Pagrindinis puslapis Sena Voruta Žudynės Ūtos kaime

Žudynės Ūtos kaime

2010 m. birželio mėn. 15 d. bus minimos Nepriklausomos Lietuvos pasienio policininko, Lietuvos kariuomenės atsargos viršilos, Šaulių sąjungos nario Aleksandro (Alekso) Barausko, nužudyto 1940 m. birželio 15 d. Alytaus aps., Varėnos vls., Ūtos k. Raudonosios armijos karių, žūties 70-osios metinės.
 
Aleksandras Barauskas, Kazio, gimė 1899 m. liepos 12 d. Panevėžio aps., Krekenavos vls., Butrimonių k. neturtingų ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 4 ha žemės. Šeimoje buvo dar 5 vaikai – broliai Ignas ir Antanas (jis gyveno Šiauliuose, tarnavo kalėjime, buvo šaulys) bei seserys Veronika, Barbora ir dar viena, kuri gyveno Latvijoje. Tėvas mirė, kai Aleksandrui buvo 7 metai, todėl esant sunkiai šeimos padėčiai jam teko eiti piemenauti, o vėliau iki tarnybos kariuomenėje tarnavo už samdinį ir padėjo šeimai išgyventi.
 
A. Barauskas nuo 1920 07 24 iki 1923 04 11 tarnavo Lietuvos kariuomenėje Drausmės batalione 2-oje kuopoje, karinis laipsnis – viršila. Nuo 1927 01 01 iki 1928 04 05 tarnavo nepilnamečių nusikaltėlių drausmės ir auklėjimo įstaigoje auklėtoju (jaunimiečių (nepilnamečių) įkalinimo įstaiga buvo Alytuje – G. L). Nuo 1929 07 11 iki 1940 06 15 tarnavo Alytaus apskrities pasienio policijoje, pradžioje eiliniu policininku, vėliau sargybos viršininku. Pirmojo Lietuvos policijos tarnautojų surašymo 1932 m. sausio 17 d. lape nurodyta, kad A. Barauskas savamokslis, bet moka lenkų kalbą. 1932 m. vasarą, tarnaudamas Perlojoje, susituokė su Ona Bučinskaite (1914-2002), Perlojos miestelio gyventoja. Gimė 2 dukros: Onutė (g.1933) ir Marytė (1935-1993).
 
Dukros teigimu, jos tėvas A. Barauskas pasienio policijoje tarnavo Perlojoje, I Varėnoje ir Ūtoje. Kiek ji prisimena, tėvas buvo šaulys ir daugiausiai lankėsi I Varėnos šaulių namuose. O kai buvo nužudytas, tai jo palaidojimu rūpinosi Perlojos šauliai ir A. Barauskas jų rūpesčiu buvo palaidotas Perlojos bažnyčios šventoriuje. Lietuvos centriniame archyve pavyko rasti duomenų, kad A. Barauskas priklausė XIX Alytaus šaulių rinktinės Varėnos 26-am šaulių būriui.
 
1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą vyr. policininkas A.Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi savo bute. Butas buvo mediniame vieno aukšto name, kurio viename gale gyveno savininkas Vincas Semsė, kitame buvo A. Barausko butas, kuris kartu buvęs ir pasienio sargybos būstinė. Ši būstinė buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausio mėn., kai buvo baigtas naujos – Lietuvos–Sovietų Sąjungos – sienos ženklinimas. Buvusi administracinė linija neteko prasmės ir Lietuvos valstybės siena persikėlė į rytus. Paryčiui pasienio sargybos būstinę apšaudė ir užpuolė įsibrovėliai sovietų kariai. Budeliai atliko niekšišką darbą ir pasitraukė į Baltarusijos teritoriją, kuri nuo namo buvo už 100 metrų. Netrukus buvo suorganizuota trijų asmenų delegacija, kuri su balta vėliava nuvyko link sovietų teritorijos. Naiviai tikėtasi drauge ištirti šį neregėto žiaurumo įvykį. Sovietai, žinoma, į kvietimą neatsiliepė, nes jie jau žinojo, kas laukia visos Lietuvos. Pasienio sargybos viršininko A. Barausko nužudymu prasidėjo pusę amžiaus trukusi Lietuvos okupacija…
 
Štai kaip užpuolimo aplinkybės aprašytos to meto dokumente (kalba netaisyta – G. L.): Šiandien, birželio 15 dieną, 5 valandą ryte, pas mane atvyko 2-osios Utos sargybos policininkas Drazdauskas Pranas ir pranešė, kad apie 4 val. rusai nužudė vyr. policininką Barauską Aleksą. Apie įvykį pranešęs pasienio baro viršininkui, 5 val. 40 minučių nuvykau į įvykio vietą. Vykstant į įvykio vietą Noškūnų kaime sutikau vežimą su vyr. policininko Barausko lavonu, nes jis sužeistas kurį laiką buvo su gyvybės žymėmis, bet vežamas pas gydytoją kelyje mirė. Atvykęs į Utos kaimą patyriau, kad apie 3 val. 40 min. Rusų kareiviai apšaudė Utos sargybos būstą iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Šaudymas tęsėsi apie 20 minučių. Po to rusų kareiviai, kurių buvo apie 20 žmonių, prislinkę prie sargybos būsto apie 30 metrų, metė granatą, kuri sprogo prie būsto langų. Po to šeši kareiviai įsiveržė į sargybos būstą, išvedė vien baltiniais apsirengusį sargybos viršininką, policininką Barauską į kiemą ir čia pat prie prieangio vienas rusų kareivis kirto jam keletą kartų kardu per galvą. Barauskui sugriuvus, kitas rusų kareivis iššovė dar į galvą. Po to visi rusų kareiviai pasitraukė už valstybinės sienos į savo pusę. Sargybos būsto du langai nuo granatos sprogimo išdaužyti. Vieno lango stiklas turi peršovimo žymę. Sienoje taipogi yra kulkų žymių. Gale namo rasta viena nesprogusi rusų tipo granata. Policininkas Berulis, išgirdęs šaudymą, bėgo į sargybos būstą. Jam išbėgus į aikštelę, rusų kareiviai jį apšaudė ir jis buvo priverstas pasitraukti. Mūsų policininkai į rusų kareivius nešaudė ir jokio pasipriešinimo neparodė. Po keliolikos minučių, rusų kareiviams pasitraukus į mišką, toliau į savo teritoriją, mirtinai sužeistas vyr. policininkas Barauskas buvo paimtas ir vežamas suteikti medicinos pagalbą, kelyje mirė. Įvykio liudininkai buvo mirusio vyr. policininko žmona Barauskienė, to paties namo savininkas Vincas Semsė, Adomas Semsė, Latvienė Genoefa, Keršienė Pranė, Petras Semsė, policininkas Šleideris ir policininkas Berulis.
K.Skinkis
VI rajono viršininkas“
 
(1942 m. kovo mėn. 20 d. I Varėnos policijos vachmistro sudarytame „Žinių lape apie bolševikų nukankintą buv. policijos tarnautoją“ be kita ko dar nurodyta, kad A. Barauskui buvo nukapoti dešinės rankos pirštai – G. L.).
 
Šie faktai telefonograma buvo perduoti Alytaus apskrities viršininkui Kalendrai, toliau – Policijos departamento direktoriui, Užsienio reikalų ministerijai. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, gavusi tokią informaciją, jau tos pačios dienos 9 val. ryte, t. y. dar valandai likus iki Sovietų ultimatumo termino išsiuntė tokio turinio telegramą – „Šiandien apie ketvirtą valandą ryto Alytaus bare, šeštame rajone, raudonarmiečiai apšaudė iš kulkosvaidžių ir šautuvų mūsų pasienio sargybos viršininko būstinę. Per sieną ties Ūtos kaimu, puolė butą, numesdami granatą. Vėliau įsiveržė sargybos būstinėn, kur rado vyr. policininką Barauską Aleksą. Išsivedę iš buto oran, policininką mirtinai peršovė. Įvykdę smurtą, pasitraukė savo pusėn. Policininkas, vežamas ligoninėn, mirė. Turauskas“ – ir įpareigojo Lietuvos atstovybę Maskvoje veikti taip, kaip to reikalauja diplomatinė praktika. Dar niekas Lietuvoje nežinojo apie Ribentropo-Molotovo paktą, apie tai, kad jau seniai Lietuvos pasienyje kovinėje parengtyje Raudonojo armija laukia įsakymo pradėti Lietuvos okupaciją. Jokie diplomatiniai protestai agresoriui jau nieko nebereiškė.
 
1940 m. liepos 3 d. tuometinė Lietuvos užsienio reikalų ministerija buvo įteikusi žodinę notą sovietų pasiuntinybei Kaune dėl vyr. policininko A. Barausko nužudymo. Notoje išdėstomi pareigūnų nustatyti faktai. Nurodoma, kad žuvęs pasienietis paliko šeimą: žmoną Oną Barauskienę (g.1914) ir dvi dukteris – Onutę (7 m.) ir Marytę (5 m.). Prašoma įvykį ištirti ir pasvarstyti apie galimybę mirusiojo šeimai suteikti išgyvenimo pašalpą. Deja, okupantams tai jau nerūpėjo. Šeima, netekusi maitintojo, liko užmiršta ir atstumta. Šis įvykis ilgam buvo užmirštas.
 
Net ir atkurtos Lietuvos laikais (po 1990 m.) daugiau kaip dešimtmetį Aleksandro Barausko nuopelnai niekaip nebuvo įvertinti: nesuteiktas joks teisinis statusas, neapdovanotas medaliu, ordinu ar atminimo ženklu. Tik 1992 metais Varėnos šauliai Gedulo ir vilties dieną žūties vietoje pastatė atminimo kryžių (organizatoriai šauliai Sigitas Arnauskas ir Juozas Jonytis, o Perlojos šaulys Antanas Volungėnas tą kryžių padarė).
 
Suprantama, kad A. Barauskas, kuris pasipriešino įsibrovusiems Raudonosios armijos 185-os šaulių divizijos žvalgybinės grupės kariams, tik vykdė savo tarnybines pareigas, bet tai juk buvo neeilinis įvykis, nes Lietuva dar nebuvo priėmusi ultimatumo, o jau buvo pralietas pirmosios aukos kraujas ir nužudytas Nepriklausomos valstybės pareigūnas. A. Barauskas tapo pirmąja SSSR okupacijos ir agresijos auka 1940 m. birželio 15 d.
 
Džiugu, kad istorinis teisingumas vis dėl to buvo atstatytas ir nužudyto valstybės pareigūno atminimas buvo įvertintas bei pagerbtas, kai 2005 metais gegužės mėn. Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga Respublikos Prezidentas įteikė pomirtinį apdovanojimą – Vyčio Kryžiaus ordiną – A. Barausko dukrai Onai Marijai Brasiūnienei, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos šaulių pastangomis žūties vietoje birželio mėn. pastatytas kuklus atminimo ženklas – paminklas, šalia jau esančio kryžiaus.
 
2006 m. birželio 15 d. minint Okupacijos ir genocido dieną Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Dubičių pasienio užkardai suteiktas Aleksandro Barausko vardas.
 
Privalome gerbti savo tautos praeitį – skaudžią, paženklintą krauju ir aukomis. Negalima pamiršti nė vienos aukos, kuri mus atvedė į laisvę. Svarbu neištrinti istorijos puslapių, nenugramzdinti įvykių praeitin.
 
Šaltiniai ir literatūra:
 
1. LCVA f.394, ap.17, b.367.
2. LCVA f.561, ap.19, b.273, l.76.
3. LCVA f.1119, ap.1, b.10, l.238-238ap.
4. LCVA f.1119, ap.1, b.553.
5. LCVA f.R-659, ap.2, b.61, l.2.
6. LCVA f.R-1436, ap.1, b.48, l.162.
7. „Trimitas“, 1993 m., nr.3, p.12.
8. „Alytaus naujienos“, 1998-10-14, nr. 199, p. 6.
9. „Kardas“, 2001 m. Nr.1, p. 33-35.
10. 2005 05 06 d. LR Prezidento kanceliarijos raštas Nr. 2651.
11. „Valstybės žinios“, 2005 05 14, p. 4
12. A. Balaišio, gyv. Vilniuje, 2004 07 28 suteiktos žinios
13. Dukters O. M. Brasiūnienės, gyv. Vilniuje, 2004 12 20 suteiktos žinios
 
Nuotraukose:
 
1. Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-os Ūtos sargybos viršininkas, šaulys, ats. viršila A. Barauskas, apie 1934-1935 m. (Pasieniečių muziejaus nuotr.)
2. A. Barauskas (iš kairės pirmas) su savo sargybos vyrais (laisvais nuo tarnybos), 1934 m. (Pasieniečių muziejaus nuotr.)
3. Jo žuvimo vieta Ūtos kaime, 2005-06-15 (G. Lučinsko nuotr.)
4. A. Barausko kapas Perlojos bažnyčios šventoriuje, 2005-06-15 (G. Lučinsko nuotr.)

Voruta. – 2010, birž. 5, nr. 11 (701), p. 1, 4.

Naujienos iš interneto