Jei Trakuose būtų statomas paminklas Vytautui Didžiajam, tai niekam nesukeltų nuostabos, tačiau jo nėra, bet paminklas labai reikalingas. Trakams reikėtų ir Kęstučio paminklo (pastatytąjį prieš karą sovietai nugriovė, Sąjūdžio laikais buvo atstatytas Kęstučio paminklas Prienuose) bei įamžinti jo vaikus: Vytautą, Žygimantą, Tautvylą, dukteris Ringailę, Danutę, Mikliausę. Puikiai derėtų šiame mieste ir Vytauto dukters Sofijos Vytautaitės – Maskvos kunigaikštienės paminklas.

Bet pakalbėkime apie Vytauto paminklą Kernavėje. “Kernavės” laikraštyje 2003 m. liepos mėnesį rašėme, kad Lietuvos dailės akademijos profesoriaus Antano Kmieliausko iš akmens iškalta Vytauto Didžiojo skulptūra šiemet turėtų atkeliauti į Kernavę. Ir dar rašėme, kad vietos Vytauto Didžiojo paminklui atsirado tik… klebonijos sode…

Paminklo fundatorius ir užsakovas, Kernavės klebonas prelatas Česlovas Krivaitis nori, kad pagarbos ir padėkos ženklas Vytautui Didžiajam, kaip Kernavės pirmosios bažnyčios fundatoriui, stovėtų jo pirmosios bažnyčios vietoje. Deja, valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija bei paminklosaugos valdininkai tam priešinasi, siūlydami paminklą šiam Lietuvos didžiavyriui statyti prie kapinių arba bet kur kitur – tik ne rezervato teritorijoje.

Kaip žinome, mūsų valdininkai labai galingi, tik ne visada teisingi. Kadangi paminklo fundatorius prel. Česlovas Krivaitis (jo užsakymu profesoriaus A.Kmieliausko iškalti šie paminklai: šv. Kristoforas Vilniuje, Mozė bei Geležinis vilkas Kernavėje) garbaus amžiaus ir mandagus žmogus, o Kernavės parapija nedidelė, tai kultūrinio Kernavės rezervato darbuotojams atrodo, kad parapijos klebono bei Kernavės tikinčiųjų nuomonė – vieni niekai.

Manytume, kad paminklo fundatoriaus – Kernavės klebono Č. Krivaičio valia arba pasirinkimas yra teisingas ir jį turėtų paremti visa Kernavės bei Širvintų bendruomenė. Primename, kad prelatas nori statyti paminklą Kernavės bažnyčios žemėje, pirmosios bažnyčios šventoriuje.

Tačiau ne taip jau seniai, nustatant valstybinio Kernavės archeologijos muziejaus, o vėliau valstybinio kultūrinio rezervato ribas, niekas nepaisė parapijos ir bažnyčios turėtų žemių ribų. O juk pirmosios bažnyčios liekanos, šventorius, dvi koplyčios (kurios priklauso parapijai, todėl joms turi būti suformuotos ir valdos) pastatytos bažnyčios žemėje, buvusios pirmosios bažnyčios šventoriuje! Tai kaip gi atsirado rezervatų teritorija ir kuo pagrįstas jos vadovų draudimas statyti ten paminklą Vytautui Didžiajam?

Rezervato direkcijai ir paminklosaugininkams valdininkams tiesiog reikia atgaivinti istorinę atmintį ir nejuokinti visuomenės draudžiant statyti paminklą Vytautui Didžiajam bažnyčios žemėse.

Kaip aiškus bažnyčios ir rezervato direkcijos konflikto ženklas po Gyvosios archeologijos dienų ištisus metus lieka stovėti iš karčių sukalti vartai – neva įėjimas į rezervatą. Istorinė tiesa tokia, kad lankytojai per tuos vartus įžengia ne į rezervatą, o į pirmosios bažnyčios šventorių ir kapines. Ne kartą parapijos atstovai prašė direkciją, kad šie “vartai” po šventės būtų išardyti, deja, prašymai nebuvo išgirsti.

…Trakiškiai juokauja: jeigu Vytautui nėra vietos Kernavėje, paminklą galima būtų statyti Trakuose, nes antrojoje legendinėje Lietuvos sostinėje Trakuose yra daug turtingų žmonių ir net milijonierių. Nors Vytauto Didžiojo paminklo fundatorių neatsirado, paminklas miestą tikrai papuoštų.

Voruta. –  2003, rugpj. 9, p. 1, 4.