Vienas iš jų, 1972–1973 m. tyrinėtas, datuojamas IX–XII a. Šiame kapinyne atkastas dvigubas X a. kapas, kuriame šalia moters griaučių rasti sudeginto vaiko palaikai. Jie buvo sudėti į drobinį ryšelį surištą rinktine technika austa juostele, kurios keli gabaliukai išliko. Ko gero, tai pati seniausia Lietuvoje rasta juosta. Labai įdomu, kad tiek joje išaustas stilizuotos S raidės ornamentas, tiek parinktas rausvos, rudos ir šviesiai pilkos spalvų derinys būdingas ir XX a. austoms tradicinėms juostoms.

 

Istorikai Edvardas Gudavičius ir Alvydas Nikžentaitis, remdamiesi daugeliu argumentų, iškėlė hipotezę, kad Paragaudžio apylinkėse lokalizuotinas 1294–1330 m. šaltiniuose minimas ir tuomet Vokiečių ordino aktyviai pultas Pagraudės kraštas. Tiesa, pavadinimai kiek nesutampa. E. Gudavičiaus nuomone, taip galėjo atsitikti todėl, kad kryžiuočių kariuomenių vedliai dažnai būdavo pavergtieji prūsai. Tuo tarpu prūsiškai pagraudė – pamiškė, pagirys. Neįprastai skambantį žemaitišką vietovardį vedliai galėjo pakeisti jiems suprantamu, o iš jų jį perėmė vokiečių kronikininkai.

 

Tikresnių duomenų apie Paragaudžio istorines ištakas teikia 1590 m. dokumentas, kuriame minimas čia buvęs Ragaudos dvaras. Jį, aišku, valdė kilmingas asmuo, kokių čia gyventa ir daugiau – XVII–XIX a. šaltiniuose Paragaudis vadinamas bajorkaimiu, minimi čia buvę didesni ir mažesni bajorų ūkiai. Paragaudžio dvaro savininkas Antanas Montvila dar 1861 m. su vienu kaimynu bandė Klaipėdoje atspausdinti lietuviškų anticarinio turinio atsišaukimų, o 1863 m. parėmė sukilėlius. Už tai pats buvo ištremtas į Kareliją, o jo valda sekvestruota, vėliau parduota dvarininkei stačiatikei. Kiek sumenkęs Paragaudžio dvaras egzistavo iki pat 1940 m. Šalia jo tuomet buvo dar 30 mažesnių ūkių. 1923 m. Paragaudyje gyveno 217, 1970 m. – 274, 2009 m. – 168 gyventojai.

 

Prieškariu ties Paragaudžiu liepto nebuvo, tačiau veikė keltas. Upei nusekus, ją įveikdavo brasta, kuri traktoriais pervažiuojama ir dabar. Už brastos Jūra daro staigų posūkį kairėn ir sušniokščia pirmąja didesne rėva. Upė veržte veržiasi pro stambius akmenis ir džiugina žygeivius emocijų purslais. Įveikusi rėvą, Jūra skyla į dvi atšakas, apibėga mažą salelę. Ties ja vėl verta sustoti ir apžiūrėti kairiame krante (koordinatės N 55°34’05” E 21°56’29”) iškilusį kryžių, skirtą 1964 m. vykdytos kryžių naikinimo akcijos atminimui. Tąkart, naktį iš gegužės 28 d. į 29 d. šioje gražioje vietoje deginti įvairiose Šilalės rajono vietovėse stovėję, išrauti ir čia suvežti kryžiai bei koplytstulpiai. Mobilizavusi visą „partinį aktyvą“, vietos valdžia tikėjosi tokiomis priemonėmis atitolinti žmones nuo bažnyčios ir „pagerinti“ kraštovaizdį. Šie įvykiai giliai įstrigo žmonių atmintin, juo labiau, kad vienas akcijoje dalyvavęs „aktyvistas“, prispaustas prie Pajūralio stovėjusio kryžiaus, žuvo. Siekiant tai nuslėpti, dėl jo žūties apkaltintas niekuo dėtas žmogus, buvęs tremtinys Algis Kaulius. Jis muštas ir kankintas, kad „prisipažintų“. Nors įrodymų trūko, A. Kaulius vis tiek buvo įkištas į kalėjimą. Tradiciškas, kaip tie degintieji, kryžius šio įvykio atminimui pastatytas 1994 m. Jį išdrožė tautodailininkas Augustas Rupšys.

 

Paragaudžio kaimas, nors jo sodybų plaukiant ir nesimato, paupiu tęsiasi dar maždaug pusantro kilometro. Per jo laukus į Jūrą atiteka Ragauda (k, 129,2 km)¹ ir Pienauja (k, 128,9 km). Šių hidronimų kilmė lyg ir aiški. Vienas susidarė iš žodžio ragas – išsikišęs žemės plotas, smailus riestas daiktas. Kitas sietinas su žodžiu pienas. Gal tikrai šio upokšnio vanduo kartais būna balsvas?

 

Dešinėje beveik nepastebėti lieka Budriai, o kairėje atsiveria trumpai „kirpta“ Gražjūrio kaimo galupievė – vietos žmonių mėgstama poilsio ir maudymosi vieta. Nuo jos belieka 200 m iki tilto, kuriuo dunda Švėkšnos–Kvėdarnos plentas (127,3 km). Tai tikras senkelis. Dar XIV a. pabaigoje iš Kuršių Nerijos ir Klaipėdos ta pačia kryptimi ėjo vienas svarbiausių kryžiuočių karo žygių į Žemaitiją maršrutų. 1388 m. sudarytame jo apraše be kita ko minimas maždaug 4 km nuo tilto į vakarus esantis Sauslaukio kaimas. Taigi kryžiuočiai kirsdavo Jūrą daugmaž toje pačioje vietoje.

 

1812 m. šiuo keliu traukė Napoleono armijos 10-ojo korpuso, kuriam vadovavo maršalas Žakas A. Makdonaldas, kariai. Tiesa, pats vadas ir pagrindinės pajėgos žygiavo Tilžės–Tauragės–Skaudvilės keliu, tačiau keli daliniai buvo nukreipti kitomis kryptimis. Įdomu, kad du trečdalius 10-ojo korpuso – apie 20 000 karių – sudarė Prūsijos kariuomenė. Į ją įėjo ir lietuvių dragūnų pulkas, daugiausia sudarytas iš Mažosios Lietuvos gyventojų.

 

Žygiuojant į Rusiją, vasarą, Jūra nebuvo didelė kliūtis, tačiau skubiai traukiantis atgal, žiemą, dar neužšalusi upė kariuomenę pristabdė. Tada Prancūzijos ir Prūsijos kariai išardė netoliese stovėjusią trobą ir surentė pirmąjį medinį tiltą. Šiam laikinam tiltui sugriuvus, žmonės vasarą naudodavosi brasta. Kitu metu keliaujančius kilnojo Gražjūrio dvaro savininkams priklausęs, vietos žydų nuomojamas, keltas. Keltininkai iš apylinkės žmonių rinko didelį nuolatinį mokestį. Atvykusiems iš toliau, persikėlimas vadinamuoju pervazu kainuodavo itin brangiai. 1907 m. laikraštyje „Šaltinis“ rašoma, kad „pavasarį už poros arklių vežimo perkėlimą paimdavo iki 3 rub.“ Netenka stebėtis, kad 1907 m. pastačius pirmą rimtą tiltą, tame pačiame pranešime džiūgaujama: „Tiltas ant Jūros jau gatavas! Turim savo tiltą!“ 28 metus tarnavusį tiltą 1935 m. pakeitė naujas. Deja, 1941 m., prasidėjus karui, besitraukianti sovietinė kariuomenė jį sudegino. Tad 1942 m. vėl teko tiltą ręsti iš naujo. Dabartinis, sovietmečiu statytas, betoninis tiltas yra bent penktas šioje vietoje.

 

Per tiltą dundantis kelias veda į Kvėdarną. Nuo upės iki miestelio kapinių – tik geras kilometras, tačiau iki centro – maždaug 2 km kelio. Pasiryžus juos sukarti, bus ir kur apsipirkti, ir ką apžiūrėti. Be daugelio kitų istorijos ir kultūros paminklų miestelyje yra mūrinė bažnyčia, paminklas Vytautui Didžiajam².

 

Toldamas į vakarus, Kvėdarnos–Švėkšnos kelias perrėžia buvusio Pajūrio dvaro žemes, kuriose ilgainiui susidarė kelios atskiros gyvenvietės. Šiauriau kelio yra Budriai, o piečiau – Pajūralis. Šio didelio bažnytkaimio centras pasiekiamas greičiau nei Kvėdarnos, paėjėjus keliolika minučių.

 

Šių gyvenviečių proistorę pradeda vietos kapinyne rasti I–V a. radiniai. Rašytinės Pajūralio istorijos pradžią užčiuopti sunku. Mat ilgą laiką ši gyvenvietė buvo vadinama tuo pačiu vardu, kaip ir daugelis kaimynų – Pajūris. Vis dėlto aišku, kad 1667 m. minimas Pajūrio (seniau Paskerdynų) dvaras yra dabartinio Pajūralio pirmtakas. Siekiant išskirti šį Pajūrį tarp kitų bendravardžių, XVIII a. jis vadintas Naujadvariu, vėliau Didžiuoju Pajūriu. Tik XIX a. pabaigoje pradėtas vartoti ir iki I pasaulinio karo prigijo Pajūralio (Pajūrėlio) vietovardis.

 

Nuo XVII a. vidurio Pajūralį valdė Pilsudskiai – sena žemaičių bajorų giminė. Iš visų jos atstovų plačiausiai išgarsėjo maršalas Juozapas Pilsudskis (Józef Piłsudski). Tačiau šiai giminei priklausė ir daug kitų, Žemaitijai nusipelniusių, asmenybių. Štai Liudvikas Pilsudskis, šio dvaro savininkas, 1750 m. pastatydino Pajūralyje pirmąją bažnyčią, tapusią Kvėdarnos filija. Aplinkui bažnyčią susispietė bažnytkaimis, kuriame 1859 m. jau gyveno 106 gyventojai.

 

1842 m. visą dvarą, taigi ir jam priklausantį bažnytkaimį, nupirko grafas Kazimieras Pliateris. Jis restauravo bažnyčią, paskyrė kunigui algą ir pastatė jam namą. Tai sudarė sąlygas skirti į Pajūralį nuolatinį filialistą. Vienas po kito čia kunigavo garsūs asmenys: gamtininkas, kraštotyrininkas Ambraziejus P. Kašarauskas, knygnešystės organizatorius Pranciškus Butkevičius, 1863 m. sukilėlių rėmėjas Petras Mačinskas.

 

Pliaterių laikais Didžiojo Pajūrio dvaras atitiko savo pavadinimą. 1881 m. jam priklausė 699 dešimtinės (daugiau kaip 763 ha) ariamos žemės ir 370 dešimtinių (404 ha) miško. Susikūrus Lietuvos Respublikai, tuomet jau Pajūraliu vadintas dvaras perimtas valstybės žinion. Jo centras (80 ha) 1926 m. parduotas, kitos žemės išdalintos valstiečiams. Taip susikūrė kaimas, kuriam 1927 m. suteiktas Budrių pavadinimas. 1942 m. jame gyveno 119 žmonių.

 

Po I pasaulinio karo, išsivadavęs iš priklausomybės dvarui, Pajūralis pradėjo naują istorijos etapą. 1919 m. čia įsikūrė pradžios mokykla, o 1928 m. buvo sukurta savarankiška Pajūralio parapija. 1923 m. bažnytkaimyje surašyti 129 žmonės.

 

1954–1963 m. pirmą kartą savo istorijoje Pajūralis tapo administraciniu (apylinkės) centru, o 1959 m. įkurtas Pajūralio tarybinis ūkis. Tapęs centrine jo gyvenviete, bažnytkaimis sparčiai plėtėsi. Jei 1959 m. Pajūralyje gyveno 198, tai 1970 m. – 326, o 1986 m. – 552 žmonės. Per kelioliką Nepriklausomybės metų Pajūralis mažai tepasikeitė. 2009 m. čia buvo pagrindinė mokykla, veikė kelios individualios įmonės ir parduotuvės. 2009 m. duomenimis Pajūralyje buvo apie 620, o gretimuose Budriuose – daugiau kaip 30 gyventojų.

 

Pajūralyje, vargonininko šeimoje, gimė pedagogė, rašytoja Sofija Pipiraitė-Tomarienė (1913–2002), brandžiąją gyvenimo dalį pragyvenusi JAV. Daugiausia ji rašė pasakas vaikams, taip pat ir eiliuotas, kūrybiškai perdirbdama tautosakos siužetus. Iš viso yra išėję 18 rašytojos knygelių.

 

Svarbiausia lankytina vieta Pajūralyje – Šv. Joakimo bažnyčia. Ji pastatyta 1906–1908 m. Pajūralio dvaro savininko grafo Vladislovo Pliaterio lėšomis. Šventovė raudonų plytų mūro, vienabokštė, eklektiška, turi neoromaninės architektūros ir neogotikos bruožų. Interjere, panašiais sąskambiais, kaip ir išorėje, dera įvairūs stiliai. Svarbiausias akcentas – dekoratyvus eklektiškas didysis altorius. Nepertoliausiai nuo bažnyčios yra keliautojų dėmesio vertos Pajūralio kapinės. Vos įėjus į jas, žvilgsnį patraukia 1933 m. statytas tradicinis medinis koplytstulpis.

 

Tiltas – lyg ir tinkama vieta baigti vieną žygio Jūra etapą. Tačiau ties juo paupyje nėra patogios aikštelės, todėl geriau paplaukti dar pustrečio kilometro iki Padievaičio. Jūra šiame ruože teka gana ramiai, tačiau keliomis rėvomis nudžiugina.

 

Kiek žemiau tilto įsirango Geniotalis (k, 127 km). Šis viso labo 5 km ilgio upelis išsiskiria labai retu asmenvardinės kilmės pavadinimu. Jis atiteka iš Genioto kaimo, kuriame XIV a. pabaigoje gyveno, savo pilį turėjo, žemaičių didžiūnas Geniotas (Gnete). Abipus Genioto palei Jūrą išsiskleidęs Gražjūrio kaimas.

 

Kaimas išaugęs dvaro, taip pat vadinto Pajūriu, vietoje. Apie XIX a. vidurį pradėtas vartoti dabartinis pavadinimas, kuris padėjo gyvenvietei išsiskirti iš daugelio bendravardžių. Istoriko Kazio Misiaus duomenimis, šis Pajūris žinomas bent nuo 1667 m. Jį valdė Eismontai, Zaleskiai, o nuo XIX a. vidurio – Gobietos. Tuo metu dvaro valdos viršijo 500 ha. Neatskiriama ūkio dalis buvo iki 1777 m. prie Geniotalio upelio pastatytas vandens malūnas. 1924 m., vykdant žemės reformą, didžioji dvaro žemių dalis išdalinta valstiečiams. Likusį dvaro centrą 1940 m. nacionalizavo tarybinė valdžia.

 

Gražjūrio vietovardis Šilalės krašto istorijoje minimas ir 1941 m. birželio įvykių kontekste. Tuokart, prasidėjus karui, atsitraukdama sovietinė kariuomenė Kvėdarnos apylinkėse paliko kraujo brydę – žiauriausiais būdais kankino ir nužudė 12 niekuo nekaltų žmonių. Daugiausia tai buvo paprasti, tačiau patriotiškai nusiteikę, sodiečiai. Vienas iš žuvusiųjų – kareivų pakartas Stasys Burba – gyveno Gražjūryje.

 

Sovietmečiu dvaro pastatai buvo nugyventi ir vienas po kito sunyko. Du šimtmečius tarnavęs žmonėms, matęs daugelį savininkų, 1980 m. sudegė ir Gražjūrio malūnas. Tuo tarpu jaukiu Kvėdarnos priemiesčiu virtęs Gražjūrio kaimas sėkmingai gyvuoja iki šiol. 2009 m. jame buvo 29 sodybos, 130 gyventojų.

 

Tolėliau nuo dešiniojo kranto palikusi Sodalės viensėdį, puslankiu apjuosusi Ąžuolyno miškelį, Jūra atplukdo iki Padievaičio liepto. Atėjęs iš Kvėdarnos, šioje vietoje į upės slėnį nusileidžia patikimas žvyrkelis. Žemiau liepto įrengta vieša, dažnai triukšminga, poilsiavietė (124,7 km). Vis dėlto tai patogi vieta sustoti, paėjėti porą kilometrų į Kvėdarną ar apžiūrėti Padievaičio kaimo įžymybes – kunigaikštį Gediminą menantį piliakalnį (8) ir šventvietės akmenį, vadinamą Velnio Sostu (9). Čia galima žygį baigti, tačiau šniokščianti Jūra kviečia keliauti toliau³.