. Grįžo į Kauną, įsijungė į visuomeninę veiklą. Buvo išrinktas Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku. Už viso gyvenimo rezistencinę veiklą L. Simutis 1991 m. gegužės 5 d. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio Kryžiumi. 1999 m. birželio 30 d. L. Simučiui pripažintas Kario savanorio teisinis statusas. 1998-11-18 apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2000-04-03 – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2000-07-01 – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Liudvikas Simutis 2014 m. lapkričio 4 d. mirė Kaune. Palaidotas Kauno Seniavos kapinėse. Rezistentas Algirdas Patackas taip apibūdino L. Simutį: „Liudas buvo TOKS – nepalaužiamas, nepaperkamas, neišsižadantis; gyvas pavyzdys, kokie būtų tie iš dvidešimties tūkstančių „dangiškosios rinktinės“, kurių netekome ir kurių dabar kaip niekad reikia Lietuvai, kovojančiai ne tik ir ne tiek su išorės priešu, kiek su vidiniu slibinu devyniomis galvomis, kurių vardai yra ego, sau, man, tau-man ir man-tau; arba yda, godulys, aistra, baimė ir, vis atauganti – puikybė. Puikybė vardan valdžios, turto bei deformuoto, liguisto AŠ“. Pats Liudvikas su šeima gyveno ypač kukliose materialinėse sąlygose, kaip pažymi A. Patackas: „namelyje apipuvusiomis grindimis, paklotomis tiesiai ant aslos. Visą gyvenimą neturėjo padoraus automobilio, tik nuolaužas, kurios amžinai gesdavo, ir taip gyveno iki pat mirties. Tai buvo gyvensena socialinio partizano, esančio sąmoningoje nuošalėje nuo „welfare“ (gerovės) betrokštančios ir gerovei besimeldžiančios Lietuvos“.

Pats Liudvikas Simutis yra sakęs, kad „tauta neturinti savo valstybės, lygintina su šeima neturinčia savo būsto“. Sovietinė okupacija brutaliai išgriovė tautos namus, o tuos kurie nesutiko su naujomis taisyklėmis įkalino, ištrėmė ar nužudė. Liudvikas faktiškai visą savo gyvenimą kovojo, kad lietuvių tauta turėtų savo namus. 2015 m. išleista Astridos Petraitytės monografija „Liudvikas Simutis“, kur išsamiai apžvelgiamas šio ypatingo žmogaus gyvenimas.

The post Liudviko Simučio gyvenimo kelias – nuo rezistento iki Kovo 11-osios signataro appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Aldona Raižytė gimė 1945 m. liepos 31 d. Alytaus aps. Stakliškių vlsč. Kvedariškių k. (dabar Prienų r.) ūkininkų Onos ir Mykolo Raižių šeimoje. Šioje šeimoje augo penki vaikai – brolis ir keturios seserys. Aldona, baigusi Alšininkų (Prienų r.) septynmetę mokyklą, išvyko gyventi į Kauną, kur padėjo prižiūrėti tetos vaikus. Kaune baigė vidurinę vakarinę mokyklą. Po to baigė Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą, tačiau dėl patriotinių nuostatų ugdymo įstaigose sovietų valdžios buvo nepageidaujama. 1965–1970 m. dirbo galvaninių elementų gamyboje Kauno radijo gamykloje.

Su vaikais ir jaunimu parapijose dirbo nuo 1961 m., o kaip vadovė – nuo 1965 m. Organizavo jaunimo pogrindžio susitikimus, su jaunimu rinko parašus protesto prieš sovietų valdžią peticijoms, visada šventė Vasario 16-ąją, su jaunimu platino pogrindžio spaudą, statė ir gynė kryžius. Didelę įtaka Aldonai padarė dalyvavimas kun. Juozo Zdebskio slaptai vedamose rekolekcijose. 1965 m. pranciškonių vienuolyne Aldona priėmė vienuolės įžadus. Po kelerių metų, jausdama pašaukimą dirbti su vaikais ir jaunimu, perėjo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, kur šiam darbui buvo palankesnės sąlygos.

1969 m. uoliųjų kunigų ir vienuolių pastangomis Lietuvoje ėmė plisti Eucharistijos bičiulių Sąjūdis. Jie organizuodavo moksleivių susirinkimus, kur kunigų ir vienuolių seserų vadovaujami rengdavo rekolekcijas, konferencijas, išvykas į gamtą, vaidindavo religinėse ir patriotinėse pjesėse. Ypač veikli buvo Kauno Petrašiūnų parapija, kur jaunimui vadovavo ses. Aldona Raižytė SJE ir Saulius Kelpšas. Aktyvi jaunimo veikla, dalyvavimas eisenose į Šiluvą, Kryžių kalną, religinių ir patriotinių vaidinimų rengimas išgarsino Petrašiūnų jaunimą visoje Lietuvoje. Viena iš Eucharistijos bičiulių sąjūdžio vadovių Birutė Briliūtė mini, kad dirbo su jaunimu ir vaikais įvairiose parapijose, o vėliau su ses. Aldona Raižyte ir Sauliumi Kelpšu bandė suburti ir visą Lietuvos katalikiškąjį jaunimą.

Taip pat ses. A. Raižytė organizavo paramą politiniams kaliniams ir jų šeimoms, rinko medžiagą apie pokario pasipriešinimą. Be to, dalyvavo platinant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“ ir kitus pogrindžio leidinius, rinko šiems leidiniams informaciją, organizavo jaunimo susitikimus su buvusiais partizanais ir žygius partizanų takais. Nuo 1975 m. surengė akciją, skirtą siųsti sveikinimus politiniams kaliniams. Vasario 16-osios, Šv. Velykų, Šv. Kalėdų ir panašiomis progomis politiniai kaliniai gaudavo atvirutes su sveikinimais ir nupieštais Gedimino stulpais, Vyčio kryžiumi ar net Trispalve. Dėl visos šios rezistencinės veiklos ses. Aldoną nuolat persekiojo KGB, jai neleido dirbti pedagoginio darbo.

Ses. A. Raižytė patyrė tardymus, kratas ir persekiojimus, apie tai pateikta daug informacijos pogrindžio leidinyje „LKB kronika“. 1980 m. buvo padaryta krata jos bute, paimta fotografijų, spausdintas kreipimasis į jaunimą, įvairios tautinės, religinės literatūros, pogrindžio leidinys „Patarimai, kaip laikytis tardymo metu“. 1983 m. lapkričio 28 d. Kaune milicija sulaikė ses. A. Raižytę ir nusivežė į milicijos skyrių, o po kurio laiko nuvežė į namus, kur padarė kratą. Taip pat sesuo Aldona 1986 m. gegužę vienoje Kauno gatvėje buvo sulaikyta ir nugabenta į Kauno saugumą.

1980 m. ses. A. Raižytė pasirašė skundą LSSR generaliniam prokurorui Alfonsui Kaireliui dėl Povilo Pečeliūno ir Gintauto Iešmanto teismo metu įvykusio neteisėto Petro Cidziko ir Danutės Keršiūtės sulaikymo. 1981 m. pasirašė protesto pareiškimą LSSR KP CK 2-ajam sekretoriui Nikolajui Dybenkai dėl Mečislovo Jurevičiaus ir Vytauto Vaičiūno teisimo už dalyvavimą religinėse eisenose ir už draudimą artimiesiems dalyvauti šiuose teismuose. 1983 m. pasirašė protesto pareiškimą LTSR aukščiausiajam prokurorui dėl milicijos vykdyto smurto kun. Alfonso Svarinsko teismo metu. 1983 m. A. Raižytė ir dar 8 asmenys pasirašė protesto pareiškimą LSSR KGB viršininkui dėl kun. A. Svarinsko kalinimo ir pasisiūlė būti įkalintiems vietoj kunigo.

1980 m. A. Raižytė buvo verčiama atsisakyti pedagoginio darbo Kauno lopšelyje-darželyje. Tam pasitelkti nepagrįsti papeikimai, skundai, nuolatinės vizitacijos. Ypač A. Raižytės atleidimo reikalavo Kauno komunistų partijos komiteto 2-asis sekretorius Butylkinas, kuris nuolatos šantažavo vaikų darželio vedėją. 1981-04-01 A. Raižytė buvo priversta išeiti iš darbo. O 1985 m. balandį Kauno vaikų darželio Nr. 46 auklėtoja A. Raižytė atleista iš darbo, nors įsidarbinusi buvo vos prieš keletą mėnesių.

1984 m. Kaune Onos ir Povilo Butkevičių bute vyko jaunimo susitikimas, kuriame dalyvavo apie 50 asmenų. Susitikime dalyvavo Petras Cidzikas, kun. Albinas Deltuva, Saulius Kelpšas, Aldona Raižytė. Susitikimo dalyviai buvo nuvežti į miliciją, kur juos vertė rašyti pasiaiškinimus. Tardymuose čekistai stengėsi organizavimu apkaltinti kaunietę A. Raižytę ir garliavietį S. Kelpšą. 1986 m. sausio 15 d. Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zigmantas Benjaminas Kazakevičius reikalavo, kad klebonai A. Graužinis ir K. Statkevičius uždraustų bažnyčiose reikštis tokiems ekstremistams kaip A. Raižytė, kuri dirba su jaunimu, organizuoja spektaklius. 1987 m. A. Raižytė ir dar keliolika rezistentų pasirašė kreipimąsi į visus pasaulio geros valios žmones. Jame buvo kreipiamasi į pasaulio sąžinę dėl klastingo Ribentropo-Molotovo pakto padarytų skriaudų lietuviams, latviams bei estams, prašoma likviduoti to pakto padarinius ir grąžinti toms tautoms apsisprendimo teisę (LKB Kronika, t. 6, p. 307, 363, 488, 489, 555, 556; t. 7, p. 443, 444, 517, 518; t. 8, p. 91, 92, 157, 158, 440; t. 9, 152, 188, 444–448).

LSSR KGB Kauno skyriaus operatyvinio tyrimo bylos (užvestos 1982-10-01) kortelėje nurodyta, kad Aldona Raižytė (g. 1945 m.) įtariama dalyvaujanti ruošiant ir leidžiant nelegalią antisovietinę spaudą. Taip pat A. Raižytė 1982-10-01 buvo įtraukta į grupinę operatyvinę KGB tyrimo bylą „Otščepency“ (liet. „Atskalūnai“). 1986 m. Aldonai Raižytei užvesta operatyvinė sekimo byla, sekamajai KGB suteikė slapyvardį „Osa“ (liet. „Vapsva“). Operatyvinės sekimo bylos kortelėje pažymėta, kad A. Raižytė – Eucharistinio judėjimo Petrašiūnų būrelio vadovė, vykdo nacionalistinę veiklą, dalyvauja leidžiant ir platinant nelegalius leidinius. LSSR KGB Kauno skyrius darė spaudimą KGB Tardymo skyriui, kad A. Raižytei būtų iškelta baudžiamoji byla. Tačiau LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius 1984 m. pasiūlė intensyviau ir kruopščiau padirbėti tiriant jos antisovietinę veiklą. Jis rekomendavo nustatant antisovietinės literatūros platinimą naudoti kratas, sulaikymus su įrodymais, tiksliai nustatyti, kad būtent A. Raižytė renka parašus po antisovietiniais dokumentais. Galima numanyti, kad tik 1988 m. prasidėjęs Atgimimas išgelbėjo sesę Aldoną nuo represijų.

Vedama krikščioniškos pasaulėžiūros padėti labiausiai nuskriaustiems 1989 m. spalį s. Aldona įsidarbino auklėtoja Kauno 1-uose vaikų namuose, 1989 m. gruodį tapo vadovaujančia auklėtoja, o 1991 m. priimta į „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugiją“ motinos-auklėtojos pareigoms. Nuo 1992 m. dirbo  fondo „Vaiko tėviškės namai“ įstaigoje motina-aukle. Dirbdama motina-aukle Viduklėje (Raseinių r.) ir Šiluvoje, nuo vystyklų iki pilnametystės užaugino 10 iš vaikų namų paimtų vaikų, dalis jų jau sukūrę savo šeimas. Leidinyje „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“ ses. Aldona mini: „Įgyvendinau savo svajonę globoti vaikus, tačiau šiandien turiu ne mažiau nerimo širdyje nei pradėjusi dirbti Petrašiūnuose, nes matau, kokioje dvasinėje atmosferoje auga naujos kartos, kaip greitai viską užvaldo materializmas ir sunyksta pagarbos kitam bei tarnystės dvasia. Kita vertus, kaip ir anuomet, taip ir šiandien svarbiausia – turime daryti tai, ką galime, kam esame Viešpaties šaukiami, o visa kita yra Jo rankose.“ Pastaraisiais metais ses. Aldona gyvena Antkalnių k. (Kauno r.). Būtų gražu ses. Aldoną už jos gyvenimo patriotinę veiklą, už sovietmetyje laisvos Lietuvos vertybių ugdymą pagerbti valstybiniu apdovanojimu.

The post Aldona Raižytė – katalikiško ir tautinio pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvė appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Minime vienos gausiausios jaunimo pogrindžio antisovietinės organizacijos „Lietuvos jaunieji partizanai“ įkūrėjo ir vadovo Jono Gruzdzevičiaus gimimo 90-ies metų sukaktį, prisimename šios organizacijos veiklą.

J. Gruzdzevičius gimė 1935 m. rugpjūčio 22 d. Alytaus aps. Birštono vls. Nemajūnų miestelyje (dabar Prienų r.). Mokėsi Nemajūnų pradinėje mokykloje, vėliau Jiezno vidurinėje mokykloje. 1952 m. gegužę, važiuodamas dviračiu į mokyklą prie kelio Nemajūnai–Jieznas, rado Dainavos apygardos partizanų laikraštį „Partizanas“. J. Gruzdzevičių sudomino jame išsakytas partizanų prašymas rinkti pokario tautosaką, registruoti partizanų užkasimo vietas, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę būtų išsaugota jų atmintis ir jie būtų garbingai palaidoti. Netrukus šiuo pogrindžio leidiniu pasidalijo su klasės suolo draugu Julijonu Albinu Kotvicku. Jaunuoliams kilo mintis kurti pogrindžio organizaciją. Vasaros atostogų metu J. Gruzdzevičius sugebėjo į šią veiklą įtraukti dar keletą klasiokų – Juozą Cibulską, Antaną Ragavičių, Kajetoną Tulevičių. 1952 m. rugsėjį jie davė priesaiką ir taip buvo įkurta pogrindžio organizacija. Jos vadu buvo išrinktas J. Gruzdzevičius, padėjėju – J. A. Kotvickas. J. Gruzdzevičius pasirinko Erelio slapyvardį, o organizacija buvo pavadinta Erelio būriu. Netrukus rasta ir daugiau bendraminčių kitose Jiezno vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse.

Organizacija sparčiai plėtėsi ir 1953 m. žiemą jau turėjo kelias dešimtis narių. Daugumą jų sudarė Jiezno mokyklos moksleiviai, 1952–1954 m. laikotarpiu jai priklausė 63 nariai. Smarkiai išaugus organizacijos narių skaičiui, vadovauti tapo sudėtinga, tad ji buvo išskirstyta į atskiras grandis nuo 3 iki 15 žmonių, kurioms J. Gruzdzevičius paskyrė vadus. Buvo sukurta atskira moksleivių merginų grandis, kuriai priklausė Aldona Adamonytė-Rūta, Aldona Urbonavičiūtė – Ramunė, Ona Bagdonaitė-Eglė, Gema Balsiukevičiūtė-Lelija, Genovaitė Milda Šriubšaitė-Nendrė, Ona Klizaitė-Liepa, Ona Maloškaitė-Pakalnutė. Merginos rinko partizanų dainas, siuvo tautines vėliavas. Buvo sukurti organizacijos įstatai, įvesta privaloma kiekvienam nariui priesaika, organizacija pervadinta „Lietuvos jaunieji partizanai“.

Pagal organizacijos nuostatus jos nariai iš meilės Tėvynei ir Laisvei privalėjo aktyviai kovoti prieš komunistinės ideologijos įtaką, palaikyti tautoje nepriklausomybės vilties dvasią. Organizacijos nariai, atsiliepdami į partizanų prašymą, rinko partizaniškas, patriotinės, antisovietinės dainas, taip pat anekdotus, nukreiptus prieš esamą santvarką. Partizanų užkasimo vietos buvo fiksuojamos specialiame žurnale, deja, dėl KGB slėpimo jas retai sekėsi nustatyti.

Be to, organizacijos nariai ginklavosi, ruošėsi užpulti Punios stribus, spausdino ir platino atsišaukimus, šiam tikslui J. Gruzdzevičius iš Jiezno rajono švietimo skyriaus pagrobė rašomąją mašinėlę. Taip pat būdavo platinami įspėjimai aktyviausiai su santvarka kolabaravusiems vietiniams gyventojams, dažniausiai kolūkių pirmininkams. Be to, organizacijos nariai leido laikraštėlį „Jaunasis partizanas“, gamino ir kėlė Trispalves, dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose. J. Gruzdzevičius ir dar penki organizacijos nariai naktį ginkluoti nusivedė mokyklos komsorgę Juzefą Zvicevičiūtę ir jos seserį mokytoją komjaunuolę Genovaitę Zvicevičiūtę į prie Nemajūnų kapinių esantį miškelį ir ten gerokai prigąsdino, liepdami nutraukti sovietinę veiklą. Tuo metu kiti du organizacijos nariai nukirpo telefono laidus tarp Nemajūnų ir Jiezno, kad nebūtų greitai pranešta saugumui.

Nujausdamas areštą, 1953 m. rugsėjo 25 d. metęs mokslus mokykloje, J. Gruzdzevičius išvyko į Kaliningrado sritį, Černiachovsko miestą, kur tris mėnesius gyveno ir dirbo. Po to grįžo į Lietuvą ir čia slapstėsi, toliau vadovavo organizacijai per štabo narius. 1954 m. sausio 19 d. grįžo į tėviškę, aplankė namiškius, bet kitą dieną buvo susektas ir suimtas. Tris dienas tardytas Kauno saugume, po to pervežtas į Vilniaus saugumą, čia tardomas iki teismo. LSSR KGB per savo agentūrą jau buvo surinkęs daug žinių apie šios organizacijos veiklą, 1954 m. sausio mėn. pabaigoje prasidėjo ir kitų organizacijos narių areštai. Iš viso buvo areštuoti ir tardyti 12 šios organizacijos narių. Už dalyvavimą organizacijoje dar buvo suimti J. A. Kotvickas, Stasys Valatka, J. Cibulskas, Antanas Stankevičius, Sigitas Zakarevičius, Algis Škvernevičius, Albinas Jaruševičius ir už nepranešimą bei organizacijos rėmimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn Petras Piličiauskas ir Kazys Gruzdzevičius. Tardymų metu kagėbistai iki 1954 m. balandžio 8 d. išsiaiškino dar 40 šios organizacijos narių, kurie vėliau įvairiai nukentėjo.

Aiškinantis pogrindinės organizacijos veiklą saugumiečiams padėjo konfiskuotas organizacijos vadovo J. Gruzdzevičiaus dienoraštis. Jame jis rašo apie savo pogrindinę veiklą, apie vykdomas kolūkio pirmininkų, milicininkų ir stribų sekimą, siekiant įsigyti ginklų. Taip pat J. Gruzdzevičius aprašo, kaip su organizacijos nariais miške treniravosi šaudydamas iš medžioklinio šautuvo į taikinį. Be to, mini, kaip su organizacijos nariu Viktoru Lubausku tarėsi, kur geriau paslėpti rašomąją mašinėlę, dokumentus ir kitus karo trofėjus, aprašo, kaip kapinėse kasė slėptuvę, kaip su broliais Lubauskais tikrino ginklus bei ieškojo tinkamos vietos surengti organizacijos sąskrydį. Šiame 1953 m. vasarą įvykusiame sąskrydyje dalyvavo 20–25 nariai, jo metu kalbas sakė grandžių vadovai pažymėdami, kad reikia stengtis, jog organizacija gyvuotų ir stiprėtų. Taip pat V. Lubauskas apklausos metu nurodė, kad kartu su J. Gruzdzevičiumi ėjo į „Naujojo kelio“ kolūkio pirmininko Vinco Bernatonio namus norėdami atimti jo ginklą, bet tai nepavyko.

1954 m. balandžio 28–29 d. LTSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija teisė ir įkalino aštuonis šios organizacijos narius. J. Gruzdzevičius buvo apkaltintas organizacijos įkūrimu ir vadovavimu jai, antisovietine agitacija, ginklų įsigijimu, tautinių vėliavų iškėlimu, atsišaukimų platinimu. Jis kartu su S. Valatka ir P. Piličiausku buvo nuteisti dešimčiai metų įkalinimo lageryje ir penkeriems metams tremties. Tokia pat bausme už padėjimą slėpti ginklus bažnyčios bokšte buvo nuteistas ir J. Gruzdzevičiaus tėvas Kazys, Nemajūnų bažnyčios zakristijonas. Organizacijos nariai A. Kotvickas, J. Cibulskas, A. Jaruševičius, A. Stankevičius ir J. Zakarevičius nuteisti ketveriems metams lagerio. J. Gruzdzevičiui buvo žadėta sušvelninti bausmę, jei jis pereis į KGB pusę ir per radiją paragins Lietuvos jaunimą atsisakyti rezistencinės veiklos, tačiau jis nesutiko.

1954 m. rugpjūčio 12 d. J. Gruzdzevičius buvo išvežtas į Dubrovlagą (Mordovija). Vykstant masiniam politinių kalinių paleidimui, 1956 m. rugpjūčio 17 d. buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Tačiau 1957 m. vasarį buvo suimtas ir mėginta jį užverbuoti agentu. Jam nesutikus, buvo paleistas, bet 1957 m. kovo 19 d. vėl suimtas ir išvežtas atgal į Mordovijos lagerius, kur kalėjo visą likusį bausmės laiką iki 1964 m. rugpjūčio 21 d. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno pas seserį ir įsidarbino Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos tiekimo sandėliuose kroviku. Keletą kartų buvo kviestas pas KGB pulkininką Julių Česnavičių, kuris mėgino jį verbuoti, vertė rašyti į Lietuvos komunistų partijos laikraštį „Tiesa“ savo praeitį smerkiantį straipsnį, bet J. Gruzdzevičius nepalūžo. 1978 m. jis grįžo į gimtuosius Nemajūnus slaugyti sunkiai sergančių tėvų, kuriais rūpinosi apie dešimt metų.

J. Gruzdzevičius mirė 1999 m. balandžio 24 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Jiezno mokyklos klasės draugų ir bendražygių J. Gruzdzevičius, be kita ko, prisimenamas kaip gabus literatas, kurio kūrinius mokytojai garsiai skaitydavo klasės draugams. Taip pat jis prisimenamas kaip sportininkas, šokėjas, draugiškas ir tvirtas jaunuolis, garbingai ištvėręs tardymus ir neišdavęs draugų. Buvo labai religingas, santūrus, poetiškos sielos.

Už nuopelnus siekiant Lietuvos nepriklausomybės Lietuvos Respublikos prezidento dekretu 2013 m. birželio 17 d. J. Gruzdzevičius apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Buvęs šios organizacijos narys Antanas Ragavičius 2010 m. išleido knygelę „Jiezno jaunieji partizanai“, kur aprašoma organizacijos veikla, prisimenamas pokario jaunuolių laisvės troškimas.

The post Pogrindžio organizacijos „Lietuvos jaunieji partizanai“ veikla appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

1925 m. rugpjūčio 1 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Laukagalių k. (dabar Anykščių r.) ūkininkų Uršulės ir Justino Keraičių šeimoje gimė Elena Keraitytė. Šeimoje augo penkeriais metais vyresnė sesuo Bronislava ir dvejais metais vyresnis brolis Stasys. Elena mokėsi Traupio pradinėje mokykloje, po to Panevėžio ekonomikos mokykloje, nuo 1946 m. Vilniaus prekybos technikume. Vėliau dirbo buhaltere, ekonomiste, Vilniaus prekybos technikumo dėstytoja.

Į rezistencinę veiklą Elena įsitraukė 1944 m., kai jos brolis Stasys Keraitis-Varnas pradėjo partizanauti Tado Kosciuškos būryje – tai vienintelis būrys tokiu pavadinimu visoje Lietuvoje. 1945–1947 m. šis būrys priklausė Vyčio apygardai, 1947–1948 m. – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopai. Šiam būriui vadovavo Antanas Aliukas-Kuprys. E. Keraitytė tapo partizanų ryšininke, vykdydama partizanų užduotis, parveždavo jiems iš Panevėžio ir Vilniaus medikamentų, 1947 m. perdavė partizanams didelę sumą pinigų. 1948 m. sausio 17 d. žuvus broliui Stasiui, norėjo slapta paimti ir palaidoti Traupio (Anykščių r.) miestelio turgaus aikštėje stribų numestus brolio palaikus, bet buvo areštuota, tardyta, paleista po 3 parų. Iš viso Traupio apylinkėse žuvo 73 partizanai. 1951 m. Elena ištekėjo už rezistento Antano Terlecko. 1957 m. gruodžio 24 d. KGB jos vyrą suėmė, apkaltino nelegalios organizacijos kūrimu ir nuteisė 4 metams griežto režimo lagerio bausme. Elena liko su ketverių metų dukra Vilija ir naujagimiu sūnumi Gintautu. 1969 m. gimė sūnus Ramūnas. 1971 m. Elena rašomąja mašinėle atspausdino reportažą apie Simo Kudirkos teismą, kuris buvo perduotas į Vakarus. Ši moteris buvo viena iš pogrindžio leidinio „Laisvės šauklys” leidėja.

Ji atspausdino daugelį 1976-1977 m. leisto pogrindžio žurnalo „Laisvės šauklys” bei 1979 m. leisto pogrindžio žurnalo „Vytis” straipsnių, platino šiuos pogrindžio leidinius. 1978 m. susikūrus pogrindžio organizacijai Lietuvos laisvės lyga (LLL), E. Terleckienė tapo šios organizacijos nare. Taip pat 1979-1988 m. padėjo išleisti pogrindinį leidinį „Vytis”. Antano ir Elenos Terleckų butas Nemenčinės plente ilgus metus buvo neformalus Laisvės lygos narių štabas. Rezistencijos dalyvius visuomet žavėjo Elenos svetingumas, kantrybė, dėmesingumas, rūpestis, kilnumas ir širdies šiluma. Vyras Antanas tris kartus buvo kalinamas už pasipriešinimą sovietinei okupacijai. 1979 m. spalį už antisovietinę veiklą A. Terleckas buvo suimtas ir nuteistas 3 metams griežto režimo lagerio (kalintas Permės srityje 36-ajame Kučino lageryje) ir 5 metams tremties bausme (ištremtas į Omsukčaną, Magadano sr.). Po šių įvykių E. Terleckienė nusiuntė „Laisvės“ radijo darbuotojui Kęstučiui Jokubynui keletą laiškų, kuriuose aprašė šio teismo procesą, dėl ko vėliau buvo KGB persekiota. E. Terleckienė lankė vyrą įkalinimo ir tremties vietose Urale bei Magadano srityje. 1979 m. iš Kučino lagerio, kuriame kalėjo jos vyras, nuvežė į Maskvą ir perdavė užsienio korespondentams šio lagerio politinių kalinių sveikinimą naujai išrinktam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. Šis laiškas netrukus buvo skaitomas per užsienio radiją. 1982 m. perdavė kitą politinių kalinių laišką adresuotą lenkų Solidarumui. 1983 m. iš lagerio į Maskvą nuvežė politinio kalinio Viktoro Nikepelovo antisovietinius eilėraščius. 1988 m. atgaivinus „Laisvės šauklio” leidimą ruošė šį leidinį spausdinimui.

E. Terleckienė taip pat buvo daugelio pasipriešinimo akcijų dalyvė. 1981 m. vasario 14 d. su bendraminčiais pasirašė protesto pareiškimą LSSR Sveikatos apsaugos ministrui ir LSSR generaliniam prokurorui dėl Petro Cidziko priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje. Taip pat 1983 m. pasirašė protesto pareiškimą dėl kun. Alfonso Svarinsko arešto. 1977 m., 1980 m., 1984 m. buvo KGB tardoma ir kaltinama, kad pasirašė viešus protestus dėl rezistentų suėmimų, politinių kalinių kalinimo. 1984 m. gegužės 4 d. E. Terleckienės bute aštuoni saugumiečiai padarė kratą, jos metu paimta „LKB Kronikos” Nr. 60 (šis numeris buvo išleistas 1983 m.), 37 A. Terlecko laiškai rašyti iš kalinimo vietų, knyga „Romas Kalanta”. Po kratos Elena buvo nuvežta į saugumą ir 2 valandas tardyta. 1984 m. birželio 19 d. Vilniaus KGB rūmuose vėl buvo ilgiau kaip 6 valandas tardoma dėl pasirašymų po protestais, dėl ryšių su užsienio ir Lietuvos „antitarybininkais” palaikymu, jai grasino iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 68 str. I dalį. E. Terleckienė 1987 m. aktyviai prisidėjo ruošiant mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo ir 1987 m. rugpjūčio 23 d. jame dalyvavo. Šiame LLA organizuotame pirmame viešo protesto mitinge buvo reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai ir SSSR okupacinės armijos pasitraukimo. Po to buvo profilaktuota, KGB pareigūnų gąsdinama už „šmeižikiškos” medžiagos platinimą.

1997 m. Elenai Terleckienei LGGRT centro generalinio direktoriaus Vytauto Skuodžio įsakymu Nr. 9 suteiktas Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio vardas, o 2006 m.  – Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. Už rezistencinę veiklą E. Terleckienė 2000-06-30 buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2002-06-13 – LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2004-02-06 – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Taip pat buvo apdovanota Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ karininko kryžiumi.

Elena Terleckienė mirė 2010 m. birželio 10 d., palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Laisvės premijos apdovanojimo metu 2013 m. sausio 13 d. rezistentas Antanas Terleckas kalbėjo: „Žmona Elena Terleckienė – mano pats artimiausias, ištikimiausias bendražygis, geriausias patarėjas, kasdieninis ramstis visuose varguose, užsikrovusi milžinišką gyvenimo naštą moteris“.

The post Apie laisvės kovų dalyvę Eleną Keraitytę-Terleckienę, minint jos gimimo 100-etį appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Petras Cidzikas gimė 1944 m. balandžio 25 d. Marijampolės aps. Krosnos vls. Šeštokų k. ūkininkų šeimoje. Šeštokuose baigęs septynmetę mokyklą, 1958 m. persikėlė į Kauną. Čia mokėsi ir baigė Kauno 4-ąją statybos mokyklą, po to dirbo pagal specialybę Panevėžyje. Du metus tarnavo sovietinėje armijoje. Grįžęs į Kauną eksternu baigė vidurinę mokyklą. 1971 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, čia mokėsi dvejus metus.

1973 m. vasario 16 d. buvo suimtas, pusę metų kalintas KGB tardymo izoliatoriuje ir tardomas. Buvo kaltintas už tai, kad daugino ir davė studentams skaityti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką”. Nesugebėjus priversti prisipažinti dėl antisovietinės veiklos ir dvasiškai palaužti, KGB iniciatyva jam paskirtas prievartinis psichiatrinis gydymas, nenurodant bausmės termino. Ketverius metus buvo kalinamas specialioje psichiatrinėje ligoninėje-kalėjime Černiachovske (buv. Įsrutyje), Kaliningrado srityje. Čia buvo ypač sunku: visą laiką tyčiojosi prižiūrėtojai, persekiojo, šmeižė žmonai ir tėvams, draudė su atvykusiais į pasimatymą artimaisiais kalbėtis lietuviškai, neleido rašyti lietuviškai laiškų ir t. t. Vienas iš ten buvusių, anksčiau kalėjęs nacių konclageryje Osvencime, pasakojo, jog ten buvę lengviau negu Černiachovske. Beje, kalėjo kartu su žymiu disidentu ir Krymo totorių gynėju, generolu Piotru Grigorenko. Vėliau Petras pervežtas į Respublikinę psichoneurologinę ligoninę Naujojoje Vilnioje, kur dar pusę metų buvo „gydomas” nuo antisovietinių pažiūrų.

Černiachovsko ligoninėje-kalėjime patirtas smurtas atvedė P. Cidziką į žmogaus teisių gynėjų būrį. 1978 m. jis įsijungė į Antano Terlecko įkurtos Lietuvos laisvės lygos veiklą ir pasirašė „45 pabaltijiečių memorandumą”, skirtą didžiųjų Vakarų valstybių vadovams, atkreipiant jų dėmesį į prieš 40 metų sudarytą sandėrį tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės SSRS, dėl kurio trys Baltijos šalys neteko nepriklausomybės. 1979 m. pabaigoje, suėmus jo bendražygius A. Terlecką ir Julių Sasnauską, kartu su kitais disidentais kreipėsi į SNO generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą, SSRS Generalinį prokurorą Romaną Rudenką ir „Amnesty International” organizaciją, kad informuotų Vakarų visuomenę apie stiprėjančias politines represijas Lietuvoje.

1980 m. gruodžio mėn. 16 d. dalyvavo Aukščiausiame teisme antisovietine veikla kaltintų Vytauto Skuodžio, Gintauto Iešmanto ir Povilo Pečeliūno viešame teismo posėdyje, iš kurio jį šiurkščiai išvarė milicininkai. Kitą dieną į šio teismo pastatą pareigūnų buvo visai neįleistas, nuvežtas į Lenino raj. milicijos skyrių, ten visą dieną tardytas. Čia vyr. leitenantas Stepanovas pareiškė: „Gaila, kad nėra Stalino”. Po to Vilniaus m. liaudies teismas jį nuteisė už viešosios tvarkos pažeidimą 15 parų kalėti. Atlikęs bausmę nebuvo paliktas ramybėje – 1981 m. vasario 9 d. milicijos pareigūnai iš darbovietės jį nuvežė į Lenino rajono milicijos skyrių, o iš ten greitosios pagalbos automobiliu su milicijos palyda – į psichoneurologinę ligoninę Vasaros g. 5. Motyvuota, esą P. Cidziko veiksmai „kelia visuomenės susirūpinimą”.

Protestuodami dėl tokio valdžios savivaliavimo ir žmogaus teisių paniekinimo Lietuvos laisvės kovų dalyviai Nijolė Sadūnaitė, Leonora Sasnauskaitė, Kęstutis Subačius, Romaldas Ragaišis ir kt. 1981 m. vasario 14 d. kreipėsi į LSSR Sveikatos apsaugos ministrą bei respublikos prokurorą teigdami: „Petras Cidzikas užsitraukė KGB nemalonę dėl savo religinių ir tautinių įsitikinimų. O kai kurie tarybiniai psichiatrai, Hipokrato priesaika įsipareigoję vadovautis savo darbe tik sąžine ir humaniškumu, dabar imasi „gydyti” sveiką žmogų nuo įsitikinimų. Ar ne taip „gydė” kalinius nacių gydytojai, nusipelnę pasaulio visuomenės bei tarptautinės teisės pasmerkimo ir bausmės? Mes žinome P. Cidziką kaip sveikos psichikos, dorą žmogų, ši prievarta ir susidorojimas su psichiškai sveiku žmogumi — didžiausias nusikaltimas visuomenei. Todėl reikalaujame P. Cidziką tuojau paleisti iš psichoneurologinės ligoninės.“ Protestą LKP Centro komitetui dėl P. Cidziko priverstinio laikymo psichiatrinėje ligoninėje taip pat parašė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai. Šie protestai turėjo atgarsį Vakaruose. Po mėnesio P. Cidzikas iš ligoninės buvo paleistas ir toliau tęsė veiklą.

P. Cidzikas kartu su A. Terlecku, Vytautu Bogušiu ir N. Sadūnaite inicijavo ir surengė 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pirmąjį per sovietinės okupacijos metus mitingą, kuriame viešai pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. Taip pat P. Cidzikas 1989 m. vasario 16 d. mitinge prie Vilniaus katedros pirmąkart paskelbė apie Mažosios Lietuvos sovietinį genocidą. 1988 m. pradžioje jis kartu su P. Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė „Politkalinių gelbėjimo grupę”, kurios tikslas – priversti sovietų valdžią išleisti iš lagerių ir tremties lietuvius politkalinius. Nesulaukus jokių valdžios veiksmų, nors reikalavimai išvaduoti politkalinius buvo rašomi peticijose, skelbiami mitinguose, P. Cidzikas 1988 m. rugpjūčio 16 d. Katedros aikštėje pradėjo bado akciją reikalaudami paleisti politinius kalinius ir išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę. Vilniaus centre vykstanti bado akcija patraukė ne tik lietuvių visuomenės, bet ir vis gausiau Vilnių lankančių užsieniečių dėmesį, buvo plačiai komentuojama Vakarų spaudoje. Prie P. Cidziko akcijos prisijungė savanoriai, kartais badautojų skaičius siekdavo iki dešimties. Akcija pasiekė tikslą – 1988 m. pabaigoje politiniai kaliniai grįžo į Lietuvą. Dėl okupacinės kariuomenės išvedimo Petras dar ne kartą skelbė bado ir pasninko akcijas. Iki Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę P. Cidzikas buvo šešis kartus sulaikytas ir kalinamas nuo 3-ų iki 15-os parų, jo namuose atliktos septynios kratos.

P. Cidziko rūpesčiu 1988 m. rugsėjo mėn. Pelesoje (Baltarusija) buvo pastatyta koplyčia. 1989 m. P. Cidzikas buvo vienas Mažosios Lietuvos reikalų tarybos steigėjų, kurį laiką buvo vicepirmininkas. 1990 m. rugpjūčio mėn. inicijavo Šv. Mišias prie Karaliaučiaus katedros Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo 400-mečiui paminėti, tai padėjo Kaliningrado srityje įregistruoti pirmąją lietuvių katalikų bendruomenę. P. Cidziko iniciatyva nuo 1992 m. kasmet minimos 1944 m. spalio 16 d. sovietinio genocido Mažojoje Lietuvoje pradžios metinės.

1990 m. rugsėjo-spalio mėn. jis organizavo kryžiaus nešimo žygį į Maskvą – 2,5 m dydžio kryžių Lietuvos trispalvių apsuptyje su palyda iškilmingai nešė per Rusijos miestus ir miestelius, per Maskvos miestą, aplink Kremlių iki šalia KGB būstinės Lubiankoje stovėjusios bažnytėlės. Po šio žygio Petras kalbėjo: „Atlikau, dabar stebėkite, kas dėsis.“ Ir netrukus prasidėjo Sovietų Sąjungos byrėjimas… 1993 m. rugpjūčio mėn. P. Cidzikas surengė pasninko akciją dėl Rusijos kariuomenės išvedimo (vadinamas Sandoros aktas).

Petras labai išgyveno dėl Lietuvos sunkumų, jis visą gyvenimą išliko pilietiškas, nepatogus valdžiai žmogus. 2007 m. rugpjūčio 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje, minint mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo 20-ąsias metines, jis savo kalboje teigė: „Nuo 1990 m. kovo 11 d. nusižudė 35 tūkstančiai, apie pusė milijono paliko tėvynę. Tauta įvaryta į kampą – žudosi arba palieka tėvynę. Jei nesi komunistas ar rezervistas ir nelaižai jiems kojų, tau vietos Lietuvoje nebus. Jie taip trokšta „atsilaužti“ pyrago iš šio istorinio 1987 m. rugpjūčio 23 d. ir kitų įvykių, taip braunasi alkūnėmis…“. Uždavė klausimą: „Už ką visa tai dabar? Argi mes nelaimėjome nuostabių pergalių, ar nebuvo dvasinio atgimimo Katedros aikštėje ir Lietuvoje, ar nebuvo Baltijos kelio?“

Už nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, ginant žmonių teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje, P. Cidzikas 1998 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 152 buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Minėtoje kalboje Petras replikavo: „Pakviečia, apdovanoja, o paskui šmeižia, tyčiojasi ir dar kaltina.“

Mirė Petras Cidzikas 2019 m. sausio 21 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Bet valdžia vienam iš didžiausių Lietuvos laisvės šauklių atsisakė surengti valstybines laidotuves…

Dėl pilietinių-dvasinių akcijų Petrą draugai laikė mistiškiausiu mūsų laikų politiku, kartais jis lygintas su Oskaru Milašiumi. Jį apibūdino kaip ypač tyrą žmogų: iš jo žvilgsnio, iš minčių. Buvo atviras, bet tik su savais, su bendražygiais, šeima. O sovietų valdžios, KGB atžvilgiu buvo ryžtingas, nepalenkiamas, neperkalbamas. Visiškas Petro asketiškumas žavėjo bendraminčius, gąsdino priešus, baugino pragmatikus.

The post Arvydas Gelžinis. Minint Lietuvos laisvės ąžuolo Petro Cidziko 80-ąsias gimimo metines appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Edvardas Šiugžda gimė 1944 m. balandžio 17 d. Vilkaviškio aps. Vilkaviškio vls. Žaliosios k., vargonininko šeimoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų. Kadangi tėvas dirbo skirtingose vietose (Vilkaviškyje, Žaliojoje, Pajevonyje, Alvite, Gražiškiuose), tai ir šeimai teko kilnotis iš vienos vietos į kitą, o Edvardas didžiąją vaikystės dalį praleido Pajevonyje (Vilkaviškio r.), kur pirmuosius metus ir mokėsi.

1962 m. baigęs Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą įstojo į Kauno politechnikos institutą. Jį baigęs pradėjo dirbti Kauno radijo montavimų moksliniame tyrimų institute radijo inžinieriumi. 1972 m. gegužę E. Šiugžda dalyvavo su Romo Kalantos laidotuvėmis susijusiose demonstracijose Kaune. Nuo 1975 m. E. Šiugžda įsitraukė į katalikiškos pogrindžio organizacijos „Eucharistijos bičiuliai” veiklą. Jis dalyvavo šios organizacijos slaptuose susitikimuose Kaune – Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje. Eucharistijos bičiulių veikla buvo sekama KGB. Nuo 1979 m. jis ėmėsi rašyti straipsnius į tokius leidinius kaip „LKB kronika“, „Aušra”, nuo 1980 m. – į „Rūpintojėlį”. Paskui prisidėjo prie pastarojo leidinio redagavimo, tapo aktyviu „Rūpintojėlio” bendradarbiu. Savo straipsnius į pogrindžio spaudą perduodavo per kun. Alfonsą Svarinską, seseris Adą Urbonaitę, Juliją Kuodytę ir kitus žymius disidentus. Apie 1980 m. Edvardas susipažino su laisvės kovų dalyviais Baliu Gajausku, Algirdu Petrusevičiumi, Liudu Simučiu bei Maskvos disidentais – Andrejumi Šilovu, Sergejumi Grigoriancu, iš kurių gaudavo „Einamųjų įvykių kronikas“ ir kitus jų pogrindžio leidinius.

1980 m. liepą į LSSR KGB Kauno m. skyrių jis išvežamas tiesiai iš darbovietės, ten buvo tardomas apie „Eucharistijos bičiulių“ veiklą, organizacijos narius bei vieną kelių asmenų pasirašytą dokumentą. Po šio pokalbio turėjo palikti darbą moksliniame tiriamajame institute, buvo nuolatos sekamas. 1980 m. pabaigoje pradėjo dirbti Kauno skaičiavimo technikos remonto gamykloje.

1983 m. E. Šiugždai kilo idėja leisti kultūrinės, filosofinės krypties žurnalą „Viltis“, kurio viršelyje buvo psalmės žodžiai: „Atsiųski, Viešpatie, savo dvasią ir atnaujinki žemės veidą.“ 1983–1986 m. drauge su žmona Livija parengė beveik visų iš septynių išėjusių „Vilties“ numerių medžiagą. 100 puslapių mašinėle spausdinamas leidinys pasirodydavo kas trys mėnesiai. Didelis darbas buvo atliekamas šį leidinį dauginant ir platinant. Trečiasis leidinio numeris, išėjęs 1984 m., buvo skirtas tais metais minimam 400-ajam šv. Kazimiero mirties jubiliejui. Šis jubiliejinis numeris turėjo net 250 puslapių, jame buvo daug iliustracijų, nuotraukų. „Vilties” straipsnių autoriai – kultūrologai Algirdas Patackas ir Petras Kimbrys, istorikai Kazys Misius ir Povilas Meškauskas. Dalį straipsnių parašė pats leidėjas E. Šiugžda, kai kurie straipsniai versti iš užsienio kalbų.

1984 m. sausio 24 d. KGB darbuotojai nelegalaus susirinkimo, kuriame buvo skaitomos paskaitos apie Lietuvos istoriją, metu įsiveržė į butą Kaune, Vilijampolėje. E. Šiugždą drauge su maždaug 40 susirinkimo dalyvių išvežė į miliciją. 1986 m. gegužės 22 d. kagėbistai, ieškodami pogrindinių religinių ir politinių leidinių, jo bute atliko kruopščią septynerių valandų kratą, po to jį nuvežė į Kauno KGB, ten ilgai tardė. Buvo bandyta sukurpti bylą, bet tvirtų įkalčių KGB tada nesugebėjo rasti. Tardytas E. Šiugžda buvo ir LSSR KGB Vilniaus m. skyriuje. Čia jis 1986 m. rugsėjo 4 d. kaip liudytojas buvo klausinėjamas apie tuo metu suimtą Algirdą Patacką, pogrindžio leidinį „Lietuvos ateitis“.

E. Šiugžda minėjo, kad visas pogrindinis darbas, leidinių dauginimas ir platinimas reikalavo ir daug laiko, ir įtampos. Didele padėjėja ir rėmėja visoje pogrindžio veikloje buvo jo žmona Livija. Atsižvelgiant į nuolatinį sekimą bei sudėtingą darbą rengiant „Viltį”, šio žurnalo rengimą teko nutraukti. Nuo KGB susidorojimo išgelbėjo Atgimimas. Tačiau už dalyvavimą 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusiame mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo E. Šiugždą atleido iš darbo, keletą mėnesių buvo bedarbis. Atgimimo metais jis įsidarbino atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, bet netrukus iš jo buvo pašalintas. Edvardas prisimena: „Įsidarbinau referentu naujai atkurtame Vytauto Didžiojo universitete. Bet net ir ten buvau neparankus universitete lizdą susisukusiai naujajai prokomunistinei nomenklatūrai“.

E. Šiugžda buvo Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Tarybos narys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją, ėmė redaguoti jos leidžiamą laikraštį „Apžvalga“, kartu dirbo Briuselyje kaip Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Baltijos kraštų informaciniame biure, kuris buvo ir neoficiali Lietuvos atstovybė. Pasibaigus darbo kadencijai ir negalėdamas dirbti oficialiai įkurtoje Lietuvos atstovybėje Belgijoje grįžo į Lietuvą. Nuo 1992 m. pradėjo dirbti laikraščio „XXI amžius“ redaktoriumi, kurį laiką kartu būdamas ir „Apžvalgos“ redaktoriumi. Vėliau redagavo tik „XXI amžių“. Šiam laikraščiui atidavė svarbiausius gyvenimo metus, didžiausią rūpestį. Kaip ir daugeliui laisvės kovų dalyvių jam, idealistui, siekiančiam prikelti Lietuvą po 50 metų okupacijos niokojimo, nebuvo lengva. 2015 m. minint 25-ąjį šio laikraščio jubiliejų E. Šiugžda duotame interviu teigia, kad „nors ir valstybinis, bet diskriminacinis, tuo metu buvusio KGB karininko vadovaujamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas daugelį metų neteikė jokios paramos. Priežasčių, aišku, nenurodė, bet žinojome savo nuodėmes – esame už Bažnyčią, tikėjimą, valstybę, tautą.“ Bet tikriausiai Edvardą labiausiai skaudino, kad leidinio nerėmė savi – prašymai į Lietuvos vyskupų konferenciją teigiamo atsakymo nesulaukdavo. Tad laikraštis nemaža dalimi rėmėsi kunigų ir pasauliečių – pasišventusių leidinio platintojų – savanoryste. Leidinys „XXI amžius“ daug rašė apie partizaninį ir disidentinį pasipriešinimą okupacijos metais, didžiavosi krikščioniškomis ir tautinėmis vertybėmis.

Edvardas turėjo retą savybę matyti visokią Lietuvą, ne tik klestinčią, bet ir suvargusią, „didžiąją dalį ES šalių lenkiančią savižudybėmis, girtuoklyste, autoavarijose ir gaisruose žūstančių, nusikaltimuose ar buitiniuose konfliktuose nužudytų skaičiumi.“ Jis tikėjo, kad spausdintu žodžiu padės prisikelti šiai vadinamai antrajai Lietuvai, kol turėjo finansines galimybes leido krikščioniškos minties savaitraštį vaikams „Kregždutė“, rėmė Plungėje leidžiamą kultūros savaitraštį „Žemaičių saulutė“. E. Šiugžda pats rašė nemažai publikacijų, kai kurias pasirašydavo Lino Šalnos slapyvardžiu. Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį „XXI amžių“ E. Šiugžda redagavo iki 2014 m. pabaigos, o vėliau su pertraukomis – iki 2018-ųjų, kai po skaudžios autoavarijos neteko kojos. Paskui iki mirties buvo „XXI amžių“ leidžiančios VšĮ „Naujasis amžius“ direktoriumi.

Už nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, 2005 m. E. Šiugždai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, 2013 m. liepos 6 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Mirė Edvardas Šiugžda 2023 m. vasario 28 d. Kaune, palaidotas senosiose Vilkaviškio kapinėse šalia tėvų ir 2022 m. mirusios žmonos.

Minėtame interviu Edvardas teigė: „įvairūs sunkūs išmėginimai ir nedideli džiaugsmai leidžia manyti, kad dirbau reikalingą darbą Lietuvai.“

The post Nuo pogrindžio „Vilties“ iki „XXI amžiaus“: 35-eri metai spaudos leidyboje: prisimename Edvardą Šiugždą appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Jonas Lauriūnas gimė 1924 m. kovo 8 d. Kauno aps. Raudondvario vls. Šilelio k. Mokėsi Raudondvario mokykloje, po to 1939–1944 m. – Kauno jėzuitų gimnazijoje. Čia tikybą jam dėstė žymus jėzuitas Karolis Garuckas, filosofiją bei teologiją studijavęs Vokietijoje ir Olandijoje. Baigęs gimnaziją, J. Lauriūnas 1944 m. spalio 2 d. įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje (dabar – Kelmės r.). 1946 m. rudenį, baigęs noviciatą, priėmė pirmuosius įžadus ir netrukus įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Tačiau po pirmojo filosofijos studijų semestro sovietų valdžios iš seminarijos pašalintas motyvuojant, kad vienuoliai negali studijuoti seminarijoje. Tikrasis motyvas buvo Jono griežtas atsisakymas bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. J. Lauriūnas yra paliudijęs, kad buvo verčiamas bendradarbiauti net grasinant, saugumiečiui pridėjus pistoletą prie galvos. Tuomet dvejus metus dirbo zakristijonu Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, kur kunigavo tėvai jėzuitai. 1948 m. mėgino tęsti studijas kunigų seminarijoje, bet po kelių mėnesių ir vėl buvo pašalintas. Kelerius metus dirbo Kauno meteorologijos stotyje orų stebėtoju bei kūriku ligoninėje. Kiek sušvelnėjus sovietinėms represijoms, 1952–1954 m. jam pagaliau buvo leista baigti seminariją ir tapti kunigu.

Pastoracinį darbą dirbo keliose Vilniaus arkivyskupijos parapijose. Pirmiausia – vikaru Valkininkų parapijoje, nuo 1955 m. pabaigos – Reškutėnų parapijos (Švenčionių r.) administratoriumi, nuo 1962 m. – Švenčionių parapijos vikaru. Ilgiausiai (1964–1983 m.) darbavosi nuošalioje Kabelių parapijoje (Varėnos r.), vėliau iki pat gyvenimo pabaigos buvo Linkmenų parapijos (Ignalinos r.) klebonu. Kunigaudamas drąsiai skelbė tautines vertybes, skleidė blaivybės idėjas, aukštino gimtąją kalbą. Dirbdamas Kabelių parapijoje, kun. J. Lauriūnas daug laiko skyrė kūrybiniam darbui. Iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų vertė religinę literatūrą ir teologinius veikalus, rašė pamokslus, kurių susidarė net 50 tomų. Šie pamokslai pogrindyje buvo leidžiami „Žodžiai broliams“ pavadinimu ir slapta platinami. Taip pat kun. J. Lauriūnas buvo vienas slapto kunigų rengimo organizatorių. Dalyvavo pogrindžio kunigų seminarijos veikloje, nuo 1972 m. buvo šios seminarijos dėstytojas, seminaristams skaitė paskaitas, parūpindavo jiems knygų, prieš šventimus pravesdavo rekolekcijas, daugeliui buvo dvasinio pasiaukojimo pavyzdys. 1972 m. rugsėjo 30 d. pogrindžio sąlygomis priėmė iškilmingus amžinuosius vienuolinius įžadus.

J. Lauriūnas kartu su kunigais Jonu Buliausku ir Algimantu Keina jau nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios KGB buvo sekamas pagal grupinę operatyvinio tyrimo bylą ,,Tamsuoliai’’, kadangi buvo įtariama, kad jie artimai susiję su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir religinės literatūros leidybos organizavimu. Jau pirmojo KGB puolimo prieš „LKB Kronikos“ leidėjus metu, 1973 m. lapkričio mėnesį, pas kun. J. Lauriūną Kabeliuose buvo atlikta krata, kurios metu paimta 2 rašomosios mašinėlės, apie 10 mašinėle perspausdintų religinių knygų (Antano Maceinos „Niekšybės paslaptis“ ir kt.), daug įvairių rašinių.

Kelis kartus buvo tardomas. Tardytojų paklaustas, ką jis mano apie „LKB Kroniką“, atsakė, kad ji esanti ,,skriaudžiamo žmogaus šauksmas“. Kun. J. Lauriūnas taip pat pasirašydavo kunigų peticijas, reikalaujančias gerbti tikinčiųjų teises, dalyvavo tikėjimo laisvės gynėjų teismuose, rinko informaciją apie sovietų ir nacių okupantų represuotus parapijiečius, pokario pasipriešinimo dalyvius. Tėvas J. Lauriūnas SJ rinko žinias ir pats rašė į „LKB Kroniką“, „Aušrą“. Padėjo redaguoti pogrindžio periodinio leidinio „Rūpintojėlis“ pirmuosius numerius, pasirinkęs Laukio, Jauniaus slapyvardžius, rašė į šį leidinį publikacijas, atsiliepdamas į ateistinės spaudos išpuolius. Nuošalioje jo tėvų sodyboje, Raudondvaryje, nuo 1969 m. vasaromis buvo rengiamos ne tik rekolekcijos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserims, bet ir Kauno pamaldžių šeimų vaikams (vasarą jų čia atvažiuodavo net iki 30 vienu metu). Keletą mėnesių šios sodybos palėpėje pogrindinę literatūrą daugino rezistentas Petras Plumpa.

Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, kun. J. Lauriūnas SJ tapo Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti nariu, darbavosi žurnalo „Katalikų pasaulis“ redkolegijoje, dėstė tikybą mokyklose, rengė tikybos vadovėlius. 1990 m. kovo 11 d. aukojo Šv. Mišias Švenčionių bažnyčioje už 1945 m. kovo 11–13 d. Kiauneliškio mūšyje žuvusius 73 Švenčionių krašto partizanus. Parapijiečiai prisimena, kaip 1991 m. sausį kun. J. Lauriūnas laimino juos, vykstančius budėti prie Vilniaus televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos.

Kun. J. Lauriūnas staiga mirė 1991 m. liepos 26 d. vadovaudamas jėzuitų rekolekcijoms Linkmenyse. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 2001 m. išleista jo pamokslų rinktinė „Nueisim ten, kur žiūrim“. Štai viena iš daugelio tėvo J. Lauriūno SJ minčių: „Kiekvienas žmogus – tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi Dievo paveikslas. Bet veidrodis gali būti apdulkėjęs, įskilęs; kartais jis gali būti padengtas stora vargo, klaidų, menkybės pluta. Žmogų sukritikuoti, suniekinti, su purvais sumaišyti nesunku, bet tą plutą nuimti, kad sušvistų paslėptas grožis ir gerumas, žmogų pakelti – tai padaryti gali tik šventas žmogus, tik tas, kuriame yra meilė, tik tas, kuriame yra Dievas. Dievą prikelti žmoguje gali tik Dievas“.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. rugpjūčio 21 d. dekretu kun. J. Lauriūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties).

The post Minime pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojo, kun. Jono Lauriūno SJ 100-metį appeared first on Voruta.