M. M. Giedraitis. Nuotr. iš M. Matušakaitės kn. „Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK“ (2009)

Arimeta VOJEVODSKAITĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Sparčiu žingsniu žengianti mūsų menotyra yra nudirbusi milžinišką darbą ir savo įžvalgų gilumu dažnokai lenkia bendrosios istorijos veikalus. Tačiau be galo sunku rašyti apibendrinamuosius darbus, kai dar neatliktos pagrindinės atskirų vietovių istorijos studijos, nespėti sudaryti visuotiniai dailės kūrinių katalogai.

Dėl šių priežasčių kartais atsiranda apmaudūs riktai, keliaujantys iš leidinio į leidinį ir tampantys beveik chrestomatiniais pavyzdžiais. Kaip tik tokia bėda ištiko Videniškių tėvono, Obelių lankytojo, Ukmergės seniūno, Mstislavlio vaivados, Salaspilio mūšio rotmistro Martyno Marcelijaus Giedraičio portretą.

1967 m. O. Navickienės apžvalgoje „Retieji dailės ekspedicijų radiniai“ (Muziejai ir paminklai, 1967, lapkričio nr.) rašoma: „Nebepataisomai sugadintas 1671 m. portretas Videniškyje“. Per ekspediciją mestu pirmuoju žvilgsniu neteisingai perskaičius portreto įrašą „…mirė 1621 metais…“ lemtingai atsiranda niekur kitur nežinotas portreto datavimas – 1671 metai. Ne paslaptis, kad XVII a. skaičių 2 ir 7 grafika dažnai suklaidina tyrėjus.

1969 m. Marija Matušakaitė savo disertaciniame darbe (MAB RS F 26 – 1458, „Skulptūriniai Lietuvos antkapiai“) yra pastebėjusi, kad šis portretas restauracijos yra beviltiškai sugadintas ir jo neaptarinėjo.

1973 m. Stasys Pinkus teigė, kad į respublikinės reikšmės dailės paminklus buvo įrašytas „XVII a. I pusės nežinomo dailininko nutapytas fundatoriaus Martyno Marcelijaus Giedraičio portretas“ („Renesanso palikimas Videniškiuose“, in: Statyba ir architektūra, 1973, Nr. 9,). Iš tikro portretas į respublikinės reikšmės dailės paminklus yra įrašytas Nr. 760 (Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, 1973).

Į aktyvią menotyros žinių apyvartą šis portretas pateko nuo 1995 m., kai buvo publikuotas Irenos Vaišvilaitės monografijoje „Baroko pradžia Lietuvoje“ (p. 107–108), kurioje datuotas 1671 m. ir dėl tos priežasties aptartas tarp XVII a. II pusės „žemesniųjų užsakovų sluoksnių“ portretinių variantų. Laima Šinkūnaitė monografijoje „XVII a. Lietuvos portretas“ (2000 m.) jau teisingai nurodo vėlesnio įrašo ant portreto datos prasmę – miręs 1621 m., bet vis dėlto pasikliauja ankstesniu datavimu – 1671 m. ir nagrinėja jį XVII a. pabaigos kontekste. Nežinia, kodėl niekam iš rašiusių neužkliuvo nei vienas aiškus neatitikimas portretuojamojo aprangoje ar kitos keistesnės detalės.

2002 m. Gitana Zujienė, nurodydama M. M. Giedraičio portretą, pastebi, kad „…ir ikonografijoje gausu atvejų, kai etmono buože vaizduojami niekada šių pareigų nėję asmenys“ („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų valdžios ženklai XVI–XVIII a.“, LIM, 2002, I, p. 21). Vėliau labai plačioje ir vertingoje studijoje („Insignijos ir ceremonialas Lietuvos viešajame gyvenime XIII-XVIII a.“, 2008, p. 163), remdamasi portreto datavimu XVII a. II puse, M. M. Giedraičio buožę spėja esant jo vaivadystės simboliu: „Nuo XVII a. II pusės su buožėmis pradėti vaizduoti asmenys niekada nėję etmono pareigų. Kartais su šiuo simboliu vaizduojami vaivados. Žinomi Minsko vaivados Aleksandro Sluškos, Mstislavlio vaivados Martyno Marcelijaus Giedraičio portretai.“ Tačiau tenka pastebėti, kad Aleksandras Sluška kaip tik ir buvo tikras etmonas – „hetman wielkiey bulawy“, tad šis simbolis portrete nurodo tiesiogines jo pareigas. Taigi regime, kad išvada buvo padaryta iš vienos detalės M. M. Giedraičio portrete, nelaimingu atsitikimu atsiradusios dėl blogos restauracijos.

Bene teisingiausią šio portreto charakteristiką 2009 m. yra pateikusi vėl gi M. Matušakaitė. Aptardama Videniškių 1639 m. reljefines plokštes, autorė teigia: „Tuo (panašumu) galime įsitikinti palyginus reljefą su senu, nevykusios restauracijos gerokai apgadintu Martyno Giedraičio portretu… Galimas dalykas, kad kurdamas prieš keliolika metų mirusio didiko atvaizdą, skulptorius naudojosi šiuo portretu“ („Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK“, 2009, p.205-206). Taigi čia tarsi numanoma, kad pirminė portreto versija buvo tapyta dar M. M. Giedraičiui esant gyvam (plg. S. Pinkaus datavimą).

Videniškio bažnyčioje kabantis M. M. Giedraičio portretas buvo restauruojamas kelis kartus: 1886 m. C. D. Vitkovskio (Karolio Dominyko), 1955 m. Adomo Matuliausko (įrašai kitoje portreto pusėje) ir 1994 m. restauratorės Šataitės (kun. M. Balnio liudijimu). Paskutinius atvejus restauracija šiuolaikine prasme vadinti tikrai netiktų, tai būta greičiau paprasto patapymo be tyrimų ir be ataskaitos. Tad taip nežinioje ir liko, kokie originalo pakitimai įvyko per šiuos patapymus. Tačiau juk būna laimingų atsitiktinumų! Šeduvos kraštotyros muziejuje išliko šio portreto antrininkas. Jame labai aiškiai matomas buzdyganas, brangakmeniais puoštas kardas, natūrali portretuojamojo rankos padėtis. Ir prie šio portreto baltame ruože apačioje pridėtas identiškas Videniškių portretui įrašas. Tarp kitko, antrasis M. M. Giedraičio portretas buvo restauruojamas P. Gudyno restauracijos centre, tad portreto tyrimų medžiaga tikriausiai bus atsakiusi bent į dalį mums kylančių klausimų. Taigi, dabar žinome du vienodus portretus su vienodais mirties paliudijimo įrašais. Štai čia menotyrininkams dar kartą atsiranda darbo pasvarstyti, kokia proga, kurio laiko yra šie portretai bei įrašai, ir ar tai yra galbūt kito, ankstesnio portreto kopija. Paprastai tokie portretai buvo tapomi ir pertapomi mirties bei mirties metinių proga.

Mįslingas yra ir pats antrojo egzemplioriaus atsiradimas Šeduvoje. Iš Giedraičių Žižmaukos dvaro palikuonių teko girdėti, kad apie 1960 m. „kažkoks restauratoriumi prisistatęs nei tai pavarde „Umbrasas“ paėmęs ant aukšto užmestus paveikslus, tarp jų ir berniuko portretą“. Matyt, po to bent jau M. M. Giedraičio portretas kažkokiu tai būdu pateko į Šeduvos muziejų. Štai kaip mūza Klėja mėgsta pasišaipyti iš mūsų visų pastangų surikiuoti istorijos darbus. Priimkime jos iššūkį! Tęskime darbą toliau.

Šaltinis – Voruta. – 2012, liep. 21, nr. 15 (753), p. 4.