Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Geltona, žalia ir raudona –
Tai mūs Trispalvė vėliava.
Sugrįš iš užsienio Smetona,
Ir vėl bus laisva Lietuva !

        1940 – 1941 metais sovietams okupavus Lietuvą, laisvės viltys buvo siejamos su Antanu Smetona. Kodėl Vilniuje, amžinojoje sostinėje, kurioje  1918 metais vasario 16 dieną buvo pasirašytas ir paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, yra užmirštas Lietuvos pirmasis Prezidentas.

       Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dar 2015 metais, švenčių dienomis korektiškai pastebėjo, kad Vilniuje turi būti pastatyti paminklai Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai. „Prezidentės nuomonė vienareikšmiška. Vakar buvo duotas startas valstybės atkūrimo pasirengimo šimtmečiui, kuris bus minimas 2018 metais. Taigi, prezidentės nuomone, iki to laiko jau mūsų garbės reikalas pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui, pirmajam prezidentui Antanui Smetonai.“[1]

      Vilniuje globojami sovietiniai reliktai Petrui Cvirkai, Salomėjai Neriai, o pamirštami Antano Smetonos nuveikti darbai, svarbūs ne tik Vilniui, bet ir visos Lietuvos atgimimui ir išlikimui. Kodėl visuomenei įkyriai peršama mintis, kad šeši Kazio Griniaus prezidentavimo mėnesiai yra svarbesni Lietuvos piliečiams, negu Antano Smetonos ilgametis valdymas, leidęs Lietuvai pakilti, išauginęs partizanų kartą, be kurios mūsų laisvės nebūtų. 1940 metais tokių dainų apie Kazį Grinių niekas nedainavo…

       Artėja Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetis. Dar užpraeitos Lietuvos respublikos Seimo kadencijos laikotarpiu, valdant konservatoriams, susirūpinta garbingo jubiliejaus pažymėjimu. Praeitos kadencijos Seimo patvirtinta vyriausybė 2015 08 19 išleido nutarimą „Dėl LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO MINĖJIMO PROGRAMOS PATVIRTINIMO“. Tarp kitų darbų numatyta pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui 2017 metais ir pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai 2018 metais. Jono Basanavičiaus paminklo pastatymo reikalais buvo pavesta rūpintis Kultūros ministerijai, Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Vilniaus miesto savivaldybei. Į Nacionalinio muziejaus darbuotojų pastabas dėl vietos paminklui parinkimo nelabai kas kreipė dėmesį. Buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys geru tonu laikė bendražygių vedžiojimą už nosies, tvarkė reikalus savivaldybėje taip, kaip jam atrodė teisinga. Gal ir ne taip, kaip norėtų nesuinteresuotų ir laisvų piliečių dalis, bet Jono Basanavičiaus paminklo reikalai pajudėjo. Deja, dėl pirmojo Lietuvos Prezidento paminklo Vilniuje kilo nepasitenkinimo bangelė, į kurią reaguota kaip į cunamį. Atsakingi asmenys, tai yra Vyriausybės kanceliarija, Vilniaus miesto savivaldybė iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, kad 2018 metais būtų pastatytas paminklas Antanui Smetonai. Algirdo Butkevičiaus vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus, reaguodamas į bangeles, pakeltas a.a. Leonido Donskio ir Šarūno Liekio, dar prieš programos tvirtinimą samprotavo, kad Lietuvos valstybės paskelbimo šimtmečio minėjimo valstybinės programos projektas tėra pirminis – ko gero, jį reikės koreguoti. „Dėl A. Smetonos nėra nei darbo grupės, nieko, bet yra ir kontroversiškų siūlymų – gal jo iš viso nereikia, reikia įvertinti visą A. Smetonos gyvenimą. Jis buvo pirmasis prezidentas, tačiau taip pat ir žmogus, kuris 1926 m. užėmė valdžią, išvaikęs teisėtai išrinktą Seimą. Yra kontroversija ir kai kurie žmonės mano, kad jis nevertas būti įamžintas Vilniuje, nebent tik kaip pirmas išrinktas Lietuvos prezidentas. Todėl šiame klausime ir yra pasimetimas, tačiau tai, kad idėją įtraukėme į programą, rodo, kad buvo didelė dalis visuomenės, norėjusios paminklo A. Smetonai“, – aiškino R. Vaitkus.[2] Galbūt vicekancleris nebuvo ir nėra visiškai laisvas, skelbdamas savo samprotavimus  ir vadovavosi premjero Algirdo Butkevičiaus vyriausiojo kosultanto Raimundo Lopatos nuomone. R.Lopatos tėvas buvo Antano Smetonos priešas, o pokaryje – Lietuvos partizanų naikinimo Alytaus rajone idėjinis vadas. R. Lopata niekada nėra viešai pasmerkęs savo tėvo darbų. Būtų verta prisiminti, kad 2015 metų pabaigoje jis sukritikavo Prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio politiką, o kalbą Jungtinėse Tautose pavadino „tuščia“. „Mūsų Prezidentės D.Grybauskaitės raginimas apriboti nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių veto teisę skamba tuščiai. Kaip jau tapo įprasta, Prezidentė adresavo savo kalbą ne tarptautinei auditorijai, o mūsų vidaus politikai“, – sakė R.Lopata. Ar tik ne paminklo pastatymas Prezidentui Antanui Smetonai ir yra ta neteisinga Prezidentės vidaus politika.

          D. Grybauskaitė dėl paminklo Antanui Smetonai laikosi savo. Nepaisant kritikų balsų, Prezidentė nuomonės nekeičia. Vytautas  Landsbergis viliasi, kad paminklas J. Basanavičiui nekels politinių prieštaravimų. Jo nuomone, pirmiausia reikia apsispręsti dėl paminklo A. Smetonai. „Aš manau, kad pirmasis prezidentas, kuris Vilniuje pasirašė Vasario 16-osios aktą, turi būti čia pagerbtas. Su jo vardu susietas valstybės atkūrimas, o kad jis paskui turėjo problemų – visa Lietuva turėjo problemų su kairiųjų įtaka. Buvo rengiama 20 pučų „buržuazinei valdžiai“ nuversti, o jis vis buvo toje vietoje; iš čia ir opozicijos varžymas, tam tikras kietas režimas nukreiptas prieš visus nuolatinius pučistus, ypač pogrindžio komunistus“, – aiškina V. Landsbergis.“[3] Be Prezidento Antano Smetonos neįsivaizduojamas XX a. pradžios tautinis atgimimas Vilniuje ir Lietuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metu jis liko Lietuvoje ir su kitais signatarais paskelbė Nepriklausomybę, kovojo su Lietuvos valstybės priešais lenkais, bermontininkais, bolševikais ir todėl pastarųjų palikuonių, kurie neaišku kam tarnauja, yra nekenčiamas. Kur būtume, jeigu ne lemtigi 1926-ieji metai, gal jau tada būtų patekėjusi Stalino saulė. Ką veikė paskutiniame posėdyje generolas Vincas Vitkauskas, kurio brolis buvo sušaudytas kaip bolševikas kovų už Nepriklausomybę metu, generolas Stasys Raštikis, taikęs su Juozo Urbšio pagalba tapti prezidentu. Jie ten neturėjo būti. Kodėl jie atvyko į paskutinį posėdį ir kodėl nepalaikė Prezidento Antano Smetonos reikalavimo priešintis sovietų invazijai. Kodėl Juozas Urbšys Maskvoje atsisakė Lietuvos teritorijos dalies, kuri priklausė pagal 1920 metų sutartį su Sovietų Rusija. Prezidento  aplinka, matyt, jau seniai dirbo sovietams ir tikėjosi atėjūnams įtikti, netgi sugauti Antaną Smetoną ties Kybartais.

         Seime yra deputatų, kuriems brangus generolas Vincas Vitkauskas. Todėl renkant deputatus reikia žiūrėti ir viltis, kad šiandien Lietuvos Respublikos valstybės gynimo taryboje toks scenarijus nepasikartos ir Prezidentas neliks vienas, kaip Antanas Smetona 1940 metais birželio 14 dieną. Keista, kad laisva Lietuva iki šiol nesugrąžino Antano Smetonos konfiskuoto turto jo palikuonims. Keista, kad laisvoje Lietuvoje, ne be pagalbos iš svetur, rašomi scenarijai, kaip Lietuva niekina savo pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną. Tauta 1940 metais nebuvo praradusi sąžinės ir vyresnybės įsakymo sulaikyti Antaną Smetoną neįvykdė. Net Antanui Smetonai mirus, visą sovietmečio laikotarpį dainavo: “Sugrįš iš užsienio Smetona, ir vėl bus laisva Lietuva !“