Zigmas Tamakauskas, www.voruta.lt

Priėjus Kauno Laisvės alėjos  kampinį  namą, prigludusį  prie pat  A. Mickevičiaus  gatvės,   pro pravertus jo  langus  ne retai galima išgirsti suderintų balsų sklindančius garsus. Tai savo būstinės salėje repetuoja Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos daugiabalsis   choras „Ilgesys“, vadovaujamas  jau į Viešpaties namus  išėjusio buvusio šio choro vadovo ir kompozitoriaus  žmonos Bronės Paulavičienės bei jos pagalbininko Mindaugo Šikšniaus.

            LPKTS atsirado su kilusia Lietuvos Atgimimo banga. Pradžioje  įsikūrė „Tremtinio“ klubas, sujungęs buvusių sovietinių lagerių politinius kalinius ir tremtinius. Klubas  oficialiai  įtvirtintas Kaune, vykusiame 1988 m.  suvažiavime.  Jis davė impulsą steigtis klubo  skyriams visoje Respublikoje.  Šią  jubiliejinę  istorinę datą reikėtų prisiminti.

       1990 metais „Tremtinio“ klubą ir jo įsisteigusius skyrius nuspręsta pavadinti   Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjunga.

           Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos veikla apima beveik visas Lietuvos vietoves. Joje dalyvauja ne tik buvę politiniai kaliniai tremtiniai, bet ir jų atžalos – vaikaičiai. Sąjunga turi ir didelį būrį jos rėmėjų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisideda prie jos gyvybingos veiklos, puoselėjant  jaunosios kartos patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymą,  tautinę savimonę, istorinę Atmintį.  Siekiant  šio tikslo LPKTS būdinga gyva kultūrinė veikla.

             Toliau  leidžiamas jau prieš 35-erius metus pradėtas leisti Sąjungos laikraštis  „Tremtinys“. Dabar šio leidinio redaktorė Audronė Kaminskienė, kaip ir kiti buvę redaktoriai , stengiasi, kad jis būtų įdomus, patrauklus, gyvas, susijęs ir su istorine atmintimi, ir su dabarties aktualijomis. Veikia ir knygynėlis.

           Sąjungai sėkmingai vadovavo žinomi  visuomenei žmonės – Balys Gajauskas, Povilas Jakučionis, legendinio partizano Juozo Lukšos brolis Antanas Lukša. Dabar LPKTS vadovauja Gvidas Rutkauskas. Ypač savo veiklumu pasižymi Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. Jį galima pavadinti visos Sąjungos širdimi. V. Sungailai  gražiai talkina    atsakingoji   sekretorė Julytė  Jurgelevičienė ir  apskričių koordinatorė  Vida Narmontienė.

           Labai populiarios  LPKTS rengiamos pažintinės  išvykos po Lietuvą.  Važiuota partizanų keliais, aplankytas ne vienas partizanų bunkeris, buvusios vadavietės, žuvusiųjų  kovotojų už Tėvynės laisvę kapai, pabuvota muziejuose ir kitose mūsų kultūrai svarbiose vietose.

           Praėjusio mėnesio gale  buvo surengta įdomi išvyka  į Medininkų , Šalčininkų ir Aukštadvario kraštą. Jai vadovavo žinoma gidė Daiva Gervienė.  Pradžioje nuvykome į Medininkus. Pamatėme prie Lietuvos – Baltarusijos sienos stovinčią kilometrinę sunkiųjų automobilių  eilę.

          Šiame pasienyje,  paskelbus Lietuvos  nepriklausomybės atkūrimą, buvo įrengtas vienas iš pasienio kontrolės postų. Dar tuomet Lietuvoje šeimininkavęs  okupantas   stengėsi neleisti atlikti  jokių pasienio žymėjimo ženklų. Sovietų organizuotiems specialiosios paskirtiems būriams buvo duota užduotis  organizuoti įvairias diversijas ir užpuolimus  šiose vietose.     1991 metų liepos 31-osios naktį  Medininkų  poste buvo užpulti ir barbariškai nužudyti septyni Lietuvos muitinės pareigūnai.    Išlipę iš autobuso, link  paminklo nužudytiems Lietuvos sienos sargybiniams ėjome susikaupę, su vėliavomis.  Pakelyje   mūsų išsirikiavusią  eiseną  tarsi sveikino  aukštai,  ant ištempto lyno plevėsuojančios   Lietuvos, Ukrainos ir tautinės Baltarusijos vėliavos.  Prie paminklo sugiedotu Lietuvos himnu ir malda pagerbėme to paties rusiškojo imperializmo tarnų, kurie dabar niokoja Ukrainos žemę,  nužudytus  Mindaugą Balavaką,  Algimantą  Juozaką,  Juozą Janonį,  Algirdą Kazlauską,  Antaną Musteikį,  Stanislovą  Orlavičių ir Ričardą Rubavičių, pasiaukojamai saugojusius  atgimusios Lietuvos  Respublikos pasienį. Aštuntasis Lietuvos sienos  sargybinis Tomas Šernas buvo sunkiai sužeistas, bet dėka kruopštaus ir rūpestingo gydymo jam pavyko išgyventi.

          Su mumis važiavęs LPKTS Valdybos pirmininkas  Vladas Sungaila prie paminklo padėjo Trispalve perrištą gėlių vainiką, uždegėme atminties  Šviesą simbolizuojančias žvakes.     Prisiminėme  popiežiaus Pranciškaus  2018 metais viešėjusio Lietuvoje – Vilniuje prie paminklo okupacijų aukoms atminti pasakytus  maldos  žodžius,  kuriuose jis palinkėjo , kad Lietuva išgyvenusi  žiaurumo ir  beprasmybės Didįjį Penktadienį, būtų vilties švyturiu, kad ji būtų  veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę.

          Kažkada Medininkų teritorijoje  augęs  didelis miškas. Jo eiguliai – miško sargai  buvo vadinami medininkais.  Jų vardu  pavadinta ir ši vietovė. Dar teigiama, kad šios vietovės pavadinimas kilęs nuo pastatytos 14 amž.  medinės pilies.

          Netoli įsikūrusio miestelio     buvo pastatyta mūrinė gardinio tipo gynybinė pilis, turėjusi atremti totorių ir kryžiuočių antpuolius.  Ją sudarė  gynybiniai grioviai, keturi bokštai, iki  15 metrų aukščio sienos  su vartais ir šaudymo angomis.    Pagrindinis bokštas, vadinamas donžonu,  buvo 30 metrų aukščio.  Manoma, kad ši pilis  pastatyta 14 amžiuje,  valdant kunigaikščiui Gediminui, užsieniečių vadinto  karaliumi.  Ji buvo laikoma viena didžiausių  Vidurio  ir  Rytų Europoje. Joje ne kartą lankėsi  Lietuvos didysis  kunigaikštis Vytautas. Manoma, kad šioje pilyje      trumpam  buvo pašarvotas ir Šv. Kazimiero kūnas, vežamas iš Gardino į Vilnių.

           Po Žalgirio mūšio Medininkų  pilies reikšmė sumenko.  Ją niokojo  kilę  gaisrai ir nepriežiūra. Galutinai Medininkų pilį suniokojo į mūsų kraštą 17-tojo amžiaus viduryje įsiveržusi  plėšikaujanti rusų kariuomenė ir 19 amžiaus pradžioje besitraukiantys  Napoleono kariai.

           Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo naujas  pilies gyvenimo etapas:  realiai  konservuotos  sienos, sutvarkyta pilies vidaus aplinka, atstatytas didžiausias pilies bokštas – jame įrengtas liftas. Pilis pritaikyta muziejinei  paskirčiai. Prie šių darbų finansavimo daug prisidėjo ir Amerikos lietuviai.

           Gidės lydimi, su įdomumu apžiūrėjome  bokšto aukštuose rodomus įvairių laikotarpių istorinius eksponatus.  Ne vienam didelį įspūdį paliko  dailininko  Giedriaus  Kazimierėno meistriškai nutapyta  istorinė drobė „Rūstybės diena“. Šiam paveikslui atsirasti dailininkui mintį davė domėjimasis didinga Lietuvos istorija ir Šventojo Rašto  Paskutiniojo Teismo motyvas. Iš paveikslo dvelkia dvasinės jėgos veržlumas, įkūnytas Vytauto personaže.  Vytauto ryžtui   talkina ir Dangus. Dangaus spindulys  sminga tiesiai  į Kryžiuočių ordino  magistro krūtinę.  Dievas nubaudė tą, kuris prisidengęs krikšto vardu teriojo baltų žemę,  niekino paties krikščioniško tikėjimo ir Dievo esmę. Jogailos neryžtingumą simbolizuoja ant jo karališko apsiausto įsitaisiusi sraigė.

         Dailininkas G. Kazimierėnas savo darbuose vaizduoja ir kitas istorines temas, kaip pavyzdžiui, Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų, Mindaugo vainikavimą, Lietuvos krikštą, Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą…   Pats dailininkas yra išsireiškęs, kad jo istoriniai paveikslai tarsi priartina istoriją prie  mūsų dienų – amžinosios vertybės susipina su praeitimi ir dabartimi.

         Netoli pilies stovi 1931 metais pastatyta medinė Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia. Joje yra vertingas paveikslas – 1863 metų sukilimo dalyvio, dailininko Vinco Slendzinskio paveikslo  Šv. Kazimieras kopija ( dailininkė  L. Balzukevičiūtė). Įdomūs ir vėlyvojo baroko vargonai.  Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1391 metais. Parapija buvo atiduota valdyti vienuoliams, vadinamiems atgailos kanauninkams.  Jie vadovavosi  griežta Šv. Augustino regula. Vadinti baltaisiais augustinais  (dėvėjo baltus drabužius – abitus).    1832 metais rusai vienuolyną uždarė, bažnyčia sunyko. Žymiausias šio ordino narys – palaimintasis  Mykolas Giedraitis.

         Medininkų apylinkėse yra Juozapinės draustinis, kuriame    žinomos  aukščiausios    Lietuvos kalvos – Aukštojas ir Juozapinės kalnas.   Čia 1990 metais gegužės mėn.   buvo pastatytas  karaliui Mindaugui  skirtas paminklinis akmuo (skulpt. Pranas Murauskas). Liepos  6 dieną  įvyko  iškilmingas  Mindaugo  vainikavimo  dienos 737 –ųjų metinių minėjimas. Tąsyk  ši mūsų  tautos istorijos šventė nepatiko priešiškoms  Lietuvai jėgoms – Mindaugo akmuo traktoriumi buvo nuverstas. Tačiau  Lietuvos patriotai jį vėl atstatė.

         Kalno papėdę puošia kitas akmuo su karininko  Antano Juozapavičiaus, 1919 metais žuvusio kovoje su  Raudonosios armijos daliniais, iškalta pavarde  ir jo pasakytais žodžiais: Aš esu lietuvis, tai yra mano garbė.

         Gaila, kad dėl laiko stokos negalėjome aplankyti šių  vietų.

        Jašiūnuose  jau mūsų laukė  dvaro sodybos rūmų  vedėjas  Kazimieras Karpičius.  Jis mums papasakojo rūmų istoriją, kartu apžiūrėjome juose  esančius dabartiniais laikais restauruotus kambarius, informacinius stendus.

        Jašiūnų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose jau minima  15 amžiaus pradžioje.  Ji priklausė garsių  Lietuvos didikų  – Radvilų giminei. Devynioliktojo  amžiaus pradžioje Jašiūnų dvarą nusipirko   Ignacas Balinskis. Jo sūnus  Mykolas vedė   Sofiją  Sniadeckytę.  Sofijos  iniciatyva buvo pradėta  išlikusio iki mūsų dienų  dvaro ansamblio statyba.

        Rūmai pastatyti 1824- 1828  metų laikotarpyje pagal Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus  K.  Podčašinskio  projektą.  Tai puošnus vėlyvojo klasicizmo pavyzdys. Rūmų vidus taip pat buvo dekoruotas   tokiu pačiu  stiliumi, kuris   19  amžiaus antroje pusėje buvo  perdarytas.  Rūmų vidų puošė stovėjusios skulptūros, medžio raižiniai, veidrodiniai skliautai, augalinių motyvų lipdiniai, paveikslai.

           Dvaro sodyba 19 amžiuje garsėjo kaip didelis Vilniaus krašto kultūros centras, to  meto žymių žmonių lankymosi vieta. Dvaro savininkas Mykolas Balinskis  buvo istorikas, parašęs plačią Vilniaus istoriją,  paskelbęs daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus ir miestelius. Jo žmonos tėvas  Andrius  Sniadeckis  buvo Vilniaus universiteto profesorius, jo brolis Jonas, gyvenęs Jašiūnų dvare  – matematikas ir astronomas buvo Vilniaus universiteto rektorius. Paties  Mykolo Balinskio sūnus Jonas buvo žymus gydytojas, profesorius, psichiatrijos  pradininkas Lietuvoje ir Rusijoje. Dvare ne kartą lankėsi Vilniaus universitete  veikusios  slaptos filomatų filaretų draugijos  buvę  aktyvūs nariai – poetas Adomas Mickevičius, jo artimas draugas rašytojas Tomas Zanas, poetas Julius Slovackis, atspindėjęs savo  kūryboje ir  Lietuvos istorijos tematiką  bei kiti.

          Po M. Balinskio mirties (1864 m.)  pradėjo nykti Jašiūnų kultūrinis gyvenimas. 1920 metais lenkai klastingai sulaužę Suvalkų sutartį, užgrobę  mūsų sostinę Vilnių, prie Lenkijos prijungė ir Jašiūnus.  Uoliai buvo  dirbamas lenkinimo darbas. Daug dvaro turto – knygų ir meno kūrinių buvo išvežta į Lenkiją.

         Balinskių šeima  dvarą išlaikė iki  pat antrojo Pasaulinio karo pradžios. Jį paliko  1939 m.  rugsėjo mėnesį. Įžengę į Jašiūnus rusų kariai su savo parankiniais  ištampė dvaro rūmų baldus, išgrobstė nespėtus į Lenkiją išvežti likusius meno kūrinius, likusias knygas.

        Papietauti stabtelėjome Baltojoje Vokėje, kur iš anksto jau mūsų būriui buvo užsakyti pietūs.  Pietavome kavinėje, kurios iškaba buvo parašyta tik svetimžodžiais – „Mamas food house“. Lietuviško žodžio – nė vieno… ( Deja,  pažeidžiant Konstituciją, lietuviško žodžio vengiama ir didžiųjų mūsų miestų viešosiose  iškabose.)  Vardą gyvenvietė gavo nuo Vokės upės pavadinimo.  Kelios išaugusios  gyvenvietės prie Vokės upės turėjo  tą patį vardą. Ilgainiui susiformavo jų skiriamieji  požymiai – Mūrinė Vokė, Juodoji Vokė, Baltoji Vokė…

           Toliau nuvykome  į Aukštadvario regioninio parko   lankytojų centrą. Šio centro administratorė Ema  Stanulionienė  mums papasakojo apie Aukštadvarį, jo apylinkes, esančius gamtos paminklus, lankytinas vietoves, paminėjo nužudytų Lietuvos partizanų menamą  užkasimo vietą. Gaila tik, kad nerodoma iniciatyva  tai išsiaiškinti. Pasitvirtinus tam teiginiui, reikėtų juos garbingai palaidoti.

           Aukštadvario miestelis yra Trakų rajono savivaldybėje. Yra   išlikęs 19 amžiaus  dvaras su parku ir jam būdingais  tvenkiniais.  Stovi   architektūrinis paminklas – Kristaus Atsimainymo bažnyčia.  Jai priklauso ir netoliese esanti  Šv. Dominyko šventovė su vienuolyno pastatu. Apylinkėse gausu archeologijos paminklų. Išlikę piliakalniai mus mintimis nuveda į Lietuvos senovę, kurioje  lyg išgirstame kovų su Lietuvos priešais aidą. Ant piliakalnių stovėjusios medinės pilys, o jų papėdėje kūrėsi gyvenvietės.

          Miestelio pakraštyje trykšta, kaip vietiniai teigia, labai geros kokybės vanduo.  Šio šaltinio vanduo nuteka  į Verknės upės senvagę.  Žvilgtelėjus į kitą miestelio pusę, galima pamatyti tankiai pušimis apaugusią vietą. Tai vadinamas Kartuvių kalnas – ant jo būdavę  kariami 1863 metų sukilimo dalyviai, kovoję  su rusų priespauda.

           Pavažiavus maždaug 4 kilometrus pasiekėme  paskutinį mūsų kelionės tikslą –  garsiąją Velnio duobę. Tai legendomis ir padavimais apipintas  piltuvo formos geologinis gamtos paminklas, kurio gylis siekia net 40 metrų. Viršuje jis turi apskritą 200 metrų skersmens formą. Ši giliausia Lietuvoje duobė yra miško tankmėje. Prie jos teko važiuoti  ne pačiu geriausiu  miško keliuku. Duobės paviršius,  užsiklojęs apšalusio ledo šerkšnu, mums taip pat suteikė  kažkokios paslapties. Ekskursijos vadovė Daiva mums papasakojo  keletą  šios duobės atsiradimo legendų. Jos keliaudamos nuo vienų prie kitų –  žmonių vaizduotėje vis    paįvairinamos ar sukuriamos naujos.  Tarpusavyje nesutaria ir mokslininkai. Vieni iš jų teigia, kad prieš tūkstančius metų čia būta sąnašomis užteršto ledyno.  Jam tirpstant susiformavusi ir ši duobė. Kiti sako, kad tirpstantis ledynas suformavęs  stiprų krioklį.  Krentantis jo vanduo išmušęs gilią daubą.  Dar kiti tvirtina,  kad  tai esą  kritusio  meteorito suformuotas padarinys.

         Atsisveikinant gražiai padėkojome mus lydėjusiai tarptautinį statusą turinčiai gidei Daivai Gervienei, praplėtusiai savo žiniomis mūsų akiratį, padėkojome kantriai mus vežusiam vairuotojui ir LPKTS Valdybos pirmininkui Vladui Sungailai už  šios išvykos parengimą.

         Linkime visiems prasmingų šventų Velykų ir gražių lietuviškais raštais išmargintų  margučių.

Šaltiniai:

Bronius Kviklys – Mūsų Lietuva – 1 t., 211-212 psl., V.,1989 II fotogr. leidimas.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, IX t.,  34 psl., V., 2006.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIV t., 570 psl., V., 2008.

Lietuvių enciklopedija, XVIII t., 100 psl., JAV.

Intern. str. Tapytojas Giedrius Kazimierėnas: nežinoti šalies istorijos yra nemandagu, tekstą pagal LRT PLIUS laidos įrašą parengė Emilija Cikanavičiūtė, 2021-06-26.

Nuotraukų autorės – Aldona Grigaitienė ir Rima Šmigelskienė