Tremtinys J. Milerius: „Be galo didžiuojuosi savo šeima, savo Lietuva, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais“

Tremtinys J. Milerius: „Be galo didžiuojuosi savo šeima, savo Lietuva, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais“

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Tremtinio Jono Mileriaus kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.

Mieli čia dalyvaujantys politiniai kaliniai ir tremtiniai, jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Dalia Grybauskaite, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadove Vytautai Landsbergi, Seimo Pirmininke, Jūsų Eminencija Gintarai Grušai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, gerbiami Seimo, Vyriausybės nariai, užsienio šalių ambasadoriai, ponai ir ponios, šio iškilmingo posėdžio dalyviai,

kaip matote, man šiandien labai sunku kalbėti ne tik prisimenant mano tėvų, mūsų šeimos, kitų Lietuvos žmonių patirtus išgyvenimus sovietų lageriuose, tremtyje, traukiantis į Vakarus, aišku, kas spėjo nuo raudonojo maro pasitraukti. Šiandienos įvykiai kaimyninėje Europos šalyje Ukrainoje dar labiau apnuogina tą skausmą ir išgyvenimus, patirtus mūsų šalies žmonių, prasidėjus 1940 metų sovietų invazijai, trukusiai iki pat Lietuvos Respublikos atkūrimo.

Nesu istorikas ar kitos srities šio laikotarpio specialistas, galintis daryti išsamius apibendrinimus. Galiu iš šios garbingos tribūnos pasidalinti tik savo tėvų šeimos ir mano paties patirtais išgyvenimais, prasidėjusiais, galima sakyti, eiliniu ir, deja, ne paskutiniu trėmimu iš Lietuvos 1940 metų pavasarį.

Mano tėvo tetą Marijoną, kuri buvo vienkiemio savininkė, turėjo 18 hektarų žemės, 2 arklius, 3 karves, 5 kiaules, 8 avis, 10 avilių bičių (visi duomenys tiksliai cituojami iš tremties bylos P6532SP), ir mano tėvus, gyvenusius pas ją, 1949 m. kovo 27-osios ankstyvą sekmadienio rytą besiruošiančius eiti į bažnyčią, apsupo speciali brigada, pagavo „Bangų mūša“ (rusiškai „Priboj“ – taip buvo pavadinta užkoduota spec. operacija, vykusi kovo 25–28 dienomis), iš dabartinio Skuodo rajono, tuo metu – Mažeikių, Geldėnų kaimo sugrūdo į gyvuliams vežti skirtus vagonus kartu su kitais per 32 tūkst. Lietuvos gyventojų ir tą pavasario rytą išvežė į spec. apgyvendinimo vietą (rusiškai spec. poselenije). Konkrečiai mūsų šeimą kartu su kitomis 18 lietuvių šeimų beveik po mėnesio, balandžio 18 dieną, atgabeno į Krasnojarsko krašto Bolšoj Ulujaus rajono „Raudonosios aušros“ kolūkį. Taip vadinosi ir kaimas, apsuptas taigos.

Kaip matėme ir iš veiksmų, ir iš terminų, sovietų žemių užgrobėjo mažai kas pasikeitė – spec. operacija, spec. perkėlimas ir kiti spec. Tik atsirado naujų technologijų, smurtavimo ir melagingos informacijos skleidimo pasitelkus XXI amžiaus trečiojo dešimtmečio galimybes.

Pagal iš anksto kruopščiai parengtą scenarijų ir planą bei tiksliai sudarytus sąrašus (skaičius cituosiu iš oficialios ir viešos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacijos) iš Lietuvos tą pavasarį turėjo išvežti 8 tūkst. 500 šeimų – 25 tūkst. 500 žmonių. Išvežė 8 tūkst. 765 šeimas, kurias sudarė 28 tūkst. 981 žmogus. Tai yra planas buvo viršytas ir pasiųstas į nebūtį papildomai 3 tūkst. 481 žmogus. Šis skaičius dar padidėjo, per kelis ateinančius mėnesius pagavus tuos, kurių nerado namuose: buvo išvykę ar pasislėpę operacijos vykdymo metu. O tokių, vėliau susektų, buvo dar per 3 tūkst.

Pagal planą „susiruošti kelionei“ turėjo duoti 1 valandą. Vykdytojai ir čia rodė savo uolumą ir skyrė 45 minutes, o kai kada tik 15 minučių. Trėmimai vyko iš 50 Lietuvos geležinkelio stočių, suformuojant 24 ešelonus iš 1 tūkst. 474 gyvuliams pervežti skirtų vagonų. Į juos buvo sugrūsti 9 tūkst. 83 vyrai, 11 tūkst. 540 moterų, 8 tūkst. 357 vaikai nuo kelių dienų iki 15 metų. Nors skaičiai ir, atrodo, pateikti tikslūs, specialistai pripažįsta, kad dar negalima teigti, kad jie galutiniai. Skaičiuota pagal išlikusias ir mūsų Lietuvos archyvuose esančias bylas, žmonių pildytas anketas ir kitus šaltinius.

Mano tėvo teta Marijona, gimusi 1880 metais, nuo 1948 metų Šventų Kalėdų dėl lūžusio dubens kaulo nesikėlė iš lovos. Vietinių stribų įkelta į vežimą, pradėjo savo gyvenime pirmą ir paskutinę kelionę iš gimtųjų vietų. Mirė 1955 metų gūdžią Sibiro žiemą, taip ir nepakilusi iš lovos.

Mamai tremties dieną buvo 21 metai ir už kelių dienų laukėsi pirmagimio. Taigi, manęs šioje kraupioje statistikoje kol kas dar nebuvo. Gimiau už kelių dienų. Po septynerių metų išrašytame gimimo liudijime teigiama, kad buvo 1949 m. balandžio 1 d. Gimimo vieta – „Raudonosios aušros“ kolūkis (kaimas) Krasnojarsko krašte. Nors į jį atvežė su visais „gimdymo namais“, tai yra gyvuliniame vagone, tik balandžio 18 dieną. Beje, tą vagoną, aišku, panašų, ir iki šiol aplankau memorialiniuose muziejuose Rumšiškėse arba Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje.

Tėvų pasakojimai apie tolimą ir nepasiekiamą Lietuvą, debesuotą dangų, ant medžių augančius obuolius žadino vaizduotę ir begalinį norą pamatyti Lietuvą. Žinia, kad esame paleidžiami ir turime galimybę grįžti į Lietuvą, tėvai žinią gavo 1958 metų žiemą, tai yra po devynerių metų tremties. Vietinė valdžia atsisakė išduoti tėvams pasus, motyvas – nebus kam dirbti. Mamai teko kreiptis į rajono prokurorą, jis patarė važiuoti į tą išsvajotąją, jis kitaip pasakė – prakeiktąją, Lietuvą be pasų, tik pakeliui nieko nepadaryti, tai yra nepavogti ir neturėti kontakto su milicija. Mano sesė, gimusi Sibire, buvo dvejais metais jaunesnė, septynerių metų, pervažiuojant Maskvoje iš vienos geležinkelio stoties į kitą ant grindinio matė rublį. Tik jau suaugusi prisiminė: aš bijojau paimti tą rublį, kad nepakliūtume į miliciją ir vėl netektų grįžti į Krasnojarską.

Gimimo vietos ir datos įrašai iš gimimo liudijimų buvo perrašyti išduodant pasą ir tai kartais sukeldavo tam tikrų problemų. Dovanokite už liūdną… Pasakysiu šiek tiek linksmiau. Kartą būnant komandiruotėje ir pildant anketą apsigyventi viešbutyje, kolegė, pamačiusi, kur gimęs, išsigando, su kokiu nusikaltėliu dirbanti. Teko ilgai aiškinti, kaip ten patekau. Susigraudino, sakė, kad turi giminaitį, protingą teisininką, kai grįšime į Vilnių, supažindins mane su juo, kad būtų pradėtos mano tėvų ir kartu mano reabilitacijos bylas. Bet grįžus daugiau apie tai neužsiminė, supratau, protingas teisininkas patarė nekišti rankų į mėšlą.

Sulaukus 30 metų, o tai buvo 1975 m. balandžio 1 d., kolegos iš „Sigmos“, vienos lietuviškiausios iš Lietuvos įmonių, inžinieriai konstruktoriai, susirinko pasveikinti su pirmuoju jubiliejumi. Vienam nepatiko mano gimimo data, balandžio 1 diena. Teko paaiškinti, kad, matyt, (čia mano žodžiai, kiek prisimenu) kai gyvuliniame vagone buvau atvežtas į „Raudonosios aušros“ kolūkį, veršiukų, paršiukų ir kitokių gyvulių einamųjų metų pirmojo ketvirčio planas buvo įvykdytas, tai mane užpajamavo antrojo ketvirčio pirmą dieną. Kaip pamename, tais laikais buvo svarbu vykdyti ne tik penkmečio planus. Ši mano frazė, kaip greitai suvokiau, buvo pasakyta be reikalo, dalis atėjusiųjų sveikinti padėjo šampano taures ir išėjo. Likusiems pasidarė nejauku. Taip atšvenčiau pirmąjį darbinį jubiliejų. Likau dėkingas visiems kolegoms, kad po to niekur nebuvau kviečiamas pasiaiškinti. Tų įrašų gimimo datos ir vietos pase buvo ir teigiama pusė.

Pirma, stengiausi niekada nemeluoti. Balandžio 1 dieną gimęs, ko gali kolegos tikėtis iš tokio melagio?

Antra, niekada nebuvau kalbinamas stoti į to meto vienintelę partiją, o panašaus amžiaus ir pareigų kolegoms tekdavo parodyti daug išmonės, kad nepakenktų tolesnei savo karjerai ir išliktų sąžiningi prieš savo įsitikinimus.

Stoti į universitetą, dėkingas universiteto rektoriams, nebuvo apribojimų. Labai patiko istorija, humanitariniai mokslai, bet suprasdamas, kad ten negalėsiu dirbti, pasirinkau mažiausiai politizuotą mokslą – matematiką. Institute likti negalėjau, nors institutas labai norėjo priimti, bet paskutinio paskirstymo metu buvo pasakyta, kad ten aš negaliu eiti. Priėmė mane „Sigma“, už tai jiems esu ir dėkingas. Ir taip iki pat nepriklausomybės atkūrimo.

Atkūrus nepriklausomybę kaip kompiuterių specialistas buvau pakviestas laikinai dirbti į Seimą į profesoriaus Vytauto Landsbergio vadovaujamą derybų su Sovietų sąjunga delegaciją kaip vyriausiasis archyvų archyvaras. Tikėjomės ilgų ir sunkių derybų, bet likimas taip lėmė Lietuvai, kad ta byla buvo išspręsta gana greitai. Tada pirmą kartą susidūriau su savo tremties byla šviesaus atminimo profesoriaus Juliaus Juzeliūno dėka, nes jam pasisekė susitarti su tuo metu dar sovietinio palikimo Vidaus reikalų ministerijos skyriumi, kur buvo saugomos sovietinio elektroninių mašinų magnetinės juostos su mūsų tremtinių struktūromis. Iš pradžių į juos buvo kreiptasi, nenorėjo duoti, bet tada profesoriaus Juliaus Juzeliūno dėka aš buvau kaip „Sigmos“ IT specialistas pakviestas paimti tas juostas ir pabandyti jas perkelti į tuo metu jau esančias mašinas, tarp jų į personalines. Sukurta Sąjūdžio komisija, vadovaujama Juliaus Juzeliūno, buvo gavusi nemažai personalinių kompiuterių, užsienio, daugiausia Amerikos lietuvių, labdarą ir reikėjo jas perkelti. Kai nuėjau, nemačiau visų juostų, išnešė man vieną, aš pasakiau, kad aš pats esu tremtinys, norėčiau pamatyti savo bylą. Man pasakė, tuo metu, 1988, 1989 metais, jau buvo išsiuntinėti pirmieji reabilitacijos lapeliai, pasakė: atneškite to lapelio numerį, jis sutampa su jūsų tremties byla. Kitą kartą taip ir atnešė. Žmogus specialistas paliko mane vieną kambaryje, paliko tą bylą. Daug buvau apie tai girdėjęs, byla 20 puslapių, keli puslapiai ypač sukrėtė, pradėjau nusirašinėti, jis įėjo, sako: duok, padarysiu kopijas. Padarė jis man dvi ar tris kopijas, ant kiekvieno lapo buvo uždėtas grifas „sekretno“ arba „soveršenno sekretno“, tai yra slaptai arba visiškai slaptai. Vienas iš tokių žiaurių iš karto buvo įspūdžių. Vienas puslapis, byloje tik apie 20 puslapių, aš paskui atėjus nepriklausomybei turiu visą kopiją, turiu ir čia, jei kam nors bus įdomu, gal yra panašaus likimo žmonių. Vienas dokumentas buvo atspausdintas mašinėle, tik paliktos grafos įrašyti konkrečius duomenis, tai yra pavardę, vietą ir taip toliau. Mamos mama dėjo pastangas sužinoti, kur ištremta jos dukra su šeima, kad jie yra neva nekalti ir kad jie būtų grąžinti. Ten buvo įrašyta, kad „mat“ – motina tokia ir tokia, Dargienė Petronėlė, ieško savo dukros. Dokumentas ėjo iš Vilniaus vidaus reikalų ministerijos KGB kažkokio skyriaus į Krasnojarsko gulagus. Rašomąja mašinėle buvo atspausdinta, prašoma išsiųsti kompromituojančios medžiagos apie šitą šeimą. Toks buvo standartas. Jeigu kažkas bandė ieškoti iš teisinės pusės, kad neteisėtai išvežti, tai gaudavo tokį atsakymą: mes juos paleisime, bet jie ten blogai elgiasi. Mama iš Sibiro parvažiavo, parsivežė du garbės raštus kaip geriausia Krasnojarsko krašto melžėja. Vienas dar buvo su Stalino ir Lenino portretu, kitame jau nebebuvo Stalino, jis buvo 1957 metų. Tai va taip. Ką jie parašė, kokie nusikaltėliai, ar jie sutiktų paleisti, ar ne, to dokumento, aišku, byloje nebuvo, bet pagal tai, kad nenorėjo išduoti pasų, buvo galima suprasti, kad nieko teigiamo jie negalėjo parašyti.

Kitas šiurpus dokumentas buvo pasirašytas Motiejaus Šumausko (Andžiaus), irgi visiškai slaptas. LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimo, sprendimo ištrauka, kad šita šeima (išvardinta visa šeima ir amžinąjį atilsį teta) ištremta „ne obosnovano“, nepagrįstai, prašoma juos paleisti ir grąžinti turtą. Ir trečias punktas – leisti apsigyventi Lietuvoje. Kaip žinote, ne visiems leido. Aišku, apie tą dokumentą aš sužinojau tik 1991 metais.

Aš buvau pirmas, dar dvi sesės ir brolis gimė Sibire, grįžome keturiese. Dar keturi gimė Lietuvoje – visi aštuoni gyvi, sveiki. Neturėjome jokių šansų išvažiuoti net į tokias „tolimas šalis“ kaip Bulgarija, Lenkija, Vokietijos Demokratinė Respublika. Buvau nuėjęs į saugumą aiškintis kodėl. Saugumietis – kultūringas, jaunas vyras sako, jums tėvai meluoja, jie turėjo būti miškiniai, dar kažkokie ten, pavojingi. Mano argumentas buvo tik toks: savo tėvais aš neturiu pagrindo netikėti ir, be to, jie žino, kad šiuo metu aš sėdžiu prieš jus ir bandau išsiaiškinti, kodėl Skuodo rajono mokytojai vežami į ekskursiją, o sesuo istorijos mokytoja išbraukta.

Pirmą kartą į užsienį išvažiavau 1989 metais, į Bulgariją. Jau vyko Sąjūdis, gatvės buvo pilnos įvykių. 1989 metais gal paskutinį kartą buvo švenčiama lapkričio 7-oji. Direktorius išsikvietė. Gavo anketą – apdovanoti LTSR garbės raštu nepartinį, tokio amžiaus vedantįjį konstruktorių. Liepė užpildyti anketą. Sakau, nereikia, direktoriau, nekiškite rankų į mėšlą. Ką tu, Jonai, tokia atmosfera dabar, pažiūrėk pro langą, kas darosi Lietuvoje, užpildyk. Užpildžiau. Aišku, to garbės rašto nebuvo. Paskui, kai jį sutikau, sakau, matote, sakiau jums, nekiškite rankų į mėšlą. Sako, Jonai, neįsivaizduoji, koks tu mėšlas, jeigu šiais laikais nesugebėjome tau garbės rašto įteikti. Tai va tokie tragikomiški…

Kadangi šiandien yra ne tik Gedulo ir vilties diena, norėčiau šviesesnių spalvų. Be galo didžiuojuosi savo šeima, savo Lietuva, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kai buvo paskelbta žinomo žurnalisto idėja surinkti, aš nespėjau 100 eurų paaukoti. Galvojau, kad ta procedūra užsitęs labai ilgai ir aš palaikysiu tą dvasią po savaitės, po kitos. Deja, nespėjau. Priėmiau ukrainiečius į savo butą – dvi šeimas su šešiais vaikais, tą padariau. Viena šeima grįžo atgal, viena dar gyvena, mane priėmė sūnus gyventi.

Anūkas Gabrielius „Ąžuoliuke“ dainuoja, bet šiandien jo čia nėra. Rinko kompiuteriui pinigėlius. Kai išgirdo akciją, kad reikia surinkti „Bayraktarui“, tėvo paprašė, kad nuo jo sąskaitos nuimtų pinigus. Kompiuteriui, sakė, aš dar susirinksiu. Vienas sūnus šaulys specialiai nebuvo auklėtas, ne taip kaip mūsų tėvai. Kažkur iš jų darbų, iš jų elgesio mes tą dvasią įgijome. Taip pat ir mano trys sūnūs – visi trys Lietuvoje. Viduriniam pasisekė: jis nuėjo toliau negu aš – tapo filosofijos mokslų daktaru, užsienyje mokslus baigė.

Mano mamai, ji šiandien žiūri į mane ašarojantį Skuodo rajone, gruodžio mėnesį bus 95 metai. Dėka mūsų kardiologų širdelė jai palaikoma, kojos silpnos, galva puiki. Daug ką konsultavausi darydamas pranešimą. Ji turėjo čia skaityti pranešimą, bet, deja, per tolimas kelias. Į Sibirą buvo arčiau negu čia dabar.

Ačiū jums už dėmesį ir dovanokite už mano nesklandžias mintis. Ačiū jums.

Naujienos iš interneto