Viktorija Daujotytė – Pakerienė. V. Jadzgevičiaus nuotr.

Prof. habil. dr. Viktorija DAUJOTYTĖ, www.voruta.lt

Žodis, tartas gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo dieną, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vileišių rūmuose

Atstovauju humanitarams pensininkams, vadinasi, matau daug ką tarsi iš šono. Ir matau tikrai nelengvą savo jaunesnių kolegų  situaciją. Jie visą laiką priversti teisintis, aiškintis, įrodinėti savo reikalingumą. Atrodo, kad jie kovoja tik dėl savo vietų, dėl malonumo dirbti. Neneigsiu, kad  kūrybingam žmogui dirbti yra malonu, jei tik niekas jo netrikdo, nežemina, neįrodinėja, kad biurokratiškai tobulas projektas ar tokia pat nepriekaištinga ataskaita yra svarbesni už  straipsnį ar knygą.

Susidaro įspūdis, kad  humanitarai Lietuvos valstybei nėra reikalingi. Kad lietuvių kalba, Lietuvos istorija, tautosaka, literatūra, filosofija, dailės tyrimai yra tik pačių tyrėjų  reikalas. Valstybei rūpi tik kaip nors humanitarinius institutus suspausti, suglaudinti, susiaurinti. Reformų reikia, bet jungimų-sujungimų argumentai neįtikina.  Žvelgiama iš viršaus, iš šiandien aktualaus biurokratinio mokslo valdymo žodyno.  Nėra žvilgsnio iš apačios, iš mokslinį darbą dirbančių žmonių realybės.  Ką reiškia išardyti geriau ar blogiau veikiančias struktūras,  lizdus, bibliotekas? Tvarkyti, atnaujinti reikia iš vidaus, rūpintis pritraukti gabių žmonių, jaunimo. Esmingos pertvarkos yra tik vidinės. Ir tarpdiscipliniškumas, ir tarptautiškumas randasi iš vidinių mokslinių struktūrų, iš dirbančių žmonių suinteresuotumo. Gabūs ir kūrybingi žmonės temas ir problemas renkasi patys, patys išeina ir už savo pirminių interesų ribų. Galiausiai paaiškėja, kad ir valstybei reikia to, ko reikia talentingiems jos piliečiams.

Kalba yra valstybės protas – neužmirškime šios, nuo Mikalojaus Daukšos ateinančios minties Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti.  Lietuvių kalba turi būti ir mokslo, pirmiausia humanistinės, humanitarinės jo šakos  kalba. Kitaip mūsų mąstymas ims skursti. Nepriešinkime šiandien vyraujančios anglų ir lietuvių kalbos. Ieškokime kalbų darnos.   Ieškokime galimybių kitakalbei sklaidai.

Nesuprantu, kaip gali  susidarytų  priešiškumas tarp  humanitarų, tarp institutų ir Švietimo ir mokslo ministerijos, kurios pirmoji pareiga yra rūpintis tuo, kad mūsų mokslas, mūsų humanistika, mūsų mokyklos, mūsų aukštosios mokyklos dirbtų taip, kad mokslinis darbas, kūryba nebūtų kažkokia našta, kurią reiktų tai pasidėti ant kelių, tai užsidėti ant nugaros, ir visą laiką jaustis nesaugiai, nepatogiai, lyg būtum koks namudininkas, dirbantis be patento.  Tos įtampos būti negali – mes turime dirbti išvien. Atsakomybė, mano supratimu, tenka galią, finansinius svertus valdančiai institucijai, tad ministerijai.  Kultūros politika – tai ir susitarimų politika. Žemas kultūros lygis veikti pinigų kalba.  Ministerija yra valstybės įstaiga. Jos finansai – valstybės, galiausiai jos dirbančių, mokesčius mokančių žmonių.

Išdrįsiu priminti nepaneigiamą autoritetą Aristotelį: neverta įrodinėti   savaime suprantamų dalykų.  O tą darome. Humanitarai įrodinėja, kad jie nėra kupranugariai. Tie  įrodinėjimai ir  svarstymai  įvelia mus į neišbrendamas klampynes Užuot dirbę (rašę žodynus, rengę Vilniaus istoriją,  leidę senųjų dainų tomus, tyrę  sakralinius objektus) mes  įrodinėjame savaime aiškius dalykus. . Kas gali abejoti, kad mes turime turėti  kalbos, literatūros, tautosakos, istorijos ir kultūros tyrėjų,  negalime kitaip gyventi, nes kitaip negyveno nė viena tauta, ir negyvens.  Ir turime konkuruoti su  kaimyninėmis valstybėmis. Ne tik dėl objektų, bet ir dėl kompetentingų tyrėjų.

Iš kur atsiranda galvojimas, kad   yra perskyra  tarp Lietuvos visuomenės ir tarp  institutų, kad jie nereaguoja į visuomenės poreikius? Taip  nėra ir būti negali Mokslininkai yra visuomenės dalis, visuomenės deleguojami į kalbos, istorijos, kultūros tyrimus, į tyrimų, supratimų, kalbos kūrimą. Mokslininkai dirba mokyklai, dalyvauja kultūros programose,  Kokia gali būti priešprieša tarp institutams atstovaujančių žmonių ir, sakykime, žurnalistų? Dalis jų  yra lituanistai, dalis – istorikai,  žurnalistai — tie patys humanitarai, išauginti žodžio, kalbos problemų. Turime  jausti savo visuomenės bendrumą, ir gausus žurnalistų  dalyvavimas šiandieninėje,  institutų surengtoje spaudos konferencijoje  rodo, kad nėra “jūsų“ ir „mūsų“, mums bendrai  neramu.

Tikrovės problema yra visų mūsų problema. Dažnai laikome tikrove tik patį jos paviršių, apdengtą keiksmažodžiais, brutalia leksika, brutaliomis situacijomis. Tai nėra visa  tikrovė, o tik vienas jos pavidalas, prieinamas paviršinei kalbai, paviršiniam mąstymui.  Tikrovės visad yra daugiau, ji įvairesnė, gilesnė, ir kiek jos suvokiame priklauso nuo mūsų galimybių. Iš ko formuojasi mūsų galimybės? Iš sąmonės įgilinimų, kuriuos pirmiausia teikia humanistika perimama mokyklos, studijų, savarankiško skaitymo. Kiek kalbos, tiek ir tikrovės.  Tik savitai mąstančių žmonių tikrovė yra gili, daugiaprasmė ir  daugiaklodė. Joje  yra  ir Lietuva Lietuvoje, ir  Lietuva Europoje, ir  Lietuva pasaulyje.  O svarbiausia —  Lietuva mumyse, kaip  mūsų savastis, tapatybė.

Mąstymas neleidžia mums susiaurinti tikrovės iki tam tikrų rėmų, iki schemų, kurios veržiasi į humanistikos supratimą ir vertinimą.   Mąstymo šaknys  kyla iš prigimties ir kalbos ryšio, iš to ryšio galimybių. Sutikime, kad žmonės, kurie kasdien dirba su  kalbos, tautosakos, istorijos tekstais, galiausiai įgyja ir daugiau kalbos galių. Kalbos galios gilina tikrovę. Mes  liečiamės  prie to, kas atverta kitų žmonių. Neprivalome visko priimti, bet turime galimybę   susitikti. Savo supratimą pasitikrinti.

Dvidešimt lietuvių kalbos žodyno tomų – mūsų pagrindinė knyga. Bet jau laikas ir naujų žodyno tomų rašymams ir  leidimams. Nes  viskas yra begalinis tyrimas, begalinis mąstymas, permąstymas. Begalinio judėjimo nesibaigianti tėkmė. Humanistika: kalba, literatūra, tautosaka, istorija, pereinanti ir į atminties tyrimus,  visi dvasios mokslai nepaklūsta  schemoms. Kai norime jomis remtis (pamatavau, pažiūrėjau, tinka, netinka), tai žlugdo humanistiką kaip begalinį gyvybingą procesą.

Džiaugiuosi savo jaunesnių kolegų humanitarų darbais, esu su jais  solidari. Jei ir aiškinamės suprantamus  ir savaime aiškius dalykus, tai tas mūsų aiškinimasis  ir rūpinimasis irgi yra savaime suprantamas.