Pagrindinis puslapis Lietuva Mažoji Lietuva Vacys Bagdonavičius. Reformacijos 500 metų sukakčiai. Mažvydo ir Vydūno paralelės

Vacys Bagdonavičius. Reformacijos 500 metų sukakčiai. Mažvydo ir Vydūno paralelės

Tilžė. Karalienės Luizės tiltas

Vacys BAGDONAVIČIUS, www.voruta.lt

Mažvydas ir Vydūnas yra itin reikšmingos asmenybės Mažosios Lietuvos kultūroje. Mažvydas sudarė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą, kuri drauge buvo ir pirmoji lietuviška knyga Karaliaučiaus krašte ir labiausiai to krašto žmonėms (nors ne tik jiems) skirta. Vydūnui buvo lemta tapti bene paskutiniosios šiame krašte spausdintos lietuviškos knygos autoriumi. Šių dviejų knygų likimas skiriasi ne tik tuo, kad viena buvo pirmoji, o kita paskutinioji krašto lietuviškosios raštijos raidoje. Puspenkto šimtmečio senumo Mažvydo mažytės knygelės originalą galima ir šiandien pavartyti, o tik pusšešto dešimtmečio senumo paskutinioji Tilžėje O.V.Manderodės spaustuvėje 1941 metais spausdinta, maždaug 300 puslapių Vydūno knyga „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ yra negrįžtamai dingusi karo audrose. Mat dėl autoriaus politinio nepatikimumo negavus nacistinės valdžios leidimo jos platinti, visas jos tiražas žuvo su kitu sandėliuose buvusiu spaustuvės turtu. Jos negalima atstatyti nei iš rankraščių, nei iš mašinraštinių nuorašų, nes ir jie neišliko. Knygos turinį, joje dėstomas idėjas galima maždaug nuspėti iš kai kurių per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo vokiškai rašytų straipsnių, kurių tematika artima jos pavadinime formuluotai temai. (Pvz., „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“. „Pasaulio šviesa ir žmogus“, „Žmogaus sąmonės pasikeitimas“, „Bendra kaltė dėl religijos nuvertėjimo“, „Pakeliui“ ir kt.). Tų straipsnių vertimai išspausdinti Vydūno „Raštų“ ketvirtajame tome.

            Mažvydą ir Vydūną sieja ne tik tai, kad vienas buvo pirmosios, kitas paskutiniosios Karaliaučiaus krašto lietuviškosios knygos autoriai, bet bene labiausiai tai, kad jie abu buvo protestantizmo religijos ženklu pažymėtos lietuviškosios kultūros veikėjai, kad esama gana ryškių paralelių jų veiklos intencijose bei tų intencijų realizavimo būduose. Į tas paraleles kaip tik ir norėtųsi atkreipti dėmesį.

            Savo tarnybine ir netgi kultūrine veikla būdami pirmiausia susieti su Mažąja Lietuva, Mažvydas ir Vydūnas nebuvo vien jos provinciniai veikėjai, o tapo visos lietuvių tautos, visos etnografinės Lietuvos kultūros ugdytojais. Galima būtų sakyti, kad Mažajai Lietuvai skirtais savo darbais jie pranoko provincinį lygį ir taip tapo visos Lietuvos savastimi. Tačiau ir pačios subjektyvios jų abiejų intencijos bei konkretūs darbai buvo susieti su visos lietuvių tautos dvasinėmis reikmėmis, su jos išlikimu, stiprėjimu, kultūriniu augimu. Mažvydas protestantizmą kaip, jo giliu įsitikinimu, tobulesnę religiją stengėsi skiepyti visai lietuvių tautai, t.y. tiek „lietuvininkump“, tiek „žemaičiump“, ir kaip efektyviausią to skiepijimo priemonę jis ir davė lietuviškąją knygą.

Gal ir pats to nesuvokdamas, jis atvėrė tikrąją tautos gyvybės arteriją. Šiandien Mažvydo didybė tautoje ir suvokiama būtent kaip tos arterijos atvėrėjo didybė. Pati subjektyvioji intencija, vardan kurios jis tai padarė, dabartinėje mūsų sąmonėje yra tarsi nustumta į antrą planą, jai dažniausiai teikiama periferinė reikšmė.

Mažvydui, kaip karštam reformacijos išpažinėjui ir skleidėjui, pirmiausia rūpėjo dvasinis savo tautiečių išganymas, kuriuo, jo manymu, nepakankamai rūpinosi katalikybė ar kurio siekti dar gerokai tebekliudė visokių kaukų ir žemėpačių garbinimas, t.y. gyvi senojo ikikrikščioniškojo tikėjimo reliktai. Kaip rodo Mažvydo laiškai kunigaikščiui Albrechtui, jis labai sielojosi ir dėl apskritai per menko parapijiečių religingumo, dėl pernelyg į žemiškus rūpesčius nukreiptos jų orientacijos, dėl pirmenybės teikimo ūkio, o ne tikėjimo reikalams ir pan. Mažvydą jaudino ir katalikų kunigų dvasinis aplaidumas, ne itin aukšta jų dorovė, katalikiškų apeigų puošnumas, kuris žmogų ne artinąs prie Dievo, o tik tolinąs nuo jo.

Mažvydas stengėsi realizuoti vieną svarbiausių reformacijos principų – suteikti religinių tiesų aiškinimams bei tikėjimui skirtoms knygoms daugiau mokslingumo, atverti daugiau erdvės protu grįstam Dievo suvokimui, didinti galimybes pačiam tikinčiajam tiesiogiai susiliesti su Biblijoje pasakytu Dievo žodžiu ir jį apmąstyti. Geriausias tokio susiliejimo galimybes ir turėjo atverti to žodžio ir tikėjimo tiesų perteikimas gimtąja kalba. „Katekizmusa prasti žadei“ kartu su „maksluskaitymarašta“ XVI a. viduryje lietuvių tautai tapo raktu į tą perteikimą. Jeigu to „makslaskaitymarašta“ tauta nebūtų nusitvėrusi, kažin ar šiandien apie ją nebūtų likęs tik prisiminimas, toks, kokį turime apie gentainius prūsus.

            Po pusketvirto šimtmečio, t.y. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje gyvenusi lietuvių tautos dalis pasijuto esanti ant išnykimo ribos. Tam, kas šiame krašte per tuos šimtmečius buvo uoliai puoselėjama – lietuviškajai raštijai (daugiausia religinei) – suvienytosios Vokietijos valdžia stengėsi pakirsti šaknis. Tiesa, pati raštija, lietuviškoji spauda nėra uždraudžiama. Netgi atvirkščiai – čia, Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje spausdinami leidiniai, skirti į spaudos draudimo sutemas įstumtai Didžiajai Lietuvai. Laisvai eina ir pačių mažlietuvių laikraščiai. Taigi, pats medis, t.y. pati raštija vienu ypu nekertama. Daroma kitaip – energingai stengiamasi, kad čionykštė priaugančioji lietuvininkų karta užmirštų Mažvydo duotąjį „makslaskaitymarašta“ Dievo duota gimtąja kalba. Lietuvių kalba stumiama iš mokyklų, iš įstaigų, iš viešojo gyvenimo, jos vartojimas apsunkinamas ir ten, kur iki tol ji buvo kaip tik labiausiai palaikoma – bažnyčiose. Nors ir neuždraudžiamas, bet nebepalaikomas ir lietuviškosios religinės literatūros leidimas. Kas iš inercijos lietuviškai dar daroma (eina laikraščiai, vyksta pamaldos ir pan.), skirta veikiau nueinančiajai kartai, „viernai ciesoriui tarnavusiajai“. Jaunesnioji karta nuo gimto žodžio turi tolti ir galiausiai jį visai pamiršti. Be jo bus lengviau gyventi, gyvenimiškuosius praktinius reikalus tvarkyti. Nebebus kas skaito, nebebus prasmės spausdintam lietuviškam žodžiui rodytis. Taip jis ir be draudimo sunyks.

            Bismarkiškosios užmačios kultūriškai suniveliuoti Reichą lengvai nepavyksta. Nors germanizacijos politika savo vaisių ir duoda (statistika rodo sparčiai mažėjantį nevokiškai kalbančių, tarp jų tarpe ir lietuvių, skaičių), tačiau kyla ir gana gyvas pasipriešinimas jai, kuris faktiškai sutampa su pavergtų tautų išsivadavimo judėjimu Centrinėje ir Rytų Europoje. Tiesa, Mažojoje Lietuvoje tas pasipriešinimas yra gana nuosaikus, į išsivaduojamąjį judėjimą neišsilieja ir daugiausia yra grindžiamas būtent religiniais motyvais. Daugybėje labai gausiai pasirašomų peticijų Prūsijos ir Reicho valdžiai labiausiai pabrėžiama, kad išplėšiant iš kūdikių gimtąją kalbą, jiems išplėšiamas ir pats tikėjimas, jie tampa bedieviais. Taigi, kaip ir Mažvydo laikais, Mažojoje Lietuvoje vėl iškyla tautiškumo ir religingumo dermės svarba. Mažvydas savo „katekizmo prastais žodžiais“ ir „mokslu skaitymo rašto“ davė pradžią tos dermės ugdymui. Baigiantis XIX amžiui, toji beveik per keturis šimtmečius susiklosčiusi dermė imama ardyti.

            To ardymo įkarštyje auga ir formuojasi Vydūnas, kurio gyvenimo metai (1868-1953) vos nesutampa su suvienytosios Vokietijos egzistavimo iki jos galybės žlugimo Antrajame pasauliniame kare metais (1871-1945). Protestantiškosios religijos poveikis Vydūnui buvo ypač didelis. Jį pirmiausia nulėmė artimiausia aplinka, gilus tėvų religingumas. Tėvas buvo Berlyno evangelikų misionierių seminarijos auklėtinis, intelektualiosios evangelikų tikėjimo krypties atstovas, motina išaugusi pietistinėje aplinkoje – jos tėvo brolis Jokūbas Ašmonas, labai ją paveikęs – garsus sakytojas Klaipėdos krašte, veiklus plačiai žinomo KlimkausGrigelaičio surinkimo dalyvis. Gilaus religingumo dvasia Vydūno tėvų namuose buvo neatsiejamai suaugusi su tvirtu prisirišimu prie gimto žodžio. Už namų aplinkos stebima gyvenimo tikrovė – skaudi ir dramatiška. Germanizacijos siekiamas lietuviškojo tautiškumo nykimas bręstančio jaunuolio sąmonėje aiškiai koreliuojasi su dvasiniu nutaustančiųjų skurdėjimu, dorovės menkėjimu, religingumo silpnėjimu. Imamas suvokti ir universalesnis žmoniškumo galių nykimo pobūdis. Jis regimas ir kaip spartaus ekonomikos kilimo, civilizacijos plėtros, sąlygojančio didesnį žmogaus orientavimąsi ne į dvasines, o į materialines vertybes, pasekmė.

Giliai religingo žmogaus sąmonėje tokios vertybinės orientacijos pagimdyta situacija suvokiama kaip nutolimo nuo Dievo, kaip religinės krizės situacija. Vydūno fenomenas ir susiformuoja kaip pastangų pakeisti šią situaciją rezultatas. Pastangos iš esmės analogiškos Mažvydo pastangoms stiprinti religijos vaidmenį, ją modernizuojant, labiau priartinant prie žmogaus.

Susiformavęs Vydūnas pačioje XX a. pradžioje į veikliųjų lietuviškosios kultūros kūrėjų gretas įsijungia su naują prasmę turinčiomis reformatoriškomis intencijomis atnaujinti ir praplėsti savo laiko žmogaus dvasinį akiratį, derinti jį su naujomis mokslo žiniomis, suteikti jam universalesnį tikėjimo tiesų supratimą, atskleisti metafizinį žmogaus ir tautos ryšio būtinumą. Plėsdamas tą akiratį, Vydūnas bandė savo tautiečiams atverti reikšmingiausius, kaip jam atrodė, žmonijos dvasinio patyrimo klodus, prie kurių pats buvo priėjęs, siekė išsiaiškinti ir kitiems išaiškinti universaliuosius visų pasaulio religijų pagrindus. Ryškiausią tų pagrindų išdėstymą jis jautėsi radęs senosios Indijos religijose, ypač induizme bei iš jo išaugusioje vedantos filosofijoje.

            Paieškas, nuvedusias Vydūną į tolimąją Indiją, skatino ne tik ypatingai jį paveikusi teosofija, bet ir taip pat gerokai paveikęs XIX a. vokiškasisneoprotestantizmas, ypač liberalioji teologija, kurios pradininko F. Schleiermacherio darbus studijavo ir kurio atstovų E. Troeltscho ir A. Harnacko paskaitų klausėsi, su jais diskutavo. Jų koncepcijose Vydūnas rado ne vieną analogiją su vedantizmo idėjomis. Taigi Vydūno glaudų ryšį su savo laiko protestantizmu galima traktuoti kaip paralelę Mažvydo ryšio su savo laiko liuteriškuoju protestantizmu.

            Žvelgiant į Vydūno veiklos sferas, jos irgi atrodo kaip savotiškos paralelės Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos atskiroms dalims. Pats Vydūno kūrybos turinys, joje išdėstyta filosofinių idėjų visuma, siekis jomis šviesinti tautiečių dvasią, plėsti jų religinės sąmonės horizontus primena Mažvydo intencijas, kuriomis jis vadovavosi pateikdamas patį visiems krikščionims žinotinąjį katekizmą bei pratarmes. Mažvydo pateiktasis giesmynas savotiškai siejasi su Vydūno vadovautos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos veikla, su jo išleistais dainų ir giesmių rinkiniais „Lietuvos aidos“ (1904), „Lietuvos varpeliai“ (1909), „Giesmės mišriam chorui“ (1932). Tiesa, ši Vydūno veikla skirta ne tik religijai, bet ir tautiečių pasaulietinei kultūrai ugdyti. Vydūniškąjį atitikmenį turi ir Mažvydo „Pygus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“ – tai tilžiškio mąstytojo ir rašytojo parengti ir išleisti lietuvių kalbos vadovėliai „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“ (1912 ir 1924), „Įvadas į lietuvių kalbą“ (1919), „Vokiečių-lietuvių žodžių rinkinys“ (1916). Šios mokymo priemonės buvo skirtos ne tik kitataučiams lietuviškai pramokti, bet ir nutautėjusiems lietuviams, panorėsiantiems lietuvybėn grįžti ir tėvų kalbą prisiminti.

            Kaip ryški paralelė Mažvydui atrodo ir pati Vydūno kūrybos kelio pradžia, pirmoji su Vydūnu betarpiškai susijusi knyga. Mažoji Lietuva, teikusi knygas Didžiajai Lietuvai spaudos draudimo laikais, sau skirtų pasaulietinių knygų, prasidedant XX amžiui, kaip ir neturėjo. „Birutės“ draugijos bandymai leisti lietuviškas knygas buvo nesėkmingi. Tos misijos ėmėsi 1901 m. įsiteigęs „Prūsų lietuvių susivienijimas“. Jis išleido 3 M.Jankaus spaustuvėje Bitėnuose spausdintas knygeles – „Bendraitę“ (1902), „Senutę“ (1904) ir J.Biliūno brošiūrą „Apsireiškimai iš žemės gyvenimo“ (1905). Taigi tarsi iš naujo atgimstančios lietuviškų knygų (tiktai pasaulietinių) leidybos pionieriumi tenka būti Vydūnui. 1902 pasirodžiusioji „Bendraitė“ yra jo kartu su M.Raišukyte ir A.Bruožiu sudarytas įvairių dalykėlių rinkinys apie Lietuvą, kurio nemaža dalis priklauso paties Vydūno plunksnai. Ši knyga tarsi akivaizdžiai pakartoja Mažvydo knygos pobūdį (sudarymo ir autorystės prasme).

Antroji „Susivienijimo“ išleista knyga – trumpa Lietuvos istorija „Senutė“ yra pirmoji autorinė Vydūno knyga. 1904 m. Vydūnas su bičiuliais pats įkuria bendrovę savo knygoms leisti – „Rūtą“.

            Tokios būtų pagrindinės Mažvydo ir Vydūno paralelės. Jos rodo kai kuriuos analogiškus momentus skirtingų epochų tautos kultūros raidoje. Tačiau Mažvydo ir Vydūno veikime bei jo pagrindime būta ir esminių skirtumų, kuriuos vėlgi diktavo skirtingos epochos. Kaip ryškiausią iš tokių skirtumų galima pažymėti jų skirtingą požiūrį į konkrečias religijas. Jeigu Mažvydui vienintelė išganinga religija buvo protestantizmas, tai Vydūnui vertingos buvo visos religijos, jų tarpe ne tik krikčionybė, bet ir senoji lietuvių tikyba, kurios atžvilgiu Mažvydas buvo itin nepalankiai nusiteikęs. Vydūnas buvo vienas iš pačių ryškiausių eukumenizmo propaguotojų Lietuvoje. Ir vėlgi, matyt, ne be protestantizme pripažįstamo religinės tolerancijos poveikio. Ir iš viso į Vydūną galima žiūrėti kaip į savotišką savo laiko dvasinio gyvenimo reformatorių savo tautoje, siekusį kad tėvynainių religingumas būtų ne tik gyvas, bet ir grįstas universalia teistine filosofine pasaulėžiūra.

            Šiuo požiūriu ypatingos prasmės įgauna ir tas faktas, kad Pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų Vydūnas pažymėjo 1947 metais išleisdamas savąjį indų šventraščio „Bhagavadgytos“ vertimą. Šios įstabios filosofinės ir religinės poemos idėjomis lietuvių mąstytojas norėjo esmingai praplėsti dvasinį savo tautiečių „regratį“. Tuo regračiu savo laiku labiausiai juk sielojosi ir Mažvydas.

            Paminėtų paralelių kontekste visai ne atsitiktinis ima atrodyti ir pats Mažvydo ir Vydūno žodžių sąskambis.

 

Kn.: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno – Vilnius: „Kultūra“, 2001, p. 164-170.

Naujienos iš interneto