Jūsų dėmesiui – laikraščio „Žaliasis pasaulis“ korespondentės Danos Kurmilavičiūtės straipsnis, kartu su žurnalistais apsilankius gamtos seminare, kuriame buvo pristatoma, kas nuveikta pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. II etapas“. Žurnalistai lankėsi Panemunių regioniniame parke.

Dana KURMILAVIČIŪTĖ

Kai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pakvietė pasidairyti po savo valdas ir pasižiūrėti, kas padaryta antrajame saugomų teritorijų tvarkymo etape, pagalvojau: bus puiki proga parekomenduoti skaitytojams, kur derėtų apsilankyti ir ką naujo pamatyti. Juk už lango – vasara, poilsio ir pažinimo metas. Kelias pirmiausia nuvingiavo panemuniais…

Lankytojų centras – istorija dvelkiančiame pastate

Panemunių regioninio parko direkcija įsikūrusi tikrai egzotiškame pastate – XVIII šimtmetį menančioje Šilinės smuklėje. Ne taip dažnai išvysi tokį senovišką statinį, istoriškai puikiai ištirtą ir atrestauruotą. Parko darbuotojų pastangomis jame įrengta su šio krašto vertybėmis supažindinanti lankytojų centro ekspozicija. Jos pavadinimas „Nemunas maitina, šildo ir rengia“ labai tiksliai atspindi vietos gyventojų būtį ir buitį. Nemune nuo žilos senovės buvo gaudoma žuvis, maitinusi visus pakrantės žmones; išsiliejęs Nemunas patręšdavo žemę, kurioje išaugdavo vešli žolė galvijams ir gausus derlius. Nemunas pavasarį prie kranto atplukdydavo įvairių medžių, kuriuos gyventojai parsiveždavo į namus ir išsidžiovinę kūrendavo. Be to, iš Nemune sugautų gyvūnų kailių būdavo siuvami drabužiai.

Ekspozicijoje išvystame senovines žvejų valtis, tinklus, plūdurus ir kitus žvejybos reikmenis, naudotus mūsų prosenelių, pamatome didžiulėse fotografijose įamžintas praėjusio amžiaus būties akimirkas. Apskritai apie laivybą Nemune pačios ankstyviausios žinios mus yra pasiekusios iš senųjų Kryžiuočių ordino metraščių, o kaip atrodė kažkada šia upe plaukioję laivai, galima pamatyti piešiniuose, išlikusiuose ant XVI amžiumi datuojamų „Carta Marina“ žemėlapių. Aukštupio kryptimi šios senovinės upių transporto priemonės plaukdavo, iškėlusios bures arba traukiamos krantu ėjusių vytininkų. Nusigauti upe žemyn būdavo paprasčiau: laivus plukdydavo srovė, padedama masyvių irklų. Šitaip pilni krovinių laivai plaukiojo iki XIX šimtmečio vidurio, kol jų palaipsniui neišstūmė žymiai modernesnė vandens transporto priemonė – garlaiviai. Istorija byloja, jog pirmieji Nemunu plaukioti ėmė vokiečių garlaiviai, ir tai buvo 1854 – aisiais metais. Neužilgo vokiškus papildė lietuviški garlaiviai, o pirmieji iš jų buvo du – Nemunu plaukiojęs „Kęstutis“, o Nerimi – „Neris“.

Dabar lankytojų centre rengiama nauja ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Joje bus pateikta išsami informacija apie lankytinus parko objektus, iškabinti žemėlapiai su nuorodomis, kas kur yra, stovės kompiuteriai. Ekspozicija bus techniškai moderni: atskiri informaciniai terminalai suteiks žinių apie skirtingas sritis. Pavyzdžiui, 1-asis terminalas plačiai supažindins lankytojus su regioninio parko gamtinėmis vertybėmis: augalais, gyvūnais, paukščiais, žuvimis, 2-asis terminalas pasakos apie regiono kultūrinį paveldą, tradicijas, papročius, šventes. Nemaža dėmesio bus skirta vietos verslui, ypač laivininkystei, keltams.

Žadama pertvarkyti ir senąją ekspoziciją. Daugelį eksponatų bus galima paliesti, išbandyti. „Žodžiu, tikimės, kad atvykę kitąmet, pas mus išvysite dar daugiau įdomių dalykų“, – pasakė parko kultūrologė Vaida Mozūraitienė. 

Šis amatas – jau tik fotografijose

Nuo seniausių laikų Nemunu buvo plukdomi sieliai. Kada pirmąsyk pasinaudota šiuo patogiu medienos pristatymo būdu, belieka tik spėlioti; išlikę rašytiniai šaltiniai mini 1405 metais į Dancigą plukdytą medieną, skirtą būsimų laivų stiebams.

Sielių plukdymu užsiėmė daugelis Panemunės krašto vyrų, kadangi tai buvo patogiausias ir pigiausias medienos transportavimo būdas, egzistavęs iki XX amžiaus pabaigos. Vyrai plukdymo darbų imdavosi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, be to, nemaža dalis jų dirbdavo pakrantėse buvusiuose medienos sandėliuose ir lentpjūvėse.

Dokumentuose užfiksuoti iškalbingi duomenys: 1855 metais Nemunu nuplukdyta 1200 sielių, čia darbavosi per 30 tūkst. darbininkų, o po kelių dešimtmečių, 1900-aisiais, suskaičiuota net 15 tūkst. sielių, tad kiek juos aptarnaujančių žmonių turėjo būti? Iš sielių plukdymo verslo praturtėjo ir Raudonės bei Panemunės pilių statytojai.
Jaunimas apie sielininkystę mažai žino, tad Panemunės regioninio parko direkcija yra užsimojusi plačiai atspindėti šią, jau istorine tapusią, veiklos sritį. Naujojoje ekspozicijoje bus parodyta, kaip atrodo tikras sielis, kokiais būdais jis būdavo surišamas, kaip plukdomas. Daugybė senovinių nuotraukų atskleis, kaip vystėsi sielininkystės amatas, kaip tobulėjo įrankiai. Nors šio senovinio verslo prie Nemuno jau nebėra, apie jį žinoti reikia. 

Liocai ir karnavyžiai

Nemunas nuo seno įtakojo prie jo krantų įsikūrusių žmonių gyvenimą. Nuo jo priklausė jų verslas, buitis, gyvenimo būdas, papročiai ir tradicijos. Visi šio krašto gyventojai užsiiminėjo žvejyba – žuvį gaudydavo tiek sau, tiek pardavimui. Visuose kaimuose būta meistrų, mokėjusių padirbdinti medines valtis, be kurių čionykštis gyvenimas buvo tiesiog neįsivaizduojamas. Juk kaip susisieksi su kitame Nemuno krante gyvenančiais žmonėmis, jei ne sėdęs į valtelę ir nuplaukęs? Valtimi žmonės plukdydavo parduoti sugautas žuvis, užaugintas daržoves, vaisius ir kitus krovinius. Net XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje valtys buvo pagrindinė panemunės gyventojų susisiekimo priemonė, jungusi abu Nemuno krantus. Kiekvienas panemunės kaimas ar miestelis turėdavo savo keltininkus, kurie už tam tikrą mokestį plukdydavo per Nemuną žmones.

Tačiau atskirose Nemuno pakrantėse įsikūrusių žmonių gyvenimo būdas šiek tiek skyrėsi. Skirtumus formavo natūrali gamtinė kliūtis – srauni upė. Kairiajame Nemuno krante gyveno suvalkiečiai, kuriuos dešiniojo kranto gyventojai vadindavo liocais. Pastarieji nelikdavo skolingi ir dešiniajame krante įsikūrusius vakarų aukštaičius apšaukdavo karnavyžiais.

Besikeičiantis gyvenimas panaikino daugelį su didžiausia Lietuvos upe susijusių verslų ir sumažino jų įtaką pakrantės gyventojams. 1988 metais iš Jurbarko į Šilutės baldų kombinatą buvo išplukdytas paskutinis sielis. Pamažu ėmė nykti ir senosios tradicijos, blėsti šventės.

Regioninis parkas – už tradicijų atgaivinimą

Anksčiau panemunės gyventojų itin mėgiama ir laukiama šventė būdavo Žiobrinės, švenčiamos balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, baigus pavasarinės žūklės sezoną. Ant karklinių iešmų laužuose būdavo kepami žiobriai. Žiobrius panemunės gyventojai laikė populiaria žuvimi. Šventės rengtos vaizdinguose Nemuno slėniuose: Pašvenčio ir Kalkėnų kaimų miškuose, Gelgaudiškyje, Viešvilėje, prie Rambyno piliakalnio. Jurbarke vykdavo žiobrių šventės karnavalas, kuriame dalyvaudavo miestelėnai, apsirengę milžiniško dydžio žuvų kaukėmis. Kasmet būdavo renkama Žiobrių karalienė. Tokį titulą moterys gaudavo už tai, kad labai skaniai kepdavo žuvį. Žiobrių karalienė Onutė Mikutaitytė 1936 metais šia žuvimi vaišino ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kuris, važiuodamas iš Palangos į Kauną, buvo sustojęs Kalnėnuose. Apskritai į šią šventę iš kitų Lietuvos vietovių atvykdavo daug garbingų svečių, kuriems būdavo kuriami atskiri laužai. Aišku, greta keptų žiobrių netrūkdavo ir kitų patiekalų; visi valgiai būdavo sudedami ant staltiesių, patiestų ant žolės. Žiobrinės būdavo organizuojamos ir pokario metais. Kur būdavo žvejų artelė, ten būdavo ir žiobrinės.

Panemunių regioninis parkas daug prisidėjo, kad ši šventė vėl būtų atgaivinta. Kasmet gegužės mėnesį ji vėl švenčiama Šakių rajone, Kriūkuose. Žiobriai kepami ir rūkomi, verdama žuvienė, vyksta žvejų varžytuvės, Nemuno bangomis norinčiuosius plukdo kateris, susirinkusiuosius linksmina muzikantai. Parko darbuotojai įsitikinę, jog iš naujo atgimusi tradicija dabar tikrai nenutrūks.

Savas kultūrines tradicijas puoselėja ir kiti Panemunės miesteliai. Štai Raudonės pilies aplinkoje vyksta populiari šventė „Panemunio žiedai“, Veliuonoje organizuojamas tarptautinis festivalis „Veliuonos kadrilis“, Klangiuose – Novelės vakarai. Gelgaudiškyje minima Dvaro diena. Plokščiai garsėja Didžiulio upelio šlaite trykštančiu šaltinėliu, kuris laikomas turįs stebuklingų gydomųjų savybių. Šioje vietoje, žmonių pramintoje Šventaduobe, yra pastatytas altorius, prie kurio vyksta Parcinkulio atlaidai.

Turistai mėgsta atvykti ir pasižiūrėti Plokščiuose esančio Vaiguvos upelio, atliekančio gatvės funkciją vietiniams gyventojams.

Turistams kasmet vis naujų pasiūlymų pateikia vietos verslininkai. Internete apsilankius, galima lengvai sužinoti, kur nuomojamos baidarės pasiplaukiojimui Nemunu, kur siūloma pasijodinėti žirgais. Šilinės kaime laukia „Medaus slėnis“.

Pilys ir piliakalniai – visų pažinimui

Kitas itin svarbus Panemunių regioninio parko darbuotojų veiklos baras – krašto archeologinio paveldo išsaugojimas. Ši teritorija, kaip jau minėjome, yra tikras istorinis archeologinis lobynas, kuriam tvarkyti skiriama išties daug dėmesio ir pastangų. Panemuniečių triūsas buvo gražiai įvertintas: archeologinio paveldo išsaugojimo geriausių darbų konkurse regioninio parko direkcija pelnė diplomą už Seredžiaus piliakalnio pritaikymą pažintinei rekreacijai.

Piliakalnis tvarkytas, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdomą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas ( II etapas ). Dabar jis, jau atsinaujinęs, gausiai lankomas turistų.

Pabuvoti šioje istorinėje vietoje smalsu kiekvienam. Įspūdingo aukščio piliakalnis yra laikomas legendinio Lietuvos įkūrėjo, Romos didiko Palemono amžinojo poilsio vieta. Neveltui ši aukštuma iki dabartinių laikų daugelio dar tebėra tituluojama Palemono piliakalnio vardu.

XIII–XIV a. čia stūksojo garsi Pieštuvės pilis, apie kurią išlikusiose kronikose kalbėta jau nuo 1293 metų. Istoriniai dokumentai byloja, kad ją kryžiuočiai daugybę kartų šturmavo (1293, 1294, 1298, 1318, 1319, 1322 metais), bet nesėkmingai – pilies gynėjai vis apsigindavo, kadangi buvo užėmę labai patogias strategines pozicijas. Dešimtmečiais pilis užtverdavo kelią į Lietuvos gilumą kryžiuočiams, gynė ne tik Nemuno, bet ir Dubysos žemupį. Tiktai 1363 metais kryžiuočiams pasisekė užimti ir sudeginti šį galingą bastioną.

Taigi šitoks svarbus objektas negalėjo nebūti žmonių lankomas. O didelis lankytojų srautas, žinoma, atsiliepė šiam gamtiniam – istoriniam paminklui. Piliakalnį būtinai reikėjo tvarkyti, ir džiugu, kad tas buvo padaryta. Padirbėta iš peties: piliakalnio šlaituose ir gynybiniame pylime buvusios duobės užpiltos dideliu atvežto grunto kiekiu; dabar nebėra Antrojo pasaulinio karo metu iškastų apkasų duobių. Piliakalnio jau nebedengia anksčiau čia vešliai augę medžiai ir krūmai. Piliakalnio viršutinės aikštelės pakraščiais nutiesti takai, į gynybinį griovį bei pylimą veda terasomis išsidėstę laiptai.

Nuo apačios kylančiais patogiais mediniais laiptais į viršų lengvai užlipome ir mes. Koks didingas vaizdas nuo viršūnės atsivėrė! Grožėkis ir grožėkis!

Beje, platybės džiugino akis ir užlipus į Raudonės bei Panemunių pilių bokštus. Prie jų aplinkos gražinimo Panemunių regioninio parko direkcija taip pat yra nemažai prisidėjusi.

www.vstt.lt

Nuotraukoje: Laiptai į Seredžiaus piliakalnį