Skaitydamas šią knygą pastebėjau tai, ką mes iš tiesų šiemet praleidome, minėdami garbingus Žalgirio 600 ir Durbės 750 metų jubiliejus. Tai – dar vienas lygiai 250 metų žingsnis nuo pergalės Žalgirio mūšyje į pergalę Polonkos mūšyje 1660 m. birželio 28 d., kurio 350 metų jubiliejų šiemet taip pat turėjome minėti.

 

Deja, šis mūšis visai nefunkcionuoja mūsų istorinėje atmintyje. Klasikinėje Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ (1936) jis paslėptas po vienu miglotu sakiniu: „1660 m. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė – jos kariuomenė buvo sumušta.“ Pirmojoje oficialioje sovietinėje Lietuvos istorijos versijoje („Lietuvos TSR istorija“, redaguota Juozo Žiugždos, 1957, t. 1) mūšis taip pat dangstomas visai abstrakčia ir netikslia fraze: „Rusijos kariuomenė, puolama nuo Juodosios ligi Baltijos jūrų, pralaimėjo keletą didelių mūšių.“ Naujesnėje Zigmanto Kiaupos ir Jūratės Kiaupienės „Lietuvos istorijoje iki 1795 metų“ (1995) to miglotumo irgi ne mažiau – žymusis mūšis slepiamas po gana abstrakčiu sakiniu: „Intensyvesni karo veiksmai vyko 1660 ir 1663–1664 m., 1661 m. buvo atsiimta sostinė Vilnius.“

 

Prof. A. Tyla savo monografijoje Polonkos mūšio reikšmę nusako tiksliai ir lakoniškai: „Mūšis prie Polonkos buvo naujo Lietuvos išlaisvinamojo karo etapo pradžia. Rusijos karinė iniciatyva, vyravusi nuo 1655 m., pasibaigė. Ją perėmė Lietuvos kariuomenė. Istoriografijoje 1660-ieji vadinami laimingais metais. Po jų vyko sėkmingos kitų metų išlaisvinimo operacijos, išplėtusios valstybės kontroliuojamą teritoriją“ (p. 223–224).

 

Prof. A. Tyla pateikia ir iškalbingą šio karo nuostolių lentelę. Ji rodo, kad rytinės LDK sritys nukentėjo labiausiai: Polocko vaivadijoje liko tik 14,6 procento namų ūkių (galima palyginti su holokausto statistika, tiesa, čia būta ne tik tiesioginio žudymo, bet ir belaisvių išvarymo į Rusiją atvejų), Vitebsko – 29,2 proc., tuo tarpu Žemaičių seniūnijoje liko 69,9 proc., Trakų vaivadijoje – 59 proc., Vilniaus vaivadijoje – 53,5 proc. „dūmų“ (iš tiesų pastarojoje truputį daugiau, nes čia priskaičiuoti Vilniaus vyskupijos „dūmai“, kurių nemažai buvo ir rytinėje LDK dalyje – išbraukus Vilniaus vyskupijos duomenis būtų 61,5 proc.).

 

LDK dūmų santykis pagal 1650 ir 1667 m. surašymą
Vaivadija, pavietas	Suregistruota dūmų 1650 m.	Suregistruota dūmų 1667 m.	1667 ir 1650 m. dūmų santykis (%)
Vilniaus	13 524	7 035	52,0
Vilniaus vyskupijos	26 452	7 937	30,0
Ašmenos	30 238	13 966,5	46,2
Breslaujos	5 284	2 212	41,9
Lydos	10 789	9 356	86,7
Ukmergės	17 704	15 102	85,3
Iš viso	103 991	55 608,5	53,5
Trakų	14 688	7 169	48,8
Gardino	27 367	17 338	63,4
Kauno	13 635	7 088	52,0
Upytės	22 981	14 841	64,6
Iš viso	78 671	46 436	59,0
Žemaitija	43 630	31 102,5	71,3
Žemaičių vyskupijos	4 860	2 810	57,8
Iš viso	48 490	33 912,5	69,9
Brastos	36 284	22 222	61,2
Pinsko	23 262	13 426	57,7
Lucko vyskupijos	2 802
Iš viso	62 348	35 648	57,2
Minsko	24 010	9 882	41,2
Mozyriaus	3 668	1 969	53,7
Rečicos	4 076	1 633	40,1
Iš viso	31 754	13 484	42,5
Mstislavlio	7 382	4 119	55,8
Naugarduko	42 918	24 803	57,8
Slanimo	13 944	9 363	67,1
Valkavisko	11 312	7 207	63,7
Iš viso	68 174	41 373	60,7
Polocko	22 676	3 322	14,6
Smolensko	19 598
Starodubo	2 980
Vitebsko	11 429	3 334	29,2
Oršos	70 516	20 630	29,3
Iš viso	81 945	23 964	29,2
Livonijos	2 170	663	30,6
Iš viso LDK	530 179	258 530	48,8

 

Šaltinis: Tyla, Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 330–331.

 

2. Prof. habil. dr. A. Tyla

Voruta. – 2010, gruod. 11, nr. 23 (713), p. 13.