2003 m. kovo 23 d. sukako 80 metų, kai buvo sunaikinta „Varviškės respublika“. Šis įvykis netgi to meto spaudoje nebuvo paminėtas.Tiems, kurie domisi, pateikiu trumpą apžvalginį straipsnį.

Varviškė – tai senas kaimas, buvęs palivarkas, įsikūręs XV a. pabaigoje prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio, miškingoje ir durpingoje vietoje. Varviškė minima 1518 ir 1744 m. aktuose. Nepriklausomybės kovų pradžioje, Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė buvo labiausiai į pietus nutolusi prie administracinės linijos. Vietovė nuo seniausių laikų buvo gyvenama lietuvių, tačiau dvaras sulenkino kaimą, kuris savotiškai įėjo į Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi istoriją.

Tautų Sąjungai 1919 m. birželio 18 d. tarp kariaujančių šalių nustačius demarkacinę liniją, o 1920 m. lapkričio 30 d. įvedus 12 km pločio neutralią zoną, Varviškė atsidūrė šioje zonoje, prie demarkacinės linijos. Pasienio barą saugojo kareivių sargybos, tačiau postai buvo išdėstyti labai retai, maždaug kas 7–8 km.

1919–1920 m. šiame piečiausiame Lietuvos kampe susitelkė iš Lietuvos pabėgusių lenkų dvarininkų. Remiami Lenkijos vyriausybės, siekiančios prijungti prie Lenkijos visą neutraliąją zoną, jie suorganizavo Samorząd Warwiszki (Varviškės savivaldą), dar vadinamą „Varviškės respublika“.

Į neutralią zoną tais laikais bėgdavo visokie plėšikai, dezertyrai tiek lenkų, tiek lietuvių . Kol jų buvo nedaug, užtekdavo plėšti  kaimus neutralioje zonoje, tačiau jų daugėjant gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susidarė stiprus lenkų partizanų dalinys – apie 300–400 ginkluotų vyrų (nemaža jų dalis buvo lenkų kareiviai, perrengti civiliais drabužiais), kurie buvo įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno pakrantėse. „Varviškės respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos, turėjo savo „vyriausybę“, antspaudus; plėšikai siautėjo neutralioje zonoje, Kapčiamiesčio apylinkės miškuose, užpuldavo Didžiasalio, Leipalingio, Lipliūnų, Paliepio, Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Veisiejų apylinkes. Kadangi neutralios zonos gyventojai buvo lietuviai, tad naktiniais kaimų puldinėjimais, žmonių žudymais, sodybų deginimais ir plėšimais buvo siekiama įbauginti gyventojus. Tikėtasi, kad Lietuvos karinių jėgų neginami gyventojai (Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius) neišlaikys ilgai trunkančio teroro, pasijus Lietuvos apleisti ir prašys Tautų Sąjungos ar Lenkijos jų gyvenvietes prijungti prie Lenkijos. Visi tos srities gyventojai buvo verčiami duoti lenkų partizanams (apylinkės gyventojai juos „razbaininkais“ vadino) duoklę – “daniną”, kurie atsisakydavo ją pristatyti, nakties metu užpuldavo ir viską atimdavo. Kaip tai buvo daroma, matyti iš vieno 1922 m. gruodžio 16 d. dokumento Šutronių kaimo (Kapčiamiečio vls.) seniūnui:

Įsakymas Šutronių kaimo seniūnui. Šutronių kaimo seniūnas pristatys Varviškės kaiman XII.20-22  20 pūdų avižų, 10 pūdų mėsos, 3 pūdus lašinių lenkų partizanų reikalams. Už nepildymą įsakymo bus nubaustas visas kaimas ir išieškota triguba duoklė. Be to, išsiųsiu baudžiamąjį būrį, už kurio pasielgimą, t.y. už triukšmą, plėšimus, bombomis apmėtymą ir padegimą, neatsakau. (Pasirašė) H.Mueller, Ginkluotos Varviškės savivaldos komendantas.

Šioms gaujoms vadovavo komendanto H. Muellerio pavaduotojas lenkų poručikas Pilevskis-Chmura. Lenkai, norėdami parodyti „Varviškės respublikos“ tariamą savarankiškumą ir įtikinti pasaulį, kad Varviškėjė susikūrė rimta organizacija, norinti prijungti Lietuvą prie jų jau anksčiau sukurtos „Vidurinės Lietuvos“ (Litwa Srodkowa), išleido specialius pašto ženklus su specialiu įrašu Samorząd Warwiszki, perspausdinę tris 50, 100 ir 200 markių vertės Lenkijos pašto ženklus, kurių išleidimą jų spauda priskyrė tariamai Varviškės komendantūrai; jie buvo naudojami primokėti siunčiant korespondenciją iki artimiausio Lenkijos pašto. Iš tiesų šiuos ženklus išleido pati Lenkijos valdžia ir išspausdino vienoje Varšuvos spaustuvėje.

Lenkijos partizanai Varviškėje ir apylinkėse padarė daug skriaudų, nužudė daug lietuvių, ne viską pavyko suregistruoti. Štai keletas epizodų.

1919 08 24 Mizarų kaime (Leipalingio vls.) lenkų kareiviai nušovė partizaną Kazį Žuką.

1920 06 20 užpuolė Kučiūnus (Lazdijų vls.), suėmė kunigą J.Galecką, išplėšė kooperatyvą ir apiplėšė gyventojus.

1920 09 23 lenkų kariuomenė  buvo užėmusi Leipalingį, terorizavo apylinkių gyventojus.

1920 11 20  Punsko vls. suėmė ir sušaudė iš Lietuvos kariuomenės grįžusį savanorį Joną Murauską.

1921 04 06-10 Punsko vls. užpuolė lietuvių kaimus prie demarkacinės linijos, susirėmė su šauliais.

1921 04 11 mirė šaulys Petras Švedas, sunkiai sužeistas kautynėse su lenkais Alksnėnų kaime (Punsko vls.).

1921 07 30 lenkų žandarai kulkosvaidžiais apšaudė Sventiškių, Voičiuliškių ir Trumpališkių kaimus (Punsko vls.), įsiveržę mušė seniūnus, vyrus ir moteris, apiplėšė gyventojus.

1921 09 01 apiplėšė Kreivėnų kaimo (Punsko vls.) gyventojus.

1921 09 20 3 įsiveržė į Klevų kaimą (Punsko vls.), apiplėšė ir nužudė J.Leončiką.

1921 12 03 Vaičiuliškių kaime (Punsko vls.) 9 lenkų žandarai suėmė Mykolą Degutį ir išvežė į Suvalkų kalėjimą.

1922 02 07 Marinavos kaime (Krasnapolio vls.) lenkų žandarai suėmė Lauryną Petruškevičių (56 m.) ir nugabeno į Suvalkų kalėjimą.

 Kai 1922 02 13 lietuviai prieš lenkų partizanus Varviškėje pasiuntė 18 policininkų, lenkai klastingai juos apsupo ir suėmė; mušė šautuvų buožėmis ir kitaip kankino; po to nuogai nurengė, paklupdė po kažkokiu paveikslu ir liepė prisiekti, kad į jų „respublikos žemes“ daugiau neis. Dar kartą smarkiai sumušę, paleido nuogus ir basus.

1922 03 20 Alksnėnų kaime (Punsko vls.) kovoje su lenkais žuvo partizanas Petras Vitkauskas.

1922 05 06 Vaitakiemio kaime (Punsko vls.) lenkai peršovė lietuvį Joną Supčinską, kuris gegužės 9 d. mirė.

1922 05 12 Grickavos vnk. (Kapčiamiesčio vls.) 3 lenkų partizanai apiplėšė Tamošių Zakavičių ir 2 jo sūnus; nusivedę juos už demarkacijos linijos į Lenkiją, perdavė policijai, kuri vertė juos rašytis už Lenkų respubliką.

1922 06 17 Kapčiamiesčio girioje lenkai apsupo 18 m. lietuvį partizaną Juozą Slaviką. Šis narsiai gynėsi prieš jį iš visų pusių puolančius 18 lenkų. Pabaigęs šovinius ir įklimpęs pelkėje, jau sunkiai sužeistas pateko į lenkų rankas. Šie užnėrė jam ant kaklo virvę, perdūrė krūtinę ir kirviais sudaužė galvą; nuo lavono nutraukė drabužius, nunešė kūną prie Nemuno ir užkasė. Lietuviai J.Slaviko palaikus po kelių dienų surado ir birželio 24 d. iškilmingai palaidojo Šventežerio kapinėse.

Su Varviškėje įsitvirtinusiais lenkais kovojo lietuviai partizanai ir šauliai. 1922 m. prie Seirijų IV policijos nuovados buvo suorganizuotas specialus dalinys (buvo priskirta vyrų ir iš kitų apskričių). Dalinys buvo dislokuotas Guronių, Menčiškės ir Žvirklių kaimuose.

1922 07 14 prie Sventijansko (Šventajonių) kaimo (Leipalingio vls.) lenkų kareivių nušautas korespondentas, dzūkų poetas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, Lazdijų pradinės mokyklos mokytojas ir šaulys Petras Mockevičius-Mockus (spaudoje pasirašinėjęs Diemedėlio slapyvardžiu).

1922 07 29 Kapiniškių kaime (Merkinės vls.) lenkų kareiviai nušovė Balį Krušą.

1922 08 15 Norkūnų kaimą (Seinų vls.) užpuolę Stabingio vadovaujami lenkų partizanai gyventojų buvo atremti ginklu.

1922 08 16 Vaičiuliškių kaime (Punsko vls.) lenkų žandarai suėmė Vincą Savicką ir jo senus tėvus, ir išvežė į Suvalkų kalėjimą.

1922 m. rugpjūčio mėn. lenkai užpuolė Žvirklių kaimą (Kapčiamiesčio vls.), išžudė visą Paleckių šeimą.

1922 09 05 Stabingio vadovaujami lenkų partizanai sumušė ir apiplėšė eigulį Paliulį, gyv. Paliepio kaime (Seinų vls.).

1922 09 09 užpuolė Norkūnų kaimą (Seinų vls.), bet gyventojai puolimą atrėmė.

1922 09 29 Žvirklių kaime (Kapčiamiesčio vls.) nužudė ūkininką Antaną Jurkonį ir jo žmoną Mortą, sunkiai sužeidė sūnų Motiejų Jurkonį, bei išsigabeno visą jų turtą.

1922 10 07 lenkų partizanai, remiami reguliariosios Lenkijos kariuomenės dalinio, persikėlę per Nemuną ties Sventijansku, naktį užpuolė Guronių kaimą (Leipalingio vls.). Įvyko žiaurios kautynės. Lenkai nužudė Kazį Visocką, kelis gyventojus sunkiai sužeidė, daugelį sumušė, o kaimą apiplėšė. Kovoje žuvo lietuvių policininkai Jurgis Janulevičius, Aleksandras Likumavičius, buvo sunkiai sužeistas Vaitiekus Maknevičius, kuris vežamas į Kapčiamiestį mirė. Netrukus po šių įvykių 6 lietuvių policininkai užpuolė lenkų pajėgas Bugiedos kaime (Leipalingio vls.), padarė jiems nuostolių ir paėmė ginklų.

Tačiau ilgesnį laiką lietuvių pastangos nebuvo sėkmingos: lenkai pereidavo užtvaras ir lietuvių užnugaryje ruošdavo sabotažus. Pozicinių mūšių nebūdavo. Partizanams buvo pavojingiau negu reguliariosios kariuomenės kariams, nes lenkai mūsų partizanų į nelaisvę neimdavo… Buvo nužudyta nemažai lietuvių. Plėšimai, žudynės kartojosi beveik kasdien. Nepakeldami tokio teroro ir norėdami apsiginti, kaimų gyventojai telkėsi į partizanų, šaulių būrius.

1922 m. rugsėjį stambesnės vietinės lietuvių ginkluotos pajėgos puolė patį Varviškės kaimą; kautynės tęsėsi visą pusdienį. Kaimo paimti nepavyko, nes jį iš vienos pusės saugojo Nemunas, o iš antros – stipri lenkų kariuomenės pozicija. Kautynių metu kilo gaisras ir pusė kaimo sudegė. 1922–1923 m. lenkai Varviškės kaimą sustiprino, iškasė apkasus.

1922 10 09 Norkūnų kaimą (Seinų vls.) užpuolė Stabingio vadovaujami lenkų partizanai, bet gyventojai apsigynė.

1922 10 26 užpuolė Norkūnų kaimą (Seinų vls.). Kautynėse buvo sunkiai sužeistas vadas Stabingis, kuris po kelių dienų mirė.

1922 11 25 apie 20 civilių lenkų užpuolė Veprių kaimą (Punsko vls.) ir prisiplėšę daug gyventojų turto pasitraukė į Lenkiją.

1922 12 03 4 val. ryte apie 100 persirengusių lenkų užpuolė Kučiūnų bažnytkaimį (Lazdijų vls.) ir nužudė 7 žmones: partizanus Martyną Petravičių (18 m.) ir Tarasą Fiodorovą (Samuchovą ? 22 m.), ūkininkus Augustą Laurukonį (50 m.), Vincą Ramanavičių (40 m.), Petrą Kazlauską (40 m.), Vincą Sirutį (27 m.), Juzę Karaliūnienę (Karkliūnienę ?); 3 sunkiai sužeidė – Vladą Počiukonį (25 m.), Tomą Počiukonį (45 m.), Vincą Jokubauską (28 m.), o lengvai sužeistų buvo apie 20. Įsiveržę į kleboniją, sumušė kun. J.Galecką, atėmė jo turtą ir išsivarė į Seinus, kur jį ilgai tardė ir kankino.

1922 12 06 persikėlę per Nemuną iš Druskininkų 25 lenkų kareiviai apiplėšė Liesnos malūną (Liškiavos vls.), sumušė darbininkus.

1922 12 12 vėl puolė Liesnos malūną, po to Mizarų kaimą (Leipalingio vls.), sumušė Krencevičiaus ir Jurkonio šeimynas, apiplėšė, o M.Krencevičių ir 2 jo sūnus bei A.Jurkonį ir jo sūnus Jurgį ir Antaną išsivedė į Druskininkus.

1922 12 21 Trakiškių kaime (Punsko vls.) sumušė ir apiplėšė Cibulskį ir Joną Staškevičių.

1922 metų pabaigoje užpuolė lietuvių karinę sargybą tarp Kapčiamiesčio ir Leipalingio.

1923 01 11 užpuolė Gerdašių kaimą (Leipalingio vls.) ir apiplėšė gyventojus.

1923 01 16 20 lenkų partizanų užpuolė Kalvių kaimą (Kapčiamiesčio vls.), sumušė ir sužeidė policijos sargybos viršininką Žuką, kitą policininką sunkiai sužeidė.

1923 01 26 13 lenkų raitelių puolė už 7 km pietryčiuose nuo Kučiūnų esantį Sapiegiškių kaimą (Lazdijų vls.), sumušė gyventojus, prisikrovė du vežimus įvairaus turto ir išsivedė 6 arklius, o kaimą sudegino.

1923 02 15 tokio pat likimo sulaukė ir Vaikštėnų kaimas.

1923 01 30 apiplėšė Guronių kaimo (Leipalingio vls.) gyventojus.

1923 01 31 100 lenkų partizanų užpuolė Gerdašių kaimą (Leipalingio vls.), apiplėšė ir sumušė gyventojus, nužudė Antaną Būdekį.

1923 01 31 Giedraičių kaime (Punsko vls.) lenkų kareivis nužudė Antaną Budeikį.

1923 02 04 apiplėšė Paliepio kaimo (Kapčiamiesčio vls.) gyventojus.

1923 02 05 apiplėšė Diržų kaimo (Leipalingio vls.) gyventojus.

1923 02 08 užpuolė Mizarų kaimą (Leipalingio vls.), sumušė seniūną Mykolą Vailionį ir dar kelis, gyventojus apiplėšė.

1923 02 08 iš Druskininkų lenkų kareiviai, persikėlę per Nemuną, užpuolė Liesnos malūną, o vėliau Baltašiškės kaimą (Liškiavos vls.), mušė ir plėšė žmones, sunkiai sužeidė Andriulionį.

1923 02 08 apie 20 lenkų smarkiai sumušė ir apiplėšė šiuos Uciekos kaimo (Merkinės vls.) gyventojus: Tadą Sinkevičių, Aleksandrą Radeckį, Joną Baltuškonį, persivedę per demarkacinę liniją, netoli Žiogelių kaimo nušovė mokytoją šaulį Juozą Bloznelį.

1923 02 11 lenkai apiplėšė Krivonių ir Buteliznos (Leipalingio vls.) kaimų gyventojus.

1923 02 12 34 lenkų partizanai 2 kulkosvaidžiais užpuolė Kučiūnų kaimą (Lazdijų vls.), apiplėšė ir sumušė Zigmą Šermukšnį su žmona, Martyną Magalengą, Vincą Vilkelį, Antaną Plytniką, Petrą Goberį, Antaną Miškelį, Zalmoną Verbolskį.

1923 02 17 užpuolė ir apiplėšė visus Lipliūnų kaimo (Leipalingio vls.) gyventojus.

1923 02 20 Kmieliavos kaime (Leipalingio vls.) lenkai apiplėšė Juozą Šerkšną, Antaną Grauželį ir kitus.

1923 02 22 Kalvių kaimą (Kapčiamiesčio vls.) užpuolė 30 lenkų su kulkosvaidžiais, apiplėšė gyventojus.

1923 02 25 apiplėšė Krivonių kaimą (Leipalingio vls.).

1923 02 25 lenkams užpuolus Menciškės kaimą (Kapčiamisčio vls.), gyventojai puolimą atrėmė.

1923 02 27 užpuolė ir apiplėšė Dulgininkų kaimo (Leipalingio vls.) gyventojus.

1923 02 27 70 ginkluotų lenkų būrys su 3 kulkosvaidžiais užpuolė Didžiasalio kaimą (Leipalingio vls.), apiplėšė gyventojus ir nušovė 2 ūkininkus: Praną Mikelionį (60 m.) ir Povilą Šacikauską (90 m.). Gindamasis nuo užpuolikų žuvo šaulys Juozas Urbonas (19 m.). Užpuolimo metu žuvo ir 4 lenkai. Taip pat buvo užpultas ir Leipalingio miestelis.

Nuo Nepriklausomybės pradžios Liškiava ir jos apylinkės daug kentėjo nuo siautėjančių lenkų. Liškiavą puolė 5 kartus, apiplėšė ir išsigabeno daug lietuvių turto, išsivarė daug galvijų, atėmė šimtus centnerių grūdų, nužudė ar sužeidė nemaža gyventojų. Antpuolio metu skurdžias lietuvių ir žydų pirkeles apmėtydavo rankinėmis granatomis. Ypač žiaurus puolimas buvo 1923 02 27; jo metu, be kitų piktadarysčių, nužudė šaulius Jurgį ir Joną Grigus. Suėmę juos, reikalavo išduoti draugus – šaulius; kai

šie atsisakė, abu pririšo prie medžio; sūnui Jurgiui gyvam lupo odą, delnus adatomis badė, pražioję kišo į burną degančius degtukus; kankino, kol jo gyvybė užgeso. Tėvą nušovė, kai šis bandė su sūnumi atsisveikinti.

Lenkų buvo apie 50, dar kelis gyventojus sužeidė.

1923 03 01 lenkų partizanai užpuolė Paliepio kaimą (Kapčiamiesčio vls.), mušė gyventojus, bet šaulių buvo išvyti.

1923 03 02 Galinių kaimą (Lazdijų vls.) užpuolė 40 lenkų ir apiplėšė gyventojus.

1923 03 03 60 užpuolė Smališkių kaimą (Leipalingio vls.), bet gyventojai, kaimynų padedami, apsigynė.

1923 03 04 į Galinių kaimą (Lazdijų vls.) įsiveržę lenkai mirtinai kardais sukapojo 3 žydus, apiplėšė gyventojus.

1923 03 09 apiplėšė Beviršių ir Udininkų kaimų (Lazdijų vls.) gyventojus.

1923 03 10 į Agradninkų kaimą (Lazdijų vls.) įsiveržė 80 lenkų kareivių, vadovaujami dviejų karininkų su 3 kulkosvaidžiais, tačiau gyventojai narsiai gynėsi; užpuolikai turėjo pasitraukti, neteko kelių karių, keliolika buvo sužeista.

1923 03 11 Kučiūnus užpuolę 20 lenkų gyventojų buvo atremti; paliko 2 nukautus ir keletą sužeistų, traukdamiesi plėšė vienkiemius.

1923 03 12 į Pazapsių kaimą (Lazdijų vls.) įsiveržę 30 lenkų su dviem kulkosvaidžiais plėšė ir mušė gyventojus, pasitraukdami išsivedė 2 ūkininkus.

1923 03 15 į Beržininkų kaimą (Lazdijų vls.) įsiveržę 30 lenkų mušė ir plėšė gyventojus.

1923 kovo 15 d. Tautų Sąjungos paskirta ambasadorių konferencija panaikino neutraliąją zoną ir Varviškę priskyrė Lietuvai. Nors lietuvių partizanai-šauliai buvo įvykdę kelis žygius prieš Varviškėje įsitvirtinusius lenkus, bet sunaikinti jų štabo ir pagrindinių jėgų nepavyko. “Varviškės respubliką” likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo Vilniaus pėstininkų pulko 1-as batalionas, kurio kuopoms vadovavo: 1-os kuopos vadas vyr. ltn. A.Borchertas ir ltn. J.Gotlybas, 2-os kuopos vadas kpt. V.Ščepanavičius ir ltn. A.Beras, 3-čios kuopos vadas vyr.ltn. V.Opulskis ir ltn. J.Steponavičius, 1-os kulkosvaidžių kuopos vadas vyr .ltn. E.Berentas; talkino vietos šauliai ir policija. Prieš Velykas 11-ojo pulko 1-as batalionas gavo įsakymą pakeisti 2-ąjį batalioną, kuris saugojo Leipalingio–Lazdijų barą. Prieš tai bataliono vadui buvo įsakyta nuvykti į Varviškę ir sunaikinti banditus. Nuvykus į Leipalingį, gautas nurodymas naktį miško takais apsupti Varviškės kaimą ir sunaikinti banditų įgulą. 1923 03 23 anksti rytą jie buvo apsupti, po atkaklių kautynių įtvirtinimai buvo sugriauti, Varviškė užimta. Jos įgula pabėgo į Lenkiją, prieš tai sudeginusi trobesius. Kautynėse žuvo ltn. Aleksandras Urbelis, ltn. Aleksas Beras ir keletas kareivių, taip pat karinėje operacijoje dalyvavę šauliai Feliksas Kuckailis ir jo sūnus Viktoras Kuckailis (iš Mikalinos k.), Juozas Kvedaravičius (iš Neliubonių k.). Vyr. ltn. V. Opulskis buvo sužeistas. Panašių nuostolių patyrė ir lenkai.

Šis įvykis to meto spaudoje nebuvo paminėtas, tik žuvusių karių šeimoms vadovybė pareiškė užuojautą. Nuo to laiko liovėsi lietuviškų kaimų puldinėjimai, o vietiniai Varviškės gyventojai (sugudėję lietuviai), lenkams pasitraukus, tapo lojalūs Lietuvos piliečiai.

1926 m., kai Lenkija vėl ėmė Lietuvai grasinti, Varviškės “herojus” Chmura suorganizavo lenkų partizanus Cipliškės rajone (Punsko vls.). Kartą jis nelegaliai perėjo administracijos liniją; mūsų pasienio policininkai jį pastebėjo, kadangi gyvas nepasidavė, nukovė.

Apie Varviškę buvo sukurta dainų, pasakojimų, kuriuose minimi ir išdavikai, ir didvyriai…