Gimnazijos archyvo nuotrauka

Matas BALTRUKEVIČIUS, Aistė MARČIULAITYTĖ, www.bernardinai.lt

Pirmoji lietuviška gimnazija, kuri tuo metu vadinosi „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“ įkurta daugiau kaip prieš šimtmetį – 1915 m. Tai pirmoji gimnazija, pradėjusi puoselėti lietuvišką žodį. Nors mokyklai gyvuoti buvo nelengva, tačiau žymių ir garbių žmonių dėka mokykla išliko lietuviška net Vilniaus okupacijos metais. Apie gimnazijos susikūrimą ir veiklą kalbamės su Vytauto Didžiojo gimnazijos soc. pedagogu ir istoriku Rimvydu Ginkumi, aktyviai besidominčiu mokyklos ištakomis.

Kokiomis aplinkybėmis 1915 m. buvo įkurta pirmoji lietuviška gimnazija? Ar mokyklos įkūrimo buvo siekta nuosekliai ir apgalvotai?

Gimnazija įkurta, kai tik į Lietuvą įžengė kaizerinė Vokietija, nes vokiečiai neprieštaravo, kad būtų įkurta mokykla, kurios dėstomoji kalba – lietuvių. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti 1915 m. rugsėjo 29 dieną oficialiai įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją. Ją pavadino „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokomis“. Mykolą Biržišką paskyrė pirmuoju iždininku ir gimnazijos direktoriumi. Gimnazija įsikūrė vilniečio Pimenovo name, tuometinėje Didžiosios Pohuliankos gatvėje, dabar tai yra Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampas.

Gimnazija įkurta sudėtingomis sąlygomis. Iš pradžių mokykloje buvo vos 15 mokytojų ir keliasdešimt mokinių. Nebuvo kūno kultūros pamokų, mokytojai dalinosi kabinetais. Tose pačiose patalpose vyko pedagogikos kursai, kuriuos įsteigė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jiems vadovavo Aleksandras Stulginskas, vėliau tapęs Stulginskiu. Nuo pat gimnazijos įkūrimo prasidėjo lietuvybės puoselėjimas. Šeši čia dirbę mokytojai vėliau tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

Pirmuoju gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas M. Biržiška. Koks jo indėlis plėtojant gimnazijos veiklą? Kodėl jį pakeitė M. Šikšnys?

Mykolas Biržiška pradėjo darbą gimnazijoje vos tik ją įsteigus ir dirbo iki 1921 m. rugpjūčio 22 dienos. Jis atlyginimo neėmė, už gautą užmokestį pirko sąsiuvinių, pieštukų, kreidą. M. Biržiška buvo teisininkas, gerai išmanė administracinį ir buhalterinį darbą, o mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis gimnazijoje visada buvo taktiškas, nebaudė mokinių. Svarbu paminėti, jog būtent jis sukūrė bendrojo ugdymo lavinimo sistemą pagrindinėje mokykloje, kuri naudojama iki šių dienų. Dabar ji labiau išplėtota, bet taisyklės, kad pamokų negali būti daugiau nei septynios, išlikusios nuo pat 1915 m.

Mykolas Biržiška į gimnaziją priėmė visus: ir lenkų, ir žydų, ir rusų, ir vokiečių vaikus. Jeigu vaikas norėjo mokytis lietuviškai, jam nebuvo svarbi nei tautybė, nei pilietybė. M. Biržišką visą gimnazijos vadovavimo laikotarpį aktyviai kovojo prieš lenkinimą, todėl 1921 m. rugpjūtį atėjo nuosprendis: sušaudyti už lietuviškos kalbos skleidimą. Įsikišus Tautų Sąjungai nuosprendis buvo pakeistas ir M. Biržiška su broliu Vaclovu ištremiami į nepriklausomą Lietuvą.

Nuo 1919 m. iki 1939 m. Vilnius priklausė Lenkijai, bet lietuviška gimnazija vis tiek veikė. Kokios tuomet buvo sąlygos plėtoti lietuvišką žodį?

Lietuvišką žodį skleisti buvo labai sudėtinga. Už lietuviškų laikraščių platinimą grėsė baudos, areštas. Gimnazija dažnai buvo iškeliama į kitas patalpas. Represijos visada buvo jaučiamos, buvo tikrinamos pamokos. Tačiau gimnazija gerai taikstėsi su nurodymais, geografiją dėstė lenkų kalba, mokė Lenkijos istorijos, lenkų kalbos, bet visus kitus dalykus – lietuviškai. Visą laiką buvo stengiamas išlaikyti lietuvių kalbą.

Kai Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, gimnazijai vadovavo Marcelinas Šikšnys. Jis aktyviai kovojo, kad gimnazija išliktų ir nesulenkėtų. Kokie tuo metu buvo pavojai ir kaip M. Šikšnys su jais kovojo?

Marcelinas Šikšnys gimnazijoje dirbo nuo 1921 m. Iš pradžių jis buvo paskirtas gimnazijos inspektoriumi, vėliau, M. Biržiškai nespėjant atlikti visų darbų, M. Šikšnys priimamas į gimnazijos pavaduotojo pareigas. Galiausiai, ištrėmus M. Biržišką, 1922 m. M. Šikšnys tapo direktoriumi. Jam dirbant ir vadovaujant gimnazijai, mokykloje išlaikoma lietuvių kalba, mokoma tų dalykų, kuriuos sukūrė M. Biržiška. Be to, M. Šikšnys dažnai važiuodavo į Kauną pasitarti su buvusiu gimnazijos direktoriumi dėl gimnazijos reikalų.

M. Šikšnio direktoriavimo laikotarpiu gimnazijoje buvo įsteigtos licėjaus klasės. Tai klasės, skirtos gabiems, aukštus įvertinimus turintiems vaikams. Dalykus dėstė tie patys mokytojai, bet vaikams suteikdavo daugiau žinių.

M. Šikšnys gimnazijos direktoriaus pareigas ėjo iki 1939 m. Pasitraukė iš direktoriaus posto, nes jam buvo daugiau negu 70 metų ir pats suprato, kad dirbti gimnazijoje jau per sunku.

Kaip dr. Jonas Basanavičiui buvo svarbi gimnazijos veikla?

Daktaras Jonas Basanavičius be atlygio gimnazijoje išdirbo nuo 1915 iki 1927 m. Jis buvo aktyvus lietuvybės šalininkas – pasistengė, kad Šv. Mikalojaus bažnyčioje būtų lietuviškos pamaldos, prisidėjo prie lietuviškos gimnazijos įkūrimo, padėjo, kad lenkų okupuotas Vilnius gautų lietuviškų laikraščių. Jis buvo visų autoritetas, kurio Lenkijos valdžia bijojo. Su J. Basanavičiumi skaitėsi ir kitos tautos. Kol gyveno Vilniuje, lietuvybės šalininkas kviesdavosi mokinius ir direktorių prie puodelio vyšnių arbatos aptarti mokyklos ir valstybės reikalus, jų problemas ir gyvenimą.

Gimnazija ilgą laiką buvo privati, tik nuo 1918 m. valstybė pradėjo šiek tiek ją remti. Tačiau vargingai gyvenantiems ir neturintiems galimybių mokslas buvo teikiamas nemokamai. Taip buvo nusprendęs dr. J. Basanavičius, kuris ir pats iš dalies rėmė kai kuriuos mokinius.

Kaip prisimenate apie istoriją dabar? Kodėl jums svarbu apie tai kalbėti?

Mes turime pasakoti jaunimui ir ateities kartoms apie mūsų šalies istoriją. Svarbu kalbėti ir tai kartai, kuri kartais mus nuvertina ir sako: „Anksčiau buvo geriau.“ Tačiau aš nesuprantu, kaip gali būti gera gyventi be laisvo žodžio, trispalvės ir himno.

Mums džiugu, kad gimnazijoje dirbo du prezidentai – Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, šeši Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Tačiau mes ne tik didžiuojamės, bet ir prisiimame didelę atsakomybę jų paliktus darbus tęsti, puoselėti lietuvišką žodį.

Tradiciją, kurią pradėjo J. Basanavičius, tęsiame iki šiol, gimnazijos direktorė mokinius ir mokytojus kviečiasi puodeliui vyšnių arbatos ir pokalbiui.