Petras ŠIDAGIS, pedagogas, Vilnius
Dažnai čia, kaip pavyzdys, lyginama lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje Seinų-Punsko krašte su Lietuvos – Vilnijoje susiformavusiu daugumos lenkų, rusų tautiniu dariniu. Taigi, ar šių tautinių darinių situacijos Lietuvoje ir Lenkijoje yra panašios iš abiejų pusių, ir ar galima sakyti, kad turime jas ir spręsti veidrodiškai?
Jei atkreipsime dėmesį į miestų ir miestelių, vietovių, hidronimų pavadinimus, Lenkijos teritorijoje esančio Seinų-Punsko krašto miestelių lietuviški pavadinimus yra autentiški t. y. ankstesni, nei vėliau sukurti šiandieniniai lenkiški lietuviškų pavadinimų analogai. Ne taip istoriškai seniai, dar iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16-ąją, čia buvo tikrų tikriausia Lietuva, paveldėjusi protėvių palikimą nuo pat Lietuvos valstybės užuomazgos, vėliau nuo LDK susikūrimo (žiūrėkime žemėlapių tarp LDK ir Lenkijos Karalystės ribas, o 1920 m. Taikos sutartimi tarp Rusijos ir Lietuvos Seinų-Punsko kraštas buvo pripažintas Lietuvai). 1991 m. kovo 11-osios aktu Lietuvos Respublika atsikūrė savo nuo amžių istorinėse etninėse lietuvių žemėse su 1939 m. į Lietuvą sugrįžusiu Vilniumi ir Jo krašto dalimi, deja, Seinų-Punsko kraštas liko už Lietuvos Respublikos administruojamos sienos. Taigi ir Seinų-Punsko krašte ir visoje Lietuvos Respublikos administruojamoje žemėje su Vilniaus kraštu dabar užrašyti lietuviški miestelių, hidronimų pavadinimai – autentiški nuo senovės, t. y. pirminiai. Kaip iš istorijos žinome, į Lietuvą, o ypač į jos istorinę sostinę Vilnių įvairiais amžiais kėlėsi atskiri kitų tautybių žmonės, vieni mūsų valdovų kviečiami, kiti savo iniciatyva. Todėl šiandien negalime sakyti, kad Lietuvoje gyvena vien lietuvių tauta ar pan. Lietuvoje gyvena lietuvių tauta, dar, manoma, ir čigonų bei karaimų tautinės mažumos (bet ir jų nariai yra atsikėlę iš kitų šalių, teritorijų, istoriniu požiūriu Lietuva jiems nėra protėvių šalis ar žemė) ir kelios dešimtys tautinių bendrijų, jų nariai. Tai žydų, rusų, lenkų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, armėnų, gruzinų ir kt. tautinių bendrijų nariai. Vienos iš jų šiandien gyvena kompaktiškiau, kitos labiau pasimėtę po visą Lietuvą. Taigi čia nereikia painioti sąvokų „tautinė mažuma“ ir „tautinė bendrija“, nes tai dvi skirtingos sąvokos, reiškiančios du skirtingus tautinius darinius. Mūsų LR Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Labai gaila, kad šių sąvokų neskiria mūsų politikai, žiniasklaida klaidingai teigdama, kad Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms nėra užtikrinamos tam tikros, pasauliniu mastu pripažintos teisės. Tačiau taip Lietuvoje nėra, nes čia ne Ispanija (katalonai, baskai) ar Turkija (kurdai), kur nuo seno gyvena tautinės mažumos, savo laiku nesukūrusios savo valstybių ir šiandien įeinančios į kitų valstybių teritorinę sudėtį. Taigi, klaidingai vartodami terminiją, klaidiname savo ir kitus ES valstybių piliečius, tokiu būdu lyg norėdami sumenkinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, iškraipyti Lietuvos istoriją, Konstituciją. Tuo naudojasi priešiškos Lietuvai jėgos, primesdamos ES įstatymus, taikomus tautinėms mažumoms, bet ne tautinėms bendrijoms. Taigi tautinių darinių situacija Lietuvoje ir Lenkijoje nėra panašios, kad galėtų Lietuva ją spręsti veidrodiškai Lenkijos sprendimams. Lietuviai, gyvenantys Lenkijoje Punsko krašte, nėra analogija Lietuvos Vilnijai, nes iš tikrųjų yra tikra tautinė mažuma Lenkijoje, gyvenanti savo protėvių etninėse žemėse. Pagal tarptautinius įsipareigojimus tautinėms mažumoms, manau, Lenkija jiems privalėjo leisti užrašus tautinės mažumos kalba – lietuviškai ir džiugu, kad tai padarė. Lietuvos lenkai – viena iš tautinių bendrijų, kurioms ES taikomi kitokie – mažiau griežtesni reikalavimai, nei tautinėms mažumoms. Valstybinė šalies kalba, užrašai valstybine kalba visas tautines bendrijas bet kurioje šalyje privalo integruoti į bendrą vientisą Nepriklausomos šalies gyvenimą, suteikdama joms kultūrinę autonomiją, bet ne teritorinius darinius. Tai yra teisinga visų tautų atžvilgiu. Nebijokime sakyti tiesos ir pataisyti klystančius.
Voruta. – 2013, rugpj. 3, nr. 16 (780), p. 13.
