Išėję į mokymo, auklėjimo žygį

Regina KELIOTIENĖ

Telšių mokytojų seminarijos pirmasis pedagogų tarybos posėdis įvyko 1922 m. spalio 1 d. ir aptarė 20 klausimų, visi organizaciniai. Kitą dieną direktorius Juozas Gedminas 14 mokytojų ir 24 I kurso, 18 jaunesniosios ir 12 parengiamosios klasės mokinius pasveikino su seminarijos mokslo metų pradžios pirmąja švente.

Telšių apskrities archyvas saugo 450 seminaristų bylas. Per dešimt ikikarinės Lietuvos metų čia mokytojų profesijai rengėsi apie du šimtai jaunuolių. Tiesa, dėl įvairų priežasčių ne visi įstojusieji baigė seminariją. Pačiais pirmaisiais darbo metais bene trys laidos seminariją baigė pagreitintai, per dvejus mokslo metus, nes tada labai stigo pradinių klasių mokytojų. Paskutiniais gyvavimo metais, pakeitus pavadinimą – Pedagoginė mokykla – buvo priimami tik baigę vidurinę mokyklą. Tokių absolventų išleistos trys laidos. Iki mokyklos pavadinimo pakeitimo mokytis buvo priimami baigusieji progimnaziją arba keturias gimnazijos klases. Vėliau septynmečių-aštuonmečių auklėtiniai arba įpusėję mokytis vidurinėje mokykloje. Taigi per visą šios mokyklos gyvavimą baigusiųjų gal iki septynių šimtų priskaičiuotum. Išleido apie 30 laidų.

Seminaristai išsamiau mokėsi visus tuos dalykus, jų metodikas, kurie dėstomi pradinėse mokyklose.  Studijavo ir  bendruosius dalykus, kurie suteikia platesnį žvilgsnį, kelia būsimojo mokytojo erudiciją. Tai pedagogika, psichologija, gamtos mokslai, fizika, chemija, mokomųjų dalykų praeinama gerokai mažiau negu vidurinėje mokykloje.

Pamažu seminaristų būrelis kasmet didėjo. Bet šimto beveik neviršijo. Kai kuriais metais seminarijos mokymo programose buvo daugiau dalykų. 1944 m. Telšių mokytojų seminarijos išduotas atestatas primena, kad pamokų tvarkaraštyje buvo ir Konstitucija, kosmografija, žemės ūkio mokslas, karinis parengimas. Pedagogika ir jos istorija, bendroji psichologija, vaiko psichologija išskirti į atskirus dalykus.

Ir dar įdomus įrašas. Mokytojų taryba pripažįsta „baigusiu mokytojų seminariją ir duoda šį atestatą, teikiantį jam jaunesniojo pradinės mokyklos mokytojo teises ir teisę stoti studentu į aukštąsias mokyklas“. Tarybiniais metais baigusieji seminariją gaudavo atitinkamą diplomą ir priedą prie jo, kur surašyti visų mokomųjų dalykų įvertinimai, įgyta kvalifikacija. Deja, apie paskutinę teisę nė žodeliu neužsiminta.

Gal tvarkaraštyje ir nebuvo pilietinio, patriotinio auklėjimo pamokų. Bet visa seminarijos atmosfera, mokytojų nusiteikimas ugdė patriotus. Tai liudija gyvenimo faktai.

Energingas, sportui atsidavęs Vacys Borusevičius, dar mokydamasis Luokės progimnazijoje, palaikė ryšius su Žemaičių apygardos, jo gimtojo Beibelės kaimo apylinkėse įsikūrusiais miško broliais. Jie lankėsi vaikino tėvų namuose. Vacys nenutraukė ryšių ir tapęs seminaristu. Dažnai iš tėviškės grįždavo su pundu partizanų leidžiamos spaudos, kurią platino, patikėdavo patikimiems mokslo draugams. Į pogrindinę spaudą yra parašęs ir Antanas Viktoravičius. Jam buvo pasiūlyta sukurti tekstą būrio dainai.

Rainiuose nukankinti buvę seminaristai Antanas Dibisteris, Liudas Malakauskas. Išaiškinus Telšių jaunimo pogrindinę organizaciją Sibiro gulagų duonos teko valgyti  seminaristams Algirdui Būdai, Juozui Kabailai. 1951 m. į Sibirą iš Varnių rajono ištremtos seminarijos absolventės: Pupinių, Zdoniškės Ąžuolijos, Medvėgalio pradžios mokyklų mokytojos Elena Norkienė, Bronė Mėčiuvienė,  Danutė Jasaitytė,  Vladzė Pelenaitė. Telšiai  priglaudė bėgantį nuo arešto Panevėžio mokytojų seminarijos pogrindinės organizacijos „Pumpuras“ narį Alfonsą Varanauską, kuris taip ir neišvengė saugumo persekiojimų: 1949 m. nuteistas 25 metams. Gulagų vargų, kančių neišvengė ir seminarijos absolventės, miško brolių ryšininkės Zelma Klemanaitė-Sebastijonienė, Jadvyga Butaitė-Žulpinienė, Antanas Glibauskas, Pranas Bastys ir kt.

Buvo ir kitoje pusėje kovojančių. Profesorius L. Jovaiša prisimena, kad artėjant antrajai okupacijai, sutiko buvusius seminaristus Joną Volotką, Antaną Grudzinską, Alfonsą Vasiliauską, tempiančius rusišką sunkųjį kulkosvaidį. Traukė partizanauti. Pirmaisiais pokario metais jie buvo nemaži partijos veikėjai, Šiaulių dienraščio redaktorius, vakarinės mokyklos direktorius. Vienas iš vokiečių okupacijos metais baigusių seminariją A. Rudzinkas perėjo į žurnalistiką, kurį laiką buvo „Pravdos“ korespondentu Lietuvai.

Trečdalis visų absolventų dirbo mokyklų vadovais, švietimo skyriaus vedėjais ar švietimo skyrių mokyklų inspektoriais. Aštuoni seminaristai yra dirbę Švietimo ministerijoje:  Česlovas Benevičius, Stefa Grajauskienė, Vladas Malcevičius, Vincas Kryževičius. Iš Švietimo ministerijos išvyko vadovauti Telšių mokytojų seminarijai Kazys Dambrauskas.  Paskutiniais Seminarijos gyvavimo metais dirbti ministerijoje pakviesta Janina Karaliūnaitė. Seminarija turėjo ir savo ministrą Antaną Rimkų, Mokyklų valdybos viršininką Bronių Dobrovolskį, Metodinio skyriaus viršininką Aloyzą Opulskį. Visi jie trys vieno kurso absolventai. Paminėtieji drausmingi, gana aktyvūs seminaristai,  mokslo pirmūnai.

Yra ir daugiau įrašų apie tarnybos laipteliais šoktelėjusius seminaristus. Tai ir  Bronius Lileikis, ne vieną dešimtmetį sėkmingai vadovavęs uostamiesčio švietimui. Tokie rūpesčiai ne vienerius metus slėgė Broniaus Tūbelio, Irenos Jankauskienės, Antano Pilipavičiaus, Jono Savicko, Adelės Ramanauskaitės pečius. Vėliau ji dirbo Mokyklų tyrimo institute, apgynė ekonomikos daktaro disertaciją ir pradėjo dėstyti Veterinarijos akademijoje. Domas Kaubrys rūpinosi Salantų, Gargždų, Raseinių, Kaišiadorių rajonų švietimo-kultūros, sporto reikalais. Tokie rūpesčiai gulė ant Antano Viktoravičiaus pečių. Stasys Urbonas dirbo rajono bei respublikinėse sporto organizacijose, Pedagogų kvalifikacijos kėlimo institute tyrė ir apibendrino mokyklų, pavienių pedagogų patirtį respublikinėse ir sąjunginėse parodose. Prisimintina ir Rožės Žulkutės pavardė, kuri pedagoginio darbo karjerą pradėjo vaikų namų auklėtoja, tęsė žemės ūkio technikume dėstytoja ir baigė kaimo vidurinės mokyklos direktorės poste, su neilgu partinio darbo intarpu. Telšiuose gerai žinomas ir gerbiamas seminarijos auklėtinis Vytautas Butkus, puoselėjantis sklypą sodų bendrijoje „Klevas“, nebijantis jokių eksperimentų. Daugelį metų auginęs medelyną, į savo daržą ėmė sodinti vietnamietiškus agurkus. Telšių kurčiųjų pagrindinės mokytoja Rūta Gedvilaitė Skirkienė, daugiau kaip 50 savo gyvenimo metų atidavusi mokyklai, džiaugiasi galinti mylėti, suprasti neįgalų žmogų, įvertinti jo poelgius. Prie to prisidėjo ir didžiausias rūpestis – visapusiškos globos reikalavusi šimtametė mama, prieš kelerius metus iškeliavusi Anapilin.  Tokį mielą rūpestį turėjo ir kita seminarijos absolventė Liuda Sabeckytė-Lėverienė, kol gerokai perkopusią šimtą metų mamą išlydėjo į Smėlio kalnelį… Tai netrukdė jai sėkmingai mokyti kurčiuosius, būti viena šios mokyklos vadove, taip pat ir aktyvia Telšių Žemaitės teatro aktore, kurios sukurti vaidmenys puošė repertuarą. Jaunieji Žemaitės gimnazijos gimnazistai mylėjo ir gerbė ją kaip meninio skaitymo vadovę. Ne vienas seminarijos auklėtinis išvarė gilią, plačią vagą sporto arimuose. Žinomas 1951 m. laidos auklėtinis Marcelinas Zelba. Jis buvo bene geriausias savo mokyklos sportininkas. Baigęs Kauno kūno kultūros institutą, atsidavė rankiniui. Išgarsėjo dirbdamas Skaudvilės vidurinėje mokykloje. Treniravo respublikos moksleivių rankininkų rinktinę, Šiaulių komandą, pelnė nusipelniusio trenerio vardą, išugdė ne vieną dešimtį rankinio sporto meistrų. Ne vien Telšių rajone gerų rezultatų pasiekė Nevarėnų vidurinės mokytojo Kazio Pagojaus treniruojami sportininkai.

Apskritai seminarijos auklėtiniai savo mokyklai gėdos nedarė. Apie daugelio kasdienos gerą darbą rodo įrašai mokyklų lankymo ataskaitose.

Tarp pirmųjų absolventų yra ir Liudas Simanauskas, kuris vadovavo Biržuvėnų pradžios mokyklai. Jo darbą stebėjęs apskrities mokyklų inspektorius pasidžiaugė, kad mokykloje vyrauja darbo nuotaika. Mokinių atsakymai sąmoningi. Mokytojas sėkmingai ugdo jų savarankiškumą. Turi nemažai mokymo vaizdinių priemonių, kurios apgalvotai naudojamos pamokose. Gerai palaikoma švara, tvarka ir drausmė. Vedėjas pareigas eina rūpestingai, pasišventęs pedagogo darbui. Mokymo vaisiai geri, sąsiuvinių priežiūra pavyzdinga. Pagarbiai apie vieną iš pirmųjų dvimetės laidos auklėtinę Viktoriją Jonušaitę-Montrimienę, klasės auklėtoją Liutkienę, rusų kalbos mokytoją, atsiliepia jų buvę mokiniai. Geru žodžiu minimas matematikas Antanas Kalinauskas – jau solidaus amžiaus, „anų“ laikų inteligentas. Ir Adolfas Grajauskas. 1947 m. baigęs seminariją, vasarą dirbo Telšių apskrities laikraščio literatūriniu darbuotoju, vėliau Luokės progimnazijoje, neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948 m. perkeltas į Telšių rajono švietimo skyrių eiti mokyklų inspektoriaus pareigas, kruopščiai ir sąžiningai dirbo jam patikėtą sunkų visuotinio mokymo priežiūros darbą. Penki jo klasės auklėtiniai iš Luokės, vadovo asmenybės paveikti, įstojo į Telšių mokytojų seminariją, o ją baigę, buvo puikūs pedagogai. Sostinės švietimui vadovavo seminarijos auklėtinė Irena Raibužytė-Jankauskienė. O Raseinių rajono – Bronius Tūbelis.

Vienas pirmųjų laidų auklėtinis Pranas Skersis, dirbo įvairiose mokyklose, buvo ilgametis Kretingos rajono liaudies švietimo skyriaus Metodinio kabineto vedėjas, mėgo lankytis mokyklose, po stebėtų pamokų negailėjo patarimų mokytojams, ypač jauniems ir pradedantiems.

Mokyklų inspektoriai mokyklų lankymo ataskaitose daug gerų žodžių yra išsakę apie seminarijos absolventus Eugeniją Ereminienę, Eleną Gaučienę, Eleną Endriuškienę, Eleną Petkevičiūtę, Juozapą Vaičiulį ir daugelį kitų.

Už nuoširdų, rezultatyvų darbą daugelį mokyklos, švietimo skyriai ar net ministerija skatino padėkomis, pinigine premija.  Nerasime absolvento, kuris negavo padėkos ar pagyrimo rašto. Daugiau kaip trečdalis telšiškių seminaristų darbas įvertintas Švietimo pirmūno ženkleliu. Sunku tiksliai suskaičiuoti, kelios dešimtys seminaristų sulaukė aukščiausio profesinio apdovanojimo – nusipelniusio mokytojo garbės vardo. Tai Augustas Dirgėla, Eugenija Ereminienė, Juozas Vaičiulis, Domicelė Venckienė, Kazys Juozapaitis, Elena Andrašiūnienė, Antanas Kalinauskas, Kazimiera Jankauskaitė, Eugenija Stragytė-Smilgienė, Ieva Slavinskienė, Anelė Baltrulionienė, Leonas Jovaiša, Marija Perminienė, Bronė Danilienė, Stasė Semenavičienė, Bronius Tūbelis, Adolfas Grajauskas, Česlovas Kantauskas, Irena Jankauskienė, Julijonas Norkevičius, Aloyzas Opulskis, Vytautas Banevičius, Bronius Dobrovolskis. Vieni pirmųjų laidų auklėtiniai Kazys Lazauskas, Juozas Liutkus, Antanas Glibauskas, Pranas Bastys apdovanoti Vytauto Didžiojo ordino medaliais.

Antanas Rinkūnas, vokiečių okupacijos metais vadovavęs Telšių mokytojų seminarijai, gyvendamas Kanadoje, parengė ir išleido užsienio lietuvių mokykloms trijų dalių vadovėlį „Kregždutė“, aukštiesiems lituanistikos kursams literatūros konspektus. Ikikarinėje Lietuvoje išleido skaitinius „Aukuras“, gamtos, krašto mokslo vadovėlius „Gimtieji laukai“, „Mūsų kraštas“.

Vadovėlių, metodinių leidinių, dalykinių bei mokslo populiarinimo rašinių, knygų parengė ir išleido mokslininko keliu pasukę seminaristai Bronius Dobrovolskis, Adelė Ramanauskaitė, Antanas Rimkus, Jonas Riškus, Stasys Šalavėjus ir kiti. Net aštuonių leidinių sulaukė Jono Riškaus „Lietuvių literatūros vadovėlis IX kl.“, „Lietuvių literatūra XIX a. pirmoji pusė“, „Lietuvių literatūros chrestomatija“, populiarios apybraižos „Lietuvių dainius Antanas Strazdas“, „Adomas Mickevičius“ ir kiti.

Bronius Dobrovolskis, kuris  vienas ir su kolegomis parašė Lietuvių kalbos vadovėlį V, VI, VII, IX, X klasėms, parengė diktantų, dalomosios medžiagos rinkinius, metodinių ir mokomųjų priemonių. Su Leonu Gedvilu jo parašyti lietuvių kalbos vadovėliai V ir VI klasėms 1980 m. apdovanoti Lietuvos valstybine premija.

Nuo auklėtinių neatsiliko ir mokytojai Ona Atlavinytė, Jonas Budzinskas, Zenonas Bajorūnas, Leonas Jovaiša, Bronius Kalinauskas, Ignas Jurkonis, Bronė Papkevičiūtė, Valerija Ramonaitė, Antanina Leiputė Grabauskienė tapo žinomais mokslininkais, daugelis edukologais.

Atsakingą profsąjunginį, administracinį, kitą reikšmingą darbą dirbo Algė Jarockytė- Jankauskienė, Asta Jančaitytė Betuža-Bertuža, Stanislovas Trilikauskas, Vaclovas Paulauskas. Apie 75 proc. auklėtinių vadovavo vidurinėms mokykloms, dirbo direktoriaus pavaduotojais. Ne vieną dešimtmetį telšiškių dantis rūpestingai gydė buvusi seminaristė Genutė Zelenytė.

Literatūrinė kūryba visą laiką viliojo seminaristus. 1930 m. seminariją baigė žinoma poetė Valerija Valsiūnienė. Nuoširdžiai eiliavo Ona Dabulskytė, Aldona Misonytė, Stasė Keraitė Kryžauskienė, Justina Alminaitė Baltuonienė, Laima Meidūnaitė Petruškevičienė, Teresė Balskutė Gečienė, Antanas Adomavičius, Jadvyga Vainorienė ir daugelis kitų. Tačiau bene ryškiausią brydę literatūriniuose arimuose paliko 1926 m. laidos auklėtinis, iki pat senatvės neatsisakęs ir pedagoginio darbo Stasys Anglickis.

Skirtingų tarpukario laidų absolventai Česlovas Kantrauskas, Bronislovas Pocius sukauptą kraštotyrinę medžiagą apibendrino knygose. Savotiška Telšių rajono pedagoginio gyvenimo metraštininke tapo Stasė Bružaitė Semenavičienė. Mokytojos tremtinės sūnus, ne vienerius metus vargęs Siktyvkaro vaikų namuose, Zigmas Juškevičius parengė ir išleido mokytojų, kitų švietimo darbuotojų, patyrusių 1941 m. tremtį, sąrašus. Buvo vienas iš 1941 m. mokytojų tremtinių susitikimo 1992 m. organizatorių. Stasys Urbonas sukvietė pokalbiui tremtyje pedagogo specialybę įgijusius. Prasmingą kultūrinę, sportinę veiklą plėtojo Liuda Lėverienė, Stasys Vasiliauskas, Vaclovas Vyšniauskas, Kazys Pagojus, Vlada Lileikytė ir daugelis kitų.

Tai tik pačiais bendriausiais bruožais pažvelgta į Telšių mokytojų seminariją, jos pedagogus, auklėtinius.

Apie Telšių mokytojų seminariją plačiau galima paskaityti Juliaus Norkevičiaus straipsniuose („Voruta“, 2008, Nr. 8–12 , p. 11, 10)

Nuotraukoje: Vilniuje gyvenančių seminaristų, jų mokytojų susitikimas. 2012 m.