Visi Šventieji yra ne vargiai šioje žemėje buvojantys ar kapuose jau pūvantys mirusieji. Visi šventieji yra visi Gyvieji; visi, kurie savo žemiškojo gyvenimo metu malonės galia kantriai žengė Šventojo Dievo link ir buvo vainikuoti Jo garbe.
Didingoje Jonui Apaštalui apreikštoje vizijoje matome šventųjų procesiją, besiartinančią Dievo sosto link:
„Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“. (Ap 7,9–12)
Yra vienas svarbus dalykas, kuris šiais laikais dažnam atrodo ir nebūtinai svarbus. Tikrovė. Būtent, šioje citatoje apaštalui Jonui yra atskleidžiama tikėjimo tikrovė. Tikėjimo tikrovė yra ne matoma, bet tikima. Tikėjimas veda link Dievo – kuris, dabar neįžvelgiamas, yra tikresnis už žmogiškai apčiuopiamą tikriausią dalyką. Taigi ne matoma, bet malonės galia įtikima tikrovė yra krikščionio visa siela ir kūnu išgyvenama tikrovė.
Tai reiškia, kad įkrikštytieji į Kristaus kūną esame įstatomi į tą Visų šventųjų procesiją Šventojo Dievo link. Šis tekstas yra kupinas simbolių ir dieviškos tikrovės paslapties. Visų jų neišsiaiškinsime. Tačiau pamatinis vyksmas yra aiškus. Šventųjų procesijos Dievop tikslas yra Dievo pagarbinimas kartu su angeliškomis ir amžinai Dievo šventumo Artumoje būnančiomis būtybėmis. Jos tokios yra sukurtos – būti vertomis tarpti Šventojo Dievo artumoje. Ir visa, ką šios Dievo šventumo Artumoje gyvuojančios būtybės „veikia“, yra Dievo garbinimas.
„Visi angelai, vyresnieji ir keturios būtybės“ yra, iš tiesų, ir kiekvieno šventojo, keliaujančiojo Šventojo Dievo link, prototipas. „Šventojo“ būvis yra buvimas nuolatiniame garbinimo akte.
Šiuolaikiniam žmogui žodis „garbinimas“ galėtų būti atgrasus. Mat garbinimo aktas yra paklusnumo aktas, tiksliau, paklusnaus ir deramo susibuvimo su Šventu Dievu aktas. Šiuolaikinis žmogus norėtų būti autonomiškas, nepriklausomas nuo Dievo; arba Dievą išgyventi savaip – „dvasingai“ individualiai, t.y. nesakramentiškai.
Mat „sakramentiškai“ reiškia būti Dievo malonės pakylėtam į Dvasios teikiamos gyvasties lygmenį. Be Dievo malonės pasiliekame TIK savo dieviškos sielos likučių ir jų „dvasingos“ patirties lygmenyje; tačiau malonės galia nepakylame į dalyvavimo nesukurtos Dvasios ir visos Švč. Trejybės asmenų bendrabūvio lygmenį. Be visaverčio Bažnyčios apaštalinio tikėjimo ir sakramentinės šio tikėjimo praktikos paliekame TIK individualiai jusliškos būties plotmėje ir žmogiškai „dvasingo“ gyvenimo.
Tikriausias žingsnis Dievop įvyksta TIK Eucharistinės Aukos ir deramo dalyvavimo (actuosa participatio) dabartyje. Prisiminkime Eucharistinės maldos pradžią. Kunigas liudija malonės dabartį: „Viešpats su tavimi“. Tikintieji atsako liudydami išpažįstamos sakramentinės malonės dabartį: „Ir su tavo dvasia“ (Et cum spiritu tuo). Toliau kunigas, in persona Christi, liudija malonės veikimą pačiame giliausiame žmogiškosios būties, t. y. „širdies“, lygmenyje: „Aukštyn širdis“. Tikintieji liudija šį sakramentinės malonės veikimą tardami: „Keliame į Viešpatį“. Tokiu būdu Dievo Sūnaus asmenyje kunigas mus įveda į Šventojo Dievo Artumą: „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada tave garbinti ir išpažinti, Šventasis … “.
Šis pirmiausiai vidinis dalyvavimo aktas, atliekamas malonės veikimo mūsų širdyje lygmenyje ir išreiškiamas paviršiniais žodžiais ir ritualais, atskleidžia mūsų tikėjimo tikrovę – mūsų širdies kelionę šventojo Tėvo link Šventosios Dvasios vedinoje Visų Šventųjų procesijoje per Įsikūnijusio Dievo Sūnas – sakramentinį – Kūną.
„Džiaukimės visi Viešpatyje, iškilmingą dieną švęsdami garbei visų šventųjų, kurių iškilme džiaugiasi angelai ir drauge šlovina Dievo Sūnų“, – giedame šios Visų Šventųjų iškilmės Įžangos pradžioje.
Pilnai suprantu, kad tai, ką čia aptariu, būtent, Bažnyčios Tėvų ir daugelio šventųjų aprašytas nuo amžių Bažnyčios išpažįstamo tikėjimo atskleistis, dažnam šiuolaikiniam tikinčiajam yra nesuvokiama ir stačiai nepriimtina. Šiais laikais tūlas mieliau rinksis jusliškai linksėti sulig jį audrinančiu gitaros griausmu; tikėti, kad tokiu būdu jo garbinimas neva „vertas ir teisingas“; klaidingai dangstytis taip niekada ir nestudijuoto II Vatikano susirinkimo kažkokia asmeniškai prisigalvota „dvasia“; ir naiviai palaimingai sau būti.
Gal aš čia per „žiauriai“ pasakiau?
Nežiauriau nei tiesiakalbis Šventojo Sosto Dieviškojo kulto ir Sakramentų kongregacijos prefektas kardinalas Cañizares Llovera, kuris, kalbėdamas apie dabartinius kongregacijos darbus, išsako pamatinę šiuolaikinių tikinčiųjų Dievo tikrovės, vienintelės TIKROS sakramentinės Dievo patirties, užmaršos problemą:
„Šiuo metu mes darbuojamės ties eile temų, susijusių su formacijos projektais. Tai – svarbiausias poreikis: gera ir teisinga liturgijos formacija. Liturginis ugdymas yra esmingas dalykas, dabar jo gauname nepakankamai. Žmonės galvoja, kad liturgija yra tik išorinės formos ir dalykai. Tuo tarpu tai, ko iš tiesų trūksta yra dievogarbos jusmas, tai yra, Dievo kaip Dievo jusmas. Šis Dievo jusmas gali būti sugrąžintas per liturgiją, Štai kodėl Popiežius tiek daug pabrėžia liturgijos Bažnyčios gyvenime pirmenybę.“
Taip Kardinolas atsakė ispanų žiniasklaidai (Religión en Libertad, spalio 26d.) į klausimą „Kaip atgaivinti liturgijos jusmą?“
Taigi Šventas Sostas sprendžia problemą … O jūs, o mes: ar šiuolaikinio liturgijos devalvavimo – iš malonės vidaus į žmogiškųjų juslių išorę – problemą, iš principo, suvokiame?!
Nuotraukoje: M. Kubilius
