2005 m. rugpjūčio 16 d. sukako 125 m., kai gimė Konstantinas Stašys, žymus Vilniaus krašto politikos ir visuomenės veikėjas, Vilniaus burmistras

Rugpjūčio 16 d. sukako 125-osios K. Stašio, žymaus prieškario lietuvių politikos ir visuomenės veikėjo, ypač nusipelniusio Vilniui ir Vilniaus kraštui, lietuvių reikalų vedėjui ir gynėjui nuo pat grįžimo iš Rusijos po Pirmojo pasaulinio karo, paaukojusiam šiam tikslui savo gyvenimą, gimimo metinės. Lenkų okupuotos Lietuvos laikinojo lietuvių komiteto pirmininkas (1922, 1927–1939 m.), grąžinto lietuviams Vilniaus burmistras (1939–1940 m.) buvo per daug pavojinga figūra naujosios sovietinės valdžios akyse. Bolševikų suimtas 1941 m. birželio 17 d., sergantis, su šeima atsidūrė tremtyje. Altajaus krašte, Barnaule, suimtas, teistas ir įkalintas 8 metams pagal Sovietų Sąjungos įstatymus. Išvežtas į lagerį Vorkutoje, Komijos srityje, netrukus išsikankinęs mirė. Ilgą laiką jo likimas nebuvo žinomas net artimiesiems, tik laikui bėgant paaiškėjo tikrieji žūties – 1942-ieji – metai.

Ryškaus lietuvių veikėjo vaikaitė, vilnietė architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, atstatinėjanti senelio namus ir parką Valakupiuose, paminėti sukaktį visus sukvietė į Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejų. Rugpjūčio 20 d. ji pristatė susirinkusiems nuotraukų ir dokumentų kopijų parodą, išdėstytą keliuose dideliuose stenduose, papasakojo apie K. Stašio giminės kilmę, šeimos narių ir giminaičių likimus. Medžiagos sukaupta tiek, kad jau atėjo laikas išleisti knygą apie Konstantiną Stašį ir jo veiklą, – linkėjo ne vienas susitikimo dalyvis.

K. Stašys gimė Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiaus Veseliškių kaime.Visi Konstantino broliai mokėsi remiami jų tėvo Antano brolio kunigo Konstantino Stašio. Juozas tapo kunigu, Konstantinas, Jeronimas ir Edvardas – vaistininkais, ūkyje liko brolis Antanas. (Dar vienas brolis Jonas buvo buhalteris, pažįstamas su dailininku Petru Kalpoku, abu mėgdavę papokštauti: persirengę elgetomis giedodavo Kaune prie Soboro.)

Dėdės kunigo dėka Mintaujos gimnazijoje mokėsi ir jaunasis Konstantinas, tiesa, neilgai – atsisakęs melstis rusiškai, buvo iš jos pašalintas. Jam teko toliau mokytis ir baigti mokyklą Samaroje. Vėliau studijavo farmaciją Tartu universitete, baigęs dirbo provizoriumi Vilniuje, Mintaujoje. Latvijoje vedė žymaus latvių teatro veikėjo ir pradininko, dramaturgo Adolfo Alunano dukterį Zuzaną. Persikėlė gyventi į Laižuvą, ten įsigijo vaistinę. Vaikaitė Dainora pasakoja perskaičiusi Juozo Tumo-Vaižganto, kuris ūdijo laižuviečius, suskaičiuodamas ant galvos per metus išgertus kibirus „baltosios“, raštuose, kaip senelė Zuzana Laižuvoje ėmėsi palaikyti blaivybės sąjūdį, buvo draugijos kasininkė, vyras – pirmininko J.Tumo pavaduotojas. Ji buvo griežtai nusiteikusi prieš alkoholio vartojimą, net maloniai svečiams susibūrus – butelis vyno, kad ir geriausio, stovintis ant stalo jai neatrodė gražu. „Negi jau nebeįmanoma kitur įžvelgti grožį, kaip tik taurėje vyno“, – manydavo ir garsiai pasakydavo Zuzana Alunans.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Stašys buvo mobilizuotas ir su žmona bei mažamete dukra traukėsi į Rusiją. Tik grįžęs 1918 metais į Vilnių K. Stašys įsitraukė į lietuvių politinius, socialinius, švietimo reikalus. Su dr. Danielium Alseika įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, kelerius metus vedėjavo Lietuvių poliklinikos vaistinėje, vėliau dirbo ir Vilniaus lietuvių gimnazijoje – dėstė chemiją. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą atsirado dar didesnių rūpesčių – reikėjo saugoti ir ginti tautinį lietuvių identitetą, kovoti už lietuvių mokyklų, kalbos ir kultūros išsaugojimą. K. Stašys dalyvavo svarbiausių švietimo ir paramos organizacijų vadovybėje – švietimo organizacijos „Rytas“, Labdaros, Lietuvių kooperacinio banko, kurio vienas iš steigėjų taip pat buvo, veikloje.

K. Stašys buvo aiškių dešiniųjų pažiūrų lietuvių politinis veikėjas, laikęsis nusistatytos veikimo linijos, principingas ir neišmušamas iš vėžių, mokėjęs apginti savo nuomonę ir lietuvių interesus. Vaikaitė citavo amžininkų žodžius, jog „buvo lengviau apeliuoti į Stašio palankumą, negu priversti jį dėl ko nors pakeisti savo nuomonę.“ Ypač tai buvo ryšku Laikinojo lietuvių komiteto, vėliau pavadinto Tautiniu Vilniaus lietuvių komitetu, veikloje, kuris atstovavo ir gynė Vilniaus krašto lietuvių interesus lenkų ir tarptautinėse įstaigose. D. Juchnevičiūtė-Vaivadienė susitikime akcentavo principingą K. Stašio poziciją nedalyvauti lenkų rinkimuose į Seimą, griežtai laikytis tautinių mažumų veikimo principų; ši pozicija ryškiai skyrėsi nuo D. Alseikos nuomonės. Komiteto posėdis tęsėsi visą naktį. Linija buvo išlaikyta, K. Stašys sugebėjo pasiekti savo. Vėliau jis ne kartą sėkmingai gynė lietuvių reikalus Lenkijoje ir Šveicarijoje vykusiuose tarptautiniuose tautinių mažumų kongresuose, buvo ryški ir ryžtinga asmenybė svarbiausiuose lietuvių reikaluose.

1937 metais lenkų valdžios persekiojamas K. Stašys atsidūrė Lukiškių kalėjime – buvo apkaltintas sukilimo prieš Lenkijos valdžią organizavimu ir ketinimais prie Lietuvos prijungti Vilniaus kraštą. Byla buvo išgarsinta artėjant Lenkijos ultimatumo Lietuvai paskelbimui 1938 metų kovą (Lietuvių enciklopedija, t. 28, p. 463). K. Stašys buvo nuteistas sunkiųjų darbų kalėjimo, nors byloje trūko įrodymų. Po ultimatumo paskelbimo byla peržiūrėta, bausmė sutrumpinta, bet rastas kitas būdas pakenkti – tūkstančių zlotų bauda skirta už Labdaros draugijos formalius buhalterinius neatitikimus.

Po Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimo į Vilniaus kraštą K. Stašys buvo suimtas ir lenkų išvežtas kalėti į Varšuvą, grįžo tik Lietuvos Vyriausybės išvaduotas. Tapo Vilniaus burmistru, 1939–1940 m. tvarkė miesto reikalus, kaip ir anksčiau Laikinajame lietuvių komitete, ypač suprasdamas tautines mažumas – baltarusius, ukrainiečius, žydus. Pastarieji Vilniuje visada buvo solidarūs su lietuviais. Žydai iš karto priėmė lenkų 1920-aisiais išvarytą iš pagrindinio Vilniaus prospekto pastato (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija) lietuvių gimnaziją. Kurį laiką, kol lietuviai įsigijo prašmatnų namą dabartinėje A. Jakšto gatvėje, pamokos ir užsiėmimai vykdavo kartu. Apie tai prieš keletą metų yra pasakojęs Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis vilnietis Jonas Jonynas (Jankauskas), garsiųjų vilniečių, gimnazijos auklėtinių teatralų, menininkų, mokslininkų bendraamžis, baigęs gimnaziją 1928 m., pažinojęs ir mokęsis su būsimu teatralu Juozu Kanopka.

Dabartinio susitikimo muziejuje metu apie Konstantiną Stašį ir tragišką jo išvežimo iš namų A. Jakšto gatvėje momentą 1941 m. birželio 17 d., matytą einant į gimnaziją laikyti egzaminų, papasakojo 1937–1940 m. buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis Andrius Gudelevičius. Jis matė į privažiavusį sunkvežimį vedamą Stašio žmoną, paliegusį ir sergantį patį Stašį, kurį, kaip Laikinojo lietuvių komiteto pirmininką, dar taip neseniai regėdavo gimnazijos gražiojoje salėje per Vasario 16-osios iškilmingus minėjimus ar kitus posėdžius sėdintį prezidiume greta gimnazijos direktoriaus dramaturgo Marcelino Šikšnio, Vinco Budrevičiaus, Antano Juchnevičiaus ir kitų Vilniaus lietuvių elito narių. „Vadinome Konstantiną Stašį antruoju mūsų Vilniaus krašto Patriarchu – po Jono Basanavičiaus, – pasakojo A. Gudelevičius. – Jis rūpindavosi lietuvių reikalais, gaudavo iš Lietuvos Vyriausybės lėšų, apie 1 milijoną litų. Pragyvenimas, kad ir bendrabutyje Vilniuje moksleiviui buvo brangus – per mėnesį tai sudarydavo 20 zlotų. Gana didelė tais laikais suma, o su parama jau būdavo ir lengviau. Tinkamai juos paskirstydavo, buvo gerbiamas ir mylimas lietuvių ir kitataučių, kurie taip pat pajusdavo ženklią Lietuvos Vyriausybės paramą.“

D. Juchnevičiūtė apie K. Stašio išvežimą ir tremtį papasakojo ne vieną dramatišką detalę ar faktą – artėjant grėsmei ne vienas artimas žmogus, bendražygis įkalbinėjo K. Stašį bėgti, trauktis, išvengti baisios dalios, bet jam, humanistui, artėjantis bolševikinis siaubas neatrodė toks baisus, jis jokiu būdu nesutiko pasitraukti iš Vilniaus. Kaip ir tremtyje, palankaus lenko įkalbinėjamas stoti į generolo Anderso armiją, pasipiktinęs atsisakė, aiškiai motyvuodamas – esąs lietuvis. Suėmę rusai K. Stašį pakėlė į advokatus, padarė Lietuvos šnipu ir tuo apkaltinę išvežė mirti. Palaidojimo vieta nežinoma.

K. Stašys nusipelno pagarbos ir atminimo įamžinimo – ar netiktų jo veiklai pažymėti suteikiant sodybai Valakupiuose memorialinės sodybos statusą. K. Stašys nepamirštamas šiuolaikinėje lenkų spaudoje apie Antrąjį pasaulinį karą – jis minimas kaip tolerantiškas lietuvių visuomenės veikėjas, vienas iš straipsnių Kanados lietuvių spaudoje pavadintas „Vilniaus lietuvis Konstantinas Stašys.“

Nuotraukas rasite laikraštyje „Voruta“ Nr. 17 (587), 2005 m. rugsėjo 3 d.