Elena Brundzaitė-Baltrus Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) įgijo architektūros specialybės diplomą. Kurį laiką dirbo Paminklų konservavimo institute, Parkų ir sodybų skyriuje, kur sukūrė nemažai istorinių parkų regeneracijos projektų. Trejus metus buvo Statybos ir architektūros mokslinio tiriamojo instituto aspirantė. 12 metų dėstė Vilniaus technikos universitete (dabar Gedimino). Savo mokslinio darbo temą nagrinėja iki šiol. 1996 m. jos pranešimas„Prancūzų landšafto architekto Eduard Andre kūrybos principai“ buvo išspausdintas XXXIII IFLA pasauliniame landšaftininkų kongrese Florencijoje (Italijoje). 2000 metais architektė buvo pakviesta skaityti pranešimą apie E.Andrė kūrybą Lietuvos parkuose konferencijoje LES JOURNÉES DES PLANTES DE COURSON. Šiuo metu gyvena Floridoje, JAV.
Didelę istorijos ir kultūros paminklų dalį Lietuvoje sudaro architektūriniai kūriniai–paminklai, turintys istorinę, meninę bei architektūrinę vertę. Vieni iš jų– istoriniai parkai. Kartu su juose esančiais pastatais – architektūriniais paminklais, to laiko mažosiomis architektūros formomis, akcentais jie sudaro ansamblį, vadinamąjį žaliąjį paveldą. Parkai atspindi buvusią XIX a. dvasinę, materialinę kultūrą, to laiko techninius sumanymus, buitį, socialinę situaciją. Parkai visuomet buvo ir bus įkvėpimo šaltiniai – teigiama Europos paveldo dienų, kurios vyko 1999m. rugsėjo 10-19 d., buklete „Istoriniai parkai ir sodai Lietuvoje“. Ta proga buvo išleista tuo pačiu pavadinimu ir knygelė (sudarytoja E.Kuncevičienė), informuojanti apie 28 istorinius parkus Lietuvoje ir analogiškas paveldo dienas, surengtas Olandijoje. Garsus prancūzų landšafto architektas E. Andrė, dirbęs ir kitose Europos valstybėse, Lietuvoje yra sukūręs 4 parkus. Vienas iš vadinamojo „parkų žiedo“ yra Užutrakio parkas. Kaip ir kiti E. Andrė projektuoti parkai, jis priklausė grafams Tiškevičiams.
Pusiasalis, kuriame pastatyti rūmai, senovėje,kaip rašo istorikai, vadinosi „Algirdo sala“. XVI a. šias žemes valdė totoriai. Tą teritoriją jiems buvo padovanojęs Lietuvos valdovas Aleksandras. Vėliau savininkai keitėsi, o antroje XIX a. pusėje dvarą nusipirko J.Tiškevičius. Parko rūmų statybai buvo pakviestas lenkų architektas Jusefas Hussas (1846-1904). Jo suprojektuotas neorenesansinio stiliaus pastatas buvo pastatytas 1896-1900 metais. Panašiu laiku buvo kviečiamas ir E.Andrė (1840-1911). Užutrakio parkas nėra iš tų didžiųjų E.Andrė parkų, kuriuos jis kūrė visame pasaulyje:Prancūzijoje, Anglijoje,Italijoje, Liuksemburge, Amerikoje. Tai, pagal E.Andrė klasifikaciją, pastoralinis, kaimo idiliją primenantis parkas, kurio plotas siekia 48 ha.
Dirbant Paminklų konservavimo instituto Parkų ir sodybų skyriuje, kuriam tuo laiku vadovavo talentinga architektė D. Juchnevičiūtė, buvo gautas užsakymas įvykdyti parko bei jo gretimybių perspektyvinį regeneracijos projektą. Apie tai smulkiau galima sužinoti pavarčius 15 puslapių Kultūros vertybių apsaugos departamento užsakymu 1998 m. kvalifikuotų ekspertų atliktoje šio parko darbų suvestinėje. Tuo tarpu kaip jaunai specialistei buvo pavestas šio parko rekonstrukcijos projektas. Teko atsiversti ir išstudijuoti E. Andrė fundamentalųjį veikalą „Parc et jardin“ (1879), kuriame E.Andrė išdėstė savo kūrybos koncepcijas, pažiūrą į meną, grožį. Ši knyga atspindi labai įvairių estetinių krypčių sintezės bei praktinės E.Andrė veiklos rezultatus. Šių studijų pasekmė – pranešimas „Prancūzų landšafto architekto Eduardo Andrė kūrybos principai“ po didelės atrankos buvo išspausdintas 1996 m. XXXIII IFLA Pasauliniame landšaftininkų kongrese Florencijoje. Su pranešimu buvo išspausdintas ir ankščiau minėtas Užutrakio parko parterio restauracijos projektas, kurio dabartinė parko administracija nenori pripažinti, nes tie darbai buvo atlikti sovietmečiu ir neatitinka jų diletantiškos nuomonės. Organizuojami konkursai, kviečiami nauji žmonės. Mano nuomone, tai visai nebūtina. Juk prie šio objekto dirbo daugybė specialistų, ir anais laikais sugebėjusių profesionaliai spręsti problemas. Tai rodo šio projekto dokumentai. Užutrakio parkas yra sukurtas mišriu stiliumi: pastatas su parteriu yra geometrinio, o parkas – laisvo – landšaftinio stiliaus. Laikytasi principo- vienybė ansamblyje, įvairovė detalėse. Vienybė surasta įkomponuojant parką į aplinką.
Išlaikyta harmonija su gamta – Užutrakis tartum suaugo su Skaisčio ir Galvės ežerais. Detalių įvairovė – baliustrados, tiltelis, vazos, dirbtinės grotos, apžvalgos aikštelės. Visa tai sujungta į puikų ansamblį.
Parkai ir sodai ne tik E.Andrė laikais, bet jau pradedant renesanso epocha, buvo kuriami menų sintezės principu, prioritetą suteikiant svarbiausius tuo laiku menui – architektūrai.
1992 m. vyriausybės nutarimu Užutrakis buvo įtrauktas į neprivatizuotinų buvusių dvarų, sodybų ir istorijos – kultūros paminklų sąrašą. Nuo 1995 m. jis yra Trakų istorinio nacionalinio parko priklausomybėje. Didžiulis dėmesys parkui parodytas 1998m. „Trakų festivalio“ dėka. Spaudos konferencijoje, kuri vyko prieš festivalį Respublikos prezidentūroje, buvo pabrėžiama, kad ansamblį būtina atgaivinti, kad jis taptų reprezentacine vieta, kuri pritrauktų Lietuvos bei užsienio turistus.
Akcentuotas poilsio zonų, tualetų, viešbučių įrengimas, rūmų pritaikymas muzikos festivaliams, kamerinių orkestrų koncertams. Kaip skelbia Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, detalus planas turi būti parengtas 2000-ųjų pradžiai. Manoma, kad šio ansamblio sutvarkymas kainuos valstybei per 10 000 000 litų.
Nuotraukose:
1. Archit. Elena Brundzaitė-Baltrus
2. Liepų alėja Užutrakio rūmų parteryje
3. Užutrakio dvaro rūmų parteris su atstatytomis vazomis ir krateriais
