Per penkerius metus B. Valionytė su Signatarų klubo nariais apvažiavo didžiąją dalį LDK teritorijos ir padarė kelis tūkstančių nuotraukų. „Tų vietovių, kur iš dvaro likusios vien trys liepos, nefotografavau. Pasirinkau tik matomus objektus, nes vaizdais norėjau sužadinti norą nuvykti jų pasižiūrėti“, – pasakojo 1,5 tūkst. egzempliorių tiražu išleistos knygos autorė.
Kad XIII amžiuje įkurta LDK Algirdo ir Vytauto laikais pietuose siekė net Juodąją jūrą, žino kiekvienas pilietis, kuris domisi savo krašto istorija. O kad tai buvo ne vien geografinė LDK teritorija, byloja daugybė išlikusių to meto pilių griuvėsių, katalikų bažnyčių, vienuolynų, dvarų ir pilių – mūsų kunigaikščių ir didikų gyvenimo pėdsakų. „Tai paveldas, kurio nežinome, kurį praradome, kurį beveik visą mūsų istorikai po Liublino unijos „padovanojo“ lenkams. O juk iš tiesų po Liublino unijos (1569 m.) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR), tad joje taip pat yra mūsų paveldo“, – aiškino B. Valionytė. Kaip pažymėjo knygos autorė, Baltarusijoje beveik kiekviename geriau išsilaikiusiame dvare dabar įkurtas kolūkio centras.
Istoriniai žemėlapiai liudija, kad V amžiuje didelėje dabartinės Baltarusijos teritorijos dalyje gyveno Padneprės baltai (Bancerovo–Tušemlios kultūros nešėjai), bet čia pradėję kurtis slavai iki X amžiaus baltus visiškai asimiliavo. „Pastaruoju metu Baltarusijoje net jaučiamas, galima sakyti, tam tikras pakilimas. Baltarusiai ieško savo šaknų, domisi savo praeitimi“, – dalijosi kelionių įspūdžiais knygos autorė.
Taip pat skaitykite
Nuotraukoje: „Didžiosios Lietuvos“ leidinį sudarys keturi tomai