Romas VOREVIČIUS

2012 m. spalio 15–21 d. rengiamas jubiliejinis tradicinis dainuojamosios poezijos festivalis „TAI – AŠ“ skambės net trijose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje.

Pagrindinis festivalio organizatorius – Vilniaus mokytojų namai – dalyvius pasitinka iš Europos, Skandinavijos, Pietų Amerikos ir JAV, o bardų akordus išgirs visi šalies regionai…

Tai jau tapo gražia tradicija, kad Vilnius festivalio dalyviais iš įvairių pasaulio šalių koncertine programa dalijasi su visais Lietuvos regionais, o pasak renginio vadovo Juozo Žitkausko, „koncertus vežame ir į Punską bei Rygą, kur bus koncertuojama ne vien lietuvaičiams…“

Šįmet festivalio koncertai tolygiai išsidėlios visuose Lietuvos regionuose. Dzūkijoje – Dieveniškėse, Šalčininkuose, Varėnoje, Veisiejuose, Aukštaitijoje – Širvintose, Skapiškyje (Kupiškio r.), Pasvalyje, Sūduvoje – Marijampolėje, Žemaitijoje – Plungėje ir Gargžduose. Neliks nuskriaustas ir Lietuvos centras. Festivalio dalyviai koncertuos Kaune ir Kėdainiuose.

Daugiausia koncertų pamatys vilniečiai ir Vilniaus svečiai. Čia bus lyg ir visas festivalio sūkurio centras.

Susiklostė tradicija, kad festivalis pradedamas Dieveniškėse. Čia ta maloni „kaltė“ tenka kūrybingam bendradarbiavimui su Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija. Juk Dieveniškės ir visas šis kraštas, pasak J. Žitkausko, – išskirtinis mūsų šalies kampelis. Ir ne tik vizualiai, žiūrint į žemėlapį, bet ir istoriškai. Šis koncertas – tai kartu ir mūsų frestivalio dovana čia besimokančiam jaunimui, pedagogams. Jį dovanodami, viliamės, kad po metų kitų ir kas nors iš Dieveniškių krašto uždainuos dainuojamosios poezijos koncertuose.

Lietuvos bardai yra gana įvairiapusiški, visi vienodi savo skirtingumais, įvairiapusiu kūrybiniu diapazonu. Apskritai, lietuviška dainuojamoji poezija tarptautiniame kontekste yra labai įdomi. Jeigu kurios nors vienos šalies bardams būtų galima „prikišti“ vienodą stilistiką ar išgirdus pasakyti: „o, čia jis iš Latvijos ar Prancūzijos“, tai lietuvį bardą pirmiau reikia pristatyti, nes gali susipainioti: ar jis iš vienos ar kitos šalies. Lietuviška dainuojamoji poezija – tai ne vien dainuojantys ir skambinantys gitara atlikėjai. Taip poeziją pateikiant klausytojui, pasitelkiami įvairūs muzikos instrumentai, įvairių raiškos niuansų ieškoma ne vien nacionalinėje kultūroje, bet ir kitų tautų. Gal ir nekukliai atrodys mano pastebėjimas, bet akivaizdu, kad mūsų tarptautinis festivalis tam suteikė daug galimybių. Lietuviai pažino daugiau įvairių tautų bardų. Gal ir gerai, kad mes neturime kažkokio vieno konkretaus stiliaus. Tuo Lietuvos bardai ir išsiskiria iš kitų pasaulio šalių.

Festivalio kūrybinio meistriškumo dirbtuvės – bene svarbiausias festivalio edukacinis akcentas. Jaunimui sudarome galimybes, pasitelkiant „savąjį aš“, kūrybiškai tobulėti, ugdyti savo sceninius įgūdžius. Niekur tai nedingsta – ką dirbtuvių dalyviai kartu su savo vadovais sukuria, festivalio Pabaigos koncerte parodo viešai Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Per pastarąjį 10-metį Lietuvos bardų kūryboje atsirado tam tikros platumos: ne vien žodžiu, bet ir muzika, jos harmonija į pasaulį pažvelgti globaliau. Yra tokia savotiška nacionalinė globalizacija. Nelengvai nusakoma, labiau juntama, ypač klausantis mūsų bardų dainų.

„Žvaigždžių“ kasmet daugėja. Kai kurias, vos patekėjusias, likimas spėjo „išstumti“ iš šiapusinio pasaulio. Pirmiausia turiu galvoje, – sakė koncerto vadovas, – aktorių Saulių Mykolaitį, 2006-aisiais pasitraukusį iš gyvenimo. Pasitraukė vos sulaukęs savo keturiasdešimtmečio, vos pradėjęs apšilti pirmajame lietuvių bardų dešimtuke. Šiandien jis – tarsi jaunųjų bardų simbolis. Jau šešti metai – birželio mėnesį – Vilniaus mokytojų namuose už ryškiausią sezono debiutą jaunam bardui įteikiama Jo vardu pavadinta premija. Šios premijos laureatų „žvaigždynas“: Ieva Narkutė, Mindaugas Ancevičius, grupė „Liūdni slibinai“, Mantas Zemleckas ir Kamilė Gudmonaitė (duetas „Kamanių pievelė), Gytis Ambrazevičius… Per šį dešimtmetį smarkiai įsiplieskė ir vieno populiariausių šios kartos bardų – pirmojo Vytauto Kernagio vardo gitaros laureato – Domanto Razausko žvaigždė. O kur dar kiti… Dešimtys šios kartos atlikėjų, kurie yra labai įdomūs, saviti ir savo originalumu masina publiką.

Festivalyje pamėgti naktinėjimai, lankomi visi koncertai. Nesvarbu, kur jie vyksta: ar Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje, ar Mokytojų namuose, ar bet kurio miestelio kultūros centre. Tačiau, mano Juoza Žitkauskas, didžiausia sėkmė ta, kad „šįmet rengiame jau 10-ąjį festivalį“.

Festivalio rengėjai džiaugiasi tuo, kad Kultūros ministerija festivalį įtraukė į Tarptautinių Lietuvoje rengiamų festivalių programą.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Festivalio emblema

2. Festivalio vadovas J. Žitkauskas