Vorutos mūšis

Ipatijaus metraštyje, kuris buvo parašytas XIII a. pab. Galičo-Voluinės kunigaikštystėje, dab. Ukrainos ir Baltarusijos vakarinėse dalyse, aprašyti mūšiai apie Vorutos (1251) ir Tverų.
“Tautvilas gi atbėgo į Žemaitiją pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danijilo pagalbą, kurią anksčiau jam Danijilas buvo davęs, žygiavo prieš Mindaugą. Mindaugas pasirengė ir nusprendė nesikauti su jais pulku, įžengė į pilį vardu Voruta ir išsiuntė naktį savo svainį, ir išvaikė juos rusai ir jotvingiai. Rytą gi išėjo vokiečiai su arbaletais, ir užpuolė juos rusai ir kumanai su lenkais ir jotvingiais su svaidomosiomis ietimis, ir vaikėsi po lauką tarsi žaisdami, ir iš ten sugrįžo į Žemaitiją. Ir atvyko Mindaugas, surinkęs didelę jėgą, prie Vykinto pilies, vadinamos Tviremet (Tverų?), Tautvilas išjojo iš pilies, o su juo Danijilo rusai ir polovcai, ir su jais žemaičiai ir daugelis pėsčių; jiems besivejant, polovcas Kočius pašovė Mindaugą į šlaunį. Ir sugrįžo Mindaugas į savo žemę; daug susidūrimų buvo tarp jų. Vismantas prie tos pilies buvo nukautas”.
Nagrinėjant Vorutos mūšio aprašymo stilių, kyla tokių minčių.
1. Jei vieni priešininkai yra ginkluoti lankais ir svaidomosiomis ietimis, o kiti – grėsmingais arbaletais, kurių strėlės sminga daug giliau negu lankų, vargu ar galima lakstyti “vienam paskui kitą tarsi žaidžiant”. Posakis “tarsi žaisdami”, aptinkamas ir kitų mūšių aprašymuose, reiškia smarkią apylygių priešininkų kova. Pvz., kalendorinių švenčių koviniuose žaidimuose, turnyruose būdavo jodinėjama eikliausiais žirgais, kaudavosi patys stipriausieji.
Kovos aprašymo sakinys baigiamas staigiu kritimu: “…ir iš ten sugrįžo į Žemaitiją”, t.y. atsitraukė. Vadinasi, prie pilies buvusi tik “smagi” kova, o ne smarkus mūšis ir ne pilies puolimas.
2. Pradeda aiškėti Mindaugo numatytų mūšių strategija ir taktika. Jei pasakyta, kad Tautvilas atbėgo, vadinasi, norėjo užklupti Mindaugą kažkokioje mums nežinomoje vietoje. Jei pasakyta, kad “Mindaugas nusprendė nesikauti su jais pulku”, tai veikiausiai Tautvilas siekė būtent mūšio pulku, mūšio atvirame lauke. Iš to galima daryti išvadą, kad Tautvilas turėjo didesnę negu Mindaugas kariuomenę. Pasakyta, kad Mindaugas pasirengė, vadinasi Mindaugo nurodymu per pasiuntinius (vos sužinojus apie Tautvilo žygiavimą ar traukiantis nuo jo) buvo pasirengta Vorutoje; galėjo būti parengta pasalų, vilkduobių, ištempta tinklų ir t.t. Deja, tautosaka apie medžioklę, kuri yra karo žygių mikromodelis, dar netyrinėta.
Naktį Mindaugas pasiuntė savo svainį su kariais imituoti atsitraukimą (t.y. vilioti pasalas), nes pasakyta, kad “išvaikė juos rusai ir jotvingiai”. Be to, svainis su savo kariais į pilį negrįžo – matyt, pasislėpė netoliese, kad galėtų prireikus paremti Mindaugą. Ruošdamiesi naktiniams išpuoliams, kurie ypač daug suteikdavo nuostolių apgulusiems pilį, kariai paprastai miegodavo dieną, rašo senovės kovų tyrinėtojai.
Šiaip ar taip, Tautvilo kariai naktį patyrė daug nuostolių.
Rytą iš Vorutos pilies į kovos lauką išjojo vokiečiai, deja, Tautvilas kautis “pulku” nebeįstengė – vokiečiai privertė rusus su jotvingiais trauktis. Vadinasi, naktį Mindaugo svainis “atsitraukė”, rytą vokiečiai laimėjo – iš Mindaugo pusės buvo prarasta mažai žmonių.
3. Ryto mūšyje irgi būta am tikro “žaidimo”. Štai kodėl. Pagal to meto garbės papročius, Mindaugas privalėjo pats dalyvauti mūšyje (net žymiai vėliau karalius Jogaila buvo kovos lauke). Iš ten matyti, kad Mindaugas kovos lauke nepasirodė. Be abejo, jis išmanė garbės papročius. Bet juk Tautvilas buvo Mindaugo brolėnas (1249 m. Tautvilas su Vykintu buvo sudarę stiprią Mindaugo priešų sąjungą; į ją įtraukė ir Danijilą. Todėl suprantama, kad prieš Vorutos mūšį Mindaugas negalėjo turėti didelės kariuomenės). Prisiminkime Gedimino žodžius Popiežiaus pasiuntiniams: “Aš sutinku gerbti Popiežių kaip tėvą dėl to, kad jis senesnis už mane, o tokius aš vadinu tėvais, arkivyskupą taip pat laikau už tėvą, nes jis irgi vyresnis už mane; tuos, kurie vieno su manimi amžiaus, vadinu broliais, o jaunesnius už save sūnumis”. Taigi pagarba broliams ir sūnums nenurodoma. Paprotinė teisė diktavo griežtas visuotines elgesio normas. Jaunesnieji privalėjo besąlygiškai paklusti vyresniesiems, kalbėti su jais stovėdami, nepertraukti jų kalbos ir kt. Deja, mūsų paprotinė teisė kol kas netyrinėta. Tad Mindaugas nesiteikė išjoti į mūšio lauką, turėdamas tam teisę, o privertė Tautvilą dalyvauti savo sumąstytame “žaidime”. Jį Tautvilas pradėjo, o Mindaugas užbaigė. Mindaugas privalėjo išvengti tiesioginio susidūrimo ne tik todėl, kad turėjo mažai kariuomenės, bet ir dėl to, kad priimti Tautvilo iššūkį buvo labai jau žeminantis dalykas.
4. O kodėl nei naktį, nei rytą į mūšį nėjo dėdės Vykinto žemaičiai? Gal jie žuvo artėdami prie pilies, o gal Tautvilas juos tausojo tebelaukiamam lemtingajam Mindaugo pasirodymui. Deja, Tautvilas su savo rusais, kumanais ir jotvingiais “vaikėsi po lauką” tik su vokiečiais…
5. Tautvilo pajėgos buvo žemaičių, jotvingių ir Galičo-Voluinės rusų bei kumanų (t.y. polovcų, poloviečių, kipčiakų) pulkai. Kumanai garsėjo nepaprasta narsa. X a. jis gyveno dab. Kazachijos šiaurės vakaruose, o XI a. paplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukaze. 1185 m. balandžio ir gegužės mėn. Igoris Sviatoslavičius, Novgorodo-Seversko kunigaikštis, kartu su kitais penkiais rusų žemių kunigaikščiais puolė polovcus ir pralaimėjo. Tai aprašyta “Sakmėje apie Igorio žygį”.
6. Istorikai rašo, kad Mindaugo pergalė prie Vorutos leido jam imtis iniciatyvos vidaus kare su sukilusiais prieš jį kunigaikščiais ir juos palaikusiais svetimaisiais, t.y. koalicija. Dabar aiškėja, kad geniali Vorutos gynyba padarė įspūdį Lietuvos didikams – tai buvo Mindaugo autoriteto pergalė.
7. Aprašęs Vorutos mūšį, metraštininkas čia pat nupasakoja, kaip Mindaugas puolė (veikiausiai netrukus) Vykinto pilį Tviremetį (“metį” – turbūt liepiamoji nuosaka žodžio “metitk” – “žymėti”, “ženklinti”. Pateiksime metraštininko tekstą, išretindami žodžius, kurie patvirtina jau išdėstytas mintis.
“Ir atvyko Mindaugas surinkęs didelę jėgą prie Vykinto pilies, vadinamos Tviremet (Tverų?), Tautvilas išjojo iš pilies (t.y. metraštininko nuomone, pasielgė kaip pridera – pagerbė Mindaugą išjojimu į kovos lauką), o su juo Danijilo rusai ir polovcai, o su jais žemaičiai ir daugelis pėsčių”.
Šis daugiažodis Tautvilo kariuomenės aprašymas, nurodymas, kad net pėstieji pajudėjo, rodo metraštininko pasigėrėjimą, kiek gi daug buvo prieš tą “nedorėlį” Mindaugą…
Apie mūšį prie Tverų galima tik spėlioti (pvz., didelė kariuomenė, galėjo būti skirta Tautvilo-Vykinto pajėgoms išsklaidyti, siekiant, svarbiausia, sudoroti vadus, o ne būtinai išnaikinti karius ar užimti pilį; matyt, Mindaugas savo tikslą pasiekė), bet kadangi jo parašymas praleistas, vadinasi jis ne metraštininko (ne koalicijos) naudai.
Pasakyta, kad besivejant polovcas Kočius pašovė Mindaugą. Vadinasi, Mindaugas su savo asmens palyda, kurios kunigaikščiai turėdavo maždaug po 300 karių, arba su pulkais dengė savo besitraukiančią kariuomenę, todėl jo negalima kaltinti bailumu nei prie Vorutos, nei prie Tverų (veikiausiai ir 1250 m. brolėnas Tautvilas vedė Livonijos karius prieš Mindaugą, ir todėl Mindaugas “užsidarė savo pilyje”).
Nors metraštininkas toliau mąsliai rašo, kad “daug susidūrimų buvo tarp jų”, t.y. ne to paties žygio metu, o vėliau, vis dėlto nutyli Mindaugo pergalę. Toliau sakinys apie Vismantą atrodo lyg prielipas – vėl grįžtama prie Tverų. Kodėl? Šis sakinys labai svarbus. 1219 m. sutartį su Voluine, be kitų Lietuvos kunigaikščių, buvo pasirašę Mindaugas ir Vismantas. Pastarasis užrašytas pirmuoju iš Bulionių, vadinasi, buvo svarbiausias šios giminės atstovas. Mindaugas su Vismantu galėjo susitikti prie Tverų, tik jau kaip priešai. Vismanto nukovimas šiuo atveju reiškė labai daug – vieno iš svarbiausių (metraštininko nuomone, matyt, paties svarbiausio) koalicijos prieš Mindaugą narių žūtį. Tokiu atveju 1219 m. nuorodą, kad Mindaugas nužudęs Vismantą ir jo brolius, reiktų suprasti, kad Vismantas buvo ne klastingai nužudytas, o nukautas kovos lauke (kuriame galėjo būti su broliais). Vargu ar Mindaugas, puikiai nutuokiantis garbės – dalykus ir būdamas geras karo strategas, galėjo būti prastas diplomatas. Lietuvoje vargu ar jam būtų buvę dovanota už žudymą ir ar būtų pavykę suvienyti Lietuvą? Todėl paskutinius cituojamo teksto sakinius reiktų skaityti taip: “Ir sugrįžo Mindaugas į savo žemę; daug susidūrimų buvo tarp Mindaugo ir Tautvilo bei Vykinto, bet Mindaugas nugalėjo, nes Vismantas buvo prie tos pilies nukautas”.
Išvada. Mūšiai prie Vorutos ir Tverų lėmė ne tik Mindaugo įsitvirtinimą, bet ir visišką Lietuvos valstybingumo pergalę. O svarbiausia, metraštininko akimis žiūrint, jie sužlugdė koaliciją (istorikų nuomone, prie Tverų žuvo Vykintas). Štai kodėl, nors metraščiuose beveik niekur nenurodyti lietuvių pilių pavadinimai, Voruta ir Tverus būtinai reikėjo paminėti ir smulkiau negu kitų pilių kautynes aprašyti. Metraštininkui rūpėjo ne Mindaugas, o koalicijos iširimo priežastys: Tautvilo karščiavimasis (teksto pradžia: “Tautvilas gi atbėgo…”); Mindaugo neįprasta taktika; Vismanto žuvimas. Todėl abiejų – prie Vorutos ir prie Tverų – mūšių aprašymai baigiasi minorine gaida: prie Vorutos – “ir iš ten sugrįžo į Žemaitiją”, prie Tverų – “Vismantas prie tos pilies buvo nukautas” – metraštininkui gaila prarastų sąjungininkų.
Po poros metų (1253 m.) Mindaugas buvo karūnuotas.

Naujienos iš interneto