Kun. Edmundo Basio prisiminimai apie Vilniaus arkivyskupijos valdytoją arkivyskupą Mečislovą Reinį*

Bolševikams suėmus arkiv. Mečislovą Reinį, Vilniaus vyskupijos administravimą perėmė jo kancleris Edmundas Basys.

Kilimo tikras lietuvis vilnietis. Gimė 1907 m. Paringio parapijoje, Švenčionių apskrityje. Mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigęs 1928 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Po jos studijas gilino Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete, kurį baigė magistro laipsniu. Besimokydamas įgijo aukštą pasiruošimą, mokėjo lietuvių, lenkų, lotynų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, šiek tiek graikų ir ispanų kalbas.

1935-1936 m. vikaravo Eišiškėse, 1936-1940 m. Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijos kapelionas Vilniuje.

1942 m. Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius arkiv. Reinys paskyrė jį arkivyskupijos kancleriu. Šiuose pareigose jis liko ligi 1947 m. Buvo pakeltas kanauninku.

Kan. Basys ypač didelį vaidmenį atliko Lietuvai atgavus Vilniaus krašto dalį ir okupacijos metais. Atgavus Vilnių, mieste vyko didžiulės permainos, keitėsi visuomenės sąstatas, mokyklų veidas. Mieste padidėjo lietuvių skaičius; administracija, prekyba, pramonė perėjo į lietuvių rankas. Vietiniai lietuviai atgavo savo teises, kurios lenkų valdymo laikais buvo pamintos. Lietuviškoji visuomenė, su maža išimtimi, buvo katalikiška. Tad Vilniaus lietuviams reikėjo tinkamų teisių miesto bei krašto bažnyčioje. Tačiau lenkiška arkivyskupijos kurija nenorėjo jų suteikti ir visomis išgalėmis trukdė lietuviams melstis jų gimtąja kalba. Arkiv. Reinys ir kan. Basys visomis išgalėmis stengėsi pamaldų klausimą išspręsti ramiai ir taikiai, tačiau dėl lenkų klebonų priešiško nusistatymo nebuvo lengva tai praktiškai įvykdyti. Lietuvių kalbos vartojimo Vilniaus bažnyčiose klausimą sunku buvo išspręsti, nors Lenkijos valstybės jau nebebuvo.

Kai 1942 m. pavasarį okupacinė vokiečių valdžia išvaikė lenkų ordinariatą ir kunigų seminariją, arkiv. M. Reiniui perėmus arkivyskupijos administravimą, kancleriu buvo paskirtas kun. Kristupas Čibiras, tačiau kurija ir toliau liko lenkiška. Buvo saugomas kanono nuostatas: „Sede vacante, nil innovetur“ (Vakuojant sostui nieko nekeičiama).

Kun. Kr. Čibirui žuvus 1942 3 23 lėktuvų bombardavimo metu, senajam kancleriui išvykus į Marijampolę drauge su arkiv. R. Jalbžykovskiu, nauju kancleriu buvo paskirtas kun. Basys. Bet kancleriu jis buvo su pertraukomis – tik arkiv. M. Reinio administravimo metu. Kai arkivyskupijos administravimą vėl perimdavo arkiv. Jalbžykovskis, turėdavo dingti ir lietuvis kancleris.

Vokiečių okupacijos metu kan. Basiui, drauge su arkiv. Reiniu, teko sunkios arkivyskupijos administravimo pareigos. Nežiūrint didelių sunkumų, į daugelį Vilniaus miesto ir krašto bažnyčių buvo įvestos lietuviškos pamaldos.

Dar sunkiau buvo reikalai tvarkyti II-osios bolševikų okupacijos metu, ypač kai 1945 m. pavasarį iškilo aštrus lietuvių kunigų klausimas, nes sovietinė administracija, matyt, lenkų „patarta“, įsakė išvykti iš Vilniaus visiems čia iš kitų Lietuvos vyskupijų atvykusiems lietuviams kunigams. Kaip jau minėta, arkiv.  Reinio patartas, kan. Basys su atitinkamu raštu nuėjo pas sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisarą gen. Juozą Bartašiūną ir jam išdėstė reikalą. Komisaro sprendimas buvo palankus lietuviams – lietuviai kunigai palikti Vilniuje.

Kai 1945 7 9 metropolitas Jalbžykovskis išvyko į Balstogę, lietuviškoji Vilniaus arkivyskupijos dalis vėl perėjo į arkiv. Reinio rankas. Jis su savo kancleriu Basiu dabar jau sėkmingai rūpinosi lietuviškų pamaldų įvedimo reikalais Vilniaus bažnyčiose.

Arkiv. Reinys, matyt, nujautė galįs būti bolševikų suimtas, taigi jis paliko visą eilę įgaliotinių, kurie vienas po kito, jo suėmimo atveju, valdytų arkivyskupiją. Pirmuoju buvo kan. Basys, kuris suėmus arkivyskupą 1947 6 13, perėmė suimtojo ganytojo pareigas. Buvęs kurijos notaras kun. Juozas Poškus paskirtas kancleriu.

Kan. Basio, kaip arkivyskupijos administratoriaus, darbas buvo labai sunkus: tuo metu okupacinė administracija labai smarkiai persekiojo Bažnyčią, uždarinėjo jų pastatus, suiminėjo dvasininkus. Kan. Basys buvo suimtas 1948 m. rugpjūčio mėn. ir ištremtas už arkivyskupijos ribų, į Šilutę, kur gyveno kaip tremtinys altaristas. Čia jis mirė 1974 1 11. Jo kūnas buvo pervežtas į Dūkštą ir ten 1974 1 14 kapinėse palaidotas.

Iš Broniaus Kviklio knygos „Lietuvos Bažnyčios, V tomas, Vilniaus arkivyskupija, 1 dalis“, Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, Čikaga, Ilinojus,1985 m. 185-186 p.

Metai buvo lemtingi gyvenime dviem įvykiais. Dvejus tokius metus jau anksčiau teko pergyventi. Vieną kartą tik per plauką gyvybė išliko nuo milžino ragų, o kitą – nuo vandens ežere. Šiais metais didžiulė karo aviacijos bomba, kuri sprogo atsitrenkusi į kambario sieną, galėjo greičiau nutraukti, negu palikti gyvenimą. Sprogo naktį, todėl visus užklupo lovose. Suardė 3-jų aukštų sienas iki paskutinės plytos nusinešdama ją į prarają. Nusinešė su savimi 2/3 kambario. Išgriovė dar dviejų namų tokio pat aukščio sienas. Vienus namus sugriovė visai. Juose trys žmonės žuvo ir du sužeisti. Galėjo tokia žiauri lemtis būti iki galo, bet nebuvo. Kai kuriuos paliko gyvus, nors jų padėtis buvo labai grėsminga.

Šitie metai buvo lemtingi ir dar kitu atžvilgiu. Jie atėmė iš manęs darbą gimnazijoje. Nukėlė į naują darbą, į darbą arkivyskupijos kurijoje. Buvo balandžio mėn. pusmetinės dienos, kai pirmąkart atėjau į naują darbovietę. Reikėjo vienam kunigui parašyti kažkokius įgaliojimus.

Sutiko mane kurijos tarnautojai labai šaltai. Nežinojau nuo ko pradėti darbą. Sėdėjo čia pat prie stalo kun. Ostreiko. Klausiau jo patarimo. Į visus mano klausimus jis atsakė trumpai; „Nie wiem, nic, nie wiem“. Nežinoti rodos negalėjo, nes jau seniai dirbo kurijoje. Tokie nenuoširdūs atsakymai buvo gal dėl to, kad buvau už jį jaunesnis ir buvau paskirtas jo viršininku, o gal dėl to, kad buvau lietuvis, tokio, kurija nelaukė.

Nesužinojau nuo jo nieko. Nei, kur kokios bylos spintose guli, nei kaip rašomi tokie įgaliojimai. Supratau, kad naujas darbas nebus lengvas. Pirmiausiai reikėjo susipažinti su visomis bylomis spintose, kuriomis buvo nustatyti visi didžiulės salės pasieniai. Nieko nuostabaus. Tai buvo kanceliarija su daugelio šimtmečių archyvu. Žvalgytis po spintas nebuvo laiko, nes laukė žmogus.

Prisiminiau, kad kažkur pas kleboną mačiau kažką panašaus gauto iš kurijos. Paėmiau nuo vieno stalo kanonų teisės kodeksą, kurių po egzempliorių buvo ant kiekvieno stalo. Varčiau jį, kol susirinkau lotyniškus terminus prašomiems įgaliojimams. Sėdau prie rašomosios mašinėlės ir parašiau, kaip išmaniau lotyniškai. Dabar kun. Ostreika paaiškino, kad reikia rašyti visada su nuorašu ir padėjo prieš mane išleidžiamųjų raštų dienyną. Perrašiau, įrašiau turinį į tą dienyną ir padėjau ant rašto einamąjį Nr. Tik dabar mano darbo kolega parodė kur guli tokios bylos: paėmė atnešė tąjį prašymą, įregistravo jį į dienyną, prisegė prie prašymo mano paruoštą nuorašą ir nunešė padėti į atitinkamą spintą. Uždėjęs antspaudą ant rašto ir padėjęs savo parašą, padavė klebono pasiuntiniui, kad nuneštų arkivyskupui į ligoninę pasirašyti. Tokia buvo darbo pradžia. Ne kitaip ji ėjo ir vėliau. Visas žinias reikėjo įsigyti savo jėgomis. Su pamokymais nepasisiūlė niekas ir niekada. Tik dabar supratau pilniausiai, kad kiekviena pradžia yra sunki.

Arkivyskupas gyveno viename kieme su manini. Po katastrofos, kurią suminėjau pradžioje, jis turėjo atsigulti į ligoninę. Lūžo jam vienas raktikaulis. Kancleriu sau buvo paskyręs kun. Čibirą. Šiam buvo lemta dirbti tokiose pareigose. Berašydamas mašinėle namie pirmąjį kurijos raštą, buvo minėtos katastrofos netikėtai užkluptas ir žuvo prie darbo stalo. Į kuriją, atrodo, nė nebuvo nuėjęs po paskyrimo. Vos arkiv. suskubo perimti ark. valdymą ir pasiskirti sau kanclerį, kai viską suardė rašytoji katastrofa.

* * *
Arkiv. Reinys atsirado Vilniuje po riaušių bažnyčiose. Tų riaušių priežastis buvo lenkų bažnytinės vadovybės sustingimas. Po pirmojo karo sugriuvo lenkų valstybė. Savitarpinės pagalbos sutartimi, pasirašyta tarp Lietuvos ir TSRS Vilius su savo krašto dalimi atiteko Lietuvos Respublikai. Į Vilnių atsikėlė lietuvių kariuomenė ir administracija. Persikėlė čia daugelis mokyklų. Labai padidėjo lietuvių skaičius. Lietuviškojo visuomenė triuškinančioje daugumoje katalikai, Nori sekmadieniais eiti į bažnyčią – o čia nėra kur. Tik vienintelė šv. Mikalojaus bažnytėlė priklausė lietuviams. Lietuvių kariuomenė dar galėjo užimti šv. Ignoto lenkų įgulos bažnyčią, nes po Lenkijos sugriuvimo ji liko tuščia. Atsikėlus į Vilnių administracijos įstaigoms. Pedagoginiam Institutui ir dar kitom mokyklom, tųdviejų nedidelių palyginti bažnyčių buvo labai maža.

Tikinčiosios lietuvių visuomenės atstovai apsilankė pas lenkų ark. Jalbžikovskį, arkivyskupijos galvą, prašydami katedroje ir kitose miesto bažnyčiose lietuviškų pamaldų. Lenkų arkivyskupas atmetė delegacijos pageidavimus. Nesutiko niekur pakeisti pamaldų tvarkos. Lietuviškom pamaldom pasiūlė tik tas valandas, kurios atlieka nuo lenkiškųjų pamaldų. Lenkų pamaldų tvarkos nesutiko niekur kitaip pertvarkyti. Kadangi visos patogesnės valandos sekmadieniais buvo užimtos lenkų pamaldomis, tai lietuviams buvo tik laisvos valandos: katedroje tik 8 val., šv. Kazimiero bažnyčioje – 9 val., šv. Jokūbo – 8 val. etc. Lenkų arkivyskupas savo nepalaužiamą nusistatymą parėmė Lenkijos konkordatu, pagal kurį tautybių pamaldų tvarką nustato Lenkijos vyskupų konferencija. Kadangi tokią konferenciją karo sąlygomis sušaukti buvo neįmanoma, todėl jis arkiv. esąs bejėgis. Jis vienas negali spręsti tų klausimų, kurie išeina iš jo kompetencijos. Pasiteisinimas, žinoma, neįtikina nieko. Visi jau matė, kad konkordatą nutiko Lenkijos valstybės likimas.

Kai toks sustingimas pasirodė bažnyt. Administracijos centre, tada lietuviškų. pamaldų reikalą ėmė spręsti minia. 1940 m. gavėnioje prasidėjo riaušės bažnyčioje. Lietuviškas jaunimas, sulaukęs sekmadienio, susirinkdavo į centrines bažnyčias ir prašydavo sau pamaldų. Kai gaudavo zakristijose neigiamą atsakymą, tada pradėdavo giedoti lietuviškas giesmes. Giedodavo jas, kol pavargdavo. Kai kada tokia bažnyčios apsiaustis užsitęsdavo visą sekmadienį. Taip buvo katedroje, šv. Kazimiero baž., etc. Tokia suirutė tęsėsi mėnesiais. Bažnytinė lenkų vadovybė buvo nepalenkiama. Kai apsilankydavo joje delegacija, sulaukdavo tik pagrasinimų užsienio spauda, kurioje rengėsi aprašyti lietuvių savivaliavimą.

* * *
Apie Velykas tikinčiosios lietuvių visuomenės atstovai su memorandumu kreipėsi į popiežiaus nuncijų Kaune. Nunciatūra pažadėjo reikalą ištirti ir sutvarkyti. Artimiausią sekmadienį atsiuntė Į Vilnių savo sekretorių kun. Samore. Tas atvykęs į Vilnių rado riaušes bažnyčiose. Šv. Kazimiero bažnyčioje lenkai ėmėsi kontrakcijos. Priėjo prie nuotykių bažnyčioje. Įtūžusios minios malšinti, į ją įsimaišė nunciatūros sekretorius. Nuo kažko žvakide gavo per veidą. Aplankęs visas miesto bažnyčias, kuriose vyko riaušės, sekretoriaus susidarė padėties vaizdą. Sugrįžęs į Kauną atitinkamai painformavo nunciatūrą. Kalbėjo, žinoma, labai įtikinančiai, nes ant savo veido atsivežė “regimus įrodymus”. Patikrinimo rezultatai buvo gražūs. Artimiausiam sekmadieniui visose tose bažnyčiose, kuriose buvo prašoma pamaldų tikinčiųjų memorandume, buvo leistos lietuviškos pamaldos prašytomis valandomis. Tokiu būdu lietuviai gavo katedroke 10 val., šv. Petro ir Pauliaus b. 10 val., šv. Jurgio ir šv. Kazimiero b. 9 val., Švč. Jėzaus Širdies b. 10 val. Be to anksčiau buvo išsikovoję šv. Jono bažnyčioje ir Aušros Vartų koplyčioje priimtinas valandas. Tarp lietuvių tikinčiosios visuomenės reikalai buvo laikinai patenkinti. Galėjo, žinoma, apsieiti ir be riaušių, jei bažnytinė vyresnybė nebūtų parodžiusi tokio nepalenkiamo sustingimo. Lenkams neįvyko jokios skriauda, pakeitus pamaldų laiką, nes visos jų pamaldos būdavo labai apytuštės. Lenkų kunigų mieste buvo daug.Kadaise jie dirbo mokyklose, o dabar vistiek užsispyrusiai laikė tokią pamaldų tvarką, kokia buvo lenkų valdymo laikais.

Tik vienintelė šv. Jono bažnyčia priėmė lietuviškas pamaldas be riaušių. Jos klebonas kun. Makarevicz pareiškė trumpai: „kokią norite valandą ir kiek norite, tiek ir imkite. Mano bažnyčia tuščia, todėl neturiu reikalo spyriotis“. Todėl pas jį šv. Jono bažnyčioje lietuviai iš pirmųjų dienų įsitaisė net dvejas pamaldas 10 ir 11.30 val.

Šio klebono pragyvenimo šaltinis buvo bažnytinių namų nuoma ir pajamos už vietą Rasų kapinėse. Atrodo, kad jis dėl lietuviškų pamaldų įvedimo nesitarė net su kurija. Visa išsprendė pats vienas, todėl nebuvo nei riaušių, neturėjo ir nuostolių. Už pamaldas lietuviai kunigai primesdavo už žvakes ir tarnams. Gal jam buvo lengviau apsispręsti ir dėl to, kad jo bažnyčioje būdavo lietuvių gegužinės pamaldos net lenkų viešpatavimo laikais. Prieš karą jas teko laikyti keletą metų. Todėl čia 10 val. pamaldas laikė kunigas K. P., o 11.30 val., skirtas Pedagoginiam institutui, – kun. Lipniūnas.

Siekdamas išvengti riaušių Vatikanas atsiuntė į Vilnių Vilkaviškio vysk. koadjutorių prof. M. Reinį, suteikęs jam specialius įgaliojimus: „potestuti fakultatibus episcopi residentialis in casibus urgentioribus et in absentia archiepiscopi loci“. Po kurio laiko atėjęs dar kitas raštas: „fac. ep. potest uti facultatibus ep. in minus urgentibus casibus“. Vilniuje bažnytinės vyriausybės vysk. Reinys buvo priimtas labai šaltai. Negavo net buto kurijos namuose. Apsigyveno Pilies gatvėje, šalia „Lietuvaitės“ valgyklos, kuri priklausė vienai davatkėlei, atvykusiai iš Kauno. Tokia jo padėtis truko neilgai.

* * *
Nuo 1940 m. birželio 16 d. Bažnyčios gyvenimas visiškai pasikeitė, – Lietuvoje įsikūrė tarybinė valdžia, bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės. Pasikeitė ir kunigų būklė. Ypač pabrango butų nuoma. Apie 1941 m. balandžio pabaigą išėjo naujas butų nuomos įstatymas, kuris veikė atgaline data – iki 1940 m. birželio. Tai buvo staigmena arkiv. Reiniui, nes turėjo butą dviejų kambarių su dideliu gyvenamuoju plotu. Nauja nuomos kaina buvo neįkandama, teko palikti butą ir ieškoti prieglobsčio kitur. Persikėlė pas kun. Čibirą, kuris Šv. Mikalojaus bažnyčios name turėjo du nedidukus kambarius. Miegamąjį užleido arkiv. Reiniui, o pats įsikūrė svetainėje. Kokiomis sąlygomis gyveno pas šį kleboną – paslaptis. Išgyveno čia iki 1942 03 23, kai pradžioje minėtoji katastrofa tą naktį šeimininką išrovė iš gyvųjų tarpo ir visiškai sugriovė butą, palikdama gyvą, nesunkiai sužeistą arkiv. Reinį.

1941 m. birželis vėl atnešė naujovių. Atėjo naciai. Prasidėjo okupacija, kuri truko iki 1944 m. vidurvasario.
Ankstyvą 1942-ųjų pavasarį vokiškieji okupantai puolė lenkiškąją katalikų bažnytinę vadovybę. Arkivyskupą Jalbžikovskį išvežė į Marijampolę, į Marijonų vienuolyną. Uždarė kunigų seminariją. Klierikus išvijo, o profesorius išvežė į darbo stovyklą Išlaužo dvare. Nebeliko nei seminarijos, nei kurijos.
Minėtu su Apaštališkojo Sosto raštu arkiv. Reinys perėmė arkivyskupijos vairą. Savo kancleriu pasiskyrė kun. Čibirą, malonųjį savo šeimininką, Įvykiai klostėsi neįtikimai greitai – nesuspėjo nei į kuriją persikelti. Atėjo 1942 m. kovo 23-osios naktis su aviacijos antpuoliu. Žuvo kun. Čibiras, buvo sužeistas arkiv. Reinys. Į arkivyskupijos sostą jis atėjo ne iš namų, bet iš Šv. Jokūbo ligoninės. Daugiau kaip mėnesį kurija neturėjo valdytojo.

* * *
Kurijos darbas – ne mokyklos. Čia tebedirbo visi senieji jos tarnai – visi lenkai. Pakantumo nei šešėlio. Kurija buvo Pilies gatvėje 8. Savo žinioje turėjo du aukštus prie gatvės. Antrame aukšte buvo ordinaro kambariai, o trečiame – kurija ir teismas. Arkiv. Reiniui iš antro aukšto šešių kambarių teko tik du. Kituose gyveno metropolito sekretorius kun. Czyžewskis ir jo tarnai. Tarp jų buvo abiejų lyčių asmenų. Metropolito liokajus buvo lenkas, kažkokio vienuolyno brolis. Jis buvo gražios išvaizdos, mandagus, bet aršus lenkas patriotas. Netrukus pradėjo visur reikštis lenkų neištikimybė naujam arkivyskupijos valdytojui.

Arkivyskupas visus paliko darbo vietose. Net brolis liokajus ėjo savo pareigas. Naujasis šeimininkas neleido nieko keisti. Turbūt laikėsi kanono: „Sede vokante nil innovetur“.

Iš pradžių lenkiškojo kurijos personalo neištikimybė buvo neakivaizdi. Visi nesklandumai buvo verčiami lietuviškajam personalui. O tų nesklandumų nereikėjo ilgai laukti. Pirmiausiai dingo slaptumas. Įvairios lenkams nepatogios smulkmenos sklido mieste ir toliau. Ypač nelikdavo paslaptyje lenkų kunigų skundai dėl savo tautybės kolegų. Atvažiuoja, pavyzdžiui, koks lenkas klebonas ar dekanas ir raštu arkiv. Reiniui apskundžia savo lenką vikarą. Po dienos kitos jau smerkiamas skundėjas: „kaip galėjo lenkas skųsti lenką litwinui! Tautos išdavystė!“ Taip buvo ne vienam dekanui ir klebonui. Pasmerkimas greit pasiekdavo jų ausis. Nukentėjusieji vėl skųsdavosi tam pačiam, kuriam skundė savo vikarą, prikišdami paslapties stoką. Tada arkiv. Reinys kaltindavo jaunąjį kurijos personalą, kuris buvo jau lietuviškas. Kaltindavo jį nepasiruošimu, neįgudimu. To lietuviško personalo buvo tik du asmenys: kancleris ir notaras. Jiems tekdavo visa atsakomybė už nesklandumus, nors abiejų aukštų kambarių durys buvo visiems atviros, – daugiau seniesiems tarnautojams, nei naujiesiems, nes pirmieji turėjo savo raktus. Lietuviai įtarinėjo lenkus, bet ordinaras nesutikdavo su tokiais “įžūliais” įtarimais. O nesklandumai dėl slaptumo buvo įkyrūs.

Mėginant užkirsti kelią nesklandumams buvo pasiektas kompromisas. Buvo sutarta su ordinaru, kad tokius skundus, kurie pasklinda mieste, griežtai laikys tik savo žinioje. Ir iki šiol laikė, bet pasitardavo kai kuriuo reikalu su kitais. Dabar nė to nedarys, kol paaiškės, kur yra slaptumo spraga. Buvo įrengtos dvigubos durys į kambarį, kuriame ordinaras priimdavo interesantus, kad nebūtų girdėti pašnekesių koridoriuje. Į ordinaro duris buvo įdėti nauji užraktai. Buvo paprašyta, kad patarnauti ordinaras priimtų vargdienes seseris (arkiv. Jalbžikovskiui patarnaudavo seserys Šarietės) ir tik joms duotų savo kambario raktą. Turėjo likti nuošalyje brolis lenkas, kuris lig šiol ordinarui patarnavo. Arkiv. Reinys laikėsi savi nuomonės – vėl grąžino senąją tvarką. Raktą nuo jo durų vėl gavo lenkai. Nesklandumai dėl slaptumo tęsėsi.

1943 m. pavasarį netikėtai atsiskleidė nesklandumų priežastis. Paslapties laužytojai išsidavė patys. Buvo taip. Pavasarį, kaip ir kitais metais, įvairios bažnyčios kviesdavo arkiv. Reinį sekmadieniais teikti Sutvirtinimo sakramentą. Taip darė tik lietuviai kunigai. Lenkai, jei nepaisysime Lentvario klebono, lietuvio vyskupo nekviesdavo. Jau seniai žinoma jų taktika. Tą lemtingąją dieną ordinaras buvo pakviestas į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Lenkiškosios „žvalgybos“ skyrius kurijoje tikėjosi, kad apeigos ir po jų vaišės, kaip įprasta, užtruks ilgai. Tokios iškilmės būdavo iš anksto skelbiamos laikraščiuose, todėl jos nebuvo paslaptis lenkams. O čia atsitiko visai nelauktai – nebuvo nei ilgų apeigų, nei vaišių. Tuomet ir paaiškėjo visų nesklandumų kurijoje priežastys. Ordinaras iš Šv. Mikalojaus bažnyčios užuot grįžęs apie 16 val., sugrįžo 12 val. Įėjęs į savo darbo kambarį, rado lenkiškosios „žvalgybos“ įgaliotinį kun. Czyžewskį besidarbuojantį jo kambaryje. Atidaręs visus ordinaro rašomojo stalo stalčius, įsikniaubęs skaitė kažkokį raštą. Buvo taip susitelkęs, kad negirdėjo, kaip šeimininkas atėjo. Tas nusimetė kaliošus, nusivilko paltą – vis dar netrukdė neprašytam svečiui. Tik tada „žvalgybininkas“ pakėlė galvą, kai šeimininkas paklausė: „Ką čia dabar veikiate ne prie savo stalo?“ „Tikrinu laikrodį“ – atsakė sumišęs, nežinodamas pats ką sako. Paprašė išeiti. Išėjo. Dabar atsivėrė akys šeimininkui, paaiškėjo, kur slypi paslapties laužymo šaknys. Nebereikėjo kartoti vilniečiams: „Jūs perdedate, nekęsdami lenkų!“ Tuojau griežtai pareikalavo, kad visi lenkai kunigai ir ne kunigai pasiieškotų butus ir išsikeltų iš ordinariato patalpų. Pirmiausia išsikėlė kun. Czyžewskis, o paskui visi tarnai. Ordinariato patalpose liko gyventi tik vienas arkiv. Reinys. Pasikvietė į talką dvi vargdienes seseris, kurios puikiausiai atlikdavo visas pareigas – net valgį padarydavo vietoje, tad nebereikėjo tris kartus per dieną eiti į Šv. Onos gatvę, kur buvo kurį laiką kunigų seminarija, o dabar tik likusi jos valgykla.

Kun. Czyžewskio elgesys stebėtinas. Visą laiką jis buvo arkiv. Jalbžikovskio asmens sekretorius. Tokias pareigas ėjo ir tada, kai arkiv. Jalbžikovskis gyveno Marijampolėje pas tėvus Marijonus. Be to, dirbo arkivyskupijos teisme notaru. Nuolat važinėjo į Marijampolę. Taigi slapta prisirinkdavo ordinaro ir kurijos stalčiuose žinių, kurias paskui veždavo į Marijampolę. Šiaip ar taip, atrodo, kad tai darė ne be savo šeimininko žinios. Išvarymu iš ordinariato kambarių kun. Czyžewskiui pasibaigė visa bausmė. Kurijos notaro teismo pareigas ėjo ir toliau. Apie įvykį arkiv. Reinys pranešė Apaštališkajam Sostui. Tai buvo pirmas incidentas, bet toli gražu ne paskutinis.

* * *
Arkiv. Reinio padėtis arkivyskupijoje buvo tikrai nepavydėtina. Lenkų priešiškumas buvo tvirtas kaip mūro siena. Visoje arkivyskupijos kapituloje tebuvo tik vienas prel. F. Wollodzko, kiti – kaip vilkai. Nuolat buvo sekami naujojo ordinaro darbai. Kiekvieno klebono kėlimo iš vietos proga vykdavo lenkiškosios miesto dvasinės grietinėlės posėdžiai, kur būdavo svarstoma ir sprendžiama, ar nepadarė arkiv. Reinys kokio nusikaltimo. Tokie posėdžiai visada vykdavo, kai tik būdavo paliečiamas koks nors lenkas klebonas. Visai nesvarbu, ar jis buvo mieste, ar provincijoje. Juose dalyvaudavo kapitulos nariai ir kanonistai. Vykdavo jie dažniausiai pas prel. Žebrovskį prie Visų Šventų arba pas Chaleckį Šv. Kotrynos, Šv. Jono (rečiausiai, nes čia gyveno vienas lietuvis kunigas), arba Šv. Jokūbo bažnyčioje. Be kapituliarų, dalyvaudavo kanonistai, buvę ir dabartiniai kurijos tarnautojai. Tarp pastarųjų labai aktyvūs būdavo kun. Czerniawski, Jelenski, Czyžewski, Rusznicki, kt. Po posėdžio mieste sklisdavo įvairiausių gandų. Dažniausiai tai būdavo vienas sakinys: „Kažin, ar nėra arkiv. Reinys jau ekskomunikuotas“. Tokia padėtis truko ilgai. Neapykantos lietuviams kapitula visai neslėpė. Savaime piršosi viena išvada: „Lenkai kunigai yra sutverti tik valdyti, o lietuviai – būti jų baudžiauninkais“. Tai buvo lenkiškasis rasizmas. Nuo hitleriškojo jis skyrėsi tik tuo, kad šis kūrė teoriją ir vykdė ją praktikoje, o lenkiškasis neturėjo teorijos, tik praktiką. Tas rasizmas buvo sustingęs į storiausią ledą. Vargšui arkiv. Reiniui teko pirmajam laužyti tuos kraupius ledus. Per švelnus jis buvo ir per kultūringas tokiam darbui. Jei jis būtų buvęs Jalbžikovskio tipo, jam būtų buvę lengviau gyventi Vilniaus klimate.

* * *
Kad Vilniaus kapitula neslepia savo neapykantos lietuviškumui, paaiškėjo per pirmąjį jos posėdį, sušauktą arkiv. Reinio. Toks posėdis buvo būtinas. Jame naujasis ordinaras turėjo pateikti raštus, gautus iš Vatikano. Kapitula juos peržiūri, patikrina ir ratifikuoja. Po tokio ratifikavimo prasideda naujojo ordinaro darbo laikas. Į šį posėdį buvo pakviesta visa kapitula, atėjo visi, kurie nebuvo patekę į Išlaužo stovyklą, tarp seminarijos profesorių. Susirinko daug. Neatėjo gal tik kokie du. Buvo, žinoma, impediti. Man šiame posėdyje teko perskaityti arkiv. Reinio Apaštališkojo Sosto įgaliojimus. Tokių raštų buvo du egzemplioriai. Viename buvo sakoma, kad. arkiv. Reinys skiriamas į Vilniaus arkivyskupiją su arkivyskupo titulu ir „cum facultatibus episcopi residentialis inurgentioribus casibus et in absentia ordinarii cumiisdem facultatibus archidiecesim“. Antruoju raštu Apaštališkasis Sostas praplečia tas pačias teises, kad galėtų jomis naudotis ir ordinaras jau „in minus urgentibus casus“. Vieną raštą atsivežė atvažiuodamas į Vilnių, o kitas buvo gautas nacių okupacijos metu. Raštai visai aiškūs. Kapitulos buvo priimti labai piktai. Daugiausia kalbėjo prel. Žebrovskis. Jo kalba buvo tokia pikta ir […] labiau priminė būdos gyventojo rūstybės garsus, nei žmogaus kalbą. Vienas tik girdėjosi priekaištas: „Mógl pastać się o nowie papiery!“. Iš tikrųjų tokiam reikalavimui nebuvo nei pagrindo, nei laiko. Jalbžikovskis buvo suimtas ir išvežtas netikėtai, šis tik sugrįžo iš ligoninės, tad susidarė įspūdis, kad jei arkiv. Reinys su savo raštais tylėtų, tai kapitula išsirinktų kapitulinį vikarą, žinoma, lenką. Tada jau „sprawa polska byłaby zabezpieczona“. Jiems visai nesvarbu, kaip atrodytų arkiv. Reinys su savo tyla Romoje. Prielankesnieji kapituliarai tik tylėjo, ginti niekas neišdrįso. Atmesti raštų kapitula neišdrįso. Tik išbarė ir išsiskirstė. Toks buvo pirmasis kapitulos posėdis.

Atleisti lenkus iš kurijos ir arkiv. Reinys nenorėjo. Jis turėjo savo taktiką. Nenorėjo padidinti kurijos tarnautojų skaičiaus, nes darbo daug nebuvo. Dėl karo apmirė bažnytinis gyvenimas – nebuvo jokios akcijos, nebuvo organizacijų, veikė tik mokyklos, kurioms buvo skiriami kapelionai. Pagaliau kurija visai neturėjo lėšų. Lenkai klebonai boikotavo kuriją. Su dideliu vargu pavyko, be kanclerio, įtraukti į kuriją dar vieną notarą lietuvį. Taigi kurijos įstaigose tebuvo tik du lietuviai kunigai, kurie dirbo be algos, nes kurija neturėjo iš ko mokėti.

Lenkų išdaigos kurijoje tęsėsi. Jas krėtė kun. Ostrejko, būdamas notaras. Cenzūravo kurijos paštą, gaunamą iš Romos. Tai darė, žinoma, su įkvėpimu iš „aukščiau“ ir ne vienas. Padėjo jam Vilniaus centrinis paštas, kuriame viršininkai po lenkų buvo pakeisti lietuviais, o žemesnysis personalas buvo senasis lenkų palikimas. Su jais ir susitarė kun. Ostrejko. Užsienio ir registruotų laiškų skyrius paštą atiduodavo ne kurijai, bet kun. Ostrejkai. Šis priimdavo ir nunešdavo juos kur reikia, – kontrolei. Po kontrolės jiems neįdomūs laiškai ateidavo į kuriją, o įdomūs plaukdavo turbūt net į Marijampolę. Kurijos jie jau nebepasiekdavo. Tokia padėtis truko visą nacių okupacijos metą. Kurija pasigesdavo kai kurių užsienio laiškų, bet nežinojo jų dingimo priežasties. Pašto nesklandumus tekdavo suversti karui. Visus kurijos laiškus išsiųsdavo ir priimdavo lietuvis notaras. Tačiau jam buvo sunku susekti visas grobstymo paslaptis. Tik 1944 m. gegužės pradžioje pavyko iškelti aikštėn lenkų niekšybes. Visos Ostrejko ir jo kolegų machinacijos iškilo į dienos šviesą. Tais metai po Velykų kurija pasigedo vieno rašto iš Romos, iš Apaštališkojo Sosto. Buvo pasiteirauta Vilniaus centrinio pašto užsienio laiškų skyriaus viršininko. Jis parodė pašto išduodamų laiškų knygą su gavėjo parašais. Paaiškėjo, kad vietinius laiškus pasirašo lietuvis notaras, o užsienio – visada kun. Ostrejko. Taip atsitiko ir su pasigestu laišku, kurį priėmė kun. Ostrejko. Pasirodo, kad laiškanešiai lenkai buvo paprašyti užsienio siuntas nešti tik kun. Ostrejkai į namus, arba kurijon su tam tikru atsargumu. Iš Ostrejkos buvo pareikalauta atnešti, ką buvo pagrobęs. Paskutinį laišką pristatė jau be voko, iš prel. Žebrovskio namų. Tas raštas buvo tik kurijai skirtas, nei Žebrovskiui, nei kam kitam jis nebuvo reikalingas. Dėl tokio grobstymo būtų sudaryta negraži byla. Paštas ją būtų plačiai ištrimitavęs. Kai kam būtų tekę nukentėti. Tačiau byla liko neužbaigta, ją nutraukė 1944 m. liepą mūšiai miesto gatvėse. Paskui jau ji nebuvo atgaivinta, nes pašte dingo įrodymai – juos sunaikino gaisras. Ostrejko tarytum niekuo dėtas dirbo toliau savo pareigose. Vėl skriaudė kuriją, vėl išnešdavo iš jos visas smulkmenas, tik dabar jas nešdavo ne vien savo tautiečiams. Tai jokia paslaptis. Jei kurijoje nenukentėjo visi, tai nesugriaunamas įrodymas, kad jie dirbo tik bažnytinį darbą, nors buvo įtarinėjami užsiimą kitokiais darbais. Nepaprastas arkiv. Reinio lojalumas visoms tautybėms buvo atlyginamas „gražiais pokštais“.

* * *
Lenkų dvasininkija negalėjo atleisti arkiv. Reiniui trijų jo žingsnių, kuriuos jis žengė ne be „skriaudos“ lenkams valdydamas arkivyskupiją. Tie nelemti žingsniai – tai jo ingresas į katedrą, lenkų šventųjų bei Regina Polonae išmetimas iš liturgijos ir prel. Žebrowskio suspendavimas. Tie trys dalykai lenkus „žeidė mirtinai“. Tokius priekaištus arkiv. Reiniui teko girdėti net iš lenkiškojo „štabo“. Tokią tezę nuolat kartodavo prel. Chaleckis.

Visa tai buvo. Pagrįstai lenkus suerzino gal tik ingresas. Jį surengė kunigų seminarijos profesūra. Lenkai laikėsi kanonų teisės pagrindų. Jie tvirtino, kad ingresas teisėtas tikį vakuojantį vyskupijos sostą, tačiau esant Vilniaus arkivyskupijos sostui tik sukliudytam, jokio ingreso negali būti. Profesūra su kun. L. Tulaba priešakyje nutarė, kad toks ingresas gali būti, ir arkiv. Reinys sutiko. Su Vilniaus kunigais tuo reikalu nepasitarta. Viskas buvo padaryta rytą, staiga ir netikėtai. Ingresui numatyto sekmadienio išvakarėse Vilniaus lietuvių dienraštis paskelbė apie įvykį. Vietiniai lietuviai kunigai buvo tyčia ignoruojami. Viskas buvo suplanuota už jų nugarų, matyt, bijota, kad gali pasipriešinti.

Ingresas vyko nepaprastai kukliai. Sekmadienio rytą prie kurijos privažiavo pora pakinkytų arklių karieta.
Ji nuvežė arkiv. Reinį į katedrą. Prie durų pasitiko prel. Wolodzko su zakristijonais. Katedra buvo apytuštė. Kun. Bičiūnas, kuris tuo metu katedroje tvarkė lietuvių reikalus, iš anksto apie tai nepranešė. Žinią paskleidė vietiniai laikraščiai. Ingresas visai neprisidėjo prie arkiv. Reinio išpopuliarinimo lietuviškojo Vilniaus visuomenėje, kaip tikėjosi jo rengėjai, sukėlė tik naujas lenkų intrigas, kurios baigėsi prel. Žebrowskio suspendavimu.

Dėl arkiv. Reinio ingreso lenkai labai įtūžo. Palaikė tai įžūliu kanonų nepaisymu ir pasityčiojimu iš jų nelaimės; jie neteko savo „archypasterza“. Prasidėjo nauji kerštavimai. Visur buvo terliojamas arkiv. Reinio vardas. Vilniuje lenkų kunigai rengė sueigas, kuriose gvildeno šituos „nusižengimus“, reziumuodami, kad arkiv. Reinys jau nusipelnė bažnytines bausmės. Galiausiai prel. Žebrowskis lotyniškai parašė ilgą laišką, kuriame nurodė visus kanonų pažeidimus, padarytus dėl ingreso. Įteikė jį pačiam arkiv. Reiniui, kitus egzempliorius išsiuntinėjo visiems dekanatams, kur buvo skaitomi kunigams įvairiomis parapijos atlaidų progomis. Atsirado tokių kunigų, kurie pranešė arkiv. Reiniui apie varomą piktą propagandą.

Jau patys iškilmių organizatoriai pasijuto nekaip. Pradėjo ingresą vadinti tik paprastu vyskupo atvykimu į katedrą. Tai nebuvęs joks ingresas, o tik kiek iškilmingesnis ordinaro sutikimas katedroje. Žinoma, visi pasiaiškinimai jau buvo po laiko.

Propaganda prieš ordinaro autoritetą tarp kunigų jau siekė taip toli, kad pačiam ordinarui reikėjo į ją reaguoti. Didžiausias priešiškos propagandos įkvėpėjas pasirodė prel. Žebrowskis. Jo raštas buvo visur Gudijoje skaitomas ne be jo žinios. Didžiausias kapitulos autoritetas, stipriausioji jos galva, buvęs kurijos žinių redaktorius puolė ordinarą su visu įniršiu.

Surinkęs daugelį liudytojų ir žinių apie skleidžiamą priešišką propagandą, ordinaras sureagavo. Prel. Žebrowskį, vyr. propagandos redaktorių, suspendavo šešiems mėnesiams daline suspensa, uždraudė visas kunigo pareigas, išskyrus Mišių laikymą. Prisiglaudė jis tada pas Visų Šventųjų bažnyčios kleboną. Tokia suspensa nebuvo jokia bausmė, nes jis nei pamokslų sakydavo, nei vaikus krikštydavo, nei išpažinčių klausydavo. Visa bausmė – tik kaip prelato ir visos kapitulos įžeidimas. Jei ne ingresas, nebūtų buvę nei šios bausmės, kuri tik kaitino santykius, bet nieko daugiau nepasiekė. Propaganda buvo varoma ir toliau. Suspensa buvo tik vanduo svetimam malūnui. Kalčiausia buvo seminarijos profesūra, kuri visai nepažindama Vilniaus tautinių santykių, tik sudarė arkivyskupui nereikalingo vargo ir rūpesčių.

Visas šis kivirčas pasiekė net Apaštališkąjį Sostą, arkivyskupas gavo teisintis atskiru raštu. Padėtis – liko neaiški, nes buvo neaišku, kokia šiuo klausimu Vatikano pozicija.

* * *
Lankai užpuolė arkiv. Reinį, kad šis žiruotų paskolas vokiečių taup. kasoje. Vos pavyko jį apginti. Paskolą prašė žiruoti bonifratrams, Pavilnio klebonijai statybai, bernardinams. Neteisingai lenkų kunigų informuotas apie paskolos sąlygas arkiv. Reinys, netikėtai užkluptas, sutiko. Iš tikrųjų paskolos sąlygos buvo labai sunkios ir apie jų dingimą naciams pralaimėjus, kaip tikino lenkai, negalėjo būti nė kalbos. Teko visas, neišskiriant nei kun. Tulabos seminarijos pageidavimų, atmesti. Netrukus paaiškėjo, kad toks poelgis buvo labai pagrįstas. Paskolą, be kurijos, gavo Pavilnio klebonas Soltan. Naciams pasitraukus paskola nedingo ir kun.Soltan baigėsi kalėjimu, nes negalėjo grąžinti.

* * *
Žlugus hitlerininkų okupacijai, sugrįžo į Vilnių abu arkivyskupai – pirmiausiai arkiv. Reinys. Jis buvo išvykęs iš Vilniaus 1944 m. birželio pradžioje atostogų. Arkivyskupiją buvo palikęs tvarkyti kancleriui. Jam buvo suteikti neriboti įgaliojimai. Atrodė, tarsi neketintų grįžti. Bet po karo veiksmų mieste praėjus savaitei sugrįžo. Po kokių dviejų savaičių atsikraustė ir metropolitas su visu savo štabu ir susirinkusius į pasitarimą kunigus užtikrino, kad „po dwóch miesiącach wszystko będzie dobrze“. Atrodo, tvirtai valdė tik vienas. Arkiv. Reinys liko be nieko, mažame kambarėlyje. Lietuvis kancleris buvo išleistas atostogų neribotam laikui. Į jo vietą grįžo senasis. Tokia padėtis truko nuo 1944 m. rugpjūčio 8d. iki 1945 sausio 27 d. Per tą laiką suskubo ištaisyti visas arkiv. Reiniui valdant padarytas „klaidas“. Buvo panaikintos visos gudams suteiktos teisės, visos arkiv. Reinio pataisos dėl lietuvių teisių. Per mėnesį ankstesnės lenkų teisės buvo „restitutae ad integrum“. Mieste lietuvių teisių nesiaurino, gal dėl to, kad jos jau buvo Vatikano sankcionuotos, bet provincijoje viskas buvo grąžinta į pirmykštę padėtį. Lietuvis kancleris 1944 m. spalį gavo „papierek“ į Vilniaus katedrą. Jame buvo lenkiškai parašyta „Naznacza się do bazyliki do odprawiania nabożenstw, do słuchania spowiedzi, etc. dla Litwinów“. Arkiv. Reiniui valdant kurijos kalba buvo tik lotynų, o dabar – lenkų.

Deja, Deus mirabilis et fortuna variabilis est. Visa tai truko neilgai. Atėjo 1945 metų sausis ir metropolito valdymas dėl nežinomų priežasčių vėl nutrūko. Prie arkivyskupijos vairo sugrįžo arkiv. Reinys. Pasišaukė atgal į kuriją savo senąjį kanclerį. Po mėnesio vėl sugrįžo metropolitas. Arkiv. Reinys vėl turėjo kraustytis į mažą kambarėlį. Teises šį kartą gavo kiek platesnes – galėjo pasirašinėti dispensas nuo užsakų ir kitas. Daugiau nieko. Vėl nei stalo, nei jokio atlyginimo.

Lietuvis kancleris šį kartą jau nebuvo išleistas „atostogų“. Metropolitas jam liepė likti kurijoje savo pareigose. Dingo mat kažkur kun. Savickas (lenkas kancleris). Kanclerio padėtis buvo nepavydėtina. Viskas buvo daroma už jo pečių. Sėdėjo kurijoje, bet nieko nežinojo. Lenkų interesantai vengė jo, kiek tik galėjo. Bėgo nuo jo, kaip nuo sergančio baisiu maru, visi metropolito tarnai, seserys šarietės. Kancleriui nedavė nuo kurijos durų rakto, atėjęs į darbą turi skambinti. Atidaro šarietė, bet tuojau nusigręžia ir bėga. Arkiv. Reinys liepia kentėti. Laikas bėga, o padėtis negerėja. Kancleris, netekęs kantrybės, prašo metropolitą, kad atleistų iš pareigų ir siųstų, kur tik nori, nes ilgiau negali kęsti tokios būklės. Metropolitas nesutinka ir pažada neatleisti ir tada, jei sugrįžtų senasis kancleris, pažada padėtį ištaisyti.
Tikrai ėmėsi taisyti. Jo tarnų elgsena jau rytojaus dieną buvo visai kitokia. Ligšiol nenorėjusios matyti, dabar seserys lenkėsi iki žemės ir garbino Kristų. Kiek buvo nuoširdumo, vienas dangus težino. Gyvenimo įvykiai bėgo nepaprastu tempu. Susidariusi padėtis grėsė Vilniaus miestui likti be lietuvių kunigų, mat atvykę į Vilnių nacių okupacijos metu, turi per tris dienas išvykti.

* * *
Įvykis įvykį veja. Vieną vasario rytą ateina į kuriją pareigūnai ir pareikalauja atiduoti liturginius kalendorius, rubriceles. Parduotas pareikalauti grąžinti ir jiems pristatyti. Pareiškia, kad jie yra konfiskuoti. Vos gavo juos iš spaustuvės, o po kokios savaitės – atima. Sudėjo mat visas Reginas Poloniae, kt. Iš pradžių cenzūra nepastebėjo ir leido spausdinti, vėliau apsižiūrėjo ir atėmė. Tikrai buvo sudėti nespausdintini dalykai. Pareigūnai metropolitui pareiškė, kad konfiskavimas vykdomas „Glavlito“ įsakymu, jei turįs kokių neaiškumų, galįs ten kreiptis.

Metropolitas išsigando. Reikalą aiškintis „Glavlite“ pavedė kancleriui. Tas kaip lietuvis labai nenorėjo sutikti, nes reikalas atrodė žlugęs. Nepasisekus būtų naujas pagrindas juo nepasitikėti. Metropolitas nenusileido – rusų kalbos nemokėjimas – ne pagrindas atsisakinėti. Kun. Kretowiczių ir Czyžewskį paskyrė vertėjais ir palydovais ir liepė eiti ginti konfiskuoto kalendoriaus. Nuėjome. Sužinojome, kad kalendoriaus konfiskavimo priežastis – lenkybė. Ypač jiems nepatiko be reikalo įkišta „Regina Poloniae“ gegužės 3 d. „Glavlito“ viršininkas, demobilizuotas rusų karininkas Malyginas, pasirodė nepaprastai žmogiškas. Išklausęs aiškinimų paprašė, kad rytojaus dieną išdėstytume raštu. Jis viską telefonu perduosiąs Maskvai. Taip ir buvo padaryta. Po kokio mėnesio kalendoriai buvo grąžinti. Tik jau naujų spausdinti neleista. Berods dar vieną kartą leido, ir paskui jau leidimai buvo sustabdyti. Nors jau buvo išmesti lenkiški patriotiniai priedai, bet vis vien „Glavlitas“ abejojo. Galų gale buvo pareikalauta, kad viskas būtų išversta į dvi kalbas. Bijota, kad vėl neprikištų į kalendorius ko nereikia.

* * *
Tremiamų iš miesto lietuvių kunigų metropolitas nebuvo linkęs ginti. Atėjusiam pranešti pasako tik tiek: „Błogosławię księdza“. Tai palaiminimas. Daugiau nieko.

Lietuvių pamaldoms tokie trėmimai buvo didelė skriauda. Jau ir taip buvo maža lietuvių kunigų mieste. Dar ir jų grėsė pavojus netekti. Arkiv. Reinio raginamas kancleris su vien savo pasirašytu raštu „įsilaužė“ pas vidaus reikalų liaudies komisarą Bartašiūną, Rusijos lietuvį, bet dar gerai kalbantį lietuviškai. Dėl kontuzijos labai sunkiai girdėjo, sunku buvo susikalbėti, nors komisaras labai norėjo. Labai laiku buvo atsineštas raštas. Perskaitęs tuojau pažadėjo trėmimą sustabdyti. Uždėjo dar ir savo „placet“ ant kito kurijos rašto, kuriuo buvo prašoma lengvatų kunigams karo metu geležinkeliais važiuoti. Geležinkeliai buvo kito komisaro žinioje, bet šito „placet“ buvo labai naudingas. Leido išsispausdinti „komandiruotes“.
Pasikeitė metropolito elgsena – pradėjo rodyti šiek tiek pasitikėjimo lietuviais kurijoje. Pamatė, kad lietuviai ne tokie kaip lenkai, visai nemano lenkams kenkti. Jau per visą nacių okupaciją galėjo tuo įsitikinti. Įrodymų ir progų tam buvo labai daug.

Nacių „Arbeitsamtas“ nuolat tykojo abiejų lyčių vienuolių į Reicho darbus. Per metus kelis kartus iškildavo vis nauji “Arbeitsamto” reikalavimai, o drauge ir nauji pavojai, kad vienuolės bus palydėtos į Reichą. Arkiv. Reinio kurija gynė vienuolių teises be jokių tautybių skirtumo, nors patirdavo lenkų išsišokimų ir netakto. Kiekvieną metų ketvirtį pagal nacių užgaidą kokiam tūkstančiui vienuolių moterų atnaujindavo pažymėjimus apie jų vienuoliškumą. Ne vieną vienuolę, be pažymėjimo gatvėje sugautą, susigrąžindavo iš darbams surinkimo punktų.

Tokia padėtis kurijoje truko nuo 1945 m. vasario vidurio iki tų pačių metų liepos 9 d. Vienintelė nepakeičiama arkivyskupijos ir kurijos galva buvo metropolitas. Per šį laiką lietuvių reikalai nebuvo liečiami. Jie jau buvo aptvarkyti lenkiška prasme per paskutinius 1944 m. mėnesius, kai kurijoje buvo metropolitas su kancleriu A. Savickiu. Taip pat ir tuo pačiu laiku buvo sutvarkyti gudiškieji reikalai. Visos arkiv. Reinio jiems suteiktos teisės buvo nubrauktos ramiausia sąžine. Kai kurie tėvai marijonai (gudai) negavo arkidiecezinės aprobatos išpažintis klausyti. Jiems tokią aprobatą suteikė tik arkiv. Reinys.
Arkiv. Reinio pareigos kurijoje buvo lygios nuliui. Atlyginimo bei išlaikymo taip pat nebuvo. Jis nei nežinodavo, kas vyksta kurijoje. Metropolitas su savo dvasine visagalybe nenorėjo su niekuo dalintis, nors tokiomis gyvenimo sąlygomis tai gal būtų labai pravertę. Juo labiau kad jo čia pat esančio kolegos erudicija ir patirtis buvo nepalyginamai platesnė ir aukštesnė.

Pagaliau subraškėjo ir lūžo metropolito galybė. Birželį buvo iškviestas į valdišką įstaigą, iš kurios grįžo apsisprendęs išvykti ar repatrijuoti į Lenkiją. Nieko nesiaiškino dėl tokio žygio. Atsisveikinti su Vilniumi sušaukė kapitulą. Jos akivaizdoje pareiškė: „Arkiv. Reinys będzie rządził Wileńską częścią archidiecezji, a sobie ja rezerwuje część bialoruską i tę, która należy do Polski“.

* * *
Metropolitui išvykus jo vietoje liko arkiv. Reinys. Pagal jam suteiktus raštus valdė arkivyskupiją kaip administrator apostolicus. Valdžios apimtis: facultates, epiresidentialis. Tokie jo raštai nuo pat pasirodymo Vilniuje pradžios. Nacių okupacijos laikais jie buvo Vatikano praplėsti toliau į rytus.
Jo valdymo laikai buvo sunkiausi. Mažėjo kunigų. Dalis emigravo, o, be to, ir mažas prieaugis. Metropolitas paskutiniu valdymo laiku visiškai nesirūpino kunigų ruošimu. Nuo 1941 m. Apaštališkasis administratorius savo kandidatus, kaip visada, taip ir dabar nukreipia į Kauno kunigų seminariją. Reikėjo daug lėšų jiems išlaikyti, o jų nebuvo. Lenkai dairėsi į Balstogę. Lietuviai klebonai daug kandidatų išlaikyti negalėjo, nes jų nežymiai padidėjo žlugus Lenkijos valstybei. Viena, lietuvių buvo per maža, antra, lenkai toliau laikė užėmę visas geresnes vietas tiek mieste, tiek provincijoje ir per fas et nefas nesileido iškeliami. Todėl Kauno seminarija net prie geriausių norų negalėjo parengti tiek kunigų. Savos seminarijos neturėjo. Todėl turėjo verstis tais kadrais, kuriuos paveldėjo iš metropolito. Apie kitų vyskupijų kunigus negalėjo būti nė kalbos, nes dabar jų niekas neviliojo į Vilnių.

* * *
Sunkiai derino ordinaras savo santykius su valdžia. Nuolat kliūdavo jo ankstesnis dalyvavimas spaudoje. Nuolat turėjo aiškintis dėl nepalankių straipsnių, parašytų minėtu laiku. Labai neramus tuo laiku buvo miškas. Vyko žiaurios žudynės. Kaunas, Telšiai, Panevėžys, Vilkaviškis rašė visokius atsišaukimus. Jie neaplenkė ir Vilniaus. Kiti pirmavo šioje srityje, ypač Kaunas. Jiems buvo lengviau, nes turėjo vienalytę visuomenę. Vilniui reikėjo taikstytis su lenkais, kurie kiekvieną suklupimą per Balstogę galėjo skleisti po visą pasaulį. Lenkų ryšiai su pasauliu nenutrūkdavo niekada. Su Balstoge jie galėjo visada palakyti ryšius, o Balstogė nebuvo atskirta nuo Vatikano. Kaune pradėjo pūsti švelnesni vėjai, nes arkiv. kan. J. Jokubauskio vietą užėmė kun. J. Stankevičius.

Vyriausybė nesiorientavo Vilniaus sąlygomis. Ji labai norėjo, kad persiorganizuojant pirmautų Vilnius, kaip sostinė. Tą mintį dėl suprantamų sumetimų palaikydavo ir kiti ordinarai. Antai Panevėžio ordinaras kulto reikalų įgaliotiniui rašo: „Iš principo sutinkame su minėtų komitetų įvedimu, bet mūsų visų akys nukreiptos į Vilnių, į Lietuvos bažnyčių motiną. Kaip ji padarys, taip ir mes paseksime“. Kulto reikalų įgaliotinis rodo tokius raštus ir negali atleisti Vilniui už tokį nerangumą.

Komitetų klausimas 1947 metais Velykų oktavoje iškilo visu smarkumu. Kulto reikalų įgaliotinis pasišaukia pas save ordinarą ir pasiūlo, kad tuoj juos sudarytų. Ordinaras pareikalauja, kad visas komitetų reikalas būtų išdėstytas raštu. Tada bus aiškiau. Gegužės pabaigoje pasirodė toks raštas, bet miglotas. Nebuvo aišku, kur reikalo pradžia, kur vidurys ir kur pabaiga. Atsakė į tą raštą ordinarai savo raštais. Panevėžio ordinaro raštas buvo diametraliai priešingas vilniškio. Buvo aišku, kad vilniškio raštas labai nepatiko ir buvo labiausiai nepriimtinas. Tai buvo paskutinis ordinaro žingsnis katastrofos link. Ankstesnėmis pakopomis buvo palaikytas pernelyg drąsus žodis iš sakyklos. Dievo žodžio skelbimą nepaprastai mylėjo. Labai dažnai prisipažindavo, kad labai mylįs universiteto katedrą, kurią dabar jam atstojanti sakykla. Todėl be žodžio iš sakyklos nepraleisdavo nei vieno sekmadienio, nei šventės. Per gegužės pamaldas Švč. Marijos garbei labai dažnai sakydavo kasdien. Skelbdamas gyvą žodį pernelyg pasitikėjo konstitucine žodžio laisve. Praeitis, per drąsus žodis iš sakyklos ir raštai buvo tos pakopos, kurios atvedė į katastrofą – 1947 m. birželį buvo areštuotas.

Prieš paskutinio rašto įteikimą turėjo pasimatymą su atstovu iš Maskvos Pugovu. Vyko derybos bažnytinių komitetų klausimu, bet nebuvo pasiekta teigiamų rezultatų.

Gudiškoje arkivyskupijos teritorijoje tokie komitetai veikė jau porą metų. Ten niekas jiems nesipriešino, nes toks buvo slaptas metropolito nurodymas. Kai buvo pareikalauta, jie buvo įvesti. Vilniaus kunigams metropolitas prieš išvažiuodamas pasakė: “Kol lietuviška kurija nepriims komitetų, tegul nepriima, jei bus pareikalauta tiesiai iš jūsų, tada jūs sutikite. Jums yra svarbiausia, kad išliktumėt savo postuose”. Kai tik buvo paliesti lenkų klebonai, komitetai tuoj buvo įvesti. Vėliau paaiškėjo, kad jie vis dėlto išsaugojo daugelio lenkų kunigų postų.

Kai dingo iš akiračio Apaštališkasis administratorius, valdžia perėjo į jo kanclerio rankas. Raštas, kuriuo perteikė valdžią, buvo parašytas net prieš porą metų – toks atsargus buvo dėl įvairių galimų netikėtumų. Pasitraukė ordinaras iš gyvenimo 1947 m. Dievo Kūno oktavos paskutinę dieną.

Redakcijai spausdinamus prisiminimus pateikė vilnietis V. Šiaudinis

Voruta. – 2002, saus. 5, nr. 1 (499), p. 3.
Voruta. – 2002, saus. 19, nr. 2 (500), p. 7.
Voruta. – 2002, vas. 21, nr. 3 (501), p. 7.
Voruta. – 2002, vas. 23, nr. 4 (502), p. 7.