Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), www.voruta.lt

2023 m. vasario 24 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Arka (Vilnius) atidaroma dailininko prof. Vaidoto Janulio grafikos darbų paroda „Juodai tyli grafika“. Paroda veiks iki kovo 23 d. Pristatoma pastarųjų dvejų metų Šiauliuose gyvenančio ir kuriančio menininko asambliažų ir šilkografijos darbų kolekcija. Galerijos pranešime teigiama: „Vaidotas Janulis – menininkas ir profesorius. Kuria estampus, ekslibrisus, taikomosios grafikos darbus, akvareles, objektus ir instaliacijas. Nuo 1982 m. dirba VU Šiaulių akademijoje, dėstydamas grafiką, kaligrafiją, piešimą. Nuo tų pačių metų sėkmingai dalyvauja parodose – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Belgijoje, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Anglijoje, Ukrainoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Japonijoje. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys“.

                      Dauguma meno mylėtojų gali labai aiškiai ir lengvai identifikuoti Vaidoto Janulio grafikos kūrybą, atpažinti jo plėtojamas temas ir meninę kalbą, kurios įspūdį lemia spalvos (arba jos nebuvimo), linijos, faktūrų ir geometrinių formų harmonija. Vis tik būtų klaidinga manyti, kad kūrėjas nė kiek nesikeičia, o pasaulį išvystantys kūriniai visada panašūs į jau sukurtus anksčiau. Deja, toks įsivaizdavimas yra gana klaidingas.

                          Kiekvieną kartą V. Janulio kūryba nustebina keliais aspektais: pirma, atvaizduojami nauji objektai, mūsų gyvenamosios aplinkos detalės ar net gyvūnai; antra, tai kas vaizduojama, visada pasirodo kitokiame santykyje su kitais vaizduojamaisiais, tad vizualinis pasakojamas kiekvienoje naujoje kūrinių kolekcijoje stebina savo neįtikėtinais posūkiais; trečia, V. Janulį domina pačios įvairiausios technologijos, kurios leidžia grafikos menui tarytum peržengti natūralų kūrybinės medžiagos ribotumą.

                      Paskutinis aspektas mane domina labiausiai. Jis byloja apie tai, kad kūryba gali būti plėtojama pagal vieną iš kelių šiandienai labai aktualių strateginių krypčių. Pirmiausiai, gilinantis į pačius sudėtingiausius teorinius svarstymus, tikrovės duomenis ir jų paaiškinimus susiformuoja savitas atspirties taškas, kuris leidžia plėtoti savąjį pasaulio ir jo reiškinių paaiškinimą meninės kūrybos formoje. Kitas kūrybos kelias yra ieškoti vis naujesnės, anksčiau nepatirtos ir vis įdomesnės technologijos. Tai tokia meninė strategija, kuri nėra lengvai nuspėjama; gausu netikėtų ir iš pirmo žvilgsnio meninei artikuliacijai nepasiduodančių rezultatų. Aišku viena, V. Janulis yra tikras meno technologijų eksperimentatorius.

                      Taigi V. Janulis suponuoja mintį, kad net nesigilinant į plėtojamą temą dažnai susidaro įspūdis, kad grafikos menas per daug ribotas. Nebūtinai sąmoningai, tačiau vengdamas bet kokių apribojimų V. Janulis kiekviename savo naujame kūrinių cikle taiko vis kitas ir vis labiau neįprastas technikas. Būtent tai ir yra priežastis to, kad autoriaus kūrybą kiekvieną kartą išvystame kaip naują, neįtikėtiną mūsų pasaulio išklotinę.

                      Technologinių eksperimentų pagrindu kuriamas menas dar gali būti įvardijamas kaip kūrybinis procesas, vykstantis per technologijos tyrimą. Tikėtina, kad eksperimento ir nenuspėjamumo aspektas gali net padiktuoti kūrinio formą. Vis tik tai nėra priežastis menininką apkaltinti greita kūryba. Detaliai apžiūrinėjant kompozicijas  tampa aišku, kad V. Janulis yra kantrus kūrėjas, o meninis procesas realizuojamas atidžiai ir nuosekliai.

                      Mane visada ištinka tam tikras dviprasmybės jausmas kai atidžiai apžiūrinėju V. Janulio kūrinius. Vieną vertus, kompozicija dažnai realizuojama taip, kad atskiruose atspauduose galima stebėti nuorodas į minimalistinės dailės tradiciją; kitą vertus, kūriniuose gausu smulkių detalių, kurios sudaro kompozicinius masyvus. Šios įvairios detalės ir lemia dviprasmį jausmą. Jos nėra vienmatės, plokščios, nerangios, tiesiog atpažįstamų tikrovės pavidalų fragmentai. Priešingai, kūriniuose jos visos lemia subtilią įtampą ir dinamikos įspūdį.

                    V. Janulio kūrybos strategijoje pastebimas ir dar vienas gana ryškus kompozicinis aspektas – tai pakartojimas. Pakartodamas detalę, tikrovės objekto siluetą keletą kartų viename kūrinyje, autorius mums leidžia suvokti, kad pati grafikos atspaudui skirta plokštuma yra pakankamai ribota. Tad meistriškai plėtojamas pakartojimas sugestijuoja kūryboje esant tam tikram kinematografiniam principui.

                      Grafika nėra kinas, tačiau atkartojami pavidalai / atspaudai / kompoziciniai elementai sugestijuoja egzistuojant V. Janulio kūryboje tam tikrą nuorodą į vaizdų išklotinę. Taip atsiranda provokacija, kuri nukreipiama į kiekvieną žiūrovą. Jam tenka susikurti minties judėjimą tarpuose tarp pakartojimų, arba tarp to kas yra pavaizduota.

                      Naujoje kūrinių kolekcijoje dažnu pakartojimo motyvu tampa laiško vokas ir tekstų iškarpos (tarytum raštas iš laiško). Šiuo atveju galima paminėti dar vieną V. Januliui būdingą kūrybos strateginį aspektą – grafika kaip informacija arba informacijos (per)nešėja.