Neseniai laikraščio „Kurier Wilenski“ žurnalistė Barbara Chikashua (tokia keistoka pavardė) europarlamentarui Waldemarui Tomaszewskiui uždavė keletą klausimų, jį išrinkus Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Baltarusija vicepirmininku. Galima buvo tikėtis europarlamentaro atsakymuose išvysti kritišką Baltarusijos problematikos analizę ar bent įdėmų žvilgsnį į Baltarusijos politinę panoramą.
Deja, laikraštyje išvydome, ko tikrai nesitikėjome: interviu eilutėse daugiausiai vietos buvo skirta ne Baltarusijos, o Europos Sąjungos ir dar labiau Lietuvos kritikai.
W. Tomaszewskis net nesiteikė kalbėti apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje, vietoje to paaiškino, kad jomis pirmiausiai reikia rūpintis Lietuvoje.
Niekaip kitaip kaip politiniu daltonizmu negalėčiau pavadinti tokio mūsų europarlamentaro elgesio: žiūrėdamas į kitos šalies politinio gyvenimo spalvas, jis visur mato tik juodą Lietuvą ir jos juodus darbus, o jei stipriau – niekšybes. Darosi visiškai tikėtina, kad paslydęs ant banano žievės kur nors Briuselyje ar kokiam nors Barbadose, ponas Tomaszewskis greitai tvirtins, kad tai vėlgi Lietuvos specialiųjų tarnybų užmačia, nukreipta pieš vienintelį Lietuvos žmogaus teisių gynėją. Apie ką kalba tame interviu šis žmonių gynėjas?
Pradėjęs savo atsakymus gana nekaltais istoriniais netikslumais, vėliau mūsų europarlamentaras perėjo prie karštos kritikos, deja, ne Lukašenkos Baltarusijai, o iš pradžių gimtajai Europos Sąjungai, o po to ir gimtajai Lietuvai.
Matyt, W. Tomaszewskis neskaito EP dokumentų (nėra laiko, juk reikia kariauti su Lietuva), nes viskas, ką jis siūlo, EP jau seniai daro, o jei nedaro, tai visiškai pagrįstais ir gerbtinais pagrindais.
Atsakydamas į klausimą dėl savo būsimosios veiklos šioje delegacijoje, („Kurier Wilenski“ ją kažkodėl vadina komisija) mūsiškis europarlamentaras prisipažino, kad turėjo ir kitų pasiūlymų – tapti ryšių delegacijų su „egzotiškomis“ šalimis nariu, tuomet, anot jo, būtų atsiradusi puiki proga, jas aplankyti (ačiū, kad prasitarė apie tokią savo veiklos prasmę). Nors W. Tomaszewskis nepaminėjo, bet skaitytojams galima būtų priminti, kad EP tikrai turi ryšių delegacijų ne tik su Europos šalims, bet ir su gana egzotiškais regionais, pvz., Mašreku, taip vienu vardu vadinamas Egiptas, Jordanija, Libanas ir Sirija arba MERCOSUR – Argentina, Paragajus, Urugvajus, Brazilija.
Tačiau mūsiškis europarlamentaras numojo ranka į galimybes plačiai paturistauti ir amžinos kovos su Lietuva vardan pasirinko sunkios Baltarusijos,o ne kažkokių ten Paragvajų problemų narstymą. Reikėtų pasidžiaugti tokiu W.Tomaszewskio regioniniu patriotizmu, tačiau juo, kaip minėta, pasinaudota ne Baltarusijos politinio klimato gerinimui, o Lietuvos vardo juodinimui. Darosi tik įdomu, ar, pvz., Paragvajuje jis irgi pirmiausia kalbėtų apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje?
Kodėl vis dėlto Baltarusija? W. Tomaszewskis priminė laikraščio žurnalistei (beje, atvykusiai iš Lenkijos po germanistikos studijų), kad su Baltarusija mes turime bendrą istoriją ir šimtmečius gyvenome vienoje valstybėje – Abiejų tautų respublikoje. Pagal sakinio gramatinę logiką išeitų, kad tos abi tautos tai lietuviai ir baltarusiai, negi europarlamentaras prisiminė Lietuvos–Baltarusijos respubliką? Tokia iš tikrųjų buvo, vadinamasis Litbelas – bolševikų įkurta sovietinė respublika, tačiau ji gyvavo tik kelis mėnesius ir tik toje Lietuvos teritorijoje, kurią tuo metu buvo užėmusi Raudonoji armija. Jeigu tikrai taip, tai verta patikslinti, kad ji gyvavo, tiesa tik popieriuje, ne kelis šimtmečius, o tik kelis 1919 metų mėnesius, jei europarlamentaras tikrai turėjo mintyje Litbelą.
Toliau W. Tomaszewskis trenkia kritikos salvę… ne, dar ne Baltarusijai ir netgi ne Lietuvai, bet Europos Sąjungai. Ligšiolinė jos politika Baltarusijos atžvilgiu, anot europarlamentaro, nepasiteisino. Nereikia žiūrėti į šį kraštą iš aukšto, Europa turi gauti daugiau informacijos apie šį mūsų rytų kaimyną, turi būti daugiau juo suinteresuota. Tačiau kaip reikėtų įgyvendinti šiuos pamokymus, jeigu (cituoju pagal oficialų ES interneto portalą):
„1994 m. įkurta Europos Parlamento delegacija ryšiams su Baltarusija šiuo metu nepalaiko oficialių ryšių su Baltarusijos parlamentu ar vyriausybe, nes šalyje nerengiama laisvų ir sąžiningų rinkimų, nesivadovaujama teisinės valstybės principu, negerbiama žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Kadangi Minsko institucijos ne kartą atsisakė delegacijai išduoti vizas, pastaraisiais metais jai nepavyko nuvykti į Baltarusiją, tačiau ji reguliariai renkasi Briuselyje ir Strasbūre, kad aptartų ES politikos Baltarusijos atžvilgiu pokyčius, įvertintų politinę ir ekonominę padėtį Baltarusijoje ir pateiktų rekomendacijų ES Tarybai ir Europos Komisijai dėl galimų būsimų veiksmų, siekiant pagerinti demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės padėtį Baltarusijoje bei priartinti šią svarbią kaimyninę šalį prie ES“.
Matyt, W. Tomaszewskis neskaito EP dokumentų (nėra laiko, juk reikia kariauti su Lietuva), nes viskas, ką jis siūlo, EP jau seniai daro, o jei nedaro, tai visiškai pagrįstais ir gerbtinais pagrindais. Dar europarlamentaras apkaltina mūsų politikus (neaišku – Europos ar Lietuvos), kad jiems trūksta paprasto žmogiško palankumo tam paskutiniam Europos diktatoriui (zwykłej ludzkiej życzliwości). Na čia jau per daug. Suprantu, kad su Lukašenka galima kalbėtis, nedaužant kumščiu į stalą, bet jam jausti palankumą tikrai nebūtina. Bet čia jau tokia W. Tomaszewskio vertybinė orientacija.
Pagaliau Lietuva. Apie ją europarlamentaras kalba, atsakydamas į žurnalistės klausimą: „Kokiu būdu ponas ketina kovoti Baltarusijoje dėl žmogaus teisių?“ Čia prasideda visas įdomumas. Cituoju W. Tomaszewskį: „Dėl žmogaus teisių reikia kovoti visur, bet geriausia pradėti nuo savo krašto. Daugumos piliečių suvokimu neturime iki galo teisingų teismų. Pas mus dažnai laužomos piliečių teisės dėl privačios žemės, konkrečiai dėl jų tėvų žemės. Yra problemų dėl nevaržomo tautinių mažumų kalbų viešajame gyvenime ir t. t.“
Kaip matome, apie žmogaus teises Baltarusijoje – nė žodžio. Bet apie Lietuvą – kiek tik nori. Galima daryti liūdną išvadą: jeigu ponui W. Tomaszewskiui pavyks šiaip taip nukakti pas Baltarusijos vadą, tai ten jis irgi kalbės ne apie Baltarusijos žmonių teises, bet apie Lietuvos neteisingus teismus, privačios žemės problemas, tautinių mažumų kalbų varžymą. Suprantama, jei W. Tomaszewskis mėgintų pakalbėti šiomis temomis, turėdamas mintyje Baltarusiją, jis išlėktų iš jos, taip sakant, su vilko bilietu. Bet jeigu jis ten kalbės apie Lietuvos „buržuazinius nacionalistus“, tuomet jam visur Minske bus uždegta žalia šviesa.
Paskutinė naujiena iš Minsko: Baltarusijos švietimo viceministras išleido įsakymą, pagal kurį mokymas kitomis kalbomis nei rusų ar baltarusių bus galimas tik ypatingais atvejais ir tik atskiriems dalykams. Visų dalykų mokymas lenkiškai ar lietuviškai bus uždraustas. Nebus jokių specialių mokyklų tautinėms mažumoms, o atskirų dalykų mokymas mažumų kalbomis bus leidžiamos tik su vietos valdžios leidimu.
Jei manote, kad W. Tomaszewskis pakels balsą dėl šios tautinių mažumų švietimo diskriminacijos (nekalbant apie kitus Baltarusijos lenkų skaudulius), tai klystate. Jo rūpestis – Baltarusijoje, taip pat ir Briuselyje kovoti su Lietuva, dergiant ją visomis W. Tomaszewskio fantazijos sukurtomis nuodėmėmis. O Baltarusijoje, sprendžiant iš minėto interviu, žmogaus teisių problemų tiesiog nėra.
Kaip ir prognozavau ankstesniuose straipsniuose, W. Tomaszewskis, nepasitenkindamas savo asmeniškais ir jo brolių lenkų šūksmais Europos Parlamente apie engėjus lietuvius, išplaukė į platesnius Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Baltarusija vandenis. Labai gaila, kad jo laivas ten plaukia aplipęs šmeižto ir neapykantos Lietuvai purvu.
www.delfi.lt
K. Čachovskio nuotr.
Nuotraukoje: W. Tomaszewskis
