Dr. Nijolė Tuomienė, Lietuvių kalbos institutas, www.voruta.lt

Pirmojoje dalyje aptartas baltiškas krašto vardyno pamatas, iš vidaus trūkinėjęs lietuvių kalbos arealas ir tikėjimo kalbos virtimas tautinės tapatybės ženklu. Parodyta, kad bažnyčia ir mokykla krašte veikė kaip dvi nevienodos galios kalbos institucijos: bažnyčia lėmė kalbos prestižą, mokykla – jos praktinį naudingumą.

Kalbos salos: nuo teritorijos prie institucijos

Kalbos sala nėra statiška senosios kalbos saugykla, izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Ji susidaro, kai dalis anksčiau vieningos kalbinės bendruomenės keičia kalbą, o atskirose vietovėse kurį laiką išlaiko savo tradicinę lietuvių tarmę. Todėl sala reiškia ne sustabarėjusią senovę, o netolygiu tempu vykstantį pokytį. Viename kaime kelios kartos vis dar moka kalbėti lietuviškai, kitame – tik seneliai, trečiame kalba išliko tik prisiminimuose, dainose ar pavieniuose žodžiuose. Arčiausiai Eišiškių tokį buvusio arealo fragmentą išsaugojo Dieveniškių apylinkės – jau minėtos Pelesos–Rodūnios–Dieveniškių salos dalis. Vietinė lietuvių šnekta čia išliko iki XXI a., tačiau jos vartotojų mažėja. Eišiškių, Butrimonių, Kalesninkų, Gerviškių, Pabarės ir Rūdninkų apylinkėse šis procesas pažengęs toliau: vidurinė ir jaunoji kartos vietinės šnektos paprastai nebelaiko savo šeimos kalba, net jeigu bendrinę lietuvių kalbą moka ir vartoja mokykloje, darbe ar viešajame gyvenime. Taigi bendrinės lietuvių kalbos plitimas nėra senosios vietinės šnektos tęstinumas.

Dar ryškesnes buvusio kalbinio arealo irimo stadijas išsaugojo lietuvių kalbos salos dabartinėje Baltarusijoje. Reikia turėti omenyje tai, kad dabartinė Lietuvos ir Baltarusijos siena galutinai įtvirtinta sovietmečiu – pagal ankstesnius administracinius padalijimus jokios sienos šiose vietovėse nebuvo. Tos lietuvių salos, staiga atsidūrusios Baltarusijoje, skyrėsi dydžiu, šnektos ypatybėmis ir išlikimo trukme. Vienos apėmė keliolika ar keliasdešimt kaimų, kitos nykimo pabaigoje buvo susitraukusios iki vienos gyvenvietės, kelių šeimų ar pavienių paskutinių kalbėtojų. Taigi salos dydis žemėlapyje dar neparodo jos gyvybingumo.

Vienas ryškiausių šio proceso pavyzdžių – Pelesos ir Gervėčių salos, kurios ilgą laiką veikė kaip stiprūs kultūriniai centrai, sugebėję pasipriešinti aplinkinei asimiliacijai. Šiose vietovėse kalbos išlikimą lėmė ne tik geografinė izoliacija, bet ir vidinis bendruomenės sutelktumas bei pastangos išlaikyti lietuvišką tapatybę per neoficialias ugdymo ir religines praktikas. Vis dėlto net ir tokiuose stipriuose židiniuose laiko tėkmė bei išorinis politinis spaudimas pamažu transformavo teritorines kalbos salas į grynai institucinę erdvę.

O kalbos salos išnykimo pavyzdys – Zietela, esanti maždaug už 80 kilometrų į pietus nuo dabartinės Lietuvos sienos. Pasak ilgamečio ir nuoseklaus šios salos tarmės tyrėjo Aloyzo Vidugirio, XX a. šeštajame dešimtmetyje Zieteloje ir Zasečiuose dar gyveno apie penkiasdešimt lietuviškai kalbėjusių žmonių, tačiau vaikams ši kalba jau beveik nebuvo perduodama. Kalbininko teigimu, paskutiniai vietoje gyvenę, tarpusavyje lietuviškai kalbėję zieteliškiai mirė XX a. devintajame dešimtmetyje. Šis kelių dešimtmečių tarpas tarp nutrūkusio kalbos perdavimo šeimoje ir paskutinių kalbėtojų mirties parodo, kodėl kalbos išnykimo negalima sutapatinti su viena konkrečia data.

Kalbos mirtis turi kelias chronologines ribas: pirmiausia ji praranda šeimos, vėliau – bendruomenės bendravimo funkciją, o galiausiai užgęsta su paskutiniais ją gerai mokėjusiais žmonėmis. Visą šį laikotarpį kalba dar egzistuoja, tačiau jos socialinė paskirtis jau būna iš esmės pasikeitusi. Baltarusijoje atsidūrusių Apso, Breslaujos, Gervėčių, Varanavo, Ramaškonių, Asavos, Rodūnios, Nočios, Zietelos ir Lazūnų apylinkių medžiaga rodo skirtingas to paties proceso stadijas. Lazūnų kelių dešimčių kaimų kalbinė erdvė XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje jau buvo beveik visiškai susitraukusi iki tekstų, žodynų ir garso įrašų archyvų, tuo tarpu Gervėčių ir Pelesos apylinkėse lietuvių kalba išliko iki mūsų dienų, tačiau net gretimi kaimai čia buvo pasiekę skirtingas asimiliacijos stadijas: vienur šnekta dar vartota šeimose, kitur ją moka vien tik vyresnieji. Ramaškonių mikroareale autorės surinkta gausi kalbinė medžiaga atskleidžia lietuvių šnektos traukimąsi. Per kelis dešimtmečius iš bendros kaimo bendravimo priemonės ji tapo retai vartojama šeimos kalba. Kadangi vaikai lankė rusiškas mokyklas, o viešajame gyvenime lietuvių kalba neturėjo perspektyvų, vyresnioji karta nebemokė jos savo palikuonių. Tai lėmė, kad ilgainiui ši šnekta liko tik pasyviai vartojama, o daugelyje arealo kaimų buvo visiškai užmiršta.

Kalbos pasitraukimas nevyksta taip, kad vieną dieną senąją šnektą visiškai pakeistų kita. Pereinamuoju laikotarpiu viename pokalbyje, o kartais ir viename sakinyje, gali persipinti lietuvių kalbos, vietinės slavų šnektos po prostu, lenkų ir rusų kalbų elementai. Tai nėra atsitiktinis ar nemokšiškas „kalbų maišymas“. Kalbėtojas tiesiog pasitelkia visą savo turimą kalbinį repertuarą, tačiau tai nereiškia, kad jis visomis kalbomis gali vienodai išreikšti bet kokią mintį: vienos kalbos žodis jam geriau apibūdina kasdienę buities realiją, kitas natūraliai siejasi su mokykla ar valdžios įstaigomis, trečias – su gilia šeimos atmintimi. Vietos gyventojo kalbinis repertuaras tokioje aplinkoje galbūt ir šiek tiek platesnis nei vienakalbio, bet jokiu būdu ne trigubai – jis paprastai negali visomis kalbomis bendrauti įvairiomis temomis tolygiai.

Net pasitraukusi iš aktyvios kasdienės vartosenos, ankstesnė kalba neišnyksta be pėdsakų. Lietuviški tarimo įpročiai, specifiniai garsai, kirčiavimo modeliai, sakinio konstrukcijos ir žodžiai gali dar ilgai išlikti vietinėje slavų šnektoje. Šie elementai savaime neleidžia jos vadinti lietuvių kalba, tačiau liudija ilgalaikį kalbinį kontaktą ir ankstesnio sluoksnio poveikį.

Aptartų kalbos salų buvimas neleidžia tiksliai konstatuoti, kada lietuviškai nustojo kalbėti vienas ar kitas Eišiškių apylinkių kaimas, tačiau padeda atkurti bendrą kaitos seką – nuo viešųjų funkcijų silpnėjimo iki paskutinių vartotojų išėjimo ir archyvinės atminties. Vis dėlto teritorinės salos išnykimas nebūtinai reiškia, kad nutrūksta visos institucinės kalbos vartojimo galimybės. Kai lietuviškai kalbantys vaikai gyvena išsibarstę po skirtingus kaimus, juos dar gali sutelkti mokykla, jos bendrabutis ir viena klasė. Tokia institucija neatkuria senosios vietinės tarmės, tačiau suteikia bendrinei lietuvių kalbai naują gyvavimo erdvę. Teritorinę kalbos salą tuomet pakeičia institucinė sala.

Ši skirtis ypač svarbi vertinant dabartinį Vilnijos kraštą. Dieveniškėse šiuo metu, tikėtina, dar susitinka vietinės šnektos ir mokykloje įgyjamos bendrinės kalbos tęstinumas. O Eišiškėse lietuviška mokykla jau nebeatkuria kadaise šeimose vartotos tradicinės lietuvių tarmės, tačiau labai lėtais žingsniais, bet jau kuria naują lietuvių kalbos bendruomenę. Baltarusijos lietuviškose salose, nuo 2022 m. panaikinus mokymą lietuvių kalba Pelesos ir Rimdžiūnų mokyklose, neliko vienos paskutinių erdvių, kurioje iš skirtingų šeimų kilę vaikai galėjo išmokti ir gyvai vartoti lietuvių kalbą.

Kalbos salos likimą dažnai nulemia ne tiek tai, ar krašte veikia lietuviška mokykla, kiek tai, kiek laiko jos nebuvo. Bažnyčia, praradusi lietuvių kalbą, savo veiklą tęsia ir lieka bendruomenės centru; mokykla, kelerius metus neveikusi lietuvių kalba, palieka ištisą kartą, kuri šia kalba niekada nesimokė nei rašyti, nei skaityti. Tokia karta savo vaikams nebeturi ko perduoti, net jei pati kalbą dar supranta. Todėl mokyklos nebuvimas veikia stipriau ir ilgiau negu jos buvimas: uždaryta mokykla gali ilgam nutraukti kalbos perdavimo grandinę, o ją atkūrus dažnai tenka kalbinę bendruomenę telkti beveik iš naujo.

Šis dėsningumas paaiškina ir tai, kodėl Eišiškių bei Dieveniškių keliai išsiskyrė. Dieveniškėse vietinė šnekta šeimose išliko tiek, kad mokykla galėjo remtis tuo, ką vaikai jau mokėjo. Eišiškėse tarp paskutinės tarpukario lietuviškos klasės ir naujos lietuviškos mokyklos susidarė kelių dešimtmečių tarpas; lietuvių kalbos perdavimas daugumoje šeimų jau buvo nutrūkęs. Kaimui netekus mokytojo, lietuvių kalba jame išlikdavo gyva tik vienos kartos lūpose – jau be rašto, nes nebuvo kam ir kur jo mokyti.

Kalbos sala nėra vien geografinė senesnio arealo liekana. Tai – socialinė erdvė, kurioje kalbą gyvą palaiko šeima, kaimynystė, mokykla, bažnyčia, kultūrinė veikla ir ryšiai su platesne kalbine bendruomene. Šiems ryšiams silpstant, sala traukiasi net ir neišsikeliant jos gyventojams. Vis dėlto, kai tradicinė tarmė šeimose jau nebeperduodama, kalbos gyvavimą dar kurį laiką gali palaikyti institucijos. Šis skirtumas yra esminis, norint suprasti lietuviškų mokyklų reikšmę ne tik Eišiškių krašte, bet ir visoje Pietryčių Lietuvoje.

Kad mokyklos kalba pokariu buvo ne tiek laisvas bendruomenės pasirinkimas, kiek derybų su valdžia rezultatas, rodo 1948 m. Kalesninkų epizodas. Švietimo ministerijos atstovai pareikalavo naujiems mokslo metams parengti mokyklą darbui rusų kalba. Mokyklos vadovams pasitarus su tėvais ir pateikus ministerijai jų raštą, įstaiga buvo reorganizuota ne į rusišką, o į lenkišką. Lietuviškos mokyklos alternatyva čia net nebuvo svarstoma: bendruomenei teko rinktis iš dviejų valdžios pasiūlytų galimybių.

Z. Zinkevičiaus duomenimis, apie 1950 m. Pietryčių Lietuvoje pradėta masiškai keisti mokyklų mokomąją kalbą, o per kelerius metus lenkiškomis paverstos 367 lietuviškos ir dalis rusiškų mokyklų. Kalbininkas taip pat pabrėžia, kad po prostu kalbėjusiems gyventojams nebuvo steigiama mokyklų, kuriose būtų mokoma jų vartota vietine šnekta: jų vaikai turėjo mokytis lenkiškai arba rusiškai. Tokia švietimo sistema ne tik atspindėjo esamą kalbinę padėtį, bet ir prisidėjo prie tolesnės kalbos bei tautinės savivokos kaitos.

Kaip tokie sprendimai būdavo priimami, rodo 1957 m. etnografinės ekspedicijos ataskaita: Žagarės kaimo mokyklą 1950 m. pavertus lenkiška, tėvų kreipimaisi buvo atmetami, o pagrindu tapo anoniminis raštas, pasirašytas asmens, kurio tose apylinkėse nė nebuvo, ir tvirtinantis, kad lietuvių ten nesą. O kai tėvai pagaliau sudarė sąrašą, jis dingo, o švietimo skyriuje atsirado kitas, suklastotas. Taip buvo nustatoma, kokia kalba kaime kalbama. Tokiomis sąlygomis institucinė kalbos sala galėjo išlikti tik tol, kol atsirasdavo žmonių, pasirengusių ją kurti ir kasdien ginti. Kaip tai vyko praktiškai, geriausiai liudija dviejų šio regiono pedagogų patirtis.

Lietuvišką mokyklą kuria žmonės: dviejų pedagogų kelias

Žemėlapiuose ir statistinėse suvestinėse institucinė kalbos sala dažnai atrodo tik kaip oficiali administracinė sistema: ugdymo programos, klasės ir mokinių skaičiai. Pagal pirminį sumanymą, nuo 1918 m. atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje švietimo tinklas turėjo augti natūraliai, tačiau regiono raidą iš esmės pakeitė tarpukario Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija. Nuo to laiko lietuviškos mokyklos gyvavimas paribyje priklausė ne tiek nuo valstybinių planų, kiek nuo asmeninio švietėjų pasišventimo. Ypač pokariu ir sovietmečiu pedagogams teko prisiimti atsakomybę už uždavinius, toli peržengiančius tiesiogines ugdymo pareigas. Jie tapo ne tik mokytojais, bet ir organizatoriais, derybininkais bei bendruomenių telkėjais, pasiryžusiais įveikti tiek buitinius nepriteklius, tiek ideologinį vietos valdžios spaudimą. Šią sudėtingą misiją skirtingomis aplinkybėmis dešimtmečius vykdė pedagogai ir mokyklų vadovai Algimantas Masaitis bei Vytautas Liudas Dailidka.

Abiejų būsimųjų pedagogų asmenybes nuo mažens formavo politiškai perskirtas Vilnijos paribys. Algimantas Masaitis gimė 1935 m. Trakų rajone, Daniliškių kaime, pasienio policininko šeimoje: jo tėvas saugojo Lietuvos administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu. Pokariu pasienio policininko šeimai gimtinėje tapo pavojinga, todėl Masaičiai pasitraukė į tėvo gimtąsias apylinkes Nemuno žemupyje – ten prabėgo būsimo pedagogo vaikystė, ten jis baigė pradinę mokyklą, o 1955 m. – Veliuonos vidurinę. Vis dėlto, kaip pats Algimantas rašo savo prisiminimuose, Vilnijos žemė ir Vilnijos dangus liko jo sielos savastimi, ir būtent ši ankstyva perskirto paribio patirtis vėliau nulėmė apsisprendimą grįžti dirbti į Pietryčių Lietuvą.

Vytautas Liudas Dailidka gimė 1937 m. Vygonių kaime, dabartiniame Varanavo rajone (Baltarusija), tačiau vaikystėje su šeima persikėlė į Kalesninkų–Eišiškių apylinkes. Jo šeimos istorijoje ryškiai atsispindėjo viso krašto mokymo kalbų kaita: tėvas Vincas Dailidka mokytojavo lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklose (motina Emilija mokytojos darbą pradėjo tik pokariu), o jų sūnus Vytautas Liudas jau baigė rusišką mokyklą ir profesinį kelią pradėjo kitakalbėse ugdymo įstaigose.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šių dviejų asmenybių veikloje išryškėja dvi skirtingos lietuviškojo švietimo strategijos. A. Masaičio profesinis kelias nusidriekė į Vilniaus rajono Marijampolį, kur reikėjo išsaugoti, stiprinti ir plėsti vis dar veikiantį istorinį lituanistinį židinį. Eišiškėse, kur mokytojavo V. L. Dailidka, vaizdas buvo kitoks – čia lietuviškajam švietimui pirmiausia reikėjo išsikovoti vietą daugiakalbėje mokykloje, o vėliau sukurti visiškai naują, atskirą įstaigą. Taigi A. Masaitis užtikrino nenutrūkusią švietimo grandinę, o V. L. Dailidkai atiteko sudėtingesnė misija – surinkti ir iš naujo sujungti jos nutrūkusius galus.

Tokio darbo tradicija krašte prasidėjo gerokai anksčiau. Tarpukariu lietuvių švietimo draugija „Rytas“ čia kūrė ne pavienes mokyklas, o vientisą kalbinės aplinkos tinklą: greta pradžios mokyklų steigtos skaityklos, vaikų darželiai, rengti kultūriniai vakarai su vaidinimais. Ši sistema turėjo aiškią logiką. Mokyklą vaikai lankydavo tik kelerius metus, o štai skaitykla tapdavo vienintele vieta, kur suaugęs kaimo žmogus galėjo gauti lietuvišką laikraštį ar knygą. Paribio kaime tai reiškė gerokai daugiau nei tiesiog knygų lentyną – tai buvo įrodymas, kad vietinė kalba turi rašytinį pavidalą ir oficialų statusą. Be to, skaitykla suburdavo vietos bendruomenę: čia žmonės ateidavo pasiklausyti radijo (kaime niekas jo neturėjo), paminėti valstybines šventes, čia vykdavo vakaronės, konkursai, susitikimai su svečiais iš Vilniaus, Kauno. O darželiai savo ruožtu perimdavo ir tuos vaikus, kurių šeimose lietuviškai jau nekalbėdavo. Kartu šios institucijos sudarė tai, ko kalba negalėjo gauti vien iš bažnyčios – kasdienę, praktinę vartojimo erdvę.

Todėl okupacinė administracija uždarė ir lietuviškas mokyklas, ir skaityklas, o atvykę čia dirbti mokytojai buvo persekiojami, teisiami, įkalinami arba ištremiami. Kalesninkų mokyklos likimas tai labai tiksliai paliudija: 1929 m. mokytoja Petronėlė Žičkaitė buvo suimta ir įkalinta Gardine. Netrukus lietuviai mokyklą Kalesninkuose atkūrė, tačiau 1932 m. Eišiškių policija ją uždarė, nors joje mokėsi nuo 40 iki 80 mokinių. Plačiau apie bendrą tarpukario laikotarpio lituanistinių mokyklų ir skaityklų naikinimo mastą Vilnijos krašte, mokytojų persekiojimą ir tėvų baudimą esu rašiusi („Voruta“ Nr. 2 (888), 2025), todėl dabar verta pabrėžti tik svarbiausią išvadą: sistemingai naikindama mokytojus ir raštingumą, valdžia pakirto institucinį kalbos pamatą ir pasmerkė ją trauktis bei užsidaryti privačioje namų erdvėje.

Tokio elgesio pobūdį iliustruoja vėlesni įvykiai Kalesninkuose: tėvų pageidavimu 1945 m. čia buvo atkurta lietuviška pradinė mokykla, o jos vedėju paskyrė mokytoją Vincą Dailidką. Tačiau rugsėjo 1-ąją į pirmąją pamoką neatėjo nė vienas apylinkės vaikas. Klasėje susirinko tik paties pedagogo ir jo artimųjų atžalos. Kaip atsiminimuose teigia mokytojo žmona Emilija Dailidkienė, gyventojai baiminosi pažeisti Armijos krajovos draudimą leisti vaikus į lietuviškas švietimo įstaigas. Kreipimasis į parapijos kleboną, kad šis padrąsintų tėvus, nedavė rezultatų – klebonas atsisakė padėti. Tuomet Vincas Dailidka pats ėjo po aplinkinius kaimus ir kvietė tėvus leisti vaikus į lietuvišką mokyklą. Šis epizodas rodo, kad mokinių telkimas paribyje nebuvo nei asmeninė keistenybė, nei vieno laikotarpio išskirtinumas. Šią misiją 1945 m. Kalesninkuose, 1960 m. Marijampolyje ir 1992 m. Eišiškėse vykdė trys skirtingų kartų pedagogai – keitėsi tik priežastys, atbaidžiusios vaikus nuo lietuviško mokslo.

Emilijos Dailidkienės prisiminimuose vaizdžiai perteikiamas lietuviškos mokyklos atkūrimo epizodas Kalesninkuose. Carinės administracijos dar 1907 m. rusakalbei bažnytinei-parapinei mokyklai statytas pastatas po karo atrodė apleistas ir neprižiūrimas: durys ir suolai sulaužyti, dauguma langų išdaužyti, o kiti baldai sudeginti. Tokias sunykusias patalpas valdžia lietuviškai mokyklai perleido tarsi tyčia, tikėdamasi, kad vietos bendruomenei nepavyks jų įsirengti. Klasėse visiškai trūko inventoriaus, todėl mokytojas kreipėsi į vietos gyventojus, prašydamas pagalbos. Netrukus tėvai kartu su paaugliais – būsimais mokiniais – iš valdžios išprašė medienos ir bendromis pastangomis parūpino būtiniausius reikmenis mokymuisi: sukalė naujus suolus, lentas, įstiklino langus bei suremontavo grindis. Šis epizodas parodo, kad į paribį atvykusių pedagogų pirmieji darbai dažniausiai būdavo ne švietėjiški, o ūkiniai.

Iš esmės panaši situacija, tik kur kas didesniu mastu, pasikartojo ir Vilniaus rajone, Marijampolyje. Kad geografiškai išsisklaidę vaikai apskritai galėtų mokytis gimtąja kalba, įstaigai reikėjo ne tik pedagogų, bet ir transporto, bendrabučio bei maitinimo. A. Masaičio patirtis rodo, kad vadovo darbas apėmė naujo pastato statybų organizavimą, rūpinimąsi buities sąlygomis ir nuolatines derybas su valdžia. Be šios materialinės infrastruktūros lietuviškos klasės paprasčiausiai nebūtų susirinkusios.

Šie pavyzdžiai atskleidžia tai, ko kalbų statistika nefiksuoja: paribyje kalbos išlikimas priklauso ne vien nuo kalbėtojų nuostatų, bet ir nuo visiškai apčiuopiamų veiksnių – pastato, suolų, malkų, autobuso ar lovos bendrabutyje. Kai viena kalba turi šią infrastruktūrą, o kita jos stokoja, šeimos pasirinkimas nustoja būti vien tapatybės klausimu ir tampa praktiniu sprendimu. Būtent todėl abiejų pedagogų veikla laikytina ne tik švietėjiška, bet ir kalbos infrastruktūros kūrimo darbu.

Mokykla, kurios pedagogai patys ieškojo mokinių

Sociolingvistinę Pietryčių Lietuvos padėtį Algimantas Masaitis pažino ne iš studijų literatūros. Jo apsisprendimas dirbti šiame krašte buvo sąmoningas. Dar prieš baigdamas matematikos studijas pedagoginiame institute, A. Masaitis domėjosi Vilniaus krašto švietimo situacija. Pasiūlymą vykti dirbti toli nuo sostinės jis priėmė – kaip pats rašo savo knygoje – ne dėl geografinio artumo Vilniui, o siekdamas padėti šiam kraštui grįžti į Lietuvą. Toks pasirinkimas anuomet reiškė atsisakymą daug lengvesnio ir patogesnio kelio, kadangi matematikos mokytojų tuo metu trūko visoje šalyje.

Kai 1960 m. rugpjūtį, baigęs institutą, A. Masaitis pradėjo dirbti Marijampolio mokykloje, ji buvo vienintelė Vilniaus rajono vidurinė mokykla, kurioje buvo galima mokytis lietuvių kalba. Z. Zinkevičiaus duomenimis, po masinio mokyklų mokomosios kalbos keitimo Vilniaus rajone buvo palikta tik ši lietuviška mokykla, tačiau mėginta uždaryti ir ją. Jos pokarinio gyvavimo pagrindus padėjo mokytojas Vilius Semaška. Tai reiškė ne privilegiją, o išskirtinę atsakomybę: vienai įstaigai teko atlikti darbą, kurį įprastai vykdytų ištisas švietimo tinklas. Padėtį sunkino ir tai, kad likusioje Lietuvos dalyje apie Vilniaus krašto reikalus buvo žinoma nedaug – viešos diskusijos apie lietuvybę šiame regione tuomet buvo nepageidaujamos.

Mokyklos kalbinę sudėtį geriausiai nusako A. Masaičio atsiminimuose pateiktas mokinių skirstymas į tris grupes: Marijampolyje nuo seno gyvenančių lietuvių vaikai; tolimesnių apylinkių lenkų, rusų ir baltarusių vaikai, namuose kalbantys vietiniu dialektu po prostu; Lietuvos etninių žemių Baltarusijoje lietuvių vaikai, išsaugoję gimtąją kalbą. Ši praktinė klasifikacija sutampa su kalbinių tyrimų duomenimis: viena institucija sutelkdavo tris skirtingas kalbines aplinkas, kurias vienijo tik mokomoji kalba. Būtent tokia mokykla funkcionuoja kaip institucinė kalbos sala – tai ne teritorija, kurioje visi kalba ta pačia kalba, o institucija, kurioje bendra kalba tik įgyjama.

Mokiniai į Marijampolį atvykdavo iš kelių aplinkinių rajonų ir iš lietuviškų kaimų, likusių Baltarusijos teritorijoje¹. Pedagogai patys važinėdavo po Vilnijos apylinkes, įtikinėdavo tėvus ir organizuodavo vaikų atvežimą. Šis nuoseklus darbas prasidėjo daug anksčiau – vaikus iš tolimų lietuviškų kaimų telkti pradėjo pirmasis mokyklos vadovas V. Semaška. Kokiomis sąlygomis tuomet krašte buvo mokomi vaikai, iliustruoja 1951 m. epizodas: atvykęs į Marijampolį, V. Semaška pastebėjo, kad vietos mokytoja lietuvius vaikus moko lenkiškai ir iš lenkiškų vadovėlių. Pirmąją darbo dieną, išlydėjęs mokinius namo, jis surinko nuo suolų lenkiškus vadovėlius, nuvažiavo į Vilnių, nupirko lietuviškų ir tą patį vakarą išdėliojo juos klasėje. Vaikams reikėjo ne tik vadovėlių, bet ir pastogės, todėl prie mokyklos veikęs bendrabutis, kuriame geriausiais metais gyvendavo iki 80 mokinių, tapo esmine šio lituanistinio židinio išlikimo sąlyga.

Kad Baltarusijos kaimų vaikai apskritai galėtų čia mokytis, neužteko vien vietos bendrabutyje – reikėjo ir administracinio sprendimo. Bendradarbiaujant su Švietimo ministerijos pareigūnais buvo įteisinta tvarka, leidusi vienerius metus neatestuoti mokinių, atvykusių „iš kitų respublikų mokyklų“, kad per tą laiką tėvai spėtų atgauti vaikų dokumentų bylas iš Baltarusijos. Sunkumai prasidėdavo dar anksčiau: Gervėčių krašto gyventojų prisiminimais, gauti pažymas išvykti mokytis į Lietuvą būdavo itin sunku, nors leidimai vykti į Baltarusijos ar Rusijos mokyklas būdavo išduodami greitai ir paprastai. Todėl vaikai Lietuvos mokyklas pasiekdavo per pažįstamus, įvairiais aplinkkeliais. Taigi ši institucinė kalbos sala išsilaikė ne vien dėl atkaklaus mokytojų darbo, bet ir dėl sumanių kanceliarinių bei teisinių sprendimų.

Perimdamas V. Semaškos pradėtą darbą, jaunas pedagogas A. Masaitis pirmiausia ėmė burti stiprų mokytojų branduolį – vienas kitą palaikančius kolegas, kurie mokiniams taptų autoritetingu pavyzdžiu, formuotų jų pasaulėžiūrą ir tuometinėmis aplinkybėmis liktų ištikimi savo profesijai bei patikimi. Mokiniai su mokytojais praleisdavo dienas nuo ryto iki vakaro: kartu gyveno, mokėsi, dainavo, žaidė, sodino ir prižiūrėjo mokyklos sodą. Paribio mokyklose pedagogų kaita buvo kur kas intensyvesnė nei likusioje Lietuvoje – ne visi atlaikydavo daugiakalbę, lietuviškam švietimui ne visuomet palankią aplinką.

A. Masaitis pabrėždavo niekada neskirstęs mokinių pagal tautybę – šeimų pasitikėjimą tekdavo pelnyti reiklumu mokymo kokybei ir atidžiu dėmesiu kiekvienam vaikui. Lietuvių kalba čia buvo siūloma ne tik kaip tautinės tapatybės ženklas, bet ir kaip pragmatinė galimybė sėkmingai integruotis visuomenėje. Tai leido Marijampolio mokyklai tapti atvira, o ne uždara ir izoliuota paribio institucija. Direktoriaus duomenimis, mokykloje brandos atestatus gavo 198 iš Baltarusijos atvykę lietuvių vaikai. Atskirai vertindamas visų mokyklos absolventų pasiekimus, A. Masaitis nurodė, kad apie 70 procentų jų tęsė mokslus aukštosiose mokyklose arba įgijo paklausias profesijas.

Pakankamai sustiprėjusi mokykla galėjo padėti ir kitoms Vilniaus rajone besikuriančioms lietuviškoms mokykloms. Kai gretimose gyvenvietėse pritrūkdavo mokinių lietuviškai klasei atidaryti, Marijampolio mokykla kelerius metus siųsdavo ten savo mokinius iš Baltarusijos, o vėliau juos priimdavo atgal – taip buvo padėta atidaryti lietuviškas klases Maišiagaloje, Salininkuose ir Rudaminoje, o netrukus jos kūrėsi ir Nemenčinėje, Kalveliuose bei Juodšiliuose. Institucinė kalbos sala tokiu būdu ne tik išsilaikė – šis institucinis modelis buvo sėkmingai pritaikytas ir kitose vietovėse, o viena mokykla sudarė prielaidas regioniniam lietuviškų klasių tinklui atsirasti.

Laikui bėgant mokykla tapo mišri – greta lietuviškų klasių joje pradėjo veikti ir lenkiškos. Nepaisant šių demografinių pokyčių, A. Masaitis ir toliau nuosekliai laikėsi principo, kad vadovavimas mokyklai neturi virsti politinių kovų lauku. Kaip ir nuo pirmųjų savo mokytojavimo dienų, jis visais auklėtiniais rūpinosi vienodai, mat lietuviško identiteto išsaugojimas jam jokiu būdu nereiškė kitakalbių mokinių atskirties ar izoliacijos. Vis dėlto, atkūrus Nepriklausomybę, mokyklos iššūkiai persikėlė į savivaldos lygmenį ir įgavo kasdienį ūkinį pavidalą. Įstaigos vadovo raštuose rajono valdžiai nuolat ryškėja ta pati pamatinių poreikių linija – reikalavimai suremontuoti dešimtmečius apleistą pastatą. Vadinasi, ir po 1990-ųjų lietuviškos mokyklos išgyvenimas priklausė ne vien nuo valstybinių kalbos politikos gairių, bet ir nuo stogo, šildymo bei transporto – tos pačios materialinės infrastruktūros, kuri mokyklai išliko probleminė dar nuo pokario metų.

Po keturių dešimtmečių vadovavimo ilgamečio direktoriaus darbo sutartis 2003 m. nebebuvo pratęsta. Šis žingsnis vietos bendruomenėje sukėlė aktyvias viešas diskusijas. Vis dėlto, nepriklausomai nuo skirtingų šios situacijos vertinimų, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad sprendimų dėl mokyklos likimo svorio centras galutinai persikėlė į vietos savivaldos lygmenį. Kartu šis lūžis atskleidžia, kad ilgamečio pedagogo pastangos išlaikyti įstaigą rėmėsi ne vien profesionalia švietėjiška veikla, bet ir nuolatine derybine kova bei kompromisų paieška bendraujant su administracinėmis institucijomis.

Paribio švietėjų sūnaus kelias laikmečių sankirtose

Vytautas Liudas Dailidka užaugo aplinkoje, kurioje lietuviškas žodis, tautinė savimonė ir švietimas reikalavo nuolatinės kovos bei asmeninės aukos. Jo tėvas Vincas Dailidka (1901–1995) buvo vienas iš istorinės „Ryto“ draugijos mokytojų, kuriems tarpukariu darbas Vilniaus krašte reiškė ne profesinę karjerą, o nuolatinį persekiojimą. Už švietėjišką veiklą lietuviškose regiono mokyklose lenkų valdžia jam nuolat kėlė bylas, atiminėjo teisę dirbti, todėl per vieną dešimtmetį pedagogas buvo kilnojamas iš vienos kaimo mokyklos į kitą. Mokytojo gyvenamąją vietą tuomet lėmė ne asmeninis pasirinkimas, o tai, kurioje vietovėje draugijai dar pavykdavo jį legaliai įdarbinti, nors apsirūpinti būstu vis tiek būdavo itin sudėtinga.

Kokią kainą tuomet teko mokėti už lietuviškos mokyklos išlikimą, rodo V. L. Dailidkos prisiminimai ir A. Lesio bei J. Lesienės publikacijoje pateikti duomenys. Vien 1937 m. policija mokytojo V. Dailidkos namuose atliko keturiolika kratų, konfiskavo lietuvišką literatūrą, o jį patį kalino Lydos ir Gardino kalėjimuose. Į laisvę pedagogas išėjo tik šeimai surinkus užstatą. Persekiojimo pobūdį geriausiai atskleidžia sūnaus užfiksuotas epizodas: naktį išdaužius namų langus, kitą dieną vietos policija mokytojui pasiūlė išeitį – priimti Lenkijos pilietybę, mainais pažadėdama saugumą. Pareigūnai siūlė kompromisą – asmeninį saugumą siejo su Lenkijos pilietybės priėmimu. Mokytojui nesutikus, spaudimą ir toliau kentė visa jo šeima. Padėtis pasikeitė tik grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai – 1939 m. gruodžio 1 d. V. Dailidka buvo paskirtas Šaulių pradžios mokyklos vadovu, tačiau jau 1941 m. birželį šeima vos išvengė masinių sovietinių trėmimų.

Antrojo pasaulinio karo metais, tėvui vadovaujant Butrimonių lietuviškai mokyklai, sūnus Vytautas Liudas tapo jo mokiniu pirmojoje klasėje. Pokariu tėvas buvo paskirtas atkurtos Kalesninkų mokyklos vadovu, kur mokytojavo ir jo žmona Emilija. Sūnaus atmintyje iš šio laikotarpio išliko ne oficialios pareigos, o kasdienio darbo kaina: nuolatinė baimė, administracinis spaudimas stoti į komunistų partiją ir vietos gyventojų priešiškumas bei patyčios, nukreiptos prieš pirmųjų lietuviškų klasių mokinius. Lietuviška mokykla šiai šeimai buvo ne tiesiog darbovietė, o gyvenimo būdas, kurio pasekmes jautė visi namiškiai.

Pažymėtina, kad ši paribio pedagogų karta dirbo beveik tuščioje profesinėje erdvėje, patirdama didžiulį istorinės atminties trūkį. Pavyzdžiui, 1940–1942 m. Eišiškių lietuviškoje mokykloje Nr. 1 dirbo bent keliolika mokytojų, tačiau, kaip savo prisiminimuose konstatuoja V. L. Dailidka, 1941 m. birželį Eišiškių ir aplinkinių lietuviškų mokyklų pedagogai buvo ištremti. Net ir šiandien daugumos jų vardų nebeįmanoma atkurti – kolektyvinėje atmintyje išliko vos kelios pavardės. Tarp tarpukario „Ryto“ draugijos švietėjų ir pokario pedagogų kartos atsivėrė ne tik ideologinė, bet ir fizinė properša: dalis lietuviškos mokyklos tradicijos nešėjų buvo represuoti, o daugelio mokytojų pavardės liko nenustatytos ir nepateko į viešąjį istorinį pasakojimą.

Paties Vytauto Liudo profesinė trajektorija rodo, kad sovietinėje švietimo sistemoje asmeninis pasirinkimas buvo stipriai apribotas. Baigęs rusišką septynmetę mokyklą Eišiškėse, jis ir specialybę įgijo rusų kalba, o pedagoginį darbą pradėjo lenkiškoje pradinėje mokykloje. Vienos šeimos dviejų kartų istorija čia atspindi viso regiono kalbinę kaitą: lietuviškai mokęs tėvas ir rusiškai bei lenkiškai dirbęs sūnus priklausė tai pačiai giminei, tačiau jų profesines trajektorijas diktavo skirtingos politinės santvarkos.

Vis dėlto prisitaikymas prie primestų sąlygų nereiškė tautinės tapatybės praradimo. Rusiškas išsilavinimas V. L. Dailidkai tapo ne asimiliacijos priežastimi, o pragmatiniu įrankiu, leidusiu dirbti sovietinėje švietimo sistemoje. Tai leido jam iš vidaus ieškoti nišų lietuviškam ugdymui ir nuosekliai didinti vaikų skaičių lietuviškose klasėse. Jo biografija griauna stereotipą, kad paribio istoriją galima mechaniškai padalyti tik į kelias priešiškas tautines stovyklas. Sėkmingai dirbdamas lenkiškose, rusiškose bei mišriose mokyklose, V. L. Dailidka niekada netapo pasyviu stebėtoju – jis nuolat ieškojo išeities iš sudėtingų politinių ir administracinių situacijų. Savo veikloje sujungęs pedagogiką, administravimą ir kraštotyrą, jis sugebėjo išsaugoti krašto istorinę atmintį, kol galiausiai Atgimimo metais pratęsė nutrūkusią tėvų veiklos liniją Eišiškėse.

Ankstesnius dešimtmečius V. L. Dailidkos prisiminimai leidžia pamatyti iš institucijos vidaus. Tuometėje daugiakalbėje mokykloje posėdžiai ir pasitarimai vyko pagal sovietinės švietimo sistemos praktiką – rusų kalba, o mokiniai į mokytojus privalėjo kreiptis vardu ir tėvavardžiu: Česlav Vladislavovič, Jonas Petrovič, Vytautas Vincovič. Taigi tas pats pavardžių slavinimo mechanizmas, kuris fiksuojamas ankstesnių amžių dokumentuose, po šimtmečio veikė gyvo žmogaus kasdienybėje – lietuviškos mokyklos mokytojas savo darbovietėje buvo vadinamas rusiška forma.

Prisiminimuose fiksuojama ir kita, grynai praktinė kliūtis išlaikyti lietuviškas klases: pagal paskyrimą atvykę lietuviai mokytojai mišrioje mokykloje paprastai neištverdavo ilgiau kaip dvejus ar trejus metus, nes negaudavo gyvenamojo ploto ir turėdavo privačiai nuomotis kambarius. Specialistai, atvykę iš Rusijos ar Baltarusijos sovietinių respublikų, būstu dažniausiai būdavo aprūpinami pirmiausia. Nuolatinė pedagogų kaita savo ruožtu tapdavo ideologiniu argumentu vietos valdžiai tvirtinti, kad lietuviškos klasės esančios nestabilios ir neperspektyvios.

Tokios politikos rezultatas aiškiai matomas statistikoje: 1969 m. į pirmąją lietuvišką klasę Eišiškėse atėjo trylika vaikų, 1970 m. – devyni, 1977 m. – keturi, o 1978 m. rugsėjo pirmąją mokytoja sutiko vos du mokinius. Praėjus keliems dešimtmečiams po tuščių Kalesninkų klasių patirties, lietuviškos klasės vėl atsidūrė ties išnykimo riba. Tik šįkart prie to prisidėjo ne atviras administracinis draudimas, o socialinė nuostata, kad lietuviškas išsilavinimas paribyje yra nenaudingas vaiko ateičiai ir integracijai.

Kai 1983 m. Eišiškėse pradėjo veikti nauja trikalbė mokykla, V. L. Dailidkos liudijimu, iš maždaug 500 jos mokinių lietuviškai mokėsi vos 60. Nors lietuviškos klasės veikė, jos sudarė tik nedidelę dalį didelėje rusų ir lenkų kalbomis ugdančioje įstaigoje. Šiame etape V. L. Dailidka, asmeniškai prisidėjęs prie mokyklos pastato statybų ir tapęs vienu iš jos vadovų, pasirinko kitokią veiklos kryptį – nuosekliai didinti lietuviškų klasių svorį ir statusą jau veikiančioje oficialioje institucijoje.

Didėjant mokinių skaičiui, bendros trikalbės mokyklos patalpos tapo per ankštos, todėl devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėta siekti atskiros lietuviškos mokyklos. Surinkus tėvų parašus ir gavus oficialius leidimus, 1992 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta savarankiška Eišiškių lietuvių vidurinė mokykla. Pirmuoju jos direktoriumi tapęs V. L. Dailidka įstaigai vadovavo iki 2002 metų. Jam vadovaujant, 1997 m. buvo pradėti naujųjų korpusų statybos darbai, o pirmasis iš jų mokiniams duris atvėrė 2001-aisiais.

2006 m. įstaigai suteiktas gimnazijos statusas žymėjo V. L. Dailidkos pradėto darbo tęstinumą, todėl jis pagrįstai laikytinas vienu svarbiausių dabartinės Stanislovo Rapolionio gimnazijos kūrėjų. Mokyklai suteiktas XVI a. lietuvių raštijos pradininko vardas turi tiesioginį ryšį su vietos istorija – su šiuo kraštu siejamas Karaliaučiaus universiteto profesorius ir šių dienų Eišiškių gimnazistas simboliškai atsiduria toje pačioje kultūros bei švietimo tęstinumo linijoje.

V. L. Dailidka, būdamas ne tik pedagogas, bet ir kraštotyrininkas, dailininkas bei poetas, lietuvišką mokyklą vertino ne kaip formalų administracinį vienetą, o kaip regiono kultūros išsaugojimo židinį. Paklaustas apie savo identitetą, jis pabrėžė: „Aš – lietuvis“, o kitas savo veiklas įvardydavo tik kaip papildomus elementus. Tokia pozicija rodo, kad tapatybę pasienio ruože lemia ne tik išorinė kalbinė ir socialinė aplinka, bet ir sąmoningas, tvirtas asmens apsisprendimas.

Abiejų pedagogų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – patirtys atskleidžia, kad lietuviškų mokyklų vadovams Pietryčių Lietuvoje teko kur kas platesnės funkcijos nei įprastas administracinis darbas kituose šalies regionuose. Jiems tekdavo patiems komplektuoti klases nepalankioje demografinėje aplinkoje, spręsti mokinių apgyvendinimo bei logistikos klausimus, kuruoti statybas, teisinėmis priemonėmis kovoti dėl mokyklos statuso ir nuolat tarpininkauti tarp vietos bendruomenių bei skeptiškai nusiteikusios valdžios. Kadangi pirminiame etape klasės išlikimas priklausė nuo kelių toliau gyvenančių vaikų pritraukimo, teisei mokytis gimtąja kalba užtikrinti reikėjo apčiuopiamo materialinio ir moralinio pagrindo, o ne deklaratyvių pareiškimų. Todėl abiejų vadovų veikla vienu metu liudija ir išskirtinį asmeninį įsipareigojimą, ir visos lietuviško švietimo sistemos struktūrinį pažeidžiamumą geopolitiniame paribyje.

Šios dvi mikroistorijos nepaaiškina visų regiono procesų, tačiau patvirtina esminę išvadą: institucinės kalbos salos gyvybingumas pasienyje priklauso ne vien nuo mokinių skaičiaus ir administracinės sistemos, bet ir nuo sąmoningo asmeninio įsipareigojimo.

Mokyklų vadovai – regiono švietimo metraštininkai

Pasitraukę iš tiesioginių mokyklos vadovų pareigų, abu pedagogai ėmėsi kitos svarbios veiklos – nuosekliai fiksavo Pietryčių Lietuvos švietimo raidą, kruopščiai rinko dokumentus ir istorinius liudijimus. 2002 m. V. L. Dailidka Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje įkūrė kraštotyros muziejų „Atmintis“, kuriame iki šiol kaupiamos mokytojų biografijos, archyvinės nuotraukos, dokumentai bei aplinkinių kaimų istorinė, etnografinė ir materialinė medžiaga. Savo ilgalaikių tyrimų ir fiksavimo rezultatus pedagogas paskelbė 2012 m. išleistoje monografijoje „Versmės ištakos: Eišiškių mokyklos raida (1524–2012)“.

Savo ruožtu A. Masaitis sistemingai sutelkė dėmesį į Marijampolio mokyklos ir platesnio Vilnijos lietuviškojo švietimo šaltinių paiešką. 2004 m. jo iniciatyva Marijampolyje duris atvėrė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo raidos centras-muziejus, o 2007 m. pedagogas išleido solidžią atsiminimų ir dokumentų knygą „Marijampolio vaikai“. Abiejų švietėjų darbas sulaukė ir oficialaus įvertinimo: Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje nuo 2005 m. teikiamos premijos už lietuvybės puoselėjimą pirmuoju laureatu tapo būtent V. L. Dailidka. 2009 m. šiuo apdovanojimu pagerbtas ir A. Masaitis, o nuo 2011 m. premijos įteikimo iškilmės kasmet simboliškai vyksta toje mokykloje, kurią vienas jų atkūrė ir išplėtojo, o kitas remia per atkurtos „Ryto“ draugijos veiklą.

Abu vadovus istoriškai ir konceptualiai sujungia „Ryto“ draugijos vardas. Ši tarpukario švietimo organizacija, kurios mokyklose kadaise dėstė V. L. Dailidkos tėvas Vincas ir kurios skyrius Vilniaus krašte ketvirtajame dešimtmetyje likvidavo Lenkijos administracija, buvo atkurta 2003 m. pabaigoje dr. Kazimiero Garšvos iniciatyva. 2004 m. balandžio 3 d. vykusioje steigiamojoje konferencijoje jos pirmininku išrinktas A. Masaitis. Taip tarpukario mokytojo sūnus Eišiškėse ir atkurtos organizacijos vadovas Marijampolyje pratęsė tą pačią kultūrinę misiją skirtingose epochose. Ši institucinė gija aiškiai liudija vietos lietuviškojo švietimo tęstinumo siekį ir jo gebėjimą atsinaujinti.

Šių pedagogų biografijose išryškėja du nuoseklūs etapai: iš pradžių – mokinių telkimas, kad lietuviškos klasės išliktų nepalankioje aplinkoje, vėliau – dokumentų ir atsiminimų kaupimas, kad būtų užfiksuota šio darbo istorija. Jų metraščiuose nenutylima, kodėl keitėsi mokymo kalba, kas vykdavo į atokius kaimus ieškoti vaikų, kokį spaudimą patyrė šeimos ir kodėl vienos klasės plėtėsi, o kitos nyko. V. L. Dailidkos ir A. Masaičio archyvai administracinę statistiką papildo žmonių liudijimais.

Trečiojoje dalyje aptariama, kaip kalbos pasidalija šiandienos krašto gyvenimą ir kodėl kalbų kaitos rezultatas viešajame pasakojime dažnai paverčiamas jos pradžia.

The post Išstumta kalba, sutrumpinta istorinė atmintis: Eišiškių krašto kelias. II dalis: kalbos salos ir jų žmonės appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“ laikraštis

Skaitytojams pateikiame aukštadvariečio, inžinieriaus Tado Mongirdo tremties prisiminimų ištrauką, kurios perrašą iš rankraščio atliko buvusi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva KERDOKAITĖ KAZLAUSKĖ (1973–2026). Mongirdai iš Aukštadvario buvo ištremti 1941 m. birželio 16 d. Žemiau viešiname ištrauką.

Ten manęs, kaip ir kitų dėstytojų iš Leningrado, nepriėmė dėstyti, nes visus mokinius meistrų priežiūroje siuntė dirbti į MRZ. Man dar pavedė įrengti mokykloje šaltkalvių dirbtuves mokinių praktikos darbams. Davė man į pagalbą jau pagyvenusį Smolensko žydą. Jis save vadino dailide ir turėjo gerą savo specialybės įrankių komplektą. Bet ar nenorėjo, ar nemokėjo, dirbo labai lėtai ir dirbiniai buvo beveik niekam tikę. Faktiškai tai beveik aš vienas sukaliau tuos stalus ir pastačiau ant jų praustuvus ir t. t. Už tą darbą man sumokėjo atskirai. O aš ir kiti dėstytojai paeiliui budėdavome naktimis mokykloje. Dar buvo ir senas barzdotas sargas. Jis vakare atsinešdavo didelius kailinius. Kontoroje pasistatydavo du stalus, ant jų dėdavo tuos kailinius ir atsiguldavo, ir, jais apsidengęs, užmigdavo, sakydamas: „Aš jau seniai dirbu sargu ir žinau, kaip tai daryti.“ Miegodavo visą naktį. Po kiek laiko ir tėvas baigė savo kursą.

Nuo 1944 m. Naujųjų metų mus visus dėstytojus atleido dėl etatų mažinimo.

Toje mokykloje dirbo sekretore lenkų žydė Helena Ajzenštat. Ji buvo atvežta į Slavgorodą ir sykį teko su ja susipažinti. Jos vyras, inžinierius chemikas, buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Archangelsko miškus dirbti. Kai 1941 m. rudenį visus lenkus paleido, jis atvyko pas žmoną į Slavgorodą ir įsidarbino centrinėje valdyboje chemiku inžinieriumi-inspektoriumi. Dirbant „Krasnyj eksport“ teko su juo susipažinti. Jis net buvo lenkų kariuomenės karo veteranas. Jis man pasakojo apie darbus Archangelsko miškuose. Kaip ten sunku su butais ir maistu, bet aš vos sulaikiau juoką, kai jis man pasakė: „Tai buvo baisus darbas – duoda du žmones, ilgą pjūklą ir liepia nupjauti storą medį.“ Žinoma, sunkios sąlygos ir t. t., bet pats darbas buvo jau man žinomas ir pats aš mūsų miške ne kartą pjoviau „ilgu pjūklu“ su kitu darbininku „tokį storą medį“. Reikėjo ieškoti darbo ir kito švaresnio buto. Jau neatsimenu, kas mums padėjo, bet radome butą kitoje miesto pusėje, prie miesto sodų. Tai buvo namas iš nendrių, jo šeimininkė Rybakova gyveno su sūnumi, kuris dar buvo mokinys. Mes visi persikėlėme pas ją. Aš pamėginau stoti dirbti į pieninę, kuri buvo netoli tos mokyklos, kurioje dirbau. Nuėjau pas pieninės vedėją, pasakiau, kas esu ir kur jau dirbau. Jis man pasakė, kad galiu dirbti pieninės mechaninėje dalyje (ten buvo garo katilas, garo ir vandens sistemos ir pieno perdirbimo mašinos). Dirbau kartu su mechaniku ir šaltkalviu kaip antras šaltkalvis ir, reikalui esant, elektrikas. Davė man 360 rublių į mėnesį. Ir dar pasakė: „Pats supranti, būsi prie pieno ir jo gaminių.“ Pradėjau dirbti. Nuo naujo buto buvo daug arčiau, nei nuo to, iš kurio eidavau į mokyklą. Mechanikas buvo rusas, o šaltkalvis – vietinis vokietis, mormonų sektos narys. Jie buvo su manimi draugiški. Gerai kartu dirbome ir draugavome.

Paskui aš vaikščiojau į darbą į tos pačios pieninės sūrių barą, netoli geležinkelio stoties. Tai buvo toli, kitoje miesto pusėje. Ten dirbo patyręs meistras – mechanikas Polukojurjevas. Jis labai draugiškai elgėsi su manimi. Iš jo išmokau kelių praktiškų metodų emaliuotiems indams remontuoti. Buvo dar keli darbuotojai ir santechnikas pavarde Zlatopupas. Eidamas iš ten ant peties parnešdavau gana storą, apie 3 metrų ilgio, miško medžiagos gabalą.

Vieną dieną pieninės arklys susilaužė koją. Jį papjovė ir mėsą pardavinėjo pieninės darbuotojams. Aš taip pat paėmiau tos mėsos. Pirmą kartą mums teko valgyti arklieną. Patiko mums (ypač tokiomis sąlygomis), nes buvo lengvai saldi ir, virškinant, išsiskirdavo daug putų. Kai aš ateidavau su kibiru paimti pasukų, kibiras visuomet buvo uždengtas medžiagos gabalu. Ceche dirbo dvi ar trys lenkės. Jos įmesdavo man į kibirą du gabalus sūrio brinzos ir sakė, kad vienas gabalas šeimai, o kitą tegu žmona parduos, o aš joms atnešiu pinigus. Taip visą laiką ir darėme. Tos lenkės priėmė tarybinius pasus. 1944 m. pavasarį pradėjo grįžti lenkai, Lenkijos piliečiai, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, dėl to buvo suimti. Rodosi, tais metais Maskvoje susiorganizavo taip vadinama „Lenkų patriotų sąjunga“, kurią sudarė kairiųjų partijų atstovai. Didžioji dalis – komunistai. Jie susitarė su tarybine valdžia ir jiems leido organizuoti lenkų kariuomenę. Buvo paskelbta, kad tie, kurie atsisakė priimti tarybinius pasus, bus paleisti, jei stos į tą kariuomenę. Vyrai, kurie buvo kariškiai ir tinkami tarnybai, stojo į tą kariuomenę. Labai greitai paleido vyrus, moteris ir netinkamus tarnauti kariuomenėje. Kas buvo iš Slavgorodo, tas grįžo į Slavgorodą. Grįžo tų vaikų, kurie buvo pas mus, motinos. Tos „Jagodkos“ motina pasiėmė dukrą ir vėl apsigyveno ten, kur gyveno anksčiau. Buvo mums labai dėkinga už dukros globą. Kita, Čelpačiova, tų dviejų vaikų motina, negalėjo rasti sau ir vaikams buto ir taip pat apsigyveno pas mus. Tuo metu mano žmona susipažino su viena ruse Siunia Stepanovna. Jos vyras buvo fronte, o ji buvo labai simpatiška ir draugiška. Žmona pasakojo, kaip prieš kiek tai metų jos motina ir dar kelios moterys susirinko jų namuose pasimelsti Velykų švenčių metu. Už tai jas visas nuteisė keleriems metams, išvežant į koloniją. O dabar kaip tik buvo leista melstis ir net skelbė Stalino padėkas tikintiesiems už pinigų rinkimą ir aukojimą krašto gyvenimui. Iš tikrųjų, kai paskelbė, kad gali tikintieji veikti ir melstis, tai Slavgorode pradėjo veikti pravoslavai, bet pasirodė, kad yra daug visokių religijų ir sektų. Daug buvo baptistų, mormonų, sultonikų ir dar visokių kitų. Sultonikų pažinojome kelias šeimas. Jie šventė šeštadienį (į darbą, žinoma, ėjo). Namuose penktadieniais ruošė valgį šeštadieniui, kad tą dieną nieko neruoštų virtuvėje. Ta Siunia Stepanovna pasakė žmonai, kad jos kaimynė turi didelį namą (iš samanų), vienoje pusėje ji gyvena, o kitoje – niekas negyvena. Ten yra nemaža virtuvė ir didelis kambarys, ir mes galime pas tą kaimynę apsigyventi. Nutarėme ten persikelti. Mums būtų ten labai patogu ir erdvu. Be to, būtų tos Siunios Stepanovos šeima. Su šeimininke susitarėme ir persikėlėme pas ją. Kiek mokėjome, jau neatsimenu. Tuo metu mane miesto vykdomasis komitetas pakvietė dirbti į miesto elektrinę vyriausiuoju elektriku. Aš, žinoma, sutikau. 1944 m. kovo mėnesį pradėjau ten dirbti. Tėvas neilgai trukus vėl pradėjo dirbti miesto poliklinikoje. Čelpačiova su dviem vaikais pasiliko gyventi pas Rybakovą, buvusiame mūsų kambaryje.

Elektrinėje buvo mechaniku ir kartu laikinai ėjo direktoriaus pareigas tas pats Galik Nikolai Timofejevičius, su kuriuo aš kalbėjau 1941 m. Jis labai apsidžiaugė, kad mes kartu dirbsime. Jis gyveno visai arti elektrinės su žmona ir dviem vaikais. Darbininkais dirbo keli tos profesinės mokyklos, kurioje mokytojavau, mokiniai. Keturi elektromonteriai, du dyzelistai ir vienas sargas iš Dagestano, buvęs kare ir ten sužeistas. Jis po išėjimo iš ligoninės jau nebetiko kariuomenei. Tie mokiniai tik ėjo valgyti ir dirbo elektrinėje, bet jokių pamokų nelankė.

Elektrinėje buvo vienas 150 arklio galių dyzelis ir du nuolatinės srovės senos konstrukcijos generatoriai. Elektros tinklai buvo 440 voltų su nuliu, taip kad abonentai turėtų 220 V. Medinis namas stovėjo gatvės viduryje. Gatvės plotis buvo nuo 40 iki 50 metrų. Negrįsta, šaligatviai iš medinių lentų ir kai kur iš betono plokščių. Viršuje buvo elektros linijų laidai, o žemiau – radijo. Mechanikas Galik pasakė, kad nėra jokių elektros linijų schemų ir, bendrai, jokių techninių dokumentų. Jis davė man keletą dienų, kad aš apeičiau visas gatves, kurios turi elektros linijas, susipažinčiau su elektros linijomis ir galėčiau labiau veikti ir orientuotis.

Mieste buvo ir iš MRZ gamyklos elektros linijos gatvėse, kurios buvo arčiau gamyklos. Be to, karo pradžioje, kai kurį laiką miesto elektrinė buvo sustabdyta dėl kuro (dyzelino) stokos, o vėliau dirbo tik vakare iki 19 val., kai kuriuos laidus demontavo ir atvedė elektrą iš MRZ į centrinę miesto gatvę, kad svarbiausios įstaigos (kaip NKVD su visais poskyriais, miesto partija, rajono partija, miesto vykdomasis komitetas ir dar kai kurios įstaigos) turėtų elektrą visą parą. Ligoninė turėjo savo mažą elektrinę. Alaus bravoras, kalėjimas ir kt. taip pat turėjo savo.

Mano atlyginimas buvo 700 rublių į rankas ir kiekvieną mėnesį galėjau gauti žibalo nemokamai (neatsimenu, kiek). Dar už pinigus galėjau nusipirkti akmens anglių ir malkų, nes elektrinė priklausė miesto komunaliniam ūkiui. Per kelias dienas susipažinau su elektros tinklais. Jų nebuvo daug ir buvo nekomplikuoti. Mano pareigos buvo daryti matavimus atliekant remontą, registruoti gedimus ir siųsti žmones taisyti gedimų. Visuomet būti elektrinėje jos paleidimo metu, nes tie „darbininkai“ mokiniai nelabai buvo įpratę. Paskui jau mechanikas ir aš eidavome namo, o elektrinėje pasilikdavo dyzelistas ir elektromonteris. Darėme taip pat ir vidaus instaliacijas, jų remontą įstaigose ir pas atsakingus darbuotojus bute. Pas eilinius piliečius bute remontą taip pat darėme. Aš visada buvau su tais „monteriais“. Dirbome kartu, bet gedimus jie vieni šalino.

Su visais palaikėme gerus santykius ir su niekuo neturėjome jokių nesusipratimų. Mano tėvas, kaip minėjau, jau vėl buvo pakviestas dirbti į polikliniką. Ligoninėje dirbo (jau apie jį minėjau) daktaras Kopylovas iš Vilniaus, rusas, lenkų pilietis. Jis vedė lenkę, atvežtą kartu su juo. Ji turėjo seserį. Tėvų nebuvo. Jie priėmė tarybinius pasus. Kopylovas susirgo ir jį paguldė į ligoninę. Gydytojai nustatė, kad tai maliarija. Slavgorode, ypač ligoninės zonoje, buvo ežeras „Siekači“, kuris vasarą likdavo tik pelke, todėl tame rajone maliarija pasitaikydavo. Kopylovas, pats geras gydytojas, suprato, kad jam ne maliarija, bet pats nustatyti nesugebėjo. Gydytojai tvirtino, kad maliarija. Kopylovas paprašė, kad pakviestų mano tėvą. Tėvas nustatė, kad pas Kopylovą šlapias pleuritas. Daktarė (vietinė vokietė), chirurgė, nenorėjo sutikti su tėvo nuomone. Tada tėvas pasakė jai, kad atneštų prietaisą (špricą), naudojamą vandeniui ištraukti iš plaučių. Ji atnešė, ir jis iš Kopylovo plaučių ištraukė vandens. Tada sutiko ir pradėjo gydyti. Kopylovas nuo pleurito greitai pasveiko. Kai lenkai 1946 m. važiavo atgal į Lenkiją, Kopylovas su žmona ir jos seserimi išvažiavo į Lenkiją ir vėliau dirbo Ščecino Medicinos akademijoje. Neatsimenu, kelintais metais, bet Kėdainiuose sužinojau iš lenkų laikraščio, kad Ščecine mirė akademikas profesorius Kopylovas.

Vieną vakarą, buvo jau tamsu, pabarškino mums per aklinai užrakintas duris, kurios buvo tarp šeimininkės ir mūsų buto. Ji mums pasakė, kad kažkas laužo jos tvarto sieną, bet ji bijo išeiti. Aš paėmiau kirvį ir išėjau į kiemą. Pamačiau du vyrus prie tvarto. Jie mane pamatė, greit pasišalino ir daugiau nepasirodė.

Vieną dieną, o tai buvo Sekminės, žmona turguje iškeitė (nepamenu, ką) į du didelius kepalus duonos. Nutarėme vieną kepalą sau pasilikti Sekminėms, o antrą iškeitėme į mėsą ir riebalus.

Tuo metu viena gydytoja rengėsi išvažiuoti iš Slavgorodo. Tėvas ją pažinojo ir susitarė su ja, kad paliks savo butą mums. Tas butas buvo Slavgorodo pedagoginės mokyklos nuosavybė. Tai buvo medinis tinkuotas vieno aukšto namas su koridoriumi per vidurį. Namas turėjo po tris kambarius kiekvienoje pusėje, iš viso 6 butus – kambarius su virtuve kiekviename bute. Tos daktarės butas buvo priekinėje namo pusėje. Butui priklausė du kambariai, ir jis buvo kampinis. Mes greitai persikėlėme į tą namą Lunačevskio gatvėje. Jis buvo labai arti elektrinės, o tėvui buvo daug arčiau negu iš Engelso gatvės. Tiksliai datos neatsimenu, bet tai buvo 1944 m. vasarą. Tame name mes ilgai gyvenome ir, kai reikėjo iš jo išsikelti, persikėlėme į Roza Liuksenburg gatvę ir jau iš ten po kelių metų išvažiavome į Lietuvą. Su visais kaimynais, gyvenančiais name ir aplinkui, palaikydavome gerus ir draugiškus santykius.

Nuo to laiko jau lyg gyvenimo sąlygos nusistovėjo. Iki karo pabaigos ir po karo dar buvo sunkiau su maistu ir kitomis prekėmis, bet paskiau iš lėto pradėjo viskas gerėti, ir po kelių metų sąlygos buvo pakenčiamos.

Viską iš eilės aprašyti užimtų labai daug vietos ir būtų net neįdomu. Čia aprašysiu eilę įvairių atsitikimų, kurie mums turėjo didesnę reikšmę ir įtakodavo mūsų ir kitų tremtinių gyvenimus. Chronologiškai jau negaliu visų tų įvykių nurodyti, bet tai ir neturi reikšmės. Svarbu charakterizuoti mūsų gyvenimo ir darbo sąlygas ir santykius su kitais vietiniais gyventojais ir vietine valdžia.

Po kiek laiko, kai vokiečius pradėjo stumti atgal, kariuomenėje uniformų antpečiuose pridėjo žvaigždutes ir karininkų laipsnius. NKVD padalino į MVD ir KGB. Slavgorode tą NKVD viršininką Serovą nubaudė už tai, kad neteisingai vykdė visą akciją su lenkais ir nesugebėjo jų įtikinti paimti tarybinių pasų. Jį nusiuntė kaip karininką į frontą. Vėliau jis buvo MVD (MGB) ir saugumo KGB viršininkas.

Vieną 1944 m. vasaros dieną, kai atėjau į darbą, mechanikas Galik pasakė man, kad šiandien reikės važiuoti į Michailovską, kur pastatė šiluminę elektrinę prie ežero, kurio dugne yra stori sodos klodai ir gamina iš jos sodą bei kitus chemikalus „Sodos gamykloje“ (Sodazavod).

Mane siunčia Slavgorodo vykdomasis komitetas į tą Michailovską (120 km į pietus nuo Slavgorodo), nes ten baigė tai gamyklai statyti šiluminę elektrinę, todėl liko dar įvairių elektros medžiagų ir prietaisų. Yra paruoštas sąrašas, ko mums reikia. Ir bendrai dėl dokumentų, kad galėčiau susitarti dėl gavimo, kai ko reikia. Kai bus apžiūrėta, reiks siųsti transportą, kad atvežtų. Be to, Slavgorodo valdžia susitarė su KGB viršininku, kad, kada kas bus su mašina iš Michailovsko, mane kartu nuveš ir paskiau man padės grįžti į Slavgorodą. Tą sodos gamyklą statė kaliniai. Netoli gamyklos buvo kalinių lageris. To lagerio mašinos dažnai važinėja į Slavgorodą ir atgal. Taip miesto valdžia susitarė dėl mano kelionės, nes miestas tada beveik neturėjo jokių automašinų.

Galik pasakė man, kad, kol jis gaus mano kelionei reikalingus dokumentus iš miesto partijos komiteto ir miesto vykdomojo komiteto, aš galiu nueiti namo ir pasiruošti kelionei. Reikėjo su savimi pasiimti valgyti, nes ten nežinia, kaip aš gausiu maitintis ir kiek laiko būsiu. Aš parėjau namo (dar tuo metu gyvenome Engelso gatvėje pas tą šeimininkę). Žmona labai susirūpino tuo, kadangi mažai turėjome duonos, tai pasiskolino pas Siunę Stepanovną. Aš persirengiau, paėmiau maistą ir nuėjau į elektrinę. Po kiek laiko atėjo Galik ir atnešė mano dokumentus. Pasakė, kad eičiau pas KGB viršininką Sobalevą. Ten turiu klausyti nurodymų. Jis pažadėjo man padėti atlikti man paskirtą užduotį.

Atėjau į KGB pas sekretorę. Ji pranešė viršininkui ir, grįžusi, liepė palaukti. Po kiek laiko ji paskambino telefonu ir pasakė, kad galiu užeiti. Užėjęs pamačiau viršininką. Jį jau buvau matęs, kai vieną kartą buvau pas jį registruotis. Mes vietoj pasų turėjome pažymėjimą, kad toks tai gyvena Slavgorode ir turi teisę gyventi ir važinėti Slavgorodo rajono ribose. Kas mėnesį turėjome registruotis MVD. Registruotis galėjo vienas iš šeimos narių. Tėvas nėjo. Visuomet aš ėjau su mūsų pažymėjimais. Registravo MVD karininkas. Ten paprašydavo prisėsti, ir prasidėdavo pokalbis, kaip mūsų šeima jaučiasi, kaip sekasi darbe ir t. t. Visada domėjosi, kaip ten prieš karą Lietuvoje ir t. t. Aš jam pasakojau nepeikdamas ir nelabai gyriau – taip vidutiniškai. Atrodė, kad jis priimdavo informaciją palankiai, bet visuomet jausdavau didelį įtempimą ir laukdavau, kada baigsis tas „vizitas“ pas jį.

Dabar, kai aš pas jį užėjau, sėdėjo kapitonas. Mus supažindino. Tai buvo kapitonas iš to lagerio, ir su juo turėjau važiuoti. Trumpai pakalbėjome ir išėjome į kiemą, kur buvo automašina su būda, kurioje buvo langeliai su grotelėmis ir viduryje suolai. Tai kalinių vežiojimo automašina. Vairuotojas buvo žydas, pasirodė, kad jis buvo inžinierius mechanikas, bet kalinys. Kapitonas sėdėjo kabinoje šalia vairuotojo, o aš – toje būdoje. Važiavome gana ilgai. Keliose vietose trumpai sustodavome. Aš iš mašinos neišlipau. Pagaliau atvažiavome į kokią tai vietovę, bet ne į pačią Michailovską.

Jau buvo tamsu. Kapitonas įvedė mane į kambarį, o pats nuėjo į kitą kambarį. Po kiek laiko kažkoks vyras atnešė man vakarienės. Aš jau neatsimenu, kada taip valgiau, tiksliau, neatsimenu, ką man davė, bet tai buvo geros mėsos su garnyru ir dar kažkokie patiekalai, duonos, alaus, arbatos ir kažkokių tešlainių. Užėjo kapitonas ir pasakė: „Zapravliaites, zapravliaites, u nas chvatit vsego.“ Kada pavalgiau, mane nuvedė į kitą kambarį, kur stovėjo paklota lova, ir pasakė, kad čia miegosiu ir kad vienas karininkas tokią valandą po pusryčių važiuos į Michailovską ir mane ten nuveš. Užtikrins man nakvynę viešbutyje ir nurodys, kur man eiti į gamyklos kontorą.

Iš ryto, kai atsikėliau ir išėjau iš savo kambario, sutikau kapitoną ir dar vieną karininką. Kapitonas supažindino ir pasakė, kad po pusryčių aš su juo važiuosiu. Jie kažkur išėjo, o man vėl atnešė gerus pusryčius. Pavalgiau, kiek norėjau, ir dar pasiliko.

Po pusryčių atėjo tas karininkas, ir su juo nuėjome prie automašinos, su kuria atvažiavome į Michailovską. Jis mane nuvedė į viešbutį. Tai buvo medinis, naujai pastatytas, vieno aukšto namas su eile kambarių. Ten mane užrašė ir nurodė mano lovą. Tas karininkas ir ten apsigyveno. Paskui paaiškino, kaip eiti į gamyklos kontorą. Man pasakė, kad, jei laiku suspėsiu sutvarkyti reikalus, tai ryt važiuos mašina į Slavgorodą per eilę vietovių ir galės mane nuvežti.

Nuėjęs į kontorą prisistačiau, kas esu, iš kur, ir padaviau atitinkamus raštus. Jis skaitė gana ilgai, šypsodamasis ir traukydamas pečiais: „Ką jie ten galvoja? Gal girti rašė? Mes dar nebaigėm montažo darbų dėl medžiagų stokos, o jie prašo tai, ko mes dar tik norime gauti. Nieko jums padėti negalėsime. Galite grįžti atgal ir jiems taip pasakyti. Aš nematau reikalo apie tai jiems rašyti.“ Atsisveikinau ir grįžau į viešbutį. Apsirengiau ir, matyt, buvau atpratęs nuo tokio valgio, kokį gavau, ir sugedo mano viduriai. Galvojau, kaip reiks čia rasti gydytoją ar bent vaistinę.

Tuo laiku apsirodė tas karininkas, kuris mane atvežė. Aš jam pasakiau apie savo ligą. Jis man pasakė, kad yra atvykęs jų organizacijos vyr. gydytojas ir mane tuojau pas jį nuves. Taip pat jis pasakė, kad negali man leisti grįžti į Slavgorodą, nes čia jam pasitaikė keletas dizenterijos atvejų. Rytoj ryte važiuos sunkvežimis į Sieverkų lagerį, man duos lydintį lagerio ligoninei priklausantį sunkvežimį. Ištirs mano sveikatos būklę. Jei man ne dizenterija – aš tik pernakvosiu ir galėsiu važiuoti į Slavgorodą, nes sunkvežimis į Slavgorodą važiuoja beveik kasdien. Jei dizenterija – turėsiu gulėti ligoninėje, kol pasveiksiu, ir tik tada galėsiu išvažiuoti. Šiandien turėsiu pernakvoti viešbutyje ir laikytis dietos.

Nelabai man tas jo pasiūlymas patiko, bet turėjau sutikti. Kitos išeities nebuvo. Iki vakaro vaikščiojau po Michailovkos gatves. Nieko nevalgiau, nes nelabai gerai man dar buvo. Vakare išgėriau arbatos viešbučio valgykloje ir kiek pavalgiau iš savo maisto atsargų. Kada atėjau į kambarį, pastebėjau, kad visi traukia lovas nuo sienų. Gyventojai pasakė, kad tada mažiau puola blakės. Naktį labai mažai miegojau, kovodamas su blakėmis.

Iš ryto karininkas nurodė mašiną, su kuria važiuosiu į Sieverką. Važiavo tik vairuotojas, o aš sėdėjau šalia jo mašinoje. Mašina buvo pakrauta ir uždengta brezentu. Važiavome gana ilgai. Sieverka buvo prie kelio iš Michailovkos į Slavgorodą.

Atvažiavome prie lagerio. Pamačiau ištisinę tvorą iš spygliuotos vielos. Viduje matėsi eilė medinių pastatų – barakų ir kitų pastatų. Vairuotojas privažiavo prie vieno. Išlipome ir nuėjome į priėmimo punktą. Ten jis pasakė, kas esame, parodžiau savo ir gydytojo raštus. Mane liepė nuvesti į sanitarinę dalį (v sančast). Ten paėmė iš manęs tą raštą kažkoks uniformuotas darbuotojas ir nuvedė mane toliau. Atvedė į gydytojo kabinetą, padavė raštą gydytojui ir išėjo.

Gydytojas paskaitė ir pradėjo mane klausinėti. Pasakė seselei pamatuoti man temperatūrą. Temperatūros nebuvo. Sesutei liepė parodyti, kur aš miegosiu, ir įleisti man kažkokių vaistų. Kada aš jam pasakiau, kad mano viduriai šiandien jau apsiramino, jis pasakė, kad, atrodo, pas mane nebus dizenterijos, bet tie vaistai nepakenks. Jei iki rytojaus viduriai bus tvarkoje, tai galės mane išleisti. Padėkojau ir išėjau su sesute.

Ji pradėjo mane klausinėti, iš kur aš ir t. t. Kada pasakiau jai, kas esu, pasakiau savo pavardę, ji staiga pradėjo kalbėti lietuviškai. Ji pasakė, kad yra iš Lietuvos, tik nuteista į lagerį. Čia ji dirba sesele. Jos pavardė Juozapaitienė. Ji man suleido vaistus. Nuvedė, kur yra pirtis, kad nueičiau išsimaudyti. Davė ligoninės rūbus, o mano uždarė į spintą.

Kai grįžau iš pirties, palatose pamačiau ligonius. Jie buvo labai liesi, beveik vieni kaulai ir oda. Kada paklausiau Juozapaitienės, kodėl jie taip suliesėjo, ji pasakė, kad tai organizmo išsekimas dėl vitaminų stokos ir blogo maisto, ir kad jie pasitaisytų, reikalingas ilgas gydymas ir atitinkamas maistas, o su maistu yra sunku.

Po kelių valandų automašinomis atvežė gana didelę lenkų kalinių grupę. Juos atvežė iš pietų. Jie visi atrodė normaliai. Aš nežinojau, ar galima su jais kalbėtis, bet keli iš jų, pamatę, kad aš stoviu ir žiūriu į juos, paklausė, kas aš esu. Atsakiau jiems lenkiškai. Jie labai apsidžiaugė ir pradėjo pasakoti apie save, pasakė savo pavardes. Vieną atsimenu – tai buvo inžinierius Karpok.

Paskui jie visi nuėjo į pirtį ir daugiau su jais nesusitikau. Juozapaitienė mane globojo ir tuoj pašaukė pietų, o vėliau – vakarienės. Gavau dietinius patiekalus. Turėjau arbūzą, kurį buvau nusipirkęs Michailovkoje, ir juo pavaišinau. Pats nevalgiau. Man atrodė, kad su mano sveikata viskas gerai.

Ta Juozapaitienė buvo gana savotiška. Labai daug kalbėjo, keikė visus ir sakė, kad norėtų būti lietuviška Žana d’Ark (Jeanne d’Arc). Aš pasijuokiau iš to, bet ji labai karštai įrodinėjo, kad rimtai kalba, nors supranta, kad tai tik svajonė.

Pernakvojau palatoje. Iš ryto mane Juozapaitienė nuvedė pas gydytoją. Manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Pasakiau, kad visai gerai ir kad vakar vakare ir naktį viskas buvo gerai. Daktaras pasakė, kad po poros valandų važiuos sunkvežimis ir aš galėsiu kartu važiuoti į Slavgorodą. Juozapaitienei liepė išduoti mano rūbus. Padėkojau jam ir, išėjęs, gavau savo rūbus. Persirengiau. Po kiek laiko mane pašaukė ir išvedė už vartų. Parodė sunkvežimį, su kuriuo aš važiuosiu į Slavgorodą.

Nuo redakcijos:

Informacija apie Mongirdų šeimą, publikuota 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje papildytoje knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“:

1.Mongirdas Tadas, Vlado, g. 1908 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Inžinierius. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

2.Žmona Mongirdienė Liuda, Boleslovo, g. 1907 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Mokytoja. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

3.Sūnus Mongirdas Bronius, Tado, g. 1936 m., gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Tremtis – 1941 m., 1955 m. grįžo į Lietuvą.

4.Tėvas Mongirdas Vladas, Jono, g. 1877 m, gyv. Aukštadvaryje, Trakų apskr. Gydytojas. Tremtis – 1941 m., 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Bus daugiau

The post Tado Mongirdo tremties prisiminimai. III dalis appeared first on Voruta.

Ovidijus Pikselis, www.voruta.lt

Žmonijos nesudaro partijos ar frakcijos,

Kaip būtų linkusių kai kas manyti.

Įvairios dedasi gyvenimo atrakcijos.

Kad neįmanoma dermės jų nustatyti.

Bet daug aiškiau dalijasi pasaulio žmonės

Į dvi grupes – kvailius ir išmintingus.

Todėl tegul nelieka jokios abejonės,

Kad toks dalijimas labiau teisingas.

O kai kurie, kam aiškiai stinga sveiko proto,

Visokius buria savo sambūrius,

Nuo partijų ir frakcijų veiklų neapgalvotų

Rinkėjams ima sukti vidurius.

Ta sukata visuomenę keistai kamuoja

Metelių ketvertą, ką tarp rinkimų.

Linksmiau, kai teisdariai galop sumoja

Sukčius prigriebt, kratas daryti ima.

Ir išlenda tada į viešumą keisti galai,

Kas savo sau slapčiom nuomojosi mašiną

Už valdiškas lėšas. Todėl nestebina labai,

Nes sąžinė tokių gudručių nekankina.

The post Ovidijus Pikselis. Ne partijos ar frakcijos appeared first on Voruta.

Justina Gasiūnienė, Valstybinė kultūros paveldo komisija

Vilniaus senamiestyje, iš pirmo žvilgsnio kukliame Rūdninkų g. 13 pastate, slepiasi viena seniausių mieste išlikusių sienų tapybų. Rugsėjo 24 d., Europos paveldo dienų metu, Valstybinė kultūros paveldo komisija kviečia vilniečius ir miesto svečius užsukti ir iš arti pažinti šią išskirtinę vietą. Renginyje „Paveldo atgimimo istorijos: nuo pastato iki bendruomenės“ nuo vieno pastato restauravimo istorijos bus pereita prie žmonių ir bendruomenių, šiandien saugančių ir gaivinančių paveldą – bus rodomi vaizdo pasakojimai apie 2023 m. „Paveldo DNR“ nominantus ir tai, kaip jų istorijos tęsiasi po trejų metų.

Tyrimai patvirtino, kad Rūdninkų g. 13 sienų tapybos fragmentai siekia XVI amžių, o freskas restauravęs prof. Juozas Algirdas Pilipavičius yra pabrėžęs: senesnė sienų tapyba Vilniuje išlikusi tik Bernardinų bažnyčioje su vienuolynu ir Katedros požemiuose Vilniuje. Menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė šio pastato interjero dekorą priskiria Šiaurės renesanso ir manierizmo tapybai ir įvardija kaip vieną vertingiausių žinomų to laikotarpio sekuliariosios tapybos pavyzdžių.

Sienos, kurios buvo paslėptos po 28 perdažymų sluoksniais

Rūdninkų g. 13 reprezentacinė patalpa kadaise buvo dekoruota nuo grindų iki lubų. Išlikusiuose sienų tapybos fragmentuose galima įžvelgti karaliaus Dovydo figūrą miesto peizažo fone, nežinomo pranašo atvaizdą, paukščius, stilizuotus augalinius ornamentus, apaštalų figūras ir renesansinį frizą. Polichromijos tyrimai parodė, kad tuo pačiu laikotarpiu buvo dekoruotos ir lubos – tokių tapytų lubų pavyzdžių Lietuvoje beveik nėra.

Šios vertybės šiandien apskritai matomos tik dėl XX a. 9-ajame dešimtmetyje pradėtų pastato tyrimų. Architektė restauratorė Birutė Gudynaitė figūrinę sienų tapybą aptiko po daugybe vėlesnių sluoksnių. Tyrimai atskleidė net 28 perdažymų etapus. Dalis tapybos per ilgą pastato gyvavimo laiką buvo prarasta dėl remontų ir nepriežiūros.

Tačiau sienų tapyba – tik viena šio namo istorijos dalis. Rūdninkų g. 13 laikomas bene vieninteliu šioje gatvėje iki mūsų dienų išlikusiu amatininkų cecho namu. Jo kieme išlikusi viena iš nedaugelio Vilniaus vietų, kur galima pamatyti miesto gynybinės sienos atkarpą iki pat viršaus – su šaudymo angomis ir buvusios galerijos žymėmis. Tuo tarpu pastate archeologiniai ir architektūriniai tyrimai taip pat atskleidė XIV–XV a. gotikinius mūrus, XVI–XVII a. struktūras, buvusį amatininkų cecho bravorą, senąsias virenes ir kitus autentiškus elementus.

Vieno pastato istorija – ir Lietuvos paveldosaugos istorija

Rūdninkų g. 13 išskirtinis dar ir tuo, kad jo restauravimo istorijoje tarsi mažame veidrodyje atsispindi pati Lietuvos paveldosaugos sistema.

XX a. pabaigoje pradėjus pastatą tirti, vienas po kito sekė netikėti atradimai – nuo po daugeliu perdažymų sluoksnių paslėptų freskų iki kieme aptiktos Vilniaus gynybinės sienos. Tačiau kartu išryškėjo ir sudėtingesnė paveldosaugos pusė: tyrėjų ir projektuotojų diskusijos, finansavimo trūkumas, darbų metu priimti sprendimai ir autentiškų detalių praradimai. Dalis ankstesnių sprendimų vėliau buvo taisoma, o kai kurie restauravimo klausimai liko ateities specialistams.

„Rūdninkų g. 13 istoriją galima skaityti ne tik kaip vieno pastato restauravimo istoriją. Ji tarsi atspindi pačios Lietuvos paveldosaugos sistemos raidą – jos atradimus, diskusijas, sprendimus, pasiekimus ir klaidas. Keičiantis laikams keitėsi požiūris į paveldą, tačiau išliko esminis principas – norint jį išsaugoti, būtinas nuolatinis dialogas su praeitimi. Todėl šis pastatas mums yra ne tik darbo vieta, bet ir gyvas paveldosaugos proceso liudininkas“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Rugsėjo 24-ąją – galimybė pastatą pamatyti iš vidaus

Europos paveldo dienų renginyje rugsėjo 24 d. Paveldo komisijos specialistė Laima Lysiukienė ves ekskursiją „Nuo atradimų iki sprendimų: vieno pastato atgimimo istorija“. Jos metu lankytojai pateks į XVI–XVII a. menančias erdves ir išgirs ne tik pastato istoriją, bet ir jo restauravimo pasakojimą – apie netikėtus atradimus, specialistų diskusijas, priimtus sprendimus ir paveldosaugos pamokas.

Nuo pastato renginio pasakojimas persikels prie bendruomenės. Kieme bus rodomi vaizdo pasakojimai apie 2023 m. „Paveldo DNR“ apdovanojimų, kuriuos globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda,  nominantus – paveldo objektus, iniciatyvas ir žmones – bei tai, kas jų istorijose pasikeitė per trejus metus. Vėliau renginio dalyviai galės susitikti ir pabendrauti su pačiais nominantais.

Renginys „Paveldo atgimimo istorijos: nuo pastato iki bendruomenės“ vyks rugsėjo 24 d. 11.00–14.00 val. Rūdninkų g. 13, Vilniuje. Svečių pasitikimas ir registracija – nuo 10.30 val. Dalyvavimas nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija.

Išsamiau su Rūdninkų g. 13 istorine ir architektūrine raida galima susipažinti Paveldo komisijos leidinyje „Kai kalba įvykiai“.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.

The post Šimtmečius skaičiuojantis Vilniaus pastatas atvers duris visuomenei appeared first on Voruta.

Premijos steigėjai ir mecenatai – p. Aldona Dausaitė-Empakerienė ir Kanados Lietuvių Fondas. Premijos tikslas – paremti ir paskatinti lietuvių rašytojus garsinti lietuvių literatūrą ir įsteigti Dausų šeimos lietuvių literatūros premiją kaip svarų ir prestižinį apdovanojimą. Premija įsteigta 2023 metais.

Dausų šeimos lietuvių literatūros premijos laureatais yra tapę Valdas Papievis, Nijolė Marytė Šerniūtė, Kotryna Zylė, Aloyzas Stankevičius (Alain Stanké), Antanas Šileika, Stasė Banionytė-Gervienė, Kristina Aurylaitė, Ieva Dumbrytė, Augminas Petronis ir Darius Žiūra.

2026 metais skiriamos trys Premijos:

a) už originalią grožinės literatūros knygą, parašytą lietuvių kalba, skiriama 15 000 eurų Premija;

b) už originalią grožinės literatūros knygą, išverstą į lietuvių kalbą, skiriama 15 000 eurų Premija. Premija bus padalinta taip: 50 % autoriui ir 50 % vertėjui;

c) už pirmąją pradedančio autoriaus išspausdintą originalią knygą (debiutinį darbą), parašytą lietuvių kalba ar išverstą į lietuvių kalbą, skiriama 7 000 eurų Premija. Jei originali knyga išversta į lietuvių kalbą, Premija bus padalinta taip: 50 % autoriui ir 50 % vertėjui.

Apdovanotų knygų leidėjai taip pat gaus honorarą.

Leidėjai ar organizacijos kasmet Komisijai gali pateikti ne daugiau kaip vieną (1) knygą kiekvienoje kategorijoje.

Kita kalba parašyto ir į lietuvių kalbą išversto kūrinio autorius turi būti lietuvių kilmės.

Premija skiriama Lietuvoje ar užsienyje gyvenantiems rašytojams, tik fiziniams asmenims.

Pakartotinai Premija gali būti skiriama tam pačiam autoriui tik praėjus penkeriems kalendoriniams metams nuo ankstesnio premijos gavimo. Premija neskiriama po autoriaus mirties.

Knygas Premijai gauti gali siūlyti: leidyklos iš bet kurios šalies, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir užsienių lietuvių organizacija, kuri yra pripažinta Pasaulio lietuvių bendruomenės vienetu ar padaliniu.

Paraiškas premijoms gauti galima teikti iki 2026 m. spalio 15 d. imtinai Lietuvos rašytojų sąjungai (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) arba el. paštu valdyba@rasytojai.lt.

Pateikiama užpildyta Paraiškos forma, laisvos formos rekomendacija (trumpas kandidato knygos įvertinimas), siūlomų premijuoti kūrinių 5 knygos egzemplioriai arba elektroninė knygos versija ir autoriaus sutikimas dėl asmens duomenų naudojimo (2-as paraiškos formos lapas).

Paraiškos formą, kitus priedus lietuvių ir anglų kalbomis galima rasti Lietuvos rašytojų sąjungos interneto svetainėje www.rasytojai.lt.

Premijos konkursą organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga (atsakingas asmuo – Rasa Bagdonavičienė), tel. +370 67637998, el. p. valdyba@rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos informacija

The post Kviečiame siūlyti kandidatus Dausų šeimos lietuvių literatūros premijai appeared first on Voruta.

Rugsėjo 18–19 ir 25–26 dienomis Bažnytinio paveldo muziejus kviečia iš arčiau susipažinti su vienu reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos archeologinių ir istorinių atradimų – 2024 m. Vilniaus katedroje rastomis valdovų įkapinėmis insignijomis, – dalyvaujant paskaitose, ekskursijose ir edukaciniuose užsiėmimuose.

2026 m. liepą muziejuje atidaryta paroda „Slėpti savyje“ kviečia pažinti ne tik eksponatus, bet ir dramatišką Katedros lobyno istoriją – jo slėpimus ir atradimus. Įtampų, grėsmių ir nerimo kupinas epochas išgyvenusios lobyno vertybės tapo tikromis Lietuvos istorijos liudininkėmis. Renginių metu lankytojai galės iš arčiau susipažinti su 2024 metais atrastomis Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro Jogailaičio, Elzbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės įkapinėmis insignijomis – karūnomis, skeptru ir valdžios obuoliu, taip pat kartu su regalijomis atrastais išskirtinės meistrystės papuošalais, vyskupų insignijomis, votais, šv. Kazimiero gyvenimo scenas atvaizduojančiomis plaketėmis ir brangakmenių kolekcija.

Rugsėjo pabaigoje parodos kuratorės prof. dr. Giedrė Mickūnaitė ir dr. Laura Petrauskaitė skaitys paskaitas, kuriose atskleis parodos idėją ir joje pristatomų vertybių istoriją. Ekskursijų po parodą programą papildys edukacinio pobūdžio užsiėmimai. Juvelyras Darijus Gerlikas kvies išvysti atkurtus karališkus papuošalus ir susipažinti su juvelyrikos amato subtilybėmis. Šeimos ir jaunimas galės atrasti parodoje pristatomas vertybes ir jų istorijas, žaisdami smagų lobyno „Bingo!“.

Dalyvavimas paskaitose – nemokamas, įėjimas laisvas. Dalyvavimas ekskursijoje ir edukaciniuose užsiėmimuose kainuoja 1 Eur + lankytojo bilietas. Į ekskursijas ir edukacijas būtina registruotis iš anksto tel. +370 5 269 7800 arba el. paštu edukacija@bpmuziejus.lt.

Rugsėjo renginių programa

Rugsėjo 18 d. penktadienis

17.30 val. Prof. dr. Giedrės Mickūnaitės paskaita „Valdovų įkapės Vilniaus katedros lobyne: žinom, spėjam, klausiam“

Rugsėjo 19 d., šeštadienis

12.00 val. Juvelyro Darijaus Gerliko paskaita-edukacija „Spindintis paveldas“

13.00 val. Ekskursija po parodą „Slėpti savyje“ | Karališkosios insignijos ir karalienių papuošalai

14.00 val. Ekskursija po parodą „Slėpti savyje“

Rugsėjo 25 d., penktadienis

17.30 val. Dr. Lauros Petrauskaitės paskaita „Vilniaus katedros lobyno paslaptys: nuo slėptuvių iki netikėtų atradimų“

Rugsėjo 26 d., šeštadienis

12.00 val. Ekskursija-edukacija šeimoms ir jaunimui „Slėpti savyje: lobyno BINGO!“

14.00 val. Ekskursija po parodą „Slėpti savyje“

16.00 val. Ekskursija po parodą „Slėpti savyje“

Paroda Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki 2027 m. sausio 30 d. 

Parodos organizatorius – Bažnytinio paveldo muziejus, partneris – Vilniaus dailės akademija. Muziejaus veiklą finansuoja Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

The post Detektyvinė Katedros lobyno istorija – ekskursijose ir edukacijose appeared first on Voruta.

2026 m. rugsėjo 19 d. (šeštadienį), 17.30–24.00 val. Kernavės piliakalniai

Diena lygi nakčiai – naktis lygi dienai. Saulės spindėjimo dangaus skliaute trukmei sutrumpėjus, ir vėl metų ratu leisimės žemyn…

Tradiciškai rugsėjo 19 d. (šeštadienį) mistika alsuojančiuose Kernavės piliakalniuose kviečiame įspūdingai sutikti Rudens lygiadienio ir baltų vienybės šventę, skirtą pažymėti astronominį gamtos virsmą ir simboliniu patyrimu priminti baltų genčių susivienijimo svarbą.

Kernavės archeologinė vietovė – UNESCO Pasaulio paveldo objektas. Čia esantis penkių piliakalnių kompleksas, vienintelis toks Baltijos regione, atsiveria į įspūdingą Pajautos slėnio panoramą. Šis kraštovaizdis neabejotinai sakralus – jo stebėjimas iki šiol žadina gilius potyrius, iracionalų šventybės, kaip kažko didžio ir netgi mistiško, išgyvenimą. Neatsitiktinai žmonės iš visos Lietuvos renkasi čia švęsti svarbiausių baltų kalendoriaus švenčių.

Rudens lygiadienio ir baltų vienybės šventėje dienos ir nakties susilyginimo momentas, remiantis senaisiais papročiais, įgauna kūrybinį ir intuityviai interpretacinį pobūdį. Šviesa ir tamsa, šis ir anas pasaulis, ugnis, muzika, šviesos misterijos ir meninės instaliacijos susilieja į bendrą patyrimą, kuriame žiūrovas tampa dalyviu. Per vaizdus, garsą, judesį ir gyvąją tradiciją kviečiama išjausti savo ryšį su protėvių pasaulėžiūra, savo šaknimis ir etnine tapatybe.

Šiemet šventės lankytojų laukia žygis po sakralųjį Kernavės kraštovaizdį, kūrybinės ir šviesų instaliacijos, senųjų amatų bei tradicijų edukacijos, ugnies ir muzikos sąšauka tarp piliakalnių, apeigos, Vienybės laužas, koncertai, spektaklis ir naktišokiai.

ŠVENTĖS PROGRAMA

17.30–19.30
Žygis „Pajautos legenda“
Žygį ves prof. Vykintas Vaitkevičius.

Susitikimo vieta – Medinė koplyčia. Būtina išankstinė registracija.

19.00–24.00
Instaliacija „Laumių pievos sodai“ ir Žemynos kanklių muzika
Medinė koplyčia.

19.00–23.00
Edukacinė erdvė „Paukščių taku“
Ant Pilies kalno piliakalnio.

• „Pabaigtuvių karūnos“ („ARTyn“);
• „Alus dievams ir žmonėms“ (Artūras Masiliauskas);
• „Laumių pirties vantos ir ritualai“ (Elena Gujytė-Bručienė);
• „Kai žemė vaišina dangų: protėvių apeiginės vaišės“ (Judita Korsakienė);
• „Laumių sakmių ir burtų skrynelė“ (Loreta Lichtarovičienė);
• interaktyvi šarvų ir ginklų ekspozicija „Saulės mūšis“ (klubas „Hospitalierių ordinas“);
• „Kernavė – nemieganti žemė: šešėlių teatro dirbtuvės“ (Birutė Šinkūnaitė-Golubeva).

19.30

Šventės atidarymas

Muzikinė inscenizacija „Saulės mūšis“.

20.00

Ugnies ir muzikos sąšauka tarp piliakalnių

Koncertas „Sutartinių sukinys“.

Dalyvauja folkloro ansambliai „Trys keturiose“, „Medgrinda“, „Laukis“, „Čiūta“, „Seluona“.

20.40

Apeigos ir Vienybės laužas

Apeigas ves vaidila Gediminas Žilys.

21.00

Grupės „Kamanių šilelis“ koncertas ir šviesų misterija

22.00

Skulptūros „Šiapus / Anapus: Žaltys“ įžiebimas

22.15

Spektaklis „4 Mortos“

Kauno miesto kamerinis teatras

23.00

Patyriminė paskaita „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais. Ruduo“

Ant Aukuro kalno piliakalnio. Veda Jonas Vaiškūnas.

23.20–24.00

Naktišokiai

Šventės meninę atmosferą kurs skulptūrų ir šviesų meninės instaliacijos, kurias įgyvendins Henrikas Orakauskas ir Arvydas Buinauskas.

Įžiebkime rudens tylą, savo šaknis ir šviesą – kartu.

Programa: www.sirvintukc.lt

Organizatorius:
Širvintų kultūros centras ir Kernavės filialas

Partneriai:
Asociacija „Medgrinda“
Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija
Kernavės seniūnija
Kernavės Švč. M. Marijos Škaplierinės parapija

Projektą iš dalies finansuoja:
Lietuvos kultūros taryba
Širvintų rajono savivaldybė

Informaciniai rėmėjai:
VšĮ „Tėviškės alkas“
Laikraštis „Širvintų kraštas“

Širvintų r. savivaldybės Kultūros centro Kernavės filialo vedėja Kristina Stankevičienė

The post Rudens lygiadienio ir baltų vienybės šventė Kernavėje appeared first on Voruta.

Nuo rugpjūčio 18 dienos, laimėjęs konkursą, Šalčininkų rajono Mykolo Rudzio mokyklos direktoriaus pareigas pradeda eiti Rimantas Daubaras.

„Mano svajonių mokykla – tai mokykla, į kurią mokiniai nori sugrįžti. Mokykla – tai ne tik sienos, suolai, knygos ir kompiuteriai, bet pirmiausia draugai ir mokytojai. Tai vieta, kur užduodami klausimai ir ieškoma atsakymų, tai vieta, kur auganti asmenybė susipažįsta su savimi ir su visu pasauliu. Vertingiausia, kas yra mokykloje, – tai vaikų ir mokytojų talentai ir gebėjimai. Ir manau, kad mano, kaip direktoriaus, atsakomybė – sudaryti sąlygas, kad tos vertybės atsiskleistų“, – sako naujasis direktorius.

Rimantas Daubaras, turintis daugiau negu 30 metų pedagoginės, vadovavimo, teisėkūros, kokybės valdymo ir tarptautinio bendradarbiavimo patirties, Vilniaus pedagoginiame universitete yra įgijęs fizikos, informatikos ir astronomijos mokytojo specialybę, turi gamtos mokslų magistro laipsnį. Yra dirbęs Vilniaus Žemynos gimnazijoje, Valstybinėje atominės energetikos saugos inspekcijoje, stažavęsis Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV.

Pastaruoju metu, dirbdamas Erudito licėjuje informatikos mokytoju, inicijavo dirbtinio intelekto taikymą ugdyme, konsultavo kolegas mokytojus skaitmeninių technologijų taikymo klausimais, buvo mokinių projektinių bei STEAM veiklų mentorius, nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorius ir kt. Rimantas Daubaras taip pat yra vadovėlio „Šiuolaikiškas žvilgsnis į tinklalapių kūrimą“ autorius.

Šalčininkų r. Kalesninkų Mykolo Rudzio pagrindinę mokyklą, kuri šiuo metu pavaldi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, 1994 metais įsteigė Vilniaus apskrities viršininko administracija, plėsdama Vilnijos krašto mokyklų valstybine mokomąja kalba tinklą.

ŠMSM inform.

The post Šalčininkų r. Kalesninkų Mykolo Rudzio pagrindinė mokykla turi naują vadovą appeared first on Voruta.

2026 m. rugsėjo 22 d. Tuskulėnų memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius) vyks II tarptautinė mokslinė konferencija „Vilnius imperijos šešėlyje – netektys, atmintis, dialogas“.

Šių metų konferencijos tema – „Šaltojo karo laikotarpio netekčių balansas – Lenkijos ir Lietuvos perspektyvos“. Konferencija skirta atminčiai, istorijai ir sovietų dominavimo Vidurio ir Rytų Europoje pasekmėms.

Konferencijos pranešimai vyks lietuvių ir lenkų kalbomis, bus sinchroninis vertimas.

Kviečiame dalyvauti ir išgirsti Lietuvos bei Lenkijos istorikų ir tyrėjų įžvalgas.

Konferencijos programa

08:30–09:00 | Dalyvių registracija

09:00–10:30 |  Lenkija ir Lietuva karo bei sovietinio dominavimo paveldo akivaizdoje

Konferencijos atidarymas ir institucijų atstovų pasisakymai:

• prof. dr. Alvydas Nikžentaitis – Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo pirmininkas, Lietuvos istorijos institutas

• dr. Bartosz Gondek – Jano Karskio karo nuostolių instituto direktorius

• dr. Arūnas Bubnys – laikinai einantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigas

• Rafał Poborski – Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje laikinasis reikalų patikėtinis

Garbės svečio paskaita:

Andrzej Poczobut, Posovietinių autoritarinių režimų istorinė propaganda.

10:30–11:00 | Kavos pertrauka

11:00–12:30 | I sesija: Lenkijos ir Lietuvos karo bei pokario nuostoliai – metodologija, šaltiniai, palyginimai

Pranešėjai:

● dr. Paweł Rokicki, Glitiškės ir Dubingiai 1944 m. – smurtas, aukos ir atmintis. Šaltinių ir interpretavimo problemos, Nacionalinės atminties institutas.

● prof. dr. Alvydas Nikžentaitis, Nuo netekties patirties iki atminties kultūros. Lenkija ir Lietuva po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvos istorijos institutas.

● dr. Tomasz Lachowski, Second World Approaches to International Law (SWAIL) – postimperinė perspektyva tyrimams pasitelkiant tarptautinę teisę, Lodzės universitetas.

● dr. Tomasz Luterek, Prarasto paveldo balansas. Lenkijos karo nuostoliai Vilniaus krašte – vertinimo, dokumentavimo ir istorinės interpretacijos problemos, Jano Karskio karo nuostolių institutas.

Moderuoja: dr. Arūnas Bubnys

12:30–13:00 | Kavos pertrauka

13:00–14:30 | II sesija: Lenkija ir Lietuva Kremliaus šešėlyje – politinės ir socialinės permainos po 1945 m.

Pranešėjai:

● dr. Bartosz Gondek, Vilniaus automobilių klubas (1928–1939). Vilniaus elito automobilizacija – tarp paveldo ir atminties, Jano Karskio karo nuostolių institutas.

● dr. Vladas Sirutavičius, Kultūrinė sovietizacija Lietuvoje: vėlyvojo stalinizmo ir ankstyvosios destalinizacijos laikotarpiais, Lietuvos istorijos institutas.

● dr. Vitalija Stravinskienė, Etniniai demografiniai pokyčiai 1944–1959 m.: Vilniaus krašto atvejis, Lietuvos istorijos institutas.

● prof. dr. Piotr Semków, Valstybinės policijos Vilniaus vaivadijos komendantūra – archyviniai nuostoliai ir Lenkijos valstybinių institucijų Vilniaus krašte atminties rekonstrukcija, Jano Karskio karo nuostolių institutas.

Moderuoja: dr. Daniel Czerwiński

14:30–15:30 | Pietų pertrauka

15:30–17:00 | III sesija: Karo ir geležinės uždangos paveldas – atmintis, tapatybė ir socialinės patirtys

Pranešėjai:

● dr. Iwona Bonisławska, Sportinis Vilnius. WKS „Śmigły“ kaip tarpukario fizinės kultūros rytinėse Lenkijos žemėse atminties elementas, Jano Karskio karo nuostolių institutas.

● prof. dr. Jurgita Verbickienė, Holokausto atmintis sovietinėje Lietuvoje – tarp nutylėjimo, reinterpretacijos ir atminties paveldėjimo, Vilniaus universitetas.

● dr. Daniel Czerwiński, Persikėlėliai iš Vilniaus krašto Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo aparato akiratyje. Pasirinkti represijų ir kontrolės aspektai, Jano Karskio karo nuostolių institutas.

● dr. Ewa Bukowska-Marczak, Nuo Vilniaus iki naujų akademinių centrų. Vilniaus profesoriai kaip rytinių žemių atminties ir paveldo saugotojai, Jano Karskio karo nuostolių institutas.

● prof. dr. Małgorzata Dajnowicz, Augustavo gaudynių atmintis korespondencijoje, siųstoje 1945 m. liepą dingusių Suvalkijos gyventojų pilietiniam komitetui, Balstogės universitetas.

Moderuoja: dr. Barbara Jundo-Kaliszewska

17:00 | Konferencijos apibendrinimas

LGGRTC pranešimas

The post Vilnius imperijos šešėlyje – netektys, atmintis, dialogas appeared first on Voruta.

Šiais laikais žodis „dronas“ tapo bene svarbiausiu pasaulyje. Laikraščio „Trakų žemė“ žurnalistai 2024 metais kalbino vieną iš lietuviškų dronų kūrėjų ir gamintojų, „RSI EUROPE“ vadovą Tomą Milašauską. Šiandien, kai pasaulis toks neramus, dronų tema tampa ne tik įdomi, bet ir aktuali — kaip ir kokie dronai kuriami Lietuvoje ir kaip jie atrodo pasauliniame kontekste. Todėl ir vėl susitinkame ir kalbiname Tomą Milašauską apie tai, kaip sekasi ir kaip vystoma lietuviškų dronų gamyba, koks jų poreikis ir realizacija.

Gerbiamas Tomai, kaip dabartinė pasaulyje tvyranti įtampa keičia dronų paklausą ir Jūsų verslo strategiją?

Pasaulinių įtampos židinių, deja, nemažėja, o karybos metodai sparčiai keičiasi – brangios karinės technikos efektyvumas yra ribotas, ji atitraukta į užnugarį arba apsaugotas pozicijas. Priešininkų pozicijas skiria dešimtys kilometrų mirtinai pavojingos zonos, kurioje karaliauja santykinai maži ir nebrangūs dronai. Vos apie tūkstantį eurų kainuojantis dronas gali sunaikinti milijonus kainuojantį tanką, savaeigę haubicą ar net sraigtasparnį.

Nauja realybė verčia visas pasaulio kariuomenes persvarstyti savo doktrinas: neįmanoma pasiekti pergalės ilgalaikiame konflikte, jei priešininkas turi praktiškai neribotą kiekį ginklų sistemų, kurios efektyviai daro tūkstančiais kartų didesnę žalą nei pačios kainuoja. Žvalgybos ir smogiamųjų dronų komponentas privalomai turės atsirasti visose konfliktams aktyviai besirengiančiose pajėgose.

Mūsų strategija – stiprinti regiono saugumą pasiremiant tiesiogine Ukrainos karių patirtimi ir pritaikant ją NATO valstybėms, aktyviai ieškančioms naują realybę atliepiančių sprendimų. Kadangi dronai kaip ginklų sistemos yra naujiena karyboje, nepakanka vien gaminti pažangius dronus ir jų valdymo sistemas. Mūsų verslo užduotis – šiuos dronus integruoti į karines pajėgas, padėti paversti juos realiais į bendrą gynybos sistemą įsiliejančiais pajėgumais.

Gal šiuo metu Lietuvoje labiau ryškėja skirtis tarp civilinių ir gynybinių dronų gamybos sprendimų?

Jeigu kalbėtume apie FPV dronus, tai Lietuvoje ši skirtis veikiausiai niekada ir nebuvo išnykusi – tik Ukrainoje, iš gyvybiškai svarbaus poreikio, civiliniai dronai buvo namudinėmis sąlygomis pritaikomi karo reikmėms. Bet dabar, tarkime, dronų lenktynėms ir gynybai skirtus FPV dronus net ir nespecialistams atskirti labai paprasta.

Absoliuti dauguma Lietuvoje vystomų su dronais vienaip ar kitaip susijusių technologijų yra nukreiptos būtent gynybos poreikiams užtikrinti.

Kokią vietą Jūsų kuriami dronai užima Lietuvoje ir pasaulyje, kur realizuojami daugiausiai?

Didesnioji dalis Lietuvos kariuomenėje pratyboms naudojamų FPV dronų yra pagaminti RSI Europe. Be to, mūsų instruktoriai reikšmingai prisidėjo ir ruošiant programą Lietuvos kariuomenės dronų operatorių mokymams.

Žvelgiant plačiau – vis dar daugiau nei 80 proc. mūsų dronų yra sunaudojami Ukrainoje, tačiau per 2025 metus įmonė pradėjo teikti įrangą arba paslaugas 12 NATO valstybių, šiemet mūsų instruktoriai apmokė Vokietijos ir Belgijos dronų operatorius. Šiemet taip pat turime ambicijų reikšmingai plėsti mūsų dronų naudotojų geografiją.

Bendrai, Europoje, šiuo metu mūsų įmonė greičiausiai papuola tarp 10 didžiausių FPV atakos dronų sistemų gamintojų.

Kaip bendradarbiaujate su valstybinėmis institucijomis ar kariuomene?

Pozityviai, produktyviai ir profesionaliai. Esame dėkingi valstybės institucijoms ir už supratimą, kad gynybos pramonės stiprinimas yra svarbus valstybės saugumo veiksnys, ir už pagalbą didinat Lietuvos gynybos pramonės žinomumą užsienyje. Šis supratimas padeda atidaryti nemažai durų.

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė nuo pat įmonės įkūrimo yra mūsų partneris, aktyviai naudojantis mūsų gaminius bei paslaugas ir savo įžvalgomis reikšmingai prisidedantis prie mūsų produktų vystymo.

Dronų gamybos technologijos keičiasi, drąsiai galima sakyti, ne dienomis, o valandomis. Kokias šiuo metu taikote inovacijos gamindami dronus?

Paskutinė inovacija, kurią jau pasiūlėme gynybos institucijoms – tai dronai, iš dalies valdomi su dirbtinio intelekto pagalba. Šie dronai paskutinėje kovinės užduoties dalyje, kai dėl ryšio trikdymų ir reljefo ypatumų dažnai suprastėja ryšys su operatoriais, geba patys atakuoti operatoriaus iš anksto nurodytą taikinį.

Mūsų inžinerijos skyrius nuolat vysto įvairias technologijas, kurios didina dronų veikimo patikimumą ir mūšio lauke jų kuriamą efektą. Po keletą atnaujinimų išleidžiame kiekvieną metų ketvirtį.

Smarkiai sustiprėjo ir mūsų gamybos skyrius – atidarėme naujas gamybos patalpas, kurioje galime pagaminti iki 120 tūkstančių dronų per metus, o esant poreikiui – net ir daugiau.

Kiek svarbi dirbtinio intelekto integracija į dronų gamybą?

Kritiškai svarbi. Šiuo metu vyksta lenktynės, kas pirmi sukurs ir išvystys mūšio sąlygomis patikimai veikiančią dronų spiečių technologiją, kuri leistų vienai operatorių komandai valdyti dešimtį ar net daugiau dronų. Šiandien viena drono operatorių komanda gali valdyti tik vieną droną, kurio viena kovinė užduotis gali trukti nuo kelių iki kelių dešimčių minučių. Perėjus prie dronų spiečių technologijos vienos dronų operatorių komandos efektyvumas išaugtų dešimtimis kartų, tad poveikis mūšio laukui bus milžiniškas.

RSI Europe taip pat dalyvauja dronų spiečių technologijos kūrime, kaip Europos gynybos fondo finansuojamo konsorciumo dalyvis.

Kuo Jūsų gaminami dronai išsiskiria iš konkurentų?

Vienas didžiausių mūsų dronų privalumų yra labai patraukus kainos ir sukuriamo efekto santykis. Patys išvystėme automatinio valdymo dažnių keitimo technologiją, kuri padidina mūsų dronų atsparumą priešininko radioelektroninės kovos priemonėms. Taip pat siūlome dronus, valdomus per optinį laidą ir jau minėtus dronus, kurie užbaigia kovinę užduotį su dirbtinio intelekto pagalba. Visos šios skirtingoms aplinkoms ir užduotims skirtos savybės padidina sėkmingo smūgio tikimybę.

Taip pat mūsų dronai karius pasiekia kaip pilna, išbandyta ir patikimai veikianti sistema iš vienų rankų – ne tik patys dronai, bet ir antžeminė valdymo stotis, piloto akiniai, valdymo pultas ir antenos masyvas.

O išlikti technologinės pažangos smaigalyje mums padeda aktyvus tiesioginis bendradarbiavimas su kariais Ukrainoje, kurie informuoja apie pastebėtus trūkumus ar patobulinimo galimybes. Nedelsdami reaguojame į šiuos pastebėjimus. Svarbu tai, kad dėl tinkamo sertifikavimo ir saugumo užtikrinimo tokius nuolat tobulėjančius dronus galime tiekti ne tik Ukrainos frontui, bet ir NATO karinėms pajėgoms.

Ar susiduriate su komponentų trūkumu (pvz., mikroschemų)? Kaip užtikrinate tiekimo saugumą šiuo nestabiliu laikotarpiu?

Komponentų tiekimo iš trečiųjų šalių valdymui įmonėje skiriame labai daug dėmesio. Absoliučiai visiems gamybai kritiškai svarbiems komponentams turime po kelis tiekėjus, tad jei kiltų sunkumų su vienu tiekėju, spragas visada galėtume padengti iš kitų. Be to, nenutrūkstamą gamybą užtikrina kokybiškas komponentų poreikio planavimas.

Kalbant būtent apie mikroschemas – didžiąją dalį jų projektuojame patys ir gaminame Lietuvoje, tad jų tiekimo rizika yra minimali.

Kaip vertinate visuomenės susirūpinimą dėl dronų panaudojimo ar, tarkime, netikėtai į Europos Sąjungos teritoriją įskrendančių ir čia sprogstančių dronų?

Negalima užmerkti akių prieš akivaizdžią problemą ir gynybos nuo nedidelių oro taikinių sistemos turi būti stiprinamos. Kita vertus, nesame aktyvioje karo zonoje. Dronai į mūsų šalį įskrenda be taikinio ir krenta arba sprogsta atsitiktinai, sukurdami vien tik informacinį efektą. Nuo tokių atakų gintis nelogiška ir neefektyvu – beprasmiška milijardų eurų vertės sistemomis nuo dronų saugoti raistą. Todėl manau, kad didžioji dalis oro gynybos pastangų turėtų būti koncentruojama ties kritinės infrastruktūros objektais, o krašto apsaugos pajėgos turi būti vystomos laikantis iš anksto numatyti plano, kuris nebūtų jautrus atsitiktiniams informaciniams dronų smūgiams.

Kaip, Jūsų manymu, dronų vaidmuo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje keisis per artimiausius metus?

Dronų technologijos vystosi taip sparčiai, kad prognozuoti net kelių artimiausių metų perspektyvoje labai sudėtinga. Akivaizdu tiek, kad dronai karyboje įgis tik didesnį svorį. Esminiai klausimai turėtų būti keliami apie dirbtinio intelekto panaudojimą ateities dronų kare – kiek jam bus suteikiama galios? Ar žmogus vis dar bus būtinas dalyvis priimant sprendimą naikinti taikinį? Vakarų pasaulio etika to reikalauja, tačiau istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai naujos technologijos privertė permąstyti etinius klausimus.

Gal galėtumėte pasidalinti, kokia Jūsų, kaip dronų kūrėjo ir gamintojo, ateities vizija?

Mūsų vizija – tapti vienu iš kertinių Europos gynybos technologijų žaidėjų, kuris ne tik kuria dronus, bet ir formuoja, kaip ateityje bus vykdomos operacijos. Ji remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais: technologiniu pranašumu, operaciniu patikimumu ir strateginiu savarankiškumu Europoje.

1. Nuo produkto prie „efekto“: Mes judame nuo pavienių dronų kūrimo prie pilnų pajėgumų sprendimų. Tai reiškia ne tik platformas, bet ir visą drono pajėgumo portfelį – nuo sprogstamųjų užtaisų, ryšio, valdymo sistemų iki mokymų, taktikos ir integracijos su kitomis ginkluotės sistemomis. Tikslas – užtikrinti realų poveikį mūšio lauke, o ne tik techninį veikimą.

2. Greitis + mastelis: Išlaikysime gebėjimą greitai kurti ir adaptuoti sprendimus pagal fronto poreikius, tuo pačiu stiprindami pramoninę bazę, kuri leidžia gaminti patikimai ir dideliais kiekiais. Tai reiškia aiškų atskyrimą tarp eksperimentinių sprendimų ir sertifikuotų, gamybai paruoštų sistemų.

3. „Pagaminta Europoje“ be kritinių priklausomybių: Vienas esminių tikslų – kurti sistemas be kritinių komponentų iš nepatikimų tiekimo grandinių. Tai tampa ne tik politiniu, bet ir operaciniu reikalavimu. Europa turi turėti savo pilnai suverenias dronų technologijas.

4. Autonomija ir dirbtinis intelektas: Ateitis – tai vis didesnis autonomijos lygis: nuo asistuojamo valdymo iki pusiau ar pilnai autonominių misijų vykdymo. AI ne pakeis operatorių, bet daug kartų padidins jo efektyvumą.

5. Integracija į bendrą kovos tinklą: Dronai taps ne atskiru įrankiu, o integruota gynybinio tiklo dalimi – veikiančia kartu su žvalgybos, artilerijos, elektroninės kovos ir kitomis sistemomis. Vertė bus kuriama per ryšius tarp sistemų, o ne pavienius produktus.

6. Partnerystės su kariuomenėmis: Dirbsime ne kaip tiekėjas, o kaip partneris – kartu su kariuomenėmis vystydami pajėgumus, testuodami realiomis sąlygomis ir nuolat iteruodami sprendimus.

Koks buvo sunkiausias sprendimas, kurį teko priimti per pastaruosius metus?

Sunkiausi sprendimai per pastaruosius metus buvo sąmoningai atsisakyti dalies trumpalaikių pardavimų ir projektų, kurie būtų davę greitas pajamas, bet ilgainiui būtų stabdę mūsų mastelio augimą ir technologinį kryptingumą.

Turėjome pasirinkti tarp „greito laimėjimo“ – daug individualiai pritaikytų sprendimų konkretiems klientams – ir aiškios krypties kurti standartizuotus, gamybai paruoštus produktus, kuriuos galime patikimai tiekti dideliais kiekiais. Tai reiškė pasakyti „ne“ klientams, kai žinai, kad pajamos yra čia ir dabar, bet taip pat supranti, kad tai gali įstumti į „paslaugų maskuojamų kaip produktas“ spąstus.

Šis sprendimas buvo sunkus, nes jis tiesiogiai veikė trumpalaikius rezultatus ir reikalavo disciplinos visoje organizacijoje – nuo pardavimų iki inžinerijos. Tačiau jis buvo būtinas, kad galėtume pereiti nuo prototipų ir pilotinių projektų prie tikros pramoninės gamybos ir tapti patikimu partneriu didelio masto gynybos programose.

Iš esmės, tai buvo pasirinkimas tarp augimo „čia ir dabar“ ir gebėjimo laimėti ilgąjį žaidimą.

Ar sunku dirbti su tokioje taip greit besikeičiančioje industrijoje?

Taip – sunku. Bet būtent dėl to ši industrija ir yra tokia įdomi bei prasminga.

Didžiausias iššūkis yra tempas: technologijos, taktika ir klientų poreikiai keičiasi ne per metus, o per mėnesius ar net savaites. Tai reiškia, kad sprendimai, kurie vakar buvo pažangūs, šiandien jau gali būti nebeoptimalūs. Reikia nuolat balansuoti tarp greičio ir patikimumo – negali sau leisti nei atsilikti, nei klysti.

Kitas aspektas – neapibrėžtumas. Dažnai tenka priimti sprendimus neturint pilnos informacijos, remiantis prielaidomis ir realaus naudojimo grįžtamuoju ryšiu. Tai reikalauja labai aiškios prioritetų sistemos ir disciplinos organizacijoje.

Tačiau tuo pačiu tai suteikia didžiulį pranašumą tiems, kurie geba prisitaikyti. Jei organizacija sukurta teisingai – turi aiškų produktų valdymą, greitą sprendimų priėmimą ir artimą ryšį su naudotoju – tas pats greitis tampa ne problema, o konkurenciniu pranašumu.

Trumpai tariant: sunku, bet būtent ši dinamika leidžia kurti sprendimus, kurie realiai keičia žaidimo taisykles.

Ačiū Jums už įdomų pokalbį ir sėkmės Jūsų svarbiuose ir prasminguose darbuose!

Kalbino laikraščio „Trakų žemė“ žurnalistai

Gražina KARPOVIČIENĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Nuo redakcijos: Prie dronų gamintojos „RSI Europe“, kuriai vadovauja Tomas Milašauskas, pastato 2026 m. rugpjūčio pabaigoje buvo palikti laidotuvių vainikai su įmonės vadovo Tomo Milašausko nuotrauka. Jie vertinami kaip koordinuota hibridinė ataka. Šis incidentas yra dalis platesnių Europoje vykdymų sabotažo aktų prieš Ukrainą remiančios gynybos pramonės įmones.

The post Dronai šiandien: kaip jie keičia pasaulį appeared first on Voruta.

Vaizdo instaliacija, sukurta ukrainiečių režisieriaus ir videomenininko Oleksandro Dirdovskio, bus projektuojama ant Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus fasado ir Požemio galerijoje. Instaliacija sukurta remiantis konceptualiu dialogu su istoriniu ir kultūriniu Vilniaus universiteto paveldu. Į projektą taip pat įeina filmas „Prakalbintos sienos“, kurį Oleksandras Dirdovskis sukūrė kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte. Filmas taip pat bus rodomas Šlapelių namo-muziejaus rūsiuose. Jame pabrėžiamas Albino Kentros vaidmuo – jis buvo universiteto tapatybės saugotojas ir vienas iš iniciatorių, paskatinusių Vilniaus universiteto erdvių meninį apipavidalinimą.

Šis projektas taip pat susijęs su istoriniais Šlapelių šeimos ryšiais su Vilniaus universitetu. Daugelį dešimtmečių Šlapelių veikla buvo glaudžiai susipynusi su Vilniaus intelektualiniu ir kultūriniu gyvenimu. Jų knygynas tapo svarbiu tiltu aprūpinant akademinę bendruomenę – nuo profesorių iki studentų ir gimnazistų – lietuviška periodika, mokslo leidiniais ir žodynais. Šlapelių knygynas ir namai Pilies gatvėje taip pat buvo svarbi intelektualų, mokslininkų, literatų ir bibliofilų susitikimų vieta – tarsi savotiškas kultūros centras.

Ypatingą reikšmę šiandien turi Vilniaus universiteto bibliotekos saugomas Šlapelių fondas F119. Jame sukaupti dokumentai, laiškai, atsiminimai, folkloro medžiaga, Jurgio Šlapelio lingvistinės veiklos medžiaga ir kiti liudijimai, atskleidžiantys Lietuvos kultūros, kalbos ir visuomenės istoriją. Taigi Šlapelių namas-muziejus ir Vilniaus universitetas sudaro savotišką istorinį ir kultūrinį dialogą tarp gyvosios atminties vietos ir universitete saugomo archyvinio paveldo.

Vaizdo instaliacijos „Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“ pagrindą sudaro idėja „atgaivinti“ Petro Repšio freskas „Metų laikai“, sukurtas Vilniaus universitete. Šios freskos yra vienas reikšmingiausių XX a. Lietuvos monumentaliosios dailės kūrinių. Jose susipina senoji baltų mitologija, žmogaus gyvenimas, gamta, ritualai, šventės, darbas, mirtis ir atmintis.

Instaliacijoje siekiama tiesiogine prasme „atgaivinti“ šias freskas. Pasitelkus dirbtinį intelektą, skaitmenines technologijas ir papildomus vaizdo sluoksnius, statiški vaizdai pradeda judėti, kvėpuoti ir transformuotis. Dvimatis vaizdas tarsi išsilaisvina iš sienos nelaisvės. Freskos erdvė tampa gyvu organizmu, kuriame susijungia skirtingos kartos ir skirtingi laiko sluoksniai.

Vaizdo instaliacija jungia tris laiko dimensijas: senąjį mitinį baltų laiką, įamžintą Petro Repšio freskose, sovietmetį – laiką, kai freskos buvo kuriamos ir menininkams teko ieškoti būdų išsaugoti lietuvišką kultūrinę atmintį bei priešintis ideologinei cenzūrai, ir mūsų dabartį.

Svarbią reikšmę šiame kontekste įgyja Vilniaus universiteto meninis apipavidalinimas jo 400 metų jubiliejaus proga 1979 m. Būtent tuo metu universiteto erdvėse atsirado daugybė reikšmingų monumentaliosios dailės kūrinių – Petro Repšio, Antano Kmieliausko, Rimtauto Gibavičiaus, Romo Dalinkevičiaus, Nijolės Vilutytės, Vytauto Valiaus ir kitų menininkų darbai. Šie kūriniai tapo savotišku nacionalinės kultūrinės atminties išsaugojimo būdu sovietinės ideologijos sąlygomis.

Vaizdo projekcija ant Šlapelių muziejaus fasado ir rūsiuose konceptualiai sujungia Petro Repšio monumentaliąją tapybą su universaliais žmonijos archetipais, Šlapelių šeimos kultūriniu paveldu ir istorine Vilniaus universiteto atmintimi. Instaliacija kalba apie laiko cikliškumą, kultūrinės atminties tęstinumą ir kultūrinio kodo neišnykstamumą. Net ir sunkiausių istorinių kataklizmų, ideologinio spaudimo ir cenzūros laikotarpiais kultūrinė atmintis gali išlikti – knygose, archyvuose, freskose, namų sienose ir žmonių atmintyje.

„Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“ tampa savotišku tiltu tarp Šlapelių namo-muziejaus, Vilniaus universiteto ir dabarties. Tai dialogas tarp knygos ir freskos, sienos ir judančio vaizdo, praeities ir dabarties, statiškumo ir gyvybės. Šiame dialoge laikas tampa gyva atminties erdve, kurioje praeitis vėl įgyja galimybę prabilti.

Renginio pradžia – rugsėjo 18 d., nuo 18 iki 22 val. Pilies g. 40, Vilnius

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus inform.

The post Oleksandro Dirdovskio projektas ir vaizdo instaliacija „Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“ appeared first on Voruta.

Rugsėjo 18–27 dienomis Ąžuolyno biblioteka kvies į Europos paveldo dienoms skirtą nemokamų renginių ciklą „Trapus paveldas: medinio Žaliakalnio atvertys“. Kauno Žaliakalnis – istorinė laikinosios sostinės dalis, kurioje per šimtmečius, gamtos ir kultūros dermėje susiformavo unikalus gamtinis, kultūrinis, istorinis ir architektūrinis kraštovaizdis.

Žaliakalnyje yra išlikę apie 200 tarpukario medinio modernizmo laiku išaugusių savitos architektūros pavyzdžių. Kauno tarpukario architektūra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, didžioji Žaliakalnio dalis patenka į šią teritoriją.

Programoje paskaitos, ekskursijos, dirbtuvės

Paskaitose, ekskursijose, kūrybinėse dirbtuvėse ir susitikimuose drauge su paveldo tyrėjais, menotyrininkais, istorikais ir architektais bus galima pažinti ne tik Žaliakalnio medinę architektūrą, bet ir už namų fasadų išlikusius interjerus, žaliakalniečių šeimų istorijas ir privačias medinio paveldo išsaugojimo iniciatyvas. Iš viso Europos paveldo dienų metu planuojama surengti dešimt nemokamų renginių: septynias ekskursijas, dvi paskaitas ir kūrybines istorinių baldų restauravimo dirbtuves. Projektą Ąžuolyno biblioteka įgyvendins bendradarbiaudama su Kauno kurčiųjų centru, Kauno kolegija, VšĮ Statybų kultūros fondu ir Jono Prapuolenio studija.

Renginių ciklą rugsėjo 18 dieną pradės meno istorikės, Kauno kolegijos dėstytojos dr. Aistės Dičkalnytės paskaita „XX a. tarpukario Kauno Žaliakalnio medinių namų interjerai“. Joje bus pristatomi tarpukario medinių namų interjerų estetiniai bruožai, naudotos medžiagos, baldų dizainas ir modernėjančios miestiečių kultūros atspindžiai. Rugsėjo 19 dieną Kauno kolegijos dėstytojas, restauratorius Aurelijus Blažinauskis ir dr. Aistė Dičkalnytė ves kūrybines dirbtuves „Istorinių baldų dangų atnaujinimas“. Teorinėje ir praktinėje užsiėmimo dalyse dalyviai susipažins su XIX–XX amžiais naudotomis baldų dangomis, išbandys darbą su šelaku, aliejais ir kitomis natūraliomis medžiagomis bei sužinos, kokius restauravimo darbus galima atlikti savarankiškai, o kada būtina kreiptis į specialistus. Rugsėjo 22 dieną istorikas, Ąžuolyno bibliotekos vyresnysis bibliografas dr. Mindaugas Balkus skaitys paskaitą „Medinės architektūros paveldas Žaliakalnio raidos kontekste“. Joje Žaliakalnio istorija bus apžvelgiama nuo XIX amžiaus vidurio iki šių dienų, aptariant šios miesto dalies urbanizaciją, tarpukario medinės architektūros plėtrą ir šiuolaikinius jos išsaugojimo iššūkius. Rugsėjo 25 dieną startuos ir dvi dienas tęsis privačių medinės Žaliakalnio architektūros erdvių pristatymas visuomenei: ekskursijų dalyviai turės unikalią progą apsilankyti Jono Prapuolenio studijoje. Ekskursijose bus pristatoma gyvenamoji aplinka, šeimos paveldo kolekcija ir Jono Prapuolenio sūnaus, restauratoriaus Bangučio Prapuolenio puoselėjama meistrystės tradicija. Taip pat rugsėjo 25-26 dienomis vyks ekskursijos po VšĮ Statybų kultūros fondo įkūrėjo, architekto Povilo Konkulevičiaus fondą. Lankytojai išvys iš nykstančių ar griaunamų Žaliakalnio medinių pastatų išsaugotas duris, langus, rankenas, furnitūrą ir kitus artefaktus. Taip pat bus pristatytas 1931 metais statytas medinis namas, kadaise priklausęs architekto proseneliui Kaziui Kerpei.

Rugsėjo 27 dieną projekto baigiamuoju akcentu taps ekskursija po Žaliakalnį gestų kalba, kurią rengs ir ves Kauno kurčiųjų centro bendruomenės nariai, bendradarbiaudami su Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos grupe. Ekskursijoje bus pristatomas architektūrinis, istorinis ir kultūrinis Žaliakalnio savitumas. Šia veikla siekiama ne tik pritaikyti informaciją klausos negalią turintiems žmonėms, bet ir įtraukti kurčiųjų bendruomenę į paties paveldo pasakojimo kūrimą. Projekto rengėjai pabrėžia, kad kultūros paveldas turi būti prieinamas visiems, o skirtingos komunikacijos formos gali atverti naujų būdų miesto istorijai pažinti.

Visi renginiai lankytojams bus nemokami. Informacija apie registraciją, tikslų renginių laiką ir susitikimo vietas skelbiama Ąžuolyno bibliotekos interneto svetainėje, socialiniuose tinkluose (Facebook, Instagram), Kultūros paveldo departamento sklaidos šaltiniuose.

Projektą finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Renginių programa

Rugsėjo 18 d. 18.00 val.

Dr. Aistės Dičkalnytės paskaita „Medinių interjerų spindesys ir skurdas. XX a. tarpukario Kauno Žaliakalnio medinių namų interjerai“

Ąžuolyno biblioteka, Donelaičio g. 8.

Rugsėjo 19 d. 11.00 val.

Edukacinės dirbtuvės „Raudonmedžio rojaus paslaptys. Istorinių baldų dangų atnaujinimas“. (Dr. Aistė Dičkalnytė – teorinė dalis, Aurelijus Blažinauskis – praktinė)

Būtina registracija el. paštu kaunistika@azuolynobiblioteka.lt

Ąžuolyno biblioteka, Donelaičio g. 8

Rugsėjo 22 d. 18.00 val.

Dr. Mindaugo Balkaus paskaita „Trapaus paveldo beieškant. Medinės architektūros paveldas Žaliakalnio raidos kontekste“

Ąžuolyno biblioteka, Donelaičio g. 8

Ekskursijos

Rugsėjo 25 d.

15.00 val. Ekskursija po Jono Prapuolenio studiją (Bangutis Prapuolenis, Gerda Jorūnė Prapuolenytė)

Kaunas, Eivenių g. 5

18.00 val. Ekskursija po architekto Povilo Konkulevičiaus fondą

Kaunas, Dzūkų g. 5

Būtina registracija į ekskursijas el. paštu kaunistika@azuolynobiblioteka.lt

Rugsėjo 26 d.

10.00 val. Ekskursija po Jono Prapuolenio studiją (Bangutis Prapuolenis, Gerda Jorūnė Prapuolenytė)

Kaunas, Eivenių g. 5

13.00 val. Ekskursija po Jono Prapuolenio studiją (Bangutis Prapuolenis, Gerda Jorūnė Prapuolenytė)

Kaunas, Eivenių g. 5

15.00 val. Ekskursija po architekto Povilo Konkulevičiaus fondą

Kaunas, Dzūkų g. 5

18.00 val. Ekskursija po architekto Povilo Konkulevičiaus fondą

Kaunas, Dzūkų g. 5

Būtina registracija į ekskursijas el. paštu kaunistika@azuolynobiblioteka.lt

Rugsėjo 27 d. 12.00 val.
Kauno kurčiųjų bendruomenės atstovų ekskursija po Žaliakalnį. Veda kurčiųjų bendruomenės nariai. Ekskursija bus vedama gestų kalba. Kontaktai pasiteiravimui: el. paštu s.grabauskiene@azuolynobiblioteka.lt

Ąžuolyno bibliotekos informacija

The post Europos paveldo dienų metu Ąžuolyno biblioteka atvers trapų medinio Žaliakalnio pasaulį appeared first on Voruta.

Rugsėjo pradžioje Danijoje vykusios „Budrus Vikingas 2026“ tapo pirmosiomis tokio formato Lietuvos šaulių sąjungos diasporos šaulių pratybomis.

Skirtingose Europos valstybėse gyvenantys Lietuvos šauliai kartu su Danijos nacionalinės gvardijos „Hjemmeværnet“ atstovais treniravo mažų padalinių taktiką, objektų apsaugą, patruliavimą, gilino taktinės medicinos ir sužeistųjų evakuacijos įgūdžius.

Galimybę Lietuvos šauliams treniruotis kartu su Danijos nacionaline gvardija atvėrė metų pradžioje abiejų organizacijų pasirašytas Ketinimų protokolas. „Budrus Vikingas 2026“ – pirmasis realus šio bendradarbiavimo rezultatas.

Pratybos vyko deaktyvuotame Šaltojo karo laikų kariniame objekte, šiandien naudojamame objektų apsaugos mokymams. Dalis užduočių vyko naktį, sudėtingomis oro sąlygomis, o skirtingose valstybėse gyvenantiems ir nevienodą patirtį turintiems šauliams teko veikti kartu.

„Radome daugiau bendro negu svetimo. Turime daug tų pačių vertybių, nors kai kur skiriasi metodika ar taktika. Buvo gera proga susitikti su „Hjemmeværnet“ karininkais ir susidėlioti bendrą viziją – nuo ko pradedame ir kur norime judėti“, – teigė Lietuvos šaulių sąjungos Danijos atskirojo šaulių būrio vadas Justinas.

Danijoje įgytą patirtį diasporos šauliai netrukus pritaikys Lietuvoje, rengdamiesi spalį vyksiančioms Lietuvos šaulių sąjungos pratyboms „Juodasis Vanagas 26“.

Pagrindinė užduotis – parama Lietuvai užsienyje

Nors „Budrus Vikingas 2026“ buvo karinės pratybos, ginkluotas pasipriešinimas nėra pagrindinė diasporos šaulių užduotis. Svarbiausias jų vaidmuo – telkti paramą Lietuvos šaulių sąjungai ir Lietuvai valstybėse, kuriose jie gyvena, ir būti pasirengusiems tai daryti tiek taikos, tiek karo metu.

Taikos metu diasporos šauliai palaiko ryšius su lietuvių bendruomenėmis, vietos valdžia, tarptautinėmis organizacijomis ir žiniasklaida, stebi vietos informacinę erdvę, telkia komunikacinę paramą, prisideda prie lietuvybės išsaugojimo, Lietuvos istorijos ir kultūros sklaidos bei pilietinio ir patriotinio ugdymo.

Karo atveju taikos metu sukurti ryšiai ir pažįstama vietos aplinka leistų telkti paramą Lietuvai, skleisti objektyvią informaciją, reaguoti į priešišką propagandą, organizuoti palaikymo akcijas, mobilizuoti diasporą ir vietos visuomenę.

Tačiau tarp diasporos šaulių yra ir pasirinkusiųjų ginkluoto pasipriešinimo kelią. Jie rengiasi karinėms užduotims ir, jeigu Lietuvą tektų ginti, yra pasirengę grįžti į Tėvynę.

„Diasporos stiprybė – žmonės, kurie gerai pažįsta valstybę, kurioje gyvena, jos visuomenę, institucijas ir informacinę erdvę, tačiau kartu išlaiko tvirtą ryšį su Lietuva. Mūsų pagrindinis tikslas – jau taikos metu kurti ryšius ir telkti paramą Lietuvai, kad prireikus nereikėtų pradėti nuo nulio. O tarp diasporos šaulių turime ir tokių, kurie rengiasi ginkluotam pasipriešinimui ir, jeigu reikės, yra pasirengę grįžti ginti Tėvynės“, – sako Lietuvos šaulių sąjungos vado patarėjas diasporai Laurynas Gerikas.

Bendradarbiavimas plečiasi

Danijoje surengtos pratybos – pirmasis praktinis metų pradžioje Lietuvos šaulių sąjungos ir Danijos nacionalinės gvardijos pasirašyto Ketinimų protokolo rezultatas. Pasirašant susitarimą būtent ir siekta atverti daugiau galimybių Danijoje gyvenantiems Lietuvos šauliams treniruotis kartu su vietos gynybos struktūromis.

Panašaus pobūdžio bendradarbiavimo susitarimus Lietuvos šaulių sąjunga jau yra sudariusi su Vokietijos Bundesvero rezervistų asociacija ir Latvijos nacionaline gvardija „Zemessardze“, o rugsėjo pabaigoje planuojama pasirašyti susitarimą su Suomijos rezervistų asociacija. Danijoje išbandytą bendradarbiavimo praktiką ateityje siekiama plėsti ir kitose valstybėse, kuriose veikia Lietuvos šauliai.

Ką toks bendradarbiavimas reiškia patiems diasporos šauliams, Danijos atskirojo šaulių būrio šaulė Alina apibūdina paprastai: „Pirmiausia tai reiškia bendrumą, perspektyvą ir didesnes galimybes. Kartu tai suteikia ramybės ir pasididžiavimo – gali pasakyti, kad esi Lietuvos šaulė Danijoje, o vietos gynybos struktūros apie mus žino, padeda ir palaiko. Lietuvos ir Europos saugumas yra bendras tikslas“, – sakė ji.

Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjungos diasporos padaliniai veikia Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Liuksemburge, Kanadoje, Kipre, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Šiaurės Airijoje ir Vokietijoje. Dar aštuoniose valstybėse šaulių padaliniai šiuo metu kuriami.

Lietuvos šaulių sąjungos pranešimas

The post Diasporos šauliai pirmą kartą treniravosi su Danijos nacionaline gvardija appeared first on Voruta.

Du kaimynai gali įsirengti panašią įrangą, o rezultatas skirsis kaip diena ir naktis: vieno name rekuperatorius dirba taip tyliai, kad jo net nepastebi, o kito — nuolat ūžia, švilpia ar barška, ypač naktį. Įranga čia dažnai nekalta. Skirtumą lemia tai, kaip sistema suprojektuota ir sumontuota.

Triukšmas — dažniausias nusiskundimas, su kuriuo žmonės kreipiasi jau po įrengimo. Ir beveik visada priežastis ta pati: oro srautas per mažo skersmens ortakiuose priverstas judėti per greitai. Kaip vanduo siaurame vamzdyje, taip ir oras ankštoje angoje ima šniokšti. Tyli sistema prasideda ne nuo brangaus įrenginio, o nuo teisingų skaičiavimų dar prieš montavimą.

Kur dažniausiai slypi klaidos

Yra kelios tipinės vietos, kur sistema „sugadinama” dar ją montuojant. Per maži ortakiai — oras juda per greitai ir kelia triukšmą. Staigūs posūkiai — kiekvienas kampas sukuria pasipriešinimą ir garsą. Prastai izoliuoti ortakiai — atšaltas oras sukelia kondensatą, o tai jau ne tik triukšmo, bet ir drėgmės problema. Netinkamai parinkta įrenginio vieta — jei rekuperatorius pakabintas prie pat miegamojo sienos, net tylus gaudesys naktį erzina.

Todėl rekuperacinė sistema turėtų būti planuojama kaip visuma: ne tik pats prietaisas, bet ir ortakių kelias, jų skersmuo, posūkių skaičius ir įrenginio vieta. Kai visa tai apgalvota iš anksto, sistema dirba fone ir jos tiesiog nesigirdi.

Kodėl montavimo kokybė svarbesnė už patį prietaisą

Rinkoje yra daug gerų rekuperatorių, ir dažniausiai ne prietaisas lemia galutinį rezultatą. Tas pats įrenginys viename name dirbs puikiai, o kitame kels problemų — vien dėl to, kaip nutiestas ortakių tinklas ir kaip subalansuoti oro srautai. Būtent todėl rekuperatoriaus montavimas yra ta vieta, kur sutaupyti dažnai brangiausiai kainuoja: pigus, skubotas įrengimas vėliau virsta triukšmu, kondensatu ir perdirbimo darbais.

Vėdinimas24, Vilniaus vėdinimo įmonė, dalį užsakymų sudaro būtent tokie taisymo atvejai — kai sistemą tenka perbalansuoti ar pertvarkyti ortakius, nes iš pradžių jie buvo suplanuoti atmestinai. Toks pertvarkymas dažnai kainuoja daugiau nei būtų kainavęs kokybiškas darbas iš karto.

„Pusė triukšmo problemų išsprendžiama dar prieš montavimą — teisingai parinkus ortakių skersmenį. Deja, tai dažnai pastebima tik tada, kai jau ūžia”, — pastebi įmonės montuotojas.

Ką patikrinti prieš įrengiant

Prieš pasirašant verta pasidomėti ne tik prietaiso galia, bet ir tuo, kaip bus vedami ortakiai, kur stovės įrenginys ir kaip bus subalansuoti srautai. Šie klausimai skamba techniškai, bet būtent jie lemia, ar naktį girdėsi sistemą, ar ne. Verta paklausti ir apie ortakių izoliaciją — ji apsaugo ne tik nuo triukšmo, bet ir nuo kondensato.

Ką reiškia „subalansuota” sistema

Terminas „oro srautų balansavimas” skamba techniškai, bet mintis paprasta: kiek oro į patalpas įpučiama, tiek maždaug turi būti ir ištraukiama. Kai sistema nesubalansuota, atsiranda keistų smulkmenų, kurių priežasties žmonės ilgai neranda — sunkiai varstomos vidaus durys, švilpimas pro tarpus, skersvėjo pojūtis vienoje patalpoje ir tvankumas kitoje. Visa tai — ne prietaiso gedimai, o disbalanso požymiai.

Balansavimas atliekamas po montavimo, matuojant realius srautus ir juos koreguojant. Tai vienas tų darbų, kuris nematomas ir dažnai praleidžiamas, kai norima sutaupyti. Deja, be jo net gera įranga dirba ne taip, kaip galėtų: viena patalpa gauna per daug oro, kita — per mažai, o triukšmas atsiranda ten, kur srautas priverstas prasibrauti.

Todėl renkantis, kas įrengs sistemą, verta pasiteirauti ne tik apie montavimą, bet ir apie tai, ar bus atliktas srautų balansavimas ir perduoti matavimai. Būtent šie „nematomi” žingsniai — balansavimas, matavimai, izoliacija — vėliau lemia, ar apie sistemą pamirši, ar ji nuolat primins apie save garsu ir skersvėjais.

Dažni klausimai

Kodėl rekuperatorius ūžia? Dažniausiai dėl per mažo ortakių skersmens ar staigių posūkių — oras priverstas judėti per greitai ir kelia triukšmą. Rečiau kaltas pats prietaisas.

Ar triukšmą galima pašalinti po įrengimo? Dažnai taip — perbalansavus srautus ar pakoregavus ortakius. Tačiau paprasčiau ir pigiau tai numatyti iš karto.

Nuo ko priklauso, ar sistema tyli? Nuo projektavimo ir montavimo: ortakių skersmens, kelio, posūkių ir įrenginio vietos. Prietaisas — tik viena dėlionės dalis.

Jei svarstote apie sistemą arba jau turite ūžiančią, verta žiūrėti ne vien į įrenginį, o į visą montavimo sprendimą. Būtent jame dažniausiai slypi ir problema, ir jos sprendimas. Kalbėdami su montuotoju, klauskite ne tik „kokį rekuperatorių siūlote”, bet ir „kaip eis ortakiai, kur stovės įrenginys ir ar balansuosite srautus” — atsakymai į šiuos klausimus dažnai pasako apie būsimą rezultatą daugiau nei prietaiso markė. O jei sistema jau įrengta ir ūžia, situacija retai būna beviltiška: dažnai pakanka perbalansuoti srautus ar pakeisti kelis ortakių mazgus, kad triukšmas pastebimai sumažėtų. Tyli, nepastebima sistema — ne sėkmė, o gerai atlikto darbo požymis.

The post Kodėl viena sistema tyli, o kita nuolat ūžia appeared first on Voruta.

Antradienį europarlamentarai įspėjo, kad užsienio kišimosi ir dezinformacijos grėsmės prilygsta išpuoliui prieš pačią Europos projekto esmę, o pagrindinės aukos yra piliečiai.

2024 m. gruodžio mėn. įsteigtam Parlamento specialiajam komitetui pavesta įvertinti priešiškos veiklos, nukreiptos prieš ES, intensyvėjimą ir poveikį. Tokia veikla laikoma, pavyzdžiui, užsienio vykdomas manipuliavimas informacija ir kišimasis, hibridiniai išpuoliai ir koordinuotos dezinformacijos kampanijos.

Savo išvadose EP nariai teigia, kad šiuo metu ES veiksmams būdingas susiskaidymas, o pavienės valstybės narės vienos negali veiksmingai kovoti su šiomis grėsmėmis. Todėl jie džiaugiasi, kad buvo atsižvelgta į jų reikalavimą įsteigti Europos demokratinio atsparumo centrą. Europarlamentarų įsitikinimu, jis turi veikti kaip nepriklausomas kompetencijos centras, kovojantis  su užsienio vykdomu manipuliavimu informacija ir kišimusi bei dezinformacija ir koordinuojantis  nacionalinius veiksmus. Naujoji struktūra turi ne dubliuoti esamas priemones, o sutelkti ES lygmeniu vykdomus veiksmus į vieną instituciją, turinčią aiškią viziją, įgaliojimus, biudžetą ir gebančią veikti. Dalyvavimas turi būti privalomas visoms ES valstybėms, kartu su tinkama parlamentine priežiūra

EP nariai taip pat pažymi, kad Rusija yra didžiausia grėsmė Europos demokratiniam vientisumui ir atkreipia dėmesį į dažnus Rusijos hibridinius išpuolius prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą, pavyzdžiui, kibernetinius išpuolius, fizinį sabotažą, padegimus, šnipinėjimą ir signalų trikdymą. Juos taip pat vykdo tokios šalys kaip Baltarusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja.

Europarlamentarai  reikalauja išplėsti sankcijas dezinformacijos skleidėjams ir tiems, kurie padeda apeiti esamas sankcijas. Jie taip pat smerkia Rusijos sudarytą politiškai motyvuotą juodąjį sąrašą, į kurį įtraukti ES pareigūnai, žurnalistai ir EP nariai. Šį sąrašą jie laiko hibridinio karo priemone.

Dauguma išpuolių vykdoma skaitmeninėje aplinkoje. Todėl EP nariai reikalauja griežtai užtikrinti galiojančių skaitmeninio sektoriaus taisyklių, pvz., Skaitmeninių paslaugų ir DI aktų, vykdymą, užuot priėmus naujus teisės aktus. Jie taip pat nori, kad platformos būtų laikomos atsakingomis ir dėtų daugiau pastangų kovodamos su botais valdomu kišimusi į rinkimus ir apsaugodamos demokratinį diskursą. Rekomendacijose teigiama, kad saviraiškos ir informacijos laisvė yra teisės, kuriomis apsaugomi žmonės, o ne mašinos.

Europarlamentarai primygtinai ragina ES mažinti ypatingos svarbos sektorių priklausomybę nuo užsienio kontroliuojamų technologijų, visų pirma nuo JAV technologijų įmonių ir Kinijos aparatinės įrangos. To pasiekti būtų galima, be kita ko, taikant subalansuotą strategiją „pirk europietišką gaminį”, kai investuojama į ypatingos svarbos infrastruktūrą, ir užmezgant ryšius su patikimesniais partneriais ypatingos svarbos žaliavų tiekimo srityje.

Siekdami apsaugoti rinkimų sąžiningumą nuo kintančių grėsmių ir užkirsti kelią netiesioginiam finansavimui ir kišimuisi, EP nariai siūlo rinkimų infrastruktūrą klasifikuoti kaip ypatingos svarbos infrastruktūrą. Jie ragina politinėms dovanoms, susijusioms su kripto turtu, taikyti principą „žinok savo rėmėją”, kovoti su kenkėjiška sintetine sankaita ir nesąžininga reklama ir labiau apsaugoti moteris kandidates.

Jie taip pat atkreipia dėmesį į glaudaus bendradarbiavimo ir paramos svarbą didinant atsparumą šalyse kandidatėse ir šalyse partnerėse ir smerkia migracijos instrumentalizavimą kaip nepriimtiną bandymą daryti politinį spaudimą ES.

Parlamento nariai pripažįsta, kad labai svarbu stiprinti gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir DI, taip pat kurti tvirtą ir nepriklausomą pilietinę visuomenę. Jie ragina prisiimti ilgalaikius finansavimo įsipareigojimus, susijusius su žiniasklaidos laisve ir tiriamąja žurnalistika, taikyti apsaugos nuo neteisėtų šnipinėjimo programų priemones ir remti piliečių dalyvavimą.

Europarlamentarai pabrėžia, kad norint sustiprinti demokratinį atsparumą būtina užtikrinti visuomenės gebėjimą toliau funkcionuoti krizinėse situacijose. Jie rekomenduoja reguliariai rengti didelio masto pratybas, sukurti ES masto įspėjimo apie krizes programėlę ir vasario 24 d., kai minimos Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metinės, paskelbti kasmetine Europos pasirengimo diena.

EP pranešėjas Tomas Tobe (Europos liaudies partija, Švedija) pažymėjo: „Nesiekiame reguliuoti politinių pažiūrų. Norime apsaugoti mūsų demokratiją nuo užsienio įtakos operacijų. Rusijos botai nėra saviraiškos laisvė. Užsienio kišimasis nėra saviraiškos laisvė. O manipuliavimas mūsų rinkimais – juo labiau ne saviraiškos laisvė.”

Europos Parlamento rekomendacijoms pritarė 420 EP narių, 220 nepritarė, o 26 susilaikė.

EP pranešimas

The post Kaip stiprinti ES atsparumą užsienio šalių kišimuisi appeared first on Voruta.