Pagrindinis puslapis Sena Voruta Trumpa Karaimų muziejaus istorija

Trumpa Karaimų muziejaus istorija

Šiemet sukanka 35 metai, kai Trakuose, Karaimų g. 22 (anksčiau M.Melnikaitės) buvo atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda. Norėtųsi priminti šio muziejaus iniciatoriaus, pasaulinio garso orientalisto Serajos Šapšalo (1873–1961) biografiją ir nuopelnus, nes jo rinkiniai ir sudarė pirmosios ekspozicijos Trakuose pagrindą.
S.Šapšalas gimė Bachčisarajuje 1873 m. gegužės 30 d. Mokėsi Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete. Dar būdamas studentas turėjo minčių įkurti tautos muziejų Džuft-Kalė tvirtovėje (Krymas). Buvo renkami ir vežami į bendruomenės namus Bachčisarajuje muziejinės reikšmės kultūros paminklai, 1896 m. S.Šapšalas aprašė ir Džuft-Kalė tvirtovę, kaip vertingą karaimų senovės paminklą “Караимы и Чуфут-Кале в Крыму”, bet jam baigus universitetą ir 1900 m. išvykus į Persiją (Iranas), sumanymas įkurti muziejų žlugo. Gyvendamas Persijoje, kur mokė sosto įpėdinį, vėliau žinomą kaip Machomedas Ali-Šachas, S.Šapšalas rinko medžiagą iš Irano azerbaidžaniečių folkloro, kolekcionavo musulmoniškas ikonas ir retas rytietiškas monetas (jo testamentu, asmeninė biblioteka ir dalis rankraščių buvo perduota SSRS Mokslų akademijos Rytų šalių instituto bibliotekai Leningrade, o ikonų ir monetų kolekcijos – Ermitažui), studijavo vietinius dialektus.
Atsistatydinęs ir 1908 m. grįžęs į Peterburgą, S.Šapšalas dirbo Peterburgo universiteto tiurkų kalbos ir literatūros katedros dėstytoju, turkų ir persų kalbų vertėju, o 1915 m. buvo išrinktas Tauridės (Krymo) hachanu-vyriausiuoju dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu. 1916 m. Eupatorijoje buvo įkurta Karaimų biblioteka “Karaj Bitigli” ir muziejus, kur buvo sukaupta per 4000 knygų ir rankraščių įvairaus laikotarpio Bachčisarajaus vaizdų, rankdarbių ir liturginių rūbų, Bachčisarajaus meistrų darbo ginklų.
Pilietinio karo Rusijoje metu (1918–1919 m.) dalis vertingų eksponatų žuvo, didžioji dalis bibliotekos knygų ir rankraščių buvo pervežta į Peterburgą, į tuometinį Azijos muziejų. S.Šapšalui teko 1919 m.persikelti į Turkiją (Stambulas), kur jis pragyveno devynerius metus, tęsdamas mokslinį darbą. 1927 m. Lenkijos (Vilniaus, Trakų, Galičo, Lucko) karaimų suvažiavimo dalyviai išrinko S.Šapšalą hachanu (iškilmės įvyko Vilniuje 1928 m. rugsėjo 11 d.).Apsigyvenęs Vilniuje S.Šapšalas aktyviai dalyvavo orientalistų suvažiavimuose, nuo 1930 m. dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje. Jo iniciatyva 1932 m. buvo įkurta Vilniaus karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija ir brandinama mintis įkurti karaimų muziejų Trakuose. Pradedami kaupti muziejinės svarbos daiktai. Dar apie 1928 m. buvo bandyta susigrąžinti į Rusiją (Smolenską) išvežtą Trakų karaimų dvasinės valdybos archyvą, bet, be keleto dokumentų, jo nebepavyko atgauti. Profesoriaus V.Gordlevskio teigimu, archyviniai dokumentai dingę be pėdsako. Be karališkų privilegijų, saugomų 1930 m. Lenkijos prezidento I.Moscickio dovanotoje spintelėje-saugykloje, firmanų ir Krymo bei Turkijos chanų jarlykų, per nepilnus 9 metus buvo sukaupta tautinių ir bažnytinių rūbų, siuvinėtų sidabru ir auksu, buities daiktų, reti Šv. Rašto ir Korano egzemplioriai. Kartu su S.Šapašalo rinkiniais buvo surinktas įspūdingas eksponatų skaičius. VI Lenkijos orientalistų suvažiavimo dalyviai (suvažiavimas vyko Vilniuje 1937 m. vasarą), susipažinę su gausia karaimikos kolekcija, kreipėsi memorandumu į Švietimo ministeriją, prašydami skirti lėšų karaimų muziejui Trakuose statyti. 1938 m. Lenkijos vyriausybė asignavo 33 tūkst. zlotų muziejaus statybai ir įrengimui. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, tais pačiais metais pradėta statyti. 1938 m. liepos 6 d. Trakuose įvyko kertinio akmens pašventinimo ceremonija (mišias aukojo vyresnysis dvasininkas S.Firkovičius).
Dalyvaujant valdžios, visuomenės ir dvasininkijos atstovams , po kertiniu akmeniu buvo įmūrytas dėklas su dokumentu ateities kartoms ir apyvartoje buvusiomis monetomis.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui (1939-09-01) muziejaus pastatas buvo baigtas, bet dar neįrengtas. Rinkiniai liko S.Šapšalo bute Vilniuje. 1940 m. SSRS okupavus ir aneksavus Lietuvą, S.Šapšalas atsisakė hachano pareigų, o 1941 m. sukauptas vertybes padovanojo valstybei, prašydamas įkurti muziejų. Vasarį Švietimo liaudies komisariate įvykusiame pasitarime buvo numatyta užbaigti Trakuose esančio muziejaus pastato statybą ir įkurti muziejų, bet nutartis nebuvo įvykdyta. 1941 m. Lituanistikos instituto žinioje buvęs karaimų muziejus pavadinamas istoriniu-etnografiniu. S.Šapšalas paskiriamas muziejaus vedėju. Karo metais kai kurie eksponatai buvo supakuoti ir saugomi dėžėse. Po kariniu veiksmų Vilniuje (1944-07-03–14). S.Šapšalas atliko inventorizavimą ir įrašė, kad eksponatai nenukentėjo, išsaugotas taip pat inventorius ir muziejaus biblioteka, bet kol kas nėra žinių apie Trakuose muziejaus pastate saugotus senovinius žemės ūkio padargus ir inventorių. R.Samavičiaus duomenimis, pastatas buvęs užimtas vokiečių, vėliau – Raudonosios armijos dalinių, dar vėliau jame buvo padarytas grūdų sandėlis. Karui pasibaigus S.Šapšalas pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute ir rūpinosi Karaimų muziejaus išlikimu. Dėl prastos muziejaus pastato Trakuose būklės 1946 m. vasarį jis kreipėsi į Trakų miesto vykdomąjį komitetą. Nors pokario metu vyriausybė buvo numačiusi muziejų atkurti, sprendimas vėl liko neįgyvendintas. Į pastatą perkeliama Trakų rajkoopsąjunga ir jos sandėlis. 1948 m. numatoma įkurti Trakuose kraštotyros muziejų. 1948-06-28 potvarkiu rajkoopsąjungai pasiūloma išsikelti į Semeliškių apyl. Tvertinės km. 1948 liepos 28 d. įkuriamas Trakų kraštotyros muziejus (pirmasis muziejaus direktorius – V.Šaulys). 1950 m. pastatas, kuriuo iš dalies naudojosi muziejaus, pervedamas į muziejus balansą, bet į pastatą atkeliama rajoninio laikraščio redakcija ir spaustuvė. Gegužės 1-ąją muziejui nurodyta parengti parodą apie naująsias statybas Trakų rajone. 1954 m. “Valstiečių laikraštis” Nr. 3 (1173) rašė: Trakų praeitis ir dabartis vaizdžiai parodyta rajono kraštotyros muziejaus eksponatuose.
1951 m. pradedamas plataus masto Salos pilies restauravimas (dalinis restauravimas su pertrūkiais vyko ir iki Antrojo pasaulinio karo). 1956 m. jau buvo atstatyti mediniai tiltai, jungiantys pakrantę su Karaimų ir Pilies salomis. Nutiesus geležinkelio šaką, jungiančią Vilnių su Trakais, padaugėjo besidominčių šia istorine vietove. 1956 m. Trakus ir kraštotyros muziejų aplankė 3210 žmonių, o per 1957 m. pusmetį – 5162. 1958 m. numatoma plėsti muziejų. Vasario 26 d. Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 11 spaustuvės vedėjas S.Paškevičius įpareigojamas išlaisvinti muziejaus patalpas, užimtas spaustuvės administracijos, o 1959 m. kraštotyros muziejaus pastatas pervedamas į kultūros skyriaus balansą. 1962 m., restauravus Salos pilies centrinius rūmus, kraštotyros muziejus reorganizuojamas į istorijos. Tais pačiais metais centriniuose rūmuose įrengiama ekspozicija (nuo 1959 iki 1992 m. muziejui vadovavo I.Misiūnienė). Muziejaus administracija liko pastate Karaimų g. 22.
1967 m. šiame pastate buvo įrengta karaimų etnografinė paroda, supažindinanti su karaimų istorija, buitimi ir papročiais. Ekspozicijos pagrindą sudarė S.Šapšalo sukauptos kolekcijos, kurios, uždarius 1951 m. karaimų muziejų Vilniuje, buvo įtrauktos į Etnografijos (dab. Nacionalinio) muziejaus fondus (S.Šapšalas mirė 1961-11-18 Vilniuje, palaidotas Liepkalnio karaimų ir totorių kapinėse).Be fotonuotraukų, čia buvo eksponuojamas originalus konuso formos varinis indas su dangteliu, pritaikytas pakabinti virš židinio, jame buvo šildomas ir nešamas maistas dirbantiems daržuose, miniatiūriniai setai (kanapos ant mažų kojyčių) su lėlėmis, aprengtomis tautiniais rūbais, kilnojama varinė krosnelė kambariui šildyti ir daug karaimų tautodailės pavyzdžių. Parodos papuošalas – Damasko karaimų darbo, daugiau nei 250 metų “voratinklinis” kandeliabras.
1995 m. muziejaus pastatas buvo uždarytas remontui ir atnaujinta Trakų muziejaus karaimų parodos ekspozicija atidaryta 1997 m. birželio 28 d., švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines.

Naujienos iš interneto