Pagrindinis puslapis Sena Voruta Žodžiai apie Vorutą

Žodžiai apie Vorutą

Voruta minima vienintelio šaltinio – Hipatijaus metraščio. Pats žodis skamba: VORUTA… Žinoma, mes negalime pasakyti ar rusiškame tekste šitas žodis neiškraipytas. Mat prasminga šaknis ir var, ir vor. Lietuviškai var – varyti, dar gali būti aiškinama, kad čia vara – įtvirtinimas, o “voras” tai senojoje lietuvių kalboje – senas. Vadinasi, čia prasmingą abi šaknys. Todėl, sunku pasakyti ar iškraipyta, ar ne. Pats faktas, kurį aprašo Hipatijaus metraštis, Mindaugo vidaus karas prieš Tautvilą ir Gedvydą, savo brolėnus, kuriuos rėmė Haličo kunigaikštis Danielius. Pastarasis Tautvilui į pagalbą didelį atsiuntė haličėnų būrį. Tautvilas, kovodamas Lietuvoje prieš Mindaugą, šituo būriu, ir apgulė Mindaugą jo Vorutos pilyje.
Kad geriau suvoktume, kur galėjo ta Voruta būti, nes nieko daugiau nepasakyta kur ji, pažiūrėkime, kaip klostėsi įvykiai. Pats vidaus karas prasidėjo 1249 metų pradžioje, kada Mindaugas pasiuntė Tautvilą ir Gedvydą kariauti kažkur už Smolensko. Jie sumušti. Mindaugas, pasiuntęs karius dar toliau, pabandė juos nužudyti. Jie paspruko nuo Mindaugo karių pas savo svainį, jų sesers vyrą Danielių. Danieliui tarpininkaujant, Tautvilą parėmė Rygos vyskupas Mikalojus, ši – Livonijos ordinas. Be to, Tautvilą rėmė dėdė iš motinos pusės – Žemaičių kunigaikštis Vykintas, Žemaičius ir haličėnus – jotvingiai. Šitaip prieš Mindaugą susidarė labai stipri ir pavojinga sąjunga. 1250 metais Livonijos ordinas apgulė Mindaugą pilyje. Livonijos eiliuotoji kronika vadina “karaliaus pilis”, jokios vietovės nenurodo. Tiesa, sakoma, kad Livonijos kariuomenė “ėjo per Nalšią į Lietuvą”. Turima galvoje Lietuvos žemė siaurąja prasme, ne visa Lietuva, ne Lietuvos valstybė, o būtent Lietuvos žemė. Aišku ir tai, kad einant Livonijos kariuomenei tuo maršrutu, Lietuva buvo už Nalšios.
Negalime tikrai pasakyti, kur buvo Nalšia. Šiaip jau iš daugelio šaltinių netiesioginių užuominų vis dėlto Nalšia lokalizuotina šių dienų Šiaurės Rytų Lietuvoje. Tai galima pasakyti iš tos pačios Livonijos eiliuotosios kronikos, nes Lietuva lyg ir turėtų būti piečiau negu Nalšia. Dar vietovė Noliškis ji yra visai sėlių paribyje, ir galbūt rodo ne Nalšios žemę, o Nalšios paribį. Pagaliau danų karaliaus raštas XIII a. pabaigoje, kuris mini lietuvių žemes, tarp jų – Nalekse yra visai netoli Tauragnų. Vadinasi, Nalšia kažkur čia, Šiaurės Lietuvoje, taigi kažkur piečiau. Tiesa, dabar yra iškelta nauja A.Dubonio hipotezė, kur Lietuvos ieškoma šiaurinėje Lietuvos dalyje. Kaip H.Lovmianskis lokalizavo, ji yra Pietryčių Lietuvoje.
Antra žinia apie Mindaugo apgulimą jo pilyje, sietina su 1251 metais, kaip tik ir yra Vorutos paminėjimas. Šiuo metu Vorutoje jau stovėjo Livonijos ordino būrys, kuris rėmė Mindaugą, nes Mindaugas jau buvo apsikrikštijęs, ir Livonijos ordinas iš jo priešo pasidarė sąjungininku. Todėl apgulusieji, kada išjojo vokiečiai iš Vorutos pilies (jie su jais šiek tiek susikovė), į mūšį su savo buvusiu sąjungininku nestojo. Tas vokiečių išjojimas galbūt irgi prisidėjo prie to, Mindaugo priešų pralaimėjimo.
Daugiau kokių nors duomenų apie Vorutą, be šito paminėjimo, neturime. Lieka tiktai vienas kelias – tiksliau lokalizuoti Lietuvos žemę. Iš šaltinių galime pasakyti, kad Lietuvos žemę mini ne vien Livonijos eiliuotoji kronika. Ją mini ir Hipatijaus metraštis. Štai keletas vietų. Pirmiausia, kada Mindaugas pradėjo kariauti prieš Tautvilą ir Gedvydą, prieš nusiųsdamas karius jų nužudyti, jis užgrobė jų žemes. Hipatijaus metraštis mini, kad Mindaugas valdė visą Lietuvos žemę. Iš to galime spręsti, kad Tautvilo ir Gedvydo kunigaikštija buvo Lietuvos žemėje. Kad tai būtent žemė, o ne visa Lietuva, bylotų ir tai, jog po Tautvilo ir Gedvydo išvarymo Lietuvoje buvo dar daug sritinių kunigaikštėlių. Jų Mindaugas nepašalino. Vadinasi, Lietuvos žemės užvaldymas (turima galvoje tiesiogiai išvarant kunigaikščius) įvyko tuose siauruose rėmuose, būtent Lietuvos žemėje. Maža to, jie yra brolėnai, vadinasi, žygiuojant iš Nalšios į Lietuvą, Mindaugo domėnas irgi yra toje pačioje Lietuvoje. Natūralu, kadangi tai viena šeima. Ir ta viena šeima Mindaugo ir jo brolių ar brolėnų koncentruojasi Lietuvos žemėje. Žinoma, tai dar nieko nepasako, kur yra ta Lietuvos žemė. Aišku tik tiek, kad Mindaugas visos Lietuvos žemės nevaldė, o visą ją užvaldė tiktai pašalinęs savo brolėnus. Bet Hipatijaus metraštis dar kai ką pasako apie Lietuvos žemę. Kada totorių karvedys Burundijus 1258–1259 metų žiemą žygiavo prieš Mindaugą, (anot Hipatijaus metraščio), totoriai nusiaubė Lietuvos ir Nalšios žemes. Vėlgi ryškiai matyti, kad tos pačios žemės, kurias mini Livonijos eiliuotoji kronika yra kaimynystėje. Jeigu Nalšia yra Rytų Lietuvoje, tai Lietuva kažkur greta Nalšios. Labiausiai tikėtina – kad Rytų Lietuvoje. Nors galėjo būti ir į vakarus nuo Nalšios. Iš šitos žinutės aišku tik tiek, kad ji ribojasi su Nalšia.
Dar viena Hipatijaus metraščio žinutė – tai būtent po Mindaugo mirties, kada Treniota buvo nužudytas ir į sostą buvo pakviestas vienintelis išlikęs Mindaugo sūnus Vaišelga. (Daumantas, kartu su Treniota susimokęs, nužudė du jo sūnus – Ruplį ir Rupeikį, o apie Girstuką, kurį mini dar vienas aktas, mes nieko nežinome; Vaišelga tada pabėgo į Pinską ir liko gyvas.) Vaišelga, kaip rašo Naugardo metraštis, surinko savo tėvo kariauninkus. O Hipatijaus metraštis teigia, kad Lietuva apsidžiaugusi priėmė savo valdovo sūnų.
Gali kilti klausimas, kas ta Lietuva, kadangi mes jau žinome, kad yra Lietuva visa ir yra Lietuvos žemė siaurąja prasme. Tad, ar žemė, ar visa valstybė? Į tai mums atsako tas pats Hipatijaus metraštis: kada Lietuva su džiaugsmu priėmė Vaišelgą, jam prireikė Danieliaus pagalbos. Ir Danielius jam atsiuntė savo sūnų Švarną. Švarnas buvo Vaišelgos svainis, vedęs jo seserį. Švarnas atėjo su didele jėga ir Vaišelga labai nudžiugo. Žinoma, galbūt Švarans turėjo ir prasimušti, bet šiaip apie karo veiksmus jam ateinant nekalbama. Todėl labiau tikėtina, jog Švarnas, eidamas pas Vaišelgą, neturėjo susidurti su jokiu pasipriešinimu. Taigi Vaišelga, buvo kažkur Lietuvos pietuose, kadangi haličėnai ateina be jokių kliūčių. O kad kliūtys buvo, kad Vaišelga buvo pripažintas ne visoje Lietuvos valstybėje, matyti iš tolesnių Švarno veiksmų. Vaišelga, remiamas jau Švarno, nuėjo į Deltuvą (žinome kur – apie Ukmergę) ir Nalšią. Ir ten jisai pradėjo imti priešų pilis ir tuos priešus mušti. Vadinasi, iki tol, iki Švarno, jis netgi negalėjo ten eiti, jautėsi per silpnas. Iš čia seka, kad Vaišelgos visa Lietuvos valstybė dar nepripažino, o tik Lietuvos žemė, t.y. Mindaugo žemė, kur buvo Vaišelgos tėvo domenas. Vėl Vaišelga eina į Deltuvą, į Nalšią, iš kur jis eina? Jeigu haličėnai atėjo iš pietų ir nesutiko pasipriešinimo, vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ta Lietuvos žemė, kuri pripažino Vaišelgą, yra pietuose.
Dar viena Hipatijaus metraščio žinutė. 1252 metų karas tarp Tautvilo ir Mindaugo. Tautvilas paprašė, kad Danielius labiau jį paremtų. Ir Danielius išžygiavo prieš Mindaugą. Bet kada Danieliaus kariuomenė (tiesa, ne visa), artėjo prie Lietuvos, ji susidūrė su lietuvių sargybomis. Danieliaus kariuomenėje kyla panika – nebus galima lietuvių užklupti iš netyčių. Ir Danieliui teko laukti savo senosios kariaunos. Tik jai atvykus, jie privertė savo kariuomenę eiti toliau. Vadinasi, labai prityręs karvedys Danielius žygiavo su kariuomene, kuria nelabai galėjo pasitikėti. Vargu ar jis galėjo rizikuoti kažkokiems beatodairiškiems žygiams. Ir ką mes matom, kaip veikė Danielius? Jis veikė zigzagais: pradeda nuo Naugarduko, nusiaubia jo apylinkes, ir tuojau grįžta į savo teritoriją. Paskiau vėl siunčia karius, bet pats nedrįsta eiti kartu. Ir vėl jie grįžta atgal į Danieliaus teritoriją. Ir taip nueinama iki Gardino. O iš ten pasiekiama Mindaugo tėvonija nebuvo labai toli nuo Gardino, nes atsargiais Danieliaus veiksmais buvo siekiama toli nuo savo užnugario neatitrūkti. Vėlgi labiausiai tikėtina, kad “Mindaugo pilies”, t.y. pagrindinio jo centro, būta pietų Lietuvoje.
Tiek šiandien galima pasakyti apie Vorutą. Ji ieškotina šių dienų pietryčių Lietuvoje buvusioje Lietuvos žemėje.

Naujienos iš interneto