Vytautas DUMBLIAUSKAS

Blefas – anglų kalbos žodis, tapęs tarptautiniu. Pirmoji jo reikšmė – pokerio lošėjo apsimetimas, kad jis turi geras kortas.

Tačiau blefuoti galima ir politikoje, ir ypač  tarpvalstybiniuose santykiuose. Šis veiksmažodis dažniau tapo girdimas šiais metais, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Ne vienas analitikas, kalbėdamas apie Rusijos prezidento veiksmus, vartojo ir vartoja žodį „blefuoti“.

Kaip V. Putinas blefuoja? Vienas ryškesnių  pavyzdžių – pokalbyje su Europos Komisijos pirmininku mestelėta frazė, kad Rusijos kariuomenė per kelias dienas gali nužygiuoti iki Kijevo. Kitas blefavimo pavyzdys – Kremliaus žodžiai, kad atsakydama į Vakarų šalių spaudimą Rusija neatmeta galimybės panaudoti riboto galingumo branduolinius smūgius. Šią mintį kai kurie ekspertai persako paprasčiau – tiesiog ant kelių Europos valstybių sostinių bus užmestos nedidelio galingumo atominės bombos.

Atrodytų, kad tokios Kremliaus šnekos yra puikus politinio blefavimo pavyzdys – sako, kad panaudos branduolinį ginklą, nors iš tikrųjų nepanaudos, tačiau oponentus priverčia pasimesti, nes jiems išmušamas iš po kojų tvirtas tikėjimas, kad atominio ginklo niekas ir niekada nenaudos. Čia reikia priminti, kas šis tvirtas tikėjimas gyvavo Sovietų Sąjungos laikais – tada ir sovietai, ir amerikiečiai laikėsi principo, kad atominio ginklo niekada nepanaudos pirmieji. Ir štai Kremliuje sėdintys veikėjai pareiškia, kad neatmeta galimybės būti pirmaisiais, kurie šį ginklą panaudos.

Toks blefavimas yra svarbi dabartinės Kremliaus politikos dalis. Meluojama visur, kur tik galima, juoda vadinama balta, po kurio laiko teigiama atvirkščiai. Tokio šnekėjimo tikslas –  supainioti oponentus, priversti juos pasimesti, nepaliekant jokių  orientyrų, kurių pagalba būtų galima prognozuoti tolesnius Kremliaus veiksmus.

Tačiau šiomis dienomis Rusijos rašytojas Viktoras Šenderovičius radijo soties „Echo Moskvy“ eteryje išsakė būgštavimus, kad galbūt mes klystame, manydami, jog V. Putinas paprasčiausiai blefuoja. Šio rašytojo nuomone, jei amerikiečių žiniasklaidos pranešimai, jog V. Putinas nepagydomai serga yra tiesa, tai mes turime reikalą su žmogumi, kuriam artėjanti mirtis keičia psichiką ir stipriai išplečia jo elgesio ribas, o mes tampame visiški šio žmogaus įkaitai. Čia tik reikia pridurti, kad ne vienas Rusijos intelektualas – mokslininkas, rašytojas, žurnalistas  – dabar viešai vis kartoja, kad nepajėgia gauti informacijos apie tai, kaip Kremliuje priiminėjami sprendimai. Kremlius virto visiška „juodąja dėže“, o mąstantiems rusams belieka tik spėlioti, ko galima tikėtis iš valdžios ir paties prezidento.

Atmeskime spėliones apie V. Putino nepagydomą  ligą, tačiau ir šiuo atveju ateities prognozės nepasidaro šviesesnės. Daugybė ekspertų vieningai pripažįsta, kad svarbiausias V. Putino tikslas yra išsaugoti savo valdžią. Šalyje ekonominė ir socialinė padėtis blogėja dienomis ir blogės toliau, todėl jam gyvybiškai būtina nukreipti rusų dėmesį į išorę, kur pilna priešų, kurie kenkia ir kenkia. Kad Rusijos valstybės ateitis jam rūpi mažiausiai, įrodymų yra daugiau negu reikia. Susipykti su Europa bei Amerika ir bandyti draugauti su Kinija gali tik visiškai nemylintis Rusijos žmogus.

Amerikos Ilinojaus universiteto mokslininkas Milanas Svolinas išanalizavo, kaip pasaulyje buvo nuverčiami autoritariniai lyderiai laikotarpyje nuo 1946 iki 2008 metų. Paaiškėjo, kad per šiuos 62-ejus metus tik 11 proc. diktatorių buvo nuversti, kilus masiniams neramumams, o net 68 proc. diktatorių nuvertė jų artimoji aplinka.

Vakarų valstybių sankcijomis Rusijai pirmiausia siekiama sukelti V. Putino aplinkos nepasitenkinimą  jo veikla, tikintis, kad jis bus pakeistas priimtinesniu Vakarams žmogumi. Tačiau kol kas nesimato jokių požymių, kad Kremliuje galėtų  įvykti rūmų perversmas, todėl belieka laukti rusų visuomenės sujudimo, tikintis, kad per tą laiką V. Putinas nedidelės atominės bombos panaudoti nesiryš.