Zigmundas Ramanauskas: nuo Baltijos iki Altajaus

Zigmundas Ramanauskas: nuo Baltijos iki Altajaus

Zigmundas Ramanauskas. Apie 1977 m.

Rasa Selickaitė, www.voruta.lt

Socialinių mokslų dr. Zigmundas Ramanauskas (1932 m. gegužės 29 d. Kaune–2018 m. kovo 20 d. Trakuose) – Lietuvos kariuomenės savanorio, Šventosios uosto administratoriaus, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordino kavalieriaus Leono Ramanausko (1901–1968) sūnus, kartu su našliu tėvu ir dar dviem broliai ištremtas 1941 m. birželio 14 d. į Altajaus kraštą. Bijsko pedagoginiame institute įgijo fizikos-matematikos mokytojo specialybę, 1958 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Lentvaryje, Trakuose, nuo 1968 m  – Pedagogų moksliniame tyrimo institute, nuo 1987 m. – Lietuvos pedagogų kvalifikacijos kėlimo institute, gausybės straipsnių fizikos, pedagogikos, Trakų–Reinės miestų partnerystės ir kt. tematika autorius, fizikos leidinio „Šviesos reiškiniai.

Mokymo priemonės VII klasei“ (1986 m.), daugybės fizikos metodinių leidinių mokykloms, prisiminimų knygos „Gyvenimo džiaugsmai ir negandos“ (2012 m.) autorius. Atgimimo metais dalyvavo Sąjūdžio veikloje, išrinktas į Trakų rajono Sąjūdžio Tarybą, buvo LPS „Bočiai“ Trakų bendrijos pirmininku, partnerystės „Trakai–Reinė“ komiteto nariu, Vietos bendruomenės prie Trakų savivaldybės valdybos nariu. Už aktyvią veiklą apdovanotas Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo I laipsnio medaliu.

Z. Ramanausko studijų tremtyje draugų tarpe – V. Juozapaitis, V. Tarasonis, D. Klumbytė, D. Juozapaitytė, V. Tonkūnaitė, S. Starkutė… Jo kolegų tarpe – prof. V. Valentinavičius, hab. m. dr. M. Lukšienė, prof. J. Laužikas, Jo mokinių tarpe – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras R. Rudzys, poetė, fizikos mokytoja ekspertė – S. Nedzinskienė. Turbūt nėra nė vieno vyresnės kartos fizikos mokytojo Lietuvoje, beje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuris nebūtų skaitęs Z. Ramanausko skelbtų straipsnių Lietuvos spaudoje, Maskvoje leidžiamuose žurnaluose „Fizika v škole“ („Fizika mokykloje“), „Sovetskaja pedagogika“ („Tarybinė pedagogika“), klausęs Jo paskaitų, skaitytų pranešimų seminaruose, konferencijose, nebūtų matęs besilankančio Lietuvos mokyklose…

Kartais labai keistai susiklosto kiekvieno žmogaus gyvenimas, nuostabą keliantys jame sutikti asmenys. „Žalioje“ vaikystėje žaviesi išgalvotais perskaitytų knygų herojais, jaunystėje – istorinėmis asmenybėmis ar filosofais, ieškodamas tiesos ir gyvenimo prasmės – realiai nepažintais šventaisiais, o  perkopęs savo nugyvento amžiaus penktą dešimtį imi suprasti, jog visi tavo šventieji realūs, jie čia pat – ir nereikia jų ieškoti vienuolyne, Tibete ar Indijoj, nes jie yra arba buvo tavo artimiausioje aplinkoje, pradedant tavo paties senoliais ir tęsiant sąrašą sutiktais žmonėmis kad ir Trakuose ir, kaip sakydavo šviesios atminties Zigmundas Ramanauskas – „viską geriau gali suprasti tik palyginimuose“. Tad vienas tokių sutiktų nuostabių žmonių mano gyvenime visiems laikams – Z. Ramanauskas – Žmogus, Mokytojas, fizikas, socialinių mokslų daktaras… Ir šį sąrašą galima tęsti be galo, nes šioje asmenybėje tilpo viskas – pradedant tremtimi ir gauta patirtimi joje, tęsiant – imlumu mokslams, parašytomis disertacijomis, pajautimu poezijos ir klasikinės muzikos bei baigiant daržininkyste, paties keptomis bandelėmis su įdaru ar nokstančiais daugiabučio balkone agurkais. Dauguma Zigmundą pažinusių trakiečių, ir ne tik, tai patvirtins, nes sąvoka – „žmogus orkestras“ per daug skurdi Jį apibūdinti ir neaprėpia visų turėtų Jo savybių, o aš savo prisiminimais galiu pasidalinti tik iš mano trumpos pažinties atkarpėlės, kuri truko 4 lygiadienius, t. y. 1,5 metų,  ir buvo sąlygota tik bendros būties ir buities, trumpų pavakarojimų kartu eilinėmis dienomis mano išsinuomotame Z. Ramanausko bute, kai tapau Jo kvietimu, paties Zigmundo žodžiais tariant – Jo bute „įname“, bei dar keliais pastebėjimais iš darbinės aplinkos Trakų viešoje bibliotekoje, kurioje tuo metu teko darbuotis. Daugumai trakiečių gal smalsu, ypač bočiams, kaip mano gyvenime atsirado Z. Ramanauskas, arba tiksliau, kaip aš atsiradau tokio gerbiamo žmogaus Trakuose bute.

Apie 1965 m. 

 „O buvo taip…. Po pažinties su šviesios atminties monsinjoru V. P. Rūku Trakų – Reinės bendradarbiavimo klausimais, bibliotekoje (2016 m.) paruošiau parodą „Palaiminta Trakų ir Reinės miestų draugystė“, apie kurią parašiau straipsnį į „Trakų žemę“, apibendrindama 20–ties metų bendradarbiavimo patirtį bei dėkodama visiems, kurių dėka ši paroda atsirado. Kaip ir kiekvienam, taip ir man rūpėjo, koks rezonansas bus iš šios parodos ir straipsnio, juolab, kad ir parodą aplankė anuomet Trakuose viešėjusi Reinės delegacija, kuriai paroda buvo pristatyta, svečiai išlydėti, darbas padarytas. Parodos privačiai aplankyti ir straipsnio apie ją perskaityti atėjo ir Z. Ramanauskas. Tiesą sakant, Zigmundą tuomet matydavau tik per atstumą, nebuvo tekę su juo bendrauti, girdėti Jo kalbant iš tribūnos ar renginiuose, nes Trakuose atsidūriau tik 2014 m., bet pagarbą Jam jaučiau kaip ypatingam trakiečiui, kaip tremtiniui, Sąjūdžio veikėjui, kaip daugybės nuoširdžių straipsnių autoriui. Tiesa, ir Jo atsiminimų knygos „Gyvenimo džiaugsmai ir negandos“ (2012 m.) dar nebuvau skaičiusi ir kurią, jau vėliau, taip įtaigiai ir vaizdingai parašytą, skaitydama suvokiau, kas žmogų Žmogumi padaro. Beje, ją skaitydama buvau kaip „Ekskursantė“ tose Altajaus platybėse, tad ir pagalvojau, jog knyga verta geriausio kino režisieriaus dėmesio, ir kurią, parašytą fiziko galėtų tik režisierius – fizikas A. Juzėnas ekranizuoti („Ekskursantė“, „Pelėdų kalnas“ ir kt.) ir, tikrai neprošal būtų knygos epizodus įtraukti į mokyklinę literatūros ir istorijos pamokų atitinkamų temų programą. Bet sugrįžkime į 2016 – tuosius metus ir į tą akimirką, kai perskaitęs straipsnį Z. Ramanauskas panoro su jo autore susipažinti, o netrukus kartu sustojome ir prie parodos „Palaiminta Trakų ir Reinės miestų draugystė“.  Tuomet nė neįtariau, kad ir mano draugystė su šiuo nuostabiu žmogumi bus palaiminta jei ne Trakų Švč. Mergelės Marijos, tai monsinjoro V. P. Rūko neabejotinai. Mūsų trumpas pokalbis, pažintis prie parodos apie Reinę, Zigmundo be jokių skrupulų kreipinys į mane „tu“, nuteikęs draugiškam ir artimam pokalbiui, nuėmęs savotišką baimę ir jaudulį, baigėsi pokalbiu apie Getę ir Tolstojų, išduotomis skaityti į namus knygomis ir į darbinį paštą man parašyta žinute – „Tema: Panegirikas. Iš smalsumo pasidomėjau parengtais tekstais pristatant atitinkamas parodas. Ir apie Vytautą, ir apie Lanką, ir Mariją… Mat reikėjo susipažinti su autoriumi, kad visa tai perskaityti. Ir forma, ir turinys nuostabūs. Puikiai suderinti teoriniai apibendrinimai ir konkretūs faktai. Visur jaučiama galia, dar neišsakytas potencialas. Tam tikrą greitį gali pasiekti ir Mersedesas, ir senas zaporožietis nuo kalno riedėdamas. Tad šiose tekstuose jaučiama Mersedeso galia. Malonu. Ačiū. Dabar jau būsiu nuolatinis parodų lankytojas ir Jūsų tekstų skaitytojas. Pagarbiai, Zigmundas“. Tad šis pirmas mano straipsnių įvertinimas, įvertinimas žmogaus, kurio nuomonė man buvo tokia svarbi, ir į kurį žiūrėjau su didžia pagarba ir nuolankumu, sukėlė mano širdyje didžiulį džiaugsmą, furorą, mano darbo bibliotekoje prasmę.

Aplinkybės klostėsi taip, jog Trakų savivaldybė nusprendė išleisti knygą apie Trakų ir Reinės miestų bendradarbiavimą, buvo sudaryta darbo grupė jos leidimui, o man reikėjo pasidalinti sukaupta parodai medžiaga, tad mudu ėmė sieti darbiniai reikalai bibliotekoje ir malonūs man visiems taip gerai žinomo ir gerbiamo kraštiečio pastebėjimai –manau, kad ir tu nesi išpaikinta atsiliepimais į tavo triūsą rengiant parodas,  kažin, ar kas pastebėjo, kaip turiningai tu visa tai darai ir rašai. Aš jau pirmą mūsų pasimatymo dieną prie tos parodos pajutau, kad tu nesi eilinė „knygų išdavėja“ ir toji nuojauta kas kartą tik tvirtėja“. Nenuostabu, jog gyvenimo vėtytas ir mėtytas, Zigmundas užklausė manęs ir asmeniškų dalykų – iš kur aš kilusi, kokius mokslus krimtusi, ar ištekėjusi ir pan. Pasakiau, jog į darbą važinėju iš Vievio, tad jis tuojau pat pasiūlė nuomą Jo bute – pažadėjau pagalvoti. O pagalvoti turėjau apie ką, nes dėl nepalankaus autobusų tvarkaraščio turėjau arba išeiti iš darbo, nes leidimas dirbti valandą trumpiau pietų pertraukos sąskaita ėjo į pabaigą, arba pirkti mašiną (senoji jau nebūtų perėjusi tech. apžiūros), arba ieškoti buto nuomai. Nuoma Trakuose brangi, mašinai dar pakankamai susitaupius nebuvau, skolintis – neturiu mados, nes gyvenime vadovaujuos principu, jog laimę neša tik tie pinigai, kuriuos pats užsidirbi, tad rudenį buvau apsisprendusi iš kadais paauglystėje išsvajoto darbo išeiti, bet atsiradus tokiam netikėtam Zigmundo pasiūlymui mano atsakymas buvo akivaizdus. Taip aš tapau Z. Ramanausko įnamė ir įsigijau šeimininką, kuris tapo mano geriausiu draugu, artimiausiu žmogumi Trakuose, geruoju samariečiu mano gyvenimo piligrimystėje. Tiesa, nuoma buvo tokia, jog nakvodavau tik darbo dienomis, o savaitgaliais, kaip visą iki tol laiką, gyvenau pas tėvukus kaime. Tad ir klausimas už nuomą buvo aktualus – kiek už parą !? – „penki eurai trisdešimt septyni centai“, ilgai nesvarstęs juokais atsakė Zigmundas. Tad po dviejų mėnesių bendravimo bibliotekoje, gaudžiant 2016  m. Trakinių atlaidų varpams (ši detalė ypač įstrigo atminty, ir tai, jog mintyse dar seniau buvau pagalvojus, kaip gera būtų, tai dar vienas man Trakų Švč. Mergelės Marijos stebuklas (!), jog mano kadais pastebėto kiemo namo bute galėčiau bent galvą nakčiai priglausti), per vienintelę darbo savaitėje mano turėtą pietų pertrauką pirmą kartą peržengiau Z. Ramanausko buto slenkstį, tiesa, tik susipažinti su man skirtais apartamentais ir papietauti. Įžengus pro duris mane stebino viskas – buto šeimininkas, įdomūs pasakojimai ir literatūros klasikų citatos, intelektuali aplinka, tvyranti bute praktinė harmonija, Zigmundo vyriškomis rankomis pagaminti virtinukai, bet ypač sužavėjo vaizdas pro man siūlomo nuomai kambario langą,  kuriame visoje savo didybėje pamačiau Trakų bažnyčios stogus ir bokštelius, bei knygos, esančios kambaryje, pirmą kurią, su žavesiu paimtą nuo stalo knygą, matydamas mano jaudulį Zigmundas ištarė – „dovanoju!“, paprašydamas į Jį kreiptis „tu“ (beje, nebuvo tai lengva padaryti).

Zigmundas Ramanauskas. Apie 1984 m.

Dabar, rašydama šias eilutes mąstau, jog apie Zigmundą rašyti – kaip jūrą perplaukti, o norisi rašyti tai, kas nežinoma, ir pasakyti kažką svaraus, naujo, nors mūsų bendra būtis buvo tokia trumputė, kai tuo tarpu dauguma trakiečių Jį pažinojo pusė amžiaus, žavėjosi Z. Ramanausko veikla viešumoje sakant kalbas, vedant paskaitas, dainuojant ir pan. Visi mano prisiminimai tik iš šalies ir iš buities, bet visgi, tikiuosi, jog jie bus reikšmingi saugantiems šviesų Z. Ramanausko atminimą, ir kaip ne kartą yra sakęs pats Zigmundas – „žmogus gyvas kol jį prisimena“. Tad pradedant rašyti norėčiau išskirti kelis aspektus, kuriuose geriausiai atsiskleidžia kiekvienas žmogus – jo santykyje su laiku, darbu, žmonėmis, buitimi, tikėjimu, laisvalaikiu ir kaip aš mačiau Zigmundą mums dar nesant artimais pažįstamais.

Pirmas mano pastebėjimas bibliotekoje buvo 2014 m., kai Z. Ramanauskas labai noriai atsiliepė į kvietimą pasidalinti „Baltijos kelio“ ir Sąjūdžio prisiminimais, atnešdamas savo prisiminimus „O buvo taip“ ir paduodamas į rankas mano kolegei D. Klimienei, su kuria viešinome sukauptą „Baltijos kelio“ archyvą Europeanos internetinėje svetainėje. Tuomet į akis krito Zigmundo geranoriškumas, iškilus stotas ir skubėjimas, nes užsuko tik trumpam, ir kaip parodė ateitis, Jis visada skubėjo, nuolat buvo užimtas prasminga veikla ir brangino savo laiką. Antrą kartą mano žvilgsnis Z. Ramanauską palietė Jam nematant 2015 m. ankstyvą rytą pavasarį, einantį lėtai nunarinta galva, vos keliant kojas Trakų gatvės kelio važiuojama dalimi statmenai Trakų Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai, ties kryžkele. Visa, tuomet pamatyta Zigmundo povyza šaukte šaukė – gedintis žmogus. Žinojaus, jog visai neseniai buvo netekęs savo taip mylimos ir gerbiamos žmonos Vidolijos, ir Dievas mato, tuomet labai nuoširdžiai mintyse Zigmundą užjaučiau. Jei reikėtų šiandien apibūdinti anuomet matytą būseną, tai niekas geriau jos neapibūdintų, kaip Zigmundo mėgiamo F. Tiutčevo (1803–1873) posmai (diletantiškas vertimas str. autorės) –

Вот бреду я вдоль большой дороги           Štai brendu žeme aš ilgo kelio
В тихом свете гаснущего дня…                  Temstančios dienos žaros fone…
Тяжело мне, замирают ноги…                    Sunku man, man silpsta kojos…
Друг мой милый, видишь ли меня?           Drauge mielas, ar matai mane?

Всё темней, темнее над землею –              Vis tamsiau, tamsiau virš žemės –
Улетел последний отблеск дня…                Nyksta paskutiniai saulės spinduliai…
Вот тот мир, где жили мы с тобою,           Štai pasaulis tas, kur mes kartu gyvenom,
Ангел мой, ты видишь ли меня?                Mielas angele, ar tu mane matai?

Завтра день молитвы и печали,                  Ryt išauš diena maldos ir skausmo,
Завтра память рокового дня…                    Ryt išauš diena lemtingos valandos…
Ангел мой, где б души ни витали,             Angele manasis, kad ir kur dvasia buvotų,
Ангел мой, ты видишь ли меня?                Angele manasis, ar matai mane?

Pamenu, jau praėjus pusmečiui ar metams, bibliotekoje turėjo įvykti vienos knygos pristatymas ir kaip skaitykloje nuščiuvo Trakų bočės, taip netikėtai vėl viešumoje pamačiusios ateinantį, visų taip gerbiamą, laukiamą Z. Ramanauską. Kilo sujudimas, klegesys, šnabždesys – Ramanauskas! Ramanauskas!, o aš netikėtai tapau šios mizanscenos stebėtoja. Buvo įdomu matyti tokią reakciją, lyg į klasę atėjo visų mylimas pirmūnas ir gimnazistės netveria savo kailyje kartu Jį užjausdamos, ir kartu Juo besižavėdamos (jau vėliau sužinojau, kaip kantriai ir su meile Zigmundas slaugė savo sutuoktinę Vidoliją ligos patale, apie kurią knygoje rašė – „nepaprastai geros širdies, nepaprasta meilė savo ir internato, kuriame 50 metų dirbo, vaikams, nuolatinis noras padėti artimui…“). Stojo ilga pauzė ir susėdę visi į savas vietas laukė prasidedančios „pamokos“, o ji, deja, buvo labai neįdomi, o aš, lyg mokinė, sėdėjusi už Z. Ramanausko nugaros, mačiau, kaip Jis, nekantriai mindžikuodamas kojomis piktinasi ir tyliai murma, gailėdamas beprasmiškai leidžiamo laiko, kol viena bočių amžiaus pavyzdinga „gimnazistė“ atsisukusi pradėjo Zigmundą tildyti, net pasiūlydama Jam išeiti, jei jau pamoka jam nepatinka. O sancta simplicitas! (lot.)  – „O šventas nekaltume!“ (J. Husas) – pamaniau, ko tik neišklausysi iš stovinčio viešumoje aukščiau už tave! Bet jei tai galioja daugumai, tai tik jau ne Z. Ramanauskui! Kupina žavesio žiūrėjau į atsistojantį, ranka į visa tai kas vyksta numojantį ir išeinantį Zigmundą. Ir tas mano žavesys Juo liko visam mano sąmoningam gyvenimui! Jau bendraujant artimiau prisiminiau, jog panaši reakcija Z. Ramanausko belaukiant kilo ir 1996 m. Vievio sanatorinėje (Panerių) mokykloje, kurioje aš dirbau istorijos mokytoja ir auklėtoja, kai Jis atvažiavo testuoti pirmųjų pasiryžusiųjų kandidatų pedagoginio pasirengimo įskaitai gauti, prasidėjus mokytojų kategorijų kėlimo vajui. Tuomet Z. Ramanauskui teko darbuotis pedagogų kvalifikacijos instituto direktoriumi, vėliau pavaduotoju. Atmintis tik 2016 m. atgamino tuos įvykius, kai nuo šūksnio – Ramanauskas! Ramanauskas  atvažiuoja! skambėjo visa mokyklos erdvė. Tad ir dabar atmintis papildo anuomet matytą Zigmundo paveikslą, Jo užduotą klausimą, kaip jau kartu prisiminėme, į kurį iki manęs dar niekas nebuvo atsakęs, už ką anuomet gavau pagyrimą ir žavesio kupiną Zigmundo žvilgsnį. Prisiminę tuos laikus, 2017 m. aplankėme Panerius, jų dvarą bei kadais buvusią, šiandien uždarytą (2012 m.) mokyklą,  pamatę tai,  kas šiandien iš jos belikę…

Mokymo priemonė VIII kl,. Kaunas Šviesa, 1986 m.

Tad apie branginamą laiką, buitį, laisvalaikį…Žmogų… Niekada neteko matyti Z. Ramanausko be veiklos, nuobodžiaujančio, nežinančio ką veikti, nes Zigmundui viskas buvo įdomu. Nebuvo tik Jis tuščias smalsautojas, tauškiantis apie niekus. Mačiau, kaip gebėjo planuoti laiką, jį branginti, o ne „stumti“, gebėjo neužkliūti už beverčių reklamų, vienadienių akcijų, beprasmių renginių. Zigmundo gausi visuomeninė veikla kaip „Bočių“ pirmininko, savivaldybės komiteto nario buvo visiems matoma ir gerai žinoma, bet gal ne visiems žinoma privati veikla. Ne kartą girdėjau Zigmundą sakant – „mano sodas – atgaiva širdžiai, ypač po žiemos“, čia augo Jo pasodintos obelys, vasarą žydėjo išsaugotas giminės bijūnas, žydintis ypatinga, aksominio blizgesio purpuro spalva. Kadangi mūsų bendra būtis prasidėjo rudenį, tad mačiau, jog visos dienos buvo  skirtos praktinei veiklai – bulvių kasimui, uogienių virimui, grybų, burokėlių, pomidorų, agurkų, kriaušių konservavimui, net naminio vyno gamybai.  Nebuvo jis ir iš tų bočių, kurie palikę našliais badauja. Sibiro platybėse Zigmundas visko buvo pramokęs – gaminti pietus, minkyti tešlą, virti sriubą. Nebuvo jam tingu, esant norui, kad ir vieną bulvę išsikepti, o kad visa keptuvė nekaistų, tam net buvo panaudojamas specialiai pritaikytas ramstis tik vienam jos galui įkaisti. Labai mane stebino šita vyriškoji kulinarija, tad kartą tai pastebėjęs pasiteisino  – „esu tik pradedantysis  kulinaras“.  Po visų buities darbų, dar 2016 m. Jis ir 20 grybšnių pirmyn-atgal „Galvės“ ar „Bernardinų-Lukos“ ežere padarydavo, tik sakė, jog gydytojai šioje srityje liepė nepersistengti, kaip ir per dažnai Jo mėgiamu ir skanaujamu šimtalapiu. Rodos, po tokios intensyvios veiklos reikėtų tik ilsėtis, bet jei aš pavėluodavau vakarienės metui, aptikdavau Jį prie kompiuterio rašant straipsnius, bendraujant skypu su jaunystės draugais, rašant laiškus. Vieną net anuomet Lietuvos prezidentei D. Grybauskaitei parašė, išsakydamas godas ir rūpestį dėl Lietuvos problemų. Žavėjausi! Stebėjausi! Nuostabu buvo matyti, kaip į devintą dešimtį įkopęs senjoras tuo pačiu skypu konsultuoja vaikaitį fizikos klausimais juos vizualiai demonstruodamas bei stebėdamas vaikaičio rodomus eksperimentus, o po akimirkos paskambinus tremties bičiulei, Sibiro laikų studijų aukštojoje mokykloje bendramokslei, profesorei, literatūros tyrinėtojai, habilituotai socialinių mokslų daktarei D. Klumbytei (g. 1928 m.) cituoja klasikus ir gvildena tam tikrų žodžių etimologiją bei pasidalina džiaugsmu apie pusšimtį pasodintų žieminių česnakų galvučių. O kaip gi poilsis!? Poilsis toks – paskambinus bičiuliams atsakydavo – „valgau gerai, miegu gerai, turiu dvi aistras – snukeris ir tenisas per TV“.  Bet mano akimis didžiausia Zigmundo aistra buvo opera, kurios arijų pasimėgaudamas galėdavo klausytis visą ilgą žiemos vakarą. Zigmundas, turėdamas gerą klausą, labai gerai jautė ir girdėjo ne tik muzikos garsų subtilybes, bet ir kalbančio žmogaus intonacijas, balso skambėjimą, nuotaiką ir net „paplonintą liežuvį“, dėl kurio šiandien man savotiškai gėda, kai kartą taip „paploninus liežuvį“ šalia Zigmundo kalbėjau telefonu su visai to nevertu žmogumi ir stebėjau kintančią Zigmundo reakciją. Be muzikos, Z. Ramanausko aistra buvo ir literatūra, ir poezija, kurią galėjo ne tik skaityti, bet ir cituoti, sumaniai pritaikydamas citatą konkrečiam gyvenimo atvejui, ir šachmatai, kurių partijas analizuodavo kompiuteryje arba darbo kabineto spintoje visą lentyną apie juos užimančiose knygose, ir sudoku, kurį spręsdavo po pažiūrėtos „Panoramos“ ir dar daug kas. Zigmundas man atrodė lyg Leonardo da Vinčio Vitruvijaus žmogus – Renesanso žmogus, kuriame tobulai susipynė protas – intelektas, sveikata – tvirtas kūnas, atvira siela, laisva dvasia ir visas Jis – atviras pasauliui, mylintis gyvenimą ir žmones, neturintis prietarų ar merkantiliškų paskatų, linkęs bendrauti, dalintis, duoti, bet kartu ir tausoti, saugoti, branginti tai, kas paties patirta, suprasta, užgyventa. Ir buityje pas Zigmundą nebuvo nereikalingo pertekliaus, ne savo darbu uždirbto gėrio, todėl ir branginama buvo viskas – ir sena knygų lentyna, ir popieriaus skiautė, ir senas puodas su nauju rado savo pagarbią vietą arba antrą gyvenimą, taip kaip ir savomis rankomis sumeistrautas kompiuterio stalas iš buvusio žurnalinio staliuko, arba lentynėlė laikrodžiui pastatyti, sumeistrautos kėdutės ar laistymo įrenginys šiltadaržiui laistyti, panaudojant fizikos dėsnius, įrankiai balkone kuo gražiausiai sukabinti… Darbo kabinete ant stalo – intelektuali (ne)tvarka, o ne idealiai sutvarkytas tuščias stalas, prie kurio jokios minties, kaip ir prie tokio stalo sėdinčio šeimininko. Buvo gražu ir malonu žiūrėti, stebėti protingo, išmintingo, gražaus, brandaus amžiaus sulaukusio žmogaus profilį, apšviestą naktinės lempos, palinkus ties knyga, rašantį, mąstantį, skaitantį (tai užfiksuota ir daugelyje nuotraukų)… Ant darbo stalo knygos, rankraščiai, žurnalai, laikraščiai, laiškai… Knygos… Jų gausa, jų tematika rodė ir autoriaus interesų amplitudę – nuo žemės iki dangaus. Išskirtinę reikšmę bibliotekoje turėjo A. Čechovo raštų pilnas rinkinys originalo kalba. Šio autoriaus kūryba Zigmundas ypatingai žavėjosi, ją atradęs dar tremtyje būdamas, penktoje klasėje, apie kurią savo prisiminimų knygoje rašė – „..stebėjausi, kad yra žmonių, kurie tokių šedevrų nėra skaitę…“. Gausūs Zigmundo knygose palikti komentarai, autografai, marginalijos, žymekliai, rodantys knygos skaitymo kokybę, bei įrašai, palikti gal sau, o gal tiems, kurių rankose jos kada nors atsidurs. Štai vienas iš jų – knyga „Įgyta 1982 sausio 27 d. Viliuje prieš konferenciją pasaulėžiūros formavimo klausimais. Įgyta amžiams, nes čia melo nėra, čia viskas, kas žmogų kilnesniu daro. Praradimas ar iškeitimas šios knygos tolygus išdavystei.“ Viena iš knygų, kurią gavau dovanų – A. Marčėno poezijos tomelis, kurį Zigmundas gavo dovanų kaip prizą už atsakytą į vienos iš radijo laidų klausimą!, o aš ją gavau dovanų iš mano buto nuomos šeimininko, gindama šiuolaikinę poeziją. Kelios retos Z. Ramanausko bibliotekos knygos buvo pristatytos ir TVB parodose – „Knyga, sujungusi žmones, miestus, kartas ir epochas“, buvo paviešinta Zigmundo privačios bibliotekos knyga su žymaus bibliotekininko, knygotyrininko prof. L. Vladimirovo (1912–1999) autografu, retų spaudinių parodoje – „Prasmė ir grožis Trakų viešosios bibliotekos fonduose“ (panaudojant kraštiečių retus spaudinius)  – 1922 m. Berlyne išleista Biblija su rastais Joje unikaliais šventais paveikslėliais, vienas kurių išleistas Paryžiuje XIX a. Žavėdamasi Zigmundo asmenine biblioteka kartą išgirdau iš Jo lūpų paties kažkur išgirstą originalų ekivoką dėl knygų – „neturtingi žmonės namuose turi daug knygų, o turtingi turi didelius televizorius…“ (beje, juos, ir ne vieną, taip pat turėjo!), privertusį mus gana ilgai juoktis…

2009 m. Europarlamente, pirmas iš kairės

Po darbo visada skubėjau suspėti į vakarienę su Zigmundu, nes tai buvo mūsų bendras laikas ir man jis buvo labai svarbus, o Zigmundas nelinkęs sėdėti prie virtuvės stalo valandų valandas. Kartu vakarieniaujant, besišnekučiuojant, niekada nejaučiau solidaus Zigmundo amžiaus, rodės, lyg bendrauju su jaunu žmogumi, pilnu humoro, interesų, naujovių… Aš vakarienę „tęsdavau“, o jis sakydavo, – „na ir ilgai, lėtai tu valgai!“, bet man ta vakarienė buvo veikiau meditacija su įdomiu dėstytoju, žmogumi, nei fizinis pasisotinimas. Patiko klausyti Zigmundo pasakojimų apie tremtį, gyvenimiškų įžvalgų ir pastebėjimų, žiūrėti, kaip Jis pagarbiai elgiasi su maistu, ypač duona. Į šiukšlių dėžę maistas Zigmundo namuos nebuvo išmetamas, ir keista, niekada maisto iš virtuvės nenešdavo į kitus kambarius, net kai jėgos silpo, tad Jį stebino mano kramtymas atsisėdus ant foteliuko man skirtame kambaryje ar kavos gėrimas ne virtuvėje. Kartą, matydamas, kaip aš geriu kavą man mėgiama poza Zigmundas pasakė – „kavą geri v carstvennoi poze“, ką išvertus į lietuvių kalbą reikštų – „karališka poza“, tad dabar, gurkšnodamą kavą visada šiltai prisimenu tą momentą, kuris mane nustebino Zigmundo gebėjimu ypatingai taikliai esmę išsakyti. O man Zigmundas visada atrodė kaip išmintingas Saliamonas arba kaip Patriarchas Abraomas, lyg gyvas pavyzdys iš Biblijos, kurio net ir meilė savo tėvui buvo Biblijinė, nes apie tėvą kalbėdavo labai pagarbiai, rodės, jog dar jo gedėtų, ypač prisimindamas paskutinį susitikimo ir tėvui atliktos paslaugos epizodą. Gyvenimas kartais taip sudėlioja taškus, kad juos įveikęs jau kitaip jį pradedi suprasti, ir Biblijos siužetus analizuoji per savą patirtį, patirtį, kuri išmokė Zigmundą įžvelgti žmogaus esmę, kad ir po kokiu luobu blizgučių ar skarmalų ji slypėtų. Sava patirtis ir džiugi, ir skausminga, tampa kaip antra oda. Bet tai netrukdė Zigmundui tikėti žmogumi, jį savotiškai čechoviškai pakančiai, užjaučiančiai mylėti, žmogaus gailėti, jį suprasti, nors yra buvę atvejų, kai be pasipiktinimo, tik su nuostaba Zigmundas pasakojo apie žmonių gobšumą jau šiais laikais, kai norėdamas pasidalinti obuolių pertekliumi, pasirodo, pasidalino su tuo, kieno sandėly visos lentynos jais užgrūstos buvo, arba perdėm dideliu teisybės ieškojimu, siekiant jos ne iš esmės, kaip vertybės, bet turint savanaudiškų tikslų, arba neigiant ją įsiteikti aukščiau stovinčiam…

Buvo žavu matyti, kaip Zigmundas bendrauja su žmonėmis, juos pakiliai ir linksmai nuteikia, žino jų gyvenimo istorijas, kuriomis ir su manim, ir savo straipsniuose pasidalindavo, juk rašė ir apie mokytojus-kolegas, apie Trakų bočius, Reinę ir net pienininkę iš kaimo, iš kurios pirkdavo pieną ir sviestą. Šalia Zigmundo visiems tapdavo linksmiau, kiekvienas sužinodavo kažką sau prasmingo ir naudingo, ir kaip žmogus Zigmundas buvo patikimas, šalia Jo kiekvienas jautėsi saugus, o neretai ir Zigmundo inspiruotas atrasdavo iki tol nežinomus savo gebėjimus ir talentus. Buvo jautru matyti, kaip pakiliai nusiteikęs sugrįždavo aplankęs savo vaikus ar po jų vizitų, sulaukęs jų skambučių, kaip jaudindavosi belaukdamas jų grįžtančių iš kelionių, kaip „sirgdavo“ už vaikaičius, dalyvaujančius triatlono varžybose, didžiavosi baigus jiems aukštuosius mokslus, radus darbą pagal specialybę ir kt. Ypač stiprus ryšys Zigmundą siejo su pirmuoju anūku Simonu, kurio dėka ir buvo išspausdinta Zigmundo prisminimų knyga, ir kurią, su originaliais autoriaus įrašais kiekvienam asmeniškai, turi ne vienas trakietis. Teko matyti ir pajusti, kaip nuoširdžiai Zigmundas ruošdavo dovanėles savo artimiesiems švenčių progomis, nepamiršdamas parašyti kiekvienam asmeniškai tinkančio palinkėjimo-sveikinimo.

Ypatingas buvo ir Zigmundo humoras, kurį norint suprasti, reik išmanyti istoriją, gyvenimo realijas, turėti vaizduotę ir pan. Stebėdama ir žavėdamasi visa, tokia turininga ir prasminga Zigmundo būtimi, išsakydavau minti, jog žaviuosi tokiu tobulu, užtarnautu, gražiu poilsiu, buvimu namie, skaitymu knygų ir kt., kad pavydžiu pensijos, užtarnauto poilsio, į ką sulaukiau mane nustebinusio Zigmundo atsakymo –„kad tu žinotum… – kaip aš tau pavydžiu, jog tu eini į darbą!“ ir parašytu sveikinimu mano gimtadienio proga – „atvirai aš tau, Rasute, pasakysiu, vieneriais metais pasenai. Noriu tik, kad širdimi pajustum, jog mažai dar žemėje gyvenai. Dar ne visos knygos perskaitytos, išsvajotos pensijos verta dar sulaukti, pajūrį dar reikia aplankyti…“. Išvažiuodama savaitgaliais namo ir girdėdama Zigmundo žodžius, išsakytus savo draugams telefonu, jog jaučiasi nelabai gerai, savaitgaliais rašydavau žinutes, klausdama apie savijautą ir pan. Kartą ilgai nesulaukus atsakymo parašiau – „atsiųskit bent tašką, jog žinočiau kad viskas gerai!“ po kelių akimirkų gaunu atsakymą – „ . . .“ –  su paaiškinimu  – „3 taškai“. Beje, sąmoju alsavo ir Zigmundo kalba, kai gaudamas 2013 m. vasario 16 d. Trakų pilyje Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo I laipsnio medalį už 2012 m. bendrosios gyventojų kultūros vystymą, etnokultūros tradicijų puoselėjimą, tautinių mažumų kultūros plėtrą bei kultūrinių iniciatyvų įgyvendinimą dėkodamas tarė – „labai – labai – labai ačiū, nes šį kartą šitas medalis – tai yra – trečiasis. Pirmasis medalis kadaise už plėšinių įsisavinimą (salėje nedrąsus juokas) – buvau kandidatas, bet dėl tam tikrų politinių sumetimų medalio neįteikė. Vėliau buvau dar kandidatas – Leninui–100 metų. Vėl buvau kandidatas, bet vėl neįteikė (salėje juokas, plojimai!). Ir taip aš jau galvojau, kad be medalių baigsiu gyvenimą, bet dabar jau įteiktas. Viskas, ačiū labai..“, ir reziumuodamas, jog apdovanojimą priima lyg avansą, pažadėjo kartu su bendraminčiais, su Trakų žmonėms, dar šį tą gero neveikti, padaryti… Beje, Zigmundo dėmesio dėka Trakų Vytauto Didžiojo nominaciją ir kt. apdovanojimus yra gavęs ne vienas trakietis(ė), kai kurie planai, kuriais su manimi buvo pasidalinęs jų autorius, nebuvo spėti įgyvendinti. O apie nuveiktų darbų dalį, apie Z. Ramanausko puoselėtas vertybes, papasakotas iš paties Zigmundo lūpų, gali išgirsti kiekvienas šių eilučių skaitytojas, suvedęs You Toobe kanale Zigmundo Ramanausko vardą ir pavardę…

Per trumpą mūsų pažintį mačiau, kaip Zigmundas buvo visiems reikalingas, svarbus, laukiamas, pageidaujamas, gal kartais ir savanaudiškai išnaudojamas kai kurių ir nelabai dėkingų asmenų, patikint Jam savas pareigas, nes Zigmundas niekam neatsisakydavo padėti. Ir nors tai sekino jėgas, Zigmundas kantriai to nedemonstravo ir viešumoje nedejavo, net savo vaikams. Dauguma Jį matydavo juokaujantį, slepiantį savo negalią, bet aš mačiau, kaip jam buvo sunku į ketvirtą aukštą užlipti, ir kaip Jį patį stebino tai, jog iki autobusų stoties su pailsėjimais nueina ilgiau nei per 30 minučių. Dauguma matydavo Zigmundą važiuojantį dviračiu (įkopus į devintą dešimtį !), palydėdami žavesio kupinais žvilgsniais, bet aš žinojau  – eiti Jam buvo sunkiau, nei mintį dviratį. O kaip originaliai, taupydamas jėgas ir panaudodamas fizikos dėsnius Zigmundas uždarydavo, tiksliau neuždarydavo mašinos durelių pradėjus mašinai važiuoti, nes jos, neuždarytos užsidarydavo pačios, veikiamos jėgos, pradėjus mašinai staigiai judėti. Kartais iš Zigmundo lūpų išsprūsdavo mane graudinusios frazės, lyg juokais pasakytos – „prisiminimai teikia daugiau džiaugsmo, nei dabartis ir, tuo labiau, ateities vizijos, ateitis“ arba „slonca na zachod“ (saulė vakarop, lenkų k.), arba „dabar mane domina tik vienas dalykas – mirties data ant mano paminklo…“. Neskambėjo tai man makabriškai, bet nuteikdavo perdėm pesimistiškai. Niekas nė neįtarė, kaip iš tiesų jam nelengva ir sunku, bet tai jam netrukdė dalyvauti literatų metiniuose renginiuose, daryti pranešimus juose, rašyti straipsnius, todėl daug kam šviesio atminties Z. Ramanausko išėjimas atrodė nelauktas ir netikėtas. Ir nors Jo jėgos nenumaldomai seko, Zigmundas dalyvavo vasario 16-osios Akto šimtmečio renginiuose ir linksmai su bočiais traukė patriotines dainas, net paskambino artimiems žmonėms, kad iš telefono paklausytų, kaip gera ir linksma Zigmundui būti kartu su bendraminčiais. 2018 m. buvo paskutiniai susitikimai, ir gal tik keli žmonės nujautė realią situaciją, deja, nevaldomą. Pamenu, jog 2017–2018 metų sandūroje, žiūrėdamas TV, Zigmundas išgirsdavo itin daug išeinančių įžymių žmonių į anapus, ypač solistų, kurių balsais žavėjosi  – D. Chvorostovskio, V. Noreikos, L. Senčinos, kurie Jam buvo savotiškai brangūs ir artimi, kurių išėjimą jautriai išgyveno, o tremties ir studijų laikų draugui, mokytojui V. Juozapaičiui, išėjusiam 2017 m. pabaigoje, rašė Pro memoria (skelbtas „Vorutos“ 2017 m. gruodžio 30 d. numeryje, psl. 16), pasidalindamas ir su manimi jaunystės draugo likimo skausmingais epizodais. Šios eilutės, gerai pažinojusiems Zigmundą, gal pasirodys netikėtos, bet aš mačiau Zigmundą esantį jautrų, kantrų savo skausme, praradimuose… Kartą gavau į rankas Jo surašytą instrukciją – „Kas DARYTI, JEI…, kurioje buvo papunkčiui surašytą viskas, ką reikėtų daryti jei…, su paaškinimais –  skambinti  – 1. Į greitąją 03 ar 112 – užfiksuos mirtį, 2. Į Policiją  – nustatys kad be smurto, 3. į Ritualinių paslaugų biurą – atvažiuos paimti kūną, 4. Į polikliniką, mano Nr. 1445 su komp. vaistų kortele pas M…. 206 kab.  – parašys priežastį, 5. Su pažyma ir pasu į metrikacijos biurą – savivald. iš dešinės nuo buitinio išrašys MIRTIES LIUDIJIMĄ, 6. Iš ten į SODRĄ – pasakys, kur ir kiek paimti pinigų laidojimui, 7. Skambinti seniūnui V…., kab. 55…, pasakyti, jog bus laidojimas (nurodytas seniūno mobilus telefono nr.), 8. Skambinti iš mano telefono Juliui, Januškevičiui, Valiui, Rasai“ – numanydama, koks ten galėtų būti instruktažas, savotiškai bijodama „pažadinti“ tą neišvengiamą jėgą, nenorėjau, vengiau į tą tekstą žiūrėti, tai pripažinti, tikėdama, jog dar ne, jog galiu suvaldyti tai, ko niekam nepavyko suvaldyti, išprašyti to, ko neįmanoma išprašyti, aiškiai tardama žodžius Zigmundui ir pasakydama – „nesąmonė, nenoriu šito skaityti, dar apie tai žinoti ir galvoti!“, paimdama instrukciją ir skubotai, neatverstą, neskaitytą, padėdama ant stalo kuo toliau. Tą tekstą perskaičiau jau kai viskas buvo įvykę, po laidotuvių, o iki tol ignoravau nekviestą Viešnią, naiviai tikėdama, jog esu pajėgi valdyti, atitolinti tą momentą maldomis…  Ir mano paskutinis į darbą išėjimas buvo neatsisveikinus, išskubėjau tikėdama netrukus sugrįžti pietų pertraukėlei… dar spėjom prieš tai aptarti vakaro planus… Nenuspėjau Zigmundo būsenos, ir labai apmaudu, jog geriausių kardiologų paskirti brangūs vaistai buvo bejėgiai… Zigmundo protas, kūnas, mintys visada buvo be poilsio, gal dėl to ir širdis tokia didelė buvo ir tiesiogine,  ir perkeltine prasme… Didelė, nes nesutalpino visos meilės, nes atvira ir dosni buvo visiems… Bet ir Zigmundo išėjimas buvo ypatingas, lyg palengvėjimas, lyg atsidūsėjimas… Kaip vėliau papasakojo kaimynas Jurgis, buvęs šalia tą akimirką – savo namuose prie rašomojo stalo, būnant sąmoningu ir mąstant, atsisukus į Krucifiksą ir šalia jo esančias išėjusių artimų ir brangių žmonių nuotraukas, iškilti, atrodytų, lyg Angelas atėjęs trūktelėjo sielą iš kūno ir išsivedė Aukštyn, o šalia esančiam girdėjosi tik tylstantis, lyg tolstantis, tolstančios sielos tarp šiapus ir anapus, dar tik trumputei akimirkai stabtelėjus Čia, kalbėjimas…

2016 m.

 Kaip esu vėliau girdėjus ne iš vieno Trakuose, kad norėtų tokio gražaus išėjimo, bet tik daug kentėjęs žmogus, čechoviškai mylintis žmones, dosnus artimui, galėjo panašiai kaip A. Čechovas užbaigti žemės kelionę, tiesa, be šampano taurės, bet su telefonu rankoje, kuriuo atsiskaitė už visus padarytus darbus, įvykdytus pažadus… Prisimindama paskutines mūsų kartu tą dieną akimirkas ir šiandien matau spindinčias, ramias, geras Zigmundo akis, tik man pasakytus gerus paskutinius žodžius… Dabar suvokiu, jog akys buvo pilnos laukimo, kai dvasia jau ima viršų ir šviečia, o kūnas ramus ir susitaikęs. Pirmą kartą tokią gražią, ramią senatvę mačiau savo senolio J. Davidavičiaus akyse, kai teko Jį pakaitomis slaugyti prieš Jam išeinant, ir Z. Ramanausko – tobulai graži senatvė ir išėjimas, ir Jų gyvenimai man panašūs, kaip iš Senojo Testamento siužetų… Ir išėjimas kaip Toroje išreikštas  – „susijungė su savo tauta“ (Pr. 25, 7), nes ir gyvenimas buvo krikščioniškas – pasaulyje su žmonėmis, savęs netausojant, save dalijant, bet ne už tvirtovės sienų, ne savo sočiose kertėse, mylint tik save. Toks buvo ir Zigmundas, ir toks buvo mano senolis. Savo gyvenimiška išmintimi, įžvalgomis, panašiu požiūriu į tikėjimą, humoru Zigmundas buvo labai artimas mano bočiui, su kuriuo, mokančiu pasakoti, daug žinančiu, daug mačiusiu, tame tarpe ir tremtį, per stebuklą nesušaudyto, ištremto į kitą pusę – vakarų, nuo mažens mane, vienintelę anūkę, siejo ypatingas ryšys, o Jo 1992 m. netekus ilgesys, tad gal ši mano patirtis dar labiau suartino mane su Zigmundu, žinančiu ir mano senolio gyvenimo epizodus, gal ir Zigmundas tą jautė, nes kartais mane pavadindavo savo anūkės vardu… Ir neatsitiktinai gedulingų Šv. Mišių metu Trakų bazilika buvo pilna Z. Ramanauską mylėjusių, gerbusių žmonių, kurių tarpe buvau ir aš, esanti įrašyta šviesios atminties Zigmundo instrukcijos sąraše…

Tad apie TIKĖJIMĄ. Atsiminimų knygoje „Gyvenimo džiaugsmai ir negandos“ Zigmundas rašė apie vaikystėje įstrigusį atvejį – „Buvo sekmadienis ir visi išvažiavo į bažnyčią. Kažkodėl užsispyriau (šis bruožas išlikęs iki šiol) ir likau namie. Išeidama Helė pasakė, kad Dievas mane už tai nubaus. Laukiau aš tos bausmės, gailėjausi, kad nevažiavau kartu su visais melstis. Aš tuomet dažnai gulėdavau pamėgtoje savo vietoje ant nugaros, žiūrėdavau į debesis ir galvodavau apie kažkur ten skraidančius angelus bei Visagalį Dievą. Tuomet nesuvokiau, kad bergždžias darbas už debesų ieškoti Dievo, kad tai yra transcendentinio bei imanentinio prado vienybė, egzistuojanti erdvėje ir laike. Prisimenu, kad 1958 metais grįžęs iš Sibiro atvykau į Šventąją, suradau savo mėgstamąją vietą ir atsiguliau kupinas vaikystės prisiminimų bei svajonių. Prisiminiau, kaip anuomet, išėjęs už vartų, toje vietoje, kur kelias sukosi į kairę, smėlio krūvoje radau 5 Lt! Apie Dievo bausmę jau nebegalvodamas iš parduotuvės grįžau su pilnu krepšeliu saldainių. Tiesa, Helė sakė, kad mane apgavo, per mažai pripylė, bet man buvo nė motais“. Bet viena taip sakyti, kai esi jaunas, pilnas jėgų, visai kas kita kai ateina laikas, kai esi negalios ištiktas, o laukimas ilgas, skausmingas, lėtas, neišvengiamas… Ir ta akimirka jau nėra žavinga kaip jaunystėje (nes žinai, jog ji dar toli), nes ateina laikas, kai reali tiesa, būtis persmelkia tavo visą esybę, ir lauki tos paslapties, kaip laukė jos Zigmundas, neįtikėtinai stoiškai… Ir ta akimirka visos tavo būties žemėje crescendo… O Aukščiausio ji Zigmundui buvo duota lengva, lyg dar viena Dovana – už ištvertą, išgyventą gyvenimą, už tai, kad Dievo buvo ieškota, juo tikėta širdimi – žmonėse. Ir visas Zigmundo gyvenimas, apmąstant Jo likimą, buvo lyg nužymėtas Viešpaties palytėjimo, kaip prisiminimų knygoje aprašytame brolio Vytauto prisiminimų epizode – uždarytame tremties vagone įsimintos „nuolatinės moterų maldos. Ašarodamos jos giedojo „Marija, Marija“, prašė palengvint vergiją, nes daugiau nebuvo iš ko tikėtis pagalbos...“. Juk našlaičius, tremtyje visus tris brolius, augančius be mamos, lyg apvaizda saugojo, ir skaitant atsiminimų knygą tai ne viename epizode, bet ir tarp eilučių juntama. Viešpaties veikimą galima pamatyti kad ir šiame Zigmundo man papasakotame tremties laikų epizode, kurio nėra  knygoje – apie tai, kaip tėvas vežė arkliuku vaikus mokslams į profesinę mokyklą, kad įgytų bent kokią specialybę. Mokykla garsėjo padaužomis ir šiaip – gal ne tiek prastai paruoštai specialistais, kiek žemos dorovės ir etikos joje besimokančiais mokiniais. Ir kas žino, kaip būtų susiklostęs likimas, jei ne vienas atsitiktinumas, kai prie Leono Ramanausko priėjo lenkų tautybės tremtinys, norėdamas tik arklio kinkinį pataisyti, kad gyvuliui būtų patogiau (!), ir nulėmęs tėvo apsisprendimą vaikų minėtoje mokykloje nepalikti. Užklausęs apie atvykimo į miestelį priežastį ir pažiūrėjęs į šviesius vaikų veidus, nepažįstamasis patarė jokių būdu profesinėje mokykloje savo sūnų nepalikti… Tad kaip gali tikėdamas žmogumi, gali netikėti Aukščiausiuoju – Kūrėju, jį – žmogų sukūrusiu.

Mūsų su Zigmundu pokalbiai būdavo ir apie „transcendentinio bei imanentinio prado“ vienybę, ir būtent Zigmundo dėka man atsirado galimybė dalyvauti naktinėse Adoracijose Trakų bazilikoje, žvelgti į jos bokštus pro langą bei matyti juos veidrodžio atspindy išsinuomotame kambaryje. Beje, viename Jo darbo kambaryje (nors visi kambariai buvo darbo!), į kurį neužklysdavo svetimos akys, buvo artimų žmonių dovanoti, tapyti meno kūriniai su Jeruzalės vaizdu, Šventyklos kupolais, Aušros vartais, Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, Kristaus paveikslėliu, priklijuotu ant Lietuvos žemėlapio, virš rašomojo stalo, lentynoje prie knygų – Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio atvaizdėliai, o mažytės radijukės bangos buvo nustatytos į Marijos radiją.

2017 m. 

Tikėdama, jog tokia ypatinga pažintis su Z. Ramanausku galėjo būti nulemta tik iš aukščiau, jog tai dar vienas Trakų Švč. Mergelės Marijos padovanotas man stebuklas, būdama dėkinga už tai, noriu išreikšti pagarbą ir padėką šviesios atminties Zigmundui Ramanauskui – už su manimi pasidalinta karitatyvine (krikščioniška) meile, sava išmintimi, gyvenimo patirtimi, gebėjimu visame kame rasti gėrį ir grožį, ir jau jėgoms silpstant šviesiu protu, kantrybe, pareigos jausmu, skaidriu humoru, su nedemonstruojama, giliai slepiama liūdesio gaidele, su man dar nesuvokiamu pasaulio visumos supratimu – jo šviesiomis ir tamsiomis pasaulio pusėmis, nuoširdžia ir linksmai graudžia, kartais taikliai ironiška gaida ir kartu meile šiam pasauliui. Jei mons. V. P. Rūkas savo gyvenimu mokė mane labiau pažinti, tikėti Dievą, tai Zigmundas mokė tikėti žmogumi, net kartais pradėjus man kritikuoti kokį asmenį sustabdydavo mane, sakydamas – „tu nežinai!“,  nes pats visada žmoguje ieškodavo ir rasdavo tik geriausias žmogaus savybes. Stebino Z. Ramanausko visas gyvenimas, neišsemiamas kaip Baltija, kurio gyvenimo geografinis žemėlapis nuo Sibiro – Altajaus iki Amerikos, bet esmė tame, kad patyręs bolševikų tremtį, ir čia sutiko daug puikių žmonių, o pamatęs Amerikos gerbūvį, neliko įkalintas dolerio nelaisvėje. Jis, priklausantis tai kartai – išaugusiai be televizoriaus, kompiuterio, visko, ko išmoko, kuo žavėjosi, ką patyrė, saugančiai savo esybėje, mintį ir žodį randančiai savo patirtyje, kuriančiai, bet nekopijuojančiai, kuriai geriausiai tinka dekartiškas teiginys, taip buvęs akivaizdus Zigmunde  – „mąstau, vadinasi, esu“ (lot. Cogito Ergo Sum). Esu laiminga, jog priklausydama tai vadinamai prarastai sovietinei ir postsovietinei kartai, gebėjau suvokti Zigmundo humorą, prisiliesti prie Jo žmogiškos būties pilnatvės, matytų ir išgyventų politinių ideologijų suvokimo sintezės, gebėjimo nugludinti ir niveliuoti savo patirtimi buržuazinės ir prometėjiškos („išsiveržia nacionalizmo ir bolševizmo pavidalais“ – A. Maceina) dvasios kraštutinumus, įvertinant bendražmogiškus, krikščioniškos dvasios privalumus, kuriuos Zigmundas savo gyvenimu, veikla propagavo, jų neviešindamas gausiais patetiškai žodžiais ar pozomis, bet realiais darbais, meile žmonėms, apimančia ir aukštų materijų sferas, ir baigiant kasdienybe, išsaugant žmogaus prigimties esmines esatis… Tai asmenybė, su kuria bendraudamas ir pats esi priverstas tobulėti, ir Zigmundas buvo tas realus, gyvas žmogus, padaręs didžiausią įtaką ne tik mano Trakų gyvenimo laikotarpyje, bet ir apskritai. Ir nors mano pažintis tetrūko nepilnus dvejus metus, patirtis, žavėjimasis šia asmenybe, išmoktos pamokos liks visam gyvenimui. Suprasdama, kiek daug kartų nebuvo suspėta tinkamai padėkoti, sustoti, įsiklausyti, ir koks brangus tirpstatis laikas – ir šios eilutės – Zigmundo kompiuteriu surinktos – maloniai atiduoto Trakuose Jo vaikų, su likusiu pluoštu nuotraukų, su parašyta jame Zigmundo esė „Dangiškas lobis“, perduotu spaudai Trakų literatų pirmininkei T. Balkutei į ruošiamą 2020-2021 m. leidinį, skirtą Trakų literatų kūrybai – padės deramai pagerbti šviesų Zigmundo Ramanausko atminimą bei užpildys tą buvusį amžiną žemėje laiko trūkumą – su viltimi, meile ir tikėjimu, jog viskas, kas Zigmundo Ramanausko buvo padaryta, kuo buvo tikėta, kas mylėta, iškentėta, nesavanaudiškai išdalinta, pasakyta ir paskleista – išlieka Visatoje amžinai, ir, galbūt, iškeliauja kartu su siela, kad su nauja kokybe grįžtų, daigintų naują sėklą, mintį, meilę, išmintį – ir kad tu „galėtum su tau artimomis sielomis bendrauti –

Beliko atsakyti į klausimą – kodėl rašomi prisiminimai? Saviraiška? Noras atkreipti į save dėmesį? Noras palikti pėdsaką žemėje? O gal visa tai iš tėvų paveldėtas įsitikinimas dėl sielų nemirtingumo ir tu bandai žodžiais savo sielos esmę išreikšti, kad galėtum su tau artimomis sielomis bendrauti?“/Zigmundas Ramanauskas.

Nuotraukos iš Ramanauskų šeimos archyvo