Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Būsima tikinčiųjų teisių gynimo sajūdžio dalyvė, pogrindžio spaudos daugintoja ir platintoja Monika Gavėnaitė gimė 1926 m. rugsėjo 3 d. Ukmergės aps. Deltuvos vls. Jakutiškių k. Edvardo Gavėno ir Marijos Račinskaitės-Gavėnienės šeimoje, kurioje augo šeši vaikai. Tikėjimo tiesos, kaip didžiausia šeimos vertybė, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Monika baigė Jakutiškių pradinę mokyklą, vėliau – Ukmergės gimnaziją, kur mokydamasi buvo aktyvi ateitininkė.

Pokario metais buvo partizanų ryšininkė, pranešdavo reikiamas žinias partizanams. M. Gavėnaitės sodyboje Jakutiškių kaime dažnai lankydavosi Vyčio apygardos partizanai, kurie gaudavo reikiamą pagalbą, maistą. Vėliau gyveno Kaune, dirbo ,,Šviesos” leidyklos buchalterijoje. Nuo 1957 m. pogrindyje platino religinę ir tautinę literatūrą. Nuo 1958 m. spausdino rašomąja mašinėle kun. jėzuito Aleksandro Markaičio (Markevičiaus) pamokslų rinkinius, jį suėmus, buvo tardoma. Pogrindžio spaudos platinime įvairiais laikotarpiais dalyvavo su rezistentais Petru Plumpa, kun. Virginijumi Jaugeliu, Juozu Gražiu, kun. Alfonsu Svarinsku. 1959 m. ji žengė radikalų dvasinį žingsnį – davė įžadus Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijoje (SJE) ir pasirinko vienuolišką sesers Jonės vardą. Ši vienuolija buvo įkurta jėzuitų kun. Prano Masilionio iniciatyva ir veikė giliame pogrindyje. Seserys nenešiojo tradicinių abitų, dirbo pasaulietinius darbus ir gyveno paprastuose butuose, kad nesukeltų įtarimo KGB organams.

7-ajame dešimtmetyje dalyvavo organizuojant slaptas inteligentų ir jaunimo konferencijas Kaune. Nuo 1968 m. talkino rezistentams Petrui Plumpai, Povilui Petroniui dauginti ir platinti knygas (Antano Maceinos „Niekšybės paslaptis”, „Dievo avinėlis’, „Jobo drama”, Juozo Girniaus „Žmogus be Dievo”, „Lietuviško charakterio problema”, Thamer Toto knygutės „Jaunuolio būdas” ir kt. Pagrindinis jos uždavinys buvo padaugintų knygų įrišimas ir perdavimas kun. Juozui Zdebskiui. Taip pat M. Gavėnaitė dalyvavo renkant parašus po įvairiais protesto sovietų valdžiai dokumentais.

1972 m. pradėjus leisti LKB Kroniką, prisidėjo prie jos dauginimo ir platinimo. Perduodavo LKB Kronikos numerius ir kitus pogrindžio leidinius J. Gražiui įrišti. M. Gavėnaitė buvo viena iš nedaugelio asmenų, vežusių LKB Kronikos egzempliorius į Maskvą, iš kur jie būdavo perduodami į Vakarus. 1973 m. lapkričio 26 d., pirmųjų represijų prieš LKB Kronikos daugintojus metu, jos bute taip pat buvo atlikta krata, kurios metu paimta keletas religinių knygų, to to buvo tardoma. Nors M. Gavėnaitei pavyko išvengti teismo, ji buvo pašalinta iš darbo minėtoje leidykloje ir turėjo išvykti iš Kauno. Tuomet 1974 m. pradžioje sesuo Monika perėjo į visišką nelegalų statusą – išvyko į Igliauką (Marijampolės r.), kur neoficialiai dirbo šeimininke pas savo pusbrolį kunigą Alfonsą Svarinską. Dirbdama pas jį, toliau daugino ir platino pogrindinę spaudą. 1980 m. balandžio 17 d., kai saugumiečiai darė kratą pas kun. A. Svarinską, pas M. Gavėnaitę buvo rasta ir paimta rašomoji mašinėlė, keletas pogrindinių periodinių leidinių Tiesos kelias, Ateitis egzempliorių.

1983 m. suėmus kun. A. Svarinską, ses. M. Gavėnaitė buvo tardyta tris kartus. Teigė, kad kun. Svarinskas sąžiningas, doras, šventas kunigas, o to, ko reikia tardytojams, ji nežinanti. 1983 m. vasario-kovo mėn. jos bute darytos kratos. Jau po A. Svarinsko teismo, 1983 m. gegužės 13 d., pas ją atliktos kratos metu buvo paimta apie 150 egzempliorių tikybos pirmamokslio, daug nuotraukų ir mašinraščio tekstų. Po to, kai 1983 m. buvo nuteisti kunigai A. Svarinskas ir S. Tamkevičius, ji organizuodavo šv. Mišias už nuteistuosius. Dėl to jai buvo grasinama kalėjimu.

Didžiausias ir emociškai stipriausias sesers Monikos gyvenimo fenomenas – jos veikla, pelniusi jai Kalinių motinos vardą. Suėmus jos bendražygius – kunigus Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, rezistentus Povilą Plumpą, ses. Nijolę Sadūnaitę ir kitus – ses. Monika visą savo energiją nukreipė į jų palaikymą. Ji rinkdavo maistą, šiltus drabužius, vitaminus ir lašinius, kurie lageriuose buvo gyvybės ir mirties klausimas. Viską kruopščiai pakavusi, pati gabendavo į pašto skyrius, dažnai keisdama siuntėju vardus ir miestus, kad KGB nekonfiskuotų siuntų. Rašė šimtus laiškų į lagerius, kurie buvo didelė dvasinė parama kalintiems politiniams kaliniams.

LSSR KGB Raseinių r. skyriaus operatyvinio stebėjimo bylos (užvestos 1984-04-26) kortelėje nurodyta, kad M. Gavėnaitė (sekamosios slapyvardis „Hidra”) 1977 – 1983 m. talkino kunigui-reakcionieriui A. Svarinskui jo pogrindžio veikloje. Po kun. A. Svarinsko arešto ir įkalinimo, toliau vykdo aktyvią priešišką veiklą, prisidėdama prie LKB Kronikos leidimo, taip pat organizuoja įvairius nelegalius susirinkimus ir kitokias priešiškas akcijas. LSSR KGB 5-os tarnybos 3 skyriaus operatyvinio stebėjimo bylos (užvestos 1987-08-21) kortelėje nurodyta, kad M. Gavėnaitė renka informaciją antisovietiniam nelegaliam leidiniui „LKB Kronika” bei organizuoja įvairius nelegalius susirinkimus ir kitokias priešiškas akcijas.

Be LKB Kronikos dauginimo ir platinimo, ses. M. Gavėnaitė organizavo parašų rinkimą dėl kun. A. Svarinsko išvadavimo, platino jo nuotraukas. Be to organizavo vaikų procesijas. Dėl visos šios veiklos saugumiečiai rengėsi ją areštuoti, rinko įkalčius, bet galutinio žingsnio žengti nesiryžo. Tačiau saugumiečiai toliau ją persekiojo, pvz. 1985 m. ji buvo išregistruota iš savo gyvenamos vietos Viduklėje. Bandė prisiregistruoti Šiauliuose, tačiau nebuvo leista. Pagaliau pavyko prisiregistruoti kaime Tauragės rajone, tačiau po kiek laiko ir iš čia buvo išregistruota.

Tik po to, kai ji 1987 m. parašė skundą SSRS Generaliniam prokurorui, jai buvo leista prisiregistruoti Šiluvoje. 1988 m. vasario mėnesį LSSR prokuratūroje ji buvo oficialiai įspėta, kad jeigu ateityje pasirašinės pareiškimus, analogiškus Kreipimuisi į visus geros valios žmones, ji bus teisiama pagal LSSR BK 68 str. (antisovienė propaganda). Atkūrus laisvą Lietuvą, ses. M. Gavėnaitė toliau dirbo pas kun. A. Svarinską, iš pradžių Kavarske, vėliau ilgą laiką Vilniuje. 2000 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2013 m. birželio 17 d. – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Mirė ses. Monika Gavėnaitė SJE 2025 m. balandžio 1 d. Šiluvoje, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse. Sesers M. Gavėnaitės gyvenimo kelias yra unikalus meilės artimui ir rezistencijos pavyzdys.

The post Pelniusi politinių kalinių motinos vardą: minint ses. Monikos Gavėnaitės gimimo 100-metį appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos prezidentas

2026 m. rugpjūčio 8 d. (šeštadienį) Latvijos Ikškilėje (Ikšķile) vyks 27-asis Latvijos politiškai represuotųjų asmenų sąskrydis (latv. Latvijas politiski represēto personu salidojums). Tai didžiausias kasmetinis Latvijos tremtinių, politinių kalinių ir jų šeimų susitikimas, kurį organizuoja tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „Baltijos Aljansas“ narė – Latvijos politiškai represuotųjų asociacija (vadovas Talis Veismanis), bendradarbiaudama su Ogrės savivaldybe.

Renginio reikšmė

Ikškilės sąskrydis yra vienas svarbiausių istorinės atminties renginių Latvijoje ir savo visuomenine bei valstybine reikšme prilygsta 2026 m. rugpjūčio 1 d. Ariogaloje vykusiam Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžiui. Abu renginiai jau seniai peržengė tradicinių tremtinių susitikimų ribas ir tapo reikšmingomis Baltijos valstybių istorinės atminties, pilietinio atsparumo ir demokratinių vertybių puoselėjimo platformomis.

Ikškilėje kasmet susitinka buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, rezistencijos dalyviai, jų šeimos, valstybės institucijų atstovai, istorikai, jaunimo organizacijos ir tarptautiniai partneriai. Čia ne tik pagerbiamas totalitarinių režimų aukų atminimas, bet ir formuojamas visuomeninis dialogas apie istorinio teisingumo atkūrimą, okupacinių režimų nusikaltimų įvertinimą, atminties politikos kryptis bei demokratijos atsparumą šiuolaikinių geopolitinių grėsmių akivaizdoje.

Šiais metais sąskrydyje dalyvaus aukščiausi Latvijos valstybės vadovai, dar kartą patvirtindami, kad sovietinių represijų atmintis yra neatsiejama Latvijos valstybingumo, nacionalinės tapatybės ir demokratinės politinės kultūros dalis. Toks valstybės dėmesys liudija nuoseklią Latvijos poziciją, jog istorinis teisingumas, totalitarinių režimų nusikaltimų įvardijimas ir jų aukų atminimo įprasminimas išlieka esminiais nacionalinės atminties politikos prioritetais.

Tęsiant ilgametę Baltijos valstybių bendradarbiavimo tradiciją, organizatorių kvietimu sąskrydyje dalyvaus delegacijos iš Lietuvos, Estijos ir Lenkijos tremtinių, politinių kalinių bei rezistencijos organizacijų, taip pat jas vienijanti tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacija „Baltijos Aljansas“.

Renginio metu įvyks iškilmingas „Baltijos Aljanso“ Vykdomosios tarybos posėdis, kuriame bus aptartos bendros Baltijos regiono istorinės atminties politikos iniciatyvos, tarptautinių projektų plėtra, pasirengimas 2027 metų veikloms bei bendri veiksmai stiprinant Europos istorinę sąmonę. Posėdžiui pirmininkaus asociacijos prezidentas.

Šis tarptautinis susitikimas simbolizuoja Baltijos tautų vienybę saugant laisvės, rezistencijos ir tremties istoriją. Jis dar kartą patvirtina bendrą Baltijos valstybių ir jų partnerių įsipareigojimą ginti istorinę tiesą, puoselėti totalitarinių režimų aukų atminimą, priešintis istorijos klastojimui bei stiprinti Europos demokratinę atmintį. Šiandien, Rusijos tęsiamos agresijos prieš Ukrainą ir didėjančių grėsmių Europos saugumui kontekste, Baltijos šalių istorinė patirtis įgyja ne tik nacionalinę, bet ir visos Europos politinę bei moralinę reikšmę.

The post 27-asis Latvijos politiškai represuotųjų asmenų sąskrydis appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Jau savaitę netyla ginčai dėl rugpjūčio 1 d. įvykusio Vakarų ir Rusijos apsikeitimo kaliniais. Kas išpešė daugiau naudos iš šios neeilinės akcijos, tarsi tirpdančios Šaltojo karo ledus tarp dviejų priešiškų sistemų? Kas ką įveikė – Putinas, Lukašenka, Bidenas, Erdoganas, Orbanas, Scholcas ar dar kas?

Pirmiausia pastebėkime, kaip ir kas išvaduotuosius sutiko Rusijoje ir Amerikoje. Netikėtai visų neįgalumu pašiepiamas Joe Bidenas pats atvyko prie lėktuvo trapo sutikti Rusijos kalėjimų įnamių ir tėviškai glebėsčiavosi su jais bei jų artimaisiais. Dar įspūdingesnis buvo jų priėmimas Baltuosiuose rūmuose, kai prezidentas šiltai apglėbęs vieną mergaitę užtraukė „Ilgiausių metų“. Šalia ranką prie širdies prisidėjusi šypsojosi būsima kandidatė į prezidentus ir dabartinė viceprezidentė Kamala Harris. Kaip pastebėjo projekto „Carnegie Politica“ svetainė, masiniam rinkėjui, likus trims mėnesiams iki rinkimų, buvo pademonstruota, kokiomis realiomis vertybėmis vadovaujasi demokratų lyderiai.

O tuo metu Donaldas Trumpas būdingu sau oponentus niekinančiu stiliumi ėmė svarstyti apie K. Harris rasinę kilmę, girtis, esą ir jo valdymo metu buvo įkaitų vadavimo atvejų, kad J. Bidenas nemoka bendrauti su Putinu, o štai jis išvaduotų visus amerikiečius ir dargi per tris dienas užbaigtų karą Ukrainoje…

Stebiu, kaip kalinius oro uoste sutinka Putinas: šaltas formalus apkabinimas, žvilgsnis greitai nusukamas, formalios kalbos apie didvyriškuosius Rusijos patriotus, kuriems bus paruošti valstybiniai apdovanojimai… Didvyriu jis pavadino ir FST žudiką, kuris Berlyne sunaikino čečėnų aktyvistą.

Nors tai grynai vizualūs pastebėjimai, bet žiūrovams (rinkėjams, politikams) jie suteikia nemažai informacijos, „su kuo valgoma druska“ Vakaruose ir Rusijoje. Tai ypač daug ką pasako elgesio ir kūno kalbos specialistams, kurie paprastai aptarnauja aukšto rango politikus.

Bet šiaip ar taip – tai ne pagrindinės šios neeilinės akcijos išvados. Akivaizdu, kad Vakarai atgavo tiek savo piliečius, kurie pateko į Rusijos kalėjimą įtariami lagaminuose vežę pluoštą kanapių ar fotografavę neleistinus objektus (neatmestina, kai ir jie turėję specialias žvalgybos tarnybų užduotis – juk vyksta ne tik Šaltasis karas!), Rusija susigražino teismų pripažintus nusikaltėlius, kuriuos vėl rengs įvairiems nusikaltimams. Kita vertus, mes nežinome visų apsikeitimo kaliniais subtilybių, pavyzdžiui, kodėl apie šią akciją agentūra „Bloomberg paskelbė dieną prieš tai, kai specialus lėktuvas su kaliniais dar tik rinko juos ir sklendė virš Sibiro platybių…

Kita vertus, ar Rusijos opoziciniam judėjimui labai verta džiūgauti dėl jų atstovų išvykimo iš šalies? Patys buvę kaliniai sako, kad jie ištremti iš Rusijos be jų sutikimo, kad, esą, būdami savo tėvynėje ir kovodami prieš režimą vietoje, nors ir represuoti, duotų daugiau naudos. Galbūt jie bando lygiuotis į A. Navalną, sugrįžusį Rusijon ir taip užbaigusį gyvenimą kalėjime, bet tapusį didvyriu…

Trys Amerikoje atsidūrę kaliniai – A. Pivovarovas, V. Kara – Murza ir I. Jašinas – dar būdami Bonoje surengė spaudos konferenciją, kurioje smarkiai nustebino Vakarus ir Ukrainą bei pradžiugino Maskvą. Vienas nuožmiausių Putino oponentų V. Kara-Murza teigė: „Sankcijos nukreiptos ne prieš Putino režimą ir jo aplinkos nusikaltėlius, o prieš visą šalį. Tai nesąžininga ir duoda priešingą rezultatą“. Jis tvirtino, kad milijonai paprastų rusų yra prieš karą Ukrainoje, todėl jų skriausti nevalia. Kita vertus, sankcijos formuoja rusų priešišką nuomonę apie Vakarus ir jų paramą Ukrainai. V. Kara-Murza priminė nužudyto opozicionieriaus Boriso Nemcovo žodžius: „Šalies nelieskite – bauskite niekšus.“

Portale „Echofm.online“ (buvęs radijas „Echo Moskvy“) pateikiamas visas pluoštas negatyvių šių pasisakymų vertinimų. Juose buvę kaliniai smerkiami, kad ragina sankcijomis nebausti „paprastų“ rusų, kurie neva nekalti dėl Kremliaus politikos… Diskusijos dalyviai klausia: ar ne tie „paprasti“ rusai siunčia savo karius į Ukrainą žudyti slavų, grobti vaikų, deginti ukrainiečių kaimų? Ar ne jie renka Putiną naujai kadencijai? Ar ne jų beveik 80 proc. pasisako už karo Ukrainoje tęsimą?

Paslaptis gaubia ne tik šią kalinių apsikeitimo akciją, bet ir jos priešistorę, ypač ketinimus apkeisti A. Navalną. Atskleista, kad JAV seniai rengė susitarimą su Rusija dėl jo paleidimo, tačiau opozicijos lyderis netikėtai mirė kalėjime Sibiro šiaurėje. Putinas nutarė jo neišduoti, nes iškeitimas būtų smogęs jo autoritetui…

Dabar gi didesnę naudą iš apsikeitimo išpešęs Kremliaus valdovas ne tik pademonstravo Vakarams savo norą juos paveikti (nutraukti paramą Ukrainai bei sankcijas, sėsti už derybų stalo pagal Maskvos sąlygas) už Kyjivo nugaros, bet ir ryžtą įtvirtinti savo valdžią. O tuo metu

Rusijoje kalėjimuose lieka beveik tūkstantis politinių kalinių. Kaip su jais? Kas pasirūpins Lukašenkos režimo įkaite Marija Kolesnikova? Juk Baltarusijoje politinių kalinių priskaičiuojama dar daugiau – 1391…

The post Česlovas Iškauskas. Apsikeitimas kaliniais kelia daug klausimų appeared first on Voruta.

Su giliu liūdesiu pranešame, kad, 2024 m. liepos 1 dieną, eidama 94-uosius metus mirė buvusi Tauro apygardos partizanų ryšininkė, Kengyro sukilimo Steplage dalyvė, Laisvės kovų dalyvė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė Leonora Daumelytė -Jakaitienė (Tulpė).

Dėl mylimos Mamos netekties Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys savo ir visos bendruomenės vardu nuoširdžiai užjaučia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus miesto skyriaus pirmininką prof. Joną Jakaitį, jo šeimos narius, artimuosius. Dėl šios mirties LGGRTC užjaučia politinių kalinių ir tremtinių bendruomenę, laisvės gynėjus ir visus Lietuvos geros valios žmones, kuriems teko patirti šios asmenybės šviesą.

,,Mes visada prisiminsime, kad Velionei buvo svarbūs Tėvynės ir Lietuvos laisvės siekiai. Visas jos gyvenimas buvo skirtas kovai už Tėvynės laisvę, herojiškumo ir pasiaukojimo vardan dėl Nepriklausomos Lietuvos pavyzdys, prisidėjusios prie tvirtų laisvės pamatų kūrimo. Sunkią netekties valandą sakome, kad mūsų atmintyje išliks gerumo, dosnumo kupinas žmogus, kūręs ne tik savo ir artimųjų tikėjimą būti dorais ir teisingais žmonėmis, bet ir norą kurti šviesesnę visuomenės gerovę ….“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo generalinis direktorius dr. A. Bubnys.

Šv. Mišios už mirusiąją bus aukojamos 2024 m. liepos 4 d. 8.00 val. šv. Antano Paduviečio bažnyčioje (Radvilėnų pl. 11, Kaunas). Atsisveikinimas su Velione 2024 m. liepos 4 d. nuo 9.00 val. šv. Antano Paduviečio šarvojimo salėje (Radvilėnų pl. 15a, Kaunas). Į amžinąją kelionę Velionė bus išlydėta liepos 04 d. 15.00 val. Laidotuvės Garliavos kapinėse.

LGGRTC pranešimas

The post In memoriam. Leonora Daumelytė – Jakaitienė (1930-2024) appeared first on Voruta.

genocid.lt

2023 m. pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius išleido Tremtinių ir politinių kalinių albumą „Ištremti iš Tėvynės / Deported From Their Homeland“. Leidinį rengė ir sudarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus istorikai: Benas Navakauskas, Birutė Panumienė, Violeta Jasinskienė, Elvyra Mickevič, Jolanta Vilija Sinkevičiūtė, Julita Milašiūtė.

Kuo šis leidinys išskirtinis

„Ištremti iš Tėvynės: Tremtinių ir politinių kalinių nuotraukų albumas“ yra daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vykdomos programos „Tremties ir kalinimo vietos“ darbo rezultatas. Tai pirmasis lietuvių ir anglų kalbomis parengtas nuotraukų albumas, nuosekliai pasakojantis sovietų represijas patyrusių asmenų – tremtinių ir Gulago lageriuose kalintų politinių kalinių – istorijas. Leidinyje pateikiama apie 800 nuotraukų iš Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų Sibire, europinėje Rusijos dalyje ir Centrinėje Azijoje. Dauguma albume panaudotų nuotraukų iki šiol nebuvo publikuotos. Todėl tyrinėtojams, asmenims, patyrusiems sovietų represijas, jų artimiesiems, šia tema besidomintiems skaitytojams sudaromos unikalios galimybės pamatyti ir prisiliesti prie nuo sovietinio vykdyto teroro nukentėjusių žmonių istorijų.

Vykdomos programos „Tremties ir kalinimo vietos“ tikslas – rinkti ir išsaugoti buvusių tremtinių, politinių kalinių atsiminimus, nuotraukas, eksponatus – patirtų išgyvenimų liudijimus. Sukauptų daugiau nei 70 tūkst. atsiminimų rankraščių ir apie 50 tūkst. nuotraukų archyvų pagrindu sudaryti keturi leidiniai, rengiamos daugiatomės „Didžiųjų tremčių“, „Lietuvos gyventojų Gulago lageriuose“ serijos. Šiuo albumu siekiama per nuotraukose pasakojamas politinių represijų aukų istorijas pažvelgti į Lietuvos žmonių – tremtinių ir politinių kalinių – išgyvenimus, patirtą persekiojimą, netektis, taip pat brutalaus totalitarinio režimo gniaužtuose išsaugotą laisvės troškimą, viltį ir žmoniškumą. Albumo skyriuose skaitytojai matys ryškų kontrastą tarp gyvenimo, kurto nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, ir to, ką krašto gyventojams teko patirti atšiauriuose Sibiro taigos, Užpoliarės, Uralo kalnų papėdžių, Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų regionuose – tremties vietose ir Gulago lageriuose, išsibarsčiusiuose po visą sovietinės imperijos teritoriją.

Prisimename tamsiausius istorijos puslapius

XX a. totalitarinių Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir Kinijos režimų teroras nusinešė milijonus žmonių gyvybių. Režimo priešų izoliacija, naikinimas, gyventojų masiniai areštai ir deportacijos buvo neatskiriama visų jų politikos dalis. Šiandieninė Rusijos karinė agresija Ukrainoje, augantys vidaus gyvenimo suvaržymai pačioje Rusijoje, nuolatinis istorijos perrašinėjimas, politinių represijų aukų atminimo ženklų naikinimas – akivaizdžios retotalitarizacijos pastangos – verčia nuolat prisiminti tamsiausius žmonijos istorijos puslapius.

Kam skirtas šis leidinys

Leidinys skirtas plačiam skaitytojų ratui: asmenims, patyrusiems sovietų represijas, jų artimiesiems, užsienio skaitytojams, besidominantiems sovietų okupuotos Lietuvos istorija. Taip pat nuotraukomis pasakojamos Lietuvos žmonių – tremtinių ir politinių kalinių – gyvenimo istorijos yra nepamainomi autentiški šaltiniai mokytojams ir mokiniams, besigilinantiems į sudėtingą, kupiną sukrėtimų ir išbandymų XX a., Lietuvos istoriją, suvokiant Lietuvos gyventojų patirtis ir likimus tremtyje, Gulago lageriuose, teroro vykdytojų nesėkmes, nes brutalaus totalitarinio režimo gniaužtuose buvo išsaugotas laisvės troškimas, viltis ir žmoniškumas.

Koks šio albumo tikslas

Leidinys skirtas 2023 m. Lietuvos Respublikos Seimo skelbtiems tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti. Kartu rengiant šią vizualinę istoriją buvo siekiama Lietuvos ir užsienio skaitytojams nuosekliai ir patraukliai pristatyti sovietų represijų istoriją pasakojant jas patyrusių žmonių likimus, įprasminančius nepriklausomą Lietuvą, tremtį, įkalinimą ir viltis bei jų išsipildymą sugrįžti į Lietuvą.

Albumas skiriamas visų represuotųjų atminimui. 1953 m., prieš septyniasdešimt metų, vieno brutaliausių XX a. diktatorių Josifo Stalino mirties išvakarėse, iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą išgabentos paskutinės masinių trėmimų aukos. Iš viso iki 1953 m. į tremtį išvežta 132 tūkst. Lietuvos gyventojų, dar apie 156 tūkst. įkalinta sovietų lageriuose ir kalėjimuose. 1940–1990 m. sovietų okupuotoje Lietuvoje masinių represijų aukomis tapo apie 300 tūkst. gyventojų. Nuo teroro nukentėjo visos etninės ir socialinės grupės, gyvenusios Lietuvos teritorijoje: lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kiti; valstiečiai, karininkai, mokytojai ir visuomenininkai. Politinėmis represijomis siekta palaužti tautos priešinimąsi okupacijai, suardyti nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusią visuomenės struktūrą, keisti krašto etninę sudėtį, eliminuoti iš visuomenės tiek okupaciniam režimui aktyviai besipriešinusius, tiek dėl savo socialinio statuso, giminystės ryšių „komunizmo statyboms“ netinkamus asmenis.

Kokių pasakojimų ar istorijų rasime šiame leidinyje

Leidinyje atspindėti pagrindiniai tremtinių ir politinių kalinių istorijų aspektai: gyvenimas, kurtas nepriklausomoje Lietuvoje, trėmimo ir areštų momentai, tremties ir kalinimo vietų bei regionų, kuriuose tremtyje ir lageriuose atsidūrė Lietuvos gyventojai, vaizdai, buitis nelaisvėje, vaikų likimai, tremtį ir Gulagą patyrusių tautų įvairovė, pasipriešinimas terorui bei sovietinių represijų atmintis. Politinių kalinių ir tremtinių nuotraukos yra ypač įtaigūs istoriniai šaltiniai, dažnai turintys net stipresnį poveikį žmonių sąmonei ir atminčiai nei tekstai. Kiekviena išlikusi nuotrauka savyje saugo sunkią, iššūkių kupiną istoriją. Masiniu reiškiniu tremtinių fotografijos tampa tik pačioje penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai tremties vietas pradeda reguliariai pasiekti siuntiniai iš sovietų okupuotos Lietuvos, o atokius Sibiro regionus palaipsniui užplūsta raudonarmiečių karo grobis – Rytprūsiuose, Vokietijoje ir kituose regionuose pavogti fotoaparatai bei kita technika. Galimybę į tremties vietas atsigabenti fotoaparatus turėjo vos keletas tremtinių. Iš daugumos jie buvo atimti trėmimo metu arba vykdant kratas tremtyje. Tremties nuotraukų, kuriose įamžintas tremtinių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais, yra išlikę ypač mažai. Jos yra išskirtinės vertės istorijos šaltiniai.

Iki Stalino mirties fotografavimas lageriuose buvo slaptas ir retas. Yra nedaug penktojo dešimtmečio kalinių nuotraukų, kurias slapta padarė lagerio prižiūrėtojai, laisvieji darbuotojai, dirbę tuose pačiuose objektuose kartu su kaliniais, arba aplankyti atvykę giminaičiai (lankyti buvo galima iki 1947 m.). Masiniu reiškiniu fotografavimas lageriuose tampa 1954–1956 m., kai po Stalino mirties ir kalinių sukilimų pasikeitė kalinimo sąlygos ir atmosfera. Didžiąją dalį lagerio vaizdų fotografavo patys kaliniai, dalį nuotraukų padarė vietiniai laisvai samdomi fotografai. Lagerio nuotraukoms buvo kelta viena sąlyga – nebuvo galima fotografuoti lagerio administracijos ir konvojaus pareigūnų. Todėl kalinimo režimą atspindinčių nuotraukų yra labai mažai. Absoliuti dauguma jų yra portretinės arba grupinės, siųstos artimiesiems arba dalintos likimo draugams kaip atminimas apie kartu praleistus sunkius kalinimo metus. Kaliniai fiksavo svarbius savo gyvenimo momentus: darbą, laisvalaikį, slapta švęstas religines ir tautines šventes, laidotuves, gamtą. Taip jie paliko vieną unikaliausių šaltinių, pasakojantį apie kalinių patirtas represijas, kasdienybę, buitį, papročius, priešinimąsi okupacijai ir nutautinimui.

Iš tremtinio fotografo Vytauto Balčikonio (1929–2014) atsiminimų rankraščio:

Dar Lietuvoje buvau nusipirkęs tokį seną fotoaparatą, jį kaip tai pasiėmiau. Labai norėjosi ir čia fotografuoti, tačiau fotomedžiagų – jokių. Kartą komendantas liepė visiems pristatyti savo nuotraukas, visi užriko, kad neturim. Aš prisipažinau, kad galiu padaryti nuotraukas, tačiau reikia medžiagų. Ir mane išleido į Tomską – 80 km pėstute iki Asino ir 100 km geležinkeliu. Taip aš iš vidurio taigos pirmą kartą patekau į didelį miestą. Tai jau buvo didelis pasiekimas ir atgaiva. Medžiagų atsivežiau, bet kaip tas nuotraukas be elektros padaryti? Pabandžiau prie žibalinės lempos – gavosi. Būtina turėti raudoną lempą, tokios šviesos reikia. Radau sesers raudoną sijoną ir taip jį pritaikiau. Sibire pridariau daug ir neblogų nuotraukų ne tik sau, saviems, bet ir visam kaimui, ir tiems ukrainiečiams, moldavams tremtiniams. Sijonas, aišku, jau nebetiko savo pirmai paskirčiai, bet ir sesuo daug nuotraukų turėjo. Iš to turėjau ir kiek pelno, ypač kai komendantas visus suvarė.

Pirmasis šio leidinio pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje

Tremtinių ir politinių kalinių albumo „Ištremti iš Tėvynės / Deported From Their Homeland“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje 2024 m. vasario 23 d., 15 val., Rašytojų kampe.

Dalyvaus: Benas Navakauskas, Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyresnysis patarėjas, Ramunė Driaučiūnaitė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė, ir Violeta Jasinskienė, Atminimo programų skyriaus vyriausioji istorikė.

Renginį ves Živilė Kropaitė-Basiulė, žurnalistė, laidų vedėja.

Tremtinių ir politinių kalinių albumo „Ištremti iš Tėvynės / Deported From TheirHomeland“ sudarytojai bendraus su skaitytojais vasario 23 d., 16 val., LGGRTC stende 5.D 23.

Kviečiame dalyvauti

Albumo sudarytojus kalbino Aldona Jakavonienė

The post Palikimas ateities kartoms: Tremtinių ir politinių kalinių albumas „Ištremti iš Tėvynės“ appeared first on Voruta.

Gražina Gerulaitytė-Flikaitienė, www.voruta.lt

Politinis kalinys disidentas Artūras Flikaitis gimė 1933 m. rugsėjo 18 d. Kudirkos Naumiestyje Šakių apskrityje kalvio šeimoje. 1944 m. baigus pradžios mokyklą šeima buvo evakuota į Vokietiją, o grįžus į Kudirkos Naumiestį 1945 m.  pradėjo lankyti vidurinę mokyklą.

Besimokydamas įstojo į LLA, nario Kazio Kavaliūno vadovaujamą pogrindinę organizaciją „Laisvės varpas“. Šioje organizacijoje jam teko platinti spaudą bei atsišaukimus, išsiųsti laiškus–įspėjimus, rinkti informaciją. 1951 m. vasario 16 d. proga dalyvauti vėliavos iškėlime. Teko atlikti ir pavojingas užduotis: pavogti iš saugomos Žemės ūkio valdybos rašomąją mašinėlę. Ši užduotis buvo įvykdyta 1951 m. gegužės 20 d., bet po mėnesio išdavikų „dėka“ buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjo Sverdlovsko srityje Ivdelio lagerio Pietinės Talicos lageriniame punkte kirto mišką. Po Stalino mirties, peržiūrėjus bylą, bausmė sumažinta iki 7 metų. Iš lagerio paleido, bet nei paso, nei jokio kito asmens dokumento negavo, tik iš lagerio išleidimo pažymą su nuoroda per 10 dienų prisistatyti į karinį komisariatą ir buvo pasiųstas į darbo batalioną tiesti geležinkelio.

Grįžęs į Lietuvą, dirbo įvairius fizinius darbus ir mokėsi vakarinėje Kudirkos Naumiesčio vidurinėje mokykloje, kurią 1959 metais baigęs mėgino stoti į Kauno politechnikos institutą, bet jo nepriėmė, nors stojamuosius egzaminus išlaikė labai gerai. Baigė technikos mokyklą Nr. 2. Vėliau įstojo į Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių ir 1971 metais baigė įgydamas inžinieriaus–elektriko specialybę. Vilniuje dirbo pedagoginį darbą. Staklių institute inžinieriumi projektuotoju ir Termoizoliacijos institute vyriausiuoju energetiku.

Prasidėjus Atgimimui, 1988 m. liepos 4 d. Termoizoliacijos institute buvo įkurta Sąjūdžio grupė, kurioje jis išrinktas tarybos pirmininko pavaduotoju, o vėliau – pirmininku, taip pat aktyviai dalyvavo Sąjūdžio institutų koordinacinėje taryboje.

1990 metais prisidėjo organizuojant Politinių kalinių sąjungos steigiamąjį suvažiavimą, kuriame buvo patikėta perskaityti pagrindinį pranešimą. Nuo pirmojo suvažiavimo iki mirties (2016 m.) buvo renkamas į tarybą ir prezidiumą ir kitas atsakingas pareigas. 2010 metais buvo išrinktas Politinių kalinių sąjungos pirmininku ir vadovavo iki mirties.

Vienas iš įsimintinų ir turinčių išliekamąją vertę darbų yra paminklas, pastatytas su bendraminčiais Červenėje (Baltarusija), skirtas nužudytiems Lietuvos kariams atminti.

1997–2000 metais dirbo LR Seimo komisijų sekretoriato patarėju. 2001–2004 metais dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijoje, taip pat 2001 metais buvo išrinktas Komunizmo nusikaltimų tyrimo paramos fondo valdybos pirmininku. Šiose pareigose Artūras Flikaitis dirbo iki mirties.

1997 m. su bendraminčiais  Vilniuje surengė mokslinę konferenciją „Komunistinis genocidas Lietuvoje“, 2000 m. – tarptautinį kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą, 2005 m. – tarptautinę konferenciją „Vilnius 2005“, 2007 m. surengė tarptautinę akciją „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“, 2010 m. – tarptautinę mokslinę konferenciją  „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“.

2007 m. Artūras Flikaitis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu ir 2010 m. – LPKTB aukščiausiu apdovanojimu „Vilties žvaigždė“ bei daugelio valstybinių ir visuomeninių organizacijų garbės ir padėkos raštais.

Artūras Flikaitis aktyviai dalyvavo Vilniaus zanavykų bendrijos veikloje, buvo valdybos narys taip pat parašė straipsnį Gelgaudiškio monografijai „Gelgaudiškio partizanai“. Monografijai „Kudirkos Naumiestis praeitis ir dabartis“ straipsnius: „Kalviai Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse“ ir „Partizanai Kudirkos Naumiesčio apylinkėse“ taip pat parašė prisiminimus apie politinį kalinį, poetą ir dramaturgą Kazį Inčiūrą bei daugelį kitų straipsnių.

Artūrą Flikaitį, kaip buvusį sovietinių lagerių politinį kalinį, Laisvės kovų dalyvį, aktyvų visuomenininką, patikimą ir sąžiningą bendražygį, stebinantį tiksliomis įžvalgomis taip pat inteligentišką, atvirą tiesai, įdomų pašnekovą, poezijos mylėtoją ir skaitovą bei šiltą ir nuoširdų žmogų prisimins šeima, draugai, bičiuliai ir kraštiečiai.

Artūras Flikaitis mirė 2016  m. lapkričio 15 d.  palaidotas Vilniuje Liepynės kapinėse.

The post Jo mintyse buvo tik laisva Lietuva. Disidentui Artūrui Flikaičiui – 85 appeared first on Voruta.

Baltos lankos išleido 440 psl. knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Dvidešimt dviejų autorių straipsnius tvarkė mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė. Tyrėjų komandą sudarė trijų universitetų mokslininkai: politologai, istorikai, sociologai. Tyrimui atlikta daugiau kaip 300 interviu.

Pratarmėje rašoma: „Šios knygos sumanymas buvo brandintas ne vienerius metus, tačiau jį įgyvendinti tapo įmanoma tik susiklosčius palankioms aplinkybėms ir sutelkus dideles tyrėjų pajėgas trejus metus trukusiam tyrimo projektui „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija.“ Tyrėjų komandoje dalyvavo ne tik trijų universitetų mokslininkai – politologai, istorikai, sociologai, bet ir gausus būrys Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų, kurie entuziastingai padėjo rinkti medžiagą bei atlikinėjo interviu.

Tautų atgimimo pavasaris

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir nusilpus imperinių valstybių galiai, Europos pavergtosios tautos, tarp jų ir Lietuva, atkūrė agresorių sutryptą valstybingumą, o kitos Baltijos šalys: Latvija, Estija, Suomija paskelbė pasauliui žinią apie naujų demokratinių valstybių susikūrimą. Jau buvo neįmanoma sustabdyti Europos tautų atgimimo. Visais atvejais tautinės valstybės statusas buvo būtinas, kaip teisinis pamatas, laiduojantis nevaržomą tautinės savimonės brendimą ir etninės kultūros raidą.

Per dvidešimt dvejus Nepriklausomybės metus (1918-1940) Lietuvos ekonomika, švietimas, kultūra pasiekė Vakarų Europos demokratinių valstybių lygį. Totalitarinių režimų vadeivų Stalino ir Hitlerio 1939 m.rugpjūčio 23 d. suokalbis pradėti Antrąjį pasaulinį karą ir pasidalinti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas parodė, kad imperinė politika bus tęsiama. 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą, o sekančiomis dienomis Latviją ir Estiją.

Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, okupacija truko pusę amžiaus. Okupantas mėgino agresyvią rusinimo politiką pridengti skylėta sovietizmo marška. Pavergtųjų tautų siekis atkurti valstybingumą niekada nebuvo užgęsęs.

Okupacijos pusamžis neištrynė iš tautos atminties laisvo nepriklausomo gyvenimo pasiekimų ir nespėtų pasinaudoti galimybių. Kalbant apie šį demokratinės Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės periodą (1918-1940) privalu atsižvelgti į kaimynystės veiksnį. Lietuva gyvavo prašieptų nasrų apsuptyje: trys ženkliai galingesni kaimynai: Lenkija, Vokietija ir Sovietų Rusija gviešėsi Lietuvos žemių.

Komunizmo utopija ir perestrojka

Kremlius ieškojo būdų kaip Sovietų Sąjunga galėtų išbristi iš krizės. Pseudomoksliniai paistalai apie „brandaus socializmo“ visuomenės perėjimą į „komunizmo epochą“ visuotino chroniško deficito sąlygomis geriausiu atveju buvo priimami su atlaidžiu humoru. Tačiau Sovietų imperijoje paskelbtoji Perestrojka sudarė sąlygas Lietuvoje išsirutulioti Sąjūdžiui. Sąjūdis savo ruožtu neilgai trukęs, paskelbė vykdąs Tautos valią ir siekiąs atkurti okupanto sutryptą valstybingumą.

Kovo 11-osios Aktas pademonstravo visam pasauliui lietuvių Tautos apsisprendimą nusimesti visus okupacijos pančius. Komunizmo utopijos bankrotas ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo dėsningi reiškiniai, iš esmės pakeitęs Rytų Europos politinį žemėlapį. Baltijos šalys atkūrė valstybingumą ir tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tai buvo ženklus ir labai reikšmingas pilietinės visuomenės laimėjimas. Lietuvos gyventojai referendumu atkūrė valstybingumą, patvirtindami demokratijos pasaulio tiesą, jog Valstybingumas yra aukščiausioji vertybė, o Nepriklausoma demokratinė Valstybė – vieninteliai saugūs Etninės Tautos ir tautinių mažumų namai.

Pilietinės visuomenės samprata

„Pilietinės visuomenės samprata Lietuvoje per 20 metų neįgavo aiškaus, apibrėžto, stabilaus turinio nei politikos praktikoje nei intelektualiniame diskurse.“ (23p.)

Kovo 11-osios akto vaidmuo šalies gyvenime vertintinas dar vienu požiūriu. Lietuvos Respublikos vadovybės ir pilietinės visuomenės siekis okupacijos sąlygomis NKVD divizijomis užtvindytame krašte neduoti dingsties panaudoti karinę jėgą tariamu „rimties atkūrimo“ tikslu, buvo įžvalgios politikos vaisius.

Teko girdėti, kad tomis įtempto nerimo dienomis į Vilnių buvo atsiųsti šeši okupacinės kariuomenės Pabaltijo apygardos generolai. Jie buvo pasirengę, gavus įsakymą, karine jėga nutildyti lietuvių siekį pasitraukti iš Sovietų Sąjungos. Lietuvos Respublika niekada savo noru nebuvo atsisakiusi nepriklausomybės ir demokratijos laisvių.

Pusę amžiaus trukusi okupacija, genocido politika ir represijos neištrynė iš Tautos atminties Nepriklausomybės laikotarpio patirties. Pilietinės visuomenės atsakomybės samprata už gimtosios šalies likimą per visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo gyva. Kovo 11-osios Aktas akivaizdžiai patvirtino šios tiesos tikrumą.

Savaimios visuomenės sąvoka

„Siekiant įprasminti tokių ideologinei sistemai nepalankių ar besipriešinančių darinių reikšmę totalitarinio režimo laikais, šioje knygoje siūloma „savaimios visuomenės sąvoka. „Savaimus reiškia laisvas, ne priverstinis“ (24p.). Savaimios visuomenės pradmenys išsikristalizavo Pirmosios Lietuvos Respublikos metais. Ryškų vaidmenį tada suvaidino Mokykla, Bažnyčia, Kariuomenė, Visuomeninės organizacijos. Sovietmečiu šio pilietinio įdirbio nepajėgė sunaikinti nei genocido politika, nei masinės represijos, nei Kremliaus pučiama propaganda apie pavergtųjų tautų draugystę.

„Pagrindinė mūsų hipotezė, kurią norime patikrinti, yra tokia: Sąjūdžiui atsirasti buvo reikalingi ne bet kokie, o būtent savaimios visuomenės tinklai, nes jie buvo palankiausia dirva bręsti režimo opozicijai“ (24 p.).

Sovietmečiu labai ryškiai išsikristalizavo savaimios visuomenės pranašumai, lyginant su okupanto atnešta ir brukama utopinio komunizmo „statybos“ praktika. Nei tariamo socializmo kultūra nei ekonomika neprilygo laisvos Lietuvos pasiekimams. Teroras ir masinės genocido akcijos (trėmimai, areštai) labai greit atskleidė tikruosius okupanto tikslus.

Paralelinės visuomenės užuomazgos okupacijoje

„Šioje knygoje išsikėlėme tikslą paaiškinti kaip atsirado Sąjūdis, tikėdamiesi aptikti jo šaknis totalitarinio režimo nesurežisuotame ir nesuvaldytame sociume – savarankiškoje visuomenėje. Tačiau ar įmanoma atrasti sovietinio režimo laikais buvus nesovietinę visuomenę. Ar totalinio režimo sąlygomis įmanomas ne tik vidinis moralinis pasipriešinimas, kurį išgyvena tik pats žmogus, ne tik pavienė herojiška kova prieš sistemą, bet ir alternatyvus visuomeninis būvis? Jeigu taip, kur jo ieškoti?“ (33 p.) Autoriai mėgina atsakyti į šį klausimą.

Jie teigia, kad „didesnį nei Lietuvoje visuomeninį svorį turėjusi Lenkijos ar Čekoslovakijos opozicija manė kitaip – jų strateginis tikslas buvo ne griauti sistemą, o atsiriboti nuo jos ir kurti alternatyvą jai. Totalitarinis režimas nuo autoritarinio skiriasi ne cenzūros ir netgi ne teroro lygiu, o tuo, kad jis verčia žmones dalyvauti ideologiškai surežisuotame visuomenės pertvarkymo projekte, neleidžia būti pasyviu stebėtoju, neleidžia gyventi kitoniškai. Todėl bet koks komunistiniam žmogui nederamas elgesys (arba deramo elgesio stoka) rodė sistemos negebėjimą iki galo įgyvendinti savo tikslų.“

Etnokultūrinis sąjudis

„Pirmame knygos skyriuje pristatomi du skirtingi, tačiau, glaudžiai susiję judėjimai – etnokultūrinis sąjūdis ir bažnytinis pogrindis.“ (28 p.) „Etnokultūrinis sąjūdis Lietuvoje ėmė formuotis maždaug XX a. Septintajame dešimtmetyje ir bene aukščiausią paklimo tašką pasiekė 1988-1992 m. Šį sąjūdį, antropologų įvardijamą kaip subkultūra, sudaro trys glaudžiai susiję dėmenys: žygeivių klubai, kraštotyrininkų ramuva bei kiti kraštotyros būreliai ir nuo 1968 m. Vilniuje ir kitur pradėję kurtis folkloro ansambliai. A. Streikus nurodo tris priešinimosi režimo suvaržymams sroves: hipių subkultūrą, etnokultūrinį sąjūdį ir katalikiškąjį pogrindį.“ (34 p.)

Žygeiviai siekė geriau pažinti kraštą, rūpinosi gamtosauga, istorinių paminklų išlikimu, užrašinėjo dainas, padavimus. Žygeivių tvirta nuostata – žygiuose nė lašo alkoholio veikė naujokus drausminančiai ir buvo veiksminga jaunimo auklėjimo priemonė.

Katalikiškojo Sąjūdžio jungiamoji ašis

Sovietinis režimas stengėsi suardyti institucinę Bažnyčios struktūrą ir atriboti ją nuo visuomenės. Tuo tikslu buvo uždarinėjami vienuolynai ir bažnyčios. Kunigai buvo persekiojami, jų veikla varžoma, seminarijoje kunigų rengimas buvo labai ribojamas, o visų katalikiškų visuomeninių organizacijų veikla sustabdyta. Sovietų valdžia, vykdydama Kremliaus direktyvas, uždraudė katalikišką spaudą ir religinės literatūros leidybą.

Vienas iš svarbiausių šio Sąjūdžio dėmenų aštuntajame dešimtmetyje – labai stipriai išaugęs pogrindinės katalikiškos spaudos tinklas. Be abejo, didžiausią reikšmę turėjo 1972 m. pradėta leisti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“(LKBK). Ji tapo ne tik katalikiškojo sąjūdžio, bet ir visos savarankiškos visuomenės jungiamąja ašimi. Į LKBK leidimą ir platinimą buvo įsitraukę nepaprastai daug žmonių įvairiose Lietuvos vietose“ (38 p).

KGB pastangos sustabdyti LKBK leidybą buvo bevaisės. Šis faktas liudija išskirtinę katalikybės ir pilietiškumo sąsajos svarbą okupacijos sąlygomis. Į Sąjūdžio Seimą buvo išrinkti pogrindinio judėjimo lyderiai kunigai P. Račiūnas, V. Aliulis, A. Keina, o miestų ir rajonų atstovai pasiūlė dar šešis kunigus. Kunigų vaidmuo buvo labai reikšmingas svarstant etikos, kultūros, moralės ir pilietiškumo klausimus.

Filosofai – Sąjūdžio ideologai

Antroje knygos dalyje aptariamas filosofų grupės vaidmuo intensyviai sovietinamoje Lietuvoje. „Filosofai buvo viena aktyviausių ikisąjūdinės visuomenės grupių, turėjusių tiesioginės įtakos Sąjūdžiui įsikurti. Šeši filosofai – Bronislovas Genzelis, Arvydas Juozaitis, Bronislovas Kuzmickas, Jokūbas Minkevičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas buvo išrinkti į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę, vėliau į Sąjūdžio Seimo tarybą. Po 1990 m. keturi iš jų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, B. Kuzmickas – Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas, o R. Ozolas – atkurtos valstybės pirmosios Vyriausybės vicepremjeras.“ (163 p.).

Kyla natūralus klausimas – kodėl filosofai tapo viena iš veikliausių Sąjūdžio grupių? Ir kitas – kokios filosofų išdiskutuotos, aptartos idėjos ne ką trukus tapo Sąjūdžio ideologijos pagrindu. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrėsi profesionali kultūros filosofija. Pokario metais po sovietinės reokupacijos Lietuvos filosofų žiedas: K. Ambrozaitis, P. Dovydaitis, P. Mantvydas, I. Skrupskelis, V. Sezemanas L. Karsavinas pateko į „Stalino kurortus“ išbarstytus po visą GULAG‘o imperiją. Okupacijos metais buvo brukte brukama politinio atspalvio dialektinio materializmo utopija, kuria buvo mėginama pagrįsti genocido politiką ir praktiką.

Žinoma, tokiomis sąlygomis mokslininkai negvildeno tarptautinėse konferencijose filosofijos problemų, tačiau pokalbiai filosofijos temomis vyko, bet ne konferencijų salėse, o zekų (politinių kalinių) barakuose, rečiau – vergiško darbo vietovėse, net kasyklų kirtavietėse. Jaunieji filosofai neignoravo pradininkų patyrimo, o atvirkščiai – juo pasinaudodami rutuliojo savitą požiūrį į Sąjūdžio genezę, pradėdami nuo mįslingo klausimo – kaip sovietinėje visuomenėje galėjo kilti Sąjūdis? Kaip susiformavo didelis ir galingas visuomeninis judėjimas nušlavęs į istorijos savartyną okupacinę kolaboracinę valdymo sistemą ir išklibinęs Sovietų Sąjungos pamatus?

Savaimios visuomenės išskirtinumas

„Apibendrinant galima teigti, jog mūsų knygoje keltos teorinės prielaidos apie savaimios visuomenės svarbą pasitvirtina. Nors mūsų analizės išskirti centriniai savaimios visuomenės tinklo veikėjai nesudaro Sąjūdžio iniciatyvinės grupės daugumos, vis dėl to kaip tik jie tapo Sąjūdžio įkūrėjais ir nulėmė, iš kokių žmonių buvo suformuota pirmoji Sąjūdžio vadovybė. Jei ne mūsų šioje knygoje aptarti nesovietinės visuomenės židiniai – su pogrindžiu susiję etnokultūrininkai, ideologinių štampų nepaisantys mokslininkai ir filosofai, hipiška laisvės dvasia gyvenę jaunieji menininkai, Sąjūdis nebūtų įsikūręs arba būtų buvęs visai kitoks.“ (317 p.).

Lietuvoje sovietinio režimo oponentės buvo Katalikų Bažnyčia ir disidentų organizacijos: Lietuvos Helsinkio grupė, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas, Lietuvos Laisvės Lyga, Tremtinių ir politinių kalinių bendruomenė – tai okupanto vykdytos planinio genocido politikos rezultatas. Okupacijos sąlygomis šis sunkus genocido nusikaltimas buvo vardijamas kaip sudėtinė „komunizmo statybos“ dalis. Išgyvenusieji NKVD represijas ir genocido akcijas sudarė žymią gyventojų dalį, kuri buvo palankiai nusiteikusi Sąjūdžio atžvilgiu ir dalyvaudavo daugelyje Sąjūdžio organizuojamų mitingų, švenčių, išvykų. Žymi dalis įsiliejo į Sąjūdžio struktūras, o kai Sąjūdis persiformavo į politinę organizaciją – Tėvynės Sąjungą, daugelis piliečių, patyrusių okupanto represijas, vaisingai darbavosi kartu su bendrapiliečiais ekonomikos, verslo, kultūros, pedagogikos baruose.

Ši visuomenės dalis jau yra garbingo amžiaus, tačiau pilietinėje ir kultūrinėje veikloje dalyvauja ir darbuojasi pagal išgales. Politiniai kaliniai ir tremtiniai, vaizdžiai kalbant, baigusieji GULAG‘o „universiteto“ kursą, buvo patikima, atraminė Sąjūdžio struktūra. Ši lietuvių visuomenės dalis visada tikėjo, kad antihumaniška komunizmo santvarka, dengusi rusiškojo imperializmo kėslus, neišvengiamai sugrius ir rasis galimybė pavergtoms tautoms nusimesti okupacijos jungą. Taip ir įvyko – Lietuvos valstybingumas buvo atkurtas 1990 m. kovo 11 d.

Lietuviškiausias miestas

„Kaunas buvo vadinamas lietuviškiausiu ir vakarietiškiausiu miestu, o sovietinis režimas žvelgė į Kauną kaip į galimą neramumų ir priešinimosi valdžiai židinį. Siekiant sunaikinti Kauno išskirtinumą ir „laikinosios sostinės“ dvasią, miestas buvo dirbtinai „technokratinamas“ nepaliekant nė vienos humanitarinės aukštosios mokyklos. Taip pat buvo palaikomas mitas, kad vakarietiškas, nepriklausomas ir verslus miestas – nedvasingų spekuliantų sostinė“. Nepaisydamas valdžios siekių ir pasipriešinimo Vilniui, Kaunas išliko kultūros miestas, kur domėjimasis vakarietiškomis tendencijomis derėjo su tautiniu pasididžiavimu.“ (318 p.)

Kauno Sąjūdžiui įkurti lemiamos reikšmės turėjo legalūs kultūriniai tinklai, visų pirma architektų terpė, pats faktas, kad politiniai kaliniai V. Povilionis ir A. Patackas buvo išrinkti į iniciatyvinę grupę, rodo Kauno Sąjūdžio skirtingumą.“ (319 p.)

Sąjūdžio Kaune radikalumą lėmė ir tai, kad palyginti su Vilniumi, sąjūdininkai ne taip stipriai institucionalizuoti, o nariai į Sąjūdžio iniciatyvinę grupą buvo renkami ne tik pagal jų žinomumą, bet ir pagal demokratines, patriotines nuostatas, nusiteikimą veikti.“ (344 p.)

Kauno sąjūdininkai pirmieji iškėlė perestojkos turinio svarbiausiąjį dėmenį – nuosekliai rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu.

Vilniuje Sąjūdis gimsta kaip neaiški mutacija tarp nomenklatūros, daugiau ar mažiau sovietinės inteligentijos viršūnių – žodžiu, viršūnėse, iš viršaus. Kaune viskas kyla iš apačios, savaime, kaip ilgai kauptos energijos proveržis. (…) Taigi praėjus vos savaitei po Vilniaus Sąjūdžio įsikūrimo, gimsta Kauno Sąjūdis.“ (336 p.)

Eucharistijos bičiuliai

Ryški ir svarbi Eucharistijos bičiulių klubo veikla. Klubas neapsiribojo vien dvasine veikla. Itin svarbu buvo rengti, leisti ir platinti pogrindinę spaudą: Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką: kultūrinį žurnalą „Rūpintojėlis“, „Pastogė“, „Aušra“, „Ateitis“ ir kitus. Platintojai telkėsi apie aktyvius kunigus: Juozą Zdebskį, Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską, Ričardą Repšį, Joną Borutą.

Iš 220 Sąjūdžio Seimo narių devyni buvo kunigai. Tai rodo, jog Bažnyčia buvo gana aktyviai įsitraukusi į Sąjūdį (399 p.). „Į Sąjūdžio Seimą buvo išrinkti pogrindinio judėjimo lyderiai, Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbiai kun. Pranas Račiūnas ir kun. Algimantas Keina.“

Tiek su vienu, tiek ir su kitu teko ir man kurį laiką vaisingai darbuotis sąjūdininkų gretose. Kunigų įžvalga ir patarimai etikos, moralės, pilietiškumo ir kultūros klausimais visada buvo išsamūs, motyvuoti ir stiprinantys krikščioniškąją bei pilietinę savivoką.

„Pats Sąjūdis, kaip liudija daugelis dalyvių, žvelgė į Bažnyčią pozityviai. Sąjūdžio aktyvistai suprato, jog Bažnyčios autoritetas yra svarbus visuomenei mobilizuoti (…) Visų pirma, Bažnyčios kaip institucijos parama skatino įsitraukti į Sąjūdį reikšmingą visuomenės dalį – tikinčiuosius (…) Antra, Bažnyčios tinklas buvo labai svarbus informacijos sklaidai, ypač atokesniuose kaimuose – bažnyčiose per pamokslus parapijiečiai būdavo informuojami apie Sąjūdžio renginius, o Sąjūdžio renginiai dažnai būdavo derinami prie šv. Mišių laiko. Ypač svarbi Bažnyčios parama per rinkimus – vyskupams leidus ir padėjus kunigai prisidėjo prie Sąjūdžio rinkiminės agitacijos.“ (401 p.)

Gana panašus į Bažnyčios buvo ir tremtinių bei politinių kalinių santykis su Sąjūdžiu. Viena vertus, tremtiniai ir ypač poltiniai kaliniai jautė tam tikrą nepasitikėjimą Sąjūdžiu ir baimę. Kita vertus, visuose mūsų nagrinėtuose rajomuose tremtiniai sudarė vieną iš svarbiausių ir didžiausių Sąjūdžio sparnų, nors pirminiame – grupės kūrimosi – etape nedalyvavo. (401 p.)

Klaipėdietiško Sąjūdžio tapatybė

„Tautinio atgimimo idėjos Klaipėdoje skleidėsi silpniau negu sostinėje.(…) Čia nebuvo istorinių šaknų, gilesnės intelektualinės tradicijos kaip Vilniuje, nebuvo ir tokio tautinio atsparumo kaip Kaune.“ (350 p.) Dažniausiai atskirus socialinius ratus cementuojantis pagrindas buvo bendra tautinio atgimimo idėja ar subkultūrinės maišto formos, būdingos Vilniui ir Kaunui, o veikiau institucinė profesinės veiklos terpė (Klaipėdos Vydūno klubas buvo išimtis). Kaip tik čia susiformavo kultūrinio nepasitenkinimo pozicija, Sąjūdžio transformuota į naują pilietiškumą.

Nerimastingumo židinių tinklo kuriama ankstyvoji klaipėdietiško Sąjūdžio tapatybė, nors ir margaspalvė, per konfrontaciją buvo formuojama tuo metu vyravusio „tarybinio miesto“ tapatybės diskurso ir miesto plėtros sukeltų problemų: pramonės įmonių taršos, urbanistinės plėtros, naikinant istorinį paveldą, miesto (ir Mažosios Lietuvos) istorinės Atminties slopinimo ir jos materialių apraiškų naikinimo. Akivaizdus ir profesionalus susidūrimas su šiomis problemomis veikė kaip tam tikras katalizatorius, skatinęs pirmuosius sąjūdininkus burtis į tai, ką galima pavadinti klaipėdišku Sąjūdžiu.“ (374 p.)

Sovietmečiu, prisidengiant sovietizacijos iškaba, Klaipėda buvo gana stipriai rusinama. Sovietizmo paveldas kurį laiką trukdė uostamiesčio sąjūdininkams aktyviau įsijungti į Atgimimo veiklą. Vykdant Kremliaus tariamą „internacionalinę politiką“ Lietuvoje, kaip ir kitose sovietinėse respublikose, buvo brukama rusų kalba. Sąjūdžio politika nebuvo nukreipta prieš rusų kalbą, tačiau atkūrus valstybingumą lietuvių kalba tapo valstybine. Taip byloja Konstitucijos 14 straipsnis. Sovietizmo paveldas kurį laiką trukdė uostamiesčio sąjūdininkams aktyviau veikti Atgimimo pradžioje.

Tremtinių pritarimas nekėlė abejonių

„Tremties tema, ilgą laiką buvusi tabu, buvo iškelta per Sąjūdžio renginius – daug kam tuo metu nežinomos istorinės tiesos atskleidimas mažino sovietinio režimo legitimumą, o kartu sutvirtino Sąjūdžio pozicijas. Patys tremtiniai vienur bijojo, kitur patys norėjo pasinaudoti proga viešai prabilti apie savo ilgai slėptus išgyvenimus. (401 p.)

Šiek tiek vėliau, bet gausiai į Sąjūdį įsiliejo tremtinių ir buvusių politinių kalinių banga. Šie okupanto represijas patyrę žmonės pritarė Sąjūdžio idėjoms ir siekiui atkurti okupanto sutryptą Lietuvos valstybingumą. Jų pilietinė pozicija nekėlė abejonių. Didelę grupę į Sąjūdį atvedė ir Katalikų Bažnyčios parama. Sąjūdžio veiklon įsitraukę politiniai kaliniai ir tremtiniai rėmėsi savo patirtimi okupacijos metais. Daugelis iš jų dalyvavo ginkluotame ir pilietiniame pasipriešinime sovietizacijai. Ši politinio veikimo patirtis okupacijos metais pogrindžio sąlygomis stiprino sąjūdininkų dvasią ir padėjo pasiekti beveik neįtikėtiną Sąjūdžio veiklos sėkmę, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę.

Nuotraukoje: E. Simanaitis

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 6.

Voruta. – 2012, bal. 14, nr. 8 (746), p. 6, 15.

The post Sąjūdžio ištakos appeared first on Voruta.

Gerb. Irenai Degutienei – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio respublikinio suvažiavimo

P A R E I Š K I M A S

Dėl moralės, tautinių ir krikščioniškųjų vertybių išsaugojimo

Kaunas

2011-04-16

Lietuvos partizanai, Laisvės kovų dalyviai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai yra susirūpinę mūsų dalies visuomenės vienpusišku laisvės supratimu, atsakomybės ir pareigos jausmo stoka, Lietuvos piliečių, jos aktyviosios dalies nesiliaujančia emigracija.

Skelbtos rinkiminėse programose TS-LKD ir Lietuvos Sąjūdžio vertybės turėtų būti nuosekliai puoselėjamos bei ginamos, jos turėtų būti neišduotos ir kompromisinėse derybose. Pasigendama savo kalbos, savo rašto, savo tautinės kultūros išsaugojimo strategijos. Lietuvoje vis didėja svetimžodžių vartojimas, kai kuriose parduotuvių reklamose jau visai nematyti lietuviškų žodžių arba jie parašyti žymiai mažesnėmis raidėmis, ko net sovietmetyje nedrįso daryti. Vilnijos krašte vis labiau ryškėja agresyvi polonizacija, valstybinės kalbos siaurinimo, jos ignoravimo ar net niekinimo tendencijos, atgyja autonomininkų klanas… Vis labiau pastebima slinktis į trumpalaikę konjunktūrinę naudą, liberalų pragmatiškumą. Nuolaidžiaujama stipresnių kaimynų ekspansinių interesų spaudimui. Pamirštamos krikščioniškosios ir tautinės vertybės, dėl kurių kovota ir aukotasi. Dažnai prasilenkiama su moralės, doros, tautos papročių nuostatomis. Nepakankamas dėmesys skiriamas jaunimo tautiniam ugdymui. Prie tautinės moralės stiprinimo tikrai neprisidėjo išduoti leidimai homoseksualų bei Antrojo pasaulinio karo dalyvių, daugiausiai susijusių su antrąja sovietine okupacija, demonstracijoms. Tolerancija homoseksualų gyvenimo filosofijos propagandai nesiderina su pagarba tradicinei šeimai, tautos išpažįstamoms vertybėms ir papročiams.

Kyla abejonių ir dėl mūsų Saugumo tarnybos tinkamo darbo, jos veiksmingumo.

Respublikinis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio suvažiavimas, vykęs 2011-04-16, tikisi, kad TS-LKD ras savyje jėgų likti ištikimais vertybėms, kurias pasiaukojamoje kovoje gynė Lietuvos laisvės gynėjai, už kurias aukojosi Sibiro kankiniai, skelbė pakilęs į Kovo 11-ąją Lietuvos Sąjūdis.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio suvažiavimo pirmininkai: Vytautas Balsys, Juozas Mocius, Zigmas Tamakauskas

The post Pareiškimas dėl moralės, tautinių ir krikščioniškųjų vertybių išsaugojimo appeared first on Voruta.