Habil. dr. prof. Antanas Tyla

* Pranešimas skaitytas 2002 02 15 Vilniaus miesto tarybos posėdyje.

kiekvienais metais mes švenčiame naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo 1918 m. šventę – Vasario 16-ąją, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairove ir kultūros autentiškumu. Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios aštuntą šimtmetį, istorijoje. Šios šventės ypatingą ir betarpišką artumą mes jaučiame čia, Vilniuje, kuriame 1917-1918 m. buvo žengti ryžtingi ir nepamirštami naujosios demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo žingsniai. Galima teigti, kad be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Per 12 atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos valstybės metų Vilniuje susiformavo šios šventės tradicija. Mes visi daug žinome apie šios šventės kilmę ir reikšmę. Tačiau minėdami Vasario 16-ąją mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą it jų drąsą parenkat kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje.

Norėčiau kalbėti apie tris dalykus, susijusius su Vasario 16-osios švente ir jos vertinimu bei reikšme mūsų tautai bei šaliai ir demokratijos raidai Europoje.

Pirmiausia, kiek buvo demokratiškas Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m.? Ar demokratiškais pagrindais buvo sudaryta Lietuvos Taryba? Mes žinome, kad ją išrinko Lietuvių konferencija Vilniuje. Ir galbūt mažiau žinome, kas sudarė konferencijos kontingentą, iš kur ir kas tokie buvo konferencijos dalyviai. Tai geriausiai parodo jų sudėties profesinė struktūra: iš 222 konferencijos dalyvių daugiau kaip trečdalį (39 proc.) sudarė žemdirbiai – ūkininkai, dvarininkai, dvarų ekonomai – ir su kitais verslais – prekyba, pramone, amatais susiję atstovai, beveik du trečdalius (61 proc.) sudarė inteligentija: katalikų dvasininkai, mokytojai, teisininkai, gydytojai, menininkai, inžinieriai, studentai, tarnautojai ir kt. Į vilnių jie atvyko iš Vilniaus bei Kauno miestų ir 34 apskričių, pradedant Dieveniškėmis ir baigiant Palanga. Taigi iš visos Lietuvos. Konferencija ir įpareigojo išrinktąją Lietuvos Tarybą siekti savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimo. Taryba jai duotą mandatą įvykdė paskelbdama Vasario 16-osios aktą – politinę Lietuvos atkūrimo programą.

Antras dalykas, kurį noriu priminti, – tai lietuvių tautos mentalinį persiorientavimą. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, paskelbęs Lietuva Tėvyne mūsų, ir kiti mūsų inteligentijos atstovai turėjo Lietuvos valstybės viziją, ją matė visi Lietuvos Tarybos nariai, daug Lietuvių konferencijos dalyvių. Deja, 1916-1918 m. dar daug Lietuvos gyventojų neįsivaizdavo, kad mes patys galėsime be Rusijos imperijos valdytis. Tačiau 1917 m. pabaigoje – 1918 m. įvyko pasitikėjimo avimi, o konkrečiai – Lietuvos Taryba, kaip savo valdžia ir gynėja, lūžis. Iš visos Lietuvos plaukė į Vilnių pavienių asmenų, organizacijų, valsčių, seniūnijų, parapijų dešimtimis ir šimtais parašų patvirtintos pasitikėjimo Lietuvos Taryba, kaip vienatine jų interesų gynėja ir reiškėja, peticijos, plaukė prašymai apsaugoti nuo karinės okupacinės valdžios rekvizicijų, nuo plėšikavimo, su pasiūlymais ir raginimais kurti Lietuvos kariuomenę ir greičiau perimti valdžią į savo rankas. Šios peticijos rodė Lietuvos žmonių išsivadavimą iš imperijos įskiepytos pavergimo ir paklusnumo engėjams savimonės ir ir Lietuvos valstybės pilietinės visuomenės formavimąsi. Šitoks didelis lietuvių tautos savimonės pasikeitimas davė nepriklausomos Lietuvos gynėjus – savanorius, valstybės visų grandžių kūrėjus, šaulius, patriotiškai nusiteikusius visų lygių mokyklų mokytojus. Jie praktiškai įgyvendino Vasario 16-osios Akto politinę programą.

Trečia, ką reiškė mūsų Tėvynės senajai motinai Europai lietuvių, kaip ir kitų kaimyninių tautų – latvių ir estų – išsivadavimas, sukuriant savo valstybes. Peržengusi XX a. slenkstį, Europa negalėjo pasigirti tolerancija tautoms, neturėjusioms savo valstybių. Bet jau visą Vidurio ir Rytų Europą tuomet sudarė trys etniškai marginalinės imperijos – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos. Ne visos jos buvo vienodos. Demokratiškiausia buvo Austrijos-Vengrijos. Kitos – kaip šalmai buvo uždengusios jose esančių ne viešpataujančių tautų galimybę reikštis kultūriškai ir kurti demokratinę santvarką. Lietuvos, Latvijos, Estijos demokratinių valstybių 1918 m. sukūrimas buvusios Rusijos imperijos teritorijoje pastūmėjo Vakarų pasaulyje įsitvirtinusios demokratijos raišką gerokai į Rytus. Net ir demokratijos modifikacija buvo svaresnė negu totalitarinis režimas buvęs į Rytus nuo Lietuvos Sovietų Sąjungoje, kurios valdžia turėjo ir vykdė žmonių naikinimo programą. Lietuvoje, kaip ir jos šiaurinėse kaimynėse buvo realios galimybės demokratijos raiškai. Tradicija kuri demokratiją be imperijos turėjo ir turi stiprią ir nesunaikinamą energiją bei galią ir yra pylimas prieš antidemokratinius režimus ir agresorius. Sovietiniai okupantai suprato Vasario16-osios Akto ir jo signatarų pavojų jų okupaciniams planams ir neatsitiktinai jau pirmojo masinio trėmimo metu buvo ištremta, įkalinama bei išvežus iš Lietuvos sušaudyta, numarinta Rusijos kalėjimuose ketvirtadalis signatarų: Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Donatas Malinauskas, Aleksandras Stulginskis, vėliau – Vladas Mironas. Trijų iš jų net kapai nežinomi.

Vasario 16-osios Aktas ir jos analogai Baltijos šalyse buvo stimulas, kuris išjudino totalitarinį sovietų režimą ir sudarė galimybę demokratijai plėstis į Rytus… Čia galima ir sustoti aiškinant ką permanentiškai reiškė Europai naujos modernios Lietuvos, Latvijos ir Estijos atsikūrusios valstybės. Jos ir dabar Europai yra demokratijos raiškos patikimi saugotojai, per pastaruosius 11 metų įveikę distanciją, kuria Vakarų Europos šalys eina jau šimtmečius.

Šiandien, žvelgdami iš 84 metų nuo Vasario 16 Akto politinės programos paskelbimo ir mūsų Valstybės atkūrimo atstumo, mes pirmiausia, turime įvertinti tai kad mes čia, savo šalyse, esame patys savo gyvenimo kūrėjai. Tai mus įpareigoja šia galimybe naudotis labai racionaliai, galvoti ir spręsti gyvybingiausius tautos problemas, rūpintis Lietuvos pilietinės visuomenės vienybe, apsaugoti nuo demografinės katastrofos, puoselėti Lietuvos tikrų vertybių kultūrą, kultūros paveldą. Vilnius ne tik sostinė, bet ir Lietuvos kultūros paveldo lobynas. Jo išsaugojimas yra sostinės prestižo reikalas. Du kartus Vilnius buvo Lietuvos valstybės atkūrimo centras ir židinys. Valstybės ir valstybingumo akcentai čia turi būti matomi ir puoselėjami.

Baigdamas norėčiau pasidžiaugti, kad Pilies kalno papėdėje iškils paminklas Valstybės kūrėjui karaliui Mindaugui, pagrindinėje sostinės gatvėje numatytas pastatyti originalus paminklas Lietuvos Himnui ir jo kūrėjui, Vasario 16-osios Akto šaukliui dr. Vincui Kudirkai. Tai iš tikrųjų sostinei priklausantis Valstybės simbolikos įprasminimas ir pagerbimas.

„Voruta“ Nr. 6 (504) 2002 m. kovo 23 d. (p. 1-2)