Putino rusijos bombarduojami taikūs Ukrainos gyventojai. Soc. tinklų nuotr.

Vytautas Landsbergis, pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas

Visuomenei rimtai susirūpinus dėl pasirengimo pilietinei savigynai spragų, atrodo, ir pusketvirtų metų senumo mintys gali būti aktualios.

                 Pirmas pavojus yra abejonė: ar tikrai reikia gintis? Gal tai sukels tik didesnį pavojų? Priešas visada sako, kad kas ginasi, tas yra provokatorius, besiginąs provokuoja puolimą.

                 Čia niekad nedera suklysti – priešas yra priešas, gynyba yra gynyba. Ir gynyba niekada nėra provokacija.

                 Turi veikti ne tik supratimas, kad gintis reikia ir būtina, bet būtina labai konkrečiai gintis, kai esi užpultas. Būni užpultas ne tiktai ginklu ir ne tik tada, kai kokie nors atpažįstami ar neatpažįstami tipai pereina sieną. Ta invazija yra ir dvasinė, ir ideologinė, ir ekonominė, ir įtakojimai. Tą invaziją reikia suprasti labai plačioje skalėje. Ir gynyba nuo jos yra būtina. Gynyba turi būti ne tik ginkluota – ekonominė gynyba taip pat būtina.

                 O piliečių dvasia ir įsitikinimas yra labai galingi ginklai. Juos reikia turėti, puoselėti, tobulinti.

                 Jeigu neturi tų ginklų, tai jau esi pusiau beginklis. Net pats savo silpnumu provokuoji agresorių: „ai, jie ten nepasiruošę, jie nenusiteikę gintis, mes juos lengvai patvarkysim“.

                 Tie galingi ginklai yra tokie, į kuriuos reikia ir verta investuoti. Pradėti tektų nuo švietimo politikos – investuoti ne tik į jaunimo, bet ir visuomenės švietimą. Lėšų investuoti būtina, nes kitaip maitinsi svetimą kariuomenę (mokydavo klasikai). Tuo tarpu šiandien mes investuojam nepakankamai.

                 Suomiai 1939 m. buvo investavę ir įsitikinę būtinybe gintis. Čia ypatingą įtaką darė maršalas C.G.E.Mannerheimas, kuris neturėjo jokių abejonių, kad Suomija bus puolama, ir, kol ji dar turi laiko, kol gali tapti agresyviai užpulta valstybe, ji turi pasirengti. Ir tai buvo daroma. Todėl suomiai ne tik techniškai pasirengė, bet ir moraliai. Ir todėl apsigynė, kas būtų neįtikėtina, pagalvojus apie jėgų santykį.

                 Per Lietuvos televiziją reikėtų nuolat rodyti suomių filmą „Žiemos karas“. Jeigu turėčiau kokį autoritetą, tai reikalaučiau, kad jis būtų rodomas Lietuvos televizijoje ne vieną kartą, ir mokyklų programose kad būtų. Jeigu reikia mokėti už autorines teises, tai reikia mokėti. Už gynybą reikia mokėti. O čia yra ginklas, kuris turi būti sąmonėje – aktualus, nušlifuotas ir veiklus.

                 Tame filme gerai matoma, kad suomiai, paprasti kaimo gyventojai, ypač pasienio regionuose, žino, koks iššūkis laukia, tuo labiau, kad agresyvi kaimynė jau ultimatumais, spaudimais anonsuoja savo reikalavimus ir demonstruoja jėgą: „jūs privalot paklusti arba mes turėsim teisę panaudoti jėgą“.

                 Savanoriai, šauliai yra suomių kaimo žmonės, kurie dalyvauja pratybose, kurie kiekvienas turi ginklą, valo, ruošia jį ir žino, kad įtampa labai didelė. Derybos kažkokios vyksta tarp Helsinkio ir Maskvos, bet, matyt, nieko labai gero ir nebus. Teks susiremti. Ir tie vyrai labai ramiai ruošiasi. Jie žino, kad turi būti pasiruošę, jie laukia ir sutinka priešą būtent pasirengę. Moraliai jie yra pasirengę. Jie nežino valandos, kada reikės paimti šautuvą, atsigulti už kokios nors aptvaros ir šaudyti į tuos smailiomis kepurėlėmis, kurie pradės eiti per sieną į jų žemę. Kai svetimi kareiviai pradės eiti, tai neturės būti jokių klausimų – ar jau šauti, ar dar nešauti?

                 Piliečių sąmonės ugdymas yra toks pat būtinas ginklas, kaip šautuvas, „boxeris“ ar dronas. Tačiau ar gynybos biudžete yra planuojami pinigai būtent sąmonės stiprinimui? Sąmonės ginklams? Ar tiktai technikai? Mokymams? Yra ir kasdienis tokio pobūdžio mokymas – per sąmonę.

                 Vyriausybe ir KAM turėtų skaičiuoti, kiek reikia pinigų psichologiniam, dvasiniam, patriotiniam lavinimui. Paskaičiuokim, pasakykim – ar čia tokie dideli pinigai? Ar tiesiog tingumas ir užpakalio nejudinimas? Galbūt galima turėti ir keliais šarvuočiais mažiau, bet turėti visuomenę, bent jau jaunąją kartą, labai aiškiai orientuotą į galimą iššūkį, jei reikės atsistoti ir ginti.

                 Čia pirmoji pasipriešinimo linija – žinojimas ir matymas, jog pasirengta priešintis. Nuo to prasideda sulaikymo politika – ne tik nuo biudžeto ginklams pirkti ir apmokėti etatams, pareigūnams, struktūroms; į sąmonės parengimą irgi reikia investuoti. Ir jeigu reikia pinigų, tai reikia, nes tokia yra priešo sulaikymo politika.

                 Mes taip pat turime milžinišką kapitalą – partizanų karo tikrovę ir legendą. Net jeigu ne visai aišku, kaip ten buvo, bet yra legenda, ypač agresyviuose rytuose: čia gali vėl būti partizanų karas, „jeigu mes ten įlįsim. Nebus taip, kad atėjom, užėmėm keletą įstaigų, paskelbėm naują sovietinę valdžią, kaip Burokevičiaus ar kokio nors Jarmalavičiaus, ir visi patenkinti.“ Kad taip nebus. Neapsigaukit. Turi sklisti ta žinia, ir ji turi būti aiški, mes ją esam pasiuntę ne vieną kartą.

                 Verta prisiminti ir politinėse konferencijose analizuoti 1939-1940 m. istoriją. Ar 1939 metais Lietuva buvo pasirengusi iššūkiui, kuris ateina? Lietuva nepasirengusi, ir nepasirengusi pirmiausia Lietuvos vadovybė. Nepaisant to, kad buvo investuota nemažai. Gal ir daug, ir į kariuomenės ginkluotę, ir į patriotinės dvasios ugdymą, bet kad imam ginklą ir priešinamės bolševikams, to nebuvo.

                 Tarpukario Lietuvoje egzistavo galinga šaulių organizacija, buvo kariuomenės nusiteikimas priešintis, taip pat instrukcija, kuri gulėjo štabuose: agresijos atveju reikėjo voką atplėšti – ten buvo įsakymas, ką veikti.

                 Bet jie negavo nurodymo atidaryti vokus, tiktai sunaikinti tą instrukciją. Vadinasi, išdavystė buvo aukščiausio lygio. Ką žinojo kareiviai, kad kariuomenės vadas yra senas NKVD agentas ir išdavikas?

                 Prisimenu, kad jau mūsų išsivadavimo laikotarpiu gavau signalą iš JAV, kai kažkas, tarnavęs pas V. Vitkauską, pasakojo, kaip tas pergyveno – „bolševikai mus apgavo“. Labai tikslus buvo S. Lozoraičio komentaras: „generolas nesiskundžia, kad jį apgavo, generolas paima ginklą ir nusišauna“.

                 Ugdant pilietinį sąmoningumą, Lietuva gali prisiminti ir 1919 m. partizaninį karą prieš bermontininkus, o iš 1940 m. patirties, prasidėjusio bolševikų teroro, trėmimų ir egzekucijų, turime temą „Sukilimai ir pasipriešinimas kaip nuolatinis, pasikartojantis reiškinys Lietuvoje“.

                 Šiandien derėtų paklausti savęs, kokia tų sukilimų vieta tautos sąmonėje? Žinotume, kad net pačiu blogiausiu atveju Lietuva vis tiek sukils ir vėl sukils. Ir tegul priešas tai žino. Tegul neturi iliuzijų, kad jeigu jam pavyktų nusiaubti šitą šalį, užvaldyti ją, kad taip ramiai ir gyvens, kaip tikėjosi Sovietų Sąjungoje. Ir nebuvo jiems ramybės, ir sugriuvo pati Sąjunga.

                 Vargu ar įsivaizduotina, kad Lenkijoje būtų smerkiamas, pašiepiamas Varšuvos sukilimas? Neįsivaizduojama. O Lietuvoje – taip, galima. Galima tyčiotis iš Lietuvos sukilimo. Mūsų politikai varžosi ar net bijo pagerbti Birželio sukilimą. O jeigu kas nors pasiūlytų pastatyti paminklą Birželio sukilimui, ar įsivaizduojat, koks kiltų triukšmelis? Kaip neteisinga, kaip nereikalinga, koks jis prieštaringas, tas sukilimas! Jie sukilo prieš sovietus! Tad mūsų sąmonėje dar yra labai daug skylių.

                 Svarbu vienas nuolatinis klausimas: ar visi Lietuvos gyventojai yra piliečiai ir kur yra riba tarp piliečio ir gyventojo? Piliečiui neturėtų kilti abejonių dėl visuotinės gynybos ir dėl to, kad jis turi pareigą. Tai gyventojas svarsto: o gal man neapsimoka? Gal ta gynyba yra beprasmė, beviltiška? O mūsų istorija mums gali parodyti: kad net jeigu daug žmonių žūsta ir jie negali iškovoti Lietuvos laisvės, tai lieka atminty kaip ginklas ateičiai. Jeigu anie ėjo ir žuvo, tai kodėl mes negalim? Tą dar atsimenam kaip nusistatymą Aukščiausiosios Tarybos sąjūdininkų: žūsim? Na, ir kas, kad žūsim. O kaip anie ėjo ir žuvo. Jeigu anie galėjo, tai kodėl mes dabar prastesni? Bailesni? Mes irgi turim atlikti savo pareigą.

                 Tas supratimas turi būti ugdomas. Reikia pasiekti, kad Lietuvoje piliečių sąmonės brandos procentas būtų didesnis negu šiaip gyventojų.

V. Landsbergio kalba konferencijoje „Piliečio galimybės gintis ir ginti valstybę“,  LR Seimas, 2019-11-13

„Karštas komentaras“, 2019 lapkričio 22 – gruodžio 6