Užpalių – Anykščių krašto valdytojai: Vytauto Didžiojo patikėtinis Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas ir jo palikuonys – pirmieji Radvilos

Užpalių – Anykščių krašto valdytojai: Vytauto Didžiojo patikėtinis Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas ir jo palikuonys – pirmieji Radvilos

Trakiškis iš Kernavės Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas (1363 – 1443 m.)

Prof. Dobilas Kirvelis, www.voruta.lt

Įvairiausiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriniuose dokumentuose randama, kad dar nuo XIV-jo a. paskutiniojo dešimtmečio, ir per visą XV-tąjį a. daugybėje LDK Valstybinių sutarčių deda parašą ir  Užpalių-Pienionių pilių vietininkas – valdytojas bajoras Kristinas Astikas (1363-1443 m.): (Salyno sutartyje 1398, Vilniaus-Radomo 1401, Racionžo 1404, Torunės 1411, Horodlės 1413, Melno 1422,  Skirsnemunės 1431 ir Gardino 1432). Jis kartu yra ir Vilniaus pilies Kaštelionas.

Jo vyriausias sūnus – Radvila Astikaitis (1384-1477m.), būdamas pirmuoju LDK Dvaro maršalka, Trakų Vaivada, Trakų Kaštelionu, senatvėje, kaip ir tėvas – yra Vilniaus Kaštelionas, o taip pat ir Užpalių-Pienionių pilių valdytojas. Kristino Astiko vaikaitis, Radvilos Astikaičio sūnus Mikalojus Radvilaitis (1404?-1509 m.), net būdamas LDK Didžiuoju Kancleriu, Vilniaus Vaivada, Trakų Kaštelionu – buvo ir Užpalių-Pienionių valdytoju taip pat. (Vėlesnėje istorijoje Pienionių krašto pavadinimas pavirto Anykščių vardu).

Astikų ir jo paveldėtinių Radvilų herbas Trąby (Trimitai)

Visa eilė Kernaviškių – Traidenio, Sirpučio, Lizdeikos, Viršulio, Astiko palikuonys, daug kur LDK istorijoje minimi Radvilų pradininkais, XIII-XV- ąjį šimtmečiais, būdami aukščiausiais LDK Valstybės valdytojais, taip pat buvo ir regioniniai Užpalių-Anykščių krašto valdytojai, vėliau šį kraštą išplėtę iki privačios, gan savarankiškos Biržų kunigaikštystės rango (1547-1811 m).

Užrašas prie Vaišundo – Kristino Astiko portreto, pateikto Michaeli V. Casimiro Antonio BASILIO knygoje „Radzwil Deintegratia“, 1758 m. knygoje

Kaip rodo šio paveikslo išplėstinis užrašas, tai Vaišundo (R. Petrauskas -Vaišvydo) Kristino Radvilos – Radvilų-Radziwil dinastijos pradininko portretas, pateiktas 1758 m. lotynų kalba išleistoje Michaeli V. Casimiro Antonio BASILIO knygoje „Radzwil Deintegratia“. Lotyniškas paveikslo užrašas, papuoštas Kentauro (Hipocentauro) herbu – aliuzija į Radvilų kilmę iš legendinio Venecijos kunigaikščio Palemono giminės, pilnas suprantamų ir nesuprantamų frazių demonstruojančių šios asmenybės kilmės ryšius, bei didžiulius nuopelnus XIV-XV-jo amžių Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei (LDK).

Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas ir jo šeima

Daugelio enciklopedijų pirmasis sakinys apie Kristiną Astiką teigia, kad  – Trimitų herbo asmenybė – Kristinas Jurgis Astikas, vadinamas Kernaviškiu, yra gimęs 1363 m. Trakų Salos Pilyje; mirė 1442 ar 1444 m. Kernavėje. Buvo Lietuvos didikas ir Valstybininkas Astikų pavarde, LDK Vytauto Didžiojo ištikimasis palydovas ir komandos žmogus, nuo 1419 m. Vilniau pilies Kaštelionas. Minima jo žmona – Ana, Vitebsko kunigaikštytė.

Tai oficiali įvairiausiose enciklopedijose bei žinynuose pateikiama Kristino Astiko bendroji charakteristika. Kadangi jis lietuvis ir yra ypatinga LDK istorinė asmenybė, gimusi, išaugusi ir gyvenusi Lietuvoje, mums apie jį būtina žinoti kur kas daugiau.

Iš kur ir kaip prie Vytauto atsirado Vaišundas (Vaišvydas) Astikaitis vėliau tapęs Kristinu Astiku trumpai 2021 m. supažindino „ Aukštaitiškas Formatas“ Nr. 1. Kur kas labiau reikšmingesni LDK istorijoje, Valstybės valdyme buvo: jo sūnus – Radvila Astikaitis, ir anūkas – Mikalojus Radvilaitis, tėvo vardą pavertęs Radvilų pavarde – ir nulėmęs Radzwill‘ų dinastijos vardą. Jie visi trys ~200 metų, iki 1600 m. reikšmingai įtakojo LDK politinį gyvenimą. Jeigu apie Mikalojaus senelį Vaišundą istorija ir mitologija žino kažkiek tai pakankamai, tai apie jo močiutę – Vitebsko kunigaikštytę Aną (Oną), kitur kai kur dar vadinamą Praksėda, beveik nieko, daug abejonių. Pagal kai kurias nuotrupas, ji turėtų būti Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tverietės duktė.

Vaišundas Astikaitis gimė ~1363 m. ir augo ant šiandieninio Trakų Bernardinų kalno, tada buvusios ežero salos medinėje Astiko Sirputaičio (1340-1400 m.) pilaitėje. Labai realu, kad jis, tuo metu būdamas ~10 metų jaunesnis už Vytautą (gimusį ir augusį Senųjų Trakų pilaitėje) ir Jogailą (gimusį ir augusį, atrodo, Bražuolės pilaitėje) kaiminystėje, prie to paties šiandieninių Trakų ežeryno, jau nuo paauglystės buvo pažįstami. Ir gal net kaip tik Vaišundas, būdamas 20 metų amžiaus, su arkliais laukė ir lydėjo 1383 m. pabėgusį iš Krėvos Vytautą: – pas mozūrą Jonušą, pas kryžiuočius, kur kartu, abu būdami pagonys, buvo „pakrapyti“ katalikiškai Tepliavoje (šiandien Karaliaučiaus krašto Gvardeisk‘as). O kitais 1384 m., „pamurkdyti“ stačiatikiškai Trakuose (Lukos ežere prie dabartinės autobusų stoties), ir dar kartą 1386 m. kartu su Jogaila paženklinti katalikiškai Krokuvos Vavelyje. Suprantama, kad po tiekos krikštymų – stačiatikiškai ir katalikiškai, trakietis pagonis Vaišundas-Vaišvydas Astikaitis tapo krikštytu krikščionimi kataliku – Kristinu Astiku.

Atrodo, kad dar 1383-4 m.Vytautui susitaikius su Jogaila, tapus draugais kaip ir jaunystės metais Trakų ežerynuose, bent nuo 1383-jų metų, Vaišundas Astikaitis visur, kelionėse dvaro gyvenime ištikimai lydėdavo Vytauto dvarą. Tikriausia tada vedė Aną, kuri realiai galėjo būti dvaro – Vytautienės dama. Suprantama, kad laukiant ir bent susilaukus pirmojo sūnaus Radvilos Astikaičio (1384 – 1477 m.) šeima kurį laiką turėjo gyvent senojoje Trakų tėvonijoje – medinėje Trakų ežero salos Astikų-Viršulio pilaitėje. Lauktina, kad ir vėliau gimę kiti Vaišundo sūnūs – Stankus (Stanislovas), Micko (Mikalojus) ir Bartko (Baltramiejus) gimė ir  augo toje pačioje Trakų Salos medinėje pilaitėje.

Tai liudytų istorinė nuoroda, kad Stankaus (Stanislovo) Astiko sūnus Grigalius (Grigas) gimė Trakuose 1470 m. (mirė 1519 m. Kernavėje). Suprantama – kad jis gimė toje pačioje Trakų ežero medinėje pilaitėje. Senelis Vaišundas – Kristinas Astikas jau buvo miręs (~1444 m.). O nuo Radvilos Astikaičio, ypač Kristino Astiko vaikaičio – Mikalojaus Radvilaičio laikų juos jau buvo priimta vadinti tik Radvilomis, tai vėlesnėje istorijoje Radziwil‘ų dinastijos istoriniai gerbėjai Radvilų vardą prirašo ir Kristinui Astikui. Nors E.Kotlubajus pastebi, kad 1401 m. Jogailos sušaukto Seimo Vilniuje dėl Lietuvos-Lenkijos Uniją pasirašiusiųjų lotyniškai tarpe yra Vaišundas su savo sūnumi Radvila (Wojszundus cum filio suo Radivilio“) Tas pats E. Kotlubajus, kaip buvo pastebėta, mini Vaišundo žmoną Vitebsko kunigaikštytę Praksėdą. O kad Kristino Astiko žmona yra Ana, dokumentuota Žygimanto Kęstutaičio pasirašytame 1436 m. birželio 28 d. Trakuose surašytame testamentiniame liudijime, teigiama:

“Vardan Dievo, Amen”. Įvykiui amžinai atminti.

„Kadangi žmogaus darbai netvarūs, patys savaime ir žmonių atmintyje, kaip ir greitai praeinantys nuomario priepolis, ir taip pat lengvai pamirštami, būtina patikimai patvirtinti (juos) dokumentuose ir testamente. Dėl to mes, Žygimantas iš Dievo malonės, Didysis Lietuvos, Rusios ir t.t. kunigaikštis įtvirtindami visų čia esančių ir būsimų (kartų) atmintyje, mes aprašome iš eilės čia esantiems paaiškinti. Kaip mūsų akivaizdoje bajoras Astikas, Vilniaus kaštelionas, ištikimas mūsų pavaldinys, sveikas kūnu ir būdamas aiškaus proto ir deramai apgalvojęs, nekurstomas ir neverčiamas, atidavė, dovanojo ir iš tikrųjų teisėtai perraše kaip dovį kunigaikštytei Onai, savo sutuoktinei, teisetai kiemus (dvarus) su kaimais, o butent Alanta prie Virintos upės ir Deuklebiškės prie Dūkštos upės esančius, su visa teise, laisve, valdymu, cenzais, vaismedžiais bei visais derliais ir vienvaldžiam naudojimui prakilnusis kunigaikštis Aleksandras, tai yra Vytautas mūsų maloningiausiasis, valdyti Alantą tam pačiam Astikui buvo davęs, kaip Deuklebiškes iš tiesų jis buvo perdavęs Astikui, nuo senų laikų yra jo valdomi, atkakliai daugel kartų melsdamas mus kreipėsi, kad mes suteiktume malone įtvirtindami mūsų dokumentu žodžiu suteiktą dovį. Ir mes maloningai jo meldimus išklausėme, surašeme ir priėmėme sprendimą, mes sugretiname iš eilės savo turimus dokumentus, mes parašėme atsakymq ir priemėme sprendimq kunigaikštytei Onai teisetai du kiemus su kaimais kaip tikrą kraitį su visais jų statiniais ir nauda, kuri žmonių dabar ir ateityje del žmonių veiklos bus, kad valdytų per visq ilgi, ploį ir apylinkes, pagal nuo senų laikų nustatytas ribas ir ežias. Niekas iš mūsų ar mūstų paveldėtojų teises arba namo iš jų paveldėtojų, mūsų pavaldinių ir mūsų paveldėtojų,kol jie, būdami sveiki, taikoje ir ramybeje, amžinajam valdymui, naudojimui, išlaikymui, mainams, pardavimui, dovanojimui tavo vaikams ar kam nors savo valia atiduoti arba naudotis saviesiems geradariams savo labui, naudai ir pelnui perduoti, grąžinti negali. Geresniam įrodymui šie mūsų potvarkiai mūsų aukšiausiuoju antspaudu sutvirtinti, mes darome.

Datuota Trakuose, 1436 metų šv. Jono Krikštytojo oktavos ketvirtadienį (birželio 28 d.), dalyvaujant kilniems Chodkai Jurjevičiui, aukščiausiajam Lietuvos žemių dvaro maršalkai  Petrui Mangirdaičiui ir bajorui Mikalojui Bilaškovičiui, kunigaikščio sekretoriui, bei daugeliui kitų pasitikėjimo vertų liudytojų.“

Žygimanto Kęstutaičio 1436 m. birželio 28 d. pasirašytas – patvirtintas antspaudu Kristinui Astikui ir jo žmonai Onai (Anai) testamentinio Deuklebiškių (Dūkštos upės žiočių) ir Alantos (pilių-dvarų) dovanojimo dokumento, su Žygimanto antspaudu bendras vaizdas

Apie kitus Kristino Astiko Ir Anos vaikus, išskyrus Stankaus (Stanislivo) palikuonis istorijoje žinių nematoma. Visur LDK istorijoje dominuoja Radvilos, ir pirmiausia – Radvila Astikaitis.

Radvila Astikaitis gimė savųjų – Astikaičių Trakų ežero salos medinėjė pilaitėje

Kaip labiausiai istorijos žinomas Kristino Astiko vyriausias sūnus – Radvila Astikaitis (1384-1477 m.) pradėjo Radvilų giminės kelią. Jis gimė istoriniais 1384-taisiais m., kai Vytautas susitarė-išdavė kryžiuočius, Tepliuvoje pas juos pasikrikštijęs katalikiškai. Tais pačiais metais Jogailos motinai Julijonai patarus, Vytautas susitaikė su Jogaila, ir pagal Jos nuorodą Trakuose pasikrikštijo stačiatikiškai. Už tai gavo valdyti Gardiną ir Lucką be Trakų. Ir kaip tik tais metais Vaišundui-Astikaičiui gimsta sūnus Radvila.  Rašoma – Trakuose. Akivaizdu – toje pačioje senojoje Trakų ežero medinėje  Astikų pilaitėje.

Radvilos Astikaičio (1384-1447 m.) ir jo žmonos – kunigaikštytės Jevdokijos Sviatopolk – Četvertinskajos (1387-?m.) portretai

Radvila Astikaitis XV-ame a., ypač po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo, įgijo didžiausią LDK politinį svorį. Buvo pirmuoju LDK Dvaro maršalka (nuo 1440 m.), LDK Ponų Tarybos maršalka ir ilgą laiką net Pirmininku, LDK Žemietijos maršalka (1468 – 1475 m.), Trakų Vaivada (1466), o nuo 1474 m., kaip ir tėvas – senatvėje, gyvenimo pabaigoje – Vilniaus kaštelionas. 1452 m., susidarius neaiškumui dėl LDKunigaikščio ir Lenkijos karaliaus – net pretendavo į LDKunigaikščio Sostą. Jis perėmė visas savo tėvo turėtas valdas bei dvarus: Musninkus, Upninkus, Širvintus, Biržus, Kėdainius, Vyžuonas ir Užpalius su Pienionimis. Tam tikros išlygos reikėtų padaryti dėl Užpalių ir Vyžuonų.

Atrodo, kad Radvilos, kaip ir jų pradininkas – Kristinas Astikas Užpalius laikė LDKunigaikščio (Vytauto) valda, o jau Vyžuonas – savu Radvilų dvaru. (Tai matoma iš keliautojo Žilibero de Lanua prisiminimų, keliaujant 1413-14 m. žiemą.) Nuo Vyžuonų, per Svėdasus bei Papilę Radvilos pradėjo savo dvarų plėtrą link Biržų. Dar 1406 m., pagerbiant Kristiną Jurgį (Georgijų) Astiką, fundavo Vyžuonose Šv. Jurgio katalikų bažnyčią, ir taip Vyžuonos tapo pirmuoju Rudųjų Radvilų panteonu: čia buvo pradžioje palaidotas Radvila Perkūnas (gimęs dar Vilniuje 1547 –  miręs 1606 m. Lososnoje)  ir jo sūnus Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus Vaivada  Kristupas Radvila Jaunasis (gimęs jau Biržuose 1585 – miręs 1640 m. Vilniuje, 1641 m. palaidotas Vyžuonose, vėliau, apie 1668 m. perkeltas į Kėdainius).

Neaišku, kaip Radvila Astikaitis „susirado“ žmoną – dar senosios Rusios Riurikovų dinastijos palikuonę – Turovo-Pinsko kunigaikštytę Jevdokiją Sviatopolk – Četvertinskają. Matyt, tai liečia dar senus Vytauto laikus, kai Kristinas Astikas talkininkavo Vytautui valdant Lucko ir Turovo-Pinsko kraštus. (Kur kas įdomesnis istorinis pasikartojimas: po ~500 metų į Trakų kraštus tos pačios Riurikovų dinastijos palikuonę – kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk – Četvertinską kaip žmoną ~1897 m. atsiveža ir Užutrakio grafas Juozapas Tiškevičius. Kunigaikštytė Jadvyga Sviatopolk – Četvertinska buvo gimusi Lenkijoje 1878 m. Skidelyje.)

Radvila Astikaitis turėjo vieną sūnų – Mikalojų Radvilaitį  (1450 – 1509 m.)  ir dukrą Aną. Nuo Mikalojaus jie jau buvo vadinami tik Radvilomis – Radvilos vardas pavirto pavarde, ir taip vėlesni giminės atstovai buvo Radvilomis (Radzwill‘omis). Sūnus į istoriją įėjo kaip Mikalojus Radvila Pirmasis (Senasis) (1450 – 1509 m.).

Mikalojus Radvila Senasis (Radvilaitis Matuzalis, 1404?-1509 m.) ir jo žmona – Sofija Ona  Manvydaitė (1440-1512 m.)

Mikalojus Radvila Pirmasis (Senasis) gimė jau Vilniuje

Kaip ir senelis Kristinas Astikas, ir tėvas Radvila Astikaitis, taip ir Mikalojus Radvila I-masis, vadinamas Senuoju, Matuzaliu buvo ištikimas Vytauto ir Kęstutaičių atminimui, rėmė Kazimiero Jogailaičio kandidatūrą į LDK sostą (kuris juo tapo 1440 m.), palaikė artimus ryšius su Goštautais. 1445 ir 1449 dalyvavo kare su Maskva. Nuo šio Radvilos, kaip jau minėta, vėlesni  palikuonys pradėjo vadintis tik Radvilų pavarde.

Teigiama, kad Mikalojus Radvila Pirmasis gyveno 103 metus, turėjo 3 žmonas ir 4 sūnus bei dukterį Aną – kuri tapo Mozovijos kunigaikštiene. Jo Valstybiniai LDK nuopelnai vardijami: nuo 1481 m. gruodžio 2 d. Smolensko vietininkas, 1483 m. su 10 000 kareivių apgynė Smolensko žemes; nuo 1488 m. Trakų kaštelionas ir Naugarduko, o dar vėliau ir Palenkės Bielsko vietininkas; nuo 1492 m. Vilniaus vaivada15041509 m. Lietuvos didysis Kancleris. Kaip padėkos ženklą už 1506 m. laimėtą Klecko mūšį prieš totorius fundavo, ko gera prosenelio Kristino Jurgio Astiko pagerbimui, Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčią, ir šalia jos įkūrė senosios regulos karmelitų vienuolyną.

Pirmųjų Astikų-Radvilų pradinės Užpalių-Anykščių  ir vėlesnės, jau Biržų krašto valdos 1613 m. Radvilos Našlaitėlio LDK žemėlapyje

Nuo Mikalojaus Radvilos I sūnų, galima sakyti, prasidėjo trys išsišakojusios ir gan tarpusavy draugingos Radvilų dinastinės linijos: Goniondzo-Metelių, Biržų-Dubingių ir Nesvyžiaus-Olykos, kelis šimtus metų lėmusios LDK gyvenimą, o taip pat ir Užpalių-Anykščių kraštų gyvenimą.

Užpalių-Pienionių (Anykščių) kraštas virsta  Biržų-Dubingių, Kėdainių – Radvilų kunigaikštystėmis

 

Bet jau nuo XV-jo a. vidurio tolimesnė Astikų-Radvilų istorija keliasi į Biržus. 1455 m. balandžio 14 d. LDKunigaikščio – Lenkijos karaliaus  Kazimiero (Jogailaičio) raštu Radvilai Astikaičiui dovanojama Biržų žemė, su plėtros teisėmis. Bet dar anksčiau, 1447 m. Radvilai Astikaičiui Kazimieras dovanojo ir Kėdainių kraštą. Randamos nuorodos, kad Kazimieras buvo  rekomendavęs ant Neries esantį Gegužinės kraštą (netoli šiandienos Ruklos) padaryti Radvilų-Astikų tėvonijos centru. (Žinoma, kad jau karalius Aleksandras 1492-1506 m. Gegužinę pripažino kaip Grigo Astiko nuosavybę, kurią užvirtino ir Žygimantas Senasis 1520 m.)

Kaip parodė vėlesnė istorija – Radvilos pasirinko Biržų ir keistokai – Nesvyžiaus kraštus – ten gimė ir augo Radvilos Mikalojai – Rudasis (1512 m.) ir Juodasis (1515 m.).

Gediminaičių -Traidenaičių Šventosios baseino tėvonijos, tapusios Radvilų Žemėmis

Apibendrinus Gediminaičių ir Traidenaičių regioninių teritorijų valdymo -XIII-XIV-XV-XVI a. kaitos istorinę raidą stambesniu požiūriu, galima pastebėti, kad jie susikeitė tėvūninėmis teritorijomis. Sakytumei, kad dar Vytautas Gediminaičių Aukštaitijos Šventosios baseiną perleido Kristinui Astikui – Traidenaičiams – Radviloms-Astikaičiams, o pats, suprantama, valdydamas visą LDK, kur kas labiau prisirišo prie buvusių Traidenaičių – Naugarduko, Bresto, Lucko – Rudosios Rusios žemių valdymo. Pirmųjų Radvilų gautos Užpalių-Pienionių (Anykščių) valdos gan greitai per Vyžuonas ir Svėdasus išsiplėtė iki Biržų, ir taip – 1547 m., Mikalojui Radvilai Rudajam gavus  iš Šv. Romos Imperatoriaus kunigaikščio titulą, oficialiai pavirto personaline Radvilų Biržų Kunigaikštyste (1547-1811 m.).

Kas lėmė tokią Radvilų-Astikų raidos istoriją ?

Šiam istoriniam vyksmui reikšmingiausią poveikį padarė faktiškasis Trakų kernaviškis, kunigaikščio Astiko Sirputaičio sūnus, Viršulio Lizdeikaičio vaikaitis – Kristinas Astikas. O taip pat jo sūnus  Radvila Astikaitis ir jo vaikaitis Mikalojus Radvilaitis. Nors Biržai kunigaikštyste tapo tik praėjus ~40 metų po Mikalojaus Radvilaičio mirties, 1547 m., o Biržų normali pilis atsirado tik Kristupo Radvilos Perkūno dėka dar po ~50 metų,  apie ~1600-sius m., kai nuo tada pirklių kelias iš Vilniaus (ilgą laiką vedęs per Nemenčinę, Giedraičius, Balninkus-Alantą, Vyžuonas-Užpalius, Antazavę, Dvinską) į Rygą, nuo Užpalių pasuko – per Šventosios brastą, Svėdasus, Kupiškį, Biržus, Bauskę – į Rygą.

Iki Biržų atsiradimo, nuo Gedimino valdymo laikų, tekdavo keliauti sunkesniu keliu –  per Dvinską. Šį kelią, ko gera, buvo suformavęs dar Gedimino Tėvas Butiveidis (Buivydas) Pukuveras, ir iki šiandien palikęs reliktus – Butiškių kaimus. Įdomu, kad dar 1413-14 m. žiemą šiuo ilguoju keliu keliavęs Flandrijos riteris, diplomatas Žiliberas de Lanua, paliktuosiuose jo rašytiniuose prisiminimuose aptaria kraštų būseną bei gyvenimą. Rašoma apie to laikmečio mūsų šiaurinį, Užpalių-Anykščių, Šventosios baseino, tuo metu dar Kristino Astiko, o gal jau Radvilo Astikaičio valdomą  kraštą:

 „…Išvykęs iš Livonijos miesto Dvinsko, per didelį tuščią mišką išvažiavau į Lietuvos karalystę ir keliavau dvi dienas ir dvi naktis, neaptikdamas jokios gyvenvietės, per septynis ar aštuonis didelius užšalusius ežerus kol pasiekiau minėto Vytauto dvarą, vadinamą karaliaus dvaru. Jis yra už penkiolikos mylių nuo Dvinsko.

Iš karaliaus dvaro keliavau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio...“ (Toliau aprašo kokia Lietuva tarp Užpalių-Anykščių ir Vilniaus.) „…Nuo karaliaus dvaro iki Vilniaus dvylika mylių. To krašto gyventojai yra krikščionys, tapę jais per Prūsijos ir Livonijos ordinų prievartą. Turi gerų bažnyčių miestuose, taip pat diena iš dienos stato jas kaimuose. Yra Lietuvos krašte dvylika vyskupų... Lietuviai turi savo atskirą kalbą. Vyrai nešioja ilgus ant pečių paleistus plaukus, o merginos apsirengusios paprastai, panašiai kaip pikardietės... Lietuva yra kraštas, kurio didžioji dalis negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų...“

Kitas rašytinis palikimas, kuris suteikia galimybę interpretuoti – suprati Kristino Astiko ir jo palikuonių istorinę padėtį LDK Valstybėje, yra jau minėtas Žygimanto Kęstutaičio raštas. Šis testamentinis dokumentas kelia eilę klausimų dėl Vilniaus pilies Kašteliono Astiko ir jo žmonos kunigaikštytės Onos (Anos) prisirišimo prie Dūkštos upės ir Alantos prie Virintos upių teritorijose esančių dvarų. Tarp formuluočių lyg tai jaučiasi, kad šios vietos iš sena kažkaip tai priklauso ir Onai, ir Astikui, tik reikalinga pakartotinai visa tai sutvirtinti dokumentu.

Flandrijos riterio diplomato Žilibero de Lanua kelionių aprašymo knyga prancūzų kalba

Kad šio dokumento savininkas yra Kristinas Astikas nekelia abejonių. Gerai žinoma, kad Kristinas Astikas nuo 1419 m. valdant Vytautui ir jam mirus, LDK kunigaikščiu būnant Žygimantui Kęstutaičiui, iki mirties ėjo Vilniaus kašteliono pareigas. Daugiau klausimų kyla dėl Onos kaip galimai Algirdo dukters ir atatinkamai prigimtinių teisių į Alantos ir Dūkštos (Deuklebiškių) kraštuose esančių dvarų galimą jos nuosavybę. Ar kartais nebuvo tie dvarai pavaldūs Algirdui dar iš jaunystės laikų, iki Vitebsko kunigaikštystės, ir po to, vėliau, kažkaip priklausomybė atnaujinta ~ 1347 m., jam atsikėlus į Vilnių? Ką reiškia, kad 1377 m. Algirdui mirus, LDK Didysis kunigaikštis iškilmingai sudeginamas mažai žinomoje Maišiagalos piliavietėje ar prie jos (Kukovaičio šventykloje)? (Gi Kęstutis trakietis buvo Jogailos šalininkų nužudytas, bet net ir jiems valdant buvo sudegintas garbingiausioje pagonybės šventovėje – Vilniuje -Šventaragio slėnyje).

Pastebėtina, kad pro Maišiagalą prateka Dūkštos upė, kuri netoli Kernavės įteka į Nerį, ten, kur šiandien yra matomi keli iškilūs piliakalniai ir pilkapiai (Buivydų, Bradeliškių). Dar ir šiandien yra išlikę reliktiniai Buivydų kaimai, rodantys, kad kažkada tai buvus galingomis pilimis. Ar nebus taip, kad tai liečia dar Vytenio laikus, kai Vytenis gyveno gerų santykių kaiminystėje su Traideniu ir organizuodavo bendrus karo žygius. Jų giminės plėtėsi pagal upes, būdavo susieti pagal upių baseinus-slėnius: – traideniškiai prie Musios, o vyteniškiai – Dūkštos.  Vytenis į Maišiagalos žemes, manytina, atsikraustė nuo dabartinės Želvos Butiškių, o gal jau ten šeimininkavo nuo tėvo – Butiveidžio laikų, nes Butiveidis kai kur vadinamas ir Buivydu. Taip paaiškintų Buivydų, Buivydiškių reliktinių kaimų buvimą istorinės Vilnius-Dvinskas kelių trasose, kurie, ko gera, priklausė Butigeidžiams-Butiveidžiams. Ir gal todėl, žuvus vieninteliam sūnui Žvelgučiui, Vytenis buvo prisijaukinęs aktyvų karingą brolio Gedimino vyresnyjį sūnų Algirdą, jame matydamas būsimu palikuonimi. Ir todėl Algirdas, atsikraustęs iš Vitebsko į Vilnių, prisiminė jaunystės Maišiagalą ir ten mėgęs lankytis. Pagerbdami jo neabejingumą Maišiagalai, jo simpatijas ir prisirišimą – Jogaila ir Vytautas laidoja Algirdą pagoniškai Maišiagalos krašte.

Suprantama, kad visos šios, kažkiek gal ir laisvos istorijos faktų interpretacijos, reikalauja atatinkamų profesionalių verifikacijų – falsifikacijų, tai tik hipotetinės užuominos profesionaliems istorijos tyrinėtojams. Jie turės pateikti tikslesnius aiškinimus, bet ir jie nebus absoliučiai teisingi… Tokia yra mokslinių tyrimų realybė – pilna mokslinė tiesa yra nuolatinis artėjimas prie jos – TIESOS.

* * *

Šio straipsnelio tikslas – sudominti Šiaurės Rytų Lietuvos, ypač Užpalių – Anykščių kraštų jaunimą pasidomėti savųjų apylinkių istorine praeitimi, vaizduote kartu su riteriu Žiliberu de Lanua pavaikščiojant, ekskursuojant per piliakalnius, plaukiojant Šventąja bei jos intakais ir ežerais, įsivaizduoti, kas ir kaip galėjo dėtis prieš 500-600 o gal ir 700 metų. Pajusti, kokios ir kaip LDK istorinės asmenybės formavo mūsų kraštus. O taip pat pafantazuoti – kaip turėtų pasikeisti šie mūsų kraštai jau XXI-jo amžiaus naujų gyvenimo technologijų – mąstymo dvasioje. Gal tai sužadins mūsų šiandieninį jaunimą būti savojo gimtojo krašto inovatyviais kūrėjais – tobulintojais, gražintojais – o t.y. sužadinti siekį susirasite savąjį tikrą Žmogiškąjį kūrybos malonumą.

Šaltiniai:

(http://dobilas.kirvelis.lt/files/VAIUNDAS_ASTIKAITIS_3.pdf)

(http://dobilas.kirvelis.lt/files/GEDIMIN-LOPSYS3.pdf)

Trakų Žemė“ 2016 m.Nr. 30, ir 2017 m. Nr. 37.

„VORUTA“, 2015 m. Nr. 6

Jonas Yčas. BIRŽAI. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė, (Istorijos eskizas). Kaunas „Spindulys“, 1931, Candela, 2009.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.