Transplantacijos sulaukę pacientai pagerbs organų donorus: pagarbos ir atminties žvakutės spalio 7 d. liepsnos visoje Lietuvoje

Transplantacijos sulaukę pacientai pagerbs organų donorus: pagarbos ir atminties žvakutės spalio 7 d. liepsnos visoje Lietuvoje

Daiva ligoninėje

Organų donorystės prasmę ir vertę geriausiai suvokia tie, kas yra susidūrę su liga, kurią išgydyti galima vieninteliu būdu – persodinti mirusio žmogaus organą.

„Mes suprantame, kad daugeliui tai yra didelė retenybė ir tarsi iš fantastikos pasaulio, tačiau žmonės praradę šansą gyventi būtent ir gyvena tik dėl to, kad jiems transplantuotas mirusio žmogaus organas – širdis, plaučiai, kepenys ar inkstas”, – sako Lietuvos asociacijos „Gyvastis” prezidentė Aušra Degutytė. – Todėl šie žmonės – organų donorai – yra verti ypatingos pagarbos. Spalio 7 d. (penktadienį) jiems atminti Vilniuje Katedros aikštėje liepsnos 1956 žvakutės, t.y tiek, kiek buvo organų donorų per visą transplantacijos istoriją Lietuvoje.“

Daiva, šiemet sulaukusi kepenų transplantacijos

Siekdami įprasminti organų donorų atminimą, pagarbą ir padėką artimiesiems jau devintus metus iš eilės Lietuvos asociacija „Gyvastis“ inicijuoja žvakučių uždegimą visoje Lietuvoje: „Virš 30 miestų ir miestelių jau prisijungė prie mūsų iniciatyvos – tai jaudina ir kartu džiugina: visuomenė vis labiau suvokia organų donorystės prasmę ir prisijungia prie pagarbos ir padėkos išraiškos“, – sako A. Degutytė. – Geriausiai organų donorų ir jų artimųjų žygdarbį apibūdina pacientai, kurie gyvena tik dėl to, kad mirusiojo artimieji apimti netekties skausmo atvėrė savo širdį beviltiškai sergantiems, bet visiškai svetimiems žmonėms. Tai ypatingos pagarbos verti žmonės, kuriems dėl įteisintos donorystės konfidencialumo deramai padėkoti net nėra galimybės. Tokie paradoksai skatina ieškoti galimybės tuos žmones pagerbti, kad jie pajaustų, jog pacientai už jų poelgį yra be galo dėkingi“.

Laukti donoro organo transplantacijos – šį kiekvieną žodį norėtųsi rašyti didžiosiomis raidėmis dėl to, kad suvokti jų prasmę labai sunku visiems, kas nėra susidūręs su ligomis, kurioms gydyti yra vienintelis kelias – organo transplantacija. Alytiškė Daiva, kepenų transplantacijos sulaukusi šiemet sako, kad laukti vilties pasveikti yra taip utopiška, kad ji visiškai supranta tuos, kurie nesuvokia donoro organo laukimo: „Tikrai niekas nelaukia kito žmogaus mirties. Tačiau laukimas ir troškimas pasveikti yra toks didžiulis, kad jį galėtų nusakyti mano ligos pavyzdys. Pabandykite įsivaizduoti: per 2021 metus ligoninėje gulėjau 8 kartus. Į ligoninę patekdavau dažnai net neatsimindama nei kas mane aprengė, nei kaip atvykau – nefunkcionuojant kepenims nevalytas kraujas patenka į smegenis, jos apnuodijamos ir žmogus tampa visiškai už save neatsakingas, nemąstantis ir neveiksnus. Gydytojai pasitelkia medicinines priemones ir sugrąžina gyvybines funkcijas – nutraukia pilvo ertmėje susikaupusius skysčius, lašina medikamentus, tačiau tai tik šiek tiek palengvina simptomus, – savijautą bando apibūdinti kepenų transplantacijos sulaukusi Daiva. – Kaskart ligoninėje praleistas laikas ir atliekamos procedūros tik tam kartui suteikdavo vilties pratęsti transplantacijos laukimo laiką. Ypač būdavo sunku kalbėtis su savo vaikais. Galvoje tvinksint vienintelei minčiai „Nejaugi viskas?..“ reikėdavo su jais kalbėtis – ką jiems sakyti? Gąsdinti nesinori, bet viltis pasveikti su kiekviena diena vis tolo…“. – Apie savo kančią ir transplantacijos laukimą pasakojanti Daiva sako, kad sulaukusi lemtingo skambučio – kvietimo atvykti transplantacijai – ji pajuto užaugusius sparnus: „Kad tik greičiau!“ Apie donorą, dėkingumą jam, didžiulę padėką donoro artimiesiems kalbėdama Daiva sako gilius jausmus pajutusi po transplantacijos: „Stengdamasi stiprėti po sudėtingos operacijos panirau į skausmingiausią gedėjimo etapą – man taip buvo gaila mirusio žmogaus, kad aš jaučiau pačią tikriausią netektį. Ir šiuo metu esu dėkingumo ir maldos etape: mano donoro artimieji pagalvojo ne tik apie mane, bet ir apie mano vaikus – juk jie išsaugojo mane – mamą – mano vaikams. Gerbiu, meldžiuosi ir dievinu juos“. Spalio 7 dieną Daiva būtinai uždegs žvakutę donorui atminti – tai ji laiko savo dėkingumo ir padėkos ženklu.

Aistė palatoje

Dar viena istorija – jaunos merginos vilnietės Aistės, kuri laukė inksto transplantacijos: „Gyvenau apimta didelės nežinios – nei kur išvykti, net telefoną padėti toliau nuo savęs nedrįsdavau – o jei paskambins ir aš negirdėsiu?!, – apie savo būseną būdama transplantacijos laukiančiųjų sąraše pasakoja jauna mergina. – Niekad nepamiršiu to dvigubo jausmo – laukti ir kartu bijoti telefono skambučio.“ Aistė pasakoja, kad jos ir artimiausių žmonių gyvenimas laukiant transplantacijos tarsi sustojo: „Su bičiuliais stengiausi bendrauti kaip visada, stengiausi būti tokia kaip ir jie, tačiau būti su jais ar išvykti kažkur tolėliau negalėjau – o jei iškvies transplantacijai?“ Ir ta diena, aišku, atėjo. „Paskambinau mamai, keliems draugams – visi, siųsdami sveikatos linkėjimus, pasakė, kad viskas bus gerai. O aš viduje jaučiau, kad turėsiu antrąjį gimtadienį. Tai ir išsipildė.“ Apie savo donorą Aistė kalba itin jautriai: „Tikrai uždegsiu žvakutę – dėkingumo ir pagarbos simbolį. Donoras pakeitė mano gyvenimą 360 laipsnių kampu – aš esu gyvas žmogus, o ne paliegęs ligonis. Tik dėka donoro artimųjų nuo mano krūtinės nusirito milžiniškas akmuo, slėgęs mano gyvenimą. O tie maži akmenėliai – tabletės, kurias kasdien turiu išgerti po transplantacijos – tai toks nieko nesveriantis menkniekis. Kasdien galvoju apie pasikeitusį savo gyvenimą ir tuos, kurie jį pakeitė: dėkingumo žodžių jiems aš dar nesukūriau. Aš savo donorą tiesiog nešioju savo širdy“.

Aistė, šiemet sulaukusi inksto transplantacijos

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ iniciatyvą uždegti žvakutes organų donorams atminti jau devintąjį kartą organizuoja ir prie šios iniciatyvos šiais metais prisijungė daugiau kaip 30 Lietuvos miestų ir miestelių. Prie žvakučių uždegimo prisideda savivaldybės, Visuomenės sveikatos biurai, kitos vietos bendruomenės ir organizacijos. „Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė sako, kad virš 1000 Lietuvos žmonių, gyvenančių su transplantuotais organais, yra puikus pavyzdys, kaip visa visuomenė, nebūdama medikais, gali prisidėti prie beviltiškai sergančių žmonių gydymo: „Mūsų tikslas – kad augtų būrys žmonių, išgelbėtų būtent organų donorystės dėka. Suprantame, jog kompetentingi medikai pasirengę atlikti transplantacijas, tačiau tik žmonės – mano ir jūsų kaimynai, pažįstami, bendradarbiai – gali prisidėti prie to, kad beviltiški ligoniai gautų galimybę išgyventi – turėti mamą ir tėtį, būti su savo artimaisiais, džiaugtis kasdieniais džiaugsmais, būti mylimiems, auginti vaikus. Mūsų žvakučių iniciatyva skirta prisiminti, pagerbti, susimąstyti, pasikalbėti apie organų donorystę.“

Informacija apie žvakučių uždegimo vietas ir laiką skelbiama „Asociacija Gyvastis“ socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/gyvastis

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.